Byla T‑112/22
Ideella föreningen Svenska Bankföreningen med firma Svenska Bankföreningen, Näringsverksamhet
ir
Länsförsäkringar Bank AB
prieš
Europos Komisiją
2024 m. balandžio 17 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji išplėstinė kolegija) sprendimas
„Valstybės pagalba – Švedijos mokesčių teisės aktai – Kredito įstaigų sisteminės rizikos mokestis – Sprendimas nereikšti prieštaravimų – Atrankumas – Priemonės tikslas – Nukrypimas nuo pagrindinės sistemos“
1. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Pradinio tyrimo stadija ir ginčo stadija – Komisijos pareiga susidūrus su dideliais sunkumais pradėti rungimosi procedūrą – Aplinkybės, leidžiančios patvirtinti tokių sunkumų egzistavimą – Teisminė kontrolė – Įrodinėjimo pareiga
(SESV 107 ir 108 straipsniai; Tarybos reglamento 2015/1589 4 straipsnio 3 ir 4 dalys)
(žr. 21–26 punktus)
2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankumas – Priemonė, kuria suteikiamas mokestinis pranašumas – Referencinis pagrindas, į kurį atsižvelgiant vertintinas pranašumas – Materialus atribojimas – Priemonė, kuri pati yra referencinis pagrindas – Sąlygos – Aiškiai apibrėžta mokesčių sistema, kuria siekiama specifinių tikslų
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 30–32, 46, 47 punktus)
3. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankumas – Priemonė, kuria suteikiamas mokestinis pranašumas – Kredito įstaigų sisteminės rizikos mokestis – Mokestis, kuriuo siekiama sukurti maržą būsimoms finansų krizėms valdyti – Kredito įstaigų skolomis grindžiama apmokestinamoji vertė – Mokesčio apmokestinamoji vertė, nustatyta atsižvelgiant į šiuo mokesčiu siekiamą tikslą – Komisija, kuri nepradėjusi formalios tyrimo procedūros gali nuspręsti, kad mokestis nėra atrankusis
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 56–61 punktus)
4. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankumas – Priemonė, kuria suteikiamas mokestinis pranašumas – Kredito įstaigų sisteminės rizikos mokestis – Mokestis, kuriuo siekiama sukurti maržą būsimoms finansų krizėms valdyti – Apmokestinamos įstaigos – Kredito įstaiga, kurios sukauptos skolos viršija įstatyme nustatytą ribą – Valstybės narės kompetencijai priklausantis apmokestinamųjų asmenų ir apmokestinimo ribos nustatymas – Apmokestinamųjų asmenų ir apmokestinimo ribos nustatymas atsižvelgiant į mokesčio tikslą – Komisija, kuri nepradėjusi formalios tyrimo procedūros gali nuspręsti, kad mokestis nėra atrankusis
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 71–82, 88–99 punktus)
5. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankumas – Priemonė, kuria suteikiamas mokestinis pranašumas – Kredito įstaigų sisteminės rizikos mokestis – Mokestis, kuriuo siekiama sukurti maržą būsimoms finansų krizėms valdyti – Apmokestinamos įstaigos – Kredito įstaiga, kurios sukauptos skolos viršija įstatyme nustatytą ribą – Atsižvelgimas į filialų skolas minėtos ribos kontrolės tikslais – Leistinumas – Komisija, kuri nepradėjusi formalios tyrimo procedūros gali nuspręsti, kad mokestis nėra atrankusis
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 103–106 punktus)
6. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankumas – Nukrypimas nuo bendros mokesčių sistemos – Įmonių, kurių faktinė ir teisinė situacija panaši, atskyrimas – Vertinimo kriterijai – Palyginimas atsižvelgiant į bendra mokesčių sistema siekiamą tikslą
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 116–124, 127 punktus)
Santrauka
Bendrojo Teismo išplėstinė kolegija atmetė ieškinį dėl panaikinimo, pareikštą dėl Europos Komisijos sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta, kad Švedijos kredito įstaigų sisteminės rizikos mokestis nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama SESV 107 straipsnio 1 dalį(1). Tai padaręs Teisingumo Teismas išsamiai išnagrinėjo Komisijos išvadą, kad šis mokestis neatitiko šioje nuostatoje numatyto atrankumo kriterijaus.
2021 m. Švedijos Karalystė pranešė Komisijai apie įstatymo dėl kredito įstaigų sisteminės rizikos mokesčio (toliau – mokestis), kurį turi mokėti visos Švedijos kredito įstaigos, jeigu jų skolų suma viršija 150 mlrd. Švedijos kronų (SEK) ribą finansiniais metais, prasidedančiais 2022 m., projektą. Tais finansiniais metais, kurie prasideda 2023 m. arba vėliau, ši riba dauginama iš koeficiento. Be to, projekte, apie kurį pranešta, numatytas užsienio kredito įstaigų apmokestinimas, kai jos turi skolų, priskirtinų Švedijos filialo vykdomai komercinei veiklai, kurių suma viršija minėtas ribas. Iš viso devynių kredito įstaigų skolų suma viršijo numatytas ribas.
2022 mokestiniais metais mokesčio tarifas buvo 0,05 % apmokestinamųjų kredito įstaigų skolų sumos. 2023 mokestiniais metais šis tarifas turėjo būti padidintas iki 0,06 %.
Nepradėjusi formalios tyrimo procedūros Komisija nusprendė, kad šis mokestis nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes jis neatitinka atrankumo kriterijaus.
Manydama, kad Komisija pažeidė jų procesines teises, nes šį sprendimą priėmė nepradėjusi formalios tyrimo procedūros, Švedijos bankų asociacija ir šiai asociacijai priklausanti finansų įstaiga pareiškė Bendrajame Teisme ieškinį dėl panaikinimo.
Bendrojo Teismo vertinimas
Kadangi Komisija privalo pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą, jei, atsižvelgiant į per preliminaraus tyrimo etapą gautą informaciją, susiduria su dideliais sunkumais vertindama priemonę, apie kurią pranešta, atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 1 dalį, ieškovės tvirtina, kad Komisija turėjo patirti tokių didelių sunkumų, kiek tai susiję su mokesčio atrankumu.
Remiantis suformuota jurisprudencija, kad nacionalinę mokesčių priemonę galėtų kvalifikuoti kaip „atrankiąją“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, Komisija turi, pirma, apibrėžti atitinkamoje valstybėje narėje taikomą referencinę sistemą, t. y. „įprastą“ mokesčių sistemą, ir, antra, įrodyti, kad nagrinėjama mokestine priemone nukrypstama nuo referencinės sistemos, nes pagal ją diferencijuojami ūkio subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šia sistema siekiamą tikslą, yra panaši. Trečia, ji turi patikrinti, ar nustatytas diferencijavimas yra pateisinamas, jeigu jis atsiranda dėl sistemos, kuriai ši priemonė priklauso, pobūdžio ar struktūros.
Kiek tai susiję su pirma nurodytais dviem pirmaisiais etapais, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija tvirtai apibrėžė referencinę sistemą kaip apimančią tik mokestį.
Tuo remdamasi ji padarė išvadą, kad, pirma, referencinė sistema nebuvo sukurta akivaizdžiai diskriminuojant ir, antra, tam tikrų rūšių ūkio subjektų ir ūkio subjektų, kurių bendros skolos buvo mažesnės už įstatymo projekte nustatytą ribą, atleidimas nuo mokesčio nėra nukrypimas nuo referencinės sistemos.
Grįsdamos savo ieškinį ieškovės ginčija šią Komisijos išvadą.
Kiek tai susiję su Komisijos išvada, kad referencinė sistema, taigi ir mokestis, nebuvo akivaizdžiai diskriminuojantys, Bendrasis Teismas atmetė įvairius ieškovių argumentus, kad Komisija turėjo susidurti su dideliais sunkumais šiuo klausimu, nes mokesčio parametrai buvo akivaizdžiai nesuderinami su jo tikslu.
Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pirmiausia patikslino, kad iš Švedijos įstatymo projekto matyti, jog mokesčio tikslas yra stiprinti viešuosius finansus, kad būtų sudaryta marža būsimoms finansų krizėms valdyti, įpareigojant mokėti mokestį dideles kredito įstaigas, kurių žlugimas ar dideli sutrikimai dėl jų dydžio bei svarbos finansų sistemos veikimui atskirai gali kelti sisteminę riziką ir padaryti labai neigiamą poveikį finansų sistemai ir visai ekonomikai, dėl ko visuomenė patirtų didelių netiesioginių išlaidų.
Pateikdamas šį patikslinimą, Bendrasis Teismas atmetė, pirma, argumentus, kad Švedijos teisės aktų leidėjo pasirinkimas nustatyti apmokestinamąją vertę remiantis kredito įstaigų skolomis prieštarauja šio mokesčio tikslui. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pabrėžė, kad mokesčiu siekiama sustiprinti nacionalinius viešuosius finansus, kad būtų sudaryta marža būsimoms finansų krizėms valdyti, turint omenyje, kad kuo didesnė kredito įstaigos skola, tuo didesnė rizika finansų sistemai. Iš to matyti, kad apmokestinamosios vertės apibrėžimas pagal apmokestinamų įstaigų skolos lygį, siekiant atskirti kredito įstaigas pagal tai, ar jų poveikis finansų sistemai yra didesnis, ar mažesnis, atitinka siekiamą tikslą.
Bendrasis Teismas atmetė ieškovių argumentus, kuriais ginčijamas apmokestinamų įstaigų nustatymas.
Kadangi šiuo klausimu ieškovės rėmėsi apmokestinamų įstaigų identifikavimo ir atitinkamai Direktyvoje 2014/59(2) ir Reglamente Nr. 575/2013(3) nustatytų sistemų neatitiktimi, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad šiomis sistemomis siekiami tikslai skiriasi nuo mokesčiu, apie kurį pranešta, siekiamo tikslo.
Bendrojo Teismo teigimu, kritika dėl apmokestinamųjų įstaigų atrankos, susijusi su Švedijos finansų sektoriaus konkurencine aplinka ir tuo, kad daugelis mokesčiu neapmokestinamų finansų įstaigų, kurios konkuruoja su apmokestinamomis kredito įstaigomis, taip pat sukelia netiesiogines išlaidas bendrovei, taip pat nėra įtikinama.
Šiuo klausimu Bendrasis Teismas priminė, pirma, kad Švedijos Karalystė, įgyvendindama savo kompetenciją tiesioginių mokesčių srityje ir paisydama autonomijos mokesčių srityje bei Sąjungos teisės, turėjo teisę nustatyti apmokestinimo momentą ir šio mokesčio apmokestinamąją vertę. Antra, ieškovės neginčijo galimybės, kad tik didelės kredito įstaigos atskirai dėl savo žlugimo gali sukelti sisteminę riziką ir daryti labai neigiamą poveikį finansų sistemai ir ekonomikai apskritai, taip sukeliant visuomenei didelių netiesioginių išlaidų. Be to, jos taip pat neįrodė, kad mokesčiu neapmokestinamų įstaigų įsipareigojimų neįvykdymas, net ir vertinamas kartu, sukeltų tokias pačias pasekmes.
Bendrasis Teismas mano, kad ieškovės taip pat nepateikė argumentų, kuriais remiantis kredito įstaigų apmokestinimo mokesčiu ribą būtų galima laikyti akivaizdžiai netinkama atsižvelgiant į šio mokesčio tikslus.
Kadangi apmokestinimo ribos ir apmokestinamosios vertės apskaičiavimo tvarkos nustatymas taip pat priklauso nacionalinio teisės aktų leidėjo diskrecijai, Švedijos Karalystei negali būti kliudoma nustatyti, pirma, apmokestinimo ribą atitinkantį mokestį ir, antra, moduliavimo priemonę, pagal kurią kredito įstaigos, kurioms taikoma minėta riba, būtų atleistos nuo mokesčio, su sąlyga, kad šie elementai neprieštarauja mokesčio tikslui. Vis dėlto, Bendrojo Teismo teigimu, 150 mlrd. SEK riba, kuri nėra akivaizdžiai diskriminacinė, atitinka mokesčio tikslą, juo labiau kad taikant šią ribą užtikrinama, kad mokesčio mokėtojai sudarytų 90 % visų Švedijos kredito įstaigų bendro balanso. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nebuvo jokios mokesčiu neapmokestinamos kredito įstaigos, kurios skolų dydis buvo artimas 150 mlrd. SEK ribai.
Bendrasis Teismas atmetė ieškovių argumentus, kuriais ginčijamas konsolidavimo mechanizmas, numatytas situacijoms grupės viduje, pagal kurį apskaičiuojant kredito įstaigų apmokestinimo ribą atsižvelgiama į filialų skolas. Iš tiesų, kadangi Švedijos kredito įstaigos filialai yra su ja susiję, todėl jų žlugimas turėtų poveikį ir Švedijoje, negalima manyti, kad Komisijai turėjo kilti abejonių dėl šio mechanizmo.
Dėl Komisijos išvados, kad tam tikrų rūšių finansų subjektų ir kredito įstaigų, kurių bendros skolos buvo mažesnės nei 150 mlrd. SEK, atleidimas nuo mokesčio nėra nukrypimas nuo referencinės sistemos, Bendrasis Teismas priminė, kad mokestis nėra atrankusis, jei apmokestinimo skirtumai ir galima nauda atsiranda dėl paprasto ir nenukrypstant nuo „įprastos“ sistemos taikymo, jeigu panašios situacijos vertinamos panašiai ir jeigu šiomis moduliavimo priemonėmis nepažeidžiamas atitinkamo mokesčio tikslas.
Vis dėlto dėl kredito įstaigų, kurių skolos neviršijo 150 mlrd. SEK ribos, neapmokestinimo Bendrasis Teismas pažymėjo, kad ieškovės neįrodė, jog yra nuoseklių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad kredito įstaigų, kurių skolos viršija šią ribą, faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į mokesčio tikslą, buvo panaši į kredito įstaigų, kurių skolos neviršijo šios ribos, padėtį. Dėl kitų finansų įstaigų, kaip antai hipotekos fondų, atleidimo nuo mokesčio, Bendrasis Teismas, be kita ko, pabrėžė, kad vien konkurencijos santykiai savaime negali lemti išvados, kad, atsižvelgiant į mokesčio tikslą, šių įstaigų faktinė ir teisinė padėtis yra panaši į šiuo mokesčiu apmokestinamų kredito įstaigų padėtį.
Ieškovių argumentai, susiję su nukrypimų nuo referencinės sistemos buvimu, neįrodo, kad atlikdama vertinimą šiuo klausimu Komisija turėjo susidurti su dideliais sunkumais.
Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ieškovės neįrodė, kad Komisijai turėjo kilti abejonių dėl mokesčio kvalifikavimo, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, dėl kurių ji būtų turėjusi pradėti formalią tyrimo procedūrą. Taigi jis atmetė visą ieškinį.