PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (pirmoji kolegija)
SPRENDIMAS 2005 m. rugsėjo 27 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Žodinis žymuo CARGO PARTNER – Absoliutus atmetimo pagrindas – Reglamento (EB) Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punktas – Skiriamojo požymio nebuvimas“
Byloje T‑123/04
Cargo Partner AG, įsteigta Fischamend (Austrija), atstovaujama advokato M. Wolner,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarybą (prekių ženklams ir dizainams) (VRDT), atstovaujamą G. Schneider,
atsakovę,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2004 m. sausio 26 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 346/2003-1) dėl žodinio žymens CARGO PARTNER registravimo kaip Bendrijos prekių ženklo,
EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas J. D. Cooke, teisėjai R. García‑Valdecasas ir V. Trstenjak,
sekretorius J. Plingers, administratorius,
atsižvelgęs į Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui 2004 m. kovo 31 d. pateiktą ieškinį,
atsižvelgęs į VRDT atsiliepimą į ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo 2004 m. liepos 9 d.,
įvykus 2005 m. kovo 9 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2002 m. gegužės 14 d. Cargo Partner AG, remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL 1994, L 11, p. 1), Vidaus rinkos derinimo tarybai (prekių ženklams ir dizainams) (VRDT) pateikė Bendrijos prekių ženklo paraišką.
2 Prašomas įregistruoti prekių ženklas yra žodinis žymuo CARGO PARTNER.
3 Pagal peržiūrėtą ir pataisytą 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutartį dėl tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų registravimo klasifikacijos paslaugos, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso 36 ir 39 klasėms ir atitinka šį aprašymą:
– 36 klasė: „Draudimas“;
– 39 klasė: „Vežimas, prekių pakavimas ir sandėliavimas; kelionių rengimas“.
4 2003 m. kovo 19 d. sprendimu ekspertas, taikydamas Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktus, atmetė paraišką vežimo, prekių pakavimo ir sandėliavimo paslaugoms, priklausančioms 39 klasei, remdamasis skiriamojo požymio nebuvimu ir nagrinėjamo žodinio žymens apibūdinančiu pobūdžiu.
5 2003 m. gegužės 19 d. ieškovas, remdamasis Reglamento Nr. 40/94 57–62 straipsniais, pateikė VRDT apeliaciją dėl tos eksperto sprendimo dalies, kuri yra susijusi su prekės ženklo registravimu 3 punkte nurodytoms paslaugoms.
6 2004 m. sausio 26 d. sprendimu, priimtu byloje R 346/2003-1 (toliau – ginčijamas sprendimas), VRDT pirmoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punktą ir taip patvirtino 2003 m. kovo 19 d. eksperto sprendimą.
7 Vertindama skiriamąjį žodinio žymens CARGO PARTNER požymį Apeliacinė taryba pabrėžė, kad tikslinė visuomenė yra visa angliškai kalbanti visuomenė.
8 Iš esmės Apeliacinė taryba manė, kad, atsižvelgiant į reikšmę anglų kalba, žodžiai „cargo“ ir „partner“ neturi skiriamojo požymio nagrinėjamų paslaugų sąrašo atžvilgiu, nes tai yra vežimo paslaugos, taip pat tokios susijusios paslaugos, kaip antai prekių pakavimas ir sandėliavimas. Ji manė, kad žodžių junginys anglų kalba „cargo partner“ į vokiečių kalbą gali būti verčiamas „Frachtpartner“ arba „Transportpartner“ ir kad jo sandara atitinka anglų kalbos gramatikos taisykles.
9 Be to, Apeliacinė taryba, remdamasi viena tinklaviete, taip pat pabrėžė, kad žymuo CARGO PARTNER jau buvo naudojamas apibūdinti partnerius krovimo srityje. Ji pridūrė, kad nėra svarbu, jog šis žodžių junginys nėra įtrauktas į jokį specializuotą žodyną.
10 Apeliacinė taryba manė, kad jokie duomenys neleidžia tvirtinti, jog, vertinant bendrai bei nagrinėjamų paslaugų atžvilgiu, žymuo CARGO PARTNER reiškia tik elementų, iš kurių jis sudarytas, sumą. Iš to ji padarė išvadą, kad šis žymuo neturi registravimui būtino minimalaus skiriamojo požymio laipsnio ir dėl to jis yra neregistruojamas pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punktą.
Šalių reikalavimai
11 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– pakeisti ginčijamą sprendimą taip, kad būtų leidžiama įregistruoti prašomą įregistruoti prekių ženklą;
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti VRDT;
– bet kuriuo atveju priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
12 VRDT Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį;
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl priimtinumo
13 Visų pirma VRDT nurodo tris prieštaravimus dėl priimtinumo, kurių du yra pateikti dėl paties ieškinio, o trečias pateiktas dėl pirmosios reikalavimų dalies priimtinumo. Savo ruožtu ieškovė mano, kad ieškinys yra priimtinas.
Dėl pirmojo prieštaravimo dėl priimtinumo
Šalių argumentai
14 VRDT tvirtina, kad ieškinys yra nepriimtinas dėl to, kad atstovavimas ieškovei neatitinka Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio. Ji primena, kad, remiantis šia nuostata, kitoms bylos šalims nei institucijos ir valstybės narės Teisingumo Teisme gali atstovauti tik advokatas, turintis leidimą verstis advokato praktika valstybės narės teisme. Remiantis ieškiniu, ieškovei atstovauja ribotos atsakomybės bendrovė Gassauer-Fleissner Rechtsanwälte. Taigi prie šio pavadinimo ieškinyje bus parašas, kurio nebus galima identifikuoti kaip atitinkančio pavardes Gassauer ar Fleissner.
15 Atsiliepime į ieškinį VRDT pripažįsta, kad juridinis asmuo taip pat gali verstis advokato praktika, naudodamasis akcininkais, galinčiais jam atstovauti. Tačiau VRDT mano, kad tai, jog šalį atstovauja juridinis asmuo, šios bylos sąlygomis neatitinka Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio. Posėdžio metu VRDT nurodė, kad atstovavimas Pirmosios instancijos teisme turi vykti per fizinį asmenį, o ieškovė įgaliojo jai atstovauti juridinį asmenį.
16 Be to, VRDT mano, kad bylos medžiagoje nėra jokio akcininkų, galinčių atstovauti Gassauer-Fleissner Rechtsanwälte, sąrašo. Ji taip pat nurodo, kad net jei dokumentas patvirtina Michael Wolner galėjimą atstovauti teisme, jis nėra nurodytas kaip atstovas nei ieškovės suteiktuose įgaliojimuose, nei pačiame ieškinyje. Be to, dėl Gassauer-Fleissner Rechtsanwälte nebuvo pateiktas joks išrašas iš verslo registro.
17 Iš to VRDT daro išvadą, kad ieškinio pateikimo momentu nebuvo nustatytas ieškovės advokatų galėjimas atstovauti Bendrijos teismuose, o tai yra pagrindinių procesinių reikalavimų pažeidimas, dėl kurio ieškinys turi būti nepriimtinas.
Pirmosios instancijos teismo įvertinimas
18 Iš Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečios ir ketvirtos pastraipų, taikomų procesui Pirmosios instancijos teisme pagal to paties statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą, išplaukia, kad tik advokatas, turintis leidimą verstis advokato praktika valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo šalis, teisme, gali teisėtai atlikti procesinius veiksmus Pirmosios instancijos teisme kitų šalių nei valstybės ir institucijos vardu (2000 m. vasario 24 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties FTA ir kt. prieš Tarybą, T‑37/98, Rink. p. II‑373, 20 punktas ir 2004 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Alto de Casablanca prieš VRDT – Bodegas Chivite (VERAMONTE), T‑14/04, dar nepaskelbtos Rinkinyje, 9 punktas).
19 Iš Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmos pastraipos, taikomos procesui Pirmosios instancijos teisme pagal minėtą 53 straipsnį, išplaukia, kad ieškinys turi būti pasirašytas asmens, galinčio atstovauti ieškovei pagal Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnį (minėtos nutarties FTA ir kt. prieš Tarybą 21 ir 22 punktai). Be to, Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 43 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa reikalauja, kad kiekvieno procesinio dokumento originalą pasirašytų šalies atstovas arba advokatas. Iš tikrųjų ranka rašytas viešas atstovo arba advokato parašas ant visų procesinių dokumentų originalų yra vienintelė galimybė užtikrinti, kad atsakomybę už tokį dokumentą prisiima asmuo, galintis atstovauti šaliai Bendrijos teismuose pagal Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnį (minėtos nutarties FTA ir kt. prieš Tarybą, 23 ir 26 punktai).
20 Iš ieškinio priedų išplaukia, kad Vienos advokatų taryba patvirtino, jog Gassauer-Fleissner Rechtsanwälte buvo įtraukta į bendrovių, besiverčiančių advokatų praktika, sąrašą ir kad naudodamasi atstovauti jai galinčiais akcininkais ji galėjo verstis advokato praktika Austrijoje ir atstovauti visuose Austrijos teismuose.
21 Be to, priešingai nei tvirtina VRDT, ieškinio antraštėje yra Gassauer-Fleissner Rechtsanwälte akcininkų, tarp kurių yra Michael Wolner, sąrašas. Iš bylos medžiagos išplaukia, kad pastarasis yra įrašytas į Vienos advokatų tarybą kaip advokatas.
22 Iš to darytina išvada, kad Gassauer-Fleissner Rechtsanwälte gali, inter alia, naudodamasi Michael Wolner, verstis advokato praktika ir atstovauti Austrijos teismuose.
23 Be to, atsakydamas į Pirmosios instancijos teismo užduotą klausimą, M. Wolner faksimilėje, kurią Pirmosios instancijos teismas gavo 2004 m. spalio 27 d., patvirtino, kad parašas, esantis ieškovės pateiktuose dokumentuose, yra jo.
24 Šiomis aplinkybėmis pirmasis VRDT pateiktas prieštaravimas dėl priimtinumo turi būti atmestas.
Dėl antrojo prieštaravimo dėl priimtinumo
Šalių argumentai
25 VRDT pabrėžia, kad ieškinys neatitinka Darbo reglamento 44 straipsnio sąlygų dėl teisinių pagrindų, kuriais remiasi ieškovė, išdėstymo glaustumo, nes pastaroji tik pateikia priešingus tvirtinimus, nei paskelbė Apeliacinė taryba. VRDT primena, kad pagal nusistovėjusią Pirmosios instancijos teismo praktiką nepakanka nurodyti teisės pažeidimą. Iš tikrųjų reikia įrodyti tokį teiginį teisiniais ar faktiniais argumentais (1994 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T‑43/92, Rink. p. II‑441, 184 punktas ir 1994 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Parker Pen prieš Komisiją, T‑77/92, Rink. p. II‑549, 99 ir 100 punktai). Be to, posėdyje VRDT nurodė, kad šiam ieškiniui paremti ieškovė pateikė tuos pačius argumentus, kuriais rėmėsi procedūroje VRDT.
Pirmosios instancijos teismo įvertinimas
26 Pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Darbo reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą kiekviename ieškinyje turi būti nurodyta teisinių pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka, ir ši nuoroda turi būti pakankamai aiški ir konkreti, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Pirmosios instancijos teismas priimti sprendimą dėl ieškinio. Tas pats galioja ir bet kokiam reikalavimui, kuris turi būti lydimas pagrindų ir argumentų, kurie tiek atsakovui, tiek teismui leistų įvertinti jo pagrįstumą (minėto sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją 183 punktas).
27 Siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir gerą teisingumo vykdymą, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad esminiai faktiniai ir teisiniai pagrindai, kuriais paremtas ieškinys, išplauktų ne glausta forma, bet logiškai ir suprantamai iš paties ieškinio teksto (1996 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Asia Motor France ir kt. prie Komisiją, T‑387/94, Rink. p. II‑961, 106 punktas ir 1993 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Koelman prieš Komisiją, T‑56/92, Rink. p. II‑1267, 21 punktas).
28 Šioje byloje ieškinys tenkina Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnyje, taikomame Pirmosios instancijos teisme pagal jo 53 straipsnio pirmą pastraipą ir Darbo reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą, nustatytas sąlygas. Iš tikrųjų ieškovė siekia užginčyti Apeliacinės tarybos samprotavimą, pagal kurį registruoti pasiūlytas žodinis žymuo neturi skiriamojo požymio pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punktą. Net jei teisinių pagrindų ieškiniui pagrįsti santrauka yra glausta, pakanka, kad Pirmosios instancijos teismas atskirtų argumentus, sudarančius ieškinio teisinį ir faktinį pagrindą.
29 Tai, kad buvo pakartoti visi proceso VRDT metu nurodyti argumentai ar jų dalis, o ne tik pateikta nuoroda į juos, nėra Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio ir Darbo reglamento 44 straipsnio pažeidimas. Iš tikrųjų, kadangi ieškovas ginčija Bendrijos teisės aiškinimą ar taikymą, kurį atliko VRDT, pastarosios išnagrinėti teisės aspektai gali būti iš naujo apsvarstyti pateikus ieškinį Pirmosios instancijos teismui. Tai išplaukia iš teisminės kontrolės, kuriai yra pavaldūs VRDT priimti sprendimai pagal Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnį, pagal kurį ieškiniai dėl Apeliacinės tarybos sprendimų gali būti pateikti, inter alia, dėl Sutarties, šio reglamento arba bet kurios su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo.
30 Dėl to antrasis VRDT pateiktas prieštaravimas dėl priimtinumo turi būti atmestas.
Dėl trečiojo prieštaravimo dėl priimtinumo
Šalių argumentai
31 VRDT mano, kad ieškinys yra nepriimtinas, kadangi ieškovė prašo pataisyti ginčijamą sprendimą siekiant žymenį CARGO PARTNER įregistruoti prekių ženklu. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas negali leisti įregistruoti prašomo prekių ženklo. Pirma, iš EB 233 straipsnio ir Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 6 pastraipos, taip pat iš teismų praktikos išplaukia, kad VRDT pati turi imtis priemonių, priimtų Bendrijos teismų sprendimų vykdymui (1999 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Procter & Gamble prieš VRDT (BABY-DRY), T‑163/98, Rink. p. II‑2383, 53 punktas). Antra, paskesnis įregistravimo Bendrijos prekių ženklu procedūros etapas nėra prašomo įregistruoti prekių ženklo įregistravimas, bet prašymo paskelbimas pagal Reglamento Nr. 40/94 40 straipsnį.
Pirmosios instancijos teismo įvertinimas
32 Pagal Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 6 dalį VRDT privalo imtis Bendrijos teismo sprendimams vykdyti būtinų priemonių. Todėl Pirmosios instancijos teismas neturi priimti privalomų nurodymų VRDT. Iš tikrųjų pastaroji turi padaryti išvadas iš Pirmosios instancijos teismo sprendimų rezoliucinių dalių bei motyvų. Taigi ieškovės prašymas, kad Pirmosios instancijos teismas nurodytų VRDT tęsti registracijos procedūrą, yra nepriimtinas (2001 m. sausio 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mitsubishi HiTec Paper Bielefeld prieš VRDT (Giroform), T‑331/99, Rink. p. II‑433, 33 punktas ir 2002 m. vasario 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eurocool Logistik prieš VRDT (EUROCOOL), T‑34/00 , Rink. p. II‑683, 12 punktas).
33 Tačiau ieškovė, antrojoje savo reikalavimų dalyje papildomai prašydama grąžinti prašymą VRDT, prašo panaikinti ginčijamą sprendimą.
34 Be to, jei, nepaisant ieškinio reikalavimų formuluotės, iš pastarosios aiškiai išplaukia, kad ieškovė iš esmės prašo panaikinti ginčijamą sprendimą, ieškinys turi būti laikomas priimtinu (1995 m. birželio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo PIA HiFi prieš Komisiją, T‑169/94, Rink. p. II‑1735, 17 punktas ir 1995 m. birželio 19 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Kik prieš Tarybą ir Komisiją, T‑107/94, Rink. p. II‑1717, 30 ir 32 punktai).
35 Šioje byloje, atsižvelgiant į argumentų, kuriuos ieškovė dėsto savo reikalavimams pagrįsti, turinį, manytina, kad iš tikrųjų reikalaujama panaikinti ginčijamą sprendimą. Tikrai ieškovė savo ieškinyje pateikia argumentus, kuriais siekia įrodyti atsisakymo įregistruoti žodinį žymenį CARGO PARTNER neteisėtumą.
36 Dėl to, kadangi ieškinys turi būti aiškinamas šia prasme, jis yra priimtinas.
Dėl esmės
37 Ieškovė savo ieškinį grindžia dviem teisiniais pagrindais, kurių pirmas yra paremtas Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu, o antras – nediskriminacijos principo pažeidimu.
Dėl pirmo ieškinio pagrindo, pagrįsto Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu
Šalių argumentai
38 Ieškovė primena, kad remiantis 2001 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimu Procter & Gamble prieš VRDT (C‑383/99 P, Rink. p. I‑6251), bet koks pastebimas skirtumas siūlomo įregistruoti žodinio žymens formuluotėje naudojamos terminologijos, kurią šnekamojoje kalboje atitinkama vartotojų kategorija naudoja apibūdinti prekę, paslaugą ar jų pagrindines charakteristikas, atžvilgiu šiam žymeniui gali suteikti skiriamąjį pobūdį, dėl kurio jis gali būti įregistruotas Bendrijos prekių ženklu. Ieškovė priduria, kad kai dviejų žodžių junginys jau pats savaime, bent jau dėl asociacijų ar aliuzijų, sukuria daugybę reikšmių, žymuo nėra aprašomojo pobūdžio (2001 m. sausio 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Wrigley prieš VRDT (DOUBLEMINT), T‑193/99, RINK. p. II‑417). Be to, kai žodžių junginys sudaro galimybę įtaigiam žymens įspūdžiui sukurti, to pakanka, kad pastarasis įgytų skiriamąjį pobūdį. Ieškovė šiuo klausimu remiasi 2001 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bank für Arbeit und Wirtschaft prieš VRDT (EASYBANK) (T‑87/00, Rink. p. II‑1259).
39 Ieškovė taip pat primena, kad tikslinė visuomenė gali lengvai ir iš karto įsiminti kokį nors žodį, jis bendrai savaime leidžia tikslinei visuomenei jį vertinti kaip skiriamąjį žymenį. Nereikia, kad žodis turėtų papildomą fantazijos elementą, būtų išskirtinai originalus ar matomas. Prekių ženklas remsis vien tik sugebėjimu rinkoje individualizuoti prekes ar paslaugas konkurentų siūlomų prekių ar paslaugų atžvilgiu (minėtas sprendimas EUROCOOL).
40 Ieškovė nurodo, kad šioje byloje pavadinimas „cargo partner“ yra visiškai neįprastas ir todėl galintis individualizuoti jos teikiamas paslaugas. Ji grindžia savo teiginį iš esmės tokiais trimis argumentais. Pirma, aprašant nagrinėjamas paslaugas, įprastinis bus ne žymuo CARGO PARTNER, o „your partner for cargo“ ar panašūs žodžių junginiai. Dėl šios priežasties nagrinėjamą pavadinimą tikslinė visuomenė jau supranta kaip individualizuojantį ieškovės teikiamas paslaugas. Antra, kai žodis „partner“ naudojamas įmonės atžvilgiu, visuomenė tikisi jo vartojimo daugiskaita. Be to, kaip ieškovė pareiškė posėdžio metu, šioje byloje žodis „partner“ nurodo ne įmonės organizavimo būdą, o ypatingą ryšį su klientais. Trečia, pavadinimas „cargo partner“ yra ieškovės įmonės pavadinime ir jau daugelį metų ją gali išskirti iš jos konkurentų.
41 VRDT primena, kad prekių ženklas neturi skiriamojo požymio Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, kai jis negali charakterizuoti prekių ar paslaugų pagal jų komercinę kilmę. Paprastai taip būna tuo atveju, kai prekių ženklas apibūdina tik prekių ar paslaugų rūšis arba aprašo jų charakteristiką.
42 VRDT pabrėžia, kad ieškovė negalėtų atmesti ginčijamo sprendimo 19 punkte pateikto Apeliacinės tarybos konstatavimo, pagal kurį žymenį CARGO PARTNER įmonės naudoja savo komerciniam partneriui krovimo sektoriuje apibūdinti. VRDT nuomone, tokį tvirtinimą parėmė ginčijamame sprendime esanti nuoroda į tinklavietę, ir jis gali būti papildytas kitais pavyzdžiais, tokiais, kaip antai Air France pranešimas, kuriame ji prisistato kaip „cargo partner“ dviems Picasso parodoms Indijoje, ir Lufthansa dukterinės įmonės Cargo Counts pranešimas, pagal kurį ji bus naujasis Frankfurto oro uosto „cargo partner“.
43 VRDT nuomone, ieškovės tvirtinimas, pagal kurį prekyboje naudojama ne „partner“ vienaskaitos forma, o „partners“ daugiskaitos forma, nėra niekaip įrodytas ir akivaizdžiai yra klaidingas.
Pirmosios instancijos teismo įvertinimas
44 Pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punktą neregistruojami „neturintys jokio skiriamojo požymio prekių ženklai“. Be to, Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad „1 dalies nuostatos taikomos, net jeigu prekių ženklo neregistravimo pagrindai galioja tiktai dalyje Bendrijos“.
45 Iš Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto išplaukia, kad minimalaus skiriamojo požymio pakanka, kad nebūtų taikomas šiame straipsnyje nustatytas atmetimo pagrindas (minėto sprendimo EUROCOOL 39 punktas).
46 Skiriamojo požymio nebuvimas neišplaukia vien tik iš konstatavimo, kad nagrinėjamam žymeniui trūksta papildomo fantazijos elemento arba jis neturi neįprasto ar sukrečiančio aspekto (minėto sprendimo EASYBANK 39 punktas).
47 Prekių ženklo skiriamasis požymis Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto prasme reiškia, kad šis ženklas leidžia identifikuoti prekę ar paslaugą, kuriai prašoma jį įregistruoti, kaip kilusią iš konkrečios įmonės, atskirti ją nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų bei dėl to gali atlikti pagrindinę prekių ženklo funkciją (2004 m. spalio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo VRDT prieš Erpo Möbelwerk, C-64/02 P, dar nepaskelbto Rinkinyje, 42 punktas ir minėta teismų praktika).
48 Prekių ženklo skiriamasis požymis gali būti vertinamas tik, pirma, prekių ar paslaugų, kurioms prašoma jį įregistruoti, atžvilgiu ir, antra, atitinkamos visuomenės suvokimo atžvilgiu (minėto Teisingumo Teismo sprendimo VRDT prieš Erpo Möbelwerk 43 punktas, 2003 m. liepos 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Best Buy Concepts prieš VRDT (BEST BUY), T‑122/01, Rink. p. II‑2235, 22 punktas, 2003 m. gruodžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nestlé Waters France prieš VRDT (butelio forma), T‑305/02, Rink. p. II‑5207, 29 punktas ir 2004 m. lapkričio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Storck prieš VRDT (suvynioto saldainio forma), T‑402/02, dar nepaskelbto Rinkinyje, 48 punktas).
49 Siekiant įvertinti žodinio žymens galimybę būti skiriamuoju požymiu, reikia atsižvelgti į tai, kaip vartotojas supranta šio ženklo kalbą (minėto sprendimo Procter & Gamble prieš VRDT 42 punktas).
50 Šioje byloje reikia pabrėžti, jog kadangi nagrinėjamos paslaugos yra pervežimas bei prekių pakavimas ir sandėliavimas, tikslinę visuomenę sudaro visa angliškai kalbanti visuomenė, kaip teisingai ginčijamame sprendime manė Apeliacinė taryba.
51 Anglų kalbos požiūriu žymuo CARGO PARTNER nenutolsta nuo šios kalbos gramatinių taisyklių ir todėl dėl savo struktūros nėra neįprastas.
52 Žodis „partner“ vartojamas įvairiomis aplinkybėmis, taip pat ir paslaugų sektoriuje, siekiant aprašyti asociacijos ar partnerystės santykius ir perduoti teigiamą patikimumo ar ilgalaikiškumo konotaciją (2004 m. liepos 8 Pirmosios instancijos teismo sprendimo MLP Finanzdienstleistungen prieš VRDT (bestpartner), T‑270/02, dar nepaskelbto Rinkinyje, 23 punktas).
53 Žodis „cargo“ nurodo, kad nagrinėjamos paslaugos yra krovinių pervežimas, taip pat pakavimas ir sandėliavimas.
54 Taigi konstatuotina, kad žodžiai „cargo“ ir „partner“ yra apibendrinančios sąvokos, kurios negali atskirti ieškovės paslaugų nuo kitų įmonių teikiamų paslaugų.
55 Dėl iš žodžių sudarytų prekių ženklų, tokių, kaip nagrinėjamas šioje byloje, skiriamojo požymio nebuvimas turi būti konstatuojamas ne tik kiekvienam atskirai paimtam žodžiui, bet taip pat jų sudaromai visumai. Iš tikrųjų bet koks pastebimas skirtumas siūlomo įregistruoti žymens formuluotėje naudojamos terminologijos, kurią šnekamojoje kalboje atitinkama vartotojų kategorija naudoja apibūdinti prekę, paslaugą ar jų pagrindines charakteristikas, atžvilgiu šiam žymeniui gali suteikti skiriamąjį pobūdį, dėl kurio jis gali būti įregistruotas Bendrijos prekių ženklu (minėto sprendimo Procter & Gamble prieš VRDT 40 punktas).
56 Šiuo atveju nėra duomenų, kad žodžių junginys „cargo partner“ anglų kalba šnekamojoje kalboje turėtų papildomą reikšmę nei tik pristatyti partnerį, teikiantį prekių pervežimo, pakavimo ir sandėliavimo paslaugas. Jį sudarančių žodžių atžvilgiu žymuo CARGO PARTNER neturi jokio papildomo požymio, dėl kurio jis, kaip visuma, tikslinės visuomenės sąmonėje galėtų išskirti ieškovės paslaugas iš kitų įmonių paslaugų.
57 Tiesa, kad ieškovė yra įsteigta Austrijoje, vokiškai kalbančioje šalyje. Tačiau kadangi tam, jog būtų atsisakyta įregistruoti prekių ženklą, pakanka, kad atmetimo pagrindai galiotų dalyje Bendrijos, konstatuotina, jog kai nustatoma, kad egzistuoja atmetimo pagrindas angliškai kalbančioje Bendrijos dalyje, tokio pagrindo buvimas kitose Bendrijos dalyse yra nesusijęs su šia byla (minėto sprendimo bestpartner 21 punktas).
58 Be to, pažymėtina, kad du žodžiai „cargo“ ir „partner“ gali taip pat būti vartojami vokiečių kalboje iš esmės ta pačia reikšme kaip ir anglų kalboje.
59 Iš to išplaukia, kad žymuo CARGO PARTNER tikslinės visuomenės požiūriu neturi skiriamojo požymio Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, kiek jis yra susijęs su prekių pervežimo, pakavimo ir sandėliavimo paslaugomis.
60 Ieškovės nurodyta aplinkybė, pagal kurią pavadinimas CARGO PARTNER egzistuoja įmonės pavadinime, negali užginčyti pateikto įvertinimo.
61 Iš pirmiau pateiktų samprotavimų išplaukia, kad ieškinio pagrindas, paremtas Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu, negali būti priimtas.
Dėl antro ieškinio pagrindo, pagrįsto nediskriminacijos principo pažeidimu
Šalių argumentai
62 Antruoju ieškinio pagrindu ieškovė iš esmės nurodo, kad Apeliacinė taryba paneigė VRDT sprendimų priėmimo praktiką, jos registracijos paraiškai taikydama aiškiai griežtesnį kriterijų kitų pareiškėjų atžvilgiu, taip pažeisdama nediskriminacijos principą. Šiuo klausimu ji nurodo šių žymenų registravimą prekių ženklu: Finishing Partner, Partner Marketing, Partner Store, YOUR CULINARY PARTNER, INHOUSE-OUTSOURCING, TRANSEUROPA, alltravel, MEGATOURS, Data Intelligence Group. Ieškovės teigimu, šie prekių ženklai, ypač Finishing Partner, nesiskiria žymens CARGO PARTNER atžvilgiu. Taigi remiantis VRDT registracijos praktika žymuo CARGO PARTNER turėtų būti įregistruojamas Bendrijos prekių ženklu.
63 Posėdžio metu iškovė nurodė, kad šis atvejis nuo bylos, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas bestpartner, skyrėsi trimis atžvilgiais. Pirma, pastarojoje byloje buvo nurodyta specialių žinių turinti visuomenė, o šioje byloje tikslinę visuomenę sudaro vidutiniai vartotojai. Antra, best partner yra šūkis, o CARGO PARTNER − ne. Trečia, jei žodis „best“ nurodo konkrečios įmonės kokybę, tai žodis „cargo“ − ne.
64 VRDT sutinka, kad procedūros šalys teisingai tikėjosi, kad dėl panašių faktų būtų priimtas panašus sprendimas. Tačiau ji mano, kad reikia atskirti šiuos lūkesčius nuo klausimo, ar procedūros šalys gali naudingai nurodyti paralelinių procedūrų baigtis, kai VRDT ekspertas ir Apeliacinė taryba, atsižvelgę į nagrinėjamas aplinkybes, kitais atvejais prieina išvadą, kuri nesutampa arba nevisiškai sutampa su pirmu sprendimu.
65 Taigi, VRDT nuomone, ieškovė niekaip nepaaiškina, kodėl ankstesni VRDT sprendimai, kuriuos ji nurodo, yra palyginami su šia byla.
66 Be to, VRDT nurodo, kad, net darant prielaidą, jog kalbama apie panašius atvejus, ankstesni sprendimai neturi priverstinių teisinių pasekmių. Šiuo klausimu ji remiasi 2002 m. vasario 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Streamserve prieš VRDT (STREAMSERVE) (T‑106/00, Rink. p. II‑723, 66 punktas), pagal kurį apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik Reglamentu Nr. 40/94, aiškinamu Bendrijos teismų, o ne apeliacinių tarybų ankstesniais sprendimais.
67 Iš to VRDT daro išvadą, kad jei ankstesni sprendimai prieštarauja teisei, jie niekaip negali pateisinti naujo sprendimo, prieštaraujančio teisei. Jei, priešingai, jie atitiktų teisę ir būtų susiję su panašiais atvejais į nagrinėjamą ginčijamame sprendime, toks sprendimas gali būti panaikintas tik dėl klaidingo Reglamento Nr. 40/94 taikymo, o net dėl nediskriminacijos principo pažeidimo.
Pirmosios instancijos teismo įvertinimas
68 Pakanka priminti, kad net jei ankstesniame sprendime esantys faktiniai arba teisiniai pagrindai iš tikrųjų gali būti argumentais, skirtais pagrįsti teisinį pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 40/94 pažeidimu, iš to išplaukia, kad apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik šiuo reglamentu, aiškinamu Bendrijos teismų, o ne apeliacinių tarybų ankstesniais sprendimais (minėto sprendimo STREAMSERVE 66 ir 69 punktai).
69 Iš tikrųjų yra dvi hipotezės. Jei ankstesnėje byloje pripažindama žymens tinkamumą būti įregistruotu Bendrijos prekių ženklu Apeliacinė taryba tinkamai pritaikė atitinkamas Reglamento Nr. 40/94 nuostatas, vėlesnėje byloje, palyginamoje su pirmąja, Apeliacinė taryba priėmė priešingą sprendimą, Bendrijos teismas turės panaikinti šį sprendimą dėl atitinkamų Reglamento Nr. 40/94 nuostatų pažeidimo. Darant šią prielaidą ieškinio pagrindas, pagrįstas nediskriminacijos principo pažeidimu, yra netinkamas (minėto sprendimo STREAMSERVE 67 punktas).
70 Priešingai, jei ankstesnėje byloje priimdama žymens tinkamumą būti įregistruotu Bendrijos prekių ženklu Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą ir vėlesnėje byloje, palyginamoje su pirmąja, Apeliacinė taryba priėmė priešingą sprendimą, pirmuoju sprendimu negali būti tinkamai remiamasi prašant panaikinti pastarąjį sprendimą. Iš tikrųjų iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad vienodo požiūrio principu gali būti remiamasi tik laikantis teisėtumo (1972 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Besnard ir kt. prieš Komisiją, 55/71–76/71, 86/71, 87/71–95/71, Rink. p. 543, 39 punktas ir 1993 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Magdalena Fernández prieš Komisiją, T‑90/92, Rink. p. II‑971, 38 punktas) ir kad niekas savo naudai negali remtis teisės pažeidimu kito atžvilgiu (1984 m. spalio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Witte prieš Parlamentą, 188/83, Rink. p. 3465, 15 punktas ir 2000 m. vasario 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rose prieš Komisiją, T‑22/99, Rink. FP p. I‑A‑27 ir II‑115, 39 punktas). Dėl to, remiantis antrąja prielaida, antras ieškinio pagrindas, pagrįstas nediskriminacijos principo pažeidimu, taip pat yra neveiksmingas (minėto sprendimo STREAMSERVE 67 punktas).
71 Iš to išplaukia, kad ieškinio pagrindas dėl numanomo VRDT sprendimų priėmimo praktikos nepripažinimo, yra nepriimtinas.
72 Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, jog kadangi nė vienas iš pateiktų pagrindų nebuvo priimtas, šis ieškinys dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
73 Pagal Darbo reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal VRDT pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia :
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Cooke | García-Valdecasas | Trstenjak |
Paskelbta 2005 m. rugsėjo 27 d. viešame posėdyje Liuksemburge.