TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. gruodžio 1 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2000/78/EB – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – 1–3 straipsniai – Diskriminacijos dėl negalios draudimas – „Negalios“ buvimas – Sąvoka „ilgalaikiai fiziniai, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimai“ – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 3, 15, 21, 30, 31, 34 ir 35 straipsniai – Darbuotojo, kuris yra laikinai, nors ir neapibrėžtą laikotarpį, nedarbingas, kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę, atleidimas iš darbo“
Byloje C‑395/15
dėl Juzgado de lo Social no33 de Barcelona (Barselonos darbo teismas Nr. 33, Ispanija) 2015 m. liepos 14 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2015 m. liepos 22 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Mohamed Daouidi
prieš
Bootes Plus SL,
Fondo de Garantía Salarial,
Ministerio Fiscal
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai M. Vilaras, J. Malenovský, M. Safjan (pranešėjas) ir D. Šváby,
generalinis advokatas Y. Bot,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– M. Daouidi, atstovaujamo advokato G. Pérez Palomares,
– Ministerio Fiscal, atstovaujamos A. C. Andrade Ortiz,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Gavela Llopis,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues, D. Colas ir R. Coesme,
– Europos Komisijos, atstovaujamos D. Martin ir N. Ruiz García,
susipažinęs su 2016 m. gegužės 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 3, 15 straipsnių, 21 straipsnio 1 dalies, 30, 31 straipsnių, 34 straipsnio 1 dalies, 35 straipsnio ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), 1–3 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Mohamed Daouidi ginčą su Bootes Plus SL, Fondo de Garantía Salarial (Darbo užmokesčio garantijų fondas, Ispanija) ir Ministerio Fiscal (prokuratūra, Ispanija) dėl M. Daouidi atleidimo iš darbo, kai jis buvo laikinai, nors ir neapibrėžtą laikotarpį, nedarbingas, kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
3 Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, Europos bendrijos vardu sudarytos 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimu 2010/48/EB (OL L 23, 2010, p. 35, toliau – JTO konvencija), preambulės e punkte nustatyta:
„pripažindamos, kad neįgalumo sąvoka yra vis dar plėtojama ir kad neįgalumas atsiranda dėl asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, ir požiūrio bei aplinkos sudaromų kliūčių sąveikos, trukdančios tokiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis.“
4 Šios konvencijos 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:
„Šios Konvencijos tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
Neįgalieji – tai asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie drauge su kitomis įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje tokiomis pat kaip ir kitų asmenų sąlygomis.“
5 Minėtos konvencijos 2 straipsnio „Apibrėžtys“ trečioje pastraipoje numatyta:
„diskriminacija dėl negalios – bet koks išskyrimas, atskirtis ar apribojimų taikymas dėl negalios, kuriais siekiama arba dėl kurių pabloginamos ar panaikinamos sąlygos pripažinti visas žmogaus teises ir pagrindines laisves ar naudotis jomis kaip ir kitiems asmenims politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje. Tokia diskriminacija apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą sudaryti neįgaliesiems tinkamas sąlygas“.
Sąjungos teisė
6 Direktyvos 2000/78 11, 12, 15 ir 31 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„11) diskriminavimas dėl religijos ar įsitikinimų [tikėjimo], negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos gali pakenkti EB sutarties tikslų įgyvendinimui, ypač siekti pakankamai didelio užimtumo ir socialinės apsaugos lygio, gerinti gyvenimo lygį ir gyvenimo kokybę, siekti ekonominės ir socialinės sanglaudos bei vienybės ir laisvo asmenų judėjimo;
12) dėl to visoje Bendrijoje šioje direktyvoje aptariamose srityse turėtų būti draudžiama bet kokia tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų [tikėjimo], negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos. <…>
<…>
15) kadangi faktų, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, jog buvo tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, įvertinimas yra nacionalinių teismų ar kitų kompetentingų institucijų reikalas pagal nacionalinę teisę ar praktiką. Tokiose taisyklėse visų pirma gali būti numatyta bet kokiomis priemonėmis, įskaitant statistiniais įrodymais paremtas, nustatyti netiesioginę diskriminaciją.
<…>
31) taisyklės dėl įrodinėjimo pareigos turi būti koreguojamos, kai susiduriama su prima facie diskriminacijos byla [atveju], o siekiant veiksmingai įgyvendinti vienodo požiūrio principą, įrodinėjimo pareiga turi būti grąžinama [priskirta] atsakovui, kai pateikiami tokios diskriminacijos įrodymai. Vis dėlto, pats ieškovas turi įrodyti, jog jis [Tačiau atsakovas neturi įrodyti, kad ieškovas] išpažįsta tam tikrą religiją arba įsitikinimus [tikėjimą], turi tam tikrą negalią, yra tam tikro amžiaus arba yra tam tikros seksualinės orientacijos.“
7 Minėtos direktyvos 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:
„Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų [tikėjimo], negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“
8 Šios direktyvos 2 straipsnio „Diskriminacijos sąvoka“ 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.
2. Šio straipsnio 1 dalyje:
a) tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu;
b) netiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikrą religiją ar įsitikinimus [tikėjimą] išpažįstantys, tam tikrą negalią turintys, tam tikro amžiaus ar tam tikros seksualinės orientacijos asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent:
i) tas sąlygas, kriterijus ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis [tinkamomis] ir būtinomis priemonėmis arba
ii) tam tikrą negalią turinčių asmenų atžvilgiu darbdavys, asmuo arba organizacija, kuriems yra taikoma ši direktyva, pagal nacionalinius teisės aktus yra įpareigoti imtis atitinkamų priemonių, atitinkančių 5 straipsnyje išdėstytus principus, kad būtų pašalinti dėl tokių sąlygų, taikomų kriterijų ar praktikos susidarę nepatogumai.“
9 Šios direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalies c punkte nustatyta:
„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:
<…>
c) įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą.“
10 Direktyvos 2000/78 10 straipsnio „Įrodinėjimo pareiga“ 1, 2 ir 5 dalyse nustatyta:
„1. Valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, pats atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas.
2. Šio straipsnio 1 dalis netrukdo valstybėms narėms nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles.
<…>
5. Valstybėms narėms šio straipsnio 1 dalies nebūtina taikyti procesiniams veiksmams, kai bylos faktines aplinkybes turi ištirti teismas ar kompetentinga institucija.“
Ispanijos teisė
11 Konstitucijos 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Valdžios institucijos turi sudaryti sąlygas, kurios leistų realiai ir veiksmingai užtikrinti asmens ir grupių, kurioms asmuo priklauso, laisvę ir lygybę, panaikinti kliūtis, kurios trukdo asmeniui tobulėti arba tokį tobulėjimą varžo, ir palengvinti piliečių dalyvavimą politiniame, ekonominiame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime.“
12 Šios Konstitucijos 14 straipsnyje numatyta:
„Ispanijos piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, neleidžiama jokia diskriminacija dėl kilmės, rasės, lyties, religijos, nuomonės arba bet kurios kitos asmeninės ar socialinės sąlygos ar aplinkybės.“
13 Konstitucijos 15 straipsnyje nurodyta:
„Kiekvienas asmuo turi teisę į gyvybę ir fizinį ir moralinį integralumą. Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmoniško ar žeminamo elgesio arba būti taip baudžiamas. Mirties bausmė panaikinama, išskyrus atvejus, kai tai numatyta baudžiamųjų karinių įstatymų nuostatose, taikomose vykstant karui.“
14 1995 m. kovo 24 d. Real Decreto Legislativo 1/1995 por el que se aprueba el teto refundido de la Ley del Estatuto de los Trabajadores (Karaliaus įstatymo galios dekretas Nr. 1/1995, patvirtinantis naujos redakcijos Darbuotojų statutą, BOE Nr. 75, 1995 m. kovo 29 d., p. 9654), klostantis pagrindinėje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos (toliau – Darbuotojų statutas) 55 straipsnio 3–6 dalyse numatyta:
„3. Atleidimas iš darbo gali būti pripažintas teisėtu, neteisėtu arba negaliojančiu.
4. Atleidimas iš darbo laikomas teisėtu tuo atveju, jeigu įrodomas darbdavio rašytiniame pranešime nurodytas su darbu susijusių pareigų neatlikimas. Atleidimas laikomas neteisėtu priešingu atveju arba kai jo forma neatitinka šio straipsnio 1 dalies nuostatų.
5. Atleidimas iš darbo laikomas negaliojančiu, kai jis grindžiamas kuriuo nors Konstitucijoje arba įstatyme numatytu diskriminacijos pagrindu arba atliekamas pažeidžiant darbuotojo pagrindines teises ir pilietines laisves. <…>
6. Negaliojančio atleidimo iš darbo atveju darbuotojas nedelsiant grąžinamas į darbą ir jam sumokamas negautas darbo užmokestis.“
15 Darbuotojų statuto 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Jeigu atleidimas pripažįstamas neteisėtu, darbdavys per 5 dienas nuo sprendimo paskelbimo gali pasirinkti grąžinti darbuotoją į darbą arba išmokėti jam išeitinę išmoką, prilygstančią 33 darbo užmokesčio dienoms už kiekvienus išdirbtus metus, atitinkamai paskirstytą už išdirbtus mėnesius, jeigu buvo dirbta trumpiau nei vienus metus, neviršijant 24 mėnesių darbo užmokesčio. Pasirinkus išmokėti išeitinę išmoką, darbo sutartis bus laikoma pasibaigusia paskutinę faktinę darbo dieną.“
16 2011 m. spalio 10 d. Ley 36/2011, reguladora de la jurisdicción social (Įstatymas Nr. 36/2011 dėl jurisdikcijos socialinėse bylose; BOE, 2011 m. spalio 11 d., Nr. 245, p. 106584) 96 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Jeigu ieškovo kaltinimai leidžia daryti išvadą, kad yra diskriminacija dėl lyties, lytinės orientacijos ar tapatybės, rasinės ar etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus, persekiojimo ar bet kokį kitą pagrindinės teisės ar viešosios laisvės pažeidimą patvirtinančių įrodymų, atsakovas turi pateikti objektyvų, pagrįstą ir pakankamai motyvuotą taikytų priemonių ir jų proporcingumo pateisinimą.“
17 Šio įstatymo 108 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:
„1. Sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas nurodo, ar atleidimas iš darbo pripažįstamas teisėtu, neteisėtu ar negaliojančiu.
Atleidimas pripažįstamas teisėtu tuo atveju, jeigu įrodomas darbdavio rašytiniame pranešime nurodytas su darbu susijusių pareigų neatlikimas. Atleidimas pripažįstamas neteisėtu priešingu atveju arba kai nesilaikoma [Darbuotojų statuto] 55 straipsnio 1 dalyje nurodytų formos reikalavimų.
<…>
2. Atleidimas iš darbo laikomas negaliojančiu, kai jis grindžiamas kuriuo nors Konstitucijoje arba įstatyme numatytu diskriminacijos pagrindu arba atliekamas pažeidžiant darbuotojo pagrindines teises ir pilietines laisves.
<…>“
18 Minėto įstatymo 110 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Tuo atveju, kai atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu, darbdavys įpareigojamas grąžinti darbuotoją į darbą tokiomis sąlygomis, kurios buvo taikomos iki atleidimo iš darbo momento, ir jam mokamas nustatytas atlyginimas, kaip numatyta [Darbuotojų statuto] 56 straipsnio 2 dalyje, arba pasirenkama išmokėti išeitinę išmoką, kurios dydis nustatomas pagal [Darbuotojų statuto] 56 straipsnio 1 dalį <…>“
19 To paties įstatymo 113 straipsnyje nurodyta:
„Tuo atveju, kai atleidimas iš darbo pripažįstamas negaliojančiu, darbuotojas nedelsiant grąžinamas į darbą ir jam sumokamas negautas darbo užmokestis. <…>“
20 Įstatymo Nr. 36/2011 181 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Jeigu nagrinėjant bylą nustatoma, kad buvo pažeista pagrindinė teisė ar pilietinė laisvė, atsakovui tenka pareiga nurodyti objektyvų, pagrįstą ir tinkamais įrodymais paremtą nustatytų priemonių ir jų proporcingumo pateisinimą.“
21 2013 m. lapkričio 29 d. Real Decreto Legislativo 1/2013, por el que se aprueba el Teto Refundido de la Ley General de derechos de las personas con discapacidad y de su inclusión social (Karaliaus įstatymo galios dekretas Nr. 1/2013, kuriuo patvirtinama bendrojo įstatymo dėl neįgaliųjų teisių ir jų socialinės integracijos nauja redakcija; BOE, 2013 m. gruodžio 3 d., Nr. 289, p. 95635), 2 straipsnyje pateikiamos tokios apibrėžtys:
„<…>
a) negalia – tai asmenų, turinčių ilgalaikių sutrikimų, kurie drauge su kitomis įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenės gyvenime tokiomis pat kaip ir kitų asmenų sąlygomis, būklė.“
<…>
c) tiesioginė diskriminacija – situacija, kurioje yra neįgalusis, kai su juo remiantis negalia arba dėl jos elgiamasi nepalankiau nei esant analogiškai situacijai elgiamasi su kitu asmeniu;
d) netiesioginė diskriminacija – situacija, kai dėl akivaizdžiai neutralių įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatų, susitarimo ar sutarties sąlygų, individualaus pakto, vienašališko sprendimo, kriterijų ar taikomos praktikos, ar dėl aplinkos, produkto ar paslaugos asmenys dėl su negalia susijusio pagrindo ar priežasties gali patekti į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, jeigu jais nesiekiama teisėto tikslo, o priemonės šiam tikslui pasiekti nėra tinkamos ir būtinos.
<…>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
22 2014 m. balandžio 17 d. Bootes Plus įdarbino M. Daouidi virėjo padėjėju viename iš Barselonoje (Ispanija) įsikūrusio viešbučio restoranų.
23 Šiuo tikslu M. Daouidi ir Bootes Plus trims mėnesiams sudarė pagalbinio darbuotojo sutartį, kuri buvo grindžiama darbo krūvio restorane padidėjimu ir pagal kurią jis turėjo dirbti 20 valandų per savaitę. Sutartyje numatytas 30 dienų bandomasis laikotarpis. 2014 m. liepos 1 d. M. Daouidi ir Bootes Plus susitarė šią sutartį dėl darbo ne visą darbo laiką pakeisti sutartimi dėl darbo visą darbo laiką – 40 valandų per savaitę.
24 2014 m. liepos 15 d. M. Daouidi darbo sutartis buvo pratęsta devyniems mėnesiams, jos pabaiga nustatyta 2015 m. balandžio 16 d. Šiam sutarties pratęsimui pritarė vyriausiasis virėjas, jis prieš tai taip pat pritarė, kad M. Daouidi sutartis dėl darbo ne visą darbo laiką būtų pakeista sutartimi dėl darbo visą darbo laiką.
25 2014 m. spalio 3 d. M. Daouidi paslydo restorane, kuriame dirbo, ant virtuvės grindų ir išsinarino kairiosios rankos alkūnę, ją teko sugipsuoti. Tą pačią dieną M. Daouidi pradėjo atitinkamą procedūrą siekdamas, kad būtų pripažintas laikinas jo nedarbingumas.
26 Praėjus dviem savaitėms nuo šio nelaimingo atsitikimo darbe vyriausiasis virėjas susisiekė su M. Daouidi norėdamas pasiteirauti apie jo sveikatos būklę ir numatyti, kiek gali trukti M. Daouid nedarbingumas. M. Daouidi jam atsakė, kad negalės grįžti į darbą tuoj pat.
27 2014 m. lapkričio 26 d. M. Daouidi, dar būdamas laikinai nedarbingas, iš Bootes Plus gavo pranešimą apie atleidimą iš darbo už drausmės pažeidimą, suformuluotą taip:
„Apgailestaudami Jums pranešame, kad nusprendėme nutraukti Jūsų ir įmonės darbo santykius. Nuo šios dienos esate atleidžiamas iš darbo. Toks sprendimas grindžiamas tuo, kad nepateisinote įmonės lūkesčių ir nepasiekėte našumo, kurį įmonė laiko adekvačiu, kad būtų įvykdytos darbo vietoje, kurią užimate, Jums priskirtos funkcijos. Nurodytomis aplinkybėmis skiriama atleidimo iš darbo nuobauda, kaip numatyta [Darbuotojų statute].“
28 2014 m. gruodžio 23 d. M. Daouidi kreipėsi į Juzgado de lo Social n 33 de Barcelona (Barselonos darbo teismas Nr. 33, Ispanija), visų pirma prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo negaliojančiu pagal Įstatymo Nr. 36/2011 108 straipsnio 2 dalį.
29 Šiuo klausimu M. Daouidi teigia, pirma, kad jis atleistas iš darbo pažeidžiant Konstitucijos 15 straipsnyje įtvirtintą jo pagrindinę teisę į fizinį integralumą, be kita ko, dėl to, kad restorano vadovas pareikalavo grįžti į darbą savaitgalį (2014 m. spalio 17–19 d.), o jis neturėjo galimybių to padaryti. Antra, šis atleidimas buvo diskriminacinis, nes faktiškai buvo paremtas laikinu nedarbingumu dėl nelaimingo atsitikimo darbe, taigi tokį nedarbingumą apima „negalios“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/78 ir 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimą HK Danmark (C‑335/11 ir C‑337/11, EU:C:2013:222).
30 Papildomai M. Daouidi prašo minėto teismo pripažinti jo atleidimą iš darbo „neteisėtu“, kaip tai suprantama pagal Įstatymo Nr. 36/2011 108 straipsnio 1 dalį.
31 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad egzistuoja pakankamai faktų, leidžiančių manyti, kad, nors M. Daouidi formaliai atleistas iš darbo už drausmės pažeidimą, tikroji atleidimo priežastis yra neapibrėžtos trukmės nedarbingumas dėl M. Daouidi patirto nelaimingo atsitikimo darbe.
32 Minėto teismo teigimu, iš Tribunal Superior de Justicia de Cataluña (Katalonijos aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija), Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) ir Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) praktikos matyti, kad liga ir laikinojo nedarbingumo dėl nelaimingo atsitikimo darbe situacija grindžiamas atleidimas iš darbo nelaikomas diskriminaciniu, todėl toks atleidimas iš darbo negali būti laikomas „negaliojančiu“, kaip tai suprantama pagal Įstatymo Nr. 36/2011 108 straipsnio 2 dalį.
33 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar toks atleidimas iš darbo nepažeidžia Sąjungos teisės, nes juo gali būti pažeistas diskriminacijos draudimo principas, teisė į apsaugą nuo bet kokio neteisėto atleidimo iš darbo, teisė į teisingas ir palankias darbo sąlygas, teisė gauti socialinio draudimo išmokas ir teisė į sveikatos apsaugą, atitinkamai įtvirtinti Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje, 30, 31 straipsniuose, 34 straipsnio 1 dalyje ir 35 straipsnyje.
34 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas ir dėl „negalia“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/78, grindžiamos diskriminacijos buvimo. Visų pirma apribojimas, su kuriuo susiduria M. Daouidi nuo alkūnės išsinarinimo momento, yra akivaizdus. Šiuo klausimu minėtas teismas patikslina, kad pagrindinėje byloje vykusio teismo posėdžio metu, t. y. praėjus maždaug 6 mėnesiams nuo darbe M. Daouidi patirto nelaimingo atsitikimo, jo kairioji alkūnė vis dar buvo sugipsuota. Be to, M. Daouidi darbdavys nusprendė, kad M. Daouidi pernelyg ilgai buvo nedarbingas, o tai neatitiko darbdavio interesų, taigi, tenkinama sąlyga dėl apribojimo „ilgalaikio“ pobūdžio. Galiausiai dėl tokio sprendimo atleisti iš darbo M Daouidi negali visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime su kitais darbuotojais lygiomis sąlygomis.
35 Jeigu M. Daouidi atleistas iš darbo pažeidžiant Sąjungos teisėje įtvirtintas pagrindines teises, tokį atleidimą reikėtų pripažinti ne tik neteisėtu, bet ir negaliojančiu.
36 Šiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Social n 33 de Barcelona (Barselonos darbo bylų teismas Nr. 33) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrą diskriminacijos draudimą reikia aiškinti taip, kad į tokio draudimo ir suteikiamos apsaugos taikymo sritį patenka darbdavio sprendimas atleisti iš darbo darbuotoją, kurio darbas iki tol vertintas kaip gerai atliekamas, o atleidimas grindžiamas vien laikinu, nors ir neapibrėžtos trukmės, nedarbingumu dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kai nedarbingumo laikotarpiu toks asmuo naudojasi socialinės apsaugos institucijos dengiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis ir gauna iš jos pinigines išmokas?
2. Ar Chartijos 30 straipsnį reikia aiškinti taip, kad apsauga, kuri privalo būti užtikrinta akivaizdžiai savavališkai ir nepagrįstai iš darbo atleistam darbuotojui, turi būti numatyta nacionalinės teisės aktuose už bet kokį atleidimą iš darbo, kai pažeidžiama kuri nors pagrindinė teisė?
3. Ar darbdavio sprendimas atleisti iš darbo darbuotoją, kurio darbas iki tol vertintas kaip gerai atliekamas, o atleidimas grindžiamas vien laikinu, nors ir neapibrėžtos trukmės, nedarbingumu dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kai nedarbingumo laikotarpiu toks asmuo naudojasi socialinės apsaugos institucijos dengiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis ir gauna iš jos pinigines išmokas, patenka į Chartijos vienos ar kai kurių iš 3, 15, 31 straipsnių, 34 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 1 dalies nuostatų ar į visų jų taikymo sritį ir (ar) tokio sprendimo atveju teikiama minėtomis nuostatomis numatyta apsauga?
4. Jeigu į tris ankstesnius klausimus (arba į kurį nors iš jų) būtų atsakyta teigiamai ir jeigu būtų išaiškinta, kad sprendimas atleisti iš darbo darbuotoją, kurio darbas iki tol vertintas kaip gerai atliekamas, o atleidimas grindžiamas vien laikinu, nors ir neapibrėžtos trukmės, nedarbingumu dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kai nedarbingumo laikotarpiu toks asmuo naudojasi socialinės apsaugos institucijos dengiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis ir gauna iš jos pinigines išmokas, patenka į [Chartijos] vieno ar kelių straipsnių taikymo sritį ir (arba) tokio sprendimo atveju teikiama tokiame straipsnyje ar tokiuose straipsniuose numatyta apsauga, ar nacionalinis teismas gali šiuos straipsnius taikyti, kad išspręstų privačių asmenų ginčą, arba remdamasis tuo, kad, atsižvelgiant į tai, ar nagrinėjama „teisė“, ar „principas“, šie straipsniai yra horizontalaus veikimo, arba taikydamas „Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą“?
5. Tuo atveju, jeigu į keturis pirmesnius klausimus būtų atsakyta neigiamai, ar į sąvokos „tiesioginė diskriminacija dėl negalios“ kaip į Direktyvos 2000/78 1, 2 ar 3 straipsniuose numatyto diskriminacijos pagrindo taikymo sritį patenka sprendimas atleisti iš darbo darbuotoją, kurio darbas iki tol vertintas kaip gerai atliekamas, kai toks asmuo tapo laikinai, nors ir neapibrėžtai trukmei, nedarbingas dėl nelaimingo atsitikimo darbe?“
Dėl penktojo klausimo
37 Savo penktuoju klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyva 2000/78 turi būti aiškinama taip, kad dėl to, jog, kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę, darbuotojas tapo laikinai, nors ir neapibrėžtą laikotarpį, nedarbingas dėl nelaimingo atsitikimo darbe, savaime reiškia, kad šio asmens darbingumo apribojimas gali būti laikomas „ilgalaikiu“ atsižvelgiant į šioje direktyvoje numatytą „negalios“ sąvoką.
38 Visų pirma reikia pažymėti, kad iš Direktyvos 2000/78 1 straipsnio matyti, jog šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl vieno iš šiame straipsnyje nurodytų pagrindų, tarp kurių yra negalia, bendrus pagrindus užimtumo ir profesinėje srityje. Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punktą, neviršijant Europos Sąjungai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, tiek, kiek tai susiję, be kita ko, su atleidimo iš darbo sąlygomis.
39 Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar M. Daouidi, kuris buvo atleistas iš darbo būdamas, kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę, laikinai, nors ir neapibrėžtą laikotarpį, nedarbingas, būklė patenka į sąvoką „negalia“ pagal minėtą direktyvą.
40 Šiuo klausimu primintina, kad Sąjunga Sprendimu 2010/48 patvirtino JTO neįgaliųjų teisių konvenciją. Todėl, įsigaliojus minėtam sprendimui, šios konvencijos nuostatos yra Sąjungos teisės sistemos dalis (žr. 2014 m. kovo 18 d. Sprendimo Z., C‑363/12, EU:C:2014:159, 73 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Be to, iš minėto sprendimo II priedo priedėlio matyti, kad savarankiško gyvenimo ir socialinės aprėpties, darbo ir užimtumo srityse Direktyva 2000/78 yra vienas iš Sąjungos teisės aktų, susijusių su šioje konvencijoje reglamentuojamais klausimais.
41 Iš to matyti, kad minėta konvencija galima remtis aiškinant šią direktyvą, o tai reikia daryti kiek įmanoma pagal minėtą konvenciją (žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo HK Danmark, C‑335/11 ir C‑337/11, EU:C:2013:222, 32 punktą ir 2014 m. kovo 18 d. Sprendimo Z., C‑363/12, EU:C:2014:159, 75 punktą).
42 Būtent todėl po to, kai Sąjunga ratifikavo JTO konvenciją, Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvoka „negalia“ pagal Direktyvą 2000/78 turi būti suprantama kaip apimanti apribojimą, visų pirma lemiamą ilgalaikių fizinių, protinių arba psichikos sutrikimų, kurie kartu su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti atitinkamam asmeniui visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime tokiomis pat kaip ir kitų darbuotojų sąlygomis (žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo HK Danmark, C‑335/11 ir C‑337/11, EU:C:2013:222, 38 punktą, 2014 m. kovo 18 d. Sprendimo Z., C‑363/12, EU:C:2014:159, 76 punktą ir 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo FOA, C‑354/13, EU:C:2014:2463, 53 punktą).
43 Be to, šios direktyvos 5 straipsnyje vartojamą sąvoką „neįgalieji“ reikia aiškinti kaip apimančią visus asmenis, turinčius pirmesniame punkte pateiktą apibrėžtį atitinkančią negalią (2013 m. liepos 4 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑312/11, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:446, 57 punktas).
44 Reikia pridurti, kad minėta direktyva, be kita ko, apima ir negalią, atsiradusią įvykus nelaimingam atsitikimui (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo HK Danmark, C‑335/11 ir C‑337/11, EU:C:2013:222, 40 punktą).
45 Taigi, jei dėl nelaimingo atsitikimo atsiranda apribojimas, visų pirma nulemtas fizinių, protinių arba psichikos sutrikimų, kurie kartu su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti atitinkamam asmeniui visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime tokiomis pat kaip ir kitų darbuotojų sąlygomis, ir jei šis apribojimas yra ilgalaikis, tokį nelaimingą atsitikimą gali apimti sąvoka „negalia“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/78 (pagal analogiją žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo HK Danmark, C‑335/11 ir C‑337/11, EU:C:2013:222, 41 punktą).
46 Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad M. Daouidi patyrė nelaimingą atsitikimą darbe ir išsinarino kairiąją alkūnę – ji turėjo būti sugipsuota. Reikia konstatuoti, kad tokią fizinę būklę galima atkurti.
47 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagrindinėje byloje vykusio teismo posėdžio metu, t. y. praėjus maždaug 6 mėnesiams nuo darbe M. Daouidi patirto nelaimingo atsitikimo, jo kairioji alkūnė vis dar buvo sugipsuota, taigi, jis negalėjo vykdyti profesinės veiklos.
48 Tokiomis aplinkybėmis neginčijama, kad M. Daouidi darbingumas buvo apribotas dėl fizinių sutrikimų. Taigi, norint nustatyti, ar M. Daouidi gali būti laikomas „neįgaliuoju“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2000/78, ir atitinkamai tai, ar jo situacija patenka į šios direktyvos taikymo sritį, reikia išnagrinėti, ar toks jo darbingumo apribojimas, kurio sąveika su įvairiomis kliūtimis gali neleisti atitinkamam asmeniui visiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime tokiomis pat kaip ir kitų darbuotojų sąlygomis, yra „ilgalaikis“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 42 punkte nurodytą teismo praktiką.
49 JTO konvencijoje nepateikta fizinio, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimo „ilgalaikio“ pobūdžio sąvoka. Direktyvoje 2000/78 nepateikta sąvokos „negalia“ apibrėžtis ir nenurodyta, ką pagal šią sąvoką reiškia asmens darbingumo apribojimo „ilgalaikis“ pobūdis.
50 Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuoroda į valstybių narių teisę norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (žr., be kita ko, 1984 m. sausio 18 d. Sprendimo Ekro, 327/82, EU:C:1984:11, 11 punktą ir 2016 m. birželio 16 d. Sprendimo Pebros Servizi, C‑511/14, EU:C:2016:448, 36 punktą).
51 Taigi, nesant tokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę asmens darbingumo „ilgalaikio“ apribojimo sąvoką, kaip tai suprantama pagal Direktyvoje 2000/78 vartojamą „negalios“ sąvoką, reikia aiškinti autonomiškai ir vienodai.
52 Iš to matyti, kad dėl to, jog M. Daouidi taikomas „laikino“ nedarbingumo, kaip tai suprantama pagal Ispanijos teisę, teisinis režimas, neatmetama galimybė jo darbingumo apribojimo laikyti „ilgalaikiu“ pagal Direktyvą 2000/78, siejamą su JTO konvencija.
53 Be to, apribojimo „ilgalaikį“ pobūdį reikia analizuoti atsižvelgiant į pačią atitinkamo asmens nedarbingumo būklę tuo momentu, kai dėl jo buvo priimtas jį tariamai diskriminuojantis aktas (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 11 d. Sprendimo Chacón Navas, C‑13/05, EU:C:2006:456, 29 punktą).
54 Kiek tai susiję su apribojimo „ilgalaikiu“ pobūdžiu atsižvelgiant į Direktyvos 2000/78 1 straipsnį ir į ja siekiamą tikslą, svarbu priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką reikšmė, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas teikė priemonėms, skirtoms padėti pritaikyti darbo vietas atsižvelgiant į negalią, rodo, kad jis numatė atvejus, kai dalyvavimas profesiniame gyvenime yra pasunkėjęs ilgą laiką (žr. 2006 m. liepos 11 d. Sprendimo Chacón Navas, C‑13/05, EU:C:2006:456, 45 punktą).
55 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamo asmens darbingumo apribojimas yra „ilgalaikio“ pobūdžio, nes toks vertinimas visų pirma priklauso nuo faktinės situacijos.
56 Veiksniai, leidžiantys nustatyti, ar apribojimas yra „ilgalaikis“, visų pirma apima aplinkybę, kad tariamai diskriminuojamo fakto momentu negalima numatyti, kad atitinkamo asmens nedarbingumas greitu laiku išnyks arba, kaip generalinis advokatas iš esmės nurodė savo išvados 47 punkte, aplinkybę, kad kol toks asmuo pasveiks, toks nedarbingumas gali gerokai užsitęsti.
57 Vertindamas, ar atitinkamo asmens darbingumo apribojimas yra „ilgalaikis“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo remtis visa turima objektyvia informacija, ypač dokumentais ir sertifikatais, susijusiais su tokio asmens būkle, parengtais remiantis naujausiomis žiniomis ir naujausiais medicininiais ir moksliniais duomenimis.
58 Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, kad M. Daouidi darbingumo apribojimas yra „ilgalaikis“, reikia priminti, kad nepalankus požiūris dėl negalios prieštarauja Direktyvoje 2000/78 nurodytai apsaugai tik tiek, kiek tai yra diskriminacija, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį (žr. 2006 m. liepos 11 d. Sprendimo Chacón Navas, C‑13/05, EU:C:2006:456, 48 punktą ir 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo HK Danmark, C‑335/11 ir C‑337/11, EU:C:2013:222, 71 punktą).
59 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvą 2000/78 reikia aiškinti taip:
– tai, jog, kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę, atitinkamas asmuo tapo laikinai, nors ir neapibrėžtą laikotarpį, nedarbingas dėl nelaimingo atsitikimo darbe, savaime nereiškia, kad šio asmens darbingumo apribojimas gali būti laikomas „ilgalaikiu“ atsižvelgiant į šioje direktyvoje, siejamoje su JTO konvencija, numatytą „negalios“ sąvoką,
– veiksniai, leidžiantys nustatyti, ar apribojimas yra „ilgalaikis“, visų pirma apima aplinkybę, kad tariamai diskriminuojamo fakto momentu negalima numatyti, kad atitinkamo asmens nedarbingumas greitu laiku išnyks, arba aplinkybę, kad kol toks asmuo pasveiks, toks nedarbingumas gali gerokai užsitęsti, ir
– vertindamas tokį „ilgalaikį“ pobūdį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo remtis visa turima objektyvia informacija, ypač dokumentais ir sertifikatais, susijusiais su tokio asmens būkle, parengtais remiantis naujausiomis žiniomis ir naujausiais medicininiais ir moksliniais duomenimis.
Dėl pirmųjų keturių klausimų
60 Pirmaisiais keturiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo išaiškinti Chartijos 3, 15 straipsnius, 21 straipsnio 1 dalį, 30, 31 straipsnius, 34 straipsnio 1 dalį ir 35 straipsnį, atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamą situaciją.
61 Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia praktika, gavęs pagal SESV 267 straipsnį prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali Sąjungos teisę aiškinti tik neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų (2014 m. kovo 27 d. Sprendimo Torralbo Marcos, C‑265/13, EU:C:2014:187, 27 punktas ir 2016 m. vasario 25 d. Nutarties Aiudapds, C‑520/15, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:124, 18 punktas).
62 Kalbant apie Chartijos 51 straipsnio 1 dalį reikia priminti, jog joje numatyta, kad jos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. ESS 6 straipsnio 1 dalyje ir Chartijos 51 straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad Chartijos nuostatos neišplečia Sąjungos teisės taikymo srities už Sąjungos įgaliojimų ribų, kurios apibrėžtos Sutartyse.
63 Kaip matyti iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, kai teisinė situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas neturi kompetencijos priimti dėl jos sprendimo, ir nurodytos Chartijos nuostatos per se negali pagrįsti šios kompetencijos (žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 22 punktą ir 2016 m. vasario 25 d. Nutarties Aiudapds, C‑520/15, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:124, 20 punktą).
64 Tačiau šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad iki proceso stadijos, kuri pasiekta pagrindinėje byloje, nebuvo nustatyta, kad nagrinėjama situacija patenka į Sąjungos teisės nuostatos, kuri nėra Chartijoje įtvirtinta norma, taikymo sritį.
65 Kiek tai susiję su Direktyva 2000/78, reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta atsakant į penktąjį klausimą, aplinkybė, kad, kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę, asmuo tapo laikinai, nors ir neapibrėžtą laikotarpį, nedarbingas dėl nelaimingo atsitikimo darbe, savaime nereiškia, kad apribojimas, su kuriuo susidūrė šis asmuo, gali būti laikomas „ilgalaikiu“ atsižvelgiant į šioje direktyvoje numatytą „negalios“ sąvoką.
66 Be to, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepateikta jokio spėjimo dėl to, kada M. Daouidi galėtų būti visiškai ar iš dalies sveikas, ar informacijos apie komplikacijas ar pasekmes, kurių toks nelaimingas atsitikimas gali turėti užduočių, kurias vykdyti jis buvo įdarbintas, atlikimui.
67 Taigi, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 52 punkte, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2000/78 taikymas pagrindinėje byloje yra susijęs su vertinimu, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliks po to, kai Teisingumo Teismas priims šį sprendimą, nereikia manyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas atvejis nuo šios proceso stadijos patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo Torralbo Marcos, C‑265/13, EU:C:2014:187, 40 punktą).
68 Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į keturis pirmuosius klausimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
69 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
2000 m. lapkričio d. Tarybos direktyvą 2000/78/EB, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, reikia aiškinti taip:
– tai, jog, kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę, atitinkamas asmuo tapo laikinai, nors ir neapibrėžtą laikotarpį, nedarbingas dėl nelaimingo atsitikimo darbe, savaime nereiškia, kad šio asmens darbingumo apribojimas gali būti laikomas „ilgalaikiu“ atsižvelgiant į šioje direktyvoje, siejamoje su Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, kuri Europos bendrijos vardu patvirtinta 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimu 2010/48/EB, numatytą „negalios“ sąvoką,
– veiksniai, leidžiantys nustatyti, ar apribojimas yra „ilgalaikis“, visų pirma apima aplinkybę, kad tariamai diskriminuojamo fakto momentu negalima numatyti, kad atitinkamo asmens nedarbingumas greitu laiku išnyks, arba aplinkybę, kad kol toks asmuo pasveiks, toks nedarbingumas gali gerokai užsitęsti, ir
– vertindamas tokį „ilgalaikį“ pobūdį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo remtis visa turima objektyvia informacija, ypač dokumentais ir sertifikatais, susijusiais su tokio asmens būkle, parengtais remiantis naujausiomis žiniomis ir naujausiais medicininiais ir moksliniais duomenimis.
Parašai.