DARBINIS VERTIMAS
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (pirmoji kolegija)
SPRENDIMAS
2005 m. rugsėjo 21 d.(*)
„Muitų sąjunga − Išorinio Bendrijos tranzito operacijos − Į Maroką skirta gabenti mėsa − Apgaulė − Prašymas atsisakyti išieškoti importo muitus − Reglamento (EEB) Nr. 1913/92 239 straipsnis − Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 905 straipsnis − Teisingumo išlyga − Ypatingos situacijos buvimas − Apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių nebuvimas“
Byloje T‑26/03
GeoLogistics BV, buvusi LEP International BV, įsteigta Schiphol Rijk (Nyderlandai), iš pradžių atstovaujama advokačių H. de Bie ir K. Schellaars, vėliau – De Bie ir A. Huizing,
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą X. Lewis, padedamo advokato F. Tuytschaever, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
palaikomą
Ispanijos Karalystės, atstovaujamos advokatų L. Fraguas Gadea ir J. M. Rodríguez Cárcamo, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
įstojusios į bylą šalies,
dėl ieškinio panaikinti 2002 m. spalio 7 d. Komisijos sprendimą REM 08/00, kuriuo nepagrįstu pripažįstamas Nyderlandų Karalystės prašymas atsisakyti išieškoti iš ieškovės importo muitus,
EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas J. D. Cooke, teisėjai R. García‑Valdecasas ir I. Labucka,
sekretorius J. Plingers, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. balandžio 12 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
Su išoriniu Bendrijos tranzitu susiję teisės aktai
1 Pagal1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1, toliau – muitinės kodeksas), 37, 91 ir 92 straipsnius į Bendriją įvežtos ne Bendrijos prekės, kurioms vietoj apmokestinimo importo muitais taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra, gali būti gabenamos Bendrijos muitų teritorijoje muitinei prižiūrint iki jų pateikimo paskirties muitinės įstaigai.
2 Išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytoją muitinės kodeksas apibūdina kaip „pagrindinį vykdytoją“ (pranc. principal obligé). Pagal šį kodeksą jis turi pristatyti prekes į paskirties muitinę nesugadintas, per nustatytą terminą ir pagal šios procedūros nuostatas (muitinės kodekso 96 straipsnis). Jo prievolės baigiasi, kai prekės ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai (muitinės kodekso 92 straipsnis).
3 Pagal muitinės kodekso 94 straipsnį pagrindinis vykdytojas turi pateikti garantiją, užtikrinančią, kad bus sumokėta bet kokia skola ar privalomieji mokėjimai muitinei, galintys atsirasti dėl atitinkamų prekių. Šiuo klausimu muitinės kodekso 191 straipsnyje patikslinama, kad suinteresuoto asmens prašymu muitinės įstaiga leidžia pateikti bendrąją garantiją, taikomą dviems arba daugiau operacijų, kurias atliekant atsirado arba gali atsirasti skola muitinei. Pagal muitinės kodekso 198 straipsnį, nustačiusi, kad pateikta garantija neužtikrina arba kad jos patikimumo arba dydžio nepakanka užtikrinti, jog skola muitinei bus sumokėta per nustatytą laikotarpį, muitinės įstaiga reikalauja, kad vykdytojas savo nuožiūra pateiktų papildomą garantiją arba pakeistų anksčiau pateiktą garantiją nauja.
4 Pagal 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1), iš dalies pakeisto (toliau – įgyvendinimo reglamentas), 341, 346, 348, 350, 356 ir 358 straipsnius nagrinėjamos prekės pirmiausiai turi būti pateiktos išvykimo muitinės įstaigai kartu su T 1 deklaracija. Išvykimo įstaiga nustato terminą, per kurį prekės turi būti pateiktos paskirties įstaigai, įrašo reikiamus duomenis į T 1 dokumentą, sau pasilieka vieną jo egzempliorių, o kitus grąžina pagrindiniam vykdytojui. Prekių gabenimas vykdomas su T 1 dokumento egzemplioriumi. Pateikus prekes paskirties įstaiga įrašo į gautus T 1 dokumento egzempliorius jos atlikto tikrinimo duomenis ir paprastai per centrinę įstaigą nedelsdama išsiunčia vieną šio dokumento egzempliorių išvykimo įstaigai.
5 Muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes. Pagal šio straipsnio 3 dalį šios skolos skolininkais, inter alia, laikomas asmuo, turintis vykdyti prievoles, susijusias su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu.
6 Pagal muitinės kodekso 217 straipsnį muitinės įstaiga apskaičiuoja kiekvieną importo muito arba eksporto muito sumą, sudarančią skolą muitinei, tuojau pat, kai gauna reikiamus duomenis, ir įregistruoja ją apskaitos registruose arba bet kuriose kitose jiems lygiavertėse duomenų laikmenose (įtraukimas į apskaitą). Muitinės kodekso 220 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu skolą muitinei sudaranti muito suma nebuvo įtraukta į apskaitą vadovaujantis šio kodekso 218 ir 219 straipsniais arba jeigu ji buvo įtraukta į apskaitą nurodžius mažesnę už teisiškai privalomą sumokėti pinigų sumą, išieškotina muito suma arba papildomai išieškotina muito suma turi būti įtraukta į apskaitą per dvi dienas nuo tos dienos, kai muitinė sužinojo apie susidariusią situaciją ir galėjo apskaičiuoti teisiškai privalomą sumokėti pinigų sumą bei nustatyti skolininką. Šis terminas gali būti pratęstas vadovaujantis pirmiau nurodytu 219 straipsniu. Muitinės kodekso 221 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įtraukus muito sumą į apskaitą, apie ją, taikant atitinkamas procedūras, turi būti pranešama skolininkui.
7 Įgyvendinančio reglamento 379 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei prekių siunta nebuvo pateikta paskirties įstaigai ir neįmanoma nustatyti vietos, kurioje buvo padarytas pažeidimas arba nusižengimas, išvykimo įstaiga kiek įmanydama greičiau, tačiau bet kuriuo atveju nepraėjus 11 mėnesių nuo Bendrijos tranzito deklaracijos įregistravimo, praneša apie tai pagrindiniam vykdytojui. Pagal šio straipsnio 2 dalį, šiame pranešime, be kitų duomenų, turi būti nurodytas laikas, iki kada išvykimo įstaigai turi būti pateikti muitinei priimtini įrodymai, kuriais remiantis būtų įmanoma pripažinti, kad tranzito operacija buvo atlikta be pažeidimų, arba nustatyti faktinę pažeidimo arba nusižengimo vietą. Šis laikas yra trys mėnesiai nuo 1 dalyje nurodyto pranešimo datos.
Su importo arba eksporto muitų atlyginimu arba atsisakymu juos išieškoti susiję teisės aktai
8 Muitinės kodekso 239 straipsnyje numatyta galimybė grąžinti arba atsisakyti išieškoti importo ar eksporto muitus situacijose, atsiradusiose dėl aplinkybių, kuriomis suinteresuoto asmens veiksmuose nėra apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių.
9 Muitinės kodekso 239 straipsnį patikslino ir detalizavo įgyvendinantis reglamentas, ypač jo 899–909 straipsniai. Įgyvendinančio reglamento 905 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei sprendimą priimanti muitinės įstaiga, kuriai pateiktas prašymas atsisakyti išieškoti muitus, negali priimti sprendimo vadovaudamasi 899 straipsniu, bet prašymas paremtas įrodymais, kurių pagrindu būtų galima nustatyti ypatingą situaciją, atsiradusią dėl aplinkybių, nerodančių suinteresuoto asmens apgaulės ar akivaizdaus aplaidumo, valstybė narė, kuriai priklauso ši įstaiga, perduoda medžiagą apie šį atvejį Komisijai.
Faktinės bylos aplinkybės
Nagrinėjama išorinio Bendrijos tranzito procedūra
10 Laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 16 d. iki rugpjūčio 7 d. ieškovė, t. y. Nyderlanduose įsteigta įmonė, kuri anksčiau buvo vadinama LEP International BV, kaip muitinės tarpininkė užpildė keturiolika išorinio Bendrijos tranzito dokumentų skirtingų mėsos siuntų gabenimui (inter alia, jautienai, veršienos išpjovoms ir paukštienai) į Maroką tapdama šių procedūrų pagrindiniu vykdytoju. Šie dokumentai buvo pateikti vienintelio vykdytojo, Didžiojoje Britanijoje įsteigtos bendrovės Hector International, vardu. Juos, inter alia, sudaro šie T 1 dokumentai:
– 1995 m. sausio 16 d. Nr. 5100507;
– 1995 m. sausio 16 d. Nr. 5100508;
– 1995 m. kovo 8 d. Nr. 5102442;
– 1995 m. kovo 8 d. Nr. 5102443;
– 1995 m. balandžio 25 d. Nr. 5104186;
– 1995 m. balandžio 25 d. Nr. 5104187;
– 1995 m. balandžio 25 d. Nr. 5104188;
– 1995 m. birželio 12 d. Nr. 5105833;
– 1995 m. birželio 13 d. Nr. 5105896;
– 1995 m. birželio 17 d. Nr. 2501311;
– 1995 m. liepos 4 d. Nr. 5106710;
– 1995 m. liepos 7 d. Nr. 5106874;
– 1995 m. liepos 28 d. Nr. 5107619;
– 1995 m. rugpjūčio 7 d. Nr. 5107922.
11 Iš Belgijos įstaigų gavęs pranešimą apie su sušaldytų veršienos išpjovų kroviniais susijusius nusižengimus Roterdamo (Nyderlandai) muitinės tyrimų centras (Douane informatie Centrum, toliau – DIC) pradėjo tyrimą, kuriam atrinko tam tikrą deklaracijų skaičių išsamesniam patikrinimui. 1995 m. kovo 20 d. Roterdamo DIC raštu užklausė Ispanijos muitinės įstaigą, ar 1995 m. sausio 16 d. ieškovės pateiktas su T 1 deklaracija Nr. 5100508 susijęs muitinės dokumentas buvo pateiktas formalumų užbaigimui. 1995 m. kovo 20 d. faksu Ispanijos įstaiga atsakė, kad šio dokumento nėra Cadix (Ispanija) muitinės įstaigos registruose. Pastaroji įstaiga 1995 m. kovo 23 d. faksu informavo Nyderlandų įstaigą, kad nagrinėjamoje deklaracijoje esantis antspaudas buvo Cadix muitinės įstaigos antspaudo falsifikatas ir kad ji pasirašyta ne šios įstaigos tarnautojų. 1995 m. kovo 31 d. Roterdamo DIC pranešė apie šį nusižengimą Haarlem mokesčių informacijos ir tyrimų tarnybai (Fiscale Inlichtingen en Opsporingsdienst, toliau – FIOD). 1995 m. balandžio 18 d. Haarlem FIOD perdavė šios bylos medžiagą tirti Roterdamo FIOD.
12 Kerkrade (Heerlen, Nyderlandai) muitinės įstaiga, tikrindama prekių pavyzdžius, 1995 m. gegužės 16 d. nusiuntė Cadix muitinės įstaigai du prašymus atlikti patikrinimus už praėjusį laikotarpį pagal 1995 m. kovo 8 d. ieškovės pateiktus T 1 dokumentus Nr. 5102442 ir Nr. 5102443. 1995 m. birželio 29 d. Ispanijos įstaiga informavo Nyderlandų įstaigas, kad muitinės dokumentai nebuvo pateikti kompetentingai įstaigai, kad abu antspaudai buvo suklastoti ir kad parašai buvo ne kompetentingos įstaigos pareigūno. 1995 m. liepos 11 d. Kerkrade muitinės įstaiga apie tai informavo Roterdamo FIOD.
13 Atlikdama naują patikrinimą Kerkrade muitinės įstaiga 1995 m. birželio 12 d. pateikė Cadix muitinės įstaigai du prašymus atlikti patikrinimus už praėjusį laikotarpį pagal 1995 m. balandžio 25 d. ieškovės pateiktus muitinės T 1 dokumentus Nr. 5104187 ir Nr. 5104188. 1995 m. liepos 10 d. Ispanijos įstaiga informavo Nyderlandų įstaigą, kad muitinės dokumentai nebuvo pateikti kompetentingai įstaigai ir kad antspaudai ir parašai buvo netikri. 1995 m. liepos 19 d. Kerkrade muitinės įstaiga pateikė savo išvadas Roterdamo FIOD.
14 1995 m. rugpjūčio 9 d. Nyderlandų mokesčių inspekcija kreipėsi į ieškovę dėl netinkamo deklaracijų formalumų užbaigimo. 1995 m. rugpjūčio 14 d. Nyderlandų įstaiga atliko tikrinimą ieškovės būstinėje ir padarė su Bendrijos išoriniu tranzitu susijusių deklaracijų, užpildytų Hector International vardu, poėmį.
15 Nyderlandų muitinės įstaigų patikrinimo metu nustatyta, kad keturiolikos ieškovės užpildytų muitinės deklaracijų formalumai nebuvo tinkamai užbaigti, o prekės – neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros. Remdamasi šiomis aplinkybėmis ir vadovaudamasi muitinės kodekso 203 straipsniu Nyderlandų muitinė pripažino, jog atsirado skola muitinei, už kurios sumokėjimą atsako ieškovė kaip pagrindinė nagrinėjamų išorinių Bendrijos tranzito operacijų vykdytoja. Laikotarpiu nuo 1996 m. sausio iki balandžio mėn. Nyderlandų įstaiga išsiuntė ieškovei reikalavimą sumokėti importo muitus, už kurių sumokėjimą ji buvo atsakinga. Vėliau Nyderlandų mokesčių inspekcija panaikino reikalavimus sumokėti skolą už dvi ieškovės T 1 deklaracijas (1995 m. liepos 28 d. Nr. 5107619 ir 1995 m. rugpjūčio 7 d. Nr. 5107922), pateiktas už Ispanijoje ugnies sunaikintus jautienos krovinius.
Administracinė prašymo atsisakyti išieškoti importo muitus nagrinėjimo procedūra
16 1996 m. rugpjūčio 21 d. ieškovė pateikė Nyderlandų muitinės įstaigai prašymą atsisakyti išieškoti importo muitus.
17 2000 m. kovo 23 d. Nyderlandų įstaiga pateikė Komisijai prašymą atsisakyti išieškoti iš ieškovės importo muitus.
18 2000 m. gegužės 24 d. Komisija pateikė pirmąjį prašymą Nyderlandų įstaigai dėl papildomos informacijos, kuriuo ji paprašė informuoti apie tikslią sumą, kurios prašoma atsisakyti išieškoti. 2000 m. birželio 16 d. laišku Nyderlandų įstaiga nurodė, kad ieškovė pateikė prašymą tik dėl deklaracijų, kurios pateiktos po 1995 m. kovo 23 d., t. y. po Ispanijos muitinės įstaigos pirmo pranešimo atitinkamai Nyderlandų įstaigai apie nusižengimus, turėjusius įtakos ieškovės deklaracijai, datos. Prašymas atsisakyti išieškoti pateiktas 925 706,20 Nyderlandų guldenų (NLG), t. y. 420 067,16 euro, sumai.
19 2000 m. liepos 4 d. Komisija išsiuntė Nyderlandų įstaigoms antrą prašymą dėl papildomos informacijos. Šis prašymas pateiktas dėl Nyderlandų ir Ispanijos įstaigų informacijos teikimo viena kitai ir, inter alia, dėl Ispanijos įstaigos 1995 m. kovo 23 d. fakso, išsiųsto Nyderlandų įstaigai. Ši informacija Komisijai buvo suteikta 2000 m. liepos 28 d. laišku.
20 2000 m. lapkričio 24 d. Komisija pateikė trečią prašymą dėl papildomos informacijos apie, inter alia, muitinės įstaigų tyrimus dėl netinkamai užbaigtų deklaracijų formalumų, apie ieškovės vaidmenį nagrinėjamose procedūrose ir kriterijus, pagal kuriuos Nyderlandų įstaiga nustatė akivaizdaus ieškovės aplaidumo požymių nebuvimą. Nyderlandų įstaiga atsakė 2001 m. rugpjūčio 8 d. laišku, prie kurio buvo pridėtas Roterdamo FIOD 1996 m. rugsėjo 2 d. ataskaitos protokolas.
21 2001 m. spalio 11 d. laišku Komisija informavo ieškovę, kad ketina priimti nepalankų sprendimą dėl prašymo atsisakyti išieškoti importo muitus detalizuodama savo prieštaravimus dėl šio prašymo ir pasiūlydama ieškovei per vieną mėnesį pateikti savo pastabas.
22 2001 m. lapkričio 9 d. laišku ieškovė pateikė pastabas dėl Komisijos prieštaravimų. Ieškovė, inter alia, atkreipė Komisijos dėmesį į tai, kad apgaulė tapo galima dėl vieno ar kelių Ispanijos muitinės pareigūnų veiksmų arba dėl to, kad Ispanijos muitinės įstaigos pažeidė muitinės teisės aktus.
23 Susipažinusi su ieškovės kaltinimais 2001 m. lapkričio 22 d. Komisija išsiuntė Nyderlandų įstaigai naują prašymą dėl papildomos informacijos. Šis ketvirtasis prašymas iš esmės buvo dėl tariamo Ispanijos muitinės tarnautojų dalyvavimo apgaulėje. Komisija taip pat paprašė pateikti daugiau informacijos apie įrodymus, kuriais remiantis Nyderlandų įstaiga pripažino akivaizdaus ieškovės aplaidumo požymių nebuvimą. 2002 m. rugpjūčio 2 d. laišku Nyderlandų įstaiga atsakė į ketvirtą Komisijos prašymą dėl papildomos informacijos.
24 2002 m. spalio 7 d. Komisija priėmė sprendimą REM 08/00, kuriuo atsisakymas išieškoti iš ieškovės importo muitus pripažįstamas nepagrįstu (toliau – ginčijamas sprendimas).
25 Ginčijamame sprendime Komisija įvertina, pirma, kad šiuo atveju nėra ypatingų aplinkybių muitinės kodekso 239 straipsnio prasme. Antra, Komisija pripažįsta, kad ieškovė buvo akivaizdžiai aplaidi, kadangi, inter alia, būdama patyręs ūkio subjektas, žinantis muitinės teisės aktus ir su savo veikla susijusią komercinę riziką, ji nesiėmė visų būtinų priemonių apsisaugoti nuo šios rizikos, pavyzdžiui, tikrindama muitinės operacijos dalyvius arba tinkamai apsidrausdama (ginčijamo sprendimo 49 ir 50 motyvai).
26 2002 m. gruodžio 10 d. laišku Nyderlandų įstaiga informavo ieškovę, kad prašymas atsisakyti išieškoti buvo atmestas.
Procesas ir šalių reikalavimai
27 Ši byla buvo pradėta ieškovės ieškiniu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui 2003 m. sausio 28 d. Ieškovė papildė ieškinį ir pašalino jo trūkumus 2003 m. sausio 31 d. laišku.
28 2003 m. balandžio 30 d. Ispanijos Karalystė pateikė prašymą įstoti į bylą Komisijos pusėje. 2003 m. birželio 5 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismas patenkino Ispanijos Karalystės prašymą leisti įstoti į bylą. 2003 m. liepos 23 d. Ispanijos Karalystė pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą.
29 Vadovaudamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Pirmosios instancijos teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Taikydamas proceso organizavimo priemones Pirmosios instancijos teismas paragino Komisiją pateikti tam tikrus dokumentus. Komisija patenkino šį prašymą per nustatytą terminą.
30 Šalys pateikė savo žodinius paaiškinimus ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus 2005 m. balandžio 12 d. viešame posėdyje.
31 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą;
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
32 Komisija ir ją palaikyti į bylą įstojusi Ispanijos Karalystė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą;
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
33 Savo ieškiniui pagrįsti ieškovė nurodo vienintelį klaidingo vertinimo ir motyvavimo pareigos pažeidimo pagrindą. Šis pagrindas yra sudarytas iš dviejų dalių. Pirmoji dalis yra dėl ypatingos situacijos muitinės kodekso 239 straipsnio ir įgyvendinančio reglamento 905 straipsnio prasme. Antra dalis yra dėl apgaulės ir akivaizdaus aplaidumo požymių nebuvimo šių nuostatų prasme.
34 Pirmiausia primintina, kad muitinės kodekso 239 straipsnyje numatyta galimybė visiškai ar iš dalies grąžinti sumokėtus importo arba eksporto muitus arba atsisakyti išieškoti skolą muitinei. Šios nuostatos taisyklė buvo detalizuota įgyvendinančio reglamento 905 straipsniu, kuris yra bendroji teisingumo išlyga, skirta, inter alia, ypatingoms situacijoms, kurios nėra susijusios su nė vienu iš įgyvendinimo reglamento 900–904 straipsniuose nurodytų atvejų (1999 m. vasario 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Trans‑Ex‑Import, C‑86/97, Rink. p. I‑1041, 18 punktas).
35 Pagal įgyvendinančio reglamento 905 straipsnio formuluotę importo muitų grąžinimas priklauso nuo dviejų kartu taikomų sąlygų, t. y., pirma, ypatingos situacijos susiklostymo ir, antra, suinteresuotų asmenų akivaizdaus aplaidumo arba apgaulės požymių nebuvimo (2004 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aslantrans prieš Komisiją, T‑282/01, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 53 punktas).
Dėl pirmosios pagrindo dalies, susijusios su ypatingos situacijos susiklostymu
Įvadas
– Šalių argumentai
36 Ieškovė teigia, kad Komisija nepagrįstai pripažino, kad šiuo atveju nesusiklostė ypatinga situacija. Ypatinga situacija susiklostė dėl šių aplinkybių: pirma, atskleidžiant apgaulę Nyderlandų muitinės įstaigos padarytų pažeidimų ir aplaidumo bei vėlavimo informuoti ieškovę apie nusižengimus, susijusius su ieškovės pateiktais muitinės dokumentais, apie kuriuos šios įstaigos žinojo ankstyvojoje stadijoje, antra, galimo Ispanijos muitinės tarnautojo dalyvavimo apgaulėje bei Ispanijos muitinės įstaigos padarytų Bendrijos muitinės teisės aktų pažeidimų ir, trečia, Komisijos įsipareigojimų muitinės srityje neįvykdymo.
37 Komisija teigia, kad ypatinga situacija muitinės teisės aktų prasme nesusiklostė. Vienos iš dviejų muitinės kodekso 239 straipsnyje numatytų ir kartu taikomų sąlygų neįvykdymo pakako pagrįsti atsisakymą patenkinti prašymą atsisakyti išieškoti importo muitus.
38 Ispanijos Karalystė mano, kad šiuo atveju nesusiklostė ypatinga situacija, kuri pateisintų atsisakymą išieškoti importo muitus, ir, inter alia, pažymi, kad jokie įrodymai ar argumentai nepatvirtina Ispanijos pareigūnų dalyvavimo apgaulingose operacijose, nurodytose ginčijamame sprendime.
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
39 Pirmiausia primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką aplinkybės, dėl kurių susidaro ypatinga situacija įgyvendinančio reglamento 905 straipsnio prasme, atsiranda, jei, atsižvelgiant į teisingumo tikslą, išreikštą muitinės kodekso 239 straipsnyje, nustatoma, kad yra veiksnių, dėl kurių pareiškėjui susiklosto ypatinga situacija, palyginti su kitais ūkio subjektais, vykdančiais tą pačią veiklą (pirmiau minėto Teisingumo Teismo sprendimo Trans-Ex-Import 22 punktas ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bacardi, C‑253/99, Rink. p. I‑6493, 56 punktas; pirmiau minėto Sprendimo Aslantrans prieš Komisiją 56 punktas). Iš tikrųjų Bendrijos muitinės teisės aktuose numatyta teisingumo išlyga skirta taikyti tuomet, kai atsižvelgiant į ryšį tarp ūkio subjekto ir administracijos apibūdinančias aplinkybes nėra teisinga iš šio subjekto reikalauti prisiimti žalą, kurios jis paprastai nebūtų patyręs (žr. pagal analogiją 1987 m. kovo 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Coopérative agricole d’approvisionnement des Avirons, 58/86, Rink. p. 1525, 22 punktą ir 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo British American Tobacco, C‑222/01, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 63 punktą).
40 Siekiant nustatyti, ar šiuo atveju aplinkybės sukelia ypatingą situaciją, Komisija turi įvertinti faktinių duomenų visumą (žr. pagal analogiją 1995 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo France-aviation prieš Komisiją, T‑346/94, Rink. p. II‑2841, 34 punktą ir 2002 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hyper prieš Komisiją, T‑205/99, Rink. p. II‑3141, 93 punktą). Turėdama išlygos dėl teisingumo taikymo diskreciją Komisija privalo naudotis šia galia taip, kad realiai užtikrintų pusiausvyrą tarp, pirma, Bendrijos intereso užtikrinti muitinės teisės aktų laikymąsi ir, antra, sąžiningo ūkio subjekto intereso neprisiimti žalos, viršijančios įprastą komercinę riziką (žr. pagal analogiją pirmiau minėto sprendimo Hyper prieš Komisiją 95 punktą).
41 Atsižvelgiant į šiuos principus reikėtų įvertinti, ar ginčijamu sprendimu pripažindama, kad ypatinga situacija nesusiklostė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.
Dėl tariamo Nyderlandų valdžios įstaigų aplaidumo atskleidžiant apgaulę ir jų vėlavimo informuoti ieškovę apie jos išduotuose muitinės dokumentuose padarytus pažeidimus
– Šalių argumentai
42 Ieškovė pažymi, kad nors apgaulė yra normali rizika, kurią ūkio subjektai turi prisiimti, faktinė aplinkybė, kad nacionalinė muitinės įstaiga tyrimo tikslais tyčia leido daryti pažeidimus ir nusižengimus ir tuo pačiu – atsirasti skoloms muitinei, už kurių sumokėjimą yra atsakingas pagrindinis vykdytojas, sukėlė pastarajam ypatingą situaciją kitų ūkio subjektų, vykdančių tą pačią veiklą, atžvilgiu (1999 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo De Haan, C‑61/98, Rink. p. I‑5003, 56 punktas).
43 Ieškovė pažymėjo, kad 1995 m. kovo 23 d. Ispanijos muitinės įstaiga Roterdamo DIC nurodė, kad viename iš T 1 dokumentų esantys antspaudai buvo netikri. 1995 m. kovo 31 d. Roterdamo DIC pranešė apie šį nusižengimą Haarlem FIOD, kuris pradėjo tyrimą. Todėl nuo 1995 m. kovo mėn. Nyderlandų įstaigos žinojo apie apgaulę, turinčią poveikį ieškovei. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad vis dėlto penkis mėnesius Nyderlandų įstaigos neinformavo jos apie šią apgaulę. Šiuo klausimu ji mano, kad praktiškai yra neįmanoma, jog nuspręsdama ją informuoti tik vėlesniame tyrimo etape muitinės įstaigos neturėjo tyčios. Muitinės įstaiga ir Roterdamo DIC yra Nyderlandų mokesčių institucijos padaliniai, todėl siekdama pagrįsti vėlavimą pateikti informaciją ieškovei pastaroji negali remtis aplinkybe, kad už apgaulės tyrimą buvo atsakingos skirtingos įstaigos.
44 Jeigu Pirmosios instancijos teismas nuspręstų, kad Nyderlandų muitinės įstaigos leido įvykdyti apgaulę neturėdamos tyčios, ieškovė teigia, kad jos buvo aplaidžios nedelsiant neinformuodamos apie joms žinomus apgaulės veiksmus. Ji taip pat nurodo, kad tirdamos šioje byloje nagrinėjamus nusižengimus Nyderlandų įstaigos nebuvo pakankamai rūpestingos.
45 Ieškovė mano, kad toks muitinės įstaigų šios informacijos užlaikymas negali būti pateisintas argumentu, kad pradžioje nebuvo nustatytas ryšys su kitais dokumentais. Ieškovė teigia, kad 1995 m. kovą šios institucijos jau galėjo nustatyti ryšį tarp Hector International vardu pateiktų T 1 dokumentų ir netikrų antspaudų. Nors nagrinėjamose deklaracijose buvo įrašytos skirtingos prekės, tačiau visais atvejais šios deklaracijos buvo susijusios su mėsos gabenimo operacijomis ir jose buvo nurodytas tas pats deklarantas, gavėjas, vežėjas bei išsiuntimo ir paskirties muitinės įstaigos. Šių įstaigų aplaidumas identifikuojant ir sugretinant atitinkamą informaciją bei ilga jų atliekamo tyrimo trukmė lėmė, kad ieškovei, kuriai nebuvo pranešta apie nusižengimus, toliau išduodant T 1 dokumentus, nereikalingai atsirado prievolė sumokėti skolą muitinei. Suinteresuotasis neturėtų atlyginti žalos, kuri atsirado dėl neteisingos, aplaidžios ir pavėluotos muitinės įstaigų reakcijos.
46 Ieškovė taip pat pastebėjo, kad pagal įgyvendinančio reglamento 379 straipsnio 1 dalį muitinės įstaiga kiek įmanydama greičiau turi pranešti deklarantui apie nusižengimus. Net ir nevisiškai įsitikinusios, kad įvykdyta apgaulė, muitinės įstaigos turėjo perspėti suinteresuotąjį apie kilusius paprasčiausius įtarimus.
47 Galiausiai ieškovė pabrėžia, kad pagal muitinės kodekso 94 straipsnį ji, kaip muitinės deklarantė, turėjo pateikti garantiją išduotiems T 1 dokumentams. Taigi, vadovaudamasi muitinės kodekso 191 straipsniu ji pateikė bendrąją garantiją, taikomą visoms operacijoms. Ji mano, kad muitinės įstaigoms pripažinus, jog 1995 m. sausio 16 d. T 1 dokumento Nr. 5100508 formalumai nelaikytini užbaigtais, tapo akivaizdu, kad jos nusprendė taikyti muitus, kuriuos turėjo padengti pateikta garantija. Tačiau muitinės įstaiga nedelsdama neįtraukė į apskaitą muitų ir nepradėjo jų išieškojimo pažeisdama muitinės kodekso 220 straipsnio pirmosios pastraipos ir 221 straipsnio pirmosios pastraipos nuostatas. Todėl 1995 m. kovo pabaigoje ieškovės garantijos dydis buvo nepakankamas. Ieškovė nebegalėjo išduoti T 1 dokumentų po šios datos, kadangi nebuvo pateikta papildoma garantija pagal muitinės kodekso 198 straipsnį. Šis Nyderlandų įstaigų padarytas Bendrijos muitinės teisės aktų pažeidimas ieškovei padarė didelės žalos.
48 Ieškovė daro išvadą, kad ji galėjo išvengti vėlesnės skolos muitinei atsiradimo, jei Nyderlandų muitinės įstaiga būtų ją informavusi apie tai, kad galimai buvo įvykdyta apgaulė. Netinkamai (per vėlai) įsikišdama Nyderlandų įstaiga sukėlė ypatingą situaciją, dėl kurios ieškovė atsidūrė nepalankesnėje nei kiti ūkio subjektai situacijoje (2001 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Spedition Wilhelm Rotermund prieš Komisiją, T‑330/99, Rink. p. II‑1619).
49 Komisija pažymi, kad šiuo atveju Nyderlandų muitinės įstaigos nežinojo apie apgaulę ir, kitaip nei situacijoje byloje, kurioje priimtas sprendimas De Haan, neturėjo tyčios tyrimo sumetimais leisti daryti pažeidimus ir nusižengimus. Iš tikrųjų tiek iš Nyderlandų įstaigos prašymo atsisakyti išieškoti, tiek iš 1998 m. rugsėjo 24 d. Roterdamo apskrities muitinės mokesčių skyriaus laiško, kuriuo atmetama ieškovės pretenzija, matyti, kad tik 1995 m. liepos 24 d. FIOD nustatė ryšį tarp skirtingų nusižengimų, pirmiausia nustatytų atskirai atliekamuose tyrimuose.
50 Komisija taip pat pažymi, kad Nyderlandų įstaiga ne šiaip sau vėlavo nustatyti ryšį tarp skirtingų turimos informacijos dalių ir apie tai informuoti ieškovę. Laikas, praėjęs nuo nuomonės dėl pirmojo dokumento formalumų netinkamo užbaigimo gavimo Nyderlanduose, buvo visiškai reikalingas nustatyti ryšį su nusižengimais, pripažintais dėl kitų keturių dokumentų, ir nustatyti šių nusižengimų pobūdį bei dydį, kas Nyderlandų mokesčių įstaigų buvo konstatuota sprendime, atmetančiame ieškovės pretenziją. Atliekant šį tyrimą įvairios Nyderlandų įstaigų tarnybos stropiai dirbo.
51 Komisija taip pat mano, kad nustačiusi nusižengimus atliekant Bendrijos išorės muitinį tranzito procedūrą nacionalinė įstaiga nebuvo teisiškai įpareigota nedelsdama informuoti deklarantą, ir pastebi, kad toks įpareigojimas būtų a priori nesuderinamas su bet kokiu tyrimu dėl galimo deklaranto dalyvavimo nusižengime. Šiuo klausimu Komisija mano, kad šioje byloje nereikėtų remtis De Haan sprendime nurodyta teismų praktika, nes šis sprendimas nesuderinamas su siaurinamuoju aiškinimu, kuris turi būti taikomas nuostatoms, nustatančioms atsisakymą išieškoti importo ir eksporto muitus (1999 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Söhl & Söhlke, C‑48/98, Rink. p. I‑7877).
52 Ieškovės argumentų, kad Nyderlandų įstaigos pažeidė įgyvendinančio reglamento 379 straipsnio 1 dalį ir muitinės kodekso 220 straipsnio 1 dalį bei 221 straipsnio 1 dalį, klausimu Komisija teigia, kad tai nauji pagrindai, kuriuos ieškovė pirmą kartą nurodė dublike ir kurie nepagrįsti įrodymais, pateiktais ikiteisminės procedūros metu. Todėl Komisija prašo Pirmosios instancijos teismo pripažinti juos nepriimtinais. Komisija papildomai pastebi, kad iš įgyvendinančio reglamento 379 straipsnio 1 dalies matyti, jog Nyderlandų įstaiga turėjo informuoti deklarantą per vienuolika mėnesių, skaičiuojant nuo Bendrijos tranzito deklaracijos įregistravimo datos. Dėl tariamo muitinės kodekso 220 ir 221 straipsnių pažeidimo Komisija pažymi, kad nustačiusi apgaulės schemos buvimą Nyderlandų įstaiga nedelsdama informavo ieškovę ir, laikydamasi nustatytos tvarkos, įtraukė į apskaitą nustatytos skolos muitinei dydį, informavo apie jį ir siekė jį išieškoti.
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
53 Pirmiausia Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisijos argumentas, jog dublike ieškovė pirmą kartą pateikė du naujus pagrindus, susijusius su Nyderlandų muitinės įstaigų padarytais įgyvendinančio reglamento 379 straipsnio 1 dalies ir muitinės kodekso 221 straipsnio 1 dalies pažeidimais, yra nepriimtini. Iš tikrųjų konstatuotina, kad šiais argumentais atsakovė tik patikslino ir detalizavo kaltinimą Nyderlandų įstaigoms tariamai vėlavus informuoti apie nusižengimus, susijusius su jos pateiktų muitinės deklaracijų formalumų užbaigimu. Pastebėtina, kad šis kaltinimas taip pat pateikiamas pradiniame ieškinyje (žr., inter alia, ieškinio 24 bei 34–40 punktus).
54 Dėl bylos esmės pažymėtina, kad tyrimo, kuriuo siekiama nustatyti ir suimti jau įvykdytos ar rengiamos įvykdyti apgaulės organizatorius ar bendrininkus, būtinybė gali visiškai ar iš dalies pagrįsti tyčinį informacijos apie atliekamą tyrimą neperdavimą tranzito procedūros vykdytojui, net jei pastarasis visiškai nėra susijęs su įvykdytais apgaulės veiksmais (minėto sprendimo De Haan 32 punktas). Dėl to nacionalinės valdžios įstaigos gali teisėtai tyčia leisti vykdyti pažeidimus ar nusižengimus, kad būtų suardytas tinklas, nustatyti apgaulės vykdytojai bei nustatyti ar patvirtinti įrodymai. Vis dėlto skolos muitinei dėl pažeidimų, padarytų muitinės įstaigoms leidžiant, priskyrimas asmeniui, atsakingam už atitinkamų pinigų sumų sumokėjimą, pažeistų įgyvendinančio reglamento 905 straipsnyje įtvirtintus teisingumo išlygos tikslus, kadangi už atitinkamų pinigų sumų sumokėjimą atsakingam asmeniui sudarytų ypatingą situaciją, palyginti su kitais ūkio subjektais, vykdančiais tą pačią veiklą. Todėl muitinės ar policijos vykdomo tyrimo interesais neperspėjus asmens, atsakingo už atitinkamų pinigų sumų sumokėjimą, apie tokio tyrimo eigą, kai nėra šio asmens apgaulės ir aplaidumo, sukelia ypatingą situaciją (pirmiau minėto sprendimo De Haan 53 punktas ir pirmiau minėto sprendimo British American Tobacco 64 punktas; 2004 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nordspedizionieri di Danielis Livio ir kt. prieš Komisiją, T‑332/02, dar nepaskelbto Rinkinyje, 51 punktas).
55 Šiuo atveju iš 1996 m. rugsėjo 2 d. Roterdamo FIOD ataskaitos matyti, kad apgaulė ieškovės pateiktose deklaracijose buvo atskleista skirtingų Nyderlandų tarnybų trimis atskirais veiksmais. Pirmasis nusižengimas buvo nustatytas 1995 m. kovo 20 d. ir 23 d. Roterdamo DIC atliekant tyrimą dėl su veršienos išpjovų gabenimu susijusiomis operacijomis (žr. šio sprendimo 11 punktą). Antrąjį, atlikdama prekių pavyzdžių patikrinimus, 1995 m. birželio 29 d. nustatė Kerkrade muitinės įstaiga (žr. šio sprendimo 12 punktą). Trečiąjį, nustačiusi, kad dviejų muitinės deklaracijų dalis „paskirties įstaigos patikrinimas“ nebuvo visiškai užpildyta (žr. šio sprendimo 13 punktą), 1995 m. liepos 10 d. atskleidė Kerkrade muitinės įstaiga. Be to, pastarieji du nusižengimai buvo dėl kitų nei veršienos išpjovos mėsos produktų, t. y. jautienos ir paukštienos. Pastebėtina, kad Roterdamo FIOB nustatė ryšį tarp šių trijų bylų tik 1995 m. liepos 24 d. Dėl to darytina išvada, kad šiuo atveju Nyderlandų muitinės įstaigos leidimas daryti pažeidimus siekiant nustatyti ir suimti atliktos apgaulės vykdytojus ir bendrininkus nebuvo tyčinis.
56 Bet kuriuo atveju konstatuotina, kad 1995 m. kovo 23 d. Nyderlandų muitinės įstaigos jau buvo informuotos apie apgaulės atvejį vykdant Bendrijos išorinio tranzito procedūrą, kuriai vykdyti ieškovė buvo pateikusi deklaraciją ir kurios pagrindine vykdytoja buvo ieškovė. Tačiau Nyderlandų įstaiga informavo ieškovę tik 1995 m. rugpjūčio 9 d., t. y. keturis su puse mėnesio vėliau.
57 Svarbu pažymėti, kad įgyvendinančio reglamento 379 straipsnio 1 dalis nustato, kad, jeigu prekių siunta, kaip nagrinėjamoje byloje, nebuvo pateikta paskirties įstaigai ir neįmanoma nustatyti vietos, kurioje buvo padarytas pažeidimas arba nusižengimas, išvykimo įstaiga „kiek įmanydama greičiau“ praneša apie tai vykdytojui. Nors šioje nuostatoje nenustatytas tikslus terminas informuoti pagrindinį vykdytoją, vis dėlto šios nuostatos nurodymas, kad toks pranešimas turi būti pateiktas nepraėjus 11 mėnesių nuo Bendrijos tranzito deklaracijos įregistravimo, nacionalinėms įstaigoms nustato rūpestingumo pareigą informuojant pagrindinį vykdytoją.
58 Iš tikrųjų šis pranešimas suinteresuotajam apie muitinės operacijos formalumų tinkamo užbaigimo nebuvimą turi keletą tikslų. Pirma, pagal įgyvendinančio reglamento 379 straipsnio 2 dalį, šiame pranešime, inter alia, turi būti nurodytas trijų mėnesių terminas, per kurį suinteresuotasis išvykimo įstaigai gali pateikti įrodymus, patvirtinančius tinkamą tranzito operacijos užbaigimą, arba faktinės pažeidimo vietos nustatymo įrodymus. Taigi apie minėtą terminą pagrindiniam vykdytojui turi būti pranešta prieš išieškant skolą muitinei, tuo užtikrinant vykdytojo interesų apsaugą (2005 m. sausio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Honeywell Aerospace, C‑300/03, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 23 ir 24 punktai). Antra, šis pranešimas sąžiningam ūkio subjektui leidžia sužinoti, kad siunta buvo paimta iš muitinės priežiūros, ir tuo pačiu imtis priemonių išvengti skolos muitinei atsiradimo už panašias vėlesnes siuntas. Trečia, žinojimas apie šį nusižengimą pagrindiniam vykdytojui leidžia papildyti muitinės įstaigoms pateiktą garantiją pagal muitinės kodekso 198 straipsnį siekiant užtikrinti skolos muitinei sumokėjimą.
59 Pažymėtina, kad išankstinio tyrimo atlikimas nedelsiant nepranešus suinteresuotajam apie nustatytą su juo susijusią apgaulę savaime nėra muitinės įstaigų aplaidus elgesys. Iš tikrųjų tuo pačiu būdu, kuriuo šios įstaigos gali teisėtai leisti daryti nusižengimus siekdamos išardyti tinklą, identifikuoti apgaulės vykdytojus ir gauti arba patvirtinti įrodymus (pirmiau minėto sprendimo De Haan 53 punktas), jos gali teisėtai pradėti tyrimus dėl identifikuotų Bendrijos tranzito operacijos atlikimo nusižengimų iš anksto apie tai neinformuodamos pagrindinio vykdytojo siekdamos nustatyti ir įvertinti identifikuotų nusižengimų pobūdį ir apimtį bei nagrinėjamoje operacijoje dalyvaujančių įvairių ūkio subjektų, įskaitant pagrindinį vykdytoją, atsakomybę. Išankstinis pranešimas nagrinėjamos muitinės operacijos dalyviams apie apgaulę galėtų smarkiai pakenkti tyrimui ir komplikuoti atitinkamų įrodymų rinkimą.
60 Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas nusprendė pirmiau minėtame sprendime De Haan, nors muitinės ar policijos įstaigų naudojimasis jų tyrimo galiomis yra teisėtas, šių įstaigų poreikis atlikti skubų tyrimą yra ypatingos situacijos atsiradimo pagrindas, jei už atitinkamų sumų sumokėjimą atsakingas asmuo neinformuojamas apie tyrimo eigą, nors ir nėra jo apgaulės ar aplaidumo požymių (pirmiau minėto sprendimo De Haan 53punktas). Iš tikrųjų, kaip posėdyje pripažino Komisija, neinformuoti apie apgaulę pagrindinio vykdytojo, t. y. šios apgaulės aukos, laiku, nustatytinu atsižvelgiant į konkretų atvejį, yra aplinkybė, dėl kurios jam susiklosto ypatinga situacija atitinkamų skolų muitinei už apgaulingas operacijas, įvykdytas laikotarpiu nuo šios apgaulės nustatymo iki pagrindinio vykdytojo informavimo apie tai ir susijusias su minėta apgaule, atžvilgiu.
61 Skolos muitinei, atsiradusios dėl nacionalinių įstaigų nepranešimo ar vėlavimo informuoti apie apgaulę, priskyrimas sąžiningam ūkio subjektui pažeidžia teisingumo išlygos tikslą, nes tokiu būdu už atitinkamų sumų sumokėjimą atsakingas asmuo atsiduria ypatingoje situacijoje kitų ūkio subjektų, vykdančių tą pačią veiklą, atžvilgiu. Todėl nepagrįsta šiam ūkio subjektui priskirti žalą, kurios paprastai jis nebūtų patyręs (minėto sprendimo Coopérative agricole d’approvisionnement des Avirons 22 punktas ir minėto sprendimo British American Tobacco 63 punktas) ir kuri viršija jo ūkinės veiklos įprastą komercinę riziką (pirmiau minėto sprendimo Hyper prieš Komisiją 95 punktas).
62 Šioje byloje nustatytina, nuo kurio momento Nyderlandų muitinės įstaigos galėjo informuoti ieškovę apie šioje byloje nagrinėjamus nusižengimus. 1995 m. kovo 23 d. Roterdamo DIC pirmą kartą nustatė ieškovei įtakos turinčią apgaulę, susijusią su 1995 m. sausio 16 d. T 1 dokumentu Nr. 5100508. Haarlem FIOD apie tai sužinojo 1995 m. kovo 31 d. ir Roterdamo FIOD apie tai buvo informuota 1995 m. balandžio 18 d. Šalys neginčija, kad šioje byloje FIOD buvo tirti nagrinėjamus nusižengimus kompetentinga ir apie juos informuoti ieškovę turinti įstaiga. Roterdamo FIOD pradėjo nustatytos apgaulės tyrimą 1995 m. balandžio 18 d. Tačiau ji neinformavo ieškovės apie nustatytą nusižengimą iki 1995 m. rugpjūčio 9 d.
63 Remiantis išdėstytu darytina išvada, kad nors atlikdamos savo tyrimus Nyderlandų muitinės įstaigos nebuvo aplaidžios, faktas, kad jos tyrimo tikslais tam tikrą laiką nepranešė ieškovei apie jai poveikį turinčią apgaulę, yra aplinkybė, dėl kurios jai susiklostė ypatinga situacija su nagrinėjamo išorinio Bendrijos tranzito operacijomis susijusios skolos muitinei dalies atžvilgiu. Iš tikrųjų, jei muitinės įstaiga būtų informavusi ieškovę apie deklaracijose nustatytus nusižengimus per protingą laiką nuo 1995 m. balandžio 18 d., kai apie tai sužinojo Roterdamo FIOD, po byloje nagrinėjamos siuntos paėmimo apgaulės būdu ieškovė būtų galėjusi savo iniciatyva imtis priemonių, būtinų išvengti skolų muitinei už siuntas po 1995 m. birželio 12 d. atsiradimo. Todėl Pirmosios instancijos teismas mano, kad skolos muitinei už deklaracijas, kurias ieškovė pateikė po 1995 m. birželio 12 d., atveju yra įvykdytos ypatingos situacijos susiklostymo sąlygos.
64 Todėl darytina išvada, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nuspręsdama, kad skolų muitinei, atsiradusių dėl operacijų po 1995 m. birželio 12 d., atžvilgiu ieškovei nesusiklostė ypatinga situacija muitinės kodekso 239 straipsnio ir įgyvendinančio reglamento 905 straipsnio prasme.
65 Atitinkamai, nesant reikalo pasisakyti dėl kitų ieškovės nurodytų aplinkybių, pirmoji pagrindo dalis yra priimtina.
Dėl antrosios pagrindo dalies, susijusios su ieškovės apgaulės ir akivaizdaus aplaidumo požymių nebuvimu
Šalių argumentai
66 Ieškovė teigia, kad neginčijama, jog ji veikė sąžiningai ir nedalyvavo apgaulėje. Vis dėlto Komisija klaidingai ją apkaltino buvus akivaizdžiai aplaidžia.
67 Ieškovė pažymi, kad prašyme Komisijai atsisakyti išieškoti muitus Nyderlandų muitinės įstaigos nurodė, kad ieškovei negalima priskirti jokio akivaizdaus aplaidumo. Jos patvirtino šią poziciją administracinės procedūros metu, t. y., inter alia, atsakymuose į Komisijos du prašymus pateikti papildomos informacijos, atitinkamai 2001 m. rugpjūčio 8 d. ir 2002 m. rugpjūčio 2 d. Ieškovė mano, kad tokį aplaidumą Komisija turėjo nustatyti atsižvelgdama į visą susijusią informaciją, įskaitant nacionalinių įstaigų, kuriose suinteresuotasis turi teisę būti išklausytas, teiginius (pirmiau minėto sprendimo France‑aviation prieš Komisiją 36 punktas, 2000 m. sausio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Mehibas Dordtselaan prieš Komisiją, T‑290/97, Rink. p. II‑15, 27–29 punktai). Tačiau Komisija nepakankamai pagrindė Nyderlandų įstaigos nuomonės atmetimą.
68 Ieškovė taip pat pastebi, kad, kaip matyti iš Komisijos praktikos (2001 m. liepos 23 d. Komisijos sprendimo 21/00, 22/00, 23/00 ir 24/00 42 punktas) bei iš teismų praktikos (1998 m. vasario 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eyckeler & Malt prieš Komisiją, T‑42/96, Rink. p. II‑401, 159 ir 160 punktai), siekiant nustatyti akivaizdų aplaidumą reikia įvertinti, ar suinteresuotojo elgesys prieštaravo įprastai komercinei praktikai. Šiuo atveju ieškovės elgesys buvo suderinamas su tokia praktika. Ypač dėl kaltinimo, kad ji neapdraudė gabenamų prekių, ieškovė pažymi, kad Nyderlandų įstaiga 2002 m. rugpjūčio 2 d. atsakydama į Komisijos prašymą suteikti informaciją nurodė, jog bylos įvykių metu nebuvo lengva sudaryti draudimo sutartį ir tokių sutarčių sudarymas nebuvo įprasta praktika. Be to, ji teigia, kad faktinė aplinkybė, ar ji sudarė draudimo sutartį ar ne, neturi įtakos akivaizdaus aplaidumo buvimui. Galiausiai ieškovė pažymi, kad nors Komisija nurodė, jog draudimo sutarties sudarymas buvo tik vienas iš akivaizdaus aplaidumo vertinimo kriterijų, tačiau ji neidentifikavo ir nepatikslino kitų šiam atvejui taikytinų kriterijų. Ieškovė daro išvadą, kad ji negalėjo tinkamai apsiginti.
69 Ieškovė, be to, teigia, kad ji nebuvo akivaizdžiai aplaidi komerciniuose santykiuose su Hector International. Ji pažymi, kad po 1993 m. kovo mėn. pastaroji tinkamai nugabeno krovinį LEP International UK, kuri yra tos pačios, kaip ir ieškovė, bendrovės dukterinė įmonė. Hector International prašymu LEP International UK padėjo jai užmegzti kontaktus su ieškove. Įmonei Hector International ieškovė nepradėjo pildyti T 1 dokumentų, kol neįsitikino, kad ši įmonė yra moki, ir kol negavo su muitinės dokumentų formalumų tinkamu užbaigimu susijusių Hector International įsipareigojimų ir garantijų patvirtinimo. Be to, ieškovė užtikrino, kad kiekvieną kartą būtų pateikiamas tik ribotas T 1 dokumentų skaičius, o nauji dokumentai nebūtų išduodami iki kol su anksčiau išduotais dokumentais susijusius muitinės formalumus pagrįstai būtų galima laikyti tinkamai užbaigtais. Ji visuomet iš Hector International reikalavo grąžinti T 1 dokumento egzemplioriaus Nr. 5 kvitą, kuris visuomet būdavo pažymėtas vėliau pasirodžiusiais buvus netikrais Ispanijos muitinės antspaudu ir šios muitinės pareigūno parašu. Be to, ieškovė gaudavo kiekvienos siuntos CMR važtaraščius su pristatymą patvirtinančiais parašu ir antspaudu, įrodančius, kad mėsa buvo tinkamai pristatyta į paskirties vietą. Taigi ieškovė ėmėsi visų pagrįstų priemonių išvengti žalos dėl su muitinės dokumentais susijusių formalumų užbaigimo ir nebuvo aplaidi.
70 Komisija mano, kad ginčijamame sprendime ji padarė teisės požiūriu tinkamą išvadą dėl ieškovės akivaizdaus aplaidumo šiuo atveju.
71 Ji pažymi, kad ieškovės akivaizdaus aplaidumo klausimas neturi nieko bendro su klausimu, ar ji veikė sąžiningai, ar ne. Komisija pripažįsta, kad Nyderlandų muitinė informavo nebuvus ieškovės apgaulės ar akivaizdaus aplaidumo požymių. Tačiau ji primena, kad ji Nyderlandų muitinės du kartus prašė patikslinti savo poziciją, pirmą kartą 2000 m. lapkričio 24 d. prašymu ir antrą kartą – 2001 m. lapkričio 22 d. prašymu. Tačiau Nyderlandų įstaigos atsakymai nepadėjo nustatyti, ar šiuo atveju ieškovė buvo akivaizdžiai aplaidi, kadangi, vadovaujantis šiais pranešimais, minėta įstaiga manė, kad ieškovė veikė sąžiningai, kol neįrodyta priešingai, tik vadovaudamasi nekaltumo prezumpcijos principu.
72 Komisija pažymėjo, kad nustatant, ar buvo akivaizdaus aplaidumo požymių, ar ne, turi būti atsižvelgta į ypatingą Bendrijos tranzitą vykdančio pagrindinio vykdytojo atsakomybę. Ji pabrėžė, kad, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 46 konstatuojamojoje dalyje, šiuo klausimu ji turi atsižvelgti į suinteresuotojo patirtį, jo rūpestingumą ir reglamentavimo visumą (1996 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Günzler Aluminium prieš Komisiją, T‑75/95, Rink. p. II‑497). Būdama muitinės tarpininkė ieškovė yra patyręs ūkio subjektas, kuris turėtų žinoti apie su jos veikla susijusią komercinę riziką (ginčijamo sprendimo 47 konstatuojamoji dalis). Be to, su tranzito operacijomis susiję teisės aktai aiškiai detalizuoja pagrindinio vykdytojo pareigas ir atsakomybę (ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamoji dalis). Galiausiai deklarantas turėjo imtis visų būtinų priemonių apsisaugoti nuo komercinės rizikos, tačiau to nepadarė (ginčijamo sprendimo 49 ir 50 konstatuojamosios dalys).
73 Konkrečiai dėl atsakymo į klausimą, ar ieškovė buvo rūpestinga, Komisija pažymi, kad apsidraudimas yra tik viena iš aplinkybių, kurias reikėtų įvertinti. Komisija mano, kad remdamasi byloje esančiais duomenimis ji padarė teisingą išvadą, jog ieškovė nesiėmė būtinų atsargumo priemonių apsisaugoti nuo galimos rizikos.
74 Atsargumo priemonių, kurių ieškovė ėmėsi siekdama įsitikinti Hector International patikimumu, klausimu Komisija pastebėjo, kad ieškovė šią faktinę aplinkybę nurodė tik dublike. Ji primena, kad ieškovė pasirašė deklaraciją, kurioje ji patvirtina nebeturinti ko pridėti prie Nyderlandų įstaigos siunčiamų bylos dokumentų, ir turėjo galimybę pateikti savo pastabas dėl 2001 m. spalio 11 d. Komisijos laiško, kuriame aiškiai pripažįstamas akivaizdus ieškovės aplaidumas. Taigi Komisija daro išvadą, kad siekdama pagrįsti kaltinimą dėl nepakankamo ginčijamo sprendimo pagrindimo ieškovė nepagrįstai remiasi naujais faktiniais duomenimis šioje proceso stadijoje.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
75 Siekiant nustatyti, ar yra akivaizdaus aplaidumo požymių muitinės kodekso 239 straipsnio ir įgyvendinimo reglamento 905 straipsnio prasme, reikėtų atsižvelgti, inter alia, į nuostatų, dėl kurių nevykdymo atsiranda skola muitinei, visumą bei į ūkio subjekto profesinę patirtį bei rūpestingumą (pirmiau minėto sprendimo Söhl & Söhlke 56 punktas).
76 Šioje byloje ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad, pirma, būdama patyręs ūkio subjektas, ieškovė turėjo žinoti muitinės teisės aktus ir su savo komercine veikla susijusią riziką (47 konstatuojamoji dalis), antra, kad teisės aktai, susiję su tranzito operacijomis, aiškiai detalizuoja pagrindinio vykdytojo pareigas ir jam priskiriamą atsakomybę (48 konstatuojamoji dalis), bei, trečia, kad, atsižvelgiant į jos, kaip pagrindinės vykdytojos, atsakomybę, ieškovė turėjo imtis visų būtinų priemonių apsisaugoti nuo komercinės rizikos (49 konstatuojamoji dalis).
77 Tačiau paminėtos trys aplinkybės, t. y. teisės aktų nuostatų visuma, profesinė patirtis ir ūkio subjekto rūpestingumas, yra tik vertinimo kriterijai, į kuriuos Komisija turi atsižvelgti konkrečiai įvertindama, ar ūkio subjekto veiksmuose buvo, ar ne akivaizdaus aplaidumo požymių (žr. šiuo klausimu pirmiau minėto sprendimo Söhl & Söhlke 59 punktą). Iš tikrųjų vertindama Komisija turi identifikuoti konkrečius prašančiojo atsisakyti išieškoti veiksmus ar neveikimą, kurie, vertinant atskirai arba kartu, sudaro akivaizdaus aplaidumo požymius, ypač atsižvelgiant į nurodytus kriterijus.
78 Šiuo atžvilgiu pastebėtina, kad Nyderlandų muitinės įstaigos tiek prašyme atsisakyti išieškoti, tiek atsakymuose į administracinės procedūros metu Komisijos pateiktus du prašymus padarė išvadą, kad nenustatyta ieškovės apgaulės ar akivaizdaus aplaidumo požymių. Tačiau ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad ieškovės veiksmai turi būti laikomi akivaizdaus aplaidumo rezultatu (51 punktas). Be to, nors Komisija galėjo atmesti šią nacionalinės įstaigos poziciją (šiuo klausimu žr. pirmiau minėto sprendimo France‑aviation prieš Komisiją 36 punktą), ji privalėjo įrodyti, kad ieškovės elgesys buvo akivaizdžiai aplaidus, remdamasi atitinkamomis faktinėmis aplinkybėmis.
79 Tačiau, kaip posėdyje pripažino Komisija, ginčijamame sprendime identifikuoti tik du ieškovės poelgiai, kurie gali patvirtinti jos akivaizdų aplaidumą. Jie susiję, pirma, su tarpininkų netikrinimu ir, antra, tinkamu neapsidraudimu (49 punktas).
80 Pirmojo kaltinimo ieškovei tariamu tarpininkų netikrinimu klausimu ginčijamu sprendimu visiškai nekonkretizuojama, kuo pasireiškė ieškovės aplaidumas. Nesant bent minimalaus šio kaltinimo paaiškinimo Pirmosios instancijos teismas mano, kad jis neįrodytas. Šio kaltinimo pripažinimas reikštų, kad bet kuris ūkio subjektas, tapęs trečiųjų asmenų, su kuriais jis turi komercinius santykius, apgaulės auka, yra akivaizdžiai aplaidus.
81 Be to, svarbu pastebėti, kad ieškovė teigia, jog Hector International atžvilgiu ji ėmėsi daug atsargumo priemonių. Įmonei Hector International ji nepradėjo pildyti T 1 dokumentų, kol neįsitikino, kad ši bendrovė yra moki, ir kol negavo su muitinės dokumentų formalumų tinkamu užbaigimu susijusių Hector International įsipareigojimų ir garantijų patvirtinimo. Be to, ji užtikrino, kad kiekvieną kartą būtų pateikiamas tik ribotas T 1 dokumentų skaičius, o nauji dokumentai nebūtų išduodami iki kol su anksčiau išduotais dokumentais susijusius muitinės formalumus pagrįstai būtų galima laikyti tinkamai užbaigtais. Galiausiai ji visuomet iš Hector International reikalavo grąžinti T 1 dokumento egzemplioriaus Nr. 5 kvitą, kuris visuomet būdavo pažymėtas Ispanijos muitinės antspaudu ir šios muitinės pareigūno parašu, bei CMR važtaraščius su pristatymą patvirtinančiais parašu ir antspaudu. Šios atsargumo priemonės, kurių Komisija neginčijo, parodo ieškovės apdairų ir tinkamą elgesį tikrinant nagrinėjamos muitinės operacijos dalyvius.
82 Pirmosios instancijos teismas atmeta Komisijos argumentą, kad ieškovė nepagrįstai remiasi šiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl to, kad jos nurodytos tik dublike. Iš tiesų primintina, kad Komisija turi įrodyti ieškovės akivaizdų aplaidumą šiuo atveju. Tačiau 2001 m. spalio 11 d. laišku pateikdama savo prieštaravimus Komisija nepatikslino, kodėl ji manė, kad ieškovė buvo aplaidi tikrindama muitinės operacijos dalyvius. 2001 m. lapkričio 9 d. atsakymu ieškovė teigė, kad ji nebuvo aplaidi, inter alia, nurodydama, kad ji gabeno apdairiai ir neturėjo galimybės patikrinti, ar užbaigiant muitinės formalumus nebuvo padaryti pažeidimai. Ginčijamu sprendimu Komisija vėliau palaikė kaltinimą tariamais pažeidimais tikrinant muitinės operacijos dalyvius, tačiau vis dėlto jo išsamiau nedetalizavo. Pradiniame ieškinyje ieškovė pakartojo, kad jos visiškai negalima apkaltinti nustatytais nusižengimais, ir teigė, kad jos elgesys šiuo atveju atitiko įprastą komercinę praktiką. Atsiliepime į ieškinį Komisija pakartoja savo poziciją ir ginčija ieškovės teiginius. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, ieškovės negalima kaltinti papildžius savo dubliką ginčijamo sprendimo ir atsiliepimo į ieškinį teiginį paneigiančiais argumentais ir atitinkamais faktiniais įrodymais.
83 Antro kaltinimo neapdraudus atitinkamos rizikos atžvilgiu svarbu pastebėti, kad nors ūkio subjektai turi apsisaugoti nuo įprastos komercinės rizikos ir dėl to elementarus finansinės žalos patyrimo faktas nėra ypatinga situacija Bendrijos muitinės teisės aktų prasme (žr. šiuo klausimu pirmiau minėto sprendimo Hyper prieš Komisiją 113 ir 114 punktus), vis dėlto kaip bendroji taisyklė nepriimtina, kad vien neapdraudimas būtų ūkio subjekto akivaizdžiai aplaidaus elgesio įrodymas. Ginčijamame sprendime Komisija nenurodė priežasčių, dėl kurių, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, ieškovės neapdraudimas su nagrinėjamomis operacijomis susijusios rizikos buvo akivaizdžiai aplaidus elgesys. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad nuo atitinkamos rizikos apdraudimo ar ne priklauso, kas bus atsakingas už skolą muitinei ir žalą, atsiradusią dėl nagrinėjamų operacijų, t. y. muitinės tarpininkas arba jo draudikas. Aplinkybė, kad ieškovė negali draudimo bendrovei pateikti atgręžtinio reikalavimo grąžinti skolos muitinei sumą, už kurios sumokėjimą ji yra atsakinga, ir dėl to turi ją sumokėti pati, neturi jokio poveikio sąlygoms, kuriomis įgyjama teisė teisingumo sumetimais prašyti atsisakyti išieškoti minėtą skolą, ir atitinkamai Komisijos pareigai atsisakyti išieškoti, jei įvykdytos minėtos sąlygos. Kita vertus, draudikas galėtų perimti tarpininko teises muitinės įstaigų atžvilgiu arba palaukti tarpininko Komisijai pateikto prašymo rezultato. Todėl faktinė neapsidraudimo aplinkybė nėra aplaidumas.
84 Be to, atkreiptinas dėmesys, kad muitinės kodekso 239 straipsnyje numatyta galimybė grąžinti arba atsisakyti išieškoti importo ar eksporto muitus situacijose, atsiradusiose dėl aplinkybių, kuriomis suinteresuoto asmens veiksmuose nėra apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių. Įgyvendinančio reglamento 905 straipsnyje nustatyta, kad prašymas atsisakyti išieškoti turi būti paremtas įrodymais, kurių pagrindu galima būtų nustatyti ypatingą situaciją, atsiradusią dėl aplinkybių, kurios nėra apgaulė ar akivaizdus aplaidumas. Iš šių nuostatų turinio matyti, kad turi būti nustatytas ryšys tarp aplaidumo, kuriuo kaltinamas ūkio subjektas, ir konstatuotos ypatingos situacijos. Nenustačius tokio ryšio būtų nepagrįsta atmesti prašymą atsisakyti išieškoti arba atlyginti. Šiuo atveju pastebėtina, kad ieškovės neapsidraudimas neturėjo poveikio apgaulės vykdymui ir nebuvo kliūtis ją nustatyti. Tuo labiau kad siaurąja prasme ši aplinkybė neturi jokio ryšio su faktine aplinkybe, jog Nyderlandų muitinės įstaigos tam tikrą laiką nepranešė ieškovei apie apgaulę, susijusią su viena iš jos pateiktų deklaracijų.
85 Todėl darytina išvada, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą pripažindama ieškovės akivaizdų aplaidumą.
86 Dėl to antroji kaltinimo dalis yra priimtina.
87 Taigi šis ieškinys yra pagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
88 Pagal Darbo reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo pačios ir ieškovės išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
89 Vadovaujantis Darbo reglamento 87 straipsnio 4 dalimi Ispanijos Karalystė, į bylą įstojusi šalis, pati padengia savo išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia :
1. 2002 m. spalio 7 d. Komisijos sprendimas REM 08/00 panaikinamas tiek, kiek juo nesutinkama atsisakyti išieškoti iš ieškovės importo muitus už jos atliktas muitinės operacijas nuo 1995 m. birželio 12 d.
2. Komisija padengia savo pačios ir ieškovės išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
3. Ispanijos Karalystė pati padengia savo išlaidas.
Cooke
| García-Valdecasas | Labucka |
Paskelbta 2005 m. rugsėjo 21 d. viešame posėdyje Liuksemburge .
Turinys
Teisinis pagrindas
Su išoriniu Bendrijos tranzitu susiję teisės aktai
Su importo arba eksporto muitų atlyginimu arba atsisakymu juos išieškoti susiję teisės aktai
Faktinės bylos aplinkybės
Nagrinėjama išorinio Bendrijos tranzito procedūra
Administracinė prašymo atsisakyti išieškoti importo muitus nagrinėjimo procedūra
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
Dėl pirmosios pagrindo dalies, susijusios su ypatingos situacijos susiklostymu
Įvadas
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl tariamo Nyderlandų vald˛ios įstagų aplaidumo atskleidžiant apgaulę ir jų vėlavimo informuoti ieškovę apie jos i�duotuose muitinės dokumentuose padarytus pa˛eidimus
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl antrosios pagrindo dalies, susijusios su ieškovės neveikimo ir akivaizdaus aplaidumo požymių nebuvimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl bylinėjimosi išlaidų