FBENDROJO TEISMO (trečioji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. rugsėjo 22 d.(*)

„Valstybės pagalba – Elektros energijos tiekimo tarifas – Alouminion taikomo tarifo nustatymas arbitražo teismo sprendimu – Sprendimas nutraukti skundo nagrinėjimą – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas pagalbos nebuvimas – Aktas, kurį galima ginčyti – Suinteresuotojo asmens statusas – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Teisė pareikšti ieškinį – Priimtinumas – Priskirtinumas valstybei – Pranašumas – Privataus ūkio subjekto principas – Dideli sunkumai“

Sujungtose bylose T‑639/14 RENV, T‑352/15 ir T‑740/17

Dimosia Epicheirisi Ilektrismou AE (DEI), įsteigta Atėnuose (Graikija), byloje T‑639/14 RENV atstovaujama advokatų E. Bourtzalas, A. Oikonomou, E. Salaka, C. Synodinos, H. Tagaras ir D. Waelbroeck, byloje T‑352/15 – advokatų E. Bourtzalas, C. Synodinos, E. Salaka, H. Tagaras ir D. Waelbroeck, byloje T‑740/17 – advokatų E. Bourtzalas, E. Salaka, C. Synodinos, H. Tagaras, D. Waelbroeck, A. Oikonomou ir V.‑K.‑L. Moumoutzi,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, byloje T‑639/14 RENV atstovaujamą É. Gippini Fournier ir A. Bouchagiar, bylose T‑352/15 ir T‑740/17 – A. Bouchagiar ir P.‑J. Loewenthal,

atsakovę,

palaikomą

Mytilinaios AE – Omilos Epicheiriseon, anksčiau – Alouminion tis Ellados VEAE, įsteigtos Amarusyje (Graikija), atstovaujamos advokatų N. Korogiannakis, N. Keramidas, E. Chrysafis ir D. Diakopoulos,

įstojusios į bylą šalies,

byloje T‑639/14 RENV dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2014 m. birželio 12 d. Komisijos raštą COMP/E3/ΟΝ/AB/ark *2014/61460, kuriuo DEI pranešta apie nutrauktą jos skundų nagrinėjimą, byloje T‑352/15 dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2015 m. kovo 25 d. Komisijos sprendimą C(2015) 1942 final (Byla SA.38101 (2015/NN) (ex 2013/CP) – Graikija – Įtariama valstybės pagalba Alouminion SA taikant už sąnaudas mažesnius elektros energijos tarifus po arbitražo sprendimo) ir byloje T‑740/17 dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2017 m. rugpjūčio 14 d. Komisijos sprendimą C(2017) 5622 final (Byla SA.38101 (2015/NN) (ex 2013/CP) – Graikija – Įtariama valstybės pagalba Alouminion SA taikant už sąnaudas mažesnius elektros energijos tarifus po arbitražo sprendimo)

BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas A. M. Collins, teisėjai V. Kreuschitz (pranešėjas), Z. Csehi, G. De Baere ir G. Steinfatt,

posėdžio sekretorė S. Spyropoulos, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2020 m. spalio 8 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčų aplinkybės ir procesas

1        Šiose bylose nagrinėjami trys glaudžiai susiję ginčai, kilę vienas po kito ir iš esmės dėl to paties dalyko, t. y. klausimo, ar elektros energijos tiekimo tarifas (toliau – ginčijamas tarifas), kurį ieškovė Dimosia Epicheirisi Ilektrismou AE (DEI), įsteigta Atėnuose (Graikija) ir valstybės kontroliuojama elektros energijos gamintoja ir tiekėja, pagal arbitražo teismo sprendimą turi taikyti didžiausiai savo klientei, t. y. įstojusiai į bylą šaliai Mytilinaios AE, anksčiau Alouminion tis Ellados VEAE, aliuminio gamintojai, yra valstybės pagalba.

2        Byloje T‑639/14 RENV nagrinėjamas ieškovės prašymas panaikinti 2014 m. birželio 12 d. Europos Komisijos raštą COMP/E3/ΟΝ/AB/ark *2014/61460, pasirašytą Konkurencijos generalinio direktorato (GD) skyriaus vadovo (toliau – ginčijamas raštas), kuriuo ieškovei iš esmės pranešta, kad nutrauktas jos skundo nagrinėjimas, remiantis tuo, kad nagrinėjamas tarifas nėra valstybės pagalba, nes netenkinami priskirtinumo ir pranašumo kriterijai. Šiuo 2013 m. gruodžio 23 d. pateiktu skundu (toliau – antras skundas) ieškovė skundė 2013 m. spalio 31 d. Sprendimą Nr. 1/2013, priimtą specializuoto arbitražo teismo (toliau – arbitražo teismo sprendimas), kuriam ji ir įstojusi į bylą šalis perdavė nagrinėti savo ginčą pagal nomos 4001/2011, gia ti leitourgia Energeiakon Agoron Ilektrismou kai Fysikou Aeriou, gia Erevna, Paragogi kai diktya metaforas Ydrogonanthrakon kai alles rythmiseis (Įstatymas Nr. 4001/2011 dėl elektros energijos ir dujų sektorių tvarkymo, angliavandenilių tyrimų, gamybos ir perdavimo tinklų bei kitų teisės aktų, FEK A’ 179/22.8.2011; toliau – Įstatymas Nr. 4001/2011) 37 straipsnį; tame sprendime šis arbitražo teismas nustatė nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (toliau – nagrinėjamas laikotarpis) taikomą nagrinėjamą tarifą, t. y. 40,7 euro už MWh bruto sumą ir 36,6 euro už MWh neto sumą.

3        Byloje T‑352/15 nagrinėjamas ieškovės prašymas panaikinti 2015 m. kovo 25 d. Komisijos sprendimą C(2015) 1942 final (Byla SA.38101 (2015/NN) (ex 2013/CP) – Graikija – Įtariama valstybės pagalba Alouminion SA taikant už sąnaudas mažesnius elektros energijos tarifus po arbitražo sprendimo) (toliau – pirmasis ginčijamas sprendimas), kuriuo Komisija, pirma, atšaukė ginčijamą raštą ir jį pakeitė tuo sprendimu, antra, nusprendė, kad arbitražo teismo sprendimu įstojusiai į bylą šaliai nesuteikta valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, iš esmės dėl to, kad ieškovės ginčo su įstojusia į bylą šalimi savanoriškas perdavimas nagrinėti arbitražo teismui atitinka rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio apdairaus investuotojo elgesį, todėl nesuteikta pranašumo.

4        Byloje T‑740/17 nagrinėjamas ieškovės prašymas panaikinti 2017 m. rugpjūčio 14 d. Komisijos sprendimą C(2017) 5622 final (Byla SA.38101 (2015/NN) (ex 2013/CP) – Graikija – Įtariama valstybės pagalba Alouminion SA taikant už sąnaudas mažesnius elektros energijos tarifus po arbitražo sprendimo) (toliau – antrasis ginčijamas sprendimas), kuriame Komisija, aiškiai panaikinusi ir pakeitusi tiek ginčijamą raštą, tiek pirmąjį ginčijamą sprendimą (antrojo ginčijamo sprendimo 8 ir 51 konstatuojamosios dalys ir 5 skirsnis), vėl nusprendė, kad arbitražo teismo sprendimu nesuteikta valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šią išvadą pagrindžiantys motyvai, kad laikytasi rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus apdairaus investuotojo elgesio kriterijaus ir nesuteikta pranašumo, yra tapatūs nurodytiems pirmajame ginčijamame sprendime.

5        Toliau pirmasis ir antrasis ginčijami sprendimai kartu bus vadinami ginčijamais sprendimais, o šie sprendimai ir ginčijamas raštas kartu – ginčijamais aktais.

6        Šios bylos yra ilgai trukusio ieškovės ir įstojusios į bylą šalies ginčo dėl elektros energijos tiekimo tarifo, turėjusio pakeisti 1960 m. pasirašytame susitarime, kurio galiojimas baigėsi 2006 m., nustatytą lengvatinį tarifą, tąsa.

7        2010 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė ir įstojusi į bylą šalis pasirašė susitarimą dėl elektros energijos tiekimo tarifo, taikytino per nagrinėjamą laikotarpį, taip pat dėl tariamos įstojusios į bylą šalies skolos ieškovei, susikaupusios nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., geranoriško sumokėjimo tvarkos. Remdamosi tame susitarime nustatytais kriterijais, įstojusi į bylą šalis ir ieškovė nesėkmingai derėjosi dėl elektros energijos tiekimo sutarties projekto turinio.

8        Po to, kai ieškovė elektros energijos tiekimo sutarties projektą pateikė Rythmistiki Archi Energeias (Energetikos reguliavimo institucija, Graikija, toliau – RAE), ji priėmė Sprendimą Nr. 692/2011 (FEK B’ 2529/7.11.2011) „Dėl Graikijoje taikomų pagrindinių elektros energijos tarifų nustatymo principų“. Paskui šis sprendimas buvo įtrauktas į Graikijos elektros energijos tiekimo kodeksą (FEK B’ 832/9.4.2013).

9        2011 m. lapkričio 16 d. pasirašytame arbitražiniame susitarime įstojusi į bylą šalis ir ieškovė sutarė ginčo sprendimą patikėti RAE nuolatiniam arbitražo teismui pagal Įstatymo Nr. 4001/2011 37 straipsnį. Šiuo klausimu arbitražiniame susitarime, be kita ko, nustatyta:

„Šalys bendru sutarimu nutarė kreiptis į Įstatymo Nr. 4001/2011 37 straipsnyje nurodytą arbitražo teismą, kad, vadovaudamasi pagrindiniais aukštos įtampos elektros energijos perdavimo tinklo klientams taikomų tarifų nustatymo principais, RAE išdėstytais Sprendime Nr. 692[/2011], taip pat atsižvelgdama į <…> Sprendimą Nr. 798[/2011] ir <…> arbitražo teismo sprendimą Nr. 8/2010, RAE atnaujintų ir pakoreguotų 2010 m. spalio 5 d. [elektros energijos tiekimo] sutarties projekte, parengtame siekiant vykdyti sutartį, nurodytas tarifų nustatymo sąlygas ir, vadovaudamasi [tais] sprendimais <…>, parengtų tiekimo sutarties sąlygas, šalims taikytinas nuo 2011 m. birželio 6 d., kad šios sąlygos, pirma, atitiktų [įstojusios į bylą šalies] vartojimo profilį ir, antra, būtų padengtos bent [ieškovės] sąnaudos.“

10      Gavusi įstojusios į bylą šalies pateiktą skundą, RAE, remdamasi Įstatymo Nr. 4001/2011 140 straipsnio 6 dalimi ir 35 straipsniu, priėmė 2012 m. gegužės 9 d. Sprendimą Nr. 346/2012, kuriuo laikinai nustatė įstojusiai į bylą šaliai taikomą elektros energijos tiekimo tarifą, t. y. 42 eurus už MWh.

11      2012 m. birželio 15 d. Komisijai pateiktame skunde (toliau – pirmas skundas) ieškovė, be kita ko, teigė, kad šis tarifas ją įpareigojo tiekti elektros energiją įstojusiai į bylą šaliai už mažesnę nei jos sąnaudos, taigi ir mažesnę nei rinkos kainą, todėl RAE šiai bendrovei suteikė neteisėtą valstybės pagalbą.

12      2013 m. spalio 31 d. arbitražo teismas savo sprendime nustatė nagrinėjamą tarifą (žr. šio sprendimo 2 punktą). Ieškovė dėl jo pateikė apeliacinį skundą Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis teismas, Graikija); šis teismas 2016 m. vasario 18 d. Sprendimu Nr. 634/2016 patvirtino tą arbitražo teismo sprendimą.

13      2013 m. gruodžio 18 d. įstojusi į bylą šalis pateikė skundą Elliniki Epitropi Antagonismou (Graikijos konkurencijos komisija, Graikija, toliau – EEE), teigdama, kad ieškovė piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, nes jai pasiūlė naują, tariamai pernelyg didelį ir diskriminacinį tarifą nuo 2013 m. Dėl šio skundo 2015 m. liepos 22 d. EEE priėmė sprendimą Nr. 621/2015 (FEK B’ 492/26.2.2016) ir preliminariai nusprendė, kad ieškovė piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi įstojusios į bylą šalies nenaudai, nes, be kita ko, nepagrįstai atsisakė su ja palaikyti tolesnius komercinius santykius ir jai parduoti elektros energiją, taip pat numatė jai nustatyti nepagrįstas ar nesąžiningas sandorių kainas ar kitas sąlygas. 2016 m. sausio 18 d. sprendimu EEE pritarė ieškovės pasiūlytiems elgesio įsipareigojimams, todėl skundo nagrinėjimas buvo nutrauktas.

14      2013 m. gruodžio 23 d. ieškovė Komisijai pateikė antrą skundą, teigdama, kad arbitražo teismo sprendimu suteikta valstybės pagalba (žr. šio sprendimo 2 punktą).

15      2014 m. gegužės 6 d. Komisija ieškovei pateikė pirminį vertinimą, kad nėra pagrindo toliau nagrinėti antro skundo. 2014 m. gegužės 20 d. ir birželio 6 d. raštuose ieškovė Komisijai pateikė papildomų pastabų.

16      Ginčijamu raštu (žr. šio sprendimo 2 punktą) Komisija ieškovei pranešė, kad jos skundo nagrinėjimas nutrauktas iš esmės dėl šių motyvų:

„Konstatuojame, kad 2014 m. birželio 6 d. rašte Jūsų pateikti argumentai nėra nauji ir į juos buvo atsižvelgta atliekant pirminį vertinimą, pateiktą 2014 m. gegužės 6 d. rašte. 2014 m. birželio 6 d. rašte neįrodėte, kad arbitražo teismas yra institucija, kuri naudojasi viešaisiais įgaliojimais, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad [ieškovė ir įstojusi į bylą šalis] savo noru kreipėsi į arbitražo teismą, nors nėra tokios teisinės pareigos. Taip pat pripažįstate, kad [ieškovė], todėl ir [Graikijos] valstybė galėjo keliais būdais nustatyti, kokį tarifą [ji] turėjo taikyti [įstojusiai į bylą šaliai]. Kadangi arbitražo teismas turi įgaliojimus nustatyti tarifą pagal arbitražo procesui taikomus bendruosius principus, taip pat pagal šioje srityje [RAE] anksčiau priimtus sprendimus ir gaires, neatrodo, kad [Graikijos] valstybė gali daryti lemiamą įtaką arbitražo teismo sprendimui. Todėl Konkurencijos GD tarnybos pakartoja savo poziciją, pateiktą 2014 m. gegužės 6 d. rašte, dėl to arbitražo teismo sprendimo nepriskirtinumo [Graikijos] valstybei, nes Jūs nepateikėte pakankamai įrodymų, galinčių paneigti šią poziciją.

Dėl Jūsų teiginio, kad arbitražo teismo nustatytas tarifas mažesnis už [iškovės] sąnaudas, pažymime, kad Jūsų argumentai dėl sąnaudoms taikytos metodologijos nesuderinami su Graikijos valdžios institucijų, RAE ir arbitražo teismo argumentais, nurodytais arbitražo teismo sprendime. Arbitražo teismas turėjo konkrečius įgaliojimus nustatyti tarifą, padengiantį [ieškovės] sąnaudas, ir [ji] turėjo galimybę pateikti savo argumentus šiomis aplinkybėmis. [Tame arbitražo teismo sprendime] aiškiai pripažinta, kad šis tarifas <…> padengia [ieškovės] sąnaudas, be to, protingą pelną ir juo atsižvelgiama į [įstojusios į bylą šalies] vartojimo profilį. Todėl Konkurencijos GD tarnybos pakartoja savo poziciją, pateiktą 2014 m. gegužės 6 d. rašte dėl nagrinėjamos priemonės nulemto atrankinio pranašumo nebuvimo, nes Jūs nepateikėte pakankamai įrodymų, galinčių paneigti šią poziciją.

Atsižvelgdamos į tai, kas išdėstyta, Konkurencijos GD tarnybos nusprendė, kad Jūsų [2014 m.] birželio 6 d. rašte pateiktoje informacijoje nėra jokių įrodymų, paneigiančių 2014 m. gegužės 6 d. rašte pateiktą pirminį vertinimą. Taip pat pažymime, kad Jūs nepateikėte jokios papildomos ar naujos informacijos, įrodančios valstybės pagalbą reglamentuojančių teisės normų pažeidimą.

Todėl Konkurencijos GD tarnybos nusprendė, kad šios informacijos nepakanka Jūsų skundo nagrinėjimui iš naujo pagrįsti.“

17      2014 m. rugpjūčio 22 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį, užregistruotą numeriu T‑639/14, kuriuo ji prašo panaikinti ginčijamame rašte esantį Komisijos sprendimą nutraukti jos skundų nagrinėjimą.

18      2014 m. spalio 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo bendrą ieškovės ir Komisijos prašymą, remiantis 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 77 straipsnio c punktu, sustabdyti bylos nagrinėjimą šešių mėnesių laikotarpiui, t. y. iki 2015 m. balandžio 7 d., kad Komisija galėtų iš naujo išnagrinėti ieškinyje pateiktus klausimus. Šis prašymas tenkintas 2014 m. spalio 24 d. Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininko nutartimi.

19      2014 m. gruodžio 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo įstojusios į bylą šalies prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų byloje T‑639/14.

20      2015 m. kovo 25 d. Komisija priėmė pirmąjį ginčijamą sprendimą (žr. šio sprendimo 3 punktą).

21      Grįsdama pirmąjį ginčijamą sprendimą Komisija to sprendimo, be kita ko, 12 ir 13 konstatuojamosiose dalyse nusprendė:

„[Antrame] skunde [ieškovė] taip pat nurodo [pirmą skundą]. Šiame [pirmame] skunde teigiama, kad RAE Sprendimu Nr. 346/2012, kuriame nustatytas laikinas [įstojusiai į bylą šaliai] tiekiamos elektros energijos tarifas, kol bus išspręstas šių dviejų šalių ginčas dėl to tarifo, [ieškovė] įpareigota tiekti elektros energiją [įstojusiai į bylą šaliai] už mažesnę nei rinkos kainą, todėl teikti valstybės pagalbą [įstojusiai į bylą šaliai]. Vis dėlto, kadangi arbitražo teismo sprendimu visiškai ir atgaline data pakeistas RAE nustatytas laikinas tarifas, Komisija mano, kad [pirmas] skundas <…> neteko dalyko.

Todėl šiame sprendime vertinamas tik [antras] skundas <…>, pateiktas dėl klausimo, ar arbitražo teismo sprendimu [įstojusiai į bylą šaliai] suteikta valstybės pagalba taikant už sąnaudas mažesnį elektros energijos tarifą.“

22      Taigi analizėje Komisija vertino tik klausimą, ar nustačius ir taikant tą tarifą įstojusiai į bylą šaliai suteiktas pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo tikslu ji išnagrinėjo, ar sutikdama perduoti spręsti ginčą su įstojusia į bylą šalimi arbitražo teismui ir vykdydama arbitražo teismo sprendimą ieškovė, kaip valstybės įmonė, elgėsi laikydamasi privataus investuotojo kriterijaus reikalavimų (pirmojo ginčijamo sprendimo 25–47 konstatuojamosios dalys). Ji nusprendė, kad, pirma, šiuo atveju buvo tenkinamos šio kriterijaus taikymo sąlygos, todėl įstojusiai į bylą šaliai nebuvo suteikta pranašumo, ir, antra, kadangi pirmajame ginčijamame sprendime pateikta jos galutinė pozicija šiuo klausimu, turi būti laikoma, kad ginčijamą raštą pakeitė tas sprendimas (to sprendimo 48 ir 49 konstatuojamosios dalys).

23      Taigi Komisija konstatavo, kad arbitražo teismo sprendimas nelėmė valstybės pagalbos (pirmojo ginčijamo sprendimo 4 skirsnis).

24      2015 m. balandžio 27 d. ir birželio 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentus, kuriais Komisija Bendrojo Teismo prašė konstatuoti, kad, priėmus pirmąjį ginčijamą sprendimą, ieškinys dėl ginčijamo rašto neteko dalyko ir nebereikia priimti sprendimo šiuo klausimu. Ieškovė Bendrajam Teismui pateikė pastabas dėl šio prašymo 2015 m. liepos 3 d. rašte.

25      2015 m. birželio 29 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį, užregistruotą numeriu T‑352/15, kuriuo ji prašo panaikinti pirmąjį ginčijamą sprendimą.

26      2015 m. lapkričio 16 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo įstojusios į bylą šalies prašymą įstoti į bylą T‑352/15 palaikyti Komisijos reikalavimų.

27      2016 m. vasario 9 d. Nutartimi DEI / Komisija (T‑639/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:77, 36 ir 37 punktai) Bendrasis Teismas nusprendė, kad nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio byloje T‑639/14, be kita ko, motyvuodamas, kad pirmasis ginčijamas sprendimas formaliai pakeitė ginčijamą raštą, todėl pastarasis „nebėra Europos Sąjungos teisinio reguliavimo dalis, nes [jis] panaikintas nuo [to] sprendimo [įsigaliojimo datos]“. Taip pat jis nusprendė, kad dėl šios priežasties nebereikia nuspręsti dėl įstojusios į bylą šalies prašymo įstoti į bylą.

28      2016 m. balandžio 22 d. ieškovė dėl šios nutarties Teisingumo Teisme pateikė apeliacinį skundą, užregistruotą numeriu C‑228/16 P.

29      2016 m. birželio 8 d. Nutartimi DEI / Komisija (T‑352/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:386) Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) tenkino įstojusios į bylą šalies prašymą įstoti į bylą T‑352/15. Įstojusi į bylą šalis pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą, o pagrindinės šalys pateikė pastabas dėl jo per nustatytą terminą.

30      2017 m. gegužės 31 d. Sprendimu DEI / Komisija (C‑228/16 P, EU:C:2017:409, 44 ir 46 punktai) Teisingumo Teismas panaikino 2016 m. vasario 9 d. Nutartį DEI / Komisija (T‑639/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:77), grąžino bylą Bendrajam Teismui ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

31      Paskelbus šį sprendimą byla T‑639/14, kuriai dabar suteiktas numeris T‑639/14 RENV, paskirta Bendrojo Teismo penktajai kolegijai, į kurią paskirtas teisėjas pranešėjas.

32      2017 m. liepos 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės prašymą sujungti bylas T‑639/14 RENV ir T‑352/15, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis. 2017 m. rugpjūčio 21 d. dokumentu Komisija pritarė tokiam sujungimui.

33      2017 m. rugpjūčio 14 d. Komisija priėmė antrąjį ginčijamą sprendimą (žr. šio sprendimo 4 punktą).

34      2017 m. rugpjūčio 24 d., t. y. po to, kai buvo priimtas antrasis ginčijamas sprendimas, Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentus, kuriuose Komisija prašė pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnį konstatuoti, kad ieškiniai bylose T‑639/14 RENV ir T‑352/15 neteko dalyko ir nebereikia priimti sprendimo. 2017 m. spalio 27 d. įstojusi į bylą šalis pranešė, kad palaiko Komisijos prašymą pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo dėl ieškinio byloje T‑352/15. Tos pačios dienos dokumentuose ieškovė nurodė, kad prieštarauja sprendimui dėl pagrindo priimti sprendimą šiose bylose nebuvimo.

35      2017 m. lapkričio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį, užregistruotą numeriu T‑740/17, kuriuo ji prašo panaikinti antrąjį ginčijamą sprendimą.

36      2017 m. gruodžio 21 d. Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones, šalims pateikė klausimus dėl galimybės sustabdyti bylų T‑639/14 RENV ir T‑352/15 nagrinėjimą, kol bus užbaigta rašytinė proceso dalis byloje T‑740/17. 2018 m. sausio 4 d. ir 8 d. dokumentuose Komisija ir ieškovė atitinkamai nurodė, kad neprieštarauja tokiam sustabdymui.

37      2018 m. kovo 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo įstojusios į bylą šalies prašymą įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų byloje T‑740/17.

38      2018 m. gegužės 14 d. nutartimis Bendrasis Teismas nurodė Komisijos prašymus konstatuoti, kad nereikia priimti sprendimo, nagrinėti bylą nagrinėjant iš esmės ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą bylose T‑639/14 RENV ir T‑352/15.

39      2018 m. liepos 12 d. nutartimi Bendrojo Teismo penktosios kolegijos primininkas tenkino įstojusios į bylą šalies prašymą įstoti į bylą T‑740/17. Įstojusi į bylą šalis pateikė įstojimo paaiškinimą, o per nustatytą terminą pagrindinės šalys dėl jo pateikė pastabas.

40      2018 m. liepos 13 d. sprendimu buvo sustabdytas tik bylos T‑352/15 nagrinėjimas, kol bus užbaigta rašytinė proceso dalis byloje T‑740/17.

41      2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi byloje T‑639/14 RENV Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas tenkino įstojusios į bylą šalies prašymą įstoti į bylą T‑639/14. Įstojusi į bylą šalis pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą, o per nustatytą terminą pagrindinės šalys dėl jo pateikė pastabas.

42      2019 m. vasario 28 d. sprendimu Bendrojo Teismo pirmininkas, remdamasis Procedūros reglamento 27 straipsnio 3 dalimi, bylose T‑639/14 RENV, T‑352/15 ir T‑740/17 paskyrė kitą teisėją pranešėją, posėdžiaujantį trečiojoje kolegijoje.

43      Teisėjo pranešėjo siūlymu 2019 m. kovo 28 d. Bendrasis Teismas šalims pasiūlė pateikti nuomonę dėl galimo bylų T‑639/14 RENV, T‑352/15 ir T‑740/17 sujungimo, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas. 2019 m. balandžio 4 d. dokumentais Komisija pritarė tų bylų sujungimui ir neprašė užtikrinti tam tikrų bylos medžiagos dokumentų konfidencialumo. 2019 m. balandžio 25 dokumentuose ieškovė nurodė, kad nepritaria bylos T‑639/14 RENV sujungimui su bylomis T‑352/15 ir T‑740/17, bei prašė ją nagrinėti atskirai, vis dėlto ji neprašė užtikrinti tam tikrų bylų medžiagos dokumentų konfidencialumo.

44      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, pagal Procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į trečiąją kolegiją, todėl šios bylos paskirtos šiai kolegijai.

45      Trečiosios kolegijos siūlymu Bendrasis Teismas nusprendė bylą perduoti nagrinėti išplėstinės sudėties kolegijai pagal Procedūros reglamento 28 straipsnį.

46      2020 m. vasario 26 d. Bendrojo Teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininko sprendimu bylos T‑639/14 RENV, T‑352/15 ir T‑740/17 sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas, pagal Procedūros reglamento 68 straipsnį.

47      Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (trečioji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

48      2020 m. birželio 3 d. įstojusi į bylą šalis pateikė pastabas dėl teismo posėdžio pranešimo, kurios buvo pridėtos prie bylos medžiagos ir perduotos kitoms bylos šalims.

49      Gavęs ieškovės prašymą atidėti teismo posėdį, iš pradžių paskirtą 2020 m. birželio 11 d., nes jos pagal darbo sutartį dirbantys advokatai A. Oikonomou, E. Salaka ir C. Synodinos negali jame dalyvauti dėl „DEI vadovybės“ savo darbuotojams atsiųsto visiško draudimo vykti į užsienį atsižvelgiant į sanitarinę krizę, Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje nurodytas proceso organizavimo priemones, ieškovei raštu pateikė klausimą dėl galimų jos ir tų pagal darbo sutartį dirbančių advokatų darbo santykių buvimo bei jiems suteikto leidimo jai atstovauti šiose bylose ir paprašė į jį atsakyti raštu. Ieškovė į šį klausimą atsakė per nustatytą terminą.

50      2020 m. rugsėjo 29 d. ieškovė pateikė pastabas dėl teismo posėdžio pranešimo su aštuoniais priedais, bet sprendimo dėl jų pridėjimo prie bylos medžiagos priėmimas buvo atidėtas.

51      2020 m. spalio 5 d. ieškovė pateikė naujų pastabų dėl teismo posėdžio pranešimo, kurios buvo pridėtos prie bylos medžiagos ir išsiųstos kitoms šalims.

52      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus per 2020 m. spalio 8 d. posėdį. Per teismo posėdį pirmininkas nusprendė, kad ieškovės pastabas dėl teismo posėdžio pranešimo reikia pridėti prie bylos medžiagos ir išsiųsti kitoms šalims, taip pat kad joms turi būti nustatytas terminas pastaboms pateikti; tai užfiksuota teismo posėdžio protokole.

53      Kadangi po teismo posėdžio žodinė proceso dalis nebuvo užbaigta, Komisija ir įstojusi į bylą šalis pateikė pastabas per nustatytą terminą ir, remdamosi Procedūros reglamento 85 straipsniu, ginčijo ieškovės pateiktų pastabų dėl teismo posėdžio pranešimo, įskaitant jų priedus, priimtinumą. Kolegijos pirmininkui priėmus sprendimą baigti žodinę proceso dalį, 2021 m. sausio 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės atskirą dokumentą, kuriuo ji Bendrojo Teismo prašė atnaujinti žodinę proceso dalį, kad galėtų pateikti nuomonę dėl šių Komisijos ir įstojusios į bylą šalies pastabų vykstant rungimosi procesui.

II.    Šalių reikalavimai

A.      Byla T‑639/14 RENV

54      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą raštą, kiek juo nuspręsta atmesti šiuos skundus,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

55      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        visų pirma pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo,

–        subsidiariai atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

56      Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, įskaitant jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

B.      Byla T‑352/15

57      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti pirmąjį ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

58      Komisija ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

–        visų pirma pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo,

–        subsidiariai atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

C.      Byla T‑740/17

59      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti antrąjį ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

60      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

61      Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, įskaitant jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Dėl teisės

A.      Pirminės pastabos

62      Pirmiausia pažymėtina, kad, siekiant išspręsti ginčus, nereikia atsakyti į klausimą, ar ieškovės „pagal darbo sutartis dirbantys“ advokatai A. Oikonomou, E. Salaka ir C. Synodinos pagal taikytinus Graikijos teisės aktus įgalioti jai atstovauti šiose bylose (žr. šio sprendimo 49 punktą), nes šį atstovavimą tinkamai užtikrina E. Bourtzalas, H. Tagaras, D. Waelbroeck ir V.‑K.‑L. Moumoutzi.

63      Be to, pirmiausia tikslinga įvertinti ieškinį byloje T‑740/17, nes jo rezultatas gali paveikti tai, ar išliks ginčo dalykas ir ieškovės suinteresuotumas pareikšti ieškinį bylose T‑639/14 RENV ir T‑352/15.

B.      Dėl bylos T‑740/17

1.      Dėl priimtinumo

64      Įstojusios į bylą šalies palaikoma Komisija tvirtina, kad ieškinys nepriimtinas, nes, pirma, ieškovė nei tiesiogiai, nei konkrečiai nesusijusi su antruoju ginčijamu sprendimu, antra, atsižvelgiant į tai, kad ieškovei nekyla privalomų teisinių pasekmių, dėl šio sprendimo negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo ir, trečia, ieškovė nepagrindžia suinteresuotumo pareikšti ieškinį.

65      Pirma, Komisija iš esmės teigia, kad ieškovė nėra „suinteresuota šalis“, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, ar „suinteresuotoji šalis“, kaip tai suprantama pagal 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9, klaidų ištaisymas OL L 186, 2017, p. 17), 1 straipsnio h punktą. Tam nepakanka nei aplinkybės, kad ji yra pareiškėja ar kad dalyvavo per administracinę procedūrą, nei kad ji privalėjo suteikti tariamą pagalbą iš nuosavų išteklių, bet ieškovė turėjo įrodyti, kad ji buvo įstojusios į bylą šalies konkurentė, kaip tariama įmonė gavėja, o ji to nepadarė. Tas pats pasakytina ir dėl aplinkybės, kad ji buvo „šaltinis, iš kurio paimti ištekliai tariamai pagalbai <…> finansuoti“, nes būtent valstybės narės sąnaudų mažinimas ar geros viešojo sektoriaus būklės apsauga nėra valstybės pagalbą reglamentuojančių teisės normų tikslas.

66      Anot įstojusios į bylą šalies palaikomos Komisijos, ieškovė juo labiau neįrodė, kad tariama pagalba padarė esminį poveikį jos padėčiai rinkoje, todėl pagrindai, kuriais siekiama ginčyti antrojo ginčijamo sprendimo pagrįstumą, nepriimtini. Iš esmės ji nurodo, kad ši tariama pagalba susijusi su ieškovės tiekiama elektros energija įstojusiai į bylą šaliai, t. y. su santykiais su kliente, o ne konkuruojančių įmonių santykiais. Įstojusios į bylą šalies ekonominę veiklą ir nagrinėjamo tarifo poveikį jos konkurencinei padėčiai lemia šiuo atveju nereikšmingas metalurgijos sektorius, o ieškovė veikia elektros energijos gamybos ar tiekimo sektoriuje. Be to, kaip pripažino pati ieškovė, pirmajame, antrajame ir ketvirtajame–septintajame pagrinduose, pateiktuose dėl „SESV 107 ir 108 straipsnių pažeidimo“, nenurodyti galimi dideli sunkumai. Galiausiai ieškovė neapibūdinta ir kaip tariamą pagalbą teikiantis subjektas, nes ji negali būti prilyginta vietos savivaldos institucijai, veikusiai naudojantis teisėkūros ir mokesčių autonomija.

67      Antra, Komisija mano, kad ieškovė negali pareikšti ieškinio dėl panaikinimo dėl antrojo ginčijamo sprendimo, nes tas sprendimas jai nesukelia privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti jos interesus ir aiškiai pakeisti jos, kaip faktinės tariamos pagalbos teikėjos, teisinę padėtį. Šis sprendimas neįpareigoja Graikijos valstybės, nes ji daro išvadą, kad nagrinėjamas tarifas nepatenka į SESV 107 straipsnio taikymo sritį. Priešingai, ieškovės pareiga taikyti šį tarifą kyla iš jos savanoriško įsipareigojimo vykdyti arbitražo teismo sprendimą, o ne iš paties sprendimo. Anot Komisijos, nagrinėjamas sprendimas visiškai tenkina Graikijos valstybę, nes juo Graikijos valdžios institucijoms garantuojama laisvė taikyti nagrinėjamą tarifą nepradedant procedūros dėl esamos pagalbos. Taigi ieškovė, kaip tariamą pagalbą teikusi valstybės įmonė, nepriskiriama prie ieškovų, galinčių pareikšti ieškinį dėl tokio sprendimo, kategorijos.

68      Trečia, įstojusios į bylą šalies palaikoma Komisija mano, kad ieškovė neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio dėl antrojo ginčijamo sprendimo. Šis sprendimas ją, kaip tariamą pagalbą teikiantį subjektą, visiškai tenkina, o pareigą ją teikti įstojusiai į bylą šaliai lemia tik arbitražo teismo sprendimas. Anot jos, ieškovės siekiamas apsaugoti interesas nėra vienas iš valstybės pagalbą reglamentuojančios teisės tikslų ir jos veiksmai prieštarauja SESV 107 ir 108 straipsnių, grindžiamų logika, kad pagalbą teikiantis subjektas nori turėti kiek galima didesnę veiksmų laisvę šiuo atžvilgiu, tikslams. Ji lygina ieškovės strategiją su vietos savivaldos institucijos, pasirašiusios neberentabilia laikomą sutartį ir apie ją pranešančią kaip apie valstybės pagalbą, kad nebeturėtų įsipareigojimo, strategija. Šis elgesys prieštarauja, be kita ko, teisės principui, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis savo nesąžiningu elgesiu (lotynų k. nemo auditur propriam turpitudinem allegans arba venire contra factum proprium). Įstojusi į bylą šalis nurodo, kad ieškovė klaidingai ir piktnaudžiaudama remiasi pagal SESV 108 straipsnį nesaugomu „privačiu“ interesu, t. y. savo finansiniais interesais, o ne savo, kaip „valstybės“, statusu, nes tik ji gali suteikti neteisėtą valstybės pagalbą. Ieškovė mėgina sukelti painiavą, pirma, dėl savo priklausymo Graikijos valstybei, kuri, kaip jos didžiausia akcininkė, reguliariai tvirtina aukštos įtampos elektros energijos perdavimo tinklo klientams taikomus tarifus, ir, antra, dėl savo „privataus“ intereso, kad pagrįstų suinteresuotumą pareikšti ieškinį, pateikdama klaidingą argumentą dėl pagalbos buvimo.

69      Ieškovė ginčija Komisijos ir įstojusios į bylą šalies argumentus ir mano, kad šis ieškinys priimtinas.

70      Iš pradžių reikia išnagrinėti klausimą, ar antrasis ginčijamas sprendimas yra aktas, kurį galima ginčyti, paskui, ar ieškovė pagrindžia suinteresuotumą pareikšti ieškinį, ir galiausiai, ar ji turi teisę pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

71      Visų pirma, remiantis suformuota jurisprudencija, „aktai, kuriuos galima ginčyti“, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnį, yra bet kokios Sąjungos institucijų priimtos nuostatos, nepriklausomai nuo jų formos, kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių. Siekiant nustatyti, ar ginčijamas aktas sukelia tokias pasekmes, reikia remtis jo esme. Šios pasekmės turi būti vertinamos remiantis objektyviais kriterijais, pavyzdžiui, to akto turiniu, prireikus atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes ir jį priėmusios institucijos įgaliojimus (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Vengrija / Komisija, C‑31/13 P, EU:C:2014:70, 54 ir 55 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Rumunija / Komisija, C‑599/15 P, EU:C:2017:801, 47 ir 48 punktus). Be to, kai ieškinį dėl panaikinimo pareiškia fizinis ar juridinis asmuo, kaip šiuo atveju, būtina, kad ginčijamo akto sukeliamos privalomos teisinės pasekmės darytų įtaką ieškovo interesams, iš esmės pakeisdamos jo teisinę padėtį (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

72      Šiuo atveju antrasis ginčijamas sprendimas yra sprendimas, kuriuo konstatuotas pagalbos nebuvimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 2 dalį, ir dėl jo privalomojo pobūdžio adresatei, t. y. Graikijos Respublikai, kaip tai suprantama pagal SESV 288 straipsnio ketvirtą pastraipą, abejonių nekyla.

73      Šiuo klausimu Komisija ir įstojusi į bylą šalis nepagrįstai tvirtina, kad antrasis ginčijamas sprendimas ieškovei nesukelia privalomų teisinių pasekmių.

74      Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad suinteresuotosioms šalims pateikus galimas papildomas pastabas arba pasibaigus protingam terminui pagal Reglamento Nr. 2015/1589 15 straipsnio 1 dalį Komisija privalo užbaigti pirminį tyrimo etapą ir priimti sprendimą pagal šio reglamento 4 straipsnio 2, 3 arba 4 dalis, t. y. sprendimą, kuriuo konstatuojamas pagalbos nebuvimas, kaip šiuo atveju, arba sprendimą nepateikti prieštaravimų arba sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑521/06 P, EU:C:2008:422, 37–40 punktus; 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑362/09 P, EU:C:2010:783, 63 punktą ir 2017 m. gegužės 31 d. Sprendimo DEI / Komisija, C‑228/16 P, EU:C:2017:409, 29 punktą). Iš to neišvengiamai išplaukia, kad toks sprendimas šiai suinteresuotajai šaliai sukelia privalomų teisinių pasekmių, kaip tai suprantama pagal SESV 288 straipsnio ketvirtą pastraipą.

75      Be to, taikydamas šią jurisprudenciją faktinėms aplinkybėms byloje T‑639/14 RENV Teisingumo Teismas nusprendė, kad ginčijamu raštu Komisija nusprendė nutraukti bylą ir užbaigti preliminarią patikrinimo procedūrą, pradėtą apeliantei pateikus skundą, ir konstatavo, kad pradėtas tyrimas neleido padaryti išvados apie pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį, buvimą, todėl atsisakė pradėti oficialią tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje. Teisingumo Teismas nurodė, kad taip Komisija priėmė galutinę poziciją dėl apeliantės prašymo konstatuoti SESV 107 ir 108 straipsnių pažeidimą. Jis pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčijamu raštu apeliantei buvo trukdoma pateikti pastabas per oficialią tyrimo procedūrą, tas raštas sukelia privalomų teisinių pasekmių, turinčių įtakos apeliantės interesams. Todėl jis nusprendė, kad šis sprendimas yra aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 31 d. Sprendimo DEI / Komisija, C‑228/16 P, EU:C:2017:409, 30 ir 31 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

76      Reikia konstatuoti, kad tai taikytina ir antrajam ginčijamam sprendimui, kuris, kaip teigia pati Komisija, pakeičia tiek ginčijamą raštą, tiek pirmąjį ginčijamą sprendimą.

77      Šio vertinimo nepaneigia Komisijos ir į bylą įstojusios šalies argumentai.

78      Viena vertus, grįsdama savo argumentus Komisija nepagrįstai remiasi jurisprudencija, pagal kurią tam, kad būtų galima ginčyti aktą, jis turi sukelti privalomų teisinių pasekmių, darančių įtaką ieškovo interesams ir iš esmės pakeičiančių jo teisinę padėtį (žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑521/06 P, EU:C:2008:422, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), nes šie argumentai paneigia šio sprendimo 75 punkte primintą jurisprudenciją, taip pat aplinkybę, kad, siekiant nutraukti ieškovės skundų nagrinėjimą, antrajame ginčijamame sprendime atsisakyta tenkinti jos prašymą atsakyti, ar nagrinėjamas tarifas suteikė pranašumą, todėl arbitražo proceso rezultatas turi būti kvalifikuojamas kaip pagalbos priemonė.

79      Kita vertus, Komisija ir į bylą įstojusi šalis negali pagrįstai tvirtinti, kad ieškovė nėra „suinteresuota“ ar „suinteresuotoji šalis“ ir jos teisinė padėtis nepaveikta, nes nesaugoma pagal valstybės pagalbą reglamentuojančias teisės normas, be kita ko, dėl to, kad antrasis ginčijamas sprendimas realiai visiškai tenkina Graikijos valstybę, su kuria ieškovė tapatinama dėl turimo Graikijos valdžios institucijų kontroliuojamos valstybės įmonės statuso.

80      2017 m. gegužės 31 d. Sprendime DEI / Komisija (C‑228/16 P, EU:C:2017:409, 29–31 punktai) atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 2015/1589 1 straipsnio h punkte nurodytą „suinteresuotosios šalies“ sąvoką Teisingumo Teismas rėmėsi plačiu šios sąvokos aiškinimu, t. y. kaip apimančios kiekvieną asmenį, kurio interesus gali paveikti suteikta pagalba, įskaitant skundo pateikėją, dėl kurio skundo pradėtas pirminis tyrimo etapas. Šiuo atveju jis pabrėžė, kad ginčijamas raštas sukėlė privalomų teisinių pasekmių, dariusių poveikį apeliantės interesams ir jai trukdžiusių pateikti pastabas per oficialią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, o tai neišvengiamai reiškia, kad jis pripažino suinteresuotosios šalies statusą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Šis vertinimas mutatis mutandis taikomas antrajam ginčijamam sprendimui, laikomam pakeitusiu ginčijamą raštą. Todėl reikia atmesti argumentą, kad sprendime Teisingumo Teismas nenagrinėjo, ar ieškovė yra suinteresuotoji šalis.

81      Šį vertinimą patvirtina jurisprudencija, pagal kurią sąvoka „suinteresuotoji šalis“, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, turi būti aiškinama plačiai (1984 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Intermills / Komisija, 323/82, EU:C:1984:345, 16 punktas). Taip pat Reglamento Nr. 2015/1589 1 straipsnio h punkte vartojamas prieveiksmis „ypač“ rodo, kad toje nuostatoje pateiktas tik neišsamus asmenų, kuriuos galima pripažinti suinteresuotosiomis šalimis, sąrašas, todėl ši sąvoka apima neapibrėžtą asmenų grupę (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 13 d. Sprendimo Copebi, C‑505/18, EU:C:2019:500, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi nuspręsta, kad šia nuostata neužkertamas kelias suinteresuotąja šalimi pripažinti įmonę, nebuvusią tiesiogine pagalbos gavėjo konkurente, jeigu ji tvirtina, kad pagalbos teikimas gali paveikti jos interesus, ir kad šiuo tikslu pakanka, kad ji tinkamai teisiškai įrodytų, kad pagalba gali turėti konkrečios įtakos jos padėčiai (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija / Kronoply ir Kronotex, C‑83/09 P, EU:C:2011:341, 63–65 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

82      Todėl reikia atmesti Komisijos ir įstojusios į bylą šalies argumentą, kad suinteresuotosios šalies sąvoka neapima asmenų, kurie tiesiogiai nekonkuruoja su tariama nagrinėjamos pagalbos gavėja.

83      Priešingai, galimybei pripažinti suinteresuotosiomis šalimis pakanka, kad asmenys tvirtintų, jog tos pagalbos teikimas galėjo paveikti jų interesus (žr. šio sprendimo 81 punktą). Šiuo atveju taip yra, nes, pirma, anot ieškovės, nagrinėjamą tarifą nustatančiu arbitražo teismo sprendimu įpareigojama įstojusiai į bylą šaliai suteikti neteisėtą pagalbą taip jai padarant finansinių nuostolių ir, antra, dėl nutraukto jos skundo nagrinėjimo, be kita ko, priėmus antrąjį ginčijamą sprendimą, ji neteko galimybės pateikti pastabų šiuo klausimu per oficialią tyrimo procedūrą.

84      Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 2015/1589 24 straipsnio 2 dalimi, siejama su 12 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa ir 15 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad ginčijamas tarifas yra SESV 107 straipsnio 1 dalimi draudžiama pagalba, daranti poveikį jos ekonominiams interesams, ji turi „suinteresuotosios šalies“ statusą, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 dalies h punktą, arba „suinteresuotos šalies“ statusą, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, ir jai ginčijamais aktais dėl skundų nagrinėjimo nutraukimo buvo trukdoma pateikti pastabas per oficialią tyrimo procedūrą.

85      Taigi reikia atmesti Komisijos ir įstojusios į bylą šalies argumentus, kad antrasis ginčijamas sprendimas nedaro poveikio nei ieškovės, kaip suinteresuotosios šalies, teisinei padėčiai, nei jos interesams.

86      Antra, iš suformuotos jurisprudencijos, be kita ko, valstybės pagalbos srityje matyti, kad fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas tik tuo atveju, jei jis yra suinteresuotas, kad ginčijamas aktas būtų panaikintas. Toks suinteresuotumas reiškia, kad pats ginčijamo akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių ir kad taip dėl ieškinio baigties gali atsirasti nauda jį pareiškusiai šaliai. Be to, šis suinteresuotumas turi būti atsiradęs, esantis ir vertinamas ieškinio pareiškimo dieną (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 55 ir 56 punktus, taip pat 2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt. / Komisija, C‑544/17 P, EU:C:2018:880, 28 ir 29 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

87      Šiuo atveju Komisija ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės suinteresuotumo pareikšti ieškinį buvimą, nurodydamos iš esmės tuos pačius motyvus, kuriais remiasi pateikdamos nepagrįstą argumentą, kad antrasis ginčijamas sprendimas nėra aktas, kurį galima ginčyti.

88      Vis dėlto iš šio sprendimo 71–85 punktuose pateiktų argumentų matyti, kad ieškovės ieškinys pareikštas dėl jos nenaudai priimto akto, darančio poveikį jos teisinei padėčiai ir interesams, todėl jo panaikinimas jai gali būti naudingas, nors tai būtų dėl to, kad pagal SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą Komisijai gali tekti pradėti oficialią tyrimo procedūrą, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

89      Šiuo atžvilgiu negalima pritarti Komisijos ir įstojusios į bylą šalies argumentams dėl Graikijos valstybės ir ieškovės tapatinimo, kad jai būtų priskirta tariama Graikijos valdžios institucijų satisfakcija dėl arbitražo proceso baigties, ir dėl ieškovės padėties palyginimo su vietos savivaldos institucijos padėtimi. Ieškovė išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių mano, kad, pirma, arbitražo teismo sprendimas paveikė jos ekonominę padėtį, nes pagal jį įstojusiai į bylą šaliai turėjo tiekti elektros energiją už mažesnę nei gamybos sąnaudos kainą, ir, antra, dėl ginčijamų aktų, kuriais nutrauktas jos skundų nagrinėjimas, ji negalėjo pateikti pastabų per oficialią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į šiuos argumentus iš šio sprendimo 74 ir 75 punktuose primintos jurisprudencijos išplaukia, kad galimas, be kita ko, antrojo ginčijamo sprendimo panaikinimas, nes Komisijai iškilo abejonių ar didelių sunkumų dėl valstybės pagalbos buvimo, ieškovei gali būti naudingas būtent todėl, kad lemia Komisijos pareigą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, per kurią ji galėtų remtis pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį jai suteiktomis procesinėmis garantijomis (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo a&o hostel and hotel Berlin / Komisija, T‑578/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:437, 52 punktą).

90      Šiuo atžvilgiu negalima pritarti Komisijos ir įstojusios į bylą šalies argumentui, kad ieškovei nenaudingų privalomų teisinių pasekmių sukelia ne antrasis ginčijamas sprendimas, o arbitražo teismo sprendimas, nes tuo sprendimu netenkintas ieškovės prašymas arbitražo proceso rezultatą kvalifikuoti kaip pagalbos priemonę, ir kad ieškovė Komisijai priekaištauja būtent dėl to, kad ji šiame sprendime neteisėtai neišnagrinėjo klausimo, ar nagrinėjamas tarifas suteikė pranašumą (žr. šio sprendimo 78 punktą). Šio vertinimo nepaneigia aplinkybė, kad ieškovė ginčą su įstojusia į bylą šalimi savo noru pateikė nagrinėti arbitražo teismui, nes šie veiksmai nebūtinai reiškia išankstinį pritarimą nagrinėjimo rezultatui, kaip, beje, tai įrodė aplinkybė, kad ji tą sprendimą skundė, nors nesėkmingai, Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis teismas).

91      Be to, Komisija nepagrįstai remiasi teisės principo, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis savo neteisėtais veiksmais, pažeidimu. Šis argumentas yra tik kito argumento, kuriuo siekiama sutapatinti ieškovės ir Graikijos valstybės padėtį ir jai priskirti galimą Graikijos valstybės satisfakciją dėl arbitražo proceso rezultato, variantas, todėl ir jam negalima pritarti. Dėl tų pačių priežasčių reikia atmesti įstojusios į bylą šalies argumentą, kad ieškovė klaidingai ir piktnaudžiaudama remiasi valstybės pagalbą reglamentuojančiomis teisės normomis nesaugomais tariamais „privačiais (finansiniais) interesais“, nes šie interesai sutampa su ją kontroliuojančios Graikijos valstybės interesais.

92      Todėl reikia konstatuoti, kad ieškovė pagrindė, kad turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl antrojo skundžiamo sprendimo.

93      Trečia, dėl ieškovės teisės pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą reikia priminti, kad įstojusios į bylą šalies palaikoma Komisija ginčija, kad antrasis ginčijamas sprendimas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su ieškove, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, be kita ko, todėl, kad ieškovė nėra nei „suinteresuotoji šalis“, nei su įstojusia į bylą šalimi konkuruojanti įmonė, kurios padėtį rinkoje gali iš esmės paveikti tariama pagalba.

94      Vis dėlto dėl šio sprendimo 79–84 punktuose nurodytų priežasčių pirmiausia reikia atmesti Komisijos ir įstojusios į bylą šalies argumentus, kuriais siekiama paneigti, kad ieškovė turi suinteresuotosios šalies statusą. Taigi reikia pripažinti, kad ieškovė yra tokia suinteresuotoji šalis, siekiant nustatyti, ar ji turi teisę pareikšti ieškinį.

95      Remiantis suformuota jurisprudencija ieškinio, pareikšto dėl sprendimo, priimto pagal Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 2 ar 3 dalis, priimtinumui pripažinti pakanka, kad ieškovė būtų „suinteresuotoji šalis“, savo ieškiniu siekianti, kad būtų apsaugotas jai suteiktų procesinių teisių, kurias ji įgyja pradėjus oficialią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, įgyvendinimas. Konkrečiau kalbant, dėl tokio sprendimo pareikšto ieškinio teisėtumą lemia tai, ar kyla didelių sunkumų nustatant pagalbos buvimą arba abejonių dėl tokios pagalbos suderinamumo su vidaus rinka, dėl kurių turi būti pradėta oficiali tyrimo procedūra, kurioje gali dalyvauti to reglamento 1 straipsnio h punkte nurodytos suinteresuotosios šalys. Taigi toks sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su kiekviena suinteresuotąja šalimi, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl, kad jos, kaip SESV 108 straipsnio 2 dalyje ir šio reglamento 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų procesinių garantijų turėtojos, procesinių garantijų paisoma tik jeigu ji turi galimybę ginčyti tą sprendimą Sąjungos teisme. Taigi pagal šią jurisprudenciją pakanka konkretaus suinteresuotosios šalies, kaip tai suprantama pagal to reglamento 1 straipsnio h punktą, statuso, susijusio su konkrečiu ieškinio dalyku, siekiant individualizuoti, remiantis SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa, ieškovą, kuris ginčija pagal šio reglamento 4 straipsnio 2 ar 3 dalis priimtą sprendimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija / Kronoply Kronotex, C‑83/09 P, EU:C:2011:341, 47 ir 48 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją, ir 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo a&o hostel and hotel Berlin / Komisija, T‑578/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:437, 41 punktą).

96      Jeigu, kaip šiuo atveju, šios sąlygos tenkinamos, nereikia nagrinėti klausimo, dėl kurio šalys labai nesutaria, ar ieškovė gali būti laikoma su įstojusia į bylą šalimi konkuruojančia įmone, siekiant pripažinti, kad ji turi teisę pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą. Iš tikrųjų tik jeigu ieškovė ginčytų paties ginčijamo sprendimo pagrįstumą, nepakaktų vien paprastos aplinkybės, kad ji gali būti laikoma „suinteresuotąja šalimi“, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, kad ieškinys būtų pripažintas priimtinu, ir tada ji turėtų įrodyti savo ypatingą statusą, kaip tai suprantama pagal 1963 m. liepos 15 d. Sprendimą Plaumann / Komisija (25/62, EU:C:1963:17, p. 223), ir, be kita ko, kad sprendimo dalyku esanti pagalba reikšmingai paveikė jos padėtį rinkoje (šiuo klausimu žr. 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija / Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, C‑78/03 P, EU:C:2005:761, 37 punktą).

97      Taip pat jurisprudencijoje nurodyta, kad, kai ieškovas prašo panaikinti pagal Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 2 ar 3 dalis priimtą sprendimą, iš esmės jis ginčija tai, kad šis sprendimas buvo priimtas šiai institucijai nepradėjus oficialios tyrimo procedūros, taip pažeidžiant jo procedūrines teises. Grįsdamas tokį ieškinį ieškovas gali remtis bet kokiu pagrindu, kuriuo galima įrodyti, kad vertinant informaciją ir įrodymus, kuriuos Komisija turėjo ar galėjo turėti pirminiame patikrinimo etape, turėjo kilti didelių sunkumų nustatant valstybės pagalbos buvimą arba abejonių dėl tokios pagalbos suderinamumo su vidaus rinka, bet negali būti pakeistas ieškinio dalykas ar jo priimtinumo sąlygos. Remiantis šia jurisprudencija, priešingai, būtent tokios abejonės yra įrodymas, kuris turi būti pateiktas siekiant įrodyti, kad Komisija turėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 2015/1589 6 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija / Kronoply ir Kronotex, C‑83/09 P, EU:C:2011:341, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Vereniging tot Behoud van Natuurmonumenten in Nederland ir kt. / Komisija, C‑817/18 P, EU:C:2020:637, 81 punktą ir 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo a&o hostel and hotel Berlin / Komisija, T‑578/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:437, 45 ir 46 punktus).

98      Todėl, kiek tai susiję su ieškiniu, kuriuo ginčijamas sprendimo, priimto pagal Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 2 ar 3 dalis nepradėjus oficialios tyrimo procedūros, teisėtumas, iš esmės reikia nagrinėti visus pagrinduose, kuriais remiasi ieškovas, nurodytus priekaištus ir argumentus, siekiant įvertinti, ar jie leidžia nustatyti didelius sunkumus ar abejones, kuriems esant Komisija būtų turėjusi pradėti tą procedūrą (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo a&o hostel and hotel Berlin / Komisija, T‑578/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:437, 45, 46 ir 49 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

99      Šiuo atveju Komisija ginčija, kad šiuo ieškiniu siekiama tik remtis abejonėmis ir apsaugoti ieškovės procedūrines garantijas per oficialią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį. Iš esmės ji pažymi, kad grindžiant šį ieškinį nurodyti panaikinimo pagrindai realiai skirti ginčyti antrojo ginčijamo sprendimo pagrįstumą, todėl ieškovė turėjo įrodyti, kad turi teisę pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal 1963 m. liepos 15 d. Sprendimą Plaumann / Komisija (25/62, EU:C:1963:17, p. 223), ir, be kita ko, kad iš esmės paveikta jos, kaip konkuruojančios įmonės, padėtis rinkoje.

100    Žinoma, skirtingai nei ieškiniuose bylose T‑639/14 RENV ir T‑352/15, ieškinyje byloje T‑740/17 prieš panaikinimo pagrindus, kuriuose nurodytas šio ieškinio dalykas, t. y. remiamasi „abejonių“ ar „didelių sunkumų“ buvimu, nėra atskiros įvadinės dalies. Vis dėlto pastarojo ieškinio 35 ir 36 punktuose nurodyta jurisprudencija dėl priimtinumo, susijusi su sąvoka „dideli sunkumai“. Be to, antrajame ir ketvirtajame–septintajame panaikinimo pagrinduose pateiktos analogiškos aiškios nuorodos, patikslinančios, kad jais siekiama įrodyti, kad buvo „[didelių] abejonių“ ar „didelių sunkumų“, dėl kurių Komisija turėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą (žr. to ieškinio 65, 91, 116, 129, 143, 148, 163, 187, 205 ir 225 punktus). Aplinkybė, kad tapataus patikslinimo nėra pirmojo ir trečiojo pagrindų santraukoje nepaneigia šio vertinimo, nes šie pagrindai, t. y. pirma, tariamas 2017 m. gegužės 31 d. Sprendime DEI / Komisija (C‑228/16 P, EU:C:2017:409) nustatytų reikalavimų nesilaikymas ir, antra, neįvykdyta pareiga motyvuoti bei kruopščiai ir išsamiai išnagrinėti konkretų atvejį, iš esmės yra formalaus ir procesinio pobūdžio, todėl susiję būtent su Komisijos pareiga motyvuoti, kodėl nėra abejonių dėl valstybės pagalbos buvimo ar didelių sunkumų nagrinėjant bylos medžiagą.

101    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad šis ieškinys priimtinas tiek, kiek juo siekiama apsaugoti ieškovės procesines garantijas, kurias ji, kaip suinteresuotoji šalis, turėtų, jeigu būtų pradėta oficiali tyrimo procedūra pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

102    Šiuo aspektu reikia pripažinti, kad panaikinimo pagrindais, kuriais remiamasi, siekiama nurodyti, kad buvo abejonių, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 3 ir 4 dalis, arba didelių sunkumų, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo BUPA ir kt. / Komisija, T‑289/03, EU:T:2008:29, 328 punktą ir 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Kerkosand / Komisija, T‑745/17, EU:T:2020:400, 106 punktą), dėl kurių Komisija turėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Šiomis aplinkybėmis atsižvelgiant į šio sprendimo 97 punkte primintą jurisprudenciją neturi reikšmės tai, kad tam tikruose iš šių pagrindų nurodytas (akivaizdus) teisės normos pažeidimas ar juose išdėstyti priekaištai, siekiant, kad būtų konstatuota (akivaizdi) vertinimo klaida, nes tokio pažeidimo ar tokios klaidos pripažinimui būtinai reikia, kad būtų abejonių ar didelių sunkumų (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Belgija / Deutsche Post ir DHL International, C‑148/09 P, EU:C:2011:603, 58–66 punktus).

103    Todėl reikia konstatuoti, kad ieškovė turi teisę pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą ir kad ieškinį reikia pripažinti priimtinu, ir nereikia nagrinėti, ar antrasis ginčijamas sprendimas yra „reglamentuojamojo pobūdžio aktas“.

2.      Dėl esmės

a)      Dėl panaikinimo pagrindų ir dėl teisėtumo kontrolės dėl esmės apimties

104    Grįsdama šį ieškinį ieškovė remiasi septyniais panaikinimo pagrindais.

105    Pateikdama pirmąjį ieškinio pagrindą ieškovė priekaištauja Komisijai, kad ji blogai aiškino 2017 m. gegužės 31 d. Sprendimą DEI / Komisija (C‑228/16 P, EU:C:2017:409).

106    Pateikdama antrąjį ieškinio pagrindą ieškovė priekaištauja Komisijai, kad ji neįvykdė pareigų pagal Reglamento Nr. 2015/1589 24 straipsnio 2 dalį, konkrečiai – pažeidė jos teisę būti išklausytai, garantuojamą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte.

107    Pateikdama trečiąjį ieškinio pagrindą ieškovė nurodo motyvų stoką ir prieštaringumą, taip pat pareigos išnagrinėti reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes neįvykdymą, kiek tai susiję su vertinimu, kad, be kita ko, arbitražiniame susitarime apibrėžti „aiškūs ir objektyvūs parametrai“.

108    Pateikdama ketvirtąjį ieškinio pagrindą ieškovė nurodo „akivaizdžią“ teisės klaidą, padarytą taikant privataus apdairaus investuotojo kriterijų, ir SESV 107 straipsnio 1 dalies, taip pat 108 straipsnio 2 dalies aiškinimo klaidą, nes nuspręsta, kad nagrinėjamas tarifas buvo šių parametrų „logiška pasekmė“.

109    Pateikdama penktąjį ieškinio pagrindą ieškovė nurodo, pirma, „akivaizdžią“ teisės klaidą dėl SESV 107 ir 108 straipsnių aiškinimo ir taikymo, padarytą pateikiant vertinimą, kad Komisija neturėjo atlikti sudėtingų ekonominių vertinimų, ir, antra, „akivaizdžią“ teisės klaidą ir akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, nes neišnagrinėjo lemiamų aplinkybių, kad konstatuotų valstybės pagalbos buvimą.

110    Pateikdama šeštąjį ieškinio pagrindą ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį ir SESV 108 straipsnio 2 dalį, nes padarė akivaizdžių faktinių aplinkybių vertinimo klaidų, susijusių su rinkos sąlygomis veikiančio privataus apdairaus investuotojo kriterijaus taikytinumu (pirma dalis) ir to kriterijaus taikymu (antra dalis).

111    Pateikdama septintąjį ieškinio pagrindą ieškovė priekaištauja Komisijai, kad ji padarė akivaizdžią SESV 107 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo klaidą, neįvykdė pareigos motyvuoti ir padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, nes nenagrinėjo pirmojo skundo pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį dėl to, kad priėmus arbitražo teismo sprendimą jis neteko dalyko.

112    Kiek tai susiję su šiuo klausimu Bendrojo Teismo vykdomos teisėtumo kontrolės apimtimi, reikia priminti, kad SESV 108 straipsnio 3 dalyje ir Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnyje nustatomas pagalbos priemonių, apie kurias pranešta, pirminio patikrinimo etapas. Pasibaigus šiam etapui Komisija konstatuoja, arba kad ši priemonė nėra pagalba, arba kad ji patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Pastaruoju atveju gali nekilti abejonių dėl minėtos priemonės suderinamumo su vidaus rinka arba, priešingai, gali jų būti (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija / Kronoply ir Kronotex, C‑83/09 P, EU:C:2011:341, 43 punktą).

113    Jeigu po pirminio patikrinimo etapo Komisija priima sprendimą, kuriuo konstatuoja, kad valstybės priemonė nėra su vidaus rinka nesuderinama pagalba, ji netiesiogiai atsisako pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Šis principas taikomas ir tais atvejais, kai sprendimas priimtas remiantis tuo, kad Komisija mano, jog pagalba suderinama su vidaus rinka, remdamasi Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 3 dalimi (vadinamasis „sprendimas nepateikti prieštaravimų“), jeigu, jos nuomone, kaip šiuo atveju, priemonė nepatenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, todėl nėra valstybės pagalba pagal šio reglamento 4 straipsnio 2 dalį (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 16 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑562/19 P, EU:C:2021:201, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2019 m. birželio 19 d. Sprendimo Ja zum Nürburgring / Komisija, T‑373/15, EU:T:2019:432, 111 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

114    Tačiau iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad jeigu per procedūrą, vykdomą pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, atlikusi pirmąjį patikrinimą Komisija neįsitikinusi, kad valstybės pagalbos priemonė arba nėra „pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, arba, jeigu ji kvalifikuojama kaip pagalba, ji suderinama su SESV, arba jeigu ši procedūra jai neleido įveikti didelių sunkumų, kilusių vertinant nagrinėjamos priemonės suderinamumą, ši institucija privalo pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą ir šiuo klausimu neturi diskrecijos. Ši pareiga atitinka Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą Komisijos pareigą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, jeigu kyla abejonių dėl nagrinėjamos priemonės suderinamumo su vidaus rinka (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, EU:C:2008:757, 113 ir 185 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; 2019 m. birželio 25 d. Nutarties Fred Olsen / Naviera Armas, C‑319/18 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:542, 30 punktą, taip pat 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo a&o hostel and hotel Berlin / Komisija, T‑578/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:437, 57 punktą).

115    Didelių sunkumų sąvoka atitinka abejonių sąvoką (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo BUPA ir kt. / Komisija, T‑289/03, EU:T:2008:29, 328 punktą ir 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Kerkosand / Komisija, T‑745/17, EU:T:2020:400, 106 punktąs) ir yra objektyvaus pobūdžio. Tokių sunkumų buvimas turi būti tikrinamas ne tik priimant Komisijos sprendimą po pirminio patikrinimo, bet ir vertinimuose, kuriais jis grindžiamas. Vadinasi, sprendimo nepareikšti prieštaravimų, grindžiamo Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 3 dalimi, teisėtumą lemia tai, ar informacijos ir įrodymų, kuriuos Komisija turėjo ar galėjo turėti, vertinimas pirminiame priemonės, apie kurią pranešta, vertinimo etape objektyviai turėjo kelti abejonių dėl šios priemonės suderinamumo su vidaus rinka, nes dėl tokių abejonių turi būti pradėta oficiali tyrimo procedūra, kurioje gali dalyvauti šio reglamento 1 straipsnio h punkte nurodytos suinteresuotosios šalys (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Vereniging tot Behoud van Natuurmonumenten in Nederland ir kt. / Komisija, C‑817/18 P, EU:C:2020:637, 79 ir 80 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo a&o hostel and hotel Berlin / Komisija, T‑578/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:437, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

116    Be to, šiuo klausimu jurisprudencijoje nurodyta, kad tokio sprendimo teisėtumą reikia vertinti atsižvelgiant į informaciją, kurią Komisija galėjo turėti priimdama tą sprendimą, turint omenyje tai, kad informacija, kurią Komisija „galėjo turėti“, yra ta, kuri atrodė reikšminga vertinimui atlikti ir kurią ji galėjo gauti pateikusi prašymą pirminio patikrinimo etape (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Frucona Košice, C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 70 ir 71 punktus).

117    Didelių sunkumų ar abejonių buvimą turi įrodyti ieškovas, pateikdamas nuoseklių požymių visumą, be kita ko, tvirtindamas ir įrodydamas, kad per pirminio patikrinimo procedūrą Komisijos atliktas tyrimas buvo nepakankamas ar neišsamus (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Vereniging tot Behoud van Natuurmonumenten in Nederland ir kt. / Komisija, C‑817/18 P, EU:C:2020:637, 82 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo a&o hostel and hotel Berlin / Komisija, T‑578/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:437, 59 ir 60 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

118    Atsižvelgiant į abejonių ar didelių sunkumų sąvokas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 112–116 punktuose nurodytą jurisprudenciją, trečiąjį, ketvirtąjį ir penktąjį pagrindus reikia išnagrinėti kartu, nes jais siekiama ginčyti antrąjį ginčijamą sprendimą dėl to, kad tinkamai neatsakyta į ieškovės skundus, nors ji tvirtino, kad arbitražo teismo sprendimu, kiek jame nustatytas ginčijamas tarifas, įstojusiai į bylą šaliai suteiktas rinkos sąlygų neatitinkantis pranašumas, vis dėlto buvo atsisakyta pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

b)      Dėl trečiojo, ketvirtojo ir penktojo pagrindų

1)      Trečiojo pagrindo esminių šalių argumentų priminimas

119    Grįsdama trečiąjį pagrindą, pateiktą dėl nepakankamų ir prieštaringų motyvų, taip pat pareigos išnagrinėti reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes neįvykdymo, ieškovė iš esmės teigia, kad antrojo ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamojoje dalyje Komisija klaidingai aiškino antrojo skundo turinį, nes jis buvo pateiktas ne dėl klausimo, ar jos pasirinkimas kreiptis į arbitražo teismą buvo valstybės pagalba, o dėl klausimo, ar arbitražo teismo sprendimu nustatytas nagrinėjamas tarifas buvo valstybės pagalba. Kadangi tinkamai nepateikti pakankamas reikšmingų teisinių ir faktinių aplinkybių vertinimas ir priežastys, dėl kurių pasikeitė Komisijos požiūris, palyginti su tuo, kurio ji laikėsi 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendime 2010/460/EB dėl valstybės pagalbos priemonių C 38/A/04 (ex NN 58/04) ir C 36/B/06 (ex NN 38/06), kurias Italija įgyvendino „Alcoa Trasformazioni“ atžvilgiu (pranešta dokumentu Nr. C(2009) 8112) (OL L 227, 2010, p. 62, toliau – Sprendimas Alcoa), antrojo ginčijamo sprendimo motyvai nepakankami ir prieštaringi. Anot ieškovės, kadangi nepatikrinus apskaičiavimo tvarkos ir nagrinėjamo tarifo pagrįstumo tik nuspręsta, kad atsižvelgiant į parametrus, dėl kurių kreipėsi į arbitražą, ji veikė kaip privati apdairi investuotoja, Komisija iš esmės nukrypo nuo savo požiūrio, taikyto Sprendimo Alcoa 154 konstatuojamojoje dalyje, bet šio pasikeitimo konkrečiai nemotyvavo.

120    Anot ieškovės, antrojo ginčijamo sprendimo 43 konstatuojamojoje dalyje klaidingai nurodyta, kad arbitražiniame susitarime, kuriuo remdamasis arbitražo teismas turėjo „atnaujinti“ ir „pakoreguoti“ elektros energijos tiekimo sutarties projektą ir taip nustatyti tarifams taikomas sąlygas, buvo įtvirtinti „aiškūs ir objektyvūs parametrai“, nors tinkamam motyvavimui reikėjo atidžiai ir rimtai įvertinti tuos parametrus. Ji pažymi, kad to sprendimo 42 konstatuojamojoje dalyje tik nurodyti „pagrindiniai aukštos įtampos elektros energijos perdavimo tinklo klientams taikomų tarifų nustatymo principai“ ir kad, remiantis arbitražiniu susitarimu, arbitražo teismo sprendimas turi užtikrinti, kad tarifams taikomos sąlygos atitiktų ne tik įstojusios į bylą šalies vartojimo charakteristikas, bet ir būtų padengtos „bent“ jos sąnaudos. Ji ginčija tai, kad šie parametrai yra „aiškūs ir objektyvūs“, atsižvelgdama, be kita ko, į būtinybę apibrėžti tarifams taikomas sąlygas, remiantis matematiniu apskaičiavimu, ir į neaiškų pasakymą „bent“. Netgi darant prielaidą, kad tų kriterijų aiškinimas nedviprasmiškas, tai, kaip jie turi būti derinami, lieka visiškai neaišku ir subjektyvu. Be to, ieškovė pabrėžia, kad arbitražiniame susitarime ji ir įstojusi į bylą šalis užfiksavo nesutarimą dėl klausimo, ar arbitražo teismas turi atsižvelgti į arbitražo teismo sprendimą Nr. 8/2010 ir ar jis turi „atnaujinti“, „pakoreguoti“ ar „nustatyti“ tarifams taikomas sąlygas iki 2011 m. birželio 6 d. ar vėlesniam laikotarpiui. Taigi tikrai neturėdamas „aiškių ir objektyvių kriterijų“ arbitražo teismas rėmėsi dokumentais, kurių aiškinimas lemia didelį netikrumą ir diskreciją. Taigi Komisija neatliko kruopščios šių parametrų analizės ir tinkamai nepaaiškino, kodėl jie „aiškūs ir objektyvūs“. Juo labiau nepakankamai motyvuotas teiginys, kad tie „aiškūs ir objektyvūs parametrai <…> ribojo arbitražo teismui suteiktus įgaliojimus vertinti“ (antrojo ginčijamo sprendimo 39 ir 42 konstatuojamosios dalys). Komisija nepatikslino nei to, ar šis „ribojimas“ yra tiesioginė šių parametrų pasekmė, nei to, ar jie lėmė arbitražo teismo įgaliojimų vertinti nebuvimą, nei kaip šie įgaliojimai apriboti.

121    Anot ieškovės, visiškai nemotyvuotas antrojo ginčijamo sprendimo 45 konstatuojamojoje dalyje išdėstytas teiginys, kad nagrinėjamas tarifas buvo nagrinėjamų parametrų „logiška pasekmė“. Ji nurodo, kad toks teiginys, be kita ko, nesuderinamas su analize, pagal kurią ji veikė kaip privatus apdairus investuotojas, nes kreipėsi į arbitražo teismą. Ji mano, jog negalima pripažinti, kad sprendimas kreiptis į arbitražo teismą yra apdairus, jeigu iš anksto pranešta, kad jo rezultatas, t. y. šiuo atveju – nustatytas sąnaudų nepadengiantis tarifas, nepalankus tokį sprendimą priėmusiam asmeniui. Todėl antrojo ginčijamo sprendimo motyvai akivaizdžiai prieštaringi, todėl dar labiau išryškėja Komisijos pareiga iš esmės išnagrinėti klausimą, ar nagrinėjamas tarifas yra valstybės pagalba.

122    Įstojusios į bylą šalies palaikoma Komisija atsikerta, kad dauguma ieškovės argumentų siekiama ginčyti antrojo ginčijamo sprendimo argumentų pagrįstumą, todėl jie netinkami ir juos reikia atmesti. Anot jos, ieškovė klaidingai vertina Sprendimą Alcoa, kuriame ji nenustatė, kad „kainos dinaminio svertinio vidurkio“ metodas yra bendrai taikomas metodas elektros energijos tiekimo rinkos kainai nustatyti. Ji teigia, kad, nors ji neprivalėjo suderinti antrojo ginčijamo sprendimo 23–49 konstatuojamosiose dalyse pateiktų argumentų su Sprendimu Alcoa, šiuo atveju jie suderinti. Ieškovės argumentai, kuriais siekiama ginčyti, be kita ko, kad nagrinėjami parametrai aiškūs ir objektyvūs, nesusiję su motyvavimo stoka, bet jais išreikštas jos nepritarimas antrojo ginčijamo sprendimo motyvams. Bet kuriuo atveju pastarojo sprendimo motyvavimas leido ieškovei ginčyti jo pagrįstumą, o Bendrajam Teismui – vykdyti jo kontrolę. To sprendimo 26–38 konstatuojamosiose dalyse nurodyta daugybė priežasčių, dėl kurių ieškovės sprendimas kreiptis į arbitražo teismą buvo racionalus privataus investuotojo sprendimas.

2)      Pagrindinių ketvirtojo pagrindo ir penktojo pagrindo pirmos ir antros dalių ieškovės argumentų priminimas

123    Pateikdama ketvirtąjį pagrindą ieškovė priekaištauja Komisijai, kad ji padarė teisės klaidą, aiškindama ir taikydama privataus apdairaus investuotojo kriterijų, SESV 107 straipsnio 1 dalį ir SESV 108 straipsnio 2 dalį, taip pat akivaizdžių faktinių aplinkybių vertinimo klaidų, nes nusprendė, kad arbitražo teismo sprendime nustatytas nagrinėjamas tarifas buvo „logiška arbitražiniame susitarime teisingai apibrėžtų parametrų taikymo pasekmė“.

124    Anot ieškovės, iš esmės nei antrojo ginčijamo sprendimo 42 konstatuojamojoje dalyje, nei arbitražiniame susitarime, nei RAE sprendimuose Nr. 692/2011 ir Nr. 798/2011 nenurodyti arbitražo teisėjų įgaliojimus vertinti ribojantys „aiškūs ir objektyvūs parametrai“ ar kriterijai, leidžiantys nustatyti įstojusios į bylą šalies vartojimo charakteristikas, be kita ko, su šiomis charakteristikomis susijusių jos turėtų tiekimo sąnaudų apskaičiavimo tvarką arba jos didelių ir mažų tarifų taikymo sąnaudas ir valandas, juo labiau apskaičiuoti visus jos turėtas galutines faktines šio tiekimo sąnaudas sudarančius elementus, kad būtų galima nuspręsti, kad nagrinėjamas tarifas buvo šių charakteristikų „logiška pasekmė“. Konkrečiai ji tvirtina, kad Komisija nepaaiškino, kodėl šį tarifą galėjo lemti „pagrindiniai tarifų nustatymo principai“, nors jam apskaičiuoti taikytas metodas ir naudoti duomenys peržengia Sprendimo Nr. 692/2011, kuriame atsižvelgiama tik į iš lignito išgaunamos elektros energijos gamybos sąnaudas, klaidingai apskaičiuojamas neįtraukiant privalomojo elektros energijos tiekimo didmeninei rinkai sąnaudų, taikymo sritį. Ji nurodo, kad Komisijai pateikė atsižvelgiant į jos faktines sąnaudas apskaičiuotą tarifą, t. y. 72,42, 80,55 ir 77,33 euro už MWh atitinkamai 2011 m., 2012 m. ir 2013 m. Taip pat tų metų skaičiavimai, atlikti taikant arbitražo teismo balsų daugumos taikytą metodą, t. y. remiantis gamybos naudojant lignitą sąnaudomis (atitinkamai 62,06, 61,74 ir 71,37 euro už MWh), arba kainos dinaminio svertinio vidurkio privalomoje didmeninėje rinkoje metodą (atitinkamai 69,10, 72,77 ir 75,13 euro už MWh), kurį ji laiko tinkamesniu, lemtų gerokai didesnius tarifus, jeigu būtų naudota teisinga informacija apie šias sąnaudas.

125    Remdamasi tuo ieškovė daro išvadą, kad Komisija padarė teisės klaidą ir akivaizdžią vertinimo klaidą, todėl jai turėjo kilti didelių sunkumų atliekant vertinimą ir ji turėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

126    Penktojo pagrindo pirmoje ir antroje dalyse ieškovė iš esmės priekaištauja Komisijai dėl to, kad ji nepaisė privataus investuotojo kriterijaus, nes vietoje arbitražo teismo neatliko sudėtingų ekonominių vertinimų, kad pritaikytų tą kriterijų ir patikrintų, ar nagrinėjamas tarifas atitiko įprastas rinkos sąlygas.

127    Anot ieškovės, Komisija padarė „akivaizdžią“ teisės klaidą, aiškindama ir taikydama SESV 107 ir 108 straipsnius, nes nusprendė, kad neturi atlikti sudėtingų ekonominių vertinimų, kad nustatytų, ar nagrinėjamas tarifas reiškė suteiktą valstybės pagalbą. Ji mano, jog Komisija klaidingai nusprendė, kad neturi tikrinti, ar tas tarifas „atitinka rinkos sąlygas“, konkrečiai – ar jis padengia jos sąnaudas, ir negali pakeisti arbitražo teismo.

128    Iš tikrųjų Komisija padarė „akivaizdžią“ teisės klaidą, nes nusprendė, kad negalėjo „pakeisti a posteriori“, kaip paskutinės instancijos teismas, arbitražo teismo vertinimo dėl nagrinėjamo tarifo apskaičiavimo. Antrajame ginčijamame sprendime ji pripažino, kad arbitražo teismas yra teisminė institucija, vis dėlto nepakartojo klaidingo ginčijamame rašte pateikto teiginio, kad arbitražo teismo sprendimas nepriskirtinas valstybei. Šį vertinimą patvirtina, be kita ko, aplinkybė, kad RAE įsteigtas arbitražo teismas pagal Įstatymo Nr. 4001/2011 37 straipsnį turi būti laikomas valstybės teismu, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį. Ši klaida dar akivaizdesnė atsižvelgiant į kitus galimus teisių gynimo būdus, t. y. arba kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismus, arba mėginimas pasiekti draugišką ginčo sprendimą. Ieškovė mano, kad kiekvienu iš šių atvejų Komisija nebūtų galėjusi tik išnagrinėti klausimo, ar pasirinkdama vieną iš šių būdų ji elgėsi kaip privatus investuotojas, ji būtų turėjusi išnagrinėti pasirinktos procedūros rezultatą. Todėl ji mano, kad Komisijai taip pat turėjo kilti didelių sunkumų dėl klausimo, ar nagrinėjamas tarifas padengė bent sąnaudas ir atitiko rinkos sąlygas.

129    Dėl ketvirtojo pagrindo įstojusios į bylą šalies palaikoma Komisija iš esmės atsikerta, kad teisingai konstatavo, kad arbitražiniame susitarime buvo nurodyti aiškūs ir objektyvūs parametrai (antrojo ginčijamo sprendimo 20–22 konstatuojamosios dalys ir 42 konstatuojamoji dalis). Ji ginčija tai, kad privataus apdairaus investuotojo kriterijaus būtų laikomasi, tik jeigu arbitražiniame susitarime parametrai būtų nustatyti taip išsamiai, kad pagal juos tinkamą tarifą būtų galima apskaičiuoti automatiškai. Tokiu atveju ieškovei ir įstojusiai į bylą šaliai visai nebūtų reikėję kreiptis į arbitražo teismą, jos būtų galėjusios susitarti dėl to tarifo tiesiogiai. Be to, visai logiškai ir tikėtina, kad arbitražo teismui pateikti klausimai gali būti aiškinami skirtingai. Taigi antrajame ginčijamame sprendime teisingai nuspręsta, kad arbitražiniame susitarime ieškovė pritarė aiškiems ir objektyviems parametrams, pagal kuriuos nustatomas taikomas tarifas, kaip tai būtų padaręs privatus investuotojas, ir kad tie tarifai logiškai nulėmė arbitražo teismo sprendime nustatytą nagrinėjamą tarifą. Atsižvelgdama į ilgai trukusį ieškovės ir įstojusios į bylą šalies ginčą, perduotą arbitražo teismui dėl šių kriterijų, Komisija mano, kad ji turėjo įvertinti, ar ieškovė veikė kaip privati apdairi investuotoja, gal net privati pardavėja ar kreditorė (antrojo ginčijamo sprendimo 34 konstatuojamoji dalis ir 36–38 konstatuojamosios dalys), siekdama nuspręsti, kad įstojusiai į bylą šaliai nesuteiktas pranašumas, nes nagrinėjamas tarifas atitinka įprastas rinkos sąlygas.

130    Ieškovė jos tik prašė perskaičiuoti nagrinėjamą tarifą pagal kriterijus ir metodus, kuriuos ji pati laiko teisingais, todėl privataus investuotojo kriterijus nebetaikomas. Kadangi ieškovė, kaip privati investuotoja, savo noru sutiko kreiptis į arbitražo teismą ir pasirašė arbitražinį susitarimą, kuriame numatyti nagrinėjami parametrai, arbitražo proceso baigtis, t. y. nagrinėjamas tarifas, tikrai atitinka rinkos sąlygas, nes logiškai išplaukia iš arbitražinio susitarimo parametrų. Realiai ieškovė prašo ne taikyti valstybės pagalbą reglamentuojančias teisės normas, o iš naujo išnagrinėti arbitražo teismui pateiktą bylą, nors ją pralaimėjo taip pat kaip privatus investuotojas, kurio padėtis tokia pati. Taigi Komisija teigia, kad teisingai taikė privataus apdairaus investuotojo kriterijų, SESV 107 straipsnio 1 dalį ir SESV 108 straipsnio 2 dalį, nuspręsdama, kad arbitražo proceso baigtis, todėl ir nagrinėjamas tarifas atitinka rinkos sąlygas, kaip logiška aiškių ir objektyvių arbitražiniame susitarime nustatytų parametrų taikymo pasekmė.

131    Įstojusi į bylą šalis iš esmės nurodė, kad po ilgų derybų ieškovės su ja savanoriškai sudarytas arbitražinis susitarimas buvo patvirtintas ieškovės teisės skyriaus, valdybos ir visuotinio akcininkų susirinkimo, todėl šiais priekai6tais piktnaudžiaujama ir jie prieštarauja bendrajam teisės principui, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis savo neteisėtais veiksmais ar neveikimu (nemo auditur propriam turpitudinem allegans). Ji pažymi, kad tame arbitražiniame susitarime nustatyti aiškūs ir objektyvūs parametrai, pagrįstai apibrėžiantys arbitražo teismo įgaliojimų apimtį ir gaires, kuriomis turėjo būti grindžiamas arbitražo teismo sprendimas, taip pat jame nurodytas RAE Sprendimas Nr. 692/2011, kuriame išsamiai ir privalomai nustatyti pagrindiniai tarifams taikomi principai, ir ieškovė dėl jo nepareiškė ieškinio Graikijos teismuose. Ji teigia, kad to sprendimo turinį patvirtino Komisija ir Graikijos Respublika kaip pagrindą, kuriuo remiantis nustatomi liberalizuotos elektros energijos rinkos sąlygomis taikomi tarifai, ir jis inkorporuotas į elektros energijos tiekimo kodeksą, kuriuo remdamasi ieškovė įsipareigojo EEE su ja derėtis. Be to, įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad RAE Sprendimas Nr. 798/2011 yra ad hoc sprendimas dėl ieškovės ir jos elektros energijos tiekimo sutarties projekto ir jame pateikti išsamūs nurodymai dėl leidžiamų tokios sutarties sąlygų. Galiausiai ji pabrėžia, kad, kaip nurodyta Sprendime Nr. 692/2011, ieškovė ir ji susitarė, kad elektros energijos tiekimo sąlygos turi atitikti jos vartojimo profilį ir padengti bent ieškovės sąnaudas. Ji daro išvadą, kad arbitražinis susitarimas pakankamai aiškus ir objektyvus, kad būtų galima apibrėžti privalomus parametrus, siekiant nustatyti protingas kainas ir tiekimo sąlygas, kurias kiekvienas apdairus verslininkas, kaip elektros energijos pardavėjas ar pirkėjas, būtų reikalavęs taikyti, kad būtų užtikrintas teisingas arbitražo teismo vertinimas. Visų pirma ieškovė negali teigti, kad nagrinėjamas tarifas mažesnis nei jos sąnaudos, nors ji su sąnaudomis susijusių duomenų nepateikė nei arbitražo teisme, nei savo skunduose, nei nagrinėjant bylą teisme. Bet kuriuo atveju nagrinėjamas tarifas, žinoma, būtų buvęs mažesnis nei prašytas ieškovės, bet didesnis nei prašytas įstojusios į bylą šalies, todėl abi šalys pralaimėjo vienodai. Tai patvirtina aplinkybė, kad elektros energijos tiekimo sutartyje, pasirašytoje laikotarpiui nuo 2016 m. liepos 1 d., ieškovė pritarė dar mažesniam tarifui, palyginti su nustatytuoju arbitražo teismo sprendime, t. y. 32 eurams už MWh.

132    Dėl penktojo pagrindo pirmos ir antros dalių Komisija iš esmės teigia, jog antrajame ginčijamame sprendime nenusprendė, kad neprivalo atlikti sudėtingų ekonominių vertinimų.

133    Anot Komisijos, taisyklė, pagal kurią ji turėjo vertinti ekonominio pranašumo buvimą, yra privataus apdairaus investuotojo kriterijus. Kadangi ieškovė susitarė kreiptis į arbitražo teismą, kaip tai būtų padaręs privatus investuotojas susiklosčius tokioms aplinkybėms, kaip šiuo atveju, įstojusiai į bylą šaliai nesuteikta pranašumo. Šiuo atveju arbitražo proceso baigtis, t. y. nagrinėjamas tarifas, įstojusiai į bylą šaliai būtų buvusi tokia pati, net jeigu vietoje ieškovės būtų veikęs privatus investuotojas, ir ją neišvengiamai būtų lėmusios įprastos rinkos sąlygos. Atsižvelgdama į šio sprendimo 130 punkte nurodytus argumentus Komisija mano, kad, pirma, antrojo ginčijamo sprendimo 44 konstatuojamojoje dalyje teisingai nusprendė, kad nereikėjo nustatyti, ar nagrinėjamas tarifas atitiko rinkos sąlygas, siekiant nuspręsti, kad įstojusiai į bylą šaliai nesuteikta pranašumo, ir, antra, to sprendimo 45 konstatuojamojoje dalyje teisingai nusprendė, kad nereikėjo išsamiai nagrinėti visų to tarifo apskaičiavimo detalių. Jos nuomone, aplinkybė, kad ieškovė su įstojusia į bylą šalimi elgėsi kaip privati investuotoja, visiškai nesusijusi su klausimu, ar arbitražo teismas nagrinėjamą tarifą nustatė taikydamas kriterijus ir metodus, kuriuos ieškovė laiko teisingais, nes ji galėjo nesutikti su arbitražo teismo sprendimu, kaip bet kuris kitas pralaimėjęs bylą privatus investuotojas. Todėl ieškovė sau prieštarauja teigdama, kad tuo sprendimu jai „nustatytas“ tarifas, nors ji pasirašė arbitražinį susitarimą, kuris jos pačios, privačios kontrahentės, valia yra to tarifo pagrindas.

134    Komisija mano, kad privataus investuotojo kriterijaus taikymui nereikia, kad ieškovė nuspręstų kreiptis į arbitražo teismą, remdamasi išankstiniu ekonominiu tyrimu, kuriame su šiuo būdu siejama ekonominė nauda palyginama su kitų galimų ginčo sprendimo būdų ekonomine nauda. Iš esmės ekonominių sprendimų skaičius grindžiamas kokybiniais vertinimais, t. y. kaip šiuo atveju, reikalingumu greitai išspręsti ginčą, o ne ekonominio tyrimo kiekybiniais vertinimais dėl būsimo įmonės pelningumo po kapitalo įnašo. Taikant privataus investuotojo kriterijų tokio išankstinio tyrimo reikia tik tiems sandoriams ir operacijoms, kurių vykdymui privatūs apdairūs investuotojai jo įprastai reikalauja, o taip nėra, kai, kaip šiuo atveju, kreipiamasi į arbitražo teismą.

135    Anot Komisijos, atsižvelgdama į tai, kad buvo paisoma privataus investuotojo kriterijaus, todėl įstojusiai į bylą šaliai nesuteikta pranašumo, ji neturėjo jokio pagrindo a posteriori pakeisti arbitražo teismo. Tačiau ji mano, kad, jeigu arbitražo teismo sprendimu ar valstybės bendrosios kompetencijos teismo sprendimu nuspręsta, kad valstybės pagalba suteikta, ji turi kompetenciją priimti neigiamą sprendimą, kuris viršesnis už tokį sprendimą. Be to, ieškovės argumentai dėl arbitražo teismo turimo teismo statuso ir arbitražo teismo sprendimo priskirtinumo Graikijos valstybei nereikšmingi, nes antrasis ginčijamas sprendimas grindžiamas vien pranašumo nebuvimu. Bet kuriuo atveju klausimas, ar arbitražo teismas gali būti laikomas valstybės teismu, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, neturi jokio ryšio su tokio pranašumo buvimu.

136    Komisijos nuomone, kaltinimai dėl taikytinų teisės aktų, rinkos struktūros ir veikimo, įstojusios į bylą šalies vartojimo profilio reikšmės, DEI sąnaudų elementų ir jos sąnaudų nustatymui taikytos metodologijos neišnagrinėjimo, taip pat priekaištas, kad arbitražo teismas klaidingai apskaičiavo nagrinėjamą tarifą, pateikti išimtinai dėl arbitražo teismo sprendimo, tačiau nematyti, kad ieškovė neveikė kaip privatus investuotojas. Vis dėlto antrasis ginčijamas sprendimas dėl pranašumo nebuvimo grindžiamas privataus investuotojo kriterijaus taikymu. Bet kuriuo atveju tame sprendime šiuo tikslu išnagrinėtos reikšmingos aplinkybės atsižvelgiant, be kita ko, pirma, į Graikijos elektros energijos rinką reglamentuojančius teisės aktus (18, 20, 21, 29, 33, 37, 40 konstatuojamosios dalys ir 41 konstatuojamoji dalis, taip pat 5, 6 ir 13–18 išnašos), antra, į įstojusios į bylą šalies vartojimo profilį (31 konstatuojamoji dalis ir 3 išnaša), trečia, į ieškovės, kaip elektros energijos gamintojos ir tiekėjos, charakteristikas (30 konstatuojamoji dalis ir 7 išnaša) ir, ketvirta, į bendras ieškovės ir įstojusios į bylą šalies ginčo aplinkybes, (2.1 ir 2.2 skirsniai ir 34–38 konstatuojamosios dalys bei 42 konstatuojamoji dalis). Taigi ieškovė nekėlė klausimo dėl šių parametrų vertinimo taikant privataus investuotojo kriterijų, o tik dėl nagrinėjamo tarifo. Komisija daro išvadą, kad arbitražo proceso baigtį išnagrinėjo atsižvelgdama į visas konkretaus atvejo aplinkybes.

137    Įstojusi į bylą šalis ginčija mėginimą Komisiją ir Bendrąjį Teismą paversti arbitražo teismo sprendimo kontrolės instancijomis. Ieškovė neįrodė, kad ji nesielgė kaip privati investuotoja, tiek nuspręsdama kreiptis į arbitražo teismą pagal arbitražinio susitarimo sąlygas, tiek vykstant arbitražo procesui. Be to, tame sprendime nustatytas gerokai didesnis tarifas, nei tas, kurį įstojusi į bylą šalis laikė teisingu ir sąžiningu. Kadangi pagal Graikijos teisę arbitražo teismo sprendimas laikomas lygiaverčiu teismo sprendimui ir yra vykdytinas, ji neginčijo arbitražo sprendimo kompetentinguose teismuose.

3)      Bendrojo Teismo vertinimas

i)      Antrajame ginčijamame sprendime pateiktų reikšmingų argumentų priminimas

138    Kiek tai susiję su privataus ūkio subjekto principo taikymu (žr. 2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Komisija /FIH Holding ir FIH Erhvervsbank, C‑579/16 P, EU:C:2018:159, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją) ir pranašumo buvimu, dėl kurių pateikti trečiasis, ketvirtasis ir penktasis pagrindai, iš antrojo ginčijamo sprendimo 37–48 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Komisija nusprendė, kad, atsižvelgdamas į ieškovės ir įstojusios į bylą šalies ginčo aplinkybes ir ilgą jo trukmę bei ieškovės galimybės laimėti bylą bendrosios kompetencijos teismuose per priimtiną laikotarpį nebuvimą, rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis apdairus ūkio subjektas, kurio padėtis būtų kaip DEI, būtų pasirinkęs kreiptis į arbitražo teismą, kad būtų padengta bent dalis nesumokėtos skolos, ir būtų pritaręs, kad taikytiną tarifą nustatytų arbitražo teismas, kurį sudaro ekspertai ir kurio diskreciją riboja parametrai, panašūs į nustatytuosius arbitražiniame susitarime (to sprendimo 37–39 konstatuojamosios dalys).

139    Šiuo klausimu Komisija pabrėžė ekspertizę ir ekspertų nepriklausomumą (antrojo ginčijamo sprendimo 40 ir 41 konstatuojamosios dalys), taip pat iš anksto nustatytus aiškius ir objektyvius nagrinėjamo tarifo nustatymo parametrus, ribojančius arbitražo teisėjų diskreciją, t. y. Graikijos elektros energijos rinkoje aukštos įtampos elektros energijos perdavimo tinklo klientams taikomų tarifų nustatymo principus, kuriais RAE taip pat būtų rėmusis, jeigu būtų turėjusi nustatyti elektros energijos tiekimo tarifus juos reglamentuojančiuose teisės aktuose, taip pat būtinybę atsižvelgti į įstojusios į bylą šalies vartojimo profilį ir ieškovės sąnaudų struktūrą (to sprendimo 42 konstatuojamoji dalis).

140    Iš esmės Komisija padarė išvadą, kad privatus apdairus investuotojas, kurio padėtis tokia kaip ieškovės, būtų pritaręs tokiam arbitražiniam susitarimui, todėl to susitarimo kriterijai atitinka rinkos sąlygas ir negalėjo lemti įstojusiai į bylą šaliai suteikto pranašumo (antrojo ginčijamo sprendimo 43 konstatuojamoji dalis).

141    Antrojo ginčijamo sprendimo 44–48 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad šiomis aplinkybėmis nereikėjo aiškintis, ar arbitražo teismo sprendime nustatyta tiksli nagrinėjamo tarifo suma atitiko rinkos sąlygas. Arbitražo proceso baigtis atitinka privataus investuotojo kriterijų, jeigu sutarti tarifo nustatymo parametrai buvo iš anksto nustatyti, remiantis su rinka susijusiais objektyviais kriterijais, todėl toks investuotojas būtų sutikęs kreiptis į arbitražo teismą šios bylos aplinkybėmis. Be to, nebūtina atlikti ir sudėtingų ekonominių vertinimų dėl tikslaus nagrinėjamo tarifo apskaičiavimo pakeičiant arbitražo teismą, nes šis tarifas atitinka rinkos sąlygas, kaip logiška arbitražiniame susitarime iš anksto nustatytų parametrų taikymo pasekmė. Šiuo klausimu Komisija priminė, kad ieškovė šį arbitražinį susitarimą pasirašė, neginčydama tų parametrų, kaip prieštaraujančių rinkos sąlygoms. Be to, reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad privatus apdairus investuotojas negalėtų daryti poveikio remiantis tais parametrais vykusio arbitražo proceso baigčiai, nebent galėtų tą sprendimą ginčyti bendrosios kompetencijos teisme. Beje, nagrinėjamas tarifas visada viršytų metalurgijos įmonėms taikytų elektros energijos tarifų vidurkį Europoje 2013 m.

142    Atsižvelgiant į trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus, taip pat į penktojo pagrindo pirmą ir antrą dalis reikia įvertinti, ar Komisija pagrįstai, pirma, taikė tik privataus ūkio subjekto principą ieškovės sprendimui kreiptis į arbitražo teismą ir pasirašyti arbitražinį susitarimą ir, antra, netikrino, ar dėl nustatyto nagrinėjamo tarifo arbitražo teismo sprendimu įstojusiai į bylą šaliai buvo suteiktas įprastų rinkos sąlygų neatitinkantis pranašumas, nesuabejojusi ar nepatyrusi didelių sunkumų, atlikdama vertinimą dėl valstybės pagalbos buvimo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Pirmiausia šiuo tikslu reikia priminti, kaip šiuo klausimu padalytos Komisijos ir nacionalinių teismų kompetencija ir pareigos, atsižvelgiant į galimą poreikį arbitražo teismą prilyginti tokiam teismui.

ii)    Dėl Komisijos ir nacionalinių teismų kompetencijos ir pareigų padalijimo

143    Valstybės pagalbos kontrolės sistemą įgyvendina, pirma, Komisija ir, antra, nacionaliniai teismai, kurių vaidmuo papildomas, bet atskiras. Nors nacionaliniai teismai neturi kompetencijos priimti sprendimų dėl valstybės pagalbos suderinamumo su vidaus rinka, nes ši kontrolė priskirta Komisijos išimtinei kompetencijai, kol Komisija priima galutinį sprendimą, jie užtikrina teisės subjektų teisių apsaugą, jeigu neįvykdyta SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga iš anksto pranešti Komisijai. Šiuo tikslu į nacionalinius teismus galima kreiptis dėl bylų, kuriose jie turi aiškinti ir taikyti SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąvoką „valstybės pagalba“, visų pirma siekdami išsiaiškinti, ar priemonei, patvirtintai neatsižvelgiant į SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytą išankstinės kontrolės procedūrą, reikia taikyti šią procedūrą (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo PGE, C‑574/14, EU:C:2016:686, 30–32 punktus; 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo DEI ir Komisjia / Alouminion tis Ellados, C‑590/14 P, EU:C:2016:797, 95–98 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo Fallimento Traghetti del Mediterraneo, C‑387/17, EU:C:2019:51, 54 ir 55 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

144    Jei nacionaliniai teismai konstatuoja, kad apie atitinkamą priemonę iš tiesų reikėjo pranešti Komisijai, jie turi patikrinti, ar atitinkama valstybė narė įvykdė šią pareigą, o jei ne, pripažinti šią priemonę neteisėta. Jie turi užtikrinti, kad dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies pažeidimo kiltų visos pasekmės pagal jų nacionalinę teisę, kiek tai susiję su aktų, kuriais įgyvendinamos pagalbos priemonės, galiojimu ir su finansinės paramos, suteiktos pažeidžiant šią nuostatą, susigrąžinimu (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo DEI ir Komisija / Alouminion tis Ellados, C‑590/14 P, EU:C:2016:797, 99 ir 100 punktus, taip pat juose nurodytą jurisprudenciją).

145    Be to, valstybės pagalbos taisyklių taikymas grindžiamas, viena vertus, nacionalinių teismų ir, kita vertus, Komisijos ir Sąjungos teismų lojalaus bendradarbiavimo pareiga, kurios laikydamasi kiekviena institucija veikia pagal SESV jai priskirtas funkcijas. Bendradarbiaudami nacionaliniai teismai turi imtis bet kokių reikiamų bendrųjų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų pagal Sąjungos teisę atsirandančių pareigų vykdymą, ir nesiimti priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sutarties tikslų, kaip matyti iš ESS 4 straipsnio 3 dalies. Taigi, nacionaliniai teismai visų pirma turi nepriimti Komisijos sprendimui prieštaraujančių sprendimų (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo PGE, C‑574/14, EU:C:2016:686, 33 punktą ir 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo DEI ir Komisija / Alouminion tis Ellados, C‑590/14 P, EU:C:2016:797, 105 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

146    Vadinasi, remdamiesi SESV 108 straipsnio 3 dalies trečiu sakiniu, siejamu su pagalbos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, sąvoka, tiesioginiu poveikiu nacionaliniai teismai, šalia Sąjungos teismo kontroliuojamos Komisijos, atlieka papildomą vaidmenį, siekdami veiksmingai taikyti valstybės pagalbą reglamentuojančias teisės normas ir, be kita ko, užtikrindami, kad nacionalinės valdžios institucijos jų laikytųsi.

147    Tačiau patys nacionaliniai teismai gali neįvykdyti savo pareigų pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir SESV 108 straipsnio 3 dalį, todėl gali būti suteikta ar išlaikyta neteisėta valstybės pagalba ar tuo tikslu jais pasinaudota. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis nacionalinis teismas gali neįvykdyti pareigos pranešti ir pažeisti SESV 108 straipsnio 3 dalies trečiame sakinyje nustatytą draudimą teikti pagalbą, laikinai ir ex nunc sustabdydamas ilgalaikio elektros energijos tiekimo už lengvatinį tarifą sutarties nutraukimo pasekmes (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo DEI ir Komisija / Alouminion tis Ellados, C‑590/14 P, EU:C:2016:797, 107 ir 108 punktus). Taip pat, jeigu nacionalinis teismas pratęsia neteisėtos pagalbos teikimą ar padaro jį galimą, nepaisydamas Komisijos galutinio sprendimo, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su vidaus rinka, pagal viršenybės principą negali būti taikoma nagrinėjamo teismo sprendimo res judicata galios taisyklė (šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Lucchini, C‑119/05, EU:C:2007:434, 61–63 punktus; 2015 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Klausner Holz Niedersachsen, C‑505/14, EU:C:2015:742, 41–45 punktus ir 2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Buonotourist / Komisija, C‑586/18 P, EU:C:2020:152, 94 ir 95 punktus).

148    Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nurodė, kad, kai sprendimą dėl valstybės priemonės nacionalinis teismas priima anksčiau nei Komisija, ši aplinkybė netrukdo įgyvendinti jai pagal SESV suteiktos išimtinės kompetencijos vertinti pagalbos priemonių suderinamumą su vidaus rinka. Tokios kompetencijos įgyvendinimas apima Komisijos teisę pagal SESV 108 straipsnį išnagrinėti, ar priemonė yra valstybės pagalba, apie kurią pagal šio straipsnio 3 dalį jai turėjo būti pranešta tuo atveju, kai valstybės narės valdžios institucijos nusprendė, jog ši priemonė neatitinka SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, įskaitant atvejus, kai šios institucijos šiuo klausimu laikėsi nacionalinio teismo įvertinimo (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Buonotourist / Komisija, C‑586/18 P, EU:C:2020:152, 92 ir 93 punktus).

149    Atsižvelgiant į šiuos jurisprudencijoje nustatytus principus reikia išnagrinėti, ar arbitražo teismas turi būti laikomas institucija, prilygstančia Graikijos bendrosios kompetencijos teismui, kurio vertinimą Komisija turėjo tikrinti, kad pašalintų visas abejones ar didelius sunkumus, kylančius dėl klausimo, ar nagrinėjamas tarifas suteikė pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

iii) Dėl įstojusiai į bylą šaliai suteikto ekonominio pranašumo buvimo

–       Dėl arbitražo teismo valstybinio pobūdžio

150    Reikia konstatuoti, kad šio sprendimo 148 punkte aprašyta situacija atitinka nagrinėjamąją šiuo atveju, išskyrus aplinkybę, kad arbitražo teismo sprendimas yra arbitražo teismo, o ne valstybės bendrosios kompetencijos teismo priimtas sprendimas.

151    Pirma, šiuo atveju priimdamas arbitražo teismo sprendimą arbitražo teismas priėmė teisiškai privalomą sprendimą dėl nagrinėjamo tarifo nustatymo, įstojusiai į bylą šaliai galėjusį suteikti pranašumą, jeigu jis neatitiko įprastų rinkos sąlygų, todėl juo galėjo būti suteikta valstybės pagalba, apie kurią Graikijos Respublika nepranešė pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį. Antra, ieškovės pateikta informacija, kurios Komisija neginčijo, o įstojusi į bylą šalis ją ginčijo tik labai neišsamiai, įrodo, kad pagal Įstatymo Nr. 4001/2011 37 straipsnį RAE įsteigtas arbitražo teismas, jame vykdomas arbitražo procesas ir jo sprendimai yra tapatūs Graikijos bendrosios kompetencijos teismams, juose nagrinėjamoms byloms ir jų sprendimams.

152    Tai matyti, be kita ko, iš toliau nurodytų kriterijų.

153    Pirma, pagal Įstatymo Nr. 4001/2011 37 straipsnį įsteigti arbitražo teismai vykdo tokias pačias teismines funkcijas kaip bendrosios kompetencijos teismai ar net juos pakeičia, nes dėl pradėto arbitražo proceso jie netenka kompetencijos.

154    Antra, arbitražo teisėjai, atrinkti iš RAE pirmininko sprendimu parengto sąrašo, turi būti nepriklausomi ir nešališki prieš juos paskiriant į pareigas (Įstatymo Nr. 4001/2011 37 straipsnio 4 dalis ir RAE arbitražo reglamento 6 straipsnio 1 ir 2 dalys).

155    Trečia, procesą arbitražo teisme reglamentuoja, be kita ko, Kodikas politikis dikonomias (Graikijos civilinio proceso kodeksas) ir jį papildo RAE arbitražo reglamentas (RAE Sprendimo Nr. 261/2012 I dalies preambulė).

156    Ketvirta, arbitražo teismo sprendimai teisiškai privalomi, turi res judicata galią (RAE arbitražo reglamento 14 straipsnio 8 dalis) ir yra vykdytini dokumentai pagal atitinkamas Graikijos civilinio proceso kodekso nuostatas (žr., be kita ko, 896 ir 904 straipsnius).

157    Penkta, arbitražo teismo sprendimai gali būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismams, kaip tai įrodo ieškovės skundas dėl arbitražo teismo sprendimo, pateiktas Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis teismas) (žr. šio sprendimo 12 punktą).

158    Vadinasi, ieškovė tinkamai teisiškai įrodė, kad pagal Įstatymo Nr. 4001/2011 37 straipsnį įsteigti ir veikiantys arbitražo teismai yra Graikijos valstybės teisminės sistemos dalis. Net po to, kai per teismo posėdį dėl šio aspekto Bendrasis Teismas pateikė aiškų ir tikslų klausimą, Komisija nepateikė nuomonės dėl to, ar dėl savo požymių arbitražo teismą galima prilyginti valstybės bendrosios kompetencijos teismui, o tik pakartojo, kad jai pakanka nurodyti, kad įstojusiai į bylą šaliai nesuteiktas pranašumas, ieškovės sprendimui kreiptis į arbitražo teismą pritaikius privataus ūkio subjekto principą, ir ji tai padarė antrajame ginčijamame sprendime.

159    Vis dėlto, priešingai, nei per teismo posėdį teigė Komisija, arbitražo teismas, atsižvelgiant į jo pobūdį, veiklos kontekstą, tikslą ir jam taikomas normas, vykstant įstatymo reglamentuojamam arbitražo procesui priimantis teisiškai privalomą elektros energijos tarifą nustatantį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas valstybės teismams, turintį res judicata galią ir laikomą vykdytinu dokumentu, t. y. arbitražo teismo sprendimą (žr. šio sprendimo 151–157punktus), turi būti laikomas, kaip Graikijos bendrosios kompetencijos teismas, viešosios valdžios institucijoms priskirtais įgaliojimais besinaudojančia institucija.

–       Dėl Komisijos pareigos tikrinti, ar arbitražo teismo sprendimu suteiktas pranašumas

160    Iš jurisprudencijos matyti, kad privataus ūkio subjekto principas netaikomas arbitražo teismo sprendimui atsižvelgiant į tai, kad arbitražo teismas turi būti prilyginamas valstybės bendrosios kompetencijos teismui (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Mytilinaios Anonymos Etairia – Omilos Epicheiriseon, C‑332/18 P, EU:C:2019:1065, 133 ir 134 punktus) (žr. šio sprendimo 150–159 punktus). Vis dėlto atsižvelgiant į šio sprendimo 148 punkte primintus Komisijos įgaliojimus ir pareigas, kad galėtų atmesti visas abejones, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 3 ir 4 dalis, Komisija turėjo tikrinti, ar valstybės priemonė, apie kurią nepranešta, kaip antai tame arbitražo teismo sprendime nustatytas tarifas, bet ginčyta skundo pateikėjo, atitinka valstybės pagalbos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, sąvoką, be kita ko, pranašumo kriterijų, kurį vis dėlto ji tvirtina taikiusi šiuo atveju.

161    Sąjungos teismo prižiūrima Komisija, vykdydama pagrindinę ir išimtinę užduotį užtikrinti SESV 107 straipsnio laikymąsi ir SESV 108 straipsnio įgyvendinimą, privalo, be kita ko, prireikus pasitelkdama ekspertus, tikrinti, ar valstybės priemone suteikiamas įprastų rinkos sąlygų neatitinkantis pranašumas (šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Valmont / Komisija, T‑274/01, EU:T:2004:266, 72 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2015 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Graikija ir Ellinikos Chrysos / Komisija, T‑233/11 ir T‑262/11, EU:T:2015:948, 91 punktą ir 2016 m. kovo 16 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, T‑103/14, EU:T:2016:152, 164–179 punktus).

162    Pagal suformuotą jurisprudenciją ekonominio pranašumo suteikimo sąlyga apima intervencijas, kurios, kad ir kokia būtų jų forma, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įmonėms pranašumą arba kurios turi būti laikomos ekonomine nauda, kurios įmonė gavėja nebūtų gavusi normaliomis rinkos sąlygomis. Priešingai, taip nėra, jeigu įmonė, kuriai skirta priemonė, galėjo gauti tą pačią naudą kaip ir ta, kuri jai suteikiama iš valstybės išteklių, esant aplinkybėms, kurios atitinka normalias rinkos sąlygas (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Club Hotel Loutraki ir kt. / Komisija, C‑131/15 P, EU:C:2016:989, 70 ir 71 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

163    Be to, kai Komisija nagrinėja klausimą, ar tam tikros priemonės gali būti kvalifikuojamos kaip valstybės pagalba dėl to, kad valstybės valdžios institucijos veikė ne taip, kaip privatus pardavėjas, ji turi atlikti sudėtingą ekonominį vertinimą, o vykdydamas jo kontrolę Sąjungos teismas neturi pakeisti Komisijos ekonominio vertinimo savuoju (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 24 d. Sprendimo Land Burgenland ir kt. / Komisija, C‑214/12 P, C‑215/12 P ir C‑223/12 P, EU:C:2013:682, 77 ir 78 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Šis vertinimas mutatis mutandis taikomas ir valstybės kontroliuojamos įmonės, kaip antai ieškovės, vykdomam elektros energijos pardavimui, dėl kurio pirkėjui gali būti suteiktas ekonominis pranašumas, neatitinkantis įprastų rinkos sąlygų. Kaip valstybės žemės pardavimas žemesne nei rinkos kaina gali būti valstybės pagalba (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo BVVG, C‑39/14, EU:C:2015:470, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), taip tokios įmonės vykdomas elektros energijos pardavimas taikant mažesnį nei rinkoje taikomą tarifą pirkėjui, dėl jo, kaip gavėjo statuso, gali būti suteiktas pranašumas, iš esmės lemiantis valstybės biudžeto sumažėjimą, nes valstybė atsisako rinkos vertės ir šio pirkėjo sumokėtos mažesnės kainos skirtumo.

–       Dėl Komisijos pareigos atlikti sudėtingus ekonominius ir techninius vertinimus pranašumo buvimui nustatyti

164    Atsižvelgiant į šiuos jurisprudencijoje nustatytus principus ir ieškovės skunduose pateiktus argumentus bei kaltinimus tam, kad galėtų pašalinti visas abejones, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 3 ir 4 dalis, Komisija neturėjo teisės, pirma, netikrinti, ar arbitražo teismo sprendimu suteiktas pranašumas (žr. šio sprendimo 160–163 punktus), ir, antra, šiuo tikslu atsisakyti atlikti sudėtingus ekonominius vertinimus, be kita ko, dėl nagrinėjamo tarifo atitikties įprastoms rinkos sąlygoms. Be to, ji negali išvengti šios kontrolės pareigos, remdamasi tuo, kad po ilgai trukusio ginčo ieškovė ir įstojusi į bylą šalis sudarė arbitražinį susitarimą, kuriame nustatyti kriterijai, skirti iš anksto nustatyti tą tarifą, todėl pradėjo arbitražo procesą, kurio baigtis buvo to arbitražinio susitarimo „logiška pasekmė“.

165    Žinoma, kaip nurodo Komisija, jurisprudencijoje jai nenustatyta bendra pareiga visais atvejais atlikti sudėtingą hipotetinės rinkos kainos, kurią būtų sumokėjęs atitinkamos priemonės gavėjas, jeigu jos nebūtų buvę, analizę, kad galėtų konstatuoti pranašumo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimą. Jeigu pranašumą akivaizdžiai lemia įprastai įmonių mokamo elektros energijos tarifo ir taikomo lengvatinio tarifo skirtumo kompensavimas taikant finansavimo iš parafiskalinių mokesčių mechanizmą, Teisingumo Teismas reikalavo įrodyti ypatingų aplinkybių, dėl kurių tokia analizė būtina, buvimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 21 d. Nutarties Alcoa Trasformazioni / Komisija, C‑604/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:54, 38–40 punktus, patvirtinančius 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija, T‑177/10, EU:T:2014:897, 82–84 punktus).

166    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šios bylos faktinės aplinkybės nepanašios į bylos, kurioje suformuota šio sprendimo 165 punkte nurodyta jurisprudencija, aplinkybes, nes joje nebuvo abejonių dėl pranašumo. Šiuo atveju dėl galimo su nagrinėjamu tarifu susijusio pranašumo buvimo ne tik labai ginčijosi šalys, bet jį buvo sunku ir nustatyti, kaip tai patvirtina arbitražo teismo sprendime pateiktas išsamus ir sudėtingas balsų daugumos ir mažumos motyvavimas, kuriame balsų mažumos ginčijamas daugumos arbitrų vertinimo pagrįstumas būtent dėl šioje byloje ginčijamų aspektų. Taigi Komisija negalėjo padaryti nei išvados dėl ypatingų aplinkybių nebuvimo, kaip tai suprantama pagal šią jurisprudenciją, dėl kurio ji būtų galėjusi neatlikti tokio pranašumo buvimo vertinimo, nei išsklaidyti visų abejonių šiuo klausimu, remdamasi antrojo ginčijamo sprendimo 43–48 konstatuojamosiose dalyse jos pateiktu vertinimu. Visų pirma ji nepagrįstai nurodo argumentą, kad arbitražinio susitarimo kriterijai, aiškinami atsižvelgiant į RAE sprendimuose Nr. 692/2011 ir Nr. 798/2011 nurodytus netikslius kriterijus, iš anksto pakankamai tiksliai lėmė arbitražo proceso rezultatą, todėl jis turėjo būti laikomas tų kriterijų taikymo nulemtomis ieškovei numatomomis ir „logiškomis pasekmėmis“. Priešingai, situacija, kurią Komisija nagrinėjo gavusi pirmąjį ieškovės skundą, panaši į tą, dėl kurios kreiptasi į bendrosios kompetencijos civilinių bylų teismą, siekiant, kad būtų išaiškintos ir paaiškintos pagal civilinę teisę sudarytos sutarties nuostatos, kurios taikymo sritį šalys ginčijo ir kurios kontrolės įgaliojimus Komisija mano turinti pati, kaip tai įrodo faktinės aplinkybės tuo pačiu metu kaip ši nagrinėtoje byloje, kurioje priimtas 2019 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Mytilinaios Anonymos Etairia – Omilos Epicheiriseon (C‑332/18 P, EU:C:2019:1065).

167    Iš tikrųjų šiuo atveju toliau nurodytos ypatingos aplinkybės, dėl kurių Komisija turėjo kruopščiai, tinkamai ir išsamiai išnagrinėti (žr. šio sprendimo 116 ir 117 punktuose nurodytą jurisprudenciją) arbitražiniu sprendimu įstojusiai į bylą šaliai galimai suteiktą pranašumą ir šiuo tikslu atlikti sudėtingus ekonominius ir techninius vertinimus, kad pašalintų visas abejones ar didelius sunkumus, kylančius dėl atitikties valstybės pagalbos sąvokai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

168    Visų pirma arbitražiniame susitarime tik nurodyta, kad įstojusi į bylą šalis ir ieškovė „bendru sutarimu nutarė kreiptis į Įstatymo Nr. 4001/2011 37 straipsnyje nurodytą arbitražo teismą, kad, vadovaudamasi pagrindiniais aukštos įtampos elektros energijos perdavimo tinklo klientams taikomų tarifų nustatymo principais, įtvirtintais RAE Sprendime Nr. 692[/2011], taip pat atsižvelgdama į <…> Sprendimą Nr. 798[/2011] ir <…> arbitražo sprendimą Nr. 8/2010, RAE atnaujintų ir pakoreguotų 2010 m. spalio 5 d. parengtame [elektros energijos tiekimo] sutarties projekte nurodytas tarifų nustatymo sąlygas, siekiant vykdyti susitarimą, ir kad pagal [tuos] sprendimus ji parengtų šalių sutartines tiekimo sąlygas, taikomas nuo 2011 m. birželio 6 d., kad šios sąlygos, viena vertus, atitiktų [įstojusios į bylą šalies] vartojimo profilį, antra vertus, padengtų bent [ieškovės] sąnaudas.“ Taigi, priešingai, nei mano Komisija, reikia konstatuoti, kad būtent pagal „[įstojusios į bylą šalies] vartojimo profilio“ ir „[ieškovės] sąnaudų“ kriterijus negalima lengvai nustatyti siekiamo tinkamo elektros energijos tarifo, ir tai patvirtina išsami ir sudėtinga analizė, kurią šiuo tikslu turėjo atlikti arbitražo teismas (žr. šio sprendimo 171–184 punktus).

169    Antra, kiek tai susiję su tarifų nustatymo metodu, RAE Sprendime Nr. 692/2011, be kita ko, tik nurodyta, kad „kainos turi atspindėti realias elektros energijos tiekimo sąnaudas <…> ir padengti gamybos sąnaudas didmeninėje rinkoje <…>, prekybos ir klientų valdymo sąnaudas ir <…> protingą pelną“. Dėl „svarbių klientų“, apimančių „aukštos ir vidutinės įtampos elektros energijos perdavimo tinklo klientus“, kaip antai įstojusią į bylą šalį, numatyta galimybė „siūlyti individualius tarifus, pritaikytus atsižvelgiant į jų savybes ir siūlomas paslaugas, taip pat dėl kurių susitaria tiekėjas ir klientas“. Elektros energijos tiekimas turi būti apmokestinamas taip, kad, be kita ko, „kaip galima atspindėtų apkrovos kreivės ir vartotojų kategorijų vartojimo apimties elektros energijos gamybos sistemoje trumpalaikes ir ilgalaikes sąnaudas“. Be to, „kiekvienai klientų kategorijai siūlomos kainos gali skirtis“ atsižvelgiant, be kita ko, į apkrovos kreivę ir apkrovos koeficientą. Beje, „tarifų diferencijavimas pagal valandą, dieną ar sezoną suponuoja nuostatų dėl specifinių priemonių buvimą“ ir „nustatant atitinkamas zonas bei tarifus reikės atsižvelgti į atitinkamos klientų kategorijos apkrovos kreivę“. Galiausiai, „kiek tai susiję su labai didelės apimties vartojimu, taip pat reikia atsižvelgti į teigiamą ar neigiamą rezultatą, kurį gali lemti šių labai svarbių vartotojų, kurių vienų suvartojimas gali paveikti sistemos veikimą, todėl ir visas sąnaudas, veikla“. Vadinasi, RAE Sprendime Nr. 692/2011 nurodyti tarifų nustatymo kriterijai yra tik metodologinės gairės, skirtos nustatyti atitinkamas sąnaudas ir elektros energijos tarifą, vis dėlto jose iš anksto tinkamai nenustatytas tikslus jų dydis.

170    Trečia, kiek tai susiję su kriterijais, taikomais ieškovės ir įstojusios į bylą šalies ginčui išspręsti, RAE Sprendime Nr. 798/2011 taip pat nepateikta tam pakankamai aiškių ir tikslių nuorodų. Tame sprendime pirmiausia nurodyta, kad „galimybės vesti derybas tarp [aukštos įtampos elektros energijos perdavimo tinklo] klientų ir visų pirma kliento, kurio elektros energijos suvartojimo profilis toks kaip [įstojusios į bylą šalies], t. y. apie 5 % viso sujungtos sistemos suvartojimo, ir pagrindinės tiekėjos, t. y. [ieškovės], tikslas yra ištirti galimybes optimizuoti sutartį ir įvertinti jų mastą, įsisavinant visą naudą, kurią galima gauti tiek iš kasdienio išteklių programavimo veikimo, tiek iš ilgalaikio sistemos vystymo planavimo, t. y. naudą, kurią gali teikti didelio masto vartojimas, ypač tokios apimties, kaip vien [įstojusios į bylą šalies] vartojimas, pagrindžiantis 300 MW elektros energijos gamybos jėgainės statybą ir pelningą jos veikimą, taip pat atsižvelgiant į [...] šios vartotojos didelio masto ir didelio apkrovos koeficiento derinį“, ir kad „savaime suprantama, jog [įstojusios į bylą šalies] dydžio vartotojo buvimas ar nebuvimas komerciniu lygiu daro lemiamą poveikį tiek [ieškovei], tiek visai elektros energijos rinkai“. Antra, jame, be kita ko, nurodyta, kad „mažos apkrovos valandų skaičius gali būti <…> tarifo nustatymo elementas, jeigu besiderančios šalys susitaria, pirma, dėl realių vartojimo sąlygų ir energijos rūšių derinio, leidžiančių gaminti elektros energiją, ir, antra, dėl to, kaip ši sutarties sąlyga gali būti keičiama“. Trečia, jame nurodyta, kad „apskaičiuojant valandas, kuriomis taikomas mažas tarifas, kaip nurodyta „pagrindiniuose tarifų nustatymo principuose“, taip pat reikės atsižvelgti, pirma, į sąnaudas, kurių išvengta dėl [įstojusios į bylą šalies] didelio suvartojimo, ypač vakare, nes, jeigu tokio suvartojimo nebūtų, būtinai reikėtų išjungti bazinės apkrovos jėgainę, [be to,] pajamas, kurių gali būti negauta dėl sumažėjusio vartojimo per ilgą laikotarpį, netekus kliento, kurio vartojimas sudaro 5 % viso sujungtos sistemos suvartojimo“. Padaryta išvada, kad „būtų tikslinga atnaujinti siūlomą [elektros energijos] tiekimo sutarties projektą, pirma, vadovaujantis „pagrindiniais elektros energijos tarifų nustatymo principais“ (RAE Sprendimas Nr. 692/2011), ir, antra, atsižvelgiant į šiame dokumente pateiktas konkrečias pastabas, susijusias būtent su dideliu ir stabiliu vartojimu, kaip antai [įstojusios į bylą šalies], per tam tikrą laikotarpį“.

171    Ketvirta, kiek tai susiję su arbitražo teismo sprendimo turiniu, reikia priminti, kad iš pradžių jame pateikta nuomonė apie įstojusios į bylą šalies vartojimo profilį (žr. to sprendimo 77–99 punktuose nurodytą daugumos balsavimą), t. y. jos, kaip didžiausios elektros energijos vartotojos, sudarančios apie 40 % dalį viso aukštos įtampos elektros energijos perdavimo tinklo klientų suvartojimo Graikijoje, priklausomos nuo ieškovės, vienintelės tiekėjos Graikijoje, užimančios didesnę nei 98 % rinkos dalį ir turinčios apie 70 % gamybos jėgainių, iš kurių 100 % gamybos iš lignito jėgainių ir didžiųjų hidroelektrinių.

172    Toliau dėl ieškovės sąnaudų ir nagrinėjamo tarifo nustatymo iš daugumos balsavimo iš esmės matyti, kad visų pirma reguliuojamas tarifas A‑150 nustojo galioti liberalizavus Graikijos elektros energijos rinką (arbitražo teismo sprendimo 100–112 punktai) ir tapo nesuderinamas su įstojusios į bylą šalies vartojimo profiliu, todėl arbitražiniu susitarimu (to sprendimo 113–118 punktai), be to, galutine sistemos kaina grindžiamas tarifas neatspindi ieškovės sąnaudų (to sprendimo 119–140 punktai).

173    Šiuo klausimu, atsižvelgdamas į galimybę koreguoti tiekimo tarifą, be kita ko, pagal kliento vartojimo profilį, Graikijos elektros energijos rinkos struktūrą, ieškovės dominuojančią padėtį, taip pat ieškovės 2011 m. balansą, arbitražo teismas mano, kad reikia atsižvelgti ne tik į jos tiekimo sąnaudas, bet ir jos, kaip gamintojos, gautas pajamas (arbitražo sprendimo 127 ir 128 punktai). Jis pažymi, kad šiame balanse tiekimo sąnaudos ir pajamos atitinkamai nurodytos atskirai nuo elektros energijos tiekimo veiklos išlaidų (sąnaudų), todėl atskirtos ir nuo tos veiklos pajamų. Tačiau, jo nuomone, konsoliduotame balanse ieškovės faktinės sąnaudos nurodytos kaip šių dviejų finansinių srautų skirtumas, o šis ieškovės vidinis tiekimo ir gamybos padalinių finansinių srautų perskirstymas grindžiamas „dvišaliu finansiniu susitarimu“ (to arbitražo teismo sprendimo 123 ir 124 punktai). Šiuo klausimu jis primena, kad RAE Sprendime Nr. 692/2011 nurodytos faktinės elektros energijos tiekimo sąnaudos ir jos siejamos, be kita ko, su elektros energijos gamybos sąnaudomis, taip pat su biržos („pool“) rinka ir jos individualiais mechanizmais (šio arbitražo teismo sprendimo 125 punktas).

174    Arbitražo teismo nuomone, galutinė sistemos kaina neatspindi faktinių ieškovės sąnaudų. Jos, kaip vertikaliai integruotos įmonės, faktinės sąnaudos turėtų būti nustatomos per metus, o ne pagal valandas, atsižvelgiant į visų jos turimų elektros energijos gamybos jėgainių visas kintamas ir fiksuotas išlaidas ir jos turėtas pirkimo iš trečiųjų šalių per „DAS sistemą“ pirkimo išlaidas, pridėjus nenaudojant tos sistemos elektros energijos tiekėjų turėtas išlaidas pagal galiojančias normas (arbitražo sprendimo 129 punktas). Šiuo atžvilgiu jis atmeta ieškovės siūlymą nustatyti tarifą pagal galutinę sistemos kainą, remiantis audito įmonės parengta ataskaita (arbitražo teismo sprendimo 131–140 punktai), nes, be kita ko, remiantis RAE Sprendimu Nr. 692/2011, elektros energijos tiekimo kaina turi būti nustatoma taikant metodą, „atspindintį apkrovos kreivę ir visą kiekvienos vartotojų kategorijos suvartojimą, ir kuriuo atsižvelgiama į kiekvieno vartotojo ar vartotojų kategorijos apkrovos kreivę <…>, o ne visos sistemos apkrovos kreivę“. Jis daro išvadą, kad ieškovės siūlomas tarifas negali būti taikomas tokiai kaip įstojusi į bylą šalis vartotojai (šio arbitražo teismo sprendimo 139 ir 140 punktai).

175    Kiek tai susiję su įstojusios į bylą šalies siūlomu tarifu, grindžiamu visų lignitą naudojančių ieškovės jėgainių kintamomis ir fiksuotomis sąnaudomis, arbitražo teismas primena, kad, pirma, pagal RAE Sprendimą Nr. 692/2011 toks tarifas turi atspindėti gamybos sąnaudų, tiekimo valdymo sąnaudų ir protingos pelno maržos sumą (arbitražo teismo sprendimo 141–145 punktai) ir, antra, jis atitinka eksperto M. K. aprašytą „C tarifą“, atspindintį minimalias ilgalaikes išlaidas kiekvienam vartotojui, ir iš esmės šis ekspertas mano, kad jis grindžiamas visomis bazinės apkrovos jėgainės, t. y. naudojančios lignitą ar akmens anglis, sąnaudomis, priešingai, nei ieškovės siūlytas tarifas, grindžiamas gautinės sistemos kainos dinaminiu svertiniu vidurkiu (arbitražo sprendimo 148 ir 149 punktai). Anot jo, šią nuomonę patvirtina kiti ekspertai, kurių vertinimai apibendrinti arbitražo teismo sprendimo 150–154 punktuose. Jis daro išvadą, kad tas tarifas atitinka elektros energijos rinkoje visiškai tinkamą praktiką, kai vartotoja, kaip antai įstojusi į bylą šalis, moka tarifą, grindžiamą visomis lignitą naudojančių bazinės apkrovos jėgainių sąnaudomis, ir kad toks tarifas atitinka RAE Sprendime Nr. 692/2011 nustatytus kriterijus (arbitražo teismo sprendimo 155 ir 156 punktai).

176    Šiuo klausimu arbitražo teismas atmeta ieškovės argumentus, kuriais siekiama ginčyti šį vertinimą, nes jos siūlomas tarifas nesuderinamas su RAE sprendimais Nr. 692/2011 ir Nr. 798/2011 dėl to, kad taikant tokį tarifą visas sąnaudas reikia vienodai paskirstyti visiems vartotojams, todėl kiekvienas jų moka tokią pačią kainą už visas dienos valandas. Šis „horizontalaus paskirstymo tarifas“ lemtų gerokai didesnes kainas namų ūkiams ir kitiems tipinio vartojimo profilio neturintiems vartotojams, t. y. pikinės apkrovos kainas (arbitražo teismo sprendimo 156–163 ir 169 punktai). Tas pats pasakytina ir dėl ieškovės argumento, kad lignitą naudojančių bazinės apkrovos jėgainių sąnaudos neatspindi tiekimo sąnaudų, nes tam teismui pateiktas ginčas kilo ne dėl ieškovės sąnaudų, o dėl šias sąnaudas padengiančio tarifo taikymo atsižvelgiant į įstojusios į bylą šalies vartojimo profilį, remiantis RAE Sprendimu Nr. 692/2011, ir atsižvelgiant į RAE sprendimus Nr. 798/2011 ir Nr. 8/2010. To teismo nuomone, jeigu įstojusios į bylą šalies siūlomi tarifai būtų atskirai taikomi kiekvienam vartotojui ar kiekvienai vartotojų kategorijai, būtų susigrąžintos visos ieškovės kiekvienų metų sąnaudos, o tai atitinka pagrindinius tarifų nustatymo principus ir arbitražinio susitarimo sąlygas (arbitražo teismo sprendimo 165 punktas). Be to, jis nesutinka, kad įstojusios į bylą šalies siūlomas tarifas lemia skirtingų vartotojų kategorijų kryžminį subsidijavimą ar gali iškraipyti konkurenciją, ir atmeta kitus ieškovės argumentus, kuriais siekiama ginčyti šį vertinimą (arbitražo teismo sprendimo 166–183 punktai).

177    Galiausiai dėl arbitražiniame susitarime nustatytų tiekimo sąlygų pagrįstumo arbitražo teismo sprendimo 184–207 punktuose arbitražo teismas iš esmės nurodo:

–        ieškovės siūlymo galutine sistemos kaina grindžiamo tarifo taikymas įstojusiai į bylą šaliai nesuderinamas su arbitražiniu susitarimu, nes tas tarifas neatspindi faktinių ieškovės sąnaudų (185 ir 186 punktai),

–        A‑150 tarifo taikymas įstojusiai į bylą šaliai nesuderinamas arbitražiniu susitarimu (187 punktas),

–        iš visų siūlytų tarifų nustatymo metodų su arbitražiniu susitarimu suderinamas tik tas, pagal kurį vienai zonai nustatomas fiksuotas tarifas visoms metų valandoms ir grindžiamas ieškovės valdomų lignitą naudojančių jėgainių sąnaudomis (188 punktas),

–        susitarimo projektas turi būti atnaujintas, pakeistas ir pakoreguotas taip: šiuo tikslu pagal tarifą turi būti nustatyta kaina, atitinkanti įstojusios į bylą šalies vartojimo charakteristikas ir padengianti bent ieškovės sąnaudas per nagrinėjamą laikotarpį (189 punktas),

–        ieškovė nepateikė pakankamai informacijos, įrodančios faktines šių lignitą naudojančių jėgainių sąnaudas per nagrinėjamą laikotarpį (191 punktas),

–        į informaciją apie akmens anglis ar lignitą naudojančių jėgainių, kurios galėjo būti ar bus ateityje pastatytos, sąnaudas negalima atsižvelgti, nes ji nesusijusi su esamomis jėgainėmis per nagrinėjamą laikotarpį (193 punktas),

–        remiantis M. B. garbės deklaracija, kurioje pateikta išsami ir patikima informacija apie ieškovės turimų lignitą naudojančių jėgainių sąnaudas per nagrinėjamą laikotarpį, lignito kuro sąnaudos 2009 m. sudarė 24,5 euro už MWh, o „energijos“ sąnaudos, t. y. fiksuotos sąnaudos, pridėjus kintamas sąnaudas, nesusijusias su kuro sąnaudomis, nuvertėjimą ir finansines gamybos sąnaudas, sudarė 12,2 euro už MWh, todėl visos lignitą naudojančių jėgainių gamybos sąnaudos sudarė 36,46 euro už MWh, o pakoregavus atsižvelgiant į pagrįstas gavybos ir prekybos sąnaudas – 37,34 euro už MWh (195 punktas),

–        ieškovės vieneto fiksuotos sąnaudos, kurias turi apmokėti įstojusi į bylą šalis, pagal arbitražo teismo sprendimo 200 punkte pateiktą skaičiavimą sudaro 12,1 euro už MWh (201 punktas),

–        reikia nustatyti, kad įstojusios į bylą šalies charakteristikas atitinkantis ir ieškovės sąnaudas padengiantis tarifas per nagrinėjamą laikotarpį sudaro 36,6 euro už MWh (24,5 + 12,1) (grynąją) sumą (202 punktas),

–        atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad, pirma, pagal 2012 m. sausio mėn. tarifą įstojusi į bylą šalis ieškovei moka įvairias įmokas, mokesčius už paslaugas ir sąnaudas, sudarančius 4,06 euro už MWh, ir, antra, įstojusios į bylą šalies suvartojimas praktiškai nekinta visus metus ir per nagrinėjamą laikotarpį nepakito, ši suma yra pagrįstas dydis už tą laikotarpį ir nustatomas visas tarifas sudaro 40,66 euro už MWh (36,6 + 4,06) (203 punktas),

–        dėl 4 710 valandų susitarime visa ieškovės įstojusiai į bylą šaliai nustatyta mokėti vieneto kaina sudarė 40,70 euro už MWh ir apėmė visas to susitarimo 1.2 punkte nurodytas išlaidas, todėl įrodyta, kad ši kaina apima tiek ieškovės gamybos sąnaudas, tiek šias išlaidas (204 ir 205 punktai),

–        tarifas, kurį pagal susitarimą ieškovė sutiko taikyti įstojusiai į bylą šaliai už elektros energijos tiekimą 4 710 val. per metus, t. y. 40,7 euro už MWh, jeigu jis taikomas už visas metų valandas, padengia visas ieškovės sąnaudas, t. y. 36,6 euro už MWh, ir tai atitinka įstojusios į bylą šalies vartojimo charakteristikas, kaip tai suprantama pagal arbitražinį susitarimą, jeigu pridedami taikomi mokesčiai (40,66 euro už MWh) (206 punktas).

178    Šio sprendimo 171–177 punktuose išdėstytas arbitražo teismo sprendimo balsų daugumos vertinimas ginčijamas to arbitražo teismo sprendimo 217–262 punktuose pateiktu mažumos balsavimu.

179    Dėl ieškovės sąnaudų arbitražo teismo sprendime balsų mažuma iš esmės teigia, jog negalima nepaisyti aplinkybės, kad dabar, kaip per nagrinėjamą laikotarpį, ieškovė veikia kaip vertikaliai integruota įmonė, tuo pačiu metu gaminanti ir tiekianti elektros energiją. Šį statusą turinčios ieškovės faktines sąnaudas per metus, o ne už valandas, sudaro visų jos elektros energijos gamybos jėgainių visos kintamos ir fiksuotos sąnaudos per nagrinėjamą laikotarpį, pridėjus jos pirkimų iš trečiųjų asmenų per „DAS sistemą“ sąnaudas ir elektros energijos tiekėjų turėtas sąnaudas nenaudojant tos sistemos, nustatytos pagal galiojančias normas, įskaitant elektros energijos tiekimo pažymėjimus (PDC), kintamų sąnaudų susigrąžinimo mechanizmą, CO2 išmetimo teisių pirkimo sąnaudas, kitus valstybės nustatytus mokesčius, kaip antai sistemos ir tinklo naudojimo mokesčius, specialų išmetamų dujinių teršalų mokestį ir visus mokesčius, tam tikromis aplinkybėmis mokamus pagal Graikijos elektros energijos tiekimą reglamentuojančius įstatymus. Kadangi reikšmingų sąnaudų dydį lemia būtent gamyba ir trečiųjų šalių tiekimas, kintantis kas dieną ir kas valandą, todėl šiuo tikslu būtų pagrįsta nustatyti 70/30 santykį. Jeigu būtų vertinami izoliuotai ar dėmesys būtų sutelktas į vieną iš šių dviejų elementų, nepaisant kito, tai prieštarautų arbitražiniame susitarime nustatytiems kriterijams, taikomiems ieškovės, kaip vertikaliai integruotos įmonės, faktinėms sąnaudoms. Dėl tų pačių priežasčių sąnaudos negali būti laikomos tik energijos gamybos sąnaudomis ar jos negali būti nustatomos atsižvelgiant tik į vieną ieškovės valdomų jėgainių kategoriją (arbitražo teismo sprendimo 217–222 punktai).

180    Arbitražo teismo sprendime balsų mažuma nurodo priežastis, dėl kurių ji mano, kad balsų dauguma rėmėsi klaidingu tarifų nustatymo metodu, atsižvelgdama į visas ieškovės faktines sąnaudas (arbitražo teismo sprendimo 227–262 punktai).

181    Arbitražo teismo sprendimo balsų mažumos nuomone, pirmiausia balsų dauguma iš esmės pripažįsta, kad būtent galutinė sistemos kaina neatspindi faktinių ieškovės sąnaudų ir naudojama ne vien šioms sąnaudoms nustatyti, bet laiko atžvilgiu išdėstyta ta kaina taip pat yra priemonė nustatyti trečiųjų šalių ieškovei tiektos elektros energijos kiekio tarifą. Pagal ieškovės siūlomą metodą tiekimo sąnaudos būtų priskiriamos vartotojams ir jis grindžiamas būtent sistemos savybėmis, remiantis kiekvieno vartotojo valandiniu suvartotu elektros energijos kiekiu. Pagal šį metodą didieji vartotojai mokėtų mažesnę kainą nei vartojantys piko metu, nes elektros energijos tiekimo sąnaudos būtų paskirstytos didesniam valandų skaičiui. Taigi šis metodas visiškai suderinamas su RAE Sprendime Nr. 692/2011 nustatytais principais, arbitražinio susitarimo kriterijais ir kontrahenčių ketinimais. Tai yra sąnaudomis grindžiamas metodas, pagal kurį atsižvelgiama, pirma, į kiekvieno vartotojo profilį, be kita ko, jų vartojimo kreivę ir jų apkrovos koeficientą, antra, jis tiksliau atspindi faktines energijos tiekimo sąnaudas (gamybos sąnaudas, keitimo sąnaudas, pagrįstą pelną), trečia, nelemia kainų, neleidžiančių naujiems konkurentams įeiti į rinką, o taip būtų, jeigu tarifų nustatymas būtų grindžiamas pigiausiu energijos šaltiniu, ir, ketvirta, juo atsižvelgiama į tai, kad įstojusiai į bylą šaliai kartu su kitais vartotojais energija reikalinga kiekvieną visą parą (to sprendimo 231 ir 232 punktai).

182    Toliau arbitražo teismo sprendime balsų mažuma iš esmės primena tris audito įmonės technines ataskaitas, pagal kurias vidutinės per tam tikrą laiką ieškovės turėtos energijos gamybos ir trečiųjų šalių tiektos elektros energijos sąnaudos 2011 m. sudarė 72,42 euro už MWh, 2012 m. – 78,53 euro už MWh. Šioms kainoms turėtų būti taikoma nuolaida už kiekį pagal konkurencijos teisės reikalavimus (to sprendimo 233 ir 234 punktai).

183    Be to, arbitražo teismo sprendime balsų mažuma kritikuoja dėl tarifų nustatymo metodo pateiktus argumentus, be kita ko, kaip nesuderinamus su arbitražinio sprendimo ir RAE Sprendimo Nr. 692/2011 reikalavimais (to sprendimo 235–249 punktai). Konkrečiai nuoroda į kintamas ir fiksuotas pigiausių gamybos pajėgumų sąnaudas iškreiptų ieškovės sąnaudas, nes energijos gamybos jėgainių fiksuotų ir kintančių sąnaudų derinys skiriasi, nelygu veiklos valandų skaičius. Taigi nuoroda į naudojant lignitą pagamintą energiją sudaro klaidingą įspūdį, kad sąnaudos sumažės piko valandomis, nes ja atsižvelgiama tik konkrečios jėgainių kategorijos kintamas sąnaudas, bet neatsižvelgiama į jėgainių, kurių visos vienetinės gamybos sąnaudos yra didesnės per tą patį laikotarpį, dalyvavimą (to sprendimo 245 punktas). Be to, balsų daugumos patvirtintas tarifų nustatymo metodas tinkamai neskatina racionaliau naudoti energijos, nes nepagrįstai riboja vartotojų pajėgumą gauti naudos iš lignitą naudojančių jėgainių mažesnių kintamų sąnaudų (to sprendimo 246 punktas). Beje, tas metodas kelia didelę grėsmę, kad naujiems konkurentams bus sukurtos kliūtys patekti į rinką ir sustiprinama dempingo galimybė. Taip pat nepagrįstai nustatytas ryšys tarp įstojusiai į bylą galimo taikyti tarifo ir lignitą naudojančių jėgainių sąnaudų, nes jos visą pagamintą energiją perduoda biržos („pool“) rinkai, todėl neįmanoma patikrinti tokio ryšio buvimo. Taigi vartotojams, prisidedantiems prie visos paklausos susiformavimo, energiją tiektų įvairios mažų, vidutinių ar didelių kainų, kurios skiriasi, nelygu energijos vartojimo valandos, jėgainės. Šiuo atžvilgiu įstojusi į bylą šalis nebūtų išimtis, ji prisidėtų prie sistemos paklausos tiek piko, tiek ne piko valandomis, todėl tarifas turėtų atspindėti vidutines visų jėgainių veiklos sąnaudas (to sprendimo 247 ir 248 punktai).

184    Galiausiai arbitražo teismo sprendime balsų mažuma ginčija vieneto kainos nustatymo metodą, pagal kurį bazinė apkrova susiejama su bazinės apkrovos vienetu (to sprendimo 250–262 punktai). Siekiant logikos ir sisteminio nuoseklumo, toks metodas turėtų būti grindžiamas visomis lignitą naudojančios jėgainės fiksuotomis ir kintamomis sąnaudomis, o ne kelių metodologinių požiūrių nulemtu sąnaudų elementų deriniu. Be to, toks skaičiavimas iš esmės susijęs su atitinkamo tiekėjo esamos jėgainės sąnaudomis ir neturėtų būti atsižvelgiama į hipotetinius modelius (to sprendimo 251 punktas). Dėl lignitą naudojančių jėgainių kintamų sąnaudų balsų mažuma ginčija M. B. išvadų pagrįstumą (to sprendimo 252 ir 253 punktai). Iš esmės, jos nuomone, neįrodyta, kad susitarime numatytas 40,7 euro už MWh tarifas padengia ieškovės gamybos sąnaudas ir mokesčius (to sprendimo 254 ir paskesni punktai), ir tarifas jokiu būdu neturi būti mažesnis nei 46,08 euro už MWh, atsižvelgiant į tai, kad vidutinės lignito sąnaudos yra 33,98 euro už MWh, ir t. t., ir į 12,1 euro už MWh energijos kainą (to sprendimo 262 ir 274 punktai). Galiausiai ji abejoja dėl balsų daugumos išvadų, atsižvelgdama į valstybės pagalbai taikomas taisykles (to sprendimo 263–268 punktai).

185    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija neturėjo teisės netikrinti, ar remiantis sudėtinga įprastų rinkos sąlygų analize arbitražo teismo sprendime balsų daugumos nustatytas nagrinėjamas tarifas įstojusiai į bylą šaliai galėjo suteikti pranašumą, todėl buvo valstybės pagalba, nebent jai nebūtų kilę abejonių ar didelių sunkumų.

186    Pirma, arbitražo teismo sprendimo išsamus motyvų, dėl kurių ginčijosi balsų mažuma ir dauguma, išdėstymas įrodo, kad, siekiant nustatyti tinkamų tarifų metodą, be kita ko, ieškovės „faktines“ sąnaudas, reikia atlikti sudėtingus ekonominius ir techninius Graikijos elektros energijos rinkos struktūros ir veikimo, taip pat atitinkamos įstojusios į bylą šalies ir ieškovės ekonominės padėties, be kita ko, jų sudaromų sandorių, reikšmingų, siekiant nustatyti, ar energijos tiekimo tarifas atitinka „rinkos kainą“, vertinimus. Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 164–185 punktuose pateiktų argumentų, pritaikiusi tik privataus ūkio subjekto principą, nagrinėdama, ar toks ūkio subjektas būtų kreipęsis į arbitražo teismą, kaip tai padarė ieškovė, Komisija perdavė įgaliojimus atlikti šiuos sudėtingus vertinimus Graikijos institucijoms ir neįvykdė jai nustatytos kontrolės pareigos, primintos šio sprendimo 143–148 punktuose, gal net padarė teisės ir vertinimo klaidą šiuo klausimu.

187    Antra, atsižvelgiant į arbitražo teismo sprendime balsų daugumos ir mažumos pateiktą išsamią ir prieštaringą informaciją, reikia pažymėti, kad, turėdama omenyje per administracinę procedūrą ieškovės pateiktą informaciją, be kita ko, tris audito įmonės technines ataskaitas, Komisija turėjo pati išanalizuoti klausimą, ar, be kita ko, arbitražo teismo taikytas ieškovės sąnaudų nustatymo metodas buvo tinkamas ir pakankamai tikėtinas, siekdama nustatyti, ar nagrinėjamas tarifas atitiko įprastas rinkos sąlygas, nes buvo didelių sunkumų ar abejonių, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 3 ir 4 dalis, nustatant, ar suteikta valstybės pagalba, dėl kurių reikėjo nuspręsti pradėti oficialią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

188    Šiuo klausimu Komisijai tikrai turėjo kilti abejonių atsižvelgiant į šias aplinkybes, dėl kurių ginčytasi, dėl:

–        ieškovės sąnaudų apibūdinimo, remiantis jos, kaip vertikaliai integruotos įmonės, statusu, kurios konsoliduotas balansas grindžiamas ieškovės tiekimo vienetų ir gamybos vienetų vidiniu finansinių srautų perskirstymu (remiantis vadinamuoju „dvišaliu finansiniu susitarimu“) (žr. šio sprendimo 173 punktą),

–        tariamo būtinumo nustatyti ieškovės faktines sąnaudas per metus, o ne pagal valandas, atsižvelgiant, be kita ko, į bendras visų jos turimų elektros energijos gamybos jėgainių kintamas ir fiksuotas sąnaudas (žr. šio sprendimo 174 punktą),

–        viena vertus, DEI/PwC siūlyto tarifo, grindžiamo galutine sistemos kaina ir dinaminiu svertiniu vidurkiu, lemiančio „horizontalaus paskirstymo tarifą“, arba, kita vertus, įstojusios į bylą šalies siūlyto tarifo, grindžiamo lignitą naudojančių ieškovės jėgainių fiksuotomis ir kintamomis sąnaudomis, t. y. ilgalaikėmis kiekvieno vartotojo minimaliomis sąnaudomis, pasirinkimo reikšmingumo (žr. šio sprendimo 174 punktą),

–        dėl šių siūlytų tarifų ryšio su poreikiu padengti ieškovės faktines sąnaudas (kintamas ir fiksuotas) ir jo pasekmių skirtingiems vartojimo profiliams taikytiniems tarifams, tiek esant bazinei apkrovai, kaip įstojusios į bylą šalies atveju, tiek pikinei arba didelei apkrovai (žr. šio sprendimo 174 punktą),

–        dėl galimo tarifų nustatymo pasirinkimo metodo poveikio konkurencijai Graikijos elektros energijos rinkoje (žr. šio sprendimo 176 punktą),

–        dėl ieškovės pateiktos informacijos, siekiant įrodyti savo faktines sąnaudas, be kita ko, susijusias su lignitą naudojančių jėgainių veikla, pakankamumo (žr. šio sprendimo 177 punktą).

189    Reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei mano Komisija, antrajame ginčijamame sprendime ji neįvykdė kontrolės reikalavimų, atsižvelgdama į objektyvią abejonių ar didelių sunkumų sąvoką, o tik „be kita ko“ rėmėsi Graikijos elektros energijos rinką reglamentuojančiais teisės aktais (18, 20, 21, 29, 33, 37, 40 ir 41 konstatuojamosios dalys, taip pat 5, 6 ir 13–18 išnašos), įstojusios į bylą šalies vartojimo profiliu (31 konstatuojamoji dalis ir 3 išnaša), ieškovės, kaip elektros energijos gamintojos ir tiekėjos, charakteristikomis (30 konstatuojamoji dalis ir 7 išnaša) ir bendromis ieškovės ir įstojusios į bylą šalies ginčo aplinkybėmis (2.1 ir 2.2 skirsniai ir 34–38 bei 42 konstatuojamosios dalys).

190    Be to, atsižvelgiant į tai, kad Komisija nenagrinėjo šios sudėtingos ekonominės ir techninės informacijos, prireikus pasitelkdama išorės ar vidaus ekspertus, ir nemotyvavo antrojo ginčijamo sprendimo, nebūtina ir teisiškai neprivaloma Bendrajam Teismui Komisijos vertinimo pakeisti savuoju. Šiuo klausimu Sąjungos teismas neturi nei Komisijos vertinimo pakeisti savuoju, nei pašalinti galimos ginčijamo sprendimo motyvavimo spragos kitais motyvais, antraip viršytų pagal SESV 263 straipsnį vykdomos kontrolės ribas (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 24 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, C‑73/11 P, EU:C:2013:32, 75, 88 ir 89 punktus; 2013 m. spalio 24 d. Sprendimo Land Burgenland ir kt. / Komisija, C‑214/12 P, C‑215/12 P ir C‑223/12 P, EU:C:2013:682, 77 ir 78 punktus, taip pat juose nurodytą jurisprudenciją ir 2019 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Mytilinaios Anonymos Etairia – Omilos Epicheiriseon, C‑332/18 P, EU:C:2019:1065, 128–131 punktus).

191    Vadinasi, šiuo atveju Bendrasis Teismas neturi vertinti skirtingų ieškovės priekaištų ir argumentų dėl galimai klaidingo teisinio ar faktinio arbitražo teismo nustatyto nagrinėjamo tarifo vertinimo pagrįstumo, nei klausimo, ar šis atvejis panašus į situaciją, dėl kurios priimtas Sprendimas Alcoa. Pirmiau pateiktos informacijos pakanka išvadai, kad, išsamiau neišnagrinėjus pranašumo kriterijaus taikymui reikšmingos informacijos, ypač klausimo, ar nagrinėjamas tarifas atitiko įprastas rinkos sąlygas, Komisijai turėjo kilti didelių sunkumų ar abejonių, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 3 ir 4 dalis, dėl kurių ji turėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

c)      Išvados dėl bylos T‑740/17

192    Todėl reikia pripažinti pagrįstais trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus bei penktojo pagrindo pirmą ir antrą dalis ir nereikia priimti sprendimo dėl kitų to pagrindo dalių.

193    Vadinasi, reikia patenkinti ieškinį byloje T‑740/17 ir panaikinti antrąjį ginčijamą sprendimą ir nereikia priimti sprendimo dėl kitų pagrindų.

194    Kadangi antrasis ginčijamas sprendimas paskelbtas negaliojančiu, kaip tai suprantama pagal SESV 264 straipsnio pirmą pastraipą, jis atgaline data pašalinamas iš teisės sistemos ir laikomas niekada neegzistavusiu (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo River Kwai International Food Industry / AETMD, C‑144/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:266, 45–57 punktus). Vadinasi, tas sprendimas negalėjo panaikinti ir pakeisti nei pirmojo ginčijamo sprendimo, nei ginčijamo rašto.

195    Todėl, kaip per teismo posėdį pripažino Komisija, jeigu taip būtų nuspręsta, bylos T‑639/14 RENV ir T‑352/15 neprarado dalyko ir reikia priimti sprendimą dėl ieškinių tose bylose.

C.      Dėl bylos T‑352/15

196    Dėl ieškinio byloje T‑352/15 pakanka konstatuoti, kad, pirma, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 194 ir 195 punktuose, jo dalykas išlieka, todėl reikia atmesti Komisijos prašymą pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo.

197    Antra, dėl šio sprendimo 70–103 punktuose nurodytų motyvų, mutatis mutandis taikomų pirmajam ginčijamam sprendimui, kurio turinys beveik tapatus antrojo ginčijamo sprendimo turiniui, ieškinį reikia pripažinti priimtinu.

198    Prieš panaikinimo pagrindus, kuriais remiamasi grindžiant tą ieškinį, esančioje įvadinėje dalyje nurodytas ieškinio dalykas, t. y. nurodomas „[didelių] abejonių“ ar „didelių sunkumų“, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, buvimas. Taip pat pirmajame, trečiajame, ketvirtajame, penktajame ir šeštajame pagrinduose padaryta aiški nuoroda į sąvokas „abejonės“ ar „dideli sunkumai“ (ieškinio 61, 62, 87, 100, 114, 119, 134, 158, 176 ir 196 punktai). Kiek tai susiję su antruoju pagrindu, pateiktu dėl pareigos motyvuoti ir kruopščiai bei išsamiai išnagrinėti konkretų atvejį, kuris iš esmės yra formalus ir procesinio pobūdžio, mutatis mutandis taikomi šio sprendimo 100 punkte nurodyti argumentai.

199    Trečia, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamų sprendimų turinys beveik identiškas, dėl šio sprendimo 138–192 punktuose nurodytų motyvų reikia pripažinti pagrįstais antrąjį ir trečiąjį pagrindus bei ketvirtojo pagrindo pirmą ir antrą dalis, atitinkančius trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus ir penktojo pagrindo pirmą ir antrą dalis byloje T‑740/17.

200    Vadinasi, taip pat reikia patenkinti ieškinį byloje T‑352/15 ir panaikinti pirmąjį ginčijamą sprendimą ir nereikia priimti sprendimo dėl kitų ieškovės pateiktų ieškinio pagrindų bei jų dalių.

201    Kadangi atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 194 punkte, pirmasis ginčijamas sprendimas yra negaliojantis, jis negalėjo panaikinti ir pakeisti ginčijamo rašto, todėl byla T‑639/14 RENV negalėjo prarasti dalyko.

202    Taigi dėl šios priežasties reikia priimti sprendimą ir dėl bylos T‑639/14 RENV.

D.      Dėl bylos T‑639/14 RENV

1.      Dėl prašymo pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo, ir dėl priimtinumo

203    Pirmiausia reikia atmesti Komisijos prašymą pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo, dėl šio sprendimo 194 ir 201 punktuose nurodytų motyvų.

204    Dėl ieškinio priimtinumo pakanka priminti šio sprendimo 70–103 punktuose nurodytus motyvus, mutatis mutandis taikomus ginčijamam raštui, iš kurių matyti, kad tai yra aktas, kurį galima ginčyti.

205    Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad priimdama ginčijamą raštą Komisija nusprendė nutraukti bylą ir užbaigti pirminę patikrinimo procedūrą, pradėtą apeliantei pateikus skundą, konstatavusi, kad pradėtas tyrimas neleido padaryti išvados apie pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį, buvimą, todėl atsisakė pradėti oficialią tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje. Teisingumo Teismas nusprendė, kad taip Komisija priėmė galutinę poziciją dėl apeliantės prašymo konstatuoti SESV 107 ir 108 straipsnių pažeidimą. Jis nurodė: kadangi šiuo raštu trukdoma apeliantei pateikti savo pastabas per oficialią tyrimo procedūrą, juo sukeliama privalomų teisinių pasekmių, turinčių įtakos apeliantės interesams. Jis padarė išvadą, kad šis sprendimas yra aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 31 d. Sprendimo DEI / Komisija, C‑228/16 P, EU:C:2017:409, 30 ir 31 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

206    Be to, prieš pagrindus, kuriais remiamasi grindžiant ieškinį, esančioje įvadinėje dalyje nurodytas dalykas, t. y. siekiama remtis „[didelių] abejonių“ ar „didelių sunkumų“, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, buvimu (žr. ieškinio 51–53 punktus). Taip pat padaryta aiški nuoroda į sąvokas „abejonės“ ar „dideli sunkumai“ antrajame ir trečiajame pagrinduose, pateiktuose dėl priskirtinumo (ieškinio 90 ir 128 punktai) ir pranašumo kriterijų (ieškinio 145 ir 152 punktai). Dėl pirmojo ir ketvirtojo pagrindų pakanka konstatuoti, kad jie yra formalaus ir procesinio pobūdžio ir susiję būtent su klausimu, ar Komisija ištyrė ir motyvavo visas reikšmingas aplinkybes, būtinas per pirminę tyrimo procedūrą kylančioms abejonėms ar dideliems sunkumams pašalinti (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 10 d. Sprendimo Smurfit Kappa Group / Komisija, T‑304/08, EU:T:2012:351, 81 punktą; 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo a&o hostel and hotel Berlin / Komisija, T‑578/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:437, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Achemos Grupė ir Achema / Komisija, T‑417/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:597, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

207    Todėl ieškinį reikia pripažinti priimtinu, kiek tai susiję su visais pagrindais, kuriais jis grindžiamas.

2.      Dėl esmės

a)      Dėl panaikinimo pagrindų

208    Grįsdama šį ieškinį ieškovė remiasi keturiais panaikinimo pagrindais.

209    Pateikdama pirmąjį pagrindą ieškovė tvirtina, kad ginčijamu raštu pažeisti esminiai procedūriniai reikalavimai, nes Komisija nesilaikė sprendimui nutraukti skundo nagrinėjimą keliamų procedūrinių sąlygų.

210    Pateikdama antrąjį pagrindą ieškovė teigia, kad Komisija padarė akivaizdžią „teisės ir fakto“ vertinimo klaidą, aiškindama ir taikydama SESV 107 ir 108 straipsnius, nes nusprendė, kad nagrinėjama priemonė nepriskirtina Graikijos valstybei, todėl nėra valstybės pagalba.

211    Pateikdama trečiąjį pagrindą ieškovė mano, kad Komisija padarė akivaizdžią „teisės ir fakto“ vertinimo klaidą, aiškindama ir taikydama SESV 107 ir 108 straipsnius, nes nusprendė, kad nagrinėjama priemonė įstojusiai į bylą šaliai nesuteikė pranašumo.

212    Pateikdama ketvirtąjį pagrindą ieškovė teigia, kad Komisija neįvykdė pareigos motyvuoti, pareigos išnagrinėti visas reikšmingas teisines ir faktines aplinkybes, taip pat pažeidė gero administravimo principą.

b)      Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu

213    Iš esmės ieškovė teigia, kad ginčijamas raštas turi formos ar procedūrinių trūkumų, nes, užuot siuntusi tą Konkurencijos GD skyriaus vadovo pasirašytą jai adresuotą raštą, Komisija turėjo priimti oficialų sprendimą pagal Reglamento Nr. 2015/1589 24 straipsnio 2 dalį ir jį išsiųsti Graikijos Respublikai.

214    Įstojusios į bylą šalies palaikoma Komisija atsikerta, kad pirmąjį ginčijamą sprendimą priėmė Komisijos narių kolegija pagal Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnį, todėl ginčijamu raštu, kurį papildė tas sprendimas, nepažeisti esminiai procedūriniai reikalavimai. Ji nurodo, kad ieškovė ir toliau painioja savo pagrindinius argumentus, kad šis sprendimas tinkamai pakeitė šį raštą, todėl reikia nuspręsti, kad nereikia priimti sprendimo, ir subsidiarius argumentus, kad tuo sprendimu ištaisyti minėto rašto trūkumai. Vis dėlto tuo pačiu sprendimu „pridėti elementai“ skirti būtent šiam tikslui.

215    Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad, pirma, vėliausiai priimdama antrąjį ginčijamą sprendimą Komisija pripažino, kad šis pagrindas pagrįstas. Iš tikrųjų ginčijamas raštas yra galutinė Komisijos tarnybų pozicija, kad reikia nutraukti ieškovės skundų nagrinėjimą. Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad toks raštas yra sprendimas, kurį galima ginčyti, priimtas užbaigiant pirminį tyrimo etapą pagal Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 2 ar 3 dalis, netiesiogiai adresuotas atitinkamai valstybei narei, todėl jį turi priimti Komisija, kaip kolegiali institucija (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑521/06 P, EU:C:2008:422, 37–40 punktus; 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑362/09 P, EU:C:2010:783, 63 punktą ir 2017 m. gegužės 31 d. Sprendimo DEI / Komisija, C‑228/16 P, EU:C:2017:409, 29 punktą).

216    Be to, Komisija pripažįsta, kad ginčijamas raštas nepriimtas pagal šiuo klausimu reikšmingas procedūros taisykles (žr. šio sprendimo 222 punktą), ir būtent tai yra pagrindas, kurį ji nurodo antrojo ginčijamo sprendimo 8 ir 51 konstatuojamosiose dalyse ir atsiliepime į ieškinį byloje T‑740/17 dėl to rašto atšaukimo ir pakeitimo šiuo sprendimu, remdamasi 2017 m. gegužės 31 d. Sprendime DEI / Komisija (C‑228/16 P, EU:C:2017:409, 32, 40 ir 41 punktai) Teisingumo Teismo nustatytais reikalavimais.

217    Todėl šį pagrindą reikia pripažinti pagrįstu.

c)      Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo akivaizdžia „teisės ir fakto“ vertinimo klaida, padaryta aiškinant ir taikant SESV 107 ir 108 straipsnius dėl priskirtinumo kriterijaus

218    Iš esmės ieškovė teigia, kad Komisija padarė akivaizdžią „teisės ir fakto“ vertinimo klaidą, aiškindama SESV 107 ir 108 straipsnius ir tvirtindama, kad arbitražo teismo sprendimas negalėjo būti Graikijos valstybei priskirtina pagalbos priemonė. Jos nuomone, kreipimasis į arbitražo teismą yra ginčų sprendimui bendrosios kompetencijos teismuose alternatyvus mechanizmas, iš esmės sukeliantis tų pačių teisinių pasekmių, be kita ko, dėl privalomojo pobūdžio ir galiausiai priimto sprendimo vykdytinumo. Ji mano, kad tas arbitražo sprendimas dėl savo pobūdžio ir dalyko yra Graikijos valstybei priskirtinas viešosios valdžios aktas, kuris teisiškai privalomai įpareigoja naudoti valstybės išteklius ir yra vykdytinas. Ji daro išvadą, kad nagrinėjamas tarifas priskirtinas Graikijos valstybei, todėl Komisijai turėjo bent kilti „didelių abejonių“, vadinasi, ji turėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, kad ieškovė galėtų, be kita ko, pateikti pastabų.

219    Įstojusios į bylą šalies palaikoma Komisija pažymi, kad antrasis ir trečiasis pagrindai susiję su priskirtinumo ir pranašumo sąlygomis. Atsiliepime į ieškinį ji tik teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad valstybės pagalbos buvimo nustatymui keliamos sąlygos yra kumuliacinės, išvadai dėl valstybės pagalbos nebuvimo padaryti pakanka nustatyti, kad bent viena iš šių dviejų sąlygų netenkinama. Paskui ji pateikia nuomonę tik apie klausimą, ar galima atmesti pranašumo buvimą, remiantis tuo, kad ieškovė veikė kaip apdairus privatus investuotojas.

220    Be to, triplike Komisija teigia, kad antrasis ir trečiasis pagrindai netinkami, nes nė vienas iš jų atskirai nelemia ginčijamo rašto panaikinimo. Kadangi tame rašte darant išvadą dėl valstybės pagalbos nebuvimo šiuo tikslu remiamasi bendru priskirtinumo ir pranašumo sąlygų nebuvimu, ieškovė turėjo nurodyti vieną pagrindą, grindžiamą SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl klaidingo tiek priskirtinumo, tiek pranašumo vertinimo. Taigi vien antrasis pagrindas negali lemti tokio panaikinimo, „nes to pagrindo argumentai neapima pranašumo nebuvimo, ir to pakanka, siekiant nuspręsti, kad valstybės pagalba nesuteikta“. Tai pasakytina ir dėl trečiojo pagrindo, „nes to pagrindo argumentai neapima priskirtinumo nebuvimo, ir to pakanka, siekiant nuspręsti, kad valstybės pagalba nesuteikta“.

221    Komisija iš esmės pažymi, kad priskirtinumo nebuvimas nėra ginčijamo rašto motyvavimo „esminė dalis“. Šis aspektas, kaip pranašumo nebuvimo aspektas, šiame rašte nagrinėti tik labai glaustai ir išvada dėl valstybės pagalbos nebuvimo grindžiama šiais dviem vienodos reikšmės elementais. Tačiau pirmojo ginčijamo sprendimo motyvuose dėmesys sutelktas į pranašumo nebuvimą, nes jo pakako išvadai dėl valstybės pagalbos nebuvimo padaryti. Taigi ginčijamame rašte šiuo klausimu pateikta tik „visiškai preliminari“ išvada, ne taip aiškiai suformuluota kaip oficialiame Komisijos sprendime.

222    Komisija ginčija, kad siekė išvengti ginčijamo rašto teisminės kontrolės. Ji nurodo, kad tas raštas yra visiškai preliminari jos tarnybų nuomonė. Ji pažymi, kad tik per klaidą, todėl neteisėtai, šiame rašte jį pasirašęs pareigūnas tų tarnybų nuomonę suformulavo kaip galutinę. Ji tvirtina, kad vis dėlto šis esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas buvo ištaisytas priėmus antrąjį ginčijamą sprendimą ir pateikus jos galutinį ir tinkamos formos atsakymą. Ieškovė negali remtis teisėtu suinteresuotumu, kad būtų nagrinėjamas atitinkamo rašto konkretus motyvavimas, visų pirma susijęs su priskirtinumu, nes toks suinteresuotumas suponuotų, kad ieškinys dėl savo rezultato jai gali suteikti naudos.

223    Reikia priminti, kad, pirma, ginčijamame rašte dėl klausimo, ar arbitražo teismo sprendimas priskirtinas Graikijos valstybei, be kita ko, nurodyta, kad ieškovė neįrodė, kad „arbitražo teismas yra institucija, kuri naudojasi viešosios valdžios įgaliojimais, atsižvelgiant būtent į tai, kad tiek [ieškovė, tiek įstojusi į bylą šalis] savo noru kreipėsi į arbitražo teismą, nors šiuo klausimu nebuvo teisinės pareigos“. Be to, jame nuspręsta, kad atsižvelgiant į tai, kad arbitražo teismas turi įgaliojimus nustatyti tarifą, vadovaudamasis arbitražo procesą reglamentuojančiais bendraisiais principais, taip pat šioje srityje anksčiau priimtais RAE sprendimais ir gairėmis, „neatrodo, kad [Graikijos] valstybė galėjo daryti lemiamą įtaką [tam arbitražo teismo sprendimui]“. Taigi Komisija pakartojo savo poziciją, „pateiktą 2014 m. gegužės 6 d. rašte dėl [šio arbitražo teismo sprendimo] nepriskirtinumo [Graikijos] valstybei“. Be to, ji atmetė ieškovės teiginius, kad nagrinėjamas tarifas buvo mažesnis už jos sąnaudas, nes tame arbitražo sprendime, be kita ko, buvo aiškiai pripažinta, kad šis tarifas padengia ieškovės sąnaudas ir protingą pelną, taip pat juo atsižvelgiama į įstojusios į bylą šalies vartojimo profilį. Taigi ji pakartojo ir savo poziciją, „pateiktą 2014 m. gegužės 6 d. rašte dėl nagrinėjamos priemonės nulemto atrankinio pranašumo nebuvimo“ (taip pat žr. šio sprendimo 16 punktą).

224    Matyti, kad Komisija ginčijamame sprendime iš tikrųjų nusprendė, kad, pirma, arbitražo teismo sprendimas nepriskirtinas Graikijos valstybei ir, antra, kad tuo arbitražo teismo sprendimu nustatytas nagrinėjamas tarifas įstojusiai į bylą šaliai nesuteikė pranašumo. Todėl jos išvada dėl valstybės pagalbos nebuvimo buvo grindžiama šiais dviem kriterijais vienu metu.

225    Tačiau ginčijamuose sprendimuose Komisija nepakartoja ginčijamame rašte pateiktų argumentų dėl arbitražo teismo sprendimo nepriskirtinumo Graikijos valstybei. Priešingai, ji nebedaro jokios nuorodos į šį vertinimą ir nepateikia nuomonės dėl galimo priskirtinumo kriterijaus kvalifikavimo, nepaisydama to, kad, pirma, tų sprendimų 11 konstatuojamosiose dalyse pateiktose skundų santraukose atsižvelgiama į ieškovės argumentą, kad arbitražo teismo sprendimas priskirtinas Graikijos valstybei, ir, antra, kad tų sprendimų 24 konstatuojamosiose dalyse šis kriterijus nurodytas kaip pagalbos sąvokos dalis.

226    Pažymėtina, kad vykstant procesui Komisija taip nusprendė ir rašytiniuose dokumentuose, kuriuose ji vengia pateikti poziciją dėl priskirtinumo kriterijaus ir gintis būtent nuo priekaištų, pateiktų antrajam pagrindui pagrįsti. Tačiau ji sutelkia dėmesį į atsakymą dėl trečiojo pagrindo, susijusio su pranašumo buvimu, ir teigia, jog sprendimui pagal Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 2 dalį priimti pakanka, kad netenkinamas vienas iš pagalbos sąvoką sudarančių kriterijų. Galiausiai per teismo posėdį net po to, kai dėl šio aspekto Bendrasis Teismas pateikė tikslų klausimą, Komisija laikėsi tokio paties požiūrio.

227    Dėl priskirtinumo kriterijaus reikia priminti suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią tam, kad nauda galėtų būti kvalifikuojama kaip „pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji turi būti, pirma, suteikta tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybės išteklių ir, antra, priskirta valstybei. Siekiant įvertinti, ar priemonė gali būti priskirta valstybei, svarbu išnagrinėti, ar valstybės institucijos dalyvavo ją priimant (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:671, 20 ir 21 punktus, taip pat juose nurodytą jurisprudenciją).

228    Taigi, jeigu nacionalinės teisės aktuose buvo nustatyti pareiga tiekti ar pirkti elektros energiją arba paramos elektros energijos gamybos sąnaudoms ir jų kompensavimo mechanizmas, darantys poveikį jos tarifui, suformuotoje jurisprudencijoje pripažinta, kad atitinkamos pareigos nustatytos pagal valstybei priskirtiną priemonę (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 16–18 punktus; 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:671, 20–22 punktus ir 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 47–49 punktus).

229    Šiuo atveju taikytinuose Graikijos teisės aktuose, t. y. be kita ko, pagal RAE sprendime Nr. 692/2011 įtvirtintus „Graikijoje taikomus pagrindinius elektros energijos tarifų nustatymo principus“ (žr. šio sprendimo 8 punktą) nustatyti tik aukštos įtampos elektros energijos perdavimo tinklo klientams taikomų tarifų nustatymo kriterijai, bet ne konkretus tarifų dydis. Kiek tai susiję su pagal šiuos principus nustatomų tarifų dydžiu, Įstatymo Nr. 4001/2011 37 straipsnyje numatyta tik galimybė susitariančioms šalims kreiptis į RAE nuolatinį arbitražo teismą, kuria pasinaudojus šiuo atveju buvo priimtas 2012 m. gegužės 9 d. RAE sprendimas Nr. 346/2012 dėl laikino tarifo nustatymo ir arbitražo teismo sprendimas dėl nagrinėjamo tarifo, taikomo ieškovės ir įstojusios į bylą šalies sandoriams, nustatymo (žr. šio sprendimo 9 ir 12 punktus). Privalomojo pobūdžio elektros energijos tiekimo tarifų reglamentavimo nebuvimą Graikijoje patvirtina EEE vykdyta procedūra, pradėta dėl tariamo ieškovės piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, siekiant taikyti pernelyg didelius ir diskriminacinius tarifus įstojusiai į bylą šaliai, ir per kurią EEE pritarė ieškovės pasiūlytiems veiksmų įsipareigojimams (žr. šio sprendimo 13 punktą). Vadinasi, būtent tuo arbitražo teismo sprendimu, patvirtintu 2016 m. vasario 18 d. Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis teismas) Sprendimu Nr. 634/2016, ieškovei teisiškai privalomai nustatytas nagrinėjamas tarifas.

230    Dėl klausimo, ar arbitražo teismo sprendimas yra Graikijos valstybei priskirtinas viešosios valdžios aktas, pakanka priminti šio sprendimo 150–158 punktuose nurodytas aplinkybes, kuriomis remiantis konstatuota, kad ieškovė tinkamai teisiškai įrodė, kad taip yra.

231    Iš tikrųjų šios aplinkybės įrodo, kad dėl savo pobūdžio ir sukeliamų teisinių pasekmių arbitražo teismo sprendimas panašus į Graikijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, todėl turi būti laikomas viešosios valdžios aktu. Tai įrodo, be kita ko, aplinkybė, kad dėl jo kreiptasi į Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis teismas). Vadinasi, pagal Įstatymo Nr. 4001/2011 37 straipsnį įsteigti ir veikiantys arbitražo teismai, kaip Graikijos bendrosios kompetencijos teismai, kuriuos jie gali pakeisti, yra Graikijos valstybės teisminės apsaugos sistemos dalis.

232    Todėl ginčijamame rašte Komisija klaidingai konstatavo, kad, pirma, ieškovė neįrodė, kad „arbitražo teismas yra viešosios valdžios įgaliojimus vykdanti institucija, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad tiek [ieškovė], tiek [įstojusi į bylą šalis] savo noru kreipėsi į arbitražo teismą, nors nebuvo tokios teisinės pareigos“, ir, antra, „neatrodo, jog [Graikijos] valstybė galėjo daryti lemiamą įtaką arbitražo teismo sprendimui“. Iš tiesų tai, kad šalys kreipėsi į arbitražo teismą savo noru ar bendru sutarimu, kaip šiuo atveju, nėra reikšmingas diferencijavimo kriterijus šiuo požiūriu, nes net ir kreipimasis į Graikijos bendrosios kompetencijos teismą taip pat būtų buvęs savanoriškas.

233    Šios išvados pakanka siekiant konstatuoti, kad Komisijai turėjo kilti didelių sunkumų ar abejonių dėl valstybės pagalbos buvimo ar bent ji neturėjo teisės atmesti tokių abejonių, remdamasi tuo, kad arbitražo teismo sprendimas nepriskirtinas Graikijos valstybei. Juo labiau kad valstybės pagalba taip pat gali būti suteikta įsipareigojimų pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį nevykdančio valstybės teismo sprendimu ar jam įsikišus (žr. šio sprendimo 147 punkte nurodytą jurisprudenciją).

234    Todėl šį pagrindą reikia pripažinti pagrįstu ir nereikia priimti sprendimo dėl kitų jam pagrįsti pateiktų priekaištų.

235    Kadangi reikia pripažinti pagrįstais pirmąjį ir antrąjį pagrindus, reikia panaikinti ginčijamą raštą ir nereikia priimti sprendimo dėl kitų pagrindų.

E.      Išvada dėl sujungtų bylų T‑639/14 RENV, T‑352/15 ir T‑740/17

236    Iš visų pateiktų argumentų matyti, kad reikia priimti ieškinius sujungtose bylose T‑639/14 RENV, T‑352/15 ir T‑740/17 ir panaikinti ginčijamus aktus ir nereikia priimti sprendimo dėl ieškovės pastabų, pateiktų dėl posėdžio pranešimo, įskaitant jo priedų, nes juose gali būti naujų ar pavėluotai pateiktų įrodymų, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 85 straipsnį, priimtinumo, taip pat dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį.

IV.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

237    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.

238    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad į bylą įstojusi šalis, kuri nenurodyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Šiuo atveju reikia nuspręsti, kad į bylą įstojusi šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Byloje T‑639/14 RENV panaikinti 2014 m. birželio 12 d. Komisijos raštą COMP/E3/ΟΝ/AB/ark *2014/61460, kuriuo Dimosia Epicheirisi Ilektrismou AE  (DEI) pranešta apie nutrauktą jos skundų nagrinėjimą.

2.      Byloje T‑352/15 panaikinti 2015 m. kovo 25 d. Komisijos sprendimą C(2015) 1942 final (Byla SA.38101 (2015/NN) (ex 2013/CP) – Graikija – Įtariama valstybės pagalba Alouminion SA taikant už sąnaudas mažesnius elektros energijos tarifus po arbitražo sprendimo).

3.      Byloje T‑740/17 panaikinti 2017 m. rugpjūčio 14 d. Komisijos sprendimą C(2017) 5622 final (Byla SA.38101 (2015/NN) (ex 2013/CP) – Graikija – Įtariama valstybės pagalba Alouminion SA taikant už sąnaudas mažesnius elektros energijos tarifus po arbitražo sprendimo).

4.      Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir DEI bylinėjimosi išlaidas sujungtose bylose T‑639/14 RENV, T‑352/15 ir T‑740/17, taip pat byloje C‑228/16 P.

5.      Mytilinaios AE – Omilos Epicheiriseon padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Collins Kreuschitz Csehi

De Baere       Steinfatt

Paskelbta 2021 m. rugsėjo 22 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai

Turinys

*Proceso kalba: graikų.