TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. gruodžio 21 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis – 4a straipsnio 1 dalis – Perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Vykdymo sąlygos – Neprivalomo nevykdymo pagrindai – Išimtys – Privalomas vykdymas – In absentia paskirta bausmė – Sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio priimtas sprendimas“ – Suinteresuotasis asmuo, kuris asmeniškai nedalyvavo nei pirmojoje, nei apeliacinėje instancijoje – Nacionalinės nuostatos, pagal kurias numatytas absoliutus draudimas perduoti suinteresuotąjį asmenį, kai sprendimas priimtas in absentia – Tinkamo aiškinimo pareiga“
Byloje C‑397/22
dėl Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) 2022 m. birželio 14 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. birželio 15 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje dėl Europos arešto orderio vykdymo
LM,
dalyvaujant
Generalstaatsanwaltschaft Berlin,
TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen (pranešėjas), teisėjai N. Wahl ir L. Arastey Sahún,
generalinis advokatas P. Pikamäe,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, P. Busche, M. Hellmann ir R. Kanitz,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Europos Komisijos, atstovaujamos S. Grünheid ir H. Leupold,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), 4a straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas byloje dėl Europos arešto orderio, išduoto dėl Lenkijos piliečio siekiant Lenkijoje įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, vykdymo Vokietijoje.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ nurodyta:
„1. Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.
2. Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.
3. Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisės principus, įtvirtintus [ES] 6 straipsnyje.“
4 Šio pagrindų sprendimo 4a straipsnio „Sprendimai, priimti po teisminio nagrinėjimo, kuriame asmuo asmeniškai nedalyvavo“ 1 dalyje nustatyta:
„Vykdančioji teisminė institucija taip pat gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę arba nutartį paskirti suėmimą [sprendimą dėl įkalinimo], jeigu asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas tas sprendimas, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderyje nurodyta, kad pagal kitus išduodančiosios valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytus procesinius reikalavimus:
a) laiku,
i) asmeniui buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas ir tokiu būdu jis buvo informuotas apie numatytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, laiką ir vietą, arba jis kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą;
ir
ii) asmuo buvo informuotas, kad sprendimas gali būti priimtas, jei jis neatvyks į teisminį nagrinėjimą;
<…>“
Vokietijos teisė
5 1982 m. gruodžio 23 d. Gesetz über die internationale Rechtshilfe in Strafsachen (Įstatymas dėl tarptautinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose; BGBl., 1982 I, p. 2071) – 1994 m. birželio 27 d. paskelbta redakcija (BGBl., 1994 I, p. 1537) – 83 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta:
„Ekstradicija neleidžiama, jeigu:
<…>
3. tuo atveju, jei pateiktas prašymas siekiant įvykdyti bausmę, nuteistasis asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis <…>“
Lenkijos teisė
6 Kodeks postępowania karnego (Baudžiamojo proceso kodeksas) 139 straipsnio 1 dalyje iš esmės numatyta galimybė įteikti šaukimą žinomu asmens, nepranešusio savo naujo adreso, adresu.
7 Pagal Kodeks postępowania karnego 75 straipsnio 1 dalį kaltinamasis privalo pranešti naują adresą, jei vykstant baudžiamajam procesui pasikeičia jo gyvenamoji vieta.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
8 Lenkijos valdžios institucijos Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, paprašė vykdyti Europos arešto orderį, kurį dėl Lenkijos piliečio 2021 m. liepos 26 d. išdavė Sąd Okręgowy w Poznaniu (Poznanės apygardos teismas, Lenkija). Europos arešto orderis išduotas siekiant, kad suinteresuotasis asmuo būtų suimtas ir perduotas šioms institucijoms 2020 m. vasario 25 d. Sąd Rejonowy w Pile (Pilos apylinkės teismas, Lenkija) nuosprendžiu paskirtos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, iš kurių penkis mėnesius ir 29 dienas jis dar turi atlikti, vykdymo tikslais.
9 2020 m. birželio 16 d. sprendimu Sąd Okręgowy w Poznaniu (Poznanės apygardos teismas, Lenkija) atmetė suinteresuotojo asmens dėl šio nuosprendžio pateiktą apeliacinį skundą ir neišnagrinėjo bylos iš esmės.
10 Neginčijama, kad, nagrinėjant suinteresuotojo asmens bylą, nei pirmojoje, nei apeliacinėje instancijoje jis nedalyvavo asmeniškai ir jam neatstovavo advokatas.
11 Adresu, kurį suinteresuotasis asmuo suėmimo metu Lenkijos kompetentingoms institucijoms buvo nurodęs kaip savo nuolatinės gyvenamosios vietos adresą, jis priėmė šaukimą atvykti į pirmosios instancijos teismą ir pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio motyvuojamąją dalį. O šiuo adresu išsiųstą šaukimą atvykti į apeliacinės instancijos teismą priėmė ne apeliacinį skundą pateikęs suinteresuotasis asmuo, bet tuo pačiu adresu gyvenanti jo partnerė. Lenkijos valdžios institucijos negalėjo patikrinti, ar ji faktiškai perdavė šaukimą suinteresuotajam asmeniui.
12 Remiantis pagrindinėje byloje nagrinėjamu Europos arešto orderiu 2021 m. rugpjūčio 25 d. suinteresuotasis asmuo buvo sulaikytas Berlyne (Vokietija). Jis pareiškė, kad nesutinka su supaprastinta perdavimo Lenkijos valdžios institucijoms tvarka.
13 2021 m. rugsėjo 1 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė suimti suinteresuotąjį asmenį siekiant jį perduoti Lenkijos valdžios institucijoms.
14 Gavusi atitinkamos išduodančiosios teisminės institucijos paaiškinimus apie konkrečias suinteresuotojo asmens šaukimo aplinkybes, Generalstaatsanwaltschaft Berlin (Berlyno generalinė prokuratūra, Vokietija) paleido suinteresuotąjį asmenį ir paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo panaikinti ekstradicijos tikslu išduotą arešto orderį ir pripažinti suinteresuotojo asmens perdavimą neteisėtu, motyvuodama tuo, kad toks perdavimas draudžiamas pagal IRG 83 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriuo į Vokietijos teisę perkeltas Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnis.
15 2021 m. rugsėjo 24 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas panaikino suinteresuotojo asmens, jau paleisto į laisvę, ekstradicijos tikslu išduotą arešto orderį. Nors jis manė, kad veikos dvigubo baudžiamumo sąlyga, kuri taikoma tokiam perdavimui ir pagal kurią tikrinama, ar abiejose bendradarbiaujančiose valstybėse narėse inkriminuojamos veikos laikomos nusikalstama veika, šiuo atveju įvykdyta, jis nusprendė sustabdyti prašymo pripažinti suinteresuotojo asmens perdavimą neteisėtu nagrinėjimą.
16 Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tai, kad suinteresuotajam asmeniui skirtą šaukimą atvykti į apeliacinio teismo posėdį priėmė jo partnerė, atitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatytus reikalavimus.
17 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija, suformuota 2016 m. gegužės 24 d. Sprendime Dworzecki (C‑108/16 PPU, EU:C:2016:346), pagal kurią, aplinkybės, jog šaukimą atvykti į teismo posėdį priėmė suaugęs suinteresuotojo asmens namų ūkio narys, pakanka tik tuo atveju, jei iš išduoto Europos arešto orderio matyti, ar ir, jei reikia, kada šis suaugęs asmuo faktiškai perdavė šaukimą suinteresuotajam asmeniui, yra pernelyg griežta. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, veikiau turi būti daroma prielaida, kad suaugę to paties namų ūkio nariai paprastai perduoda vienas kitam jiems skirtas siuntas, todėl teisėsaugos institucijos, nežinodamos atitinkamo namų ūkio vidinių procesų, negali patikrinti, ar šaukimas į teismo posėdį iš tikrųjų buvo perduotas suinteresuotajam asmeniui. Nedarant tokios prielaidos, tokia kliūtis perdavimui, kaip in absentia priimtas apkaltinamasis nuosprendis, būtų „neįveikiama“.
18 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad aplinkybė, jog suinteresuotasis asmuo iš tikrųjų žinojo apie jam įteiktą šaukimą atvykti į teismo posėdį, turi būti laikoma įrodyta, jeigu šis šaukimas buvo įteiktas kartu su suinteresuotuoju asmeniu gyvenančiam suaugusiajam, nebent suinteresuotasis asmuo įtikinamai įrodytų, kad yra priešingai.
19 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalyje pavartota sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“ turi būti aiškinama kaip apimanti iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo vykusį procesą, jeigu suinteresuotojo asmens pateiktas apeliacinis skundas buvo atmestas neišnagrinėjus bylos iš esmės.
20 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendime Tupikas (C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628) suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią tuo atveju, kai baudžiamoji byla nagrinėjama kelių instancijų teismuose, ši sąvoka apima teisminį nagrinėjimą, po kurio priimtas galutinis sprendimas dėl suinteresuotojo asmens kaltės ir jam paskirta bausmė, faktų ir teisės požiūriu iš naujo išnagrinėjus bylos esmę, t. y. paskutinėje instancijoje, išnagrinėjusioje bylą iš esmės.
21 Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent procesas apeliacinės instancijos teisme, kuriame suinteresuotasis asmuo nedalyvavo, turi lemiamą reikšmę taikant Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį, o kadangi suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo vykstant šiam procesui, reikia pripažinti neteisėtu jo perdavimą ir atsisakyti vykdyti pagrindinėje byloje nagrinėjamą Europos arešto orderį.
22 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl tame sprendime suformuotos jurisprudencijos taikymo esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai suinteresuotasis asmuo tariamai nesureagavo į šaukimą atvykti į teismo posėdį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
23 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, pirma, kad sąvoka „teisminis nagrinėjimas“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį, apima tik procesus, per kuriuos byla nagrinėjama iš esmės. Apeliacinis procesas įvairiose valstybėse narėse organizuojamas skirtingai, be kita ko, kiek tai susiję su nacionalinio teismo pareiga atlikti tokį nagrinėjimą nedalyvaujant suinteresuotajam asmeniui.
24 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jei apeliacinis skundas atmestas neišnagrinėjus bylos iš esmės, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įgyja res judicata galią, todėl tampa vykdytinas, o tai reiškia, kad iš tikrųjų suinteresuotąjį asmenį prašoma perduoti siekiant įvykdyti šį nuosprendį. Atsižvelgdamas į tai, jis daro išvadą, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „teisminis nagrinėjimas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, yra susijusi su vykdytinu sprendimu.
25 Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal Sąjungos teisės viršenybės principą draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai IRG 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurias apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas in absentia laikomas „absoliučia kliūtimi“ perduoti asmenį, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, nors Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalyje, kuri šia teisės norma perkelta į Vokietijos teisę, šiuo klausimu numatytas tik neprivalomas atsisakymo pagrindas.
26 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pastaroji nuostata nebuvo visiškai perkelta į Vokietijos teisę, nes IRG 83 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenumatyta vykdančiosios teisminės institucijos galimybės pasinaudoti diskrecija, kai apkaltinamasis nuosprendis priimtas in absentia.
27 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog 2019 m. birželio 24 d. Sprendime Popławski (C‑573/17, EU:C:2019:530, 69, 72, 73 ir 76 punktai) Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nors Pagrindų sprendimas 2002/584 netaikomas tiesiogiai, nes jis nėra tiesioginio veikimo, vykdančioji teisminė institucija turi aiškinti nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šį pagrindų sprendimą ir būtų pasiektas jame numatytas rezultatas, o šios teisės aiškinimas contra legem yra draudžiamas.
28 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano negalintis IRG 83 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinti taip, kad pagal jį, nagrinėjant suinteresuotojo asmens perdavimo kliūtį, jam suteikta diskrecija, kuria remdamasis jis gali pripažinti šį perdavimą teisėtu nepaisydamas šio straipsnio 2–4 dalyse numatytų išimčių. Jis teigia, kad pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a–d punktus ir diskreciją, kurią jis turi šiuo klausimu, jis turėtų turėti galimybę manyti, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam buvo tinkamai paisoma, net jei jis asmeniškai neatvyko į bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, todėl jo perdavimas yra teisėtas.
29 Šiomis aplinkybėmis Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Pagrindų sprendimo 2002/584] 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad šaukimo atvykti į teismo posėdį įteikimo kartu su suinteresuotuoju asmeniu gyvenančiam suaugusiajam atveju išduodančioji teisminė institucija privalo pateikti įrodymų, kad suinteresuotasis asmuo iš tiesų gavo šį šaukimą, o gal ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad pats įteikimo šiam suaugusiajam faktas įrodo, jog suinteresuotasis asmuo faktiškai žinojo apie šaukimą, nebent jis įtikinamai paaiškina, kad nežinojo apie šaukimą ir kodėl nežinojo?
2. Ar [Pagrindų sprendimo 2002/584] 4a straipsnio 1 dalyje pavartota sąvoka „teisminis nagrinėjimas“ turi būti aiškinama taip, kad apeliacinio skundo pateikimo atveju ji apima teisminį nagrinėjimą, po kurio buvo priimtas pirmosios instancijos sprendimas, jei apeliacinį skundą pateikė tik kaltinamasis ir šis apeliacinis skundas buvo atmestas neišnagrinėjus bylos iš esmės?
3. Ar Sąjungos teisės viršenybės principą atitinka tai, kad Vokietijos teisės aktų leidėjas [IRG] 83 straipsnio 1 dalies 3 punkte kaip absoliučią suinteresuotojo asmens perdavimo kliūtį yra nurodęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą in absentia, nors [Pagrindų sprendimo 2002/584] 4a straipsnio 1 dalyje tai numatyta tik kaip neprivalomas atsisakymo pagrindas?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
30 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, jei šaukimas atvykti į teismo posėdį suinteresuotajam asmeniui įteikiamas jį perduodant kartu su šiuo asmeniu gyvenančiam suaugusiajam, turi būti laikoma, kad suinteresuotasis asmuo iš tikrųjų žinojo apie šį šaukimą atvykti į teismo posėdį, nebent jis įtikinamai įrodo, kad yra priešingai, ar vis dėlto atitinkama išduodančioji teisminė institucija turi pateikti įrodymų, kad suinteresuotasis asmuo iš tikrųjų gavo minėtą teismo šaukimą.
31 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog tai, kad šaukimas atvykti į teismo posėdį buvo įteiktas trečiajam asmeniui, kuris įsipareigojo perduoti jį suinteresuotajam asmeniui, neleidžia vienareikšmiškai nustatyti nei to, kad suinteresuotasis asmuo iš tikrųjų gavo informaciją apie jo bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, nei, jei reikia, tikslaus šios informacijos gavimo momento (2016 m. gegužės 24 d. Sprendimo Dworzecki, C‑108/16 PPU, EU:C:2016:346, 47 punktas).
32 Taigi pats savaime šaukimas atvykti į teismo posėdį, kuris buvo įteiktas ne tiesiogiai suinteresuotajam asmeniui, bet perduodant jo adresu gyvenančiam ir atitinkamam namų ūkiui priklausančiam suaugusiajam, kuris įsipareigojo jį perduoti suinteresuotajam asmeniui, kai iš išduoto Europos arešto orderio neįmanoma nustatyti, ar šis asmuo iš tikrųjų perdavė šaukimą suinteresuotajam asmeniui ir, jei reikia, kada, neatitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje nustatytų sąlygų (2016 m. gegužės 24 d. Sprendimo Dworzecki, C‑108/16 PPU, EU:C:2016:346, 54 punktas).
33 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad reikėtų nukrypti nuo tame sprendime suformuotos jurisprudencijos, kurią jis laiko pernelyg griežta. Jis teigia, kad veikiau reikėtų daryti prielaidą, jog suinteresuotojo asmens namų ūkiui priklausantis suaugusysis iš tikrųjų perduoda suinteresuotajam asmeniui jam skirtą šaukimą atvykti į teismo posėdį; ji galėtų būti paneigta, jei suinteresuotasis asmuo įrodytų, jog iš tikrųjų taip nebuvo. Nedarant tokios prielaidos, tokia kliūtis perdavimui, kaip nedalyvaujant suinteresuotajam asmeniui priimtas apkaltinamasis nuosprendis, būtų „neįveikiama“.
34 Reikia konstatuoti, kad tokia prielaida neatitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies, pagal kurią siekiama apsaugoti pašauktą atvykti į teismo posėdį asmenį užtikrinant, kad jis turėtų informaciją apie jo bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, jog tam, kad būtų pasiektas šis tikslas, turi būti aiškiai nustatyta, kad šis trečiasis asmuo iš tikrųjų perdavė šaukimą suinteresuotajam asmeniui (2016 m. gegužės 24 d. Sprendimo Dworzecki, C‑108/16 PPU, EU:C:2016:346, 46 ir 48 punktai).
35 Bet kuriuo atveju minėtame sprendime suformuota jurisprudencija negali būti laikoma pernelyg griežta.
36 Iš tiesų iš šios jurisprudencijos matyti, kad šaukimo atvykti į teismo posėdį, įteikto suinteresuotojo asmens namų ūkiui priklausančiam suaugusiajam, kuris įsipareigojo perduoti šį šaukimą suinteresuotajam asmeniui, netenkina Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje nustatytų sąlygų tik tuo atveju, jei iš išduoto Europos arešto orderio įmanoma nustatyti, ar ir, jei reikia, kada šis asmuo iš tikrųjų perdavė šaukimą suinteresuotajam asmeniui.
37 Taigi išduodančioji teisminė institucija išduotame Europos arešto orderyje turi pateikti informaciją, kuria remdamasi konstatavo, kad suinteresuotasis asmuo faktiškai ir oficialiai gavo informaciją apie jo bylos nagrinėjimo laiką ir vietą (2016 m. gegužės 24 d. Sprendimo Dworzecki, C‑108/16 PPU, EU:C:2016:346, 46 ir 49 punktai).
38 Be to, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad vykdančiajai teisminei institucijai įsitikinus, jog yra įvykdytos Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos sąlygos, ji gali remtis ir kitomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgdama gali įsitikinti, kad perduodant suinteresuotajam asmeniui šaukimą atvykti į teismo posėdį nepažeista jo teisė į gynybą, pavyzdžiui, į suinteresuotojo asmens elgesį. Būtent šiame perdavimo procedūros etape ypatingas dėmesys gali būti skirtas galimam akivaizdžiam suinteresuotojo asmens pastangų trūkumui, ypač jei matyti, kad jis siekė išvengti jam skirtos informacijos įteikimo (2016 m. gegužės 24 d. Sprendimo Dworzecki, C‑108/16 PPU, EU:C:2016:346, 50 ir 51 punktai).
39 Darytina išvada, jog tai, kad suinteresuotasis asmuo asmeniškai negavo šaukimo atvykti į teismo posėdį, nėra „absoliuti kliūtis“ vykdyti dėl jo išduotą Europos arešto orderį. Be to, negalima atmesti galimybės, kad vykdančioji teisminė institucija, remdamasi išduodančiosios teisminės institucijos dėl suinteresuotojo asmens išduotame Europos arešto orderyje pateikta informacija, padarytų išvadą, kad toks šaukimas atvykti į teismo posėdį bet kuriuo atveju atitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas arba kad, atsižvelgiant į atitinkamos bylos aplinkybes, suinteresuotojo asmens teisė į gynybą, nepaisant šios aplinkybės, buvo tinkamai užtikrinta, todėl suinteresuotojo asmens perdavimas yra teisėtas.
40 Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, jei šaukimas atvykti į teismo posėdį suinteresuotajam asmeniui įteikiamas jį perduodant kartu su juo gyvenančiam suaugusiajam, atitinkama išduodančioji teisminė institucija turi įrodyti, kad suinteresuotasis asmuo iš tikrųjų gavo šį teismo šaukimą.
Dėl antrojo klausimo
41 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje pavartota sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“ apima procesą, po kurio buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, jei suinteresuotojo asmens pateiktas apeliacinis skundas buvo atmestas neišnagrinėjus bylos iš esmės.
42 Kitaip tariant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar tuo atveju, jei, kaip nagrinėjamu atveju, suinteresuotasis asmuo neatvyko į bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, po kurio buvo priimtas nuosprendis, kuriuo patvirtinamas pirmojoje instancijoje priimtas sprendimas, o byla nebuvo peržiūrėta iš esmės, šis procesas patenka į sąvoką „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį.
43 Šiuo klausimu svarbu priminti, kad sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį, turi būti suprantama kaip savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ir aiškinama vienodai visoje jos teritorijoje, neatsižvelgiant į jos kvalifikavimą valstybėse narėse (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 67 punktą ir 2017 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Ardic, C‑571/17 PPU, EU:C:2017:1026, 63 punktą).
44 Ši sąvoka turi būti suprantama kaip reiškianti procesą, po kurio buvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo asmuo, kurį prašoma perduoti vykdant Europos arešto orderį, buvo galutinai nuteistas (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 74 punktas, taip pat 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Vykdymo sustabdymo atšaukimas [Bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimas]), C‑514/21 ir C‑515/21, EU:C:2023:235, 52 punktas).
45 Iš tiesų suinteresuotajam asmeniui lemiamą reikšmę turi būtent teismo sprendimas, kuriuo byla galutinai išsprendžiama iš esmės, nes nebelieka galimybės jo apskųsti įprasta tvarka ir jis turi tiesioginį poveikį asmens padėčiai, atsižvelgiant į tai, kad juo pripažįstama kaltė ir atitinkamais atvejais skiriama atliktina laisvės atėmimo bausmė (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas (C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 83 punktas).
46 Vadinasi, būtent šioje proceso stadijoje atitinkamas asmuo turi turėti galimybę visapusiškai pasinaudoti savo teise į gynybą, kad galėtų veiksmingai pareikšti savo nuomonę ir paveikti galutinį sprendimą, kuriuo jam gali būti atimta laisvė. Šiame kontekste nesvarbi šio proceso baigtis (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 84 punktas).
47 Konkrečiai dėl tokio atvejo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai byla paeiliui buvo nagrinėjama dviejose instancijose – iš pradžių pirmojoje instancijoje, o vėliau apeliacine tvarka, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad siekiant taikyti Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį svarbus yra tik procesas, po kurio priimamas apeliacinis sprendimas, kadangi po šio proceso priimamas sprendimas, kurio nebegalima apskųsti įprasta tvarka, taigi juo byla galutinai išsprendžiama iš esmės (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 90 punktas).
48 Darytina išvada, kad lemiamas veiksnys nustatant, ar procesas patenka į sąvoką „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį, yra tai, kad po šio proceso buvo priimtas nuosprendis, kuriuo asmuo buvo galutinai nuteistas, taigi byla buvo galutinai išspręsta iš esmės.
49 Reikia konstatuoti, kad toks apeliacinis procesas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, po kurio buvo priimtas nuosprendis, kuriuo pirmojoje instancijoje priimtas sprendimas buvo patvirtintas, bet byla nebuvo išnagrinėta iš esmės, patenka į šią sąvoką, nes juo priimtas galutinis sprendimas atitinkamoje byloje, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
50 Iš tiesų, pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį siekiama užtikrinti aukšto lygio apsaugą ir suteikti vykdančiajai teisminei institucijai galimybę perduoti asmenį, nors jis nedalyvavo nagrinėjant bylą, kurią išnagrinėjus priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kartu visiškai užtikrinant jo teisę į gynybą (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 58 punktas).
51 Jeigu apeliacinis procesas, kuris vyko nedalyvaujant suinteresuotajam asmeniui, turėtų nepatekti į Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies taikymo sritį dėl to, kad per jį byla nebuvo išnagrinėta iš esmės, tai reikštų, kad reikšmės šios nuostatos taikymui turi procesas pirmojoje instancijoje, todėl patikrinti, ar užtikrinama suinteresuotojo asmens teisė į gynybą, galima atsižvelgiant tik į šį procesą.
52 Su tokia situacija negalima sutikti, nes, kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, jeigu yra numatytos dvi instancijos, remiantis tuo, kad faktiškai suinteresuotasis asmuo galėjo pasinaudoti savo teise į gynybą pirmojoje instancijoje, negalima daryti išvados, kad jis galėjo ja pasinaudoti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, jeigu procesas toje instancijoje vyko jam nedalyvaujant (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 80 punktą). Be to, dėl to, kad pirmojoje instancijoje nuteistas asmuo, siekdamas apginti savo teises, pateikia apeliacinį skundą, negali sumažėti jam pagal Pagrindų sprendimą 2002/584 garantuojamos apsaugos lygis.
53 Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje pavartota sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“ apima apeliacinį procesą, po kurio buvo priimtas nuosprendis, kuriuo patvirtinamas pirmojoje instancijoje priimtas sprendimas ir taip priimamas galutinis sprendimas byloje. Tai, kad per šį apeliacinį procesą byla nebuvo išnagrinėta iš esmės, šiuo atžvilgiu nesvarbu.
Dėl trečiojo klausimo
54 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Sąjungos teisės viršenybės principą draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pavyzdžiui, pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos, kuriomis perkeliama Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis, pagal kurias vykdančioji teisminė institucija apskritai neturi galimybės vykdyti Europos arešto orderio, išduoto siekiant įvykdyti bausmę, jei suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas atitinkamas sprendimas.
55 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią valstybės narės privalo vykdyti visus Europos arešto orderius, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis. Vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti tokį arešto orderį tik pagrindų sprendime išsamiai išvardytais nevykdymo atvejais, nebent susiklostytų išskirtinės aplinkybės. Europos arešto orderiui vykdyti gali būti nustatyta tik viena iš išvardytų sąlygų. Todėl Europos arešto orderio vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti yra jo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 50 punktas).
56 Pagrindų sprendime 2002/584 aiškiai išdėstyti, pirma, Europos arešto orderio privalomo (pagrindų sprendimo 3 straipsnis) ir, antra, neprivalomo (pagrindų sprendimo 4 ir 4a straipsniai) nevykdymo pagrindai. Konkrečiai kalbant, to paties pagrindų sprendimo 4a straipsnyje ribojama galimybė atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, aiškiai ir nuosekliai išvardijant sąlygas, kuriomis negali būti atsisakyta pripažinti ir vykdyti sprendimą, priimtą po teisminio nagrinėjimo, kuriame atitinkamas asmuo asmeniškai nedalyvavo (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 53 punktas).
57 Iš Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje įtvirtintas Europos arešto orderio, išduoto siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, kai suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio jis buvo nuteistas, neprivalomas atsisakymo vykdyti pagrindas. Vis dėlto šiai galimybei taikomos keturios išimtys, nurodytos atitinkamai šios nuostatos a–d punktuose, kai atitinkama vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti jai skirto Europos arešto orderio (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Melloni, C‑399/11, EU:C:2013:107, 40 punktą).
58 Taigi vykdančioji teisminė institucija turi galimybę atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, kai asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio priimtas atitinkamas sprendimas, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderyje nurodyta, kad įvykdytos Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose išvardytos sąlygos (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 54 punktas).
59 Darytina išvada, kad vykdančioji teisminė institucija privalo vykdyti Europos arešto orderį, nors suinteresuotasis asmuo nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio priimtas sprendimas, jeigu įsitikina, kad esama šio pagrindų sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose numatytų aplinkybių (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 55 punktas).
60 Teisingumo Teismas jau turėjo progą patikslinti, jog dėl to, kad šiame 4a straipsnyje yra numatytas Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo atvejis, vykdančioji teisminė institucija bet kuriuo atveju, net konstatavusi, kad ankstesniame punkte nurodytos aplinkybės neapima asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, situacijos, gali atsižvelgti į kitas aplinkybes, kuriomis remdamasi gali įsitikinti, kad perdavus suinteresuotąjį asmenį nebus pažeista jo teisė į gynybą (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Zdziaszek, C‑271/17 PPU, EU:C:2017:629, 107 punktą, taip pat 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Hamburg, C‑416/20 PPU, EU:C:2020:1042, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
61 Taigi atlikdama tokį vertinimą vykdančioji teisminė institucija galės atsižvelgti į suinteresuotojo asmens elgesį. Būtent šiame perdavimo procedūros etape ypatingas dėmesys, be kita ko, gali būti skirtas aplinkybei, kad suinteresuotasis asmuo siekė išvengti jam skirtos informacijos įteikimo (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Hamburg, C‑416/20 PPU, EU:C:2020:1042, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
62 Iš to matyti, kad tikrinant, ar tenkinama viena iš Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, vykdančiajai teisminei institucijai neužkertamas kelias įsitikinti, kad buvo užtikrinta atitinkamo asmens teisė į gynybą, ir tinkamai atsižvelgti į visas jos nagrinėjamos bylos aplinkybes, įskaitant informaciją, kurią ji pati gali turėti.
63 Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamas Vokietijos teisės nuostatas atitinkama vykdančioji teisminė institucija apskritai privalo atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, jei apkaltinamasis nuosprendis priimtas in absentia. Pagal šias teisės nuostatas vykdančioji teisminė institucija neturi jokios diskrecijos remdamasi konkretaus atvejo aplinkybėmis tikrinti, ar yra susiklosčiusi viena iš Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose nurodytų situacijų, jei gali būti laikoma, kad buvo užtikrinta suinteresuotojo asmens teisė į gynybą, taigi ir nuspręsti vykdyti atitinkamą Europos arešto orderį.
64 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tokios nacionalinės teisės nuostatos prieštarauja Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 daliai.
65 Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog Sąjungos teisės viršenybės principas turi būti aiškinamas taip, jog pagal jį nereikalaujama, kad nacionalinis teismas netaikytų su Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatomis nesuderinamos nacionalinės teisės nuostatos, nes jis nėra tiesioginio veikimo. Vis dėlto valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant teismus, privalo kiek įmanoma aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad galėtų pasiekti šiuo pagrindų sprendimu siekiamą tikslą atitinkantį rezultatą (2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 109 punktas).
66 Iš tiesų, nors pagrindų sprendimai negali veikti tiesiogiai, pasibaigus šių pagrindų sprendimų perkėlimo terminui dėl jų privalomojo pobūdžio nacionalinėms valdžios institucijoms kyla pareiga aiškinti nacionalinę teisę laikantis Sąjungos teisės. Taigi taikydamos savo nacionalinę teisę šios institucijos privalo ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamos į atitinkamo pagrindų sprendimo tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas jame numatytas rezultatas, o šios nacionalinės teisės aiškinimas contra legem yra draudžiamas. Pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą reikalaujama, kad būtų atsižvelgiama į visą nacionalinę teisę ir būtų taikomi joje pripažinti aiškinimo metodai, kad būtų užtikrintas visiškas nagrinėjamo pagrindų sprendimo veiksmingumas ir priimtas juo siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 72–77 punktai).
67 Darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visą savo nacionalinę teisę ir taikydamas joje pripažintus aiškinimo metodus, pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalines nuostatas turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į Pagrindų sprendimo 2002/584 tekstą ir tikslą.
68 Taigi į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šią nuostatą perkelianti nacionalinės teisės norma, pagal kurią vykdančioji teisminė institucija apskritai neturi galimybės vykdyti siekiant įvykdyti bausmę išduoto Europos arešto orderio, jei suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas atitinkamas sprendimas, prieštarauja šiai nuostatai. Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visą savo nacionalinę teisę ir taikydamas joje pripažintus aiškinimo metodus, turi aiškinti šią nacionalinės teisės normą kuo labiau atsižvelgdamas į šio pagrindų sprendimo tekstą ir tikslą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
69 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:
1. 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai šaukimas atvykti į teismo posėdį suinteresuotajam asmeniui įteikiamas jį perduodant kartu su juo gyvenančiam suaugusiajam, atitinkama išduodančioji teisminė institucija turi įrodyti, kad suinteresuotasis asmuo iš tikrųjų gavo šį teismo šaukimą.
2. Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu sprendimu 2009/299, 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje pavartota sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“ apima apeliacinį procesą, po kurio buvo priimtas nuosprendis, kuriuo patvirtinamas pirmojoje instancijoje priimtas sprendimas ir taip priimamas galutinis sprendimas byloje. Tai, kad per šį apeliacinį procesą byla nebuvo išnagrinėta iš esmės, šiuo atžvilgiu nesvarbu.
3. Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeista Pamatiniu sprendimu 2009/299, 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šią nuostatą perkelianti nacionalinės teisės norma, pagal kurią vykdančioji teisminė institucija apskritai neturi galimybės vykdyti siekiant įvykdyti bausmę išduoto Europos arešto orderio, jei suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas atitinkamas sprendimas, prieštarauja šiai nuostatai. Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visą savo nacionalinę teisę ir taikydamas joje pripažintus aiškinimo metodus, turi aiškinti šią nacionalinės teisės normą kuo labiau atsižvelgdamas į šio pagrindų sprendimo tekstą ir tikslą.
Parašai.