DARBINIS VERTIMAS

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2005 m. rugsėjo 15 d.(*)

„Konkurencija – EB 81 straipsnis – Karteliai – Atstovavimo sutartis – Autotransporto priemonių distribucija – Ekonominis vienetas – Priemonės trukdančios paralelinę prekybą autotransporto priemonėmis – Kainų nustatymas – Reglamentas (EB) Nr. 1475/95 – Bauda“

Byloje T‑325/01

DaimlerChrysler AG, įsteigta Štutgarte (Vokietija), atstovaujama advokatų R. Bechtold ir W. Bosch,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą W. Mölls, padedamo advokato H.‑J. Freund, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovė,

dėl prašymo panaikinti 2001 m. spalio 10 d. Komisijos sprendimą 2002/758/EB dėl EB sutarties 81 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/36.264 – Mercedes-Benz) (OL 2002, L 257, p. 1), o, nepatenkinus šio prašymo, sumažinti šiuo sprendimu paskirtą baudą,

EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė P. Lindh, teisėjai R. García‑Valdecasas ir J. D. Cooke,

sekretorius: I. Natsinas, administratorius,

atsižvelgęs i rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. gegužės 25 d. posėdžiui

priima šį

Sprendimą

 Bylos aplinkybės

1       Šiuo ieškiniu prašoma panaikinti 2001 m. spalio 10 d. Komisijos sprendimą 2002/758/EB dėl EB sutarties 81 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/36.264 – Mercedes-Benz) (OL 2002, L 257, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas).

2       DaimlerChrysler AG (toliau – ieškovė) yra bendrovių grupės motininė bendrovė, kuri, inter alia, veikia autotransporto priemonių gamybos ir realizavimo srityje.

3       1998 gruodžio 21 d. Daimler-Benz AG susijungė su ieškove pagal 1998 kovo 7 d. pasirašytą įmonių susijungimo sutartį. Ieškovė perėmė visas Daimler-Benz AG teises, turtą, įsipareigojimus ir pareigas.

4       Prieš šį susijungimą Daimler-Benz AG buvo pagrindinė Daimler-Benz grupės bendrovė, per savo dukterines įmones veikusi pasauliniu mastu. Be to, 1997 m. gegužės 26 d. Daimler-Benz AG susijungė su savo dukterine įmone Mercedes-Benz AG. Nuo tos dienos pastaroji įmonė tapo Daimler-Benz AG padaliniu atsakingu už autotransporto priemonių sektorių. Atsižvelgiant į ginčijamą sprendimą, šiame sprendime pavadinimas Mercedes-Benz atitinkamai reiškia Daimler-Benz AG (iki 1989 m.), Mercedes-Benz AG (iki 1997m), Daimler-Benz AG (1997/1998 m. m.) arba ieškovę (nuo 1998 m.).

5       Nuo 1995 m. pradžios Komisija gavo daug vartotojų skundų dėl naujų Mercedes-Benz autotransporto priemonių eksporto kliūčių, kurias įvairiose valstybėse narėse sudarė Daimler-Benz grupės įmonės.

6       Komisija turi tam tikrų duomenų apie tai, kad šiai grupei priklausančios įmonės atribodavo rinkas, pažeisdamos EB 81 straipsnio 1 dalį. 1996 m. gruodžio 4 d. Komisija priėmė keletą sprendimų atlikti patikrinimus pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17 pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL 1962 13, p. 204), 14 straipsnį. Šie patikrinimai buvo atlikti 1996 m. gruodžio 11 ir 12 d. d. įmonėse Daimler-Benz AG, Štutgarte (Vokietija), Mercedes-BenzBelgium SA/NV, Belgijoje, Mercedes-BenzNederland NV, Utrechte (Nyderlandai) ir Mercedes-BenzEspaña, SA, Ispanijoje.

7       1998 m. spalio 21 d. Komisija Daimler-Benz AG nusiuntė prašymą pateikti informaciją pagal reglamento Nr. 17 11 straipsnį, į kurį ši įmonė atsakė 1998 m. lapkričio 10 d. 2001 m. birželio 15 d. Komisija prašymą pateikti informaciją nusiuntė ir ieškovei, kuri į jį atsakė 2001 m. liepos 9 d. 1996 m. gruodžio 11 ir 12 d. d. atliktų patikrinimų metu Komisija rado ir paėmė daug dokumentų, kuriais kartu su ieškovei išsiųstais prašymais pateikti informaciją ir jos pastabomis grindžiamas ginčijamas sprendimas.

8       2001 m. spalio 10 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

 Ginčijamas sprendimas

9       Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad Mercedes-Benz pati arba per savo dukterines įmones Mercedes-BenzEspaña, SA (toliau – MBE) ir Mercedes-BenzBelgium SA (toliau – MBBel) pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį. Komisija nurodo, kad ginčijamame sprendime konstatuotos priemonės buvo taikomos mažmeninei prekybai Mercedes-Benz lengvaisiais automobiliais (143 ir 149 konstatuojamosios dalys).

10     Komisija ginčijamame sprendime apibūdina šias įmones ir jų distribucijos tinklą. Ji nurodo, kad lengvųjų Mercedes-Benz automobilių distribucija Vokietijoje iš esmės vykdoma per grupei priklausančių filialų tinklą, atstovus, turinčius prekybos atstovų statusą (apibrėžtą Vokietijos komercinio kodekso 84 straipsnio 1 dalyje) ir veikiančius kaip tarpininkai, bei komisionierius (15 konstatuojamoji dalis). Komisija teigia, kad Belgijoje distribucijos tinklą sudaro importuotojas MBBel, kuris nuo sprendime nenurodytos datos yra Daimler-Benz AG 100 % priklausanti dukterinė įmonė, o pati Daimler-Benz AG nuo 1998 m. gruodžio 21 d. yra ieškovei 100 % priklausanti dukterinė įmonė, ir kuris naujas transporto priemones parduoda per du filialus, platintojai ir atstovai ir(arba) automobilių servisai, kuriuose taip pat galima užsisakyti naują automobilį (17 ir 19 konstatuojamosios dalys). Ispanijoje distribucija vykdoma per tinklą, kurį sudaro trys MBE filialai ir platintojai. Komisija nurodė, kad kai kurie atstovai ir (arba) automobilių servisai neparduoda automobilių, o yra tik užsakymus priimantys tarpininkai. Ji patikslina, kad MBE buvo 100 % nacionaliniam holdingui Daimler-BenzEspaña, SA priklausanti dukterinė įmonė, o 99,88 % šios bendrovės akcijų priklauso Daimler-Benz AG, kuri yra 100 % kontroliuojama ieškovės dukterinė įmonė (2 konstatuojamoji dalis ).

11     Komisija konstatuoja, kad, priešingai nei administracinės procedūros metu teigė ieškovė, EB 81 straipsnio 1 dalis taikoma Mercedes-Benz ir atstovų Vokietijoje sutartims lygiai taip pat kaip ir sutarčiai su įgaliotu platintoju. Ji teigia, kad „todėl jiems numatyti apribojimai turėtų būti vertinami taip pat kaip ir nepriklausomam platintojui nustatyti apribojimai“ (168 konstatuojamoji dalis).

12     Komisija šiuo klausimu pirmiausia nurodo, kad Mercedes-Benz atstovai Vokietijoje turi prisiimti pakankamai didelę verslo riziką, kuri neatsiejama nuo jų veiklos, kaip Mercedes-Benz tarpininkai, ir todėl EB 81 straipsnis taikomas jų ir Mercedes-Benz sudarytoms sutartims (153–160 konstatuojamosios dalys).

13     Ji nurodo, kad, visų pirma, Mercedes-Benz atstovas Vokietijoje prisiima didelę dalį su automobilių, kuriuos jis parduoda, kaina susijusios rizikos. Komisija teigia, kad jei parduodamas naują automobilį atstovas daro kainos nuolaidų, kurioms pritaria Mercedes-Benz, visos šios nuolaidos išskaičiuojamos iš atstovo komisinių.

14     Komisija konstatuoja, kad pagal Vokietijoje sudaromos sutarties su atstovu 4 straipsnio 4 dalį atstovas taip pat prisiima naujo automobilio transportavimo riziką. Jis, kaip ir nepriklausomas platintojas, pervežimo sąnaudas ir riziką perkelia klientui pagal prievolių teisę (157 konstatuojamoji dalis).

15     Atstovas taip pat turi žymią dalį savo lėšų skirti pardavimų skatinimui. Komisija nurodo, kad, inter alia, jis savo lėšomis turi įsigyti demonstravimo automobilius (Vokietijoje sudaromos sutarties su atstovu 4 straipsnio 7 dalis). Demonstravimo automobilių ir bendrovės automobilių įsigijimui Mercedes-Benz taiko specialias sąlygas. Šiuos automobilius privaloma išlaikyti ilgiau nei tris – šešis mėnesius ir jie turi nuvažiuoti ne mažiau nei 3000 km. Vėliau atstovas juos gali parduoti kaip naudotus automobilius taip prisiimdamas riziką už šių automobilių, kurių kiekis yra reikšmingas, pardavimą (158 konstatuojamoji dalis).

16     Komisija taip pat teigia, kad be to, Mercedes-Benz atstovo Vokietijoje veikla neatsiejamai susijusi su kita verslo rizika. Šios rizikos prisiėmimas yra viena iš tapimo atstovu sąlygų. Pagal sutarties su atstovu 13 straipsnį atstovas turi atlikti garantinį gamintojo garantiją turinčių automobilių remontą. Atstovai Vokietijoje privalo savo sąskaita įrengti automobilių servisą, jame teikti automobilių aptarnavimo ir garantinio remonto paslaugas ir, esant prašymui, užtikrinti nuolatinį budėjimą ir skubią techninę pagalbą (atstovavimo sutarties 12 straipsnis). Be to atstovas Vokietijoje privalo savo sąskaita išlaikyti atsarginių dalių, skirtų automobilių remontui jam priklausančiose dirbtuvėse, sandėlį (sutarties su atstovu 14 straipsnis) (159 konstatuojamoji dalis).

17     Antra, Komisija nurodo, kad ekonominiu požiūriu apyvarta iš veiklos kuria atstovas Vokietijoje užsiima pats yra daug didesnė už apyvartą iš tarpininkavimo parduodant naujus automobilius. Ji teigia, kad „(atstovas) už savo tarpininkavimo veiklą (…) gauna komisinius, kuriuos lengvųjų automobilių atveju sudaro 12,2 % bazinių komisinių ir papildomi komisiniai, kurie gali siekti iki 3,6 %. Tad maksimalūs atstovo komisiniai sudaro 15,8 % ir iš jų atstovas turi finansuoti pirkėjams suteikiamas nuolaidas. Todėl apyvarta iš atstovo veiklos yra mažesnė nei minėti 15,8 %.“ Be to, 159 konstatuojamojoje dalyje ji teigia: „(Jei) manytume, kad automobilių kaina sudaro atstovo apyvartos dalį, tai ji siektų apie 50 % visos atstovo apyvartos. Bet reali atstovo apyvarta iš tarpininkavimo veiklos yra šie komisiniai. Jei jų sumą palyginsime su ta, kurią atstovas gauna iš su automobilių pardavimu susijusios veiklos, kurią jis yra įsipareigojęs atlikti pagal sutartį, ir už kurią jis prisiima visą riziką, tai konstatuosime, kad apyvarta tik iš atstovo veiklos sudaro vos 1/6 visos apyvartos.“

18     Komisija mano, kad atsižvelgiant į atstovų prisiimamos rizikos mastą ir šių įsipareigojimų kiekį, negalima sutikti su ieškovės teiginiu, kad ši rizika yra įprasta tikram prekybos atstovui. Ji nurodo, kad tam, „jog būtų galima daryti kitokią išvadą, atstovas turėtų turėti teisę pasirinkti ar prisiimti riziką, susijusią su demonstravimo ir bendrovės automobiliais, garantijos suteikimu, techninio remonto ir aptarnavimo serviso įrengimu ir remontui skirtomis atsarginėmis dalimis, ar vykdyti tik naujų automobilių pardavimo tarpininko veiklą“. Tačiau nagrinėjamu atveju taip nėra (160 konstatuojamoji dalis).

19     Ji atmeta ieškovės teiginį, kad atstovai Vokietijoje yra integruoti į bendrovę, kaip nereikšmingą. Grįsdama šį savo teiginį ieškovė nurodė į „atstovams Vokietijoje nustatytus asmeninio pobūdžio ir su ūkine veikla susijusius reikalavimus (paprastai išimtinis Mercedes-Benz automobilių platinimas, vienodas Mercedes-Benz atstovo įvaizdis, atstovo salono darbuotojų parinkimas ir aprūpinimas įranga, reklama, įvaizdis, pareiga ginti ieškovės interesus ir laikytis Mercedes-Benz identifikavimo taisyklių) ir į tai, kad atstovas yra „išskirtinis atstovas“ ir gali pardavinėti tik Mercedes-Benz automobilius (162 konstatuojamoji dalis). Tačiau Komisija ginčijamame sprendime mano, kad „integravimo kriterijus“, kitaip nei rizikos pasidalinimo kriterijus, nesudaro sąlygų atskirti komercinio atstovo nuo nepriklausomo platintojo (163 konstatuojamoji dalis). Komisija lygina ieškovės, siekiant įrodyti atstovų „integravimą“, cituojamos Vokietijoje sudaromos sutarties su atstovais nuostatas su sutarčių, sudaromų su platintojais užsienyje, nuostatomis (164 konstatuojamoji dalis). Ji mano, kad iš tokio palyginimo aišku, jog atstovams Vokietijoje nustatytos sąlygos yra tokios pat kaip ir nustatomos pagal sutartį dirbantiems užsienio platintojams ir šių abejų distribucijos rūšių integravimo į Mercedes-Benz distribucijos sistemą lygis yra vienodas (165 konstatuojamoji dalis).

20     Komisija teigia, kad Mercedes-Benz ėmėsi keturių konkurenciją ribojančių priemonių.

21     Pirmiausia, ji nurodo, kad pradėjusi gaminti naują automobilio modelį W 210 (naujoji E klasė), ji visam Vokietijos platintojų tinklui, įskaitant ir atstovus, išsiuntė labai aiškias instrukcijas, pirmiausia 1996 m. vasario 6 d. pranešimą, „susikoncentruoti į jų sutartyse nustatytą teritoriją“. Šios instrukcijos buvo taikomos ne vien šiai serijai, bet ir visų naujų automobilių pardavimui. Šį pranešimą, Mercedes-Benz užbaigė tokiu grasinimu: „Mes atsisakysime tiekti W 210 serijos automobilius, jei pastebėsime, kad konkreti teritorija nepateisina jai priskirtos kvotos“. Taip šioms instrukcijoms buvo suteikta ypatinga svarba.

22     Komisija teigia, kad šiomis instrukcijomis buvo siekiama, kad platintojai W 210 serijos ir kitų serijų automobilius pardavinėtų tik su jais sudarytoje sutartyje apibrėžtoje teritorijoje ir neparduotų automobilių toje teritorijoje negyvenantiems iš kitur atvykusiems pirkėjams. Pranešime nurodoma, kad ši priemonė turėtų padėti apriboti „vidaus konkurenciją“, t. y. vadinamoji konkurencija tarp to paties prekių ženklo („intrabrand“) konkurencija tarp atstovų Vokietijoje bei tarp jų ir Vokietijos bei užsienio filialų ir platintojų užsienyje. Todėl 1996 m. vasario 6 d. pranešimu buvo siekiama apriboti konkurenciją tarp to paties prekių ženklo.

23     Antra, Komisija konstatuoja, kad beveik visais atvejais iš klientų, atvykusių iš kitų valstybių, buvo reikalaujama 15 % automobilio kainos avanso. Ji mano, kad tai dar labiau apsunkino paralelinę prekybą, nes ribojo galimybę atstovui vykdyti nuosavą prekybos politiką ir, pavyzdžiui, neimti avanso iš atvykstančių klientų, kuriuos jis pažįstą. Ji nurodo, kad nors toks avansas tam tikrais atvejais gali būti pagrįstas komercinių požiūriu, pardavimų Vokietijoje atveju tokio avanso neprašoma, nors tam tikrais atvejais galėtų egzistuoti suinteresuotumas panašiomis garantijomis. Todėl ši taisyklė nustato diskriminacines sąlygas paraleliniam pardavimui palyginti su automobilių pardavimu Vokietijoje (174 konstatuojamoji dalis).

24     Trečia, Komisijos nuomone, sutartyje su atstovu Vokietijoje (žr. 2 straipsnio 1 dalies d punktą) ir Ispanijoje sudaromoje sutartyje su platintoju (žr. 4 straipsnio d punktą) numatytu draudimu tiekti išorės lizingo bendrovėms automobilius, jei jos negali nurodyti konkretaus lizingo gavėjo, siekiama apriboti konkurenciją tarp Mercedes-Benz lizingo bendrovių ir šiai grupei nepriklausančių Vokietijos ir Ispanijos lizingo bendrovių. Pastarosios Mercedes automobilius galėtų įsigyti tik turėdamos konkretų klientą, tačiau negalėtų įsigyti automobilių atsargai. Todėl jos negali greitai pateikti pageidaujamo automobilio. Komisija teigia, kad dėl automobilių pardavimo išorės lizingo bendrovėms taisyklių, jos negauna tokios pat įsigijimo nuolaidos, kuri taikoma kitoms lizingo automobilių parkus turinčioms bendrovėms. Šios sutarčių nuostatos apskritai pablogina sąlygas, kuriomis išorės lizingo bendrovės gali įsigyti Mercedes automobilių, o todėl ir sąlygas, kuriomis jos gali konkuruoti su Mercedes-Benz grupės bendrovėmis žemesnės pakopos lizingo rinkoje. Atstovams ir platintojams taikomų lizingo nuostatomis siekiama apriboti lizingo automobilių konkurenciją kainomis ir pardavimo sąlygomis (176 konstatuojamoji dalis).

25     Ketvirta, Komisija nurodo, kad 1995 m. balandžio 20 d. sudaryta sutartis tarp MBBel ir Mercedes-Benz atstovų Belgijoje susivienijimo, apribojanti nuolaidas iki 3 % ir numatanti, kad nepriklausoma agentūra tikrins E klasės automobiliams suteikiamas nuolaidas, o didesnes nei nustatyta nuolaidas suteikusiems atstovams bus mažinamos naujos E klasės automobilių kvotos, skirta apriboti kainų konkurenciją Belgijoje.

26     Konstatavusi, kad šios priemonės turi didelės įtakos prekybai tarp valstybių narių ir joms netaikytina išimtis iš EB 81 straipsnio 1 dalies, Komisija nusprendė, kad ieškovei, atsakingai už Daimler-Benz AG ir Mercedes-Benz AG ar Daimler-Benz MBBel ir MBE dukterinių bendrovių įvykdytus konkurencijos pažeidimus, reikia skirti baudą.

27     Komisija nusprendė, kad kliūčių eksportui sudarymas buvo vieningas pažeidimas, kurį sudarė du elementai (nurodymas nepardavinėti už sutartimi nustatytos teritorijos ribų ir 15 % avanso taisyklė), kurie tam tikrą laikotarpį buvo taikomi kartu. Komisija teigia, kad šis pažeidimas yra ypatingai sunkus, todėl 33 milijonų eurų dydžio bauda yra proporcinga. Dėl šio pažeidimo trukmės Komisija nurodo, kad subendrinus abiejų elementų trukmę, pažeidimas prasidėjo 1985 m. rugsėjo 12 d. ir tebesitęsia. Komisijos teigimu, tai ilgalaikis pažeidimas. Tačiau ji mano, kad neigiamos avanso taisyklės pasekmės buvo mažesnės nei tiesiogiai prieš eksportą nukreiptų instrukcijų pasekmės. Šios instrukcijos buvo pradėtos taikyti tik 1996 m. vasario 6 d. ir taikytos iki 1999 m. birželio 10 d., t. y. trejus metus ir keturis mėnesius. Todėl Komisija nusprendė bazinį baudos dydį padidinti tik 42,5 %, arba 14,025 milijono eurų. Todėl bazinės baudos dydis siekia 47,025 milijono eurų.

28     Komisija mano, kad draudimas parduoti automobilius lizingo bendrovėms, kad jos galėtų turėti jų atsargą, numatytas sutartyje su atstovu Vokietijoje ir Ispanijos platinimo sutartyje, yra sunkus pažeidimas. Jos manymu už tai skirtina 10 milijonų eurų bauda. Komisija nurodo, kad šis pažeidimas prasidėjo 1996 m. spalio 1 d. ir tebetrunka. Ji teigia, kad, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, bazinės baudos dydį reikia padidinti 50 %, t. y. 5 milijonais eurų, iki 15 milijonų eurų.

29     Komisijos nuomone, pardavimo kainų Belgijoje nustatymas aktyviai dalyvaujant MBBel pagal savo pobūdį yra labai sunkus konkurencijos taisyklių pažeidimas. Ji mano, kad toks pažeidimas apskritai yra sunkus, todėl skirtina 7 milijonų eurų bazinę baudą. Komisija teigia, kad šios priemonės buvo taikomos nuo 1995 m. balandžio 20 d. iki 1999 m. birželio 10 d., t. y. per vidutinės trukmės laikotarpį, ir todėl bazinės baudos dydį reikia padidinti 40 %, t. y. 2,8 milijonais eurų, iki 9,8 milijonų eurų.

30     Komisija ginčijame sprendime nenurodo sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Todėl bendra baudos suma, sudėjus pirmiau išvardintas sumas, yra 71,825 milijonų eurų.

31     Šių motyvų pagrindu Komisija priėmė ginčijamą sprendimą kurio rezoliucinėje dalyje nurodyta:

„1 straipsnis

(Mercedes-Benz pati) arba per (savo) dukterines bendroves (MBE) ir (MBBel) įvykdė EB sutarties 81 straipsnio pažeidimus. Siekdamos apriboti paralelinę prekybą jos ėmėsi šių priemonių:

–       nuo 1996 m. vasario 6 d. visi atstovai Vokietijoje gavo instrukcijas kaip įmanoma labiau stengtis parduoti pristatytus naujus automobilius, ypač W 210 serijos, tik sutartimi jiems priskirtoje teritorijoje esantiems klientams ir vengti vidinės konkurencijos; šios priemonės galiojo iki 1999 m. birželio 10 d.,

–       nuo 1985 m. rugsėjo 12 d. atstovams Vokietijoje buvo nurodyta iš (iš kitur atvykusių) klientų, užsakančių naujus automobilius, imti 15 % dydžio automobilio kainos avansą; ši praktika tebetaikoma,

–       nuo 1996 m. spalio 1 d. buvo nustatytas tebegaliojantis draudimas tiekti lengvuosius automobilius lizingo bendrovėms jų atsargai sudaryti,

–       dalyvavo 1995 m. balandžio 20 d. sudarytame susitarime galiojusiame iki 1999 m. birželio 10 d., kuriuo buvo siekiama apriboti Belgijoje suteikiamas nuolaidas

2 straipsnis

Nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos (Mercedes-Benz) privalo baigti šios sprendimo 1 straipsnyje konstatuotus ir dar tebetrunkančius pažeidimus ir juos draudžiama pakeisti kitomis, tokį pat tikslą ar poveikį turinčiomis, priemonėmis. Konkrečiai, per du mėnesius nuo šio sprendimo gavimo dienos ši bendrovė privalo:

–       panaikinti tą Vokietijos atstovams ir komisionieriams skirtą 1985 m. rugsėjo 12 d. aplinkraščio Nr. 52/85 dalį, kurioje reikalaujama iš (iš kitur atvykusių) klientų, užsakančių lengvąjį automobilį, imti 15 % užstatą,

–       iš Vokietijos atstovų ir Ispanijos platintojų sutarčių išbraukti nuostatas, draudžiančias pardavinėti naujus automobilius lizingo bendrovėms, norinčioms turėti automobilių atsargą <…>.

3 straipsnis

Dėl 1 straipsnyje nurodytų pažeidimų skirti (Mercedes-Benz) 71,825 milijono eurų baudą.

<…>“

32     Ginčijamame sprendime nurodoma, kad Komisijos manymu Mercedes-Benz, patikrinimų metu (žr. šio sprendimo 7 punktą) rastuose dokumentuose, vartojamą sąvoką „iš kitur atvykęs klientas“ naudojo nurodyti iš kitos Europos Ekonominės Erdvės valstybės atvykusius galutinius vartotojus.

 Procesas ir šalių reikalavimai

33     2001 m. gruodžio 20 d. ieškovė Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui pateikė šį ieškinį.

34     Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (penktoji kolegija), nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Taikydamas proceso organizavimo priemones, jis nurodė šalims iki posėdžio dienos raštu atsakyti į pateiktus klausimus. Šalys šį nurodymą įvykdė.

35     Šalių žodiniai pasisakymai ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo užduotus klausimus buvo išklausyti 2005 m. gegužės 25 d. posėdyje.

36     Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       panaikinti ginčijamą sprendimą;

–       nepatenkinus šio prašymo, sumažinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje paskirtą baudą;

–       priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

37     Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       atmesti ieškinį;

–       priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

38     Ieškovė, grįsdama savo ieškinį nurodo keturis, pagrindus. Pirmas pagrindas susijęs su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir akivaizdžia Vokietijoje su atstovais sudarytų sutarčių vertinimo klaida. Antras pagrindas dėl pirmos ir trečios Komisijos sprendime konstatuotos priemonės susijęs su EB 81 straipsnio ir 1995 birželio 28 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1475/95 dėl Sutarties 85 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms motorinių transporto priemonių paskirstymo ir techninės priežiūros susitarimų rūšims (OL L 145, p. 25) pažeidimu. Trečias pagrindas susijęs su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir akivaizdžia klaida vertinant antrą ir ketvirtą Komisijos sprendime konstatuotą priemonę. Ketvirtas pagrindas susijęs su klaidingu baudos nustatymu ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje.

 Dėl pirmo pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir akivaizdžia klaida vertinant su Mercedes-Benz atstovais Vokietijoje sudarytas sutartis.

 Šalių argumentai

39     Ieškovė nesutinka su ginčijamame sprendime pateikiamu teisiniu įgaliotų atstovų Vokietijoje statuso įvertinimu. Ji teigia, kad jos su įgaliotais atstovais Vokietijoje sudarytoms sutartims tiek, kiek jomis reglamentuojama įgaliotų atstovų veikla parduodant naujus Mercedes-Benz automobilius, netaikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytas susitarimų draudimas. Įgaliotiems atstovams netenka jokia su automobilių pardavimu susijusi rizika. Be to, įgalioti atstovai yra visiškai integruoti į bendrovės struktūrą ir jų teisinis santykis su ja yra toks pat kaip darbuotojų. Todėl jie tenkina Teisingumo Teismo praktikoje nustatytas kartelių draudimo netaikymo komercinio atstovavimo sutartims sąlygas.

40     Pirmiausiai ieškovė paaiškina, kad Vokietijoje jai priklauso nuosavas distribucijos tinklas, kurį sudaro jos filialai, įgalioti komerciniai atstovai, veikiantys Mercedes-Benz vardu ir sąskaita ir savo vardu, bet Mercedes-Benz sąskaita veikiantys komisionieriai. Ji mano, kad Mercedes-Benz tinklui priklausančių atstovų nei teisiniu, nei ekonominiu požiūriu negalima laikyti naujų automobilių platintojais. Jie Mercedes-Benz sąskaita ir pagal jos nurodymus sudaro naujų automobilių pardavimo sutartis. Ieškovė teigia, jog tai, kad atstovai neperka naujų Mercedes-Benz automobilių ir neturi sandėlių, yra svarbią ekonominę reikšmę turintis faktas. Tik Mercedes-Benz prisiima su naujų automobilių pardavimu susijusią riziką, įskaitant ir prekių saugojimo, reiškiančio lėšų įšaldymą, riziką. Jos teigimu atstovams tenka tik su tiesiogine jų, kaip tarpininkų, veikla susijusi rizika. Taigi teisiniu požiūriu ieškovė gali savarankiškai spręsti kokiomis sąlygomis ji sudaro pardavimo sutartis. Todėl atstovams skirtoms instrukcijoms ir sutartyse su jais numatytoms pareigoms dėl pardavimo sutarčių sudarymo ir turinio nėra taikoma kartelių teisė.

41     Ieškovė teigia, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką EB 81 straipsnio 1 dalis netaikoma sutartims su atstovais, jei patenkinamos dvi kartu taikomos sąlygos: atstovai yra integruoti į automobilių gamintojo pardavimo tinklą ir jie savo tarpininkavimo ir atstovavimo veiklą vykdo tik atstovaujamojo asmens sąskaita (1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73 iki 48/73, 50/73, 54/73 iki 56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663 ir 1995 m. spalio 24 d. sprendimas Volkswagen ir VAG Leasing, C‑266/93, Rink. p. I‑3477).

42     Dėl su „integravimu“ susijusios sąlygos ieškovė mano, kad ginčijamame sprendime išdėstyta Komisijos pozicija yra nenuosekli ir prieštaraujanti teismų praktikai šioje srityje, pirmiausia, kai Komisija tvirtina, kad „šalia rizikos pasidalijimo kriterijaus integravimo kriterijus nėra kriterijus, savaime leidžiantis atskirti komercinį atstovą nuo nepriklausomo automobilių platintojo“ (ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamoji dalis).

43     Ieškovė mano, kad Komisija, atmesdama „integravimo“ kriterijų ir padidindama „rizikos pasidalijimo“ kriterijaus reikšmę, išplečia kartelių draudimo taikymą komerciniam atstovavimui, nors prieštarauja praktikai. Ji mano, kad iš minėto sprendimo Suiker Unieir kt. prieš Komisiją, 41 punkto aišku, kad Teisingumo Teismo nuomone „integravimas“ priklauso ne tik nuo to, kad atstovas neprisiimtų rizikos, bet ir nuo to, kad jis veiktų atstovaujamo asmens interesais.

44     Be to ieškovė teigia, kad, priešingai nei ginčijamame sprendime nurodo Komisija (žr. ginčijamo sprendimo 164 ir 165 konstatuojamąsias dalis), tai, jog užsienio platintojų, kurie nėra komerciniai atstovai, veiklos forma trečių asmenų atžvilgių panaši į Mercedes-Benz nacionalinius atstovus, neturi jokios reikšmės. Viena vertus, reikėtų, kad panašiai būtų pasidalinta rizika. Kita vertus, toks analogija yra netiksli, nes pagal Teisingumo Teismo praktiką „integravimas“ priklauso ne tik nuo išorinių kriterijų, parodančių kaip platintojas veikia visuomenės trečiųjų asmenų atžvilgiu apskritai ir, konkrečiai klientų atžvilgiu, bet ir nuo „vidaus“ kriterijaus, susijusio su rizikos pasidalijimu ir visišku atstovo įtraukimu į veiklą užtikrinant atstovaujamojo asmens interesus.

45     Ji taip pat kritikuoja faktą, kad Komisija ginčijamame sprendime teigia, jog kartelių teisės požiūriu vertinant automobilių gamintojo ir komercinio atstovo sudarytas sutartis, pakanka nustatyti, ar atstovas privalo prisiimti su įmonės valdymu susijusią riziką, kuri yra „neatsiejama“ nuo jo, kaip tarpininko, veiklos (šia prasme žr. ginčijamo sprendimo 153 konstatuojamąją dalį). Ieškovė teigia Komisijos pozicija, kurios ji laikosi ginčijamame sprendime ir Vertikaliųjų apribojimų gairėse (OL 2000, C 291, p. 1, toliau – gairės) yra objektyviai nepagrįstas nukrypimas nuo Komisijos praktikos taikant EB 81 straipsnį. Ji taip pat mano, kad tokia pozicija prieštarauja Teisingumo Teismo praktikai šioje srityje.

46     Ieškovė pripažįsta, kad Mercedes-Benz atstovai patiria tam tikras išlaidas ir prisiima tam tikrą riziką.

47     Pirmiausia ji nurodo, kad atstovas bet kuriuo atveju turi prisiimti „komisinių“ riziką. Komisiniai paprastai nustatomi kaip tam tikras procentas nuo atstovui tarpininkaujant įvykdytų pardavimų sumos. Todėl esant didesniems pardavimams jis gauna didesnius komisinius ir atvirkščiai. Ieškovės teigimu, kai atstovaujamasis asmuo, kuris priima galutinį sprendimą dėl to, ar sudaryti sutartį pirkėjo pageidaujamomis sąlygomis, nusprendžia suteikti nuolaidas, tuo jis sumažina ne tik savo pajamas, bet ir komercinio atstovo komisinius. Ieškovė pabrėžia, kad Mercedes-Benz atstovams netenka su kaina susijusi rizika ir ginčija teiginį, kad „kainos nuolaidos“ atskaitymas iš atstovo komisinių yra „kainos rizika“.

48     Iš tiesų atstovo gaunami komisiniai nustatomi komercinio atstovavimo sutartimi. Joje numatomas skirtumas tarp pavienių pirkimų ir pirkimų pagal su didelių kiekių pirkėjų ar „naudotoju“ sudarytą sutartį. Ieškovė nurodo, kad su atstovu sutarti mažesni komisiniai už pardavimus didelių kiekių pirkėjams ir naudotojams, kurie turi specialius susitarimus su Mercedes-Benz (bet ne su atstovu) dėl kiekio ar kategorijos nuolaidų, nes paprastai šioms pardavimo sutartims sudaryti reikia mažiau pastangų, nei parduodant automobilius naujiems klientams. Ji nurodo, kad nėra jokio teisinio principo, pagal kurį komerciniai atstovai visada turėtų teisę į vienodus komisinius, neatsižvelgiant į pardavimo pobūdį.

49     Ieškovė pabrėžia, kad naujų automobilių atveju automobilių platintojui tenka daug didesnės išlaidos nei Mercedes-Benz atstovui, ypač kiek tai susiję su išankstiniu autotransporto priemonių finansavimu ir pardavimo rizika. Automobilių platintojo atveju pastaroji rizika atsiranda dėl visos automobilio kainos, o Mercedes-Benz atstovas rizikuoja tik negauti numatytų komisinių. Be to, „komisinių rizika“ atstovo atveju apribota komisinių dydžiu. Ieškovės teigimu, automobilių platintojas rizikuoja parduoti automobilį nuostolingai, o atstovo atveju tai neįmanoma. Galiausiai ieškovė teigia, kad tai, jog atstovas pagal atskirą susitarimą su klientu gali suteikti nuolaidą savo komisinių sąskaita, kartelių teisės požiūriu nepaneigia komercinio atstovavimo sutarties buvimo. Ieškovė šią galimybę laiko Mercedes-Benz atstovui suteikta pasirinkimo laisve.

50     Antra, Mercedes-Benz atstovas patiria su jo profesine veikla susijusias išlaidas, kurios didele dalimi atsiranda iš reklaminės veiklos, kuria jis vykdo, siekdamas sėkmingo tarpininkavimo parduodant kuo daugiau automobilių. Trečia, atstovas savo paties vardu, sąskaita ir rizika užtikrina automobilių remontą servise ir atsarginių dalių pardavimą.

51     Ieškovė nesutinka su ginčijamame sprendime pateiktu Komisijos teiginiu, kad Mercedes-Benz atstovų tarpininkavimo veiklai kartelių teisė negali būti netaikoma pirmiausia todėl, kad jie sutartimi įsipareigoja teikti automobilių aptarnavimo paslaugas jiems priklausančiuose automobilių servisuose, atlikti garantinį remontą ir savo sandėliuose nuolat turėti atsarginių detalių atsargų (žr. šio sprendimo 16 punktą).

52     Ji nurodo, kad šio sprendimo 41 punkte minėtame sprendime Volkswagen ir VAG Leasing Teisingumo Teismas pripažino, kad platintojai prisiima dalį rizikos, susijusios su sutartimis, kurias jie kaip komerciniai atstovai sudaro su VAG Leasing, atsižvelgdamas į pareiga išpirkti automobilį pasibaigus lizingo sutarčiai už iš anksto nustatytą kainą. Teisingumo Teismas nepripažino, kad egzistuoja dvi lygiagrečios veiklos rūšys – automobilių pardavimas ir tarpininkavimas juos parduodant klientams bei nurodė į platintojų savo vardu ir sąskaita po pardavimo teikiamas automobilių aptarnavimo paslaugas. Tačiau iš to nedarytina išvada, kad Teisingumo Teismas automobilių aptarnavimo paslaugoms teikė savarankišką reikšmę, jos turi reikšmės tik kartu su pardavimo veikla. Sprendime nesakoma nieko, iš ko būtų galima spręsti, kad komercinio tarpininko veikla ir automobilių aptarnavimo paslaugų teikimas sukelia dviprasmišką situaciją, dėl kurios nebegalima taikyti konkurencijos teisėje numatytų išimčių.

53     Ieškovė taip pat nurodo, kad atstovavimo sutarties 13 straipsnio 1 dalyje numatoma atstovo pareiga „atlikti garantinį Daimler-Benz pagamintų autotransporto priemonių remontą, nepriklausomai nuo jų pardavimo vietos ir juos pardavusio tarpininko“ yra Reglamento Nr. 1475/95 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatytos išimties taikymo sąlyga. Todėl jei Mercedes-Benz nebūtų vykdžiusi šioje nuostatoje numatytos sąlygos ir nenumačiusi savo atstovams pareigos atlikti garantinį aptarnavimą, tai, greičiausia, Komisija būtų pateikusi argumentą, kad atstovavimo sutartis neatitinka Reglamente Nr. 1475/95 numatytų reikalavimų.

54     Ieškovė teigia, kad Komisijos prielaida, kad atstovas už garantinius darbus gauna tik „atlyginimą už garantiją“, kuris apskaičiuojamas atsižvelgiant į vidutinius atstovo paslaugų tarifus ir todėl jo „nebūtinai“ pakaktų sumokėti tokią paslaugą perkant iš trečiųjų asmenų pagal laisvai susiderėtą kainą, yra nepagrįsta. Teikdamas garantines paslaugas, atstovai gauna daugiau nei tik savo išlaidų atlyginimą, t. y. taip pat atlyginimą, kurį jie būtų susiderėję už tokius remonto darbus su trečiuoju asmeniu. Į tokiu atveju mokamą kainą įskaičiuojamas ne tik patirtų išlaidų atlyginimas, bet ir pelnas. Atstovas atlieka garantinį aptarnavimą vykdydamas savo įprastą automobilių aptarnavimo veiklą ir tai darydamas veikia savo vardu ir sąskaita. Vienintelis skirtumas nuo „paprastų“ remonto darbų yra tas, kad „klientas yra ne automobilio savininkas, o Mercedes-Benz, kuri prašo atstovo atlikti tik jai priklausančią garantijos pareigą“.

55     Ieškovės teigimu tas pats taikoma ir atstovo pareigai įkurti servisą bei turėti atsarginių dalių sandėlį. Šią veiklą atstovas vykdo savo vardu ir savo sąskaita. Todėl visiškai normalu, kad jis pats finansuoja savo investicijas.

56     Ieškovė teigia, kad atstovai nemoka transportavimo išlaidų (šiuo klausimu žr. ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamąją dalį). Ji pripažįsta, kad pagal atstovavimo sutarties 4 straipsnio 4 dalį atstovas su klientu turi sudaryti sutartį dėl transportavimo išlaidų. Tačiau, jos vertinimu, tai ne rizika, bet papildoma galimybė komerciniam atstovui gauti pelno. Atstovas dalyvauja Mercedes-Benz ir jos pagal sutartis dirbančių transporto rangovų sukurtoje transporto sistemoje, kurioje jam siūlomos autotransporto priemonių transportavimo paslaugos už tam tikrą kainą, kurią jis vėliau perkelia klientui, apskaičiuodamas jo paties suteiktos automobilio įregistravimo paslaugos ir antkainis. Be to, net darant prielaidą, kad transportavimo klausimu Mercedes-Benz distribucijos tinkle komerciniams atstovams Vokietijoje tenka tam tikra su transportu susijusios rizikos dalis, ji būtų „labai nežymi“, nesvarbu ar ją vertintume bendrai, ar kiekvienu konkrečiu atveju.

57     Ieškovė paaiškina, kad atstovų vykdoma prekybos skatinimo veikla, nereiškia rizikos, susijusios su įvairiais pardavimo sandoriais, prisiėmimo, nes tai yra tik jų pareiga asmeniškai organizuoti ir finansuoti savo komercinio tarpininkavimo veiklą. Ji pažymi, kad atstovas nedalyvauja valstybės ar regiono masto reklamos kampanijose, o reklamuoja tik savo paties veiklą. Šią reklamą komerciniai atstovai finansuoja ir su ja susijusią riziką prisiima savo komisinių sąskaita. Ji teigia, kad Komisijos teiginys, jog demonstravimo automobiliai prilygintini pavyzdžiams ar dokumentams 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos Nr. 86/653 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo (OL L 382 p.17) 4 straipsnio 2 dalies a punkto prasme, yra nepagrįstas. Šioje direktyvoje neminimi pavyzdžiai, o tik dokumentacija, t. y. specialiai reklamos tikslais parengta medžiaga, o ne automobiliai, kuriuos atstovas iš pradžių naudoja demonstravimui, o vėliau parduoda be nuostolio sau.

58     Ieškovės teigimu, tai, kad Mercedes-Benz atstovas turi daug demonstravimo automobilių nereiškia, kad jis prisiima su naujų automobilių pardavimu susijusią riziką, o tik tai, kad jo vykdoma tarpininko veikla reikalauja žymių investicijų susijusių su kontaktais su potencialiais klientais Todėl ieškovė nesutinka su ginčijamame sprendime pateiktu Komisijos teiginiu, kad „atstovų demonstravimo automobiliai ir bendrovės automobiliai vidutiniškai sudaro daugiau nei 21,66 % nuo jų apyvartos“. Ji nurodo, kad šis skaičius yra „apyvarta tenkanti lengviesiems Mercedes-Benz  automobiliams šalies rinkoje“. Ir šis skaičius nėra susijęs su atstovais.

59     Ieškovė teigia, kad „skaičiuojant atstovų rodiklį, vertinant ne <…> tik atstovams tenkančius komisinius, bet ir Mercedes-Benz apyvartą iš pardavimų per tarpininkus, jis sudarytų tik 8 % lengvųjų automobilių atvejų, o pridėjus komercinius automobilius – 9,8 %“. Be to, „vertinant demonstravimo automobilių ir bendrovės automobilių dalį, užimamą realioje atstovo apyvartoje, <…> lengvųjų automobilių rodiklis sudaro 15,8 %, o pridėjus komercinius automobilius išauga iki 19,3 %.

60     Ieškovė teigia, kad Komisija demonstravimo automobilių pardavimo atstovui itin palankiomis sąlygomis negali laikyti jo prisiimama rizika (ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamoji dalis). Ji teigia, kad paprastai jokios rizikos nėra. Ieškovė teigia, kad veikiau su demonstravimo automobiliais susijusi veikla atstovui suteikia papildomų pajamų. Tačiau net jei komercinis atstovas nesugebėtų demonstravimo automobilio parduoti brangiau už jo pirkimo kainą ir turėtų pats padengti papildomas išlaidas, tai vis vien nebūtų reikšminga. Komercinis atstovas savo lėšomis finansuoja tik su pardavimo sutarčių sudarymu, ką jis privalo daryti pagal komercinio atstovavimo sutartį, susijusias išlaidas ir prisiima tik su šiomis išlaidomis susijusią riziką.

61     Ieškovė mano, kad ginčijamame sprendime pateikiama Komisijos nuomonė, kad tipinio atstovo „apyvarta iš pačios tarpininko veiklos tesudaro 1/6 nuo visos apyvartos“ teisiniu požiūriu nėra reikšminga. Ji taip pat pabrėžia, kad ginčijamame sprendime naudojama skaičiavimo metodika klaidina ir kad reikia atsižvelgti „į visą iš išorinės veiklos gautą apyvartą neapsiribojant vien apyvartą iš komisinių“. Tarpininkavimo veikla „Mercedes-Benz  tvirtinimu sudaro apie 55 % visos tarpininko veiklos“.

62     Komisija teigia, kad atsižvelgiant į išlaidų pobūdį ir riziką, kurias ieškovė įpareigoja prisiimti savo atstovus, o taip pat atsižvelgiant į tai, kokia didelė atstovo apyvartos dalis tenka nepriklausomai atstovo veiklai, palyginti su apyvarta iš tarpininkavimo parduodant naujus automobilius, EB 81 straipsnio 1 dalis taikoma sutartims tarp ieškovės ir jos atstovų Vokietijoje taip pat kaip ir sutartims su platintoju pagal sutartį.

63     Ji nurodo, kad sutartis tarp atstovo ir atstovaujamojo yra dviejų atskirų įmonių sudaryta sutartis, todėl ji, iš principo, turi atitikti konkurencijos teisės taisykles. Taigi atskiroms sutarties nuostatoms šios taisyklės netaikomos tik tuomet, jei jos nesukelia ar nesiekia sukelti konkurencijos apribojimų.

64     Komisija mano, kad ieškovė neteisingai vertina ir jos atstovams tenkančios rizikos pobūdį ir šios rizikos perdavimo atstovams teisines pasekmes.

65     Komisija pažymi, kad, kaip teigia ieškovė, pagal teismų praktiką EB 81 straipsnio 1 dalies netaikymas atstovavimo sutartims priklauso nuo dviejų kartu taikomų sąlygų: viena vertus, nuo tokiam santykiui būdingo rizikos padalijimo ir, kita vertus, nuo atstovo „integravimo“ į atstovaujamą įmonę. Ji teigia, kad taip ieškovė siūlo plačiau nei Komisija taikyti kartelių draudimą atstovavimo santykiams, nes pastaroji mano, kad atstovas praranda savo privilegijuotą padėtį konkurencijos teisės prasme tik tada, jei jis turi prisiimti didesnę nei tik nežymią finansinę ir komercinę riziką, ir nereikalauja atstovo integravimo, kad ir kaip jis būtų apibrėžtas, atstovaujamojo asmens įmonę. Šiuo klausimu Komisija iš pirmiau 41 punkte minėto sprendimo Volkswagen ir VAG Leasing daro išvadą, kad Teisingumo Teismas „integravimo“ kriterijaus nelaiko savarankišku ir nuo rizikos pasidalinimo nepriklausančiu kriterijumi. Komisija nurodo, kad iš pirmiau 41 punkte minėto sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją ir pirmiausia iš jo 538–542 punktų išplaukia, kad Teisingumo Teismas mano, jog atstovas negali būti laikomas „integruotu“ į atstovaujamą įmonę, jei jis prisiima tam tikrą riziką.

66     Jei šioje byloje taikytume Teisingumo Teismo motyvaciją sprendime Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, tai esant „dvilypiam santykiui“, t. y. kai tarpininkas yra ir atstovas, ir nepriklausomas verslininkas, kartelių draudimas būtų taikomas ne tik jo savo vardu ir savo sąskaita vykdomai veiklai, bet ir atstovaujamojo vardu ir sąskaita vykdomai veiklai. Šioje byloje nagrinėjamu atveju ieškovės atstovai Vokietijoje vykdė pakankamai plačią savarankišką veiklą ir nors ieškovė ir jos atstovai, vykdydami savo veiklą, nepardavinėjo tokių pat prekių, kaip tai buvo šio sprendimo 41 punkte minėtoje byloje Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, tačiau tarp naujų automobilių pardavimo, automobilių serviso ir aptarnavimo paslaugų egzistuoja tiesioginis ir glaudus ryšys. Atstovui pareigos, susijusios su automobilių garantija, automobilių aptarnavimu ir atsarginių detalių pardavimu, kaip ir kitą rizika, tenka būtent siekiant parduoti naujus automobilius. Šis ryšys yra argumentas traktuoti sutartinius santykius vieningai, taip pat ir konkurencijos teisės taikymo prasme.

67     Komisija mano, kad 1987 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Vlaamse Reisbureaus (311/85, Rink. p. 3801) nėra reikšmingas sprendžiant šią bylą, nes tos bylos faktai skyrėsi nuo nagrinėjamų šioje byloje.

68     Ji taip pat remiasi 41 punkte minėtu sprendimu Volkswagen ir VAG Leasing, kuriame Teisingumo Teismas patvirtino, kad atstovas praranda savo privilegijuotą statusą konkurencijos teisės prasme, jei prisiima bent vieną su jo atstovaujamojo asmens vardu sudaryta sutartimi susijusią riziką. Todėl ji mano, kad tai, jog ieškovės atstovai Vokietijoje prisiimdavo ne visą, o tik pakankamai žymią dalį, per juos sudaromų sandorių rizikos, nedaro įtakos kartelinių susitarimų draudimo taikymui su jais sudarytiems susitarimams, kuriais buvo siekiama riboti paralelinę prekybą.

69     Komisija nesutinka su ieškovės pateikiamu pirmiau 41 punkte minėto sprendimo Volkswagen ir VAG Leasing aiškinimu (žr. šio sprendimo 52 punktą). Ji mano, kad ieškovė siekia sukelti įspūdį, kad ginčijamas sprendimas viršija šio sprendimo nustatytas ribas, nors ji pati šį sprendimą aiškino siaurai. Ji atsižvelgė tik į atstovų įsipareigojimą dėl atskirų veiklos rūšių, kurios kelia verslo riziką, t. y. į paslaugų teikimą pagal gamintojo garantiją, automobilių aptarnavimą ir atsarginių dalių pardavimą, nes, gamintojos nuomone, ši veikla yra būtina atstovui, kad jis galėtų vykdyti dalinę tarpininko veiklą. Komisija mano, kad ieškovės argumentas, jog šiuo atveju, vertinant konkurenciją ribojančius atstovavimo santykio elementus, į aptarnavimo veiklą nereikia kreipti jokio dėmesio, nesuprantamas.

70     Komisija paaiškina, kad tam tikri įpareigojimai, kuriuos prisiimti įgaliojantysis asmuo reikalauja iš savo atstovo, gali viršyti abipusio interesų gynimo ribas ir todėl būti neproporcingais. Todėl kiekvienu atskiru atveju reikia patikrinti, ar nagrinėjamas įsipareigojimas, jei jis riboja konkurenciją, yra iš tiesų būtinas „atstovo teisiniam statusui“ apsaugoti.

71     Komisija mano, kad įpareigojimai, kuriais siekiama apriboti konkurenciją tarp to paties prekės ženklo prekių rinkoje ir lizingui skirtų automobilių konkurencija kainomis ir pristatymo sąlygomis, nei nebuvo būtini, atsižvelgiant į tarp šio sandorio šalių susiklosčiusį sutartinių santykį, nei neatsiejami nuo prekių pardavimo per komercinius atstovus. Tai pasakytina ir apie tai kaip ieškovė apribojo savo atstovų veiksmų laisvę, nustatydama, kad iš iš kitų Bendrijos valstybių atvykstančių klientų atstovai imtų 15 % avansą ir nurodydama, jei tik įmanoma parduoti, automobilius tik klientams iš jiems sutartyje priskirtos teritorijos, kad būtų išvengta vidinės konkurencijos. Komisija nesutinka su ieškovės argumentu, kad kartelių draudimas taikomas atstovavimo sutartims tik tuomet, jei atstovas prisiima pardavimo sutarčių įmonės vardu, sudarymo ar vykdymo riziką ir išlaidas, bet ne tuomet, kai, vykdant atstovaujamojo asmens jam perduotas funkcijas, jo ūkinė veikla lieka nepriklausoma. Šiame argumente neatsižvelgiama į veiklos, už kurią Komisija nubaudė, turinį. Be to, jei būtų atsižvelgiama tik į riziką, kurią atstovas prisiima iš anksto nupirkdamas prekę perpardavimo tikslais, būtų nepakankamai įvertintos ekonomines aplinkybes. Viena vertus, rizika, kurią atstovas perimtų iš ieškovės tokios operacijos metu priklausytų nuo konkrečių aplinkybių. Kita vertus, su perpardavimu paskesnės pakopos rinkoje susijusi rizika dažnai kyla dėl to, kad tokiam pardavimui reikalinga tam tikra tai rinkai būdingą infrastruktūra, kuri yra nesusijusi su prekių įsigijimu. Čia Komisija nurodo gamintojo garantijos įgyvendinimą, kuri nemaža dalimi reiškia ir pačio perpardavėjo garantiją, o taip pat automobilių aptarnavimą ir demonstravimo automobilių įsigijimą, prezentaciją ir pardavimą. Dėl su pačiu pardavimu susijusios rizikos pažymėtina, kad Mercedes platintojai ją perima tik iš dalies, nes ieškovė savo automobilius gamina „pagal užsakymą“ individualiam klientui, o ne iš anksto. Komisija teigia, kad bendrovė, kuri savo produkciją platina per komercinius atstovus ir jiems perduoda su sutartimis ir su rinkos sąlygomis susijusią riziką, turi susitaikyti su tuo, kad jos santykiams su jos atstovais taikomas kartelių draudimas. Privalomą atstovo įsipareigojimą prisiimti riziką turėtų atitikti jam suteikta veiksmų laisvė susidoroti su šia rizika, o šis veikimo laisvės apribojimas prieštarauja konkurencijos teisei, jei stipriai apriboja konkurenciją.

72     Komisija mano, kad ieškovės argumentai, susiję su ginčijamame sprendime pateikta įvairių rizikų pasidalijimo analize, turi būti atmesti, išskyrus pastabas dėl sutarties vykdymo vietos.

73     Kalbėdama apie kainos riziką, Komisija teigia, kad dalį su automobilių pardavimu susijusios rizikos ieškovė perduoda savo atstovams. Visos atstovų suteiktos nuolaidos yra išskaičiuojamos iš jų komisinių. Komisijos nuomone, taip komerciniai atstovai prisiima dalį ieškovės pardavimo rizikos ir kartelių draudimas yra taikytinas (šiuo klausimu žr. pirmiau 41 punkte minėtą sprendimą Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją), neatsižvelgiant į tai, ar atstovas savo komisinių atsisako pagal atskirą susitarimą dėl kainos, ar pagal standartines sutartis, kurias ieškovė sudaro su savo didžiaisiais klientais. Abiem atvejais ieškovė atstovo komisinius naudoja kaip pardavimų skatinimo priemonę ir taip šį atstovą įpareigoja prisiimti dalį automobilių pardavimo sąnaudų ir rizikos. Ji nurodo, kad atstovo komisiniai gali būti sumažinti net iki 6 %, jei jis parduoda automobilį klientui, su kuriuo ieškovė yra pasirašiusi sutartį dėl taikomų sąlygų. Be to, ieškovė apsiima finansuoti nuolaidas stambiesiems klientams tik jei jos viršija 6 %. Komisija mano, kad platintojų ir atstovų padėtis ekonomine prasme yra panaši. Ji nurodo, kad pagal Direktyvą Nr. 86/653, atstovo atlyginimas paprastai yra apibrėžiamas kaip procentas nuo bendros jo sudarytų sutarčių sumos.

74     Kai ši suma skiriasi nuo iš anksto numatytosios, tai paprastai komercinis atstovas prisiima tik riziką susijusią su sutarto procentinio dydžio taikymu mažesnei pardavimų sumai. Paprastai į atstovo pareigas neįeina pareiga nuolat užtikrinti, kad jo atstovaujamasis asmuo nepatirtų pardavimų apimties svyravimo pasekmių, ir tai daryti atsisakant komisinių dalies lygios suteiktos kainos nuolaidos dydžiui. Dėl tų pačių priežasčių aplinkybės, kad atstovas iš ieškovės daugiau ar mažiau perima pardavimo riziką visų rūšių sutartyse, negalima paaiškinti tuo, kad paprasčiausiai nėra susitarimo, draudžiančio atstovams prisiimti išlaidas savo komisinių sąskaita.

75     Komisija pabrėžia, kad atstovai taip pat patiria su transportavimo išlaidomis susijusią riziką. Pagal atstovavimo sutartį atstovas įsipareigoja klientui pristatyti jo įsigytą naują automobilį ir su juo susitarti dėl atlyginimo už šią paslaugą. Galimybė gauti papildomų pajamų iš skirtumo tarp vežėjui mokamos sumos ir su klientu suderėtų pervežimo išlaidų visiškai nedaro įtakos rizikai, kad klientas gali atstovui nesumokėti. Jei klientas neatsiima automobilio, jau sumokėtas transportavimo išlaidas turi prisiimti atstovas. Komisija taip pat nurodo, kad į ieškovės argumentą, jog tai yra įprastos ir nuo šios sistemos neatsiejamos komercinio atstovo pareigos, atsakytina, kad pagal komerciniams atstovams taikomą Vokietijos teisę prekių pristatymas yra atstovaujamojo asmens, o ne atstovo pareiga. Galiausiai Komisija nurodo, kad nebūtina nagrinėti argumento dėl transporto išlaidų „nereikšmingumo“, nes atstovai ir taip privalo prisiimti daug kitokių su verslu susijusių rizikų.

76     Komisija paaiškina, kad, vykdydamas atstovavimo sutartį, atstovas daug finansinių išlaidų turi skirti pardavimų skatinimui ir prisiima riziką susijusią su didelio automobilio kiekio pardavimu (žr. šio sprendimo 58 punktą). Šiuo požiūriu ji, remdamasi ieškovės nurodytu skaičiumi 15,8 % (žr. šio sprendimo 59 punktą), konstatuoja, kad apyvarta, susijusi su demonstravimo ir bendrovės automobilių perpardavimu, lyginant su gaunamais komisiniais už tarpininkavimą parduodant naujus automobilius, yra didelė. Komisija nurodo, kad, priešingai nei teigia ieškovė, finansiniai įsipareigojimai ir dėl jų kylanti rizika negali būti nagrinėjami atskirai nuo atstovų vykdomos tarpininkavimo veiklos, nes demonstravimo automobiliai yra specifinės verslo ir ieškovės iš savo atstovų reikalaujamos investicijos, naudojamos parduodant prekę galutiniam vartotojui. Komisija mano, kad pagal Direktyvos Nr. 86/653 4 straipsnio 2 dalies a punktą atstovaujamasis asmuo atstovui privalo nemokamai pateikti demonstravimo automobilius, kurie šiuo atveju prilygsta „pavyzdžiams“ ar „dokumentams“ būtiniems atstovui vykdant savo veiklą. Taigi ieškovė jai priklausančias pareigas paveda atlikti savo atstovams. Iš to darytina išvada, kad ieškovė vertė savo atstovus prisiimti jai įstatymų leidėjo priskirtas ir su jos produktų pardavimu susijusias funkcijas, riziką ir kaštus. Iš savo atstovų reikalaudama, kad jie iš esmės elgtųsi kaip nepriklausomi (demonstravimo) automobilių platintojai, ieškovė juos pavertė „netikrais“ komerciniais atstovais ir todėl konkurencijos teisė turi būti taikoma.

77     Komisija nurodo, kad atstovai savo sąskaita ir rizika privalo vykdyti naujiems automobiliams ieškovės suteiktą gamintojos garantiją, įsteigti automobilių servisą, turėti atsarginių dalių sandėlį ir atlikti aptarnavimą ir paslaugas, joms taip pat teikiant garantiją, (ginčijamo sprendimo 159 konstatuojamoji dalis). Ji mano, kad reikalavimas atlikti tokias specifines verslo investicijas, susijusias būtent su šita rinka, reiškia, kad jie prisiima dalį naujų ieškovės automobilių pardavimo sąnaudų ir išlaidų.

78     Ji nesutinka su ieškovės nurodomu skirtumu tarp tarpininko veiklos ir garantinio aptarnavimo, teigdama, kad jis yra dirbtinis ir neatitinka ekonominės tikrovės. Iš tiesų, garantinio aptarnavimo tikslas yra skatinti ieškovės pardavimus, atsižvelgiant į galutinio vartotojo lūkesčius, kuris tikisi, kad egzistuoja automobilio, kurį jis nusipirko, aptarnavimo tinklas. Be to pati ieškovė prekybos veiklą ir garantinį aptarnavimą laiko ekonominiu vienetu. Pagal atstovavimo sutarties 6 straipsnį, jei vieno atstovo parduotas automobilis atsiduria kito atstovo teritorijoje, tai dalis pirmojo atstovo komisinių priklauso pastarajam. Todėl tarpininko veiklos negalima nagrinėti neatsižvelgiant į kaštus ir riziką, kuriuos atstovas patiria dėl garantinių paslaugų teikimo, automobilių aptarnavimo ir reikalavimo turėti atsarginių dalių. Ji primena apie šios bylos panašumą į tas bylas, kuriose buvo priimti šio sprendimo 41 punkte minėti sprendimai Volkswagen ir VAG Leasing, ir Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją. Komisija teigia, kad tai, jog atstovui atlyginama už garantines paslaugas ir garantinį aptarnavimą neturi jokios reikšmės, nes jam vis tiek tenka jo veiklos sąnaudos ir rizika. Ieškovės cituotas Reglamentas Nr. 1475/95 netaikomas paprasčiausiam „tarpininkavimui“ parduodant naujus automobilius, nes nevyksta 10 straipsnio 12 dalyje minimas „perpardavimas“. Todėl ieškovė galėtų leisti tikriems tarpininkams laisvai pasirinkti, ar teikti garantines ir automobilių aptarnavimo paslaugas. Galiausiai Komisija mano, kad rizika, kurią prisiima atstovas dėl nekokybiško produkto pirmiausia atsiranda dėl to, kad jis priklauso ieškovės garantinio serviso tinklui, tas pats taikoma ir automobilių aptarnavimui.

79     Dėl ieškovės priekaišto, kad Komisija lygino atstovo apyvartą iš komisinių su apyvarta iš atstovo lėšomis ir rizika vykdomos veiklos, Komisija teigia, kad naudojant ieškovės siūlomą atskaitos tašką, vis vien veikla, kurią jį įpareigojo daryti ieškovė, sudaro didelę savarankiškos ūkinės atstovo veiklos dalį ir į tai būtina atsižvelgti vertinant ieškovės ir jos atstovų santykius konkurencijos teisės prasme.

80     Komisija atmeta ieškovės argumentą, kad atstovus reikia vertinti kaip filialus. Ji mano, kad atstovo savarankiškumo kriterijus priklauso ne nuo to, ar jis gina tik atstovaujamojo asmens interesus, ar ir kitus interesus. Ji teigia, kad kartelių draudimas taikomas tada, jei atstovas, kaip nagrinėjamu atveju, patiria su sutartimis ar su rinka susijusią konkrečią riziką.

 Pirmosios instancijos teismas konstatuoja

81     Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl pagal EB 81 straipsnio 1 dalį priimto sprendimo panaikinimo, paprastai turi atlikti išsamų patikrinimą, ar buvo išpildytos visos EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (šia prasme žr. 1985 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Remia ir kt. prieš Komisiją, 42/84, Rink. p. 2545, 34 punktą ir 1987 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo BAT ir Reynolds prieš Komisiją, 142/84 et 156/84, Rink. p. 4487, 62 punktą).

82     EB 81 straipsnio 1 dalyje numatoma:

„Kaip nesuderinami su bendrąja rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje <…>.

83     Iš šio straipsnio teksto aišku, kad šis draudimas yra taikomas tik dvišaliai ar daugiašaliai suderintam elgesiui, sudarant įmonių susitarimus, priimant įmonių asociacijų sprendimus ir derinant veiksmus. Todėl EB 81 straipsnio 1 dalyje vartojama susitarimo sąvoka, atsižvelgiant į ją išaiškinusią teismų praktiką, suponuoja mažiausiai dviejų šalių valios suderinimą (2000 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bayer prieš Komisiją, T‑41/96, Rink. p. II‑3383 64 ir 69 punktai, patvirtinti 2004 m. sausio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimu BAI ir Komisija prieš Bayer, C‑2/01 P ir C‑3/01 P, dar nepaskelbtas Rinkinyje).

84     Todėl darytina išvada, kad, jei gamintojo veiksmai yra vienašalis įmonės elgesys, tai šiam sprendimui netaikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas (šiuo klausimu žr. 1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo AEG prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 38 punktą, 1985 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ford prieš Komisiją 25/84 ir 26/84, Rink. p. 2725, 21 punktą; 1994 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T‑43/92, Rink. p. II‑441, 56 punktą).

85     Iš nusistovėjusios teismų praktikos taip pat aišku, kad įmonės sąvoka konkurencijos teisės prasme turi būti suprantama kaip ekonominis vienetas aptariamo susitarimo dalyko prasme, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų (1984 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hydrotherm, 170/83, Rink. p. 2999, 11 punktas ir 2000 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DSG prieš Komisiją, T‑234/95, Rink. p. II‑2603, 124 punktas). Teisingumo Teismas pabrėžė, kad taikant konkurencijos taisykles formalus skirtumas tarp dviejų bendrovių dėl to, kad jos yra skirtingi juridiniai asmenys, nėra lemiamas veiksnys, svarbiausia tai, ar jos rinkoje veikia kaip vienas asmuo, ar ne. Todėl gali prireikti nustatyti ar dvi bendrovės – skirtingi juridiniai asmenys – sudaro ar priklauso vienai įmonei ar ekonominiam vienetui, formuojančiam rinkoje vieningą elgesį (šiuo klausimu žr. 1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo ICI prieš Komisiją, 48/69, Rink. p. 619, 140 punktą).

86     Iš teismų praktikos matyti, kad tokia situacija susiklosto ne tik tais atvejais, kai bendrovės susijusios kontroliuojančiosios ir dukterinės bendrovės ryšiais, bet, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, ir santykių tarp bendrovės ir jos komercinio atstovo bei tarp atstovaujamojo asmens ir jo atstovo atveju. Iš tiesų, sprendžiant EB 81 straipsnio taikymo konkretiems veiksmams klausimą, reikia nustatyti, ar atstovaujamasis asmuo ir tarpininkas ar „komercinis atstovas“ sudaro ekonominį vienetą, kuriame pastarasis kaip pagalbinis organas yra integruotas į pirmojo įmonę. Buvo nuspręsta, kad „jei <…> tarpininkas, veikiantis atstovaujamo asmens naudai, iš principo gali būti laikomas į pastarojo įmonę integruotu pagalbiniu organu, turintis vykdyti atstovaujamojo asmens nurodymus ir kaip prekybos pagalbininkas sudaro su šia įmone vieną ekonominį vienetą“ (pirmiau 41 punkte minėto sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją 480 punktas).

87     Kitokia situacija susiklosto tada, kai tarp atstovaujamojo asmens ir jo atstovų sudaryti susitarimai suteikia ar palieka atstovams funkcijas, kurios ekonominiu požiūriu panašėja į nepriklausomo platintojo, nes jose numatoma, kad šie atstovai prisiims su pardavimu arba su trečiaisiais asmenimis sudarytų sutarčių įgyvendinimo riziką (šiuo klausimu žr. pirmiau 41 punkte minėto sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją 541 punktą). Buvo nuspręsta, kad atstovai savo nepriklausomo ūkio subjekto statusą gali prarasti tik jeigu jie neprisiima jokios su atstovaujamojo asmens vardu sudarytomis sutartimis susijusios rizikos ir atlieka pagalbinę funkciją būdami integruoti į atstovaujamojo asmens įmonę (šiuo klausimu žr. pirmiau 41 punkte minėto sprendimo Volkswagen ir VAG Leasing, 19 punktą).

88     Todėl, jei atstovas, nors ir būdamas nepriklausomu juridiniu asmeniu, pats savarankiškai nepriima sprendimų dėl savo veiksmų rinkoje, o vykdo atstovaujamojo asmens jam duotas instrukcijas, atstovo ir jo atstovaujamojo asmens, su kuriuo jis sudaro bendrą ekonominį vienetą, santykiams netaikomi EB 81 straipsnio 1 dalyje numatyti draudimai.

89     Pastebėtina, kad, nagrinėjant šį ieškinio pagrindą, šalys nesutaria dėl ginčijamame sprendime Komisijos atliktos analizės dėl Mercedes-Benz atstovų Vokietijoje teisinio statuso, kiek tai susiję su EB 81 straipsnio 1 dalies taikymu, pirmiausia dėl šių atstovų, vykdant atstovavimo sutartį, prisiimamos rizikos ir jų integravimo į Mercedes-Benz.

90     Todėl Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, privalo ištirti, ar ginčijamame sprendime pateiktas Komisijos vertinimas dėl ieškovės ir jos atstovų Vokietijoje teisinių santykių, yra gerai pagrįstas.

91     Pastebėtina, kad jų santykiai pirmiausiai reglamentuojami tipine sutartimi tarp Mercedes-Benz ir jos atstovų bei Vokietijos komercinio kodekso nuostatomis. Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktus klausimus (žr. šio sprendimo 34 punktą) ieškovė nurodė, kad ginčijame sprendime vertinama atstovavimo sutartis buvo 1997 m. birželio mėnesio pavyzdžio, ir kad ji iš esmės buvo tokia pat kaip ir per visą ginčijamame sprendime nagrinėjamą laikotarpį galiojusios sutartys. Iš byloje esančios medžiagos aišku, kad atstovavimo sutarties tekstą ir sąlygas vienašališkai nustato Mercedes-Benz. Taip pat žinoma, kad Mercedes-Benz su savo atstovais sudaroma sutartis pagal Vokietijos komercinę teisę yra atstovavimo sutartis. Šiame ginče Komisija nenurodo, kad tarp Mercedes-Benz su individualiais atstovais sudarytų sutarčių būtų esminių skirtumų.

92     Pažymėtina, jog šalys sutaria, kad atstovavimo sutartyje formaliai apibrėžtos atstovo pareigos nesiskiria nuo realiai atliekamų. Todėl neginčijama, kad būtent Mercedes-Benz, o ne jos atstovai tiesiogiai klientams parduoda naujus Mercedes-Benz automobilius Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, o atstovams uždrausta juos pardavinėti savo vardu ir savo sąskaita.

93     Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad pagal atstovavimo sutarties tekstą, atstovas Vokietijoje neturi jokių įgaliojimų pardavinėti Mercedes-Benz automobilius. Jo funkcija yra tik skatinti potencialių klientų užsakymus, kuriuos jis vėliau perduoda Mercedes-Benz patvirtinti ir įvykdyti. Šiuo klausimu atstovavimo sutarties 4 straipsnio 1 ir 3 dalyje numatoma, kad atstovas derasi dėl automobilių pardavimo už Mercedes-Benz nustatytas kainas ir pagal jos nurodymus, o pardavimo sutartis įsigalioja tik Mercedes-Benz priėmus atstovo perduotą užsakymą.

94     Iš byloje esančios medžiagos aišku, kad derėdamasis su klientu dėl pardavimo sutarties sudarymo atstovas neturi jokių įgaliojimų spręsti dėl kainos, kurią Mercedes-Benz gauna už automobilį. Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimus ieškovė patvirtino, kad atstovas nėra įgaliotas teikti nuolaidas jos sąskaita. Tačiau ji nurodė, kad atstovas turi teisę be Mercedes-Benz sutikimo teikti nuolaidas savo komisinių sąskaita ir patvirtino, kad atstovavimo sutartyje nebuvo nuostatos draudžiančios tokį dalinį komisinių atsisakymą. Ieškovė teigia, kad jei atstovas naujo automobilio pirkėjams teikia nuolaidą, jis turi juos atskaityti iš savo komisinių.

95     Reikia išnagrinėti ar ginčijamo sprendimo teiginys, kad atstovas Vokietijoje darydamas nuolaidą, kuri visa išskaičiuojama iš jo komisinių, automobiliui, dėl kurio pardavimo derasi, prisiima žymią su kaina susijusios rizikos dalį (žr. 155 konstatuojamąją dalį), yra teisingas.

96     Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad atstovas Vokietijoje, kitaip nei Mercedes-Benz platintojai kitose valstybėse, neperka iš Mercedes-Benz naujų automobilių, kad juos vėliau perparduotų klientams ir kad atstovas nėra įpareigotas turėti naujų automobilių atsargos (žr. ginčijamo sprendimo 156 konstatuojamąją dalį). Iš tiesų pagal atstovavimo sutartį atstovas naujų Mercedes-Benz automobilių gali pirkti tik savo reikmėms arba demonstravimui (9 straipsnio 2 dalis).

97     Todėl, atsižvelgiant į tai, kad Mercedes-Benz atstovas Vokietijoje nėra įpareigotas turėti automobilių atsargos, ekonomine prasme jo negalima lyginti su automobilių platintoju, kuris iš gamintojo kaip atlyginimą gauną maržą, iš kurios ne tik finansuoja naujų automobilių pardavimą, bet taip pat daro nuolaidas automobilių pirkėjams (žr. ginčijamo sprendimo 156 konstatuojamąją dalį). Pirmosios instancijos teismas dėl to pastebi, kad Mercedes-Benz atstovas nei pagal sutartį, nei praktikoje nėra įpareigotas atsisakyti dalies savo komisinių tam, kad parduotų sandėlyje turimą automobilį, o tai būtų tikroji su kaina susijusi rizika, nes jis jau būtų patyręs su automobilio įsigijimu ir saugojimu susijusias išlaidas. Atstovas, priešingai nei platintojas, nepatiria rizikos dėl to, kad jo atsargoje turimi automobiliai bus neparduoti. Todėl jei atstovas nenori atsisakyti dalies savo komisinių jis nepriima automobilio užsakymo.

98     Šiuo požiūriu iš Mercedes-Benz sutarčių su platintojais Belgijoje ir Ispanijoje aišku, kad platintojai privalo nuolat turėti automobilių atsargą. Atsargos dydis nustatomas bendru šalių susitarimu (žr. sutarties su platintojais Belgijoje 8 straipsnį ir sutarties su platintojais Ispanijoje 15 straipsnio a dalį). Iš to darytina išvada, kad Mercedes-Benz atstovo Vokietijoje padėtis, susijusi su automobilių pardavimu, stipriai skiriasi nuo platintojų Belgijoje ir Ispanijoje padėties. Pastarieji patiria žymią su automobilių pardavimu susijusios rizikos dalį, o Vokietijoje ši rizika iš esmės tenka Mercedes-Benz. Todėl Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisija klaidingai ekonominiu požiūriu sugretino atstovą su automobilių platintoju, kiek tai susiję su kainos rizika (ginčijamo sprendimo156 konstatuojamoji dalis).

99     Pirmosios instancijos teismas mano, kad šioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis tai, kad Mercedes-Benz atstovas Vokietijoje turi teisę, bet ne pareigą, teikti nuolaidas, išskaičiuojamas iš jo komisinių, ir taip pasinaudoti verslo laisve atsisakydamas individualių komisinių dalies tam, kad, galiausiai, pardavęs daugiau automobilių gautų didesnius bendrus komisinius, negali būti laikoma „kainos rizika“.

100   Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad automobilių pardavėja yra Mercedes-Benz ir ji kiekvienu individualiu atveju priima sprendimą priimti arba atmesti atstovo priimtus užsakymus. Atrodo, kad Mercedes-Benz atstovų Vokietijoje verslo laisvė yra labai ribota ir todėl negali daryti įtakos konkurencijai aptariamoje rinkoje, t. y. lengvųjų Mercedes automobilių mažmeninėje rinkoje (žr. ginčijamo sprendimo 143 konstatuojamąją dalį).

101   Todėl klientui užsakius automobilį, tačiau pardavimo sandoriui neįvykus, finansines pasekmes ir su šia operacija susijusią riziką patiria ieškovė. Posėdžio metu ji patvirtino, kad ji prisiima visą riziką, susijusią su, inter alia, nepristatymu, netinkamu pristatymu ir kliento nemokumu.

102   Taigi Pirmosios instancijos teismas mano, kad iš pirmiau išdėstytų aplinkybių nagrinėjamoje rinkoje pati Mercedes-Benz, o ne jos atstovai, kuriems atstovavimo sutartimi draudžiama pirkti ir turėti pardavimui skirtų automobilių atsargą, Vokietijoje sprendžia dėl kiekvieno automobilio pardavimo sąlygų, pirmiausiai pardavimo kainos, ir prisiima pagrindinę su šia veikla susijusią riziką. Esant šioms sąlygoms darytina išvada, kad atstovų, iš esmės parduodančių Mercedes-Benz automobilius pagal ieškovės nurodymus, santykis su ieškove turėtų būti prilygintas jos darbuotojų santykiui, jie laikytini integruotais į šią įmonę ir kartu su ja sudarantys bendrą ekonominį vienetą. Iš to darytina išvada, kad Mercedes-Benz atstovas Vokietijoje, veikdamas nagrinėjamoje rinkoje, nelaikytinas „įmone“ EB 81 straipsnio 1 dalies prasme.

103   Reikia išnagrinėti, ar šią išvadą galėtų pakeisti ginčijame sprendime išdėstyti Komisijos teiginiai, kad pagal atstovavimo sutartį ieškovė įpareigoja savo atstovus prisiimti kitas sąnaudas ir riziką, nepalikdama jiems pasirinkimo laisvės.

104   Šiuo klausimu Komisija ginčijamame sprendime konstatavo, kad pagal atstovavimo sutartį Mercedes-Benz neprisiima su transportavimo išlaidomis susijusios rizikos, o perduoda ją atstovui (žr. 157 konstatuojamąją dalį). Pastarasis, kaip ir nepriklausomas platintojas, privalo prisiimti su naujų automobilių transportavimo išlaidomis susijusią riziką ir šias sąnaudas pagal prievolių teisę perduoti klientui.

105   Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nurodo, kad atstovavimo sutarties 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog „jei klientas pats neatsiima automobilio iš gamyklos, atstovas jį pristato už su klientu sutartą užmokestį“. Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo užduotus klausimus ieškovė patvirtino, kad 2003 m. Vokietijoje 35 % automobilių klientai pasiėmė iš gamyklos. Pažymėtina, kad šie duomenys, nepaisant to, jog jie susiję ne su ginčijamame sprendime nurodytu laikotarpiu, vis dėlto parodo, kad klientui suteikiama galimybė atsiimti automobilį iš gamyklos, jei atstovas ir klientas nesusitaria dėl pristatymo kainos ir sąlygų, yra visai ne teorinė. Be to, posėdžio metu Komisija patvirtino, kad tikimybė, jog su transportavimo išlaidomis susijusi rizika materializuosis, yra menka. Praktikoje klientas informuojamas apie automobilio pristatymo datą prieš jį transportuojant, o jei su juo neįmanoma susisiekti automobilis lieka gamykloje.

106   Pirmosios instancijos teismas mano, kad iš šių aplinkybių darytina išvada, jog Komisija gerokai perdėjo atstovo rizikos, susijusios su transporto išlaidomis, laipsnį.

107   Ginčijamame sprendime Komisija taip pat nurodo, kad pagal atstovavimo sutarties sąlygas atstovas savo sąskaita turi apsirūpinti demonstravimo automobiliais (158 konstatuojamoji dalis), atlikti garantinį remontą pagal gamintojo garantiją (159 konstatuojamosios dalies a punktas), savo lėšomis įrengti automobilių servisą ir ten teikti automobilių aptarnavimo paslaugas ir vykdyti garantinį remontą ir, esant prašymui, užtikrinti nuolatinį budėjimą ir skubią techninę pagalbą bei savo sąskaita turėti atsarginių dalių atsargą (159 konstatuojamosios dalies b ir c punktai). Iš to ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad atsižvelgiant į rizikos, kuria turi prisiimti atstovai, mastą ir šių įsipareigojimų kiekį, negalima sutikti su Mercedes-Benz tvirtinimu, kad jos atstovų Vokietijoje prisiimta rizika būdinga tikriems komerciniams atstovams (160 konstatuojamoji dalis).

108   Šiuo požiūriu Pirmosios instancijos teismas nurodo į tai, kad pagal sutarties su atstovu 4 straipsnio 7 dalį, atstovas įsipareigoja savo sąskaita padengti su demonstravimo automobiliais susijusias išlaidas, o Mercedes-Benz, prireikus, turi teisę nustatyti jos nuomone būtiną jų skaičių. Atrodo, kad įsigijęs demonstravimo automobilių atstovas patiria tam tikrą riziką. Pavyzdžiui, juos gali būti sunku pelningai parduoti. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas šios rizikos egzistavimą, pastebi, kad, kaip Komisija pati nurodo ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamojoje dalyje, šie automobiliai įsigyjami už palankią ir juos galima parduoti po 3–6 mėnesių, jei jie yra nuvažiavę ne mažiau 3000 kilometrų. Ši aplinkybė žymiai sušvelnina svarbą, kurią Komisija ginčijamame sprendime suteikia su demonstravimo automobiliais susijusiai pareigai ir, atitinkamai, patiriamos rizikos apimtį.

109   Darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamojoje dalyje išdėstyta Komisijos analizė stipriai perdeda su atstovų pareiga įsigyti demonstravimo automobilių siejamos rizikos dydį.

110   Dėl Komisijos pastabų susijusių su atstovų pareiga atlikti garantinį remontą, pasakytina, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog atstovas už patvirtintą garantinį remontą iš Mercedes-Benz gauna atlyginimą už garantinius darbus ir šį atlyginimą sudaro darbų kaina, apskaičiuojama pagal vidutinį tarifą koreguojamą atsižvelgiant į apyvartą, kurį atstovas praneša Mercedes-Benz iš anksto kiekvieno šešių mėnesių laikotarpio pradžioje, ir detalių kainą, kurią sudaro atsarginių dalių įsigijimo kaina, pridedant Mercedes-Benz priskaičiuojamą medžiagų priedą(žr. atstovavimo sutarties 13 straipsnį).

111   Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisija neįrodė, jog atlyginimas už garantinius darbus yra komerciniu požiūriu nepakankamas ir atstovas dėl pareigos atlikti garantinį remontą patiria realią riziką. Konstatuotina, kad iš ginčijamo sprendimo nėra aišku, kad ši, su Mercedes-Benz automobilių pardavimu susijusi veikla, iš tikrųjų susijusi su labai didele rizika, nors pripažintina, kad vykdant ją netinkamai ir neefektyviai, ji gali būti nuostolinga ir sumažinti arba visiškai panaikinti iš automobilių pardavimo gaunamą pelną. Taip pat konstatuotina, kad Komisija neįrodė, jog numatyta atstovų pareiga įrengti automobilių servisą, teikti automobilių aptarnavimo paslaugas, įsigyti ir sandėliuoti atsargines dalis yra susijusi su žymia ekonomine rizika.

112   Komisija tiesiog išvardina atstovavimo sutartyje numatytas su automobilių pardavimu susijusias pareigas ir nurodo tariamą didelį apyvartos, kurią agentas pasiekia iš atstovavimo sutartyje numatytos su automobilių pardavimu susijusios veiklos, mastą, lyginant su apyvarta iš pačių automobilių pardavimo, tačiau nepaaiškina, kodėl šios pareigos yra žymi agento prisiimama rizika. Praktiniu požiūriu Komisija neteisingai neįvertino šių įsipareigojimų turinį. Pirmosios instancijos teismas mano, kad jie nėra pakankama ekonominė rizika, duodanti pagrindo laikyti Mercedes-Benz atstovą savarankišku ūkio subjektu.

113   Iš to išplaukia, kad tai, jog Mercedes-Benz atstovai Vokietijoje pagal atstovavimo sutartį privalo imtis tam tikros veiklos ir prisiimti finansinių įsipareigojimų, nedaro įtakos jų, kaip atstovų, statusui EB 81 straipsnio 1 dalies, cituojamos šio sprendimo 102 punkte, prasme. Pabrėžtina, kad ši veikla vykdoma kitose rinkose nei aptariamoji. Net jei būtų pripažinta, kad dėl šių įsipareigojimų atstovams kyla tam tikra ribota rizika, ji nepakeistų ieškovės ir jos atstovų santykių šioje byloje aptariamoje rinkoje konkurencijos teisės taikymo prasme.

114   Be to, ginčijamame sprendime Komisija teigia, kad kai kurios Vokietijoje sudaromos sutarties su atstovu nuostatos sutampa su Belgijoje ir Ispanijoje su nepriklausomais platintojais sudaromų sutarčių nuostatomis ir iš to daro išvadą, kad „numatytos atstovų Vokietijoje pareigos yra analogiškos užsienio nepriklausomų platintojų pagal sutartį pareigoms ir šių platinimo būdu „integravimo“ į Mercedes-Benz  distribucijos sistemą lygis yra vienodas“ bei, kad „šios charakteristikos nėra tinkamas kriterijus atskirti komercinį atstovą nuo nepriklausomo platintojo“ (165 konstatuojamoji dalis).

115   Šios nuostatos visų pirma susijusios su reikalavimu visais būdais platinti prekes, ginti ieškovės interesus dėl Mercedes-Benz vardo ir prekės ženklo naudojimo ir su taisyklėmis dėl papildomų salonų ir eksponavimo vietų už pagrindinio salono ribų įsteigimu. Pirmosios instancijos teismo nuomone, šios nuostatos iš esmės susijusios su šalutiniais kiekvienos platinimo sutarties aspektais, būdingais visoms distribucijos sutartims, ir, pačios Komisijos teigimu, neleidžia atskirti komercinio atstovo nuo nepriklausomo platintojo.

116   Konstatuotina, kad, priešingai nei teigia Komisija ginčijamo sprendimo 165 konstatuojamojoje dalyje, šios nuostatos neįrodo, kad Mercedes-Benz platintojai Belgijoje ir Ispanijoje taip pat stipriai integruoti į Mercedes-Benz distribucijos sistemą kaip ir jos atstovai Vokietijoje. Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas mano, kad šis Komisijos teiginys akivaizdžiai klaidingas, jame neatsižvelgiama į esminius skirtumus tarp atstovų Vokietijoje ir platintojų Belgijoje ir Ispanijoje, susijusius su Mercedes-Benz automobilių pardavimu.

117   Iš tiesų kitaip nei sutartyse su atstovais Vokietijoje, tipinėse Mercedes-Benz platinimo sutartyse Belgijoje ir Ispanijoje, inter alia, numatoma, kad platintojas atsako už automobilių platinimą ir pardavimo sutarčių sudarymą. Platintojas perka automobilius ir parduoda savo klientams savo vardu, sąskaita ir rizika (žr. sutarties Belgijoje 2 straipsnį ir sutarties Ispanijoje 6 straipsnį). Tipinėse platinimo sutartyse Belgijoje ir Ispanijoje numatoma, kad Mercedes-Benz ir jos platintojai išsaugo savo nepriklausomybę. Platintojas nėra Mercedes-Benz atstovas ar įgaliotinis ir šalys negali prisiimti įsipareigojimų viena kitos vardu (žr. sutarties Belgijoje 2 straipsnį ir sutarties Ispanijoje 6 straipsnį). Be to, platintojai Belgijoje ir Ispanijoje privalėjo nuolatos turėti naujų automobilių atsargą, neskaitant demonstravimo automobilių, skirtų eksponuoti jų salonuose ir pristatyti klientams (žr. sutarties Belgijoje 8 straipsnį ir sutarties Ispanijoje 15 straipsnio a punktą). Pastebėtina, kad, kaip ir sutarties Vokietijoje sudaromos sutarties su atstovu atveju, prie sutarties Belgijoje ir Ispanijoje pridedamos pardavimo sąlygos, tačiau tai yra sąlygos, kuriomis Mercedes-Benz grupė parduoda automobilius platintojui (žr. sutarties Belgijoje 12 straipsnį ir sutarties Ispanijoje 8 straipsnį).

118   Todėl Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad, priešingai nei nusprendė Komisija, šios aplinkybės atskleidžia svarbių skirtumų tarp atstovo Vokietijoje, integruoto į jo atstovaujamą Mercedes-Benz įmonę, atliekamo vaidmens ir nepriklausomo platintojo Belgijoje ir Ispanijoje vaidmens. Primintina, kad šioje byloje nagrinėjama rinka yra lengvųjų Mercedes automobilių mažmeninė prekyba. Nepriklausomas platintojas gali nustatyti arba bent jau daryti įtaką pardavimo sąlygoms, nes jis yra pardavėjas, kuris prisiima pagrindinę su automobilio kaina susijusią riziką ir turintis jų atsargą. Būtent ši platintojo, veikiančio tarp gamintojo ir tarpininko, derybų laisvė ir lemia, kad platintojo ir gamintojo santykiams gali būti taikomas EB 81 straipsnis. Mercedes-Benz atstovo Vokietijoje vaidmuo ir statusas šioje byloje nagrinėjamu atveju labai skiriasi.

119   Iš to darytina išvada, kad įmonių susitarimo egzistavimas EB 81 straipsnio 1 dalies prasme teisiniu požiūriu nebuvo pakankamai įrodytas.

120   Todėl Pirmasis ieškinio pagrindas laikytinas pagrįstu.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo grindžiamo EB 81 straipsnio ir Reglamento Nr. 1475/95 pažeidimu, kiek tai susiję su pirmąja ir trečiąja Komisijos ginčijamame sprendime konstatuotomis priemonėmis

121   Antrąjį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys. Pirma, ieškovė teigia, kad Komisija ginčijamame sprendime neįrodo, kad Mercedes-Benz su savo komerciniais atstovais Vokietijoje sudarė sutartis, trukdančias, tuo pažeidžiant EB 81 straipsnio 1 dalį, parduoti automobilius užsienio galutiniams vartotojams. Ji teigia, kad atstovams duotos instrukcijos buvo taikomos tik neoficialių perpardavėjų atžvilgiu ir todėl jos patenka į Reglamento Nr. 1475/95 3 straipsnio 10 dalyje numatytą išimtį. Antra, ieškovė nurodo, kad automobilių pardavimui lizingo bendrovėms Vokietijoje ir Ispanijoje taikomi apribojimai nėra konkurencijos apribojimai EB 81 straipsnio 1 dalies prasme ir, bet kokiu atveju, jiems taikoma Reglamente Nr. 1475/95 numatyta išimtis.

122   Iš Pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pirmojo ieškinio pagrindo aišku, kad Mercedes-Benz su jos atstovais Vokietijoje sudarytoms komercinio atstovavimo sutartims netaikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytas kartelių draudimas. Todėl instrukcijos, kurias Mercedes-Benz galėjo pateikti savo atstovams Vokietijoje, neparduoti automobilių klientams iš už jiems nustatytos teritorijos ribų ir tariami automobilių pardavimo lizingo bendrovėms apribojimai nepatenka į EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Todėl darytina išvada, kad nebereikia nagrinėti šio ieškinio pagrindo pirmosios ir antrosios dalių, tiek, kiek jos susiję su atstovams Vokietijoje nustatytais įpareigojimais dėl naujų automobilių pardavimo lizingo bendrovėms.

 Šalių argumentai

123   Ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime išdėstytas Komisijos teiginys, kad apribojimų tiekti naujus automobilius Ispanijos lizingo bendrovėms „atsargai sudaryti“ tikslas yra apriboti konkurenciją, yra klaidingas. Ji nurodo, kad platinimo sutarties Ispanijoje sąlygos dėl įvairių priežasčių nepažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalies. Pirma, ieškovė teigia, kad Mercedes-Benz grupės lizingo bendrovėms ir jai nepriklausančioms lizingo bendrovėms taikomos lygiai tokios pat palankių kainų ar nuolaidų suteikimo sąlygos. Mercedes-Benz grupės lizingo bendrovių automobilių įsigijimo sąlygos yra tokios pat kaip ir taikomos galutiniams klientams. Teiginys, kad dideliems klientams automatiškai suteikiama teisė į dideles nuolaidas yra netikslus. Ieškovė teigia, kad Mercedes-Benz sprendžia dėl nuolaidų suteikimo svarbiems klientams ir galimas nevienodų sąlygų taikymas lizingo bendrovėms ir „didiesiems klientams“ nėra konkurenciją ribojančių susitarimų taikymo pasekmė. Be to sprendimas dėl to, ar suteikti nuolaidą tam tikrai kategorijai klientų, ar ne, yra vienašalis aktas, o ne EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytas susitarimas. Antra, ieškovės teigimu, priešingai nei ginčijamame sprendime teigia Komisija, draudimo tiekti naujus automobilius trečiosioms lizingo bendrovėms „atsargai sudaryti“ tikslas yra ne konkurencijos apribojimas. Iš tiesų pristatymas lizingo sutartį sudarančiam pirkėjui nebūtų greitesnis, nes paprastai Mercedes-Benz klientai pageidauja jų pačių išsirinkto modelio su jų norima įranga. Ji nurodo, kad iš ginčijamo sprendimo 14 ir 22 konstatuojamosiose dalyse pateikiamų lentelių aišku, kad trečiosios lizingo bendrovės konkuruoja su ieškovės lizingo bendrovėmis. Ji taip pat teigia, kad trečiųjų lizingo bendrovių dalis Mercedes-Benz automobilių lizingo rinkoje nuo 28 % 1996 m. išaugo iki 36 % 2000 m.

124   Ieškovė teigia, kad net jei ir būtų pažeista EB 81 straipsnio 1 dalis, tai šiam pažeidimui galiotų išimtis. Ji nurodo, kad iki 1996 m. rugsėjo 30 d. šiam draudimui buvo taikoma išimtis pagal 1984 m. gruodžio 12 d. Komisijos reglamentą (EEB) Nr. 123/85 dėl <EB> <81> straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms motorinių transporto priemonių distribucijos ir aptarnavimo sutarčių rūšims (OL L 15, 1985, p. 16). (neoficialus vertimas)

125   Ieškovė taip pat teigia, kad draudimui tiekti naujus automobilius trečiosioms lizingo bendrovėms „atsargai sudaryti“ taikoma Reglamente Nr. 1475/95 numatyta išimtis, kuri įsigaliojo nuo šio reglamento įsigaliojimo datos – 1996 m. spalio 1 d. Ji mano, kad lizingo bendrovės, kurios užsako autotransporto priemones dar nesudariusios lizingo sutarčių arba be konkrečių ketinimų jas sudaryti tam, kad sudarytų jų atsargą, vėliau sudarydamos šių automobilių lizingo sutartis faktiškai veikia kaip perpardavinėtojai.

126   Reglamento Nr. 1475/95 1 straipsnyje numatoma, kad šis reglamentas taikomas komerciniam autotransporto priemonių platinimui, kai platintojo veiksmai prilyginami „perpardavimui“. Šio reglamento 10 straipsnio 12 punkte perpardavimas apibrėžiamas kaip „transporto priemonės, kurią perpardavėjas įsigijo savo vardu ir savo lėšomis perleidimas“. Reglamente Nr. 1475/95 skiriami perpardavėjai ir galutiniai klientai. Ieškovė taip pat nurodo, kad pagal šio Reglamento 3 straipsnio 10 dalį platintojui gali būti uždrausta tiekti automobilius perpardavėjams. Toks draudimas yra skirtas apsaugoti pasirinktinės distribucijos sistemą.

127   Ieškovė teigia, kad nors Reglamento 1475/95 10 straipsnio 12 dalis „perpardavimu laiko lizingo sutartį tarp iš platintojo automobilį įsigijusio asmens ir lizingo gavėjo, kurioje numatomas nuosavybės perleidimas arba pirkimo galimybė“, tačiau reglamente nėra jokios informacijos, kuria vadovaujantis galima būtų spręsti, ar dar jokios konkrečios sutarties su trečiuoju asmeniu dėl perkamo automobilio nesudariusios lizingo bendrovės turi būti laikomos „perpardavėju“ ar „galutiniu klientu“. Tačiau būtų absurdiška Reglamento 1475/95 10 straipsnio 12 dalį aiškinti taip, kaip tai daro Komisija, kad „perpardavimu“ galėtų būti laikoma tik lizingo sutartis su nuostata dėl pirkimo galimybės, numatančia, kad lizingo gavėjui nuosavybės teisė perduodama dar prieš pasibaigiant lizingo sutarčiai. Ieškovė teigia, kad šia nuostata siekiama lizingo sutartį prilyginti perpardavimui tuo atveju, jei joje numatoma pirkimo galimybė, kuria lizingo gavėjas gali pasinaudoti šios sutarties sudarymo metu arba jai dar nepasibaigus. Ji teigia, kad šio reglamento 10 straipsnio 12 dalis taikoma visoms lizingo sutartims, kuriose numatomas nuosavybės perdavimas arba pirkimo galimybė.

128   Be to, šios nuostatos pasekmės įvairiose valstybėse narėse būtų labai įvairios ir priklausytų nuo kiekvienoje valstybėje paprastai naudojamos automobilių lizingo sutarties formos. Pagal Ispanijos teisę lizingo sutartyse privalo būti numatyta pirkimo galimybė pasibaigus lizingo sutarčiai. Todėl lizingo bendrovė Ispanijoje visada būtų „perpardavėja“.

129   Ieškovė patikslina, kad pagal 1988 m. liepos 29 d. Ispanijos įstatymą Nr. 26/1988 dėl kredito įstaigoms taikomų reikalavimų ir jų kontrolės (toliau – Įstatymas Nr. 26/1988) lizingo sutartis pagal savo apibrėžimą numato galimybę pasibaigus lizingo sutarčiai lizingo gavėjui nusipirkti lizingo objektą. Sutartis nenumatanti tokios teisės nusipirkti būtų laikoma nuomos sutartimi. Lizingo bendrovėms būtų draudžiama sudaryti tokias sutartis dėl administracinės priežiūros motyvų. Dėl to lizingo bendrovės Ispanijoje vykdo tik tikro lizingo operacijas, numatant gavėjo teisę nusipirkti lizingo objektą. Todėl visos šioje valstybėje sudarytos lizingo sutartys atitiktų Reglamento Nr. 1475/95 10 straipsnio 12 dalies antrame sakinyje nustatytas sąlygas ir būtų laikomos perpardavimo sandoriais.

130   Ieškovė mano, kad jei nenurodomas konkretus automobilio gavėjas, tai ji „turi turėti bent galimybę apsaugoti savo pasirinktinės distribucijos sistemą nuo neoficialių perpardavinėtojų, kurie yra nekontroliuojami ir neatskaitingi“.

131   Ji teigia, kad jei lizingo bendrovės galėtų atlikti ne tik finansavimo funkciją, bet ir veikti rinkoje kaip nepriklausomi verslininkai, tai jos galėtų pateikti platų automobilių modelių pasirinkimą ir naudotųsi žymiomis komercinėmis nuolaidomis dėl stambių pirkimo mastų, o tuo pat metu nebūtų įpareigotos investuoti didelių sumų ir patirti didelių išlaidų į po pardavimo teikiamas paslaugas ir užsiimti parduotų automobilių aptarnavimu bei garantiniu remontu. Jei lizingo bendrovei būtų suteikta teisė kaupti atsargas, tai neužtikrintų kokybės lygio pasiekiamo naudojant pasirinktinės distribucijos sistemą, užtikrinančią, kad nauji automobiliai sandėliuojami techniškai nepriekaištingomis sąlygomis ir prieš pateikiant klientui patikrinami specialistų. Ieškovė teigia, kad šių kokybės reikalavimų būtina laikytis norint užtikrinti Mercedes-Benz prekės ženklo reputaciją.

132   Ieškovė mano, kad draudimo tiekti naujus automobilius lizingo bendrovėms „atsargai sudaryti“ tikslas yra išvengti draudimo tiekti automobilius perpardavėjams apėjimo nesilaikymo, o būtent toks ir yra Komisijos nurodytas Reglamento Nr. 1475/95 tikslas. Ji priduria, kad Komisija konstatuodama, jog šiam tiekimo apribojimui netaikoma Reglamente Nr. 1475/95 numatyta išimtis, pažeidė principus, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė aiškindamas Reglamentą Nr. 123/85 pirmiau 41 punkte minėtame sprendime Volkswagen ir VAG Leasing ir 1995 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo sprendime Bayerische Motorenwerke (C 70/93, Rink. p. I 3439). Ji nurodo, kad pagal šią teismų praktiką lizingo bendrovės turi būti laikomos perpardavėjais, jei jos automobilius perka ne tam, kad patenkintų savo klientų poreikius, o tam, kad sudarytų automobilių atsargą, „kurią parduotų vėliau tuo tikslu surastiems klientams“.

133   Komisija nesutinka su ieškovės argumentu, kad aptariamos priemonės neriboja konkurencijos.

134   Ji mano, kad ieškovė norėjo neleisti tarpininkams parduoti dar daugiau automobilių patenkinant lizingo bendrovių paklausą, taip šioms su Mercedes-Benz lizingo bendrovėmis konkuruojančioms bendrovėms specialiai neleisdama pasinaudoti masto ekonomijos privalumais paprastai atsirandančiais perkant didelius kiekius.

135   Komisija nesutinka su ieškovės pateikta Reglamento Nr. 1475/95 analize ir mano, kad šis reglamentas nenumato išimties draudimui tiekti naujus automobilius lizingo bendrovėms atsargai ar rezervams sudaryti. Ji teigia, kad šiame Reglamente automobilių gamintojui leidžiama savo platintojams uždrausti tiekti naujus automobilius perpardavėjams kurie nepriklauso jo distribucijos tinklui ir tokiam draudimui galioja išimtis. Šio Reglamento 10 straipsnio 12 dalyje tiksliai nustatomos sąlygos kai lizingo sutarties sudarymas turi būti laikomas perpardavimu. Taip yra kai sutartyje „yra nuostata dėl nuosavybės perdavimo arba galimybės įsigyti lizingo objektą prieš pasibaigiant sutarčiai“. Visais kitais atvejais lizingo bendrovė turi būti laikoma galutiniu klientu ir draudžiama drausti jai parduoti automobilius ar riboti jų kiekį. Todėl Komisija mano, kad ieškovė per plačiai aiškina Reglamento Nr. 1475/95 10 straipsnio 12 dalį. Šiuo požiūriu ji teigia, kad sutartyse dėl platinimo Ispanijoje neskiriami atvejai kai lizingo bendrovės naudojamoje lizingo sutartyje yra numatyta galimybė įsigyti automobilį prieš pasibaigiant šiai sutarčiai ir atvejai, kai tokios galimybės nenumatoma (ginčijamo sprendimo 110 konstatuojamoji dalis), o tiesiog, neatsižvelgiant į šį kriterijų, draudžiama tiekti automobilius lizingo bendrovėms, jei automobiliai perkami atsargoms sudaryti. Taigi toks užsakymas neleidžia lizingo bendrovės laikyti perpardavėja.

136   Komisijos teigimu, riziką, kad lizingo bendrovės pardavinės automobilius tiesiai iš savo atsargų arba prieš pasibaigiant lizingo sutarčiai, galima pašalinti numatant atitinkamas nuostatas su jomis sudaromose sutartyse, tačiau ši rizika nesuteikia teisės ieškovei uždrausti tiekti automobilius lizingo bendrovėms, jei jie perkami atsargoms sudaryti.

137   Reglamento Nr. 1475/95 10 straipsnio 12 dalis yra skirta sutrukdyti apeiti draudimą tiekti automobilius perpardavėjams, kurie juos parduoda naujus. Šioje nuostatoje pripažįstama, kad šis draudimas apeinamas, jei lizingo gavėjas turi galimybę nuosavybės teisę į lizinguojamą automobilį įgyti prieš pasibaigiant lizingo sutarčiai. Ar draudimas apeinamas priklauso nuo momento, kurį nuosavybės teisė pereina lizingo gavėjui arba jam gali būti perduota, o ne nuo datos, kurią lizingo gavėjas gauna teisę pasinaudoti pirkimo galimybe jau pasibaigus lizingo sutarčiai. Ji taip pat nurodo, kad 41 punkte minėtame sprendime Volkswagen ir VAG Leasing ir 132 punkte minėtame sprendime Bayerische Motorenwerke buvo sprendžiamas klausimas dėl teisinės situacijos, susidariusios priėmus Reglamentą Nr. 123/85, kuriame nebuvo jokių lizingo sutartis reglamentuojančių nuostatų. Ji paaiškina, kad šią spragą užpildė Reglamentas Nr. 1475/95, kuriame numatoma, kad tik lizingo gavėjo teisė įgyti nuosavybės teisę pasinaudojus pirkimo galimybe prieš pasibaigiant lizingo sutarčiai laikoma perpardavimu.

 Pirmosios instancijos teismas konstatuoja

138   Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad Komisija ginčijamame sprendime teigia, kad ieškovė pati arba per MBE nuo 1996 m. spalio 1 d. iki šio sprendimo priėmimo ribojo automobilių tiekimą lizingo bendrovėms, jei jie perkami atsargoms sudaryti, ir kad tokiam apribojimui netaikoma Reglamente Nr. 1475/95 numatyta išimtis.

139   Antrojoje šio ieškinio pagrindo dalyje ieškovė teigia, kad, viena vertus, platinimo sutarties Ispanijoje 4 straipsnio d punktas neprieštarauja EB 81 straipsnio 1 daliai ir, antra vertus, visais atvejais draudimas tiekti automobilius lizingo bendrovėms atsargoms sudaryti patenka į Reglamentu Nr. 1475/95 nustatytą išimtį.

140   Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 196 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo, kad „tiekimo apribojimas „išorės lizingo bendrovėms“ pirmiausia yra nukreiptas prieš daug lizingui skirtų automobilių arba pilną automobilių „parką“ norinčias įsigyti lizingo bendroves, kurios dar neturi konkrečių klientų šiems automobiliams,“ 176 konstatuojamojoje dalyje ji, inter alia, nurodo, kad atstovų ir platintojų su lizingu susijusią veiklą reglamentuojančių nuostatų tikslas yra apriboti konkurenciją kainomis ir pardavimo sąlygomis parduodant lizingui skirtus automobilius. Vadovaudamasi nusistovėjusia teismų praktika ji konstatuoja, kad netikslinga atsižvelgti į ginčijamų priemonių poveikį, nes EB 81 straipsnio 1 dalies taikymui pakanka, kad šių priemonių tikslas yra riboti konkurenciją.

141   Pirmosios instancijos teismas pirmiausia pastebi, kad ginčijamame sprendime Komisija neišskiria Vokietijos ir Ispanijos rinkų, kiek tai yra susiję su tariamais apribojimais tiekti automobilius lizingo bendrovėms. Ji daro prielaidą, kad platinimo sutarties Ispanijoje 4 straipsnio d dalyje numatomi tokie pat konkurencijos apribojimai kaip ir su atstovais Vokietijoje sudaromos sutarties 2 straipsnio 1 dalies d punkte.

142   Iš ieškovės pateiktų argumentų, susijusių su šio pagrindo antra dalimi, aišku, kad, kitaip nei Vokietijoje, su lizingu susijusius klausimus Ispanijoje reguliuoja atskiras įstatymas Nr. 26/1988.

143   Pažymėtina, kad įstatymo Nr. 26/1988 papildomoje nuostatoje Nr. 7, inter alia, nurodoma:

„1. Lizingo sandoriais laikomos sutartys, kurių vienintelis dalykas yra teisės naudotis kilnojamuoju arba nekilnojamuoju turtu, šiam tikslui nupirkto pagal būsimo naudotojo nurodytą specifikaciją, perdavimas mainais į šios nuostatos 2 punkte apibūdintus periodinius mokėjimus. Naudotojas jam perduotus naudoti objektus gali naudoti tik žemės ūkio, žuvininkystės, pramonės, komercijos, amatų, paslaugų arba profesinei veiklai. Lizingo sutartyje privalo būti numatyta pirkimo galimybė sutarčiai pasibaigus.

Jei dėl kokių nors priežasčių naudotojas neįsigyja sutarties dalyku esančio turto, tai lizingo gavėjas jį gali perleisti kitam naudotojui, tokiu atveju aplinkybė, kad šis turtas nebuvo įsigytas pagal naujojo naudotojo nurodytas specifikacijas nepažeidžia ankstesnėje dalyje nustatyto principo.

2. Šioje nuostatoje minimų sutarčių, sudarytų dėl kilnojamojo turto, minimali trukmė yra du metai, o sutarčių, sudarytų dėl nekilnojamo turto ir industrinės paskirties turto, – 10 metų. Visais atvejais, siekiant išvengti piktnaudžiavimo, vyriausybė, atsižvelgdama į turto charakteristikas gali nustatyti kitą minimalią trukmę.“

144   Nuo 1996 m. sausio 1 d. įstatymo Nr. 26/1988 papildomą nuostatą Nr. 7 pakeitė 1995 m. gruodžio 27 d. įstatymo Nr. 43/1995 dėl bendrovių mokesčio 128 straipsnio 2 dalis (BOE Nr. 310, 1995 m. gruodžio 28 d. BOE, p. 37072), kurioje numatoma:

„2. Ankstesniame punkte minimų sutarčių, sudarytų dėl kilnojamojo turto, minimali trukmė yra du metai, o sutarčių, sudarytų dėl nekilnojamo turto ir industrinės paskirties turto, – 10 metų. Visais atvejais, siekiant išvengti piktnaudžiavimo, teisės aktais, atsižvelgiant į turto charakteristikas, gali būti nustatoma kita minimali trukmė.“

145   Iš šių nuostatų aiškėja, kad Ispanijoje sudarytoms lizingo sutartims taikomos šios taisyklės:

–       minimali kilnojamojo turto, įskaitant ir autotransporto priemones, lizingo sutarčių trukmė yra du metai;

–       jose privalo būti numatyta galimybė lizingo gavėjui nusipirkti lizingo objektą;

–       kilnojamasis turtas, įskaitant ir autotransporto priemones, kuris yra lizingo objektas, šiuo tikslu perkamas pagal lizingo gavėjo pateikiamas specifikacijas.

146   Iš to darytina išvada, kad lizingo sutartis reglamentuojantis Ispanijos įstatymas numato reikalavimą, kad visos Ispanijos lizingo bendrovės automobilio įsigijimo metu žinotų konkretų asmenį, kuris bus lizingo gavėju.

147   Todėl numanoma Komisijos prielaida, kad platinimo sutartyse Ispanijoje ir Vokietijoje numatytų nuostatų poveikis yra identiškas, yra klaidinga ir tai turi dvi pasekmes šio ieškinio pagrindo prasme.

148   Pirma, visų Ispanijoje sudarytų lizingo sutarčių trukmė negali būti mažesnė nei du metai, o pirkimo galimybe galima pasinaudoti tik sutarčiai pasibaigus. Tai reiškia, kad lizingo gavėjas Ispanijoje pasinaudodamas pirkimo galimybe negali įsigyti nuosavybės teisės į naują automobilį.

149   Dėl to primintina, kad Reglamentas Nr. 1475/95 atleidžia nuo EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo susitarimus, kuriais viena šalis (tiekėjas) įsipareigoja kitai šaliai (platintojui), tam tikroje apibrėžtoje bendrosios rinkos dalyje savo prekes tiekti tik jai arba jai ir nustatytam skaičiui platinimo įmonių, perkančių tam tikrus automobilius perpardavimo tikslu, o kartu su automobiliais ir atsargines dalis.

150   Pagal Reglamento Nr. 1475/95 3 straipsnio 10 dalį išimtis taip pat taikoma kai pirmiau minėtas įsipareigojimas siejamas su platintojo įsipareigojimu netiekti perpardavinėtojams, kurie nėra platinimo tinklo dalis, sutartimis reglamentuojamų produktų. Pats terminas „perpardavimas“ šio reglamento 10 straipsnio 12 dalyje apibrėžiamas kaip „visi sandoriai, kuriais fizinis arba juridinis asmuo – perpardavėjas – perduoda naujas transporto priemones, kurias jis anksčiau įsigijo savo vardu ir savo sąskaita, nesvarbu koks tai buvo sandoris pagal civilinę teisę arba kokios yra perpardavimo sandorio sąlygos. Perpardavimu taip pat laikomos visos „lizingo sutartys, kuriose numatoma galimybė perduoti nuosavybės teisę arba galimybė įsigyti lizingo objektą prieš pasibaigiant sutarčiai“.

151   Šiuo reglamentu, inter alia, tiekėjui leidžiama jo išimtinio platinimo tinklą reglamentuojančiomis sutartimis nustatyti platintojams draudimą tiekti prekes perpardavėjams šio reglamento 10 straipsnio 12 dalies prasme, įskaitant ir pirkėjus, kurie prilyginami pardavėjams, nes jie perduoda naujus automobilius pagal toje pačioje nuostatoje apibrėžtas lizingo sutartis.

152   Šiuo požiūriu pakanka pastebėti, kad iš platinimo sutarties Ispanijoje 4 straipsnio d punkto aišku, kad jame nustatytas ne draudimas tiekti visoms Mercedes-Benz grupei nepriklausančioms lizingo bendrovėms, bet tik toms, kurios neturi konkretaus kliento.

153   Taigi iš Reglamento Nr. 1475/95 10 straipsnio 12 dalyje numatyto termino „perpardavimas“ aišku, kad tiekėjas gali uždrausti platintojams tiekti „perpardavėjais“ laikomiems fiziniams ar juridiniams asmenims tik tuomet, jei perparduodamos naujos autotransporto priemonės. Lizingo sutarties prilyginimo perpardavimui tikslas yra leisti tiekėjui užtikrinti platinimo tinklo vientisumą, išvengiant atvejų, kai lizingo sutartys, numatančios nuosavybės perleidimą arba galimybę pirkti prieš pasibaigiant lizingo sutarčiai, naudojamos tam, kad palengvinti vis dar naujos transporto priemonės pirkimą iš išimtinės distribucijos tinklui nepriklausančio pardavėjo.

154   Iš to darytina išvada, kad, priešingai nei teigia ieškovė, įstatymas Nr. 26/1988 nereiškia, kad visos Ispanijoje sudarytos lizingo sutartys automatiškai patenkina Reglamento Nr. 1475/95 2 straipsnio 10 dalyje numatytos išimties sąlygas.

155   Iš to, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad ieškovės argumentas dėl Reglamente Nr. 1475/95 numatytų išimtį nustatančių nuostatų taikymo, yra nepagrįstas.

156   Antra, atsižvelgiant į faktą, kad Ispanijos įstatymas numato reikalavimą, kad visos lizingo bendrovės automobilio įsigijimo metu turi žinoti konkretų savo klientą, kuriam jis yra skirtas, tai ginčijamo sprendimo 176 konstatuojamojoje dalyje Komisijos nurodyti apribojimai be sutarčių dėl platinimo Ispanijoje 4 straipsnio d punkto jau yra nustatyti ir taikomuose įstatymuose. Kitaip tariant, vien tik dėl šio įstatymo Mercedes-Benz grupei nepriklausančios įmonės atsiduria tokioje pat padėtyje kaip ir jai priklausančios. Iš to darytina išvada, kad ieškovės argumentas, jog apribojimai, taikomi automobilių tiekimui lizingo bendrovėms Ispanijoje, neriboja konkurencijos EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, yra pagrįstas.

157   Todėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnio trečia įtrauka anuliuotina tiek, kiek joje remiamasi Ispanijoje padarytu pažeidimu.

 Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, kiek tai susiję su antrąja ir ketvirtąja Komisijos ginčijamame sprendime konstatuotomis priemonėmis

158   Trečiąjį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad Komisija neįrodė, jog ji su savo atstovais Vokietijoje buvo sudariusi susitarimus, kurie numato, kad atstovai iš kitų Bendrijos valstybių atvykstančių klientų imtų 15 % automobilio kainos dydžio avansą. Ji taip pat mano, kad, visais atvejais, šis avansas yra objektyviai pagrįstas ir, kad ji turi teisę reikalauti iš savo atstovų jį taikyti. Antrojoje dalyje ieškovė teigia, kad Komisija ginčijamame sprendime klaidingai konstatavo, kad 1995 m. balandžio 20 d. vykęs MBBel vadovybės ir devynių Belgijos Mercedes-Benz platintojų draugijos narių susitikimas įrodo, kad jie sudarė susitarimą, kurio tikslas apriboti konkurenciją kainomis Belgijoje.

159   Nagrinėdamas pirmąjį pagrindą Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad EB 81 1 dalis netaikoma aplinkraštyje Nr. 52/85 Mercedes-Benz savo atstovams Vokietijoje duodamam nurodymui reikalauti iš kitų valstybių atvykstančių klientų 15 % automobilio kainos dydžio avanso. Todėl nereikia nagrinėti pirmosios šio ieškinio pagrindo dalies.

 Šalių argumentai

160   Ieškovė teigia, kad Komisija ginčijamame sprendime klaidingai nusprendė, kad 1995 m. balandžio 20 d. vykęs MBBel vadovybės ir devynių Belgijos Mercedes-Benz platintojų draugijos narių susitikimas įrodo, kad jie sudarė susitarimą, kurio tikslas apriboti konkurenciją kainomis Belgijoje. Belgijos platintojų draugija negali priimti jokių jos narius saistančių sprendimų, ji priima tik rekomendacijas. Be to ieškovė teigia, kad vieno iš platintojų Kalscheuer šio susitikimo metu pasakytas sakinys, kad „santykiai tarp platintojų pagerėjo „pradėjus akciją prieš pardavimą itin žemomis kainomis“ įrodo, kad platintojai jau buvo nusprendę imtis šios akcijos.

161   Ieškovė neginčija, kad MBBel dalyvavo 1995 m. balandžio 20 d. vykusiame susitikime, ir kad Belgijos platintojų draugija savo iniciatyva nusprendė naujos W 210 serijos automobiliams taikyti ne didesnę nei 3 % komercinę nuolaidą. Tačiau ji pabrėžia, kad ji nedalyvavo nei horizontaliame, nei vertikaliame susitarime dėl kainų nustatymo ir kad MBBel nesiėmė jokių šį susitarimą įgyvendinančių priemonių ir net jam nepritarė. Priešingai, MBBel visada prieštaravo tokiems pasiūlymams. Ji dalyvavo tik kaip stebėtoja ir importuotoja. Nėra minimas joks MBBel atstovo pasisakymas šia tema. Tai, kad tik MBBel galėjo sumažinti tiekiamų automobilių kiekį, neįrodo, kad ji taip darė iš tiesų.

162   Šiuo klausimu ieškovė nesutinka, kad MBBel susitikime atstovavo savo filialų interesus ir nurodo, kad tuo metu jie dar nebuvo aktyvūs draugijos nariai. Ieškovė teigia, kad, visais atvejais, yra neakivaizdu, kad komercinių nuolaidų dydžio apribojimas atitinka filialų interesus. Tai įrodo draugijos susitikimo protokolas, kuriame platintojas Goossens priekaištauja, kad filialai automobilius pardavinėja „itin mažomis kainomis“. Be to, ieškovė teigia, kad į ginčijamame sprendime reiškiamą prieštaravimą dėl horizontalaus apribojimo (žr. 141 konstatuojamąją dalį) neturėjo būti atsižvelgta, nes jis nebuvo įtrauktas į pareiškimą dėl prieštaravimų. Dėl šio sprendimo 177 punkte nurodomo Komisijos argumento ieškovė mano, kad Komisija savo pareiškimą dėl prieštaravimų cituoja pasirinktinai (žr. šio pranešimo 186 punktą). Be to ieškovė nurodo, kad akciją prieš pardavimą itin žemomis kainomis, kuri buvo pradėta prieš 1995 m. balandžio 20 d. galima laikyti „horizontaliu“ susitarimu tik tiek, kiek tai buvo platintojų susitarimas. Komisija pareiškimo dėl prieštaravimų 168 punkte nurodo, kad MBBel dalyvavo šioje prieš pardavimą itin žemomis kainomis nukreiptoje akcijoje, tačiau niekas neįrodo, kad ji dalyvavo kaip platintojų konkurentė.

163   Ieškovė taip pat ginčija, kad 1995 m. spalio 17 d. išsiųstas MBBel laiškas Mercedes-Benz AG (ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamoji dalis) įrodo, kad MBBel buvo suinteresuota, kad atstovai Belgijoje sumažintų taikomas kainų nuolaidas. Iš tiesų MBBel turėjo omenyje paskelbtas vidutines kainas, o ne realias platintojų parduodamų automobilių kainas. Be to ji nesutinka, kad 1996 m. kovo 14 d. laiške, kuriuo buvo drausminamas platintojas Belgijoje iš Charleroi miesto, kuris klientui melagingai prisistatė esąs iš Namuro, įrodo MBBel nepritarimą, kad vienam W 210 automobiliui buvo suteikta 6 % nuolaida.

164   Ieškovė mano, kad Komisijos reiškiami kaltinimai dėl MBBel dalyvavimo yra prieštaringi, nes juose teigiama ir kad MBBel yra pasiruošusi „aktyviai remti nuolaidų apribojimą“ (ginčijamo sprendimo 115 konstatuojamoji dalis), ir kad MBBel „dalyvavo“ šiame apribojime (120 konstatuojamoji dalis). Vėliau Komisija pripažino, kad 1995 m. balandžio 20 d. susitikimas buvo surengtas aiškiai platintojų iniciatyva, tačiau ji vis gi patikslino, kad MBBel jam vadovavo (ginčijamo sprendimo 233 konstatuojamoji dalis).

165   Ieškovė teigia, jog tai, kad Mercedes-Benz, siekdama patikrinti kaip platintojai vykdo visas jiems patikėtas funkcijas, nusiųsdavo netikrų klientų, neturi jokio ryšio su tariamu pardavimo kainos nustatymu. Ji teigia, kad tokie apsilankymai, naudojami ir kitų automobilių gamintojų, yra visiškai teisėti, nes platintojai pasirašydami komercinio platinimo sutartis įsipareigoja vykdyti aukštos kokybės reikalavimus. Ieškovė taip pat teigia, kad platintojų kainodara tebuvo vienas iš daugelio tokio vertinimo objektų.

166   Ieškovė nesutinka, kad tarp 1995 m. balandžio 20 d. susitikimo ir 1996 m. kovo 27 d. Antverpene įvykusio susitikimo yra ryšys. (žr. ginčijamo sprendimo 117 konstatuojamąją dalį). Iš tiesų 1995 m. balandžio 20 d. susitikimo protokole kalbama apie pardavimų stebėjimą iki „1995 (metų) pabaigos“, o 1996 m. kovo 27 d. susitikimo protokole minimi patikrinimai, atrodo, vyko iki 1996 m.

167   Ieškovė nesutinka, kad 1996 m. lapkričio 26 d. MBBel faksimilė, kurioje ji įpareigoja bendrovę Tokata nusiųsti lankytojus pas platintojus ir kai kuriuos atstovus, reiškė, kad ji atlieka tyrimą dėl C klasės automobiliams su universalo kėbulu 220 D ir 250 TD taikomų nuolaidų. Ji primena, kad surinkta informacija buvo anoniminė ir nebuvo galima imtis priemonių prieš konkrečius platintojus, kad buvo tiriamos visos klientams teikiamos paslaugos, o ne vien kainų nuolaidos, ir, galiausiai, kad buvo lankomasi ir pas platintojus, ir pas 13 paralelinių importuotojų. Iš to, kaip šis procesas buvo vykdomas, negalima daryti išvados, kad juo buvo siekiama, kad platintojai taikytų paskelbtas kainas. Be to faksimilėje nėra jokios informacijos, kad besidomintys asmenys būtų pageidavę maksimalios 3 % nuolaidos. Ieškovė nurodo, kad 1995 m. balandžio 20 d. susitikimo protokole kalbama apie kitus automobilius nei minimi 1996 m. lapkričio 26 d. MBBel Tokata bendrovei skirtoje faksimilėje.

168   Ieškovė nesutinka, kad tariamas susitarimas dėl pardavimo kainų Belgijoje turėjo žymios įtakos prekybai tarp valstybių. Ji nurodo, kad, jei būtų nuspręsta, kad iš tiesų buvo sudarytas susitarimas dėl komercinių nuolaidų, tai jis tebuvo taikomas tik pardavimams Belgijoje. Jis neturėjo įtakos prekybai tarp valstybių narių. Be to ji nesutinka su tuo, kad tariamas pažeidimas truko nuo 1995 m. balandžio 20 d. iki 1999 m. birželio 10 d. aplinkraščio išsiuntimo. Ji teigia, kad Komisija nenurodė ar pažeidimas per visą tą laiką buvo tokio pat intensyvumo. Ieškovė teigia, kad 1995 m. balandžio 20 d. susitikimo protokole minima akcija „prieš pardavimą itin žemomis kainomis“ buvo laikina, taikoma tik W 210 modeliui ir turėjo būti taikoma tik naujo modelio diegimo į renką metu, t. y. iki 1995 m. pabaigos. Šiuo klausimu iš 1996 m. kovo 27 d. susitikimo protokolo aišku, kad Antverpeno platintojai nurodė, kad kainos nuolaidų klausimu nesutariama. Be to kituose Komisijos cituojamuose dokumentuose nėra informacijos, kad ši akcija būtų tęsusis po 1995 m. Ji buvo taikoma tik įprastiniams vizitams, kurių rezultatai nėra individualizuojami, todėl neįmanoma imtis kokių nors konkrečių priemonių prieš vieną iš platintojų.

169   Ieškovė mano, kad pardavimo kainų nustatymas Belgijoje jai priskiriamas nepagrįstai.

170   Pirmiausia šiuo atveju Komisija nukrypo nuo savo praktikos taikant baudas bendrovei arba grupei, kuriai ji priklauso. Komisija privalėjo atsižvelgti į įvairias aplinkybes, t. y. dukterinės įmonės savarankiškumo mastą, kiek daug kontroliuojančioji bendrovė žinojo apie dukterinės įmonės kartelių draudimą pažeidžiančią veiklą, šios bendrovės dalyvavimą pažeidime, konkrečią kontroliuojančiosios bendrovės įtaką dukterinės bendrovės komercijos politikai, bei į galimą kontroliuojančiosios bendrovės ir dukterinės bendrovės valdymo organų sutapimą (žr. 1986 m. gruodžio 2 d. Komisijos sprendimą 87/1/EEB dėl procedūros pagal EEB sutarties 85 straipsnį (IV/31.128 – Riebiosios rūgštys) (OL L 3, 1987, p. 17); 1986 m. balandžio 23 d. Komisijos sprendimą 86/398/EEB dėl procedūros pagal EEB sutarties 85 straipsnį: (IV/31.149 - Polipropilenas) (OL L 230, 1986, p. 1); 1985 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimą 85/617/EEB dėl procedūros pagal EEB sutarties 85 straipsnį (IV/30.839 - Sperry New Holland) (OL L 376, 1985, p. 21); 1984 m. liepos 23 d. Komisijos sprendimą 84/388/EEB dėl procedūros pagal EEB sutarties 85 straipsnį (IV/30.988 – Susitarimai ir suderinti veiklai stiklo lakšto sektoriuje Beneliukso valstybėse) (OL L 212, 1984, p. 13); 1977 m. gruodžio 23 d. Komisijos sprendimą 78/155/EEB dėl procedūros pagal EEB sutarties 85 straipsnį (IV/29.146 - BMW Belgium NV ir Belgijos BMW platintojai) (OL L 46, 1978, p. 33). Ieškovė patikslina, kad automobilių sektoriuje jei būdavo nustatomas pažeidimas padarytas tik vienoje valstybėje, tai atsakinga buvo laikoma toje valstybėje veikianti dukterinė įmonė (žr. 2000 m. rugsėjo 20 d. Komisijos sprendimą 2001/146/EB dėl procedūros pagal EB sutarties 81 straipsnį: (Byla COMP/36.653 — Opel) (OL L 59, 2001, p. 1).

171   Ieškovė teigia, kad Komisijos kaltinimas, kad ji atsako už MBBel veiksmus, nes jai priklauso beveik 100 % visų akcijų, yra nepagrįstas. Jos teigimu iš 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925, 28 ir tolesni punktai) aišku, kad vien tik 100 % akcijų turėjimo nepakanka pagrįsti kontroliuojančiosios bendrovės atsakomybės už kartelių draudimo pažeidimą. Komisija turi pateikti kitų faktinių aplinkybių, kad ieškovė darė efektyvią įtaką MBBel veiklai. Ieškovė neigia žinojusi apie MBBel veiklą ir ją aktyviai rėmusi. Ji teigia, kad Komisija neįrodė, jog ji buvo informuota apie 1995 m. balandžio 20 d. vykusį platintojų draugijos susirinkimą. Ji paaiškina, kad net jei MBBel ir dalyvavo akcijoje „prieš pardavimą itin žemomis kainomis “ tai ji darė be ieškovės sutikimo. Ieškovė savo replikoje nurodo, kad Komisija klaidingai nusprendė, kad ieškovė privalo įrodyti, kad ji nepadarė šio pažeidimo, nes tik Mercedes-Benz dalyvavo Komisijos administracinės procedūros dėl Belgijos teritorijoje įvykdyto pažeidimo. Ieškovė teigia, kad Komisija privalo įrodyti, jog Mercedes-Benz buvo informuota apie tariamas pardavimo kainos nustatymo priemones ir, kad ji jas „aktyviai skatino“.

172   Komisija teigia, kad 1995 m. balandžio 20 d. MBBel su Belgijos platintojų draugija sudarė susitarimą, kuriuo nustatė 3 % aukščiausią suteiktinų nuolaidų ribą, kurios nesilaikant gali būti sumažinta skiriamų automobilių kvota. Ji mano, kad ieškovė yra atsakinga už šį konkurencijos teisės pažeidimą, nes kartu su MBBel ji sudaro vieną ekonominį vienetą.

173   Komisija teigia, kad nėra nė menkiausių abejonių, kad 1995 m. balandžio 20 d. susitikimo dalyviai ėmėsi priemonių „prieš pardavimą itin žemomis kainomis“, nes šio susitikimo protokole, jį surašęs p. Rauw, aiškiai skyrė deklaracijas, griežtus ir mažiau griežtus prašymus, patarimus ir rekomendacijas, ir vertinimus, priekaištus, deklaracijas bei susirinkimo dalyvių pareikštus ketinimus. Iš tos protokolo dalies, kurioje kalbama apie netikrų pirkimų naudojimą, MBBel Briuselio filialų taikomas kainas ir viršijus 3 % nuolaidų ribą taikomą kvotų sumažinimą, aišku, kad buvo kalbama būtent apie sprendimų priėmimą ir MBBel tame dalyvavo.

174   Komisija mano, kad ieškovės argumentai dėl to, kad susitikimo protokole neminimas nė vienas MBBel pasisakymas, nes ji šiame susitikime dalyvavo kaip importuotoja, o ne savo filialų atstovė, ir kad platintojų draugija neturėjo įgaliojimų priimti saistančius sprendimus, yra nesvarbūs. Ji priduria, kad tam, jog asmenį, kuris dalyvavo susitikime, kurio metu priimamas konkurenciją ribojantis susitarimas, galima būtų laikyti nedalyvaujančiu tame susitarime, toks asmuo turi aiškiai pareikšti savo nepritarimą tokiam susitarimui. 1995 m. balandžio 20 d. susitikimo protokole neminimas nė menkiausias MBBel prieštaravimas. Ji net pavirtino aukščiausios nuolaidos ribos nustatymą, nes priešingu atveju Rauw nebūtų galėjęs į susirinkimo protokolą įrašyti, kad viršijus šią ribą bus sumažinta automobilių kvota, nes tik MBBel galėjo imtis tokios priemonės.

175   Priešingai nei teigia ieškovė (žr. šio sprendimo 162 punktą), MBBel buvo suinteresuota nutraukti automobilių pardavimą itin žemomis kainomis. Komisija nurodo, kad siekiamas aukštų vidutinių kainų taikymas neturėtų jokios prasmės, jei platintojai taikytų vis didesnes ir didesnes nuolaidas ir tuo pačiu kompromituotų kainoraštyje pateikiamų kainų realumą. Ji be to mano, kad importuotojas MBBel automobilius tiekia ne tik Belgijos platintojams, dėl ko atsiranda vertikalusis ryšys, bet, per savo filialus Briuselyje, ir tiesiogiai galutiniams klientams, o dėl to atsiranda ieškovės ginčijamas horizontalus ryšys tarp MBBel jos platintojų.

176   Komisija teigia, kad Goossens iš Belgijos platintojų draugijos nebūtų apkaltinęs MBBel filialų itin žemų kainų taikymu, jei pastarųjų atstovai kartu su kitais atsakingais MBBel asmenimis nebūtų dalyvavę 1995 m. balandžio 20 d. susitikime. Komisijos teigimu, akivaizdu, kad MBBel buvo traktuojama ne tik kaip platintojų tiekėja, bet ir konkurentė, ir, kad susitarime dėl nuolaidų dydžio apribojimo ji dalyvavo savo abiem statusais.

177   Komisija, priešingai nei ieškovė (žr. šio sprendimo 162 punktą), teigia, kad pareiškime dėl prieštaravimų nebuvo apsiribota vien tik vertikaliuoju konkurencijos aspektu. Ji mano paaiškinusi (pareiškimo dėl prieštaravimų 222 punkte), kad MBBel ir platintojų susitarimo, skirto kovoti su itin žemomis kainomis ir kontroliuoti suteikiamų nuolaidų dydį, o viršijus 3 % didžiausią nuolaidos ribą sumažinti kvotas, tikslas buvo apriboti kainų konkurenciją Belgijoje. Todėl MBBel nėra vien tik susitarimo šalis, kuri užtikrina susitarimo dėl nuolaidų įgyvendinimą apribodama kvotas, bet, kaip kvotas ribojančiame susitarime dalyvaujanti įmonė, ji siekia kontroliuoti su nuolaidų suteikimu susijusią platintojų veiklą ir viršijus 3 % aukščiausią nuolaidos ribą sumažinti kvotas. Be to Komisija mano, kad ieškovė neturėtų manyti, kad MBBel dalyvavimas susitarime buvo iš naujo teisiškai įvertintas, nes pareiškime dėl prieštaravimų ji jau buvo nurodžiusi, kad MBBel jau iki 1995 m. balandžio 20 d. dalyvavo iš esmės horizontaliame susitarime dėl kainų, t. y. akcijoje „prieš pardavimą itin žemomis kainomis“. Komisija primena, kad tam, jog susitarimą galima būtų laikyti susitarimu EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, nebūtina, kad jis būtų saistantis pagal civilinę teisę (žr. 1990 m. sausio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sandoz Prodotti FarmaceutICI prieš Komisiją, C‑277/87, Rink. p. I‑45 13 punktą) (žr. šio sprendimo 165 punktą).

178   Komisijos teigimu ginčijamame sprendime įrodoma, kad atstovai Belgijoje turėjo tikėtis netikrų pirkimų, apie kuriuos buvo pranešta, ir MBBel dėjo viltis, kad jų perpardavimo kainos bus kuo didesnės (ginčijamo sprendimo 117 ir 119 konstatuojamosios dalys). Ji nesutinka su ieškovės argumentu, kad atskirų platintojų vertinimas buvo atliekamas anonimiškai. Šio vertinimo anonimiškumo nebuvo laikomasi jau 1996 m. kovo 27 d. susitikimo protokole, kuriame aiškiai įvardijamas platintojas Van Steen NV. Ji taip pat nurodo, kad protokole nebuvo konkrečiai nurodytos nuolaidos, kurias buvo pasiruošę pateikti kiti penki patikrinti platintojai, nes visi šie platintojai pasiūlė didesnę už draugijos leistą 3 % nuolaidą. Jos teigimu, vėlesni platintojų nesutarimai dėl nuolaidų dydžio yra visiškai nesvarbūs, juolab, kad pagal šioje byloje nagrinėjamą susitarimą jie pirmiausia įsipareigojo MBBel.

179   Komisija konstatuoja, kad 1996 m. lapkričio 26 d. bendrovei Tokata suteikti įgaliojimai parodo, kad vykdant netikrus pirkimus didelis dėmesys buvo kreipiamas į platintojų poziciją dėl nuolaidų, priešingai nei teigė ieškovė, kad tai tebuvo vienas iš daugelio patikrinimo aspektų (žr. šio sprendimo 165 punktą). Ji teigia, kad pagrindinis šio pavedimo tikslas buvo patikrinti 47 Belgijos platintojų reakciją į prašymą suteikti 7 % nuolaidą.

180   Komisija nurodo, kad ieškovė neigia, jog tarp 1995 m. balandžio 20 d. susitarimo, 1996 m. pavasarį atlikto 5 platintojų Antverpene patikrinimo naudojant netikro pirkimo būdą ir 1996 m. lapkričio mėnesį suteiktų įgaliojimų atlikti netikrus pirkimus iš visų Belgijos platintojų yra koks nors ryšys (žr. šio sprendimo 166 punktą). Komisija teigia, kad 1995 m. balandžio 20 d. sudarytame susitarime nurodytas terminas „iki 1995 m. pabaigos“ yra susijęs tik su nustatyta sankcija, t. y. kvotų sumažinimu, o ne su susitarimu apriboti nuolaidas iki 3 %. Ji neteigia, kad netikri pirkimai buvo vykdomi pagal 1995 m. balandžio 20 d. susitarimą, tačiau nurodo, kad jie įrodo, kad platintojai turėjo tikėtis tokių veiksmų. Komisija taip pat nurodo, kad 1996 m. kovo 14 d. MBBel išreiškė savo nepasitenkinimą dėl to, kad vieno iš platintojų Charleroi pardavėjas pardavė W 210 serijos automobilį suteikdamas 6 % nuolaidą.

181   Dėl ieškovės ginčijamos šio apribojimo įtakos prekybai tarp valstybių narių (žr. šio sprendimo 168 punktą), Komisija nurodo, kad dirbtinai sukūrus aukštų kainų zoną, gali atsirasti kitokie prekybiniai ryšiai, nei normalios rinkos sąlygomis. Ji konstatuoja, kad iš teismų praktikos aišku, kad konkurenciją ribojančios priemonės taikomos visos valstybės narės teritorijos mastu vien tik dėl savo pobūdžio sustiprina valstybės rinkos uždarumą (žr. šio sprendimo 131 punkte minėto sprendimo Bayerische Motorenwerke 20 punktą; 2002 m. vasario 19 d. Teisingumo teismo sprendimo Wouters ir kt., C‑309/99, Rink. p. I‑1577 95 punktą ir 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, T‑62/98, Rink. p. II‑2707 179 punktą).

182   Komisija kaltina ieškovę tik 1999 m. birželio 10 d. aplinkraščiu nutraukus pardavimo kainos Belgijoje fiksavimą (ginčijamo sprendimo 223 konstatuojamoji dalis). Ji tvirtina, kad 1995 m. balandžio 20 d. susitikimo protokole nurodyta data, t. y. 1995 m. pabaiga, buvo susijusi tik su sankcija taikoma sumažinant kainas, o ne su susitarimu apriboti nuolaidas iki 3 %. Ji nurodo, kad su nuolaidomis susiję atstovų veiksmai taip pat buvo kontroliuojami ir 1996 m (ginčijamo sprendimo 117 ir 118 konstatuojamosios dalys). Tokia kontrolė neapsiribojo tik W 210 serijos automobiliams teikiamomis nuolaidomis, bet buvo taikoma ir kitoms automobilių rūšims, pavyzdžiui, C klasei. Tai, kad netikri pirkimai, kurių pagrindinis tikslas buvo patikrinti platintojų teikiamas nuolaidas, buvo tęsiami – tai buvo nuspręsta 1995 m. balandžio 20 d., – ir šios priemonės taikymas kitų serijų automobiliams (ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamoji dalis) įrodo, kad 1995 m. balandžio 20 d. susitikimas, iš kurio protokolo aišku, kad prieš jį buvo kitų panašių susitikimų, jokiu būdu nebuvo vienintelė, atskira ir laikina priemonė. Komisija taip pat remiasi ieškovės argumentu, kad susitarimu dėl kainų buvo siekiama pagerinti platintojų rentabilumą. Komisijos teigimu, šio tikslo negalima pasiekti kelis mėnesius tetrunkančia priemone.

183   Komisija mano, kad 169 – 171 šio sprendimo punktuose išdėstyti ir su atsakomybe šioje byloje nagrinėjamu atveju susiję argumentai nėra pagrįsti. Ji nurodo, kad ieškovės atsakomybė už MBBel veiksmus kyla vien dėl to, kad ši bendrovė beveik visiškai priklauso ieškovei ir dėl savo priklausomybės nuo kontroliuojančiosios bendrovės MBBel negalėtų vykdyti savarankiškos distribucijos politikos ir su ieškove sudaro ekonominį vienetą.

184   Komisija pirmiausia paaiškina, kad tokiu atveju kaip šis, kai kontroliuojančiajai bendrovei jos dukterinėje bendrovėje priklauso 100 % akcijų, ji neprivalo įrodinėti, kad kontroliuojančioji bendrovė iš tiesų savo dukterinei bendrovei duoda nurodymus, kuriuos pastaroji vykdo. Ji nurodo, kad ieškovės minimo sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 171 punkte nurodoma, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas atvejis, teisėtai galima manyti, kad kontroliuojančioji bendrovė iš tiesų turi lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiklai, ypač kai kontroliuojančioji bendrovė Komisijai prisistato kaip vienintelis kontaktinis asmuo su šiuo pažeidimu susijusiais klausimais. Esant šioms aplinkybėms, ieškovė šią prielaidą turėtų paneigti pateikdama pakankamų įrodymų. Komisija teigia, kad ieškovė ir dėl Belgijos teritorijoje įvykdyto pažeidimo Komisijai save nurodė kaip vienintelį kontaktinį asmenį. Ieškovė taip pat neginčijo, kad ji turi lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje. Ji galiausiai konstatuoja, kad ieškovė nepateikė nė menkiausio įrodymo, kad MBBel galėjo veikti savarankiškai.

185   Komisija taip pat nurodo, kad ieškovė buvo informuota apie MBBel pastangas išlaikyti aukštesnes vidutines kainas (ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamoji dalis).

 Pirmosios instancijos teismas konstatuoja

186   Pirmiausia Pirmosios instancijos teismas nurodo, ieškovė kaltina Komisiją dėl to, kad ji tik ginčijamame sprendime kalbėdama apie pardavimo kainos nustatymą Belgijoje pirmą kartą apkaltino MBBel dalyvavus horizontaliai ribojant konkurenciją. Iš tiesų ginčijamame sprendime nurodoma, kad MBBel tuo pat metu buvo ir platintojų konkurentė, nes turėjo du filialus ir buvo jų tiekėja“. Be to Komisija ginčijamame sprendime nusprendė, kad būtent pastarasis vertikalusis aspektas buvo „susitarimo ašis“ (141 konstatuojamoji dalis).

187   Nors ieškovė to akivaizdžiai nenurodo, tačiau Pirmosios instancijos teismas mano, kad šį argumentą reikia suprasti kaip skundą dėl teisių į gynybą pažeidimo.

188   Kartu skaitant Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 dalį ir 1963 m. liepos 25 d. Komisijos reglamento Nr. 99/63/EEB dėl išklausymo, numatyto Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse (OL, 127, 1963, p. 2268) aišku, kad Komisija turi informuoti suinteresuotas įmones ir jų asociacijas apie joms turimus priekaištus, o jos priimamuose sprendimuose gali būti pateikiami tik tokie priekaištai, dėl kurių pastarosios, turėjo galimybę efektyviai pareikšti savo nuomonę dėl juose nurodomų faktų, priekaištų ir aplinkybių, kuriais juos kaltina Komisija, realumo ir svarbumo (šia prasme žr. 1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 9 punktą ir 1992 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T 10/92 – T 12/92 ir T 15/92, Rink. p. II 2667, 33 punktą).

189   Iš nusistovėjusios teismų praktikos aišku, kad pareiškime dėl prieštaravimų pakankamai aiškiai, net jei ir glaustai, reikia nurodyti visus prieštaravimus, kad suinteresuoti asmenys žinotų, kuo juos Komisija kaltina. Pareiškimas dėl prieštaravimų atlieka savo Bendrijos reglamentuose nustatytą funkciją, įmonėms pateikti visą informaciją, kurios reikia tam, kad jos galėtų pasinaudoti savo teise į gynybą prieš Komisijai priimant galutinį sprendimą, tik tuomet, jei šios taisyklės laikomasi (žr., inter alia, 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989 63 punktą ; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Enso Española prieš Komisiją, T‑348/94, Rink. p. II‑1875 83 punktą ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, T‑308/94, Rink. p. II‑925 42 punktą). Be to iš nusistovėjusios teismų praktikos aišku, kad viena iš šio reikalavimo įvykdymo sąlygų yra tai, kad sprendime suinteresuotiems asmenims nebūtų priskiriami pareiškime dėl prieštaravimų nenurodyti pažeidimai, jis turi būti grindžiamas tik faktais, dėl kurių suinteresuotas asmuo turėjo galimybę pateikti savo paaiškinimus (žr., inter alia, 1970 m. liepos 15 Teisingumo Teismo sprendimą ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661 94 punktą ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container ir kt. prieš Komisiją, T‑191/98, T‑212/98 à T‑214/98, Rink. p. II‑3275 113 punktą). Tačiau galutinis Komisijos sprendimas neprivalo būti pareiškimo dėl prieštaravimų kopija (žr. 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, dar neskelbtas Rinkinyje, 67 punktą, ir minėto sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 91 punktą).

190   Ieškovės skundą dėl jos teisių į gynybą pažeidimo reikia nagrinėti būtent atsižvelgiant į šiuos principus.

191   Šioje byloje reikia patikrinti ar kaltinimas MBBel dalyvavus tariamam horizontaliam konkurencijos apribojime buvo pakankamai aiškiai pateiktas pareiškime dėl prieštaravimų ir taip ieškovei buvo sudaryta galimybė su juo susipažinti.

192   Pirmosios instancijos teismas mano, kad jei pareiškime dėl prieštaravimų atitinkamai įmonei yra aiškiai nurodomas konkurencijos pažeidimo pobūdis ir pagrindiniai jį pagrindžiantys faktai, tai jai sudaromos sąlygos atsakyti į šį kaltinimą ir pasinaudoti savo teise į gynybą. Tai, kad galutiniame Komisijos sprendime pateikiant prieštaravimus ekonominis susitarimas pavadinamas „vertikaliu“ ar „horizontaliu“ iš esmės nekeičia pareiškime dėl prieštaravimų išdėstytų priekaištų.

193   Pažymėtina, kad pareiškime dėl prieštaravimų Komisija aiškiai nepateikė nei horizontalaus, nei vertikalaus nagrinėjamo pažeidimo aspekto ir todėl tariamo pažeidimo nekvalifikavo kaip „vertikalaus“ ar „horizontalaus“. Tačiau ieškovė neginčija, kad pareiškime dėl prieštaravimų Komisija trumpai paaiškino, kodėl MBBel buvo kaltinama sudarius susitarimą su atstovais Belgijoje dėl Mercedes automobilių kainų šioje šalyje nustatymo. Iš to darytina išvada, kad pagrindiniai ginčijamame sprendime išdėstyti Komisijos priekaištai MBBel elgesiui ir tai pagrindžiantys faktai buvo pateikti ir pareiškime dėl prieštaravimų. Taip pat primintina, kad ginčijamame sprendime pagrindiniu laikomas tariamo pažeidimo vertikalusis aspektas, o horizontalusis aspektas yra nurodomas kaip visiškai pagalbinis.

194   Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad tam, jog būtų užtikrintos teisės į gynybą visiškai nebūtina, kad pareiškime dėl prieštaravimų Komisija pažeidimą aiškiai kvalifikuotų kaip horizontalų ar vertikalų.

195   Be to papildomai Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad ieškovė paprasčiausiai nurodo šį priekaištą aiškiai nenurodydama kaip tai, kad Komisija prieš priimdama galutinį sprendimą nenurodė, kad šioje byloje nagrinėjamas pažeidimas buvo „horizontalaus“ pobūdžio, pažeidė jos teises. Viena vertus, iš byloje esančios medžiagos aišku, kad ieškovė atsakė į pareiškime dėl prieštaravimų Komisijos pateiktą kritiką dėl pardavimo kainų Belgijoje nustatymo. Savo ieškinyje ieškovė nenurodė, kad jos atsakymas į pareiškimą dėl prieštaravimų būtų iš esmės skyręsis, jei jame būtų minimas žodis „horizontalus“. Kita vertus, pažymėtina, kad skaitant su baudos paskyrimu už nagrinėjamą pažeidimą susijusią ginčijamo sprendimo dalį, paaiškėja, kad Komisija skirdama baudą aiškiai nesiremia horizontaliu pažeidimo aspektu. (245 – 248 konstatuojamosios dalys).

196   Iš ginčijamo sprendimo aišku, kad Komisija manė, kad MBBel ir Belgijos Mercedes-Benz platintojų draugijos sutartis, kuria apribojant nuolaidas iki 3 %, pavedant nepriklausomai agentūrai tikrinti E klasės automobiliams teikiamas nuolaidas ir nustatant, kad viršijus maksimalią nuolaidų ribą bus mažinama šios klasės automobilių kvota, siekiama apriboti konkurenciją kainomis Belgijoje, buvo sudaryta 1995 m. balandžio 20 d (113 ir 177 konstatuojamosios dalys).

197   Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad šio susitikimo protokolo dalyje pavadintoje „akcija prieš pardavimą itin žemomis kainomis“ nurodoma: „Dėl šios akcijos pagerėjo platintojų tarpusavio santykiai. (Vienas iš platintojų Goosens), kaltina Briuselyje esančius filialus automobilius pardavinėjant itin žema kaina. Siūloma nepriklausomai agentūrai pavesti atlikti netikrus pirkimus (angl. „ghost shopping“) siekiant nustatyti W 210 modeliui taikomas nuolaidas. Jei taikoma nuolaida viršija 3 %, tai bus sumažinta iki 1995 m. pabaigos skiriama automobilių kvota.“

198   Ieškovė pripažįsta, kad 1995 m. balandžio 20 d. vykusio susitikimo, kuriame dalyvavo ir MBBel, metu Belgijos Mercedes-Benz platintojų draugija nusprendė kreiptis į nepriklausomą, agentūrą, kuri rengtų netikrų klientų apsilankymus. Tačiau ieškovė mano, kad draugija negali priimti jokių jos narius saistančių įsipareigojimų – ji tegalinti priimti rekomendacijas. Ji taip pat nurodo, kad MBBel nesiėmė jokių šiai rekomendacijai įgyvendinti skirtų priemonių ir ji joms nepritarė. Ji nurodo, kad MBBel dalyvavo tik kaip stebėtoja ir susirinkimo metu nekalbėjo. Ieškovė be to teigia, kad net jei ir komercinės nuolaidos būtų ribojamos, tai neturėtų rimtos įtakos prekybai tarp valstybių narių.

199   Iš nusistovėjusios teismų praktikos aišku, jog tam, kad būtų sudarytas susitarimas EB 81 straipsnio 1 dalies prasme pakanka, kad atitinkamos įmonės išreikštų savo norą toje rinkoje elgtis tam tikru nurodytu būdu (pirmiau 189 šio sprendimo punkte minėto sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją 112 punktas; 1980 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78 – 215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125 86 punktas ir 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, vadinamo „PVC II“, T‑305/94 – T‑307/94, T‑313/94 – T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 – T‑335/94, Rink. p. II‑931 715 punktas).

200   Teismų praktikoje nustatyti koordinavimo ir bendradarbiavimo kriterijai toli gražu nereikalauja, kad būtų parengtas tikras „planas“, juos reikia aiškinti atsižvelgiant į konkurenciją reglamentuojančių Sutarties nuostatų pamatinę koncepciją, teigiančią, kad kiekvienas ūkio subjektas savarankiškai turi nuspręsti dėl komercinės politikos, kurią jis ketina taikyti bendrojoje rinkoje. Nors šis savarankiškumo reikalavimas nedraudžia ūkio subjektams protingai prisitaikyti prie pastebėto elgesio konkurentų elgesio ar iš anksto jį numatyti, tačiau jis griežtai draudžia bet kokį tiesioginį ar netiesioginį jų bendravimą, kuriuo siekiama daryti įtaką esamo ar potencialaus konkurento elgesiui arba atskleisti konkurentui informaciją apie tai, kaip įmonė ketina veikti šioje rinkoje (pirmiau 41 punkte minėto sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 173 ir 174 punktai, ir pirmiau minėto sprendimo PVC II 199 punktą ir 720 punktą).

201   Primintina, kad nagrinėjant bylą dėl konkurencijos teisės pažeidimo Komisija privalo pateikti jos nustatytų pažeidimų įrodymus, įrodyti aplinkybes, kurių pakanka įrodyti, kad pažeidimą sudarę faktai tikrai įvyko (1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417 58 punktas).

202   Visais atvejais, kai nustatoma, kad įmonė dalyvavo akivaizdžiai konkurenciją pažeidžiančiuose susitikimuose, tai pati įmonė turi pateikti įrodymus, kad jos dalyvavimas tokiuose susitikimuose neturėjo jokio konkurencijai prieštaraujančio tikslo, įrodyti, kad ji savo konkurentams paaiškino, kad ji tame susitikime dalyvavo kitu tikslu nei jie (šia prasme žr. 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287 155 punktą ir 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Montecatini prieš Komisiją, C‑235/92 P, Rink. p. I‑4539 181 punktą). Jei nėra tokį nusišalinimą įrodančių aplinkybių, tai, kad įmonė nevykdo šiuose susirinkimuose priimtų sprendimų nepašalina jos atsakomybės už dalyvavimą kartelyje (žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mayr-Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink. p. II‑1751 135 punktą , ir 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95 – T‑32/95, T‑34/95 – T‑39/95, T‑42/95 – T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95 – T -65/95, T‑68/95 à T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491 1389 punktą).

203   Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad neginčijama, jog MBBel dalyvavo 1995 m. balandžio 20 d. vykusiame platintojų draugijos susitikime, kurio metu buvo nurodyta, kad vis dar vyksta „automobilių pardavimas itin žemomis kainomis“ ir pareikštas ketinimas imtis priemonių, skirtų nustatyti ir atgrasyti nuo 3 % viršijančių nuolaidų. Pastebėtina, kad šiame susitikime dalyvavo nemažai svarbias pareigas MBBel užimančių pareigūnų, o susitikimo protokolą parengė MBBel už platintojų tinklo vystymą atsakingas Rauw, žr., inter alia, ginčijamo sprendimo 115 konstatuojamąją dalį). Iš to darytina išvada, kad ieškovės teiginių, jog šio susitikimo metu MBBel vaidmuo buvo nereikšmingas (žr. šio sprendimo 161 punktą), nepatvirtina byloje esanti medžiaga. Pirmosios instancijos teismas mano, kad šių MBBel atstovų dalyvavimas šiame susitikime įrodo, kad, priešingai nei teigia ieškovė, MBBel šioje diskusijoje vaidino pagrindinį vaidmenį.

204   MBBel neįrodžius, kad ji nusišalino nuo diskusijos dėl kainos nuolaidų, Komisija turėjo teisę nuspręsti, kad MBBel be išlygų dalyvaudama 1995 m. balandžio 20 d. susirinkime, kurio metu buvo aiškiai numatytas tikslas kovoti „prieš pardavimą itin žemomis kainomis“, dalyvavo susitarime, kuriuo buvo numatytos priemonės skirtos nustatyti ir atgrasyti nuo aptariamų nuolaidų teikimo.

205   Be to tai, kad tuo metu MBBel filialai, kaip teigia ieškovė, nebuvo aktyvūs platintojų draugijos nariai, nėra svarbu, nes buvo įrodytas MBBel dalyvavimas kartelyje.

206   Taip pat konstatuotina, kad, kaip nurodo Komisija, MBBel galėjo įgyvendinti 1995 m. balandžio 20 d. susitikimo metu pareikštą grasinimą sumažinti automobilių kvotą. Šiuo atveju jos tylėjimo negalima aiškinti kitaip kaip pritarimo ir prisijungimo prie akcijos „prieš pardavimą itin žemomis kainomis“, dėl kurios Belgijos platintojai jau buvo nusprendę juolab, kad susitikimo metu pareikšto grasinimo sumažinti iki 1995 m. galo nustatytas automobilių kvotas, jei bus teikiamos 3 % viršijančios nuolaidos, įgyvendinimui būtinai reikėjo aktyvaus MBBel, kaip platintojų tiekėjo, dalyvavimo ir jis sustiprino šį kartelį.

207   Iš to darytina išvada, kad šios įmonės dalyvavimas susitarime, jai viešai neatsiribojus nuo jo turinio, leido kitiems jo dalyviams manyti, kad ji sutinka su jo rezultatais, ir kad ji savo pačios veiksmais ketino prisidėti prie bendrų, visų dalyvių siekiamų tikslų, įgyvendinimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat mano, kad tai, jog akcija „prieš pardavimą itin žemomis kainomis“ buvo pradėta prieš šį susitikimą, nedarė kliūčių Komisijai nuspręsti, kad MBBel dalyvavo 1995 m. balandžio 20 d. priimtame susitarime dėl ateityje taikytinų kainų ir buvo linkusi aktyviai remti kainų nustatymą, platintojų taikomų kainų kontrolę ir, esant reikalui, taikyti sankcijas, jei po tos datos nebūtų laikomasi šių instrukcijų.

208   Pirmosios instancijos teismas mano, kad ieškovės argumentas, kad MBBel retkarčiais vykdomi patikrinimai kaip platintojai vykdo visas jiems pavestas tarpininkų pareigas (žr. šio sprendimo 165 punktą) yra visiškai teisėti, nes platintojai platinimo sutartyje įsipareigoja vykdyti aukštos kokybės reikalavimus, yra neįtikinantis ir turi būti atmestas. Iš tiesų ieškovė savo ieškinyje pripažįsta, kad platintojų taikomi tarifai buvo vienas iš daugelio tokio patikrinimo aspektų (žr. šio sprendimo 171 punktą). Pirmosios instancijos teismas mano, kad platintojų taikomos kainos yra visiškai nesusijusios su jų teikiamų paslaugų kokybe. Be to MBBel nebando pateisinti taikomų kainų kontrolės, platinimo sutarties Belgijoje sutarties 11 straipsniu, nustatančiu, kad MBBel gali nustatyti maksimalią, bet ne minimalią kainą.

209   Ieškovės argumentas, kad surinkta informacija buvo anoniminė (žr. šio sprendimo 168 punktą), ir kad neįmanoma taikyti neigiamo poveikio priemonių prieš konkrečius platintojus taip pat yra atmestinas. Iš 1996 m. kovo 27 d. vykusio Antverpeno regiono platintojų susirinkimo protokolo aišku, kad netikri pirkėjai nustatė konkretaus platintojo, Van Steen NV, suteiktas nuolaidas ir jos buvo paskelbtos šio susitikimo metu.

210   Dėl ieškovės argumento, kad platintojų draugija negali priimti jokių jos narius saistančių sprendimų ir formuluoja tik rekomendacijas, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kad aktas gali būti pripažintas įmonių asociacijos sprendimu EB 81 straipsnio 1 dalies prasme net jei asociacijos nariams jis ir nėra privalomas, bent jau tada, kai visi nariai, kuriems toks sprendimas skiriamas, jam pritaria (pagal analogiją žr. 1983 lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo IAZ ir kt. prieš Komisiją, 96/82 – 102/82, 104/82, 105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369 punktą 20, ir šio sprendimo 199 minėto sprendimo Van Landewyck ir kt. prieš Komisiją 88 ir 89  punktus; 1999 kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eurofer prieš Komisiją, T‑136/94, Rink. p. II‑263 15 punktą). Šiuo atveju šią hipotezę pakankamai patvirtina faktas, kad Belgijos platintojų draugijos nariai ir MBBel 1995 m. balandžio 20 d. vykusio susitikimo metu nusprendė pasitelkę nepriklausomą agentūrą netikrų pirkimų būdu tikrinti W 210 automobilio modeliui teikiamų nuolaidų dydį, ir kad netikri pirkėjai tikrai lankėsi pas platintojus. Šie faktai įrodo, kad 1995 m. balandžio 20 d. vykusio susitikimo metu priimtas veiksmų planas buvo įgyvendintas.

211   Dėl šio sprendimo 162 punkte pateikiamo ieškovės argumento, kad nėra akivaizdu, jog MBBel filialai būtų suinteresuoti apriboti teikiamų komercinių nuolaidų dydį, tai Pirmosios instancijos teismas mano, kad kadangi MBBel dalyvavimas karteliniame susitarime jau įrodytas, tai nebūtina nagrinėti, ar ji pati ir jos filialai turėjo interesą jame dalyvauti. Visais atvejais Pirmosios instancijos teismas mano, kad, kaip teigia Komisija, MBBel ir, automatiškai, jos filialai buvo suinteresuoti sustabdyti automobilių pardavimą itin žemomis kainomis, nes ji automobilius tiekia ne tik platintojams, bet per filialus ir tiesiogiai galutiniams klientams. Konstatuotina, kad 1995 m. spalio 17 d. laiškas, kurį MBBel išsiuntė Mercedes-Benz AG ir kuriame MBBel pareiškia darąs viską „kas įmanoma, kad tinkamai atliktų savo pareigas (t. y. atsisako eksporto) ir bando išlaikyti aukštą vidutinių kainų lygį“, kaip teigia Komisija ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamojoje dalyje, taip pat parodo, kad yra interesas, kad platintojai Belgijoje teiktų tik kuklias nuolaidas. Šia prasme Pirmosios instancijos teismas mano, kad ieškovės argumentas, kad 1995 m. spalio 17 d. laiške MBBel nurodė paskelbtas vidutines kainas, o ne realias platintojų parduodamų automobilių kainas, yra neįtikinamas ir atmestinas.

212   Dėl ieškovės argumento, kad pardavimo kainos Belgijoje nustatymas neturi reikšmingos įtakos prekybai tarp valstybių narių, nes jis buvo susijęs tik su pardavimais šioje valstybėje narėje ir nedarė įtakos tarptautiniams pardavimams, tai Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad jis turi būti atmestas. Iš nusistovėjusios teismų praktikos aišku, kad kai kartelinis susitarimas taikomas visoje vienos valstybės teritorijoje, tai jis vien tik dėl savo pobūdžio sustiprina valstybės rinkos uždarumą ir taip trukdo įgyvendinti Sutartimi siekiamą ekonominę skvarbą (žr. šio sprendimo 181 punkte minėtą sprendimo Wouters ir kt. punktą 95 punktą; 1972 m. spalio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vereeniging van Cementhandelaren prieš Komisiją, 8/72, Rink. p. 977 29 punktą; šio sprendimo 81 punkte minėto sprendimo Remia ir kt. prieš Komisiją 22 punktą, ir 1998 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑35/96, Rink. p. I‑3851 48 punktą). Kadangi ieškovė neginčija Komisijos teiginio, išdėstyto ginčijamo sprendimo 197 konstatuojamojoje dalyje, tai 1995 m. balandžio 20 d. susitikimas ir, atitinkamai, pažeidimas buvo susijęs su visos Belgijos teritorija.

213   Ieškovė taip pat mano, kad Komisija neįrodė, kad tariamas pažeidimas truko nuo 1995 m. balandžio 20 d. iki 1999 m. birželio 10 d. aplinkraščio, kuriame ieškovė, inter alia, nurodė, kad platintojai gali savarankiškai nustatyti kainas ir kitas pardavimo sąlygas savo klientams. Ji teigia, kad Komisija turėjo nuspręsti, kad pažeidimas pasibaigė 1995 m. pabaigoje, nes akcija „prieš pardavimą itin žemomis kainomis“, minima 1995 m. balandžio 20 d. susitikimo protokole, buvo laikina ir taikoma tik naujam W 210 modeliui.

214   Iš teismų praktikos aišku, kad Komisija privalo įrodyti ne tik kartelio egzistavimą, bet ir jo trukmę (žr. šio sprendimo 84 punkte minėtą sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją 79 punktą, ir šio sprendimo 202 punkte minėto 1992 m. kovo 15 d. sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 2802 punktą).

215   Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad šioje byloje egzistuoja vienas kitą patvirtinančių įrodymų, kad pažeidimas truko ir po 1995 m. pabaigos. Konstatuotina, kad, kaip teisingai nurodė Komisija, iš 1995 m. balandžio 20 d. susitikimo protokolo aišku, kad nurodyta 1995 m. pabaiga yra susijusi tik su nustatyta sankcija, o ne su maksimalaus nuolaidų dydžio užfiksavimu ties 3 % riba. Be to iš 1996 m. kovo 27 d. susitikimo protokolo aišku, kad 1996 m penkios E 290 TD modelio pirkimo imitacijos buvo įvykdytos, inter alia, ir pas penkis Belgijos platintojus. Todėl Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad, priešingai nei teigia ieškovė (žr. šio sprendimo 166 punktą), egzistuoja ryšys tarp 1995 m. balandžio 20 d. ir 1996 m. kovo 27 d. platintojų susitikimų. Be to 1996 m. kovo 14 d. laiške MBBel aiškiai išreiškia savo nepasitenkinimą, kad W 210 serijos automobilis buvo parduotas su 6 % nuolaida. Šiuo požiūriu Pirmosios instancijos teismas mano, kad šauktukas po šio procento „6 % !“ neabejotinai reiškia, kad toks nuolaidos dydis yra smerktinas. Iš to, kad MBBel prieštaravo, kad platintojai Belgijoje teiktų 3 % viršijančias nuolaidas ir kad buvo tęsiami netikri pirkimai, platintojai ir pasibaigus 1995 m. galėjo tikėtis neigiamų pasekmių, jei būtų nustatyta, kad jie teikia didesnes nuolaidas. Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad esant tokioms aplinkybėms Komisija turėjo teisę nuspręsti, kad 1995 m. balandžio 20 d. susitarimas, kuriuo nustatoma automobilių kaina Belgijoje buvo ne laikina, bet nuolatinė priemonė, trukusi iki 1999 m. birželio 10 d., kai ji buvo nutraukta konkrečiu sprendimu.

216   Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė teigdama, jog Komisija nenurodydama, ar pažeidimas per visą tą laiką buvo tokio pat intensyvumo (žr. šio sprendimo 168 punktą) padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kiek tai susiję su pažeidimo sunkumu skirtingais laikotarpiais. Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisija teisingai įvertino pažeidimo trukmę (žr. šio sprendimo 215 punktą) ir sunkumą. Ieškovė neginčija pažeidimo sunkumo. Iš tiesų, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimas truko ginčijamame sprendime nustatytą laikotarpį, Komisija neprivalo nustatinėti jo intensyvumo skirtingais laikotarpiais, jei nėra įrodymų, kad jis buvo baigtas.

217   Ieškovė priekaištauja Komisijai, kad ji jai priskyrė atsakomybę už jos dukterinės įmonės MBBel veiklą vien tik dėl to, kad ieškovė turi beveik 100 % šios įmonės akcijų.

218   Šiuo požiūriu primintina, kad aplinkybės, jog dukterinė įmonė yra atskiras juridinis asmuo nepakanka tam, kad atmesti galimybę, jog jos veikla gali būti priskirta kontroliuojančiajai bendrovei, pirmiausia tuomet, kai dukterinė įmonė savarankiškai nepriima sprendimų dėl savo elgesio rinkoje, bet iš esmės tik vykdo jai kontroliuojančiosios bendrovės pateiktas instrukcijas (žr., inter alia, šio sprendimo 85 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo ICI prieš Komisiją 132 ir 133 punktus; 1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Geigy prieš Komisiją, 52/69, Rink. p. 787 44 punktą, ir 1973 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Europemballage ir Continental Can prieš Komisiją, 6/72, Rink. p. 215 15 punktą). Vien tik 100 % akcijų turėjimo nepakanka pagrįsti tokią kontroliuojančiosios bendrovės kontrolę. Atsakomybės kontroliuojančiajai bendrovei už jos filialo veiklą priskyrimas visuomet priklauso nuo to, ar nustatoma, kad ji vykdė efektyvią kontrolę (šia prasme žr. šio sprendimo 85 punkte minėto sprendimo ICI prieš Komisiją 132 – 141 punktus; 1979 m. liepos 12 d. BMW Belgium ir kt. prieš Komisiją, 32/78 ir 36/78 – 82/78, Rink. p. 2435 24 punktą, ir šio sprendimo 171 punkte minėto sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 23 punktą).

219   Teisingumo Teismas šio sprendimo 171 punkte minėto sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 28 punkte nusprendė, kad nors vien tik 100 % kapitalo turėjimas neleidžia nustatyti kontroliuojančiosios bendrovės atsakomybės, Komisija tokį savo sprendimą taip pat gali grįsti ir tuo, kad kontroliuojančioji bendrovė neginčija, kad ji turėjo lemiamą įtaką sprendžiant savo dukterinės įmonės komercinę politiką ir nepateikia pastarosios savarankiškumo įrodymų. Kai kontroliuojančioji bendrovė kontroliuoja visą dukterinės įmonės kapitalą, tai Komisija gali teisėtai daryti prielaidą, kad kontroliuojančioji bendrovė turi lemiamą įtaką savo dukterinės įmonės veiklai, ypač jei kontroliuojančioji bendrovė administracinės procedūros metu teigia, kad ji atstovauja visas grupės įmones.

220   Susiklosčius tokioms aplinkybėmis, kontroliuojančioji bendrovė norėdama paneigti šią prielaidą privalo pateikti pakankamų įrodymų.

221   Šioje byloje nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija, kad pažeidimo metu Mercedes-Benz priklausė visos MBBel akcijos ir pripažįsta, kad administracinės procedūros metu jinai pareiškė Komisijai, kad yra vienintelis kontaktinis asmuo pažeidimo Belgijoje klausimu. Be to ieškovė apsiribojo paneigimu, kad ji nežinojo apie MBBel veiklą ir neigė ją aktyviai rėmusi, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad ji negalėjo daryti lemiamos įtakos MBBel komercinei politikai, nei įrodymų apie pastarosios savarankiškumą. Iš to darytina išvada, kad ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų ir nepaneigė prielaidos, kad ji turėjo lemiamą įtaką savo dukterinės įmonės MBBel veiklai.

222   Todėl reikia atmesti šią ieškinio pagrindo dalį, o kartu ir trečią ieškinio pagrindą.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo grindžiamo klaidingu baudos sumos nustatymu ginčijamojo sprendimo 3 straipsnyje

 Šalių argumentai

223   Ieškovė teigia, kad ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje jai paskirta bauda yra visiškai nepagrįsta atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pažeista EB 81 straipsnio 1 dalis. Ji priduria, kad jei toks pažeidimas ir būtų nustatytas, tai paskirta bauda yra per didelė.

224   Dėl veiklos Vokietijos rinkoje, ieškovė iš esmės teigia, kad bauda turėtų būti paskelbta neteisėta, nes priemonių, kuriomis kaltinama Mercedes-Benz, buvo imtasi komercinio atstovavimo sutarčių pagrindu, kurioms nepatenka į EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes jose numatomi tik komerciniams atstovams taikomi apribojimai.

225   Ieškovė teigia, kad draudimui parduoti Ispanijos lizingo bendrovėms tiek, kiek toks draudimas galėtų pažeisti EB 81 straipsnio 1 dalis, visais atvejais taikoma Reglamente Nr. 1475/95 numatyta išimtis, ir todėl negalima skirti baudos. Ji mano, kad net jei Bendrijos teismai nepriimtų jos argumentų, tai vis vien reikia atsižvelgti į tai, kad grįsdama savo poziciją, jog šie veiksmai atitinka išimties sąlygas, ji gali pateikti rimtų teisinių argumentų.

226   Dėl pardavimo kainos Belgijoje nustatymo ieškovė teigia, kad nors Komisija teigia (ginčijamo sprendimo 245 konstatuojamoji dalis), kad kainos nustatymas buvo taikomas tik W 210 modeliui, tačiau vėliau nurodo, kad buvo kontroliuojamos ir kitų modelių kainos nuolaidos. Pastaroji pastaba buvo susijusi su bendrovės Tokata atliktais „slaptais vizitais“ dėl C klasės modelių. Ieškovė teigia, kad šie vizitai yra visiškai nesusiję su tariamu kainų nustatymu (žr. šio sprendimo 167 punktą). Ji nesutinka, kad Komisija kaip sunkinančią aplinkybę vertina tai, kad ši praktika buvo taikoma daugeliui modelių. Be to, ginčijamo sprendimo 223 ir 225 konstatuojamosiose dalyse nurodyti teiginiai, kad pardavimo kainos buvo nustatytos nuo 1995 m. balandžio 20 d. iki 1999 m. birželio 10 d. neatlaiko analizės, pagal kurią 1995 m. balandžio 20 d., susitikimo protokolas buvo taikomas tik iki 1995 m. pabaigos (žr. šio sprendimo 174 punktą). Galiausiai ieškovė ginčija teiginį, kad MBBel vaidino svarbų vaidmenį tariamai ribojant kainų nuolaidas. Ieškovės teigimu šią priemonę platintojai iniciavo dar prieš 1995 m. balandžio 20 d. susitikimą. Ji mano, kad MBBel, nors vėliau ir dalyvavo šioje akcijoje, tačiau jokiu būdu jai nevadovavo. Jei MBBel ir dalyvavo šioje akcijoje, tai ji darė ne savo interesais, bet siekdama pagerinti platintojų rentabilumą.

227   Komisija mano, kad ieškovės argumentai susiję su pardavimo kainos Belgijoje nustatymu turi būti atmesti. Ji primena, kad, pirmiausia, kad kaip nurodoma ginčijamo sprendimo 245 konstatuojamoje dalyje ji šioje byloje nagrinėjamą pažeidimą vertina vien tik kaip „labai sunkų“ ir nustato 7 milijonų eurų bazinę baudą, tai yra maždaug trečdalis maksimalios 20 milijonų eurų baudos, kuri numatoma už sunkius pažeidimus pagal Komisijos pranešimą dėl Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB Sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių (OL, C 9, 1998, p. 3). Ji taip pat nurodo, kad ieškovei priekaištaujama dėl to, kad ji kontroliavo nuolaidas, kurias platintojai teikė ne tik W 210 modeliui, bet ir kitiems automobilių modeliams. Be to, net jei nagrinėjamas pažeidimas apsiribotų tik W 210 modeliu, tai Komisija į tai galėtų atsižvelgti siekdama atgrasančio baudos poveikio.

228   Komisija mano, kad ji jau atsikirto į ieškovės prieštaravimus dėl pažeidimo trukmės (žr. šio sprendimo 182 punktą).

229   Pirmiausia ji nurodo, kad apskaičiuodama baudos sumą ji nesirėmė teiginiu, kad MBBel vaidino pagrindinį vaidmenį ribojant nuolaidas, tačiau ji atsižvelgė į aktyvų MBBel dalyvavimą pardavimo kainos Belgijoje nustatymo priemonėse. Be jos aktyvaus dalyvavimo nebūtų įmanoma taikyti sankcijos už viršutinės nuolaidos ribos viršijimą. Komisija pabrėžia, kad iš 1995 m. balandžio 20 d. posėdžio protokolo aišku, kad akcija „prieš pardavimą itin žemomis kainomis“ egzistavo jau anksčiau. Tačiau ji teigia, kad būtent šio susitikimo, kuriame aktyviai dalyvavo MBBel, metu buvo nuspręsta nustatyti 3 % viršutinę nuolaidos ribą, todėl ji negali teigti, kad su šia priemone ji susidūrė a posteriori. Dėl pačios MBBel intereso Komisija nurodo, kad nuolaidų apribojimas padėjo išsaugoti importuotojo aukštų kainų politiką. Galiausiai vertinimas nebūtų pasikeitęs, jei MBBel iš tiesų būtų norėjusi išsaugoti platintojų rentabilumą (šio 84 sprendimo punkte minėto sprendimo AEG prieš Komisiją 40 – 42 ir 71 – 73 punktai). 

 Pirmosios instancijos teismas konstatuoja

230   Pirmiausia, primintina, kad išnagrinėjus ieškinio pagrindus ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje numatyta bauda turi būti panaikinta tiek, kiek ji buvo skirta už ieškovės jos atstovams Vokietijoje nustatytas instrukcijas kiek įmanoma automobilius pardavinėti tik klientams iš sutartimi nustatytos teritorijos, vengti vidinės konkurencijos ir iš kitų valstybių atvykstančių klientų imti 15 % automobilio kainos dydžio avansą. Iš to darytina išvada, kad pradinė 71,825 milijonų eurų suma turi pirmiausia būti sumažinta 47,025 milijonų eurų (242 konstatuojamoji dalis).

231   Iš atliktos ieškinio pagrindų analizės taip pat aiškėja, kad ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje numatyta bauda turi būti sumažinta tiek, kiek ji ieškovei buvo skirta už Vokietijoje ir Ispanijoje taikytą apribojimą, draudžiantį lengvuosius automobilius tiekti lizingo bendrovėms atsargoms sudaryti. Todėl pradinė 71,825 milijonų eurų baudos suma turi būti sumažinta 15 milijonų eurų (244 konstatuojamoji dalis).

232   Dėl pažeidimo, kurį sudarė kainų nustatymas Belgijoje, Pirmosios instancijos teismas mano, kad ieškovė klaidingai rėmėsi argumentu, kad Komisija kaip sunkinančią aplinkybę vertino tai, kad nustatymas buvo taikomas daugeliui modelių. Iš ginčijamo sprendimo konstatuojamosios dalies yra visiškai aišku, kad skirdama baudą Komisija neatsižvelgė į jokias sunkinančias aplinkybes. Visais atvejais, jei Komisijos ginčijame sprendime nurodytas faktas, kad 1996 m. lapkričio 26 d. MBBel įpareigojo bendrovę Tokata atlikti tariamus pirkimus iš 47 Belgijos platintojų siekiant nustatyti C klasės modeliui teikiamas nuolaidas, tai jis, kaip teigia Komisija, įrodo, kad MBBel dažnai naudojo tariamus pirkimus ir jie nebuvo taikomi tik vieno modelio atžvilgiu.

233   Dėl ieškovės argumento dėl su kainų Belgijoje nustatymu susijusio pažeidimo trukmės pastebėtina, kad Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija ją nustatė teisingai (žr. šio sprendimo 215 punktą). Be to, Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad MBBel atliko pagrindinį vaidmenį nustatydamas automobilių pardavimo kainas Belgijoje (žr. šio sprendimo 209 punktą). Iš to darytina išvada, kad už šį pažeidimą paskirta bauda yra nemažintina.

234   Iš viso to, kas pasakyta, išplaukia, kad paskirtą baudą reikia iš dalies sumažinti tiek, kiek ji yra paskirta už Vokietijoje ir Ispanijoje padarytus pažeidimus. Kiti ieškovės argumentai, kuriais ji grindžia savo prašymą panaikinti baudą arba ją sumažinti, yra atmestini. Pirmosios instancijos teismas, naudodamasis savo visiška jurisdikcija, patvirtina, kad už Belgijoje nustatant kainas įvykdytą pažeidimą skiriama 9,8 milijonų eurų bauda.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

235   Pagal Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Šiuo atveju Komisija padengia savo pačios išlaidas ir 60 % ieškovės patirtų išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia :

1.      Panaikinti 2001 m. spalio 10 d. Komisijos sprendimo 2002/758/EB dėl EB sutarties 81 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/36.264 – Mercedes-Benz) 1 straipsnį, išskyrus tą jo dalį, kuriame nustatoma, kad bendrovė Daimler Chrysler AG, ir teises bei pareigas jai perdavusios bendrovės Daimler-Benz AG bei Mercedes-Benz AG per savo dukterinę bendrovę Mercedes-BenzBelgium SA dalyvaudamos susitarimuose, skirtuose apriboti Belgijoje teikiamas nuolaidas, galiojusiuose nuo 1995 m. balandžio 20 d. ir panaikintuose 1999 m. birželio 10 d., pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį.

2.      Panaikinti antrą straipsnį, išskyrus jo pirmą sakinį.

3.      Panaikinti Sprendimo 2002/758 3 straipsnį tiek, kiek jame ieškovei skiriama 71,825 milijonų eurų bauda.

4.      Sprendimo 2002/758 3 straipsnyje už Belgijoje nustatant kainas įvykdytą pažeidimą skiriama 9,8 milijonų eurų bauda.

5.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

6.      Priteisti iš Komisijos padengti savo pačios bylinėjimosi išlaidas ir 60 % ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė padengia 40 % savo pačios bylinėjimosi išlaidų.

Lindh García-Valdecasas Cooke

Paskelbta 2005 m. rugsėjo 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge

Sekretorius       Pirmininkas

H. Jung       P. Lindh

* Proceso kalba: vokiečių.