Byla C‑196/15

Granarolo SpA

prieš

Ambrosi Emmi France SA

(cour d’appel de Paris prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – 5 straipsnio 1 ir 3 punktai – Jurisdikciją turintis teismas – Sąvokos „byla dėl sutarties“ ir „byla dėl delikto“ – Staigus ilgamečių verslo santykių nutraukimas – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Sąvokos „prekių pirkimas–pardavimas“ ir „paslaugų teikimas““

Santrauka – 2016 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1.        Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas – Reglamentas Nr. 44/2001 – Specialioji jurisdikcija – Jurisdikcija delikto arba kvazidelikto bylose – Sąvoka – Ieškinys, kuriuo prašoma atlyginti žalą, patirtą staiga nutraukus ilgamečius verslo santykius – Neįtraukimas – Sąlyga – Savaime susiklostę sutartiniai santykiai – Nacionalinio teismo vertinimas – Vertinimo kriterijai

(Tarybos reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas)

2.        Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas – Reglamentas Nr. 44/2001 – Specialioji jurisdikcija – 5 straipsnio 1 punkto b papunktis – Ilgamečiai verslo santykiai – Galimybė juos kvalifikuoti prekių pirkimo–pardavimo sutartimi arba paslaugų teikimo sutartimi pagal šios sutarties pagrindinę prievolę – Nacionalinio teismo vertinimas

(Tarybos reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktis)

1.        Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad toks ieškinys, kuriuo prašoma atlyginti žalą, patirtą staiga nutraukus ilgamečius verslo santykius, nelaikomas byla dėl delikto ar kvazidelikto, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, jeigu egzistuoja savaime susiklostę sutartiniai šalių santykiai, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neatsižvelgdamas į šio ieškinio kvalifikavimą pagal nacionalinę teisę. Įrodymas, kuriuo siekiama nustatyti tokių savaime susiklosčiusių sutartinių santykių egzistavimą, turi būti grindžiamas nuoseklių aplinkybių visuma, tarp kurių, be kita ko, gali būti ilgamečiai verslo santykiai, šalių sąžiningumas, sandorių teisėtumas ir jų raida bėgant laikui, vertinama pagal kiekį ir vertę, galimi susitarimai dėl taikomos kainos ir (arba) suteikiamų nuolaidų bei šalių susirašinėjimas.

(žr. 22, 25, 26, 28 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 1 punkto b papunktį reikia aiškinti taip, kad tokie ilgamečiai verslo santykiai turi būti kvalifikuojami kaip „prekių pirkimo–pardavimo sutartis“, jeigu pagrindinė nagrinėjamos sutarties prievolė yra prekių tiekimas, arba kaip „paslaugų teikimo sutartis“, jeigu pagrindinė prievolė yra paslaugų teikimas, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Pirmuoju šių atveju kaip prekių pirkimo–pardavimo sutartis gali būti kvalifikuojami ilgamečiai dviejų ūkio subjektų verslo santykiai, jeigu šie santykiai apima tik paeiliui sudaromus susitarimus, kurių kiekvieno tikslas – pristatyti ir atsiimti prekes. Kita vertus, jis neatitinka tipinės distribucijos sutarties, pagal kurią dviejų ūkio subjektų sudarytu pagrindų susitarimu įsipareigojama ateityje tiekti prekes ir teikti paslaugas, struktūros.

Antruoju atveju dėl kvalifikavimo kaip paslaugų teikimo sutarties paslaugų sąvoka, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, reiškia mažiausiai tai, kad jas teikianti šalis atlieka tam tikrą veiklą už atlyginimą. Dėl pirmojo šiame apibrėžime nurodyto kriterijaus, t. y. veiklos buvimo, sutarties, pagal kurią viena iš šalių įsipareigoja platinti kitos šalies produktus, atveju jis pasireiškia pagrindine paslauga, teikiama šalies, kuri, užtikrindama tokią distribuciją, prisideda prie atitinkamų prekių platinimo plėtros, be kita ko, dėl to, ką nustatyti yra kompetentingas nacionalinis teismas, kad distributorius gali klientams pasiūlyti paslaugas ir pranašumus, kurių negali pasiūlyti paprastas perpardavėjas, todėl tiekėjo prekių atžvilgiu gali užimti didesnę vietos rinkos dalį. Antrasis kriterijus, t. y. atlyginimas, gaunamas už veiklą, neturi būti suprantamas siaurai, kaip pinigų sumos pervedimas. Šiuo klausimu būtent reikia atsižvelgti į tai, kad paprastai distribucijos sutarties pagrindas yra tiekėjo distributorių pasirinkimas, dėl kurio distributoriams gali būti suteiktas konkurencinis pranašumas, nes jie vieninteliai turės teisę parduoti tiekėjo prekes tam tikroje teritorijoje arba šia teise galės pasinaudoti tik ribotas distributorių skaičius. Be to, dažnai distribucijos sutartyje numatyta pagalba distributoriams – galimybė pasinaudoti reklamos medžiaga, žinių perdavimas organizuojant mokymus arba apmokėjimo lengvatos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo patikrinti šių elementų buvimą.

(žr. 35, 37–41, 44 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)