GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2021 m. birželio 3 d.(1)
Byla C-162/20 P
WV
prieš
Europos išorės veiksmų tarnybą
„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Pareigūnas – Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai – 60 straipsnio pirma pastraipa – Neteisėtas neatvykimas į darbą – Apimtis – Pareigūnas, neįvykdęs pagal Tarnybos nuostatų 21 ir 55 straipsnius jam tenkančių pareigų – Išskaita iš darbo užmokesčio“
I. Įžanga
1. Atlikęs katės dėžėje eksperimentą, fizikas E. Schrödinger(2) įrodė, kad ne kvantinės fizikos srityje būtybė ar daiktas vienu metu gali būti tik vienos būsenos. Katė gali būti tik arba nugaišusi, arba gyva. Taip pat ir žmogus gali tik būti tam tikroje vietoje arba joje nebūti, nebent turėtų gebėjimą vienu metu būti keliose vietose, tačiau ši savybė būdinga tik dievams. Taigi žmogus negali kartu ir būti, ir nebūti konkrečioje vietoje. Vis dėlto būtent tokią išvadą padarė Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2020 m. sausio 29 d. Nutartyje WV / EIVT(3); jis nutarė, kad nors pareigūnė buvo darbo vietoje, ją galima laikyti „nepateisinamai neatvykusia į darbą“, nes ji nevykdė pagal Tarnybos nuostatuose numatytas pareigas pavestų užduočių, taigi dėl tokio „neteisėto neatvykimo į darbą“ ji neturėjo teisės gauti darbo užmokesčio.
2. Europos Sąjungos pareigūnė WV, dirbanti Europos išorės veiksmų tarnyboje (EIVT), pateikė apeliacinį skundą dėl šios nutarties; remiantis pirma nurodytais motyvais, pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (ginčui, dėl kurio pateiktas šis apeliacinis skundas, taikytina redakcija; toliau – Tarnybos nuostatai) 60 straipsnio pirmą pastraipą buvo nuspręsta iš jos darbo užmokesčio išskaičiuoti sumą, mokėtiną už 72 kalendorines dienas(4).
3. Nors Sąjungos teismai jau išaiškino sąvoką „neteisėtas neatvykimas į darbą“, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, jų jurisprudencijoje nagrinėjami atvejai, kai pareigūnas į darbą neatvyko dėl tariamų ar įrodytų medicininių priežasčių arba dėl to, kad pasinaudojo savo teise streikuoti, ar norėjo atstovauti profesinei sąjungai(5). Šiame apeliaciniame skunde iškeltas naujas klausimas: Teisingumo Teismo prašoma patikslinti pareigūno „neatvykimo į darbą“ sąvokos reikšmę ir apimtį atsižvelgiant į tai, kad pareigūnas darbo vietoje(6) pareiškė tiek tai, kad neketina dirbti savo tarnyboje, tiek tai, kad nenori vykdyti pavestų užduočių ar padėti savo vadovams arba būti jų žinioje pagal Tarnybos nuostatų 21 ir 55 straipsniuose nustatytus reikalavimus.
4. Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje bus nagrinėjamas tik šis klausimas, pateiktas apeliacinio skundo vienintelio pagrindo penktoje dalyje.
5. Atlikęs analizę pasiūlysiu Teisingumo Teismui apeliantės prieštaravimus dėl Bendrojo Teismo pateikto Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimo pripažinti pagrįstais. Iš tiesų manau, kad pareigūnas, darbo laikotarpiu nevykdantis profesinių pareigų, negali būti laikomas neatvykusiu į darbo vietą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
II. Teisinis pagrindas
6. Tarnybos nuostatų II antraštinės dalies „Pareigūnų teisės ir pareigos“ 21 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Bet kurio rango pareigūnas padeda ir teikia pasiūlymus savo viršininkams; jis yra atsakingas [už] savo pareigų vykdymą.“
7. Tarnybos nuostatų IV antraštinės dalies „Pareigūnų darbo sąlygos“ 55 straipsnyje numatyta:
„1. Faktiškai dirbantys pareigūnai visada yra institucijos dispozicijoje.
2. Įprastinė darbo savaitė yra 40–42 valandos, darbo dienos valandas turi nustatyti paskyrimų tarnyba. <…>
3. Tačiau dėl tarnybinio būtinumo arba saugumo taisyklių gali būti reikalaujama, kad pareigūnas po įprastinių darbo valandų budėtų darbo vietoje arba namuose. <…>
<…>“
8. Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtinta:
„Išskyrus ligos arba nelaimingų atsitikimų atvejus, be tiesioginio viršininko išankstinio leidimo pareigūnas negali neateiti į darbą. Tai galima taikyti nepažeidžiant jokių drausminių priemonių [nedarant poveikio jokioms drausminėms priemonėms], jei tinkamai nustatoma, kad neatvykimas į darbą yra neteisėtas, tas neatvykimas išskaičiuojamas iš atitinkamo pareigūno kasmetinių atostogų. Jeigu pareigūnas išnaudoja savo kasmetines atostogas, už atitinkamą laikotarpį jam nemokama.“
9. Tarnybos nuostatų VI antraštinės dalies „Drausminės priemonės“ 86 straipsnyje nurodyta:
„1. Pareigūnui arba buvusiam pareigūnui, tyčia ar dėl aplaidumo nesilaikiusiam [neįvykdžiusiam] pagal šiuos Tarnybos nuostatus kylančių įsipareigojimų, gali būti taikoma drausminė nuobauda.
<…>
3. Drausminės taisyklės, tvarka ir priemonės bei administracinio tyrimo taisyklės ir tvarka nustatytos IX priede.“
10. Tarnybos nuostatų IX priedo, kuriame reglamentuojama drausminė procedūra, 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paskyrimų tarnyba gali skirti vieną iš tokių nuobaudų: rašytinį įspėjimą, papeikimą, perkėlimo į aukštesnes pareigas atidėjimą nuo vieno mėnesio iki 23 mėnesių, perkėlimą į žemesnes pareigas, laikiną perkėlimą į žemesnį lygį laikotarpiui nuo 15 dienų iki vienų metų; perkėlimą į žemesnį tos pačios pareigų grupės lygį, perkėlimą į žemesnę pareigų grupę, pažeminant lygį arba paliekant tą patį, nušalinimą nuo pareigų ir, kai tikslinga, laikiną pensijos sumažinimą arba tam tikros sumos išskaičiavimą iš invalidumo pašalpos fiksuotos trukmės laikotarpiu (dėl šios priemonės neturi nukentėti pareigūno išlaikomi asmenys).
III. Ginčo aplinkybės
11. Nagrinėjant šį apeliacinį skundą, skundžiamos nutarties 1–48 punktuose pateiktas ginčo aplinkybes galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.
12. Apeliantė dirba EIVT nuo 2011 m. sausio 1 d. Ji buvo kelis kartus perkelta į kitas pareigas, kol atsižvelgiant į tarnybos interesus 2016 m. lapkričio 16 d. paskirta į PRISM skyrių. 2017 m. sausio 16 d. apeliantė buvo informuota, kad jos neatvykimas į darbą laikomas „neteisėtu“ ir kad ji dar nebuvo pasirodžiusi biure, tada 2017 m. vasario 10 d. ji pasiaiškino vadovams dėl savo neatvykimo į darbą. 2017 m. balandžio 3 d. elektroniniu laišku ji atsiuntė medicininę pažymą norėdama pateisinti nebuvimą darbe 2017 m. kovo 30 bei 31 d. ir 2017 m. balandžio 3 d. 2017 m. balandžio 10 d. elektroniniame laiške apeliantė vadovams pranešė, kad į kompiuterinę personalo valdymo sistemą Sysper buvo netinkamai įvestos jos neatvykimo į darbą dienos (kai kurios iš jų nurodytos kaip būsimos dienos).
13. 2017 m. balandžio 25 ir 26 d. apeliantė elektroniniais laiškais susirašinėjo su skyriaus vadovu dėl to, kad, kaip manė padalinio vadovas, administracija jos buvimą biure laiko neteisėtu neatvykimu į darbą. Skyriaus vadovas, be kita ko, apeliantei nurodė sąlygas, kurios turi būti įvykdytos, kad ją būtų galima laikyti „atvykusia“ į darbą.
14. 2017 m. rugsėjo 12 d. apeliantės skyriaus vadovas nusiuntė jai raštą, kuriame nurodė, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 14 d. apeliantė be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą 85 kalendorines dienas ir už šias dienas mokėtina suma bus išskaičiuota iš jos darbo užmokesčio pagal Tarnybos nuostatų 60 straipsnį.
15. 2017 m. lapkričio 27 d. EIVT ginčijamame sprendime informavo apeliantę, kad jos neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties dienų skaičius buvo patikslintas, t. y. 9 dienos bus pakeistos į kasmetinių atostogų dienas ir iš jos darbo užmokesčio bus išskaičiuota suma, prilygstanti 72 dienų darbo užmokesčiui. 2017 m. gruodžio 7 d. apeliantė buvo informuota apie sumą, kuri nuo 2018 m. vasario mėn. bus išskaičiuojama iš jos darbo užmokesčio.
16. 2018 m. sausio 3 d. apeliantė pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikė skundą dėl ginčijamo sprendimo, o 2018 m. vasario 6 d. Komisijos individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuras (PMO), remdamasis šiuo sprendimu, pradėjo išskaičiuoti sumas iš jos darbo užmokesčio.
17. 2018 m. gegužės 2 d. paskyrimų tarnyba atmetė ieškovės pateiktą skundą(7).
IV. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiama nutartis
18. Ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2018 m. rugpjūčio 2 d., apeliantė šioje byloje prašė, pirma, panaikinti ginčijamą sprendimą ir sprendimą atmesti skundą ir, antra, grąžinti iš jos darbo užmokesčio nepagrįstai išskaičiuotas sumas bei delspinigius.
19. Apeliantė pateikė vienintelį ieškinio pagrindą, kuriame nurodė, kad buvo padaryta daug teisės klaidų, susijusių ir su Tarnybos nuostatų, ir su bendrųjų Sąjungos teisės principų pažeidimu(8). Kaip vieną iš nurodytų teisės klaidų apeliantė paminėjo tai, kad šiais sprendimais pažeisti Tarnybos nuostatų 21, 55 ir 60 straipsniai, nes ji pateikė įrodymų, jog tomis dienomis, kuriomis, kaip buvo nuspręsta, ji neteisėtai neatvyko į darbą, ji buvo EIVT patalpose savo skyriuje.
20. Skundžiama nutartimi Bendrasis Teismas atmetė visą ieškinį kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtiną ir iš dalies akivaizdžiai teisiškai nepagrįstą.
21. Dėl apeliantės argumentų, kad tariamai pažeisti Tarnybos nuostatų 21, 55 ir 60 straipsniai, Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 67 punkte konstatavo, jog jie akivaizdžiai teisiškai nepagrįsti.
22. Siekdamas patikrinti ginčijamo sprendimo ir sprendimo atmesti skundą atitiktį teisės normoms Bendrasis Teismas, remdamasis Tarnybos nuostatų 21, 55 ir 60 straipsnių formuluotėmis, šios nutarties 71 punkte visų pirma išnagrinėjo pagal Tarnybos nuostatų 21 ir 55 straipsnius pareigūnui tenkančias pareigas ir Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytos nuobaudos už pareigūno neteisėtą neatvykimą į darbą pobūdį. Jis nusprendė:
„Iš šių nuostatų teksto matyti, kad, pirma, pareigūnas privalo padėti vadovams ir teikti jiems pasiūlymus, taip pat jis atsakingas už savo pareigų vykdymą (Tarnybos nuostatų 21 straipsnis) ir, antra, jis visą laiką turi būti institucijos žinioje (Tarnybos nuostatų 55 straipsnis). Galiausiai, trečia, Tarnybos nuostatų 60 straipsnyje yra numatyta nuobauda už bet kokį neteisėtą neatvykimą į darbą – tokio neatvykimo dienos išskaičiuojamos iš suinteresuotojo asmens kasmetinių atostogų. Tame pačiame straipsnyje nustatyta, kad jeigu pareigūnas išnaudoja savo kasmetines atostogas, už atitinkamą laikotarpį jam nemokamas darbo užmokestis.“
23. Be to, skundžiamos nutarties 73–78 punktuose Bendrasis Teismas pateikė informacijos, patvirtinančios, kad apeliantė pažeidė pagal Tarnybos nuostatų 21 ir 55 straipsnius jai tenkančias pareigas. Pažymėjęs, kad apeliantė nurodė, jog neketina dirbti padalinyje, į kurį buvo perkelta, ir nenori padėti savo vadovams, vykdyti jai pavestas užduotis ir visą laiką būti EIVT žinioje, Bendrasis Teismas nusprendė, kad ji akivaizdžiai nesilaikė Tarnybos nuostatų 21 ir 55 straipsniuose reikalaujamą sąlygų.
24. Skundžiamos nutarties 79 punkte Bendrasis Teismas padarė tokią išvadą:
„Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad net jeigu būtų nustatyta, jog ieškovė iš tikrųjų buvo EIVT patalpose, kaip ji teigia, vis dėlto ji aiškiai pareiškė, kad neketina dirbti PRISM padalinyje, nes nori susitelkti tik į administracinius klausimus, susijusius su jos perkėlimu, todėl ji akivaizdžiai nesilaikė Tarnybos nuostatų 21 ir 55 straipsniuose reikalaujamą sąlygų. Taigi EIVT negalima kaltinti tuo, kad ji ieškovę laikė nepateisinamai neatvykusia į darbą. Be to, kadangi EIVT nustatytais atvejais ieškovės vadovai nebuvo iš anksto leidę neatvykti į darbą, 72 kalendorinių dienų darbo užmokesčiui prilygstanti suma iš užmokesčio išskaičiuota tik dėl to, kad nesilaikyta Tarnybos nuostatų 60 straipsnyje numatytų reikalavimų (pagal analogiją žr. 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Lebedef / Komisija, T-364/09 P, EU:T:2010:539, 24–26 punktus).“
25. Galiausiai skundžiamos nutarties 80 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad jo išvados nepaneigia tai, jog ieškovė pateikė savo buvimą biure patvirtinančių įrodymų. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad remiantis šiais įrodymais negalima patvirtinti, jog ieškovė padėjo savo vadovams atlikdama jai pavestas užduotis ir visą laiką buvo institucijos žinioje pagal iš Tarnybos nuostatų 21 ir 55 straipsniuose išplaukiančius įpareigojimus.
26. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neteisėtai neatvyko į darbą, todėl išskaita iš jos darbo užmokesčio pagal Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmą pastraipą buvo atlikta pagrįstai.
V. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
27. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį apeliantė pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamos nutarties; šį skundą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. gegužės 7 d.
28. Apeliantė prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą nutartį, priteisti iš EIVT abiejų instancijų teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas ir grąžinti bylą nagrinėti Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl ieškinio.
29. EIVT prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepriimtiną ar bent nepagrįstą, taip pat prašo Teisingumo Teismo priteisti iš apeliantės šioje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
VI. Dėl apeliacinio skundo vienintelio pagrindo penktos dalies tikslinės analizės
30. Primenu, kad Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje bus nagrinėjama tik vienintelio pagrindo penkta dalis, būtent joje pateiktas pirmasis prieštaravimas.
31. Tam, kad būtų galima geriau suprasti šios analizės pagrindą, patikslinu, kad apeliantės pateikto vienintelio pagrindo penktą dalį sudaro du prieštaravimai. Pirmasis prieštaravimas, kuris bus nagrinėjamas šioje išvadoje, yra toks: apeliantė Bendrąjį Teismą kaltina tuo, kad jis neteisingai taikė Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmos pastraipos nuostatas, nes nusprendė, jog pareigūnas laikomas „nepateisinamai neatvykusiu į darbą“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, kai, nors ir būdamas institucijos patalpose, jis nevykdo Tarnybos nuostatų 21 ir 55 straipsniuose nustatytos stropumo pareigos ir pareigos būti institucijos žinioje. Apeliantė teigia, kad nagrinėjamu atveju buvo galima pradėti tik drausminę procedūrą, pagal kurią nenumatyta atlikti išskaitos iš darbo užmokesčio, jei paskiriama nuobauda.
32. Antrasis apeliantės prieštaravimas pateiktas dėl to, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes, nes nusprendė, jog apeliantė nepateisinamai neatvyko į darbą, nors ji fiziškai buvo darbo vietoje.
33. EIVT mano, kad šie argumentai nepagrįsti. Visų pirma ji tvirtina, kad Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo, jog pagal Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmą pastraipą nuobauda skiriama už bet kokį neteisėtą neatvykimą į darbą ir pareigūnas iš tiesų turi būti darbo vietoje, o tai reiškia, kad jis privalo įvykdyti dvi kumuliacines sąlygas, nurodytas Tarnybos nuostatų 21 ir 55 straipsniuose, t. y. padėti savo vadovams vykdydamas jam pavestas užduotis ir šiuo tikslu visą laiką būti institucijos žinioje.
A. Pirminės pastabos
34. Iš pradžių norėčiau patikslinti, kad nagrinėsiu tik pareigūno „neteisėto neatvykimo į darbą“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmą pastraipą, aiškinimą, nors Bendrasis Teismas taip pat rėmėsi pareigūno „nepateisinamo neatvykimo į darbą“ sąvoka.
35. Skundžiamos nutarties 79 punkte Bendrasis Teismas, pirma, nutarė, kad pareigūnas, kuris nesilaiko pagal Tarnybos nuostatų 21 ir 55 straipsnius jam tenkančių profesinių pareigų, gali būti savo vadovų laikomas „nepateisinamai neatvykusiu į darbą“, nors ir yra darbo vietoje. Antra, Bendrasis Teismas pripažino, kad toks neatvykimas į darbą, kai vadovas iš anksto nedavė leidimo neatvykti, iš esmės yra „neteisėtas neatvykimas“, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmą pastraipą, todėl iš darbuotojo darbo užmokesčio galima išskaičiuoti sumą, mokėtiną už tas dienas, kurias darbuotojas nebuvo atvykęs į darbą.
36. Taigi apeliantės situacija visų pirma laikytina „neteisėtu neatvykimu į darbą“, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmą pastraipą, nes jos vadovai šiuo tikslu nebuvo davę išankstinio leidimo, o paskui – „nepateisinamu neatvykimu į darbą“, nes ji neįvykdė savo profesinių pareigų.
37. Vis dėlto abi šios sąvokos susijusios su konkrečia teisine sistema, nustatyta Tarnybos nuostatuose. Sąvoka „neteisėtas neatvykimas į darbą“ numatyta Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje (šios nuostatos pažeidimu remiamasi apeliaciniame skunde), o sąvoka „nepateisinamas neatvykimas į darbą“ įtvirtinta Tarnybos nuostatų 59 straipsnyje, susijusiame su pareigūno atostogomis dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo. Pagal pastarąją nuostatą pareigūnas yra nepateisinamai neatvykęs į darbą, jei per nustatytą terminą nepateikė medicinos pažymos; jei institucijos organizuotas sveikatos patikrinimas neįvyko dėl nuo pareigūno priklausančių priežasčių arba jei iš šio patikrinimo ar nepriklausomo gydytojo atlikto patikrinimo matyti, kad pareigūnas gali eiti savo pareigas. Tokiomis aplinkybėmis, nedarant poveikio galimybei imtis drausminių priemonių, pareigūno nepateisinamo neatvykimo į darbą dienos išskaičiuojamos iš jo kasmetinių atostogų arba, jeigu pareigūnas išnaudojęs atostogas, už tas dienas jam nemokamas darbo užmokestis.
38. Remiantis skundžiama nutartimi negalima nustatyti priežasčių, dėl kurių Bendrasis Teismas daro nuorodą į sąvoką „nepateisinamas neatvykimas į darbą“, – ar jis tai daro dėl to, kad taikomas Tarnybos nuostatų 59 straipsnis (manau, kad tokiu atveju Bendrojo Teismo analizė yra klaidinga ir prieštarauja reikalavimui motyvuoti), ar dėl to, kad skiriasi Tarnybos nuostatų 59 straipsnio versijos anglų ir prancūzų kalbomis. Iš tiesų šio straipsnio versijoje anglų kalba sąvoka „neteisėtas neatvykimas į darbą“ kartais vartojama vietoj sąvokos „nepateisinamas neatvykimas į darbą“, kuri minima versijoje prancūzų kalba(9).
39. Bet kuriuo atveju, kadangi apeliantės prieštaravimai susiję vien su tariamu Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pažeidimu, analizuosiu tik pareigūno „neteisėto neatvykimo į darbą“ sąvokos, nurodytos šiame straipsnyje, aiškinimą.
B. Analizė
40. Dėl toliau nurodytų priežasčių manau, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neteisingai išaiškino Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje Sąjungos teisės aktų leidėjo vartojamą sąvoką „neatvykimas į darbą“; dėl tokio aiškinimo atsiranda gana neįprastų pasekmių, susijusių su šio straipsnio taikymo apimtimi. Iš Bendrojo Teismo pateiktos analizės matyti, kad pareigūnas yra „neteisėtai neatvykęs į darbą“, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmą pastraipą, kai, nors ir būdamas darbo vietoje, nėra gavęs išankstinio savo vadovo leidimo neatlikti darbo arba jį atlikti netinkamai ir taip per darbo laiką nevykdyti jam tenkančių profesinių pareigų. Kitaip tariant, tam, kad pareigūnas nebūtų „neteisėtai neatvykęs į darbą“, jis turėtų ateiti į darbą ir prašyti vadovo leidimo atlikti darbą netinkamai arba jo neatlikti.
41. Kadangi sąvoka „neatvykimas į darbą“ Tarnybos nuostatuose neapibrėžta, jos reikšmė nustatoma remiantis įprasta jos reikšme bendrinėje kalboje ir teisės aktų, kuriuose ji įtvirtinta, struktūra bei tikslais(10).
1. Dėl Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje vartojamų terminų
42. Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad pareigūnas negali neatvykti į darbą be išankstinio tiesioginio vadovo leidimo, išskyrus ligos arba nelaimingų atsitikimų atvejus. Jeigu jis tai padaro, neatvykimas į darbą laikomas neteisėtu ir, nedarant poveikio galimybei imtis drausminių priemonių, neatvykimo dienos išskaičiuojamos iš kasmetinių atostogų arba, jeigu pareigūnas išnaudojęs atostogas, už tas dienas jam nemokamas darbo užmokestis.
43. Pirma, atkreipiu dėmesį į tai, kad Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje vartojama sąvoka „neatvykimas į darbą [nebuvimas darbe]“ visose Tarnybos nuostatų kalbinėse versijose išversta vienodai(11). Skiriasi tik versija vokiečių kalba, nes sąvoka „neatvykimas į darbą“ verčiama terminu „fernbleiben“, kuris suprantamas kaip „buvimas toli“, – tai vaizdingiau apibūdina fizinį atitinkamo asmens atstumą.
44. Bendrinėje kalboje sąvoka „[nebuvimas]“ vartojama kalbant apie tai, kad ko nors nėra ten, kur, kaip tikimasi, jis turėtų būti(12). Pavyzdžiui, tai gali būti iš namų išvykęs žmogus, pamokos nevedantis mokytojas, mokinys, neatvykęs į pamokas ar nedalyvaujantis veikloje, kurioje privalo dalyvauti, arba į teismą neatvykęs asmuo. Teisine prasme nebuvimas apibrėžiamas kaip asmens būsena, kai tas asmuo nebesirodo savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje arba gyvenamojoje vietoje, nepranešęs jokių žinių artimiesiems, ir nežinoma, kas jam atsitiko(13). Asmens nebuvimas lemia konkrečios teisinės sistemos taikymą, pagal kurią ginamos nesančio asmens teisės ir kuri susijusi su tuo, kad „teisės požiūriu nesantis asmuo nėra nei miręs, nei gyvas“(14). Visų pirma daroma prielaida, kad nesantis asmuo yra gyvas, o paskui preziumuojama, kad jis miręs(15). Taigi praktiškai asmens nebuvimas gali reikšti tik tai, kai jo nėra fiziškai. Be to, iš Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje vartojamos formuluotės „išskyrus ligos arba nelaimingų atsitikimų atvejus“ aiškiai matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino nurodyti atvejus, kai pareigūnas fiziškai nebūna darbo vietoje dėl to, kad neteko darbingumo (kartais jis jo netenka iš karto)(16).
45. Antra, atkreipiu dėmesį į tai, kad Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje minimas tik pareigūno „neatvykimas į darbą“, nepateikiant jokio kito patikslinimo ar nuorodos dėl pareigūno elgesio, kompetencijos ar efektyvumo per darbo laiką.
46. Be to, pareigūnas laikomas „neteisėtai neatvykusiu į darbą“ tik dėl to, kad negavo išankstinio tiesioginio vadovo leidimo neatvykti. Nenurodyta, kad pareigūnas per darbo laiką turi būti neįvykdęs savo profesinių pareigų, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 21 ir 55 straipsnius.
47. Šiuo klausimu pažymiu, kad Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytų priemonių pobūdis neatitinka Tarnybos nuostatų IX priedo 9 straipsnyje nustatytų drausminių nuobaudų tikslo ir paskirties. Sąjungos teisės aktų leidėjas išsamiai nurodė priemones, taikomas neteisėtai į darbą neatvykusiam pareigūnui. Atostogų dienų išskaičiavimas arba, jeigu pareigūnas išnaudojo atostogų dienas, darbo užmokesčio nemokėjimas už atitinkamą laikotarpį yra priemonės, kuriomis, atsižvelgiant į jų pobūdį ir poveikį, siekiama kompensuoti pareigūno fizinį neatvykimą į darbą, o ne kaltinti ar bausti jį dėl netinkamo elgesio, nekompetencijos ar nebuvimo institucijos žinioje per darbo laiką. Kaip 1998 m. liepos 8 d. Sprendime Aquilino / Taryba(17) pažymėjo Bendrasis Teismas, šiuo atveju siekiama iš pareigūno darbo užmokesčio išieškoti su pareigūno neatvykimu į darbą susijusį „piniginį ekvivalentą“(18).
48. Be to, Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje vartojama formuluotė „nepažeidžiant jokių drausminių priemonių [nedarant poveikio drausminėms priemonėms]“ labai aiškiai rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą nepainioti Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytų taisyklių taikymo su Tarnybos nuostatų 86 straipsnyje nurodytos drausminės procedūros įgyvendinimu. Taigi tai, kad priimtos Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytos priemonės, kuriomis siekiama neteisėtą pareigūno neatvykimą į darbą kompensuoti veidrodiniu principu išskaičiuojant neatvykimo dienas iš jo kasmetinių atostogų arba, jeigu pareigūnas išnaudojęs atostogas, jam nemokant darbo užmokesčio už tas dienas, nereiškia, kad negalima pradėti drausminės procedūros ir skirti drausminių nuobaudų, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 86 straipsnį ir IX priedą, jei tai pateisinama remiantis ne tik pareigūno neatvykimu į darbą, bet ir jo elgesiu.
49. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad skundžiamos nutarties 79 punkte pateiktas Bendrojo Teismo aiškinimas, susijęs su Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmos pastraipos apimtimi, konkrečiai kalbant, su pareigūno „neatvykimo į darbą“ sąvoka, visiškai nepagrįstas šios pastraipos nuostatomis.
50. Laikausi nuomonės, kad nuostatų, kurių dalis yra Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirma pastraipa, struktūra ir tikslai, taip pat tekstas patvirtina, jog pareigūno neatvykimas į darbą turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į jo fizinį buvimą darbo vietoje, o ne į jo kompetenciją, efektyvumą ir elgesį darbo metu.
2. Dėl Tarnybos nuostatų struktūros ir tikslų
51. Tarnybos nuostatų 60 straipsnis yra IV antraštinėje dalyje „Pareigūnų darbo sąlygos“.
52. Šią antraštinę dalį sudaro trys skyriai. 1 skyrius pavadintas „Darbo valandos“, 2 skyrius – „Atostogos“, o 3 skyrius – „Valstybinės šventės“. Taigi Tarnybos nuostatuose aiškiai atskiriamas 1 skyriuje nurodytas pareigūno darbo laikas, kai jis yra darbo vietoje ir darbo metu, ir laikas, kai pareigūno nėra darbo vietoje dėl atostogų, suteiktų pagal 2 skyrių, arba dėl 3 skyriuje nurodytų valstybinių švenčių.
53. Tarnybos nuostatų 60 straipsnis yra 2 skyriuje, kuriame reglamentuojamos „atostogos“(19).
54. Pirmesniuose Tarnybos nuostatų straipsniuose, t. y. 57–59 straipsniuose, nustatytos įvairių rūšių atostogos, kurias pareigūnai turi teisę gauti vykdydami savo darbo sutartis. Visos jos susijusios su atvejais, kai pareigūnas nedirba ir jo fiziškai nėra darbo vietoje. Taigi Tarnybos nuostatų 57 straipsnyje nurodytos kasmetinės atostogos skirtos tam, kad pareigūnai galėtų veiksmingai pailsėti, atsipalaiduoti ir praleisti laisvalaikį(20). Tarnybos nuostatų 58 straipsnyje numatytomis motinystės atostogomis siekiama užtikrinti pareigūnės apsaugą per nėštumą ir po gimdymo, kad nesusikauptų krūvis, tenkantis dėl tuo pačiu metu vykdomos profesinės veiklos(21). Tarnybos nuostatų 59 straipsnyje numatytos atostogos dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo taip pat reiškia, kad užtikrinamas laikotarpis, per kurį darbuotojas neturi fiziškai būti darbo vietoje, kad pasveiktų po ligos ar nelaimingo atsitikimo, dėl kurio jis tapo nedarbingas(22).
55. Tarnybos nuostatų 60 straipsnis pateiktas po šių nuostatų.
56. Reikalaujant, kad pareigūnai, norėdami neatvykti į darbo vietą, gautų tiesioginio vadovo leidimą (išskyrus ligos ar nelaimingo atsitikimo atvejus), šiuo straipsniu siekiama suderinti pareigūnų neatvykimą į darbą su jų tarnybos reikalavimais ir prireikus su bendros sveikatos draudimo sistemos taisyklių laikymosi reikalavimais.
57. Atsižvelgdamas į šio straipsnio tikslą ir vietą 2 skyriuje (tai yra paskutinė nuostata) manau, kad jame numatyta taisyklė ir priemonės turi būti taikomos tuo atveju, kai pareigūnas nėra darbo vietoje arba jis priverstas ten nebūti. Taigi jame numatytos priemonės taikomos tik dėl to, kad pareigūnas neteisėtai neatvyko į darbą. Kadangi neatvykimo į darbą laikotarpis skaičiuojamas dienomis arba pusdieniais, Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta priemonė įgyvendinama atitinkamą dienų arba pusdienių skaičių išskaičiuojant iš likusių kasmetinių atostogų arba prireikus iš darbo užmokesčio.
58. Vadinasi, tokios sistemos paskirtis nėra reglamentuoti faktinį ir realų pareigūno elgesį ar darbą per „darbo laiką“ ir bausti už juos.
59. Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, susijusios su 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų(23) (ši jurisprudencija taikytina institucijoms(24)), matyti, kad sąvokos „darbo laikas“ ir „poilsio laikas“ yra visiškai priešingos(25). Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, sąvoka „darbo laikas“ apibrėžta kaip bet kuris laikotarpis, per kurį darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką(26).
60. Dėl Sąjungos viešosios tarnybos primenu, kad akivaizdu, jog Tarnybos nuostatų 21 straipsnis yra Tarnybos nuostatų II antraštinėje dalyje, susijusioje su „pareigūnų teisėmis ir pareigomis“ vykdant darbo sutartį; jame nustatyta, kad pareigūnai privalo padėti ir teikti pasiūlymus savo vadovams, taip pat vykdyti jiems pavestas pareigas. Dėl Tarnybos nuostatų 55 straipsnio pažymėtina, kad jis yra Tarnybos nuostatų IV antraštinėje dalyje, susijusioje su pareigūnų darbo sąlygomis, konkrečiai kalbant, 1 skyriuje „Darbo valandos“. Šiame straipsnyje apibrėžta pareigūno pareigos būti institucijos žinioje tuo laikotarpiu, kai jis vykdo veiklą ir eina pareigas, atsižvelgiant į savaitės darbo laiką, apimtis. Iš jurisprudencijos matyti, kad sąvoka „būti žinioje“, kaip ji suprantama pagal Tarnybos nuostatų 55 straipsnį, reiškia, kad asmuo fiziškai laikinai yra pasiekiamas institucijai(27).
61. Pareigūnui, kuris per „darbo laiką“ nevykdo tokių profesinių pareigų, nes neatlieka jam pavestų užduočių pagal Tarnybos nuostatų 21 ir 55 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus, taikoma ne Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta sistema, o šių nuostatų 86 straipsnyje nurodyta drausminė procedūra.
62. Tai dvi atskiros sistemos, įgyvendinamos remiantis konkrečiais pagrindais ir patvirtinant priemones bei prireikus sankcijas, kurių pobūdis ir poveikis akivaizdžiai skiriasi.
63. Primenu, kad drausminė procedūra pradedama pagal Tarnybos nuostatų IX priede nustatytas konkrečias taisykles, kuriose pareigūnui numatytos procedūrinės garantijos. Be to, atkreipiu dėmesį į tai, kad išskaita iš pareigūno darbo užmokesčio nėra viena iš drausminių nuobaudų, Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytų šio priedo 9 straipsnyje. Iš tiesų, kitaip nei tuo atveju, kai pareigūnas kaltinamas neteisėtu neatvykimu į darbą, neįmanoma įvertinti, kokiu mastu galėjo būti nesilaikoma profesinių pareigų, todėl drausminė nuobauda nustatoma atsižvelgiant į Tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnyje aiškiai nurodytus kriterijus, visų pirma į pareigų nesilaikymo pobūdį ir sunkumą.
64. Taigi manau, kad pripažinimas, jog darbo vietoje esantis pareigūnas, kuris netinkamai atlieka užduotis ar net pažeidžia pavaldumo ryšius, yra „neteisėtai neatvykęs į darbą“, todėl gali būti atlikta išskaita iš jo darbo užmokesčio ar išskaičiuotos tam tikros atostogų dienos, vertintinas kaip drausminės procedūros nesilaikymas. Šis neteisingas pripažinimas, kad asmuo „neteisėtai neatvyko į darbą“, reiškia, jog pareigūnui skiriama Tarnybos nuostatuose nenumatyta piniginė nuobauda, nesuteikiant jam galimybės pasinaudoti tinkamos drausminės procedūros garantijomis.
65. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes laikausi nuomonės, kad Bendrasis Teismas skundžiamoje nutartyje padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad EIVT galėjo laikyti apeliantę neteisėtai neatvykusia į darbą (kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirmą pastraipą) dėl to, kad ji nesilaikė pagal Tarnybos nuostatų 21 ir 55 straipsnius jai tenkančių profesinių pareigų, ir atlikti išskaitą iš jos darbo užmokesčio.
66. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad vienintelio pagrindo penktoje dalyje pateiktas pirmasis prieštaravimas yra pagrįstas.
VII. Išvada
67. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad WV paduoto apeliacinio skundo vienintelio pagrindo penktoje dalyje pateiktas pirmasis prieštaravimas yra pagrįstas.