Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
ATHANASIOS RANTOS IŠVADA,
pateikta 2024 m. vasario 1 d.(1)
Byla C‑70/23 P
Westfälische Drahtindustrie GmbH,
Westfälische Drahtindustrie Verwaltungsgesellschaft mbH & Co. KG,
Pampus Industriebeteiligungen GmbH & Co. KG
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai – Įtempiamosios armatūros rinka – Byla COMP/38.344 – Sprendimas, kuriuo konstatuotas SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas – Teismo sprendimas, kuriuo iš dalies panaikintas Komisijos sprendimas ir nustatyta tokio pat dydžio bauda, kokia buvo nustatyta iš pradžių – Komisijos sprendimas dėl likusios nesumokėtos baudos sumos – Data, nuo kurios turi būti mokama Sąjungos teismo nustatyto dydžio bauda, kai konkrečiomis bylos aplinkybėmis jis pasinaudojo neribota jurisdikcija“
I. Įvadas
1. Apeliaciniu skundu Westfälische Drahtindustrie GmbH (toliau – WDI), Westfälische Drahtindustrie Verwaltungsgesellschaft mbH & Co. KG (toliau – WDV) ir Pampus Industriebeteiligungen GmbH & Co. KG (toliau – Pampus, o kartu – apeliantės) prašo panaikinti 2022 m. lapkričio 23 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo Sprendimą Westfälische Drahtindustrie ir kt. / Komisija (T‑275/20, EU:T:2022:723, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2022:723), kuriuo Bendrasis Teismas atmetė jų ieškinį, kuriuo buvo prašoma, pirma, remiantis SESV 263 straipsniu, panaikinti 2020 m. kovo 2 d. Europos Komisijos raštą, kuriuo ji nurodė joms sumokėti jai 12 236 931,69 eurų sumą, pasak jos, atitinkančią likusią 2010 m. rugsėjo 30 d. joms skirtos baudos dalį, antra, konstatuoti, kad 2019 m. spalio 17 d. sumokėjus 18 149 636,24 eurų sumą buvo sumokėta visa bauda, ir, trečia, priteisti iš Komisijos sumokėti WDI 1 633 085,17 euro sumą su nuo šios datos skaičiuojamomis palūkanomis dėl nepagrįsto praturtėjimo ir, subsidiariai, remiantis SESV 268 straipsniu priteisti iš Komisijos sumokėti joms 12 236 931,69 euro sumą, kurios Komisija reikalavo iš WDI, ir 1 633 085,17 euro sumą, lygią šios institucijos gautai permokai, kartu su palūkanomis, skaičiuojamomis nuo 2019 m. spalio 17 d. iki visiško mokėtinos sumos sugrąžinimo.
2. Šis ginčas kilo dėl 2015 m. liepos 15 d. Sprendimo Westfälische Drahtindustrie ir kt. / Komisija (T‑393/10, toliau – 2015 m. liepos 15 d. sprendimas, EU:T:2015:515), kuriuo Bendrasis Teismas, pirma, iš dalies panaikino, be kita ko, Komisijos sprendimą, kuriuo konstatuotas SESV 101 straipsnio pažeidimas, kiek juo apeliantėms skirta bauda, dėl to, kad Komisija padarė klaidų vertindama jų pajėgumą mokėti, ir, antra, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, apeliantėms skyrė tokio paties dydžio baudą, kaip Komisijos sprendimu joms skirta bauda. Paskelbus šį Bendrojo Teismo sprendimą paaiškėjo, kad skiriasi nuomonės dėl datos, nuo kurios turėjo būti skaičiuojamos nuo šios baudos mokėtinos palūkanos. Apeliantės manė, kad palūkanos turėjo būti pradėtos skaičiuoti nuo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo, kuriuo Bendrasis Teismas ex tunc panaikino Komisijos skirtą baudą ir nustatė naują atskirą baudą, paskelbimo, nors, Komisijos teigimu, šios palūkanos turėjo būti mokamos nuo minėtame Komisijos sprendime nurodytos datos, t. y. likus beveik penkeriems metams iki šio Bendrojo Teismo sprendimo paskelbimo.
3. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo prašymą, šioje išvadoje daugiausia dėmesio bus skiriama apeliacinio skundo pirmojo pagrindo analizei, o jis iš esmės susijęs su klausimu, ar tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis šioje byloje – t. y., kai Bendrasis Teismas, pirma, panaikino Komisijos sprendimą tiek, kiek jame nustatytas skirtos baudos dydis, ir, antra, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, nustatė tokio pat dydžio šios baudos sumą –, Bendrajam Teismui įgyvendinant šią kompetenciją skiriama bauda, kuri turi būti apibūdinta kaip nauja ir teisiškai atskira nuo Komisijos skirtos baudos, todėl ji tampa mokėtina Bendrojo Teismo sprendimo, kuriuo nustatomas baudos dydis, paskelbimo dieną.
4. Taigi šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę, pirma, išaiškinti Sąjungos teismo neribotos jurisdikcijos įgyvendinimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003(2) 31 straipsnį teisinį pobūdį ir, antra, tiksliau įvardyti teisines pasekmes, kylančias dėl Komisijos pagal šio reglamento 23 straipsnio 2 dalį skirtos baudos panaikinimo ir pakeitimo, kai Sąjungos teismas įgyvendina tokią kompetenciją, be kita ko, nustatydamas momentą, nuo kurio ši bauda tampa mokėtina, ir, papildomai, mokėtinus delspinigius.
II. Teisinis pagrindas
5. Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio „Baudos“ 2 ir 3 dalyse nurodyta:
„2. Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:
a) pažeidžia [SESV 101] ar [102] straipsnio nuostatas <…>
<…>
3. Nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“
6. Šio reglamento 31 straipsnyje „Teisingumo Teismo atliekamas peržiūrėjimas“ numatyta:
„Teisingumo Teismas turi neribotą jurisdikciją peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi vienkartinę ar periodinę baudą. Jis gali panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę ar periodinę baudą.“
7. Pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairių(3) 35 punkte, esančiame dalyje, pavadintoje „Mokumas“ nustatyta:
„Išskirtinėmis aplinkybėmis Komisija gali, jeigu yra to prašoma, atsižvelgti į ypatingoje finansinėje ir socialinėje padėtyje atsidūrusios įmonės nepajėgumą mokėti baudą. Komisija jokiu būdu nemažins baudos vien konstatavusi, kad įmonė atsidūrė nepalankioje ar nuostolingoje finansinėje situacijoje. Baudą sumažinti bus galima tik remiantis objektyviais įrodymais, kad baudos skyrimas pagal šiose Gairėse numatytas sąlygas sukels nepataisomą pavojų susijusios įmonės ekonominiam gyvybingumui ir visiškai nuvertins jos turtą.“
III. Ginčo aplinkybės
8. Ginčo aplinkybės ir ginčijamo sprendimo turinys išdėstyti skundžiamo sprendimo 2–26 punktuose. Šioje byloje nagrinėjamo apeliacinio skundo tikslais jas galima trumpai apibūdinti taip, kaip nurodyta toliau.
A. Administracinė procedūra
9. 2010 m. birželio 30 d. Komisijos sprendimu C (2010) 4387 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/38344 – Įtempiamoji armatūra) (toliau – APC sprendimas) Komisija skyrė sankcijas kelioms įmonėms, įskaitant apeliantes – įtempiamosios armatūros tiekėjas – už jų dalyvavimą kartelyje įtempiamosios armatūros rinkoje. Komisija WDI skyrė 56 050 000 eurų baudą. WDV ir Pampus buvo pripažintos solidariai atsakingomis ir joms skirtos atitinkamai 45 600 000 eurų ir 15 485 000 eurų dydžio baudos. Ši sankcija buvo skirta APC sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punkte.
10. Per administracinę procedūrą apeliantės, remdamosi 2006 m. gairių 35 punktu, paprašė išimties tvarka sumažinti baudą dėl nepajėgumo ją sumokėti.
11. APC sprendime Komisija nepatenkino šio prašymo.
12. 2010 m. rugsėjo 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarija įregistravo apeliančių ieškinį dėl APC sprendimo panaikinimo ir pakeitimo. Byla buvo užregistruota numeriu T‑393/10.
13. 2010 m. rugsėjo 30 d. Sprendimu C(2010) 6676 final (toliau – 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimas) Komisija ištaisė tam tikras baudų apskaičiavimo klaidas(4) ir iš dalies pakeitė APC sprendimą, visų pirma jo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punktą, taip sumažindama tam tikroms įmonėms skirtas baudas (toliau kartu – ginčijamas sprendimas)(5). Taigi WDI buvo skirta 46 550 000 eurų bauda. WDV ir Pampus buvo pripažintos solidariai atsakingomis ir joms skirtos atitinkamai 38 855 000 eurų ir 15 485 000 eurų dydžio baudos.
14. 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendime nustatyta, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punkte nurodytos baudos turi būti sumokėtos per tris mėnesius nuo pranešimo apie 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą dienos ir kad pasibaigus šiam terminui automatiškai bus skaičiuojamos palūkanos pagal Europos Centrinio Banko (ECB) pagrindinėms refinansavimo operacijoms taikomą normą pirmąją mėnesio, kurį buvo priimtas 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimas, dieną, pridėjus 3,5 procentinio punkto. Taip pat buvo numatyta, kad jei nubausta įmonė pareiškia ieškinį, ji gali padengti baudą laiku pateikdama banko garantiją arba laikinai sumokėdama tą baudą, kaip numatyta Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2342/2002(6) 85a straipsnio 1 dalyje.
15. 2010 m. gruodžio 3 d. apeliantės Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje T‑393/10, kuriuo iš esmės siekta, kad būtų sustabdytas ginčijamo sprendimo vykdymas, kol bus priimtas sprendimas dėl pagrindinio ieškinio.
16. 2011 m. vasario 14 d. raštu Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato (GD) generalinis direktorius atmetė naują apeliančių prašymą sumažinti baudą dėl jų pajėgumo mokėti (toliau – 2011 m. vasario 14 d. raštas).
17. 2011 m. balandžio 13 d. Nutartimi Westfälische Drahtindustrie ir kt. / Komisija (T‑393/10 R, EU:T:2011:178, toliau – nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) Bendrojo Teismo pirmininkas iš dalies patenkino apeliančių pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nurodė sustabdyti joms nustatytą pareigą Komisijos naudai pateikti banko garantiją, kad būtų išvengta baudų išieškojimo nedelsiant, jeigu jos šiai institucijai, viena vertus, iki 2011 m. birželio 30 d. laikinai perves 2 000 000 eurų ir, kita vertus, nuo 2011 m. liepos 15 d. iki naujo nurodymo, tačiau ne vėliau kaip iki sprendimo pagrindinėje byloje paskelbimo, kiekvieno mėnesio 15 d. mokės po 300 000 eurų dydžio sumą.
18. 2015 m. liepos 15 d. sprendime Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija nepadarė klaidos, kai ginčijamame sprendime konstatavo, jog apeliantės pažeidė SESV 101 straipsnį. Vis dėlto Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą, kiek juo apeliantėms skirta bauda, ir 2011 m. vasario 14 d. raštą, nes vertindama jų pajėgumą mokėti Komisija padarė klaidų. Bendrasis Teismas, naudodamasis neribota jurisdikcija, nurodė apeliantėms sumokėti tokio paties dydžio baudą, kokia joms buvo skirta ginčijamame sprendime, kaip matyti iš 2015 m. liepos 15 d. sprendimo rezoliucinės dalies(7).
19. Vykdydama nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2015 m. birželio 16 d. WDI laikinai sumokėjo Komisijai iš viso 16 400 000 eurų sumą.
20. Paskelbus 2015 m. liepos 15 d. sprendimą, apeliančių konsultantai susisiekė su Komisijos Biudžeto GD, kad taikiai susitartų dėl šio sprendimo rezoliucinės dalies 4–6 punktuose skirtų baudų mokėjimo grafikų. Tuomet išsiskyrė nuomonės dėl datos, nuo kurios turėtų būti skaičiuojamos už šias baudas mokėtinos palūkanos. Apeliantės teigė, kad palūkanos turėtų būti pradėtos skaičiuoti nuo 2015 m. liepos 15 d. Bendrojo Teismo sprendimo paskelbimo, o Biudžeto GD teigė, kad palūkanos turi būti mokamos nuo ginčijamo sprendimo 2 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose nurodytos datos, t. y. kiek tai susiję su apeliantėmis, po trijų mėnesių nuo pranešimo apie 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą. Ši pozicija buvo išdėstyta 2015 m. rugpjūčio 12 d. Biudžeto GD elektroniniame laiške, kuriuo atsakyta į 2015 m. rugpjūčio 5 d. apeliančių atstovo elektroninį laišką, ir pakartota per 2015 m. rugsėjo 4 d. įvykusį Komisijos ir WDI susitikimą.
21. Dėl 2015 m. liepos 15 d. sprendimo apeliantės pateikė apeliacinį skundą; jos, be kita ko, ginčijo tai, kad Bendrasis Teismas, naudodamasis neribota jurisdikcija, atsižvelgė į jų pajėgumą mokėti 2015 m., o ne 2010 m. Šis apeliacinis skundas buvo atmestas 2016 m. liepos 7 d. Nutartimi Westfälische Drahtindustrie ir Pampus Industriebeteiligungen / Komisija (C‑523/15 P, toliau – Teisingumo Teismo nutartis, EU:C:2016:541).
22. Atmetus jų apeliacinį skundą, apeliantės paprašė Bendrojo Teismo išaiškinti 2015 m. liepos 15 d. sprendimą taip, kad tuo sprendimu skirtai baudai taikomos palūkanos skaičiuojamos nuo jo paskelbimo dienos. Jei tas prašymas nebūtų patenkintas, apeliantės Bendrojo Teismo prašė pataisyti arba papildyti šį sprendimą ir nurodyti, nuo kada pradedamos skaičiuoti palūkanos.
23. 2018 m. gegužės 17 d. Nutartimi Westfälische Drahtindustrie ir kt. / Komisija (T‑393/10 INTP, EU:T:2018:293) Bendrasis Teismas pripažino šiuos prašymus nepriimtinais. Dėl prašymo išaiškinti Bendrasis Teismas priminė, jog tam, kad būtų priimtinas, tas prašymas turi būti susijęs su sprendime, kurį prašoma išaiškinti, išspręstu klausimu. Vis dėlto 2015 m. liepos 15 d. sprendime nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl delspinigių, mokėtinų atidėjus apeliantėms paskirtų baudų mokėjimą, skaičiavimo pradžios. Bendrojo Teismo teigimu, apeliančių prašymu buvo siekiama gauti nuomonę apie 2015 m. liepos 15 d. sprendimo pasekmes, o tai nėra prašymas išaiškinti sprendimą, pateiktą pagal Procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalį. Kitus du prašymus Bendrasis Teismas pripažino pateiktais pavėluotai.
24. 2019 m. spalio 16 d. WDI pranešė Komisijai, viena vertus, kad jau sumokėjo 31 700 000 eurų dydžio sumą, ir, kita vertus, kad jau ketina mokėti likusią baudos dalį, t. y. baudą ir palūkanas, kurią ji įvertino 18 149 636,24 euro. Atlikdama šį skaičiavimą WDI atsižvelgė į palūkanas, susikaupusias nuo 2015 m. spalio 15 d., t. y. praėjus trims mėnesiams po 2015 m. liepos 15 d. sprendimo paskelbimo, ir taikė 3,48 % palūkanų normą.
25. 2019 m. spalio 17 d. WDI pervedė šią 18 149 636,24 euro sumą į Komisijos banko sąskaitą, tad bendra nuo 2011 m. birželio 29 d. atliktų mokėjimų, skirtų baudai padengti, suma yra 49 849 636,24 euro.
26. 2020 m. kovo 2 d. rašte (toliau – ginčijamas aktas) Komisija pareiškė nesutinkanti su 2019 m. spalio 16 d. rašte WDI išreikšta pozicija. Komisija nurodė, kad pagal 1995 m. liepos 14 d. Sprendime CB / Komisija (T‑275/94, toliau – Sprendimas CB, EU:T:1995:141) nustatytus kriterijus palūkanos pradėtos skaičiuoti ne nuo 2015 m. liepos 15 d. Bendrojo Teismo sprendimo, o nuo ginčijamame sprendime numatytos datos, t. y. nuo 2011 m. sausio 4 d., taikant 4,5 % palūkanų normą. Taigi Komisija paragino WDI jai pervesti 12 236 931,69 euro dydžio mokėtiną likutį ir atsižvelgti į 2020 m. kovo 31 d. datą.
B. Procesas Bendrajame Teisme
27. 2020 m. gegužės 11 d. Bendrojo Teismo raštinės gautame ieškinyje apeliantės paprašė Bendrojo Teismo, visų pirma, panaikinti ginčijamą aktą, antra, konstatuoti, kad nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2015 m. birželio 16 d. WDI atliktus mokėjimus su tuo laikotarpiu mokėtinomis palūkanomis už tą sumą, t. y. 17 820 610 eurų bendrą sumą, Komisija turėjo įskaityti į baudą, kurią Bendrasis Teismas, pasinaudodamas neribota jurisdikcija, skyrė 2015 m. liepos 15 d. sprendimu nuo tos datos, ir kad dėl to šią baudą WDI visiškai sumokėjo, kai 2019 m. spalio 17 d. atliko 18 149 636,24 euro mokėjimą, ir, trečia, priteisti iš Komisijos sumokėti WDI 1 633 085,17 euro sumą su palūkanomis, skaičiuojamomis nuo 2019 m. spalio 17 d. iki visiško mokėtinos sumos grąžinimo, dėl šios institucijos nepagrįsto praturtėjimo. Apeliantės papildomai paprašė Bendrojo Teismo priteisti iš Europos Sąjungos, atstovaujamos Komisijos, pirma, sumokėti joms kompensaciją, lygią ginčijamame akte reikalaujamai sumai, t. y. 12 236 931,69 euro, ir, antra, sumokėti WDI šios institucijos 2019 m. spalio 17 d. gautai permokai lygią sumą, t. y. 1 633 085,17 euro, su palūkanomis, skaičiuojamomis nuo šios datos iki visiško mokėtinos sumos grąžinimo,
28. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas visų pirma išnagrinėjo reikalavimų ketvirtąją dalį dėl neteisėtu Komisijos elgesiu grindžiamo prašymo atlyginti žalą, nes Komisija netinkamai įvykdžiusi 2015 m. liepos 15 d. sprendimą, taip pažeisdama pagal SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą jai nustatytus įpareigojimus(8). Grįsdamos šį prašymą atlyginti žalą apeliantės iš esmės nurodė keturis pagrindus. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas išreiškė nuomonę, kad visi nurodyti pažeidimai grindžiami prielaida, jog ginčijamame sprendime skirta bauda 2015 m. liepos 15 d. sprendimu buvo ne „palikta“ ar „patvirtinta“, o panaikinta ex tunc ir pakeista „teismo bauda“, mokėtina tik nuo to sprendimo paskelbimo dienos(9).
29. Pareiškęs, kad reikalavimas atlyginti žalą yra priimtinas(10), Bendrasis Teismas visų pirma konstatavo, kad kadangi per teismo procesą šalys visiškai nediskutavo klausimu apie delspinigių nuo baudos dydžio mokėjimo pradžios datą ir tas klausimas nebuvo aiškiai aptartas nei 2015 m. liepos 15 d. sprendimo motyvuose, nei šio sprendimo rezoliucinėje dalyje(11), reikia nustatyti, ar remiantis tuo sprendimu galima daryti išvadą, kad Bendrojo Teismo nustatyta bauda teisiškai skyrėsi nuo ginčijamame sprendime Komisijos skirtos baudos(12). Šiuo klausimu, vadovaudamasis savo Sprendimu CB grindžiama jurisprudencija, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad remiantis Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnio formuluote galima teigti, kad Sąjungos teismui suteikta neribota jurisdikcija konkurencijos srityje yra susijusi tik su Komisijos iš pradžių skirta bauda ir kad dėl to Sąjungos teismo skirta bauda nėra nauja bauda, teisiškai atskirta nuo Komisijos paskirtos baudos(13). Vadinasi, Bendrojo Teismo nuomone, kai Sąjungos teismas pakeičia Komisijos vertinimą savuoju ir naudodamasis neribota jurisdikcija sumažina baudos dydį, Komisijos sprendime iš pradžių nustatytą baudos dydį jis pakeičia jo paties atliktame vertinime nustatytu dydžiu, pripažįstama, kad dėl Sąjungos teismo sprendimo pakeičiamojo poveikio Komisijos sprendimas visada yra tas sprendimas, kuris priimtas teismui atlikus jo vertinimą(14).
30. Paskui Bendrasis Teismas, remdamasis Teisingumo Teismo nutartimi, priminė, kad šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, pirma, kad nors dėl Bendrojo Teismo atliktos ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolės šis sprendimas buvo panaikintas tiek, kiek Komisija juo apeliantėms skyrė baudą, ši aplinkybė nereiškia, kad dėl šios priežasties Bendrasis Teismas negalėjo pasinaudoti neribota jurisdikcija, ir, antra, kad aplinkybė, jog Bendrasis Teismas galiausiai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju tikslinga palikti tokio paties dydžio baudą, kokia nustatyta ginčijamame sprendime, neturi įtakos naudojimosi neribota jurisdikcija teisėtumui(15). Tuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Komisija pagrįstai nusprendė, jog Bendrojo Teismo nustatyta bauda nėra nauja bauda, todėl ji turėjo būti mokama nuo ginčijamame sprendime numatytos datos(16).
31. Bendrojo Teismo teigimu, negalima paneigti remiantis apeliančių argumentais, susijusiais, be kita ko, su tuo, kad prieš nustatydamas naują baudos dydį remdamasis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis po ginčijamo sprendimo priėmimo, Bendrasis Teismas panaikino iš pradžių skirtą baudą(17) ir kad nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Bendrojo Teismo pirmininkas nurodė sustabdyti pareigos pateikti banko garantiją vykdymą. Dėl pastarojo aspekto Bendrasis Teismas priminė, kad nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimas nereiškė, jog buvo sustabdyta pareiga mokėti skolą, nuo kurios per teismo procesą toliau buvo skaičiuojami delspinigiai(18).
32. Be to, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai Sąjungos teismas, naudodamasis neribota jurisdikcija, palieka dalį ar visą baudos dydį, pareiga mokėti palūkanas ab initio nėra iš pradžių Komisijos skirtą baudą papildanti sankcija. Tai, kad Sąjungos teismo peržiūrėtos baudos teisinė prigimtis nesiskiria, ir principas, kad ieškiniai neturi sustabdomojo poveikio, draudžia Komisijai įmonę, kuri šios baudos nesumokėjo iš karto ir kurios ieškinys buvo iš dalies patenkintas, atleisti nuo pareigos mokėti palūkanas nuo Sąjungos teismo nustatytos baudos sumos, skaičiuojant nuo tos dienos, kai Komisijos paskirta bauda tapo mokėtina(19).
33. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad pakankamai sunkaus Komisijos įsipareigojimų pagal SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą pažeidimo nebuvo, ir atmetė apeliančių prašymą atlyginti žalą. Atsižvelgdamas į tai, kad kiti apeliančių suformuluoti reikalavimai iš esmės taip pat buvo grindžiami prielaida, jog Komisija pažeidė šią nuostatą, Bendrasis Teismas atmetė visą ieškinį(20).
IV. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
34. Apeliaciniame skunde apeliantės Teisingumo Teismo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir iš esmės pakartoja pirmojoje instancijoje pateiktus reikalavimus(21). Komisija savo ruožtu Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.
V. Analizė
35. Grįsdamos apeliacinį skundą apeliantės nurodo tris pagrindus, grindžiamus, pirma, teisės klaida dėl 2015 m. liepos 15 d. sprendimo nepaisymo ir klaidingo bei prieštaringo skundžiamo sprendimo motyvavimo, antra, SESV 266 straipsnio pažeidimu, nes nesilaikyta teisės normos, grindžiamos panaikinimo poveikio ir pakeičiamojo teisinio pobūdžio deriniu, ir, trečia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu. Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje didžiausias dėmesys bus skiriamas pirmojo pagrindo analizei.
36. Iš bylos aplinkybių aprašymo matyti, kad, kaip ir pirmojoje instancijoje Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje, šiame Teisingumo Teismui pateiktame apeliaciniame skunde, visų pirma jo pirmajame pagrinde, iš esmės keliamas klausimas, ar Bendrajam Teismui pasinaudojus neribota jurisdikcija 2015 m. liepos 15 d. sprendimu buvo skirta bauda, kuri turi būti laikoma nauja ir teisiškai skirtinga nuo 2010 m. Komisijos ginčijamu sprendimu paskirtos baudos.
37. Konkrečiau kalbant, kiek tai susiję su šiuo pirmuoju pagrindu, apeliantės iš esmės teigia, kad 2015 m. liepos 15 d. sprendimu Bendrasis Teismas, pirma, ex tunc panaikino Komisijos skirtą baudą, nes dėl šio panaikinimo joms atsirado skolinis reikalavimas, atitinkantis sumą, jų sumokėtą laikinai vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, su palūkanomis, ir, antra, nustatė naują atskirą baudą nuo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo paskelbimo dienos, kurią jos vadina „teismine bauda“ (o 2010 m. Komisijos skirtą baudą – „panaikinta bauda“).
38. Kadangi įvairūs apeliančių priekaištai, išdėstyti pirmajame pagrinde, iš esmės grindžiami prielaida, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog 2015 m. liepos 15 d. sprendime Bendrojo Teismo skirta bauda nėra nauja bauda, teisiškai skirtinga nuo tos, kurią Komisija skyrė ginčijamu sprendimu, manau, kad būtų naudinga, pirma, pateikti pirmines pastabas dėl neribotos jurisdikcijos pobūdžio ir, be kita ko, jos taikymo pasekmių (A), paskui išanalizuoti skundžiamame sprendime Bendrojo Teismo pateiktus argumentus ir kartu išnagrinėti įvairius apeliančių priekaištus, pateiktus grindžiant jų apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą (B).
A. Dėl Sąjungos teismui suteiktos neribotos jurisdikcijos konkurencijos taisyklių taikymo srityje
39. Pirmiausia reikia priminti, kad Komisijos sprendimų, susijusių su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo procedūromis, teisminės peržiūros sistemą sudaro SESV 263 straipsnyje nustatyta institucijų aktų teisėtumo kontrolė, kuri pagal SESV 261 straipsnį bei Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį(22) ir ieškovo prašymu, gali būti papildyta Bendrojo Teismo neribota jurisdikcija, kiek tai susiję su Komisijos šioje srityje skirtomis nuobaudomis(23). Taigi neribota jurisdikcija gali būti įgyvendinama tik papildomai, vykdant SESV 263 straipsnyje nustatytą institucijų aktų teisėtumo kontrolę, ir nėra savarankiškas ieškinys, kaip tai suprantama pagal SESV 256 straipsnį(24).
40. Šiuo klausimu pažymiu, kad ši teisėtumo kontrolė taikoma visiems Komisijos sprendimų, susijusių su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo procedūra, elementams, kurių išsamią kontrolę tiek teisės, tiek faktų požiūriu užtikrina Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo pateiktus pagrindus ir visas jos nurodytas aplinkybes. Vis dėlto užtikrindami tokią kontrolę Sąjungos teismai jokiais atvejais negali ginčijamo akto rengėjo motyvų pakeisti savaisiais(25).
41. Naudodamasis jam suteikta neribota jurisdikcija Sąjungos teismas, be paprastos nuobaudos teisėtumo kontrolės, kai jam yra pateiktas nagrinėti baudos dydžio klausimas, gali pakeisti Komisijos, kuri yra akto, kuriame nustatytas pradinis šios baudos dydis, rengėja, vertinimą savuoju. Vadinasi, Sąjungos teismas gali pakeisti ginčijamą aktą net jo nepanaikinęs, kad panaikintų, sumažintų ar padidintų skirtą baudą, nes šia jurisdikcija naudojamasi atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes (de novo kontrolė)(26).
42. Iš to matyti, kad nors šios neribotos jurisdikcijos apimtis, skirtingai nei teisėtumo kontrolė, yra griežtai apribota baudos dydžio nustatymu(27), Sąjungos teismas gali naudotis neribota jurisdikcija, kai turi vertinti baudos dydį(28), o naudojimasis ja reiškia, kad jam galutinai pereina teisė skirti sankcijas(29).
43. Metodologiniu požiūriu, tik atsižvelgdamas į nurodytus ieškinio pagrindus, baigia tikrinti jam pateikto sprendimo teisėtumą ir, jei tas sprendimas nėra visiškai panaikinamas, Sąjungos teismas turi įgyvendinti savo neribotą jurisdikciją, kad, pirma, nuspręstų dėl savo sprendimo, susijusio su minėto sprendimo teisėtumu, pasekmių, ir, antra, kad, atsižvelgdamas į jam pateiktą informaciją, nuspręstų, ar priimant sprendimą reikia pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, kad baudos dydis būtų tinkamas(30).
44. Antra, primenu, kad siekdamas įvykdyti kontrolės pasinaudojant neribota jurisdikcija, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, reikalavimus dėl baudos Sąjungos teismas, įgyvendindamas SESV 261 ir 263 straipsniuose numatytus įgaliojimus, turi išnagrinėti visus su teisės ar fakto klausimais susijusius kaltinimus, kuriais siekiama parodyti, kad baudos dydis neatitinka pažeidimo sunkumo ir trukmės(31). Iš tikrųjų būtent dėl šios neribotos jurisdikcijos Sutartyse numatyta teisminė priežiūra atitinka Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinto veiksmingos teisinės gynybos principo reikalavimus(32). Taigi atliekant šį vertinimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį, kiekvienos įmonės, kuriai skiriama bauda, atveju atsižvelgiama į nagrinėjamo pažeidimo sunkumą ir jo trukmę, pirmiausia laikantis motyvavimo, proporcingumo, sankcijų individualizavimo ir vienodo požiūrio principų, ir Sąjungos teismas neprivalo laikytis orientacinių taisyklių, kurias Komisija nustatė gairėse, net jei pastarosios gali būti naudingos Sąjungos teismams įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją(33).
45. Trečia, reikia pabrėžti, kad šios neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva ir kad procesas vis tiek vyksta pagal rungimosi principą. Išskyrus su viešąja tvarka susijusius pagrindus, kuriuos teismas tikrina savo iniciatyva, tokius kaip ginčijamo sprendimo nemotyvavimas(34), būtent ieškovas turi nurodyti su skundžiamu sprendimu susijusius ieškinio pagrindus ir pateikti įrodymų šiems pagrindams pagrįsti(35). Teisingumo Teismas nusprendė, jog tai, kad teismas savo iniciatyva nekontroliuoja viso ginčijamo sprendimo, nepažeidžia veiksmingos teisminės gynybos principo. Iš tikrųjų pagal šį principą nereikalaujama, kad Bendrasis Teismas, kuris, žinoma, turi pareigą atsakyti į pateiktus ieškinio pagrindus ir vykdyti teisės ir fakto klausimų kontrolę, savo iniciatyva turėtų iš naujo išsamiai išnagrinėti bylos medžiagą(36). Vadinasi, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, Sąjungos teismas taip pat gali konstatuoti, kad nė vienu šalių pateiktu argumentu negalima pateisinti to, kad jis minėta jurisdikcija naudotųsi siekdamas sumažinti baudų sumas(37).
46. Apeliančių pateiktą pirmąjį pagrindą reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šias bendro pobūdžio išvadas.
B. Dėl pirmojo pagrindo
47. Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde, kurį sudaro keli priekaištai, kurie iš esmės sutampa ir yra susiję su skundžiamo sprendimo 98, 99, 102, 105, 107, 111, 113, 115, 117, 118, 125 ir 127 punktais, apeliantės iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis padarė teisės klaidą, nes nepaisė savo paties 2015 m. liepos 15 d. sprendimo ir pateikė klaidingus bei prieštaringus motyvus, taip pažeisdamas res judicata galią.
48. Kadangi visi apeliančių argumentai grindžiami prielaida, kad 2015 m. liepos 15 d. sprendimu Bendrasis Teismas skyrė naują baudą, teisiškai atskirą nuo tos, kurią Komisija skyrė ginčijamame sprendime, manau, kad, siekiant aiškumo ir gero teisingumo vykdymo, reikia išnagrinėti, ar ši prielaida yra teisinga. Jeigu taip nėra, visi pirmajame pagrinde apeliančių pateikti priekaištai būtų nepagrįsti ir atmesti, nes nebūtų jokio prieštaravimo tarp 2015 m. liepos 15 d. sprendimo ir skundžiamo sprendimo.
1. Dėl pirmojo pagrindo prielaidos pagrįstumo
49. Visų pirma manau, kad reikia konstatuoti, jog skundžiamo sprendimo 96 ir 97 punktuose Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo, kad delspinigių už baudos sumą skaičiavimo pradžios taškas nebuvo aiškiai nurodytas 2015 m. liepos 15 d. sprendime, todėl reikia nustatyti, ar remiantis to sprendimo motyvais galima daryti išvadą, kad Bendrojo Teismo nustatyta bauda yra teisiškai atskira nuo tos, kurią Komisija skyrė ginčijamame sprendime(38).
50. Šiuo klausimu pažymiu, kad galimo prieštaravimo tarp skundžiamo sprendimo ir 2015 m. liepos 15 d. sprendimo analizės atskaitos taškas yra 2015 m. liepos 15 d. sprendimo, siejamo ir su Teisingumo Teismo nutartimi, turinys ir ypač jo motyvai ir rezoliucinė dalis. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 95 ir 100 punktuose pateikta 2015 m. liepos 15 d. sprendimo turinio santrauka, kuria grindžiama jo analizė, yra tiksli ir atitinka Teisingumo Teismo išaiškinimą, pateiktą jo nutartyje(39).
51. Primintina, kad grįsdamos savo ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, dėl kurio priimtas 2015 m. liepos 15 d. sprendimas, apeliantės nurodė devynis pagrindus, iš kurių tik šeštasis ir devintasis yra reikšmingi nagrinėjant šį apeliacinį skundą. Ieškinio šeštasis pagrindas buvo susijęs, be kita ko, su proporcingumo principo pažeidimu, nes Komisija ginčijamame sprendime neatsižvelgė į jų nepajėgumą mokėti. Ieškinio devintasis pagrindas buvo susijęs su klaidingu jų pajėgumo mokėti vertinimu 2011 m. vasario 14 d. rašte, kurį apeliantės Bendrojo Teismo prašė panaikinti.
52. 2015 m. liepos 15 d. sprendime Bendrasis Teismas, sutikęs su šiais dviem pagrindais, panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo apeliantėms skirtos baudos, ir 2011 m. vasario 14 d. raštą, motyvuodamas tuo, kad Komisija padarė klaidų vertindama jų pajėgumą mokėti, kaip tai suprantama pagal 2006 m. gairių 35 punktą. Konkrečiai kalbant, atlikdamas jam pavestą ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę, Bendrasis Teismas 2015 m. liepos 15 d. sprendimo 285–332 punktuose nusprendė, kad Komisija padarė klaidų vertindama apeliančių pajėgumą mokėti ir kad dėl šių klaidų, pirma, gali būti panaikinti ginčijamas sprendimas tiek, kiek jame apeliantėms skirta bauda, ir 2011 m. vasario 14 d. raštas bei, antra, pateisintas Bendrojo Teismo naudojimasis turima neribota jurisdikcija(40).
53. Vos dėlto naudodamasis neribota jurisdikcija Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantės nepagrįstai teigė, jog baudos joms turi būti sumažintos dėl jų nepajėgumo mokėti, todėl nustatė tokio pat dydžio baudas, kokios joms buvo nustatytos ginčijamame sprendime. Konkrečiai 2015 m. liepos 15 d. sprendimo 333–358 punktuose Bendrasis Teismas, pats taikydamas 2006 m. gaires, remdamasis apeliančių pateikta informacija apie jų finansinę padėtį, pasikeitusią po ginčijamo sprendimo priėmimo, nusprendė, kad apeliantės neturėjo pagrindo teigti, jog bauda turėjo būti sumažinta dėl jų nepajėgumo mokėti, remdamosi tokiais pačiais motyvais, kokie nurodyti minėtų 2006 m. gairių 35 punkte, ir dėl to apeliantėms turėjo būti nurodyta sumokėti tokio paties dydžio baudą, kokia buvo skirta ginčijamame sprendime(41).
54. Šiuo klausimu man atrodo svarbu pabrėžti, kad nors Bendrasis Teismas patenkino tik panaikinimo pagrindus, susijusius su apeliančių pajėgumo mokėti vertinimu, visi pagrindai, susiję su pažeidimo teisėtumu ir už jį skirtos baudos dydžiu, buvo atmesti. Kitaip tariant, išnagrinėjęs pirmuosius keturis ieškinio pagrindus ir nenustatęs jokios klaidos, galinčios lemti ginčijamo sprendimo neteisėtumą, Bendrasis Teismas neįžvelgė jokio pagrindo apeliantėms skirtų baudų dydį, nurodyto ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 8 punkte, laikyti nepriimtinu(42). Taip pat dėl šios priežasties Bendrasis Teismas nustatė tokio pat dydžio baudą, kaip bauda, kurią Komisija buvo apeliantėms paskyrusi ginčijamame sprendime. Be to, priminta, kad 2006 m. gairių 35 punkto taikymas yra paskutinis elementas, į kurį atsižvelgiama nustatant baudų, skiriamų už įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimą, dydį(43).
55. Kiek tai susiję su 2015 m. liepos 15 d. sprendimo rezoliucine dalimi, jo 2 punkte Bendrasis Teismas, pirma, panaikino ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punktą, pagal kurį apeliantėms buvo skirta bauda, ir, antra, šios rezoliucinės dalies 4–6 punktuose nustatė baudos dydžius, atitinkančius ginčijamame sprendime nurodytus dydžius. Vis dėlto laikytis požiūrio, kad šis pasirinkimas atspindi Bendrojo Teismo norą nustatyti naują baudą, kuri yra teisiškai atskira nuo Komisijos skirtos baudos, būtų pernelyg formalu ir, mano nuomone, trukdytų suformuotoje jurisprudencijoje įtvirtintai pagrindinei taisyklei, pagal kurią sprendimo rezoliucinė dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į motyvus, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas ir kurie yra būtinas jo pagrindas(44). Be to, yra daug pavyzdžių, kai Bendrasis Teismas panaikino Komisijos sprendimo rezoliucinę dalį, susijusią su bauda, o vėliau, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, nustatė naują baudos dydį(45). Iš tikrųjų, kaip pažymi Komisija, tam tikrais atvejais, kaip antai 2015 m. liepos 15 d. sprendime, Bendrasis Teismas pirmiausia panaikina Komisijos sprendimo straipsnį, kuriuo nustatyta bauda, o paskui savo sprendimo rezoliucinėje dalyje iš naujo nustato baudą(46). Kitais atvejais Bendrasis Teismas tik pakeičia baudą, nepanaikindamas atitinkamo Komisijos sprendimo straipsnio(47). Nors šis nenuoseklumas Bendrojo Teismo jurisprudencijoje yra nepageidaujamas ir, vien formaliu požiūriu, gali sukelti painiavą, iš tikrųjų, kadangi Sprendimu CB grindžiamoje jurisprudencijoje nustatyta, jog neribota jurisdikcija yra „susijusi tik su Komisijos iš pradžių skirta bauda“(48), jis iš principo nedaro įtakos teisinėms pasekmėms(49).
56. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, laikausi nuomonės, kad apeliančių argumentuose, susijusiuose su pirmuoju pagrindu, daroma prielaida, kad 2015 m. liepos 15 d. sprendimu Bendrasis Teismas skyrė naują baudą, teisiškai atskirą nuo tos, kurią Komisija skyrė ginčijamame sprendime, nekyla iš šio sprendimo motyvų ir yra iš esmės klaidinga.
57. Mano nuomone, šios išvados pakanka, kad visus apeliančių argumentus būtų galima atmesti kaip nepagrįstus, nesant reikalo išsamiau nagrinėti įvairių pirmajame pagrinde išdėstytų priekaištų.
58. Vis dėlto, jeigu Teisingumo Teismas manytų, kad įvairius apeliančių pateiktus argumentus būtina nagrinėti papildomai ir išsamumo sumetimais, siūlau juos atmesti remiantis toliau išdėstyta analize.
2. Dėl pirmajame pagrinde nurodytų skirtingų priekaištų
59. Pirma, apeliantės tvirtina, jog skundžiamo sprendimo 98 punkte Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą, kad „Sąjungos teismo skirta bauda nėra nauja bauda, teisiškai atskirta nuo Komisijos paskirtos baudos (šiuo klausimu žr. [Sprendimo CB] 58 ir 60 punktus)“. Ši išvada klaidinga dėl to, kad joje neatsakoma į klausimą, koks yra 2015 m. liepos 15 d. sprendimo reformuojamasis ir pakeičiamasis poveikis ginčijamu sprendimu panaikintai baudai.
60. Grįsdamos savo argumentą, apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai rėmėsi Sprendimo CB 58 ir 60 punktais, nes šis sprendimas skiriasi nuo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo. Iš tiesų, priešingai nei Sprendime CB, 2015 m. liepos 15 d. sprendime Bendrasis Teismas, pirma, priteisė sumokėti „teisminę baudą“ remdamasis „naujomis faktinėmis aplinkybėmis“ ir, antra, jis visų pirma panaikino visą skirtą baudą nuo pat jos skyrimo (ex tunc panaikinimas), o po to nustatė „teisminę baudą“, taigi nepasirinko patvirtinti arba tik sumažinti (atgaline data) pradiniu Komisijos sprendimu skirtą baudą.
61. Manau, kad šiems argumentams pritarti negalima.
62. Pirma, kaip konstatuota šios išvados 52–56 punktuose, 2015 m. liepos 15 d. sprendime Sąjungos teismas neskyrė baudos vietoj Komisijos skirtų baudų (to, beje, jis negalėjo padaryti), o tik „pakeitė“ ginčijamame sprendime iš pradžių nustatytą baudą. Kitaip tariant, ginčijamame sprendime Komisijos skirta bauda faktiškai ir teisiškai sutampa su bauda, 2015 m. liepos 15 d. sprendime nustatyta po Bendrojo Teismo atlikto patikrinimo.
63. Antra, primenu, kad Sprendimo CB 58–60 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Sąjungos teismui konkurencijos taisyklių taikymo srityje suteikta neribota jurisdikcija yra „susijusi tik su Komisijos iš pradžių skirta bauda“ (58 punktas), kad šis teismas „neturi įgaliojimų skirti baudą“ bei gali „tik priimti sprendimą dėl Komisijos sprendimu nustatytų baudų“ (59 punktas) ir kad dėl to jis neturi kompetencijos „pakeisti Komisijos paskirtą baudą nauja, teisiškai nuo jos atskira bauda“ (60 punktas). Man atrodo, kad šie 1995 m. Bendrojo Teismo suformuluoti, bet niekada Teisingumo Teismo nepatvirtinti bendro pobūdžio teiginiai tebegalioja ir šiandien(50).
64. Trečia, dėl argumento, kad Sprendime CB Bendrasis Teismas patvirtino nagrinėjamos baudos dalį prieš tai iš naujo įvertinęs tas pačias faktines aplinkybes, dėl kurių buvo priimtas ginčijamas sprendimas, o 2015 m. liepos 15 d. sprendime Bendrasis Teismas nusprendė patvirtinti tą pačią baudą, remdamasis ir naujų faktinių aplinkybių analize, reikia pasakyti, kad apeliančių atliktas diferencijavimas yra teisiškai nereikšmingas. Kaip nurodyta suformuotoje jurisprudencijoje, neribotą jurisdikciją turintis teismas, iš principo ir išnagrinėjęs šalių jam nurodytas aplinkybes, privalo atsižvelgti į teisinę ir faktinę situaciją, kuri buvo susiklosčiusi sprendimo priėmimo metu, jei mano, kad yra pakankamas pagrindas pasinaudoti teise pakeisti sprendimą(51). A fortiori tai reiškia, kad neribotą jurisdikciją turintis teismas gali atsižvelgti ne tik į ankstesnius aspektus, kurie nenurodyti ginčijamame akte(52), bet, prireikus ir išimties tvarka, ir į aspektus, nustatytus po sprendimo priėmimo. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė savo nutarties 43 punkte, Sąjungos teismas, siekdamas vykdyti platesnę teisėtumo kontrolę, turi teisę atsižvelgti į visas faktines aplinkybes, kurios, jo manymu, yra reikšmingos, nesvarbu, ar jų atsirado iki sprendimo priėmimo, ar vėliau(53). Taip yra tuo labiau tuomet, kai, kaip nagrinėjamoje byloje, naudojimasis neribota jurisdikcija susijęs su atitinkamos įmonės pajėgumo mokėti nagrinėjimu. Kaip nurodė Teisingumo Teismas, jeigu Sąjungos teismas negalėtų to vertinti atsižvelgdamas į priimant sprendimą esančią faktinę situaciją, jis galėtų būti priverstas atsisakyti sumažinti ar panaikinti baudą, kai tai reikėtų daryti, arba turėtų ją sumažinti ar panaikinti, kai to daryti nereikėtų, taip pablogindamas įmonės konkurencinę padėtį ar suteikdamas jai nepagrįstą konkurencinį pranašumą(54). Be to, primenu, kad, kaip nurodyta 2006 m. gairių 35 punkte, tikrinant nepajėgumą mokėti reikia išnagrinėti „ypatingą [konkrečią] finansinę ir socialinę padėtį“ tuo metu, kai bauda buvo skirta, siekiant įvertinti, ar baudos skyrimas „sukels nepataisomą pavojų susijusios [atitinkamos] įmonės ekonominiam gyvybingumui“. Taigi tokia kontrolė savo pobūdžiu ir tikslu yra perspektyvi ir gali prireikti išimties tvarka atsižvelgti į aspektus, atsiradusius po sprendimo, kuriuo skirta bauda, priėmimo.
65. Antra, apeliantės teigia, kad skundžiamo sprendimo motyvai yra prieštaringi, kiek tai susiję su 2015 m. liepos 15 d. sprendimo pakeičiamuoju poveikiu. Konkrečiai skundžiamo sprendimo 99 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad „kai Sąjungos teismas pakeičia Komisijos vertinimą savuoju ir naudodamasis neribota jurisdikcija sumažina baudos dydį, Komisijos sprendime iš pradžių nustatytą baudos dydį jis pakeičia jos atliktame vertinime nustatytu dydžiu“. Apeliančių teigimu, nors šis argumentas gali atrodyti kaip tinkamas atskaitos taškas, Bendrasis Teismas vis dėlto turėjo padaryti tokias išvadas: i) 2015 m. liepos 15 d. sprendime Bendrasis Teismas visiškai pakeitė Komisijos vertinimą savuoju; ii) remdamasis šiuo vertinimu, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, jis sumažino panaikintos baudos dydį, panaikindamas ir aiškiai įskaitydamas jau atliktus mokėjimus; ir iii) Bendrasis Teismas pakeitė panaikintą baudą taip iš dalies pakeista teismine bauda. Užuot padaręs šias išvadas, tame skundžiamo sprendimo 99 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad „[t]aigi pripažįstama, kad dėl Sąjungos teismo sprendimo pakeičiamojo poveikio Komisijos sprendimas visada yra tas sprendimas, kuris priimtas teismui atlikus jo vertinimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo [CB] 60–65 ir 85–87 punktus)“.
66. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nors 2015 m. liepos 15 d. sprendimu Bendrasis Teismas pirmiausia panaikino ginčijamą sprendimą dėl kartelio tiek, kiek jame buvo nustatytas apeliantėms skirtos baudos dydis, ir, antra, naudodamasis neribota jurisdikcija, nustatė tokio paties dydžio baudą, dėl šios išvados 53 ir 54 punktuose nurodytų priežasčių, kaip Teisingumo Teismas nusprendė savo nutarties 38 ir 40 punktuose, į kuriuos daroma nuoroda skundžiamo sprendimo 101 punkte, šiuo atveju bauda nebuvo nei radikaliai pakeista, nei „atnaujinta“.
67. Trečia, apeliantės teigia, kad iš dalies pakeičiant baudą užkertamas kelias ją taikyti atgaline data nuo 2011 m. sausio 4 d. Taigi jos ginčija skundžiamo sprendimo 102 punkte Bendrojo Teismo išdėstytą teiginį, kad „<...> nagrinėjamu atveju Komisija pagrįstai nusprendė: kadangi Bendrojo Teismo nustatyta bauda nėra nauja bauda, ji turėjo būti mokėtina nuo 2011 m. sausio 4 d.“ Jų teigimu, visiškas baudos panaikinimas ir išnykimas sutrukdė pareikalauti ją sumokėti atgaline data, nes tai, kad baudos mokėjimo terminas turėjo būti atidėtas, aiškiai matyti iš 2015 m. liepos 15 d. sprendimo 302 ir 356 punktų. Laikotarpiu nuo Komisijos sprendimo priėmimo iki 2015 m. liepos 15 d. sprendimo paskelbimo Komisija neturėjo atitinkamos skolinio reikalavimo teisės.
68. Šiuo argumentu apeliantės tik pagrindžia argumentus, kurie vis dėlto taip pat yra nereikšmingi, nes grindžiami klaidingu 2015 m. liepos 15 d. sprendimo išaiškinimu. Taigi apeliantės klaidingai tvirtina, kad šiuo atveju skundžiamame Bendrojo Teismo sprendime nustatytos baudos pakeičiamasis poveikis turėtų ex nunc poveikį ir kad taip Bendrasis Teismas viršijo savo neribotą jurisdikciją sankcijų srityje. Šiuo klausimu pakanka priminti, kad savo nutartyje Teisingumo Teismas konstatavo, jog Bendrojo Teismo skirta bauda nėra nauja bauda(55). Be to, kaip pažymėta šios išvados 53 ir 54 punktuose, Bendrasis Teismas nepripažino ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 8 punkte nustatytos apeliantėms skirtos baudos dydžio netinkamu, remdamasis keturiais pirmaisiais ieškinio pagrindais, kuriuos išnagrinėjus nebuvo nustatyta jokios klaidos, dėl kurios ginčijamas sprendimas galėtų būti pripažintas neteisėtu, o tai pateisino tokio pat dydžio baudos, kokią Komisija anksčiau buvo apeliantėms skyrusi ginčijamame sprendime, skyrimą.
69. Ketvirta, apeliantės nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė Sprendimo Trioplast (15 ir 56–62 punktai) aiškinimo klaidą, kai juo rėmėsi skundžiamo sprendimo 105 punkte darydamas išvadą, jog „<...> pakeičiamasis poveikis, kuris yra analogiškas šio sprendimo 99 punkte nurodytam poveikiui, jau buvo pripažintas rezoliucinėje dalyje, kurioje Bendrasis Teismas iš pradžių panaikino dydį, už kurio sumokėjimą patronuojančioji bendrovė buvo solidariai atsakinga, paskui iš naujo nustatė tą dydį, naudodamasis neribota jurisdikcija“. Jų teigimu, ši jurisprudencija nėra reikšminga ir rodo, kad nėra Sąjungos teismų pripažinto precedento, dėl kurio palūkanų skaičiavimo pradžia atgaline data jau būtų galutinai nustatyta panaikinimo ir nuteisimo mechanizmo derinio atveju.
70. Vis dėlto, kaip ir Komisija bei atsižvelgdamas į šios išvados 55 punkte nurodytą jurisprudenciją, manau, kad Sprendimas Trioplast yra reikšmingas, kiek tai susiję su palūkanų skaičiavimo pradžia. Iš tikrųjų tame sprendime Bendrasis Teismas, panašiai kaip nagrinėjamoje byloje, pirmiausia panaikino sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytos baudos, už kurią patronuojančioji bendrovė buvo pripažinta solidariai atsakinga, dydį, o paskui, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, vėl jį nustatė. Taigi iš pradžių Komisijos skirta bauda buvo aiškiai pakeista ex tunc. Kadangi bylos Trioplast aplinkybės yra labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, šį ketvirtąjį priekaištą taip pat galima atmesti.
71. Penkta, apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai įvertino 2015 m. nustatytą naują jų pajėgumą mokėti ir jo pasekmes „teisminės baudos“ dydžiui. Konkrečiau kalbant, skundžiamo sprendimo 107 punkte Bendrasis Teismas tvirtina, kad „[v]ykdydamas teisėtumo kontrolę Bendrasis Teismas tik konstatavo, kad Komisija padarė klaidų, kai vertino ieškovių pajėgumą sumokėti, tačiau nenurodė, kad 2010 ir 2011 m. joms negalėjo būti skirta jokios baudos“, o skundžiamo sprendimo 109 punkte pridūrė, kad „tam tikro [apeliančių] pajėgumo mokėti 2010 ir 2011 m. buvimą Bendrasis Teismas konstatavo 2015 m. liepos 15 d. sprendime, priešingai, nei jos teigia“. Apeliančių teigimu, niekas nerodo, kad 2015 m. liepos 15 d. sprendime Bendrasis Teismas dėl tam tikro pajėgumo mokėti nusprendė palikti galioti savo pirminį sprendimą dėl baudos ir taip patvirtinti netinkamą panaikintos baudos dydį.
72. Vis dėlto, priešingai nei teigia apeliantės, pažymiu, kad skundžiamo sprendimo 108 ir 109 punktuose Bendrasis Teismas, atsakydamas į vieną iš apeliančių pateiktų argumentų ir darydamas nuorodą į 2015 m. liepos 15 d. sprendimo 346 punktą, paprasčiausiai paaiškina, kad tame sprendime jis konstatavo, jog, remiantis nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytu laikinu mokėjimo planu, apeliantės jau nuo 2011 m. turėjo galimybę sumokėti daugiau kaip 15 000 000 eurų, o tai leido konstatuoti apeliančių „tam tikrą pajėgumą mokėti“ 2010 ir 2011 m.
73. Šešta, apeliantės kritikuoja skundžiamo sprendimo 125 punkte Bendrojo Teismo pateiktą paaiškinimą, kad „nurodymas Komisijai padengti pusę ieškovių patirtų bylinėjimosi išlaidų <...> yra paaiškinamas ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punkto panaikinimu“. Apeliančių teigimu, rezoliucinėje dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų „pabrėžiamas iš esmės palankus Bendrojo Teismo sprendimas dėl 2015 m. liepos 15 d. sprendimu iš esmės [jų naudai] pakeistos baudos“.
74. Reikia konstatuoti, kad šis argumentas grindžiamas klaidinga prielaida dėl ryšio tarp tariamai sėkmingo iš pradžių skirtos baudos pakeitimo ir bylinėjimosi išlaidų nustatymo, todėl turi būti atmestas kaip nereikšmingas.
75. Galiausiai, septinta, apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 127 punkte padarytą išvadą, pagal kurią „pareiga mokėti palūkanas ab initio nėra iš pradžių Komisijos skirtą baudą papildanti sankcija, kuri būtų teisės į teisinę gynybą kliūtis“.
76. Šiuo klausimu reikia priminti, pirma, kad pareiga mokėti delspinigius, kai bauda nesumokama per nustatytą terminą, yra tiesioginė Komisijos aktų, kuriuose numatyta piniginė prievolė, kaip ji apibrėžta SESV 299 straipsnyje, vykdytinumo pasekmė. Šių aktų vykdymo užtikrinimą galima sustabdyti tik Teisingumo Teismo sprendimu. Pareiga mokėti delspinigius taip pat siekiama užtikrinti baudų, kurias Komisija skiria konkurencijos teisės srityje, veiksmingumą ir paskatinti asmenis, kuriems jos skirtos, jas sumokėti per nustatytą terminą. Taigi pareiga sumokėti palūkanas ab initio nėra sankcija, papildanti iš pradžių Komisijos skirtą baudą.
77. Antra, 2015 m. liepos 15 d. sprendimu Bendrasis Teismas nepanaikino sprendimo dėl kartelio nuostatų, susijusių su delspinigiais, ir nenustatė naujo mokėjimo termino ar naujos delspinigių normos. Atvirkščiai, 2018 m. gegužės 17 d. nutartyje Westfälische Drahtindustrie ir kt. / Komisija(56) Bendrasis Teismas aiškiai patvirtino, kad 2015 m. liepos 15 d. sprendimas neturėjo jokios įtakos delspinigių klausimui. Taigi apeliantės negali pagrįstai teigti, kad nuo Komisijos sprendimo priėmimo dienos neturėjo būti skaičiuojami jokie delspinigiai.
C. Išvada
78. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir kadangi šioje išvadoje dėmesys buvo sutelktas tik į pirmąjį pagrindą, siūlau Teisingumo Teismui atmesti šį pagrindą kaip nepagrįstą.