GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2010 m. sausio 26 d.(1)
Byla C‑48/09 P
Lego Juris A/S
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (VRDT)
ir
MEGA Brands
„Apeliacinis skundas – Bendrijos prekių ženklas – Lego kubelio formos erdvinis prekių ženklas – Prašymas paskelbti prekių ženklą negaliojančiu – Bendrijos prekių ženklo paskelbimas iš dalies negaliojančiu“
I – Įžanga
1. „Gyvenimo lego“. Taip prieš keletą mėnesių Vokietijos savaitraštis DIE ZEIT pavadino straipsnį(2), skirtą naujai mokslo rūšiai – „sintetinei biologijai“. Panašumas į gerai žinomą konstravimo žaidimą buvo pagrįstas tuo, kad mokslininkai organizmams, pavyzdžiui, dirbtiniams baltymams iš mikrobų kurti, taiko tą patį metodą, kokį naudoja vaikas, turėdamas dėžę Lego kubelių: pirmiausia surenkami kubeliai (arba tyrėjui: biobricks – standartizuoti genetiniai fragmentai), kurių jau priskaičiuojama daugiau negu trys tūkstančiai, tada atrenkami tinkamiausi pagal savybes, kurių norima suteikti naujajai ląstelei, ir galiausiai į kitos rūšies ląstelės genomą įterpiami DNR fragmentai, siekiant suteikti gyvybę naujam organizmui.
2. Šiuo apeliaciniu skundu Lego Juris ginčija 2008 m. lapkričio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Lego Juris prieš VRDT(3). Nėra siekiama įvertinti šios pramogos privalumų, nes niekas neabejoja jos pedagogine verte ir tuo, kad ji lavina logiką bei kūrybiškumą, tik siekiama patikrinti, ar minėto Pirmosios instancijos teismo pateiktame Bendrijos prekių ženklą reglamentuojančių teisės normų ir vienintelio Teisingumo Teismo precedento aiškinime yra tos klaidos, kurias nurodo Danijos įmonė.
3. Įmonė Lego ir jos pagrindinė konkurentė MEGA Brands ginčijasi, ar galima įregistruoti kaip prekių ženklą aptariamo tipiško žaidimo kubelio nuotrauką, ar, atvirkščiai, jo profilis turi pagrindinių kubelio formos savybių, kurios dėl savo funkcionalumo turi likti prieinamos bet kuriam žaislų gamintojui, ir dėl to yra draudžiama jas įregistruoti.
II – Teisinis pagrindas
A – Taikomi teisės aktai
4. Nuo 2009 m. balandžio 13 d. Bendrijos prekių ženklą iš principo reglamentuoja Reglamentas (EB) Nr. 207/2009(4), tačiau nagrinėjant šį apeliacinį skundą ratione temporis vis dar taikomos Reglamento (EB) Nr. 40/94 nuostatos(5).
5. Kalbant apie Reglamentą Nr. 40/94, reikia išskirti 4 straipsnį, pagal kurį:
„Bendrijos prekių ženklą gali sudaryti bet kokie žymenys, kuriuos galima pavaizduoti grafiškai, būtent: žodžiai, tarp jų − asmenų pavardės, dizainas, raidės, skaitmenys, išorinis prekių arba jų įpakavimo vaizdas, jeigu pagal juos galima atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų.“
6. Pagal minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalį:
„1. Neregistruojami šie žymenys:
a) 4 straipsnio reikalavimų neatitinkantys žymenys;
b) neturintys jokio skiriamojo požymio prekių ženklai;
<...>
e) žymenys, kurie yra vien:
i) <...>
ii) prekių forma, būtina techniniam rezultatui gauti; arba
iii) forma, suteikianti prekėms esminės vertės;
<...>“
7. Tačiau to paties 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad:
„3. 1 dalies b, c ir d punktų nuostatos netaikomos, jeigu dėl prekių ženklo naudojimo jis yra tapęs atskiriamu nuo tų prekių ar paslaugų, kurioms prašoma registracijos“.
B – Teismo praktika: Sprendimas „Philips“(6)
8. Nors paprastai į Teisingumo Teismui pateiktų bylų nagrinėjimui svarbių teisės aktų aprašymą nėra įtraukiamos ištraukos iš paties teismo sprendimų, tai, kad iki šiol buvo priimtas tik vienas sprendimas, reikšmingas šiai bylai išspręsti, visiškai pateisina, kad į šį išvados skyrių būtų įtraukti tam tikri Sprendimo Philips punktai. Šiomis aplinkybėmis jame pateiktų argumentų aiškinimas tam tikru būdu prilygsta teisės normai.
9. Byloje Philips pagrindinis ginčas buvo susijęs su olandų įmonės sukurtu tam tikros elektrinės skutimosi mašinėlės rūšies galvutės formos grafiniu atvaizdu.
10. Taigi minėtame sprendime kaip „pirminis atsisakymo registruoti pagrindas“ nurodytas Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis, kuris „prieštarauja tam, kad žymuo, kurį sudaro vien prekės forma, būtų įregistruotas kaip prekių ženklas“(7).
11. Jame taip pat numatyta, kad Direktyvos 89/104/EBB(8) 3 straipsnio 1 dalies e punkto tikslas yra išvengti, kad prekių ženklo apsauga suteiktų jo savininkui monopolį techniniams sprendimams ar prekės funkcinėms savybėms, kurių vartotojas gali ieškoti konkurentų prekėse, ir taip siekiama neleisti išplėsti prekių ženklu suteikiamos apsaugos už žymenų, pagal kuriuos galima atskirti prekes ar paslaugas nuo konkurentų siūlomų prekių ar paslaugų, ribų, taip sutrukdant konkurentams laisvai siūlyti parduoti prekes, apimančias šiuos techninius sprendimus ar funkcines savybes, konkuruojančias su prekių ženklo savininko prekėmis(9).
12. Minėtos nuostatos tikslas buvo dar labiau pabrėžtas nurodant, kad ja siekiama atsisakyti registruoti formas, kurių pagrindinės savybės atlieka techninę funkciją, nes prekių ženklo suteikiamoms teisėms būdingas išskirtinumas sutrukdytų konkurentams siūlyti tokią funkciją apimančias prekes(10), ir kad „siekiama bendrojo intereso tikslo, kuris reikalauja, kad formą, kurios pagrindinės savybės atlieka techninę funkciją <...>, galėtų laisvai naudoti visi“(11).
13. Galiausiai aptariamame sprendime nurodyta, kad minėtoje byloje nagrinėjama nuostata „atspindi teisėtą siekį neleisti asmenimis pasinaudoti prekių ženklo įregistravimu tam, kad būtų įgytos ar įtvirtintos išskirtinės teisės į techninius sprendimus(12) ir kad minėtos nuostatos pagrindu negalima daryti išvados, kad kitų formų, leidžiančių gauti tą patį techninį rezultatą, egzistavimas leistų išvengti minėto atsisakymo registruoti ar pripažinimo negaliojančiu pagrindo taikymo(13).
III – Faktinės bylos aplinkybės
14. 1996 m. balandžio 1 d. įmonė, kurios teisių perėmėja yra Lego Juris A/S, Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (toliau – VRDT) pateikė Bendrijos prekių ženklo registracijos paraišką. Ji siekė įregistruoti toliau pavaizduotą raudonos spalvos erdvinį žaidimo kubelį:
15. Paraiška buvo pateikta Nicos sutarties(14) 9 klasės prekėms (neturinčioms įtakos šiam apeliaciniam skundui ir todėl neišvardytoms) bei 28 klasės prekėms, pastarojoje klasėje išskiriant „žaidimus ir žaislus“.
16. 1999 m. spalio 19 d. buvo įregistruota prašoma pramoninės nuosavybės teisė, tačiau po dviejų dienų, 1999 m. spalio 21 d. įmonė, kurios teisių perėmėja yra MEGA Brands, Inc. (toliau – MEGA Brands), pateikė prašymą pagal Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalies a punktą pripažinti šią registraciją negaliojančia 28 klasei priklausantiems „konstrukciniams žaidimams“. MEGA Brands teigė, kad įregistruotas prekių ženklas nesuderinamas su to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkte, e punkto ii bei iii papunkčiuose ir f punkte numatytais absoliučiais atmetimo pagrindais.
17. Anuliavimo skyrius, kuris nagrinėjo bylą, ją sustabdė, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą byloje Philips. Tai buvo padaryta 2002 m. birželio mėnesį ir procesas atnaujintas 2002 m. liepos 31 dieną. 2004 m. liepos 30 d. Anuliavimo skyrius pripažino registraciją 28 klasei priklausantiems „konstrukciniams žaidimams“ negaliojančia pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktį manydamas, kad prekių ženklą, dėl kurio kilo ginčas, sudaro vien prekių forma, būtina techniniam rezultatui gauti.
18. 2004 m. rugsėjo 20 d. apeliantė apskundė šį sprendimą VRDT apeliacinėms taryboms, o jų prezidiumas dėl proceso nenuoseklumo(15) ir prašant suinteresuotajai šaliai paskyrė bylą nagrinėti Didžiajai apeliacinei tarybai(16).
19. 2006 m. liepos 10 d. sprendimu(17) Didžioji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją kaip nepagrįstą, nuspręsdama, kad pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktį nagrinėjamas prekių ženklas neregistruotinas 28 klasei priklausantiems „konstrukciniams žaidimams“.
20. Iš tikrųjų ji nusprendė, kad Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 3 dalyje numatytas skiriamųjų požymių įgijimas dėl naudojimo negali kliudyti taikyti minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio(18). Ji nurodė, kad šia nuostata siekiama uždrausti registruoti formas, kurių pagrindinės savybės atitinka techninę funkciją, kad visi galėtų laisvai jas naudoti, ir šis draudimas taip pat taikomas nedidelį savarankišką elementą, pavyzdžiui, spalvą, turinčiai formai(19). Ji paneigė kitų formų, leidžiančių gauti tą patį techninį rezultatą, egzistavimo svarbą(20).
21. Be to, Didžioji apeliacinė taryba nurodė, kad Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje vartojamas žodis „vien“ reiškia, kad vienintelis formos tikslas – gauti norimą techninį rezultatą, o šioje nuostatoje vartojamas žodis „būtina“ reiškia, jog forma reikalinga tam, kad būtų gautas šis techninis rezultatas, tačiau gali būti ir kitų formų, kurias naudojant galima pasiekti tą patį tikslą(21). Be to, ji nurodė nagrinėjamos formos savybes, kurias laikė pagrindinėmis(22), ir išnagrinėjo jų funkcionalumą(23).
IV – Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
22. 2006 m. rugsėjo 25 d. Lego Juris Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė skundą, kuriame prašė panaikinti Didžiosios apeliacinės tarybos sprendimą; ji rėmėsi vieninteliu pagrindu, susijusiu su Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio (toliau – ginčijama nuostata) pažeidimu. Šį pagrindą sudaro dvi dalys, kuriomis atitinkamai ginčijamas klaidingas šios nuostatos aiškinimas ir neteisingas nagrinėjamo prekių ženklo objekto įvertinimas.
23. Apibendrinant(24), pažymėtina, kad Lego Juris Didžiąją apeliacinę tarybą kaltino neatsižvelgus į tikrąją 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio taikymo sritį, kuri savaime draudžia registruoti ne funkcines formas, o tik žymenis, kurie yra „vien“ prekių forma, „būtina“ techniniam rezultatui gauti. Ji pareiškė nuomonę, jog tam, kad forma patektų į minėtos nuostatos taikymo sritį, ji turi turėti tik funkcinių savybių ir kad jos išorinės išvaizdos skiriamųjų savybių pakeitimas turi sukelti funkcionalumo praradimą. Taip pat ji teigė, kad alternatyvių funkcijos prasme lygiaverčių formų, kurioms panaudotas toks pats techninis sprendimas, buvimas yra tinkamas kriterijus, siekiant nustatyti, ar dėl prekių ženklo suteikimo gali atsirasti monopolis minėtos nuostatos prasme.
24. Kaip toliau nurodė ieškovė Pirmosios instancijos teisme, pagal ginčijamą nuostatą nėra draudžiama taikyti prekių ženklo apsaugos „pramoniniams dizainams“, kurie gali būti registruojami, nors ir būtų sudaryti tik iš elementų, kurie atlieka vieną funkciją. Pagrindinis klausimas būtų išsiaiškinti, ar minėta apsauga sukuria monopolį techninių sprendimų arba minėtos formos funkcinių savybių atžvilgiu ir ar konkurentai turi pakankamai laisvės taikyti tokį patį techninį sprendimą ir naudoti analogiškas savybes.
25. Tačiau Pirmosios instancijos teismas laikėsi kito požiūrio. Žodį „vien“, vartojamą Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje(25), jis pasiūlė aiškinti atsižvelgiant į žodžių junginį „pagrindinės savybės atlieka techninę funkciją“, vartojamą Sprendimo Philips 79, 80 ir 83 punktuose. Remdamasis šiuo žodžių junginiu minėtas teismas padarė išvadą, kad papildymas techninės funkcijos neatliekančiomis nepagrindinėmis savybėmis nereiškia, jog formai netaikomas šis absoliutus atmetimo pagrindas, jei minėtos formos visos pagrindinės savybės tokią funkciją atlieka.
26. Dėl žodžių junginio „būtina techniniam rezultatui gauti“, kuris vartojamas ir ginčijamoje nuostatoje, ir Sprendimo Philips 81 ir 83 punktuose, Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad tai nereiškia, jog šis absoliutus atmetimo pagrindas taikomas tik tada, kai forma yra vienintelė, leidžianti pasiekti nustatytą rezultatą. Jis priminė, jog minėtame 81 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad „kitų formų, leidžiančių gauti tą patį techninį rezultatą, egzistavimas (neleidžia) išvengti atmetimo pagrindo“, o 83 punkte – kad „[neleidžiama] registruoti iš formos sudaryto žymens, net jei ginčijamas techninis rezultatas gali būti pasiekiamas kitomis formomis“. Remdamasis šiais teiginiais Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog tam, kad būtų taikomas šis absoliutus atmetimo pagrindas, užtenka, kad formos pagrindinės savybės apimtų techniniu požiūriu atsitiktines savybes, kurių pakaktų nustatytam techniniam rezultatui gauti, ir kad jos dėl to būtų priskirtinos minėtam rezultatui.
27. Taip pat buvo atmesti Lego Juris argumentai, kad svarbu, jog būtų kitų formų, leidžiančių gauti tą patį techninį rezultatą, nes Teisingumo Teismas Sprendimo Philips 81 ir 83 punktuose buvo pripažinęs šį faktą nesvarbiu, nenurodydamas skirtumo tarp formų, kuriose naudojamas kitas „techninis sprendimas“, ir tų, kuriose naudojamas toks pats „techninis sprendimas“.
28. Be to, Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, pirma, į Sprendimo Philips 78 punktą, pagal kurį ginčijamos nuostatos esmė yra ta, kad siekiama išvengti, jog prekių ženklo teisė suteiktų jo savininkui prekės funkcinių savybių monopolį ir kad atsirastų kliūčių konkurentams laisvai siūlyti prekes, turinčias tokių funkcinių savybių. Jis taip pat nurodė, kad neatmetama galimybė, jog prekės funkcinės savybės, kurios, Teisingumo Teismo nuomone, turi likti prieinamos konkurentams, yra būdingos būtent konkrečiai formai. Antra, remdamasis minėto sprendimo 80 punktu, kuriame nurodyta, kad ginčijama nuostata siekiama bendrojo intereso tikslo, kuris reikalauja, jog formą, kurios pagrindinės savybės atlieka techninę funkciją, galėtų laisvai naudoti visi, Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad šis tikslas susijęs ne tik su techniniu sprendimu, inkorporuotu į tokią formą, bet ir su pačia forma bei jos pagrindinėmis savybėmis. Taigi, jeigu pačią formą turi būti galima laisvai naudoti, negalima pritarti Lego Juris ginamam skirtumui tarp formų, kuriose naudojamas kitoks „techninis sprendimas“, ir tų, kuriose naudojamas toks pats „techninis sprendimas“.
29. Taigi Pirmosios instancijos teismas mano, kad Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis draudžia įregistruoti bet kokią formą, kurią, kalbant apie pagrindines savybes, sudaro techniniu požiūriu atsitiktinė prekės forma, kurios pakanka nustatytam techniniam rezultatui gauti, net jei šį rezultatą galima pasiekti kitomis formomis. Taip patvirtintas Didžiosios apeliacinės tarybos vertinimas ir atmesta ieškinio vienintelio pagrindo pirmoji dalis.
30. Savo ruožtu antroji dalis suskirstyta į tris argumentus, iš kurių nagrinėjant šį apeliacinį skundą svarbūs tik du. Pirmasis susijęs su prekių ženklo pagrindinių savybių nustatymo nebuvimu, antrasis – su pagrindinių savybių funkcinio pobūdžio įvertinimu(26).
31. Pateikdama pirmąjį argumentą ieškovė nurodė, kad Didžioji apeliacinė taryba nenustatė pagrindinių aptariamos formos savybių, tai yra spraustelių modelio ir dydžio, nagrinėdama bendrą Lego kubelio funkcionalumą, įskaitant tam tikrus elementus, kuriems nebuvo prašoma suteikti apsaugos, kaip antai apatinei tuščiavidurei ertmei ir antraeiliams išsikišimams. Todėl ginčijamame sprendime nebuvo atsižvelgta į tai, kad įregistravus tokį prekių ženklą, ieškovė būtų galėjusi pareikšti protestą dėl paraiškų įregistruoti konstruktoriaus kubelius, kurie atrodo taip pat, tačiau negalėtų to padaryti dėl kubelių, kurie atrodo kitaip, nepaisant to, koks techninis sprendimas juose panaudotas.
32. Ieškovė pridūrė, kad šios formos pagrindinės savybės turi būti vertinamos vartotojo požiūriu, o ne vadovaujantis vien technine ekspertų analize.
33. Kalbant apie antrąjį argumentą, susijusį su šių savybių funkcionalumu, Lego Juris kaltina Didžiąją apeliacinę tarybą, kad ši nusprendė, jog funkciškai lygiaverčiai alternatyvūs modeliai, naudojami konkurentų, nėra reikšmingi, nepaisant to, kad jie yra svarbūs norint nustatyti, ar dėl formos apsaugos susidaro techninio sprendimo monopolis. Taip pat ji buvo kritikuojama dėl to, kad neatsižvelgė į anksčiau patento suteiktos apsaugos poveikį, vertindama formos funkcionalumą.
34. Galiausiai Lego Juris neigė, kad naudojosi kokiu nors techninio sprendimo monopoliu, įgytu dėl nagrinėjamos formos kaip prekių ženklo apsaugos, ir tam, kad pritaikytų tą patį techninį sprendimą, konkurentai buvo priversti kopijuoti Lego kubelio formą.
35. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė antrąją vienintelio panaikinimo pagrindo dalį(27).
36. Viena vertus, dėl pirmojo argumento jis atmetė teiginį, kad vartotojų požiūris yra svarbus, nes neįtikėtina, kad jie turėtų reikalingų techninių žinių, jog galėtų tinkamai įvertinti pagrindines savybes. Antra vertus, jis nurodė: kadangi Didžioji apeliacinė taryba buvo teisingai nustačiusi visas pagrindines Lego kubelio savybes, tai, kad ji atsižvelgė ir į kitas savybes, neturėjo įtakos jos sprendimo teisėtumui.
37. Dėl antrojo argumento Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės teiginius, susijusius su alternatyvių formų svarba, dar kartą remdamasis Sprendimo Philips 80 punktu, kurio pagrindu darė išvadą, kad formos funkcionalumo įvertinimas turi būti atliktas neatsižvelgiant į tai, ar yra kitų formų. Dėl ankstesnių patentų įrodomosios galios Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės teiginiai nebuvo tinkami, nes Didžioji apeliacinė taryba savo sprendimo 39 punkte aiškiai pažymėjo, kad žymuo gali būti saugomas patentu arba prekių ženklu, nurodydama pirmąją iš šių dviejų pramoninės nuosavybės teisių tik tam, kad aiškiai pabrėžtų pagrindinių Lego kubelio savybių apimtį (cilindro formos pirmaeilius spraustelius).
38. Galiausiai dėl ieškovės teiginio, jog tam, kad galėtų pritaikyti tą patį techninį sprendimą, jos konkurentai neturi kopijuoti Lego kubelio formos, Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad šis teiginys paremtas klaidinga samprata, jog kitų formų, kuriose inkorporuotas tas pats techninis sprendimas, egzistavimas parodo nagrinėjamos formos funkcionalumo trūkumą, tačiau tai jau buvo atmesta anksčiau, remiantis Sprendimu Philips, kuriame įtvirtintas principas, kad pati funkcinio pobūdžio forma turi būti prieinama visiems.
39. Kadangi Pirmosios instancijos teismas nepritarė nė vienam Lego Juris argumentui, jis atmetė ieškinį dėl panaikinimo.
V – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
40. Lego Juris apeliacinį skundą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2009 m. vasario 2 d., o MEGA Brands ir VRDT atsiliepimus į skundą – atitinkamai tų pačių metų balandžio 15 ir 23 dienomis(28), tačiau nebuvo pateiktas nei dublikas, nei triplikas.
41. Lego Juris prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, grąžinti bylą nagrinėti Pirmosios instancijos teismui ir priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
42. VRDT ir MEGA Brands prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
43. Per 2009 m. lapkričio 10 d. vykusį teismo posėdį abiejų šalių ir MEGA Brands atstovai pateikė žodines pastabas ir atsakė į Didžiosios kolegijos narių bei generalinio advokato užduotus klausimus.
VI – Apeliacinio skundo analizė
A – Šalių pozicijų santrauka ir mano analizė
1. Šalių argumentai
44. Įmonė Lego Juris grindžia savo apeliacinį skundą trimis argumentais, kurie pateikti toliau ir kurie, be to, iš esmės sutampa su Pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais.
45. Visų pirma apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamame sprendime klaidingai aiškinamas Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis, numatant, kad prekių ženklų teisės suteikiamos apsaugos negalima taikyti visoms formoms, kurios atlieka tam tikrą funkciją, neatsižvelgiant į minėtoje nuostatoje nustatytus kriterijus. Ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismas nutolo nuo Sprendimo Philips, kuriame Teisingumo Teismas atskyrė „techninį sprendimą“ ir „techninį rezultatą“, susiedamas su pirmuoju reikalavimą būti prieinamam, kad konkurentai nebūtų priversti ieškoti skirtingų sprendimų, duodančių tą patį rezultatą, tačiau reikalaudamas, kad jie ieškotų kitokių formų, kuriose taikomas tas pats sprendimas. Padarydamas tokią klaidą Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pati funkcinė forma turi likti prieinama visiems, kai iš Sprendimo Philips išplaukia, kad tokio prieinamumo reikia tikėtis tik iš formos funkcinių savybių.
46. Antra, Lego Juris nurodo, kad skundžiamame sprendime panaudoti neteisingi kriterijai siekiant nustatyti erdvinių žymenų pagrindines savybes. Tuo atveju, jeigu iš tikrųjų būtų pasinaudota prekių ženklo teise, „pagrindinės savybės“ prilygtų „dominuojantiems skiriamiesiems elementams“, kuriuos reikia vertinti paprasto vartotojo, kuris yra pakankamai gerai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus, požiūriu(29). Tačiau Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo 70 punkte neatsižvelgė į su vartotoju susijusią taisyklę, naudodamasis netiesioginiu pagrindimu, kai pagrindinės savybės nustatomos konkrečiai iš atskirų formos dalių atliekamų funkcijų.
47. Trečia, Lego Juris nurodo, kad nagrinėjamame sprendime pritaikyti neteisingi funkcionalumo kriterijai. Jos požiūriu, geriausias būdas patikrinti tam tikros objekto formos savybės funkcionalumą yra tą savybę pakeisti; jeigu toks pakeitimas neturi įtakos funkcijai, minėtoji savybė neturi būti laikoma funkcine. Šiuo atžvilgiu svarbu atsižvelgti į alternatyvias formas, nes jos parodo, kad prekių ženklo suteikimas konkrečiai formai nereiškia, jog sukuriamas monopolis, todėl Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje numatytas absoliutus draudimas registruoti jai netaikomas.
48. Ir VRDT, ir MEGA Brands atmeta visus apeliaciniame skunde išdėstytus apeliantės argumentus ir tvirtina, kad skundžiamame sprendime pateiktas tinkamas pagrindimas. Taip pat galioja ir jo rezoliucinė dalis.
2. Mano analizė
49. Nagrinėjant šį apeliacinį skundą ūkio subjektams reikia išaiškinti, kokie kriterijai yra svarbūs tam, kad kaip prekių ženklai būtų įregistruotos prekių formos, atitinkančios technines funkcijas, kurias jos turi atlikti.
50. Be abejo, Sprendime Philips buvo nustatyti ginčijamos nuostatos, nors ir siejamos su direktyva, aiškinimo principai. Nepaisant to, dėl minėtos bylos faktinių aplinkybių buvo priimtas sąlygiškai nevienareikšmis sprendimas, kiek tai susiję su leidimu registruoti žymenis, kuriuos sudaro funkcinės formos. Iš minėto sprendimo išplaukia, kad buvo pasiektas tam tikras susitarimas dėl elektrinės skutimosi mašinėlės, kuria prekiavo minėta Olandijos įmonė, galvutės grafinio atvaizdo visiško funkcionalumo.
51. Kadangi pateikiant atsakymą itin remtasi bylos faktinėmis aplinkybėmis, jame, skirtame Anglijos Court of Appeal, Teisingumo Teismas pabrėžė priežastis, dėl kurių reikėtų atsisakyti registruoti šių savybių turintį prekių ženklą, tačiau įmonėms praktiškai nepateikė gairių funkciniams žymenims registruoti kaip prekių ženklams. Sprendimu, atitinkančiu teisės nuostatos esmę, visiškai neuždrausta registruoti prekių ženklų, turinčių funkcines formas, tačiau dėl to tai nepalengvėjo. Kalbant metaforiškai, Teisingumo Teismas neuždarė prekių ženklų registravimo įstaigų durų funkciniams žymenims, tačiau paliko jas praviras, ir nagrinėjant šį apeliacinį skundą reikia išmatuoti paliktą privertų durų tarpą.
52. Iš tikrųjų Lego Juris nurodo ne tik tai, kad skundžiamame sprendime klaidingai aiškinamas Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis (pirmasis argumentas), tačiau kritikuoja ir tai, kad buvo naudojami netinkami aiškinimo kriterijai funkcinėms kubelio ar plytos savybėms nustatyti (antrasis ir trečiasis argumentai). Todėl nagrinėjant apeliacinį skundą reikia įsigilinti tiek į esminius aspektus, susijusius su galbūt padarytomis aiškinimo klaidomis, tiek į modus operandi objektų savybėms įvertinti bei jų funkcionalumui nustatyti.
53. Todėl manau, kad buvo tik vienas precedentas ir kad šis apeliacinis skundas yra antra per dešimt metų Teisingumo Teismui pasitaikiusi galimybė išnagrinėti ginčijamos nuostatos painybes, o tai pateisina bandymą pasiūlyti atsakymą, peržengiantį apeliantės apeliacinio skundo pagrindais apibrėžtas ribas prieš juos nagrinėjant. Taip pat tikiuosi, kad taip bus patenkinti logiški įmonių lūkesčiai, susiję su funkcinių žymenų registracijai keliamais reikalavimais, nes jos pageidauja, kad ši sudėtinga problema būtų išspręsta.
B – Dėl platesnio Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio išaiškinimo
1. Konsoliduotos ir mažiau griežtos aiškinimo taisyklės
54. Lygindamas Sprendimą Philips su kai kurių nacionalinių teisės sistemų teismų praktika, pastebiu tam tikrų atitinkamų direktyvą perkėlusių teisės aktų aiškinimo sutapimų, tačiau ir kai kurių aiškių bei labai iškalbingų skirtumų, susijusių su poreikiu suderinti funkcinių prekių ženklų registracijai keliamus reikalavimus. Teisingumo Teismui pateiktose bylos šalių pastabose nagrinėjama Jungtinių Amerikos Valstijų teisė, todėl jaučiuosi įpareigotas daryti į ją nuorodas, kai šioje byloje jos gali būtų naudingos.
55. Dėl panašumų vieningai sutinkama, kad Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis ir jį atitinkančios nacionalinės teisės nuostatos grindžiami dviguba prielaida: viena vertus, išvengti prekių ženklų teise monopolizuoti prekių techninius sprendimus, ypač kai jiems prieš tai buvo taikoma kitos pramoninės nuosavybės teisės suteikta apsauga(30); antra vertus, išsaugoti skirtumą tarp prekių ženklo suteikiamos apsaugos ir apsaugos, kurią suteikia kitos pramoninės nuosavybės rūšys(31).
56. Kad būtų aiškiau, reikia priminti, jog Sprendime Philips atsakymas į ketvirtąjį prejudicinį Court of Appeal klausimą buvo pagrįstas būtent šiomis dviem idėjomis(32), taip atsižvelgiant į generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo išvadą(33).
57. Tačiau šio nacionalinei ir Bendrijos prekių ženklų teisei bendro pagrindo nepakako, kad būtų visiškai suderinta teismų praktika. Pavyzdžiui, toje pačioje byloje Philips, kiek tai susiję su kiekvienos valstybės narės nacionaliniais teismais, kai Švedijos teismai nusprendė, kad forma turi būti laikoma išskirtinai funkcine, kai jokia kita forma neleidžia atlikti tos pačios funkcijos, Anglijos teisėjai buvo labiau linkę palaikyti nuomonę, jog pagal nacionalinę nuostatą, atitinkančią Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktį, neleidžiama registruoti visais atvejais, kai funkcija yra pagrindinė priežastis, dėl kurios produktas yra tokios formos, kurią siekiama įregistruoti kaip prekių ženklą(34).
58. Nacionalinių teismų sprendimai, minėti ankstesniame punkte, buvo priimti anksčiau negu Teisingumo Teismas priėmė Sprendimą Philips; tačiau kai kuriais atvejais atrodo, kad aukščiausieji valstybių teismai iki minimalių susiaurina minėtame sprendime nustatytas sąlygas taip, kad ginčijamoje nuostatoje arba ją atitinkančioje nacionalinėje nuostatoje nustatytas draudimas tampa neveiksmingas, dėl to padaugėja sunkumų, su kuriais susiduria konkurentai, skverbdamiesi į rinką to objekto, kurio funkcinę formą pavyko įregistruoti(35).
59. Šie skirtumai greičiausiai atsirado todėl, kad užuot pritaikius griežtesnį kriterijų, pagal kurį draudimas būtų taikomas žymenims, sudarytiems tik iš funkcinių savybių, Sprendime Philips nustatytas lankstesnis kriterijus, dėl kurio buvo uždrausta daugiau funkcinių prekių ženklų, reikalaujant, kad „pagrindinės savybės“ atitiktų techninę funkciją(36). Tačiau taip elgiantis atsirado tam tikro neapibrėžtumo, kurio pasekmės jaučiamos dabar.
60. Taigi juntamas pavojus, kad Teisingumo Teismo nustatytos taisyklės bus nevienodai traktuojamos visose valstybėse narėse, todėl manau, jog reikia ieškoti papildomų kriterijų, leidžiančių papildyti teismo praktiką, kurioje, atsižvelgiant į vienintelį Sprendimo Philips precedentą, per daug susikoncentruota į žymenis, kurie neturi būti registruojami pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktį. Geriausias būdas tiksliau apibūdinti šios teisės nuostatos taikymo sritį yra išnagrinėti ir tuos atvejus, kai prašomas įregistruoti prekių ženklas turėtų būti įregistruotas, nepaisant to, kad jis turi kai kurių funkcinių savybių.
2. Siūlomas aiškinimas
61. Visų pirma noriu pabrėžti, kad siūlau pakeisti ne teismo praktiką, o tik kai kuriuos niuansus, iš esmės – metodologijos, nes Sprendimu Philips nustatyti principai yra tinkami(37), tai yra: viena vertus, jau nurodytas dvigubas tikslas, kuriuo paremtas Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis ir kuris apima „antimonopolizavimo“ ir griežto skirtingų pramoninės nuosavybės teisių atribojimo kriterijus; antra vertus, tai, kad pagal ginčijamą nuostatą neleidžiama registruoti formų, kurių pagrindinės savybės atlieka techninę funkciją(38), ir galiausiai tai, kad kitų formų, leidžiančių gauti tą patį techninį rezultatą, egzistavimo įrodymas neleidžia išvengti minėtoje nuostatoje įtvirtinto absoliutaus atmetimo ar paskelbimo negaliojančiu pagrindo taikymo(39).
62. Nepaisant to, reikia papildyti šį aiškinimo pagrindą, vadovaujantis tam tikromis minėtos nuostatos taikymo metodologinėmis taisyklėmis; mano nuomone, Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio taikymo procedūrą sudaro net trys etapai(40).
a) Pirmasis etapas
63. Visų pirma institucija, turinti įvertinti absoliutų atmetimo ar paskelbimo negaliojančiu pagrindą, privalo nustatyti svarbiausius įregistruoti pateiktos formos elementus. Šiame etape taisyklė, kuria reikia vadovautis, įgyja esminę reikšmę.
64. Kadangi dar nėra nustatinėjama, ar žymuo turi skiriamųjų požymių, o tik norima nustatyti jo pagrindines savybes, vienas po kito turi būti ištirti minėtame prekių ženkle panaudoti skirtingi pateikimo elementai(41). Priešingai negu vertinant skiriamąjį požymį, nėra būtina atsižvelgti į daromą bendrą įspūdį, išskyrus, pavyzdžiui, paprasto objekto atvejį, kai visos savybės, sudarančios jo formą, laikomos pagrindinėmis.
65. Iš 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio išplaukia, kad turi būti nustatytos formos pagrindinės savybės, taip pat jos turi būti susietos su techniniu rezultatu, siekiant įvertinti, ar yra reikalingas ryšys tarp šių savybių ir minėto techninio rezultato. Tokiomis aplinkybėmis šios pagrindinės savybės išanalizuojamos ne siekiant patikrinti, ar žymuo gali atlikti esminę prekių ženklo funkciją, tai yra garantuoti juo pažymėtų prekių kilmę(42), tačiau siekiant įvertinti jų būtinumą techniniam rezultatui, kurio savybes taip pat reikia tiksliai apibrėžti.
66. Šiame pradiniame etape vartotojo požiūris nėra svarbus, nes, kaip nurodyta Sprendime Philips(43), išsiaiškinamas tik pirminis reikalavimas, taikomas žymenims, kuriuos sudaro tik prekės forma, ir jeigu šis reikalavimas netenkinamas, gali būti atsisakyta juos registruoti; tačiau dar nėra aiškinamasi, ar jie turi skiriamųjų požymių, o pagal teismo praktiką vartotojo nuomonė yra svarbi būtent tuo momentu(44).
67. Galiausiai pirmajame etape dar reikia įvertinti kiekvienos nustatytos pagrindinės savybės funkcionalumą. Tokio funkcionalumo priskyrimas savo ruožtu sukelia metodologinių problemų. Žinoma, negalima remtis paprasčiausiomis prielaidomis arba apibendrinimais, atsiradusiais iš gyvenimiškosios patirties(45); paprastai toms prekėms, kurioms buvo taikoma patento arba dizaino apsauga, prie šių pramoninės nuosavybės teisių registracijos pažymėjimų pridedami paaiškinimai sudaro paprastą, tačiau labai veiksmingą prielaidą, kad objekto formos pagrindinės savybės priklauso nuo techninės funkcijos, kaip jau nurodė Didžioji apeliacinė taryba, remdamasi Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo praktika byloje TrafFix(46). Išskyrus šiuos atvejus, visada galima naudotis eksperto paslaugomis.
68. Nuo rezultato, gauto taip įvertinus funkcionalumą, priklauso tolesnė procedūros eiga: jeigu, viena vertus (A hipotezė), visos formos, kurią siekiama įregistruoti, savybės atlieka techninę funkciją, pati forma laikoma funkcine ir neturi būti registruojama arba, jeigu jau buvo įregistruota, registracija turi būti panaikinta; tokiu atveju po pradinio etapo analizė nebetęsiama. Atvirkščiai, jeigu, antra vertus, ne visos savybės yra funkcinės (B hipotezė), pereinama prie antrojo etapo.
b) Antrasis etapas
69. Antrajame etape institucija, turinti įvertinti prekių ženklą, susiduria su forma, iš kurios pagrindinių savybių tik kai kurios yra iš dalies funkcinės. Sprendimą Philips aiškinant siaurai, nebūtų taikomas Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis, nes minėto sprendimo 84 punkte draudžiama registruoti žymenį, kurį sudaro tik prekės forma, „<...> jeigu įrodyta, kad jo pagrindinės funkcinės savybės yra siejamos tik su techniniu rezultatu“. Nepaisant to, manau, kad ir šį kartą sprendime per daug prisirišama prie faktinių aplinkybių.
70. Iš tikrųjų įvertindamas dvi esmines Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio prielaidas: kad jis „atspindi teisėtą tikslą neįgyti ar nesinaudoti išskirtinėmis teisėmis į techninius sprendimus“ (47) ir kad funkcinę formą „gali laisvai naudoti visi“ (48), manau, kad ši nuostata veikia šioje hibridinėje situacijoje, kai yra lemiamų funkcinių ir nefunkcinių savybių.
71. Tyrimas paprasčiausiai tampa sudėtingesnis.
72. Kyla klausimas, ar suteiktas prekių ženklas kliudo konkurentams naudoti pagrindines funkcines savybes, kurias saugo šis ženklas, nes tokioje situacijoje, kaip antai aprašytoji, nėra neįmanoma, kad kai kurios ar daugelis iš šių funkcinių savybių būtų neišvengiamai reikalingos konkurentams rinkoje, tarkime, atitinkamų jų prekių sąveikai su norimos įregistruoti funkcinės formos savininko atitinkamomis prekėmis. Kadangi toks rezultatas tiesiogiai prieštarauja Sprendimo Philips principams, matau dvi galimas alternatyvas.
73. Pagal pirmąją alternatyvą prekių ženklo teisė apribojama pagrindiniais ir skiriamaisiais nefunkciniais elementais. Tarkime, taip USB atmintukus(49) sudaro viena dalis, kuri aiškiai skirta prijungti prie kompiuterio ar kito prietaiso, ir kita dalis, kuri, nors ir atlikdama techninę funkciją, gali būti (ir paprastai yra) papuošiama specifine, estetiškesne forma. Nematyčiau jokios problemos suteikti prekių ženklus šiems USB atmintukams, nors ir apsiribojant dalimi, kuriai panaudotas dizainas, nes antroji dalis visada išlaiko funkcionalumą. Tačiau VRDT turėtų laikytis lankstesnės registracijos praktikos, skatindama naudotis atsisakymu („disclaimer“), nes ji nesinaudoja teisėmis, kurios jai suteikiamos Reglamento Nr. 207/2009 37 straipsnio 2 dalimi(50), griežtai taikydama principą, nenumatytą Teisingumo Teismo praktikoje(51), pagal kurį žymenų, kuriuos sudaro įvairūs elementai, atveju negalima prašyti apsaugos vienam iš elementų(52). Net jeigu šios rūšies atmintukų gamintojai prašytų apsaugoti estetinį elementą, į paraiškos įregistruoti prekių ženklą atvaizdą net neįtraukdami jungti skirtos dalies, prekių ženklas turėtų mažesnį poveikį, nes vartotojas galbūt jo net neatpažintų kaip USB atmintuko dalies, todėl taip sumažėja gamintojo interesas turėti tokį prekių ženklą.
74. Šis sunkumas skatina mane pasiūlyti antrąją alternatyvą. Kadangi ginčijama nuostata labai smarkiai rūpinamasi konkurencijos apsauga, žymens, kurį iš dalies sudaro funkciniai elementai, analizė turi priklausyti nuo sąlygos, kad dėl galbūt suteiktos pramoninės nuosavybės teisės konkurentai neatsidurs itin nepalankioje padėtyje, nesusijusiose su jų pačių prekių ženklų reputacija(53). Šioje stadijoje reikėtų palyginti kitas suderinamas rinkos galimybes, kaip apeliaciniame skunde primygtinai to reikalauja apeliantė. Dabar plačiau nenagrinėjant šios alternatyvos reikia pabrėžti, kad alternatyvių formų analizę reikėtų atlikti atsižvelgiant į sąveiką ir būtinumą išsaugoti prieinamumą, taip išreiškiant bendrąjį interesą, kuriuo taip pat grindžiamas Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis.
c) Trečiasis etapas
75. Galiausiai šias kliūtis įveikus, taikant „disclaimers“, arba įsitikinus, kad forma nekenkia konkurencijai, institucijos, turinčios ištirti šio hibridinio tipo formos funkcionalumą (paprastai tai yra prekių ženklų tarnyba arba teisėjas, nagrinėjantis priešinį reikalavimą paskelbti prekių ženklą negaliojančiu) pereina į trečiąjį etapą, kuriame įvertinami prekių ženklo skiriamieji požymiai (forma). Tada, remiantis teismo praktika, svarbus yra žymens daromas bendras įspūdis, vartotojo požiūris ir prekės ar paslaugos, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą(54).
76. Be to, toliau taikoma Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 3 dalis, pagal kurią funkcinės formos savininkui draudžiama remtis tuo, kad naudojama, forma įgijo skiriamųjų požymių(55). Šiuo atžvilgiu, viena vertus, manau, kad šia nuostata galimos naudos nesuteikimas funkcinėms formoms atitinka teisės aktų leidėjo norą neleisti, kad tokia galimybė būtų suteikta objekto, saugomo patentu ar dizainu, atžvilgiu. Todėl, baigus galioti minėtai pramoninės nuosavybės teisei, tampa įmanoma, ypač tokių naujoviškų prekių, kaip antai Lego, atveju, kad jos vartotojų požiūriu jau turi tai, kas paprastai būtų laikoma „skiriamaisiais požymiais“, nes patento ar dizaino galiojimo laikotarpiu jos buvo vienintelės savo prekių klasėje(56); antra vertus, Teisingumo Teismas pripažino, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas norėjo suteikti prekių ženklo apsaugą tik tiems ženklams, kurie įgijo skiriamųjų požymių dėl to, kad buvo naudojami prieš pateikiant paraišką registruoti(57). Todėl prekių ženklo, suteikto su „disclaimer“, savininkas niekada negalės pasinaudoti Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 3 dalies teikiama nauda tam, kad apsauga būtų pritaikyta ir pagrindinėms funkcinėms savybėms.
C – Pasekmės šiam apeliaciniam skundui
77. Apibrėžus platesnio Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio aiškinimo pagrindines savybes, reikia išnagrinėti jų poveikį Lego Juris vieninteliame apeliacinio skundo pagrinde pateiktų argumentų vertinimui.
78. Iš anksto pabrėžiu, kad darbas, kurį skundžiamame sprendime atliko Pirmosios instancijos teismas, man pasirodė tinkamas ir atitinkantis Sprendimą Philips; konkrečiai kalbant, Lego Juris teiginiai buvo vertinami apgalvotai, pateikiant teisiškai nepriekaištingus atsakymus, todėl, atsižvelgiant į tai, kad mano analizė iš esmės paneigia Lego Juris argumentus, pakanka susikoncentruoti į šių argumentų esmę, tačiau tai nė kiek nesusilpnina to, kad atmečiau apeliantės argumentus.
1. Dėl pirmojo argumento, grindžiamo klaidingu Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio aiškinimu
79. Nors apeliaciniame skunde netrūksta painiavos, jame nurodoma, kad skundžiamame sprendime padaryta klaida, dėl kurios panaikinama visoms funkcinėms formoms prekių ženklų teisės suteikiama apsauga, neatsižvelgiant į tai, ar tenkinami ginčijama nuostata nustatyti kriterijai. Pirmosios instancijos teismas kaltinamas tuo, kad jis nutolo nuo Sprendimo Philips, pagal kurį buvo leidžiama registruoti tokias formas, jeigu tik egzistuoja kitokios, bet lygiavertės formos. Šiomis aplinkybėmis būtų klaidinga pareikšti, kad pati funkcinė forma turi likti prieinama visiems, nes Sprendime Philips toks prieinamumas buvo nustatytas tik formos funkcinėms savybėms.
80. Nesutinku su tokiu skundžiamo sprendimo aiškinimu.
81. Apeliantė klysta, nors kūrybiškai aiškina ir Sprendimą Philips, ir ginčijamą nuostatą.
82. Viena vertus, kaip nurodė MEGA Brands, ilgų svarstymų apie tariamus skirtumus tarp „techninio sprendimo“ ir „techninio rezultato“ negalima pagrįsti nei minėtu sprendimu, nei Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčiu. Tai Pirmosios instancijos teismas teisingai patvirtino skundžiamo sprendimo 40 punkte, darydamas nuorodą į Sprendimo Philips 81 ir 83 punktus, kuriuose nėra daromas skirtumas tarp „techninio sprendimo“ ir „techninio rezultato“.
83. Antra vertus, iš Sprendimo Philips 80 ir 83 punktų matyti, jog bendrojo intereso tikslas, kurio siekiama ginčijama nuostata, reikalauja, kad funkcines formas galėtų laisvai naudoti visi, o galimos alternatyvios formos neturėtų įtakos vertinant jų funkcionalumą. Todėl skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos.
84. Noriu grįžti prie ankstesnėje dalyje ginamo Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio aiškinimo.
85. Minėjau, kad Sprendimas Philips paremtas bylos faktinėmis aplinkybėmis, ir tai lėmė ganėtinai įtikinamą Teisingumo Teismo poziciją. Iš tiesų šioje byloje lemiamą reikšmę taip pat turi faktinės aplinkybės.
86. Taip skundžiamo sprendimo 75 punkte konstatuota, kad VRDT didžioji apeliacinė taryba išsamiai ištyrė Lego kubelį ir priėjo prie išvados, kad žaidimo detalės formos visuma pasižymi funkcinėmis savybėmis. Šiomis aplinkybėmis, atitinkančiomis pirmąjį mano aiškinimo taisyklių etapą, buvo normalu, kad minėta Bendrijos agentūra atsisakė registruoti žymenį, kurį įregistruoti paprašė Lego Juris, nes ne tik jo pagrindinės savybės, bet ir visas kubelis atitinka tik iš jo funkcijos kylančius reikalavimus, todėl esant tokiai situacijai netikslinga pereiti prie vėlesnio mano aiškinimo etapo (A hipotezė)(58).
87. Kadangi Sprendimas Philips yra aiškus, bent jau nagrinėjami jo punktai, atsižvelgiant į Didžiosios apeliacinės tarybos pateiktą nepriklausomą Lego kubelio funkcionalumo įvertinimą, kuris nebuvo pakeistas skundžiamame sprendime ir kurio apeliantė Teisingumo Teisme neginčija, nurodydama, kad faktinės aplinkybės ir įrodymai buvo iškreipti, reikia tik patvirtinti Pirmosios instancijos teismo pateiktą Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio aiškinimą ir atmesti šį argumentą.
2. Dėl antrojo argumento, grindžiamo netinkamu erdvinio prekių ženklo pagrindinių savybių apibrėžimu
88. Šiuo argumentu Lego Juris iš esmės siekia, kad pagrindinių savybių analizė būtų atliekama atsižvelgiant į vartotojo požiūrį, o Pirmosios instancijos teismas to nepadarė, aiškiai tai atmesdamas savo sprendimo 70 punkte.
89. Laikantis mano siūlomo aiškinimo būtų nesunku šį argumentą atmesti, nes pagal išdėstytas metodologines taisykles esminis skiriamasis funkcinių prekių ženklų pobūdis nagrinėjamas tik trečiajame etape(59). Nagrinėdamas ankstesnį argumentą nurodžiau, kad atsižvelgdami į išvadas apie viso Lego kubelio funkcionalumą, nei VRDT Didžioji apeliacinė taryba, nei Pirmosios instancijos teismas neturėjo pereiti prie kitų etapų.
90. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu nebus pritarta mano požiūriui, manau: kad ir kaip būtų vertinamas, Lego Juris argumentas yra nepriimtinas. Sprendimo Philips 76 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad absoliutus atmetimo pagrindas, nagrinėtas šioje byloje, yra „išankstinė kliūtis“, todėl jį nagrinėjant netaikomos tokios pačios taisyklės kaip dominuojančių ir skiriamųjų savybių, kurių ieškant siekiama įvertinti, ar vartotojų akimis jos parodo prekės kilmę, atveju, o tai skiriasi nuo esminių formos elementų nustatymo veiksmų.
91. Iš tiesų, kalbant apie Lego Juris argumento kraštutines pasekmes, paprasto vartotojo kriterijus, kaip jis paprastai aprašomas Teisingumo Teismo praktikoje, taip pat turėtų būti pritaikytas prie Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies f punkto, o tada reikėtų vartotojo požiūriu įvertinti „gerus papročius“ ir „viešąją tvarką“.
92. Ši išvada beprasmiška dėl to, kad neatsižvelgiama į prielaidą, jog Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalyje nustatyti skirtingi atsisakymo įregistruoti pagrindai atitinka skirtingą teisės aktų leidėjo požiūrį, todėl kiekvienas šių pagrindų parodo savo norminę galią atsižvelgiant į kriterijus, kurie gali, tačiau neprivalo sutapti visais atsisakymo registruoti ar registracijos panaikinimo atvejais. Šiuo atveju, kadangi minėtos nuostatos e punkto tikslas yra taip nutolęs nuo pagrindinės prekių ženklo funkcijos, priešingai nei b punkto atveju (skiriamasis požymis), neturi būti taikomas paprasto vartotojo kriterijus.
93. Todėl apeliantė klysta, norėdama perkelti įprastus skiriamojo požymio vertinimo kriterijus esminiams formos elementams, kai siekiama nustatyti jų funkcionalumą, nes jie turi būti nustatomi objektyviai, kaip teisingai nurodė Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Dėl to negalima pritarti ir antrajam argumentui.
3. Dėl trečiojo argumento, grindžiamo klaidingų funkcionalumo kriterijų naudojimu
94. Lego Juris savo trečiajame argumente nurodo, kad vertinant formos savybių funkcionalumą reikia naudoti lyginamąjį metodą Viena vertus, ji reikalauja, kad būtų daromi šių pagrindinių savybių pakeitimai, taip patvirtinant funkcionalumą, ir suteikti tokį statusą, kai dėl pakeitimo pasikeičia funkcija. Atsižvelgiant į tai ji teigia, jog svarbios yra alternatyvios formos, kurios tampa požymiu, kad prekių ženklas, suteiktas konkrečiai formai, nesukurs monopolio, tačiau tam neturi įtakos šiame apeliaciniame skunde ginčijamas absoliutus atmetimo pagrindas.
95. Manęs taip pat neįtikina šie apeliantės argumentai.
96. Laikantis mano metodologinio Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio aiškinimo, netikslinga kritikuoti skundžiamo sprendimo. Nors pripažinau, kad lyginti formos variantus, siekiant įvertinti konkurentų situaciją, gali būti svarbu, tačiau tokią lyginamąją analizę palikau antrajam etapui; tada ji įgyja prasmę, siekiant nustatyti, ar monopolis, kurį suteikia prekių ženklas prekei, turinčiai tam tikrų funkcinių savybių, gali panaikinti konkurenciją rinkoje. Kaip nurodžiau, nustačius, kad Lego kubelis yra absoliučiai funkcionalus, nėra tikslinga pereiti prie kitų etapų.
97. Taip pat remiantis Sprendimu Philips ir ginčijama nuostata atkreipiamas dėmesys į tai, kad klaida, kuri, kaip teigia Lego Juris, padaryta skundžiamame sprendime, neįrodyta. Minėto sprendimo 81–84 punktuose labai aiškiai nurodyta, jog „įrodymas, kad egzistuoja kitos formos, leidžiančios pasiekti tą patį techninį rezultatą, nereiškia, kad [netaikomas] atsisakymo registruoti ar pripažinimo negaliojančiu pagrindas, numatytas [ginčijamoje] nuostatoje“, kuri, numatant joje draudimą registruoti žymenis, kuriuos sudaro tik forma, reikalinga techniniam rezultatui pasiekti, yra visa taikoma Lego kubelio atveju, nes buvo įrodyta, jog jis visas yra funkcionalus. Todėl ji savo naudai negalėjo remtis paties Sprendimo Philips niuansu, kad apsiribojama tik pagrindinėmis savybėmis, nes visos kubelio savybės, tiek pagrindinės, tiek nepagrindinės, atrodo, buvo funkcinės, todėl tokiu atveju nėra reikalo rūpintis alternatyvomis, nes prekių ženklas, kuris būtų suteiktas, bet kuriuo atveju monopolizuotų formą.
98. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, manau, kad trečiasis argumentas nepagrįstas ir jam taikytinas dėl ankstesniųjų argumentų priimtas sprendimas. Todėl atmetus visus argumentus nelieka vienintelio apeliacinio skundo pagrindo.
VII – Bylinėjimosi išlaidos
99. Kadangi buvo atmesti visi Lego Juris šiame apeliaciniame skunde pateikti reikalavimai, ši įmonė turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnio pirmą pastraipą ir 69 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą.
VIII – Išvada
100. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:
1. Atmesti Lego Juris pateiktą apeliacinį skundą dėl 2008 m. lapkričio 12 d. Pirmosios instancijos teismo aštuntosios kolegijos sprendimo byloje T‑270/06.
2. Priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.