Byla T‑257/07 R

Prancūzijos Respublika

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Sanitarinė priežiūra – Reglamentas (EB) Nr. 999/2001 − Tam tikrų užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų likvidavimas − Reglamentas (EB) Nr. 727/2007 − Prašymas sustabdyti vykdymą – Fumus boni juris − Skuba − Interesų palyginimas“

Nutarties santrauka

1.      Žemės ūkis – Bendra žemės ūkio politika – Įgyvendinimas – Žmonių sveikatos apsaugos priemonės

(EB 174 straipsnis)

2.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Taikymo sąlygos – „Fumus boni juris“

(EB 242 straipsnis; Komisijos reglamentas Nr. 999/2001)

3.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Taikymo sąlygos – „Fumus boni juris“

(EB 242 straipsnis; Komisijos reglamentas Nr. 999/2001)

4.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Taikymo sąlygos – Skuba – Rimta ir nepataisoma žala

(EB 242 straipsnis; Komisijos reglamentas Nr. 999/2001)

5.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Taikymo sąlygos – Visų nagrinėjamų interesų palyginimas

(EB 242 straipsnis)

1.      Atsargumo principas pagal EB 174 straipsnį yra vienas iš Bendrijos politiką aplinkos srityje, kurios dalį sudaro žmonių sveikatos apsaugos politika, pagrindžiančių principų ir jis taip pat taikomas, kai vykdydamos bendrą žemės ūkio politiką Bendrijos institucijos priima žmonių sveikatos apsaugos priemones.

Pagal šį principą, jei yra abejonių dėl pavojaus žmonių sveikatai buvimo ir jo masto, institucijos gali imtis apsaugos priemonių nelaukdamos, kol šio pavojaus realumas ir sunkumas bus visiškai įrodyti. Atvirkščiai, jei nauji duomenys keičia pavojaus sampratą arba rodo, kad pavojaus gali būti išvengta mažiau griežtomis nei esamos priemonėmis, institucijos, ypač iniciatyvos teisę turinti Komisija, privalo užtikrinti teisės aktų pakeitimą atsižvelgiant į naujus duomenis. Taigi Bendrijos institucijos gali taikyti mažiau griežtas nei esamos priemones, jei jomis galima išvengti pavojaus, kurio sampratą pakeitė nauji duomenys.

Bendrijos įstatymų leidėjas šioje srityje turi didelę diskreciją, kuri apima jo politinio, ekonominio ir socialinio pobūdžio pasirinkimus ir kurios neviršydamas jis turi atlikti sudėtingus vertinimus. Tokiomis aplinkybėmis Bendrijos teismo kontrolė iš esmės turi apsiriboti įvertinimu, ar naudojantis šia diskrecija nebuvo padaryta akivaizdi klaida arba piktnaudžiauta įgaliojimais ir ar įstatymų leidėjas akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos.

(žr. 60–61 ir 66–67 punktus)

2.      Siekiant nustatyti, ar tokiu atveju, kai pagrindžiant ieškinį pagrindinėje byloje nurodyta, kad Komisija pažeidė atsargumo principą, padarydama pavojaus vertinimo klaidą priimant Reglamentą Nr. 727/2007, iš dalies keičiantį Reglamento Nr. 999/2001, nustatančio tam tikrų užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų (USE) prevencijos, kontrolės ir likvidavimo taisykles, I, III, VII ir X priedus, kuris sušvelnina avių ir ožkų bandoms, kurioms diagnozuotos USE, taikomas sanitarinės sveikatos priemones, įvykdyta fumus boni juris sąlyga, reikia prima facie įvertinti, ar yra pagrįstas šis teisinis pagrindas, ir nustatyti, ar argumentai dėl tariamo pažeidimo yra tokie rimti, kad negali būti atmesti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje.

Jei „nulinis rizikos“ lygis nėra galimas, atsargumo principas gali būti taikomas tik tokiose situacijose, kuriose, be kita ko, kyla rizika žmogaus sveikatai, kuri, nebūdama pagrįsta paprastomis moksliškai patikrintomis prielaidomis, dar negalėjo būti visiškai įrodyta. Be to, atsargumo principo taikymo atvejais, kurie pagal apibrėžimą turėtų sutapti su atvejais, kai nėra aiškios mokslo pozicijos, negalima reikalauti, kad rizikos vertinimas būtinai pateiktų Bendrijos institucijoms neginčytinus mokslinius rizikos realumo ir galimų neigiamų pasekmių sunkumo, jei ši rizika pasitvirtintų, įrodymus.

Vadinasi, jei bent iš pirmo žvilgsnio galima konstatuoti, kad išlieka rimtų mokslinių abejonių dėl, pirma, galimybės, kad tarp gyvūnų kilmės USE sukėlėjų ne vien galvijų spongiforminės encefalopatijos sukėlėjas gali būti perduotas žmogui, ir, antra, diferencinių tyrimų patikimumo, teiginys, jog mokslo žinių pažanga smulkiųjų atrajotojų USE srityje negali pakeisti šių ligų visuomenės sveikatai keliamos rizikos vertinimo, nėra visiškai nepagrįstas. Tokiomis aplinkybėmis kaltinimas dėl atsargumo principo pažeidimo Komisijai klaidingai įvertinus riziką pateisina nagrinėjimą iš esmės, o tai gali atlikti tik bylą iš esmės sprendžiantis teismas.

(žr. 59, 65, 79 ir 85–86 punktus)

3.      Mokslinis rizikos įvertinimas turi suteikti galimybę kompetentingai institucijai rizikos valdymo srityje nuspręsti, kokios priemonės jai atrodo tinkamos ir būtinos siekiant išvengti rizikos pasitvirtinimo. Taigi rizikos įvertinimo tikslumas yra ypač reikšmingas vertinant tos rizikos valdymą.

Priimdama Reglamentą Nr. 727/2007, iš dalies keičiantį Reglamento Nr. 999/2001, nustatančio tam tikrų užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų (USE) prevencijos, kontrolės ir likvidavimo taisykles, I, III, VII ir X priedus, Komisija sušvelnino taikomas sanitarinės sveikatos priemones avių ir ožkų bandoms, kuriose USE atvejų buvo rasta naudojant pirminius greituosius tyrimus.

Taigi bent iš pirmo žvilgsnio galima teigti, kad tos srities mokslo institucijų nuomonės išreiškia tikras mokslines abejones dėl sąlygų, kuriomis USE, išskyrus GSE, galėtų būti perduotos žmogui, ir kad pagal dabartinį žinių lygį negalima atmesti galimybės, kad USE, išskyrus GSE, užkrėstų gyvūnų mėsos ir produktų vartojimas kelia grėsmę žmonių sveikatai. Be to, atrodo, kad abi minėtos nuomonės išreiškia tikras mokslines abejones dėl diferencinių tyrimų, kuriais siekiama atmesti GSE atvejus, patikimumo, o tai reiškia, kad nenustatytų GSE sukėlėjų turinčių gyvūnų mėsa ir produktai gali būti patiekti į rinką.

Šiomis aplinkybėmis ieškovės teiginys, kad minėtos nuostatos neleidžia suvaldyti USE keliamos rizikos žmogaus sveikatai ir netgi gali ją padidinti, bent iš pirmo žvilgsnio neatrodo visiškai nereikšmingas. Tokiomis aplinkybėmis kaltinimas dėl atsargumo principo pažeidimo Komisijai pritaikius klaidingas rizikos valdymo priemones pateisina nagrinėjimą iš esmės, o tai gali atlikti tik bylą iš esmės sprendžiantis teismas.

(žr. 88–89, 107–108 ir 116 punktus)

4.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas yra garantuoti visišką būsimo galutinio sprendimo veiksmingumą tam, kad būtų išvengta Bendrijos teismų užtikrinamos teisinės apsaugos spragos. Siekiant šio tikslo, skubą reikia vertinti atsižvelgiant į būtinybę, jog reikia priimti laikiną sprendimą tam, kad laikinosios apsaugos priemonės taikymo prašanti šalis išvengtų rimtos ir nepataisomos žalos.

Kai už bendrąjį visuomenės sveikatos apsaugos interesą atsakingos valstybės narės institucijos prašo sustabdyti Reglamento Nr. 727/2007, iš dalies keičiančio Reglamento Nr. 999/2001, nustatančio tam tikrų užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų (USE), prevencijos, kontrolės ir likvidavimo taisykles, I, III, VII ir X priedus, kuris sušvelnina avių ir ožkų bandoms, kuriose diagnozuotos USE, taikomas sanitarinės sveikatos priemones, nuostatų taikymą dėl jų įgyvendinimo keliamos rizikos žmogaus sveikatai, vertinant skubą reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad fumus boni juris pagrįsti šios valstybės narės pateikti faktiniai ir teisiniai argumentai, įvertinus laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo turimus įrodymus, atrodo rimti ir kad iš to išplaukia, jog USE užkrėstų gyvūnų mėsa ar produktai gali būti pateikti žmonėms vartoti.

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad skubos sąlyga yra įvykdyta.

(žr. 122, 127–128 ir 133 punktus)

5.      Kai laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, vertina įvairius su byla susijusius interesus, jis turi nustatyti, ar bylą iš esmės nagrinėjančio teismo sprendimas panaikinti ginčijamą teisės aktą leistų atitaisyti dėl jo taikymo nedelsiant susidariusią padėtį ir, atvirkščiai, ar šio teisės akto vykdymo sustabdymas sudarytų kliūčių jį taikyti visą, jei ieškinys pagrindinėje byloje būtų atmestas.

Šiuo atžvilgiu iš esmės su visuomenės sveikatos apsauga susiję reikalavimai turi neginčijamai nusverti ekonominius motyvus. Tai reiškia, kad, kai remiamasi rimtu pavojumi visuomenės sveikatai, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, nepaisydamas formalaus savo nepriklausomumo vertinant interesus, beveik neišvengiamai bus linkęs priimti sprendimą visuomenės sveikatos apsaugos naudai.

(žr. 140–141 punktus)