GENERALINIO ADVOKATO
EVGENI TANCHEV IŠVADA,
pateikta 2017 m. vasario 9 d.(1)
Byla C‑578/16 PPU
C. K.,
H. F.,
A. S.
prieš
Slovėnijos Respubliką
(Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Valstybės narės teismo, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, sąvoka – Bendra Europos prieglobsčio sistema – Valstybės narės, atsakingos už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymas – Reglamentas (ES) Nr. 604/2013 – 3 straipsnio 2 dalies antra pastraipa – Atsakingos valstybės narės prieglobsčio procedūros ir prašytojų priėmimo sąlygų sisteminiai trūkumai – 17 straipsnio 1 dalis – Suvereniteto išlyga“
I. Įvadas
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai(2), išaiškinimu. Šiuo reglamentu, kaip ir anksčiau galiojusiais(3), siekiama, pirma, vengti, kad trečiųjų šalių piliečiai, teikdami tarptautinės apsaugos prašymą keliose valstybėse narėse, galėtų pasirinkti, kuri valstybė narė nagrinės jų prašymą („forum shopping“ reiškinys), ir, antra, užtikrinti, kad valstybė narė veiksmingai išnagrinėtų kiekvieną prašymą(4). Šiuo tikslu Reglamente Nr. 604/2013 nustatyta, kad kiekvieną prašymą nagrinėja viena valstybė narė, ir įtvirtinti kriterijai, leidžiantys nustatyti, kuri valstybė narė turi būti paskirta atsakinga už prašymo nagrinėjimą(5).
2. Kas nutinka, jeigu pagal Reglamente Nr. 604/2013 nustatytus kriterijus paskyrus atsakingą valstybę narę tvirtinama, kad ši valstybė narė nepaiso prieglobsčio prašytojų pagrindinių teisių? Žinoma, valstybės narės garantuoja, kad paisoma pagrindinių teisių, įtvirtintų ne tik Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija), bet ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – EŽTK) ir 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytoje Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso(6) (toliau – Ženevos konvencija). Vis dėlto neatmestina galimybė, kad galima tokia situacija, kai valstybė narė pažeidžia prieglobsčio prašytojų pagrindinę teisę. Reglamente Nr. 604/2013 atsižvelgta į tokį atvejį. Iš tikrųjų šio reglamento 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad neįmanoma perduoti prašytojo atsakingai valstybei narei, jeigu šios valstybės narės prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų, dėl kurių esama nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip apibrėžta Chartijos 4 straipsnyje, rizikos.
3. Kaip yra tada, kai trūkumai susiję ne su visa atsakingos valstybės narės prieglobsčio sistema, o tik su konkrečia prašytojo padėtimi? Ar šie trūkumai gali būti kvalifikuojami kaip „sisteminiai“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą? Jeigu ne, ar vis dėlto kyla pareiga neperduoti prašytojo atsakingai valstybei narei? Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma atsakyti į šiuos klausimus.
II. Teisinis pagrindas
A. Tarptautinė teisė
4. EŽTK 3 straipsnyje nustatyta:
„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.“
5. Ženevos konvencijos 33 straipsnyje nustatyta:
„1. Nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.
2. Tačiau ši nuostata negali būti taikoma pabėgėliams, dėl svarbių priežasčių laikomiems pavojingais šalies, kurioje jie yra, saugumui arba nuteistiems įsigaliojusiu nuosprendžiu už ypač sunkų nusikaltimą ir keliantiems pavojų šiai šaliai.“
B. Sąjungos teisė
1. Chartija
6. Chartijos 4 straipsnyje nustatyta:
„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“
7. Chartijos 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“
2. Reglamentas Nr. 604/2013
8. Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio „Galimybė naudotis tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra“ 2 dalyje nustatyta:
„Jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas.
Jei prašytojo neįmanoma perduoti pirmajai paskirtai atsakinga valstybei narei, nes esama pagrįstų priežasčių manyti, kad tos valstybės narės prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų, dėl kurių esama nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip apibrėžta [Chartijos] 4 straipsnyje, rizikos, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė toliau nagrinėja III skyriuje išdėstytus kriterijus, kad nustatytų, ar kita valstybė narė galėtų būti paskirta atsakinga.
Jei pagal šią dalį negali būti perduodama jokiai valstybei narei, paskirtai pagal III skyriuje išdėstytus kriterijus, arba pirmajai valstybei narei, kurioje pateiktas prašymas, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė tampa atsakinga valstybe nare.“
9. Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio „Diskrecinės išlygos“ 1 dalyje nustatyta:
„Nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.
Valstybė narė, kuri nusprendžia nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą pagal šią dalį, tampa atsakinga valstybe nare ir prisiima su ta atsakomybe susijusias pareigas. Prireikus, naudodamasi „DubliNet“ elektroninių ryšių tinklu, sukurtu pagal Reglamento (EB) Nr. 1560/2003 18 straipsnį, ji apie tai praneša anksčiau buvusiai atsakingai valstybei narei, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekančiai valstybei narei arba valstybei narei, kurios buvo prašoma perimti prašytoją savo žinion arba jį atsiimti.
Valstybė narė, kuri tampa atsakinga pagal šią dalį, nedelsdama tai nurodo sistemoje „Eurodac“ pagal Reglamentą (ES) Nr. 603/2013, pridėdama datą, kai buvo priimtas sprendimas nagrinėti prašymą.“
III. Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
10. 2015 m. rugpjūčio 16 d. Sirijos pilietė C. K. ir jos sutuoktinis H. F., Egipto pilietis, į valstybių narių teritoriją pateko per Kroatiją. Jie turėjo Kroatijos išduotas turistines vizas, galiojusias nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2015 m. rugpjūčio 28 d.
11. 2015 m. rugpjūčio 17 d. C. K., kuri buvo 6 mėn. nėščia, ir H. F. atvyko į Slovėniją, turėdami suklastotus Graikijos asmens tapatybės dokumentus. Šiuo metu jie yra Slovėnijoje ir apgyvendinti Liublianos prieglobsčio prašytojų priėmimo centre.
12. 2015 m. rugpjūčio 20 d. C. K. ir H. F. pateikė tarptautinės apsaugos prašymus Slovėnijoje. Iš Slovėnijos vyriausybės pastabų matyti, kad tą pačią dieną gydytojas apžiūrėjo C. K. ir konstatavo, kad nėštumo eiga normali, nėra akivaizdžių psichikos sutrikimo simptomų ir kad ji yra komunikabili. Tą pačią dieną gydytojas, apžiūrėjęs ir H. F., nustatė, kad jo sveikata gera(7).
13. 2015 m. rugpjūčio 28 d. Slovėnijos valdžios institucijos kreipėsi į Kroatijos valdžios institucijas. 2015 m. rugsėjo 14 d. Kroatijos Respublika atsakė, kad ji yra atsakinga už C. K. ir H. F. prašymų nagrinėjimą.
14. 2015 m. lapkričio 20 d. C. K. pagimdė berniuką. 2015 m. lapkričio 27 d. Slovėnijoje buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas dėl A. S. Slovėnijos valdžios institucijos išnagrinėjo šį prašymą kartu su C. K. ir H. F. pateiktais prašymais.
15. 2016 m. sausio 18 d. Slovėnijos valdžios institucijos iš pareiškėjų atstovo gavo medicinines išvadas, patvirtinančias C. K. riziką kėlusį nėštumą ir jos sunkumus po gimdymo. Tarp šių dokumentų buvo ir 2015 m. gruodžio 4 d. C. K. psichiatro įvertinimas, kuriame nurodyta, kad ji ir jos naujagimis turi likti priėmimo centre, nes jiems reikalinga priežiūra. Kituose 2016 m. balandžio 1 d., balandžio 15 d., balandžio 22 d. ir gegužės 13 d. psichiatro įvertinimuose nurodyta, kad C. K. po gimdymo kenčia nuo depresijos ir jai kartojasi mintys apie savižudybę, o tai lėmė jos neapibrėžta padėtis.
16. Būtent dėl mažamečio vaiko Slovėnijos valdžios institucijos atitinkamų Kroatijos valdžios institucijų paprašė pateikti patvirtinimą, kad Kroatijos apgyvendinimo centre šeimai bus teikiama medicinos priežiūra. 2016 m. balandžio 7 d. šios institucijos gavo patvirtinimą, kad Kroatijoje C. K., H. F. ir jų vaikas bus apgyvendinti, gaus tinkamą priežiūrą ir reikiamą medicininį gydymą(8).
17. 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu Slovėnijos valdžios institucijos atsisakė nagrinėti C. K., H. F. ir A. S. tarptautinės apsaugos prašymus. Šis sprendimas grindžiamas Reglamento Nr. 604/2013 12 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią, jei prašytojas turi galiojančią vizą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą vizą išdavusi valstybė narė.
18. 2016 m. birželio 1 d. sprendimu Upravno sodišče (Administracinis teismas, Slovėnija) panaikino 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą. Tos pačios dienos nutartimi šis teismas sustabdė 2016 m. gegužės 5 d. sprendimo vykdymą, kol bus priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje.
19. 2016 m. birželio 29 d. sprendimu Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) pakeitė Upravno sodišče (Administracinis teismas) sprendimą ir patvirtino 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą. Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė būtent tai, kad Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antra pastraipa netaikytina. Iš tikrųjų nė vienoje Europos Sąjungos institucijų ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro ataskaitoje nenurodyta, kad Kroatijoje yra prieglobsčio procedūros ar prašytojų priėmimo sąlygų sisteminių trūkumų. Priešingai, iš Vyriausiojo pabėgėlių komisaro ataskaitos matyti, kad Kroatijoje padėtis gera, be kita ko, kad Kroatijoje Kutinos centre pabėgėlių priėmimo sąlygos yra geros. Šiame pažeidžiamoms prieglobsčio prašytojų grupėms skirtame centre galima apgyvendinti iki 100 prašytojų, tačiau paprastai jame gyvena tik 20–30 prašytojų. Jame užtikrinama galimybė gauti priežiūrą (kartą per savaitę atvyksta gydytojas ir ginekologas), o skubos atvejais prieglobsčio prašytojai gali kreiptis į Kutinos vietos ligoninę arba į Zagrebo ligoninę. Kutinos centre kasdien yra socialinis darbuotojas, o du kartus per mėnesį jie gali naudotis teisine pagalba.
20. Pareiškėjai Ustavno sodišče (Konstitucinis Teismas, Slovėnija) pateikė konstitucinį skundą dėl 2016 m. birželio 29 d. Vrhovno sodišče (Aukščiausiais Teismas, Slovėnija) priimto įsiteisėjusio sprendimo.
21. 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Ustavno sodišče (Konstitucinis Teismas, Slovėnija) panaikino Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) sprendimą ir jam grąžino bylą nagrinėti iš naujo.
22. 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendime Ustavno sodišče (Konstitucinis Teismas, Slovėnija) pritarė Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) nuomonei, kad Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antra pastraipa netaikytina, nes prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos Kroatijoje neturi sisteminių trūkumų, galinčių lemti nežmoniško ar žeminančio elgesio riziką, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį. Vis dėlto Ustavno sodišče (Konstitucinis teismas, Slovėnija) nenusprendė, kad pareiškėjai gali būti perduoti Kroatijai. Iš tikrųjų šis teismas nusprendė, kad, siekdamos nustatyti, ar nuginčyta prezumpcija, pagal kurią Kroatijos Respublika yra saugi valstybė, Slovėnijos valdžios institucijos turėjo atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, be kita ko, į pareiškėjų asmeninę padėtį ir sveikatos būklę. Taigi, nors Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) įvertino, ar C. K. ir jos naujagimis gaus tinkamą sveikatos priežiūrą Kroatijoje, jis nepatikrino, ar būtent perdavimas gali padaryti poveikį C. K. ir jos naujagimio sveikatos būklei. Būtent dėl šios priežasties Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) sprendimas panaikintas ir byla jam grąžinta tam, kad būtų išnagrinėtos visos reikšmingos aplinkybės.
23. Nagrinėjantis bylą Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar taisyklių dėl Reglamento [Nr. 604/2013] 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos diskrecinės išlygos taikymo aiškinimas, atsižvelgiant į šios nuostatos pobūdį, priklauso valstybės narės teismo, kaip paskutinės instancijos teismo, jurisdikcijai ir ar pagal šias taisykles teismas, kurio sprendimai nebegali būti skundžiami, atleidžiamas nuo pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio trečią pastraipą?
Subsidiariai, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:
2. Ar Reglamento [Nr. 604/2013] 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių vertinimo (prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytu atveju) pakanka, kad būtų įvykdyti reikalavimai, įtvirtinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje, siejamuose su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu ir Ženevos konvencijos 33 straipsniu?
Kiek tai susiję su antruoju klausimu:
3. Ar iš Reglamento [Nr. 604/2013] 17 straipsnio 1 dalies aiškinimo matyti, kad valstybė narė privalo taikyti diskrecinę išlygą tam, kad užtikrintų veiksmingą apsaugą nuo [Chartijos] 4 straipsnyje įtvirtintų teisių pažeidimo tokiu atveju, koks nurodytas prašyme priimti prejudicinį sprendimą, ir kad dėl šio taikymo draudžiama perduoti tarptautinės apsaugos prašytoją kompetentingai valstybei narei, prisiėmusiai atsakomybę pagal šį reglamentą?
Jei atsakymas į trečiąjį klausimą būtų teigiamas:
4. Ar Reglamento [Nr. 604/2013] 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti pagrindas, leidžiantis tarptautinės apsaugos prašytojui ar kitam asmeniui, kuriam taikoma šiame reglamente numatyta perdavimo procedūra, reikalauti ją taikyti, o valstybės narės kompetentingos administracinės institucijos ir teismai turi išnagrinėti šį reikalavimą, o gal šios administracinės institucijos ir teismai turi savo iniciatyva nustatyti nurodytas aplinkybes?“
24. 2016 m. gruodžio 1 d. Teisingumo Teismas, remdamasis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnio 1 dalimi, nusprendė taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą(9). Dėl prejudicinių klausimų rašytines pastabas pateikė pareiškėjai pagrindinėje byloje, Slovėnijos Respublika ir Europos Komisija. Šios šalys, Italijos Respublika ir Jungtinė Karalystė buvo išklausytos 2017 m. sausio 23 d. teismo posėdyje.
IV. Analizė
A. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
25. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju prejudiciniu klausimu iš esmės Teisingumo Teismo klausia, ar, pirma, valstybės narės sprendimui pačiai nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą pagal Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalį taikoma nacionalinė teisė, ar Sąjungos teisė ir, antra, jeigu taikoma Sąjungos teisė, ar bylą nagrinėjantis teismas, kuris yra paskutinė instancija, privalo kreiptis į Teisingumo Teismą.
26. Šalys(10) sutaria dėl aplinkybės, kad naudojantis Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybe taikoma Sąjungos teisė.
27. Dėl šio klausimo antros dalies pareiškėjai pagrindinėje byloje mano, kad Ustavno sodišče (Konstitucinis Teismas, Slovėnija) neturėjo pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą būtent dėl to, kad tik nacionalinis teismas turi vertinti, ar teisingas Sąjungos teisės taikymas yra tiek akivaizdus, kad nelieka jokios pagrįstos abejonės. Slovėnijos vyriausybė mano, kad atsižvelgiant į tai, jog Teisingumo Teismas dar nepriėmė sprendimo dėl aplinkybių, kuriomis naudojamasi Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybe, nacionalinis teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, privalo kreiptis į Teisingumo Teismą. Komisija tvirtina, kad nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, turi vertinti, ar tai yra acte clair, ar jie turi kreiptis į Teisingumo Teismą
28. Pirma, manau, kad valstybės narės sprendimui pasinaudoti ar nepasinaudoti Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje suteikta galimybe pačiai nagrinėti prieglobsčio prašymą, nors pagal šį reglamentą ji nėra atsakinga, taikoma Sąjungos teisė.
29. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėja valstybė narė, kuri yra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus. Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, valstybė narė, kuriai pateiktas prašymas, „gali nuspręsti“ jį nagrinėti pati, nors pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus ji nėra atsakinga. Todėl ši valstybė narė turi diskreciją nuspręsti pasinaudoti ar nepasinaudoti Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje jai suteikta galimybe nagrinėti.
30. Taigi, negalima laikyti, kad valstybės narės naudojimasis turima diskrecija nuspręsti nagrinėti prašymą ar jo nenagrinėti nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 65–69 punktai), valstybė narė, kuri nusprendžia pati nagrinėti prašymą, tampa atsakinga valstybe nare, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 604/2013, ir privalo apie tai informuoti kitą ar kitas su prašymu susijusias valstybes nares. Todėl naudojimasis pagal šią nuostatą valstybėms narėms suteikta diskrecija yra atsakingos valstybės narės nustatymo mechanizmo dalis. Todėl sprendimui, kuriuo valstybė narė nusprendžia pasinaudoti arba nepasinaudoti Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje suteikta galimybe, taikoma Sąjungos teisė.
31. Antra, dėl teismo, kuris yra paskutinė instancija, pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą, iš pirmojo prejudicinio klausimo neaišku, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar Ustavno sodišče (Konstitucinis Teismas, Slovėnija) turėjo kreiptis, ar tai turėjo padaryti jis pats. Iš tikrųjų pirmajame prejudiciniame klausime tik nurodytas „teismas, kurio sprendimai nebegali būti skundžiami“, bet teismas neįvardytas. Vis dėlto, mano nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia siekia išsiaiškinti savo pareigas, atsirandančias dėl to, kad, pirma, jis nesikreipė į Teisingumo Teismą prieš priimdamas 2016 m. birželio 29 d. sprendimą ir, antra, jis kreipiasi dabar, nors aukštesnės instancijos teismas, t. y. Ustavno sodišče (Konstitucinis teismas) pats nesikreipė į Teisingumo Teismą. Todėl toliau nagrinėsiu, ar Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) turi pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies išaiškinimo. Mano nuomone, šiuo atveju taip ir yra.
32. Šiuo klausimu primenu, kad teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami teismine tvarka, gali, spręsdamas Sąjungos teisės klausimą, nesilaikyti pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo tik tuo atveju, jei konstatavo, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai ar kad dėl nagrinėjamos Sąjungos teisės nuostatos Teisingumo Teismas jau pateikė savo išaiškinimą arba tinkamas Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių(11).
33. Visų pirma, manau, jog aplinkybė, kad dėl Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) sprendimų gali būti teikiamas konstitucinis skundas, nepanaikina šio teismo, kaip teismo, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą, statuso. 2013 m. sausio 15 d. Sprendime Križan ir kt. (C‑416/10, EU:C:2013:8, 72 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad galimybė pareikšti skundą Slovakijos Konstituciniame Teisme dėl Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) sprendimų „apribota galimo nacionalinėje konstitucijoje arba tarptautinėje konvencijoje garantuojamų teisių ir laisvių pažeidimo nagrinėjimu“, neleidžia manyti, kad Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) negali būti laikomas teismu, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą. Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas), „kaip aukščiausiosios instancijos teismas“, „privalo pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą“. Tas pats pasakytina ir apie Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija). Iš tikrųjų jo sprendimai Konstituciniam Teismui gali būti skundžiami tik dėl pareiškėjo pagrindinių teisių ir laisvių pažeidimo.
34. Antra, neturi reikšmės tai, kad pagal nacionalinę teisę Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) yra privalomi Ustavno sodišče (Konstitucinis Teismas, Slovėnija) pateikti Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ir 17 straipsnio 1 dalies išaiškinimai. 2013 m. sausio 15 d. Sprendime Križan ir kt. (C‑416/10, EU:C:2013:8, 68 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal nacionalinės teisės taisyklę, pagal kurią aukštesnės instancijos teismo vertinimai, šiuo atveju – Ústavný súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Konstitucinis Teismas), privalomi kitam nacionaliniam teismui, t. y. Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas), negalima atimti iš šio teismo galimybės Teisingumo Teismui pateikti klausimus dėl Sąjungos teisės, susijusios su tokiais vertinimais, aiškinimo. Taigi Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas), kaip nurodyta pirmesniame punkte, yra teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą. Todėl Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija), kaip ir Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas), nepraranda pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą dėl nacionalinės teisės taisyklės, pagal kurią jam yra privalomas nacionalinio Konstitucinio Teismo pateiktas išaiškinimas, juo labiau kai šis teismas, kaip šiuo atveju, nesikreipė į Teisingumo Teismą.
35. Trečia, dėl klausimo, ar Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalis turi būti laikoma acte clair, todėl Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) neturėjo pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą, pažymiu, kad, pirma, tik nacionalinis teismas turi vertinti, ar tinkamas Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių(12), antra, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija), atsižvelgęs į 2016 m. rugsėjo 28 d. paskelbtą Ustavno sodišče (Konstitucinis Teismas, Slovėnija) sprendimą, nusprendė, kad Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalis nėra acte clair(13).
36. Todėl į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad sprendimui, kuriuo valstybė narė nusprendžia pasinaudoti pagal Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalį suteikta galimybe, taikoma Sąjungos teisė. Nacionalinis teismas, kaip antai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turi būti pripažįstamas teismu, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą, jeigu galimybė pareikšti skundą atitinkamos valstybės narės Konstituciniame Teisme dėl šio teismo sprendimų apribota galimo pagrindinių teisių ir laisvių pažeidimo nagrinėjimu. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad pagal nacionalinę teisę šiam nacionaliniam teismui yra privalomi Konstitucinio Teismo pateikti vertinimai.
B. Dėl antrojo prejudicinio klausimo
37. Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nurodytas atvejis, t. y. kai paskirtos atsakingos valstybės narės prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų, dėl kurių kyla nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, rizika, yra vienintelis atvejis, kai negalima perduoti prašytojo šiai valstybei narei. Šis teismas siekia išsiaiškinti, ar yra kitų atvejų, kai prašytojo negalima perduoti atsakingai valstybei narei, pavyzdžiui, jeigu dėl prašytojo sveikatos būklės pats perdavimas yra nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, rizika. Kitaip tariant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar tuo atveju, kai konkrečiai prašytojo padėčiai poveikį darantys trūkumai lemia nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, riziką, tą asmenį galima perduoti.
38. Pažymiu, kad, vykstant procesui pagrindinėje byloje, Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) 2016 m. birželio 29 d. sprendime ir Ustavno sodišče (Konstitucinis Teismas, Slovėnija) 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendime nusprendė, kad Kroatijoje nebuvo prieglobsčio procedūros ir prašytojų priėmimo sąlygų sisteminių trūkumų, dėl kurių kiltų nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, rizika. Vis dėlto Ustavno sodišče (Konstitucinis Teismas, Slovėnija), priešingai nei Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija), nepadarė išvados, kad pareiškėjus pagrindinėje byloje galima perduoti Kroatijai. Jis nusprendė, kad prezumpcija, pagal kurią valstybės narės paiso pareiškėjų pagrindinių teisių, gali būti nuginčyta ne tik tada, kai atsakingoje valstybėje narėje yra sisteminių trūkumų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, bet ir tada, kai atsakinga valstybė narė nevykdo savo įsipareigojimų pagal EŽTK 3 straipsnį ar pagal Ženevos konvencijos 33 straipsnio 1 dalį. Šis atvejis apima situacijas, kurios nepatenka į Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antros pastraipos taikymo sritį. Todėl, siekdamos nustatyti, ar buvo galima perduoti prašytoją atsakingai valstybei narei, kompetentingos valdžios institucijos turėjo atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, be kita ko, į asmeninę prašytojų padėtį ir jų sveikatos būklę. Tačiau Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) nepatikrino, ar perdavimas būtų turėjęs įtakos C. K. ir jos vaiko sveikatos būklei. Todėl 2016 m. birželio 29 d. priimtas Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) sprendimas turėjo būti panaikintas ir byla jam grąžinta nagrinėti iš naujo, kad įvertintų, ar, atsižvelgiant į asmeninę C. K. ir jos vaiko padėtį, juos galima perduoti Kroatijai.
39. Pareiškėjai pagrindinėje byloje ir Italijos vyriausybė mano, kad Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nurodytas atvejis nėra vienintelis atvejis, kai prašytojo negalima perduoti atsakingai valstybei narei. Slovėnijos vyriausybė, Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Europos Komisija laikosi kitokios nuomonės. Šiuo klausimu Komisija pabrėžia, jog prezumpcija, pagal kurią kiekviena valstybė narė gerbia prašytojų pagrindines teises, kuria grindžiamas Reglamentas Nr. 604/2013, gali būti nuginčyta tik išimtiniais atvejais. Tokių situacijų gali būti tik tada, kai esama sisteminių trūkumų. Komisijos nuomone, sisteminiai trūkumai apima ir trūkumus, susijusius su ypač pažeidžiamų asmenų sveikatos priežiūra ir perėmimu savo žinion, ir nepagrįstą administracinės ir (arba) teisminės procedūros trukmę. Šiuo atveju nenustatyta, kad Kroatijoje buvo sisteminių trūkumų. Anot Komisijos, C. K. sveikatos būklė nėra tiek kritiška, kad, remiantis EŽTT praktika, būtų galima pateisinti negalimumą perduoti.
40. Toliau pateiksiu atvejį, kai pagal Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą prašytojo negalima perduoti atsakingai valstybei narei, paskui – bendresnį atvejį, kai EŽTT draudžia valstybėms perduoti prašytoją. Galiausiai, nurodysiu, kodėl, mano nuomone, pareigą neperduoti prašytojo reikia riboti ir susiaurinti iki vieno atvejo, nustatyto Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje.
1. Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antra pastraipa: atsižvelgimas tik į „sisteminius“ trūkumus“
41. Primenu, kad Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad, paskyrus už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingą valstybę pagal šio reglamento III skyriuje nurodytus kriterijus, prašytojas negali būti perduotas šiai valstybei narei, „nes esama pagrįstų priežasčių manyti, kad tos valstybės narės prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų, dėl kurių esama nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip apibrėžta <…> Chartijos 4 straipsnyje, rizikos“.
42. Tačiau „sisteminių trūkumų“ apibrėžtis nepateikta nei Reglamente Nr. 604/2013, nei Teisingumo Teismo praktikoje.
43. Manau, „sisteminiai“ trūkumai gali būti suprantami tik kaip trūkumai, susiję su pačia atsakingos valstybės narės prieglobsčio sistema – nesvarbu, ar susiję šią sistemą sudarančiomis teisės normomis, ar jų praktiniu taikymu. Pažymiu, kad šie trūkumai turi būti reikšmingi, nes 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 84 ir 85 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad direktyvų prieglobsčio srityje „menkiausi[as] <…> pažeidim[as]“ ar „nedideli pažeidim[ai]“(14) nėra sisteminiai trūkumai. Šie trūkumai turi būti nustatyti pateikiant svarius ir nuoseklius įrodymus, be kita ko, tarptautinių nevyriausybinių organizacijų, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Sąjungos institucijų reguliarias ir nuoseklias ataskaitas(15). Ypač dėl to, kad trūkumai turi būti susiję su pačia prieglobsčio sistema, atmetama bet kokia galimybė atsižvelgti į trūkumus, susijusius su konkrečia prašytojo padėtimi. Taigi Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje valstybės narės neįpareigotos nagrinėti kiekvieno konkretaus atvejo, kad nustatytų, ar atitinkamam prašytojui kyla nežmoniško ar žeminančio elgesio grėsmė atsakingoje valstybėje narėje(16).
44. Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antra pastraipa yra 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) kodifikacija. Šiame sprendime Teisingumo Teismo didžioji kolegija nurodė, kad, nors darytina prielaida, jog prieglobsčio prašytojams kiekvienoje valstybėje narėje taikoma tvarka atitinka Chartijos reikalavimus, tačiau negalima atmesti galimybės, kad konkrečioje valstybėje narėje gali kilti didelių bendros Europos prieglobsčio sistemos veikimo problemų. Taip būtų esant sisteminiams trūkumams, kurie gali lemti nežmonišką ar žeminantį elgesį(17). Teisingumo Teismas iš to padarė išvadą, kad valstybės narės privalo neperduoti prašytojo atsakingai valstybei narei, „kai negali nežinoti, kad prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų tokioje valstybėje narėje sisteminiai trūkumai yra rimta ir pagrįsta priežastis manyti, jog prašytojui kils reali nežmoniško ar žeminamo [žeminančio] elgesio grėsmė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį“(18).
45. Taigi 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) atsakinga valstybė narė buvo Graikijos Respublika. Nebuvo jokios abejonės, kad šios valstybės narės pati prieglobsčio sistema turėjo trūkumų. Iš tikrųjų prieš 11 mėnesių iki šio sprendimo priėmimo EŽTT Graikiją nubaudė už nežmonišką ir žeminantį elgesį su prieglobsčio prašytojais(19). Tačiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Kroatijoje nėra sisteminių trūkumų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą(20). Todėl Slovėnijos valdžios institucijos, atsižvelgdamos tik į pareiškėjų pagrindinėje byloje konkrečią padėtį, mano, kad prireikus nėra galimybės juos perduoti Kroatijai. Taigi, nors pagal Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą visiškai užkirstas kelias nagrinėti konkrečią pareiškėjų padėtį, tačiau pagal EŽTK 3 straipsnį, kaip jį išaiškino EŽTT, tokio nagrinėjimo reikalaujama.
2. EŽTT pozicija: atsižvelgimas į konkrečią pareiškėjo padėtį
46. 2014 m. lapkričio 4 d. Sprendime Tarakhel prieš Šveicariją (CE:ECHR:2014:1104JUD002921712)(21), darydamas nuorodą į 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865), EŽTT primena prezumpciją, kad valstybės narės gerbia prieglobsčio prašytojų pagrindines teises. Paskui nurodo, kad, siekiant nustatyti, ar ši prezumpcija nuginčyta, „kylančios rizikos šaltinis“ neturi reikšmės. Tai, ar nežmoniško ir žeminančio elgesio rizikos „šaltinis“ yra atitinkamos valstybės sisteminių trūkumų buvimas, ar nėra, neturi reikšmės. Turinti perduoti valstybė narė privalo „išsamiai ir individualiai išnagrinėti asmens, kuriam taikoma priemonė, padėtį ir sustabdyti priemonės vykdymą, jeigu paaiškėja, kad yra nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika“(22). Toje byloje pareiškėjas turėjo būti perduotas Italijai. EŽTT nuomone, nors apskritai padėtis Italijoje nesudaro kliūčių perduoti, „prielaida, kad didelė dalis į šią šalį perduotų prieglobsčio prašytojų neapgyvendinami arba apgyvendinami perpildytose įstaigose, kuriose nėra privatumo ir net sąlygos kenksmingos sveikatai ar kuriose naudojamas smurtas, yra pagrįsta“. Todėl EŽTT iš Šveicarijos valdžios institucijų pareikalavo, kad prieš perduodamos prašytojus Italijos Respublikai iš šios valstybės gautų „individualią garantiją“, kad šie asmenys joje bus priimti EŽTK 3 straipsnio reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis(23).
47. Kitaip tariant, tam, kad būtų uždrausta atsakingai valstybei narei perduoti prašytoją, Teisingumo Teismas reikalauja, kad būtų nustatyti „sisteminiai“ trūkumai šioje valstybėje narėje, o EŽTT reikalauja, kad būtų nustatyti tik su prašytojo konkrečia padėtimi susiję trūkumai.
3. „Sisteminiai trūkumai“ – vienintelis atvejis, kai perdavimas negalimas
48. Ar pagal Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą draudžiama, kad pareiga neperduoti prašytojo būtų taikoma kitu atveju, nei joje numatytas, t. y. kai atsakingos valstybės narės prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų?
49. Manau, tai draudžiama.
50. Iš tiesų Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nenurodyta, kad joje nustatytas atvejis, t. y. kai atsakingos valstybės narės prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų, yra vienintelis atvejis, kai prašytojo negalima perduoti. Iš tikrųjų šioje nuostatoje nurodyta, kad „prašytojo neįmanoma perduoti <…>, nes esama pagrįstų priežasčių manyti, kad tos valstybės narės [prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos] turi sisteminių trūkumų“, todėl galima manyti, kad gali būti neįmanoma perduoti ir dėl kitų priežasčių nei sisteminiai trūkumai. Be to, gali būti, kad 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) Teisingumo Teismas nereikalavo, kad trūkumai būtų sisteminiai tam, kad nebūtų galimybės perduoti prašytoją, ir paprasčiausiai net ir nekėlė šio klausimo. Kadangi šioje byloje trūkumai buvo akivaizdžiai sisteminiai, nebuvo tikslinga kelti klausimo dėl trūkumų, darančių poveikį tik prašytojo padėčiai, padarinių.
51. Vis dėlto, mano nuomone, Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antros pastraipos taip aiškinti negalima. Visų pirma, manau, toks aiškinimas atrodo nesuderinamas su tarpusavio pasitikėjimo principu, kuriuo grindžiama bendra Europos prieglobsčio sistema. Šiuo klausimu pažymiu, kad pagal Reglamento Nr. 604/2013 3 konstatuojamąją dalį „valstybės narės, visos besilaikančios negrąžinimo principo, yra laikomos trečiųjų šalių piliečiams saugiomis šalimis“. Todėl pagal tarpusavio pasitikėjimo principą, kuris yra laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kertinis akmuo(24), reikalaujama, kad kiekviena valstybė narė „manytų, jog, išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių“(25). Taigi, jeigu iš valstybių narių būtų reikalaujama, prieš perduodant prašytoją atsakingai valstybei narei, patikrinti, ar šioje valstybėje narėje nėra jokių trūkumų, darančių poveikį konkrečiai prašytojo padėčiai, reikštų reikalavimą, kad valstybės narės sistemingai tikrintų, ar atsakinga valstybė narė paiso prieglobsčio prašytojų pagrindinių teisių. Tokia pareiga pažeistų ne tik tarpusavio pasitikėjimo principą, bet ir Reglamento Nr. 604/2013 veiksmingumą ir atsakingos valstybės narės greito nustatymo mechanizmą, kuris, remiantis Reglamento Nr. 604/2013 5 konstatuojamąja dalimi, įtvirtintas šiame reglamente(26).
52. Antra, atrodo, negalima nuspręsti, kad 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) Teisingumo Teismas nenumatė atvejo, kai trūkumai gali daryti poveikį vien prašytojui, nes žodžių „sisteminiai trūkumai“ nėra generalinės advokatės V. Trstenjak išvadoje(27).
53. Trečia, primenu, kad Teisingumo Teismas visai neprivalo laikytis EŽTT pozicijos. Iš tiesų Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta: jeigu Chartijoje nurodytos teisės atitinka EŽTK garantuojamas teises, jų „esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta [EŽTK]“. Remiantis Su pagrindinių teisių chartija susijusiais išaiškinimais, „[g]arantuojamų teisių esmę ir taikymo sritį apibrėžia ne tik [Chartijos ir jos protokolų] tekstai, bet ir Europos žmogaus teisių teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisminė praktika“(28). Vis dėlto, kaip pažymi generalinė advokatė V. Trstenjak, „būtų neteisinga manyti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra aiškinimo šaltinis, kuris taikant Chartiją galioja visas“(29).
54. Ketvirta, pažymiu, kad 2013 m. gruodžio 10 d, Sprendime Abdullahi (C‑394/12, EU:C:2013:813, 60 punktas) Teisingumo Teismas Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnio 2 dalį, pagal kurią sprendimas perduoti gali būti apskundžiamas, išaiškino taip, kad, jeigu valstybė narė paskirta atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, remiantis Reglamente Nr. 343/2003 nustatytu kriterijumi(30), „tai, kad buvo pasirinktas šis kriterijus, prašytojas gali ginčyti tik remdamasis tuo, kad toje valstybėje narėje sistemingai pažeidžiama prieglobsčio procedūra ir nesilaikoma prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų, o tai yra rimta ir pagrįsta priežastis manyti, jog tam prašytojui kils reali grėsmė patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį, kaip tai suprantama pagal [Chartijos] 4 straipsnį“(31). Kitaip tariant, pagal Reglamente Nr. 604/2013 nustatytus kriterijus paskirta atsakinga valstybė narė nėra atsakinga vieninteliu atveju, t. y. kai jos prieglobsčio procedūra ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnio 2 dalį. Tačiau ji išlieka atsakinga, jeigu trūkumai susiję tik su konkrečia prašytojo padėtimi.
55. Iš tiesų 2016 m. birželio 7 d. Sprendime Ghezelbash (C‑63/15, EU:C:2016:409, 61 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė: „prieglobsčio prašytojas, skųsdamas sprendimą jį perduoti, gali remtis <…> [R]eglamento [Nr. 604/2013] III skyriuje įtvirtinto atsakomybės kriterijaus <…> klaidingu taikymu“. Vis dėlto pabrėžiu, kad šioje byloje prašytojas nesirėmė tuo, kad atsakingoje valstybėje narėje jam kilo nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika(32). Taigi Teisingumo Teismas nieko nepasakė šiuo klausimu. Vadinasi, iš 2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Ghezelbash (C‑63/15, EU:C:2016:409) negalima daryti išvados, kad sisteminių trūkumų buvimas atsakingoje valstybėje narėje nėra vienintelis atvejis, kai valstybė narė nėra atsakinga arba kai prašytojas negali būti perduotas šiai valstybei narei.
56. Taigi manau, kad sisteminių trūkumų buvimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, yra vienintelis atvejis, kai prašytojo perdavimas negalimas. Mano nuomone, galima perduoti prašytoją atsakingai valstybei narei, kai konkrečiai jo padėčiai poveikį darantys trūkumai kelia nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, riziką.
57. Šiuo atveju pareiškėjai pagrindinėje byloje teigia, kad C. K. ir jos vaiko perdavimas Kroatijai, atsižvelgiant į jų sveikatos būklę, kelia nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, riziką. Taigi nagrinėti, ar perdavimas gali padaryti poveikį C. K. ir jos vaiko sveikatos būklei, reiškia atsižvelgti į jų konkrečią situaciją, o tai, kaip minėta, prieštarauja Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antrai pastraipai. Bet kuriuo atveju pažymiu, kad Slovėnijos valdžios institucijos iš atitinkamų Kroatijos valdžios institucijų gavo patvirtinimą, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje bus apgyvendinti, gaus tinkamą priežiūrą ir reikiamą medicininį gydymą.
58. Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad pagal Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą draudžiama atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą vykdančią valstybę narę įpareigoti neperduoti prašytojo atsakingai valstybei narei kitu atveju, nei nustatytas šio reglamento 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, t. y. kai atsakingos valstybės narės prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų, dėl kurių esama nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, rizikos. Konkrečiai kalbant, nedraudžiama perduoti prašytojo atsakingai valstybei narei, kai pats perdavimas kelia nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, riziką.
C. Dėl trečiojo prejudicinio klausimo
59. Trečiasis klausimas pateiktas tuo atveju, jeigu, atsakydamas į antrąjį klausimą, Teisingumo Teismas nuspręs, kad pagal Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą nedraudžiama valstybes nares įpareigoti neperduoti prašytojo kitais atvejais, nei numatyta šioje pastraipoje. Pateikdamas trečiąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar šio reglamento 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, jeigu valstybė narė privalo neperduoti prašytojo atsakingai valstybei narei, ji turi pasinaudoti pagal šią nuostatą jai suteikta galimybe ir pati nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą.
60. Atsižvelgdamas į savo siūlomą atsakymą į antrąjį klausimą, manau, kad į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia. Vis dėlto, jeigu Teisingumo Teismas nepritars mano pateiktai antrojo klausimo analizei, subsidiariai išnagrinėsiu trečiąjį klausimą.
61. Pareiškėjai pagrindinėje byloje teigia, kad privaloma pasinaudoti pagal Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalį suteikta galimybe, kai prašytojui atsakingoje valstybėje narėje kyla didelė nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika. Slovėnijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių, taip pat Komisijos nuomone, tokia pareiga negali būti grindžiama Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalimi.
62. Manau, Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalimi negali būti grindžiama pareiga nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, jeigu prašytojo negalima perduoti atsakingai valstybei narei.
63. Pirma, toks aiškinimas prieštarautų pačiam šios nuostatos turiniui. Ši nuostata, kaip matyti iš Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio pavadinimo, yra „diskrecinė išlyga“. Šio straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad valstybė narė, kuriai pateiktas prašymas, „gali nuspręsti“ jį nagrinėti net jeigu ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.
64. Antra, 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendime Puid (C‑4/11, EU:C:2013:740, 37 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad „negalėjimas perduoti prieglobsčio prašytojo valstybei narei, kuri iš pradžių pripažinta atsakinga, savaime nereiškia, jog atsakingą valstybę narę nustatanti valstybė narė pati pagal [R]eglamento [Nr. 343/2003] 3 straipsnio 2 dalį[, kuri atitinka Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalį], turi išnagrinėti prieglobsčio prašymą“. Be to, 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 96 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad, jeigu negali perduoti prašytojo, valstybė narė, kuri turi perduoti, turi tik „teisę“ pati nagrinėti prašymą. Galiausiai, dėl 17 straipsnio 2 dalies, kuri irgi priskiriama prie „diskrecinių išlygų“, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai yra „fakultatyvi nuostata, kuria valstybėms narėms suteikiama didelė diskrecija“(33).
65. Trečia, Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalis buvo kvalifikuota kaip „suvereniteto išlyga“(34). 2013 m. gegužės 30 d. Sprendime Halaf (C‑528/11, EU:C:2013:342, 37 punktas) Teisingumo Teismas darė nuorodą į Komisijos pasiūlymą, kuriuo remiantis priimtas Reglamentas Nr. 343/2003 ir kuriame „pabrėžiama, kad reglamento 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė nustatyta tam, kad leistų kiekvienai valstybei narei suvereniai, vadovaujantis politiniais, humanitariniais ar praktiniais sumetimais, nuspręsti imtis nagrinėti prieglobsčio prašymą“. Todėl šios nuostatos taikymą laikyti atitinkamos valstybės narės pareiga būtų nelogiška.
66. Ketvirta, pažymiu, kad pasiūlyme dėl Reglamento Nr. 604/2013 dalinio pakeitimo(35) Komisija stengėsi apriboti būtent galimybę taikyti suvereniteto išlygą. Komisijos pasiūlymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, pagrįstą šeiminėmis priežastimis, susijusiomis su kitais šeimos nariais, neįtrauktais į 2 straipsnio g punktą“ (t. y. prašytojo sutuoktinis ar partneris, jo nepilnamečiai vaikai, jo tėvas ir motina – jeigu prašytojas nepilnametis)(36). Nors galimybė nagrinėti prašymą, remiantis suvereniteto išlyga, apribota, ji neturi virsti pareiga(37).
67. Vadinasi, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad, jeigu valstybė narė privalo neperduoti prašytojo atsakingai valstybei narei, ji pati turi išnagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.
D. Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo
68. Ketvirtasis klausimas pateiktas tuo atveju, jeigu, atsakydamas į trečiąjį klausimą, Teisingumo Teismas nuspręs, kad, jeigu valstybė narė turi neperduoti prašytojo atsakingai valstybei narei, ji pati turi išnagrinėti prašymą, remdamasi Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalimi. Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar valstybės narės, kuri turi perduoti, kompetentingos administracinės ir teisminės valdžios institucijos savo iniciatyva privalo taikyti Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalį.
69. Atsižvelgdamas į siūlomą atsakymą į trečiąjį klausimą, manau, kad į ketvirtąjį klausimą atsakyti nereikia. Vis dėlto tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nepritars mano pateiktai trečiojo klausimo analizei, subsidiariai išnagrinėsiu ketvirtąjį klausimą.
70. Pareiškėjai pagrindinėje byloje teigia, kad, jeigu prašytojas pateikia „kaltinimą, kurį galima apginti“, t. y. kad dėl perdavimo atsakingai valstybei narei būtų pažeistos jo pagrindinės teisės, kompetentingos administracinės ar teisminės valdžios institucijos savo iniciatyva privalo taikyti Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalį. Slovėnijos, Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisija mano, kad kompetentingos administracinės ar teisminės valdžios institucijos neprivalo savo iniciatyva taikyti šios nuostatos. Jos pabrėžia, kad tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas pagal Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalį yra atitinkamai valstybei narei suteikta galimybė, o ne prašytojo teisė.
71. Šiuo klausimu primenu, kad, jeigu nėra šią sritį reglamentuojančių Sąjungos taisyklių, pagal procesinės autonomijos principą jos turi būti įtvirtintos kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje su sąlyga, kad jos nebūtų nepalankesnės nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netaptų praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas)(38).
72. Šiuo atveju, nors Reglamente Nr. 604/2013 įtvirtintos procesinės taisyklės (II ir VI skyriai), jame nieko nepasakyta apie kompetentingų administracinės ar teisminės valdžios institucijų turimą galimybę ar pareigą savo iniciatyva nagrinėti, ar atsakingoje valstybėje narėje prašytojui kyla nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika, tokiu atveju perduodanti valstybė narė turėtų pati nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą. Todėl atsižvelgiant būtent į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus reikia nustatyti, ar nacionalinės administracinės ar teisminės valdžios institucijos privalo savo iniciatyva nagrinėti pagrindą, susijusį su Chartijos 4 straipsnio pažeidimu ir Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymu.
73. Tačiau iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje jau administracinės procedūros etape galėjo prieštarauti jų perdavimui Kroatijai, remdamiesi tuo, kad joje jiems kiltų nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika. Taigi, manau, kad klausimas yra hipotetinis ir nepriimtinas toks, koks jis yra(39).
74. Todėl ketvirtąjį prejudicinį klausimą siūlau atmesti kaip nepriimtiną.
V. Išvada
75. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) pateiktus klausimus atsakyti taip:
Visų pirma:
1. Sprendimui, kuriuo valstybė narė nusprendžia pasinaudoti galimybe, suteikta pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (nauja redakcija), 17 straipsnio 1 dalį, taikoma Sąjungos teisė.
2. Nacionalinis teismas, kaip antai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turi būti pripažįstamas teismu, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą, jeigu galimybė pareikšti skundą atitinkamos valstybės narės Konstituciniame Teisme dėl šio teismo sprendimų apribota galimo pagrindinių teisių ir laisvių pažeidimo nagrinėjimu. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad pagal nacionalinę teisę nacionaliniam teismui yra privalomi Konstitucinio Teismo pateikti vertinimai.
3. Pagal Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą draudžiama atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą vykdančią valstybę narę įpareigoti neperduoti prašytojo atsakingai valstybei narei kitu atveju, nei nustatytas šio 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, t. y. jeigu atsakingos valstybės narės prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų, dėl kurių esama nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, rizikos. Konkrečiai kalbant, nedraudžiama perduoti prašytojo atsakingai valstybei narei, jeigu pats perdavimas lemia nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, riziką.
Subsidiariai:
4. Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad, jeigu valstybė narė privalo neperduoti prašytojo atsakingai valstybei narei, ji pati turi išnagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus ji neatsako už tokį nagrinėjimą.
5. Ketvirtasis prejudicinis klausimas nepriimtinas.