Language of document : ECLI:EU:T:2022:67

BENDROJO TEISMO (dešimtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. vasario 9 d.(*)

„Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Prekių vežimo geležinkeliais paslaugų rinka – Sprendimas atmesti skundą – Reglamento (EB) Nr. 773/2004 7 straipsnis – Protingas terminas – Sąjungos interesas tęsti skundo nagrinėjimą – Ginčui nagrinėti tinkamiausios institucijos nustatymas – Kriterijai – Akivaizdi vertinimo klaida – Sisteminiai ar bendri trūkumai, susiję su teisinės valstybės principo laikymusi – Dėl skundo atmetimo kylantis pareiškėjo teisių pažeidimo pavojus – Pareiga motyvuoti“

Byloje T‑791/19

Sped-Pro S.A., įsteigta Varšuvoje (Lenkija), atstovaujama advokatės M. Kozak,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą J. Szczodrowski, L. Wildpanner ir P. van Nuffel,

atsakovę,

palaikomą

Lenkijos Respublikos, atstovaujamos B. Majczyna,

įstojusios į bylą šalies,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2019 m. rugpjūčio 12 d. Komisijos sprendimą C(2019) 6099 final (byla AT.40459 – Krovinių siuntimas geležinkeliais Lenkijoje – PKP Cargo), kuriuo atmestas ieškovės skundas dėl tariamų SESV 102 straipsnio pažeidimų prekių vežimo geležinkeliais paslaugų rinkoje Lenkijoje,

BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. van der Woude, teisėjai A. Kornezov (pranešėjas), E. Buttigieg, G. Hesse ir D. Petrlík,

posėdžio sekretorė M. Zwozdziak-Carbonne, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2021 m. rugsėjo 17 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė Sped-Pro S.A. yra Varšuvoje (Lenkija) įsteigta bendrovė, veikianti krovinių siuntimo paslaugų teikimo sektoriuje. Vykdydama šią veiklą ji naudojosi Lenkijos valstybės kontroliuojamos bendrovės PKP Cargo S.A. teikiamomis krovinių vežimo geležinkeliais paslaugomis.

2        2016 m. lapkričio 4 d. ieškovė Europos Komisijai pateikė skundą dėl PKP Cargo (toliau – skundas) pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 7 straipsnio 2 dalį. Skunde ieškovė, be kita ko, teigė, kad PKP Cargo piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, prekių vežimo geležinkeliais paslaugų rinkoje Lenkijoje, nes iš esmės atsisakė su ja sudaryti daugiametę bendradarbiavimo sutartį rinkos sąlygomis. 2017 m. rugpjūčio 24 d. ieškovė papildė skundą.

3        2017 m. rugsėjo 13 d. raštu (toliau – ketinimų raštas) Komisija informavo ieškovę apie ketinimą atmesti skundą pagal 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [SESV 101] ir [102] straipsnius tvarkos (OL L 123, 2004, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) 7 straipsnio 1 dalį.

4        2017 m. spalio 19 d., gruodžio 19 d. ir gruodžio 21 d., taip pat 2018 m. sausio 8 d., birželio 29 d. ir spalio 4 d. ieškovė pateikė pastabas ir papildomą informaciją. Be to, 2017 m. gruodžio 5 d. ir 2018 m. balandžio 26 d. įvyko du ieškovės ir Komisijos susitikimai.

5        2019 m. rugpjūčio 12 d. Sprendimu C(2019) 6099 final (byla AT.40459 – Krovinių siuntimas geležinkeliais Lenkijoje – PKP Cargo), (toliau – ginčijamas sprendimas) Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 773/2004 7 straipsnio 2 dalimi, atmetė skundą iš esmės dėl to, kad Prezes Urzędu Ochrony Konkurencji i Konsumentów (Konkurencijos ir vartotojų apsaugos tarnybos pirmininkas, Lenkija, toliau – Lenkijos konkurencijos institucija), jos nuomone, buvo tinkamesnis jį nagrinėti.

 Procesas ir šalių reikalavimai

6        2019 m. lapkričio 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį.

7        2020 m. sausio 30 d. Komisija Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė atsiliepimą į ieškinį.

8        Dublikas ir triplikas buvo pateikti Bendrojo Teismo kanceliarijai atitinkamai 2020 m. balandžio 7 d. ir birželio 26 d.

9        2020 m. gegužės 25 d. nutartimi Bendrojo Teismo dešimtosios kolegijos pirmininkas leido Lenkijos Respublikai įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2020 m. rugpjūčio 30 d. Lenkijos Respublika pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą, o 2020 m. rugsėjo 29 d. ieškovė pateikė pastabas dėl šio paaiškinimo. Vis dėlto 2020 m. spalio 8 d. Bendrojo Teismo dešimtosios kolegijos pirmininkas nusprendė nepridėti šių pastabų prie bylos medžiagos, motyvuodamas tuo, kad jos buvo pateiktos praleidus terminą.

10      Dešimtosios kolegijos siūlymu, Bendrasis Teismas, taikydamas savo Procedūros reglamento 28 straipsnį, nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.

11      Kadangi vienas dešimtosios išplėstinės kolegijos teisėjas negalėjo dalyvauti nagrinėjant bylą, 2021 m. liepos 20 d. Bendrojo Teismo pirmininkas, remdamasis Procedūros reglamento 17 straipsnio 2 dalimi, pats pasiskyrė į kolegiją šiai bylai nagrinėti. Pagal to reglamento 10 straipsnio 5 dalį šioje byloje jis tapo kolegijos pirmininku.

12      Per 2021 m. rugsėjo 17 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

13      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

14      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

15      Lenkijos Respublika palaiko Komisijos reikalavimus.

 Dėl teisės

16      Ieškovė nurodo tris ieškinio pagrindus. Pirmąjį pagrindą sudaro dvi dalys, kurių pirmoji iš esmės susijusi su ieškovės teisės į tai, kad jos byla būtų išnagrinėta per protingą terminą, pažeidimu, o antroji – su ginčijamo sprendimo motyvavimo stoka. Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su teisinės valstybės principo pažeidimu Lenkijoje. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su Sąjungos interesu tęsti skundo nagrinėjimą.

17      Pirmiausia reikia išnagrinėti pirmojo pagrindo pirmą dalį, paskui trečiąjį pagrindą ir galiausiai kartu antrąjį pagrindą ir pirmojo pagrindo antrą dalį.

 Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su ieškovės teisės į tai, kad jos byla būtų išnagrinėta per protingą terminą, pažeidimu

18      Ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė protingo termino principą, nes ginčijamą sprendimą priėmė praėjus beveik trejiems metams nuo skundo pateikimo ir beveik dvejiems metams po to, kai ieškovė gavo ketinimų raštą. Taip Komisija tariamai pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir Reglamento Nr. 773/2004 7 straipsnio 1 dalį, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnio 1 dalimi.

19      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

20      Pirma, primintina, kad protingo termino paisymas vykdant administracines procedūras konkurencijos politikos srityje yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Sąjungos teismai (žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Heineken Nederland ir Heineken / Komisija, C‑452/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:829, 97 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

21      Administracinės procedūros protingos trukmės principas dar kartą patvirtintas Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad „kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kuo trumpesnį laiką“ (žr. 2015 m. liepos 15 d. Sprendimo HIT Groep / Komisija, T‑436/10, Rink., EU:T:2015:514, 239 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

22      Pagal Reglamento Nr. 773/2004 7 straipsnio 1 dalį, jeigu Komisija mano, kad remiantis jos turima informacija nėra pakankamo pagrindo imtis veiksmų dėl skundo, ji informuoja pareiškėją apie savo motyvus ir nustato terminą, per kurį jis gali raštu pateikti savo nuomonę. Pagal to paties reglamento 7 straipsnio 2 dalį, jei pareiškėjas pateikia savo nuomonę per Komisijos nustatytą terminą, bet dėl jo rašytinių pastabų skundas nėra įvertinamas kitaip, Komisija atmeta skundą savo sprendimu.

23      Taigi pareiškėjas turi teisę gauti sprendimą dėl jo skundo atmetimo, o Komisija sprendimą dėl skundo privalo priimti per protingą terminą (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo BVGD / Komisija, T‑104/07 ir T‑339/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:366, 127 punktą).

24      Tiesa, 2021 m. sausio 28 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija (C‑466/19 P, EU:C:2021:76) 32 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad protingo termino laikymosi pažeidimu galima pagrįsti pasibaigus SESV 101 ar SESV 102 straipsniais grindžiamai administracinei procedūrai priimto sprendimo, kuriuo konstatuojami pažeidimai, panaikinimą tik jeigu buvo įrodyta, jog tas pažeidimas pakenkė suinteresuotųjų įmonių teisei į gynybą. Vis dėlto šis Teisingumo Teismo teiginys turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, aplinkybes. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad toje byloje ginčijamas sprendimas buvo sprendimas, kuriuo prašyta pateikti informacijos, priimtas pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį kaip tyrimo priemonė vykstant administracinei procedūrai. Būtent šiomis aplinkybėmis minėto sprendimo 33 punkte Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad argumentai dėl pernelyg ilgos šios administracinės procedūros trukmės yra reikšmingi nagrinėjant ne ieškinį dėl tokio sprendimo, bet dėl Komisijos sprendimo užbaigti šią administracinę procedūrą konstatuojant SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimą.

25      Nors Komisijos sprendimas atmesti skundą, žinoma, nėra „sprendimas, kuriuo konstatuojami pažeidimai“, vis dėlto juo užbaigiama administracinę procedūrą Komisijoje, kitaip nei ginčijamu sprendimu šio sprendimo 24 punkte minėtoje byloje. Tokiomis aplinkybėmis, jeigu būtų paneigta Komisijos pareiga nagrinėjant jai pateiktus skundus laikytis protingo termino principo, tai reikštų, kad, pažeidžiant Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, netektų prasmės pareiškėjo teisė, kad jo reikalai būtų tvarkomi per kuo trumpesnį laiką, kaip to reikalaujama pagal Chartijos 41 straipsnio 1 dalį.

26      Antra, Bendrasis Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nuo skundo pateikimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo praėjo maždaug dveji metai ir devyni mėnesiai.

27      Nors Komisija siekia pateisinti šią trukmę skunde nurodytų faktinių ir teisinių klausimų sudėtingumu, taip pat tuo, kad ieškovė pateikė papildomą skundą ir kitas papildomas pastabas bei informaciją, vis dėlto ginčijamame sprendime, kuriame iš viso yra tik 31 punktas ir kurio bendra apimtis mažesnė nei 7 puslapiai, Komisija iš esmės tik nurodė, kad Lenkijos konkurencijos institucija yra tinkamesnė nagrinėti skundą. Kaip teigia ieškovė, tokia išvada nereikalauja atlikti kompleksinio skunde nurodytų antikonkurencinių veiksmų faktinio ar teisinio vertinimo.

28      Be to, reikia pažymėti, kad Komisija nesilaikė įsipareigojimo per rekomendacinį keturių mėnesių terminą nuo skundo gavimo informuoti pareiškėją apie veiksmus, kurių ji ketina imtis dėl skundo, kaip numatyta Komisijos pranešimo dėl pagal [SESV 101] ir [102] straipsnius pateiktų skundų nagrinėjimo Komisijoje (OL C 101, 2004, p. 65) projekto 61 ir 62 punktus, siejamus su jo 55 ir 56 punktais. Nors, kaip matyti iš minėto pranešimo projekto 61 punkto, tai yra rekomendacinis terminas, nuo skundo pateikimo iki ketinimų rašto įteikimo ieškovei praėjo maždaug dešimt mėnesių, o tai gerokai viršija šį rekomendacinį terminą.

29      Kad ir kaip būtų, ir nesant reikalo galutinai nuspręsti, ar Komisija pažeidė savo pareigą išnagrinėti skundą per protingą terminą, iš jurisprudencijos matyti, kad protingo termino principo pažeidimas gali pateisinti Komisijos priimto sprendimo panaikinimą tik jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos procedūros baigčiai. Taip, be kita ko, yra tuo atveju, kai toks pažeidimas gali turėti neigiamos įtakos atitinkamos įmonės teisei į gynybą (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied / Komisija, C‑105/04 P, EU:C:2006:592, 42-52 punktus).

30      Ši jurisprudencija mutatis mutandis taikoma sprendimams atmesti skundą pagal Reglamento Nr. 773/2004 7 straipsnio 2 dalį, tačiau reikia turėti omenyje, kad pareiškėjas nėra atsakovas tokioje procedūroje. Darytina išvada, kad ieškinio dėl tokio sprendimo atveju šio principo pažeidimas gali lemti sprendimo panaikinimą, tik jei ieškovas įrodo, kad protingo termino viršijimas turėjo įtakos jo galimybei ginti savo poziciją per šią procedūrą. Taip būtų, pavyzdžiui, tuo atveju, jei protingo termino viršijimas būtų jam sutrukdęs surinkti ar pateikti Komisijai faktinius ar teisinius įrodymus, susijusius su skundžiama antikonkurencine veikla arba Sąjungos interesu ištirti bylą.

31      Vis dėlto ieškovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad nagrinėjamu atveju ši sąlyga įvykdyta.

32      Iš tiesų, pirma, ieškovė iš esmės tik tvirtina, kad administracinės procedūros trukmė turėjo „esminės reikšmės“, nes pateikus skundą arba priėmus ginčijamą sprendimą ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimo senaties terminas nebuvo sustabdytas ar nutrauktas pagal 2014 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/104/ES dėl tam tikrų taisyklių, kuriomis reglamentuojami pagal nacionalinę teisę nagrinėjami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo, atlyginimo (OL L 349, 2014, p. 1), 10 straipsnio 4 dalį.

33      Vis dėlto ieškovės galimybė ginti savo teises pagal SESV 102 straipsnį, pareiškiant nacionaliniame teisme ieškinį dėl žalos atlyginimo ar bet kurį kitą ieškinį remiantis tiesioginiu šios nuostatos taikymu ir laikantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų (šiuo klausimu žr. 1990 m. birželio 19 d. Sprendimo Factortame ir kt., C‑213/89, EU:C:1990:257, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2013 m. birželio 6 d. Sprendimo Donau Chemie ir kt., C‑536/11, EU:C:2013:366, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), visiškai nepriklausė nuo Komisijos procedūros dėl jos skundo baigties ir konkrečiai nuo oficialios procedūros nepradėjimo šioje institucijoje. Vadinasi, tai, kad Komisija galbūt viršijo protingą terminą, neturėjo jokios įtakos ieškovės teisei pareikšti nurodytą ieškinį nacionaliniame teisme iki senaties termino pabaigos ir nelaukiant Komisijos sprendimo dėl jos skundo.

34      Antra, ieškovė iš esmės teigia, kad tam tikros priemonės, kurių Lenkijos Respublika ėmėsi per administracinę procedūrą, kėlė abejonių dėl teisinės valstybės principo laikymosi šioje valstybėje narėje. Vis dėlto ieškovė nepateikia jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad teisinės valstybės padėties blogėjimas Lenkijoje sutrukdė jai surinkti ar pateikti Komisijai faktinius ar teisinius įrodymus, susijusius su skundžiama antikonkurencine veikla arba Sąjungos interesu ištirti bylą.

35      Vadinasi, ieškinio pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su Sąjungos interesu tęsti skundo nagrinėjimą

36      Ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė SESV 102 straipsnį, siejamą su ESS 17 straipsnio 1 dalies antru sakiniu, Reglamento Nr. 773/2004 7 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Konkrečiai kalbant, ji teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija padarė akivaizdžių klaidų, vertindama Sąjungos interesą tęsti skundo nagrinėjimą, o dėl to SESV 102 straipsnis prarado bet kokį veiksmingumą.

37      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

38      Pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Komisija, kuriai pagal SESV 105 straipsnio 1 dalį pavesta užtikrinti SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą, turi apibrėžti ir įgyvendinti Sąjungos konkurencijos politiką ir šiuo tikslu naudojasi diskrecija nagrinėdama skundus. Siekdama veiksmingai įvykdyti šią užduotį, ji turi teisę nustatyti skirtingus prioritetus jai pateiktiems skundams. Tai darydama Komisija gali ne tik nustatyti skundų nagrinėjimo eiliškumą, bet ir atmesti skundą, motyvuodama tuo, kad Sąjunga nėra pakankamai suinteresuota tęsti bylos nagrinėjimą (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Agria Polska ir kt. / Komisija, T‑480/15, EU:T:2017:339, 34 ir 35 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

39      Vis dėlto Komisijos diskrecija šiuo klausimu nėra neribota. Iš tiesų Komisija privalo atidžiai išnagrinėti visas faktines ir teisines aplinkybes, į kurias atkreipia dėmesį pareiškėjai (žr. 2014 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Si.mobil / Komisija, T‑201/11, EU:T:2014:1096, 82 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40      Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad, kai Komisija priima elgesio taisykles ir jas paskelbdama praneša, kad ateityje taikys atvejams, kuriems jos skirtos, ji apriboja savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju jai gali būti taikomos sankcijos už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo H&R ChemPharm / Komisija, C‑95/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:125, 57 punktą). Nagrinėjamu atveju Komisija apribojo savo diskreciją nagrinėti skundus, priimdama Pranešimą dėl konkurencijos institucijų tinklui priklausančių institucijų bendradarbiavimo (OL C 101, 2004, p. 43), kuriame pateiktos gairės, skirtos, be kita ko, paaiškinti, kokiomis sąlygomis pripažįstama, kad Komisija arba viena ar kelios nacionalinės konkurencijos institucijos yra tinkamesnės nagrinėti skundą.

41      Sprendimų atmesti skundus teisminė kontrolė neturi skatinti Bendrojo Teismo pakeisti Komisijos atlikto Sąjungos intereso vertinimo savuoju; ja siekiama patikrinti, ar ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas iš esmės netiksliomis faktinėmis aplinkybėmis, ar jame nėra jokios teisės klaidos arba akivaizdžios vertinimo klaidos, taip pat, ar jį priimant nepiktnaudžiauta įgaliojimais (žr. 2017 m. sausio 11 d. Sprendimo Topps Europe / Komisija, T‑699/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:2, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42      Ginčijamu sprendimu Komisija atmetė skundą, iš esmės motyvuodama tuo, kad Lenkijos konkurencijos institucija buvo tinkamesnė jam išnagrinėti, nes, pirma, nurodytas pažeidimas iš esmės apsiribojo Lenkijos rinka ir, antra, ši institucija buvo išsamiai susipažinusi su prekių vežimo geležinkeliais paslaugų rinka Lenkijoje ir PKP Cargo veikla, nes nuo 2004 m. atliko kelis tyrimus ir priėmė kelis sprendimus dėl šio sektoriaus.

43      Ieškovė tvirtina, kad, pirma, Komisijos vertinime padaryta akivaizdžių klaidų apibrėžiant rinką, kurią paveikė skundžiami antikonkurenciniai veiksmai, ir, antra, Komisija taip pat turėjo atsižvelgti į kitus veiksnius, galinčius įrodyti Sąjungos interesą tęsti skundo nagrinėjimą.

44      Pirma, dėl rinkos, kurią paveikė skundžiami antikonkurenciniai veiksmai, apibrėžimo reikia pažymėti, kad ieškovė tvirtina, jog tariamas PKP Cargo piktnaudžiavimas sukėlė pasekmių už nacionalinės rinkos ribų, todėl Komisija galėjo geriau jį išnagrinėti.

45      Šiuo klausimu primintina, kad tuo atveju, kai skunde nurodytų pažeidimų padariniai iš esmės kyla tik vienos valstybės narės teritorijoje ir pareiškėjas dėl šių pažeidimų kreipėsi į šios valstybės narės teismus ir kompetentingas administracines institucijas, Komisija turi teisę atmesti skundą dėl Sąjungos intereso nebuvimo, tačiau su sąlyga, kad nacionalinės institucijos gali pakankamai apsaugoti pareiškėjo teises, o tam reikia, kad šios institucijos galėtų surinkti faktinius įrodymus, reikalingus nustatyti, ar skundžiamais veiksmais pažeidžiami SESV 101 ir 102 straipsniai (žr. 2007 m. liepos 3 d. Sprendimo Au Lys de France / Komisija, T‑458/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:195, 83 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2012 m. kovo 19 d. Nutarties Associazione „Giùlemanidallajuve“ / Komisija, T‑273/09, EU:T:2012:129, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46      Pranešimo dėl konkurencijos institucijų tinklui priklausančių institucijų bendradarbiavimo 10 punkte patikslinta, kad viena nacionalinė konkurencijos institucija paprastai turi visas galimybes nagrinėti susitarimus ar veiksmus, kurie daro didelį poveikį konkurencijai daugiausia jos teritorijoje, o to pranešimo 14 punkte nurodyta, kad Komisija ypač tinkama nagrinėti bylą, kai vienas ar daugiau susitarimų ar veiksmų, įskaitant panašių susitarimų ar veiksmų tinklus, daro poveikį konkurencijai daugiau nei trijose valstybėse narėse (tarpvalstybinėse rinkose, apimančiose daugiau nei tris valstybes nares, arba keliose nacionalinėse rinkose).

47      Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo matyti, kad skundžiami tariami piktnaudžiavimai priskirtini vienai Lenkijoje įsteigtai įmonei, t. y. PKP Cargo, ir sukėlė žalos kitai taip pat Lenkijoje įsteigtai įmonei, t. y. ieškovei. Be to, savo skunde ieškovė tvirtino, kad nors nurodytų veiksmų padariniai pasireiškė keliose valstybėse narėse, PKP Cargo užėmė dominuojančią padėtį „Lenkijos rinkoje“, ir kad iš principo piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, kuriuo kaltinama PKP Cargo, buvo vykdomas „Lenkijos rinkoje“. Taip pat skunde nurodytos PKP Cargo turimos rinkos dalys buvo susijusios tik su Lenkijos rinka, o ieškovė neteigė ir juo labiau neįrodė, kad PKP Cargo užėmė dominuojančią padėtį kitose geografinėse rinkose. Be to, 2018 m. spalio 4 d. rašte ieškovė pakartojo Komisijai savo prašymą pradėti tyrimą dėl PKP Cargo, siekiant išnagrinėti jos tariamą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi „prekių vežimo geležinkeliais rinkoje Lenkijoje“.

48      Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad prekių vežimo geležinkeliais paslaugų rinka Lenkijoje buvo atvira kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių konkurencijai, negali paneigti Komisijos analizės. Iš tikrųjų, net darant prielaidą, kad tariami PKP Cargo piktnaudžiavimai galėjo paveikti ir kitas geografines rinkas, jokia bylos medžiagoje esanti informacija nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nerodo, kad PKP Cargo užėmė dominuojančią padėtį šiose rinkose. Be to, vien tai, kad PKP Cargo vykdė veiklą ir turėjo patronuojamųjų bendrovių keliose valstybėse narėse, taip pat nereiškia, kad ši įmonė ar viena iš jos patronuojamųjų bendrovių užėmė dominuojančią padėtį kitose geografinėse rinkose.

49      Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad tariamas pažeidimas galėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, neturi reikšmės. Iš tiesų poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai yra sąlyga taikyti SESV 102 straipsnį, o ne nustatyti instituciją, tinkamiausią nagrinėti skundą.

50      Ieškovės argumentui, kad ginčijamo sprendimo 25 punkto iv papunktyje Komisija padarė klaidingą išvadą, kad atitinkama paslaugų rinka yra „geležinkelių rinka“, nors tai buvo „prekių vežimo geležinkeliais rinka“, taip pat negalima pritarti. Iš tiesų minėtas punktas turi būti skaitomas atsižvelgiant į to paties sprendimo 3, 21 ir 26 punktus, iš kurių matyti, kad atitinkama paslaugų rinka buvo prekių vežimo geležinkeliais paslaugų rinka. Taigi ginčijamo sprendimo 25 punkto iv papunktyje esanti nuoroda į „geležinkelių rinką“ daugių daugiausia yra netikslumas, kuris neturi jokios įtakos to sprendimo teisėtumui.

51      Šiomis aplinkybėmis Komisija galėjo teisėtai manyti, kad tariami PKP Cargo piktnaudžiavimai iš esmės buvo susiję su prekių vežimo geležinkeliais paslaugų rinka Lenkijoje.

52      Antra, reikia pažymėti, jog ieškovė neginčija Komisijos teiginio, kad Lenkijos konkurencijos institucija įgijo išsamių žinių apie prekių vežimo geležinkeliais paslaugų rinką Lenkijoje ir PKP Cargo veiksmus, nuo 2004 m. atlikusi kelis šio sektoriaus tyrimus ir priėmusi kelis sprendimus.

53      Taigi Komisija nepadarė jokios akivaizdžios vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad skundžiami veiksmai iš esmės buvo susiję su prekių vežimo geležinkeliais paslaugų rinka Lenkijoje, kad Lenkijos konkurencijos institucija išsamiai susipažino su šiuo sektoriumi ir kad remdamasi šiais veiksniais ši institucija galėjo geriau išnagrinėti skundą.

54      Trečia, ieškovė tvirtina, kad vertindama Sąjungos interesą ištirti šią bylą Komisija turėjo atsižvelgti ir į kitus kriterijus.

55      Ji remiasi jurisprudencija, pagal kurią nagrinėdama Sąjungos interesą ištirti bylą Komisija turi, viena vertus, įvertinti nurodomų konkurencijos pažeidimų sunkumą ir jų padarinių pastovumą, atsižvelgdama į nurodytų pažeidimų trukmę ir svarbą bei į jų poveikį konkurencijai Sąjungoje (2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo AEPI / Komisija, C‑425/07 P, EU:C:2009:253, 53 punktas), ir, kita vertus, suderinti nurodyto pažeidimo svarbą vidaus rinkos veikimui, jo išaiškinimo tikimybę ir būtinų tyrimo priemonių apimtį (1992 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Automec / Komisija, T‑24/90, EU:T:1992:97, 86 punktas). Ieškovė iš esmės tvirtina, kad Komisija neišnagrinėjo ir nesuderino visų šių kriterijų, o tai, jos nuomone, yra teisiškai klaidinga ir prieštarauja Komisijos pareigai motyvuoti.

56      Iš tiesų, kaip pažymi ieškovė, ginčijamame sprendime Komisija Sąjungos intereso vertinimą apribojo šio sprendimo 42 punkte nurodytais kriterijais, aiškiai neišnagrinėjusi nurodyto pažeidimo sunkumo ar svarbos, jų padarinių pastovumo, jo išaiškinimo tikimybės ir būtinų tyrimo priemonių apimties.

57      Vis dėlto pagal suformuotą jurisprudenciją atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos intereso nagrinėti skundą vertinimą lemia konkretaus atvejo aplinkybės, nereikia nei riboti vertinimo kriterijų, kuriais Komisija gali remtis, skaičiaus, nei, atvirkščiai, įpareigoti jos remtis vien tam tikrais kriterijais. Atsižvelgiant į tai, jog tokioje srityje, kaip konkurencija, faktinės ir teisinės aplinkybės kiekvienoje byloje gali labai skirtis, galima taikyti kriterijus, kurie iki to laiko nebuvo naudojami, ar suteikti didesnę svarbą vienam kriterijui, kad būtų galima įvertinti šį Sąjungos interesą (žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo EFIM / Komisija, C‑56/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:575, 85 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Agria Polska ir kt. / Komisija, C‑373/17 P, EU:C:2018:756, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

58      Teisingumo Teismas jau turėjo progos patikslinti, kad šioje jurisprudencijoje suformuluotų išvadų negali paneigti šio sprendimo 55 punkte nurodyta jurisprudencija (šiuo klausimu žr. 2001 m. gegužės 17 d. Sprendimo IECC / Komisija, C‑449/98 P, EU:C:2001:275, 44, 46 ir 47 punktus; taip pat 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Agria Polska ir kt. / Komisija, C‑373/17 P, EU:C:2018:756, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

59      Iš tiesų gali būti, kad, neatsižvelgiant į nurodyto pažeidimo sunkumą ar svarbą, jo padarinių pastovumą, jo išaiškinimo tikimybę ir būtinų tyrimo priemonių apimtį, Sąjungos interesas neįpareigoja Komisijos ištirti skundo, jei nacionalinė konkurencijos institucija dėl turimos geresnės prieigos prie reikšmingų įrodymų, rinkų, kurioms skundžiami veiksmai turėjo įtakos, masto arba dėl praeityje įgytų žinių apie šias rinkas ir veiksmus yra tinkamesnė už Komisiją ištirti skundžiamą pažeidimą.

60      Taigi, priešingai, nei teigia ieškovė, Komisija neprivalėjo išnagrinėti ir suderinti visų šio sprendimo 55 punkte nurodytoje jurisprudencijoje numatytų kriterijų.

61      Ieškovė iš esmės teigia, kad skunde keliamas naujas, Sąjungos konkurencijos teisėje dar nenagrinėtas teisės klausimas, t. y. ar atsisakymas nediskriminacinėmis sąlygomis suteikti prieigą prie esminės infrastruktūros (essential facility) remiantis nesumokėta skola, kurios buvimą ginčija prieigos prie šios infrastruktūros prašanti įmonė, yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį.

62      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Pranešimo dėl konkurencijos institucijų tinklui priklausančių institucijų bendradarbiavimo 15 punktą Komisija ypač tinkama nagrinėti bylą, jei Sąjungos interesas reikalauja, kad ji priimtų sprendimą, skirtą plėtoti Sąjungos konkurencijos politikai, kai kyla nauja konkurencijos problema, arba veiksmingam taisyklių taikymui užtikrinti.

63      Vis dėlto, net jei šio sprendimo 61 punkte iškeltas klausimas būtų nauja konkurencijos problema, svarbi Sąjungos konkurencijos politikos plėtojimui, kaip tai suprantama pagal Pranešimo dėl konkurencijos institucijų tinklui priklausančių institucijų bendradarbiavimo 15 punktą, tai nereiškia, kad Komisija automatiškai privalėtų išnagrinėti skundą. Iš tikrųjų ieškovės iškeltas „naujas“ klausimas iš esmės yra toks: ar tariamas PKP Cargo piktnaudžiavimas galėjo būti laikomas objektyviai pagrįstu. Šio klausimo nagrinėjimas apimtų ne tik patikrinimą, ar PKP Cargo užėmė dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, bet ir ginčijamos skolos tikrumą bei galimą šių veiksmų eliminuojantį poveikį. Tačiau ieškovė neįrodė, kad Komisija būtų galėjusi geriau atlikti tokį tyrimą, nepaisant to, kad minėti veiksmai iš esmės buvo susiję su Lenkijos rinka ir Lenkijos konkurencijos institucija jau turėjo išsamių žinių apie atitinkamą sektorių.

64      Taigi ieškovė neįrodė, kad šiuo atveju kriterijus, susijęs su naujos konkurencijos problemos, svarbios Sąjungos konkurencijos politikai plėtoti, buvimu, turi būti viršesnis už šio sprendimo 42 punkte nurodytus kriterijus.

65      Ketvirta, reikia atmesti ieškovės argumentą, kad ginčijamame sprendime Komisija turėjo patikrinti, ar PKP Cargo taikė diskriminuojančią nuolaidų sistemą ir ar ši bendrovė turėjo skolinį reikalavimą ieškovei, galintį pateisinti atsisakymą sudaryti su ja sutartį. Iš tiesų Komisija skundą atmetė ne dėl to, kad jos turima informacija neleido daryti išvados, jog skundžiami veiksmai prieštaravo SESV 102 straipsniui, o dėl to, kad Lenkijos konkurencijos institucija galėjo geriau juos išnagrinėti. Todėl Komisija neprivalėjo pareikšti nuomonės šiais klausimais.

66      Penkta, ieškovės nurodyta aplinkybė, kad 2019 m. rugpjūčio 21 d. ir spalio 7 d. raštais Lenkijos konkurencijos institucija atsisakė nagrinėti skundą, neturi reikšmės, nes atsisakyta buvo tik po to, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 28 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, C‑466/19 P, EU:C:2021:76, 82 punktą).

67      Šešta, aplinkybė, kuri nebuvo ginčijama, kad pagal Lenkijos teisę Lenkijos konkurencijos institucijos sprendimai atmesti skundą negali būti skundžiami teismine tvarka, nereiškia, kad Komisija privalo išnagrinėti skundą. Iš tiesų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą būtent valstybės narės turi nustatyti teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinti teisės subjektams jų teisės į veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse laikymąsi, o Komisija, pradėdama tyrimą, neprivalo taisyti galimus teisminės gynybos trūkumus nacionaliniu lygmeniu. Be to, bet kuriuo atveju ieškovė turėjo galimybę pareikšti ieškinį nacionaliniuose teismuose dėl tariamai skundžiamu elgesiu sukeltos žalos atlyginimo, kad būtų laikomasi SESV 102 straipsnio (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Agria Polska ir kt. / Komisija, C‑373/17 P, EU:C:2018:756, 83 ir 87 punktus).

68      Galiausiai, kiek ieškovė taip pat teigia, kad pažeistas ESS 17 straipsnio 1 dalies antras sakinys, pakanka pažymėti, kad ji nepateikė jokio savarankiško argumento, susijusio su šios nuostatos pažeidimu.

69      Vadinasi, ieškinio trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

70      Toliau reikia išnagrinėti ieškovės argumentus, pateiktus grindžiant antrąjį ieškinio pagrindą ir pirmojo pagrindo antrą dalį, susijusius su sisteminių ir bendrų teisinės valstybės padėties trūkumų Lenkijoje buvimu, kuriais siekiama įrodyti, kad egzistuoja realus pavojus, kad jos, kaip pareiškėjos, teisės nebus tinkamai apsaugotos nacionaliniu lygmeniu.

 Dėl antrojo pagrindo ir pirmojo pagrindo antros dalies, susijusių su teisinės valstybės principo paisymu Lenkijoje

71      Antrajame ieškinio pagrinde ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė jos teisę į veiksmingą teisminę gynybą, užtikrintą ESS 2 straipsnyje, siejamame su ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Chartijos 47 straipsniu. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad Komisija galėjo geriau išnagrinėti skundą, atsižvelgiant į sisteminius ar bendrus teisinės valstybės padėties trūkumus Lenkijoje ir, be kita ko, į Lenkijos konkurencijos institucijos ir šioje srityje kompetentingų nacionalinių teismų nepriklausomumo stoką.

72      Visų pirma ieškovė nurodo keletą aplinkybių, kurios, jos nuomone, gali įrodyti, kad, pirma, Lenkijos konkurencijos institucija pavaldi vykdomajai valdžiai, ir, antra, kad nacionaliniai teismai, į kuriuos buvo kreiptasi dėl jos sprendimų teisėtumo kontrolės, t. y. Sąd Ochrony Konkurencji i Konsumentów – XVII Wydział Sądu Okręgowego w Warszawie (Teismas, nagrinėjantis konkurencijos ir vartotojų apsaugos bylas – Varšuvos apygardos teismo XVII skyrius, Lenkija) ir Sąd Najwyższy – Izba Kontroli Nadzwyczajnej i Spraw Publicznych (Aukščiausiojo Teismo išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija, Lenkija), neturėjo visų nepriklausomumo garantijų, kaip, be kita ko, matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos. Be to, ji pateikia kelis specifinius netiesioginius įrodymus, susijusius su šios bylos aplinkybėmis, įtariamo pažeidimo pobūdžiu ir jo faktinėmis aplinkybėmis, kurie, jos nuomone, gali patvirtinti, jog buvo rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad jeigu jos bylą nagrinėtų nacionalinės valdžios institucijos, kiltų realus jos teisių pažeidimo pavojus. Ieškinio pirmojo pagrindo antroje dalyje ieškovė tvirtina, kad Komisija šiuo klausimu nepakankamai atsižvelgė į šias aplinkybes ir pakankamai teisiškai nemotyvavo ginčijamo sprendimo.

73      Komisija ir Lenkijos Respublika ginčija ieškovės argumentus.

74      Ginčijamame sprendime Komisija patikrino, ar dėl sisteminių arba bendrų teisinės valstybės padėties trūkumų Lenkijoje negalima atmesti skundo dėl to, kad Lenkijos konkurencijos institucija galėjo geriau jį išnagrinėti, pagal analogiją taikydama 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586).

75      Vis dėlto Lenkijos Respublika ginčija šios jurisprudencijos taikymą pagal analogiją nagrinėjamam atvejui, motyvuodama tuo, kad ji susijusi su nacionalinių teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, konkrečiau kalbant, su Europos arešto orderio vykdymu, o ne su sprendimais atmesti skundą konkurencijos teisės srityje. Be to, ši valstybė narė pažymi, kad 2018 m. liepos 25 d. Sprendimas Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586) buvo susijęs su ESS 19 straipsnio 1 dalyje numatytu veiksmingos teisminės gynybos principu ir pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą nepriklausomame teisme, įtvirtintos Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, pažeidimo rizika, tačiau šios nuostatos netaikomos administracinėms institucijoms, kaip antai Lenkijos konkurencijos institucijai.

76      Taigi reikia išnagrinėti, pirma, ar nagrinėjamu atveju Komisija galėjo pagrįstai pagal analogiją taikyti 2018 m. liepos 25 d. Sprendime Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586) suformuluotus reikalavimus.

77      Šiuo klausimu reikia priminti, kad tame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, jog tuo atveju, kai asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, prieštaraudamas dėl jo perdavimo išduodančiajai teisminei institucijai, remiasi tuo, kad egzistuoja sisteminiai ar bent bendri trūkumai, kurie, kaip jis teigia, gali paveikti išduodančiosios valstybės narės teisminės valdžios nepriklausomumą ir pažeisti jo pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą esmę, vykdančioji teisminė institucija privalo įvertinti, ar kyla realus pavojus, kad bus pažeista ši suinteresuotojo asmens pagrindinė teisė, kai turi nuspręsti, ar jį perduoti šios valstybės narės institucijoms (žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

78      Teisingumo Teismo teigimu, šiuo tikslu vykdančioji teisminė institucija turi atlikti dviejų etapų analizę.

79      Visų pirma remdamasi objektyviais, patikimais, tiksliais ir tinkamai atnaujintais duomenimis apie išduodančios valstybės narės teismų sistemos veikimą ji turi įvertinti, ar kyla realus pavojus, kad bus pažeista pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą dėl nepakankamo šios valstybės teismų nepriklausomumo, siejamo su sisteminiais ir bendrais trūkumais toje valstybėje (žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

80      Jei vykdančioji teisminė institucija nustato, kad tenkinamos šio pirmojo nagrinėjimo etapo sąlygos, ji toliau turi konkrečiai ir tiksliai patikrinti, ar nagrinėjamu atveju yra svarių ir neginčijamų motyvų manyti, kad dėl prašomo išduoti asmens perdavimo išduodančiajai valstybei narei jam kils šis pavojus (žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

81      Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad tam tikrais aiškiai apibrėžtais atvejais vykdančioji teisminė institucija privalo automatiškai atsisakyti vykdyti bet kokį Europos arešto orderį, išduotą minėtos valstybės narės, neprivalėdama konkrečiai įvertinti atitinkamam asmeniui kylančio realaus pavojaus, kad bus pakenkta jo pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą esmei (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 72 punktas).

82      Dėl klausimo, ar šio sprendimo 81 punkte priminta jurisprudencija galėjo būti taikoma nagrinėjamu atveju, reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo dieną, t. y. 2019 m. rugpjūčio 12 d., buvusias faktines ir teisines aplinkybes (žr. šio sprendimo 66 punkte nurodytą jurisprudenciją). Taigi, net darant prielaidą, kad po šios datos susiklosčiusios aplinkybės leistų išvengti antrojo analizės etapo taikant šią jurisprudenciją, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo priėmimo momentu jos taikymo sąlygos nebuvo įvykdytos.

83      Tai nurodžius, reikia pritarti Lenkijos Respublikai, kad, be abejonės, yra akivaizdžių skirtumų tarp aplinkybių, dėl kurių priimtas 2018 m. liepos 25 d. Sprendimas Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586), ir nagrinėjamos bylos aplinkybių. Vis dėlto keli esminiai argumentai pateisina iš minėto sprendimo išplaukiančių išvadų taikymą pagal analogiją, nustatant konkurencijos instituciją, tinkamiausią išnagrinėti skundą dėl SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimo.

84      Iš tiesų, pirma, reikia priminti, kad pamatinė prielaida, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su kitomis valstybėmis narėmis ESS 2 straipsnyje numatytomis bendromis vertybėmis ir pripažįsta, kad kitos valstybės narės su ja dalijasi šiomis vertybėmis, suponuoja ir pateisina valstybių narių ir, be kita ko, jų teismų tarpusavio pasitikėjimą pripažįstant šias vertybes, kuriomis grindžiama Sąjunga, įskaitant teisinės valstybės principą, taigi, ir laikantis Sąjungos, kuri jas įgyvendina, teisės (2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas), C‑619/18, EU:C:2019:531, 42 ir 43 punktai).

85      Ši pamatinė prielaida taip pat galioja Komisijos, nacionalinių konkurencijos institucijų ir nacionalinių teismų santykiams, taikant SESV 101 ir 102 straipsnius. Iš tiesų ir nuostatos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, nagrinėtos byloje, kurioje priimtas pirmiau 76 punkte nurodytas sprendimas (žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 35 ir 36 punktus ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 104 punktą), ir šioje byloje nagrinėjamos nuostatos dėl Europos konkurencijos tinklo ir Komisijos bei nacionalinių teismų bendradarbiavimo taikant SESV 101 ir 102 straipsnius (žr., be kita ko, Reglamento Nr. 1/2003 15, 21 ir 28 konstatuojamąsias dalis, 11 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį, taip pat Pranešimo dėl konkurencijos institucijų tinklui priklausančių institucijų bendradarbiavimo 2 punkto pabaigą) įtvirtina kompetentingų institucijų glaudaus bendradarbiavimo sistemą, grindžiamą tarpusavio pripažinimo, pasitikėjimo ir lojalaus bendradarbiavimo principais.

86      Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 1/2003 4 ir 5 straipsnius Komisija ir valstybių narių konkurencijos institucijos turi lygiagrečią kompetenciją taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius, o Reglamento Nr. 1/2003 struktūra grindžiama glaudžiu jų bendradarbiavimu (2013 m. spalio 16 d. Sprendimo Vivendi / Komisija, T‑432/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:538, 26 punktas). Be to, pagal to paties reglamento 35 straipsnio 1 dalį valstybių narių konkurencijos institucijos turi užtikrinti veiksmingą SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą dėl bendrojo intereso, patikslinant, kad tarp valstybių narių paskirtų konkurencijos institucijų gali būti ir teismai (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 7 d. Sprendimo VEBIC, C‑439/08, EU:C:2010:739, 56 ir 62 punktus). Taip pat pagal 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1, kuria siekiama įgalinti valstybių narių konkurencijos institucijas, kad jos veiksmingiau užtikrintų vykdymą, ir kuria užtikrinamas tinkamas vidaus rinkos veikimas (OL L 11, 2019, p. 3), 4 straipsnį šios institucijos turi būti nepriklausomos ir nešališkos. Nors ginčijamo sprendimo priėmimo metu šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas dar nebuvo pasibaigęs, vis dėlto per šį terminą valstybės narės turi susilaikyti nuo nuostatų, kurios labai pakenktų direktyvoje numatytam rezultatui, priėmimo (žr. 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie, C‑129/96, EU:C:1997:628, 45 punktą ir 2016 m. birželio 2 d. Sprendimo Pizzo, C‑27/15, EU:C:2016:404, 32 punktą).

87      Be to, SESV 101 straipsnio 1 dalis ir 102 straipsnis turi tiesioginį poveikį santykiams tarp privačių asmenų ir teisės subjektams sukuria teises, kurias turi saugoti nacionaliniai teismai. Kompetenciją taikyti minėtas nuostatas turi ir Komisija, ir nacionaliniai teismai. Šiam kompetencijos suteikimui būdinga lojalaus bendradarbiavimo tarp Komisijos ir nacionalinių teismų pareiga (1992 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Automec / Komisija, T‑24/90, EU:T:1992:97, 90 punktas). Tai patvirtina Komisijos pranešimo dėl Komisijos ir ES valstybių narių nacionalinių teismų bendradarbiavimo taikant [SESV 101] ir [102] straipsnius (OL C 101, 2004, p. 54) 15 punktas, kuriame numatyta, kad Komisijai ir nacionaliniams teismams taikomos abipusės lojalaus bendradarbiavimo pareigos.

88      Darytina išvada, kad, kaip ir laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės atveju, Komisijos, valstybių narių konkurencijos institucijų ir nacionalinių teismų bendradarbiavimas taikant SESV 101 ir 102 straipsnius grindžiamas tarpusavio pripažinimo, tarpusavio pasitikėjimo ir lojalaus bendradarbiavimo principais, pagal kuriuos reikalaujama, kad kiekviena iš šių institucijų ir teismų preziumuotų, jog, išskyrus išimtines aplinkybes, visos kitos institucijos ir teismai laikosi Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių.

89      Antra, iš šio sprendimo 45 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, kad, kai skunde nurodytų pažeidimų padariniai iš esmės kyla tik vienos valstybės narės teritorijoje ir pareiškėjas dėl šių pažeidimų kreipėsi į šios valstybės narės teismus ir kompetentingas administracines institucijas, Komisija turi teisę atmesti skundą dėl Sąjungos intereso nebuvimo, tačiau su sąlyga, kad nacionalinės institucijos gali pakankamai apsaugoti pareiškėjo teises.

90      Taigi pagal jurisprudenciją Komisija, prieš atmesdama skundą dėl Sąjungos intereso nebuvimo, įpareigojama įsitikinti, kad nacionalinės institucijos gali tinkamai apsaugoti pareiškėjo teises. Kadangi šioje jurisprudencijoje kalbama apie „nacionalines institucijas“ plačiąja prasme, ji apima ir nacionalines konkurencijos institucijas, ir šioje srityje kompetentingus nacionalinius teismus. Jeigu atitinkamoje valstybėje narėje būtų sisteminių ar bendrų trūkumų, galinčių pakenkti šių institucijų nepriklausomumui, taip pat rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad, jei Komisija atmestų skundą ir jis būtų pateiktas šioms institucijoms, kiltų realus pareiškėjo teisių pažeidimo pavojus, minėtos nacionalinės institucijos negalėtų tinkamai apsaugoti pareiškėjo teisių, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 45 punkte nurodytą jurisprudenciją.

91      Trečia, Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą nepriklausomame teisme taip pat yra ypač svarbi veiksmingam SESV 101 ir 102 straipsnių taikymui. Iš tiesų nacionaliniai teismai turi, viena vertus, tikrinti nacionalinių konkurencijos institucijų sprendimų teisėtumą ir, kita vertus, tiesiogiai taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą valstybės narės turi nustatyti teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinti teisės subjektams jų teisės į veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse, įskaitant konkurencijos teisės sritį, paisymą (žr. šio sprendimo 67 punkte nurodytą jurisprudenciją).

92      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad teisinės valstybės principo reikalavimų laikymasis yra svarbus veiksnys, į kurį Komisija turi atsižvelgti, nustatydama skundui nagrinėti tinkamiausią konkurencijos instituciją, ir kad šiuo tikslu Komisija nagrinėjamu atveju galėjo pagal analogiją taikyti 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586).

93      Iš ginčijamo sprendimo taip pat matyti, kad Komisija iš esmės tik nurodė, jog nagrinėjamu atveju netenkinamos sąlygos, susijusios su antruoju analizės etapu, nustatytu 2018 m. liepos 25 d. Sprendime Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586), ir nepateikė nuomonės dėl to, ar tenkinamos tame pačiame sprendime nustatytos analizės pirmojo etapo sąlygos.

94      Kadangi šie du analizės etapai yra kumuliatyvūs, Komisijos negalima kaltinti tuo, kad procedūros ekonomiškumo sumetimais ji nagrinėjo tik antrąjį etapą.

95      Vadinasi, ieškovės argumentai, kuriais siekiama apskritai įrodyti, kad Lenkijoje yra sisteminių ar bendrų trūkumų, galinčių pakenkti Lenkijos konkurencijos institucijos ir šioje srityje kompetentingų nacionalinių teismų nepriklausomybei, yra netinkami.

96      Taip pat reikia išnagrinėti ginčijamame sprendime išdėstytus motyvus, dėl kurių Komisija nusprendė, kad nagrinėjamu atveju netenkinamos su antruoju analizės etapu susijusios sąlygos.

97      Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, kad šiame antrajame analizės etape pirmiausia suinteresuotasis asmuo, šiuo atveju ieškovė, turi įrodyti turintis rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad kiltų realus jo teisių pažeidimo pavojus, jeigu jo bylą nagrinėtų nacionalinės institucijos. Savo ruožtu Komisija, atsižvelgdama į ieškovės išreikštas konkrečias abejones ir jos galbūt pateiktą informaciją, turi konkrečiai ir tiksliai įvertinti, ar tokių priežasčių iš tiesų yra, turint omenyje asmeninę ieškovės padėtį, tariamo pažeidimo pobūdį ir faktines aplinkybes (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 60, 68 ir 75 punktus).

98      Nagrinėjamu atveju ieškovė per administracinę procedūrą nurodė konkrečių požymių ir informacijos, kurie kaip visuma, anot jos, gali įrodyti, kad yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad ji patirtų realų jos teisių pažeidimo pavojų, jeigu jos bylą nagrinėtų nacionalinės institucijos. Tačiau, ieškovės teigimu, Komisija šiuo klausimu neatsižvelgė į šiuos požymius ir informaciją ir nepakankamai teisiškai motyvavo ginčijamą sprendimą.

99      Konkrečiai kalbant, pirma, ieškovė atkreipė Komisijos dėmesį į tai, kad PKP Cargo buvo valstybės kontroliuojama įmonė ir dėl jos glaudžių ryšių su vyriausybe Lenkijos konkurencijos institucija galėjo būti nepakankamai griežta arba net šališka šios įmonės atžvilgiu. Iš tiesų, ieškovės teigimu, viena vertus, Lenkijos konkurencijos institucijos pirmininkas visiškai priklauso nuo vykdomosios valdžios, nes jį skiria ir atšaukia Ministras Pirmininkas, o įstatyme nenurodyta jo įgaliojimų trukmė ir atšaukimo priežastys. Tai, kad nuo 2014 m. Ministras Pirmininkas kelis kartus atšaukė šios institucijos pirmininką, parodo šį priklausomumą. Kita vertus, PKP S.A., kuri yra PKP Cargo patronuojančioji bendrovė, priklauso Lenkijos nacionaliniam fondui, t. y. asociacijai, kurią, ieškovės teigimu, įsteigė ir finansuoja didžiausios Lenkijos viešosios bendrovės ir kurios tikslas – per žiniasklaidos kampanijas ginti ir skatinti Lenkijos teismų sistemos reformą.

100    Antra, ieškovė kelis kartus nurodė, kad 2007 m. balandžio mėn. tuometinis generalinis prokuroras Z. Ziobro pateikė prieštaravimą dėl 2004 m. birželio 17 d. Lenkijos konkurencijos institucijos sprendimo byloje DOK 50/04, kuriuo ši institucija konstatavo PKP Cargo piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ir už tai skyrė jai nuobaudas. Anot ieškovės, ši aplinkybė parodo „politinį siekį apsaugoti vieną iš pagrindinių valstybės iždo bendrovių“ ir galėjo sukelti abejonių dėl Lenkijos konkurencijos institucijos nepriklausomumo, nes ši „užima gerokai silpnesnę poziciją“ nei generalinis prokuroras.

101    Trečia, ieškovės teigimu, Lenkijos konkurencijos institucijos atlaidumą PKP Cargo atžvilgiu įrodo, pirma, tai, kad jai anksčiau skirtos nuobaudos buvo mažos, neatgrasančios ir neveiksmingos, kaip patvirtina aplinkybė, kad PKP Cargo jų nepaisė ir toliau vykdė antikonkurencinius veiksmus, ir, antra, kad nuo 2015 m. ši institucija atsisakė imtis kokių nors priemonių dėl PKP Cargo, nors ieškovė dėl to kelis kartus kreipėsi į ją. Anot ieškovės, pastaroji aplinkybė parodo, kad nuo 2015 m. pasikeitė minėtos institucijos politika PKP Cargo atžvilgiu, ir tai paaiškinama jos nepriklausomumo trūkumu.

102    Ketvirta, ieškovė iš esmės pažymėjo, kad konkurencijos teisės srityje kompetentingi nacionaliniai teismai negalėjo ištaisyti Lenkijos konkurencijos institucijos veiklos trūkumų dėl jų pačių nepakankamo nepriklausomumo.

103    Ginčijamo sprendimo 25 punkto v papunktyje Komisija tik nurodė, kad ieškovės pateiktuose argumentuose dėl antrojo analizės etapo, apie kurį priminta šio sprendimo 80 punkte, buvo „tik nepagrįstų teiginių“ ir kad tai, jog Lenkijos konkurencijos institucijos pirmininką skiria Ministras Pirmininkas, neturi įtakos jos sprendimų dėl PKP Cargo nešališkumui. Jokia kita ginčijamo sprendimo ištrauka nerodo nei to, kad ieškovės šiuo tikslu pateikti duomenys buvo įvertinti iš esmės, nei priežasčių, dėl kurių Komisija nusprendė, kad visi šie duomenys buvo „išimtinai“ „nepagrįsti“.

104    Taigi iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad Komisija būtų konkrečiai ir tiksliai išnagrinėjusi įvairius ieškovės per administracinę procedūrą pateiktus įrodymus. Pagal šio sprendimo 97 punkte primintą jurisprudenciją Komisija, atsižvelgdama į ieškovės išreikštas konkrečias abejones ir jos galbūt pateiktą informaciją, turėjo konkrečiai ir tiksliai įvertinti, ar nagrinėjamomis aplinkybėmis buvo rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad jeigu ieškovės bylą nagrinėtų nacionalinės institucijos, kiltų realus jos teisių pažeidimo pavojus.

105    Glausti ginčijamo sprendimo motyvai šiuo klausimu neleidžia ieškovei suprasti priežasčių, dėl kurių Komisija atmetė konkrečius jos pateiktus įrodymus, susijusius su šio sprendimo 80 punkte nurodytu analizės antruoju etapu, o Bendrajam Teismui – atlikti veiksmingą šio sprendimo teisėtumo kontrolę ir įvertinti, ar buvo rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad ieškovei kiltų realus jos teisių pažeidimo pavojus (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Contact Software / Komisija, T‑751/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:602, 39 ir 40 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

106    Vadinasi, reikia pritarti antrajam ieškinio pagrindui ir pirmojo pagrindo antrai daliai ir panaikinti ginčijamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti kitų argumentų, kuriuos pateikė ieškovė, grįsdama pirmojo pagrindo antrą dalį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

107    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal šios reikalavimus.

108    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį Lenkijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2019 m. rugpjūčio 12 d. Komisijos sprendimą C(2019) 6099 final (byla AT.40459 – Krovinių siuntimas geležinkeliais Lenkijoje – PKP Cargo).

2.      Nurodyti Komisijai padengti savo ir Sped-Pro S.A. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.      Lenkijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Van der Woude

Kornezov

Buttigieg

Hesse

 

      Petrlík

Paskelbta 2022 m. vasario 9 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: lenkų.