BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. gruodžio 17 d.(*)
„Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Slovėnijos judriojo telefono ryšio paslaugų rinka – Sprendimas atmesti skundą – Bylos nagrinėjimas valstybės narės konkurencijos institucijoje – Europos Sąjungos intereso nebuvimas“
Byloje T‑201/11
Si.mobil telekomunikacijske storitve d.d., įsteigta Liublianoje (Slovėnija), iš pradžių atstovaujama solisitorių P. Alexiadis ir E. Sependa, vėliau P. Alexiadis, advokatų P. Figueroa Regueiro ir A. Melihen,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą C. Giolito, B. Gencarelli ir A. Biolan, vėliau C. Giolito ir A. Biolan,
atsakovę,
palaikomą:
Slovėnijos Respublikos, atstovaujamos T. Mihelič Žitko ir V. Klemenc,
ir
Telekom Slovenije, d.d. (anksčiau Mobitel, telekomunikacijske storitve d.d.), įsteigtos Liublianoje (Slovėnija), atstovaujamos advokatų J. Sladič ir P. Sladič,
įstojusių į bylą šalių,
dėl prašymo panaikinti 2011 m. sausio 24 d. Europos Komisijos sprendimą C(2011) 355 final, kuriuo atmestas ieškovės skundas dėl Mobitel keliose didmeninėse ir mažmeninėse judriojo telefono ryšio rinkose tariamai padaryto SESV 102 straipsnio pažeidimo (byla COMP/39.707 – Si.mobil / Mobitel),
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Papasavvas, teisėjai N. J. Forwood ir E. Bieliūnas (pranešėjas),
posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. liepos 9 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą(1)
Ginčo aplinkybės
(Praleista)
Procesas ir šalių reikalavimai
11 2011 m. balandžio 4 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo pareiškimą, kuriuo ieškovė pateikė šį ieškinį.
12 2011 m. birželio 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Mobitel paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.
13 2011 m. rugsėjo 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Slovėnijos Respublika pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.
14 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimis Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas patenkino šiuos prašymus.
15 2012 m. vasario 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Tušmobil d.o.o. pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimų. 2012 m. lapkričio 16 d. nutartimi Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas atmetė šį prašymą.
16 Iš dalies atnaujinus Bendrojo Teismo sudėtį, byla buvo paskirta naujam teisėjui pranešėjui, posėdžiaujančiam trečiojoje kolegijoje.
17 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
18 Per 2014 m. liepos 9 d. posėdį išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
19 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
20 Komisija, palaikoma įstojusių į bylą šalių, Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
1. Dėl priimtinumo
(Praleista)
2. Dėl esmės
(Praleista)
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, siejamo su akivaizdžia Komisijos klaida, padaryta taikant Reglamente Nr. 1/2003 ir Pranešime dėl tinklo numatytas kompetencijos priskyrimo taisykles
28 Ieškovė iš esmės tvirtina, kad Komisija akivaizdžiai klaidingai taikė Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Pranešimą dėl tinklo, kai atmetė jos skundą.
29 Šiuo argumentu ieškovė iš esmės pateikia du argumentus, iš kurių pirmasis yra siejamas su klaidingu Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų aiškinimu, o antrasis – su klaidingu šių sąlygų taikymu.
Dėl Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų
30 Ieškovė kritikuoja ginčijamą sprendimą dėl to, kad jame Komisija teigė, jog nebūtina „taikyti interesų palyginimo testo, siekiant įvertinti, ar Sąjunga turi pakankamą interesą ištirti bylą dėl mažmeninėje rinkoje tariamai taikytos praktikos“. Be to, ji tvirtina, kad Komisija yra tinkamiausia institucija išnagrinėti bylą, kaip numatyta Pranešimo dėl tinklo 15 punkte, o Urad Republike Slovenije za varstvo konkurence (Slovėnijos konkurencijos institucija, toliau – UVK) nėra tinkama institucija išnagrinėti bylą, kaip numatyta šio pranešimo 8 punkte.
31 Dėl to iš pradžių reikia pažymėti, jog Reglamento Nr. 1/2003 18 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad, „siekiant užtikrinti, kad bylas nagrinėtų tinkamiausios tinklo institucijos, turėtų būti nustatyta bendra taisyklė, leidžianti konkurencijos institucijai sustabdyti ar nutraukti bylą tuo pagrindu, kad šią bylą nagrinėja ar jau nagrinėjo kita institucija, siekiant, kad bylą nagrinėtų viena institucija“ ir kad „ši nuostata neturėtų trukdyti Komisijai atmesti skundą dėl Bendrijos intereso nebuvimo, kaip pripažino Teisingumo Teismas precedentų teisėje, netgi jei jokia kita konkurencijos institucija nėra pareiškusi, kad ketina nagrinėti šią bylą“.
32 Be to, Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „jei dviejų ar daugiau valstybių narių konkurencijos institucijos gauna skundą arba savo iniciatyva imasi priemonių prieš tą patį susitarimą, asociacijos sprendimą ar veiksmą remdamosi [EB] 81 arba 82 straipsniu, tuomet faktas, kad viena institucija nagrinėja bylą, yra pakankamas pagrindas kitoms sustabdyti procesą arba atmesti skundą ir kad „Komisija taip pat gali atmesti skundą tuo pagrindu, kad valstybės narės konkurencijos institucija jau nagrinėja bylą.“
33 Iš aiškaus Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad Komisija turi teisę atmesti skundą remdamasi šia nuostata, jei ji konstatuoja, kad, pirma, valstybės narės konkurencijos institucija „nagrinėja“ jos turimą bylą ir, antra, byla yra susijusi su „tuo pačiu susitarimu“, „asociacijos sprendimu“ ar „veiksmu“. Kitaip sakant, jei yra tenkinamos abi šios sąlygos, Komisijai tai yra „pakankamas pagrindas“ atmesti jai pateiktą skundą.
34 Taigi, Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalies taikymui negali būti nustatytos kitos sąlygos nei tos, kurios paminėtos šio sprendimo 33 punkte.
35 Todėl ieškovė negali pagrįstai tvirtinti, kad buvo pažeista kompetencijos paskirstymo Komisijai ir valstybių narių konkurencijos institucijoms taisyklė. Ieškovė juo labiau negali pagrįstai teigti, kad Komisija turėjo pasverti ir įvertinti Sąjungos interesą tęsti jos skundo nagrinėjimą.
36 Pirma, bet kuriuo atveju reikia priminti, kad, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 4 ir 5 straipsniais, taikant [EB] 81 ir 82 straipsnius Komisijos ir valstybių narių konkurencijos institucijų kompetencijos yra lygiagrečios ir kad Reglamento Nr. 1/2003 esmę sudaro glaudus jų bendradarbiavimas (2013 m. spalio 16 d. Sprendimo Vivendi / Komisija, T‑432/10, EU:T:2013:538; 26 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 13 d. Sprendimo ThyssenKrupp Liften Ascenseurs ir kt. / Komisija, T‑144/07, T‑147/07–T‑150/07 ir T‑154/07, Rink., EU:T:2011:364, 75 punktą ir 2014 m. vasario 6 d. Sprendimo CEEES ir Asociación de Gestores de Estaciones de Servicio / Komisija, T‑342/11, Rink., EU:T:2014:60, 68 punktą).
37 Tačiau nei Reglamente Nr. 1/2003, nei Pranešime dėl tinklo nenumatyta kompetencijos paskirstymo Komisijai ir valstybių narių konkurencijos institucijoms taisyklė.
38 Viena vertus, negalima manyti, kad Reglamento Nr. 1/2003 18 konstatuojamojoje dalyje ir 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bylų ar kompetencijų priskyrimo ar paskirstymo Komisijai ir nacionalinėms institucijoms, galimai susijusioms su nagrinėjama byla, kriterijus (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 8 d. Sprendimo France Télécom, T‑340/04, Rink., EU:T:2007:81, 130 punktą).
39 Kita vertus, kalbant apie Pranešimą dėl tinklo, pažymėtina, jog jo 4 punkte nustatyta, kad konsultacijos ir keitimasis informacija tinkle lieka viešąjį interesą užtikrinančių institucijų uždavinys, ir, remiantis pranešimo 31 punktu, jis nesuteikia suinteresuotosioms įmonėms teisės į tai, kad byla būtų nagrinėjama konkrečioje institucijoje (2007 m. kovo 8 d. Sprendimo France Télécom, T‑339/04, Rink., EU:T:2007:80, 83 punktas). Apskritai kalbant, nei Reglamentas Nr. 1/2003, nei minėtas pranešimas nesukuria įmonei teisių ar lūkesčių dėl to, kad jos bylą turi nagrinėti konkreti konkurencijos institucija (šiuo klausimu žr. 36 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp Liften Ascenseurs ir kt. / Komisija, EU:T:2011:364, 78 punktą).
40 Net jei Komisija būtų tinkamiausia institucija, o UVK nebūtų tinkama institucija išnagrinėti bylą, ieškovė neturėtų jokios teisės reikalauti, kad bylą išnagrinėtų Komisija.
41 Antra, iš Reglamento Nr. 1/2003 18 konstatuojamosios dalies matyti, kad Taryba norėjo leisti konkurencijos institucijoms, Europos konkurencijos tinklo narėms, remtis nauju skundo atmetimo pagrindu, kuris skirtųsi nuo su Sąjungos intereso nebuvimu siejamo pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima pateisinti Komisijos sprendimą atmesti skundą. Taigi, įgyvendindama Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnį Komisija neprivalėjo pasverti ir įvertinti Sąjungos intereso tęsti ieškovės skundo, kiek jis susijęs su mažmenine rinka, nagrinėjimą.
Dėl Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų laikymosi
42 Ieškovė Komisiją iš esmės kaltina dėl to, kad ji ginčijamame sprendime nesilaikė Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų. Ji tvirtina, kad UVK bylą tyrė neveiksmingai, ir kritikuoja Komisiją dėl to, jog ji nusprendė, kad UVK tiriama byla yra susijusi „su tais pačiais nurodomais pažeidimais, padarytais tuo pačiu metu toje pačioje rinkoje“.
43 Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio ir 18 konstatuojamosios dalies matyti, jog konkurencijos institucijų tinklui priklausančios nacionalinės institucijos turi plačią diskreciją užtikrinti optimalų bylų paskirstymą jame (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Toshiba Corporation ir kt., C‑17/10, Rink., EU:C:2012:72, 90 punktą). Atsižvelgiant į Sutartyje ir Reglamente Nr. 1/2003 Komisijai skirtą vaidmenį, ji taip pat juo labiau turi plačią diskreciją, kai taiko Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnį.
44 Kadangi įgyvendindama Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnį Komisija turi plačią diskreciją, vykdydamas kontrolę Sąjungos teismas turi tik patikrinti, ar laikytasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, ar teisingos faktinės aplinkybės, ar nėra akivaizdžios faktų vertinimo klaidos arba piktnaudžiavimo įgaliojimais (pagal analogiją žr. 2014 m. birželio 11 d. Sprendimo Communicaid Group / Komisija, T‑4/13, EU:T:2014:437, 95 punktą).
45 Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia įvertinti, ar Komisija laikėsi Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų ir šio sprendimo 33 punkte primintų šių dviejų sąlygų.
– Dėl bylos nagrinėjimo UVK
46 Ieškovė kaltina Komisiją dėl to, kad ji atmetė informaciją, kuri būtų leidusi padaryti išvadą, jog UVK neturi tęsti tyrimo, ir pripažinti, kad ši konkurencijos institucija tam neturi kompetencijos. Ši informacija susijusi su UVK institucinių trūkumų egzistavimu. Šie trūkumai tai, visų pirma, šios konkurencijos institucijos funkcinės nepriklausomybės nuo įstojusią į bylą šalį prižiūrinčios ministerijos nebuvimas, antra, Slovėnijos teisėje numatyto dvejų metų termino sprendimui priimti praleidimas, trečia, UVK turimų finansinių išteklių nepakankamumas ir, ketvirta, pastebėti su Agencija za pošto in elektronske komunikacije (Slovėnijos pašto ir elektroninės komunikacijos agentūra; toliau – APEK) susiję trūkumai. Taigi, argumentais, kad UVK neturi tęsti tyrimo, ieškovė iš esmės teigia, kad UVK negali veiksmingai nagrinėti bylos.
47 Pirma, reikia patikslinti Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalyje esančio žodžio „nagrinėti“ reikšmę ir išsiaiškinti, kaip Komisija turi taikyti šį straipsnį šiuo atveju.
48 Žodis „nagrinėti“ negali reikšti vien to, kad kita institucija gavo skundą ar kad ji savo iniciatyva ėmėsi bylos. Skundą padavusio asmens kreipimasis ar valstybės narės konkurencijos institucijos ėmimasis bylos savo iniciatyva yra veiksmas, kuris savaime nereiškia, nei kad valstybės narės konkurencijos institucija naudojasi savo įgaliojimais, nei juo labiau kad tiriamos su nagrinėjama byla susijusios faktinės ir teisinės aplinkybės. Taigi, Komisija neatliktų SESV 105 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros priežiūros funkcijos, jei turėtų teisę atmesti skundą tik dėl to, kad valstybės narės konkurencijos institucija gavo skundą ar kad ji savo iniciatyva ėmėsi bylos, neatsižvelgiant į tai, ar šie veiksmai reiškia, kad byla yra kaip nors nagrinėjama.
49 Vis dėlto, kai Komisija taiko Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalį konkrečiam atvejui, ši nuostata jos visiškai neįpareigoja įvertinti bylą nagrinėjančios valstybės narės konkurencijos institucijos orientacinių išvadų pagrįstumo.
50 Tokiomis aplinkybėmis, kai Komisija pagal Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalį atmeta skundą, remdamasi sprendimo priėmimo momentu turima informacija ji turi įsitikinti, be kita ko, kad valstybės narės konkurencijos institucija tiria bylą.
51 Šiuo atveju ginčijamas sprendimas grindžiamas 2009 m. lapkričio 18 d. UVK raštu Komisijai, kuriame UVK patvirtino, kad ji pradėjo tyrimą ir aktyviai tiria bylą.
52 Be to, ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, kad nuolat palaiko ryšius su UVK dėl bylos ir kad šie ryšiai leidžia manyti, jog UVK aktyviai nagrinėja aptariamą bylą.
53 Beje, tai, kad UVK nagrinėja bylą, patvirtina kiti bylos dokumentai, pavyzdžiui, 2010 m. vasario 18 d. ieškovės laiškas Komisijai, kuriame pristatydama UVK vykdomą procedūrą mažmeninėje rinkoje ieškovė pati pripažįsta, kad ši konkurencijos institucija 2010 m. vasario 10 d. jai išsiuntė klausimyną.
54 Taigi, šiuo atveju Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad UVK nagrinėja bylą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalį.
55 Antra, reikia atmesti ieškovės argumentus, kad Komisija nesilaikė pareigos užtikrinti veiksmingą Sąjungos konkurencijos normų taikymą, kai atmetė jos skundą, kiek jis susijęs su mažmenine rinka, dėl to, kad UVK nagrinėja bylą.
56 Iš Reglamento Nr. 1/2003 motyvuojamosios dalies ir ypač 1, 6, 8 ir 35 konstatuojamųjų dalių matyti, kad valstybių narių konkurencijos institucijų glaudesniu bendradarbiavimu įgyvendinant EB 81 ir 82 straipsnius ir joms nustatyta pareiga taikyti šias nuostatas, kai gali būti paveikta prekyba tarp valstybių narių, norima būtent užtikrinti šiuo reglamentu siekiamą veiksmingumo tikslą.
57 Taigi, veiksmingumo reikalavimas negali įpareigoti Komisijos įgyvendinant Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnį patikrinti, ar tam tikra konkurencijos institucija turi institucinių, finansinių ir techninių išteklių vykdyti Reglamentu Nr. 1/2003 jai pavestą funkciją, nes priešingu atveju galėtų būti kvestionuojama šios specialios nuostatos taikymo sritis.
58 Bet kuriuo atveju ieškovės Komisijai nurodyta informacija nepakankamai įrodo, kad UVK turi institucinių trūkumų, pavyzdžiui, kad ši konkurencijos institucija nėra nepriklausoma, jai trūksta išteklių ar ji nėra rūpestinga, ir dėl to ji negalėtų atlikti šios funkcijos.
59 Šiuo klausimu visų pirma reikia pabrėžti, kad UVK nepriklausomumas numatytas įstatyme, kad iš bylos medžiagos ir ypač ieškovės pateiktų dokumentų matyti, jog ši konkurencijos institucija iš tikrųjų yra funkciškai nepriklausoma ir jau atliko tyrimą dėl numanomai antikonkurencinių kelių istorinių operatorių, kurių kapitalas daugiausia priklauso valstybei, veiksmų.
60 Be to, remiantis ieškovės pateiktais dokumentais negalima tvirtai teigti, kad UVK stinga lėšų ir tai trukdo jai atlikti tyrimą ir išnagrinėti šią bylą.
61 Be to, dėl ieškovės argumento, kad UVK praleido jai nustatytą dvejų metų terminą sprendimui priimti, reikia pažymėti, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesibaigus šiam terminui. Bet kuriuo atveju iš ieškovės Bendrajam Teismui pateiktų dokumentų ir Slovėnijos Respublikos pareiškimų per posėdį matyti, kad šis terminas nėra imperatyvus, kurį praleidusi UVK nebegalėtų priimti sprendimo, kuriame galimai būtų nustatytos korekcinės priemonės. Taigi, Komisijos negalima kaltinti dėl to, kad ji pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį neperėmė bylos iš UVK dėl to, kad ši konkurencijos institucija per ilgai tęsė procedūrą.
62 Kiti ieškovės pateikti dokumentai neturi reikšmės, nes jie yra susiję ne su UVK, o su APEK.
63 Dėl ieškovės argumentų, susijusių su tuo, kad po ginčijamo sprendimo priėmimo UVK realiai netaikė SESV 102 straipsnio, pakanka konstatuoti, kad jie neturi reikšmės šioje byloje, nes yra susiję su vėlesnėmis nei ginčijamo sprendimo priėmimas faktinėmis aplinkybėmis.
64 Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Sąjungos akto teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes. Todėl vertinant tokio akto teisėtumą negalima atsižvelgti į aplinkybes, atsiradusias priėmus Sąjungos aktą (žr. 2011 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑257/07, Rink., EU:T:2011:444, 172 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
65 Galiausiai 2011 m. birželio 22 d. spaudoje paskelbtame straipsnyje pateiktas ankstesnio UVK pirmininko pareiškimas, jog ši konkurencijos institucija tuo metu palaikė mintį, kad bylą turi tirti Komisija, negali įrodyti, kad UVK nepajėgi jos nagrinėti. Beje, kaip matyti iš šio pareiškimo ir kaip per posėdį pažymėjo Komisija, 2009 m. birželio ir liepos mėnesiais, t. y. prieš ieškovei pateikiant Komisijai skundą, kai vyko pirminis darbo pasidalijimas tarp šių dviejų Europos konkurencijos tinklo narių, UVK ir Komisija iš tikrųjų apsikeitė raštais.
66 Trečia, ieškovės argumentą, kad per nacionalinį procesą ji netenka procedūrinių teisių, reikia atmesti kaip neveiksmingą, nes jis negali paneigti teiginio, jog Komisija pagrįstai galėjo manyti, kad bylą nagrinėja UVK. Šiuo klausimu reikia pridurti, kad, kaip per posėdį pareiškė ieškovė, ji nusprendė neprašyti leisti įstoti į UVK nagrinėjamą bylą, nes manė, kad Komisija tikrai ketina nagrinėti bylą. Tačiau nei iš Bendrajam Teismui pateiktų rašytinių pareiškimų, nei iš juos pagrindžiančių dokumentų nematyti, kad ieškovė teigė ar juo labiau įrodė, jog Komisija jai pateikė aiškių garantijų, kad ji nagrinės bylą.
67 Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Komisija nepadarė akivaizdžios klaidos, kai atmetė ieškovės skundą, kiek jis susijęs su mažmenine rinka, nusprendusi, kad UVK nagrinėja bylą.
– Dėl UVK nagrinėtų veiksmų tapatumo
68 Ieškovė teigia, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą, kai ginčijamame sprendime nusprendė, jog jai pateikti prašymai ir UVK tiriama byla yra susiję su „tais pačiais nurodomais pažeidimais, padarytais tuo pačiu metu toje pačioje rinkoje“. Ji taip pat tvirtina, kad Komisija dirbtinai ir klaidingai atskyrė bylos elementus, susijusius su mažmenine prekyba, nuo elementų, susijusių su didmenine prekyba.
69 Pirma, iš Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalies matyti, kad Komisija gali atmesti skundą dėl to, kad ji nagrinėja „tą patį veiksmą“ kaip ir valstybės narės konkurencijos institucija.
70 Taip pat reikia priminti, kad savo skunde ieškovė skundė, be kita ko, tai, kad įstojusi į bylą šalis mažmeninėje judriojo telefono ryšio rinkoje taikė eliminavimo strategiją, 2008 m. pateikusi į rinką produktą „Džabest“, kuris esą sumažino maržas. Ji taip pat tvirtino, kad įstojusios į bylą šalies elgesys mažmeninėje rinkoje yra grobuoniškų kainų taikymo praktika (žr. šio sprendimo 4 ir 6 punktus).
71 Ginčijamame sprendime Komisija pabrėžė, kad 2009 m. lapkričio 18 d. rašte UVK ją informavo, kad atlieka tyrimą dėl galimo įstojusios į bylą šalies piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, be kita ko, mažmeninėje judriojo telefono ryšio rinkoje nuo 2008 m., ir pridūrė, kad tyrimas, be kitų dalykų, apima įstojusios į bylą šalies į mažmeninę rinką pateiktą produktą „Džabest“ ir klausimą, ar pastaroji taikė maržų mažinimo ir (ar) grobuoniškų kainų praktiką.
72 Kaip matyti iš 2009 m. lapkričio 18 d. UVK rašto, ieškovės Komisijai pateiktas skundas ir UVK nagrinėjama byla yra susiję su įstojusios į bylą šalies veiksmais nuo 2008 m. Taigi, skundas apėmė tos pačios įmonės elgesį per tą patį laikotarpį. Be to, ieškovės apskųsti veiksmai ir UVK nagrinėta byla apėmė tą pačią geografinę rinką, t. y. Slovėnijos rinką. Galiausiai, neginčijama, kad į Komisiją kreiptasi dėl maržų mažinimo ir (ar) grobuoniškų kainų, taikytų mažmeninėje judriojo telefono ryšio paslaugų rinkoje, praktikos, kurią savo byloje nagrinėjo UVK, ir ji pati vėliau tame rašte patvirtino, kad tiria šią praktiką.
73 Tuo remiantis darytina išvada, kad ginčijamame sprendime konstatavusi, jog UVK tiriama byla yra susijusi „su tais pačiais nurodomais pažeidimais, padarytais tuo pačiu metu toje pačioje rinkoje“, dėl kurių mažmeninės rinkos atžvilgiu į ją kreiptasi, Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.
74 Antra, ieškovės argumentui, kad Komisija esą dirbtinai ir klaidingai atskyrė bylos elementus, susijusius su mažmenine prekyba, nuo elementų, susijusių su didmenine prekyba, negalima pritarti.
75 Kai Komisija ketina atmesti skundą remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalimi, ji turi, be kita ko, įsitikinti, kad valstybės narės konkurencijos institucijos nagrinėjama byla yra susijusi su tais pačiais faktais kaip ir tie, kurie skundžiami skunde.
76 Tačiau Komisijos negali įpareigoti nei skundą padavusių asmenų prašymų dalykas ir pagrindas, nei jų pateiktas skundžiamų faktų teisinis kvalifikavimas.
77 Taigi, kadangi šiuo atveju Komisija įsitikino, kad UVK nagrinėjama byla yra susijusi su tais pačiais faktais kaip ir tie, kurie skundžiami tam tikroje skundo dalyje, ji turėjo teisę šiai skundo daliai taikyti Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 1 dalį ir įvertinti, ar egzistuoja Sąjungos interesas tęsti kitos skundo dalies nagrinėjimą.
78 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, siejamo su akivaizdžia Komisijos klaida, padaryta taikant teismo praktikoje numatytą interesų palyginimo testą
(Praleista)
Dėl bylinėjimosi išlaidų
(Praleista)
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Si.mobil telekomunikacijske storitve d.d. padengti savo pačios, taip pat Europos Komisijos ir Telekom Slovenije d.d. bylinėjimosi išlaidas.
3. Slovėnijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Papasavvas | Forwood | Bieliūnas |
Paskelbta 2014 m. gruodžio 17 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.