TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. sausio 18 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2003/88/EB – 7 straipsnis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalis – Piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas, išmokama pasibaigus darbo santykiams – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos draudžiama mokėti tokią kompensaciją, kai valstybės tarnautojas išeina iš darbo savo noru – Viešųjų išlaidų ribojimas – Viešojo sektoriaus darbdavio organizaciniai motyvai“
Byloje C‑218/22
dėl Tribunale di Lecce (Lečės apylinkės teismas, Italija) 2022 m. kovo 22 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2022 m. kovo 24 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
BU
prieš
Comune di Copertino
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev, teisėjai T. von Danwitz, P. G. Xuereb, A. Kumin ir I. Ziemele (pranešėja),
generalinė advokatė T. Ćapeta,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– BU, atstovaujamo avvocata A. Russo,
– Comune di Copertino, atstovaujamos avvocata L. Caccetta,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato L. Fiandaca,
– Europos Komisijos, atstovaujamos B.-R. Killmann ir D. Recchia,
susipažinęs su 2023 m. birželio 8 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Pašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 299, 2003, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk. 4 t., p. 381) 7 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 31 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant buvusio Comune di Copertino (Kopertino savivaldybė, Italija) tarnautojo BU ginčą su šia savivaldybe dėl atsisakymo išmokėti jam piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetinių mokamų atostogų dienas nutrūkus darbo santykiams, kai BU savo noru išėjo iš darbo, norėdamas gauti išankstinę senatvės pensiją.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2003/88 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Tikslo pagerinti darbuotojų saugą, higieną ir sveikatą darbe neturėtų būti siekiama vien dėl ekonominių priežasčių.“
4 Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje „Kasmetinės atostogos“ nustatyta:
„1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.
2. Minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai.“
Italijos teisė
5 Italijos Konstitucijos 36 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„Darbuotojas turi teisę į kassavaitinį poilsį ir mokamas kasmetines atostogas ir negali jų atsisakyti.“
6 Codice civile (Civilinis kodeksas) 2109 straipsnio „Poilsio laikas“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Darbuotojas turi teisę į vieną poilsio dieną per savaitę, paprastai ši diena yra sekmadienis.
2. Jis taip pat turi teisę į mokamas kasmetines atostogas darbdavio nustatytu laiku, atsižvelgiant į įmonės poreikius ir darbuotojo interesus. Šio laikotarpio trukmė nustatoma įstatyme, korporacinėse normose, įprasta praktika arba atsižvelgiant į teisingumą.“
7 Ginčui pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2012 m. liepos 6 d. Decreto-legge n o 95 – Disposizioni urgenti per la revisione della spesa pubblica con invarianza dei servizi ai cittadini nonché misure di rafforzamento patrimoniale delle imprese del settore bancario (Dekretas įstatymas Nr. 95 dėl skubių nuostatų, susijusių su viešųjų išlaidų peržiūra, nekeičiant piliečiams teikiamų paslaugų, ir bankų sektoriaus įmonėms taikomų kapitalo griežtinimo priemonių) (GURI, Nr. 156, paprastasis priedas, 2012 m. liepos 6 d.), iš dalies pakeisto 2012 m. rugpjūčio 7 d. Įstatymo Nr. 135 1 straipsnio 1 dalimi (toliau – Dekretas įstatymas Nr. 95), 5 straipsnio „Viešojo administravimo institucijų išlaidų mažinimas“ 8 dalyje numatyta:
„Viešojo administravimo sektoriaus darbuotojams, įskaitant vadovus, priklausančios atostogos, poilsio laikas ir kitos nedarbo dienos, įtrauktos į viešojo administravimo institucijų konsoliduotąsias finansines ataskaitas ir nurodytos [Istituto nazionale di statistica – ISTAT (Nacionalinis statistikos institutas, Italija)] pagal 2009 m. gruodžio 31 d. Įstatymo Nr. 196 1 straipsnio 2 dalį, taip pat nepriklausomų institucijų, be kita ko, [Commissione nazionale per le società e la borsa – Consob (Nacionalinė bendrovių ir biržos komisija)] darbuotojams priklausančios atostogos turi būti panaudotos laikantis šių institucijų vidaus tvarkos nuostatų ir jokiu atveju negali būti mokamos kompensacinės išmokos. Ši nuostata taikoma ir tais atvejais, kai darbo santykiai nutrūksta dėl judumo, išėjimo iš darbo, atleidimo iš darbo, išėjimo į pensiją ir amžiaus ribos. Nuo šio dekreto įstatymo įsigaliojimo dienos nebetaikomos palankesnės teisės aktų ir sutarčių nuostatos. Pažeidus šią nuostatą, ne tik turi būti susigrąžinamos nepagrįstai išmokėtos sumos, bet ir atsiranda drausminė ir administracinė atsakingo vadovo atsakomybė. Ši dalis netaikoma pedagoginiam personalui, administraciniams, techniniams ir pagalbiniams darbuotojams, kurie yra laikinai ir trumpą laiką pavaduojantys asmenys arba pedagoginiai darbuotojai pagal darbo sutartį, kol baigsis mokymai ar pedagoginė veikla, atsižvelgiant į skirtumą tarp mokamų atostogų dienų ir dienų, kuriomis atitinkami darbuotojai turi teisę pasinaudoti atostogomis.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
8 Nuo 1992 m. vasario 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d. BU dirbo Kopertino savivaldybėje, kur ėjo Istruttore direttivo (vykdomasis vadovas) pareigas.
9 Nuo 2016 m. spalio 1 d. BU savo noru išėjo iš darbo ir nustojo eiti pareigas, kad galėtų gauti išankstinę pensiją.
10 Manydamas, kad turi teisę į piniginę kompensaciją už 79 mokamų kasmetinių atostogų dienas, įgytas 2013–2016 m. laikotarpiu, BU kreipėsi į Tribunale di Lecce (Lečės apylinkės teismas, Italija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, su prašymu išmokėti kompensaciją už šias nepanaudotas atostogų dienas.
11 Kopertino savivaldybė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ginčijo šį prašymą, remdamasi Dekreto įstatymo Nr. 95 5 straipsnio 8 dalimi. Anot jos, tai, kad BU pasinaudojo atostogomis 2016 m., įrodo, kad jis žinojo apie šioje nuostatoje įtvirtintą savo pareigą pasinaudoti įgytomis atostogomis iki darbo santykių pabaigos. Be to, jis neišnaudojo likusių atostogų, tačiau išėjo iš darbo.
12 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad BU nurodytos 79 atostogų dienos atitinka Direktyvoje 2003/88 numatytas mokamų kasmetinių atostogų dienas, iš jų 55 sukauptos iki 2016 m., o likusios – per paskutinius darbo metus. Šis teismas priduria, kad 2016 m. BU išėjo atostogų, atitinkančių anksčiausiais metais įgytas dienas, kurios buvo perkeltos į 2013 m. ir paskesnius metus. Vis dėlto ši situacija nereiškia BU piktnaudžiavimo, kuris galėtų atitikti 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften (C‑684/16, EU:C:2018:874) 48 punkte nurodytus atvejus.
13 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) Sprendime Nr. 95/2016 konstatavo, kad Dekreto įstatymo Nr. 95 5 straipsnio 8 dalis, kuri taikoma valstybės tarnautojams ir kurioje su tam tikromis išimtimis numatyta, kad už nepanaudotas mokamas atostogas negali būti mokama jokios piniginės kompensacijos, atitinka Italijos Konstitucijoje įtvirtintus principus ir nepažeidžia Sąjungos teisės ir tarptautinės teisės normų. Tokią išvadą šis teismas padarė nustatęs įvairias šios taisyklės išimtis, kurios nagrinėjamu atveju neturi reikšmės.
14 Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) atsižvelgė į būtinybę kontroliuoti viešąsias išlaidas ir į viešojo sektoriaus darbdavio organizacinius apribojimus, taip pat pažymėjo, kad šiomis teisės normomis buvo siekiama nutraukti nekontroliuojamą naudojimąsi „pinigine kompensacija“ už nepanaudotas atostogas ir dar kartą patvirtinti realaus naudojimosi kasmetinėmis atostogomis svarbą. Anot šio teismo, draudimas mokėti piniginę kompensaciją netaikomas, kai atostogomis darbuotojas nepasinaudojo dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, pavyzdžiui, ligos, bet ne tuo atveju, kai jis išėjo iš darbo savo noru.
15 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Dekreto įstatymo Nr. 95 5 straipsnio 8 dalies suderinamumo su Sąjungos teise, visų pirma atsižvelgiant į 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimą job-medium (C‑233/20, EU:C:2021:960), juo labiau kad tikslas riboti viešąsias išlaidas matyti iš paties šio dekreto įstatymo 5 straipsnio pavadinimo, o jo 8 dalis yra viena iš priemonių, kuriomis siekiama sutaupyti viešojo administravimo sektoriuje.
16 Šiomis aplinkybėmis Tribunale di Lecce (Lečės apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar <…> Direktyvos [2003/88] <…> 7 straipsnis ir [Chartijos] 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje (t. y. <…> Dekreto įstatymo Nr. 95 <…> 5 straipsnio 8 dalis), kuriose dėl viešųjų išlaidų ribojimo ir viešojo sektoriaus darbdavio organizacinių reikalavimų numatytas draudimas mokėti kompensaciją už atostogas darbuotojui, kuris yra valstybės tarnautojas, jam išėjus iš darbo savo noru?
2. Be to, jeigu į [pirmąjį] klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar <…> Direktyvos [2003/88] <…> 7 straipsnis ir [Chartijos] 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos reikalaujama, kad valstybės tarnautojas įrodytų, jog dirbdamas neturėjo galimybių panaudoti atostogų?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl priimtinumo
17 Italijos Respublika teigia, kad prejudiciniai klausimai nepriimtini, nes Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, suformuotoje 2016 m. liepos 20 d. Sprendime Maschek (C‑341/15, EU:C:2016:576) ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendime Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften (C‑684/16, EU:C:2018:874), aiškiai nurodyta, kaip reikia aiškinti nacionalinę teisę, kad ji atitiktų Sąjungos teisę; Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) ir taikė tokį aiškinimą. Be to, antrajame klausime yra prieštaringų teiginių.
18 Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo procedūros reglamentą, aplinkybė, kad nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į Teisingumo Teismą arba kad atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą tariamai akivaizdus atsižvelgiant į Sąjungos teisę, neturi jokios įtakos tokio prašymo priimtinumui (2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo job-medium, C‑233/20, EU:C:2021:960, 16 punktas).
19 Be to, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, šiam teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo job-medium, C‑233/20, EU:C:2021:960, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
20 Vadinasi, klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo job‑medium, C‑233/20, EU:C:2021:960, 18 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
21 Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, remiantis Dekreto įstatymo Nr. 95 5 straipsnio 8 dalimi, BU negali būti išmokėta jo prašoma piniginė kompensacija už darbo santykių nutraukimo dieną nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas, nes jis savo noru nutraukė šiuos santykius. Šiomis aplinkybėmis savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti dėl šios nuostatos suderinamumo su Direktyvos 2003/88 7 straipsniu ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi.
22 Taigi pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu ir nėra akivaizdu, kad šio teismo prašomas šių nuostatų išaiškinimas visiškai nesusijęs su ginčo aplinkybėmis ar dalyku arba kad problema hipotetinė. Be to, Teisingumo Teismas turi pakankamai informacijos, kad naudingai atsakytų į šiuos klausimus.
23 Vadinasi, pateikti prejudiciniai klausimai yra priimtini.
Dėl esmės
24 Savo dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnis ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose dėl viešųjų išlaidų ribojimo ir viešojo sektoriaus darbdavio organizacinių poreikių numatytas draudimas mokėti kompensaciją už mokamų kasmetinių atostogų dienas, įgytas tiek paskutiniais darbo metais, tiek anksčiau, ir nepanaudotas darbo santykių nutraukimo dieną, kai darbuotojas šiuos darbo santykius nutraukia savo noru ir neįrodo, kad klostantis darbo santykiams nepasinaudojo atostogomis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių.
25 Pirmiausia primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją kiekvieno darbuotojo teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti laikoma ypatingos svarbos Europos Sąjungos socialinės teisės principu, nuo kurio negalima nukrypti ir kurį kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi įgyvendinti tik laikydamosi Direktyvoje 2003/88 aiškiai nustatytų ribų (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
26 Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę bent į keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teises į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas, pakartojama ir patikslinama pagrindinė teisė į mokamas kasmetines atostogas, įtvirtinta Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo job-medium, C‑233/20, EU:C:2021:960, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
27 Iš pačios Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies formuluotės ir Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad valstybės narės turi savo vidaus teisės aktuose apibrėžti naudojimosi teise į mokamas kasmetines atostogas sąlygas ir šios teisės įgyvendinimą, nurodydamos konkrečias aplinkybes, kuriomis darbuotojai gali pasinaudoti šia teise (2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo LB (Teisės į mokamas kasmetines atostogas senatis), C‑120/21, EU:C:2022:718, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
28 Vis dėlto jos negali nustatyti jokių tiesiogiai iš šios direktyvos išplaukiančios teisės atsiradimo sąlygų (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo job-medium, C‑233/20, EU:C:2021:960, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
29 Taip pat reikia pridurti, kad teisė į kasmetines atostogas yra tik viena iš dviejų teisės į mokamas kasmetines atostogas, kaip pagrindinio Sąjungos socialinės teisės principo, dalių. Taigi ši pagrindinė teisė taip pat apima teisę gauti darbo užmokestį ir glaudžiai su šia teise į „mokamas“ kasmetines atostogas susijusią teisę į kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, kai nutraukiami darbo santykiai (2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo job-medium, C‑233/20, EU:C:2021:960, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
30 Šiuo klausimu primintina, kad pasibaigus darbo santykiams faktiškai nebegalima pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, į kurias darbuotojas turi teisę. Siekiant išvengti to, kad darbuotojui dėl šios galimybės nebuvimo būtų užkirstas bet koks kelias pasinaudoti šia teise, net pinigine forma, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojas turi teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetinių atostogų dienas (2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
31 Kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje nenustatyta jokios teisės į piniginę kompensaciją atsiradimo sąlygos, išskyrus tai, kad, pirma, darbo santykiai turi būti pasibaigę ir, antra, darbuotojas šių santykių pasibaigimo dieną neturi būti išnaudojęs visų jam priklausančių kasmetinių atostogų (2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šią teisę tiesiogiai suteikia minėta direktyva ir ji turi priklausyti tik nuo šioje direktyvoje aiškiai numatytų sąlygų (2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Kreuziger, C‑619/16, EU:C:2018:872, 22 punktą).
32 Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį darbuotojas, kuris negalėjo pasinaudoti visomis teisėmis į mokamas kasmetines atostogas iki darbo santykių pabaigos, turi teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas. Šiuo klausimu nereikšminga, kokiu pagrindu nutrūko jo darbo santykiai. Todėl aplinkybė, kad darbuotojas savo iniciatyva nutraukia darbo santykius, neturi reikšmės jo teisei prireikus gauti piniginę kompensaciją už teises į mokamas kasmetines atostogas, kuriomis jis negalėjo pasinaudoti iki šių darbo santykių pabaigos (2016 m. liepos 20 d. Sprendimo Maschek, C‑341/15, EU:C:2016:576, 28 ir 29 punktai ir 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo job-medium, C‑233/20, EU:C:2021:960, 32 ir 34 punktai).
33 Pagal šią nuostatą draudžiamos nacionalinės teisės normos ar praktika, pagal kurias, pasibaigus darbo santykiams, jokia piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas nemokama darbuotojui, kuris negalėjo pasinaudoti visomis jam priklausančiomis kasmetinėmis atostogomis prieš pasibaigiant šiems darbo santykiams, be kita ko, dėl to, kad buvo išėjęs laikinojo nedarbingumo atostogų per visą referencinį laikotarpį ir (arba) perkėlimo laikotarpį ar jų dalį (2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
34 Be to, numatant, kad minimalus mokamų kasmetinių atostogų laikas negali būti pakeistas pinigine kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje visų pirma siekiama užtikrinti, kad darbuotojas galėtų faktiškai pailsėti, siekiant veiksmingai garantuoti jo saugą ir sveikatos apsaugą (2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 33 punktas).
35 Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis iš esmės nedraudžia nacionalinės teisės normos, numatančios naudojimosi pagal šią direktyvą aiškiai suteikiama teise į mokamas kasmetines atostogas tvarką, įskaitant šios teisės praradimą pasibaigus referenciniam laikotarpiui arba perkėlimo laikotarpiui, tačiau su sąlyga, kad teisę į mokamas kasmetines atostogas praradusiam darbuotojui buvo suteikta galimybė faktiškai pasinaudoti šios direktyvos jam suteikiama teise (2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
36 Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad darbuotojas įgijo mokamų kasmetinių atostogų dienų už kelis referencinius laikotarpius ir šios dienos buvo susumuotos, o dalis jų, įgytų tiek nuo 2013 m., tiek per 2016 m., dar nebuvo panaudotos, kai 2016 m. spalio 1 d. darbo santykiai baigėsi. Taip pat matyti, kad pagal Dekreto įstatymo Nr. 95 5 straipsnio 8 dalį darbuotojas neturi teisės į piniginę kompensaciją už visas šias nepanaudotas atostogų dienas vien dėl to, kad savo noru nutraukė darbo santykius ir išėjo į išankstinę pensiją, o tai jis galėjo numatyti iš anksto.
37 Iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad, anot Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas), šia nuostata siekiama nutraukti nekontroliuojamą naudojimąsi „pinigine kompensacija“ už nepanaudotas atostogas. Taigi šioje nuostatoje įtvirtinta taisykle siekiama ne tik riboti viešąsias išlaidas, bet ir dar kartą patvirtinti, kad svarbiau realiai pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, o ne gauti kompensaciją.
38 Pastarasis tikslas atitinka tikslą, kurio siekiama Direktyva 2003/88, visų pirma jos 7 straipsnio 2 dalimi; kaip priminta šio sprendimo 34 punkte, ja siekiama, be kita ko, užtikrinti, kad darbuotojas galėtų faktiškai pailsėti, ir taip būtų veiksmingai garantuota jo sauga ir sveikatos apsauga.
39 Atsižvelgiant į šį tikslą ir į tai, kad pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį iš principo nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta naudojimosi pagal šią direktyvą aiškiai suteikta teise į mokamas kasmetines atostogas tvarka, įskaitant net šios teisės praradimą pasibaigus referenciniam ar perkėlimo laikotarpiui, pagal šią direktyvą iš principo negali būti draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad pasibaigus šiam laikotarpiui nepanaudotos mokamų kasmetinių atostogų dienos nebegali būti pakeistos pinigine kompensacija, įskaitant atvejus, kai darbo santykiai nutraukiami vėliau, nes darbuotojas turėjo galimybę pasinaudoti pagal šią direktyvą jam suteikiama teise.
40 Priežastis, dėl kurios darbo santykiai pasibaigė, nėra svarbi, kiek tai susiję su Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatyta teise gauti piniginę kompensaciją (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo job-medium, C‑233/20, EU:C:2021:960, 32 ir 34 punktus).
41 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, kaip juos aiškina Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas), pagal kuriuos draudžiama išmokėti darbuotojui kompensaciją už darbo santykių nutraukimo dieną nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas dėl to, kad jis savo noru nutraukė jį su darbdaviu siejančius darbo santykius, įtvirtinta sąlyga viršija Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatytas sąlygas, primintas šio sprendimo 31 punkte. Be to, šis draudimas apima būtent paskutinius darbo metus ir referencinį laikotarpį, kuriuo nutrūko darbo santykiai. Taigi šiais nacionalinės teisės aktais ribojama teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, o tai yra viena iš teisės į mokamas kasmetines atostogas sudedamųjų dalių, kaip matyti iš šio sprendimo 29 punkte nurodytos jurisprudencijos.
42 Šiuo aspektu primintina, kad teisės į mokamas kasmetines atostogas ribojimai gali būti nustatyti tik laikantis Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, t. y. šie ribojimai turi būti numatyti įstatymo, nekeisti šios teisės esmės ir, laikantis proporcingumo principo, jie turi būti būtini ir tikrai atitikti Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus (2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo LB (Teisės į mokamas kasmetines atostogas senatis), C‑120/21, EU:C:2022:718, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
43 Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamas naudojimosi Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pagrindine teise ribojimas yra numatytas įstatyme, būtent Dekreto įstatymo Nr. 95 5 straipsnio 8 dalyje.
44 Iš pirmojo klausimo formuluotės matyti, jog nacionalinės teisės aktų leidėjo siekiami tikslai, dėl kurių kilo abejonių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kaip nurodyta Dekreto įstatymo Nr. 95 5 straipsnio pavadinime ir kaip juos išaiškino Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas), yra viešųjų išlaidų ribojimas ir viešojo sektoriaus darbdavio organizaciniai poreikiai, įskaitant racionalų atostogų laikotarpio planavimą ir darbo santykių šalių tinkamo elgesio skatinimą.
45 Pirma, dėl tikslo riboti viešąsias išlaidas pakanka priminti, kad iš Direktyvos 2003/88 4 konstatuojamosios dalies matyti, jog veiksminga darbuotojų saugos ir sveikatos apsauga neturi priklausyti vien nuo ekonominių sumetimų (2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo CCOO, C‑55/18, EU:C:2019:402, 66 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
46 Antra, dėl tikslo, susijusio su viešojo sektoriaus darbdavio organizaciniais poreikiais, pažymėtina, kad jis pirmiausia siejamas su racionaliu atostogų laikotarpio planavimu ir darbo santykių šalių tinkamo elgesio skatinimu, todėl gali būti suprantamas kaip skatinantis darbuotojus pasinaudoti atostogomis ir kaip atitinkantis Direktyvos 2003/88 tikslą, kaip nurodyta šio sprendimo 38 punkte.
47 Taip pat primintina, kad valstybės narės negali nukrypti nuo principo, išplaukiančio iš Direktyvos 2003/88 7 straipsnio, siejamo su Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi, pagal kurį įgyta teisė į mokamas kasmetines atostogas negali išnykti pasibaigus referenciniam laikotarpiui ir (arba) nacionalinėje teisėje nustatytam perkėlimo laikotarpiui, kai darbuotojas negalėjo panaudoti savo atostogų (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 54 punktą).
48 Vis dėlto, jeigu pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis darbuotojas atsisakė savo noru ir žinodamas apie iš to išplaukiančias pasekmes, po to, kai jam buvo sudarytos galimybės faktiškai pasinaudoti teise į jas, Chartijos 31 straipsnio 2 dalis nedraudžia nei to, kad ši teisė prarandama, nei to, kad darbo santykių pasibaigimo atveju nesumokama atitinkama piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, ir darbdavys neprivalo įpareigoti šio darbuotojo faktiškai pasinaudoti šia teise (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 56 punktą).
49 Šiuo aspektu atsižvelgdamas į teisės į mokamas kasmetines atostogas privalomąjį pobūdį ir siekdamas garantuoti Direktyvos 2003/88 7 straipsnio veiksmingumą darbdavys, be kita ko, privalo konkrečiai ir visiškai skaidriai užtikrinti, kad darbuotojas faktiškai turėtų galimybę pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, skatindamas (prireikus – oficialiai) tai padaryti ir jį (aiškiai ir laiku tam, kad užtikrintų, jog minėtos atostogos dar galėtų garantuoti suinteresuotajam asmeniui poilsį ir atsipalaidavimą), informuodamas apie tai, kad, jeigu jomis nepasinaudos, pasibaigus referenciniam laikotarpiui arba leistinam perkėlimo laikotarpiui neteks į jas teisės arba jų nebebus galima pakeisti pinigine kompensacija. Įrodinėjimo našta tenka darbdaviui (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 45 ir 46 punktus).
50 Vadinasi, jeigu darbdavys negali įrodyti, kad elgėsi deramai rūpestingai tam, kad darbuotojas faktiškai turėtų galimybę pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, į kurias turėjo teisę (o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), manytina, kad teisės į minėtas atostogas netekimas pasibaigus referenciniam laikotarpiui arba leistinam perkėlimo laikotarpiui ir darbo santykių pasibaigimo atveju – atitinkamas piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nesumokėjimas pažeistų atitinkamai Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį, taip pat Chartijos 31 straipsnio 2 dalį (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 46 ir 55 punktus).
51 Bet kuriuo atveju iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad draudimas mokėti piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamų kasmetinių atostogų dienas apima ir tas dienas, kurios buvo įgytos paskutiniais einamaisiais darbo metais.
52 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2003/88 7 straipsnis ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose dėl viešųjų išlaidų ribojimo ir viešojo sektoriaus darbdavio organizacinių poreikių numatytas draudimas mokėti kompensaciją už mokamų kasmetinių atostogų dienas, įgytas tiek paskutiniais darbo metais, tiek anksčiau, ir nepanaudotas darbo santykių nutraukimo dieną, kai darbuotojas šiuos darbo santykius nutraukia savo noru ir neįrodo, kad klostantis darbo santykiams nepasinaudojo atostogomis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
53 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose dėl viešųjų išlaidų ribojimo ir viešojo sektoriaus darbdavio organizacinių poreikių numatytas draudimas mokėti kompensaciją už mokamų kasmetinių atostogų dienas, įgytas tiek paskutiniais darbo metais, tiek anksčiau, ir nepanaudotas darbo santykių nutraukimo dieną, kai darbuotojas šiuos darbo santykius nutraukia savo noru ir neįrodo, kad klostantis darbo santykiams nepasinaudojo atostogomis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių.
Parašai.