Language of document : ECLI:EU:F:2016:8

EUROPOS SĄJUNGOS
TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) NUTARTIS

2016 m. sausio 29 d.

Byla F‑82/15

Carlo de Nicola

prieš

Europos investicijų banką (EIB) ir kitus

„Viešoji tarnyba – EIB darbuotojai – Atsisakymas atlyginti medicinines išlaidas – Ieškinys dėl panaikinimo – Prašymai atlyginti žalą – Sąjungos deliktinė atsakomybė – Direktyvų dėl lazerio aparatų priėmimas – Teisės į teisingą procesą pažeidimas – Per ilga teismo proceso trukmė – Tarnautojų teismo jurisdikcijos nebuvimas – Dalies ieškinio perdavimas Europos Sąjungos Bendrajam Teismui“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo C. de Nicola iš esmės prašo, pirma, panaikinti 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą, kuriuo Europos investicijų bankas (EIB, toliau – Bankas) atsisakė atlyginti tam tikras jo medicinines išlaidas, ir „visus susijusius, vėlesnius ar ankstesnius, aktus“ ir, antra, nurodyti Bankui ir Europos Sąjungai atlyginti jo patirtą žalą.

Nutartis:      Prašymai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kuriuos ieškinyje (byla įregistruota numeriu F‑82/15, De Nicola / EIB ir kt.) C. de Nicola pateikė Europos Sąjungai, atstovaujamai Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, perduodami nagrinėti Europos Sąjungos Bendrajam Teismui. Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su šiais prašymais, klausimo nagrinėjamas atidedamas.

Santrauka

Teismo procesas – Jurisdikcijos padalijimas skirtingiems Sąjungos teismams – Prašymas atlyginti žalą dėl teisės aktų leidėjo veiksmų, neteisingo teismo proceso ir dėl per ilgos teismo proceso trukmės – Tarnautojų teismo jurisdikcijos nebuvimas – Perdavimas Bendrajam Teismui

(SESV 256 straipsnio 1 dalis; Teisingumo Teismo statuto 51 straipsnio pirma pastraipa ir I priedo 1 straipsnis; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 80 straipsnis)

Tarnautojų teismas turi jurisdikciją ratione materiae nagrinėti pareigūno arba tarnautojo institucijai, kurioje jis dirba, pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo, kai ginčas kilo dėl jį su institucija siejančių darbo santykių. Tačiau iš SESV 256 straipsnio 1 dalies ir Teisingumo Teismo statuto 51 straipsnio pirmos pastraipos matyti, kad tik Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso pirmąja instancija nagrinėti privačių asmenų pareikštus ieškinius dėl žalos atlyginimo, jeigu šie ieškiniai nesusiję su darbo santykiais, kuriais suinteresuotasis asmuo susijęs su institucija.

Dėl jurisdikcijos padalijimo Tarnautojų teismui ir Bendrajam Teismui, numatytam SESV 256 straipsnyje ir Teisingumo Teismo statuto I priedo 1 straipsnyje, atsiranda pareiga išnagrinėti tikrąjį prašymo atlyginti žalą dalyką, o kartu teisinį pagrindą, kuriuo jis grindžiamas, kad būtų galima patikrinti, ar taip apibrėžtas ginčas susijęs su abipusėmis teisėmis ir pareigomis, kurios pareigūną, tarnautoją ar darbuotoją sieja su institucija ar įstaiga, kurioje jis dirba.

Šiuo klausimu primintina, kad prašymas atlyginti turtinę žalą dėl teisės aktų leidėjo veiksmų, neteisingo teismo proceso ir tariamai per ilgos teismo proceso trukmės nesusijęs su darbo santykiais, kurie suinteresuotąjį asmenį sieja su institucija, nes žalą suinteresuotajam asmeniui kaip Sąjungos piliečiui ir teisės subjektui sukėlė tariamai klaidingas Sąjungos teisės aktų leidėjo elgesys piliečių atžvilgiu ir tariamas Teisingumo Teismo vėlavimas priimti sprendimą dėl bylos esmės.

Be to, iš Tarnautojų teismo procedūros reglamento 80 straipsnio matyti, kad kai šis teismas nustato, jog jam pateikto ieškinio nagrinėjimas priklauso Bendrojo Teismo jurisdikcijai, jis perduoda tą ieškinį Bendrajam Teismui ir dėl to priima motyvuotą nutartį. Ieškinys yra tik priemonė pateikti visus prašymus, todėl kiekvienas prašymas, kurio turinys savarankiškas, gali būti nagrinėjamas kaip ieškinys pagal minėtą 80 straipsnį.

(žr. 19, 21, 23 ir 25 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (Peržiūra), C‑417/14 RX‑II, EU:C:2015:588, 38 ir 41 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. gruodžio 7 d. Nutarties Strack /Komisija, F‑44/05 RENV, EU:F:2011:191, 8 ir 10 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.