GENERALINIO ADVOKATO
NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,
pateikta 2023 m. gegužės 4 d.(1)
Byla C‑294/22
Office français de protection des réfugiés et apatrides (OFPRA)
prieš
SW
(Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Prieglobstis – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95/ES – Sąlygos, kurias turi atitikti trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės, prašantys suteikti pabėgėlio statusą – Palestiniečių kilmės asmenys be pilietybės, kurie pasinaudojo Jungtinių Tautų pagalbos ir darbų agentūros Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose (UNRWA) teikiama parama – 12 straipsnio 1 dalies a punktas – Pabėgėlio statuso nesuteikimas –UNRWA apsaugos ar paramos teikimo nutrūkimas – Sąlygos, kad būtų galima ipso facto pasinaudoti Direktyvoje 2011/95 numatytomis lengvatomis – Formuluotės „kai dėl bet kokios priežasties tokios apsaugos ar paramos teikimas nutrūksta“ reikšmė“
I. Įvadas
1. SW, pareiškėjas pagrindinėje byloje, yra Libane gimęs palestiniečių kilmės asmuo be pilietybės, kuriam taikoma Jungtinių Tautų pagalbos ir darbų agentūros Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose (UNRWA) apsauga. Dėl kritinės sveikatos būklės jis išvyko iš Libano ir prašo prieglobsčio Prancūzijoje, teigdamas, kad UNRWA apsaugos ar paramos teikimas jam „nutrūko“, nes Libane negali gauti jam išgyventi būtinos medicininės priežiūros ir gydymo(2).
2. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo dar kartą prašoma išaiškinti Direktyvos 2011/95/ES(3) 12 straipsnio 1 dalies a punktą(4). Konkrečiai jis turi galimybę nustatyti, ar ir, jei taip, kokiomis aplinkybėmis UNRWA apsaugos ar paramos teikimas palestiniečių kilmės asmeniui be pilietybės gali būti laikomas „nutrūkusiu“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir šis asmuo ipso facto turi teisę pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis lengvatomis kaip pabėgėlis, kai negali gauti jam reikalingos medicininės priežiūros UNRWA veiklos teritorijoje.
II. Teisinis pagrindas
A. Tarptautinė teisė
1. Ženevos konvencija
3. Ženevos konvencijos(5) 1 straipsnio D skirsnyje nustatyta:
„Ši Konvencija netaikoma asmenims, kurie šiuo metu naudojasi kitų Jungtinių Tautų Organizacijos institucijų ar organizacijų, išskyrus Jungtinių Tautų Organizacijos pabėgėlių reikalų vyriausiąjį komisarą, gynyba ar parama.
Jei tokia gynyba ar parama dėl kokios nors priežasties buvo nutraukta galutinai nesureguliavus tokių asmenų padėties pagal atitinkamas Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos priimtas rezoliucijas, šie asmenys ipso facto įgyja šioje Konvencijoje numatytas teises.“
2. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos dėl UNRWA
4. UNRWA buvo įsteigta 1949 m. gruodžio 8 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 302 (IV). Jos įgaliojimai reguliariai atnaujinami, o dabartiniai įgaliojimai baigsis 2023 m. birželio 30 d. UNRWA veiklos teritorija apima Libaną, Siriją, Jordaniją, Vakarų Krantą (įskaitant Rytų Jeruzalę) ir Gazos Ruožą.
5. Atsižvelgiant į veiklos pobūdį, UNRWA turi būti priskiriama prie „kitų Jungtinių Tautų Organizacijos institucijų ar organizacijų, išskyrus Jungtinių Tautų Organizacijos pabėgėlių reikalų vyriausiąjį komisarą“, kurių teikiama gynyba ar parama naudojasi asmenys, kaip tai suprantama pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnį.
6. Pagal 2019 m. gruodžio 13 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 74/83 UNRWA veikla turi būti vykdoma atsižvelgiant į „Palestinos pabėgėlių gerovę, apsaugą ir socialinę raidą“. Be to, ji teikia „pagalbą pagrindiniams sveikatos, švietimo ir pragyvenimo poreikiams tenkinti“.
B. Sąjungos teisė
7. Direktyvos 2011/95 15 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„(15) ši direktyva netaikoma tiems trečiųjų šalių piliečiams arba asmenims be pilietybės, kuriems leidžiama pasilikti valstybių narių teritorijoje ne dėl tarptautinės apsaugos poreikio, bet valstybės narės nuožiūra dėl užuojautos ar humanitarinių priežasčių.“
8. Šios direktyvos 12 straipsnyje „Pabėgėlio statuso nesuteikimas“ nustatyta:
„1. Trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jei:
a) jam taikomas Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnis, susijęs su apsauga ar parama, kurią teikia Jungtinių Tautų organai ar agentūros, išskyrus Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiąjį komisarą. Kai dėl bet kokios priežasties tokios apsaugos ar paramos teikimas nutrūksta, o tokių asmenų padėtis nėra galutinai išspręsta pagal atitinkamas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtas rezoliucijas, tie asmenys ipso facto turi teisę pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis lengvatomis;
<…>“
C. Nacionalinė teisė
9. Direktyva 2011/95 į Prancūzijos teisę buvo perkelta Loi no 2015-925 du 29 juillet 2015 relative à la réforme du droit d’asile (2015 m. liepos 29 d. Įstatymas Nr. 2015-925 dėl teisės į prieglobstį reformos; JORF, 2015 m. liepos 30 d., Nr. 0174) ir Décret no 2015-1166 du 21 septembre 2015 pris pour l’application de la loi no 2015-925 du 29 juillet 2015 relative à la réforme du droit d’asile (2015 m. rugsėjo 21 d. Dekretas Nr. 2015-1166, kuriuo įgyvendinamas 2015 m. liepos 29 d. Įstatymas Nr. 2015-925 dėl teisės į prieglobstį reformos; JORF, 2015 m. rugsėjo 22 d., Nr. 0219).
10. 2015 m. liepos 29 d. Įstatymu Nr. 2015-925 dėl teisės į prieglobstį reformos į Code de l’entrée et du séjour des étrangers et du droit d’asile (Užsieniečių atvykimo ir apsigyvenimo bei teisės į prieglobstį kodeksas) buvo įtrauktas L711-3 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje (ginčui taikytinos redakcijos) nustatyta:
„Pabėgėlio statusas nesuteikiamas asmeniui, kuriam taikoma viena iš <…> 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos 1 straipsnio D, E arba F skirsniuose nustatytų statuso nesuteikimo nuostatų.“
III. Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniuose teismuose ir prejudiciniai klausimai
11. SW yra palestiniečių kilmės asmuo be pilietybės. Jis gimė 1976 m. Libane ir iki 2019 m. vasario mėn. gyveno toje šalyje, priklausančioje UNRWA veiklos teritorijai. SW yra užregistruotas UNRWA, todėl turi teisę gauti šios agentūros apsaugą ar paramą. 2019 m. vasario mėn. SW išvyko iš Libano, o 2019 m. rugpjūčio mėn. atvyko į Prancūziją ir joje paprašė prieglobsčio.
12. SW prieglobsčio prašymas buvo atmestas 2019 m. spalio 11 d. Office Français de Protection des Réfugiés et des Apatrides (Prancūzijos pabėgėlių ir asmenų be pilietybės apsaugos tarnyba, Prancūzija; toliau – OFPRA) sprendimu, kuriuo jam buvo atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą.
13. SW apskundė šį sprendimą Cour nationale du droit d’asile (Nacionalinis prieglobsčio teismas, Prancūzija; toliau – CNDA). CNDA nustatė šias reikšmingas faktines aplinkybes:
– SW visą gyvenimą serga sunkia talasemijos forma – genetiniu sutrikimu, turinčiu įtakos hemoglobino gamybai, dėl kurio, be kita ko, reikia reguliariai perpilti kraują;
– SW augant, dėl sveikatos būklės tekdavo vis dažniau perpilti kraują. UNRWA jį nusiuntė į Palestinos Raudonojo Kryžiaus ligoninę, vis dėlto jis teigia ten negalėjęs gauti tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų. Taigi SW nusprendė vietoj to pasikliauti tėvo kraujo perpylimu;
– 2014 m. mirė SW tėvas, iki tol davęs SW kraujo perpylimui, kurio jam reikėjo, kad išgyventų. Tuomet kraujo perpylimui SW ėmė gauti iš tinkamų paties surastų donorų;
– gydytojas pranešė SW, kad jis turi vartoti tam tikrą vaistą, kad išvengtų ligos komplikacijų, turinčių poveikį kepenims ir širdžiai, bet to vaisto nesutiko skirti nei UNRWA, nes trūko lėšų, nei jokia Palestinos pagalbos organizacija, nes jis nebuvo susijęs su jokiomis Palestinos politinėmis partijomis, ir
– SW neturėjo pakankamai pinigų, kad gautų medicinos pagalbą iš kokio nors kito šaltinio, ir negalėjo gauti to vaisto.
14. 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu CNDA suteikė SW pabėgėlio statusą, motyvuodamas tuo, kad UNRWA negalėjo suteikti jam pakankamos specializuotos medicininės priežiūros, kurios reikia dėl jo sveikatos būklės. Be to, UNRWA neužtikrino jos misiją atitinkančių SW gyvenimo sąlygų, todėl jis pasijuto labai nesaugus. Taigi SW turėjo būti laikomas priverstu išvykti iš Libano.
15. OFPRA apskundė šį sprendimą Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija), teigdama, kad, pirma, CNDA neišnagrinėjo, ar SW išvyko iš Libano dėl to, kad buvo priverstas palikti UNRWA veiklos teritoriją dėl grėsmės savo saugumui; antra, šis teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog tai, kad UNRWA negali apmokėti SW sveikatos priežiūros paslaugų ar kitaip jomis pasirūpinti, yra pagrindas pripažinti, kad ši agentūra nutraukė realios apsaugos ar paramos teikimą, ir, trečia, kad teismas taip pat padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad mokėjimas už specializuotą medicininę priežiūrą(6) yra UNRWA misijos dalis. Be to, OFPRA teigė, kad nenustatyta, jog SW negali gauti tinkamos medicininės priežiūros Libane.
16. Conseil d’État (Valstybės Taryba) priminė, kad pagal Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punktą asmuo negali būti laikomas pabėgėliu, jeigu jis patenka į Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio taikymo sritį, o taip yra tuo atveju, kai atitinkamas asmuo yra palestiniečių kilmės asmuo be pilietybės, kuris naudojosi UNRWA apsauga ar parama, išskyrus atvejus, kai laikoma, kad šios apsaugos ar paramos teikimas „nutrūko“. Remdamasis Sprendimu Abed El Karem El Kott ir kt., šis nacionalinis teismas pažymėjo, kad taip yra tuo atveju, jei asmuo priverstas palikti agentūros veiklos teritoriją, nes jis jaučiasi labai nesaugus ir UNRWA negali užtikrinti jai pavestą misiją atitinkančių šio asmens gyvenimo sąlygų.
17. Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Neatsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias tam tikromis sąlygomis užsieniečiui dėl jo sveikatos būklės leidžiama būti šalyje ir prireikus suteikiama apsauga nuo išsiuntimo priemonės, ar Direktyvos 2011/95/ES 12 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad sergantis [palestiniečių kilmės asmuo be pilietybės], kuris, faktiškai pasinaudojęs UNRWA apsauga ar parama, iš valstybės ar teritorijos, esančios to organo veiklos teritorijoje, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, išvyksta dėl to, kad negali gauti tinkamų sveikatos priežiūros ir gydymo paslaugų, kurių reikia dėl jo sveikatos būklės, ir kad šių paslaugų trūkumas kelia realų pavojų jo gyvybei ar sveikatai, gali būti laikomas besijaučiančiu labai nesaugiai ir esančiu tokioje situacijoje, kai UNRWA negali jam užtikrinti gyvenimo sąlygų, atitinkančių jai pavestą misiją?
2. Jei atsakymas būtų teigiamas, kokie kriterijai, susiję, pavyzdžiui, su ligos sunkumu arba reikalingos sveikatos priežiūros pobūdžiu, leidžia nustatyti, kad susiklostė tokia situacija?“
18. 2022 m. kovo 22 d. prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo užregistruotas 2022 m. gegužės 3 d. SW, Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės bei Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. 2023 m. sausio 26 d. vykusiame posėdyje dalyvavo SW, Prancūzijos vyriausybės ir Komisijos atstovai.
IV. Analizė
19. Direktyvos 2011/95, kuria įgyvendinamas ir į ES teisę integruojamas Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio turinys, 12 straipsnio 1 dalies a punkte(7) yra ir statuso nesuteikimo nuostata, ir statuso suteikimo nuostata(8).
20. Viena vertus, jame numatyta, kad jeigu asmuo patenka į Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio taikymo sritį – šiuo atveju dėl to, kad jis yra palestiniečių kilmės asmuo be pilietybės, kuriam suteikta UNRWA apsauga ar parama, – jam negali būti suteiktas „pabėgėlio“ statusas pagal Direktyvą 2011/95, lygiai taip pat, kaip tokiam asmeniui negali būti suteiktas „pabėgėlio“ statusas pagal Ženevos konvenciją(9).
21. Kita vertus, jei tos apsaugos ar paramos teikimą galima laikyti „nutrūkusiu“, toks asmuo „ipso facto turi teisę pasinaudoti“ toje direktyvoje „numatytomis lengvatomis“ (lygiai taip pat, kaip jis ipso facto įgyja teisę pasinaudoti Ženevos konvencijoje numatytomis lengvatomis). Iš šios lex specialis išplaukia, kad Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta statuso nesuteikimo nuostata nebetaikoma palestiniečių kilmės asmeniui be pilietybės tik tuo atveju, jei UNRWA apsaugos ar paramos teikimą galima laikyti „nutrūkusiu“. Vis dėlto tokiu atveju atitinkamas asmuo pagal šią direktyvą turi būti laikomas „pabėgėliu“ – ir turi teisę „ipso facto“ naudotis pabėgėliams pagal tą pačią direktyvą taikoma tvarka(10), – nereikalaujant įvykdyti kitiems prieglobsčio prašytojams taikomų reikalavimų(11). Kaip pažymėjo generalinis advokatas P. Mengozzi savo išvadoje byloje Alheto(12), asmenys, patenkantys į Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį, tarptautinės bendruomenės jau yra pripažinti pabėgėliais. Priežastis, dėl kurios jiems taikoma tame punkte įtvirtinta statuso nesuteikimo nuostata, yra ta, kad jie jau naudojasi specialia apsaugos programa, patikėta JT agentūrai ar organui (šiuo atveju – UNRWA).
22. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta statuso suteikimo nuostata gali būti taikoma palestiniečių kilmės asmeniui be pilietybės, kuriam buvo suteikta UNRWA apsauga ar parama ir kuris šios agentūros veiklos teritorijoje negali gauti dėl sveikatos būklės reikalingų gydymo paslaugų. Antruoju klausimu, kuris priklauso nuo Teisingumo Teismo atsakymo į pirmąjį klausimą, prašoma nurodyti kriterijus, kuriuos turi taikyti nacionaliniai teismai, kad iš šių situacijų išskirtų tas, kurioms ši nuostata yra faktiškai taikoma.
23. Nagrinėsiu kiekvieną klausimą iš eilės.
A. Dėl pirmojo klausimo – ar gali būti taikoma statuso suteikimo nuostata?
24. Prieš pradėdamas nagrinėti pirmuoju klausimu iškeltą abejonę norėčiau pateikti keletą preliminarių kontekstinio pobūdžio pastabų, susijusių su išskirtine palestiniečių kilmės asmenų be pilietybės, pasinaudojusių UNRWA apsauga ar parama, teisine padėtimi.
1. Išskirtinė palestiniečių kilmės asmenų be pilietybės, pasinaudojusių UNRWA apsauga ar parama, teisinė padėtis
25. Nepaisant to, kad Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnis yra suformuluotas plačiai(13), akivaizdu, kad jame įtvirtinta statuso nesuteikimo nuostata, kuri, kaip ir tokia pat Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta nuostata, iki šiol yra taikoma tik asmenims, kuriems suteikta UNRWA apsauga ar parama, t. y. šios agentūros veiklos teritorijoje esantiems palestiniečių kilmės asmenims be pilietybės, kurie faktiškai pasinaudojo šia apsauga ar parama.
26. Šiems asmenims taikomas išskirtinis režimas, nes jie yra vienintelė kategorija asmenų, kuriems pagal minėtas konvenciją ir direktyvą pabėgėlio statusas negali būti suteiktas remiantis atitinkamomis jų nuostatomis.
27. Kaip nurodė generalinė advokatė E. Sharpston(14), Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnis buvo suformuluotas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Ši konvencija buvo parengta netrukus po 1948 m. Izraelio ir arabų konflikto, siekiant, be kita ko, užkirsti kelią masiniam išsikėlimui iš geografinės vietovės, kur anksčiau buvo Palestina, ir išvengti UNHCR bei UNRWA kompetencijos sričių dubliavimosi(15). Šios konvencijos netaikymas palestiniečių kilmės asmenims be pilietybės buvo pateisinamas tuo, kad šie asmenys turėjo naudotis tinkamo ir lygiaverčio lygio UNRWA apsauga jos veiklos teritorijoje, todėl iš esmės neturėjo pagrindo prašyti pasinaudoti šios priemonės teikiama apsauga(16).
28. Be to, iš pradžių buvo numatyta, kad išskirtinis režimas palestiniečių kilmės asmenims be pilietybės galios tik tam tikrą laiką. Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio tikslas buvo užtikrinti, kad tokiems asmenims be pilietybės ir toliau būtų teikiama apsauga, kol jų padėtis bus galutinai išspręsta pagal atitinkamas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijas(17). Vis dėlto sprendimas šiuo klausimu dar nėra priimtas. Būtent todėl Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnis tebegalioja, o jo turinys atsispindi Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkte.
29. Pateikęs šiuos paaiškinimus, noriu pažymėti, kad pagal Direktyvą 2011/95 išskirtinis režimas, kuris taikomas palestiniečių kilmės asmenims be pilietybės, yra susijęs tik su galimybe suteikti jiems pabėgėlio statusą, o ne papildomą apsaugą(18).
30. Šiomis aplinkybėmis primenu, jog pagal Ženevos konvenciją ir Direktyvą 2011/95 reikalaujama, kad asmenims, kurie iš tikrųjų gauna pabėgėlio statusą pagal šiuos atitinkamus teisės aktus, priimančioji valstybė ir (arba) valstybė narė suteiktų tam tikras teises. Šios teisės turi būti tokio paties lygio, kaip ir tos, kurios garantuojamos šios valstybės ar valstybės narės piliečiams, arba bent jau tokio paties lygio, kaip ir tos, kurios garantuojamos užsieniečiams toje pačioje valstybėje ar valstybėje narėje(19). Dėl sveikatos priežiūros paslaugų pažymėtina, kad Direktyvos 2011/95 30 straipsnyje numatyta, jog „tarptautinės apsaugos gavėjai“, t. y. tiek „pabėgėliai“, tiek „papildomos apsaugos gavėjai“, kaip jie suprantami pagal šią direktyvą, turi teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir valstybių narių piliečiai.
31. Palestiniečių kilmės asmenys be pilietybės, kurie naudojosi UNRWA apsauga ar parama, dėl savo ypatingos teisinės padėties neturi teisės remtis šia nuostata bent iki tol, kol bus nustatyta, kad UNRWA apsaugos ar paramos teikimas jiems „nutrūko“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punktą, arba jiems bus suteikta papildoma apsauga.
2. Atvejai, kai UNRWA apsaugos ar paramos teikimas turi būti laikomas „nutrūkusiu“: Teisingumo Teismo jurisprudencija
32. Teisingumo Teismas jau yra atsakęs į kelis klausimus, susijusius su Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimu. Konkrečiai jis nurodė, kad UNRWA „apsaugos ar paramos“ teikimas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turi būti laikomas „nutrūkusiu“ visais atvejais, kai ji negali vykdyti savo misijos(20). Šiuo aspektu pakanka, kad tas teikimas nutrūksta dėl „bet kokios priežasties“, kaip nurodyta minėtos direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkte.
33. Aiškindamas šios formuluotės („bet kokia priežastis“) reikšmę Teisingumo Teismas nusprendė, kad ji nėra susijusi tik su įvykiais, turinčiais tiesioginį poveikį UNRWA (pavyzdžiui, šios agentūros likvidavimu). Iš tiesų priežastis, dėl kurios tokios apsaugos ar paramos teikimas nutrūko, taip pat gali būti siejama apskritai su aplinkybėmis, dėl kurių atitinkamas asmuo buvo priverstas palikti UNRWA veiklos teritoriją ir kurios nepriklauso nuo jo valios(21).
34. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad asmuo turi būti laikomas priverstu palikti UNRWA veiklos teritoriją, jei, individualiai įvertinus visus susijusius įrodymus(22), tampa akivaizdu, kad jis jaučiasi labai nesaugus (pirmasis kriterijus), ir jei UNRWA negali užtikrinti jo gyvenimo sąlygų, kurios atitiktų šiai agentūrai pavestą misiją (antrasis kriterijus)(23).
35. Visos pagrindinės bylos šalys ir suinteresuotosios šalys sutinka, kad būtent pagal šiuos du kriterijus turi būti vertinama situacija pagrindinėje byloje, siekiant nustatyti, ar UNRWA apsaugos ar paramos teikimas SW „nutrūko“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punktą, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas. Pažymėtina, kad tuos pačius kriterijus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo pirmajame klausime nurodo kaip reikšmingus kriterijus, pagal kuriuos turi būti atliekamas šis vertinimas.
3. Statuso suteikimo nuostatos taikymas bylose dėl negalėjimo gauti gydymo paslaugų UNRWA veiklos teritorijoje
a) Pirmas kriterijus – asmuo jaučiasi labai nesaugus
36. Mano nuomone, akivaizdu, kad pirmasis kriterijus, t. y. tai, kad asmuo jaučiasi labai nesaugus, gali būti tenkinamas tam tikrais atvejais, kai šis asmuo negali gauti gydymo paslaugų UNRWA veiklos teritorijoje.
37. Šiuo klausimu galiu iš karto sutikti, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog sąvoka „asmens saugumas“ reiškia situacijas, susijusias su grėsmėmis, kurios asmeniui kyla iš išorės, o ne iš vidaus. Atrodo, lengviau įsivaizduoti, kad asmuo jaučiasi labai nesaugus situacijoje, kai kyla gaivalinė nelaimė (pavyzdžiui, potvynis ar žemės drebėjimas), arba kai, kaip teigia Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės, žalą tyčia padaro kitas asmuo, subjektas ar jėga(24), o ne tais atvejais, kai pagrindinė žalos asmeniui priežastis yra natūraliai atsiradusi sveikatos būklė. Vis dėlto, mano nuomone, ir kaip teigia Komisija, ši sąvoka yra pakankamai plati, kad apimtų ir tokias vidinio pobūdžio situacijas, kai asmuo patiria žalą, kuri nėra sukelta tyčia ar iš išorės, bet natūraliai atsiradusi, o išoriniai veiksniai ją tik padidina (pavyzdžiui, UNRWA negalėjimas užtikrinti tinkamas materialines sąlygas ar teikti tinkamą medicininę priežiūrą)(25).
38. Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad asmuo gali jaustis labai nesaugus, kai teigia, kad dėl įgimtos sunkios negalios jis negali gauti jo poreikius atitinkančio išsilavinimo ar medicinos pagalbos(26). Todėl sąvoka „asmens saugumas“ jau buvo taikoma tais atvejais, kai pirminė ar pradinė žalos asmeniui priežastis yra ne išorinė, o susijusi su negalia ar sveikatos būkle, kuri yra įgimta arba, kalbant plačiau, natūraliai atsiradusi ir yra išimtinai vidinė su tuo asmeniu susijusi priežastis(27), o tik šią žalą padidinanti priežastis – negalėjimas gauti medicininės priežiūros ar gydymo – priskirtina išoriniams su atitinkamu asmeniu nesusijusiems elementams(28).
39. Šiuo klausimu akivaizdu ne tik tai, kad tik pirminė žalos asmeniui priežastis gali būti išimtinai vidinė, bet ir tai, kad, kalbant plačiau, išorinė priežastis, dėl kurios ši žala padidėja (t. y. išorinė priežastis, dėl kurios asmuo negali gauti reikalingos medicininės priežiūros ar gydymo UNRWA veiklos teritorijoje), yra nesvarbi. Galimybė gauti reikalingą medicininę priežiūrą ar gydymą galėjo būti tyčia atimta arba ši priežiūra ir gydymas tiesiog tapo neprieinami dėl UNRWA materialinių išteklių ar lėšų stygiaus arba dėl bet kokios kitos priežasties (išskyrus tuos atvejus, kuriuos atitinkamas asmuo gali kontroliuoti ir kurie nėra su juo pačiu nesusiję). Priešingai, nei teigia Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės, nebūtina įrodyti, kad UNRWA arba valstybė, kurios teritorijoje ji veikia, savo veiksmais ar neveikimu tyčia sukėlė žalą šiam asmeniui, nesuteikdama jam reikiamos medicininės priežiūros(29). Toks įrodymas nėra būtina sąlyga(30).
40. Žinoma, man aišku, kad turi būti ne tik kilusios grėsmės asmens saugumui, bet ir įvykdyti dar du reikalavimai. Pirma, grėsmės turi būti tokios, kad būtų galima nustatyti „didelį pavojų“ asmens saugumui, ir, antra, žala, kurią asmuo patirtų, jei liktų UNRWA veiklos teritorijoje, turi būti didelė (priešingu atveju grėsmės negalėtų būti laikomos pakankamai didelėmis, kad darytų poveikį „asmens saugumui“). Dėl pirmojo iš šių reikalavimų, t. y. ar egzistuoja „didelis pavojus“, man aišku, kad sąvoka „didelis pavojus“ yra susijusi su tikru pavojumi, kad atitinkamos grėsmės asmens saugumui yra realios ir kad asmuo bus nesaugus, jei liks UNRWA veiklos teritorijoje. Norėčiau aiškiai pasakyti, kad sutinku su pareiškėju pagrindinėje byloje, jog grėsmės negali būti tik hipotetinės. Jos turi būti pakankamai realios, kad sukeltų didelį pavojų to asmens saugumui.
41. Dėl antrojo iš šių reikalavimų, t. y. ar patirta žala yra pakankamai didelė, kad būtų galima manyti, jog grėsmės daro poveikį „asmens saugumui“, toliau atsakyme į antrąjį klausimą išsamiau išdėstysiu, kur šiuo klausimu reikia nubrėžti ribą. Vis dėlto kol kas pakanka pasakyti, kad bent jau kai kurie atvejai, susiję su negalėjimu gauti reikiamų gydymo paslaugų, ypač tie atvejai, kai, nesuteikus tokio gydymo, kyla pavojus asmens gyvybei, mano nuomone, pasiekia šią didelės žalos ribą.
42. Šiuo požiūriu pažymėtina, kad, Komisijos manymu, SW situacija yra vienas iš tokių atvejų. Primenu, kad SW serga sunkia genetine liga. Atrodo (to iš esmės neginčija pagrindinės bylos šalys), kad jei SW negaus reikiamų gydymo paslaugų, jo gyvenimo trukmė ir galimybės išgyventi labai sumažės, tačiau tai dar turi patikrinti nacionaliniai teismai. Be abejo, tokiomis aplinkybėmis patirta žala turi būti laikoma pakankamai didele.
43. Pateikęs šiuos paaiškinimus ir nurodęs, kodėl manau, kad asmuo gali jaustis labai nesaugus, kai jis, kaip pats teigia, negali gauti jo poreikius atitinkančios medicinos pagalbos UNRWA veiklos teritorijoje, norėčiau pateikti dar dvi pastabas.
44. Pirma, ir vėl priešingai, nei teigia Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės, manau, kad norint nustatyti, jog asmuo jaučiasi labai nesaugus, nebūtina vertinti, ar toks asmuo, kaip SW, jaučia „visiškai pagrįstą persekiojimo baimę“ ar susiduria su „realiu didelės žalos pavojumi“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 1 dalį ir 6 straipsnį. Kaip paaiškino Komisija, reikalavimas, kad asmens saugumui kiltų didelis pavojus, nėra susijęs su tokios „visiškai pagrįstos persekiojimo baimės ar realaus didelės žalos pavojaus“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, apimančias, be kita ko, tik persekiojimą ar tam tikrų subjektų padarytą didelę žalą, buvimu.
45. Priešingu atveju tam, kad būtų taikoma šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta statuso suteikimo nuostata, palestiniečių kilmės asmuo be pilietybės, kaip antai SW, turėtų įrodyti, kad jis atitinka tas pačias sąlygas kaip ir asmenys, kuriems ši nuostata netaikoma. Tai paneigtų šioje nuostatoje įtvirtintos lex specialis, pagal kurią asmuo, kuriam taikoma ši nuostata, ipso facto turi teisę į „pabėgėlio“ statusą, jeigu jis gali įrodyti, kad UNRWA apsaugos ar paramos teikimas jam „nutrūko“, ir neprivalo įvykdyti šioje direktyvoje išvardytų bendrųjų sąlygų, kurios taikomos tik kitiems prieglobsčio prašytojams, prasmę(31). Be to, tai iš esmės supainiotų šiuos du labai skirtingus teisės klausimus.
46. Antra, taip pat norėčiau paaiškinti, kad siekiant nustatyti, jog asmeniui gresia didelis pavojus, nebūtina sistemingai vertinti, ar toks pavojus atitinkamam asmeniui kyla kiekvienoje teritorijoje, kurioje UNRWA vykdo veiklą. Tai būtų visiškai nepagrįsta. Veikiau reikia tik atsižvelgti į visus UNRWA veiklos teritoriją sudarančius rajonus, į kuriuos atitinkamas asmuo turi veiksmingą galimybę atvykti ir saugiai gyventi(32).
b) Antrasis kriterijus – tai, ar UNRWA nebegali užtikrinti jai pavestą misiją atitinkančių asmens gyvenimo sąlygų šios agentūros veiklos teritorijoje
47. Dėl antrojo kriterijaus, t. y. tai, ar UNRWA nebegali užtikrinti jai pavestą misiją atitinkančių asmens gyvenimo sąlygų šios agentūros veiklos teritorijoje, pažymiu, kad pagrindinės bylos šalims ir suinteresuotosioms šalims keičiantis argumentais daugiausia dėmesio buvo skiriama tam, kaip UNRWA „misija“ turi būti suprantama plačiąja prasme (1) ir konkrečiai, kiek tai susiję su medicininiais ar sveikatos poreikiais (2).
48. Prancūzijos vyriausybė šiuo klausimu mano, kad UNRWA misija apima tik pirminės, būtinosios medicininės priežiūros paslaugų teikimą ir neapima specializuoto, sudėtingesnio gydymo, pavyzdžiui, tokio, kokio reikia SW. Jos nuomone, UNRWA misija negali būti laikoma „nutrūkusia“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punktą, palestiniečių kilmės asmeniui be pilietybės susidūrus su situacija, kai jam neįmanoma užtikrinti galimybės gauti gydymo paslaugų, kurios yra palyginti neįprastos ir (arba) sudėtingos ir neapsiriboja tokiomis būtinosiomis medicininės priežiūros paslaugomis.
49. Toliau paaiškinsiu, kodėl su tuo nesutinku.
1) UNRWA misija plačiąja prasme
50. Pirmiausia priminsiu, kad UNRWA daugiausia finansuojama savanoriškais JT valstybių narių įnašais. Todėl jos veiklos pajėgumai priklauso nuo tų valstybių narių periodiškai priimamų sprendimų ir, žinoma, laikui bėgant gali keistis, atsižvelgiant į su biudžetu susijusius apribojimus ir daugybę kitų veiksnių. Vis dėlto, mano nuomone, tai nereiškia, kad kartu su šiais veiklos pajėgumais kinta pati UNRWA misija. Iš tiesų šie du dalykai yra labai skirtingi: „veiklos pajėgumai“ susiję su turimomis „priemonėmis“, o „misija“ – su UNRWA „pagrindiniu tikslu“ (arba raison d’être). Apskritai veiklos priemonės dažnai gali keistis, tačiau pagrindinis tikslas turėtų būti vienaip ar kitaip nustatytas laiko atžvilgiu ir ilgalaikis.
51. Mano nuomone, būtent į šį pagrindinį UNRWA tikslą arba raison d’être, kuris nustatytas laiko atžvilgiu ir yra ilgalaikis, Teisingumo Teismas siekė atkreipti dėmesį, kai nurodė UNRWA „misiją“ kaip svarbų elementą nustatant, ar UNRWA savo veiklos teritorijoje nebegali užtikrinti jai pavestą misiją atitinkančių asmens gyvenimo sąlygų, ir atitinkamai, ar galima taikyti Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą statuso suteikimo nuostatą. Tai, ar UNRWA turi pakankamai materialinių priemonių, ir jos veiklos pajėgumai yra susiję ne su pačios misijos apimtimi, o su tuo, ar ji turi galimybių vykdyti tą misiją, ar jų neturi.
52. Atsižvelgdamas į tai, primenu, kad, kaip nurodė Komisija, UNRWA misija (t. y. jos pagrindinis tikslas) nėra nustatyta jokiame statute, bet ji išplaukia iš atitinkamų JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijų. Taigi šios misijos negalima nustatyti iš vieno šaltinio. Be to, įvairiose JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijose šiuo klausimu vartojamos formuluotės yra gana plačios. Visų pirma, remiantis 2019 m. gruodžio 13 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 74/83, UNRWA turi vykdyti savo veiklą siekdama apskritai „Palestinos pabėgėlių gerovės, apsaugos ir socialinės raidos“.
53. Šia formuluote Teisingumo Teismas rėmėsi savo jurisprudencijoje ir pažymėjo, kad UNRWA buvo įsteigta siekiant apsaugoti joje registruotus asmenis ir jiems teikti paramą, „kad būtų užtikrinta [jų], kaip [pabėgėlių], gerovė“(33).
54. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad, kaip matyti iš įvairių JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijų, specialaus režimo, taikomo palestiniečių kilmės asmenims be pilietybės, tikslas yra užtikrinti šios asmenų grupės apsaugos tęstinumą teikiant realią apsaugą ar pagalbą, o ne tik garantuojant organo ar agentūros, kuriai pavesta tokią pagalbą ar apsaugą teikti, buvimą(34). Todėl atrodo, kad Teisingumo Teismas UNRWA misiją supranta kaip realios (o ne vien abstrakčios) apsaugos ar paramos teikimą joje registruotiems asmenims, siekiant prisidėti prie jų „gerovės“.
55. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, dabar konkrečiai išanalizuosiu, kokia yra UNRWA „misija“ tokių asmenų medicininių ar sveikatos poreikių atveju.
2) UNRWA misija, konkrečiai susijusi su medicininiais ar sveikatos poreikiais
56. Atsižvelgdamas į tai, kad UNRWA misija teikti realią apsaugą ar paramą joje registruotiems asmenims nėra aiškiai apibrėžta ir jos negalima nustatyti iš vieno šaltinio, Teisingumo Teismas per posėdį paprašė šalių ir suinteresuotųjų šalių paaiškinti, ką apima UNRWA misija, kiek tai susiję su tokių asmenų medicininiais ar sveikatos poreikiais.
57. Savo atsakymuose visos bylos šalys ir suinteresuotosios šalys nurodė tai, kas įtraukta į 2019 m. gruodžio 13 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 74/83, kuria remdamosi daro išvadą, kad UNRWA misiją sudaro reali „pagalba tenkinant pagrindinius sveikatos <…> poreikius“. Vis dėlto bylos šalys ir suinteresuotosios šalys šią formuluotę suprato skirtingai.
58. Viena vertus, pareiškėjas pagrindinėje byloje, su kuriuo sutinka ir Komisija, pabrėžė, kad nėra svarbu išnagrinėti, ar tam tikra gydymo rūšis apskritai yra ar nėra įtraukta į UNRWA misiją. Reikia laikytis tikslu grindžiamo požiūrio, daugiausia dėmesio skiriant apsaugos ar paramos, kuri turi būti suteikta palestiniečių kilmės asmenims be pilietybės UNRWA veiklos teritorijoje, lygiui, ir kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar, atsižvelgiant į šį lygį, tenkinami konkretūs atitinkamo asmens medicininiai ar sveikatos poreikiai. Net labai specializuoto gydymo rūšis nėra svarbi.
59. Kita vertus, Prancūzijos vyriausybė teigė, kaip jau minėjau šios išvados 48 punkte, kad „pagalba tenkinant pagrindinius sveikatos <…> poreikius“ apima tik būtinosios pirminės medicininės priežiūros paslaugų teikimą(35). Šios vyriausybės manymu, UNRWA nėra atsakinga už sudėtingesnio ar specializuoto gydymo paslaugų teikimą.
60. Nepritariu šiam požiūriui. Man atrodo, kad Prancūzijos vyriausybė painioja UNRWA misiją teikti realią paramą siekiant patenkinti pagrindinius medicininius ar sveikatos poreikius (kuria siekiama užtikrinti, kad, remiantis į tikslą, o ne į priemones orientuotu požiūriu, būtų tenkinami pagrindiniai UNRWA užregistruotų asmenų medicininiai ar sveikatos poreikiai, kad ir kokios priemonės būtų tam reikalingos) su pareiga teikti pagrindines sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. pareiga suteikti tiems patiems asmenims tam tikrus minimalius medicininius išteklius (pavyzdžiui, pirmosios pagalbos rinkinius ar pagrindinius vaistus, kurie nėra sudėtingi ar specialūs).
61. Šiuo klausimu manau, kad UNRWA, žinoma, negali užtikrinti galimybės gauti bet kokios rūšies vaistų ar gydymo. Vis dėlto vykdydama savo misiją teikti „pagalbą tenkinant pagrindinius sveikatos <…> poreikius“ ji privalo realiai padėti joje registruotiems asmenims gauti medicininę priežiūrą ar gydymą, būtiną jų pagrindiniams sveikatos ar medicininiams poreikiams tenkinti, ypač kai dėl sveikatos būklės būtina teikti šią priežiūrą ar gydymą, antraip, deja, jie gali mirti. Apie tai, kokio rimtumo ar sunkumo padėtis šiuo aspektu turi būti, kad būtų galima nustatyti, kas laikytina pagrindiniu sveikatos ar medicininiu poreikiu, išsamiau kalbėsiu B dalyje, atsakydamas į antrąjį klausimą. Vis dėlto jau šiame etape galiu konstatuoti, kad jeigu asmens gyvybei gresia pavojus, kaip, atrodo, yra SW atveju(36), nes UNRWA negali realiai padėti arba nepadeda jam gauti dėl ligos ar būklės reikalingos medicininės priežiūros ar gydymo, tuomet reikia laikyti, jog UNRWA negali užtikrinti, kad bus patenkinti pagrindiniai asmens sveikatos ar medicininiai poreikiai, taigi, ir tai, kad „asmens gyvenimo sąlygos šios agentūros veiklos teritorijoje atitiks jai pavestą misiją“.
62. Norėčiau aiškiai pasakyti, kad galima iš karto sutikti, jog gydymas, kurį SW turi gauti, yra gana sudėtingas ir (arba) specializuotas. Iš bylos medžiagoje pateiktos informacijos matyti, kad SW reikia ne tik perpilti kraują, bet ir vartoti specialų vaistą, kurį galima įsigyti tik už tam tikrą kainą (UNRWA teigia negalinti jos mokėti). Vis dėlto, mano nuomone, gydymo sudėtingumas, didelė kaina ar jo specializuotas pobūdis yra susiję ne su pačios UNRWA misijos apimtimi, o su tuo, ar ši agentūra gali vykdyti savo misiją, ar ne(37).
63. Šiuo klausimu priminsiu, jog siekdamos nustatyti, ar UNRWA savo veiklos teritorijoje nebegali užtikrinti jai pavestą misiją atitinkančių asmens gyvenimo sąlygų, kompetentingos administracinės ar teisminės institucijos turi įvertinti, ar atitinkamas asmuo iš tikrųjų galės gauti reikiamą apsaugą ar paramą, ar ne(38). Tai, kad UNRWA apskritai negali suteikti reikiamos apsaugos ar paramos, kad patenkintų pagrindinius atitinkamo asmens medicininius ar sveikatos poreikius, arba kad ji gali tai daryti, bet neveiksmingai (pavyzdžiui, dėl to, kad vaistai ar gydymas nėra lengvai prieinami arba UNRWA trūksta lėšų ar nepakanka jos biudžeto), yra svarbu siekiant nustatyti minėtą UNRWA negalėjimą užtikrinti asmens gyvenimo sąlygų, tačiau nelemia to, kad situacija nepatenka į UNRWA misijos apimtį(39).
4. Išvada dėl pirmojo klausimo
64. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad šios išvados 34 punkte nurodyti du kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar UNRWA apsaugos ar paramos teikimas „nutrūko“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punktą, gali būti tenkinami tuo atveju, kai palestiniečių kilmės asmuo be pilietybės, kuris naudojosi UNRWA apsauga ar parama, susiduria su tuo, kad šios agentūros veiklos teritorijoje negali gauti gydymo paslaugų, kurių reikia dėl jo sveikatos būklės. Todėl tokia situacija gali patekti – ir patenka – į tame punkte įtvirtintos statuso suteikimo nuostatos taikymo sritį.
65. Mano nuomone, tokį aiškinimą patvirtina praktiniai argumentai. Iš tiesų, jei Teisingumo Teismas nuspręstų kitaip, SW padėtyje atsidūręs asmuo ne tik ipso facto neturėtų teisės pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis lengvatomis (pagal Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą statuso suteikimo nuostatą), bet ir negalėtų prašyti „pabėgėlio“ statuso pagal bet kurią kitą Direktyvos 2011/95 nuostatą, nes pagal joje įtvirtintą statuso nesuteikimo nuostatą jam nebūtų taikoma visa ši direktyva. Kitaip tariant, šis asmuo atsidurtų mažiau palankioje padėtyje nei kiti prieglobsčio prašytojai (tie, kuriems netaikomas Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punktas), nes šie kiti asmenys galėtų bent jau remtis šiomis bendromis sąlygomis, taigi prašyti pabėgėlio statuso, o jis to daryti negalėtų. Toks sprendimas, mano nuomone, aiškiai prieštarautų Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio tikslui, apie kurį priminiau šios išvados 27 punkte ir kuriuo siekiama užtikrinti apsaugą ir paramą palestiniečių kilmės asmenims be pilietybės.
66. Vis dėlto manau, kad teigiamas atsakymas į pirmąjį klausimą nereiškia, jog visi palestiniečių kilmės asmenys be pilietybės, kurie skundžiasi dėl UNRWA veiklos teritorijoje gaunamos (arba negaunamos) medicininės priežiūros, turi teisę ipso facto būti pripažinti pabėgėliais pagal Direktyvą 2011/95. Dabar tai aptarsiu išsamiau, kalbėdamas apie antrąjį klausimą.
B. Dėl antrojo klausimo – kada statuso suteikimo nuostata taikoma medicininiais atvejais?
67. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kokius kriterijus turi taikyti nacionaliniai teismai, siekdami nustatyti, kurios iš tų situacijų, kai palestiniečių kilmės asmuo be pilietybės, pasinaudojęs UNRWA „apsauga ar parama“, tvirtina, kad UNRWA veiklos teritorijoje negali gauti dėl jo sveikatos būklės reikalingos medicininės priežiūros ar gydymo, patenka į Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintos statuso suteikimo nuostatos taikymo sritį.
68. Iš pradžių norėčiau pateikti tris svarbias pastabas.
69. Pirma, norėčiau tarti keletą žodžių apie Prancūzijos vyriausybės pasiūlytą sprendimą. Šios vyriausybės nuomone, toks atvejis, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, turėtų būti sprendžiamas ne atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą statuso suteikimo nuostatą, o remiantis tik nacionalinėmis nuostatomis(40), pagal kurias tam tikrais ribotais atvejais trečiųjų šalių piliečiams arba asmenims be pilietybės suteikiama galimybė likti valstybių narių teritorijoje, be kita ko, dėl jų sveikatos būklės.
70. Grįsdama šią išvadą Prancūzijos vyriausybė remiasi Direktyvos 2011/95 15 konstatuojamąja dalimi, kurioje primenama, kad valstybės narės savo nuožiūra gali leisti tokiems asmenims pasilikti jų teritorijoje dėl užuojautos ar humanitarinių priežasčių. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta ne tai, kad asmenys, kurie naudojasi šia galimybe, patenka į šios direktyvos taikymo sritį, o tai, kad jiems ši direktyva netaikoma.
71. Mano nuomone, priešingai, nei teigia Prancūzijos vyriausybė, ši konstatuojamoji dalis negali būti suprantama taip, kad asmuo turi nepatekti į Direktyvos 2011/95 taikymo sritį, kai jis gali turėti galimybę remtis nacionalinėmis nuostatomis, suteikiančiomis teisę pasilikti šalyje dėl užuojautos ar humanitarinių priežasčių. Joje veikiau tik konstatuojama, kad jei asmeniui iš tiesų buvo suteikta tokia teisė likti, jis nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį. Vadinasi, išskyrus tuos atvejus, kai susiklostė šios konkrečios aplinkybės, kompetentingos administracinės ar teisminės institucijos pirmiausia turi patikrinti, ar atitinkamas asmuo turi teisę į tarptautinę apsaugą (arba, jeigu jis yra palestiniečių kilmės asmuo be pilietybės, ar patenka į Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintos statuso suteikimo nuostatos taikymo sritį), ir, jei taip nėra, tik tada apsvarstyti, ar pagal nacionalinę teisę jam gali būti suteikta apsauga dėl užuojautos ar humanitarinių priežasčių. Taigi nematau jokios priežasties, kodėl pastarosios rūšies apsaugai turėtų būti teikiama pirmenybė, kaip siūlo Prancūzijos vyriausybė, prieš pirmosios rūšies apsaugą.
72. Antra, siekiant nustatyti, ar UNRWA apsaugos ar paramos teikimas „nutrūko“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punktą, reikia atlikti tiek faktinį, tiek teisinį vertinimą. Kalbant apie faktinį vertinimą, primenu, kad, kaip jau minėjau šios išvados 34 punkte, šį vertinimą būtina atlikti individualiai, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, kurios gali būti susijusios su atitinkamu asmeniu (kaip antai jo sveikatos būklę, jam reikalingą gydymą ir, pasitelkiant ekspertus, faktines pasekmes, kurių jis patirs negavęs to gydymo) arba yra kontekstinio pobūdžio, įskaitant visų pirma tai, ar reikiama medicininė priežiūra ar gydymas būtų prieinami valstybėse narėse, ir konkrečią valstybės ar valstybių, kuriose veikia UNRWA, padėtį(41). Mano nuomone, tai gana svarbus dalykas. Iš tiesų tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama šioje byloje, visos palestiniečių kilmės asmenų be pilietybės gyvenimo Libane sąlygos, taip pat atskirai sąlygos, kokiomis gyvena SW, yra svarbios sprendžiant klausimą, ar UNRWA apsaugos ar paramos teikimas „nutrūko“.
73. Šiuo atveju tai reiškia, kad siekiant įvertinti, ar SW turi teisę į Direktyvoje 2011/95 numatytas lengvatas, reikia atsižvelgti į tai, kokį gydymą jis gali gauti tiek tiesiogiai iš UNRWA, tiek (padedant šiai agentūrai) iš Libano sveikatos priežiūros sistemos, turint omenyje, kad jis yra registruotas UNRWA Libane. Kalbant plačiau, UNRWA veiksmų (arba neveikimo) neįmanoma atskirti nuo aplinkybių, kuriomis ši įstaiga veikia(42).
74. Trečia, kiek tai susiję su teisiniu vertinimu, sutinku su Belgijos ir Prancūzijos vyriausybėmis, kad ne dėl kiekvienos sveikatos problemos ar būklės, kurios neįmanoma gydyti UNRWA veiklos teritorijoje, galima daryti išvadą, kad šios įstaigos „apsaugos ar paramos“ teikimas nutrūko. Reikia nustatyti sunkumo ribą ir, mano nuomone, tik išimtiniais atvejais galima leisti persikelti iš vienos apsaugos teritorijos (UNRWA veiklos teritorijos) į kitą (valstybę narę). Antraip lengvai susidarytų situacija, kai bet kuris asmuo, kuriam taikoma Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta statuso nesuteikimo nuostata, manantis, kad medicininė priežiūra ar gydymas, kurį jis gavo (ar gali gauti) UNRWA veiklos teritorijoje, yra ne toks veiksmingas kaip valstybėje narėje ar neatitinka joje teikiamos priežiūros ar gydymo standartų, galėtų teigti, kad šios agentūros „apsaugos ar paramos“ teikimas jam „nutrūko“, ir jam būtų suteiktas pabėgėlio statusas pagal Direktyvą 2011/95.
75. Taigi sunkumo riba turi būti pakankamai aukšta, kad būtų ribojantis veiksnys ir būtų išvengta tokių „pasirinkimo“ atvejų, taip pat „nekontroliuojamos“ situacijos, kai gaunama daugybė prieglobsčio prašymų iš palestiniečių kilmės asmenų be pilietybės. Be to, jeigu sunkumo riba būtų „per aukšta“, asmuo praktiškai negalėtų remtis Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta statuso suteikimo nuostata, be kita ko, tokiomis aplinkybėmis, kai pažeidžiamos Chartijoje įtvirtintos šio asmens teisės, visų pirma jo teisė į žmogaus orumą, teisė į gyvybę ir kankinimo ar žeminamo elgesio arba baudimo draudimas(43), nuo kurių negalima nukrypti(44). Todėl būtina užtikrinti tinkamą pusiausvyrą.
76. Pateikęs šiuos paaiškinimus, primenu, kad, kaip nurodžiau šios išvados A dalyje, tam, kad UNRWA „apsaugos ar paramos“ teikimas būtų laikomas „nutrūkusiu“, turi būti tenkinami du kriterijai: prašytojas turi jaustis labai nesaugus (pirmasis kriterijus) ir UNRWA turi būti neįmanoma užtikrinti jai pavestą misiją atitinkančių jo gyvenimo sąlygų toje teritorijoje (antrasis kriterijus).
77. Pagal antrąjį kriterijų tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, iš esmės reikalaujama nustatyti, ar UNRWA nebegali užtikrinti, kad bus patenkinti asmens pagrindiniai medicininiai ir sveikatos poreikiai, jeigu jis liks šios agentūros veiklos teritorijoje, o pirmąjį kriterijų, mano nuomone, galima išskaidyti į tris reikalavimus. Pirma, turi būti grėsmė (-ės) atitinkamo asmens saugumui, o tai tokioje situacijoje bus natūraliai atsiradusi sveikatos būklė, dėl kurios kenčia asmuo (vidinė grėsmė) ir kuri pasunkėja dėl išorės veiksnių. Antra, šios grėsmės turi būti tokios, kad būtų galima nustatyti „didelį pavojų“ asmens saugumui (kitaip tariant, jos negali būti tik hipotetinės ir turi būti pakankamai realios). Trečia, žala, kurią asmuo patirtų, jei liktų UNRWA veiklos teritorijoje, turi būti didelė (priešingu atveju tos pačios grėsmės negali būti laikomos pakankamai didelėmis, kad turėtų poveikį „asmens saugumui“).
78. Atsižvelgiant į tai, man akivaizdu, kad, kalbant apie šį trečiąjį reikalavimą, turi būti nustatyta tam tikra riba, susijusi su žalos dydžiu. Be to, tam tikrą ribą reikia nustatyti ir pagal antrąjį kriterijų, pagal kurį reikalaujama atskirti situacijas, kai asmens pagrindiniai medicininiai ir sveikatos poreikiai gali būti laikomi patenkintais, nuo situacijų, kai jie negali būti patenkinti. Iš tiesų, mano nuomone, „pagrindiniai“ medicininiai ir sveikatos poreikiai apima tik tam tikrus pagrindinius medicininius ir sveikatos poreikius, kurių nepatenkinus galima mirti arba būtų padaryta didelė žala. Iš to išplaukia, kad ir dėl šio kriterijaus reikia remtis didele žala.
79. Kalbant apie tai, ką galima suprasti kaip „didelę žalą“, primintina, kad Direktyvos 2011/95 16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog svarbu gerbti Chartijoje pripažįstamas pagrindines teises(45), kaip jos aiškinamos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ir, remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencijoje dėl lygiaverčių teisių. Be to, neabejotina, kad Chartijos 4 straipsnis, kuriuo ginama teisė į gyvybę ir draudžiamas kankinimas ar žeminamas elgesys arba baudimas, yra lygiavertis EŽTK 3 straipsniui(46).
80. Kalbant apie pastarąją nuostatą, EŽTT jurisprudencijoje aiškiai nurodyta, kad natūraliai atsiradusios fizinės ar psichinės ligos sukeltas skausmas bus pakankamai stiprus(47), kai visų pirma yra pagrįstų priežasčių manyti, kad, nors nėra neišvengiamo mirtino pavojaus, kyla realus pavojus, kad, nesant tinkamo gydymo ar galimybės jo gauti, atitinkamo asmens sveikatos būklė gerokai, staiga ir nepataisomai pablogės, dėl ko jam kils didelių kančių arba labai sutrumpės gyvenimo trukmė.
81. Mano nuomone, šioje byloje reikia taikyti tą pačią ribą. Turi būti laikoma, kad asmeniui kyla didelis pavojus patirti didelę žalą, o jo pagrindiniai medicininiai ar sveikatos poreikiai turi būti laikomi nepatenkintais, kai: i) jam gresia neišvengiamas mirtinas pavojus arba ii) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad, nors ir negresia neišvengiamas mirtinas pavojus, kyla realus pavojus, kad, nesuteikus tinkamo gydymo arba nesant galimybės jo gauti, šio asmens sveikatos būklė gerokai, staiga ir nepataisomai pablogės, dėl ko jam kils didelių kančių arba labai sutrumpės gyvenimo trukmė.
82. Tai gana aukšta riba. Svarbu tai, kad ši riba grindžiama tik žalos, kurią patirti atitinkamam asmeniui kyla didelis ar realus pavojus, dydžiu, neatsižvelgiant į atitinkamos sveikatos būklės pobūdį ir tai, ar ji reta, ar dažna.
83. Baigdamas norėčiau pridurti, kad ši pasiūlyta riba, mano nuomone, yra glaudžiai susijusi su pagarba žmogaus orumui. Priminsiu, kad Direktyvos 2011/95 16 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, jog šia direktyva „visų pirma“ siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui. Be to, Teisingumo Teismas jau yra nurodęs žmogaus orumą savo Sprendime Bundesrepublik Deutschland (Iš Palestinos kilusio asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), kuriame konstatavo, kad asmuo negali būti laikomas priverstu išvykti iš UNRWA veiklos teritorijos, jeigu jis galėjo joje gyventi saugiai ir oriai ir jam negrėsė pavojus būti grąžintam į nuolatinės gyvenamosios vietos teritoriją tol, kol į ją grįžti bus saugu(48).
84. Tiek Komisija, tiek pareiškėjas pagrindinėje byloje mano, kad klausimas, ar UNRWA registruotas asmuo galėtų gyventi „oriai“ šios agentūros veiklos teritorijoje, yra susijęs su vertinimu, ar jam gresia didelis arba realus pavojus patirti didelę žalą ir ar bus patenkinti jo pagrindiniai medicininiai ir sveikatos poreikiai.
85. Sutinku su tokia pozicija. Mano nuomone, riba, kurią nurodžiau šios išvados 81 punkte, yra tiesiog išsamiau suformuluotas tas pats reikalavimas(49).
V. Išvada
86. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 12 straipsnio 1 dalies a punktas
turi būti aiškinamas taip, kad asmuo, kuris pasinaudojo UNRWA apsauga ar parama, gali jaustis labai nesaugus ir atsidurti tokioje padėtyje, kai ši agentūra negali užtikrinti jai pavestą misiją atitinkančių jo gyvenimo sąlygų, kai jis kenčia dėl sveikatos būklės ir negali gauti reikiamų gydymo ar medicininės priežiūros paslaugų UNRWA veiklos teritorijoje.
2. Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punktas
turi būti aiškinamas taip, kad tokioje situacijoje būtina nustatyti, kad atitinkamam asmeniui kyla didelis pavojus patirti didelę žalą ir kad UNRWA negalės užtikrinti, jog bus patenkinti pagrindiniai šio asmens medicininiai ir sveikatos poreikiai, jeigu jis liks šios agentūros veiklos teritorijoje. Abu reikalavimai tenkinami, kai nustatoma, kad, jeigu asmuo turi likti toje teritorijoje, i) jam gresia neišvengiamas mirtinas pavojus arba ii) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad, nors ir negresia neišvengiamas mirtinas pavojus, kyla realus pavojus, kad, nesant galimybės gauti tinkamo gydymo ar medicininės priežiūros, šio asmens sveikatos būklė gerokai, staiga ir nepataisomai pablogės, dėl ko jam kils didelių kančių arba labai sutrumpės gyvenimo trukmė.