Byla T‑291/09

Carrols Corp.

prieš

Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT)

„Bendrijos prekių ženklas — Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra — Vaizdinis Bendrijos prekių ženklas „Pollo Tropical CHICKEN ON THE GRILL“ — Absoliutus atmetimo pagrindas — Nesąžiningumo nebuvimas — Reglamento (EB) Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktas“

Sprendimo santrauka

1.      Bendrijos prekių ženklas — Apskundimo procedūra — Ieškinio pareiškimas Bendrijos teisme — Protesto procedūroje priimto Apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumas — Ginčijimas remiantis naujais faktais — Nepriimtinumas — Atsižvelgimas aiškinant Bendrijos teisę į Bendrijos, nacionalinių ar tarptautinių teismų praktiką, kuri nebuvo nurodyta Tarnybos instancijose — Leistinumas

(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnis)

2.      Bendrijos prekių ženklas — Atsisakymas nuo teisinės apsaugos, panaikinimas ir negaliojimas — Absoliutūs negaliojimo pagrindai — Pareiškėjas, kuris pateikdamas prekių ženklo paraišką buvo nesąžiningas — Vertinimo kriterijai — Atsižvelgimas į visus svarbius veiksnius, egzistavusius registracijos paraiškos pateikimo momentu

(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktas)

1.      Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio tikslas – Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumo kontrolė, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 65 straipsnį. Todėl Bendrojo Teismo funkcija nėra iš naujo išnagrinėti faktines aplinkybes pagal pirmą kartą jam pateiktus įrodymus. Iš to išplaukia, kad priimtini tik tie įrodymai, kurie buvo pateikti per administracinę procedūrą Tarnyboje.

Vis dėlto nacionaliniai teismų sprendimai, nors ir nenurodyti per procedūrą Tarnyboje, turi būti pripažinti priimtinais. Nei šalims, nei pačiam Bendrajam Teismui negali būti sudaryta kliūčių aiškinant Sąjungos teisę vadovautis Sąjungos, nacionalinių ar tarptautinių teismų praktika. Vadinasi, šalis turi turėti galimybę remtis nacionalinių teismų sprendimais, pirmą kartą nurodant juos Bendrajame Teisme, jeigu Apeliacinė taryba kaltinama ne tuo, kad neatsižvelgė į konkrečiame nacionaliniame sprendime nurodytas faktines aplinkybes, bet tuo, kad pažeidė tam tikrą Reglamento Nr. 207/2009 nuostatą, ir grįsdama šį pagrindą remtis teismų praktika.

(žr. 30, 31, 34 ir 35 punktus)

2.      Pareiškėjo nesąžiningumą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 52 straipsnio 1 dalies b punktą, reikia vertinti visapusiškai, atsižvelgiant į visus svarbius nagrinėjamos bylos veiksnius.

Prezumpcija, jog pareiškėjui žinoma apie trečiojo asmens tapačioms ar panašioms prekėms naudojamą tapatų ar panašų žymenį, kurį galima supainioti su prašomu įregistruoti žymeniu, gali kilti, be kita ko, iš konkrečiame ekonomikos sektoriuje esančio bendrojo žinojimo apie tokį naudojimą, o šis žinojimas gali būti grindžiamas, be kita ko, tokio naudojimo trukme. Juo ilgesnė šio naudojimo trukmė, juo labiau tikėtina, kad pareiškėjui apie jį bus žinoma registravimo paraiškos pateikimo momentu.

Vis dėlto aplinkybė, jog pareiškėjas žino ar turi žinoti, kad trečiasis asmuo bent vienoje valstybėje narėje ilgą laiką tapačioms ar panašioms prekėms naudoja tapatų ar panašų žymenį, kurį galima supainioti su prašomu įregistruoti žymeniu, savaime nėra pakankama įrodyti pareiškėjo nesąžiningumą. Reikia atsižvelgti į pareiškėjo ketinimą konkrečiu momentu – subjektyvų elementą, kurį reikia nustatyti remiantis objektyviomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis. Taigi ketinimas užkirsti kelią trečiajam asmeniui parduoti prekę gali tam tikromis aplinkybėmis liudyti apie pareiškėjo nesąžiningumą. Taip yra, be kita ko, tuomet, kai pareiškėjas įregistravo žymenį kaip Bendrijos prekių ženklą, neketindamas jo naudoti, o tik siekdamas užkirsti kelią trečiajam asmeniui patekti į rinką.

Tai, kad trečiasis asmuo ilgą laiką tapačioms ar panašioms prekėms naudoja su prašomu įregistruoti prekių ženklu galimą supainioti žymenį, kuriam taikoma tam tikro laipsnio teisinė apsauga, yra vienas iš svarbių veiksnių vertinant pareiškėjo nesąžiningumą. Vis dėlto net ir tokiu atveju Bendrijos prekių ženklo įregistravimas gali nebūti laikomas nesąžiningu, ypač kai registravimo paraiškos pateikimo momentu pareiškėjas žino, kad neseniai rinkoje pradėjęs veikti trečiasis asmuo mėgina pasinaudoti minėtu žymeniu, kopijuodamas jo išvaizdą, ir tai verčia pareiškėją šį žymenį įregistruoti, kad užkirstų kelią naudoti jo išvaizdą.

Vertinant pareiškėjo nesąžiningumą galima atsižvelgti į žymens žinomumo laipsnį paraiškos, pateiktos siekiant įregistruoti jį kaip Bendrijos prekių ženklą, pateikimo momentu. Toks žinomumo laipsnis kaip tik galėtų pateisinti pareiškėjo suinteresuotumą užtikrinti savo žymeniui platesnę teisinę apsaugą.

(žr. 48–54 punktus)