PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (antroji kolegija)
SPRENDIMAS
2004 m. kovo 10 d.(*)
„Bendra produktų sauga – Bendrijos skubaus įspėjimo apie maisto produktus sistema – Ieškinys dėl žalos atlyginimo“
Byloje T-177/02
Malagutti-Vezinhet SA, teismo sprendimu likviduojama bendrovė, įsteigta Kavajone (Prancūzija), atstovaujama advokatų B. Favarel Veidig ir N. Boron, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą M.‑J. Jonczy ir M. França, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
dėl prašymo atlyginti žalą, tariamai padarytą ieškovei po to, kai Komisija išplatino skubų įspėjamąjį pranešimą, kuriame nurodoma, kad obuoliuose, kurių kilmės šalis Prancūzija, yra pesticidų likučių ir kuriame ieškovė įvardyta kaip nagrinėjamų prekių eksportuotoja,
EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood, teisėjai J. Pirrung ir A. W. H. Meij,
posėdžio sekretorė B. Pastor, kanclerio pavaduotoja,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2003 m. lapkričio 4 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisės aktai ir faktinės bylos aplinkybės
Bendrijos skubaus įspėjimo apie maisto produktus sistema
1 1992 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 92/59/EEB dėl bendros produktų saugos (OL L 228, p. 24, toliau – direktyva) Bendrijos lygiu nustatė bendrąjį saugos reikalavimą visiems į rinką patenkantiems produktams, kurie yra skirti vartotojams arba kuriuos vartotojai gali naudoti. Tuo tikslu direktyvoje įtvirtinta Bendrijos skubaus pasikeitimo informacija apie su produktų sauga susijusius skubius atvejus sistema. Tai – „Bendrijos skubaus įspėjimo apie maisto produktus sistema“ (toliau – BSĮS), kurioje taip pat dalyvauja valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės susitarimą (EEE), tarp jų ir Islandijos Respublika.
2 Direktyvos 2 straipsnio b punkte „saugus produktas“ apibrėžiamas kaip „kiekvienas produktas, kuris įprastomis ar pagrįstai numatomomis naudojimo sąlygomis, tarp jų ir trukmės, nekelia jokio pavojaus arba kelia tik minimalų pavojų, kuris atitinka produkto naudojimą ir laikomas priimtinu, laikantis aukšto žmonių saugos ir sveikatos apsaugos lygio“.
3 Direktyvos 5 ir 6 straipsniuose nustatytos valstybių narių teisės ir pareigos kontroliuojant produktų saugą.
4 Direktyvos 7 straipsnyje numatyta:
„Tais atvejais, kai valstybė narė imasi 6 straipsnio 1 dalies d–h punktuose numatytų priemonių, apribojančių produktų ar produktų siuntos pateikimą į rinką arba reikalaujančių, kad jie būtų atšaukti iš rinkos, <...> valstybė narė apie tokias priemones praneša Komisijai <...> ir nurodo priežastis, dėl kurių ėmėsi tokių priemonių. Šis reikalavimas netaikomas, kai priemonės yra susijusios su vietinį poveikį turinčiu ir tik tos valstybės narės teritorija apsiribojančiu įvykiu.
2. Komisija nedelsdama konsultuojasi su suinteresuotomis šalimis. Jei po tokių konsultacijų Komisija prieina prie išvados, kad priemonė yra pateisinama, ji nedelsdama apie tai informuoja veiksmus inicijavusią valstybę narę ir kitas valstybes nares. Jei po tokių konsultacijų Komisija prieina prie išvados, kad priemonė yra nepateisinama, ji nedelsdama apie tai informuoja veiksmus inicijavusią valstybę narę.“
5 Kalbant apie BSĮS, direktyvos 8 straipsnyje numatyta:
„1. Tais atvejais, kai valstybė narė imasi ar nusprendžia imtis skubių priemonių siekdama savo teritorijoje uždrausti ar apriboti produktų ar jų siuntos galimą pardavimą ar naudojimą arba pardavimui ar naudojimui taikyti specialias sąlygas dėl to, kad šie produktai ar produktų siunta kelia rimtą ir tiesioginį pavojų vartotojų sveikatai ir saugai, ji apie tai nedelsdama informuoja Komisiją <...>
2. Gavusi tokią informaciją Komisija patikrina, ar informacija atitinka šios direktyvos nuostatas, ir persiunčia ją kitoms valstybėms narėms, kurios nedelsdamos informuoja Komisiją apie priemones, kurių imtasi.“
6 Direktyvos priede nustatyta detali BSĮS taikymo tvarka.
Ginčo aplinkybės
7 Ieškovė eksportuoja vaisius ir daržoves iš Prancūzijos į Nyderlandus ir Jungtinę Karalystę.
8 Kaip matyti iš kelių sąskaitų faktūrų, išrašytų 2001 m. rugpjūčio mėn., ji pardavė Nyderlandų bendrovei van den Bosch kelis šimtus dėžių obuolių iš Prancūzijos, kurie buvo apdoroti pesticidu dikofoliu.
9 2001 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienį, pagal BSĮS Islandijos kontaktinis centras Komisijai pranešė, kad kompetentinga Islandijos institucija rugsėjo 4 d. nusprendė atšaukti ir pašalinti obuolių, kurių kilmės šalis Prancūzija ir kurie buvo parduodami per Nyderlandus, siuntą dėl to, kad rugsėjo 3 d. buvo nustatyta, jog šiuose obuoliuose yra 0,8 mg/kg dikofolio. Pranešime nurodyta, kad prekes platino bendrovė J. P. Viens SA per Nyderlandus ir kad Islandijos importuotojas jų įsigijo iš Nyderlandų bendrovės Greevecetrus. Prie šio pranešimo buvo pridėta tyrimų rezultatų kopija.
10 Šalys sutaria, kad bylos aplinkybių metu galiojusiuose Bendrijos teisės aktuose, susijusiuose su didžiausiais leistinais pesticidų likučių kiekiais vaisiuose ir daržovėse, buvo nustatytas 0,02 mg/kg didžiausias leistinas dikofolio kiekis obuoliuose, taigi 2001 m. rugsėjį Islandijos institucijų tirti obuoliai turėjo atitikti šį didžiausią leistiną kiekį.
11 2001 m. rugsėjo 10 d., pirmadienį, Komisija, pasikonsultavusi su savo kompetentingomis techninėmis tarnybomis, Islandijos institucijos pranešimą perdavė prie BSĮS prisijungusių valstybių kontaktiniams centrams, išsiųsdama pradinį pranešimą Nr. 2001/KL. Šis pranešimas suformuluotas taip:
„pesticide residues (Dicofol) in apples from France via the Netherlands […] The product has been recalled and will be rejected. Exporter: JP Viens S.A. The contact points in France and in the Netherlands are kindly requested to provide the Commission services with the possible distribution to other members of the E.E.A. of the product involved“ [pesticidų (dikofolio) likučiai obuoliuose, kurių kilmės šalis Prancūzija, parduodamuose per Nyderlandus <...> Prekės atšauktos ir bus grąžintos. Eksportuotojas: J. P. Viens SA. Kontaktiniai centrai Prancūzijoje ir Nyderlanduose raginami pranešti Komisijos tarnyboms apie visus nagrinėjamų produktų platinimo atvejus kitose valstybėse EEE narėse].
12 2001 m. rugsėjo 14 d., penktadienį, Komisija gavo elektroninį laišką iš Nyderlandų kontaktinio centro su informacija apie įvairius subjektus, dalyvavusius parduodant nagrinėjamus obuolius, tarp kurių buvo ir bendrovė ieškovė. Komisija nedelsdama išplatino šį pranešimą kaip papildomą informaciją Nr. 2001/KL‑add01 BSĮS kontaktiniams centrams. Ši informacija išdėstyta taip:
„pesticide residues (Dicofol) in apples from France via the Netherlands. The company ‘Greve’ (NL) mentioned in the notification received the apples from the company ‘Bosch’ situated in Alkmaar (NL) which in his turn receives them from the below mentioned company:
Supplier in France: Company ‘Malagutti’ at Cavaillon (FR)
Tel. +33-4900-66767; Fax: +33-490066768
The Consignment has been received by the company ‘Greve’ on 20-08-2001 and no stock remained. The distribution is still subject of investigation.
How the name ‘Viens’ is involved is completely unknown“ [pesticidų (dikofokolio) likučiai obuoliuose, kurių kilmės šalis Prancūzija, parduodamuose per Nyderlandus. Pranešime nurodyta bendrovė Greve (NL) gavo obuolius iš Alkmare (NL) įsteigtos įmonės Bosch, kuri juos gavo iš šios bendrovės: tiekėjas Prancūzijoje: bendrovė Malagutti, Kavajonas (FR), tel.+33‑4900‑66767, faks.+33‑490066768. Bendrovė Greve priėmė obuolius 2001 m. rugpjūčio 20 d., daugiau atsargose obuolių neturi. Platinimas tebetikrinamas. Visiškai nežinoma, kaip pavadinimas „Viens“ yra susijęs].
13 2001 m. rugsėjo 17 ir 18 d. dvi Jungtinės Karalystės institucijos (Pesticides Safety Direktorate ir Fresh Produce Consortium) perdavė pranešimus, kuriuose informuojama apie pavojų, susijusį su tuo, kad ieškovės eksportuotuose obuoliuose yra dikofolio. Šie pranešimai buvo perduoti pagrindiniams skirstymo grandinės Jungtinėje Karalystėje subjektams, tiesiogiai nurodant, kad iš ieškovės gauti produktai neturi būti importuojami ir parduodami.
14 Paskui ieškovė sužinojo, kad prekyba su Jungtine Karalyste visiškai nutrūko. Taigi dvi jau išsiųstos obuolių siuntos buvo grąžintos į Prancūziją ir ieškovė turėjo sumokėti transportavimo į ten ir atgal išlaidas bei sandėliavimo Jungtinėje Karalystėje išlaidas. Trečiosios siuntos pardavimas buvo panaikintas. Visos šios siuntos parduotos už mažesnę kainą nei taikoma Jungtinėje Karalystėje.
15 2001 m. rugsėjo 19 d. Prancūzijos institucijos ieškovės sandėlyje paėmė tos pačios rūšies obuolių, kurie buvo atmesti Islandijoje, mėginius.
16 2001 m. rugsėjo 20 d. ieškovė nusiuntė faksą Komisijai, kuriame pareiškė, kad niekada neeksportavo obuolių į Islandiją ir paprašė Komisijos oficialiai paneigti informaciją. 2001 m. rugsėjo 25 d. ieškovė, pateikusi prieštaravimus dėl išsiųstų pranešimų pagrįstumo, informavo Komisiją apie patirtą žalą.
17 2001 m. rugsėjo 26 d. Prancūzijos institucijos Komisijos BSĮS kontaktiniam centrui pranešė apie obuolių, paimtų iš ieškovės rugsėjo 19 d., tyrimų rezultatus. Šiame pranešime teigiama:
„Oficialios Prancūzijos priežiūros tarnybos nagrinėjamoje įmonėje paėmė mėginius <...> Penkiuose tirtuose mėginiuose dikofolio nerasta.“
18 Tą pačią 2001 m. rugsėjo 26 d. Komisija visą šio pranešimo tekstą, nurodžiusi, kad jį gavo iš kontaktinio centro Prancūzijoje, išsiuntė BSĮS kontaktiniams centrams kaip papildomą pranešimą (Nr. 2001/KL‑add02), kuris suformuluotas taip:
„outcome of investigation in France – Analysis for the detection of pesticide residues performed in France at the establishment mentioned in notification 2001/KL‑add01 on 5 samples gave negative results (no detection of dicofol). The contact point in the Netherlands is kindly reminded to the request for submission of accompanying documents of the consignments involved“ [Prancūzijoje atliktų tyrimų rezultatai – Penkių mėginių, paimtų Prancūzijoje pranešime Nr. 2001/KL‑add01 nurodytoje įmonėje rezultatas yra neigiamas (dikofolio nerasta). Kontaktinio centro Nyderlanduose dar kartą prašoma pateikti dokumentus, kurie pridėti prie nagrinėjamų siuntų].
19 2001 m. lapkričio 29 d. Komisija gavo prašymą atlyginti žalą, kurią ieškovė patyrė, kai pagal BSĮS buvo išplatinti pranešimai, susiję su tuo, kad jos eksportuotuose obuoliuose rasta dikofolio, kuris viršija didžiausią leistiną kiekį.
20 2002 m. balandžio 3 d. raštu Komisija šį prašymą dėl žalos atlyginimo atmetė.
Procesas ir šalių reikalavimai
21 Šiomis aplinkybėmis ieškovė pareiškė šį ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2002 m. birželio 10 dieną.
22 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (antroji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
23 Per 2003 m. lapkričio 4 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus. Posėdyje Komisija pateikė dokumentą. Paskui, kai ieškovė pateikė rašytines pastabas dėl šio dokumento, 2003 m. gruodžio 1 d. žodinė proceso dalis buvo baigta.
24 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– priteisti iš Komisijos 704 998,74 eurų padarytai žalai atlyginti,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
25 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl priimtinumo
26 Komisija, nors oficialiai ir nepateikia prieštaravimo dėl priimtinumo, mano, kad ieškinys nepriimtinas.
27 Iš tiesų Komisija perdavė valstybėms narėms pagal direktyvos 8 straipsnį gautą informaciją Bendrijos lygmeniu bendradarbiaudama su nacionalinėmis institucijomis, kurios privalo taikyti Bendrijos teisės aktus, t. y. BSĮS. Dėl tokio bendradarbiavimo negali kilti Bendrijos atsakomybė privatiems asmenims, nes įspėjimas paremtas vien nacionalinių institucijų iniciatyva ir tyrimais.
28 Taigi ieškovė turėjo kreiptis į kompetentingą nacionalinį teismą. Iš tiesų žalos, kurią nacionalinės institucijos taikydamos Bendrijos teisę padarė privatiems asmenims Bendrijos teisės pažeidimu arba veiksmu ar neveikimu, prieštaraujančiu nacionalinei teisei, atlyginimo klausimą turi vertinti nacionaliniai teismai (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Granaria, 101/78, Rink. p. 623). Ieškovė neįrodė, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo, pareikštas vienos ar kitos susijusios valstybės teismui, jai neleido gauti teisingo nurodytos žalos atlyginimo.
29 Šia prasme pakanka konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju, ieškovės nuomone, neteisėtus veiksmus atliko Komisija ir jie negali būti vertinami kaip nacionalinių institucijų veiksmai.
30 Iš tiesų ieškovė teigia, kad Komisija pagal BSĮS turėjo vykdyti savarankišką funkciją: pagal direktyvos 8 straipsnio 2 dalį ir jos priedą Komisija privalėjo patikrinti, ar gauti pranešimai atitinka direktyvos nuostatas ir, prieš persiunčiant šiuos pranešimus kitoms valstybėms narėms, įvertinti, ar nagrinėjamas pavojus realus, tiesioginis ir rimtas. Už šiuos patikrinimus, įvertinimus ir įspėjimo pasekmes atsakinga tik Komisija. Ieškovės nuomone, jei Komisija nebūtų neteisėtai paskelbusi jos pavadinimo taikant BSĮS, ieškovės produktus boikotuoti paraginusios Jungtinės Karalystės institucijos, kurios rėmėsi Komisijos oficialiais įspėjimo pranešimais, nebūtų išplatinusios raginimų boikotuoti, dėl kurių ji patyrė didelę žalą.
31 Taigi ieškovė tinkamai nurodė priežastis, dėl kurių Komisijos veiksmai galėjo pažeisti jos komercinius interesus ir padaryti žalos (žr. šia prasme 1986 m. sausio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo COFAZ ir kt. prieš Komisiją, 169/84, Rink. p. 391, 28 punktą). Tai reiškia, kad ieškinys turi būti pripažintas priimtinu, nes klausimas, ar Komisijos veiksmai, dėl kurių ji kaltinama, iš tiesų neteisėti, yra susijęs su bylos nagrinėjimu iš esmės.
Dėl esmės
32 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Komisijos deliktinė atsakomybė kyla, jeigu tenkinamos visos sąlygos, t. y. veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumas, žalos realumas ir priežastinio ryšio tarp veiksmų, kuriais kaltinama, bei nurodytos žalos buvimas. Jei nėra tenkinama nors viena iš šių sąlygų, visą ieškinį reikia atmesti, nesant reikalo nagrinėti kitų sąlygų (žr. būtent 1995 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Exporteurs in Levende Varkens ir kt. prieš Komisiją, T‑481/93 ir T‑484/93, Rink. p. II‑2941, 80 punktą ir 2002 m. balandžio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo EVO prieš Tarybą ir Komisiją, T‑220/96, Rink. p. II‑2265, 39 punktą bei ten nurodytą teismo praktiką).
33 Šiuo atveju pirmiausia reikia išnagrinėti įvairius argumentus, kuriuos pateikė ieškovė siekdama įrodyti veiksmų, kuriais kaltinama Komisija, neteisėtumą.
Šalių argumentai
34 Ieškovė teigia, kad, kalbant apie obuolius, kuriuos ji eksportavo 2001 m., šių obuolių apdorojimo metu 2001 m. sausio mėn. nacionalinės ir Bendrijos teisės aktai numatė 1 mg/kg dikofolio kiekį. Įsipareigojimas sumažinti dikofolio kiekį iki 0,02 mg/kg Prancūzijai nustatytas 2001 m. vasario 8 d. Nutarimu, paskelbtu 2001 m. balandžio 3 d. Journal officiel de la République française. Be to Bendrijos teisės aktai, kuriuose numatytas dikofolio kiekio sumažinimas iki 0,02 mg/kg, įsigaliojo tik 2001 m. liepos 1 dieną. Taigi įsipareigojimas sumažinti kiekį įsigaliojo po to, kai nagrinėjami obuoliai buvo išleisti į rinką.
35 Ieškovė teigia, kad Komisijos veiksmai buvo neteisėti, o pagal direktyvos 7 straipsnio 2 dalį nustatyta pareiga prieš išplatinant ginčijamus įspėjimus pasikonsultuoti su ieškove nebuvo įvykdyta. Ieškovės nuomone, neabejotina, kad Jungtinės Karalystės institucijos pasirėmė Komisijos išplatintais įspėjamaisiais pranešimais, o jų nesant institucijos nebūtų raginusios boikotuoti ieškovės produktų.
36 Ieškovė teigia, kad konsultacijų nebuvimas pažeidžia teisę į gynybą, o jos pavadinimo ir kontaktinių duomenų išplatinimas prieštarauja konfidencialumo principui.
37 Be to, Komisija turėjo patikrinti, ar Islandijos institucijų taikytos priemonės atitiko proporcingumo principą. Šios priemonės buvo labiausiai ribojančios, nes prekės buvo atšauktos iš rinkos ir turėjo būti atmestos.
38 Ieškovė pabrėžia, kad nėra įrodymų dėl patikrintų produktų kilmės. Islandijos perduotame pranešime buvo nurodyti obuoliai, kuriuos eksportavo kita Prancūzijos bendrovė, t. y. J. P. Viens SA. Tačiau ieškovė obuolius pardavė Nyderlandų bendrovei. Taigi nenustatyta, kad Islandijoje patikrinti obuoliai buvo gauti iš ieškovės.
39 Ieškovė tvirtina, kad Islandijos institucijų perduotame pranešime nėra konstatuojamas rimto ir tiesioginio pavojaus buvimas, o tiesiog nurodoma, kad patikrintoje obuolių siuntoje buvo viršytas didžiausias leistinas kiekis. Nagrinėjamu atveju iš tiesų nebuvo jokio rimto ir tiesioginio pavojaus. Be to, Komisija nepradėjo procedūros, reikalingos rimto ir tiesioginio pavojaus atveju.
40 Ieškovės nuomone, skubus patikrinimas būtų leidęs konstatuoti, kad atlikti tyrimai parodė dikofolio kiekį, kuris atitinka teisės aktus, taikomus obuolių apdorojimo metu, ir kad joks pavojus vartotojams nekilo. 2001 m. rugsėjo ir spalio mėn. Prancūzijos laboratorijų atlikti tyrimai parodė, kad Anglijos rinkai skirti obuoliai visiškai atitiko Bendrijos reikalavimus. Ieškovė mano, kad net pripažįstant, kad buvo ištirtos kitos siuntos nei tos, dėl kurių Islandijos institucijos inicijavo veiksmus, jų neigiami rezultatai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad produktai, kuriais ji prekiauja, atitinka teisės aktų reikalavimus.
41 Komisija pažymi, kad BSĮS įpareigoja išplatinti bet kokį pranešimą, kuriame nurodomos problemos ir pavojai, susiję su maisto produktais, neatitinkančiais maisto saugos reikalavimų. Taigi po to, kai Islandijos kontaktinis centras informavo, kad obuoliuose, kurių kilmės šalis Prancūzija, rasta dikofolio likučių, viršijančių didžiausią leistiną kiekį, Komisija privalėjo persiųsti Islandijos įspėjamąjį pranešimą. Priešingai nei teigia ieškovė, produktas, kuriame dikofolio kiekis yra didesnis nei leidžia Bendrijos teisės aktai, nėra saugus produktas.
42 Taigi nė vienas iš ieškovės Komisijai pateiktų kaltinimų nėra pagrįstas.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
43 Pirmiausia reikia priminti, kad direktyva įtvirtino dvi skirtingas procedūras tam, kad būtų patikrinta produktų sauga ir imtasi tinkamų priemonių, jei nustatomi pavojingi produktai.
44 Pirmoji procedūra, įtvirtinta direktyvos 6 ir 7 straipsniuose, leidžia nacionalinėms institucijoms kelti produkto pardavimui išankstines sąlygas, kuriomis siekiama užtikrinti produkto saugą, drausti išleisti į rinką produktą ar produktų partiją, kurie pasirodė esą pavojingi, ir organizuoti jau rinkoje esančio pavojingo produkto ar produktų partijos atšaukimą (6 straipsnio 1 dalies d, g ir h punktai). Tais atvejais, kai nacionalinės institucijos imasi 6 straipsnio 1 dalyje numatytų priemonių, jos apie tai turi pranešti Komisijai, kuri nedelsdama konsultuojasi su visomis suinteresuotosiomis šalimis, patikrina, ar priemonė yra pateisinama, ir apie tai nedelsdama informuoja nacionalines institucijas (7 straipsnis).
45 Antroji procedūra, kuri įtvirtinta direktyvos 8 straipsnyje ir priede, susijusi su skubiomis situacijomis Bendrijos lygiu: tais atvejais, kai valstybė narė imasi ar nusprendžia imtis skubių priemonių siekdama savo teritorijoje uždrausti produktų pardavimą dėl to, kad tie produktai ar produktų siunta kelia rimtą ir tiesioginį pavojų vartotojų sveikatai ir saugai, ji nedelsdama privalo apie tai pranešti Komisijai, kuri, gavusi tokią informaciją, išnagrinėja, ar ji atitinka šios direktyvos nuostatas, ir persiunčia ją kitoms valstybėms narėms; šios nedelsdamos informuoja Komisiją apie priemones, kurių imtasi. Tokios skubaus įspėjimo sistemos (BSĮS) detali tvarka numatyta direktyvos priede.
46 Taigi, kai tik nacionalinės institucijos aptinka rimtą ir tiesioginį pavojų, kurio padariniai peržengia ar gali peržengti jų valstybės teritorijos ribas, jos apie tai nedelsdamos praneša Komisijai, prieš tai, jei įmanoma, pasikonsultavusios su atitinkamų produktų gamintoju ar platintoju. Šiame pranešime, be kita ko, nurodoma informacija, pagal kurią galima identifikuoti produktą ir pardavimo grandinę, kai tokia informacija yra galima, ir pabrėžiama, kad sistemai lemiamos reikšmės turi informacijos perdavimo greitis. Komisija, patikrinusi, ar gauta informacija atitinka šios direktyvos 8 straipsnį, jei būtina, informuoja pranešančiąją šalį ir nedelsdama persiunčia informaciją teleksu ar faksu kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms (priedo 7 punktas).
47 Nagrinėjamu atveju iš Islandijos institucijų naudotos formos matyti, kad jos kreipėsi į Komisiją pagal BSĮS, o ne tam, kad paklaustų, ar obuolių, importuotų iš Prancūzijos per Nyderlandus, atšaukimas ir atmetimas yra pateisinamas pagal direktyvos 6 ir 7 straipsnius. Atsižvelgiant į tai, kad šiuose obuoliuose dikofolio buvo 40 kartų daugiau nei didžiausias leistinas kiekis ir kad jie buvo platinti trijose skirtingose valstybėse, t. y. Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Islandijoje, Islandijos institucijos turėjo aiškią nuomonę, kad reikia pranešti Komisijai apie riziką, jog obuoliai, kuriuose yra tiek pat dikofolio, buvo pateikti į kitų valstybių rinką. Komisija, gavusi šią informaciją ir perdavusi Islandijos įspėjamąjį pranešimą bei vėlesnius pranešimus visiems BSĮS kontaktiniams centrams, veikė griežtai laikydamasi BSĮS.
48 Todėl šis ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti susijęs tik su atsakomybe, kurią Komisija turi prisiimti pagal BSĮS. Atvirkščiai, juo negali būti teisėtai siekiama, kad būtų atlyginta žala, atsiradusi dėl to, kad 2001 m. rugsėjo 4 d. Islandijos institucijos atšaukė nagrinėjamus obuolius iš rinkos ir juos atmetė.
49 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad tuo metu ieškovės pavadinimas dar nebuvo paminėtas ir ji dar nebuvo nustatyta kaip tikėtina nagrinėjamų obuolių eksportuotoja. Be to, Komisija apie priemones, kurių ėmėsi Islandijos institucijos, buvo informuota tik vėliau, todėl ji jokiu būdu negali būti laikoma atsakinga šia prasme. Tai reiškia, kad konkrečiai šių obuolių likimas Islandijoje nėra svarbus nagrinėjant šią bylą ir kad kaltinimas, susijęs su tuo, jog Komisija pažeidė proporcingumo principą, turi būti atmestas.
50 Kalbant apie BSĮS, ieškovė iš esmės teigia, kad nėra įrodymų, jog obuolius, dėl kurių prieštaravo Islandijos institucijos, eksportavo ieškovė. Ji teigia, kad jei Komisija būtų vykdžiusi pareigą prieš paskelbdama skubų įspėjimą patikrinti šių obuolių kilmę, ji būtų nustačiusi, kad ieškovė nėra susijusi. Be to, ji kaltina Komisiją, kad ši neištyrė, ar nagrinėjami obuoliai iš tiesų buvo rimtai ir tiesiogiai pavojingi sveikatai, nes šia prasme vien to, kad viršytas didžiausias leistinas dikofolio kiekis, nepakanka. Ji priduria, kad bet kuriuo atveju, kaip tai parodė 2001 m. rugsėjo ir spalio mėn. Prancūzijoje atlikti tyrimai, skubus patikrinimas būtų leidęs konstatuoti, kad jos eksportuotose obuoliuose šis didžiausias leistinas kiekis nebuvo viršytas.
51 Šia prasme pažymėtina, kad BSĮS įpareigoja ne Komisiją, o nacionalines institucijas nustatyti, ar yra rimtas ir tiesioginis pavojus vartotojų sveikatai ir saugai, numatydama, kad nacionalinės institucijos turi, pirma, „(spręsti) pagal kiekvieno atvejo atitinkamas aplinkybes“, nes „neįmanoma nustatyti konkrečių kriterijų, kurie tiksliai nurodo, kas yra rimtas ir tiesioginis pavojus“, antra, „pasistengti gauti kuo daugiau informacijos apie produktus ir jų keliamo pavojaus pobūdį, šį tikslą derinant su būtinybe veikti greitai“ (direktyvos priedo 2 ir 3 punktai). Be to nacionalinės institucijos po to, kai aptinka rimtą ir tiesioginį pavojų, kurio padariniai peržengia ar galėtų peržengti jų valstybės teritorijos ribas, <...> privalo nedelsdamos apie tai informuoti Komisiją ir pateikti informaciją, leidžiančią identifikuoti produktą ir pardavimo grandinę (direktyvos priedo 4 punktas).
52 Nors direktyvos priedo 7 punktas įpareigoja Komisiją patikrinti, „ar gauta informacija atitinka šios direktyvos 8 straipsnį“, ši pareiga apsiriboja patikrinimu, ar pati ši informacija patenka į šios nuostatos taikymo sritį, o išvadų ir tyrimų, dėl kurių nacionalinės institucijos perdavė šią informaciją, tikslumas nėra šio patikrinimo dalykas. Iš tiesų, kaip buvo minėta, atsakomybė už šias išvadas ir tyrimus tenka tik nacionalinėms institucijoms. Tai reiškia, kad Komisija, prieš išplatindama 2001 m. rugsėjo 14 d. pranešimą, neprivalėjo patikrinti, ar obuolius, dėl kurių prieštaraujama Islandijoje, eksportavo būtent ieškovė, ir nebuvo kompetentinga tai padaryti.
53 Kalbant apie pavojaus vartotojų sveikatai prevenciją, pakanka, kad Komisija turėtų patikimų įrodymų, rodančių, kad tarp ieškovės ir obuolių, dėl kurių pateiktas prieštaravimas Islandijoje, egzistuoja ryšys. Taigi informacija, kurią surinko ir perdavė Islandijos institucijos, rodo, kad tai – obuoliai, kurių kilmės šalis Prancūzija, importuoti per Nyderlandus, konkrečiai nurodant Nyderlandų bendrovės Greevecetrus pavadinimą. Vėliau Nyderlandų institucijų pateiktuose duomenyse buvo pateikti patikslinimai, susiję su pardavimo procese dalyvaujančiomis bendrovėmis, nurodant bendrovės Greve (Nyderlandai) pavadinimą, bendrovės Bosch, įsteigtos Alkamare (Nyderlandai), pavadinimą ir ieškovės pavadinimą. Taigi, kaip aišku iš 2001 m. rugpjūčio mėn. sąskaitų faktūrų, kurias pateikė pati ieškovė, ji eksportavo obuolius, kurių kilmės šalis Prancūzija, Nyderlandų bendrovei van den Bosch į Alkamarą. Šiomis aplinkybėmis negali būti teigiama, kad Komisija 2001 m. rugsėjo 14 d. pranešimu, kuriame pakartota Nyderlandų institucijų informacija, išplatino nepatikimą informaciją.
54 Kadangi šiuo klausimu gali kilti abejonių, reikia nurodyti, kad pagal atsargumo principą, kuris galioja visuomenės sveikatos apsaugos srityje, kompetentinga institucija gali būti įpareigota imtis atitinkamų priemonių siekiant užkirsti kelią galimam pavojui visuomenės sveikatai nelaukdama, kol šio pavojaus realumas ir sunkumas bus visiškai įrodyti (šia prasme žr. 2002 m. rugsėjo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pfizer Animal Healthprieš Tarybą, T‑13/99, Rink. p. II‑3305, 139 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką bei 2003 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay Pharmaceuticals prieš Tarybą, T‑392/02, dar nepaskelbto Rinkinyje, 121 ir 122 punktus). Jei iki tokių priemonių taikymo reikėtų laukti, kol bus atlikti visi reikalingi tyrimai, atsargumo principas taptų neveiksmingas (minėto sprendimo Pfizer Animal Healthprieš Tarybą 142, 386 ir 387 punktai). Šie samprotavimai taip pat tinka skubaus informavimo sistemai, kurią įtvirtina direktyva. Ieškovė, nukentėjusi dėl šios įspėjimų sistemos, kuri įtvirtinta siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, turi prisiimti neigiamas ekonomines pasekmes, nes visuomenės sveikatos apsaugai turi būti suteikta viršenybė prieš ekonominius interesus (minėto sprendimo Solvay Pharmaceuticals prieš Tarybą 121 punktas ir minėto sprendimo Pfizer Animal Healthprieš Tarybą 456 punktas).
55 Nors ieškovė šia prasme teigia, kad vien tai, jog viršytas 0,02 mg/kg didžiausias leistinas dikofolio kiekis, nebūtinai reiškia, kad yra rimtas ir tiesioginis pavojus žmonių sveikatai, juo labiau kad anksčiau buvo leidžiamas 1 mg/kg kiekis, reikia pažymėti, pirma, kad Komisija pagal BSĮS negali ginčyti išvadų ir tyrimų, kuriais remdamosi nacionalinės institucijos pripažino, kad yra rimtas ir tiesioginis pavojus, dėl kurio būtina pasinaudoti šia sistema; antra, nustatyta, kad obuoliuose, dėl kurių prieštaraujama, buvo 0,8 mg/kg dikofolio, nors didžiausias leidžiamas kiekis buvo nustatytas iki 0,02 mg/kg. Ieškovė, kuri pagal EB 241 straipsnį neginčijo teisės aktų, nustatančių šį didžiausią leistiną kiekį, teisėtumo, neįrodė, kad obuolių, kuriuose dikofolio kiekis 40 kartų viršija didžiausią leidžiamą ribą, vartojimas neturės jokio neigiamo poveikio vartotojų sveikatai, kai net šios srities mokslo tyrimai parodė, kad ankstesnį didžiausią leistiną kiekį reikia pakeisti 0,02 mg/kg kiekiu.
56 Kalbant apie kaltinimą, susijusį su direktyvos 7 straipsnio 2 dalies ir teisės į gynybą pažeidimu, nes Komisija prieš išplatindama ieškovės pavadinimą ir kontaktinius duomenis pagal BSĮS nepasikonsultavo su ieškove, reikia pažymėti, kad ši sistema neįpareigoja Komisijos nuolat konsultuotis, nes direktyvos 7 straipsnio 2 dalis nereglamentuoja skubaus įspėjimo procedūrų, kurios buvo įtvirtintos direktyvoje siekiant apsaugoti vartotojų sveikatą. Be to, šis greitos apsaugos tikslas būtų sunkiai įgyvendinamas, jei Komisija, prieš perduodama direktyvoje nustatytą informaciją kitiems BSĮS kontaktiniams centrams, turėtų nuolat atsižvelgti į suinteresuotosios įmonės pastabas ir prieštaravimus.
57 Tai, kad Komisija nepasikonsultavo su ieškove, nepažeidžia ir teisės į gynybą užtikrinimo principo. Iš tiesų, nors šis principas įpareigoja Komisiją išklausyti suinteresuotąjį asmenį prieš imantis priemonių jo nenaudai (žr. 2003 m. gegužės 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Josanne ir kt. prieš Komisiją, T‑82/01, dar nepaskelbto Rinkinyje, 77 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką), reikia pripažinti, kad Komisija nagrinėjamu atveju netaikė jokios priemonės, kuri būtų tiesiogiai skirta ieškovei ir jai nenaudinga. Komisija tik išplatino informaciją, t. y. 2001 m. rugsėjo 14 d. iš Nyderlandų kontaktinio centro gautą pranešimą, kuris pagal direktyvos priedo 4 punktą turėjo leisti identifikuoti nagrinėjamus obuolius ir jų pardavimo grandinę.
58 Iš tiesų direktyvos priedo 7 ir 8 punktuose numatyta, pirma, kad Komisija „gali“ susisiekti su valstybe nare, kuri įtariama esanti produkto kilmės šalis, kad atliktų atitinkamą patikrinimą, antra, „išskirtinėmis aplinkybėmis“ ir „jei mano esant būtina“ savo pačios siūlymu pradėti tyrimą. Taigi neatmestina, kad Komisija tokiu atveju gali būti priversta pasikonsultuoti su įmone, kuri susijusi su skubaus įspėjimo paskelbimu. Tačiau ieškovei nepavyko įrodyti, kad Komisija, nepasikonsultavusi su ieškove nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis, padarė pažeidimą.
59 Vieninteliu šiame kontekste pateiktu argumentu teigiama, kad dikofolio kiekis obuoliuose, kuriuos ieškovė 2001 m. eksportavo į Nyderlandus, jų apdorojimo 2001 m. sausio mėn. metu neviršijo tada Prancūzijoje leidžiamo 1 mg/kg didžiausio kiekio. Taigi atrodo, kad ieškovė mano, jog Komisija turėjo atsižvelgti į jos komercinius interesus ir su ja pasikonsultuoti, atsižvelgiant į ypatingą situaciją, kuri susidarė dėl to, kad teisinis reglamentavimas, susijęs su didžiausiu leistinu dikofolio kiekiu, buvo pakeistas 2001 m. liepos mėn., kai obuoliai, kurių kilmės šalis Prancūzija, buvo vežami į eksporto valstybę.
60 Šiam teiginiui negali būti pritarta.
61 Iš tiesų pirmiausia ieškovė nepateikė jokių paaiškinimų dėl šio eksporto datų, o vienintelė informacija šiuo klausimu yra 2001 m. rugpjūčio mėn. sąskaitose faktūrose, kurios rodo tiekimą bendrovei van den Bosch į Alkmarą (Nyderlandai). Taigi ši informacija neįrodo, kad 2001 m. sausio mėn. apdoroti obuoliai tikrai buvo išvežti iš Prancūzijos ir pasiekė paskirties valstybę iki 2001 m. liepos mėnesio. Taip pat tikėtina, kad šie obuoliai buvo eksportuoti tik 2001 m. rugpjūčio mėnesį.
62 Antra, Bendrijos nuostatos, susijusios su didžiausio leistino dikofolio kiekio nustatymu vaisiuose ir daržovėse, yra numatytos keliose Tarybos direktyvose, kurios skirtos valstybėms narėms, kad šios jas įgyvendintų. Prancūzija 0,02 mg/kg didžiausią leistiną kiekį nustatė 2001 m. vasario 8 d. Nutarimu, kuris pakeitė 1992 m. rugpjūčio 5 d. Nutarimą dėl didžiausių leistinų pesticidų likučių koncentracijų tam tikruose augalinės kilmės produktuose ir ant jų (JORF, 2001 m. balandžio 3 d., p. 5200). Kaip išplaukia iš šio nutarimo preambulės, šis teisės aktas buvo priimtas siekiant perkelti 2000 m. birželio 22 d. Komisijos direktyvą 2000/42/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvų 86/362/EEB, 86/363/EEB ir 90/642/EEB dėl didžiausių pesticidų likučių koncentracijų atitinkamai grūduose, gyvūninės kilmės maisto produktuose ir tam tikruose augalinės kilmės produktuose, įskaitant vaisius ir daržoves, bei ant jų nustatymo priedus (OL L 158, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 29 t., p. 209), kuri pagal 4 straipsnį, turėjo būti perkelta iki 2001 m. vasario 28 d., o perkeltos priemonės turėjo būti taikomos nuo 2001 m. liepos 1 dienos. Ši direktyva buvo paskelbta 2000 m. birželio 30 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje. Taigi kiekvienas atsargus ir nuovokus ūkio subjektas nuo šios dienos turėjo savo komercinę veiklą organizuoti taip, kad eksportui skirtuose ir galinčiuose patekti į rinką po 2001 m. birželio mėn. obuoliuose būtų laikomasi naujojo didžiausio leistino dikofolio kiekio. Ieškovė, kuri remdamasi EB 241 straipsniu neginčijo nei teisės akto, nustatančio 0,02 mg/kg didžiausią leistiną kiekį, teisėtumo, nei šio teisės akto įsigaliojimo momento, negali kaltinti Komisijos dėl to, kad ši pagal BSĮS perdavė Nyderlandų pranešimą prieš tai nepasikonsultavusi su ieškove.
63 Bet kuriuo atveju net išankstinė konsultacija su ieškove negalėtų pagrįstai sukliudyti Komisijai išplatinti šio pranešimo, kuriame buvo nurodytas ieškovės pavadinimas ir kontaktiniai duomenys. Iš tiesų vienintelis veiksmingas būdas ieškovei apsisaugoti nuo neigiamų BSĮS pasekmių buvo obuolių, skirtų eksportuoti į Nyderlandus, mėginių paėmimas, prižiūrint nepriklausomam asmeniui ar institucijai ir oficialiai patvirtintas dikofolio kiekio šiame mėginyje tyrimas. Tik jei konsultacijos atveju ji nedelsdama būtų pateikusi tokį patvirtintą tyrimą, būtų galėjusi išvengti, kad jos pavadinimas būtų išplatintas taikant BSĮS. Tačiau ieškovė nepatvirtino ir neįrodė, kad ji in tempore non suspecto ištyrė nagrinėjamus obuolius anksčiau nurodytu būdu.
64 Kalbant apie tyrimus, atliktus Prancūzijoje 2001 m. rugsėjo mėn., kurie parodė, kad ieškovės eksportuoti obuoliai atitinka Bendrijos teisės aktus, pakanka priminti, kad buvo ištirta ne obuolių, dėl kurių prieštaraujama Islandijoje, siunta. Taigi jie neįrodo, kad Islandijoje atlikti tyrimai yra neteisingi. Jie tik įrodo, kad obuoliai, kurie buvo ištirti 2001 m. rugsėjį, atitiko taikomus teisės aktus.
65 Atsižvelgiant į tai, Komisija nebegali būti kaltinama dėl to, kad Islandijos tirti obuoliai tikriausiai dingo po to, kai buvo atšaukti iš rinkos, ir kad nebeįmanoma nei patikrinti, ar Islandijos tyrimai buvo teisingi, nei tiksliai nustatyti, ar tai buvo obuoliai, kuriuos ieškovė eksportavo į Nyderlandus. Taigi, kaip buvo nurodyta, Komisija pagal BSĮS atsako tik už pačios informacijos platinimą.
66 Galiausiai ieškovė negali kaltinti Komisijos, kad ji, išplatindama ieškovės pavadinimą ir kontaktinius duomenis, pažeidė konfidencialumo pareigą. Iš tiesų direktyvos priedo 6 punkte aiškiai numatyta, kad poreikis imtis veiksmingų priemonių vartotojams apsaugoti yra svarbesnis nei konfidencialumo sumetimai. Taigi, kadangi Islandijos institucijų pranešime apie pavojų buvo informuota apie tai, kad „obuoliuose, kurių kilmės šalis Prancūzija ir kurie parduodami per Nyderlandus“, yra dikofolio, kompetentingos institucijos ir atitinkami ūkio subjektai buvo suinteresuoti, kad susijusių įmonių ratas būtų kiek galima apribotas, nes priešingu atveju neatmestina, kad visi obuoliai, kurių kilmės šalis Prancūzija, būtų boikotuojami. Todėl, kaip buvo nurodyta anksčiau, šiame kontekste ieškovės pavadinimo nurodymas nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis yra informacija, kuri laikytina pagrįsta ir reikalinga siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą.
67 Iš viso to, kas pasakyta, išplaukia, kad ieškovė neįrodė, jog Komisija padarė pažeidimą, dėl kurio gali kilti jos atsakomybė. Todėl visas ieškinys turi būti atmestas ir nėra reikalo nagrinėti, ar buvo priežastinis ryšys ir ar nurodyta žala reali.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
68 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Ieškovė padengia bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2004 m. kovo 10 d. viešame posėdyje Liuksemburge.