Language of document : ECLI:EU:T:2019:856

BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. gruodžio 12 d.(*)

„Viešoji tarnyba – 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusi PTN ir KTĮS reforma – Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013 – Nuo 2014 m. sausio 1 d. taikomas solidarumo mokestis – Darbo užmokesčio atnaujinimo metodo netaikymas 2013 ir 2014 m.“

Byloje T‑527/16

Margarita Tàpias, gyvenanti Vavre (Belgija), atstovaujama advokatų L. Levi ir N. Flandin,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą M. Bauer ir R. Meyer,

atsakovę,

palaikomą

Europos Parlamento, atstovaujamo E. Taneva ir M. Ecker,

įstojusios į bylą šalies,

dėl pagal SESV 270 straipsnį pateikto prašymo panaikinti sprendimą dėl ieškovės 2014 m. sausio mėn. darbo užmokesčio, nurodytą to mėnesio darbo užmokesčio lapelyje, kuris jai buvo išsiųstas 2014 m. sausio 14 d. ir yra pirmasis darbo užmokesčio lapelis, pateiktas taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsnio 4 dalį ir 66a straipsnį, įtvirtintus 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013 (OL L 287, 2013, p. 15) 1 straipsnio 44 ir 46 punktuose, kuriuose numatyta atitinkamai netaikyti darbo užmokesčio atnaujinimo metodo 2013 ir 2014 m. ir nustatyti solidarumo mokestį nuo 2014 m. sausio 1 d.,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas A. M. Collins, teisėjai M. Kancheva (pranešėja) ir G. De Baere,

posėdžio sekretorė M. Marescaux, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. kovo 28 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė Margarita Tàpias yra Europos Sąjungos Tarybos pareigūnė.

2        Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai (toliau – PTN) ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos (toliau – KTĮS) yra pridėti prie Reglamento Nr. 31 (EEB)/11 (EAEB), nustatančio Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas (OL 45, 1962, p. 1385).

3        Priimti PTN ir KTĮS buvo daug kartų iš dalies keičiami, taip pat ir 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 1023/2013 (OL L 287, 2013, p. 15).

4        Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 44 ir 46 punktais iš dalies pakeisti PTN 65 ir 66a straipsniai.

5        Iki Reglamento Nr. 1023/2013 įsigaliojimo galiojusios redakcijos PTN 65 straipsnyje buvo nustatyta:

„1. Taryba kiekvienais metais peržiūri Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų atlyginimus. Atsižvelgiant į jungtinę Komisijos ataskaitą, pagrįstą jungtiniu indeksu, kurį susitarimu su valstybių narių nacionalinėmis statistikos tarnybomis nustatė Sąjungos statistikos tarnyba, peržiūrima rugsėjo mėnesį; tas indeksas atspindi liepos 1 d. situaciją kiekvienoje Sąjungos šalyje.

Peržiūrint Taryba apsvarsto, ar, kaip dalis Sąjungos ekonomikos ir socialinės politikos, atlyginimas turėtų būti patikslintas. Ypač reikia atsižvelgti į bet kokį atlyginimų padidėjimą viešojoje tarnyboje ir priėmimo į darbą poreikius.

2. Jeigu iš esmės pasikeičia pragyvenimo išlaidos, Taryba per du mėnesius nusprendžia, kaip turėtų būti tikslinami korekciniai koeficientai ir, prireikus, turėtų juos taikyti atgaline data.

3. Šiame straipsnyje Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, sprendžia kvalifikuota balsų dauguma, kaip numatyta Europos Sąjungos sutarties 16 straipsnio 4 ir 5 dalyse.“

6        PTN 65 straipsnyje, iš dalies pakeistame Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 44 punktu, dabar nustatyta:

„1. Kasmet Europos Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų atlyginimai atnaujinami atsižvelgiant į Sąjungos ekonomikos ir socialinę politiką. Ypatingai atsižvelgiama į bet kokį darbo užmokesčių padidėjimą valstybių narių viešojoje tarnyboje ir į priėmimo į darbą poreikius. Darbo užmokesčiai atnaujinami remiantis XI priedu. Atsižvelgiant į Komisijos ataskaitą, pagrįstą remiantis susitarimu su valstybių narių nacionalinėmis statistikos tarnybomis Europos Sąjungos statistikos tarnybos parengtais statistiniais duomenimis, atnaujinama iki kiekvienų metų pabaigos; statistiniai duomenys atspindi padėtį liepos 1 d. kiekvienoje valstybėje narėje. Toje ataskaitoje pateikiami duomenys, susiję su biudžeto poveikiu Sąjungos pareigūnų atlyginimams ir pensijoms. Ji pateikiama Europos Parlamentui ir Tarybai.

Sumos, nurodytos [KTĮS] 42a straipsnio antrojoje ir trečiojoje pastraipose, 66 ir 69 straipsniuose, VII priedo 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 1 dalyje, 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 4 straipsnio 1 dalyje, 7 straipsnio 2 dalyje, 8 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnio 1 dalyje ir XIII priedo 8 straipsnio 2 dalyje, pagal XIII priedo 18 straipsnio 1 dalį atnaujintinos sumos, nurodytos VII priedo 4a straipsnyje, sumos, nurodytos 24 straipsnio 3 dalyje, 28a straipsnio 3 dalies antrojoje pastraipoje, 28a straipsnio 7 dalyje, 93 straipsnyje, 94 straipsnyje, 96 straipsnio 3 dalies antrojoje pastraipoje ir 96 straipsnio 7 dalyje, 133, 134 ir 136 straipsniuose, sumos, nurodytos Tarybos reglamento (EAPB, EEB, Euratomas) Nr. 300/76 1 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, ir sumoms taikomas koeficientas, nurodytas Tarybos reglamento (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 260/68 <…> 4 straipsnyje, kasmet tikslinami remiantis XI priedu. Komisija skelbia atnaujintas sumas Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje per dvi savaites nuo tokio atnaujinimo dienos informavimo tikslais.

2. Jeigu iš esmės pasikeičia pragyvenimo išlaidos, 1 dalyje nurodytos sumos ir 64 straipsnyje nurodyti korekciniai koeficientai atnaujinami remiantis XI priedu. Komisija skelbia atnaujintas sumas ir korekcinius koeficientus Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje informavimo tikslais praėjus dviem savaitėms nuo atnaujinimo.

3. 1 dalyje nurodytos sumos ir 64 straipsnyje nurodyti korekciniai koeficientai suprantami kaip sumos ir koeficientai, kurių tikroji vertė tam tikru laiko momentu turi būti atnaujinta netaikant kito teisės akto.

4. Nedarant poveikio XI priedo 3 straipsnio 5 ir 6 dalių taikymui 2013 ir 2014 m. nebus daromas joks 1 ir 2 dalyse nurodytas atnaujinimas.“

7        Iki Reglamento Nr. 1023/2013 įsigaliojimo galiojusios redakcijos PTN 66a straipsnyje buvo nustatyta:

„1. Nukrypstant nuo 1968 m. vasario 29 d. Tarybos reglamento (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 260/68, nustatančio apmokestinimo Europos Bendrijų naudai sąlygas ir tvarką, <…>, 3 straipsnio 1 dalies, nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. atlyginimui, kurį Sąjunga moka faktiškai dirbančiam personalui, taikoma laikinoji priemonė – vadinamasis „specialusis mokestis“.

Šio specialiojo mokesčio tarifas, taikomas 3 dalyje nustatytai bazei, yra toks:

nuo 2004‑05‑01 iki 2004‑12‑31

2,50 %

nuo 2005‑01‑01 iki 2005‑12‑31

2,93 %

nuo 2006‑01‑01 iki 2006‑12‑31

3,36 %

nuo 2007‑01‑01 iki 2007‑12‑31

3,79 %

nuo 2008‑01‑01 iki 2008‑12‑31

4,21 %

nuo 2009‑01‑01 iki 2009‑12‑31

4,64 %

nuo 2010‑01‑01 iki 2010‑12‑31

5,07 %

nuo 2011‑01‑01 iki 201[2]‑12‑31

5,50 %


3.

a)      Specialiojo mokesčio bazė yra bazinis darbo užmokestis, pagal kurį skaičiuojamas atlyginimas, atėmus:

i)      socialinio draudimo ir pensijų įmokas bei mokesčius, kuriuos to paties lygio ir pakopos pareigūnas, neturintis išlaikytinių, kaip apibrėžta VII priedo 2 straipsnyje, turi mokėti prieš specialųjį mokestį, ir

ii)      1 lygio 1 pakopos pareigūno baziniam darbo užmokesčiui lygią sumą.

b)      sudėtinės dalys, naudojamos nustatant specialiojo mokesčio bazę, išreiškiamos eurais ir nustatoma jų svertinė vertė pagal 100 dalių skalę.

4. Specialusis mokestis išskaičiuojamas kiekvieną mėnesį išmokant atlyginimą; surinktos lėšos įtraukiamos į bendrą Europos Sąjungos biudžetą kaip pajamos.“

8        PTN 66a straipsnyje, iš dalies pakeistame Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 46 punktu, nuo tol nustatyta:

„1. Nukrypstant nuo Reglamento (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 260/68 3 straipsnio 1 dalies ir, nedarant poveikio 65 straipsnio 3 daliai, siekiant atsižvelgti į metodo taikymą pareigūnų atlyginimams ir pensijoms atnaujinti, nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. atlyginimui, kurį Sąjunga moka faktiškai dirbančiam personalui, taikoma laikinoji priemonė – vadinamasis solidarumo mokestis.

2. Solidarumo mokesčio tarifas, taikomas 3 dalyje nustatytai bazei, yra 6 proc. Tačiau AD 15 lygio 2 pakopos ir tolesnių lygių bei pakopų pareigūnams taikomas 7 proc. tarifas.

3.

a)      Solidarumo mokesčio bazė yra bazinis darbo užmokestis, pagal kurį skaičiuojamas atlyginimas, atėmus:

i)      socialinio draudimo ir pensijų įmokas bei mokesčius, kuriuos to paties lygio ir pakopos pareigūnas, neturintis išlaikytinių, kaip apibrėžta VII priedo 2 straipsnyje, turi mokėti prieš solidarumo mokestį, ir

ii)      AST 1 lygio 1 pakopos pareigūno baziniam darbo užmokesčiui lygią sumą.

b)      Sudėtinės dalys, naudojamos nustatant solidarumo mokesčio bazę, išreiškiamos eurais ir nustatoma jų svertinė vertė pagal 100 dalių skalę.

4. Solidarumo mokestis išskaičiuojamas kiekvieną mėnesį išmokant atlyginimą; surinktos lėšos įtraukiamos į bendrą Europos Sąjungos biudžetą kaip pajamos.“

9        Remiantis Reglamento Nr. 1023/2013 3 straipsnio 1 dalimi šis reglamentas įsigaliojo 2013 m. lapkričio 1 d. Pagal šio reglamento 3 straipsnio 2 dalį jo nuostatos taikomos nuo 2014 m. sausio 1 d., išskyrus 1 straipsnio 44 punktą ir 1 straipsnio 73 punkto d papunktį, kurie taikomi nuo minėto reglamento įsigaliojimo dienos.

10      2014 m. sausio 14 d. ieškovė gavo 2014 m. sausio mėn. darbo užmokesčio lapelį.

11      2014 m. balandžio 1 d. ieškovė pateikė Tarybai, kaip paskyrimų tarnybai, skundą dėl savo 2014 m. sausio mėn. darbo užmokesčio lapelio, motyvuodama, kad iš šio lapelio pirmą kartą matyti, pirma, eksplicitinis sprendimas jai nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. taikyti solidarumo mokestį, nors darbo užmokesčio tikslinimo metodas šiuo laikotarpiu nebuvo taikomas, ir, antra, implicitinis sprendimas neperžiūrėti jos darbo užmokesčio laikotarpiui nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d.

12      Eksplicitiniu 2014 m. liepos 17 d. sprendimu Taryba atmetė ieškovės skundą.

 Procesas ir šalių reikalavimai

13      2014 m. spalio 27 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį; jis užregistruotas numeriu F‑121/14.

14      2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi Tarnautojų teismo trečiosios kolegijos pirmininkas, remdamasis Tarnautojų teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 1 dalies a punktu, nusprendė sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol įsiteisės sprendimas byloje T‑75/14 USFPEI / Parlamentas ir Taryba.

15      2015 m. sausio 8 d. Tarnautojų teismo kanceliarija gavo aktą, kuriuo Europos Parlamentas paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

16      Remiantis 2016 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) 2016/1192 dėl jurisdikcijos perdavimo Bendrajam Teismui kaip pirmajai instancijai spręsti Europos Sąjungos ir jos tarnautojų ginčus (OL L 200, 2016, p. 137–139) 3 straipsniu byla F‑121/14, kurios Tarnautojų teismas nebaigė nagrinėti 2016 m. rugpjūčio 31 d., 2016 m. rugsėjo 2 d. perduota Bendrajam Teismui ir jai buvo suteiktas numeris T‑527/16.

17      2018 m. sausio 19 d. įsiteisėjus 2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimui USFSPEI / Parlamentas ir Taryba (T‑75/14, EU:T:2017:813) šios bylos nagrinėjimas atnaujintas.

18      2018 m. balandžio 30 d. Taryba pateikė atsiliepimą į ieškinį.

19      2018 m. gegužės 14 d. nutartimi Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas patenkino Parlamento prašymą įstoti į bylą.

20      2018 m. liepos 5 d. ieškovė pateikė dubliką.

21      2018 m. liepos 3 d. Parlamentas pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą. Pastabas dėl įstojimo į bylą paaiškinimo ieškovė pateikė 2018 m. rugpjūčio 21 d.

22      2018 m. rugsėjo 3 d. Taryba pateikė tripliką.

23      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, taikant Bendrojo Teismo procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį, byla buvo paskirta aštuntajai kolegijai, į kurią paskirta ir minėta teisėja pranešėja.

24      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus per 2019 m. kovo 28 d. posėdį.

25      Remdamasis Procedūros reglamento 113 straipsniu, 2019 m. birželio 14 d. Bendrasis Teismas nusprendė atnaujinti žodinę proceso dalį.

26      Pagal Procedūros reglamento 89 straipsnį 2019 m. birželio 14 d. Bendrasis Teismas nusprendė imtis pirmos proceso organizavimo priemonės ir paprašė šalių atsakyti į klausimą. Šalys į šį klausimą atsakė per nustatytą terminą. 2019 m. liepos 24 d. Bendrasis Teismas nusprendė imtis antros proceso organizavimo priemonės ir paprašė šalių pateikti pastabas dėl jų atitinkamų atsakymų įgyvendinant pirmą proceso organizavimo priemonę. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

27      2019 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininko sprendimu atnaujinta žodinė proceso dalis buvo baigta.

28      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        „[panaikinti] eksplicitinį sprendimą, kuriuo nustatomas solidarumo mokestis nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d., nors laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. nuspręsta netikslinti darbo užmokesčių,

–        [panaikinti] implicitinį sprendimą netikslinti ieškovės darbo užmokesčio laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d.,

apie šiuos sprendimus pirmą kartą sužinota iš ieškovės 2014 m. sausio mėnesio darbo užmokesčio lapelio, apie kurį pranešta 2014 m. sausio 14 d.,

–        prireikus [panaikinti] 2014 m. liepos 17 d. sprendimą atmesti skundą,

–        [priteisti] iš [Tarybos] visas bylinėjimosi išlaidas.“

29      Taryba, palaikoma Parlamento, Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl priimtinumo

30      Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją PTN 90 ir 91 straipsniuose nustatyti skundo ir ieškinio pareiškimo terminai yra imperatyvūs ir negali būti palikti šalių ir teismo diskrecijai; teismas netgi ex officio, pateikęs šalims klausimų raštu, turi patikrinti, ar jų buvo laikomasi. Šie terminai atitinka teisinio saugumo reikalavimą ir būtinybę vengti bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Lofaro / Komisija, T‑293/07 P, EU:T:2008:607, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31      Taigi Bendrasis Teismas turi ex officio išnagrinėti, ar 2014 m. balandžio 1 d. ieškovės skundas buvo pateiktas per PTN 90 straipsnio 2 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Taigi Bendrasis Teismas turi nustatyti ieškovės nenaudai priimtą aktą, kaip tai suprantama pagal PTN 90 straipsnio 2 dalį.

32      Ieškovė tvirtina, kad sprendimas, nustatytas jos 2014 m. sausio mėn. darbo užmokesčio lapelyje, yra jos nenaudai priimtas aktas, kaip tai suprantama pagal PTN 90 straipsnio 2 dalį, nes šiuo sprendimu jai pirmą kartą taikyti Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 44 ir 46 punktuose įtvirtinti atitinkamai PTN 65 straipsnio 4 dalis, pagal kurią sustabdomas PTN XI priede numatyto darbo užmokesčių tikslinimo metodo taikymas, ir PTN 66a straipsnis, kuriuo iš naujo nustatomas solidarumo mokestis, taikomas pareigūnų ir kitų tarnautojų darbo užmokesčiui nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. Vykdydama 2019 m. liepos 24 d. Bendrojo Teismo nustatytą proceso organizavimo priemonę ieškovė pažymėjo, kad PTN 65 straipsnio 4 dalyje numačius, kad 2013 ir 2014 m. darbo užmokesčiai nebus atnaujinti, nepalikta jokios diskrecijos Europos Komisijai. Ieškovė mano, kad iš 2014 m. sausio mėnesio darbo užmokesčio lapelio matyti, kad šiems dvejiems metams jos darbo užmokestis yra įšaldytas. Vadinasi, galutinai įtvirtinta, kad 2014 m. sausio mėn. įsigaliojus PTN, iš dalies pakeistiems Reglamentu Nr. 1023/2013, ieškovės darbo užmokestis nebus atnaujinamas 2013 ir 2014 m.

33      Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad asmens nenaudai priimtas aktas pagal PTN 90 straipsnio 2 dalį ir 91 straipsnio 1 dalį yra tas, kuris sukuria privalomų teisinių pasekmių, galinčių tiesiogiai ir nedelsiant daryti poveikį ieškovo interesams ir taip aiškiai pakeisti jo teisinę padėtį (žr. 2010 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Lebedef ir Jones / Komisija, F‑29/09, EU:F:2010:120, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34      Taigi reikia patikrinti, ar ieškinys dėl sprendimo, kuriuo nustatomas 2014 m. sausio mėn. ieškovės darbo užmokestis, nurodytas šio mėnesio darbo užmokesčio lapelyje, atitinka PTN 90 ir 91 straipsnių reikalavimus.

35      Svarbu pažymėti, kad darbo užmokesčio lapelis pagal savo pobūdį ir tikslą neturi asmens nenaudai priimto akto požymių, nes jame paprasčiausiai pinigais išreiškiamas ankstesnių administracijos sprendimų, susijusių su asmenine ir teisine pareigūno padėtimi, turinys (2008 m. balandžio 23 d. Sprendimo Pickering / Komisija, F‑103/05, EU:F:2008:45, 72 punktas ir 2008 m. balandžio 23 d. Sprendimo Bain ir kt. / Komisija, F‑112/05, EU:F:2008:46, 73 punktas). Tačiau, kadangi iš darbo užmokesčio lapelio galima spręsti apie individualaus administracinio sprendimo, apie kurį iki tol nebuvo žinoma, nes suinteresuotajam asmeniui apie jį nebuvo oficialiai pranešta, buvimą ir jo turinį, šis lapelis, kuriame pateiktas piniginių išmokų apskaičiavimas, gali būti laikomas asmens nenaudai priimtu aktu, dėl kurio galima pateikti skundą, o susiklosčius tam tikroms aplinkybėms – pareikšti ieškinį. Esant šioms aplinkybėms nuo darbo užmokesčio lapelio perdavimo pradedamas skaičiuoti skundo ir ieškinio dėl atitinkamo pareigūno priimto administracinio sprendimo, kuris matyti iš lapelio, pateikimo terminas (žr. 2010 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Lebedef ir Jones / Komisija, F‑29/09, EU:F:2010:120, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36      Tas pats pasakytina tuo atveju, kai darbo užmokesčio lapelis pirmą kartą naudojamas įgyvendinant naują visuotinai taikomą teisės aktą, kuriuo nustatomos piniginės išmokos, pavyzdžiui, sprendimą, kuriuo keičiamas kelionės išlaidų apskaičiavimo metodas, sprendimą, kuriuo keičiami tėvų įmokų tarifai už darželio paslaugas, reglamentą, kuriuo keičiami korekciniai koeficientai, reglamentą, kuriuo tikslinami atlyginimai, ar reglamentą, kuriuo nustatoma išimtinė įmoka krizės atveju ar laikina įmoka (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Lebedef ir Jones / Komisija, F‑29/09, EU:F:2010:120, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37      Tokiais atvejais pirmas darbo užmokesčio lapelis, gautas po visuotinai taikomo akto, kuriuo keičiamos piniginės išmokos neapibrėžtai pareigūnų kategorijai, įsigaliojimo, būtinai reiškia, kad dėl jo adresato priimtas individualus administracinis sprendimas, kuris sukuria privalomų teisinių pasekmių, galinčių tiesiogiai ir nedelsiant daryti poveikį atitinkamo pareigūno interesams. Be to, net jeigu būtų galima manyti, kad paskyrimų tarnyba kiekvieną mėnesį priima naują individualų administracinį sprendimą, kuriuo nustatomos piniginės išmokos pareigūnui ir kuris atsispindi atitinkamame darbo užmokesčio lapelyje, šiais vėlesniais sprendimais tik patvirtinamas pirmasis sprendimas, kuriuo aiškiai pakeičiama suinteresuotojo asmens teisinė padėtis taikant naują visuotinai taikomą aktą (2010 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Lebedef ir Jones / Komisija, F‑29/09, EU:F:2010:120, 35 punktas).

38      Taigi pareigūnas, kuris per nustatytą terminą nepateikė skundo ar nepareiškė ieškinio dėl darbo užmokesčio lapelio, kuris pirmą kartą naudojamas įgyvendinant visuotinio taikymo aktą dėl piniginių išmokų nustatymo, praleidęs minėtus terminus negali pagrįstai ginčyti vėlesnių darbo užmokesčio lapelių, remdamasis tuo pačiu neteisėtumo pagrindu kaip ir dėl pirmojo lapelio (žr. 2010 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Lebedef ir Jones / Komisija, F‑29/09, EU:F:2010:120, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39      Nagrinėjamu atveju ieškovė tvirtina, kad iš 2014 m. sausio mėn. darbo užmokesčio lapelio, datuoto 2014 m. sausio 14 d., pirmą kartą nuo Reglamento Nr. 1023/2013 įsigaliojimo sužinojo, kad, pirma, pagal PTN 65 straipsnio 4 dalį jos darbo užmokestis nebuvo atnaujintas dėl to, kad buvo sustabdytas PTN XI priede numatyto metodo taikymas 2013 ir 2014 m., ir, antra, jos darbo užmokesčiui buvo pritaikytas solidarumo mokestis pagal PTN 66a straipsnį.

40      Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš PTN 65 straipsnio 1 dalies, iš dalies pakeistos Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 44 punktu, matyti, kad Europos Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų atlyginimai atnaujinami kiekvienų metų pabaigoje pagal PTN XI priedą.

41      Vis dėlto reikia priminti, kad pagal PTN 65 straipsnio 4 dalį, įterptą Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 44 punktu, „2013 ir 2014 m. nebus daromas joks 1 ir 2 dalyse nurodytas atnaujinimas“.

42      Pagal Reglamento Nr. 1023/2013 3 straipsnio 2 dalį jo 1 straipsnio 44 punktas, kuriuo iš dalies keičiamas PTN 65 straipsnis, taikomas nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos, t. y. nuo trečios dienos po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2013 m. lapkričio 1 d.

43      Darytina išvada, kad, remiantis šio sprendimo 35–37 punktuose nurodyta jurisprudencija, pirmas darbo užmokesčio lapelis, gautas po visuotinai taikomo akto, t. y. nuostatos, kurioje numatyta, kad darbo užmokesčio ir pensijų kasmetinio atnaujinimo metodas 2013 ir 2014 m. nebus taikomas, įsigaliojimo, buvo 2013 m. gruodžio mėn. darbo užmokesčio lapelis. Taigi sprendimas, kuriuo nustatomas 2014 m. sausio mėn. ieškovės darbo užmokestis, nurodytas šio mėnesio jos darbo užmokesčio lapelyje, nėra priemonė, kuria jai pirmą kartą taikomas PTN 65 straipsnis, iš dalies pakeistas Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 44 punktu.

44      Vadinasi, 2014 m. sausio mėn. darbo užmokesčio lapelis nėra ieškovės nenaudai priimtas aktas, nes jis nėra priemonė, kuria jai pirmą kartą taikoma PTN 65 straipsnio 4 dalis, įterpta Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 44 punktu. Reikia pažymėti, kad pagal šio sprendimo 38 punkte nurodytą jurisprudenciją ieškovė per skundo pateikimo ir ieškinio pareiškimo terminus neapskundė darbo užmokesčio lapelio, kuriuo pirmą kartą jai buvo taikoma ši nuostata, t. y. 2013 m. gruodžio mėn. darbo užmokesčio lapelio. Darytina išvada, kad šis ieškinys yra nepriimtinas, kiek juo siekiama, kad būtų panaikintas sprendimas, kuriuo nustatomas ieškovės 2014 m. sausio mėn. darbo užmokestis, dėl to, kad šiuo sprendimu ieškovei pirmą kartą taikoma PTN 65 straipsnio 4 dalis, įterpta Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 44 punktu, nes šiuo sprendimu tik patvirtinamas galutiniu tapęs sprendimas, kuriuo nustatomas jos 2013 m. gruodžio mėn. darbo užmokestis ir kuriuo ieškovei pirmą kartą pritaikyta ta pati nuostata. Taigi ieškinyje nurodytą antrąjį reikalavimą reikia pripažinti nepriimtinu.

45      Vis dėlto svarbu pažymėti, kad 2014 m. sausio mėn. ieškovės darbo užmokesčio lapelis buvo priemonė, kuria pirmą kartą jai taikytas PTN 66a straipsnis, iš dalies pakeistas Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 46 punktu, todėl tai yra ieškovės nenaudai priimtas aktas. Tokia išvada aiškiai darytina remiantis šios nuostatos tekstu ir tuo, kad 2014 m. sausio mėn. ieškovės darbo užmokesčio lapelyje, kurį ji pateikė savo skundo priede, nurodytas minėtoje nuostatoje numatytas „specialusis mokestis“.

46      Atsižvelgiant į tai, kad jos skundas dėl 2014 m. sausio mėnesio jos darbo užmokesčio lapelio pateiktas per PTN 90 straipsnio 2 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, reikia pripažinti šį ieškinį priimtinu, kiek juo siekiama, kad būtų panaikintas sprendimas, kuriuo nustatomas 2014 m. sausio mėn. ieškovės darbo užmokestis ir kuris yra priemonė, kuria jai pirmą kartą taikomas PTN 66a straipsnis, iš dalies pakeistas Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 46 punktu. Taigi ieškinyje nurodytas pirmasis reikalavimas yra priimtinas.

 Dėl esmės

47      Pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškinį ieškovė grindžia remdamasi tik neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu pagal SESV 277 straipsnį, nurodydama, kad Reglamentas Nr. 1023/2013 netaikomas dėl to, kad jame numatyta, pirma, kad dvejiems metams įšaldomas darbo užmokestis, tam pačiam darbo užmokesčiui kartu taikant solidarumo mokestį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d.

48      Ieškovė tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog PTN 65 straipsnio 4 dalis ir 66a straipsnis yra visuotinai taikomos nuostatos, pirmą kartą jai taikytos priėmus sprendimą dėl jos 2014 m. sausio mėn. darbo užmokesčio lapelio, tarp šio individualaus sprendimo ir nurodytų nuostatų yra tiesioginis arba bent jau netiesioginis teisinis ryšys, todėl galima veiksmingai remtis neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu pagal SESV 277 straipsnį.

49      Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV 277 straipsnyje numatyta, kad bet kuri teismo proceso, kuriame ginčijamas šioje nuostatoje numatyto reglamento teisėtumas, šalis, grįsdama ieškinį dėl įgyvendinimo priemonės, gali remtis SESV 263 straipsnio antroje pastraipoje nurodytais pagrindais, net jeigu ieškinio dėl reglamento pareiškimo terminas yra pasibaigęs. Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog ši papildoma teisių gynimo priemonė yra bendrojo principo, kuriuo siekiama užtikrinti, kad kiekvienas asmuo turėtų arba būtų turėjęs galimybę užginčyti Sąjungos teisės aktą, kuriuo vadovaujantis priimtas sprendimas jo nenaudai, išraiška (1979 m. kovo 6 d. Sprendimo Simmenthal / Komisija, 92/78, EU:C:1979:53, 36 punktas; 1984 m. sausio 19 d. Sprendimo Andersen ir kt. / Parlamentas, 262/80, EU:C:1984:18, 6 punktas ir 2003 m. liepos 10 d. Sprendimo Komisija / ECB, C‑11/00, EU:C:2003:395, 74–78 punktai). SESV 277 straipsnyje nustatyta taisyklė tikrai taikoma Bendrajame Teisme nagrinėjant bylą pagal SESV 270 straipsnį (2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Tataram / Komisija, T‑546/16, nepaskelbto Rink., EU:T:2018:644, 32 punktas ir 2010 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Lebedef ir Jones / Komisija, F‑29/09, EU:F:2010:120, 29 punktas).

50      Vis dėlto iš jurisprudencijos taip pat matyti, jog SESV 277 straipsnyje numatyta galimybė remtis tuo, kad reglamentas netaikomas, nėra savarankiška teisė pareikšti ieškinį ir ja galima pasinaudoti tik papildomai, todėl neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra nepriimtinas, jeigu nėra teisės pareikšti pagrindinį ieškinį arba pagrindinis ieškinys nepriimtinas (2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Tataram / Komisija, T‑546/16, nepaskelbto Rink., EU:T:2018:644, 33 punktas ir 2010 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Lebedef ir Jones / Komisija, F‑29/09, EU:F:2010:120, 30 punktas).

51      Kaip konstatuota šio sprendimo 46 punkte, šis ieškinys, pareikštas dėl sprendimo, kuriuo nustatomas 2014 m. sausio mėn. ieškovės darbo užmokestis, nurodyto šio mėnesio darbo užmokesčio lapelyje, yra priimtinas tiek, kiek šis sprendimas yra priemonė, kuria pirmą kartą ieškovei taikytas PTN 66a straipsnis, iš dalies pakeistas Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 46 punktu.

52      Kita vertus, kaip konstatuota šio sprendimo 44 punkte, sprendimas, kuriuo nustatomas 2014 m. sausio mėn. ieškovės darbo užmokestis, nėra priemonė, kuria pirmą kartą jai taikyta PTN 65 straipsnio 4 dalis, įterpta Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 44 punktu, todėl šiuo aspektu nėra jos nenaudai priimtas aktas.

53      Darytina išvada, kad ieškovės ieškiniui pagrįsti nurodytu neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu gali būti pagrįstai remtasi tik tiek, kiek jis susijęs su PTN 66a straipsniu, iš dalies pakeistu Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 46 punktu, kuriuo nuo 2014 m. sausio mėn. nustatomas solidarumo mokestis, nors pagal PTN 65 straipsnio 4 dalį sustabdomas jų XI priede numatyto darbo užmokesčio atnaujinimo metodo taikymas.

54      Siekdama pagrįsti neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą ieškovė nurodo septynis pagrindus. Pirmasis pagrindas iš esmės grindžiamas tuo, kad nutrūko ryšis tarp PTN XI priede numatyto darbo užmokesčių automatinio tikslinimo metodo taikymo ir solidarumo mokesčio, taip pat Sąjungos pareigūnų ir tarnautojų darbo užmokesčių ir valstybių narių valstybės tarnautojų darbo užmokesčių sugretinimo principo pažeidimu. Antrasis pagrindas grindžiamas asociacijų laisvės, teisės į informaciją ir konsultacijas ir teisės į kolektyvines derybas, kaip jos įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnio 1 dalyje, 27 ir 28 straipsniuose ir įgyvendintos PTN 10 straipsnio antra pastraipa, 10b straipsnio antra pastraipa ir 24b straipsniu, pažeidimu ir 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo, kuriuo nustatoma trišalė konsultavimosi procedūra santykių su darbuotojais srityje (toliau – 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimas), pažeidimu. Trečiasis pagrindas grindžiamas įgytų teisių pažeidimu. Ketvirtasis pagrindas – proporcingumo principo pažeidimu. Penktasis pagrindas – teisėkūros procedūros pažeidimu. Šeštasis pagrindas grindžiamas pareigos motyvuoti pažeidimu. Galiausiai septintasis pagrindas grindžiamas teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu nepatvirtinus pereinamojo laikotarpio priemonių.

55      Pirmiausia reikia išnagrinėti antrąjį, penktąjį ir šeštąjį pagrindus, grindžiamus atitinkamai asociacijų laisvės, teisės į informaciją ir konsultacijas bei teisės į kolektyvines derybas, teisėkūros procedūros ir pareigos motyvuoti, kurie susiję su Reglamento Nr. 1023/2013 formos teisėtumu, pažeidimu. Paskui bus išnagrinėti kiti su minėto reglamento turinio teisėtumu susiję pagrindai, pateikti neteisėtumu grindžiamam prieštaravimui pagrįsti.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo asociacijų laisvės, teisės į informaciją ir konsultacijas bei teisės į kolektyvines derybas pažeidimu

56      Ieškovė mano, kad Reglamentas Nr. 1023/2013 yra neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant asociacijų laisvę, teisę į informaciją ir konsultacijas bei teisę į kolektyvines derybas, kaip jos įtvirtintos Pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnio 1 dalyje, 27 ir 28 straipsniuose ir įgyvendintos PTN 10 straipsnio antroje pastraipoje, 10b straipsnio antroje pastraipoje ir 24b straipsnyje, taip pat pažeidžiant 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimą. Ieškovė būtent tvirtina, kad nebuvo tinkamai pasitarta su Tarnybos nuostatų komitetu ir nesilaikyta 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatytos konsultavimosi procedūros. Dėl pasitarimo su Tarnybos nuostatų komitetu ieškovė tvirtina, kad su juo buvo tartasi ne dėl 2011 m. birželio 29 d. Komisijos priimto pirmojo pasiūlymo pakeisti PTN projekto, kuriame buvo numatyta, kad kartu su darbo užmokesčio atnaujinimo metodu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. bus taikomas 5,5 proc. dydžio solidarumo mokestis, bet tik dėl antrojo pasiūlymo pakeisti PTN projekto, kuriame buvo numatytas 6 proc. dydžio solidarumo mokestis, dėl kurio Komisija kreipėsi į Tarnybos nuostatų komitetą 2011 m. lapkričio 21 d. Be to, ieškovė tvirtina, kad pasitarimai su Tarnybos nuostatų komitetu 2013 m. liepos 17 ir 18 d. buvo pavėluoti, taigi neveiksmingi. Dėl pasitarimų ir konsultavimosi su profesinėmis sąjungomis ir darbuotojų draugijomis (toliau – PSDD) ieškovė tvirtina, kad Komisija nesitarė su PSDD prieš priimdama pirmąjį ir antrąjį pasiūlymo pakeisti PTN projektus. Ieškovė taip pat tvirtina, kad Taryba atmetė PSDD prašymą, kad Konsultacinis komitetas toliau rengtų susitikimus vykstant trišalėms diskusijoms. Ji teigia, kad nors 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatyta konsultavimosi procedūra buvo pradėta, jos nebuvo laikytasi. Pirma, pirmi du 2013 m. gegužės 6 d. ir birželio 23 d. surengti Konsultacinio komiteto susitikimai buvo tik informacinio pobūdžio ir juose konsultuotasi nebuvo. Antra, pasibaigus šiems dviem susitikimams Konsultacinis komitetas neparengė šalių pareikštų skirtingų nuomonių ataskaitos. Be to, ieškovė tvirtina, kad tais atvejais, kai naudojimosi Pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnyje įtvirtintų teisių sąlygos nėra pakankamai apibrėžtos arba apibrėžtos Sąjungos teisės nuostatose, kurių galiojimas ginčijamas, ji galėtų reikalauti, kad būtų gerbiama Pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisė į kolektyvines derybas, neatsižvelgiant į antrinės teisės nuostatas, kuriomis įgyvendinamas šis straipsnis, o taip šiuo atveju ir yra. Šiomis aplinkybėmis ji laikosi nuomonės, kad, atsižvelgiant į tai, kokiomis sąlygomis vyko 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatyta konsultavimosi procedūra, joje nebuvo atsižvelgta į teisę į kolektyvines derybas.

57      Taryba ir Parlamentas ginčija ieškovės argumentus.

58      Pirmiausia reikia priminti, kad Pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnio 1 dalis, 27 ir 28 straipsniai, kuriuose įtvirtintos atitinkamai asociacijų laisvė, susijusi su profesinėmis sąjungomis, darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas įmonėje, teisė į kolektyvines derybas ir kolektyvinių veiksmų teisė, gali būti taikomi Sąjungos institucijų ir jų darbuotojų santykiuose. Vis dėlto, remiantis šių nuostatų tekstu, jose įtvirtintomis teisėmis galima naudotis tik Sąjungos teisėje nustatytais atvejais ir sąlygomis (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbto Rink., EU:T:2016:489, 77 punktas).

59      Kalbant apie Sąjungos teisės nuostatas, nustatančias naudojimosi pagrindinėmis teisėmis, įtvirtintomis Pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnio 1 dalyje, 27 ir 28 straipsniuose, sąlygas, reikia priminti, pirma, kad PTN 10 straipsnyje nustatyta, kad Komisija tariasi su Tarnybos nuostatų komitetu, kurį sudaro vienodas Sąjungos institucijų ir jų Personalo komitetų atstovų skaičius, dėl visų pasiūlymų keisti PTN.

60      1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatyta konsultavimosi procedūra taikoma pasiūlymams, kuriuos Komisija teikia Tarybai, susijusiems su PTN pakeitimais arba su PTN nuostatų dėl darbo užmokesčio arba pensijų taikymu, kiekvieną kartą, kai Konsultacinio komiteto, iš esmės sudaryto iš vienodo valstybių narių ir PSDD paskirtų darbuotojų atstovų skaičiaus ir kiekvienos Sąjungos institucijos administracijos vadovų, narys to prašo. Remiantis 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo I.8 punktu, kaip jis išaiškintas 2013 m. gegužės 6 d. Tarybos priimtoje deklaracijoje dėl šio sprendimo aiškinimo gairių, taikant šią procedūrą per įprastos teisėkūros procedūrą, susijusią su pasiūlymu keisti PTN, ja siekiama išnagrinėti visą turimą informaciją ir šalių nuomones, kad jos kuo labiau būtų suderintos ir būtų užtikrinama, kad prieš priimdami galutinę poziciją per įprastą teisėkūros procedūrą valstybių narių atstovai žinotų darbuotojų ir administracinės valdžios institucijų nuomones. Pagal tą pačią nuostatą Taryba turi galimybę atsižvelgti į Konsultacinio komiteto pirmininko ataskaitą, kai patvirtina poziciją pagal įprastą teisėkūros procedūrą (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbto Rink., EU:T:2016:489, 115 punktas).

61      Taigi PTN 10 straipsnis ir 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimas susiję su naudojimosi darbuotojų teise į informaciją ir konsultacijas, įtvirtinta Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnyje, institucijų ir jų darbuotojų santykiuose sąlygomis (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbto Rink., EU:T:2016:489, 116 punktas).

62      Kita vertus, reikia pažymėti, kad PTN 10b straipsnio antroje pastraipoje nurodyta tik Komisijos galimybė pasitarti su atstovaujamosiomis PSDD dėl PTN 10 straipsnyje numatytų PTN pakeitimų, todėl ieškovė, remdamasi šia nuostata, negali teigti, kad su atstovaujamosiomis PSDD turėtų būti konsultuojamasi dėl PTN pakeitimų pasiūlymų.

63      Antra, reikia pažymėti, kad PTN 24b straipsnis, kuriuo ieškovė taip pat remiasi, yra susijęs su naudojimosi asociacijų laisve, įtvirtinta Pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnio 1 dalyje, sąlygomis, nes jame nurodyta, kad pareigūnai turi teisę jungtis į asociacijas ir jie gali būti profesinių sąjungų ar Sąjungos darbuotojų draugijų nariai.

64      Vis dėlto reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą, procesui Bendrajame Teisme taikomą pagal to paties statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą, ir pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Pagal suformuotą jurisprudenciją tokia informacija turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, tam tikromis aplinkybėmis neturėdamas kitos informacijos. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, tam, kad ieškinys būtų priimtinas, būtina, kad pagrindinės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, bent trumpai, tačiau nuosekliai ir suprantamai būtų išdėstytos ieškinio tekste (žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo BSCA / Komisija, T‑818/14, EU:T:2018:33, 95 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

65      Reikia konstatuoti, kad ieškovė ieškinyje nepateikia jokio argumento, kad pagrįstų PTN 24b straipsnio pažeidimą, todėl tokį skundą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

66      Trečia, svarbu pažymėti, kad ieškovė nenurodo Sąjungos teisės nuostatos, kurioje būtų nustatytos naudojimosi teise į kolektyvines derybas ir kolektyvinių veiksmų teise, įtvirtinta Pagrindinių teisų chartijos 28 straipsnyje, sąlygos. Iš tikrųjų ji nurodo tik tiek, kad buvo nesilaikyta 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimu nustatytos konsultavimosi procedūros, kuri, kaip pažymėta šio sprendimo 59 punkte, yra susijusi su naudojimosi darbuotojų teise į informaciją ir konsultacijas, įtvirtinta Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnyje, sąlygomis.

67      Savo dublike ieškovė tvirtina, kad vis dėlto galima teigti, kad Pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnis buvo pažeistas, nes „būtent ginčijamas [taikomų antrinės teisės nuostatų] galiojimas dėl jų pakeitimų“. Ieškovė pažymi, kad PSDD teisės ir pareigos, be abejo, nustatytos taikomose antrinės teisės nuostatose, tačiau keliamas klausimas dėl šių nuostatų galiojimo; ji ginčija PTN 65 straipsnio 4 dalies, įterptos Reglamentu Nr. 1023/2013, ir jų 66a straipsnio, iš dalies pakeisto tuo pačiu reglamentu, teisėtumą.

68      Reikia pažymėti, kad naudojimosi teise į kolektyvines derybas ir kolektyvinių veiksmų teise, kurios įtvirtintos Pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnyje, sąlygų pažeidimu, išskyrus taikomose antrinės teisės nuostatose numatytus atvejus, galima remtis tik tuo atveju, jeigu atitinkamos teisės ir pareigos buvo nepakankamai aiškiai apibrėžtos minėtose nuostatose arba jeigu ginčijamas pats šių nuostatų galiojimas (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 18 d. Sprendimo Heath / ECB, T‑645/11 P, EU:T:2013:326, 155 punktą).

69      Vis dėlto nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad taikomomis antrinės teisės nuostatomis, kurių teisėtumą ieškovė ginčija, t. y. Reglamentu Nr. 1023/2013 įterpta PTN 65 straipsnio 4 dalimi ir tuo pačiu reglamentu iš dalies pakeistu PTN 66a straipsniu, nenustatomos naudojimosi teise į kolektyvines derybas ir kolektyvinių veiksmų teise, įtvirtintų Pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnyje, sąlygos. Darytina išvada, kad ieškovė negali remtis naudojimosi Pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis ir pareigomis sąlygų pažeidimu.

70      Be to, reikia pažymėti, kad remiantis Pagrindinių teisių chartijos 28 straipsniu, teisė į kolektyvines derybas aiškiai reiškia teisę derėtis dėl kolektyvinių sutarčių ir jas sudaryti. Reikia priminti, kad teise derėtis dėl kolektyvinių sutarčių ir sudaryti jas siekiama sudaryti sąlygas socialinių partnerių deryboms, siekiant apibrėžti darbo sąlygas, kai taikomomis nuostatomis nepakankamai aiškiai apibrėžtos teisės ir pareigos (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbto Rink., EU:T:2016:489, 117 punktas).

71      Taigi, priešingai, nei teigia ieškovė, teisė į kolektyvines derybas negali būti prilyginta PSDD teisei derėtis dėl paties PTN, kurie priimami remiantis SESV 294 straipsniu pagal įprastą teisėkūros procedūrą, normų turinio.

72      Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant šį pagrindą bus tik įvertinta, ar nagrinėjamu atveju buvo laikytasi naudojimosi darbuotojų teise į informaciją ir konsultacijas, numatyta PTN 10 straipsnyje ir 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime, sąlygų.

–       Dėl PTN 10 straipsnio pažeidimo

73      Ieškovė tvirtina, kad pagal PTN 10 straipsnį į Tarnybos nuostatų komitetą Komisija turėjo kreiptis dėl pirmojo pasiūlymo pakeisti PTN, kurį ji priėmė 2011 m. birželio 29 d. ir kuriame buvo numatytas 5,5 proc. dydžio solidarumo mokestis, o ne dėl antrojo pasiūlymo pakeisti PTN, pagal kurį numatytas 6 proc. dydžio solidarumo mokestis, kurį ji pateikė 2011 m. lapkričio 21 d. Ieškovė taip pat tvirtina, kad 2013 m. liepos 17 ir 18 d. pasitarimo su Tarnybos nuostatų komitetu sąlygos neatitiko PTN 10 straipsnio reikalavimų, nes jis buvo pavėluotas, todėl neveiksmingas.

74      Pirma, dėl ieškovės argumento, kad pagal PTN 10 straipsnį Tarnybos nuostatų komitetui Komisija turėjo pateikti pirmą pasiūlymą pakeisti PTN, kurį ji priėmė 2011 m. birželio 29 d., reikia priminti, kad pagal PTN 10 straipsnį reikalaujama, kad Tarnybos nuostatų komitetui Komisija pateiktų „vis[us] pasiūlym[us] taisyti Tarnybos nuostatus“. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. birželio 29 d. Komisijos parengtas tekstas formaliai buvo ne pasiūlymas pakeisti PTN, o pasiūlymo pakeisti PTN projektas, dėl kurio turėjo būti konsultuojamasi su PSDD prieš Tarybai ir Parlamentui teikiant formalų pasiūlymą pakeisti PTN. Antra, taip pat reikia pažymėti, kad tekstą, kurį 2011 m. lapkričio 21 d. Komisija pateikė Tarnybos nuostatų komitetui, vėliau Komisija pateikė Parlamentui ir Tarybai kaip pasiūlymą dėl pagal įprastą teisėkūros procedūrą priimamo akto, kaip tai suprantama pagal SESV 294 straipsnio 2 dalį, kuri, remiantis SESV 336 straipsniu, taikoma šioms institucijoms priimant ir iš dalies keičiant PTN ir KTĮS.

75      Vadinasi, ieškovės argumentą, kad Komisija, nepasitarusi su Tarnybos nuostatų komitetu dėl pirmojo pasiūlymo pakeisti PTN projekto, pažeidė PTN 10 straipsnį, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

76      Antra, dėl ieškovės argumento, kad 2013 m. liepos 17 ir 18 d. tariantis su Tarnybos nuostatų komitetu buvo pažeistas PTN 10 straipsnis, nes teisėkūros procedūroje buvo tartasi per vėlai, todėl neveiksmingai, reikia pažymėti, kad PTN 10 straipsnyje Komisijai nustatyta pareiga konsultuotis, kuri, be oficialių pasiūlymų, apima esminius jau išnagrinėtų pasiūlymų dalinius pakeitimus, kurių ji imasi, nebent daliniai pakeitimai iš esmės atitinka tuos, kuriuos pasiūlė Tarnybos nuostatų komitetas (2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. / Komisija, T‑58/05, EU:T:2007:218, 35 punktas; 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbto Rink., EU:T:2016:489, 129 punktas ir 2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimo USFSPEI / Parlamentas ir Taryba, T‑75/14, EU:T:2017:813, 99 punktas).

77      Toks aiškinimas pagrįstas tiek į PTN 10 straipsnio formuluote, tiek Tarnybos nuostatų komiteto vaidmeniu. Iš tiesų, viena vertus, numatant besąlygišką ir be išimčių konsultavimąsi su Tarnybos nuostatų komitetu dėl visų pasiūlymų taisyti PTN šioje nuostatoje įtvirtinama didelės apimties pareiga. Taigi šios nuostatos formuluotė akivaizdžiai nedera su siauru jos taikymo srities aiškinimu. Kita vertus, Tarnybos nuostatų komitetas, kaip paritetinis organas, vienijantis visų institucijų administracijų ir darbuotojų atstovus (pastarieji renkami demokratiškai), turi atsižvelgti į visus Sąjungos viešosios tarnybos interesus ir juos išreikšti (2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. / Komisija, T‑58/05, EU:T:2007:218, 36 punktas; 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbto Rink., EU:T:2016:489, 130 punktas ir 2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimo USFSPEI / Parlamentas ir Taryba, T‑75/14, EU:T:2017:813, 100 punktas).

78      Darytina išvada, kad jei Komisija iš dalies keičia savo pasiūlymą keisti PTN per įprastą teisėkūros procedūrą, ji privalo iš naujo konsultuotis su Tarnybos nuostatų komitetu Tarybai dar nepriėmus atitinkamų nuostatų, jeigu šis pasiūlymo pakeitimas daro esminę įtaką pasiūlymo turiniui (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbto Rink., EU:T:2016:489, 135 punktas ir 2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimo USFSPEI / Parlamentas ir Taryba, T‑75/14, EU:T:2017:813, 101 punktas).

79      Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad nors Komisija pasinaudojo teisėkūros iniciatyvos teise ir 2011 m. gruodžio 13 d. Parlamentui ir Tarybai pateikė pasiūlymą pakeisti PTN, ji nepasinaudojo šia teise, kad pakeistų minėtą pasiūlymą (2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimo USFSPEI / Parlamentas ir Taryba, T‑75/14, EU:T:2017:813, 102 punktas).

80      Aišku, Komisija dalyvavo trišalėse derybose, surengtose per aptariamą įprastą teisėkūros procedūrą. Pagal 2007 m. birželio 13 d. Parlamento, Tarybos ir Komisijos Bendros deklaracijos dėl praktinių bendro sprendimo procedūros taisyklių (EB sutarties 251 straipsnis) (OL C 145, 2007, p. 5), kuria reglamentuojami neoficialūs susitikimai, 13 punktą Parlamento pirmojo svarstymo etape Komisija tik stengiasi sustiprinti ryšius, kurie užmezgami, „kad būtų galima palengvinti procedūros eigą pirmojo svarstymo metu“, ir „konstruktyviai“ naudojasi „iniciatyvos teise, siekdama <…> Parlamento ir Tarybos pozicijų suderinimo, deramai atsižvelgdama į tarpinstitucinį balansą ir į Sutartyje nustatytą jos vaidmenį“ (2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimo USFSPEI / Parlamentas ir Taryba, T‑75/14, nepaskelbto Rink., EU:T:2017:813, 103 punktas).

81      Taigi tai, kad trišalės derybos nagrinėjamu atveju įvyko Parlamento pirmojo svarstymo etape, dalyvaujant Komisijai, kurios vaidmuo primintas šio sprendimo 80 punkte, leido Parlamentui ir Tarybai pasiekti kompromisą dėl pasiūlymo pakeisti PTN pakeitimo, negali būti laikoma pačios Komisijos atliktu minėto pasiūlymo pakeitimu (2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimo USFSPEI / Parlamentas ir Taryba, T‑75/14, EU:T:2017:813, 104 punktas).

82      Be to, tai, kad Parlamentas per pirmąjį svarstymą patvirtino tekstą, kuriuo buvo pakeistas pasiūlymas pakeisti PTN, negali būti prilyginta pačios Komisijos pirminio pasiūlymo pakeitimui (2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimo USFSPEI / Parlamentas ir Taryba, T‑75/14, EU:T:2017:813, 105 punktas).

83      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal PTN 10 straipsnį Komisija neprivalėjo iš naujo konsultuotis su Tarnybos nuostatų komitetu nei užbaigus trišales derybas pirmojo svarstymo Parlamente etape, nei pastarajam patvirtinus jos pasiūlymą per pirmąjį svarstymą (2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimo USFSPEI / Parlamentas ir Taryba, T‑75/14, EU:T:2017:813, 106 punktas).

84      Šiuo klausimu ieškovė negali pagrįstai remtis aplinkybe, kad, nors Komisija neprivalėjo to daryti, 2013 m. liepos 5 d. raštu ji pateikė Tarnybos nuostatų komitetui 2013 m. liepos 2 d. Parlamento poziciją, patvirtintą per pirmąjį svarstymą, pažymėdama, jog mano, kad pasiūlymas pakeisti PTN, dėl kurio į Tarnybos nuostatų komitetą ji kreipėsi 2011 m. lapkričio 21 d., iš esmės nepakito per įprastą teisėkūros procedūrą ir kad šiame teisėkūros procedūros etape nereikėtų taikyti PTN 10 straipsnio. Iš tiesų tokia aplinkybė yra nesvarbi vertinant Reglamento Nr. 1023/2013 priėmimo procedūros teisėtumą ir visų pirma vertinant, ar Komisija įvykdė pareigą, nustatytą PTN 10 straipsnyje.

85      Taigi reikia atmesti kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad po 2013 m. liepos 5 d. Komisijos kreipimosi į Tarnybos nuostatų komitetą 2013 m. liepos 17 ir 18 d. pasitarimas su juo per nagrinėjamą teisėkūros procedūrą vyko per vėlai, todėl buvo neveiksmingas, pažeidžiant PTN 10 straipsnį.

–       Dėl konsultavimosi procedūros pažeidimo

86      Ieškovė tvirtina, kad Komisija nesitarė su PSDD nei prieš 2011 m. birželio 29 d. priimdama pirmąjį pasiūlymo pakeisti PTN projektą, nei dėl 2011 m. gruodžio 13 d. antrojo pasiūlymo pakeisti PTN projekto. Be to, ieškovė tvirtina, kad du 2013 m. gegužės 6 d. ir birželio 20 d. surengti Konsultacinio komiteto susitikimai buvo tik informacinio pobūdžio, jiems vykstant PSDD nebuvo pateikti jokie dokumentai ir nebuvo konsultuojamasi, o po jų Konsultacinis komitetas nepateikė ataskaitos, kurioje būtų informacija apie skirtingas šalių nuomones, taip pažeidžiant 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimą. Ieškovė taip pat teigia, kad Taryba atmetė PSDD prašymą, kad Konsultacinis komitetas toliau rengtų susitikimus per visą trišalių derybų laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2013 m. birželio 25 d.

87      Pirma, dėl to, kad, prieš 2011 m. birželio 29 d. priimdama pirmąjį pasiūlymo pakeisti PTN projektą, Komisija nesitarė su PSDD, reikia pažymėti, kad ši aplinkybė yra nereikšminga vertinant įprastos teisėkūros procedūros, kuri pradėta vėliau, 2011 m. gruodžio 13 d., Parlamentui ir Tarybai perdavus antrąjį pasiūlymo pakeisti PTN projektą kaip pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, teisėtumą. Todėl toks argumentas turėtų būti atmestas kaip nereikšmingas.

88      Antra, dėl ieškovės argumento, kad, prieš 2011 m. gruodžio 13 d. priimdama savo pasiūlymo pakeisti PTN projektą, Komisija nesitarė su PSDD, reikia pažymėti, kad, kaip Bendrasis Teismas konstatavo 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba (T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489) 4 punkte, 2011 m. rugsėjo 7 d. su PSDD konsultuotasi dėl antrojo pasiūlymo pakeisti PTN projekto ir vėliau, atitinkamai 2011 m. spalio 6 d., spalio 28 d. ir lapkričio 7 d., Komisija konsultavosi su PSDD administraciniais, techniniais ir politinio pobūdžio klausimais.

89      Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nenurodė jokių teisinių ar faktinių aplinkybių, kurios leistų paneigti šį teiginį, ieškovės argumentą, kad, prieš priimdama savo antrą pasiūlymo pakeisti PTN projektą ir 2011 m. gruodžio 13 d. jį perduodama Tarybai, Komisija nesikonsultavo su PSDD, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

90      Trečia, dėl ieškovės teiginių, kad per 2013 m. gegužės 6 d. ir birželio 20 d. vykusius Konsultacinio komiteto susitikimus PSDD nebuvo pateikti jokie dokumentai, reikia pažymėti, kad šį teiginį Bendrasis Teismas jau išnagrinėjo ir atmetė 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimu U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba (T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489).

91      2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba (T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489) 161 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatytoje konsultavimosi procedūroje nei reikalaujama, nei draudžiama pateikti rašytinius dokumentus PSDD, rengiantis konsultavimosi susitikimams arba per juos.

92      2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba (T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489) 162 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad remiantis 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo I.8 punktu, kaip jis išaiškintas 2013 m. gegužės 6 d. Tarybos aiškinamojoje deklaracijoje, minėtame sprendime numatytos konsultavimosi procedūros tikslas – išnagrinėti visą turimą informaciją ir šalių nuomones, siekiant kuo labiau jas suderinti ir užtikrinti, kad prieš priimdami galutinę poziciją pagal įprastą teisėkūros procedūrą valstybių narių atstovai žinotų darbuotojų ir administracinės valdžios institucijų nuomonę.

93      Taigi, atsižvelgiant į 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatytos konsultavimosi procedūros tikslą, atsakymas į klausimą, ar Taryba privalo turimą informaciją raštu perduoti PSDD, kad jos galėtų pateikti savo nuomonę, priklauso nuo to, ką šios žino apie minėtą informaciją, nuo šios informacijos pobūdžio ir apimties, taip pat nuo ribotų trišalių derybų laiko ir techninių galimybių (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489, 163 punktas).

94      Dėl pirmo Konsultacinio komiteto susitikimo, kuriuo siekta Tarybai suteikti įgaliojimus derėtis trišalėse derybose, reikia pažymėti, kad Taryba neprivalėjo pateikti PSDD rašytinių dokumentų, nes jos buvo susipažinusios su pasiūlymu pakeisti PTN, dėl kurio ir turėjo vykti derybos (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbto Rink., EU:T:2016:489, 164 punktas).

95      Dėl antro Konsultacinio komiteto susitikimo, kuris vyko 2013 m. birželio 20 d., 2013 m. birželio 19 d. Parlamentui, Tarybai ir Komisijai pasiekus laikiną kompromisą dėl pasiūlymo pakeisti PTN, reikia pažymėti, kad nors, kaip tą rodo kelių PSDD 2012 m. rugsėjo 17 d. pareiškimai, PSDD buvo susipažinusi su pasiūlymo pakeisti PTN turiniu ir kai kuriais valstybių narių pasiūlymais, jos nežinojo tikslaus trišalių derybų, kuriose derėtasi, be kita ko, dėl šių pasiūlymų, rezultato (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbto Rink., EU:T:2016:489, 165 punktas).

96      Vadinasi, atsižvelgiant į per trišales derybas į pasiūlymą pakeisti PTN įtrauktų pakeitimų pobūdį ir apimtį, Tarnyba turėjo PSDD perduoti visą turimą informaciją, kad joms būtų sudaryta galimybė veiksmingai pateikti savo nuomonę dėl šių pakeitimų. Iš esmės PSDD, turėdamos rašytinės informacijos, galėtų veiksmingai sureaguoti (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbto Rink., EU:T:2016:489, 166 punktas).

97      Vis dėlto svarbu priminti, kad 2013 m. birželio 20 d. dar nebuvo teksto, iš kurio matyti 2013 m. birželio 19 d. laikinas kompromisas, taigi jis negalėjo būti fiziškai perduotas PSDD, kurios buvo Konsultacinio komiteto narės (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbto Rink., EU:T:2016:489, 167 punktas).

98      Taigi Tarybai negali būti priekaištaujama dėl to, kad per 2013 m. birželio 20 d. Konsultacinio komiteto susitikimą ji žodžiu pristatė pagrindinius 2013 m. birželio 19 d. pasiekto laikino kompromiso aspektus, ir toks pristatymas konkrečiomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis, t. y. dėl trišalių derybų ribotų laiko ir techninių galimybių, buvo vienintelis galimas PSDD informavimo būdas (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbto Rink., EU:T:2016:489, 169 punktas).

99      Be to, viena vertus, reikia priminti, kad Taryba 2013 m. birželio 24 d. vakare tikrai perdavė PSDD, kurios buvo Konsultacinio komiteto narės, laikinojo kompromiso tekstą kartu su paaiškinimais, taip pat 2013 m. birželio 27 d. perdavė galutinį kompromiso tekstą su paaiškinimais, t. y. prieš valstybėms narėms priimant galutinę poziciją, kaip tai suprantama pagal 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo I.8 punktą, 2013 m. birželio 28 d. Nuolatinių atstovų komitetui (COREPER) nagrinėjant galutinio kompromiso tekstą. Kita vertus, reikia pažymėti, kad PSDD, kurios buvo Konsultacinio komiteto narės, laiku nepaprašė surengti naujo susitikimo, kad būtų išklausyta jų nuomonė dėl laikinojo arba dėl galutinio kompromiso teksto (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbto Rink., EU:T:2016:489, 170 punktas ir 2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimo USFSPEI / Parlamentas ir Taryba, T‑75/14, EU:T:2017:813, 119–122 punktai).

100    Reikia konstatuoti, kad ieškovė nenurodo jokių naujų faktinių ar teisinių aplinkybių, kuriomis galėtų būti užginčytos įsiteisėjusių Bendrojo Teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba (T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489) ir 2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimo USFSPEI / Parlamentas ir Taryba (T‑75/14, EU:T:2017:813) išvados, primintos šio sprendimo 91–99 punktuose, todėl ieškovės argumentas, kad 2013 m. gegužės 6 d. ir birželio 20 d. Konsultacinio komiteto susitikimai apskritai buvo tik informaciniai ir per juos PSDD nebuvo pateikti jokie dokumentai ir su jomis nebuvo konsultuotasi, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

101    Ketvirta, kaip nepagrįstą reikia atmesti ieškovės argumentą, kad po 2013 m. gegužės 9 d. ir birželio 23 d. susitikimų Konsultacinis komitetas nepateikė ataskaitos, kurioje pateikiamos skirtingos šalių nuomonės. Iš tikrųjų, reikia pažymėti, kad pagal 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo I.7 straipsnį, kaip jis išaiškintas 2013 m. gegužės 6 d. Tarybos aiškinamosios deklaracijos 5 gairėje, Tarybai nagrinėjant pasiūlymą pakeisti PTN Konsultacinio komiteto pirmininkas Konsultacinio komiteto vardu po kiekvieno posėdžio, per kurį dalyviai pateikė savo nuomonę, parengia ataskaitą Nuolatinių atstovų komitetui. Reikia pažymėti, kad iš Tarybos darbuotojams skirto Tarybos Generalinio sekretoriaus 2013 m. birželio 28 d. pranešimo dėl PTN reformos, kurį pateikė pati ieškovė, matyti, kad Tarybos Generalinis sekretorius šios institucijos darbuotojams nurodė pristatęs Nuolatinių atstovų komitetui 2013 m. birželio 20 d. Konsultacinio komiteto susitikimo rezultatus. Be to, iš Tarybos pateiktų dokumentų matyti, kad nors po 2013 m. gegužės 6 d. ir birželio 20 d. Konsultacinio komiteto susitikimų nebuvo parengta jokia ataskaita raštu, Tarybos Generalinis sekretorius, kuris yra Konsultacinio komiteto pirmininkas, atitinkamai 2013 m. gegužės 8 d. ir birželio 26 d. Nuolatinių atstovų komitetui pateikė žodines šių susitikimų ataskaitas.

102    Penkta, kaip nepagrįstą taip pat reikia atmesti ieškovės argumentą, kad Tarybos Generalinis sekretorius atmetė PSDD prašymą, kad Konsultacinis komitetas tęstų susitikimus per visą trišalių derybų etapą. Iš tikrųjų, pagal 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo I.5 straipsnį, kaip jis išaiškintas 2013 m. gegužės 6 d. Tarybos aiškinamosios deklaracijos 5 gairėje, Tarybai per pirmąjį svarstymą analizuojant pasiūlymą pakeisti PTN Konsultacinis komitetas jo pirmininko kvietimu susitinka kaskart šalims paprašius. Darytina išvada, kad nors atstovaujamųjų PSDD, kurios yra Konsultacinio komiteto narės, paskirti darbuotojų atstovai gali prašyti, kad minėtas komitetas susirinktų, Tarybos Generalinis sekretorius, kuris yra Konsultacinio komiteto pirmininkas, galėjo pagrįstai atmesti bendrą prašymą, kad Konsultacinis komitetas tęstų susitikimus per visą trišalių derybų etapą.

103    Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo teisėkūros procedūros pažeidimu

104    Ieškovė pažymi, kad pasiūlyme pakeisti PTN, kurį 2011 m. gruodžio 13 d. Komisija pateikė Tarybai ir Parlamentui, nebuvo numatyta, kad darbo užmokesčio atnaujinimo metodas nebus taikomas 2013 ir 2014 m., taip pat nenumatyta, kad šiuo laikotarpiu bus taikomas solidarumo mokestis. Ieškovė mano, kad šiuos pakeitimus Taryba, vadovaudamasi 2013 m. vasario 7 ir 8 d. Europos Vadovų Tarybos išvadomis, įtraukė tik trišalių derybų etape. Taip Taryba pažeidė SESV 296 straipsnį, kuriame numatyta, kad, svarstydami teisėkūros procedūra priimamo akto projektą, Parlamentas ir Taryba atitinkamose srityse nepriima pagal atitinkamą procedūrą nenumatytų aktų. Be to, ieškovė mano, kad Europos Vadovų Taryba, patvirtindama 2013 m. vasario 3 ir 8 d. išvadas, kuriomis vėliau vadovavosi Taryba, pažeidė ESS 15 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad ji nevykdo teisėkūros funkcijos.

105    Taryba ir Parlamentas ginčija ieškovės argumentus.

106    Iškart reikia pažymėti, kad ieškovės argumentai grindžiami klaidinga prielaida, kad 6 proc. dydžio solidarumo mokesčio taikymą laikotarpiu, kai netaikomas darbo užmokesčio atnaujinimo metodas, lėmė 2013 m. vasario 7 ir 8 d. Europos Vadovų Tarybos išvados, kurias Taryba ir Parlamentas tiesiog pakartojo priimdami Reglamentą Nr. 1023/2013. Vis dėlto reikia pažymėti, kad nors 2013 m. vasario 7 ir 8 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose, pateiktose nustatant daugiametės finansinės programos gaires, buvo numatyta dvejiems metams sustabdyti darbo užmokesčio atnaujinimo metodo taikymą ir nustatytas 6 proc. dydžio solidarumo mokestis „vykdant atlyginimų skaičiavimo metodo reformą“, jose nebuvo numatyta, kad minėtas mokestis bus taikomas per šį sustabdymo laikotarpį.

107    Kad ir kaip būtų, reikia pažymėti, kad ieškovės argumentams, grindžiamiems SESV 296 straipsnio ir ESS 15 straipsnio 1 dalies pažeidimu, negalima pritarti.

108    Pirma, dėl SESV 296 straipsnio trečios pastraipos pažeidimo reikia priminti, kad šioje nuostatoje numatyta, jog, „[s]varstydami teisėkūros procedūra priimamo akto projektą, Europos Parlamentas ir Taryba atitinkamose srityse nepriima pagal atitinkamą procedūrą nenumatytų aktų“.

109    Pagal SESV 336 straipsnį Parlamentas ir Taryba, pasikonsultavę su kitomis suinteresuotomis institucijomis, patvirtina PTN ir KTĮS.

110    Nagrinėjamu atveju Taryba ir Parlamentas, kuriems 2011 m. gruodžio 13 d. Komisija pateikė pasiūlymą pakeisti PTN, priėmė Reglamentą Nr. 1023/2013 po to, kai pagal SESV 294 straipsnio 3 ir 4 dalis Parlamentas savo poziciją patvirtino 2013 m. liepos 2 d. pirmajame svarstyme, o Taryba savo poziciją patvirtino 2013 m. spalio 10 d.

111    Taigi reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Parlamentas ir Taryba priėmė tik tuos aktus, kurie numatyti pagal įprastą teisėkūros procedūrą.

112    Beje, svarbu pažymėti, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovė, remiantis SESV 296 straipsnio trečia pastraipa, negalima teigti, kad šia nuostata draudžiama, kad Taryba, naudodamasi jai suteikta galimybe neatsižvelgti į Komisijos pateiktą pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuris jos nesaisto, galėtų atsižvelgti į Europos Vadovų Tarybos išvadas. Reikia priminti, kad pagal ESS 14 straipsnio 1 dalį, ESS 16 straipsnio 1 dalį ir SESV 289 straipsnį Taryba, kartu su Parlamentu įgyvendindama jai suteiktą teisėkūros teisę, kuri yra įgaliojimų suteikimo principo, įtvirtinto ESS 13 straipsnio 2 dalyje, o plačiau – institucinės pusiausvyros principo, būdingo Sąjungos institucinei struktūrai, dalis (pagal analogiją žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Slovakija ir Vengrija / Taryba, C‑643/15 ir C‑647/15, EU:C:2017:631, 146 punktą), vykdo politikos formavimo ir koordinavimo funkcijas, laikydamasi Sutartyse nustatytų sąlygų.

113    Taigi ieškovės argumentą, grindžiamą SESV 296 straipsnio pažeidimu, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

114    Antra, dėl ieškovės argumento, kad Europos Vadovų Taryba pažeidė ESS 15 straipsnio 1 dalį, taigi ir teisėkūros procedūros, per kurią priimtas Reglamentas Nr. 1023/2013, teisėtumą, pirmiausia reikia priminti, kad, kaip konstatuota šio sprendimo 111 punkte, Komisija, Taryba ir Parlamentas laikėsi nagrinėjamu atveju taikomos įprastos teisėkūros procedūros.

115    Taip pat reikia priminti, kad ESS 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Europos Vadovų Taryba deramai skatina Sąjungos vystymąsi ir nustato bendrąsias politikos gaires ir prioritetus. Ji nevykdo teisėkūros funkcijų.“

116    Reikia pažymėti, kad šia nuostata Europos Vadovų Tarybai nedraudžiama pateikti nuomonę dėl teisėkūros procedūroje svarstomo klausimo.

117    Galiausiai reikia priminti, kad Europos Vadovų Tarybos išvadų „politinis“ poveikis Parlamento ir Tarybos teisėkūros įgaliojimams negali būti motyvas Bendrajam Teismui panaikinti ginčijamą sprendimą (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Slovakija ir Vengrija / Taryba, C‑643/15 ir C‑647/15, EU:C:2017:631, 145 punktą ir 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑5/16, EU:C:2018:483, 86 punktą).

118    Taigi ieškovės argumentą, kad Europos Vadovų Taryba, patvirtindama 2013 m. vasario 7 ir 8 d. išvadas, pažeidė teisėkūros procedūros, per kurią priimtas Reglamentas Nr. 1023/2013, teisėtumą, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

119    Be to, tiek, kiek ieškovės argumentas, grindžiamas ESS 15 straipsnio 1 dalies pažeidimu, vertintinas kaip 2013 m. vasario 7 ir 8 d. Europos Vadovų Tarybos išvadų neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, reikia priminti, kad turint omenyje, jog SESV 277 straipsniu nesiekiama leisti šaliai ginčyti kurio nors bendro pobūdžio akto taikymo siekiant pagrįsti ieškinį, neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas turi apsiriboti tik tuo, kas būtina ginčui išspręsti. Remiantis tuo, darytina išvada, kad bendro pobūdžio aktas, kurio teisėtumas ginčijamas, turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai taikomas atvejui, dėl kurio pareikštas ieškinys, ir turi būti tiesioginis teisinis ryšys tarp ginčijamo individualaus sprendimo ir atitinkamo bendro pobūdžio akto (žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Tataram / Komisija, T‑546/16, nepaskelbto Rink., EU:T:2018:644, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

120    Reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio ryšio tarp nagrinėjamu ieškiniu skundžiamo individualaus sprendimo, t. y. sprendimo, kuriuo nustatomas ieškovės 2014 m. sausio mėn. darbo užmokestis, kuriuo pirmą kartą jai taikomas PTN 66a straipsnis, iš dalies pakeistas Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 46 punktu, ir 2013 m. vasario 7 ir 8 d. Europos Vadovų Tarybos išvadų, todėl tiek, kiek ieškovės argumentas vertintinas kaip 2013 m. vasario 7 ir 8 d. Europos Vadovų Tarybos išvadų neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, jį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

121    Taigi reikia atmesti visą penktąjį pagrindą.

 Dėl šeštojo pagrindo, grindžiamo pareigos motyvuoti pažeidimu

122    Ieškovė tvirtina, kad Reglamente Nr. 1023/2013 nurodytos priežastys dėl PTN 66a straipsnyje numatyto solidarumo mokesčio taikymo, t. y. ypač sudėtinga ekonominė situacija, nesiskiria nuo tų, kurios anksčiau nurodytos siekiant pateisinti panašių mokesčių nustatymą. Šiuo klausimu ieškovė cituoja 1981 m. gruodžio 15 d. Reglamento (Euratomas, EAPB, EEB) Nr. 3821/81, iš dalies keičiančio Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas (OL L 386, 1981, p. 1), pirmą konstatuojamąją dalį, iš kurios matyti, kad išskirtinio mokesčio, atskaitomo iš Bendrijų mokamų neto atlyginimų, pensijų ir išeitinių išmokų, taikymas buvo tikslingas dėl ypač sudėtingos ekonominės ir socialinės situacijos. Socialinio mokesčio taikymas laikotarpiu, kai netaikomas darbo užmokesčio atnaujinimo metodas, yra nauja priemonė, pateisinanti tam tikrus motyvus, kurių nagrinėjamu atveju nėra. Be to, ieškovė tvirtina, kad, Reglamento Nr. 1023/2013 12 ir 13 konstatuojamosiose dalyse nurodant 2013 m. vasario 7 ir 8 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas, minėto reglamento motyvuose nurodomas aktas, kuris nėra numatytas pagal Sąjungos teisėkūros procesą, pažeidžiant SESV 296 straipsnį.

123    Taryba ir Parlamentas ginčija ieškovės argumentus.

124    Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 296 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti priimtos priemonės pagrindimą, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Šį reikalavimą reikia vertinti atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, pirmiausia akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir interesą gauti paaiškinimų, kurį gali turėti šio akto adresatai arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs. Nereikalaujama, kad motyvuose būtų išdėstytos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, nes tai, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnyje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei visas atitinkamą klausimą reglamentuojančias teisės normas (žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbto Rink., EU:T:2016:489, 181 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

125    Be to, remiantis jurisprudencija, motyvuojant visuotinai taikomus teisės aktus, koks yra Reglamentas Nr. 1023/2013, gali būti nurodoma tik bendra situacija, lėmusi jų priėmimą, ir bendri tikslai, kurių teisės aktų leidėjas siekia, nereikia nurodyti specifinių motyvų, pagrindžiančių visus tokių aktų aspektus. Todėl nereikia motyvuoti kiekvieno PTN pakeitimo ir pakanka, kad teisės aktų leidėjas paaiškina priemonių esmę, kad ir glaustai, tačiau aiškiai ir tinkamai (2006 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Campoli / Komisija, T‑135/05, EU:T:2006:366, 159 punktas ir 2008 m. balandžio 23 d. Sprendimo Pickering / Komisija, F‑103/05, EU:F:2008:45, 121 punktas).

126    Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia pažymėti, kad darbo užmokesčio atnaujinimo metodo netaikymas 2013 ir 2014 m. ir solidarumo mokesčio nustatymas nuo 2014 m. sausio 1 d. yra tik sudėtinės didelės PTN reformos, kurią Parlamentas ir Taryba įvykdė priėmę Reglamentą Nr. 1023/2013, dalys.

127    Antra, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1023/2013 11, 12 ir 13 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad:

„11)      galimą [daugiamečio darbo užmokesčio atnaujinimo mechanizmo] taikymo naudą Europos Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams turėtų atsverti iš naujo įvesta mokesčio sistema. Kaip ir [daugiamečio darbo užmokesčio atnaujinimo mechanizmo] atveju, gali būti preliminariai pratęstas solidarumo mokesčio taikymas. Panašu, kad dabartinėmis aplinkybėmis tinkama padidinti solidarumo mokestį, palyginti su tuo, kokio dydžio specialusis mokestis buvo taikomas 2004–2012 m., ir nustatyti pažangesnį koeficientą. Taip siekiama atsižvelgti į itin sudėtingas ekonomines ir socialines aplinkybes Sąjungoje bei jos pasekmes visos Sąjungos viešiesiems finansams. Norint, kad būtų konsoliduoti Sąjungos viešieji finansai, įskaitant trumpuoju laikotarpiu, Sąjungos institucijų personalas turi nedelsdamas dėti ypatingas solidarumo pastangas. Taigi toks solidarumo mokestis visiems Sąjungos pareigūnams turėtų būti taikomas nuo 2014 m. sausio 1 d.

12)      Europos Vadovų Taryba savo 2013 m. vasario 8 d. išvadose dėl daugiametės finansinės programos pažymėjo, kad, norint konsoliduoti viešuosius finansus trumpuoju, vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiais, būtina, kad kiekviena viešojo administravimo tarnyba ir jos darbuotojai dėtų ypatingas pastangas siekiant didinti veiksmingumą, našumą ir prisitaikyti prie kintančių ekonominių aplinkybių. Tame raginime iš esmės pakartotas 2011 m. Komisijos pasiūlymo, kuriuo iš dalies keičiami Tarnybos nuostatai ir [KTĮS], tikslas; šiuo pasiūlymu buvo siekiama užtikrinti išlaidų veiksmingumą ir jame buvo pripažinta, kad iššūkiai, su kuriais šiuo metu susiduria Europos Sąjunga, reikalauja ypatingų kiekvienos viešojo administravimo tarnybos ir kiekvieno šių tarnybų personalo nario pastangų gerinti veiksmingumą ir prisiderinti prie kintančių ekonominių ir socialinių aplinkybių Europoje. Maža to, Europos Vadovų Taryba ragino į Tarnybos nuostatų reformą įtraukti viso Sąjungos institucijų personalo atlyginimo ir pensijų tikslinimą dvejiems metams sustabdant [daugiamečio darbo užmokesčio atnaujinimo mechanizmo] taikymą ir, kaip dalį atlyginimų skaičiavimo metodo reformos, iš naujo nustatyti naują solidarumo mokestį;

13)      atsižvelgiant į tas išvadas ir siekiant imtis atsakomųjų priemonių, susijusių su biudžeto apribojimais ateityje, bei norint parodyti, kad Europos Sąjungos viešoji tarnyba solidarizuojasi su valstybėmis narėmis, kurios, reaguodamos į precedento neturinčią finansinę krizę, ėmėsi griežto taupymo priemonių, taip pat atsižvelgiant į ypač sudėtingas socialines ir ekonomines sąlygas valstybėse narėse ir visoje Sąjungoje, būtina užtikrinti, kad dvejiems metams būtų sustabdytas pareigūnų visų atlyginimų, pensijų ir išmokų skaičiavimo [daugiamečio darbo užmokesčio atnaujinimo mechanizmas], ir pritaikyti solidarumo mokestį nepaisant tokio sustabdymo;“

128    Taigi iš Reglamento Nr. 1023/2013 11 konstatuojamosios dalies matyti, kad solidarumo mokesčio nustatymą nuo 2014 m. sausio 1 d. Parlamentas ir Taryba grindžia būtinybe atsverti galimą darbo užmokesčio atnaujinimo metodo taikymo naudą Europos Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams. Iš šios konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad sprendimu šį solidarumo mokestį taikyti nuo 2014 m. sausio 1 d. siekiama „konsoliduoti Sąjungos vieš[uosius] finans[us]“ „Sąjungos institucijų personal[ui] <…> nedels[iant dedant] ypatingas solidarumo pastangas“. Priešingai, nei teigia ieškovė, remiantis ta pačia konstatuojamąja dalimi pažymėtina, kad itin sudėtingomis ekonominėmis ir socialinėmis aplinkybėmis Sąjungoje pateisinamas ne pats solidarumo mokesčio įvedimas, kaip tai buvo Reglamentu Nr. 3821/81 įvesto specialiojo mokesčio atveju, bet solidarumo mokesčio padidinimas, palyginti su 2004–2012 m. taikytu specialiuoju mokesčiu, ir pažangesnio koeficiento taikymas.

129    Be to, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, Parlamentas ir Taryba nurodė priežastis, pagrindžiančias sprendimą nuo 2014 m. sausio 1 d. taikyti solidarumo mokestį, nepaisant darbo užmokesčio atnaujinimo metodo netaikymo 2013 ir 2014 m., Reglamento Nr. 1023/2013 12 ir 13 konstatuojamosiose dalyse. Iš minėtų konstatuojamųjų dalių matyti, kad šiuo sprendimu siekta ne tik atsižvelgti į 2013 m. vasario 7 ir 8 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas, bet taip pat „biudžeto apribojim[us] ateityje“, „ypač sudėtingas socialines ir ekonomines sąlygas valstybėse narėse ir visoje Sąjungoje“ ir parodyti, „kad Europos Sąjungos viešoji tarnyba solidarizuojasi su valstybėmis narėmis, kurios, reaguodamos į precedento neturinčią finansinę krizę, ėmėsi griežto taupymo priemonių“.

130    Taigi darytina išvada, kad Reglamento Nr. 1023/2013 11, 12 ir 13 konstatuojamosiose dalyse pateikti motyvai atitinka šio sprendimo 124 ir 125 punktuose nurodytus kriterijus, įtvirtintus jurisprudencijoje. Iš tikrųjų, jie parodo Sąjungos teisės aktų leidėjo argumentus ir siekiamus bendrus tikslus. Remiantis jais pareigūnai pakankamai informuojami apie solidarumo mokesčio įvedimo laikotarpiu, kuriuo darbo užmokesčio atnaujinimo metodo taikymas bus sustabdytas, priežastis.

131    Be to, dėl ieškovės argumento, kad Parlamentas ir Taryba, Reglamento Nr. 1023/2013 12 ir 13 konstatuojamosiose dalyse nurodydami 2013 m. vasario 7 ir 8 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas, neįvykdė savo pareigos pateikti motyvus, reikia pažymėti, kaip tą padarė Taryba, kad nors pagal SESV 296 straipsnį turi būti nurodyti teisės aktų motyvai, tai nereiškia, kad teisės aktų leidėjas konstatuojamojoje dalyje negali pateikti nuorodos į Europos Vadovų Tarybos suformuotas politikos gaires.

132    Taigi pagrindą, grindžiamą pareigos motyvuoti pažeidimu, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo nutrūkusiu ryšiu tarp PTN XI priede numatyto darbo užmokesčio automatinio tikslinimo metodo taikymo ir solidarumo mokesčio ir nuoseklumo principo pažeidimu

133    Ieškovė tvirtina, kad iš 1985 m. liepos 3 d. Sprendimo Abrias ir kt. / Komisija (3/83, EU:C:1985:283) ir 1994 m. birželio 22 d. Sprendimo Rijnoudt ir Hocken / Komisija (T‑97/92 ir T‑111/92, EU:T:1994:69) matyti, jog vadinamasis sugretinimo principas reiškia, kad solidarumo mokestis gali būti taikomas tik tada, kai taikomas pats darbo užmokesčio tikslinimo metodas, kuris yra jo atsvara. Ieškovė mano, kad iš Reglamento Nr. 1023/2013 11 konstatuojamosios dalies ir PTN 66a straipsnio 1 dalies, iš dalies pakeistos minėtu reglamentu, matyti, kad solidarumo mokesčiu siekiama atsverti tikslinimo metodo taikymo naudą Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams. Šį ryšį patvirtina PTN XI priedo 15 straipsnis, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1023/2013, kuris solidarumo mokesčio pakeitimą sieja su darbo užmokesčio tikslinimo metodo pakeitimais. Vadinasi, teisės aktų leidėjas negalėjo numatyti, kad solidarumo mokestis bus taikomas laikotarpiu, kai nebus taikomas darbo užmokesčio tikslinimo metodas.

134    Taryba ir Parlamentas ginčija ieškovės argumentus.

135    Pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, teisės aktų leidėjas bet kada gali iš dalies keisti PTN normas, kai šie pakeitimai, jo nuomone, atitinka tarnybos interesus, net jei yra ne tokie palankūs (žr. 1998 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Ryan / Audito Rūmai, T‑121/97, EU:T:1998:232, 98 punktą ir 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. / Komisija, T‑58/05, EU:T:2007:218, 86 punktą).

136    Be to, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad srityse, kuriose Sąjungos teisės aktų leidėjas turi plačią diskreciją, Sąjungos teismų vykdoma kontrolė turi apsiriboti tyrimu, ar priimant priemonę nebuvo padaryta akivaizdžių klaidų, piktnaudžiauta įgaliojimais ir ar atitinkama institucija nėra akivaizdžiai viršijusi savo diskrecijos ribų (žr. 2007 m. sausio 23 d. Sprendimo Chassagne / Komisija, F‑43/05, EU:F:2007:14, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

137    Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia išnagrinėti ieškovės pateiktus argumentus.

138    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad iš 1985 m. liepos 3 d. Sprendimo Abrias ir kt. / Komisija (3/83, EU:C:1985:283) ir 1994 m. birželio 22 d. Sprendimo Rijnoudt ir Hocken / Komisija (T‑97/92 ir T‑111/92, EU:T:1994:69), kuriais remiasi ieškovė, nematyti, kad yra Sąjungos teisės principas, pagal kurį solidarumo mokestis gali būti taikomas tik tada, kai taikomas darbo užmokesčio tikslinimo metodas.

139    Byloje, kurioje priimtas 1985 m. liepos 3 d. Sprendimas Abrias ir kt. / Komisija (3/83, EU:C:1985:283), ieškovai ginčijo Reglamento Nr. 3821/81, kuriuo į PTN 66a straipsnį įterpiamas krizės mokestis, teisėtumą. Šio sprendimo 15 ir 21 punktuose Teisingumo Teismas konstatavo, kad daugiausia darbuotojų atstovaujančių profesinių sąjungų sutikimas solidarizuotis dėl Bendrijoje susiklosčiusios itin sudėtingos ekonominės ir socialinės situacijos, t. y. sutikimas, kad darbo užmokesčiui būtų taikoma išimtinė ir vienintelė priemonė, buvo atsvertas patvirtinant darbo užmokesčio tikslinimo metodą, kuriuo buvo apsaugotas sugretinimo principas, pagal kurį, siekiant nuspręsti, ar tikslinga tikslinti Bendrijos pareigūnų darbo užmokestį, taip pat atsižvelgiama į galimą valstybių narių tarnautojų atlyginimų augimą.

140    Panašiai byloje, kurioje priimtas 1994 m. birželio 22 d. Sprendimas Rijnoudt ir Hocken / Komisija (T‑97/92 ir T‑111/92, EU:T:1994:69), ieškovai ginčijo 1991 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamento (EAPB, EEB, Euratomas) Nr. 3831/91, iš dalies keičiančio Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas, siekiant nustatyti laikinąjį mokestį (OL L 361, 1991, p. 7), kuriuo į PTN įterptas 66a straipsnis dėl laikinojo mokesčio, teisėtumą. Nagrinėdamas pagrindą, grindžiamą pareigos motyvuoti pažeidimu, Bendrasis Teismas priminė Reglamento Nr. 3831/91 preambulės tekstą, pagal kurį „iš konsultavimosi komiteto dokumentų [buvo matyti], kad priemonė, kuria laikinai daromas poveikis Bendrijų mokamam darbo užmokesčiui, turi būti nustatyta kaip laikinas mokestis prie šaltinio, kartu patvirtinant PTN 64 ir 65 straipsnių taikymo tvarką; šios priemonės yra viena nuo kitos priklausančios bendro sprendimo dalys“.

141    Iš 1985 m. liepos 3 d. Sprendimo Abrias ir kt. / Komisija (3/83, EU:C:1985:283) ir 1994 m. birželio 22 d. Sprendimo Rijnoudt ir Hocken / Komisija (T‑97/92 ir T‑111/92, EU:T:1994:69) matyti, kad anksčiau teisės aktų leidėjas laikėsi bendro požiūrio, kad specialiojo mokesčio, kuris išskaičiuojamas iš Sąjungos pareigūnų ir tarnautojų darbo užmokesčio, taikymas atsveria metodo, kuris tam tikromis nustatytomis sąlygomis leidžia patikslinti atitinkamą darbo užmokestį, atsižvelgiant į galimą Sąjungos valstybių narių tarnautojų atlyginimų augimą, taikymą.

142    Vis dėlto reikia pažymėti, kad neviršydamas savo plačios diskrecijos, kuri nurodyta šio sprendimo 135 punkte, teisės aktų leidėjas galėjo atsisakyti šio požiūrio, jį išlaikyti arba pakeisti, Reglamente Nr. 1023/2013 numatydamas, kad solidarumo mokestis bus taikomas laikotarpiu, per kurį darbo užmokesčio patikslinimo metodo taikymas bus sustabdytas.

143    Taip pat pažymėtina, kad Reglamente Nr. 1023/2013 teisės aktų leidėjas iš tikrųjų nustatė ryšį tarp solidarumo mokesčio ir darbo užmokesčio atnaujinimo metodo.

144    Iš PTN 66a straipsnio, iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 46 punktu, teksto matyti, kad solidarumo mokestis nustatytas „siekiant atsižvelgti į metodo taikymą pareigūnų atlyginimams ir pensijoms atnaujinti“.

145    Taip pat reikia pažymėti, kad iki Reglamento Nr. 1023/2013 įsigaliojimo galiojusios redakcijos PTN XI priedo 15 straipsnio 2 dalyje, susijusioje su PTN 64 ir 65 straipsnių įgyvendinimo tvarka, numatyta, kad su bet kokiu Komisijos pasiūlymu keisti minėtą priedą nepasibaigus jo taikymo laikotarpiui, t. y. iki 2023 m. gruodžio 31 d., turi būti pateiktas pasiūlymas iš dalies keisti PTN 66a straipsnį.

146    Iš PTN XI priedo 15 straipsnio 3 dalies, įtrauktos Reglamentu Nr. 1023/2013, taip pat matyti, kad, kol Parlamentas ir Taryba nepriėmė reglamento pagal Komisijos pasiūlymą, minėtas PTN priedas ir 66a straipsnis bus toliau laikinai taikomi po 2023 m. gruodžio 31 d.

147    Be to, reikia priminti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 128 punkte, iš Reglamento Nr. 1023/2013 11 konstatuojamosios dalies matyti, kad solidarumo mokesčio įvedimą nuo 2014 m. sausio 1 d. Parlamentas ir Taryba grindžia būtinybe atsverti galimą darbo užmokesčio atnaujinimo metodo taikymo naudą Europos Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams.

148    Vis dėlto nei iš Reglamento Nr. 1023/2013 11 konstatuojamosios dalies, nei iš nagrinėjamų priemonių ryšio, kaip nurodyta šio sprendimo 144–146 punktuose, negali būti kildinamas principas, kad solidarumo mokestis taikomas tik kartu taikant darbo užmokesčio tikslinimo metodą, kaip atsvara minėto metodo teikiamai naudai Sąjungos pareigūnams.

149    Pakanka pažymėti, kad teisės aktų leidėjas, naudodamasis savo plačia diskrecija, aiškiai numatė, kad solidarumo mokestis yra taikomas laikotarpiu, kuriuo darbo užmokesčio tikslinimo metodo taikymas yra sustabdytas. Šiuo klausimu iš Reglamento Nr. 1023/2013 12 ir 13 konstatuojamųjų dalių matyti, kad teisės aktų leidėjas šį sprendimą pagrindė šio sprendimo 129 punkte nurodytais tikslais. Ieškovė neįrodo, kad tokiu sprendimu padaryta akivaizdi vertinimo klaida arba piktnaudžiauta įgaliojimais, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 136 punkte nurodytą jurisprudenciją.

150    Galiausiai reikia pažymėti, kad tiek, kiek ieškovės argumentus reikia vertinti taip, kad jais siekiama užginčyti PTN 66a straipsnio teisėtumą, nes jame numatyta nuo 2014 m. sausio 1 d. taikyti solidarumo mokestį, o toks taikymas prieštarauja PTN 65 straipsnio 4 daliai, kurioje numatytas darbo užmokesčio atnaujinimo metodo taikymo sustabdymas, pakanka priminti, kad, kaip Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas yra atitinkamai nusprendę dėl Reglamentu Nr. 3821/81 įvedamo išskirtinio mokesčio bei Reglamentu Nr. 3831/91 įvedamo laikino specialiojo mokesčio, PTN dalinio pakeitimo, įtraukiant naują nuostatą, teisėtumas negali būti ginčijamas remiantis kita PTN nuostata (1985 m. liepos 3 d. Sprendimo Abrias ir kt. / Komisija, 3/83, EU:C:1985:283, 20 punktas ir 1994 m. birželio 22 d. Sprendimo Rijnoudt ir Hocken / Komisija, T‑97/92 ir T‑111/92, EU:T:1994:69, 65 punktas).

151    Taigi ieškovės teiginį, kad PTN 66a straipsnis yra neteisėtas, nes jame numatyta, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. taikomas solidarumo mokestis, nors darbo užmokesčio atnaujinimo metodo taikymas yra sustabdytas, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

152    Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo įgytų teisių pažeidimu

153    Ieškovė tvirtina, kad jai visada buvo taikomas darbo užmokesčio kasmetinio tikslinimo principas. Ji nurodo, kad nors visada buvo nustatoma, kad metodas taikomas tam tikrą laiką, jo taikymo laikotarpis buvo nuolat pratęsiamas atliekant tam tikrus patikslinimus. Ieškovė mano, kad Sąjungos pareigūnų teisė į tai, kad jų perkamoji galia kistų panašiai kaip valstybių pareigūnų perkamoji galia, taikant darbo užmokesčio atnaujinimo metodą, yra įgyta teisė ir esminis jos darbo užmokesčio aspektas bei pagrindinė jos santykio su darbdaviu sąlyga. Dvejiems metams paeiliui sustabdydami darbo užmokesčio atnaujinimo metodo taikymą nenumatant pereinamojo laikotarpio priemonių, Europos Parlamentas ir Taryba pažeidė šias įgytas teises.

154    Taryba ir Europos Parlamentas ginčija ieškovės argumentus.

155    Reikia pažymėti, kad, nurodydama šį pagrindą, ieškovė ginčija PTN 65 straipsnio 4 dalies, įterptos Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 44 punktu, kurioje numatyta, kad darbo užmokesčio atnaujinimo metodo taikymas sustabdomas 2013 ir 2014 m., teisėtumą.

156    Reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 52 ir 53 punktuose, siekdama užginčyti sprendimą, kuriuo nustatomas jos 2014 m. sausio mėn. darbo užmokestis, ieškovė gali remtis tik PTN 66a straipsnio, iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 46 punktu, neteisėtumu, ir ji negali pagrįstai remtis PTN 65 straipsnio 4 dalies, įterptos Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 44 punktu, neteisėtumu.

157    Taigi antrąjį pagrindą, grindžiamą įgytų teisių pažeidimu, reikia atmesti kaip nereikšmingą.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu

158    Ieškovė iš esmės tvirtina, kad darbo užmokesčio atnaujinimo metodo taikymo sustabdymas dvejiems metams ir solidarumo mokesčio taikymas šiuo laikotarpiu prieštarauja proporcingumo principui. Ieškovė mano, kad nors tikslai, kurių siekiama šiomis priemonėmis, yra teisėti, minėtos priemonės nėra tinkamos šiems tikslams pasiekti. Šiuo klausimu ieškovė pažymi, kad anksčiau buvo manyta, jog kartu taikant darbo užmokesčio atnaujinimo metodą ir išskirtinį mokestį buvo galima pasiekti tuos pačius tikslus, kaip nurodytieji Reglamente Nr. 1023/2013. Be to, ieškovė teigia, kad, pirma, ekonominė krizė valstybėse narėse nėra naujas reiškinys ir ji nėra didesnė nei ankstesnės daugiametės finansinės programos įgyvendinimo laikotarpiu, ir, antra, teisės aktų leidėjas neatsižvelgė į tai, kad PTN XI priede, iš dalies pakeistame Reglamentu Nr. 1023/2013, jau yra nustatyti mechanizmai, kuriais sudaryta galimybė atsižvelgti į nepalankius ekonominius pokyčius, nes taikant atnaujinimo metodą atsižvelgiama į valstybių narių tarnautojų darbo užmokesčių mažinimą ir taikant atnaujinimo metodą galioja nuosaikumo ir išlygos sąlygos. Ieškovė mano, kad teisės aktų leidėjas galėjo patvirtinti ne tokias griežtas priemones, kuriomis būtų galima pasiekti Reglamente Nr. 1023/2013 nustatytus tikslus, t. y. numatyti darbo užmokesčio atnaujinimo metodo taikymą 2013 ir 2014 m. ir solidarumo mokesčio taikymą sieti su minėto metodo taikymu. Ieškovė priduria, kad ginčijamos priemonės, kiek jos yra susijusios su ieškove, yra dar neproporcingesnės dėl kitų Reglamentu Nr. 1023/2013 nustatytų priemonių, kuriomis siekiama sumažinti Sąjungos institucijų personalo išlaidas, t. y. ribojant administratorių karjerą AD13 lygiu, sumažinant kelionės laiką ir kompensuojamas kelionės išlaidas.

159    Taryba ir Parlamentas ginčija ieškovės argumentus.

160    Pirmiausia reikia pažymėti, kad tiek, kiek nurodant šį pagrindą siekiama įrodyti, kad PTN 65 straipsnio 4 dalyje, įtrauktoje Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 44 punktu, numatytas darbo užmokesčio atnaujinimo metodo sustabdymas yra neproporcingas, jį reikia atmesti kaip nereikšmingą dėl tų pačių priežasčių, kurios buvo nurodytos šio sprendimo 52 ir 53 punktuose.

161    Taigi reikia tik išnagrinėti, ar Parlamentas ir Taryba pažeidė proporcingumo principą nustatę, kad solidarumo mokestis, įtvirtintas PTN 66a straipsnyje, iš dalies pakeistame Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 46 punktu, taikomas nuo 2014 m. sausio 1 d., nors darbo užmokesčio atnaujinimo metodas netaikomas 2013 ir 2014 m. pagal PTN 65 straipsnio 4 dalį, įtrauktą to paties reglamento 1 straipsnio 44 punktu.

162    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal proporcingumo principą Sąjungos teisės aktai yra teisėti, jeigu jais įgyvendinamos priemonės tinkamos nagrinėjamų teisės aktų teisėtai siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti, o jeigu yra galimybė pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių, paprastai reikia imtis mažiausiai ribojančios (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Teglgaard ir Fløjstrupgård, C‑239/17, EU:C:2018:597, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2013 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Andres ir kt. / ECB, F‑15/10, EU:F:2013:194, 317 punktą).

163    Vis dėlto pagal suformuotą jurisprudenciją srityje, kurioje, kaip ir nagrinėjamu atveju, Sąjungos teisės aktų leidėjas turi plačią diskreciją, atitinkančią jam Sutartimi priskirtas politines funkcijas, proporcingumo kontrolė apsiriboja tik tuo, ar nagrinėjama priemonė yra akivaizdžiai netinkama, atsižvelgiant į tikslą, kurį kompetentinga institucija nori pasiekti (šiuo atveju žr. 2017 m. birželio 14 d. Sprendimo TofuTown.com, C‑422/16, EU:C:2017:458, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2013 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Andres ir kt. / ECB, F‑15/10, EU:F:2013:194, 318 punktą).

164    Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 129 punkte, iš Reglamento Nr. 1023/2013 12 ir 13 konstatuojamųjų dalių matyti, kad teisės aktų leidėjo sprendimu nuo 2014 m. sausio 1 d. taikyti solidarumo mokestį, nors darbo užmokesčio atnaujinimo metodas netaikomas 2013 ir 2014 m., siekta atsižvelgti ne tik į 2013 m. vasario 7 ir 8 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas, bet ir „biudžeto apribojim[us] ateityje“, „ypač sudėtingas socialines ir ekonomines sąlygas valstybėse narėse ir visoje Sąjungoje“ ir parodyti, „kad Europos Sąjungos viešoji tarnyba solidarizuojasi su valstybėmis narėmis, kurios, reaguodamos į precedento neturinčią finansinę krizę, ėmėsi griežto taupymo priemonių“.

165    Reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į šiuos tikslus, sprendimas per metus kartu taikyti solidarumo mokestį ir netaikyti darbo užmokesčio atnaujinimo metodo, siekiant ankstesniuose šio sprendimo punktuose nurodytų tikslų, neatrodo akivaizdžiai neproporcingas.

166    Šio teiginio negali paneigti ieškovės nurodyti argumentai.

167    Pirma, pakanka pažymėti, kad ieškovės argumentas, kad PTN XI priede, iš dalies pakeistame Reglamentu Nr. 1023/2013, nustatytos priemonės, kurių pakanka atsižvelgti į nepalankius ekonominės situacijos pokyčius Sąjungoje, susijęs su priemonėmis, kuriomis darbo užmokesčio atnaujinimo metodas patikslinamas atsižvelgiant į valstybių narių tarnautojų darbo užmokesčio lygio kaitą.

168    Kaip nurodyta šio sprendimo 160 punkte, reikia priminti, kad argumentai, kuriais siekiama užginčyti darbo užmokesčio atnaujinimo stabdymo proporcingumą, turi būti laikomi nereikšmingais.

169    Antra, dėl ieškovės argumento, kad solidarumo mokesčio taikymas laikotarpiu, kai netaikomas darbo užmokesčio atnaujinimo metodas, yra dar labiau neproporcingas dėl kitų Reglamentu Nr. 1023/2013 nustatytų priemonių, pakanka pažymėti, kad ieškovė negali ginčyti šių priemonių teisėtumo, teikdama neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą šiam ieškiniui pagrįsti, ir remtis, be kita ko, jų neproporcingumu, nes minėtos priemonės nesusijusios su šiame ieškinyje skundžiamu sprendimu, kuriuo nustatomas ieškovės 2014 m. sausio mėn. darbo užmokestis, kaip priemonė, kuria pirmą kartą jai taikomas PTN 66a straipsnis, iš dalies pakeistas Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 46 punktu.

170    Darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog teisės aktų leidėjas viršijo savo plačią diskreciją, nusprendęs solidarumo mokestį taikyti laikotarpiu, kai netaikomas darbo užmokesčio atnaujinimo metodas.

171    Taigi trečiąjį pagrindą, grindžiamą proporcingumo principo pažeidimu, reikia atmesti kaip iš dalies nereikšmingą ir iš dalies nepagrįstą.

 Dėl septintojo pagrindo, grindžiamo teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, kurį lemia tai, kad teisės aktų leidėjas nenumatė pereinamojo laikotarpio priemonių

172    Ieškovė tvirtina, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principu siekiama apsaugoti dirbančius pareigūnus nuo PTN normų, kurios buvo esminės jiems priimant sprendimą tapti Sąjungos pareigūnais, pakeitimų, nes, priėmę tokį sprendimą, jie dažniausiai turėjo išvykti iš savo kilmės šalies ir jiems nebegaliojo jų socialinės apsaugos sistema. Taigi remiantis teisėtų lūkesčių apsaugos principu reikalaujama, kad teisės aktų leidėjas vengtų iš esmės keisti dirbančių pareigūnų teisinę ir ekonominę padėtį ir numatytų tinkamas pereinamojo laikotarpio priemones, kad būtų sudarytos sąlygos prisitaikyti prie naujos situacijos; šios priemonės turėtų trukti pakankamai laiko, būti pažangios ir tinkamos, atsižvelgiant į galiojančias teisines sistemas ir teisėtą pareigūnų susirūpinimą. Ieškovė tvirtina, kad nagrinėjamu atveju teisės aktų leidėjas pažeidė minėtą principą, nes nenustatė darbo užmokesčio atnaujinimo metodo taikymo sustabdymo ir solidarumo mokesčio taikymo šio sustabdymo laikotarpiu pereinamojo laikotarpio priemonių. Teisėtų lūkesčių apsaugos principą teisės aktų leidėjas pažeidė dar ir todėl, kad nenumatė didesnio solidarumo mokesčio taikymo nuo AD15 lygio 2 pakopos (jį didinant nuo 6 iki 7 proc.) pereinamojo laikotarpio priemonių.

173    Reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 135 punkte, teisės aktų leidėjas gali bet kada iš dalies pakeisti PTN, jeigu mano tai esant suderinama su bendruoju interesu, ir priimti atitinkamiems pareigūnams mažiau palankias PTN normas. Vis dėlto jurisprudencijoje išaiškinta, kad tai jis gali daryti tik su sąlyga, kad, jeigu reikia, bus numatytas pakankamos trukmės pereinamasis laikotarpis, o atitinkami pareigūnai negali ginčyti šių pakeitimų taikymo remdamiesi teisėtais lūkesčiais dėl ankstesnių nuostatų tolesnio taikymo (šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Wils / Parlamentas, F‑105/05, EU:F:2007:128, 150 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

174    Taip pat reikia priminti, kad pereinamasis laikotarpis nustatomas tik jei yra įgytų teisių, kuriomis gali remtis Sąjungos pareigūnai ir tarnautojai (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Belgija ir Forum 187 / Komisija, C‑182/03 ir C‑217/03, EU:C:2006:416, 147–149 punktus ir 2007 m. birželio 19 d. Sprendimo Davis ir kt. / Taryba, F‑54/06, EU:F:2007:103, 82 punktą).

175    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškovė negali tvirtinti, jog PTN 66a straipsniu, iš dalies pakeistu Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 46 punktu, buvo pažeistos jos įgytos teisės, nes šioje nuostatoje numatyta iki 7 proc. padidinti mokestį, taikomą AD15 lygio 2 pakopos ir aukštesnių lygių bei pakopų pareigūnams.

176    Svarbu pažymėti, kad ši nuostata neturėjo įtakos ieškovės situacijai, nes, pirma, kaip matyti iš iki Reglamento Nr. 1023/2013 įsigaliojimo galiojusios redakcijos PTN 66a straipsnio ir XI priedo 15 straipsnio, „darbo užmokesčio tikslinimo metodas“ ir „specialusis mokestis“ netaikomi nuo 2012 m. gruodžio 31 d., todėl „specialusis mokestis“ jau nebuvo taikomas tada, kai pradėtas taikyti solidarumo mokestis, t. y. 2014 m. sausio 1 d., ir, antra, iš bylos medžiagos matyti, kad tą dieną ieškovė dar nebuvo pasiekusi AD15 lygio 2 pakopos.

177    Darytina išvada, kad ieškovė nepagrįstai priekaištauja, kad teisės aktų leidėjas nenumatė pereinamojo laikotarpio dėl didesnio 7 proc. mokesčio taikymo AD15 lygio 2 pakopos ir aukštesnių lygių bei pakopų pareigūnams.

178    Ieškovė taip pat negalėjo remtis įgyta teise, kuria vadovaujantis solidarumo mokestis būtų taikomas tik tada, kai taikomas darbo užmokesčio atnaujinimo metodas. Darant prielaidą, kad praeityje toks ryšys tarp „darbo užmokesčio tikslinimo metodo“ ir „specialiojo mokesčio“, numatytų iki Reglamento Nr. 1023/2013 įsigaliojimo galiojusios redakcijos PTN 66a straipsnyje ir XI priedo 15 straipsnyje, egzistavo, reikia priminti, kad nuo 2012 m. gruodžio 31 d. jie nebetaikomi, t. y. Reglamento Nr. 1023/2013 įsigaliojimo momentu mechanizmo, kuriuo remiasi ieškovė, jau nebuvo. Taigi ieškovė negali remtis įgytomis teisėmis.

179    Vadinasi, ieškovė nepagrįstai priekaištauja teisės aktų leidėjui, kad jis nenumatė pereinamojo laikotarpio dėl solidarumo mokesčio taikymo laikotarpiu, kuriuo darbo užmokesčio atnaujinimo metodo taikymas sustabdytas.

180    Be to, kalbant apie ieškovės argumentą, kad teisės aktų leidėjas turėjo numatyti pereinamąjį laikotarpį dėl PTN 65 straipsnio 4 dalies, kurioje numatyta netaikyti darbo užmokesčio atnaujinimo metodo 2013 ir 2014 m., taikymo, reikia konstatuoti, kad dėl šio sprendimo 52 ir 53 punktuose nurodytų priežasčių toks argumentas yra nereikšmingas, nes iš esmės juo siekiama užginčyti tokios nuostatos teisėtumą.

181    Darytina išvada, kad šeštąjį pagrindą, grindžiamą teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nereikšmingą.

182    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

183    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

184    Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

185    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį įstojusios į bylą institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Taigi Parlamentas padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Margarita Tàpias bylinėjimosi išlaidas.

3.      Europos Parlamentas padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Collins

Kancheva

De Baere

Paskelbta 2019 m. gruodžio 12 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: prancūzų.