Language of document : ECLI:EU:C:2021:104

GENERALINIO ADVOKATO

ATHANASIOS RANTOS IŠVADA,

pateikta 2021 m. vasario 10 d.(1)

Byla C719/19

FS

prieš

Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid

(Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos pilietybė – SESV 21 straipsnis – Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38/EB – 15 straipsnis – Sprendimas, apribojantis laisvą judėjimą dėl kitų priežasčių nei viešoji tvarka, visuomenės saugumas ar sveikatos apsauga – Sąjungos piliečio neteisėtas buvimas priimančiojoje valstybėje narėje – Sprendimas išsiųsti iš šalies – Fizinis Sąjungos piliečio išvykimas iš priimančiosios valstybės narės – Sprendimo išsiųsti poveikis laiko atžvilgiu – 5, 6 ir 7 straipsniai – Galimybė Sąjungos piliečiui pasinaudoti nauja teise atvykti arba gyventi šalyje, grįžus į priimančiąją valstybę narę“






I.      Įvadas

1.        Ar Sąjungos pilietis, praradęs teisę gyventi valstybės narės, kurios pilietybės neturi, teritorijoje, dėl ko buvo priimtas sprendimas išsiųsti jį iš šalies pagal Direktyvos 2004/38/EB(2) (toliau – Direktyva dėl gyvenimo šalyje) 15 straipsnio 1 dalį, gali, jei nedelsdamas grįžta į tą valstybę narę po to, kai vykdydamas šį sprendimą išsiųsti jį iš šalies išvyko iš jos teritorijos, remtis pagal šią direktyvą įgyta nauja teise gyventi šalyje? Jei į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai, kiek laiko šis pilietis turi gyventi už šios valstybės narės teritorijos ribų, kol galės įgyti naują teisę gyventi toje pačioje valstybėje narėje?

2.        Tokie yra šioje byloje kylantys klausimai, kuriuos išnagrinėjęs Teisingumo Teismas turės nustatyti, kada sprendimas išsiųsti iš šalies, priimtas „dėl kitų priežasčių nei viešoji tvarka, visuomenės saugumas ar visuomenės sveikata“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 1 dalį, nebesukelia teisinių pasekmių ir kokiomis sąlygomis dėl to Sąjungos pilietis gali vėl įgyti teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje.

3.        Šie klausimai leis Teisingumo Teismui pirmą kartą pareikšti nuomonę tiek dėl tokio sprendimo išsiųsti iš šalies poveikio laiko atžvilgiu, tiek apskritai dėl 15 straipsnio sąsajos su 5 straipsniu (Įvažiavimo teisė), paskui – su 6 straipsniu (Teisė gyventi šalyje iki trijų mėnesių) ir galiausiai – su šios direktyvos 7 straipsniu (Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius)(3).

4.        Atsakymai į šiuos klausimus nėra aiškūs. Pirma, minėtuose klausimuose pabrėžiama, kad reikia rasti subtilią pusiausvyrą tarp dviejų nelengvai suderinamų teisių – Sąjungos piliečių teisės laisvai gyventi Sąjungos teritorijoje ir valstybių narių teisės išsiųsti iš savo teritorijos asmenis, kurie neturi teisės joje gyventi. Antra, tie patys klausimai susiję su konkrečiu teisės aktų kontekstu, kai nevykdoma kontrolė prie Sąjungos vidaus sienų(4), o tai sunkiai suderinama su pačia Sąjungos piliečio išsiuntimo iš vienos valstybės narės į kitą sąvoka.

5.        Šioje išvadoje išdėstysiu mano pasiūlymus pagrindžiančias priežastis, kurias galima apibendrinti taip:

–        sprendimo išsiųsti iš šalies, priimto remiantis Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 1 dalimi, teisinės pasekmės negali išnykti vien dėl to, kad Sąjungos pilietis fiziškai išvyksta iš priimančiosios valstybės narės teritorijos, nes tai pakenktų šios direktyvos veiksmingumui,

–        pasiūlymas sistemingai išlaikyti sprendimo išsiųsti iš šalies poveikį tam tikrą apibrėžtą laikotarpį po atitinkamo asmens fizinio išvykimo, kuris truktų ne mažiau kaip tris mėnesius, nulemtų nepateisinamą SESV 21 straipsnyje įtvirtintos ir šioje direktyvoje patikslintos teisės gyventi šalyje apribojimą ir

–        priimančiosios valstybės narės valdžios institucijos turi įvertinti pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnį priimtų sprendimų išsiųsti iš šalies poveikį laiko atžvilgiu ir a fortiori galimybę remtis nauja teise gyventi šalyje, išsamiai išnagrinėjusios atitinkamo asmens padėtį, atsižvelgdamos į visas reikšmingas aplinkybes ir, be kita ko, realų ir faktinį jo gyvenimo šioje valstybėje narėje tikslą ir pavojų, kad šis asmuo taps nepagrįsta našta minėtos valstybės narės socialinės paramos sistemai.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

6.        Direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „[t]ol, kol turintieji teisę gyventi šalyje netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, jie neturėtų būti išsiunčiami iš šalies. Todėl išsiuntimo iš šalies priemonė neturėtų būti automatinė socialinės paramos sistemos regreso teisės [kreipimosi dėl socialinės paramos] pasekmė. <…> Išsiuntimo iš šalies priemonė jokiu būdu neturėtų būti taikoma darbuotojams, savarankiškai dirbantiesiems ar ieškantiems darbo, kaip apibrėžta Teisingumo Teismo, išskyrus valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežastis“.

7.        Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi, be kita ko, Sąjungos piliečiui, turinčiam galiojančią asmens tapatybės kortelę arba galiojantį pasą, suteikiama teisė įvažiuoti į valstybių narių teritoriją.

8.        Pagal minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalį Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje iki trijų mėnesių laikotarpį, „netaikant jokių reikalavimų ar formalumų“, išskyrus reikalavimą turėti galiojančią asmens tapatybės kortelę arba galiojantį pasą.

9.        Pagal tos pačios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį Sąjungos pilietis turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius, jeigu: a) yra darbuotojas ar savarankiškai dirbantysis priimančiojoje valstybėje narėje; arba b) turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, ir turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje; arba c) yra studentas ir iš esmės atitinka tas pačias b punkte nustatytas sąlygas.

10.      Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai turi šios direktyvos 6 straipsnyje numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, ir šios direktyvos 7, 12 ir 13 straipsniuose numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie atitinka šiuose straipsniuose nustatytus reikalavimus. Nukrypstant nuo šių nuostatų, tos pačios direktyvos 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šiems Sąjungos piliečiams jokiu atveju negali būti taikoma išsiuntimo iš šalies priemonė, jeigu jie yra: a) darbuotojai arba savarankiškai dirbantieji; arba b) į priimančiosios valstybės narės teritoriją atvyko ieškoti darbo.

11.      Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio „Procedūriniai saugikliai“ 1 dalyje nurodyta, kad „30 ir 31 straipsniuose nustatytos procedūros taikomas [taikomos] analogiškai visiems sprendimams, apribojantiems Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvą judėjimą dėl kitų priežasčių nei valstybinė politika [viešoji tvarka], visuomenės saugumas ar sveikatos apsauga“. Pagal šio straipsnio 2 dalį, asmens „[t]apatybės kortelės ar paso, kuriais remiantis atitinkamas asmuo atvyko į priimančiąją valstybę narę <…>, galiojimo laiko pasibaigimas nesudaro išsiuntimo iš priimančiosios valstybės narės pagrindo“. Galiausiai šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „[p]riimančioji valstybė narė negali drausti įvažiuoti į šalį pagal išsiuntimo iš šalies sprendimą, kuriam taikoma šio straipsnio 1 dalis“.

12.      Šios direktyvos 30 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „[p]ranešime [apie pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 27 straipsnio 1 dalį priimtus sprendimus] nurodomas <…>, jei taikytina, laikas, per kurį asmuo turi palikti valstybės narės teritoriją. Išskyrus tinkamai pagrįstus neatidėliotinus atvejus, laikas, per kurį leidžiama palikti teritoriją, turi būti ne trumpesnis kaip vienas mėnuo nuo pranešimo dienos“.

B.      Nyderlandų teisė

13.      2000 m. lapkričio 23 d. Vreemdelingenwet 2000 (2000 m. Užsieniečių įstatymas) (Stb. 2000, Nr. 495) 61 ir 62 straipsniuose numatyta, kad užsienietis, kurio buvimas šalyje nėra arba jau nebėra teisėtas, turi savo iniciatyva išvykti iš Nyderlandų per keturias savaites nuo teisėto buvimo pabaigos. Šio įstatymo 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuris šalyje gyvena neteisėtai ir savo iniciatyva neišvyko iš Nyderlandų per šį laiką, gali būti išsiųstas iš šalies.

III. Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

14.      Apeliantas pagrindinėje byloje FS yra Lenkijos pilietis, 2017 m. lapkričio 9 d. įtrauktas į Nyderlandų nerezidentų registrą(5).

15.      2018 m. birželio 1 d. Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai, toliau – valstybės sekretorius) sprendimu buvo nustatyta, kad FS šalyje yra neteisėtai, nes nebetenkina Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 7 straipsnyje numatytų sąlygų, susijusių su teise gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius(6), ir jam buvo nurodyta išvykti iš Nyderlandų teritorijos. Priimant šį sprendimą buvo atsižvelgta į tai, kad policija gana dažnai sulaikydavo FS dėl įtarimų vagystėmis iš parduotuvių ir kišenvagystėmis.

16.      2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu valstybės sekretorius pripažino FS pateiktą prieštaravimą dėl 2018 m. birželio 1 d. sprendimo nepagrįstu. Valstybės sekretorius, pirma, pripažino, kad FS elgesys nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 27 straipsnį, bet, antra, nustatė keturių savaičių terminą savanoriškai išvykti iš šalies, kuriam pasibaigus FS galėjo būti išsiųstas dėl neteisėto buvimo šalyje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šis sprendimas išsiųsti iš šalies yra „Sąjungos piliečio laisvą judėjimą apribojantis sprendimas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalį. Kadangi FS neapskundė šio sprendimo, jis tapo galutinis (toliau – sprendimas išsiųsti iš šalies).

17.      2018 m. spalio 23 d. Vokietijos policija sulaikė FS dėl įtarimų įvykdžius vagystę iš parduotuvės. Pagrindinės bylos šalys neginčija, kad FS įrodė, jog iš Nyderlandų išvyko per jam skirtą keturių savaičių terminą, t. y. iki 2018 m. spalio 24 d. Šiuo klausimu FS taip pat nurodė, kad po išvykimo, kurio tiksli data bylos dokumentuose nenurodyta, jis gyveno pas draugus Kaldenkirchene (Vokietija), labai arti Nyderlandų ir Vokietijos sienos. FS taip pat nurodė, kad dėl savo priklausomybės nuo marihuanos, kasdien jos pirkti vykdavo į Nyderlandus. Galiausiai jis pareiškė, kad 2018 m. lapkričio 21 d. į Nyderlandus atvyko dėl to, kad buvo gavęs šaukimą 2018 m. lapkričio 23 d. stoti prieš policijos teismą.

18.      2018 m. lapkričio 22 d. vieno Nyderlandų prekybos centro darbuotojai sulaikė FS dėl įtarimų įvykdžius vagystę. Tada jį perėmė į įvykio vietą iškviesti policijos pareigūnai, nes jis negalėjo pateikti asmens tapatybės dokumento. Policija laikė FS sulaikytą, kad būtų atlikta nacionalinėje teisėje tokiais atvejais numatyta apklausa.

19.      2018 m. lapkričio 23 d. sprendimu valstybės sekretorius pritaikė FS administracinį sulaikymą, siekdamas išsiųsti jį į kilmės šalį – Lenkiją (toliau – sprendimas dėl administracinio sulaikymo). Šis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į riziką, kad FS vengs užsieniečių kontrolės, taip pat vengs pasirengimo išvykimui ar išsiuntimo procedūros arba trukdys šioms priemonėms. Ši rizika kyla dėl to, kad FS, pirma, tam tikrą laiką vengė užsieniečių kontrolės, antra, buvo priimtas sprendimas išsiųsti jį iš šalies, įpareigojant išvykti iš Nyderlandų teritorijos, kurio jis neįvykdė per šiame sprendime nustatytą terminą(7), trečia, jis neturėjo nei nuolatinės, nei pastovios gyvenamosios vietos, ketvirta, jis neturėjo pakankamai išteklių ir, penkta, buvo įtariamas padaręs nusikalstamą veiką arba už tai buvo nuteistas.

20.      2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Groningen (Hagos apygardos teismas, posėdžiaujantis Groningene, Nyderlanduose, toliau – Rechtbank) pripažino FS skundą dėl sprendimo dėl administracinio sulaikymo nepagrįstu ir atmetė jo prašymą atlyginti žalą. FS dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai).

21.      2018 m. gruodžio 18 d. FS pateikė skundą dėl sprendimo išsiųsti jį į Lenkiją; išsiuntimas buvo numatytas 2018 m. gruodžio 21 d. Jis taip pat paprašė voorzieningenrechter van de rechtbank Den Haag (laikinąsias apsaugos priemones taikantis Hagos teismo teisėjas, Nyderlandai, toliau – voorzieningenrechter) taikyti laikinąją apsaugos priemonę, pagal kurią šis išsiuntimas būtų uždraustas.

22.      2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu voorzieningenrechter, pirma, patenkino prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir nusprendė, kad nebuvo įrodyta, jog tuo metu FS neteisėtai gyveno Nyderlanduose, ir, antra, uždraudė valstybės sekretoriui išsiųsti FS prieš pasibaigiant keturių savaičių terminui, skaičiuojamam nuo valstybės sekretoriaus sprendimo dėl skundo.

23.      Tos pačios dienos sprendimu valstybės sekretorius, remdamasis šiuo voorzieningenrechter sprendimu, panaikino FS administracinį sulaikymą.

24.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, nepaisant to, kad FS administracinis sulaikymas buvo panaikintas, jis išsaugojo suinteresuotumą pateikti apeliacinį skundą Raad van State (Valstybės Taryba), nes turėtų teisę į kompensaciją, jei šis sulaikymas būtų pripažintas neteisėtu. Taip nutiktų, jeigu 2018 m. lapkričio 23 d. (administracinio sulaikymo dieną) FS pagal Sąjungos teisę turėjo teisę gyventi Nyderlanduose.

25.      Raad van State (Valstybės Taryba) apeliaciniame procese pagrindinės bylos šalys laikėsi dviejų priešingų pozicijų šiuo klausimu.

26.      Viena, FS kaltina rechtbank tuo, kad šis tinkamai nemotyvavo savo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo, nes iš tikrųjų jis išvyko iš Nyderlandų per sprendime išsiųsti iš šalies nustatytą terminą, todėl pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 6 straipsnį administracinio sulaikymo dieną vėl turėjo teisę gyventi Nyderlanduose.

27.      Kita, valstybės sekretorius pripažįsta, kad FS įrodė iš Nyderlandų išvykęs per sprendime išsiųsti iš šalies nustatytą terminą, tačiau tvirtina, kad šio sprendimo teisinės pasekmės dar nebuvo pasibaigusios, todėl FS negalėjo būti iš naujo įgijęs teisės gyventi Nyderlanduose. Iš tikrųjų šios teisinės pasekmės būtų išnaudotos tik tuo atveju, jeigu, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija(8), FS būtų įsikūręs kitoje valstybėje narėje Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 7 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis ir galėtų įrodyti, kad „faktiškai gyveno“ toje kitoje valstybėje narėje ilgiau nei tris mėnesius. Tačiau, turint omenyje FS pareiškimus dėl jo gyvenimo Vokietijoje, taip nėra. Valstybės sekretoriaus teigimu, tik toks aiškinimas leistų išvengti piktnaudžiavimo teise; jei būtų kitaip, FS būtų pakakę Vokietijoje pagyventi tik vieną dieną, kad sprendimo išsiųsti jį iš šalies teisinės pasekmės būtų panaikintos ir jis vėl galėtų teisėtai grįžti į Nyderlandus ir ten gyventi.

28.      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi: kadangi šiuo metu neginčijama, kad FS išvyko iš Nyderlandų teritorijos per sprendime išsiųsti jį iš šalies nustatytą laiką, atsakymas į klausimą, ar jam teisėtai pritaikytas administracinis sulaikymas, priklauso nuo to, ar tą dieną jis vėl buvo įgijęs teisę gyventi Nyderlanduose, visų pirma pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 6 straipsnį. Pastarasis aspektas savo ruožtu priklauso nuo sprendimo išsiųsti iš šalies teisinių pasekmių, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 15 straipsnį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nei iš minėtos direktyvos 15 straipsnio formuluotės, nei iš jos struktūros nematyti, ar sprendimas išsiųsti iš šalies ir toliau sukelia teisines pasekmes tam tikrą apibrėžtą laikotarpį po atitinkamo asmens išvykimo iš priimančiosios valstybės narės, ar toks sprendimas turi būti laikomas visiškai įvykdytu nuo tokio išvykimo momento.

29.      Šiomis aplinkybėmis Raad van State (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [Direktyvos dėl gyvenimo šalyje] 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal šią nuostatą priimtas sprendimas išsiųsti Sąjungos pilietį iš priimančiosios valstybės narės teritorijos yra įvykdytas ir daugiau nebesukelia jokių teisinių pasekmių, kai tik šis Sąjungos pilietis įrodo, kad išvyko iš priimančiosios valstybės narės teritorijos per šiame sprendime nustatytą savanoriško išvykimo terminą?

2.      Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar šiam Sąjungos piliečiui, kuris nedelsdamas grįžo į priimančiąją valstybę narę, suteikiama [Direktyvos dėl gyvenimo šalyje] 6 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė gyventi šalyje iki trijų mėnesių, o gal priimančioji valstybė narė gali priimti naują išsiuntimo iš šalies sprendimą tam, kad Sąjungos piliečiui būtų užkirstas kelias kaskart trumpam laikotarpiui įvažiuoti į priimančiosios valstybės narės teritoriją?

3.      Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar šis Sąjungos pilietis privalo tam tikrą laikotarpį gyventi už priimančiosios valstybės narės teritorijos ribų ir kokia yra šio laikotarpio trukmė?

30.      Rašytines pastabas pateikė FS, Nyderlandų, Čekijos ir Danijos vyriausybės bei Europos Komisija. Be to, išskyrus Čekijos vyriausybę, visos šios šalys išdėstė savo nuomonę per 2020 m. lapkričio 16 d. įvykusį posėdį. Belgijos vyriausybė, kuri nepateikė rašytinių pastabų, per šį posėdį taip pat galėjo išdėstyti savo argumentus.

IV.    Analizė

A.      Pirminės pastabos

31.      Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą grindžiamas ginču dėl Lenkijos piliečio FS, kurį, praradusį teisę gyventi Nyderlanduose pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 7 straipsnį, buvo nuspręsta išsiųsti iš šalies vadovaujantis šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalimi. Savanoriškai išvykęs iš šios valstybės narės per šiame sprendime išsiųsti iš šalies nustatytą terminą, šis pilietis tvirtina, kad gyveno pas draugus Vokietijoje, netoli Nyderlandų sienos, ir kasdien vykdavo į Nyderlandus nusipirkti marihuanos. Praėjus mėnesiui po išvykimo iš šalies, jis buvo sulaikytas Nyderlandų policijos, nes negalėjo pateikti asmens tapatybės dokumento, ir jam pritaikytas administracinis sulaikymas siekiant išsiųsti į jo kilmės šalį, motyvuojant tuo, kad yra rizika, jog jis vengs užsieniečių kontrolės, taip pat pasirengimo išsiųsti arba jam trukdys. Ši rizika visų pirma kyla dėl to, kad minėtas pilietis iš esmės nevisiškai įvykdė minėtą sprendimą išsiųsti jį iš šalies, nes neįrodė, jog faktiškai gyveno kitoje valstybėje narėje.

32.      Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 1 dalį priimtas sprendimas išsiųsti iš šalies yra visiškai įvykdytas vien dėl to, kad Sąjungos pilietis fiziškai išvyksta iš priimančiosios valstybės narės teritorijos, ir tokiu atveju sugrįžęs šis pilietis turi naują teisę gyventi šalyje iki trijų mėnesių pagal šios direktyvos 6 straipsnį, ar sprendimas išsiųsti jį iš šalies sukelia teisines pasekmes tam tikrą laiką po to piliečio fizinio išvykimo. Pastaruoju atveju jis nori žinoti, kiek laiko išlieka tokios pasekmės.

33.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad atsakymas į šiuos klausimus yra būtinas siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, kilusį dėl sprendimo pritaikyti administracinį sulaikymą teisėtumo. Jeigu sprendimo išsiųsti iš šalies teisinės pasekmės pasibaigtų vien dėl to, kad FS atvyko į Vokietiją, nors ir vienai dienai, nuo grįžimo į Nyderlandus momento jis įgytų naują teisę gyventi šalyje pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 6 straipsnį. Nepriėmus naujo sprendimo išsiųsti iš šalies, sprendimas taikyti administracinį sulaikymą būtų neteisėtas, taigi FS įgytų teisę į kompensaciją.

34.      Taigi iškelti klausimai yra svarbūs ne vien kiek neįprastomis šios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Iš tikrųjų prejudiciniai klausimai yra susiję su platesne problematika – svarstoma, kaip valstybė narė gali veiksmingai išsiųsti iš savo teritorijos (dėl kitų nei viešoji tvarka, visuomenės saugumas ar sveikatos apsauga priežasčių) Sąjungos pilietį, kuris, pasibaigus teisėto gyvenimo šalyje laikotarpiui, joje tebegyvena, nors neatitinka Direktyvoje dėl gyvenimo šalyje nustatytų sąlygų, ir gali tapti nepagrįsta našta šios valstybės narės socialinės paramos sistemai. Šis klausimas dar svarbesnis dėl to, kad Šengeno erdvėje(9) vidaus sienas asmenys gali kirsti netikrinami. Todėl valstybė narė turi labai ribotas galimybes patikrinti, ar neteisėtai šalyje buvęs Sąjungos pilietis iš tikrųjų buvo iš jos išsiųstas.

35.      Atsižvelgiant į šias išvadas, pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 1 dalį priimto sprendimo išsiųsti iš šalies poveikio laiko atžvilgiu analizė atrodo neatsiejama nuo šios nuostatos santykio su kitomis šios direktyvos III skyriaus nuostatomis, kuriomis reglamentuojama teisė gyventi šalyje. Taigi prieš pradedant analizę man atrodo naudinga pateikti taikytinų teisės aktų apžvalgą (1), kuri taip pat padės išsiaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinių klausimų apimtį (2).

1.      Dėl taikomos reglamentavimo sistemos

36.      Pirmiausia reikia priminti, kad Sąjungos pilietybė – įtvirtinta Mastrichto sutartimi(10) – kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pagrindinę ir individualią teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, laikantis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose priemonėse nustatytų apribojimų ir suvaržymų. Ši teisė šiuo metu Sąjungos piliečiams suteikiama pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį ir įtvirtinama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 45 straipsnyje. Direktyva dėl gyvenimo šalyje, kuria, be kita ko, reglamentuojamos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių naudojimosi teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje sąlygos, siekiama palengvinti ir sustiprinti šios teisės įgyvendinimą(11).

37.      Direktyvoje dėl gyvenimo šalyje numatytos dvi Sąjungos piliečių gyvenimo šalyje sistemos: III skyriaus nuostatomis reglamentuojama „teisė gyventi šalyje“, apimanti teises gyventi šalyje „iki trijų mėnesių“ ir „ilgiau kaip tris mėnesius“ (toliau kartu – „laikinas gyvenimas šalyje“), ir IV skyriaus nuostatomis reglamentuojama „teisė nuolat gyventi šalyje“, kurios atveju atitikties reikalavimams sąlygos nustatytos šios direktyvos 16–18 straipsniuose. Toliau bus nagrinėjamas tik šioje byloje svarbus laikino gyvenimo šalyje klausimas, o tai padės nustatyti priežastis, pateisinančias sprendimą išsiųsti iš šalies pagal minėtos direktyvos 15 straipsnį.

a)      Direktyvoje dėl gyvenimo šalyje numatyta teisė laikinai gyventi šalyje

1)      Teisė gyventi šalyje iki trijų mėnesių

38.      Pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 6 straipsnio 1 dalį Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje iki trijų mėnesių trukmės laikotarpį, netaikant jokių reikalavimų ar formalumų, išskyrus reikalavimą turėti galiojančią asmens tapatybės kortelę arba galiojantį pasą. Nors šios direktyvos 6 straipsnyje nenustatyta jokios su Sąjungos piliečio finansiniais ištekliais susijusios sąlygos, pagal jos 14 straipsnio 1 dalį ši teisė gyventi šalyje tris mėnesius išlaikoma tol, kol šis pilietis netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai(12). Ši taisyklė suderinama su tos pačios direktyvos 24 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią priimančioji valstybė narė, be kita ko, gali nesuteikti teisės į socialinę paramą per pirmuosius tris gyvenimo šalyje mėnesius.

39.      Kalbant apie šių gyvenimo šalyje sąlygų patikrinimą, pažymėtina, kad nors ši valstybė narė negali įpareigoti Sąjungos piliečių užsiregistruoti kompetentingose institucijose(13), ji vis dėlto turi teisę įpareigoti šiuos piliečius pateikti tapatybės ir pilietybės įrodymus, jeigu ši pareiga, susijusi su asmens tapatybe kortele, yra nustatyta jos pačios piliečiams(14). Tačiau ši valstybė narė negali neigti teisės gyventi šalyje vien dėl to, kad pilietis nepateikė vieno ar kito minėto dokumento, visų pirma, kai suinteresuotasis asmuo vis dėlto gali vienareikšmiškai įrodyti savo pilietybę kitomis priemonėmis(15).

2)      Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius

40.      Sąjungos pilietis taip pat turi teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje ilgiau kaip tris mėnesius, jeigu atitinka Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 7 straipsnio 1 dalies a, b arba c punktuose išsamiai aprašytas sąlygas, t. y. iš esmės: a) yra darbuotojas ar savarankiškai dirba priimančiojoje valstybėje narėje; arba b) turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams ir turi visavertį sveikatos draudimą toje valstybėje narėje; arba c) yra studentas ir turi pakankamai išteklių bei visavertį sveikatos draudimą.

41.      Valstybės narės gali nurodyti Sąjungos piliečiams registruotis kompetentingose institucijose, bet registracijai skirtas laikotarpis turi būti ne trumpesnis kaip trys mėnesiai nuo atvykimo dienos(16). Be to, pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 14 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, kai yra pagrįstai abejojama, ar Sąjungos pilietis ar jo šeimos nariai atitinka 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, valstybės narės gali tai patikrinti. Tačiau toks tikrinimas negali būti atliekamas sistemiškai. Galiausiai valstybė narė gali reikalauti iš suinteresuotojo asmens pranešti apie savo buvimą jos teritorijoje per pagrįstą ir nediskriminacinį laikotarpį po atvykimo į šios valstybės narės teritoriją(17).

3)      Šeimos narių išvestinė teisė gyventi šalyje

42.      Sąjungos piliečio šeimos nariai gali gyventi valstybių narių teritorijoje, jeigu atitinka Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 6 straipsnio 2 dalyje (dėl gyvenimo šalyje iki trijų mėnesių) arba 7 straipsnio 1 dalies d punkte ir 2 dalyje nustatytus reikalavimus (dėl gyvenimo ilgiau kaip tris mėnesius), t. y. lydėti šį teisę gyventi šalyje turintį Sąjungos pilietį arba pas jį atvykti(18).

b)      Sprendimą išsiųsti iš šalies pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 1 dalį pagrindžiantys motyvai

43.      Direktyvoje dėl gyvenimo šalyje ne tik įtvirtintos taisyklės, reglamentuojančios joje numatytų įvairių rūšių teisių gyventi šalyje gavimo sąlygas, bet ir įtvirtintos nuostatos, kuriomis siekiama reglamentuoti dėl vienos iš šių teisių praradimo susidariusią situaciją.

44.      Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Direktyvoje dėl gyvenimo šalyje numatyti du atvejai, kai valstybės narės gali priimti sprendimus išsiųsti iš šalies: kai toks sprendimas priimamas „dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių“ (šios direktyvos 27 straipsnis) arba „dėl kitų priežasčių nei valstybinė politika [viešoji tvarka], visuomenės saugumas ar sveikatos apsauga“ (šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalis)(19).

45.      Kalbant apie antrąjį atvejį, prie kurio priskiriama pagrindinė byla, pirmiausia reikia konstatuoti, kad tos pačios direktyvos III skyriuje esantis 15 straipsnis taikomas tik teisę laikinai gyventi šalyje turintiems asmenims, o ne asmenims, turintiems teisę nuolat gyventi šalyje(20). Kitaip nei pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 27 straipsnį priimamų sprendimų atveju(21), aplinkybės, kai priimančiosios valstybės narės gali priimti laisvą judėjimą ribojančius sprendimus, visų pirma sprendimus išsiųsti iš šalies, nėra aiškiai numatytos šios direktyvos 15 straipsnio formuluotėje. Iš tikrųjų pastarojoje nuostatoje nepatikslinama, kokios yra „kitos priežastys [nei tos, kurios numatytos minėtos direktyvos 27 straipsnyje]“.

46.      Nors teisės normose nieko nenurodyta, Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnyje yra numatyta tvarka, taikytina tais atvejais, kai pasibaigia teisė laikinai gyventi šalyje pagal šią direktyvą, ypač kai Sąjungos pilietis ar jo šeimos narys, anksčiau naudojęsis teise laikinai gyventi šalyje, nebeatitinka nagrinėjamos teisės gyventi šalyje sąlygų, todėl iš principo gali būti išsiųstas iš priimančiosios valstybės narės(22).

47.      Taigi iš to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad priežastys, pagrindžiančios sprendimo išsiųsti iš šalies priėmimą remiantis Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 1 dalimi, gali būti nustatytos tik kartu aiškinant kitas tos pačios direktyvos III skyriaus nuostatas, susijusias su teisės laikinai gyventi šalyje sąlygomis.

48.      Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, kad iš Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad sprendimai, kuriais ribojamas laisvas judėjimas, taikomi ir Sąjungos piliečiams, ir jų šeimos nariams(23). Taigi, kalbant apie Sąjungos piliečius, sprendimas išsiųsti iš šalies gali būti priimtas dėl to, kad nesilaikoma šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje (teisė gyventi šalyje iki trijų mėnesių) arba 7 straipsnio 1 dalies a–c punktuose (teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius) nustatytų sąlygų, kurios yra nurodytos šios išvados 38 ir 40 punktuose. Kalbant apie šeimos narius, pažymėtina, kad toks sprendimas taip pat galėtų būti priimtas dėl to, kad nepaisyta išvestinės teisės gyventi šalyje ar jos išlaikymo sąlygų, nurodytų šios išvados 42 punkte.

49.      Vis dėlto minėtoje direktyvoje numatytos dvi taisyklės, pagal kurią sprendimas išsiųsti iš šalies yra pateisinamas, kai nebetenkinamos laikino buvimo šalyje sąlygos, išimtys.

50.      Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, kol Sąjungos piliečiai ar jų šeimos nariai „netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, jie neturėtų būti išsiunčiami iš šalies“(24). Iš tikrųjų šis reikalavimas atitinka, pirma, šios direktyvos 15 straipsnio 2 dalį, kurioje iš esmės nurodyta, kad asmens tapatybės kortelės ar paso, su kuriais atitinkamas asmuo atvyko į priimančiosios valstybės narės teritoriją, galiojimo pabaiga nėra pagrindas taikyti išsiuntimo priemonę, antra, tos pačios direktyvos 14 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad Sąjungos piliečio pasinaudojimas socialinės paramos sistema automatiškai netampa išsiuntimo iš šalies pagrindu, ir, trečia, atitinka minėtos direktyvos 14 straipsnio 1 dalį bei 24 straipsnio 2 dalį, kurios susijusios su pasinaudojimu socialinės paramos sistema (žr. šios išvados 38 punktą).

51.      Taigi, gyvenimo šalyje pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 6 arba 7 straipsnį atveju, sprendimas išsiųsti Sąjungos pilietį ar jo šeimos narį iš šalies pagal šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalį gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jei gyvenimo šalyje sąlyga, kurios nesilaikoma, būtų susijusi su nepagrįstos naštos priimančiosios valstybės narės socialinei sistemai kriterijumi, nes vien sąlygų, susijusių su galiojančios asmens tapatybės kortelės arba galiojančio paso turėjimu, akivaizdžiai nepakanka tokiam išsiuntimui pagrįsti(25).

52.      Be to, tos pačios direktyvos 14 straipsnio 4 dalyje ir 16 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje iš esmės nustatyta, kad išsiuntimo iš šalies priemonė jokiu būdu neturėtų būti taikoma darbuotojams, savarankiškai dirbantiems ar ieškantiems darbo asmenims, nebent tai būtų daroma dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių. Iš tikrųjų pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai negali būti išsiųsti iš šalies tol, kol šie piliečiai gali pateikti įrodymų, kad tebeieško darbo ir turi realių galimybių įsidarbinti(26).

53.      Taigi tuo atveju, kai teisė gyventi suteikiama pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 7 straipsnį, negalima priimti sprendimo išsiųsti iš šalies Sąjungos pilietį ar jo šeimos narį, kuris neatitinka šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytų gyvenimo šalyje sąlygų, taikomų darbuotojams (pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims), neatsižvelgiant į tai, ar šis pilietis arba šis jo šeimos narys galėtų tapti našta, netgi nepagrįsta, priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.

2.      Dėl prejudicinių klausimų apimties

54.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad naudinga pateikti toliau išdėstytus paaiškinimus dėl prejudicinių klausimų apimties.

55.      Pirma, man atrodo naudinga priminti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškina, jog, nepaisant FS nusikalstamo elgesio, valstybės sekretoriaus sprendimas išsiųsti buvo pagrįstas ne Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 27 straipsniu, o tik jos 15 straipsniu. Todėl Teisingumo Teismas neturi nuspręsti, ar šis nusikalstamas elgesys galėjo kelti grėsmę viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, kaip tai suprantama pagal minėtą 27 straipsnį, ir tuo pagrįsti išsiuntimo iš šalies priemonę(27).

56.      Antra, reikia pažymėti, kad nors pagrindinėje byloje nagrinėjamas sprendimas išsiųsti iš šalies buvo priimtas dėl Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 7 straipsnyje numatytų sąlygų nesilaikymo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suformuluoti prejudiciniai klausimai bendrai susiję su visais sprendimais dėl išsiuntimo, kurie gali būti priimti remiantis šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalimi. Tačiau, kaip jau buvo priminta, šios direktyvos 15 straipsnis taikomas tuo atveju, kai teisė laikinai gyventi šalyje pagal tą pačią direktyvą pasibaigia dėl to, kad suinteresuotasis asmuo gali tapti nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai. Todėl manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas atsakymas negali apsiriboti situacijomis, kai Sąjungos pilietis išsiunčiamas tik dėl priežasčių, susijusių su Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 7 straipsniu, net jei iš tikrųjų šiomis priežastimis grindžiama didžioji dalis išsiuntimo iš šalies atvejų.

57.      Trečia, kaip matyti iš šios išvados 45 ir 53 punktų, analizė grindžiama prielaida, kad atitinkami Sąjungos piliečiai nėra teisę nuolat gyventi šalyje turintys piliečiai arba samdomi darbuotojai, savarankiškai dirbantieji arba darbo ieškantys asmenys, kuriems taikomos Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytos išimtys.

58.      Galiausiai, ketvirta, reikia pažymėti, kad, nesant Sąjungos vidaus sienų kontrolės, sprendimų išsiųsti iš šalies poveikis laiko atžvilgiu bus vertinamas tik dėl atvejų, kai išsiųstas pilietis, kreipdamasis į valstybės narės institucijas, iš naujo remiasi teise gyventi šalyje. Taigi negalima atmesti galimybės, kad šis vertinimas priklauso nuo to, kokia valstybė narė nagrinėja šį naują prašymą suteikti teisę gyventi šalyje. Iš tikrųjų, jeigu šis pilietis, išvykęs iš priimančiosios valstybės narės, remiasi nauja teise gyventi kitoje valstybėje narėje (ar trečiojoje šalyje), ši iš esmės neturi jokio pagrindo nepripažinti, kad per tą laiką išnyko sprendimo išsiųsti iš priimančiosios valstybės narės teisinės pasekmės. Taigi toliau pateikiama analizė yra susijusi tiktai su šios bylos aplinkybėmis, o joje aptariamas pilietis išvyko iš priimančiosios valstybės narės ir remiasi nauja teise gyventi toje pačioje valstybėje narėje, nors per tą laiką jam nebuvo formaliai suteikta teisė gyventi kitoje valstybėje narėje(28).

B.      Prejudicinių klausimų nagrinėjimas

1.      Dėl Sąjungos piliečio fizinio išvykimo kaip pakankamos aplinkybės, kad būtų visiškai įvykdytas remiantis Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 1 dalimi priimtas sprendimas išsiųsti iš šalies

59.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar vien to, kad Sąjungos pilietis fiziškai išvyksta iš priimančiosios valstybės narės teritorijos, pakanka tam, kad sprendimas išsiųsti iš šalies, priimtas pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 1 dalį, būtų laikomas visiškai įvykdytu, todėl nebesukeltų teisinių pasekmių laiko atžvilgiu.

60.      Rašytines ir žodines pastabas pateikę suinteresuotieji asmenys užėmė skirtingas pozicijas. Pirma, FS siūlo į šį klausimą atsakyti teigiamai, t. y. kad toks sprendimas išsiųsti iš šalies iš esmės visiškai įvykdomas vien dėl to, kad atitinkamas asmuo iki numatyto termino pabaigos, nors ir trumpam, išvyksta iš priimančiosios valstybės narės teritorijos ir tuo momentu, kai išvyksta iš šalies. Taigi šis asmuo turėtų turėti galimybę pasinaudoti nauja teise tris mėnesius gyventi šalyje pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 6 straipsnį. Antra, visos rašytines ir žodines pastabas pateikusios vyriausybės ir Komisija pritaria valstybės sekretoriaus pozicijai, kad iš esmės vien Sąjungos piliečio fizinio išvykimo nepakanka, kad baigtųsi tokio sprendimo teisinės pasekmės, ir teigia, kad toks aiškinimas prieštarautų šios direktyvos veiksmingumui(29).

61.      Dėl toliau nurodytų priežasčių pritariu šiai antrajai pozicijai.

62.      Pirmiausia primenu, kad, autonomiškai ir vienodai aiškinant Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnį, reikia atsižvelgti ne tik į jo tekstą, bet ir į kontekstą bei siekiamus tikslus. Be to, ši nuostata negali būti aiškinama siaurai ir bet kuriuo atveju negali netekti savo veiksmingumo(30).

63.      Visų pirma Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio tekste nėra jokios nuorodos, kuria remiantis būtų galima įvertinti pagal šį straipsnį priimtų sprendimų išsiųsti iš šalies poveikį laiko atžvilgiu. Iš tikrųjų šios nuostatos 1 dalyje tik nurodyta, kad „30 ir 31 straipsniuose nustatytos procedūros taikomas [taikomos] analogiškai visiems sprendimams, apribojantiems <…> laisvą judėjimą dėl kitų priežasčių nei valstybinė politika [viešoji tvarka], visuomenės saugumas ar sveikatos apsauga“, šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „[t]apatybės kortelės ar paso <…> galiojimo laiko pasibaigimas nesudaro išsiuntimo iš priimančiosios valstybės narės pagrindo“, o 3 dalyje nurodyta, kad „[p]riimančioji valstybė narė negali drausti įvažiuoti į šalį pagal išsiuntimo iš šalies sprendimą <…>“.

64.      Be to, nors Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 30 ir 31 straipsniuose, į kuriuos daroma nuoroda jos 15 straipsnio 1 dalyje ir kurie taikomi pagal analogiją(31), yra nuostatų, galinčių paveikti sprendimų išsiųsti iš šalies vykdymą, jie nedaro poveikio sprendimo pasekmėms laiko atžvilgiu(32). Šiuo klausimu pažymiu, kad šios direktyvos 30 straipsnio 1 ir 3 dalyse, be kita ko, numatyta, kad valstybės narės privalo raštu pranešti suinteresuotajam asmeniui apie sprendimus išsiųsti iš šalies, ir nurodyta, kad, „[i]šskyrus tinkamai pagrįstus neatidėliotinus atvejus, laikas, per kurį leidžiama palikti teritoriją, turi būti ne trumpesnis kaip vienas mėnuo nuo pranešimo dienos“.

65.      Taigi šių nuostatų pasekmė iš esmės yra išsiunčiamo asmens gyvenimo šalyje pratęsimas ne ilgiau kaip vienu mėnesiu nuo pranešimo apie sprendimą išsiųsti iš šalies. Todėl būtų galima teigti, kad, jeigu sprendimui išsiųsti iš šalies visiškai įvykdyti pakaktų, kad suinteresuotasis asmuo fiziškai nuvyktų į kaimyninę valstybę narę, šis pratęsimas būtų beprasmis. Tačiau, atsižvelgiant į bendresnį kontekstą, Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 30 straipsnio 3 dalimi siekiama ne reglamentuoti sprendimų išsiųsti iš šalies padarinius laiko atžvilgiu, o veikiau, pirma, užtikrinti, kad suinteresuotasis asmuo galėtų veiksmingai pasinaudoti valstybių narių nustatytomis teisių gynimo priemonėmis(33), ir, antra, suteikti jam pagrįstą terminą, per kurį jis galėtų pasirengti išvykti.

66.      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nei remiantis Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsniu, nei jos 30 ir 31 straipsniais, negalima galutinai atsakyti, kaip baigiasi sprendimo išsiųsti iš šalies teisinės pasekmės.

67.      Antra, kalbant apie Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio kontekstą, reikia priminti, kad ji leidžia suvaržyti Sąjungos piliečio judėjimo laisvę „dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių“ ir dėl „kitų priežasčių nei [pirma paminėtos]“ (žr. šios išvados 44 punktą). Nors minėtoje direktyvoje nenurodomos priemonės, kuriomis valstybės narės gali apriboti judėjimo laisvę, vis dėlto joje yra nuostata, reglamentuojanti vienos iš šių priemonių, t. y. sprendimo uždrausti atvykti į šalies teritoriją, poveikį laiko atžvilgiu.

68.      Iš tikrųjų pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 32 straipsnį prašymą panaikinti šį draudimą leidžiama pateikti po „pagrįsto laikotarpio, atsižvelgiant į aplinkybes ir bet kuriuo atveju praėjus trejiems metams po galutinio išsiuntimo iš šalies nurodymo [sprendimo uždrausti atvykti], <…> pateikiant argumentus, iš kurių galima nustatyti, kad rimtai [iš esmės] pasikeitė aplinkybės, kurios pateisino nurodymą dėl jų išsiuntimo iš šalies [sprendimą uždrausti jiems atvykti į šalį]“.

69.      Vis dėlto, mano nuomone, aplinkybė, kad šia direktyva reglamentuojamas sprendimų uždrausti atvykti į šalies teritoriją poveikis laiko atžvilgiu ir kad joje nėra jokios jos 32 straipsniui lygiavertės nuostatos, kurioje būtų nustatytas kitų sprendimų, kuriais ribojamas Sąjungos piliečio laisvas judėjimas, be kita ko, sprendimų išsiųsti iš šalies, priimtų remiantis minėtos direktyvos 15 straipsnio 1 dalimi, poveikis laiko atžvilgiu, nėra įrodymas nei to, kad, aiškinant pagal analogiją, sprendimų išsiųsti iš šalies poveikis tęsiasi tam tikrą pagrįstą laikotarpį, nei to, kad, aiškinant a contrario, Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino padaryti taip, kad sprendimo išsiųsti iš šalies teisinės pasekmės išnyktų vien dėl to, kad Sąjungos pilietis fiziškai išvyks iš priimančiosios valstybės narės teritorijos(34).

70.      Iš to matyti, kad joks paaiškinimas dėl sprendimo išsiųsti iš šalies pasekmių laiko atžvilgiu išnykimo negalėtų būti grindžiamas Direktyvos dėl gyvenimo šalyje aiškinimu pagal kontekstą.

71.      Kadangi pažodinis ir kontekstinis aiškinimas nėra įtikinami, atsakymo į pirmąjį klausimą reikia ieškoti tik remiantis teleologiniu šios direktyvos ir jos veiksmingumo aiškinimu.

72.      Taigi, trečia, kalbant apie Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio tikslą, pirmiausia pažymėtina, kad šia nuostata siekiama dviejų tikslų. Pirma, ja siekiama pagal šį straipsnį priimamiems sprendimams nustatyti tokią procedūrinių saugiklių sistemą, kuri būtų panaši į taikomą pagal šios direktyvos 27 straipsnį priimamiems sprendimams, kuriais apribojamas laisvas judėjimas(35). Antra, kadangi pagal minėtą 15 straipsnį leidžiama priimti laisvą judėjimą ribojančius sprendimus, kai Sąjungos pilietis ar jo šeimos narys nebeatitinka tam tikrų laikino gyvenimo šalyje sąlygų, juo siekiama ne tokio akivaizdaus, bet tokio pat svarbaus tikslo. Iš tikrųjų šis straipsnis yra vienintelė Direktyvos dėl gyvenimo šalyje nuostata, kuria valstybės narės gali remtis, pagal Sąjungos teisę siekdamos užtikrinti, kad asmenys, kurie nebeatitinka laikino gyvenimo šalyje sąlygų ir yra nepagrįsta našta jų socialinės paramos sistemai, galėtų būti išsiųsti iš jų teritorijos. Taigi šia nuostata siekiama užtikrinti nuostatų, susijusių su teise gyventi šalyje, veiksmingumą, kartu apsaugant valstybės narės viešuosius finansinius išteklius(36).

73.      Manau, kad vertinant, ar vien fizinio Sąjungos piliečio išvykimo pakanka, kad sprendimas išsiųsti jį iš šalies būtų visiškai įvykdytas, reikia atsižvelgti būtent į šį antrąjį Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio tikslą.

74.      Šiuo klausimu manau, kad minėtos direktyvos 15 straipsnį aiškinant taip, kad sprendimas išsiųsti iš šalies beveik automatiškai nebesukelia teisinių pasekmių, kai tik Sąjungos pilietis fiziškai išvyksta iš priimančiosios valstybės narės teritorijos, būtų iš esmės panaikintas ne tik šio straipsnio, bet ir visų nuostatų, nustatančių teisės laikinai gyventi šalyje sąlygas, veiksmingumas.

75.      Kaip nurodyta šios išvados 43–53 punktuose, sprendimo išsiųsti iš šalies pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 1 dalį priėmimą pateisinančios priežastys gali skirtis atsižvelgiant į teisės gyventi šalyje, kurią Sąjungos pilietis ar jo šeimos narys turėjo prieš išsiunčiant jį iš šalies, rūšį. Tačiau jos turi vieną bendrą ypatybę – išsiuntimo iš šalies priemonės šiam asmeniui neturėtų būti taikomos tol, kol jis netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.

76.      Taigi man atrodo akivaizdu, kad Sąjungos pilietis ar jo šeimos narys negali, peržengę priimančiosios valstybės narės sieną, per vieną dieną pakeisti savo statuso taip, kad nebebūtų laikomi tokia nepagrįsta našta šios valstybės narės socialinės paramos sistemai. Jeigu taip būtų, sprendimai, priimti remiantis Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 1 dalimi, iš tikrųjų neturėtų jokios privalomosios galios. Sąvoka „išsiuntimas“ taptų visiškai neveiksminga, jeigu, pavyzdžiui, Sąjungos pilietis galėtų teigti, kad įvykdė sprendimą išsiųsti jį iš šalies, vien dėl to, kad trumpą laiką fiziškai buvo kaimyninėje valstybėje narėje.

77.      Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad remiantis šia nuostata priimtas sprendimas išsiųsti iš šalies negali būti visiškai įvykdytas ir nebesukelti teisinių pasekmių vien dėl aplinkybės, jog Sąjungos pilietis fiziškai išvyko iš priimančiosios valstybės narės teritorijos.

78.      Taigi, nors į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti nereikia, vis dėlto būtina nustatyti šių sprendimų teisinių pasekmių galiojimo trukmę.

2.      Dėl sprendimo išsiųsti iš šalies, priimto remiantis Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 1 dalimi, poveikio laiko atžvilgiu

79.      Pasiūlymas, kad sprendimo išsiųsti iš šalies teisinės pasekmės išnyktų dėl to, kad atitinkamas asmuo kirto priimančiosios valstybės narės sieną, buvo atmestas, atsižvelgiant į Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio veiksmingumą, ir siekdamas nuoseklumo laikausi nuomonės, kad atlikdamas sprendimų išsiųsti iš šalies poveikio laiko atžvilgiu analizę turiu vadovautis tais pačiais reikalavimais, susijusiais su šios direktyvos 15 straipsnio veiksmingumo išsaugojimu.

a)      Dėl „aplinkybių [kuriomis pagrįstas sprendimas išsiųsti iš šalies] esminio pasikeitimo“ kriterijaus

80.      Visų pirma reikia pažymėti, kad išsiuntimas iš šalies pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 1 dalį neišvengiamai praranda prasmę, todėl tampa negaliojantis, jeigu išsiųstam asmeniui pavyksta įrodyti, kad po išsiuntimo, netgi kitą dieną po to, kai jis išvyko iš priimančiosios valstybės narės teritorijos, įvyko „esminis aplinkybių pasikeitimas“(37), todėl jis jau gali įvykdyti gyvenimo šalyje sąlygas, kurių pirma neatitiko ir kuriomis remiantis buvo priimtas sprendimas išsiųsti jį iš šalies.

81.      Iš tikrųjų tokiu atveju Sąjungos pilietis, norėdamas pasinaudoti nauja teise gyventi šalyje, be kita ko, pagal šios Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 6 straipsnį, turi galėti šios valstybės narės administracijai įrodyti, kad sprendimas išsiųsti iš šalies yra nebegaliojantis. Savaime suprantama, kad toks esminis aplinkybių pasikeitimas įvyksta tuo momentu, kai šis Sąjungos pilietis vėl gali būti laikomas darbuotoju (pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbančiu asmeniu) arba darbo ieškančiu asmeniu buvusioje priimančiojoje valstybėje narėje, nes toks statusas apsaugo nuo teisės gyventi šalyje pagal minėtos direktyvos 15 straipsnį praradimo, todėl yra nesuderinamas su sprendimo išsiųsti iš šalies buvimu(38).

82.      Net jeigu tokios situacijos yra įmanomos, iš tikrųjų toks esminis aplinkybių pasikeitimas retai įvyksta netrukus po atitinkamo asmens išsiuntimo. Atvirkščiai, dažniausiai toks pasikeitimas įvyksta tiktai pagyvenus kitoje šalyje. Taigi kyla klausimas, ar vienintelis būdas šiam asmeniui vėl įgyti galimybę apsigyventi priimančiojoje valstybėje narėje yra tokio esminio aplinkybių pasikeitimo įrodymas.

83.      Manau, kad aišku, jog atsakymas į šį klausimą turi būti neigiamas. Iš tiesų požiūris, kad sprendimas išsiųsti iš šalies toliau sukelia pasekmes tol, kol neįvyksta esminis atitinkamo asmens statuso pasikeitimas, būtų priešingas pačiai Direktyvos dėl gyvenimo šalyje esmei, nes ja siekiama palengvinti ir sustiprinti naudojimąsi teise laisvai gyventi valstybių narių teritorijoje. Laikantis tokio požiūrio, šis sprendimas galėtų pratęsti pasekmes, net neribotą laiką, o tai reikštų neproporcingą teisės gyventi šalyje apribojimą.

84.      Siekiant išvengti tokios situacijos, galima numatyti dvi išeitis: pirmoji – nustatyti sprendimo išsiųsti iš šalies teisinių pasekmių trukmę, atsižvelgiant į tikslų buvimo ne priimančiosios valstybės narės teritorijoje po išsiuntimo laiką, kaip sistemingai taikytiną standartą, ir antroji – nustatyti sprendimo išsiųsti iš šalies pasekmių galiojimo laiką, remiantis ne vien gyvenimo už šios valstybės narės ribų trukme, bet ir kitų aplinkybių visuma.

85.      Dėl toliau nurodytų priežasčių siūlau atmesti pirmąją išeitį ir pritarti antrajai.

b)      Dėl gyvenimo už priimančiosios valstybės narės teritorijos ribų „tam tikrą laikotarpį“ kriterijaus

86.      Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos pilietis, dėl kurio pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 1 dalį buvo priimtas sprendimas išsiųsti jį iš šalies, tam, kad šis sprendimas būtų laikomas visiškai įvykdytu, turi nustatytą laikotarpį gyventi ne priimančiosios valstybės narės teritorijoje. Jeigu atsakymas būtų teigiamas, jis prašo Teisingumo Teismo nustatyti šio laikotarpio trukmę.

87.      Visos pastabas Teisingumo Teismui pateikusios vyriausybės ir Komisija sutinka, kad vien fizinio išvykimo iš priimančiosios valstybės narės teritorijos nepakanka, kad sprendimo išsiųsti iš šalies pasekmės pasibaigtų, tik Nyderlandų vyriausybė mano, kad šios pasekmės pasibaigia tuo metu, kai pilietis iš tikrųjų faktiškai buvo išvykęs iš šios valstybės narės nustatytam laikotarpiui, t. y. bent trims mėnesiams. Dėl šio kriterijaus taikymo ši vyriausybė, be kita ko, per teismo posėdį pažymėjo, kad per šiuos tris mėnesius iš priimančiosios valstybės narės išsiųstas asmuo negali pasinaudoti nauja teise gyventi šalyje (išskyrus atvejus, kai įvyksta „esminis aplinkybių pasikeitimas“), bet gali ir toliau atvykti į šios valstybės narės teritoriją pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 5 straipsnį. Tačiau ši teisė atvykti į šalį suteikiama tiktai įrodžius, kad yra tam tikra specifinė ir konkreti priežastis, pateisinanti asmens buvimą šioje teritorijoje (pvz., apsilankymas pas gydytoją arba vienkartinis apsipirkimas ir t. t.). Nesant tokio pateisinimo, daroma prielaida, kad atitinkamas asmuo į šią teritoriją atvyko dėl to, kad išlaikė savo ankstesnę teisę gyventi šalyje, taigi pažeidė sprendimą išsiųsti jį iš šalies.

88.      Nyderlandų vyriausybės pasiūlymas neabejotinai turi pranašumų siekiant veiksmingai įgyvendinti sprendimus išsiųsti iš šalies. Iš tikrųjų visais atvejais Sąjungos mastu reikalaujant to paties minimalaus gyvenimo ne priimančiosios valstybės narės teritorijoje laikotarpio, būtų užtikrinamas tam tikras nuspėjamumas, taigi, ir teisinis tikrumas, nes nustačius tokį reikalavimą, tiek Sąjungos piliečiai, tiek valstybės narės iš anksto žinotų, kiek laiko sprendimas išsiųsti iš šalies gali būti laikomas sukeliančiu teisines pasekmes. Šis nuspėjamumas būtų dar geriau užtikrinamas dėl to, kad pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 30 straipsnio 3 dalį šis laikotarpis galėtų prasidėti konkrečią dieną, t. y. praėjus vienam mėnesiui po pranešimo apie sprendimą išsiųsti iš šalies, nereikalaujant faktinio išsiuntimo įrodymo, kurį, nesant vidaus sienų, būtų sunku pateikti.

89.      Vis dėlto nustačius, kad sprendimo išsiųsti iš šalies teisinės pasekmės visada turi išlikti ne trumpiau kaip tris mėnesius, iš tikrųjų Sąjungos pilietis, prieš galėdamas pasinaudoti nauja teise gyventi šalyje pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 6 straipsnį, privalėtų įrodyti, kad tris mėnesius gyveno ne priimančiojoje valstybėje narėje. Mano nuomone, toks požiūris prieštarautų ne tik šios direktyvos turiniui, bet ir jos esmei.

90.      Pirma, laikantis tokio požiūrio trijų mėnesių laikotarpis už priimančiosios valstybės narės ribų būtų laikomas kiekvieno Sąjungos piliečio pagrindinės teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje sine qua non sąlyga. Atsižvelgiant į esminį šios teisės pobūdį(39), ji ne tik negali būti aiškinama siaurai(40), bet, remiantis SESV 21 straipsnio 1 dalimi, gali būti ribojama tik tuo atveju, jeigu toks apribojimas numatytas SESV arba antrinėje teisėje(41).

91.      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nė vienoje antrinės teisės nuostatoje, be kita ko, įtvirtintoje Direktyvoje dėl gyvenimo šalyje, Sąjungos piliečių, ypač tų, dėl kurių buvo priimtas sprendimas išsiųsti iš šalies, teisės gyventi šalyje įgyvendinimas nepriklauso nuo įrodymo, kad jie tam tikrą nustatytą laikotarpį – nesvarbu, ar tris mėnesius, ar trumpiau – gyveno už priimančiosios valstybės narės ribų. Taigi, priėmus Nyderlandų vyriausybės pasiūlymą, būtų priimta jurisprudencija grindžiama teisės nuostata, nes Teisingumo Teismas vietoj Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytų specialią taisyklę dėl sprendimų išsiųsti iš šalies teisinių pasekmių trukmės. Priėmus tokią nuostatą, būtų pažeistas ne tik SESV 21 straipsnio 1 dalies tekstas, bet ir ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti institucinės pusiausvyros ir įgaliojimų suteikimo principai. Be to, niekas netrukdo Sąjungos teisės aktų leidėjui Direktyvoje dėl gyvenimo šalyje numatyti tikslios pagal šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalį priimtų sprendimų išsiųsti iš šalies pasekmių laiko atžvilgiu trukmės, kaip jis tai padarė, apibrėždamas sprendimų uždrausti atvykti į šalies teritoriją pasekmes laiko atžvilgiu(42).

92.      Antra, šis Nyderlandų vyriausybės pasiūlymas taip pat prieštarautų naudojimuisi Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 5 straipsnyje užtikrinta teise laisvai judėti, nes būtų ex officio nustatyta papildoma sąlyga, kad, norėdamas pasinaudoti teise atvykti, pilietis turėtų pateikti „specifinį ir konkretų“ apsilankymo priimančiojoje valstybėje narėje pateisinimą. Taigi teisės atvykti įgyvendinimas, kuris yra judėjimo laisvės Sąjungoje išraiška, yra sunkiai suderinamas su tokia pareiga pateikti pateisinimą, nes, be kita ko, dėl subjektyvumo ir galimos savivalės ši pareiga gali atgrasyti suinteresuotus asmenis nuo faktinio naudojimosi šia teise. Žinoma, Šengeno erdvėje, kur nėra vidaus sienų kontrolės, tokio pateisinimo būtų reikalaujama tiktai išimtiniais atvejais, visų pirma, kai patikrinimus atlieka policija. Tačiau suinteresuotieji asmenys tokią plataus masto kontrolę neabejotinai suvoktų kaip netiesioginį draudimo atvykti į priimančiosios valstybės narės teritoriją nustatymą, nes nurodyti motyvai galėtų būti sistemingai suvokiami kaip nepakankami, kad pateisintų šių asmenų buvimą priimančiosios valstybės narės teritorijoje. Tokia praktika prieštarautų pačiai tos pačios Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio 3 dalies esmei, nes pagal ją šiai valstybei narei draudžiama sprendime išsiųsti iš šalies nustatyti draudimą į ją atvykti.

93.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau daryti išvadą, kad reikia atmesti Nyderlandų vyriausybės pasiūlymą, pagal kurį sprendimo išsiųsti iš šalies teisinės pasekmės turi sistemingai(43) išlikti ne trumpiau kaip tris mėnesius.

94.      Šios išvados negalima paneigti argumentais, kuriuos ši vyriausybė suformulavo, a contrario aiškindama Komisijos gairių(44) ir 2014 m. kovo 12 d. Sprendimo O. ir B.(45) nuostatas dėl „piktnaudžiavimo“, kai siekė įrodyti, kad pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 6 straipsnį nauja teisė gyventi šalyje gali atsirasti tik nuo momento, kai buvo „iš tikrųjų faktiškai gyventa“ už priimančiosios valstybės narės ribų.

95.      Visų pirma asmenų, kurie, būdami išsiųsti iš priimančiosios valstybės narės teritorijos, nori grįžti į šią teritoriją ir joje gyventi, elgesys negali būti apibūdinamas kaip „nesąžiningas“, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir Komisijos gaires, nes tai nėra dirbtinis elgesys, kuriuo siekiama vienintelio tikslo įgyti teisę laisvai judėti ir gyventi šalyje pagal Sąjungos teisę ir kuriuo, nors jis formaliai atitinka Sąjungos teisės aktuose numatytas sąlygas, nepasiekiamas šiuose teisės aktuose nustatytas tikslas(46). Nagrinėjamu atveju, priešingai, reikia paprasčiausiai nustatyti, ar šiam asmeniui gali būti suteikta nauja teisė gyventi šalyje, formaliai laikantis šiuose teisės aktuose numatytų sąlygų.

96.      Be to, kalbant iš esmės, Sprendimas O. ir B. ir byla, susijusi su asmeniu, kuris nori vėl gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, turi mažai bendro, nes šios bylos nepanašios. Tame Sprendime O. ir B Teisingumo Teismas turėjo atsakyti į klausimą, ar pagal Sąjungos teisę valstybei narei draudžiama atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje trečiosios valstybės piliečiui, Sąjungos piliečio, kuris yra šios valstybės narės pilietis, šeimos nariui, šiam piliečiui grįžus į minėtą valstybę narę po to, kai jis iki grįžimo gyveno kitoje valstybėje narėje su atitinkamu šeimos nariu, naudodamasis tiktai Sąjungos piliečio statusu. Taigi buvo nagrinėjamos išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimo trečiosios valstybės piliečiui sąlygos, ir būtent šiomis konkrečiomis aplinkybėmis Sąjungos piliečio ir jo šeimos nario „faktinio gyvenimo“ priimančiojoje valstybėje narėje kriterijus buvo laikomas suteikiančiu išvestinę teisę gyventi šalyje po to, kai šis Sąjungos pilietis grįžo į savo pilietybės valstybę narę(47). Tačiau, esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, atitinkamas asmuo nesiekia remtis išvestine teise gyventi šalyje, kurią įgijo apsigyvenęs kitoje nei priimančioji valstybėje narėje, kad ja pasinaudotų grįždamas į šią valstybę narę.

97.      Galiausiai, priešingai nei minėtame Sprendime O. ir B., priėmus sprendimą išsiųsti iš šalies, nėra jokios priežasties reikalauti „ilgalaikio buvimo“ arba „faktinio buvimo“ kitoje valstybėje narėje nei ta, kuri priėmė šį sprendimą išsiųsti. Svarbu, kad suinteresuotasis asmuo nebegyventų sprendimą išsiųsti priėmusios valstybės narės teritorijoje. Iš tikrųjų prievolė išvykti iš šalies po sprendimo išsiųsti priėmimo negali sukurti pareigos įsikurti kitoje valstybėje narėje ir vėl „faktiškai gyventi šalyje“, nes tokia pareiga prieštarauja Sąjungos piliečio pagrindinei laisvei gyventi toje Sąjungos teritorijos vietoje, kurioje jis nori gyventi.

c)      Dėl kitų reikšmingų aplinkybių

98.      Iš mano analizės matyti, pirma, kad pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnį priimto sprendimo išsiųsti iš šalies teisinės pasekmės nepasibaigia dėl to, kad atitinkamas pilietis fiziškai išvyksta iš priimančiosios valstybės narės teritorijos, ir, antra, kad šios pasekmės negali išlikti tol, kol šis pilietis vėl neįvykdo gyvenimo šalyje sąlygų arba neišbūna už šios valstybės narės ribų tam tikrą nustatytą laiką. Taigi iš to galima daryti išvadą, kad priimančiosios valstybės narės valdžios institucijos ir teismai kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti sprendimų išsiųsti iš šalies pasekmes laiko atžvilgiu.

99.      Šiuo klausimu pažymėtina, kad, nors nustatant reikšmingas aplinkybes, turi būti remiamasi Direktyvos dėl gyvenimo šalyje nuostatų veiksmingumu, manau, kad požymių, į kuriuos atsižvelgia nacionalinės valdžios institucijos, rinkinyje turėtų būti bent trys aplinkybių rūšys.

100. Pirma, manau, jog tam, kad sprendimo išsiųsti tam tikrą asmenį pasekmės pasibaigtų ir jis galėtų įgyti naują teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, reikia, kad jis būtų išvykęs iš šios valstybės narės teritorijos ir faktiškai nebegyventų toje šalyje. Nagrinėjamu atveju administracija turėtų tikrinti, ar asmuo išties padarė viską, kas reikalinga, kad įrodytų, jog minėtoje valstybėje narėje nebegyvena. Siekiant nustatyti, ar gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje yra iš tikrųjų faktiškai baigtas, gali būti reikšmingi toliau išvardyti aspektai, kurie priklauso nuo teisės gyventi šalyje rūšies. Taigi, kai suinteresuotas asmuo gyveno priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 6 straipsnį ir buvo išsiųstas dėl to, kad nebeatitiko šios direktyvos 14 straipsnyje nustatytų šios teisės išsaugojimo sąlygų, įrodymą, kurį šis asmuo turi pateikti, kad įrodytų savo faktinį išvykimą iš šios teritorijos, pateikti yra lengviau dėl jo pobūdžio ir aplinkybės, kad tas asmuo neturėjo laiko integruotis priimančiojoje valstybėje narėje. Kaip Teisingumo Teismas jau nustatė savo jurisprudencijoje, Sąjungos pilietis, įgyvendinantis pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 6 straipsnio 1 dalį įgytas teises, nesiekia įsikurti priimančiojoje valstybėje narėje tam, kad tęstų ar pradėtų šeimos gyvenimą šioje valstybėje narėje(48). Tačiau tuo atveju, kai suinteresuotasis asmuo gyveno priimančiojoje valstybėje narėje remdamasis šios direktyvos 7 straipsniu, jam taikomi reikalavimai pateikti įrodymų gali būti sudėtingesni. Pavyzdžiui, šis pilietis turi gebėti įrodyti, kad paprašė išbraukti jį iš gyventojų registro, nutraukti nuomos arba vandens ar elektros energijos tiekimo sutartį, išsikraustė, išsiregistravo iš įdarbinimo tarnybos arba nutraukė kitus ryšius, kuriems palaikyti reikalingas nuolatinis buvimas šalyje. Atsižvelgdamas į tai, konstatuoju, kad, nors nebuvimo priimančiosios valstybės narės teritorijoje laikas pats savaime negali būti lemiamas ar atskirai vertinamas kriterijus, jis galėtų būti laikomas vienu iš svarbių aspektų, į kuriuos nacionalinės valdžios institucijos atsižvelgia. Savaime suprantama, kad ilgas nebuvimo šalyje laikas yra tikros ir faktinės gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje pabaigos požymis, taigi, ir sprendimo išsiųsti iš šalies teisinių pasekmių pasibaigimą patvirtinantis argumentas.

101. Antra, kaip jau buvo nustatyta, asmenims, turintiems teisę gyventi šalyje, išsiuntimo priemonės neturėtų būti taikomos tol, kol jie netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai. Siekdama nustatyti, ar gavėjas yra tokia nepagrįsta našta, ir prireikus išsiųsti jį iš šalies pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 16 konstatuojamąją dalį, ta valstybė narė turėtų išnagrinėti, „ar tai nėra laikini sunkumai, ir atsižvelgti į gyvenimo joje trukmę, asmenines aplinkybes ir suteiktos paramos dydį“. Taigi, taikydamos šiuos kriterijus ir remdamosi individualiu tyrimu nacionalinės valdžios institucijos turėtų galėti patikrinti, ar išsiųstas asmuo, nors ir neatitinka Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 7 straipsnio reikalavimų, nebėra nepagrįsta našta socialinės paramos sistemai, todėl gali remtis teise gyventi šalyje pagal šios direktyvos 6 straipsnį. Toks įvertinimas galėtų būti pateiktas išnagrinėjus atitinkamo asmens asmeninę padėtį ir elgesį po išsiuntimo iš šalies. Šiuo klausimu pažymiu, kad sąvoka „socialinė parama“ yra plati ir apima visas išmokas, už kurias Sąjungos pilietis nemokėjo įmokų ir kurios finansuojamos iš viešųjų lėšų(49). Pavyzdžiui, kai asmuo, kaip antai pareiškėjas pagrindinėje byloje, po išsiuntimo iš šalies pakartotinai nusikalsta(50), šis elgesys galėtų būti reikšmingas tuo, kad gali atspindėti riziką, jog aptariamas asmuo taps nepagrįsta našta, nes dėl jo elgesio būtų panaudota daug policijos išteklių. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar toks naudojimasis socialine parama yra nepagrįstas.

102. Galiausiai, trečia, dar viena aplinkybė, į kurią būtų galima atsižvelgti, yra atitinkamo asmens ketinimas paisyti sprendimo išsiųsti iš šalies ir nutraukti esamus ryšius su priimančiąja valstybe nare. Vis dėlto šis aspektas sukelia tam tikrų praktinių sunkumų nagrinėjant šią aplinkybę, be kita ko, dėl to, kad atrodo sunku objektyviai įvertinti, ar tam tikras asmuo tikrai ketina nebegyventi šalyje. Toks reikalavimas reikštų, kad nacionalinė administracija turi atlikti „ketinimų tyrimą“, kurį sunku pagrįsti objektyviais įrodymais, ypač jei išvykimo data ir administracijos atlikto patikrinimo data yra artimos arba jeigu to asmens gyvenamoji vieta yra geografiškai netoli nuo priimančiosios valstybės narės.

V.      Išvada

103. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus):

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, iš dalies pakeistos 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 492/2011, 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad remiantis šia nuostata priimtas sprendimas išsiųsti iš priimančiosios valstybės narės negali būti laikomas visiškai įvykdytu ir nebesukeliančiu teisinių pasekmių vien dėl to, kad asmuo, dėl kurio priimtas tas sprendimas, fiziškai išvyko iš šios valstybės narės teritorijos. Šios valstybės narės valdžios institucijos turi nustatyti tokių sprendimų pasekmes laiko atžvilgiu, remdamosi individualiu atitinkamo asmens vertinimu ir atsižvelgdamos į galimą esminį aplinkybių pasikeitimą, dėl kurio šis asmuo gali vėl atitikti gyvenimo šalyje sąlygas, kurių anksčiau neatitiko ir kuriomis buvo pagrįstas sprendimas išsiųsti jį iš šalies, arba, jeigu tokio pasikeitimo nėra, į tokius aspektus, kaip visų pirma tikras ir faktinis buvimo priimančiojoje valstybėje narėje tikslas, buvimo už šios valstybės narės teritorijos ribų trukmę šiuo atžvilgiu laikant orientaciniu, bet ne savaime lemiamu kriterijumi, bei rizika, kad šis asmuo taps nepagrįsta našta šios valstybės narės socialinės paramos sistemai.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46; klaidų ištaisymas OL L 274, 2009, p. 47), iš dalies pakeista 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 492/2011 (OL L 141, 2011, p. 1; klaidų ištaisymai OL L 229, 2004, p. 35 ir OL L 197, 2005, p. 34).


3      Tam tikrus kitus Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 15 straipsnio aspektus, visų pirma šiame straipsnyje numatytų procedūrinių saugiklių apimtį, Teisingumo Teismas išaiškino 2018 m. liepos 12 d. Sprendime Banger (C‑89/17, EU:C:2018:570, 42–52 punktai) ir 2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendime Chenchooliah (C‑94/18, EU:C:2019:693, 71–88 punktai). Šie procedūriniai saugikliai taip pat buvo išaiškinti generalinio advokato M. Szpunar išvadoje byloje G. M. A. (Darbo ieškantis asmuo) (C‑710/19, EU:C:2020:739, 86–99 punktai).


4      Žr. 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 562/2006, nustatantį taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (OL L 105, 2006, p. 1).


5      Šis registras yra Gyventojų registro dalis ir, be kita ko, apima asmenų, kurie Nyderlanduose gyvena trumpiau nei keturis mėnesius, duomenis.


6      Buvo nustatyta, kad FS penkis mėnesius dirbo Nyderlanduose, bet nebevykdo jokios ekonominės veiklos, neįrodė, kad yra bedarbis ne savo noru ar darbo ieškantis asmuo, ir neturi pakankamai lėšų savo poreikiams patenkinti.


7      Vėliau valstybės sekretorius pataisė šį vertinimą ir pripažino, kad FS įvykdė šį sprendimą per nustatytą laiką (žr. šios išvados 27 punktą).


8      Žr. 2014 m. kovo 12 d. Sprendimą O. ir B. (C‑456/12, EU:C:2014:135, 53 ir 56 punktai).


9      Žr. 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos ir 1995 m. kovo 26 d. įsigaliojusios Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo (OL L 239, 2000, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 2 t., p. 9), 5 straipsnio 1 dalį.


10      Žr. EB sutarties 8 straipsnį (OL C 191, 1992, p. 1).


11      Priimdamas Direktyvą dėl gyvenimo šalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė vienu teisės aktu kodifikuoti ankstesnius antrinės teisės aktus, kurie atskirai buvo taikomi pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims, studentams ir kitiems nedirbantiems asmenims, kad būtų supaprastinta ir sustiprinta Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi (žr. 3 ir 4 konstatuojamąsias dalis). Pašalinus šį nenuoseklumą, šia direktyva buvo pakeista ar panaikinta ši antrinė teisė, taip judėjimo laisvei suteikiant naują aspektą remiantis Sąjungos pilietybe (2010 m. spalio 7 d. Sprendimas, Lassal (C‑162/09, EU:C:2010:592, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


12      Žr. Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 10 konstatuojamąją dalį ir 2014 m. lapkričio 11 d. Sprendimą Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


13      Žr. Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 8 straipsnio 1 ir 2 dalis.


14      Žr. 2005 m. vasario 17 d. Sprendimą Oulane (C‑215/03, EU:C:2005:95, 21 ir 35 punktai).


15      Žr. 2005 m. vasario 17 d. Sprendimą Oulane (C‑215/03, EU:C:2005:95, 24 ir 25 punktai).


16      Žr. Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 8 straipsnio 1 ir 2 dalis.


17      Žr. Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 5 straipsnio 5 dalį.


18      Žr. 2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Chenchooliah (C‑94/18, EU:C:2019:693, 60 ir 61 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija). Be to, Direktyvoje dėl gyvenimo šalyje yra numatyti atvejai, kai išvestinė teisė gyventi šalyje išsaugoma, kai reikalavimo lydėti Sąjungos pilietį ir prie jo prisijungti nebeįmanoma įvykdyti, t. y. šio piliečio mirties ar išvykimo atveju (12 straipsnis) arba skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atveju (13 straipsnis). Tokiais atvejais valstybės narės pilietybę turintys šeimos nariai, siekdami išsaugoti savo teisę gyventi šalyje, privalo atitikti minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus (12 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis), o šeimos nariai, kurie yra trečiosios šalies piliečiai – specialius reikalavimus, nustatytus tos pačios direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 2 dalyje) (žr. 2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Chenchooliah (C‑94/18, EU:C:2019:693, 66 punktas).


19      Reikia pažymėti, kad nei direktyvos 27 straipsnio 1 dalyje, nei 15 straipsnio 1 dalyje terminas „sprendimas išsiųsti iš šalies“ nevartojamas, bet apskritai kalbama atitinkamai apie „judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvės apribojimą“ arba „laisvą judėjimą apribojančius sprendimus“. Vis dėlto iš kitų šios direktyvos nuostatų matyti, kad „sprendimai dėl išsiuntimo“ aiškiai yra šių priemonių dalis (žr. atitinkamai minėtos direktyvos 28 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnio 2 ir 3 dalis).


20      Iš tikrųjų pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 28 straipsnio 2 dalį valstybė narė negali priimti sprendimo išsiųsti iš šalies Sąjungos pilietį arba jo šeimos narius, kurie turi teisę nuolat gyventi jos teritorijoje, išskyrus atvejus, kai tai daroma dėl svarbių viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių.


21      Žr. Direktyvos dėl gyvenimo šalyje VI skyrių „Teisės įvažiuoti į šalį ir teisės gyventi šalyje apribojimai dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių“.


22      2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Chenchooliah (C‑94/18, EU:C:2019:693, 74 punktas).


23      Pagal Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 3 straipsnio 1 dalį į šios direktyvos taikymo sritį taip pat patenka ir joje numatytas teises turi Sąjungos piliečio šeimos nariai, kaip jie apibrėžti šios direktyvos 2 straipsnio 2 punkte, kurie jį lydi arba prie jo prisijungia (žr. 2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Chenchooliah (C‑94/18, EU:C:2019:693, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).


24      Be to, Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „[p]riimančioji valstybė narė turėtų išnagrinėti, ar tai nėra laikini sunkumai, ir atsižvelgti į gyvenimo joje trukmę, asmenines aplinkybes ir suteiktos paramos dydį, kad nuspręstų, ar asmuo tapo nepagrįsta našta jos socialinės paramos sistemai[,] ir tęstų [įvykdytų] jo išsiuntimo iš šalies procedūrą“.


25      Nepagrįstos naštos socialinės paramos sistemai kriterijaus taikymas taip pat galėtų būti susijęs su Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 13 straipsnio 2 dalyje numatytomis sąlygomis dėl šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, teisės gyventi šalyje išlaikymo skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atvejais, o šios sąlygos su socialinės paramos sistema nėra susijusios.


26      Žr. 1997 m. vasario 20 d. Sprendimą Komisija / Belgija (C‑344/95, EU:C:1997:81, 12–18 punktai) ir 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimą G. M. A. (Demandeur d’emploi) (C‑710/19, EU:C:2020:1037, 22–27 punktai).


27      Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad pagal Teismo jurisprudenciją, kodifikuotą Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 27 straipsnio 2 dalyje, išsiuntimo iš šalies priemonių taikymas viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo sumetimais būtų pateisinamas tik tuo atveju, jeigu nagrinėjamas elgesys kelia „tikrą, esamą ir pakankamai didelį pavojų vienam iš pagrindinių visuomenės interesų“. Šiuo klausimu Komisija nurodė, kad tam tikrais atvejais kartu vertinami pasikartojantys smulkūs nusikaltimai gali sudaryti vieną nusikaltimą, kuris kelia pakankamai didelį pavojų viešajai tvarkai. Žr. Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai dėl geresnio [Direktyvos dėl gyvenimo šalyje] nuostatų perkėlimo ir taikymo gairių (COM(2009) 313 final, p. 12, toliau – Komisijos gairės) 3.2 punktą. Vis dėlto primenu, kad, remiantis Teismo jurisprudencija, vien kelių teistumų buvimo fakto nepakanka tokiam pavojui įrodyti, todėl šis Komisijos pasiūlymas turėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais (pagal analogiją žr. 2007 m. spalio 4 d. Sprendimo Polat, C‑349/06, EU:C:2007:581, 28–39 punktus).


28      Jei kita nei priimančioji valstybė narė suteiktų naują teisę gyventi šalyje, ši teisė faktiškai užbaigtų sprendimo išsiųsti iš šalies galiojimą erga omnes, taip pat priimančiosios valstybės narės atžvilgiu.


29      Žr. šios išvados 27 punktą. Nyderlandų vyriausybės teigimu, jei naujas trijų mėnesių terminas būtų skaičiuojamas nuo kiekvieno sienos kirtimo, Sąjungos piliečiams, kurie neatitinka Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 7 straipsnyje numatytų reikalavimų, de facto būtų automatiškai suteikta neribota teisė gyventi šalyje vienas po kito einančius trijų mėnesių laikotarpius.


30      2019 m. balandžio 11 d. Sprendimas Tarola (C‑483/17, EU:C:2019:309, 37 ir 38 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).


31      Teisingumo Teismas paaiškino, kad žodžių junginys „pagal analogiją“ turi būti suprantamas taip, kad Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 30 ir 31 straipsnių nuostatos pagal jos 15 straipsnį taikomos, tik jeigu jos gali būti veiksmingai taikomos sprendimams, priimamiems dėl kitų priežasčių nei viešoji tvarka, visuomenės saugumas ar visuomenės sveikata, kai reikia, su būtinais patikslinimais (2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Chenchooliah, C‑94/18, EU:C:2019:693, 81 punktas).


32      Taip pat žr. Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 31 straipsnio 4 dalį.


33      Šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimą ZZ (C‑300/11, EU:C:2013:363, 48 punktas).


34      Be to, pažymiu, kad sprendimas uždrausti atvykti į šalies teritoriją yra priemonė, kurios trukmė gali būti neribota laiko atžvilgiu („išsiuntimas iš šalies visam laikui“), o tai neproporcingai pakenktų asmenims, kuriems taikoma Direktyva dėl gyvenimo šalyje (žr. 27 konstatuojamąją dalį). Tačiau sprendimas išsiųsti iš šalies galėtų būti įgyvendintas nedelsiant, ir net jei tokio sprendimo teisinės pasekmės gali išlikti po išsiuntimo, kaip draudimas suteikti naują teisę gyventi šalyje, šis draudimas negali galioti neribotą laiką, nes tokiu atveju būtų kalbama apie sprendimą visam laikui uždrausti gyventi šalyje.


35      2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Chenchooliah (C‑94/18, EU:C:2019:693, 74 punktas).


36      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato N. Wahl išvadą byloje Brey (C‑140/12, EU:C:2013:337, 44 punktas).


37      Terminas paimtas iš Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 32 straipsnio 1 dalies, kuri susijusi su draudimais atvykti į šalies teritoriją, bet pagal analogiją gali būti taikoma sprendimams išsiųsti iš šalies. Šiuo klausimu taip pat žr. 1982 m. gegužės 18 d. Sprendimą Adoui ir Cornuaille (115/81 ir 116/81, EU:C:1982:183, 12 punktas).


38      Be to, šeimos nariai, kurie prieš išsiunčiant juos iš šalies turėjo išvestinę teisę gyventi šalyje, taip pat turi turėti tokią pat galimybę, kai vėl atitinka Direktyvos dėl gyvenimo šalyje 6 straipsnio 2 dalyje arba 7 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas. Vis dėlto šeimos narių, kurie remiasi tokios teisės „išlikimu“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 12 ir 13 straipsnius, padėtis yra ne tokia aiški, nes toks teisės gyventi šalyje išlikimas reiškia, kad naudojimasis aptariama teise nebuvo nutrauktas. Tačiau toks nutraukimas aiškiai įvyksta, kai teisės gyventi šalyje nebelieka ir priimamas sprendimas išsiųsti iš šalies. Todėl manau, kad tokiu atveju iš šalies išsiųstas šeimos narys negali remtis nuostatomis, taikomomis teisės gyventi šalyje išlikimui. Taigi nauja teisė gyventi šalyje gali būti grindžiama materialiniu aplinkybių pasikeitimu tik tuo atveju, kai šeimos narys pats atitinka minėtos direktyvos 6 arba 7 straipsniuose nustatytas sąlygas. Šiuo klausimu primintina, kad Direktyvos dėl gyvenimo šalyje nuostatomis trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama jokių savarankiškų teisių, nes galiausiai jų turimos teisės kyla iš Sąjungos piliečio naudojimosi judėjimo laisve (2014 m. kovo 12 d. Sprendimas O. ir B. (C‑456/12, EU:C:2014:135, 36 punktas).


39      Žr. šios išvados 36 punktą.


40      Šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 25 d. Sprendimą Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 84 punktas) ir 2019 m. balandžio 11 d. Sprendimą Tarola (C‑483/17, EU:C:2019:309, 38 punktas).


41      Be to, bet koks ribojimas naudotis šia, Pagrindinių teisių chartijos 45 straipsnio 1 dalyje užtikrinama teise, vadovaujantis šios chartijos 52 straipsniu turi būti „numatytas įstatymo ir nekeisti [jos] esmės“.


42      Žr. šios išvados 68 ir 69 punktus.


43      Tai nereiškia, kad, remiantis individualiu vertinimu, sprendimo išsiųsti iš šalies teisinės pasekmės negali tęstis ilgesnį nei trys mėnesiai laikotarpį.


44      Žr. 27 išnašą, Komisijos gairių 4.3 punktą „Kitos piktnaudžiavimo formos“, p. 18.


45      C‑456/12, EU:C:2014:135.


46      Šiuo klausimu žr. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Emsland-Stärke (C‑110/99, EU:C:2000:695, 52 ir paskesni punktai) ir 2014 m. kovo 12 d. Sprendimą O. ir B. (C‑456/12, EU:C:2014:135, 58 punktas).


47      Žr. 2014 m. kovo 12 d. Sprendimą O. ir B. (C‑456/12, EU:C:2014:135, 56 ir 57 punktai).


48      2014 m. kovo 12 d. Sprendimas O. ir B. (C‑456/12, EU:C:2014:135, 52 punktas).


49      Generalinio advokato N. Wahl išvada byloje Brey (C‑140/12, EU:C:2013:337, 41 punktas); taip pat žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Brey (C‑140/12, EU:C:2013:565, 61 punktas).


50      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad „panaikinus sulaikymą, policija įregistravo dar du pareiškimus dėl šio užsieniečio“.