TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. balandžio 25 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – 25 straipsnio 1 dalis – Konosamentu patvirtinta krovinių vežimo sutartis – Į konosamentą įtraukta sąlyga dėl jurisdikcijos – Galimybė remtis sąlyga prieš konosamentą turinčią trečiąją šalį – Taikytina teisė – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos reikalaujama, kad konosamentą turinti trečioji šalis individualiai ir atskirai derėtųsi dėl sąlygos dėl jurisdikcijos“
Sujungtose bylose C‑345/22–C‑347/22
dėl Audiencia Provincial de Pontevedra (Pontevedros provincijos teismas, Ispanija) 2022 m. gegužės 16 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2022 m. gegužės 25 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
Maersk A/S
prieš
Allianz Seguros y Reaseguros SA (C‑345/22 ir C‑347/22)
ir
Mapfre España Compañía de Seguros y Reaseguros SA
prieš
MACS Maritime Carrier Shipping GmbH & Co. (C-346/22)
TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininko pareigas einantis P. G. Xuereb, teisėjai A. Kumin (pranešėjas) ir I. Ziemele,
generalinis advokatas A. M. Collins,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Maersk A/S ir MACS Maritime Carrier Shipping GmbH & Co, atstovaujamų abogada C. Lopera Merino, procuradoras G. Quintás Rodriguez ir C. Zubeldía Blein,
– Allianz Seguros y Reaseguros SA, atstovaujamos abogado L. A. Souto Maqueda,
– Mapfre España Compañía de Seguros y Reaseguros SA, atstovaujamos abogado J. Tojeiro Sierto,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. J. Ruiz Sánchez,
– Europos Komisijos, atstovaujamos S. Noë ir C. Urraca Caviedes,
susipažinęs su 2023 m. lapkričio 16 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1; toliau – reglamentas „Briuselis Ia“) 25 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant tris ginčus: bylose C‑345/22 ir C‑347/22 – Danijos transporto bendrovės Maersk A/S ir Ispanijos draudimo bendrovės Allianz Seguros y Reaseguros SA (toliau – Allianz), o byloje C‑346/22 – Ispanijos draudimo bendrovės Mapfre España Compañía de Seguros y Reaseguros SA (toliau – Mapfre) ir Vokietijos transporto bendrovės MACS Maritime Carrier Shipping GmbH & Co (toliau – MACS) ginčus dėl minėtų dviejų draudimo bendrovių, perėmusių trečiųjų asmenų, įsigijusių prekes, kurias minėtos transporto bendrovės gabeno jūra, teises, Ispanijos teisme pareikštų reikalavimų atlyginti turtinę žalą, tariamai padarytą prekėms jas gabenant, ir dėl to, kad tos transporto bendrovės užginčijo Ispanijos teismų jurisdikciją remdamosi sąlyga, pagal kurią jurisdikciją nagrinėti ginčus, kylančius iš pagrindinėse bylose nagrinėjamų krovinių vežimo sutarčių, turi Jungtinės Karalystės teismas.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Susitarimas dėl išstojimo
3 2020 m. sausio 30 d. Sprendimu (ES) 2020/135 dėl Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos sudarymo (OL L 29, 2020, p. 1) Europos Sąjungos Taryba Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (toliau – EAEB) vardu patvirtino šį Susitarimą dėl išstojimo (OL L 29, 2020, p. 7; toliau – Susitarimas dėl išstojimo). Susitarimas dėl išstojimo buvo pridėtas prie šio sprendimo ir įsigaliojo 2020 m. vasario 1 d.
4 Šio susitarimo 67 straipsnio „Jurisdikcija, teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas ir susijęs centrinių institucijų bendradarbiavimas“ 1 dalyje numatyta:
„Iki pereinamojo laikotarpio pabaigos pradėtam teismo procesui ir [reglamento „Briuselis Ia“] 29, 30 ir 31 straipsniuose <…> nurodytam teismo procesui ar ieškiniams, kurie yra susiję su tokiu teismo procesu, Jungtinėje Karalystėje, taip pat valstybėse narėse su Jungtine Karalyste susijusiais atvejais taikomi šie aktai ar nuostatos:
a) Reglamento [„Briuselis Ia“] nuostatos dėl jurisdikcijos;
<…>“
5 Šio susitarimo 126 straipsnyje „Pereinamasis laikotarpis“ numatyta:
„Nustatomas pereinamasis, arba įgyvendinimo, laikotarpis, kuris prasideda šio Susitarimo įsigaliojimo dieną ir pasibaigia 2020 m. gruodžio 31 d.“
6 Minėto susitarimo 127 straipsnyje „Pereinamojo laikotarpio aprėptis“ nustatyta:
„1. Jei šiame Susitarime nenustatyta kitaip, pereinamuoju laikotarpiu Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje taikoma Sąjungos teisė.
<…>
3. Pereinamuoju laikotarpiu pagal 1 dalį taikytina Sąjungos teisė Jungtinės Karalystės atžvilgiu ir jos teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sąjungoje bei jos valstybėse narėse ir yra aiškinama bei taikoma vadovaujantis tais pačiais metodais ir bendraisiais principais, kurie taikytini Sąjungoje.
<…>“
Briuselio konvencija
7 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselyje pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais, padarytais 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, 1978, p. 1, ir – tekstas su pakeitimais – p. 77), 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 388, 1982, p. 1) ir 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo (OL L 285, 1989, p. 1; toliau – Briuselio konvencija), 17 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:
„Jeigu bylos šalys, iš kurių viena ar daugiau turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar buveinę Susitariančioje Valstybėje, susitarė, kad kurios nors Susitariančiosios Valstybės teismas ar teismai turi jurisdikciją spręsti bet kokius, ypač dėl teisinių santykių kylančius ar galinčius kilti, ginčus, tam teismui ar teismams priklauso išimtinė jurisdikcija. Toks jurisdikciją suteikiantis susitarimas:
a) priimamas arba paliudijamas raštu;
arba
b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką;
arba
c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje priimamas tokia forma, kuri atitinka panaudojimą, apie kurį šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurį tokioje prekyboje arba komercijoje plačiai žino ir vykdo sutarčių, susijusių su konkrečia prekyba arba atitinkama komercija, šalys.
<…>“
Reglamentas „Briuselis I“
8 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; toliau – reglamentas „Briuselis I“) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. Toks jurisdikciją suteikiantis susitarimas:
a) priimamas arba paliudijamas raštu; arba
b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba
c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje priimamas tokia forma, kuri atitinka panaudojimą, apie kurį šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurį tokioje prekyboje arba komercijoje plačiai žino ir vykdo sutarčių, susijusių su konkrečia prekyba arba atitinkama komercija, šalys.“
Reglamentas „Briuselis Ia“
9 Reglamento „Briuselis Ia“ II skyriuje „Jurisdikcija“ yra įtvirtintas 7 skirsnis „Susitarimas dėl jurisdikcijos“. Šiame reglamento skirsnyje esančiame 25 straipsnyje nustatyta:
„1. Jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos:
a) sudaromas arba paliudijamas raštu;
b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba
c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje sudaromas papročius atitinkančia forma, kuri atitinka praktiką, apie kurią šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurią tokioje prekybos arba komercijos srityje plačiai žino ir kurios nuolat laikosi sutarčių, susijusių su atitinkama konkrečia prekybos arba komercijos sritimi, šalys.
<…>
5. Susitarimas dėl jurisdikcijos, kuris yra sutarties dalis, laikomas nuo kitų sutarties sąlygų nepriklausomu susitarimu.
Susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimas negali būti ginčijamas remiantis vien tuo, kad sutartis negalioja.“
Ispanijos teisės aktai
10 2014 m. liepos 24 d. Ley 14/2014 de Navegación Marítima (Laivybos įstatymas Nr. 14/2014; toliau – LNM) (BOE, Nr. 180, 2014 m. liepos 25 d., p. 59193) preambulės XI punkte nustatyta:
„<…> [IX antraštinės dalies I skyriuje] pateikiamos specialios jurisdikcijos ir kompetencijos taisyklės ir, remiantis pirmenybiniu tarptautinių susitarimų ir Europos Sąjungos teisės normų taikymu šioje srityje, siekiama užkirsti kelią nustatytiems piktnaudžiavimams, pripažįstant negaliojančiomis laivo naudojimo sutartyse arba papildomose laivybos sutartyse esančias sąlygas, kuriose numatoma ginčą perduoti užsienio jurisdikciją turinčiam teismui arba arbitražui užsienyje, jei dėl šių sąlygų nebuvo individualiai ir atskirai derėtasi. <…>“
11 LNM 251 straipsnyje „Perleidimo veiksmingumas“ numatyta:
„Konosamento perleidimas turi tas pačias pasekmes kaip ir konosamente nurodytų prekių pristatymas, nepažeidžiant teisės pareikšti ieškinius baudžiamojoje ir civilinėje bylose, kuriuos gali pareikšti asmuo, neteisėtai netekęs tų prekių. Konosamento įgijėjas įgyja visas perleidėjo teises ir reikalavimus, susijusius su prekėmis, išskyrus susitarimus dėl jurisdikcijos ir arbitražo, kuriems pagal IX antraštinės dalies I skyrių reikalingas įgijėjo sutikimas.“
12 LNM IX antraštinės dalies I skyriaus 468 straipsnio „Sąlygos dėl jurisdikcijos ir arbitražinės išlygos“ pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Nepažeidžiant Ispanijoje taikomų tarptautinių susitarimų nuostatų ir Sąjungos teisės normų, sutartyse dėl laivo naudojimo arba papildomose laivybos sutartyse esančios sąlygos, kuriose numatoma ginčą perduoti spręsti užsienio jurisdikciją turinčiam teismui arba arbitražui užsienyje, yra negaliojančios ir laikomos neegzistuojančiomis, jeigu dėl šių sąlygų nebuvo individualiai ir atskirai derėtasi.
<…>“
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
Byla C‑345/22
13 Maersk Line Perú SAC, Maersk patronuojamoji įmonė Peru, kaip vežėja, ir Aquafrost Perú (toliau – Aquafrost), kaip siuntėja, sudarė krovinių vežimo jūra sutartį pagal CFR (kainos ir frachto) sąlygas; ši sutartis buvo įforminta 2018 m. balandžio 9 d. išduotu konosamentu. Šio konosamento kitoje pusėje esanti sąlyga dėl jurisdikcijos buvo suformuluota taip:
„<…> šiam konosamentui taikoma Anglijos teisė ir jis aiškinamas pagal šią teisę, visus su juo susijusius ginčus sprendžia High Court of Justice (England & Wales) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Jungtinė Karalystė), o kitos šalies teismai neturi jurisdikcijos. Be to, vežėjas savo nuožiūra gali pareikšti ieškinį pardavėjui tos vietos, kurioje jis vykdo savo veiklą, kompetentingame teisme.“
14 Nagrinėjamas prekes įsigijo Oversea Atlantic Fish SL (toliau – Oversea) ir taip tapo konosamento turėtoja. Kadangi minėtos prekės į paskirties uostą buvo pristatytos apgadintos, Allianz, perėmusi Oversea teises, pateikė ieškinį Juzgado de lo Mercantil no 3 de Pontevedra (Pontevedros komercinių bylų teismas Nr. 3, Ispanija) ir pareikalavo iš Maersk 67 449,71 EUR žalos atlyginimo. Tas ieškinys buvo pateiktas iki Susitarimo dėl išstojimo 126 straipsnyje numatyto pereinamojo laikotarpio pabaigos.
15 Maersk, remdamasi šio sprendimo 13 punkte nurodyta sąlyga dėl jurisdikcijos, ginčijo Ispanijos teismų jurisdikciją.
16 2020 m. gegužės 26 d. nutartimi Juzgado de lo Mercantil n o 3 de Pontevedra (Pontevedros komercinių bylų teismas Nr. 3) atmetė tą prieštaravimą dėl jurisdikcijos. Dėl šios nutarties Maersk pateikė minėtam teismui administracinį skundą, jis buvo atmestas 2020 m. gruodžio 2 d. nutartimi. Be to, 2021 m. liepos 7 d. sprendimu tas teismas iš esmės patenkino Allianz ieškinį.
17 Dėl tokio sprendimo Maersk pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de Pontevedra (Pontevedros provincijos teismas, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui; jame ginčijo Ispanijos teismų jurisdikciją, motyvuodama tuo, kad minėta sąlyga dėl jurisdikcijos galima remtis prieš konosamentą turinčią trečiąją šalį. Jos teigimu, iš tiesų turėtų būti taikomas reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnis, o ne LNM 251 straipsnis, kuris prieštarauja Sąjungos teisei.
18 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar minėta sąlyga dėl jurisdikcijos galima remtis prieš konosamentą turinčią trečiąją šalį, nepaisant to, kad įsigydama šį konosamentą ji nedavė aiškaus, individualaus ir atskiro sutikimo. Iš 2020 m. lapkričio 18 d. Sprendimo DelayFix (C‑519/19, EU:C:2020:933) matyti, kad reglamentu „Briuselis Ia“ sustiprinama susitariančiųjų šalių valios autonomija pasirenkant taikytiną teismą, palyginti su tuo, kas buvo pagal reglamentą „Briuselis I“.
19 Be to, iš 1999 m. kovo 16 d. Sprendimo Castelletti (C‑159/97, EU:C:1999:142) 27 punkto visų pirma matyti, kad tarptautinio jūrų transporto sektoriuje egzistuoja prezumpcija, jog susitariančioji šalis žino ir sutinka su vežimo sutartyse esančiomis sąlygomis dėl jurisdikcijos, nes tai yra šiame sektoriuje įprastai vartojama nuostata.
20 Taip pat prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad sąlygos dėl jurisdikcijos yra savarankiškos ir jas galima atskirti, todėl, kiek tai susiję su taikytina materialine teise, joms gali būti taikomas kitoks teisinis režimas nei likusiai sutarčiai, į kurią jos įtrauktos. Todėl sąlyga dėl jurisdikcijos gali galioti net ir tuo atveju, kai pati sutartis yra niekinė.
21 Konkrečiu krovinių vežimo konosamentų, kuriuose yra sąlyga dėl jurisdikcijos ir kuriuos vėliau įsigyja trečioji šalis, atveju LNM 251 straipsnyje daroma nuoroda į LNM 468 straipsnį, kuriame numatyta, kad tokia sąlyga yra negaliojanti, jeigu dėl jos nebuvo individualiai ir atskirai derėtasi su šia trečiąja šalimi.
22 Ši tvarka LNM aiškinamajame memorandume pateisinama būtinybe apsaugoti nacionalinių gavėjų, turinčių konosamentus, į kuriuos pradinės šalys, kurios yra mažiau palankioje sutartinėje padėtyje, įtraukė sąlygą dėl jurisdikcijos, interesus, ypač kai sudaromos vežimo jūra sutartys reguliarių reisų konosamento forma. Iš tiesų įpareigojimas nacionalinėms įmonėms, prekių siuntėjams ir gavėjams reikšti ieškinius užsienio teismuose praktiškai gali susilpninti jų veiksmingą teisminę apsaugą.
23 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad būtų sudėtinga taikyti LNM 251 straipsnį siekiant užpildyti galimas Sąjungos teisės spragas. Be to, yra prieštaravimas tarp šios nuostatos ir Teisingumo Teismo jurisprudencijos, suformuotos, be kita ko, 2000 m. lapkričio 9 d. Sprendime Coreck (C‑387/98, EU:C:2000:606, 23 punktas). Iš tiesų, kadangi pagal Ispanijos teisę sąlygos dėl jurisdikcijos ir arbitražinės išlygos šalims privalomos tik tuo atveju, jeigu jos yra individualių ir atskirų derybų rezultatas, reiškia, kad perleidžiamos ne visos pagal konosamentą suteikiamos teisės.
24 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl galimo pagrindinėje byloje nagrinėjamo nacionalinės teisės akto netaikytinumo.
25 Iš tiesų, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis tiek reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalimi, tiek jurisprudencija, suformuota 1997 m. liepos 3 d. Sprendime Benincasa (C‑269/95, EU:C:1997:337) ir 2020 m. lapkričio 18 d. Sprendime DelayFix (C‑519/19, EU:C:2020:933), mano, kad sąlygos dėl jurisdikcijos galiojimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į valstybės, kuriai pagal šią sąlygą suteikiama jurisdikcija, teisę, taigi šiuo atveju reikia taikyti Anglijos teisę, o ne LNM 468 straipsnį. Antra, darant prielaidą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikytinas LNM 251 straipsnis, tas teismas mano, kad sutikimo su sąlyga dėl jurisdikcijos forma yra reglamentuojama pagal Sąjungos, o ne pagal nacionalinę teisę, siekiant išvengti, kad kiekviena valstybė narė šiuo klausimu nenustatytų skirtingų sąlygų. Trečia, minėtam teismui kyla abejonių dėl LNM 251 straipsnio atitikties jurisprudencijai, suformuotai 2000 m. lapkričio 9 d. Sprendime Coreck (C‑387/98, EU:C:2000:606), nes pagal šią nuostatą konosamente esančios teisės ir pareigos, susijusios su sąlyga dėl jurisdikcijos, nėra įtrauktos į teises ir pareigas, perduotas šį konosamentą turinčiai trečiajai šaliai.
26 Šiomis aplinkybėmis Audiencia Provincial de Pontevedra (Pontevedros provincijos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [reglamento „Briuselis Ia“] 25 straipsnio taisyklė, kad susitarimo dėl jurisdikcijos negaliojimas turi būti nagrinėjamas pagal valstybės narės, kuriai šalys suteikė jurisdikciją, teisę, pagrindinėje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis taip pat apima klausimą dėl išlygos galiojimo trečiajai šaliai, kuri nėra sutarties, kurioje ši išlyga įtvirtinta, šalis, išplėtimo?
2. Ar tuo atveju, kai konosamentas perleidžiamas trečiajai šaliai prekių gavėjai, kuri nedalyvavo sudarant siuntėjo ir jūrų vežėjo sutartį, [LNM] 251 straipsnyje nustatyta teisės norma, pagal kurią tam, kad sąlyga dėl jurisdikcijos būtų galima remtis prieš trečiąją šalį, reikia, kad dėl jos būtų „individualiai ir atskirai“ su ja derėtasi, yra suderinama su [reglamento „Briuselis Ia“] 25 straipsniu ir jį aiškinančio Teisingumo Teismo jurisprudencija?
3. Ar pagal Sąjungos teisę valstybių narių teisės aktuose galima nustatyti papildomus galiojimo reikalavimus tam, kad konosamentuose nustatyta sąlyga dėl jurisdikcijos būtų galima remtis prieš trečiąsias šalis?
4. Ar [LNM] 251 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kurioje nustatyta, kad konosamentą turinčios trečiosios šalies subrogacija galima tik iš dalies, išskyrus sąlygas dėl jurisdikcijos išplėtimo, reiškia, kad nustatomas papildomas šių sąlygų galiojimo reikalavimas, prieštaraujantis [reglamento „Briuselis Ia“] 25 straipsniui?“
Byla C‑346/22
27 MACS, kaip vežėja, ir Tunacor Fisheries Ltd, kaip siuntėja, sudarė sutartį dėl krovinių vežimo jūra pagal CFR (kainos ir frachto) sąlygas; ši sutartis buvo įforminta 2019 m. balandžio 13 d. išduotu konosamentu. Šio konosamento kitoje pusėje esanti sąlyga dėl jurisdikcijos buvo suformuluota taip:
„Šiam konosamentui taikoma Anglijos teisė, o visus su juo susijusius ginčus sprendžia High Court of Justice [(England & Wales)] (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas))“.
28 Nagrinėjamas prekes įsigijo Fortitude Fishing SL (toliau – Fortitude) ir taip tapo konosamento turėtoja. Kadangi minėtos prekės į paskirties uostą buvo pristatytos apgadintos, Mapfre, perėmusi Fortitude teises, pateikė ieškinį Juzgado de lo Mercantil no 3 de Pontevedra (Pontevedros komercinių bylų teismas Nr. 3, Ispanija) ir pareikalavo iš MACS 80 187,90 EUR žalos atlyginimo. Šis ieškinys buvo pateiktas iki Susitarimo dėl išstojimo 126 straipsnyje numatyto pereinamojo laikotarpio pabaigos.
29 MACS, remdamasi šio sprendimo 27 punkte nurodyta sąlyga dėl jurisdikcijos, ginčijo Ispanijos teismų jurisdikciją.
30 2021 m. gegužės 3 d. nutartimi Juzgado de lo Mercantil no 3 de Pontevedra (Pontevedros komercinių bylų teismas Nr. 3) atsisakė jurisdikcijos.
31 Dėl šios nutarties Mapfre pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de Pontevedra (Pontevedros provincijos teismas), kuris taip pat yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas byloje C-346/22; apeliaciniame skunde teigė, kad, pirma, Ispanijos teismai turi jurisdikciją, nes Fortitude nebuvo nei MACS ir Tunacor Fisheries sudarytos vežimo sutarties šalis, nei su šiuo vežimu susijusi šalis, ir, antra, pagal LNM 251 straipsnį minėta sąlyga dėl jurisdikcijos negalima remtis prieš ją.
32 Vis dėlto MACS ginčijo Ispanijos teismų jurisdikciją, motyvuodama tuo, kad ta pačia sąlyga dėl jurisdikcijos galima remtis prieš konosamentą turinčią trečiąją šalį. Jos nuomone, iš tiesų turėtų būti taikomas reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnis, o ne LNM 251 straipsnis, kuris prieštarauja Sąjungos teisei.
33 Turėdamas tokias pačias abejones, kokios nurodytos byloje C‑345/22, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, iš esmės tapačius pateiktiems toje byloje.
Byla C‑347/22
34 Maersk Line Perú, kaip vežėja, ir Aquafrost, kaip siuntėja, sudarė sutartį dėl krovinių vežimo jūra pagal CFR (kainos ir frachto) sąlygas; ši sutartis buvo įforminta 2018 m. rugpjūčio 2 d. išduotu konosamentu. Šio konosamento kitoje pusėje buvo sąlyga dėl jurisdikcijos, suformuluota lygiai taip pat, kaip ir byloje C‑345/22 nagrinėjama sąlyga dėl jurisdikcijos.
35 Nagrinėjamas prekes įsigijo Oversea ir taip tapo konosamento turėtoja. Kadangi minėtos prekės į paskirties uostą buvo pristatytos apgadintos, Allianz, perėmusi Oversea teises, pateikė ieškinį Juzgado de lo Mercantil no 3 de Pontevedra (Pontevedros komercinių bylų teismas Nr. 3, Ispanija) ir pareikalavo iš MACS 106 093,65 EUR žalos atlyginimo. Tas ieškinys buvo pateiktas iki Susitarimo dėl išstojimo 126 straipsnyje numatyto pereinamojo laikotarpio pabaigos.
36 Maersk, remdamasi šio sprendimo 34 punkte nurodyta sąlyga dėl jurisdikcijos, ginčijo Ispanijos teismų jurisdikciją.
37 2020 m. spalio 20 d. nutartimi Juzgado de lo Mercantil n o 3 de Pontevedra (Pontevedros komercinių bylų teismas Nr. 3) atmetė šį prieštaravimą dėl jurisdikcijos. Maersk nepateikė administracinio skundo dėl šios nutarties. Be to, 2021 m. liepos 9 d. sprendimu minėtas teismas iš esmės patenkino Allianz ieškinį.
38 Maersk dėl to sprendimo pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de Pontevedra (Pontevedros provincijos teismas, Ispanija), kuris taip pat yra prašymą priimti prejudicinį pateikęs teismas byloje C‑347/22; apeliaciniame skunde Maersk ginčijo Ispanijos teismų jurisdikciją, motyvuodama tuo, kad minėta sąlyga dėl jurisdikcijos galima remtis prieš konosamentą turinčią trečiąją šalį. Jos teigimu, iš tiesų turėtų būti taikomas reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnis, o ne LNM 251 straipsnis, kuris prieštarauja Sąjungos teisei.
39 Turėdamas tokių pačių abejonių, kokios nurodytos byloje C‑345/22, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, iš esmės tapačius pateiktiems toje byloje.
Procesas Teisingumo Teisme
40 2022 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑345/22, C‑346/22 ir C‑347/22 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.
Dėl prejudicinių klausimų
Pirminės pastabos
41 Dėl klausimo, ar reglamento „Briuselis Ia“, kurį išaiškinti prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taikymo sritis apima tokią situaciją, kaip nagrinėjama pagrindinėse bylose, reikia pažymėti, kad, pirma, pagal šiose bylose nagrinėjamas sąlygas dėl jurisdikcijos nagrinėti ginčus, susijusius su minėtose bylose nagrinėjamomis vežimo jūra sutartimis, jurisdikcija buvo suteikta Jungtinės Karalystės teismui ir, antra, Susitarimas dėl išstojimo įsigaliojo 2020 m. vasario 1 d.
42 Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Susitarimo dėl išstojimo 67 straipsnio 1 dalies a punktą Reglamento „Briuselis Ia“ nuostatos dėl jurisdikcijos Jungtinėje Karalystėje, taip pat valstybėse narėse su šia valstybe susijusiais atvejais, taikomos teismuose nagrinėjamoms byloms, iškeltoms iki šio susitarimo 126 straipsnyje numatyto pereinamojo laikotarpio pabaigos (2022 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Tilman, C‑358/21, EU:C:2022:923, 28 punktas).
43 Be to, pagal minėto susitarimo 127 straipsnio 1 ir 3 dalis pereinamuoju laikotarpiu Sąjungos teisė, pirma, taikytina Jungtinei Karalystei ir, antra, yra aiškinama ir taikoma vadovaujantis tais pačiais metodais ir bendraisiais principais, kurie taikytini Sąjungoje.
44 Taigi, kadangi iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Allianz ir Mapfre pareiškė atitinkamus ieškinius iki 2020 m. gruodžio 31 d., taigi iki minėto pereinamojo laikotarpio pabaigos, reikia konstatuoti, kaip tai padarė Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija savo rašytinėse pastabose, kad, nepaisant Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos, pagrindinėse bylose nagrinėjamiems ginčams yra taikytinas reglamentas „Briuselis Ia“.
Dėl pirmojo klausimo kiekvienoje iš sujungtų bylų
45 Pirmuoju klausimu kiekvienoje iš sujungtų bylų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad galimybė remtis sąlyga dėl jurisdikcijos prieš trečiąją šalį, turinčią konosamentą, į kurį įtraukta ši sąlyga, yra reglamentuojama pagal valstybės narės, kurios vienas ar keli teismai nurodyti šioje sąlygoje, teisę.
46 Reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyta, kad „jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu“.
47 Taigi šioje nuostatoje nenurodyta, ar galimas sąlygos dėl jurisdikcijos perkėlimas ne sutarties šalims, o trečiajam asmeniui, paskesnės sutarties šaliai, perėmusiai visas ar dalį vienos iš pradinės sutarties šalių teisių ir pareigų (2020 m. lapkričio 18 d. Sprendimo DelayFix, C‑519/19, EU:C:2020:933, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
48 Be to, nors iš reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies matyti, kad sąlygos dėl jurisdikcijos galiojimas turinio prasme yra vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės, kurios vienas ar daugiau teismų buvo paskirti pagal šią sąlygą, teisę, vis dėlto galimybė tokia sąlyga remtis prieš trečiąją sutarties šalį, kaip antai konosamentą turinčią trečiąją šalį, yra susijusi ne su šios sąlygos galiojimu turinio prasme, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 54–56 punktuose, o su jos poveikiu, kuris neišvengiamai įvertinamas atlikus šios sąlygos galiojimo turinio prasme vertinimą, o šis turi būti atliekamas atsižvelgiant į pradinių sutarties šalių santykius.
49 Taigi reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalyje nenurodomas nei sąlygos dėl jurisdikcijos poveikis trečiajai šaliai, nei šiuo klausimu taikytina nacionalinė teisė.
50 Atsižvelgiant į tai, reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su Briuselio konvencijos 17 straipsnio pirma pastraipa ir reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalimi, matyti, jog į konosamentą įtraukta sąlyga dėl jurisdikcijos galima remtis prieš trečiąją šalį, jeigu siuntėjo ir vežėjo santykiuose ji buvo pripažinta galiojančia ir jeigu pagal taikytiną nacionalinę teisę trečioji šalis, įsigijusi tą konosamentą, perėmė siuntėjo teises ir pareigas. Tokiu atveju teismui, į kurį kreiptasi, nebūtina patikrinti, ar ši trečioji šalis pritarė šiai sąlygai (1984 m. birželio 19 d. Sprendimo Russ, 71/83, EU:C:1984:217, 24 ir 25 punktai ir 2013 m. vasario 7 d. Sprendimo Refcomp, C‑543/10, EU:C:2013:62, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
51 Iš to, kiek tai susiję su šiomis Briuselio konvencijos ir reglamento „Briuselis I“ nuostatomis, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tik tuo atveju, jei pagal bylos esmei taikytiną nacionalinę teisę, kuri nustatyta taikant teismo, į kurį kreiptasi, vietos tarptautinės privatinės teisės normas, konosamentą turinti trečioji šalis perėmė visas pradinės susitariančiosios šalies teises ir pareigas, sąlyga dėl jurisdikcijos, kuriai minėta trečioji šalis nepritarė, vis dėlto galima remtis prieš ją (2000 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Coreck, C‑387/98, EU:C:2000:606, 24, 25 ir 30 punktai ir 2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo CDC Hydrogen Peroxide, C‑352/13, EU:C:2015:335, 65 punktas). Atvirkščiai, kai pagal taikytiną nacionalinę teisę tokio pakaitinio santykio nenumatyta, tas teismas turi patikrinti šios trečiosios šalies pritarimo sąlygai dėl jurisdikcijos realumą (2013 m. vasario 7 d. Sprendimo Refcomp, C‑543/10, EU:C:2013:62, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
52 Nors iš tiesų reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies formuluotė iš dalies skiriasi nuo Briuselio konvencijos 17 straipsnio pirmos pastraipos ir reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalies formuluotės, vis dėlto reikia konstatuoti, kaip tai padarė generalinis advokatas savo išvados 51–54 punktuose ir kaip iš esmės matyti iš 2022 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Tilman (C‑358/21, EU:C:2022:923, 34 punktas), kad šio sprendimo 50 ir 51 punktuose nurodyta jurisprudencija gali būti taikoma šiai reglamento „Briuselis Ia“ nuostatai.
53 Pirma, kadangi reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalyje nebeliko sąlygos, pagal kurią bent vienos iš šalių nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti valstybėje narėje, reikia konstatuoti, kad šio reikalavimo panaikinimas sustiprina šalių valios autonomiją pasirenkant kompetentingą teismą ar teismus, o šis panaikinimas neturi jokios įtakos apibrėžiant sąlygos dėl jurisdikcijos poveikį sutarties trečiajai šaliai. Antra, kadangi dabar šioje nuostatoje yra nurodyta nacionalinė teisė, taikytina vertinant tokios sąlygos galiojimą turinio prasme, atsižvelgiant į tai, kas matyti iš šio sprendimo 48 punkto, reikia manyti, kad šioje naujoje kolizinėje normoje vis dėlto nereglamentuojama galimybė remtis atitinkama sąlyga prieš tokią trečiąją šalį.
54 Taigi, jeigu nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad Oversea ir Fortitude, kaip konosamentus turinčios trečiosios šalys, perėmė atitinkamai visas Aquafrost ir Tunacor Fisheries, kaip prekių siuntėjų, taigi pradinių pagrindinėse bylose nagrinėjamų vežimo sutarčių šalių, teises ir pareigas, tas teismas, remdamasis reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalimi, kaip ji išaiškinta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, turėtų padaryti išvadą, kad šiose bylose nagrinėjamomis sąlygomis dėl jurisdikcijos galima remtis prieš minėtas trečiasis šalis. Bet ši nuostata nėra svarbi nagrinėjant klausimą, ar tos trečiosios šalys perėmė visas minėtų siuntėjų teises ir pareigas, nes ši subrogacija reglamentuojama pagal bylos esmei taikytiną nacionalinę teisę, nustatytą pagal valstybės narės, kurioje yra prašymą priimti prejudicinį pateikęs teismas, tarptautinės privatinės teisės normas.
55 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą kiekvienoje iš sujungtų bylų reikia atsakyti: reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad galimybė remtis sąlyga dėl jurisdikcijos prieš trečiąją šalį, turinčią konosamentą, į kurį įtraukta ši sąlyga, nėra reglamentuojama pagal valstybės narės, kurios vienas ar keli teismai nurodyti šioje sąlygoje, teisę. Šia sąlyga galima remtis prieš tą trečiąją šalį, jeigu įsigydama šį konosamentą ji perima visas vienos iš pradinių sutarties šalių teises ir pareigas, o tai reikia įvertinti pagal bylos esmei taikytiną nacionalinę teisę, nustatytą pagal valstybės narės, kurioje yra bylą nagrinėjantis teismas, tarptautinės privatinės teisės normas.
Dėl antrojo–ketvirtojo klausimų kiekvienoje iš sujungtų bylų
56 Savo antruoju–ketvirtuoju klausimais, kuriuos tikslinga nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalį draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias vežėjo ir siuntėjo sudarytos krovinių vežimo jūra sutarties trečioji šalis, įsigijusi šią sutartį patvirtinantį konosamentą ir taip tapusi šio konosamento turėtoja, perima visas šio siuntėjo teises ir pareigas, išskyrus tas, kurios kyla iš į minėtą konosamentą įtrauktos sąlygos dėl jurisdikcijos, nes šia sąlyga galima remtis prieš minėtą trečiąją šalį tik tuo atveju, jei dėl šios sąlygos ji derėjosi individualiai ir atskirai.
57 Atsižvelgiant į tai, kas matyti iš šio sprendimo 50–52 ir 55 punktų, reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad į konosamentą įtraukta sąlyga dėl jurisdikcijos galima remtis prieš šį konosamentą turinčią trečiąją šalį, nes, pirma, ta sąlyga buvo pripažinta galiojančia santykiuose tarp siuntėjo ir vežėjo, sudariusio minėtu konosamentu patvirtintą vežimo sutartį, ir, antra, pagal taikytiną nacionalinę teisę, kaip antai nustatytą taikant bylą nagrinėjančio teismo valstybės narės tarptautinės privatinės teisės normas, ši trečioji šalis, įsigijusi tą konosamentą, yra perėmusi visas vienos iš šių pradinių sutarties šalių teises ir pareigas.
58 Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė informacijos, galinčios paneigti pagrindinėse bylose nagrinėjamų sąlygų dėl jurisdikcijos galiojimą. Todėl tas teismas turės patikrinti, ar pagal taikytiną nacionalinę teisę kiekviena trečioji šalis, turinti šiose bylose nagrinėjamus konosamentus, yra perėmusi visas atitinkamų siuntėjų teises ir pareigas. Jeigu taip yra, nebūtina tikrinti, ar kiekviena iš šių trečiųjų šalių iš tikrųjų sutiko su šiomis sąlygomis.
59 Šiuo klausimu, kaip matyti iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog Ispanijos teisė yra taikytina nacionalinė teisė. Vis dėlto LNM 251 straipsnyje, siejamame su šio įstatymo 468 straipsniu, iš esmės numatyta, kad konosamento įgijėjas įgyja visas perleidėjo teises ir reikalavimus, susijusius su prekėmis, išskyrus sąlygas dėl jurisdikcijos, kurioms reikalingas įgijėjo sutikimas; šios sąlygos yra negaliojančios ir laikomos neegzistuojančiomis, jeigu dėl jų nebuvo individualiai ir atskirai derėtasi.
60 Taigi reikia konstatuoti, kaip tai padarė Komisija savo rašytinėse pastabose ir generalinis advokatas savo išvados 61 punkte, kad tokiomis nacionalinės teisės nuostatomis apeinama reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalis, kaip ji išaiškinta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, todėl jos prieštarauja pastarajai nuostatai.
61 Iš tiesų, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija, pagal LNM 251 straipsnį, siejamą su šio įstatymo 468 straipsniu, atitinkami nacionaliniai teismai įpareigojami patikrinti, ar trečioji šalis sutiko su sąlyga dėl jurisdikcijos, įtraukta į jos įsigyjamą konosamentą, net jeigu ji yra perėmusi visas siuntėjo, sudariusio šiuo konosamentu patvirtintą sutartį, teises ir pareigas.
62 Be to, reikia pažymėti, kad tomis nacionalinės teisės nuostatomis pažeidžiama 2000 m. lapkričio 9 d. Sprendime Coreck (C‑387/98, EU:C:2000:606, 25 punktas) suformuota jurisprudencija, nes pagal jas konosamentą turinčiai trečiajai šaliai suteikiama daugiau teisių nei siuntėjui, kurio teises ji perėmė, o ši trečioji šalis gali nuspręsti nesilaikyti pradinių sutarties šalių sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos.
63 Šiomis aplinkybėmis primintina, kad, siekiant užtikrinti visų Sąjungos teisės nuostatų veiksmingumą, pagal viršenybės principą reikalaujama, be kita ko, kad nacionaliniai teismai savo vidaus teisę aiškintų kiek įmanoma taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę (2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld (Tiesioginis veikimas), C‑205/20, EU:C:2022:168, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
64 Vis dėlto Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo pareigai taikomi tam tikri apribojimai ir ji, be kita ko, negali būti pagrindas nacionalinę teisę aiškinti contra legem (2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld (Tiesioginis veikimas), C‑205/20, EU:C:2022:168, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
65 Taip pat reikėtų priminti, kad, jei nacionalinis teismas, pagal Sąjungos viršenybės principą įpareigotas taikyti Sąjungos teisės nuostatas pagal jam suteiktą jurisdikciją, negali išaiškinti nacionalinės teisės nuostatų taip, kad jos atitiktų Sąjungos teisės reikalavimus, jam tenka pareiga užtikrinti visišką šios teisės reikalavimų veiksmingumą nagrinėjamam ginčui, prireikus savo iniciatyva netaikant jokių, net ir vėliau priimtų, tiesiogiai taikytinai Sąjungos teisės nuostatai, kaip antai reglamento nuostatai, prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų ar jurisprudencijos, ir jis neprivalo prašyti, kad šios nacionalinės teisės nuostatos ar jurisprudencija būtų panaikintos teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis, arba laukti, kol tai bus padaryta (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 21 d. Sprendimo Whiteland Import Export, C‑308/19, EU:C:2021:47, 31 punktą ir 2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld (Tiesioginis veikimas), C‑205/20, EU:C:2022:168, 37 ir 57 punktus).
66 Nagrinėjamu atveju LNM 251 straipsnyje daroma nuoroda į šio įstatymo IX antraštinės dalies I skyriaus nuostatas, kiek tai susiję su reikalavimu, kad konosamento įgijėjas duotų sutikimą dėl į šį konosamentą įtrauktų sąlygų dėl jurisdikcijos. Vis dėlto LNM 468 straipsnyje, esančiame šiame I skyriuje, nustatyta, kad, „nepažeidžiant <…> Sąjungos teisės normų, sutartyse dėl laivo naudojimo arba papildomose laivybos sutartyse esančios sąlygos, kuriose numatoma ginčą perduoti spręsti užsienio jurisdikciją turinčiam teismui arba arbitražui užsienyje, yra negaliojančios ir laikomos neegzistuojančiomis, jeigu dėl šių sąlygų nebuvo individualiai ir atskirai derėtasi“.
67 Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar LNM 251 straipsnis, siejamas su šio įstatymo 468 straipsniu, gali būti aiškinamas taip, kad jame numatyta taisyklė, pagal kurią konosamento įgijėjas įgyja visas perleidėjo teises ir reikalavimus, susijusius su prekėmis, išskyrus sąlygas dėl jurisdikcijos ir arbitražines išlygas, jeigu dėl jų nebuvo individualiai ir atskirai derėtasi su šiuo įgijėju, yra taikoma situacijai, tik jeigu ši nepatenka į reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Jei minėtas teismas konstatuotų, kad taip nėra, jis turėtų netaikyti šios nacionalinės teisės normos pagrindinėse bylose, nes ji prieštarauja šiai tiesiogiai taikytinai Sąjungos teisės nuostatai.
68 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį–ketvirtąjį klausimus kiekvienoje iš sujungtų bylų reikia atsakyti: reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias vežėjo ir siuntėjo sudarytos krovinių vežimo jūra sutarties trečioji šalis, įsigijusi šią sutartį patvirtinantį konosamentą ir taip tapusi šio konosamento turėtoja, perima visas šio siuntėjo teises ir pareigas, išskyrus tas, kurios kyla iš į minėtą konosamentą įtrauktos sąlygos dėl jurisdikcijos, nes šia sąlyga galima remtis prieš minėtą trečiąją šalį tik tuo atveju, jei dėl šios sąlygos ji derėjosi individualiai ir atskirai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
69 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:
1. 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 25 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip:
galimybė remtis sąlyga dėl jurisdikcijos prieš trečiąją šalį, turinčią konosamentą, į kurį įtraukta ši sąlyga, nėra reglamentuojama pagal valstybės narės, kurios vienas ar keli teismai nurodyti šioje sąlygoje, teisę. Šia sąlyga galima remtis prieš tą trečiąją šalį, jeigu įsigydama šį konosamentą ji perima visas vienos iš pradinių sutarties šalių teises ir pareigas, o tai reikia įvertinti pagal bylos esmei taikytiną nacionalinę teisę, nustatytą pagal valstybės narės, kurioje yra bylą nagrinėjantis teismas, tarptautinės privatinės teisės normas.
2. Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip:
pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias vežėjo ir siuntėjo sudarytos krovinių vežimo jūra sutarties trečioji šalis, įsigijusi šią sutartį patvirtinantį konosamentą ir taip tapusi šio konosamento turėtoja, perima visas šio siuntėjo teises ir pareigas, išskyrus tas, kurios kyla iš į minėtą konosamentą įtrauktos sąlygos dėl jurisdikcijos, nes šia sąlyga galima remtis prieš minėtą trečiąją šalį tik tuo atveju, jei dėl šios sąlygos ji derėjosi individualiai ir atskirai.
Parašai.