GENERALINIO ADVOKATO
DÁMASO RUIZ-JARABO COLOMER IŠVADA,
pateikta 2009 m. kovo 12 d.(1)
Sujungtos bylos C‑22/08 ir C‑23/08
Athanasios Vatsouras
prieš
Arbeitsgemeinschaft (ARGE) Nürnberg 900
ir
Josif Koupatantze
prieš
Arbeitsgemeinschaft (ARGE) Nürnberg 900
(Sozialgericht Nürnberg (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Sąjungos pilietybė – Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojo sąvoka – Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnio 2 dalies galiojimas – Kitos valstybės narės piliečiai, kurie, nutraukę trumpalaikę smulkią veiklą, yra bedarbiai – Teisė gauti socialines išmokas“
I – Įžanga
1. Remdamasis EB 234 straipsniu, Sozialgericht Nürnberg (Niurnbergo socialinių bylų teismas) pateikia Teisingumo Teismui tris prejudicinius klausimus, susijusius su EB 12 ir 39 straipsnių išaiškinimu ir su Direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje(2) 24 straipsnio 2 dalies galiojimu. Nacionalinis teismas klausia, ar Graikijos pilietis, gyvenantis Vokietijoje, kur anksčiau jis vykdė trumpalaikę smulkią veiklą, pasibaigus pirmiesiems trims gyvenimo šalyje mėnesiams, turi teisę gauti socialines išmokas tuomet, kai jis aktyviai ieško darbo.
2. Prašymuose priimti prejudicinį sprendimą remiamasi Teisingumo Teismo sprendimu Collins(3), kuriame nustatytas reikalavimas, kad darbo ieškantys asmenys, galintys naudotis teise laisvai judėti, turi įrodyti „ryšį“ su priimančiąja valstybe nare, kad gautų socialinę paramą, o, atsiribojus nuo šios teismo praktikos, pagal Direktyvą 2004/38 leidžiama neteikti socialinės paramos asmenims, kurie naudojosi teise laisvai judėti ir kurie ieško darbo valstybėje narėje. Dėl šios teisės apribojimo neapibrėžtam laikui galima atsisakyti suteikti socialinę paramą asmenims, kurie, nors ir ieško darbo, jau yra įrodę šį ryšį su priimančiąja valstybe nare.
II – Faktinės bylos aplinkybės
A – A. Vatsouras ieškinys (byla C‑22/08)
3. Remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį į sprendimą, Graikijos pilietis Athanasios Vatsouras 2006 m. kovą atvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką ir pradėjo čia vykdyti smulkią veiklą. 2006 m. liepos 10 d. dėl tokios savo padėties jis paprašė Arbeitsgemeinschaft Nürnberg 900 (toliau ‑ ARGE) išmokų pagal Socialinės apsaugos kodekso II knygą (SGB II) ir ši institucija 2006 m. liepos 27 d. Sprendimu paskyrė jam 169 eurus per mėnesį iki 2006 m. lapkričio 31 dienos.
4. 2007 m. sausį A. Vatsouras neteko darbo. Išmokos, kurių mokėjimas buvo pratęstas iki 2007 m. gegužės 31 d., buvo panaikintos nuo 2007 m. balandžio 30 dienos. Dėl šio sprendimo A. Vatsouras pateikė skundą, kuris 2007 m. liepos 7 d. buvo atmestas. A. Vatsouras pateikė administraciniam teismui ieškinį, kuriame jis iškėlė vieną šioje byloje nagrinėjamų klausimų.
5. 2007 m. birželio 4 d. ieškovas vėl pradėjo dirbti Vokietijoje.
B – J. Koupatantze ieškinys (byla C‑23/08)
6. Procese dėl Josif Koupatantze ieškinio taip pat buvo pateiktas skundas dėl ARGE sprendimo. Ieškovas, Graikijos pilietis, 2006 m. spalį atvyko į Vokietiją. 2006 m. lapkričio 1 d. jis pradėjo dirbti ir dirbo tol, kol 2006 m. gruodžio 21 d. dėl ekonominių darbdavio sunkumų nutrūko jo darbo santykiai. Pirmąją savo nedarbo dieną jis paprašė išmokų, skirtų tam, kad būtų garantuotos lėšos darbo ieškančių asmenų pragyvenimui pagal SGB II, kurios 2007 m. sausio 15 d. Sprendimu buvo paskirtos iki 2007 m. gegužės 31 d. ir kurių dydis sudarė 670 eurų per mėnesį.
7. Dėl nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neišdėstytų motyvų 2007 m. balandžio 18 d. Sprendimu ARGE panaikino J. Koupatantze paskirtą socialinę paramą atgaline data nuo 2007 m. vasario 28 dienos. Dėl šio sprendimo 2007 m. gegužės 4 d. J. Koupatantze pateikė skundą, kuris po savaitės buvo atmestas. Remdamasis Vokietijos administracinio proceso teise, 2007 m. gegužės 16 d. J. Koupatantze pateikė administraciniam teismui ieškinį; kaip šio ieškinio pagrindas pateikiamas taip pat kaip byloje C‑22/08 suformuluotas prejudicinis klausimas.
8. 2007 m. birželio 1 d. J. Koupatantze vėl pradėjo dirbti Vokietijoje.
III – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
9. Pirminė teisė nustato Sąjungos piliečių, kurie naudojasi teise laisvai judėti, statusą ir juos skirsto pagal tai, ar jie vykdo ekonominę veiklą, ar ne. Šiuo požiūriu reikšmingi EB 12, 18 ir 39 straipsniai:
„12 straipsnis
Šios Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.
Taryba 251 straipsnyje nustatyta tvarka gali priimti tokią diskriminaciją draudžiančias taisykles.
18 straipsnis
1. Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis šioje Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.
2. Jei paaiškėtų, kad šiam tikslui pasiekti Bendrijai reikia imtis veiksmų, o ši Sutartis nesuteikia tam reikalingų įgaliojimų, Taryba gali priimti nuostatas, numatančias padėti naudotis šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis teisėmis. Taryba laikosi 251 straipsnyje nurodytos tvarkos.
3. Šio straipsnio 2 dalis netaikoma nuostatoms dėl pasų, asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, leidimų gyventi ar kurių nors kitų dokumentų arba nuostatoms dėl socialinio draudimo ir socialinės apsaugos.
39 straipsnis
1. Bendrijoje užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė.
2. Tokia judėjimo laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.
3. Ji suteikia teisę, galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais:
a) priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti;
b) šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje;
c) apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus;
d) laikantis Komisijos įgyvendinimo reglamentuose nustatytų sąlygų pasilikti gyventi valstybės narės teritorijoje pasibaigus darbo joje laikui.
4. Šio straipsnio nuostatos netaikomos darbui valstybės tarnyboje.“
10. Direktyvos 2004/38 7 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kuriomis galima apsigyventi valstybėje narėje ilgiau kaip tris mėnesius.
„7 straipsnis
Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius
1. Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:
a) yra darbuotojai ar savarankiškai dirbantieji priimančiojoje valstybėje narėje, arba
b) turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje, arba
<…>
3. Taikant šio straipsnio 1 dalies a punktą, Sąjungos pilietis, kuris nebėra darbuotojas ar savarankiškai dirbantysis, išlaiko darbuotojo ar savarankiškai dirbančiojo statusą tokiais atvejais:
<…>
c) asmuo yra tinkamai užregistruotas bedarbis ne savo noru po to, kai dirbo pagal terminuotą darbo sutartį trumpiau kaip vienerius metus arba tapo bedarbiu ne savo noru per pirmuosius dvylika mėnesių ir yra užregistruotas kaip ieškantis darbo atitinkamame įdarbinimo biure. Tokiu atveju darbuotojo statusas išsaugomas ne trumpiau kaip šešis mėnesius;
<…>“
11. Socialinės paramos srityje Direktyva 2004/38 nustato įvairius diskriminavimo dėl pilietybės draudimo apribojimus asmenims, kurie gyvena kitoje valstybėje narėje. Direktyvos 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė taisyklė, o 24 straipsnio 2 dalyje nustatomi apribojimai.
„24 straipsnis
Vienodas traktavimas
1. Taikant tokias specialiąsias nuostatas, kurios aiškiai numatytos Sutartyje ir antriniuose teisės aktuose, visiems Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje taikomas vienodas traktavimas kaip ir tos valstybės narės piliečiams. Ši teisė suteikiama ir šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir turi teisę gyventi šalyje arba nuolatinio gyvenimo šalyje teisę.
2. Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, priimančioji valstybė narė neįpareigojama suteikti socialinės paramos teises per pirmuosius tris gyvenimo šalyje mėnesius arba, kai taikytina, ilgesnį 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatytą laikotarpį, ir neįpareigojama iki įgyjant nuolatinio gyvenimo šalyje teisę suteikti paramą studijoms, įskaitant profesinį parengimą, susidedančią iš studento stipendijų ar paskolų, asmenims, išskyrus darbuotojus, savarankiškai dirbančiuosius, tokį statusą išlaikančius asmenis ir jų šeimos narius.“
12. Ilgesnis direktyvos 14 straipsnyje numatytas laikotarpis taikomas tiems „Sąjungos piliečiams, (kurie) atvyko į priimančiosios valstybės narės teritoriją ieškodami darbo“. Šie asmenys negali būti išsiųsti iš šalies tol, kol jie gali pateikti įrodymų, kad tebeieško darbo ir kad turi realių galimybių įsidarbinti.
B – Nacionalinė teisė
13. SGB II 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„7 straipsnis
1. Pagal šią knygą išmokos suteikiamos asmenims:
1) vyresniems kaip 15 metų amžiaus, bet jaunesniems kaip 65 metų amžiaus;
2) kurie yra darbingi,
3) kuriems reikia paramos ir
4) kurie įprastai gyvena Vokietijos Federacinėje Respublikoje.
<...>
Išmokos nesuteikiamos
<...>
2) užsieniečiams, kurių teisė gyventi susijusi tik su darbo paieška, jų šeimos nariams ir asmenims, turintiems teisę į paramą pagal Įstatymo dėl išmokų prieglobsčio prašantiems asmenims (Asylbewerberleistungsgezetz) 1 straipsnį. <…>“.
14. SGB XII 23 straipsnio 3 dalyje pakartojama, kad užsieniečiai, kurie atvyko siekdami gauti socialinę paramą arba kurių teisė apsigyventi susijusi tik su darbo paieška, ir jų šeimos nariai neturi teisės į socialinę paramą.
IV – Prejudiciniai klausimai
15. Remdamasis šiomis faktinėmis aplinkybėmis, 2008 m. sausio 22 d. Sozialgericht Nürnberg pagal EB 234 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui du prašymus priimti prejudicinius sprendimus dėl galiojimo ir išaiškinimo, kuriuose toliau nurodyti klausimai yra tapatūs:
1. Ar Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalis suderinama su EB 12 straipsniu, skaitomu kartu su EB 39 straipsniu?
2. Jei į pirmąjį klausimą bus atsakyta neigiamai: ar EB 12 straipsnis, skaitomas kartu su EB 39 straipsniu, draudžia nacionalinę nuostatą, pagal kurią Sąjungos piliečiams nesuteikiama socialinė parama, jeigu viršijamas Direktyvos 2004/38 6 straipsnyje nustatytas leistinas ilgiausias gyvenimo laikotarpis ir jeigu pagal kitus teisės aktus taip pat nesuteikiama teisė apsigyventi?
3. Jei į pirmąjį klausimą bus atsakyta teigiamai: ar EB 12 straipsnis draudžia nacionalinę nuostatą, pagal kurią Europos Sąjungos valstybės narės piliečiams nesuteikiamos net tokios socialinės išmokos, kurios suteikiamos nelegaliems migrantams?
16. Dėl susijusio dalyko 2008 m. balandžio 6 d. Nutartimi Teisingumo Teismo primininkas sujungė abi bylas.
17. Pastabas pateikė Danijos, Vokietijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Taryba, Europos Parlamentas ir Europos Komisija.
18. 2009 m. vasario 4 d. teismo posėdyje Jungtinės Karalystės atstovas ir Tarybos, Europos Parlamento ir Europos Komisijos atstovai pateikė argumentus žodžiu.
V – Pirminės pastabos: A. Vatsouras ir J. Koupatantze darbuotojų statusas
19. Sozialgericht Nürnberg nutartyse nurodyta, kad pagrindinės bylos ieškovai neturi darbuotojo statuso EB 39 straipsnio prasme. Dėl trumpalaikės ir smulkios veiklos A. Vatsouras ir J. Koupatantze saugomi remiantis ne darbuotojų teise laisvai judėti, o tik EB 12 straipsnyje nustatytu nediskriminavimu principu. Tačiau šioje išvadoje yra niuansų, ir padarinius, susijusius su šia išvada, reikia atidžiai patikrinti.
20. Šioje prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūroje dalyvaujančių vyriausybių ir institucijų nuomonės šiuo klausimu skiriasi, nes Taryba ir Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad ieškovai įvykdė darbuotojams keliamas sąlygas, o Danijos nuomonė priešinga; Komisija ir Nyderlandai tvirtina, kad nepakanka informacijos įtikinamam sprendimui priimti, ir siūlo šią problemą perduoti spręsti nacionaliniam teismui. Esant prieštaringiems nacionalinio teismo argumentams(4), manau, jog yra būtina apriboti diskusiją, kol nagrinėjami prejudiciniai klausimai.
21. Teisingumo Teismas visada siekė išvengti laisvo judėjimo teisių taikymo srities ir darbuotojų teisių konkrečiose valstybėse narėse suskaidymo. Sprendime Unger(5) Teisingumo Teismas apibrėžė tik Bendrijos teisei būdingą sąvoką „darbuotojas“ EB 39 straipsnio prasme ir nusprendė, kad esminis darbo santykių požymis yra tas, „jog asmuo tam tikrą laikotarpį kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą“(6). Vėliau jis patvirtino, kad šią formuluotę reikia aiškinti plačiai ir kad ji apima skirtingų rūšių veiklas(7).
22. Šioje byloje A. Vatsouras ir J. Koupatantze vykdė veiklą, kuri patenka į šią teismo praktikoje nurodytą darbo santykių sąvoką. Tačiau yra du aspektai, kurie apsunkina šį kvalifikavimą: pirma, trumpas laikotarpis ir mažas darbo užmokestis ir, antra, darbo santykių pasibaigimas ir minėtų asmenų ekonominis neveiklumas. Abu aspektai turi būti išsamiai išnagrinėti, siekiant nustatyti, ar ieškovai yra darbuotojai.
A – Trumpalaikis darbo santykių pobūdis ir mažas darbo užmokestis
23. Tais atvejais, kai darbo santykiai yra minimalūs arba tokie nereikšmingi, jog nėra susiję su pragyvenimą užtikrinančiu darbo užmokesčiu, teismo praktikoje nustatyta keletas EB 39 straipsnio taikymo kriterijų. Pagal sprendimą Levin(8)darbo užmokesčio dydis nėra esminis veiksnys, turintis įtakos tam, kad veikla būtų kvalifikuojama kaip darbas pagal darbo sutartį. Siekiant nustatyti, ar darbuotojas patenka į EB 39 straipsnio taikymo sritį, reikia išsiaiškinti, ar „atliekama veikla yra reali ir efektyvi, išskyrus nereikšmingą ir pagalbinę veiklą“(9). Nurodytoje byloje buvo kalbama apie Britanijos pilietę, kuri prašė išduoti leidimą gyventi Nyderlanduose ir kuri nurodė, kad dirba ne visą darbo dieną. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą buvo galima matyti, kad D. M. Levin gaunamas darbo užmokestis neužtikrino jos pragyvenimo, tai nesutrukdė Teisingumo Teismui konstatuoti, kad egzistuojant faktiniams darbo santykiams negali būti apribotos pagrindinės asmens laisvės ir kad Bendrijos teisė neatsižvelgia į darbo paieškos motyvą; taikant EB 39 straipsnį, lemiamas kriterijus yra objektyvus veiklos pobūdis, o ne suma, kurią kaip darbo užmokestį gauna darbuotojas.
24. Nors sprendime Levin užduotis priimti sprendimą konkrečioje byloje buvo patikėta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, vėlesnė teismo praktika parodė, kad „reali ir efektyvi veikla“ yra labai įvairiapusė. Tik išimtiniais atvejais nustatyta, kad veikla buvo „nereikšminga ir pagalbinė“. Byloje Lawrie-Blum(10) buvo nagrinėjama, ar apmokamos praktikos sistema aukštesniojoje mokykloje, kurioje dirbama ne visą darbo dieną ir mokamas mažas darbo užmokestis, yra reali ir efektyvi veikla. Sprendime patvirtinta, kad studentai, atliekantys parengiamąją praktiką, yra darbuotojai EB 39 straipsnio prasme, neatsižvelgiant į tai, ar jų darbas yra profesinio parengimo dalis(11). Panaši situacija buvo byloje Kranemann(12), kurioje nagrinėjama parengiamąją teisės praktiką atliekančių laikinųjų valstybės tarnautojų padėtis. Sprendimu paneigta nuomonė, kad šiems asmenims mokama pašalpa yra tik parama būtiniems jų poreikiams tenkinti, kuri trukdo taikyti jiems EB 39 straipsnį. Vėliau Teisingumo Teismas nusprendė, kad nei nedidelis darbo užmokestis, nei jo šaltinis negali turėti įtakos darbuotojo statusui pagal Bendrijos teisę(13).
25. Taip pat nėra reikšminga darbo santykių trukmė, siekiant juos pripažinti realiais ir efektyviais. Sprendime Levin nustatyta, kad sudarant sutartis dėl ne visos darbo dienos negalima netaikyti EB 39 straipsnio. Sprendime Ninni-Orasche(14) nurodyta, kad darbuotojas, kuris dirba du su puse mėnesio, pripažįstamas Bendrijos darbuotoju. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suabejojo ieškovės sąžiningumu ir rėmėsi daugeliu aplinkybių, galinčių patvirtinti galimą piktnaudžiavimą, sprendime šios aplinkybės buvo laikomos „nereikšmingomis“(15) ir reikšmė buvo skiriama tik realiam bei efektyviam veiklos pobūdžiui.
26. Atvirkščiai, yra labai mažai gairių, skirtų „nereikšmingos ir pagalbinės veiklos“ sąvokai apibrėžti. EB 39 straipsnio ribos analizuojamos tik sprendime Raulin(16), kuriame nurodoma, kad reikia atsižvelgti į pagal nenuolatinio darbo sutartį suteiktų paslaugų nereguliarų pobūdį ir ribotą trukmę(17). Todėl aplinkybė, kad dirbant pagal darbo sutartį buvo dirbta labai mažai darbo valandų, gali būti pagrindas teigti, kad vykdoma veikla yra nereikšminga ir pagalbinė(18). Nepaisant šios aplinkybės, sprendimas Raulin buvo susijęs su darbo ne visą darbo dieną sutartimi, kuria nebuvo užtikrintas darbo valandų skaičius. Šis sprendimas buvo susijęs su netipine darbo sutartimi, kuria pripažinta teisė dirbti. Atrodo logiška, kad tuo atveju, jeigu tokio pobūdžio sutartis leido minimaliai dirbti, neįvykdytas „realios ir efektyvios“ veiklos reikalavimas.
27. Taigi Teisingumo Teismo praktikoje matoma tendencija EB 39 straipsnyje nurodytą darbuotojo sąvoką aiškinti plačiai, todėl labai skirtingi atvejai suprantami kaip realūs ir efektyvūs darbo santykiai. Aplinkybė, ar darbuotojas, siekdamas savo tikslų, piktnaudžiavo nuostatomis, yra nesvarbi, nes atsižvelgiama tik į objektyvias darbo santykių aplinkybes, o situacijos, kurios yra akivaizdžiai kraštutinės ir sunkiai gali būti priskiriamos darbo pagal darbo sutartį sąvokai, yra atmetamos(19).
28. Taigi A. Vatsouras ir J. Koupatantze yra darbuotojai, kurie vykdė „realią ir efektyvią“ veiklą. A. Vatsouras, atvykęs į Vokietiją(20), rado darbo vietą ir ją turėjo trumpiau nei metus. Jis gavo pragyvenimą užtikrinančias išmokas, kurių dydis buvo 169 eurai per mėnesį. Jeigu ši suma padengia jo darbo užmokesčio ir vidutinio pragyvenimo minimumo Vokietijoje skirtumą, tai galima sakyti, kad darbo užmokestis, kurį jis gavo, buvo ne ką mažesnis už pagrindinius poreikius tenkinantį darbo užmokestį. Sprendime Lawrie Blum liko neatsakyta į klausimą, ar laikinas darbas, už kurį mokamas pagrindinių poreikių netenkinantis darbo užmokestis, yra reali ir efektyvi veikla. Jeigu šis sprendimas būtų aiškinamas skaitant jį kartu su sprendimu Ninni Orasche, kuriame EB 39 straipsnis buvo taikomas iš viso du su puse mėnesio trukusiai veiklai, tai pasitvirtintų nurodyti argumentai. Darbo užmokestis, kuris yra daug mažesnis už pagrindinius poreikius tenkinantį darbo užmokestį, reiškia, kad darbas laikomas neesminiu, tačiau jeigu darbo užmokestis yra nedaug mažesnis ir, be to, mokamas vienus metus, tai galima daryti tik vieną išvadą – A. Vatsouras turi „darbuotojo“, kurį saugo Bendrijos teisė, statusą.
29. J. Koupatantze atvejis yra panašus. Jo byloje nagrinėjamas ne darbo užmokesčio dydis, o darbo trukmė. Kaip jau nurodyta, sprendime Ninni-Orasche nagrinėti du su puse mėnesio trunkantys darbo santykiai laikomi pakankamais. Jeigu yra realus darbas, nors ir trumpalaikis ir blogai apmokamas, Teisingumo Teismas nemato kliūčių netaikyti EB 39 straipsnio. J. Koupatantze dirbo beveik du mėnesius. Jis tapo bedarbiu ne savo noru ar dėl to, kad baigėsi sutartis, o dėl ekonominių savo darbdavio sunkumų. Be to, jis niekada neprašė suteikti socialinės paramos. Kadangi nėra pagrindo teigti, jog J. Koupatantze darbo santykiai buvo akivaizdžiai nereikšmingi, jis turi būti laikomas pagal EB 39 straipsnį saugomu darbuotoju.
B – Darbo santykių pasibaigimas ir EB 39 straipsnio 3 dalies d punkto taikymas laiko atžvilgiu
30. Dar reikia nustatyti, ar aplinkybė, kad abu ieškovai neteko darbo, turi įtakos mano išdėstytai pozicijai. EB 39 straipsnio 3 dalies d punkte numatyta darbuotojo galimybė pasilikti gyventi priimančiojoje valstybėje narėje pasibaigus darbo joje laikui, tačiau ši galimybė priklauso nuo kelių neapibrėžtų sąlygų įvykdymo(21). Taigi darbo ieškantys asmenys neturi teisinio statuso, nustatyto pagal EB 39 straipsnį, taip pat jiems netaikomos antrinės teisės nuostatos; vis dėlto jie gali remtis reikšminga teismų praktika, pagal kurią asmenims, kurie neteko darbo, bet faktiškai ieško naujo, taikoma hibridinė tvarka(22).
31. Sprendime Collins(23) Teisingumo Teismo nustatė, kad asmenys, kurie turi ryšį su priimančiąja valstybe nare, gali remtis visu EB 39 straipsniu. Iš minėtos bylos matyti, kad buvo praėję septyniolika metų nuo tada, kai ieškovas, Airijos pilietis, dirbo Jungtinėje Karalystėje, iki tada, kai jis paprašė socialinės paramos šioje valstybėje. Remiantis ankstesne teismų praktika, sprendime Collins buvo nagrinėjama asmens, kuris naudojasi teise laisvai judėti, ir priimančiosios valstybės narės „ryšio“ idėja(24), nes asmuo, kuris buvo darbuotojas priimančiojoje valstybėje narėje, tebeturi teisę remtis EB 39 straipsniu, net jeigu jis formaliai ir nebėra darbuotojas.
32. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pareiga išsiaiškinti faktines bylos aplinkybes, akivaizdu, kad A. Vatsouras ir J. Koupatantze vykdė veiklą, dėl kurios jiems buvo suteiktas darbuotojo statusas EB 39 straipsnio prasme. Jų teikiamos paslaugos nebuvo nei nereikšmingos, nei papildomos; be to, buvo įrodyta, kad jie, tapę bedarbiais, iš karto pradėjo ieškoti darbo, ir tai rodo, kad ryšys atsirado savaime ir kad jie tuo laikotarpiu, kai aktyviai ieško darbo, gali remtis laisvu darbuotojų judėjimu priimančiosios valstybės narės atžvilgiu.
VI – Prejudicinių klausimų analizė, remiantis šiuo aiškinimu
33. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau nustatyti, kad pagrindinės bylos ieškovai, kaip mano Taryba ir Vokietijos Federacinė Respublika, laikomi pagal EB 39 straipsnį saugomais darbuotojais.
34. Iš Sozialgericht Nürnberg nutarčių galima susidaryti priešingą nuomonę, ir šiame kontekste pateikiamas prejudicinis klausimas dėl Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalies galiojimo(25). Ši nuostata taikoma tik trims asmenų grupėms, kurios nesaugomos pagal EB 39 straipsnį ir antrinę teisę: asmenims, kurie naudojosi savo teise laisvai judėti per pirmuosius tris gyvenimo šalyje mėnesius, darbo ieškantiems asmenims ir studentams. Antrajai asmenų grupei taikomas EB 39 straipsnis, skaitomas kartu su EB 12 straipsniu, ir taip nustatyta, kaip nurodyta sprendime Collins, hibridinė tvarka.
35. Todėl nagrinėjamoje byloje negalima remtis EB 24 straipsnio 2 dalimi arba nagrinėti jos galiojimo.
36. Tačiau antrasis prejudicinis klausimas susijęs su Vokietijos teisės akto suderinamumu su EB 12 straipsniu, skaitomu kartu su EB 39 straipsniu. Šiuo klausimu nacionalinis teismas nurodo, kad turi būti taikomos darbuotojų laisvo judėjimo nuostatos. Nors EB 12 straipsnis netaikomas darbuotojo atveju, siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą ir nagrinėti tik Vokietijos teisės suderinamumą su EB 39 straipsniu.
37. Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nesutiktų su šiuo pasiūlymu ir manytų, kad ieškovai nėra darbuotojai, siekdamas pateikti išsamų atsakymą papildomai nagrinėsiu Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalies galiojimą.
VII – Antrasis prejudicinis klausimas
38. Sozialgericht argumentai susiję su socialinės paramos išmokos nesuteikimu, kuris grindžiamas Direktyvoje 2004/38 nustatyto ilgiausio gyvenimo laikotarpio viršijimu. Kitaip sakant, abejojama priemonės, kuriai apskritai netaikoma Bendrijos teisė, jeigu asmuo, kuris naudojosi teise laisvai judėti, jau nebeįvykdo sąlygų, kurios buvo reikalingos šiai teisei įgyvendinti, teisėtumu. Šioje byloje A. Vatsouras ir J. Koupatantze turėjo darbuotojų statusą; kadangi jie vis dėlto tapo bedarbiais EB 39 straipsnio prasme, išnyko jų teisės, įskaitant teisę į socialinę paramą.
39. Siekdama išspręsti šią problemą, savo rašytinėse pastabose Komisija remiasi Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies c punktu, kuris aiškiai apima pagrindinės bylos ieškovų situaciją. Jeigu darbuotojas, kuris trumpiau nei vienus metus naudojosi savo teise laisvai judėti, tampa bedarbiu ne savo noru, tai jam Direktyva 2004/38 užtikrinamas darbuotojo statusas ir teisė apsigyventi valstybėje narėje, jeigu jis „yra užregistruotas kaip ieškantis darbo atitinkamame įdarbinimo biure“. Šiomis sąlygomis darbuotojas išsaugo teises, kurias jam suteikia Bendrijos teisė, ne trumpiau kaip šešis mėnesius.
40. Ši nuostata patvirtina, kad nagrinėjamam atvejui taikomas visas EB 39 straipsnis. Nors dėl mažiau nei vienus metus trukusio darbo ir gyvenimo ieškovai neturi su šalimi ryšio, kuris pagal teismų praktiką yra būtina sąlyga tam, kad būtų visiškai įgyvendintos teisės laisvai judėti, Direktyva 2004/38 buvo įvykdytas šis reikalavimas, nurodant, kad laisvas asmenų judėjimas priklauso nuo įvairių sąlygų, siekiant išvengti piktnaudžiavimo atvejų ir užtikrinti priimančiųjų valstybių narių viešųjų institucijų finansinį stabilumą(26).
41. Sozialgericht sprendimuose nurodyta, kad ir A. Vatsouras, ir J. Koupatantze nepasibaigus vieniems metams tapo bedarbiais ne savo noru. Nenustatyta, ar jie užregistruoti kaip ieškantys darbo įdarbinimo biržoje, tačiau jeigu jie yra užregistruoti, tai šiuo atveju reikėtų taikyti Direktyvos 2004/38 7 straipsnį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo išsiaiškinti šią aplinkybę.
42. Jeigu yra įvykdytos visos nurodytos sąlygos, tai Vokietijos įdarbinimo institucija pažeidė Bendrijos teisę, atsisakydama ieškovams mokėti socialinę paramą, kurią jie gaudavo. Jeigu atsisakymo suteikti išmoką priežastis (J. Koupatantze byloje ši aplinkybė nėra nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą) yra teisės apsigyventi praradimas, kuris yra nedarbo pasekmė, tai Vokietijos valstybė pažeidė darbuotojo teisę laisvai judėti EB 39 straipsnio ir Reglamento 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme(27). Kadangi ieškovai yra darbuotojai, tai su teise dirbti susijusių socialinių priemonių atžvilgiu jie turi būti vertinami lygiai taip pat kaip ir visi kiti Vokietijos darbuotojai. A. Vatsouras reikalauja socialinės paramos, kad būtų kompensuotas jo darbo užmokesčio ir pragyvenimo minimumo skirtumas. J. Koupatantze taip pat prašo suteikti bedarbio pašalpą, pasibaigus jo darbo santykiams. Net jeigu tai susiję su skirtingomis išmokomis, juos sieja darbuotojo statusas, kurį turi abu ieškovai.
43. Todėl nuostata, pagal kurią Sąjungos darbuotojams nesuteikiama teisė gauti socialines išmokas, jeigu jie, išdirbę trumpiau kaip vienus metus, yra bedarbiai ir yra užregistruoti atitinkamoje įdarbinimo biržoje, prieštarauja EB 39 straipsniui.
VIII – Pirmasis prejudicinis klausimas
44. Jeigu Teisingumo Teismas nepritartų šios išvados 23–32 punktuose nurodytai nuomonei, prejudicinius klausimus norėčiau nagrinėti kitu požiūriu. Jeigu A. Vatsouras ir J. Koupatantze nebūtų laikomi „darbuotojais“ EB 39 straipsnio prasme, tai klausimas, susijęs su Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalies galiojimu, būtų svarbus bet kuriuo atžvilgiu, nes ši nuostata prieštarautų teismų praktikoje nustatytam EB 12 straipsnio, skaitomo kartu su EB 39 straipsniu, aiškinimui, taikomam darbo ieškantiems asmenims, pasinaudojusiems teise laisvai judėti.
45. Sozialgericht abejonės susijusios su esminėmis Direktyvos 2004/38 nuostatomis. Kaip nurodžiau, 24 straipsnio 2 dalis taikoma dviem skirtingoms situacijoms. Pirmoji situacija susijusi su asmenimis, kurie prašo suteikti studijų paramą, kurią sudaro studento stipendijos ar paskolos, t. y. asmenimis, kurie naudojasi teise laisvai judėti. Antroji situacija susijusi su asmenimis, kurie valstybėje narėje gyvena tris mėnesius arba laikotarpį, kuris reikalingas darbui susirasti. Pirmojoje situacijoje nurodyti asmenys turi teisę į tokio pobūdžio paramą tik tuo atveju, jeigu turi nuolatinio gyvenimo šalyje teisę, kuri pagal Direktyvą 2004/38 suteikiama po penkerių metų. Antrojoje situacijoje nurodytiems asmenims „socialinė parama“ suteikiama, kai jie randa darbo vietą.
46. Sprendime Förster(28) Teisingumo Teismas konstatavo, kad studentams Direktyva 2004/38 nustatytas apribojimas suderinamas su EB 12 ir 18 straipsniais, tačiau jis neišdėstė savo nuomonės dėl direktyvos 24 straipsnio 2 dalies galiojimo, nors ir atsižvelgė į Nyderlandų teisės nuostatą, kuri įgyvendino Bendrijos teisės nuostatą. Taigi Teisingumo Teismas netiesiogiai priėmė sprendimą dėl studentams taikomo apribojimo teisėtumo, tačiau dar reikia nustatyti, ar Direktyva 2004/38 suderinama su EB sutartimi tiek, kiek ji reglamentuoja darbo ieškančių asmenų, kurie negauna socialinės paramos, padėtį.
47. Visos valstybės narės ir institucijos, kurios per šią prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūrą pateikė pastabas raštu, atsižvelgė į Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalies galiojimą, remdamosi iš esmės vienodais argumentais. Iš visų nurodytų motyvų yra vienas, kuris, mano manymu, įgyvendina sprendime Collins nustatytą pirminę idėją ir jos įtvirtinimą Direktyvoje 2004/38.
A – Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalis ir jos įtraukimas į Teisingumo Teismo praktiką
48. B. F. Collins paprašė darbo ieškantiems asmenims mokamos pašalpos (jobseeker’s allowance) Jungtinėje Karalystėje. Jis, turėdamas Jungtinių Valstijų pasą, kurį laiką dirbo Didžiojoje Britanijoje ir gavo Airijos pilietybę. Septyniolika metų B. F. Collins gyveno Jungtinėse Valstijose ir Pietų Afrikoje, o po to grįžo ieškoti darbo į Jungtinę Karalystę, kur paprašė suteikti ginčijamą pašalpą.
49. Minėtos bylos išvadoje laikiausi nuomonės, kad teismų praktika, susijusi su Sąjungos pilietybe, aiškinama siaurai, siekiant diskriminacijos draudimą, įtvirtintą EB 12 straipsnyje, skaitomame kartu su EB 39 straipsniu, suderinti su vadinamojo „išmokų turizmo“ rizika(29). Šiuo tikslu siūliau atmesti B. F. Collins ieškinį dėl to, kad jis nėra susijęs su valstybe nare, kurioje prašė suteikti pašalpą(30). Tačiau aš pripažįstu asmenų, kurie įrodo ryšį su priimančiąja valstybe nare, apsaugą; šios nuomonės laikėsi Teisingumo Teismas, kuris, sprendimo Collins 72 punkte, išanalizavęs gyvenamosios vietos reikalavimo poveikį tam, kad būtų įrodytas ryšys, pridūrė, kad pragyvenimo laikotarpis „neturi viršyti to, kas būtina, kad nacionalinės valdžios institucijos galėtų įsitikinti, jog atitinkamas asmuo iš tiesų ieško darbo priimančiosios valstybės narės darbo rinkoje“. Trumpiau tariant, priimančioji valstybė narė turi įrodyti, kad pragyvenimo laikotarpis yra proporcingas, siekiant išsaugoti nacionalinių nuostatų suderinamumą su Bendrijos teise(31).
50. Skirtingai nei studentų, kuriems Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje nustatytas minimalus penkerių metų pragyvenimo laikotarpis, darbo ieškančių asmenų atvejis yra labiau neapibrėžtas. Tam, kad būtų nustatytas laikotarpis, kuris patvirtintų ryšį su priimančiąja valstybe nare, šioje nuostatoje daroma nuoroda į 14 straipsnio 4 dalies b punktą, pagal kurį valstybės narės negali išsiųsti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių iš šalies, jeigu jie „atvyko į priimančiosios valstybės narės teritoriją ieškodami darbo“. Šiuo atveju negalima nustatyti jokio apribojimo, jeigu suinteresuotieji asmenys gali įrodyti, „kad tebeieško darbo ir kad jie turi realių galimybių įsidarbinti“.
51. Atsižvelgdamas į šį teisinį pagrindą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mato du galimus ginčijamos nuostatos aiškinimo variantus.
52. Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, nesunku įsivaizduoti, kad Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalimi būtų leidžiama nustatyti neterminuotą apribojimą tol, kol pilietis ieško darbo. Jeigu 14 straipsnis draudžia atitinkamą asmenį išsiųsti iš šalies tol, kol jis ieško darbo, šis laikotarpis, kartu atsižvelgiant į 24 straipsnio 2 dalies tekstą, skirtųsi nuo nurodyto sprendime Collins, nes būtų įtvirtinta, kad draudimas gauti socialinę paramą nepriklauso nuo ryšio su priimančiąja valstybe nare.
53. Antra, būtų galima teigti, kad Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje netiesiogiai nurodomas laikotarpis, kuris yra privalomas, siekiant turėti nuolatinio gyvenimo šalyje teisę, kaip antai yra studentų atveju. Taigi praėjus penkerių metų laikotarpiui po atvykimo į valstybės narės teritoriją darbo vis dar ieškantis asmuo turėtų galimybę gauti ginčijamą paramą.
54. Nė vienas iš šių aiškinimų neatrodo įtikinamas. Pirmasis neįtikina dėl to, kad akivaizdžiai prieštarauja sprendimui Collins(32), nes neribotam laikui pratęstas laikotarpis nesuteikia teisinio saugumo ir neatitinka Direktyvos 2004/38 tikslų, kurių siekiant turėtų būti stabilizuojama teisės sistemos sritis, kuri glaudžiai susijusi su pagrindinėmis Sąjungos piliečio teisėmis. Antrasis aiškinimo variantas neįtikina dėl to, kad būtų nelogiška, jeigu direktyva išskirtų studentus ir darbo ieškančius asmenis tam, kad vėliau jiems kiltų vienodos teisinės pasekmės; jeigu toks skirtumas būtų tarp abiejų asmenų grupių statuso, tai būtų beprasmiška manyti, kad nuostata abiem grupėms daro vienodą poveikį; šis aiškinimas būtų nesuderinamas su išreikšta teisės aktų leidėjo valia ir nepagrįstas sisteminės nuostatos analizės atžvilgiu.
55. Atvirkščiai, Direktyvoje 2004/38 šiuo klausimu nėra nieko nustatyta būtent todėl, kad joje darbo ieškantiems asmenims yra numatyta speciali nuostata, pagal kurią, pragyvenus šalyje ilgiau nei tris mėnesius, nereikalaujama įrodyti penkerius metus trunkančio gyvenimo fakto, kurį turi įrodyti studentai ir dėl kurio jiems netaikomi administraciniai suvaržymai. Pritariu Tarybos nuomonei, kad ginčijama nuostata nenurodo griežto kriterijaus, skirto sprendime Collins reikalautam ryšiui nustatyti. Žinant, kad darbo ieškantis asmuo yra ekonominės veiklos ir nedarbo pusiaukelėje, direktyva suteikia nacionaliniam teisės aktų leidėjui galimybę surasti atitinkamą pusiausvyrą(33). Prireikus Teisingumo Teismas turi nuspręsti, ar, priimant nacionalinius sprendimus, laikomasi Sutarčių ir Direktyvos 2004/38, o tai ne tik patvirtina Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalies galiojimą, bet ir leidžia jos nuostatas aiškinti pagal Teisingumo Teismo praktiką.
56. Šiai išvadai neprieštarauja aplinkybė, kad, kaip tvirtina Jungtinė Karalystė, nagrinėjama parama skirta gavėjui į darbo rinką integruoti. Pakanka to, kad parama suteikia galimybę dirbti tol, kol išmokų prašantis asmuo įrodo ryšį su priimančiąja valstybe nare sprendimo Collins prasme(34). Iš tiesų, per teismo posėdį Jungtinės Karalystės atstovas pripažino, kad, išsamiau paanalizavus, nagrinėjamą paramą galima vertinti kaip priemonę, skirtą integracijai į darbo rinką skatinti.
57. Taigi paramos objektas turi būti analizuojamas atsižvelgiant į paramos rezultatus, o ne remiantis formalia išmokos struktūra. Kitu atveju būtų galima lengvai išvengti sprendime Collins nustatytų taisyklių, nes pakaktų panaikinti bet kokią teisės akto, susijusio su išmoka, nuorodą į aplinkybę, patvirtinančią, kad šios išmokos tikslas padėti reintegruotis, ir taip atsisakyti suteikti išmoką Bendrijos piliečiams, kurie pasinaudoja savo teise laisvai judėti, siekdami susirasti darbą. Nepaisant Komisijos argumentų, ši problematika yra priežastis manyti, kad gali būti tokios „socialinės paramos“ priemonės, kurios apibūdintos Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje ir kurios skatina integraciją į darbo rinką. Tokiomis aplinkybėmis sprendimas Collins reikalauja taikyti EB 39 straipsnį ir suteikti apsaugą asmenims, ieškantiems darbo Sąjungos teritorijoje.
58. Šioje byloje nustatyta, jog ARGE uždaviniai susiję su reintegracija į darbo rinką dėl to, kad ji buvo įsteigta siekti Sozialgesetzbuch II (SGB II) nustatytų tikslų; visas įstaigos pavadinimas (Arbeitsgemeinschaft zur Arbeitsmarktintegration) atspindi, kad uždaviniai, kuriuos ji vykdo, susiję su integracija(35).
59. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar prašoma socialinė parama įgyvendina šį tikslą.
B – Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalis ir jos taikymas konkrečiu atveju
60. Tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas pritartų šioje išvadoje nurodytam požiūriui, tai atsakant Sozialgericht reikėtų remtis ne vien tik šioje byloje nagrinėjama nuostata, bet ir teismų praktika. Jeigu nacionalinė teisė gali reikalauti, kad būtų įrodomas priimančiosios valstybės narės ir darbo ieškančio asmens ryšys, tai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo įvertinti, ar šie reikalavimai atitinka sprendimo Collins 72 punkte nurodytus kriterijus.
61. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą galima matyti, kad Vokietijos Federacinė Respublika nesuteikia išmokų asmenims, kurie atvyksta į Vokietiją ieškoti darbo(36). Į nacionalinį teisės aktą perkeliamas siauras direktyvos 24 straipsnio 2 dalies aiškinimas, kurį kritikavau anksčiau. Nacionalinės nuostatos neleidžia atsižvelgti į aplinkybę, kad A. Vatsouras ir J. Koupatantze gali patvirtinti ryšį su Vokietija, todėl galima konstatuoti, kad Vokietijos teisė nesuderinama su EB sutartimi, kaip išaiškinta Teisingumo Teismo sprendime Collins.
62. Atsižvelgiant į šį kontekstą, manau, svarbu išryškinti šios bylos ir B. F. Collins bylos skirtumą: pastarasis buvo pilietis, kuris septyniolika metų gyveno ne priimančiosios valstybės narės teritorijoje ir kuris prarado ryšį su šia valstybe, o Sozialgericht Nürnberg proceso ieškovai atvyko į Vokietiją, kur jie greitai susirado darbą. Nepaisydamas to, Teisingumo Teismas galėtų konstatuoti, kad vykdoma veikla buvo „nereikšminga ir pagalbinė“, tačiau darbas pagal sutartį, nors ir labai smulkus, patvirtina, jog asmenys sugeba užmegzti darbo santykius. Be to, A. Vatsouras dirbo trumpiau nei metus, o tai rodo, kad jo atvykimas į Vokietijos Federacinę Respubliką negali būti vertinamas kaip išmokų turizmas. J. Koupatantze atveju nėra nustatytas nei jo darbas, nei darbo užmokestis, tačiau tai nereiškia, kad jo darbas fiktyvus, nes jis nutrūko dėl nuo J. Koupatantze valios nepriklausančių priežaščių. Be to, panaikinus paramą, abu šie asmenys vėl pradėjo dirbti, o tai yra pagrindas tvirtinti, kad jie realiai ir veiksmingai ieškojo darbo per pagrįstą laikotarpį.
63. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovai turėjo visas sąlygas gauti darbą, nes prieš tai jie vykdė ekonominę veiklą. Asmenims, kurie norėtų integruotis į darbo rinką, geriausia rekomendacija yra praeityje jų vykdyta veikla, kuri yra ekonominio pobūdžio. Jeigu išmokos buvo mokėtos, nors ir minimaliai, tai ši aplinkybė juo labiau pateisina EB sutarties taikymą. Todėl tokiais kaip A. Vatsouras ir J. Koupatantze atvejais, kai per pirmuosius mėnesius nuo atvykimo į Vokietijos teritoriją asmenys pradeda vykdyti ekonominę veiklą, šie asmenys sunkiai gali būti laikomi eiliniais „darbo ieškančiais asmenimis“, jeigu jie vėliau tapo bedarbiais.
64. Atsižvelgiant į nurodytas pastabas, galima teigti, kad yra įrodytas darbo ieškančio asmens ryšys sprendimo Collins prasme, jeigu prieš tai šis asmuo vykdė ekonominę veiklą, kuri padidina tikimybę susirasti naują darbą. Nacionalinis teismas privalo išsiaiškinti, ar nagrinėjamos pagrindinės bylos ieškovai įrodė tokio pobūdžio ryšį.
IX – Kiti prejudiciniai klausimai
65. Tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų nuomonei, kad A. Vatsouras ir J. Koupatantze yra darbuotojai, tai remiantis mano siūlomu Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalies aiškinimu būtų atsakyta ir į pirmąjį, ir antrąjį Sozialgericht prejudicinius klausimus.
66. Dėl trečiojo klausimo Bendrijos teisė nenurodo kriterijų, reikalingų nuspręsti dėl nevienodo Bendrijos piliečių ir trečiųjų šalių piliečių, kuriems taikoma priimančiosios šalies teisė, vertinimo. EB 12 straipsnis turi panaikinti Bendrijos piliečių ir priimančiosios valstybės narės piliečių diskriminaciją, tačiau šiame straipsnyje nėra jokio pagrindo, skirto nevienodam vertinimui, kurį ginčija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, panaikinti. Todėl trečiasis klausimas neturi būti nagrinėjamas.
X – Išvada
67. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Socialgericht Nünberg pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1. EB 39 straipsnis, skaitomas kartu su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje straipsnio 7 straipsnio 3 dalies c punktu, draudžia nacionalinę nuostatą, pagal kurią Sąjungos piliečiams nesuteikiama teisė gauti socialines išmokas, jeigu jie, išdirbę trumpiau kaip vienus metus, yra bedarbiai ir yra tinkamai užregistruoti atitinkamoje įdarbinimo biržoje.
2. Prejudicinių klausimų analizė neparodė nieko, kas galėtų turėti įtakos Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalies galiojimui.
3. Ryšys tarp priimančiosios valstybės narės ir darbo ieškančio asmens atsiranda, jeigu šioje valstybėje narėje darbo ieškantis asmuo anksčiau vykdė ekonominę veiklą, kuri padidina tikimybę susirasti naują darbą. Nacionalinis teismas privalo išsiaiškinti, ar nagrinėjamos pagrindinės bylos ieškovai įrodė tokio pobūdžio ryšį.