GENERALINIO ADVOKATO
EVGENI TANCHEV IŠVADA,
pateikta 2017 m. sausio 12 d.(1)
Byla C‑617/15
Hummel Holding A / S
prieš
Nike Inc.,
Nike Retail BV
(Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė nuosavybė – Europos Sąjungos prekių ženklas – Tarptautinė jurisdikcija – Išplėsta visą Europos Sąjungos teritoriją apimanti jurisdikcija – Actor sequitur forum rei – Sąvoka „įsisteigęs [steiginys]“ pagal Reglamento Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 97 straipsnio 1 dalį – Ieškinys dėl prekių ženklo pažeidimo, pateiktas prieš įmonę, kurios buveinė yra ne Europos Sąjungoje – Jurisdikcija pagal trečiosios valstybės įmonės (teisiškai savarankiškos patronuojamosios įmonės) buveinės vietą valstybėje narėje“
1. Europos prekių ženklus reikia veiksmingai saugoti visoje Europos Sąjungoje(2).
2. To geriausia siekti teismams suteikiant galimybę nustatyti visoje Europoje galiojančias teisių gynimo priemones, kad šios priemonės būtų taikomos ne tik teismo vietos valstybėje narėje, bet ir bet kurioje kitoje ES valstybėje narėje padarytiems prekių ženklų pažeidimams(3). ES teisės aktų leidėjas sukūrė visapusišką šio pobūdžio teisių gynimo priemonę(4), tačiau reikalingą išplėstą jurisdikciją(5) suteikia tik teismui, kuris savo tarptautinę jurisdikciją gali grįsti Bendrijos prekių ženklo reglamento(6) (BPŽR) 97 straipsnio 1–4 dalimis. Šios nuostatos yra viršesnės už bendresnio pobūdžio BPŽR ir reglamento „Briuselis I“(7) nuostatas dėl jurisdikcijos(8).
3. Bendrijos prekių ženklų teismo funkcijas vykdantis Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) klausia, ar jis turi visapusišką tokio pobūdžio jurisdikciją nagrinėti Danijos įmonės prieš JAV atsakovę pateiktą teisių pažeidimo ieškinį. Pagal BPŽR 97 straipsnio 1 dalį teismai turi tarptautinę jurisdikciją, jeigu atsakovas, kuris negyvena ES, turi padalinį teismo vietos valstybėje narėje. Kadangi JAV atsakovė turi žemesnės grandies patronuojamąją įmonę Vokietijoje, kyla klausimas, ar pagal BPŽR 97 straipsnio 1 dalį ta patronuojamoji įmonė laikytina padaliniu.
I. Teisinė bazė
A. BPŽR
4. 16 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„(16) Sprendimai Bendrijos prekių ženklų pažeidimo ir galiojimo klausimais turi galioti ir aprėpti visą Bendrijos teritoriją, nes tai yra vienintelis būdas išvengti vienas kitam prieštaraujančių teismų bei Tarnybos sprendimų ir pasiekti, kad nebūtų pakenkta vieningam Bendrijos prekių ženklų pobūdžiui. Visiems su Bendrijos prekių ženklais susijusiems ieškiniams turėtų būti taikomos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatos, išskyrus atvejus, kai šis reglamentas nuo jų nukrypsta.“
5. 97 straipsnis pavadintas „Tarptautinis teismingumas“, jo 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Jeigu kitaip nenurodyta šiame reglamente, o taip pat ir bet kurioje pagal 94 straipsnį taikomo Reglamento (EB) Nr. 44/2001 nuostatoje, 96 straipsnyje nurodytos bylos ir pretenzijos keliamos tos valstybės narės, kurioje gyvena atsakovas, teismuose arba, jeigu jis negyvena nė vienoje valstybėje narėje, tos valstybės, kurioje jis yra įsisteigęs, teismuose.
2. Jeigu atsakovas negyvena ir nėra įsisteigęs jokioje valstybėje narėje, tokios bylos keliamos valstybės narės, kurioje gyvena ieškovas, teismuose arba, jeigu jis negyvena nė vienoje valstybėje narėje, tos valstybės, kurioje jis įsisteigęs, teismuose.“
6. 98 straipsnis pavadintas „Teismingumo apimtis“; jo 1 dalyje nustatyta:
„1. Bendrijos prekių ženklų teismams, kurių teismingumas grindžiamas 97 straipsnio 1–4 dalių reikalavimais, yra teisming[i]:
a) bet kurioje valstybėje narėje atlikti ar grėsę būti atlikti teisių pažeidimai;
b) 9 straipsnio 3 dalies antrajame sakinyje apibrėžti bet kurioje valstybėje narėje atlikti veiksmai.“
B. Reglamentas „Briuselis I“
7. 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(11) Jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuri[o]se bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė. Turi būti atskirai apibrėžta juridinio [asmens] buveinė, siekiant didesnio bendrų taisyklių aiškumo ir išvengti jurisdikcijos prieštaravimų.
(12) Jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą.“
8. II skyriaus „Jurisdikcija“ 1 skirsnį „Bendrosios nuostatos“ sudaro 2–4 straipsniai. Atitinkamose jų dalyse nustatyta:
„2 straipsnis
1. Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“
„4 straipsnis
1. Jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikciją pagal 22 ir 23 straipsnius nustato tos valstybės narės teisė.“
II. Pagrindinės bylos faktai ir prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktas klausimas
9. Ieškovė pagrindinėje byloje Hummel Holdings A / S yra Danijoje buveinę turinti sporto prekių, sporto ir poilsio drabužių gamintoja. Ji Vokietijos Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas, Vokietija) iškėlė bylą dviem Nike Group priklausančioms atsakovėms dėl prekybos sporto drabužiais, kuria esą pažeidžiamas tarptautinis vaizdinis prekių ženklas Nr. 943057, Europos Sąjungoje taip pat įregistruotas 25 klasės prekėms.
10. Nike Inc., pirmoji atsakovė, yra pagrindinė Nike Group patronuojančioji bendrovė, jos buveinė – Jungtinėse Amerikos Valstijose.
11. Nike Retail BV, antroji atsakovė, priklauso tai pačiai grupei, o jos nuolatinė buveinė yra Nyderlanduose. Nike Retail administruoja interneto svetainę www.nike.com / de, kurioje anglų ir vokiečių kalbomis reklamuojamos ir Vokietijoje bei kitose šalyse siūlomos pirkti NIKE prekės.
12. Dauguma ieškovės prekių ženklo pažeidimų esą buvo padaryti Vokietijoje. Vokietijoje prekes galima užsisakyti internetu Nike Retail interneto svetainėje arba per nepriklausomus platintojus, kurie nėra Nike Group nariai ir patys užsako prekes iš Nike Retail. Be to, paslaugas prieš įsigyjant ir įsigijus prekes Nike Deutschland GmbH. Ši įmonė NIKE prekėmis neprekiauja, bet teikia pagalbą klientams telefonu arba e. paštu, kai klientai užsako prekes, ir pagal sutartis su platintojais taip pat yra Nike Retail atstovė. Teikdama paslaugas įsigijus prekes Nike Deutschland sprendžia klausimus dėl prekių pakeitimo kitomis arba nagrinėja skundus, padeda platintojams reklamos klausimais, taip pat padeda vykdyti tas sutartis.
13. Nike Deutschland buveinė įkurta Frankfurte prie Maino, ši bendrovė nėra pagrindinės bylos šalis. Ji yra pirmosios atsakovės Nike Inc. žemesnės grandies patronuojamoji įmonė, ir tai, kad ji turi buveinę Vokietijoje, yra esminis faktas ieškovės byloje dėl Vokietijos teismų jurisdikcijos.
14. Ieškovė prašė Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas) I) uždrausti atitinkamas prekes importuoti, eksportuoti, reklamuoti, siūlyti parduoti, teikti rinkai ar leisti pateikti rinkai ir II) pareikalauti, inter alia, pateikti sąskaitų faktūrų kopijas, pašalinti atitinkamas prekes iš apyvartos ir sunaikinti ir galiausiai III) pripažinti jos teisę į žalos atlyginimą.
15. Kiek tai susiję su pirmąja atsakove, ieškovė prašė šiuos draudimus ir reikalavimus nustatyti 1) Europos Sąjungos teritorijoje ir alternatyviu atveju 2) Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje. Kalbant apie antrąją atsakovę, ieškinio pagrindas susijęs tik su Vokietijos Federacinės Respublikos teritorija. Nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimta tik dėl pirmojo teisių gynimo priemonės reikalavimo.
16. Kadangi Nike Deutschland laikytina pirmosios atsakovės steiginiu, taigi – JAV atsakovės jungiamąja grandimi su Vokietija, Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas) patvirtino, kad turi tarptautinę jurisdikciją ir visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojančią jurisdikciją. Tačiau teismas atmetė ieškinį dėl esmės. Atsakydamos į ieškovės apeliacinį skundą Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas), atsakovės toliau tvirtina, kad prašomos taikyti pirmojo pobūdžio teisių gynimo priemonės atžvilgiu Vokietijos teismai neturi tarptautinės jurisdikcijos.
17. Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) pateikė šį prejudicinį klausimą:
„Kokiomis aplinkybėmis teisiškai savarankiška žemesnės grandies dukterinė bendrovė, kurią Sąjungos valstybėje narėje įsteigė įmonė, neturinti Sąjungoje buveinės, turi būti laikoma šios įmonės „įsisteigęs [steiginys]“, kaip tai suprantama pagal 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 97 straipsnio 1 dalį?“
18. Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė ieškovė, abi atsakovės, Italijos vyriausybė ir Europos Komisija. Visi, išskyrus Italijos vyriausybę, 2016 m. spalio 6 d. posėdyje pateikė žodinius pareiškimus.
III. Vertinimas
A. Įžanga
19. Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad pagal BPŽR ieškinius dėl teisių pažeidimų gali nagrinėti tik specialiai atrinkti nacionaliniai „Bendrijos prekių ženklų teismai“(9), kuriems pavesta vykdyti šią funkciją(10). Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas) ir Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) Vokietijos vyriausybės yra paskirti vykdyti tokių teismų funkcijas(11).
20. Tačiau ne visi Bendrijos prekių ženklų teismai gali nustatyti ieškovės šioje byloje prašomas visoje Sąjungoje galiojančias teisių gynimo priemones(12).
21. Tai, ar tam tikras Bendrijos prekių ženklų teismas turi šią visapusišką galią, priklauso nuo to, ar jis savo tarptautinę jurisdikciją gali grįsti BPŽR 97 straipsnio 1–4 dalimis(13). Tik tada Bendrijos prekių ženklų teismams „yra [teismingi] bet kurioje valstybėje narėje atlikti ar grėsę būti atlikti teisių pažeidimai“(14).
22. Todėl, nors ieškovės argumentas, kad teisių pažeidimai buvo padaryti Vokietijoje, pagal BPŽR 97 straipsnio 5 dalį(15) yra jurisdikcinis pagrindas Bendrijos prekių ženklo pažeidimo bylą kelti Vokietijoje, minėta nuostata gali būti jurisdikcijos pagrindas tik dėl teisių pažeidimų, kurie buvo padaryti arba grėsė būti padaryti šioje teismo vietos valstybėje narėje(16). Todėl ji nėra pakankamas pagrindas nustatyti ieškovės prašomas teisių gynimo priemones, kad jos būtų taikomos už Vokietijos teritorijos ribų. Tam jurisdikcija turi būti grindžiama BPŽR 97 straipsnio 1–4 dalimis(17).
23. Kaip jau paminėta, BPŽR 97 straipsnio 1 dalis tokiu tarptautinės jurisdikcijos pagrindu laikoma tada, kai trečiosios šalies ieškovas yra įsisteigęs teismo vietos valstybėje narėje(18). Todėl Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) prašo paaiškinti, kokiomis sąlygomis Nike Deutschland, kuri turi buveinę Vokietijoje, galima laikyti Nike Inc. steiginiu.
B. Sąvokos „įsisteigęs [steiginys]“ (angl. establishment) apibrėžtis
24. BPŽR 97 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos dėl Bendrijos prekių ženklo „keliamos valstybės narės, kurioje gyvena ieškovas, teismuose arba, jeigu jis negyvena nė vienoje valstybėje narėje, tos valstybės, kurioje jis įsisteigęs, teismuose“.
1. Atskira apibrėžtis
25. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar sąvoka „įsisteigęs [steiginys]“, kaip Komisija pažymėjo per žodinį svarstymą, turi atskirą visoje ES galiojančią reikšmę, ar ją reikia palikti nustatyti nacionaliniam teismui pagal vidaus teisės normas(19).
26. Galbūt reikėtų laikytis antrojo varianto, nes, remiantis reglamento „Briuselis I“(20) 59 straipsniu, sąvoka „nuolatinė [buvimo] vieta“ turi būti apibrėžta pagal valstybės narės, kurios teismuose iškelta byla, vidaus teisę. Tačiau reglamento „Briuselis I“ 60 straipsnyje pateikta atskira įmonių ir asociacijų nuolatinės buvimo vietos apibrėžtis(21).
27. Paprastai ES teisės nuostatos aiškinamos autonomiškai(22). Be to, sąvokos „įsisteigęs [steiginys] reikšmės taikymas ES mastu nuosekliai dera su BPŽR 97 straipsnio 1–4 dalių tikslu sukurti vieną visapusiškos visoje ES galiojančios jurisdikcijos pagrindą. Todėl šioje išvadoje laikomasi požiūrio, kad Teisingumo Teismas privalo suformuluoti atskirą apibrėžtį(23).
2. Sąvoka „įsisteigęs [steiginys] pagal BPŽR
28. BPŽR pateiktos oficialios kai kurių sąvokų apibrėžtys(24), tačiau teisės aktų leidėjas nepateikė sąvokos „įsisteigęs [steiginys]“ apibrėžties.
29. Be to, Teisingumo Teismas iki šiol neturėjo galimybės(25) išaiškinti BPŽR 97 straipsnio 1 dalies arba kitose BPŽR nuostatose vartojamos sąvokos „įsisteigęs [steiginys]“(26).
30. Kadangi teisės aktuose gairių nėra(27), aiškinant BPŽR 97 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką „įsisteigęs [steiginys]“ būtina remtis kitais šaltiniais, ne pačiu BPŽR.
31. Prima facie atrodytų, kad tinkamas tokio pobūdžio šaltinis yra Reglamentas dėl bankroto bylų(28). Reglamento 2 straipsnio h punkte pateikta oficiali sąvokos „įmonė“, inter alia, taikomos kalbant apie tarptautinę jurisdikciją, apibrėžtis(29).
32. Tačiau nagrinėjamomis aplinkybėmis šios apibrėžties negalima taikyti nei tiesiogiai, nei pagal analogiją. Apibrėžtis suformuluota tik „[dėl šio reglamento]“. Įmonės kriterijus Reglamente dėl bankroto bylų taikomas visai kitame kontekste negu BPŽR 97 straipsnyje. Pagal Reglamentą dėl bankroto bylų įmonės įsteigimo vieta grindžiama jurisdikcija taikoma tik šalutinėse bylose, kuriose nagrinėjamas ne pagrindinis skolininko turtinių interesų klausimas. Be to, priimtų nutarčių poveikis tokiuose procesuose yra ribotas(30). BPŽR 97 straipsnyje, priešingai, steiginio vieta remiamasi apibrėžiant pagrindinę jurisdikciją, pagal kurią priimami platesnio poveikio sprendimai.
3. Sąvoka „įmonės padalinys“ (angl. „establishment“) pagal reglamentą „Briuselis I“
33. Vis dėlto, natūralus informacijos šaltinis aiškinant BPŽR nuostatas dėl jurisdikcijos yra reglamentas „Briuselis I“, nes šiame teisės akte nustatytos bendrosios jurisdikcijos civilinėse ir komercinėse bylose taisyklės. Reglamentas „Briuselis I“ taikomas byloms dėl Bendrijos prekių ženklų, nebent BPŽR nurodyta kitaip(31). Prieš reglamentą „Briuselis I“ galiojęs dokumentas (Briuselio konvencija) taikytas dar nuo 1968 m., taigi reglamente „Briuselis I“ išdėstyta per ilgą laiką suformuota koncepcija, juo grindžiamos ir naujesnės specialiųjų reglamentų, kaip antai BPŽR, nuostatos dėl jurisdikcijos.
34. Reglamento „Briuselis I“ bendrosiose nuostatose pateikiama keletas oficialių apibrėžčių(32), bet sąvoka „įmonės padalinys“ jame neapibrėžta.
35. Vis dėlto „įmonės padalinys“ reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 5 dalyje ir 18 straipsnyje yra jungiamasis tarptautinės jurisdikcijos veiksnys.
36. Italijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose pažymėjo, kad reglamente „Briuselis I“ vartojama sąvoka „įmonės padalinys“ italų k. (it. sede d’attività) skiriasi nuo BPŽR vartojamos sąvokos (it. stabile organizzazione). Tačiau turint galvoje tai, kad abu teisės aktai yra glaudžiai susieti, nes BPŽR 16 konstatuojamojoje dalyje, 97 straipsnyje ir 94 straipsnyje yra konkrečios nuorodos į reglamentą „Briuselis I“, lingvistiniai nuokrypiai kurioje nors kalbinėje versijoje Teisingumo Teismui netrukdo remtis reglamentu „Briuselis I“, nes tai klasikinis teisės aktas, kuriuo reglamentuojama tarptautinė jurisdikcija.
37. Kaip pažymėjo bylos dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šalys, taip pat prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal reglamentą „Briuselis I“ sukurta tvirta sąvokos „įmonės padalinys“ reikšmės aiškinimo teismų praktika.
a) Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 5 dalis
38. Pirma norma, kurią Teisingumo Teismas turi išaiškinti šiuo požiūriu, yra reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 5 dalis(33), pagal kurią „speciali jurisdikcija“(34) „ginčo, susijusio su filialo, agentūros arba kitokio įmonės padalinio [veikla]“, atveju priklauso „vietos, kurioje veikia toks filialas, agentūra arba kitoks įmonės padalinys, [teismams]“.
39. Teisingumo Teismas pirmą kartą šias sąvokas aiškino 1976 m. Sprendime De Bloos, kuriame konstatavo, jog „vienas svarbiausių filialui arba agentūrai būdingų aspektų yra tai, kad jiems vadovauja ir juos kontroliuoja patronuojančioji organizacija“ ir kad „įmonės padaliniui“ būdingi „tie patys svarbiausi aspektai, kaip filialui arba agentūrai“(35).
40. Sprendime Somafer Teisingumo Teismas konstatavo, jog, „atsižvelgiant į tai, kad pirmiau paminėti dalykai suteikia teisę nukrypti nuo Konvencijos 2 straipsnyje nustatyto jurisdikcijos principo, aiškinant šias sąvokas neturėtų būti sunku įrodyti specialią sąsają, kuria būtų galima pateisinti tokį nukrypimą“(36). Priduriama, kad „tokia speciali sąsaja pirmiausia apima svarbius požymius, pagal kuriuos lengva nustatyti, ar filialas, agentūra arba kitoks įmonės padalinys egzistuoja, ir, antra, nustatyti sąsają tarp vietos subjekto ir prieš patronuojančiąją organizaciją pateikto ieškinio“.
41. Nagrinėdamas pirmąjį klausimą Teisingumo Teismas konstatavo, kad „filialas, agentūra arba kitoks įmonės padalinys yra verslo vieta, kuriai būdingas nuolatinumas, lyg tai būtų patronuojančiosios organizacijos tęsinys; jie turi savo vadovybę ir yra materialiai aprūpinti, kad galėtų palaikyti verslo santykius su trečiosiomis šalimis, taigi trečiosios šalys žino, kad prireikus teisinė sąsaja su patronuojančiąja organizacija, kurios pagrindinė buveinė yra užsienyje, bus nustatyta, bet joms tiesiogiai bendrauti su tokia patronuojančiąja organizacija nereikia, jos gali sudaryti verslo sandorius verslo vietoje, kuri yra patronuojančiosios organizacijos tęsinys“.
42. Dėl antrojo klausimo Teisingumo Teismas nusprendė, kad „ieškinys byloje turi būti pateiktas dėl filialo, agentūros arba kitokio įmonės padalinio veiklos“ ir kad „ši veikla apima, viena vertus, su teisėmis ir sutartiniais bei nesutartiniais įsipareigojimais susijusius veiksmus pačios vadinamosios agentūros, filialo arba kitokio įmonės padalinio valdymo srityje, pavyzdžiui, dėl pastato, kuriame toks subjektas įsteigtas, būklės arba dėl vietos darbuotojų samdymo dirbti jame“(37).
43. Pagaliau sprendimuose Blanckaert ir Willems ir SAR Schotte Teisingumo Teismas konstatavo, kad filialas, agentūra arba kitoks įmonės padalinys „trečiosioms šalims turi atrodyti kaip lengvai identifikuojamas patronuojančiosios organizacijos tęsinys“(38) ir kad „glaudų ryšį tarp ginčo ir teismo, kurio prašoma ginčą nagrinėti, reikia vertinti <…> ir pagal tai, kaip šios dvi įmonės elgiasi palaikydamos verslo santykius ir kaip sudarydamos komercinius sandorius prisistato trečiosioms šalims“(39).
b) Reglamento „Briuselis I“ 18 straipsnio 2 dalis
44. Vėlesniame sprendime Teisingumo Teismas turėjo išaiškinti tas pačias sąvokas pagal reglamento „Briuselis I“ 18 straipsnį, kurio 2 dalyje nurodyta: „jeigu darbuotojas sudaro individualią darbo sutartį su darbdaviu, kuris minėtoje valstybėje narėje nuolat negyvena, bet vienoje valstybių narių turi filialą, agentūrą arba kitokį įmonės padalinį, visuose su minėto filialo, agentūros arba įmonės padalinio veikla susijusiuose ginčuose laikoma, kad darbdavio nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje narėje“.
45. Sprendime Mahamdia Teisingumo Teismas, remdamasis pirmiau paminėtuose sprendimuose, kurie yra precedentas, atlikta reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 5 dalies analize, nustatė du svarbiausius kriterijus pakankamai sąsajai su teismo vietos valstybe nare sukurti. Teisingumo Teismas konstatavo, jog, „[p]irma, „filialo“, „agentūros“ ir „kitokio padalinio“ sąvoka leidžia teigti, kad yra operacijų centras, kuris yra nuolatinio pobūdžio [patronuojančiosios organizacijos] pratęsimas. Šis centras privalo turėti vadovybę ir būti materialiai aprūpintas, kad galėtų derėtis su trečiaisiais asmenimis, kuriems dėl to nereiktų kreiptis tiesiogiai į [patronuojančiąją organizaciją] <…> Antra, ginčas turi būti susijęs arba su veiksmais, susijusiais su šių subjektų veikla, arba su jų prisiimtais įsipareigojimais [patronuojančiosios organizacijos] vardu, kai šie įsipareigojimai turi būti įvykdyti valstybėje, kurioje jie yra.“(40)
46. Byloje Mahamdia nagrinėtas Alžyro Liaudies Respublikos ambasadoje dirbusio vairuotojo ieškinys prieš tą valstybę dėl darbo santykių. Toje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad „ambasada gali būti laikoma operacijų centru, kuris veikia nuolat ir kuris padeda identifikuoti valstybę, kurios institucija ji yra, ir jai atstovauti“(41).
47. Taip Teisingumo Teismas „pagrindinės įmonės“ ir jos padalinio sąsają papildė konkrečiu aspektu, būtent identifikavimu ir atstovavimu. Tai atitinka skirtingas reglamento „Briuselis I“ 18 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio 5 dalies funkcijas. 18 straipsnio 2 dalis taikoma konkrečiu atveju, kai atsakovas ES neturi nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės), ir remiamasi jo padalinio kriterijumi, be to, laikoma, kad tas padalinys yra nesančios nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) pakaitalas, tai yra „laikoma, kad [atsakovo] nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje narėje“. Jeigu padalinį ketinama laikyti pakaitalu, identifikavimas yra svarbiausias elementas.
c) Apibendrinimas
48. Ir pagal reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 5 dalį, ir pagal 18 straipsnio 2 dalį ieškovui leidžiama kelti bylą atsakovui toje vietoje, kuri nėra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, bet kurioje šis turi padalinį.
49. Vis dėlto pagal abi šias nuostatas svarbu ne vien tai, ar padalinys egzistuoja – reikia, kad ginčas būtų „susijęs su [to įmonės padalinio] veikla“. Taigi pagal šias nuostatas vien to, jog padalinys egzistuoja, savaime nepakanka, kad atsirastų sąsaja su teismo vietos valstybe nare, – reikalingas papildomas elementas. Antrasis iš dviejų kriterijų, suformuluotų pirmiau paminėtuose Teisingumo Teismo sprendimuose, kuriuose nagrinėjamas reglamentas „Briuselis I“, susijęs būtent su tuo papildomu elementu.
50. Tačiau BPŽR 97 straipsnio 1 dalyje šio antrojo elemento nėra, pagal ją jurisdikcija priskiriama tai valstybei narei, kurioje yra atsakovo padalinys. Todėl šioje byloje Teisingumo Teismo pagal reglamento „Briuselis I“ 5 ir 18 straipsnius suformuluoto dvejopo kriterijaus galima nepaisyti.
4. Sąvoka „įsisteigęs [steiginys]“ (angl. „establishment“) pagal BPŽR 97 straipsnio 1 dalį
51. Taigi pirmąjį kriterijų – mano analizėje aktualus tik šis kriterijus – sudaro du aspektai, atitinkantys nuo konkrečios veiklos, kurioje naudojamas steiginio kriterijus, nepriklausančius požymius. Jais paaiškinama pačios sąvokos „įsisteigęs [steiginys]“ esmė. Šie požymiai yra a) operacijų centras, kuriam b) būdingas toks nuolatinumas, lyg tai būtų patronuojančiosios organizacijos tęsinys.
a) Operacijų centras
52. Nurodęs, kad „operacijų centras“ yra pirmasis požymis, Teisingumo Teismas taip pat paaiškino, jog steiginys turi turėti vadovybę ir būti materialiai aprūpintas, kad galėtų palaikyti verslo santykius su trečiosiomis šalimis ir šioms nereikėtų palaikyti tiesioginio ryšio su patronuojančiąja organizacija(42). Atsiribojus nuo konkrečių nurodytų sutarčių aplinkybių, galima daryti išvadą, kad turi būti tam tikra veikla ir tam tikras realus ir nuolatinis egzistavimas – tam reikalingi vietos darbuotojai ir materialios priemonės. Žinoma, reikalinga būtiniausia organizacinė struktūra ir tam tikro laipsnio stabilumas; tam, kad steiginys egzistuotų, vien prekių ir banko sąskaitų nepakanka(43). Be to, pagal reglamentą „Briuselis I“ suformuotoje Teisingumo Teismo praktikoje laikomasi aiškios nuostatos, kad reikalingas vietos lygmens valdymas.
53. Akivaizdu, kad šioje byloje realaus egzistavimo ir veiklos kriterijus tenkinamas, nes Nike Deutschland yra vietos įmonė, Vokietijoje Nike klientams faktiškai teikianti paslaugas prieš įsigyjant ir įsigijus prekes. Nike Deutschland yra teisiškai savarankiška ribotos turtinės atsakomybės (vok. GmbH) bendrovė, taigi vietos valdymo kriterijus tenkinamas.
b) Būdingas nuolatinumas, lyg tai būtų patronuojančiosios organizacijos tęsinys
54. Tačiau šioje byloje atsakovės būtent neigia, kad tarp Nike Deutschland ir pirmosios atsakovės iš tikrųjų egzistuoja pakankama sąsaja. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, sąsaja nustatoma vadovaujantis tuo, ar yra „būdingas nuolatinumas, lyg tai būtų patronuojančiosios organizacijos tęsinys“(44). Vadinasi, reikalinga tam tikro laipsnio steiginio priklausomybė ir pavaldumas.
55. Šiomis aplinkybėmis atsakovės pateikia prieštaravimus dėl dviejų dalykų:
1) Steiginio teisinis savarankiškumas
56. Pirma, atsakovės nurodo, kad dėl formalių priežasčių Nike Deutschland negali būti kitos įmonės steiginys, nes tai teisiškai savarankiška įmonė, ir kad pagal civilinio proceso tvarką reikia laikytis formalaus požiūrio.
57. Tačiau, kaip jau pažymėta pirmiau, remiantis susiformavusia Teisingumo Teismo praktika(45), teisiškai savarankiškas subjektas gali būti laikomas steiginiu. Byloje SAR Schotte(46) nagrinėtu atveju atitinkamas steiginys taip pat buvo inkorporuotas į Vokietijos ribotos turtinės atsakomybės (vok. GmbH) bendrovę.
58. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo atžvilgiu remiasi generalinio advokato Paolo Mengozzi išvada byloje Mahamdia(47). Toje išvadoje generalinis advokatas konstatavo, kad sąvokomis „filialas“, „agentūra“ ir „kitoks padalinys“ įprasta vadinti juridinio asmens statuso neturinčius subjektus. Tačiau šis teiginys buvo obiter dictum, nes byla Mahamdia susijusi su atskiro juridinio asmens statuso neturinčia ambasada. Tą patį galima pasakyti dėl Teisingumo Teismo nuomonės Nr. 1/03(48), kurią cituoja generalinis advokatas Paolo Mengozzi. Be to, Teisingumo Teismo nuomonėje teisinio savarankiškumo klausimas nenagrinėtas, tik nuostatos dėl „filialų, agentūrų ir kitų įmonės padalinių“ apskritai papildytos „juridinio asmens statuso neturėjimo“ požymiu kaip colorandi causa. Klausimas, ar juridinio asmens statuso turintį subjektą būtų galima laikyti kitos įmonės steiginiu, tuo atveju nenagrinėtas.
59. Kita vertus, atsižvelgiant į kituose kontekstuose vartojamas sąvokas, galima rasti pagrįstų išvadų, kuriose konkrečiai nurodoma, kad „įmonės teisinė forma nėra lemiamas veiksnys: tai gali būti paprastas skyrius ar dukterinė įmonė su juridinio asmens teisėmis“(49).
60. Todėl nagrinėjamomis aplinkybėmis nėra pagrindo nukrypti nuo pirmiau nurodytos atitinkamos Teisingumo Teismo praktikos.
61. Remiantis formaliu požiūriu, kurio paprastai laikomasi pagal civilinio proceso tvarką ir kuriuo remiasi atsakovės, nedraudžiama vadovautis šiuo atveju taikomu ekonominiu požiūriu, tai yra tuo, ar atsakovė turi steiginį valstybėje, ar jo neturi. Steiginys nėra proceso šalis, jis yra tik atsakovę ir tam tikrą teritoriją siejanti grandis. Argumentas, kad priimtas patronuojančiajai organizacijai nepalankus sprendimas negali įpareigoti paties steiginio, nėra svarbus sprendžiant klausimą, ar tam tikros patronuojamosios įmonės vietą galima laikyti sąsaja tarp atsakovo ir tam tikros valstybės bei jos teismų(50). Vis dėlto lemiamą svarbą turi tai, ar galima laikyti, kad patronuojamoji įmonė gali būti laikoma bendrovės atsakovės baze, iš kurios pastaroji galėtų ginti savo interesus.
2) Atsakovo vykdoma steiginio kontrolė
62. Antra, Nike Deutschland ir pirmosios atsakovės direktoriai nėra tie patys(51). Todėl atsakovės tvirtina, kad visos Nike Inc. turimos Nike Deutschland kontrolės teisės yra silpnos ir trečiosioms šalims nėra iš karto akivaizdžios. Šis argumentas veda prie klausimo, kokio masto „patronuojančiosios organizacijos vadovavimas ir kontrolė“(52) turi būti ir kaip tai galima patikrinti. Šį klausimą reikia nagrinėti turint galvoje tai, kad nagrinėjant jurisdikcijos klausimus ypač svarbus nuspėjamumas(53).
63. Tačiau grįžtant prie susiformavusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad abejonių kelia ne faktinis valdymas ir kontrolė, bet tai, kaip valstybėje, kurioje yra steiginys, jį suvokia trečiosios šalys(54). Joms turi susidaryti įspūdis, kad subjektas priklauso patronuojančiajai organizacijai, tiksliau, nors jos „žino, kad prireikus teisinė sąsaja su patronuojančiąja organizacija, kurios pagrindinė buveinė yra užsienyje, bus nustatyta, bet joms tiesiogiai bendrauti su tokia patronuojančiąja organizacija nereikia, jos gali sudaryti verslo sandorius verslo vietoje, kuri yra patronuojančiosios organizacijos tęsinys“(55). Vertinant taip pat būtina atsižvelgti į „tai, kaip šios dvi įmonės elgiasi palaikydamos verslo santykius ir kaip sudarydamos komercinius sandorius prisistato trečiosioms šalims“(56). Tačiau vien simbolinio egzistavimo nepakanka, lemiamą svarbą turi tai, „ar tai padeda identifikuoti [„patronuojančiąją organizaciją“], kurios institucija ji yra, ir jai atstovauti“(57).
64. Šioje byloje Nike Deutschland pristatoma kaip Vokietijoje esantis centras ryšiams dėl NIKE gaminių palaikyti(58); teikdama paslaugas prieš įsigyjant ir įsigijus prekes ji sudaro pardavimo organizacinės struktūros dalį ir yra tvirtai integruota į grupės veiklos struktūrą. Nors pati nėra pardavėja, ji atlieka esminės svarbos pardavimo valdymo funkcijas ir Vokietijoje yra neatskiriama Nike pardavimo ir prekybos organizacinės struktūros dalis. Vienas iš svarbiausių šios integracijos elementų yra akivaizdus pavadinimo „Nike“ naudojimas, taip pat tai, kad Vokietijos patronuojamosios įmonės pavadinimas neapribojamas tam tikromis užduotimis ar verslo veikla, prie bendro įmonės pavadinimo tik pridėtas šalies pavadinimas. Pavadinimų identiškumas buvo aktualus veiksnys ir byloje SAR Schotte(59).
65. Šiuos veiksnius reikia vertinti atsižvelgiant į teismo vietos valstybės nacionalinę aplinką. Todėl būtent nacionaliniams teismams lengviausia patikrinti, ar patronuojamoji įmonė prisistato kaip tvirtai su atsakovu susijęs subjektas. Atliekant šį vertinimą reikia remtis objektyviais kriterijais, kuriuos būtų galima patikrinti. Reikšmingus veiksnius, į kuriuos atsižvelgiama vertinant subjekto kaip steiginio apibūdinimą, trečiosios šalys turi galėti patikrinti(60). Jie turi būti vieši arba bent pakankamai prieinami, kad trečiosios šalys apie juos žinotų(61); vidaus duomenys apie faktinį grupės vidaus valdymą ir kontrolę šiuo atžvilgiu neturi reikšmės(62).
66. Atsakovės tvirtina, kad jeigu jurisdikcijos pagrindas gali būti vien prielaida, jog subjektas yra steiginys, ieškovė būtinai turėjo ja remtis (subjektyvusis elementas). Atsakovių teigimu, tai – bendras teisės principas, kuris taikomas tik tuomet, kai šaliai, kuri juo remiasi, reikalinga apsauga(63).
67. Tačiau šis argumentas neįtikinamas. Kai pagal BPŽR 97 straipsnio 1 dalį naudojamas atsakovo steiginio kriterijus, siekiama apsaugoti ne ieškovo, bet atsakovo interesus(64). Taip pat reikia dar kartą pabrėžti, jog tam, kad būtų galima susidaryti nuomonę, ar atsakovas valdo ir kontroliuoja subjektą, kuris galbūt yra jo padalinys, reikalingi objektyvūs kriterijai. Bet kuriuo atveju vis tiek reikia, kad būtų tenkinamas pirmasis, realaus verslo operacijų centro, kriterijus. Todėl, laikantis šiuo atveju taikomo požiūrio, steiginys niekada nebūna visiškai fiktyvus.
68. Taip užtikrinamas teisinis tikrumas ir nuspėjamumas(65) ir ieškovui, ir atsakovui. Šioje byloje Nike Inc., pirmajai atsakovei, vadovaujančiai Nike Group, lengviausia pateikti aiškius argumentus ir ištaisyti klaidingas išvadas. Todėl Nike Inc. tenka teisinių ir komercinių ryšių tarp jos ir tarp tariamo steiginio aiškinimo rizika – tam ji turi naudoti konkrečius viešus pranešimus, o jeigu nenori paklusti bendrajai Vokietijos jurisdikcijai pagal BPŽR 97 straipsnio 1 dalį, turi pertvarkyti savo prekybos organizacinę struktūrą arba apriboti prekių ženklų naudojimą Vokietijos patronuojamojoje įmonėje.
c) Papildomų kriterijų nereikalingumas
69. Nors BPŽR 97 straipsnio 1 dalyje konkrečiai nenustatyta, kad ginčas turi būti kilęs dėl „steiginio veiklos“(66), atsakovių nuomone(67), tam tikras dalyvavimas deliktinę atsakomybę sukėlusioje veikloje, dėl kurios atsakovei keliama byla, vis dėlto reikalingas(68).
1) Ne „alternatyvus jurisdikcijos pagrindas“
70. Reglamento „Briuselis I“ 12 konstatuojamojoje dalyje palaikomas argumentas, jog vien to, kad steiginys egzistuoja, nepakanka, reikalingas papildomas kriterijus. 12 konstatuojamojoje dalyje konstatuojama, kad paprastai „jurisdikcija turėtų būti nustatoma <…> ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą“.
71. Norint įvertinti, ar pagal BPŽR 97 straipsnio 1 dalį egzistuoja tokio pobūdžio „alternatyvus jurisdikcijos pagrindas“, reikia deramai atsižvelgti į logiką, kuria grindžiama ši norma, normos pobūdį ir sąvokos „įsisteigęs [steiginys]“ paskirtį bendresne prasme.
72. BPŽR 97 straipsnio 1–4 dalyse išvardyti kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, kurios valstybės narėms teismams reikia patikėti priimti vieną sprendimą dėl faktinės Bendrijos prekių ženklų apsaugos visoje Europos Sąjungoje(69).
73. Kad kiekvienu atveju bent vienos valstybės narės teismai būtų kompetentingi, teisės aktų leidėjas BPŽR 97 straipsnio 1–3 dalyse(70) sukūrė „pakopinę jurisdikcijos nustatymo“ sistemą, kuria nustatyta keleto jurisdikcijos nustatymo kriterijų taikymo hierarchija. Vienas iš tokių tarptautinės jurisdikcijos nustatymo kriterijų yra atsakovo „įsisteigęs [steiginys]“.
74. Pakopinę tarptautinės jurisdikcijos nustatymo sistemą sudaro iš viso penkios pakopos, kurių pirmoji yra atsakovės ES nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė), o antroji – atsakovės ES steiginys(71). Trečioji pakopa yra ieškovės ES nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė), ketvirtoji – ieškovės ES steiginys(72). Be to, kompetentingą teismą gali paskirti Vidaus rinkos derinimo tarnyba(73).
75. „Įsisteigęs [steiginys]“ yra svarbus antrajame jurisdikcijos nustatymo lygmenyje. Juo remiamasi tik tada, jeigu atsakovas ES neturi nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) ir tariama, kad nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) atitinka pirmąją pakopą. Taigi nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) išlieka pagrindinis jungiamasis veiksnys nustatant jurisdikciją, o steiginys yra antrojo lygmens jungiamasis veiksnys.
76. Pagal bendrą reglamentu „Briuselis I“ nustatytą tvarką, pagal kurią atsakovo ES nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) taip pat yra pagrindinis jurisdikcijos nustatymo kriterijus(74), tarptautinę jurisdikciją trečiosios šalies atsakovams paliekama nustatyti pagal teismo vietos valstybės narės nacionalinę teisę(75). Taikant pagal BPŽR išplėstą ES jurisdikciją, tai būtų nepageidautina. Tam, kad prekių ženklus būtų galima vienodai apsaugoti visoje Sąjungoje vienu teismo sprendimu, laikantis visapusiškos jurisdikcijos, reikalingas bendras jurisdikcijos pagrindas. Štai kodėl reglamento „Briuselis I“ nuostatos dėl bendrosios jurisdikcijos BPŽR paskelbtos netaikytinomis(76) ir vietoj jų BPŽR 97 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta speciali autonominė pakopinio jurisdikcijos nustatymo sistema.
77. Kalbant apie BPŽR 97 straipsnio 1–3 dalių pobūdį, iš to, kas išdėstyta pirmiau, galima matyti, kad tai specialiosios nuostatos dėl bendrosios jurisdikcijos, o ne nuostatos dėl specialiosios jurisdikcijos. Jomis nesukuriamas jurisdikcijos „alternatyvus pagrindas“(77), veikiau BPŽR tikslais apibrėžiama bendroji jurisdikcija ir taip pakeičiamos bendrosios taisyklės, kurios kitu atveju būtų taikomos. „Įsisteigęs [steiginys]“ pagal BPŽR 97 straipsnio 1 dalį nėra jurisdikcijos pagrindas, taikomas greta atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) kriterijaus(78). Kaip tik jis taikomas „vietoj“ atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) kriterijaus, jeigu nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) nėra. Todėl tai greičiau pakaitinis kriterijus, o ne „alternatyva“.
78. Todėl joks papildomas kriterijus nereikalingas.
2) Platus aiškinimas, remiantis „actor sequitur forum rei“
79. Be to, nėra pagrindo laikytis atsakovių nuomonės, kad BPŽR 97 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti siaurai. To reikėtų tik specialiosios jurisdikcijos atveju, nes specialiąją jurisdikciją sudaro bendrųjų taisyklių išimtys(79).
80. Sąvokos „įsisteigęs [steiginys]“ pagal BPŽR 97 straipsnio 1 dalį aiškinimas veikiau turėtų būti platus. Tai nėra bendrosios taisyklės išimtis, veikiau taip įgyvendinama bendroji taisyklė. Ši bendroji taisyklė nustatyta reglamento „Briuselis I“ 11 konstatuojamojoje dalyje, pagal ją „jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų“.
81. BPŽR 97 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią pagrindinis jurisdikcijos nustatymo kriterijus yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė), o antrasis – steiginys, įgyvendinamas būtent tas principas, kuris (bendrųjų civilinių bylų atžvilgiu) yra kodifikuotas reglamento „Briuselis I“ 2 straipsnyje ir kuriame vadovaujamasi maksima actor sequitur forum rei(80).
82. Šio bendro jurisdikcijos principo paskirtis – saugoti atsakovo procesinius interesus; laikoma, kad atsakovas yra ne tik fiziškai arčiau savo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės), bet ir geriau supranta tos šalies kalbą ir tos šalies procesinę bei materialinę teisę. Nors šis principas nėra universalus, ši ilgalaikė žemyninės Europos doktrinos inspiruota maksima Europos jurisdikcijos taisyklėse taikoma kaip bazinė ir tipinė(81).
83. Pagal šį principą pirmenybė akivaizdžiai teikiama atsakovo, ne ieškovo, jurisdikciniams interesams. Sprendime Dumez France ir Tracoba(82) Teisingumo Teismas, aiškindamas Briuselio konvenciją, iki reglamento „Briuselis I“ galiojusį dokumentą(83), net paminėjo „Konvencijoje įtvirtintą priešiškumą tam, kad jurisdikcija būtų priskirta ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) teismui“(84).
84. Pakopinė jurisdikcijos nustatymo sistema, kurią teisės aktų leidėjas sukūrė BPŽR 97 straipsnio 1–3 dalyse, idealiai atitinka šį bendrąjį Europos civilinio proceso principą, nes jokioje pakopoje jurisdikcija nesiejama su ieškovo nuolatine gyvenamąja vieta (buveine) arba steiginiu pirmiau neįsitikinus, ar nėra jokios aktualios atsakovo ir vienos iš valstybių narių sąsajos – tokia sąsaja, jeigu nėra nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės), galima laikyti atsakovo steiginį.
85. Ši dvejopa atsakovo steiginio kaip jurisdikcijos nustatymo kriterijaus funkcija siekiama užtikrinti bent kokią nors tos šalies apsaugą, todėl remiamasi vieta, kurioje atsakovas laikomas vykdančiu tam tikrą minimalią veiklą, nors ši veikla neprilygsta visapusiškai veiklai, kurią būtų galima vykdyti tik turint nuolatinę gyvenamąją vietą (buveinę)(85). Taigi „įsisteigęs [steiginys]“ kaip jungiamasis veiksnys šiame kontekste yra 1) paskutinis kriterijus, pagal kurį taikomas principas jurisdikciją nustatyti pagal atsakovo vietą, ir kartu 2) slenkstinė riba, neleidžianti pernelyg skubotai pereiti prie ieškovo vietos kriterijaus.
86. Todėl, kai Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti BPŽR 97 straipsnio 1 dalį, tiksliau – joje vartojamą sąvoką „įsisteigęs [steiginys]“, Teisingumo Teismo formuluojamoje apibrėžtyje atsižvelgiama į tai, ar bus pereita prie mažiau pageidaujamos pakopinės sistemos trečios pakopos, kurioje tarptautinė jurisdikcija iš valstybės narės, turinčios sąsajų su atsakovu, pereitų valstybei narei, turinčiai sąsajų su ieškovu. Jei galima, tam reikia užkirsti kelią. Pagrindinis pirmiau aptartas konceptualinis skilimas glūdi tarp šių dviejų pakopų. Todėl tam, kad būtų galima taikyti pagrindinį principą actor sequitur forum rei, sąvoką „įsisteigęs [steiginys]“ reikia aiškinti plačiai.
3) Steiginiai daugiau negu vienoje valstybėje narėje
87. Laikantis plataus aiškinimo, kaip siūloma šioje išvadoje, gali susiklostyti atvejis, kai bus laikoma, kad atsakovas ES turi daugiau negu vieną steiginį. Šioje byloje steiginiu greičiausiai bus laikoma ne tik Nike Deutschland, bet ir Nike Retail.
88. Dėl to kyla klausimas, ar visi steiginiai yra lygiaverčiai, o gal pagal BPŽR 97 straipsnio 1 dalį jungiamasis veiksnys gali būti tik vienas iš jų. Per žodinį svarstymą Teisingumo Teisme atsakovės nurodė, kad Nike Retail yra pagrindinis Nike organizacijos Europoje steiginys. Taigi, jeigu tarptautinę jurisdikciją būtų galima nustatyti tik pagal pagrindinio steiginio vietą, Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) negalėtų nustatyti visoje Europoje galiojančios teisių gynimo priemonės, kaip to prašoma. Tai galėtų padaryti tik Nyderlandų teismas.
89. Tačiau BPŽR 97 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta galimybė jurisdikciją nustatyti pagal „pagrindinį steiginį“(86), joje tik kalbama apie „valstyb[ę] nar[ę], kurioje <…> atsakovas <…> yra įsisteigęs“(87). Be to, „pagrindinė verslo vieta“ jau patenka į įmonės „nuolatinės buveinės“ sąvoką(88). Kai „įsisteigęs [steiginį]“ sudaro tik pagrindinis padalinys, pagal BPŽR 97 straipsnio 1 dalį nebūtų prasmės naudoti dvi kategorijas ir „nuolatinę buveinę“ priskirti prie pagrindinės, o „įsisteigęs [steiginį]“ – prie šalutinės kategorijos(89).
90. Vadinasi, nustatant tarptautinę jurisdikciją pagal BPŽR 97 straipsnio 1 dalyje pažymėtą antrąją alternatyvą, jungiamasis veiksnys gali būti bet kuris kurioje nors valstybėje narėje esantis steiginys. Ši situacija analogiška BPŽR 97 straipsnio 1 dalyje pažymėtai pirmajai alternatyvai, nes kalbant apie įmonių nuolatines buveines įmonė taip pat gali turėti daugiau negu vieną nuolatinę buveinę(90). Remiantis bendraisiais civilinio proceso principais, tokiais alternatyvios jurisdikcijos atvejais galimybė rinktis teismą iš kelių kompetentingų teismų paliekama ieškovui.
91. Tačiau turint galvoje siekį apriboti teismų, kompetentingų spręsti Bendrijos prekių ženklų bylas, skaičių(91), kas ypač svarbu išplėstos tarptautinės jurisdikcijos sąlygomis(92), argumentą, kad kriterijus atitinkančių valstybių narių gali būti daug, galima naudoti kaip argumentą prieš sąvokos „įsisteigęs [steiginys]“ platų aiškinimą pagal BPŽR 97 straipsnio 1 dalį.
92. Jeigu išplėsta jurisdikcija, kuriai priklauso Nike Inc., galėtų naudotis ir Nyderlandų, ir Vokietijos teismai, kiltų rizika, nors ir nedidelė, kad būtų ieškoma palankiausio teismo. Tačiau tai, kad nebūtų priimami nenuoseklūs sprendimai, bus užtikrinta(93) reglamento „Briuselis I“ mechanizmais, ypač reglamento nuostatomis dėl lis pendens(94), kurios taikomos ir pagal BPŽR. Pagaliau su tokia padėtimi reikia sutikti didesnės vertybės labui, kad būtų įgyvendinta atsakovo procesinės apsaugos idėja, o tai užtikrinama tada, jeigu sąvoka „įsisteigęs [steiginys]“ pagal BPŽR 97 straipsnio 1 dalį aiškinama plačiai.
93. Reikia pripažinti, kad teisinė apsauga, kuri atsakovui suteikiama jurisdikciją nustatant pagal jo padalinio vietą, nėra tokia stipri, kokia būtų, jei būtų vadovaujamasi pagrindinės buveinės kriterijumi, nes atsakovas tada galėtų disponuoti visais savo ištekliais. Vis dėlto, kai atsakovas ES neturi nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės), vykstant ginčams, grindžiamiems išplėsta jurisdikcija, bazinė būtiniausia apsauga suteikiama per atsakovo padalinius valstybėse narėse.
IV. Išvada
94. Todėl siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą:
Tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje įmonės, kuri pati neturi buveinės Europos Sąjungoje, teisiškai savarankiška žemesnės grandies patronuojamoji įmonė, turinti buveinę ES valstybėje narėje, pagal 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) 97 straipsnio 1 dalį yra laikytina tos įmonės „įsteigęs [steiginiu]“, jei ši teisiškai savarankiška žemesnės grandies patronuojamoji įmonė yra operacijų centras ir valstybėje narėje, kurioje jis įkurtas, jo veikla yra nuolatinio pobūdžio, lyg būtų trečiosios valstybės patronuojančiosios organizacijos tęsinys.