TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. sausio 11 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 2008/48/EB – Vartojimo kredito sutartys – 8 straipsnis – Kreditoriaus pareiga patikrinti vartotojo kreditingumą – Pažeidimo ištaisymas visišku kredito sutarties įvykdymu – 23 straipsnis – Veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios sankcijos – Kredito sutarties negaliojimas ir kreditoriaus teisės į sutartas palūkanas praradimas – Neigiamų pasekmių vartotojui nebuvimas – Kreditorių atsakingumo skatinimas ir neatsakingos veiklos teikiant kreditus vartotojams prevencija“
Byloje C‑755/22
dėl Okresní soud Praha-západ (Vakarų Prahos apylinkės teismas, Čekijos Respublika) 2022 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. gruodžio 13 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Nárokuj s.r.o.
prieš
EC Financial Services, a.s.
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė K. Jürimäe, teisėjai N. Piçarra, M. Safjan (pranešėjas), N. Jääskinen ir M. Gavalec,
generalinis advokatas J. Richard de la Tour,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Nárokuj s.r.o., atstovaujamos advokát R. Pukl,
– EC Financial Services, a.s., atstovaujamos advokát F. Petráš,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, S. Šindelková ir J. Vláčil,
– Europos Komisijos, atstovaujamos P. Ondrůšek ir I. Rubene,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66) išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Nárokuj s.r.o. ir EC Financial Services, a.s. ginčą dėl sumų, susijusių su pastarosios bendrovės vartotojui suteiktu kreditu, grąžinimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2008/48 7, 9 ir 26 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(7) Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas gerai veikiančios vidaus rinkos vartojimo kreditų srityje kūrimuisi, būtina numatyti suderintą Bendrijos sistemą keliose pagrindinėse srityse. <…>
<…>
(9) Būtinas visiškas suderinimas, siekiant užtikrinti, kad visi Bendrijos vartotojai naudotųsi aukštu ir vienodu jų interesų apsaugos lygiu, ir siekiant sukurti tikrą vidaus rinką. <…>
<…>
(26) Valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių, kad paskatintų atsakingą praktiką visais kredito santykių etapais, atsižvelgdamos į konkrečias jų kredito rinkos ypatybes. Tokios priemonės gali apimti, pavyzdžiui, nuostatą dėl vartotojų informavimo ir jų švietimo, įskaitant perspėjimus apie riziką, susijusią su įsipareigojimų dėl mokėjimų nevykdymu ir per dideliais įsiskolinimais. Svarbu – visų pirma besiplečiančioje kredito rinkoje, – kad kreditoriai nesiimtų neatsakingo skolinimo veiklos ar neišduotų kredito, prieš tai neįvertinę kreditingumo, ir valstybės narės turėtų užtikrinti reikalingą priežiūrą, kad būtų išvengta tokio elgesio, ir turėtų nustatyti reikalingas priemones nubausti kreditorius, tuo atveju, jei jie tai daro. <…> <…> [U]ž kiekvieno vartotojo kreditingumo patikrinimą turėtų būti atsakingi kreditoriai. Tuo tikslu jiems turėtų būti leidžiama naudoti ne tik informaciją, kurią vartotojas pateikia rengiant atitinkamą kredito sutartį, bet ir ilgalaikių komercinių santykių metu pateiktą informaciją. Valstybių narių valdžios institucijos taip pat galėtų kreditoriams teikti atitinkamus nurodymus bei gaires. Vartotojai taip pat turėtų veikti apdairiai ir laikytis savo sutartinių įsipareigojimų.“
4 Šios direktyvos 8 straipsnyje „Pareiga įvertinti vartotojo kreditingumą“ nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje. Valstybės narės, kurių teisės aktuose reikalaujama, kad kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje, gali išlaikyti šį reikalavimą.
2. Valstybės narės užtikrina, kad jei šalys sutaria pakeisti bendrą kredito sumą jau sudarius kredito sutartį, prieš bet kokį svarbesnį bendros kredito sumos padidinimą kreditorius atnaujintų turimą finansinę informaciją apie vartotoją ir įvertintų vartotojo kreditingumą.“
5 Nurodytos direktyvos 23 straipsnyje „Sankcijos“ nustatyta:
„Valstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, taikomų už pagal šią direktyvą priimtų nacionalinių nuostatų pažeidimus, ir imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad jos būtų įgyvendinamos. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“
Čekijos teisė
6 Zákon č. 257/2016 Sb., o spotřebitelském úvěru (Įstatymas Nr. 257/2016 dėl vartojimo kreditų), iš dalies pakeisto zákon č. 96/2022 Sb. (Įstatymas Nr. 96/2022) (toliau – Įstatymas Nr. 257/2016 dėl vartojimo kreditų), 86 straipsnyje numatyta:
„(1) Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą ar įsipareigojimų pagal sutartį pakeitimą, dėl kurio gerokai padidėja bendra vartojimo kredito suma, kreditorius įvertina vartotojo kreditingumą, remdamasis esmine, patikima, pakankama ir proporcinga informacija, gauta iš vartotojo ir prireikus iš duomenų bazės, leidžiančios įvertinti vartotojo kreditingumą, arba iš kitų šaltinių. Kreditorius vartojimo kreditą suteikia tik tada, jei kreditingumo vertinimo rezultatas rodo, kad nėra pagrįstų abejonių dėl vartotojo galėjimo grąžinti vartojimo kreditą.
2. Vertindamas vartotojo kreditingumą, kreditorius visų pirma įvertina vartotojo galėjimą mokėti sutartas reguliarias vartojimo kredito įmokas, palygindamas vartotojo pajamas, išlaidas ir tai, kaip buvo grąžinamos esamos skolos. Be to, jis atsižvelgia į turto vertę, jei pagal vartojimo kredito sutartį vartojimo kreditas turi būti iš dalies ar visiškai grąžinamas ne reguliariomis įmokomis, o iš pardavus vartotojo turtą gautų pajamų, arba jei vartotojo finansinė padėtis rodo, kad jis galės vartojimo kreditą grąžinti nepriklausomai nuo savo pajamų.“
7 Šio įstatymo 87 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Jeigu kreditorius suteikia vartotojui kreditą pažeisdamas 86 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, sutartis yra negaliojanti. Teismas atsižvelgia į negaliojimo faktą net ir nesant atitinkamo prieštaravimo. Vartotojas privalo per savo galimybes atitinkantį laikotarpį grąžinti pagrindinę suteikto vartojimo kredito sumą.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
8 Vartotojas sudarė 50 000 Čekijos kronų (CZK) (apie 2 000 EUR) vartojimo kredito sutartį su bendrove JET Money s.r.o., kurios teises perėmė EC Financial Services. Prieš sudarydamas šią sutartį vartotojas pateikė tam tikrą informaciją apie savo asmeninę ir ekonominę padėtį. Jis grąžino šį kreditą, sumokėdamas 85 000 CZK (apie 3 500 EUR) sumą, apimančią su kreditu susijusias papildomas išlaidas. Per kredito grąžinimo laikotarpį vartotojas nepareiškė jokio prieštaravimo dėl sutarties.
9 Ieškovė pagrindinėje byloje Nárokuj yra prekybos bendrovė, kuriai vartotojas perleido reikalavimą, kurį pats būtų galėjęs pareikšti kreditoriui pagal vartojimo kredito sutartį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame Okresní soud Praha-západ (Vakarų Prahos apylinkės teismas, Čekijos Respublika) ši bendrovė teigė, kad sutartis yra negaliojanti, nes kreditorius neįvykdė pareigos įvertinti vartotojo kreditingumą. Ieškinyje dėl nepagrįsto praturtėjimo ji reikalauja grąžinti 35 000 CZK sumą, t. y. pagrindinės kredito sumos ir vartotojo grąžintos sumos skirtumą kartu su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis.
10 Atsakovė pagrindinėje byloje EC Financial Services savo ruožtu tvirtina, kad vartotojo kreditingumas buvo įvertintas pakankamai ir kad bet kuriuo atveju vartotojų apsaugą reglamentuojančios nuostatos netaikomos, nes pagrindinėje byloje nagrinėjama reikalavimo teisė jau priklauso ne vartotojui, o prekybos bendrovei.
11 Atsižvelgiant į šiuos argumentus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, remiantis Direktyva 2008/48, kreditorius gali būti baudžiamas tuo atveju, kai pareigos įvertinti vartotojo kreditingumą prieš sudarant kredito sutartį pažeidimas nesukėlė neigiamų pasekmių vartotojui. Šiuo klausimu jis nurodo, kad nors kai kurie nacionaliniai teismai teigiamai atsakė į šį klausimą net ir tuo atveju, kai vartotojas grąžino visą kreditą ir nepareiškė prieštaravimų, gali būti taikomas ir priešingas aiškinimas, grindžiamas dviejų šios sutarties šalių interesų pusiausvyra, ir atsižvelgiant į tai, kad vartotojas taip pat yra atsakingas už savo veiksmus.
12 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2008/48 8 straipsnio tikslas – užkirsti kelią vartotojo finansiniams sunkumams grąžinant kreditą, todėl būtų galima manyti, kad kreditoriaus pareiga įvertinti vartotojo kreditingumą yra ne pagrindinis šios direktyvos tikslas, o priemonė šiam tikslui pasiekti.
13 Šis teismas taip pat mano, kad vartotojo kreditingumo negalima vertinti atskirai, remiantis vien informacija, kurios kreditorius reikalauja iš vartotojo, bet reikia atsižvelgti ir į tai, kaip faktiškai susiklostė sutartiniai santykiai Direktyva 2008/48 siekiamo vartotojų apsaugos tikslo požiūriu.
14 Galiausiai visų pirma reikia atsižvelgti į teisinio saugumo ir sąžiningumo principus, nes kreditorius, suteikęs vartotojui kreditą, kurį vartotojas vėliau grąžino, turi turėti galimybę tikėti, kad atlikdamas mokėjimus vartotojas dengė savo skolą pagal sutartį. Kadangi šis vartotojas nepatyrė jokių žalingų pasekmių, sankcijos nereikia taikyti vien prevencijos tikslu.
15 Šiomis aplinkybėmis Okresní soud Praha-západ (Vakarų Prahos apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Direktyvos [2008/48] tikslas yra taikyti sankcijas kreditoriui už tai, kad jis neišsamiai įvertino vartotojo kreditingumą, net ir tuo atveju, kai vartotojas grąžino visą kreditą ir jį grąžindamas nereiškė jokių prieštaravimų dėl sutarties?“
Dėl prejudicinio klausimo
Dėl priimtinumo
16 Europos Komisija mano, kad prejudicinis klausimas yra hipotetinis, nes grindžiamas klaidinga prielaida, kad atitinkamo vartotojo kreditingumo vertinimas nebuvo atliktas laikantis Direktyvos 2008/48 8 straipsnio 1 dalies arba šią nuostatą perkeliančių nacionalinės teisės nuostatų. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra informacijos, rodančios, kad šis vertinimas iš tikrųjų buvo nepakankamas.
17 Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Volkswagen, C‑134/20, EU:C:2022:571, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
18 Darytina išvada, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo galima tik tuomet, jeigu, be kita ko, yra akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, arba problema hipotetinė (šiuo klausimu žr. 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Volkswagen, C‑134/20, EU:C:2022:571, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
19 Bet šioje byloje taip nėra.
20 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad jį pateikusiam teismui kilę klausimai grindžiami Nárokuj suformuluota ir EC Financial Services ginčijama prielaida, kad pastaroji bendrovė neįvykdė Įstatymo Nr. 257/2016 dėl vartojimo kreditų 86 straipsnyje jai numatytos pareigos įvertinti vartotojo kreditingumą, nes, be kita ko, patikimai nepatikrino atitinkamo vartotojo tikrojo išlaidų dydžio.
21 Šiuo klausimu svarbu priminti, kad Direktyvoje 2008/48 nenurodyta išsami informacija, kuria remdamasis kreditorius turi įvertinti vartotojo kreditingumą (žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo CA Consumer Finance, C‑449/13, EU:C:2014:2464, 36 punktą).
22 Taigi atsakymas į klausimą, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, kreditorius įvykdė jam pagal Direktyvos 2008/48 8 straipsnį tenkančią pareigą, iš esmės susijęs su šiuo tikslu nacionalinėje teisėje nustatytų reikalavimų vertinimu.
23 Vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui Teisingumo Teismas neturi aiškinti nacionalinės teisės ir spręsti dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto jos aiškinimo teisingumo, nes per šį procesą, pagrįstą aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, bet koks faktinių aplinkybių ir nacionalinės teisės vertinimas priklauso išimtinei nacionalinio teismo jurisdikcijai (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 16 d. Sprendimo Caixabank (Paskolos administravimo mokestis), C‑565/21, EU:C:2023:212, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Teismo elektroninio pašto dėžutė), C‑60/22, EU:C:2023:373, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
24 Šiomis aplinkybėmis nėra akivaizdu, kad prašomas Direktyvos 2008/48 išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku arba iškelta problema yra hipotetinė, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 18 punkte primintą jurisprudenciją.
25 Darytina išvada, kad prejudicinis klausimas yra priimtinas, tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar pagrindinėje byloje kreditorius iš tikrųjų neįvykdė jam pagal Direktyvos 2008/48 8 straipsnį tenkančios pareigos.
Dėl esmės
26 Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/48 8 ir 23 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama kreditorių, pažeidusį pareigą įvertinti vartotojo kreditingumą, bausti pagal nacionalinę teisę pripažįstant negaliojančia vartojimo kredito sutartį ir atimant iš jo teisę į sutartas palūkanas, net jei šalys šią sutartį visiškai įvykdė ir dėl šio pažeidimo vartotojas nepatyrė neigiamų pasekmių.
27 Pirmiausia reikia pažymėti, jog tai, kad ginčas pagrindinėje byloje kilo tik tarp komercinės veiklos subjektų, netrukdo taikyti Direktyvos 2008/48 šioje byloje. Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šios direktyvos taikymo sritis priklauso ne nuo atitinkamo ginčo šalių tapatybės, o nuo kredito sutarties šalių statuso (2019 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Lexitor, C‑383/18, EU:C:2019:702, 20 punktas).
28 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas reikalavimas grindžiamas grąžinimo prievole, atsiradusia nutraukus vartojimo kredito sutartį, sudarytą tarp vartotojo ir JET Money, kurios teisių perėmėja yra EC Financial Services, ir kad vartotojas šį reikalavimą perleido Nárokuj po to, kai grąžino kreditą.
29 Tai patikslinus reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilusius klausimus galima suprasti kaip susijusius tiek su galimybe ištaisyti tariamą Direktyvos 2008/48 8 straipsnio pažeidimą visišku kredito sutarties įvykdymu, tiek su Čekijos teisėje numatytų sankcijų už tokį pažeidimą atitiktimi šios direktyvos 23 straipsniui. Siekiant naudingai atsakyti į prejudicinį klausimą, šiuos du aspektus reikia nagrinėti paeiliui.
30 Pirma, kalbant apie galimybe ištaisyti Direktyvos 2008/48 8 straipsnio pažeidimą visišku kredito sutarties įvykdymu, primintina, kad aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir ypač į teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. 2023 m. birželio 8 d. Sprendimo YYY (Sąvoka „vartotojas“), C‑570/21, EU:C:2023:456, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
31 Iš Direktyvos 2008/48 8 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad kreditorius privalo įvertinti vartotojo kreditingumą prieš sudarydamas kredito sutartį. Teisingumo Teismas jau yra pabrėžęs šios pareigos ikisutartinį pobūdį (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo CA Consumer Finance, C‑449/13, EU:C:2014:2464, 45 punktą).
32 Vis dėlto vien ši aplinkybė neleidžia nustatyti, ar visišku kredito sutarties įvykdymu galima ištaisyti kreditoriaus pareigos įvertinti vartotojo kreditingumą pažeidimą, ir, jei taip, kokiomis sąlygomis, nes Direktyvoje 2008/48 nenustatyta, nei kaip kreditorius turi įvykdyti šią pareigą (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo CA Consumer Finance, C‑449/13, EU:C:2014:2464, 36 punktą), nei atsižvelgiant į vertinimo rezultatus jam tenkančios pareigos (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 6 d. Sprendimo Schyns, C‑58/18, EU:C:2019:467, 42 ir 43 punktus).
33 Kalbant apie Direktyva 2008/48 siekiamų tikslų nagrinėjimą, pažymėtina, jog iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad jos 8 straipsnyje nustatyta pareiga įvertinti vartotojo kreditingumą, kiek ja siekiama apsaugoti vartotojus nuo pernelyg didelio įsiskolinimo ir nemokumo rizikos, padeda įgyvendinti minėtos direktyvos tikslą, kuris, kaip matyti iš jos 7 ir 9 konstatuojamųjų dalių, yra vartojimo kreditų srityje nustatyti visišką ir privalomą suderinimą keliose pagrindinėse srityse, laikomą būtinu siekiant visiems Europos Sąjungos vartotojams užtikrinti aukštą ir vienodą jų interesų apsaugos lygį ir palengvinti tinkamai veikiančios vartojimo kreditų vidaus rinkos vystymąsi (2014 m. kovo 27 d. Sprendimo LCL Le Crédit Lyonnais, C‑565/12, EU:C:2014:190, 42 punktas ir 2020 m. kovo 5 d. Sprendimo OPR-Finance, C‑679/18, EU:C:2020:167, 21 punktas).
34 Be to, Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/48 26 konstatuojamąją dalį, šia pareiga taip pat siekiama skatinti kredito davėjų atsakingumą ir vengti kreditų teikimo nemokiems vartotojams (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo CA Consumer Finance, C‑449/13, EU:C:2014:2464, 35 punktą; 2020 m. kovo 5 d. Sprendimo OPR-Finance, C‑679/18, EU:C:2020:167, 20 punktą ir 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg), C‑303/20, EU:C:2021:479, 28 punktą).
35 Iš to, kas išdėstyta, matyti, pirma, kad kreditoriaus pareiga įvertinti vartotojo kreditingumą siekiama paprasčiausiai išvengti pernelyg didelio įsiskolinimo ar nemokumo rizikos, kylančios nepakankamai patikrinus vartotojo pajėgumą ir polinkį grąžinti kreditą. Tokios kredito sutarties sudarymo finansinės pasekmės vartotojo padėčiai taip pat gali atsirasti ir grąžinus kreditą.
36 Antra, kreditorių atsakingumo skatinimas ir neatsakingos veiklos teikiant kreditus vartotojams prevencija iš esmės prisideda prie tinkamo vartojimo kredito rinkos veikimo. Kadangi šie tikslai nepriklauso nuo konkretaus vartotojo situacijos ar elgesio, jie nėra pasiekiami vien dėl visiško jo sudarytos kredito sutarties įvykdymo. Dėl bet kokio kito aiškinimo kreditoriai būtų skatinami nesilaikyti jiems pagal Direktyvos 2008/48 8 straipsnį tenkančios pareigos, ir ši nuostata galėtų prarasti savo veiksmingumą.
37 Vadinasi, Direktyvos 2008/48 8 straipsnio tikslais grindžiama analizė leidžia daryti išvadą, kad šioje nuostatoje numatytos kreditoriaus pareigos patikrinti vartotojo kreditingumą pažeidimas negali būti ištaisytas vien visišku kredito sutarties įvykdymu. Tai, kad per kredito grąžinimo laikotarpį vartotojas nepareiškė jokio prieštaravimo dėl sutarties, neturi reikšmės.
38 Taip pat svarbu pažymėti, kad pirmesniame punkte pateiktų išvadų nepaneigia 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo BMW Bank ir kt. (C‑38/21, C‑47/21 ir C‑232/21, EU:C:2023:1014) 279 punktas, kuriame Teisingumo Teismas nurodė: kadangi sutarties įvykdymas yra natūralus sutartinių prievolių pasibaigimo būdas ir šiuo klausimu nėra specialių nuostatų, vartotojas nebegali remtis teise atsisakyti sutarties, kuri jam pripažįstama pagal Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 1 dalį, kai tik šalys visiškai įvykdė kredito sutartį ir dėl to pasibaigė iš jos kylančios tarpusavio prievolės.
39 Iš tiesų aplinkybė, kad visiškai įvykdžius kredito sutartį šalys nebegali remtis iš jos kylančiais tarpusavio įsipareigojimais, neturi įtakos reikalavimui grąžinti nepagrįstai sumokėtą sumą, kylančiam iš nacionalinės teisės aktų, kuriuose, kaip reikalaujama pagal šios direktyvos 23 straipsnį, numatyta sankcija už direktyvos 8 straipsnyje įtvirtintos kreditoriaus pareigos patikrinti vartotojo kreditingumą pažeidimą.
40 Antra, dėl taisyklių, reglamentuojančių sankcijas, taikomas pažeidus pagal Direktyvos 2008/48 8 straipsnį priimtas nacionalinės teisės nuostatas, reikia priminti, kad pagal šios direktyvos 23 straipsnį šios taisyklės turi būti apibrėžtos taip, kad sankcijos būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg), C‑303/20, EU:C:2021:479, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
41 Šiuo tikslu sankcijų griežtumas turi atitikti pažeidimų, už kuriuos jos skiriamos, sunkumą ir užtikrinti realų atgrasomąjį poveikį, neviršijant to, kas būtina Direktyvos 2008/48 8 straipsnio tikslams pasiekti (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 5 d. Sprendimo OPR-Finance, C‑679/18, EU:C:2020:167, 26 punktą ir 2021 m. spalio 14 d. Sprendimo Landespolizeidirektion Steiermark (Lošimo automatai), C‑231/20, EU:C:2021:845, 45 punktą).
42 Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi patikrinti, ar, atsižvelgiant į visas pagrindinės bylos aplinkybes, jo nagrinėjamos sankcijos atitinka pirmesniame punkte nurodytus reikalavimus, Teisingumo Teismas, priimdamas prejudicinį sprendimą, vis dėlto gali pateikti paaiškinimų, kurie padėtų jam atlikti savo vertinimą (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 5 d. Sprendimo OPR-Finance, C‑679/18, EU:C:2020:167, 27 ir 28 punktus).
43 Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagal Čekijos teisę kreditorius, pažeidęs Įstatymo Nr. 257/2016 dėl vartojimo kredito 86 straipsnyje numatytą pareigą įvertinti vartotojo kreditingumą, baudžiamas pagal šio įstatymo 87 straipsnio 1 dalį pripažįstant kredito sutartį negaliojančia, o dėl to jis netenka teisės į sutartų palūkanų mokėjimą.
44 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, EC Financial Services ir Komisija iš esmės laikosi nuomonės, kad tuo atveju, kai kredito sutartis buvo visiškai įvykdyta ir vartotojas nepatyrė neigiamų pasekmių, tokios sankcijos skyrimas būtų neproporcingas, nes viršytų tai, kas būtina Direktyvos 2008/48 tikslams pasiekti.
45 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nustatydamos atitinkamas taisykles dėl sankcijų, taikytinų tuo atveju, kai kreditorius pažeidžia jam pagal Direktyvą 2008/48 tenkančias pareigas, valstybės narės turi tinkamai atsižvelgti į kreditoriaus veiksmais vartotojui padarytos žalos dydį (pagal analogiją žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimo UPC Magyarország, C‑388/13, EU:C:2015:225, 58 punktą). Kai galima rinktis iš kelių priemonių, vienodai tinkančių šia direktyva siekiamiems tikslams įgyvendinti, remiantis proporcingumo principu reikia taikyti mažiausiai suvaržančiąją, tačiau bet kuriuo atveju atitinkamos priemonės sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi šiems tikslams (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Agenzia delle dogane e dei monopoli ir Ministero dell’Economia e delle Finanze, C‑452/20, EU:C:2022:111, 37 ir 38 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
46 Šiuo klausimu pažymėtina, kad jeigu su vartotoju sudaryta kredito sutartis buvo visiškai įvykdyta ir vartotojas per šį vykdymą ar dėl jo nepatyrė neigiamų pasekmių, vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 33 ir 34 punktų, Direktyvos 2008/48 8 straipsnyje numatyta pareiga siekiama ne tik apsaugoti vartotojus nuo tokių rizikų, bet ir skatinti kreditorių atsakingumą ir vengti kreditų teikimo nemokiems vartotojams.
47 Atsižvelgdamas į šį dvejopą tikslą Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, turint omenyje esminę šios pareigos svarbą Direktyvos 2008/48 kontekste, už jos pažeidimą pagal nacionalinę teisę gali būti baudžiama atimant iš kreditoriaus teisę į palūkanas (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg), C‑303/20, EU:C:2021:479, 39 ir 40 punktus).
48 Be to, byloje, susijusioje su tais pačiais nacionalinės teisės aktais, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad sankcija, dėl kurios kreditorius, pažeidęs pareigą įvertinti vartotojo kreditingumą, praranda teisę į sutartas palūkanas, atitinka pažeidimo, už kurį ji skiriama, sunkumą (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 5 d. Sprendimo OPR-Finance, C‑679/18, EU:C:2020:167, 30 punktą).
49 Svarbu pažymėti, pirma, kad sankcijos, apimančios kredito sutarties pripažinimą negaliojančia ir kreditoriaus teisės į sutartas palūkanas praradimą, taikymo susiejimas su sąlyga, kad vartotojas būtų patyręs neigiamų pasekmių, galėtų paskatinti kreditorius nesilaikyti jiems pagal Direktyvos 2008/48 8 straipsnį tenkančios pareigos. Iš tiesų taip jie būtų linkę reguliariai ir kruopščiai nevertinti visų vartotojų, kuriems jie teikia kreditus, kreditingumo, o tai prieštarautų tikslui skatinti kreditorių atsakingumą ir užkirsti kelią neatsakingai veiklai teikiant kreditus vartotojams. Be to, toks aiškinimas galėtų pakenkti realiai atgrasomajam numatytos sankcijos pobūdžiui.
50 Antra, nors pagrindinėje byloje nagrinėjama sankcija, kiek ji susijusi su kredito sutarties nutraukimu, be jokios abejonės, gali sukelti rimtų pasekmių kreditoriui, vien ši aplinkybė nereiškia, kad jis neišvengiamai patirtų nepatogumų, neproporcingų Direktyvos 2008/48 8 straipsniu siekiamam dvigubam tikslui, arba, kaip savo rašytinėse pastabose teigia EC Financial Services, kad rizika patirti šias pasekmes net ir po kredito grąžinimo pažeistų laisvę užsiimti verslu.
51 Darytina išvada, kad pagal proporcingumo principą valstybei narei nedraudžiama pasirinkti bausti už nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis perkeliamas Direktyvos 2008/48 8 straipsnis, pažeidimą pripažįstant kredito sutartį negaliojančia ir atimant iš kreditoriaus teisę į sutartas palūkanas, nors dėl šio pažeidimo vartotojas nepatyrė neigiamų pasekmių, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
52 Atsižvelgiant į pirma išdėstytus motyvus, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2008/48 8 ir 23 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama kreditoriaus, pažeidusio pareigą įvertinti vartotojo kreditingumą, bausti pagal nacionalinę teisę pripažįstant vartojimo kredito sutartį negaliojančia ir atimant iš jo teisę į sutartas palūkanas, net jei šalys šią sutartį visiškai įvykdė ir dėl šio pažeidimo vartotojas nepatyrė neigiamų pasekmių.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
53 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB 8 ir 23 straipsniai
turi būti aiškinami taip:
pagal juos nedraudžiama kreditoriaus, pažeidusio pareigą įvertinti vartotojo kreditingumą, bausti pagal nacionalinę teisę pripažįstant vartojimo kredito sutartį negaliojančia ir atimant iš jo teisę į sutartas palūkanas, net jei šalys šią sutartį visiškai įvykdė ir dėl šio pažeidimo vartotojas nepatyrė neigiamų pasekmių.
Parašai.