GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2018 m. gegužės 29 d.(1)
Byla C-684/16
Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften eV
prieš
Tetsuji Shimizu
(Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Darbo laiko organizavimas – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – Direktyva 2003/88/EB – 7 straipsnio 2 dalis – Piniginė kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams – Teisės į šią kompensaciją praradimas, jei darbuotojas nepateikia prašymo suteikti jam mokamas kasmetines atostogas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 31 straipsnio 2 dalis – Pareiga nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę – Galimybė tiesiogiai remtis Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi privačių asmenų ginče – Pareiga netaikyti nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios Sąjungos teisei“
1. Pašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų(2) 7 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos(3) 31 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.
2. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Tetsuji Shimizu ir jo buvusios darbdavės Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften eV (toliau – Max-Planck) ginčą dėl pastarosios atsisakymo išmokėti T. Shimizu piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams.
3. Ši byla, kaip ir byla Kreuziger, kurioje taip pat pateikiu savo išvadą (C‑619/16, EU:C:2018:339), suteikia Teisingumo Teismui galimybę patikslinti sąlygas, kuriomis darbuotojas, pasibaigus jo darbo santykiams, gali reikalauti išmokėti tokią kompensaciją, remdamasis Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalimi.
4. Šioje išvadoje išdėstysiu priežastis, dėl kurių manau, jog Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją suteikiama teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jei darbuotojas neturėjo galimybės pasinaudoti visomis mokamomis kasmetinėmis atostogomis, į kurias turėjo teisę šių santykių metu.
5. Taip pat paaiškinsiu, kodėl manau, kad ta pati nuostata turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad darbuotojas praranda teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jei šis darbuotojas darbo santykių metu nebuvo pateikęs prašymo suteikti šias atostogas, ir nereikalaujama prieš tai patikrinti, ar šio darbuotojo darbdavys buvo faktiškai suteikęs jam galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas.
6. Paskui nurodysiu, kad, kai nacionalinis teismas nagrinėja ginčą dėl darbuotojo teisės gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jis turi patikrinti, ar darbdavys pateikė įrodymų, jog ėmėsi tinkamų priemonių, kad šių darbo santykių metu užtikrintų šiam darbuotojui galimybę faktiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. Jei darbdavys įrodo, kad elgėsi deramai rūpestingai ir kad, nepaisant priemonių, kurių ėmėsi, darbuotojas savo noru ir žinodamas apie pasekmes atsisakė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, nors darbo santykių metu turėjo galimybę tai padaryti, šis darbuotojas Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies pagrindu negali reikalauti, kad jam būtų išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams.
7. Galiausiai patikslinsiu, jog tuo atveju, kai nagrinėjant privačių asmenų ginčą paaiškėja, kad pagal nacionalinės teisės nuostatas darbuotojui neleidžiama gauti piniginės kompensacijos už mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, tačiau pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį jis turi teisę į šią kompensaciją, bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas privalo patikrinti, ar jis gali aiškinti nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šią nuostatą, ir, jeigu jis negali to daryti, – pagal savo kompetenciją užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, išplaukiančią iš Chartijos 31 straipsnio 2 dalies, ir garantuoti visišką šio straipsnio veiksmingumą, prireikus netaikydamas nė vienos jam prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
8. Direktyvos 2003/88 4 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Tikslo pagerinti darbuotojų saugą, higieną ir sveikatą darbe neturėtų būti siekiama vien dėl ekonominių priežasčių.“
9. Šios direktyvos 7 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.
2. Minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai.“
10. Minėtos direktyvos 17 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės gali nukrypti nuo kai kurių iš jos nuostatų. Tačiau neleidžiama nukrypti nuo šios direktyvos 7 straipsnio.
11. Pagal 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo(4) 5 straipsnio 1 dalį:
„Darbdavio pareiga – užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais.“
B. Vokietijos teisė
12. 1963 m. sausio 8 d. Bundesurlaubsgesetz (Federalinis atostogų įstatymas)(5) (2002 m. gegužės 7 d. redakcija(6)) 7 straipsnyje „Atostogų laikas, perkėlimas ir kompensavimas“ numatyta:
„1. Nustatant atostogų laiką turi būti atsižvelgiama į darbuotojo pageidavimus šiuo klausimu, nebent tai prieštarautų neatidėliotiniems darbo organizavimo poreikiams arba kitų darbuotojų, kuriems dėl socialinių priežasčių teiktina pirmenybė, pageidavimams. Atostogas privaloma suteikti, jei darbuotojas prašo jų po ligos prevencijos ar medicininės reabilitacijos priemonių.
2. Turi būti suteikiamos nenutrūkstamos atostogos, nebent dėl neatidėliotinų darbo organizavimo poreikių arba darbuotojo asmeninių priežasčių atostogas reikia skaidyti dalimis. Jei dėl šių priežasčių nėra galimybės suteikti nenutrūkstamų atostogų, o darbuotojas turi teisę į ilgesnes kaip dvylikos darbo dienų trukmės atostogas, viena atostogų dalis turi būti ne trumpesnė kaip dvylika darbo dienų iš eilės.
3. Atostogos turi būti suteikiamos ir jomis turi būti pasinaudojama einamaisiais kalendoriniais metais. Atostogų perkėlimas į kitus kalendorinius metus leidžiamas tik tuo atveju, kai tai pateisinama neatidėliotinomis darbo organizavimo arba darbuotojo asmeninėmis priežastimis. <…>
4. Jeigu dėl darbo santykių pabaigos visų ar dalies atostogų nebegalima suteikti, už jas turi būti sumokėta kompensacija.“
13. Tarifvertrag für den öffentlichen Dienst (viešojo sektoriaus kolektyvinė sutartis) 26 straipsnio „Kasmetinės atostogos“ 1 dalyje nustatyta:
„<…> Kasmetinės mokamos atostogos suteikiamos einamaisiais kalendoriniais metais ir gali būti panaudojamos dalimis. <…>“
II. Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai
14. T. Shimizu buvo įdarbintas Max-Planck pagal kelias terminuotas darbo sutartis nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šalių darbo santykiai buvo reglamentuojami BUrlG nuostatomis ir viešojo sektoriaus kolektyvine sutartimi.
15. 2013 m. spalio 23 d. raštu Max-Planck pasiūlė M. Shimizu pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis iki darbo santykių pabaigos, tačiau nenustatė jam atostogų laiko savo iniciatyva ir vienašališkai. M. Shimizu išnaudojo dvi kasmetinių atostogų dienas, atitinkamai – 2013 m. lapkričio 15 d. ir gruodžio 2 d.
16. 2013 m. gruodžio 23 d. raštu jis pareikalavo iš Max-Planck 11 979,26 EUR kompensacijos už 51 nepanaudotą kasmetinių atostogų dieną už 2012 ir 2013 m., tačiau šis reikalavimas nebuvo tenkintas ir T. Shimizu pareiškė ieškinį, siekdamas, kad Max-Planck būtų įpareigota išmokėti šią kompensaciją.
17. Po to, kai šis ieškinys buvo tenkintas tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje, Max-Planck padavė kasacinį skundą Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
18. Tas teismas nurodo, kad taikant BUrlG 7 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį T. Shimizu teisė į mokamas kasmetines atostogas už 2012 ir 2013 m. išnyko. Iš esmės suinteresuotasis asmuo nepasinaudojo minėtomis atostogomis tais metais, už kuriuos jos suteikiamos, ir neatrodo, kad nagrinėjamu atveju buvo neatidėliotinų darbo organizavimo arba darbuotojo asmeninių priežasčių, kaip jos suprantamos pagal BUrlG 7 straipsnio 3 dalies antrą sakinį, kurios pateisintų tai, kad nebuvo pasinaudota atostogomis arba kad darbdavys būtų kaip nors sutrukdęs suinteresuotajam asmeniui pasinaudoti šiomis atostogomis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, BUrlG 7 straipsnis negali būti aiškinamas ir taip, kad darbdavys įpareigojamas vienašališkai nustatyti kasmetinių atostogų datą ir įpareigoti darbuotoją jomis pasinaudoti. Taigi, išnykus T. Shimizu teisei į mokamas kasmetines atostogas, ta pati teisė negali virsti teise į piniginę kompensaciją pagal BUrlG 7 straipsnio 4 dalį.
19. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija neleidžia aiškiai nustatyti, ar nacionalinės teisės nuostatos, kurios turi tokį poveikį, kaip apibūdintas ankstesniame šios išvados punkte, atitinka Direktyvos 2003/88 7 straipsnį ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalį, o doktrinoje šiuo klausimu nėra vieningos nuomonės.
20. Taip pat šis teismas nurodo, kad Max-Planck – tai privatinės teisės reglamentuojama pelno nesiekianti organizacija, kuri, tiesa, didžiąja dalimi yra finansuojama iš valstybės lėšų, bet vis dėlto neturi išimtinių įgaliojimų, palyginti su privačių asmenų santykiams taikytinomis taisyklėmis, todėl remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija(7) turi būti laikoma privačiu subjektu. Tačiau šiuo klausimu Teisingumo Teismas dar nėra patikslinęs, ar pripažįstamas Direktyvos 2003/88 7 straipsnio ar Chartijos 31 straipsnio 2 dalies tiesioginis horizontalus veikimas.
21. Šiomis aplinkybėmis Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal [Direktyvos 2003/88] 7 straipsnio 1 dalį arba [Chartijos] 31 straipsnio 2 dalį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai [BUrlG] 7 straipsnis, kuriame numatyta tokia teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarka, pagal kurią darbuotojas turi pateikti prašymą dėl atostogų ir nurodyti pageidaujamą atostogų laikotarpį, kad pasibaigus referenciniam laikotarpiui neprarastų atostogų be kompensacijos, o darbdavys neįpareigojamas vienašališkai ir privalomai nustatyti darbuotojui atostogų laiko per referencinį laikotarpį?
2. Jei į pirmąjį klausimą bus atsakyta teigiamai:
Ar tas pats taikoma ir tuo atveju, jei darbo santykiai saistė privačius asmenis?“
III. Analizė
22. Savo pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad darbuotojas praranda teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jei šis darbuotojas darbo santykių metu nebuvo pateikęs prašymo suteikti šias atostogas.
23. Antrasis prejudicinis klausimas savo ruožtu yra susijęs su galimybe taikyti Sąjungos teisę byloje tarp privačių asmenų tam, kad būtų netaikomos tokios nacionalinės nuostatos, kurios laikytinos prieštaraujančiomis šiai teisei.
24. Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, svarbu priminti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies, nuo kurios pagal šią direktyvą neleidžiama nukrypti, kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas. Kaip ne vieną kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, „[š]i teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti laikoma ypatingą svarbą turinčiu Sąjungos socialinės teisės principu, kurį kompetentingos nacionalinės institucijos gali įgyvendinti tik laikydamosi pačioje Direktyvoje 2003/88 aiškiai nustatytų ribų“(8).
25. Be to, iš Direktyvos 2003/88 nuostatų ir iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad „nors valstybės narės turi savo vidaus teisės aktuose apibrėžti naudojimosi teise į mokamas kasmetines atostogas sąlygas ir jos įgyvendinimą, jos negali nustatyti jokių tiesiogiai iš šios direktyvos išplaukiančios teisės atsiradimo sąlygų“(9).
26. Teisingumo Teismas jau turėjo kelias galimybes pareikšti nuomonę dėl klausimų, ar darbuotojas, kuris iki savo darbo santykių pabaigos negalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių – ar tai būtų dėl ligos(10), ar dėl to, kad darbdavys atsisakė sumokėti už šias atostogas(11) – turi į jas teisę.
27. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra įtvirtinęs taisyklę, pagal kurią „Direktyva 2003/88 valstybėms narėms neleidžia nenumatyti teisės į mokamas kasmetines atostogas arba numatyti, kad darbuotojas, kuriam sudarytos kliūtys tokia teise pasinaudoti, ją praranda pasibaigus referenciniam laikotarpiui ir (arba) nacionalinėje teisėje nustatytam perkėlimo laikotarpiui“(12).
28. Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad „darbuotojas, kuris dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių negali iki baigiantis darbo santykiams pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį turi teisę į tam tikrą piniginę kompensaciją. Ši kompensacija turi būti apskaičiuota taip, kad šio darbuotojo situacija prilygtų situacijai, kurioje jis būtų, jeigu šia teise būtų pasinaudojęs iki baigiantis darbo santykiams“(13).
29. Teisingumo Teismo teigimu, Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtina būtent tokia taisyklė, kad „įgyta teisė į mokamas kasmetines atostogas negali būti prarandama pasibaigus darbo metams, už kuriuos suteikiamos atostogos, ir (arba) nacionalinėje teisėje nustatytam perkėlimo laikotarpiui, kai darbuotojas negalėjo panaudoti savo atostogų“(14).
30. Šią taisyklę pagrindžia mintis, kad nors valstybės narės gali numatyti naudojimosi teise į mokamas kasmetines atostogas sąlygas, įskaitant net šios teisės praradimą pasibaigus referenciniam ar perkėlimo laikotarpiui, vis dėlto reikalaujama, kad teisę į mokamas kasmetines atostogas praradusiam darbuotojui faktiškai būtų suteikta galimybė pasinaudoti jam šia direktyva suteikiama teise(15).
31. Iš nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų, kaip jas aiškina kai kurie nacionaliniai teismai, atrodo, išplaukia, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti laikoma išnykusia pasibaigus referenciniam laikotarpiui, jei per šį laikotarpį darbuotojas nebuvo pateikęs prašymo suteikti šias atostogas. Išnykus šiai teisei į mokamas kasmetines atostogas, kurių suteikti darbuotojas neprašė, prarandama teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams.
32. Man atrodo, kad taip aiškinamos nacionalinės teisės nuostatos prieštarauja Direktyvos 2003/88 7 straipsniui, nes pagal jas automatiškai daroma išvada, kad jei darbuotojas per referencinį laikotarpį nebuvo pateikęs prašymo suteikti jam atostogas, pasibaigus šiam laikotarpiui teisė į jas prarandama ir nereikalaujama prieš tai patikrinti, ar šiam darbuotojui buvo faktiškai suteikta galimybė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, kaip reikalaujama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją.
33. Vis dėlto atsižvelgiant į tikslą, kuris pagal Direktyvą 2003/88 pripažįstamas teisei į mokamas kasmetines atostogas, t. y. tikslą sudaryti darbuotojui sąlygas gerai pailsėti, kad būtų užtikrinta veiksminga darbuotojo sauga ir sveikatos apsauga, darbdavys turi imtis tinkamų priemonių, kad suteiktų darbuotojui galimybę faktiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, o jei tai ginčijama – įrodyti, kad ėmėsi tokių priemonių.
34. Šiuo klausimu primintina, kad Direktyva 2003/88 „įtvirtina taisyklę, kad darbuotojas paprastai turi turėti galimybę gerai pailsėti siekiant užtikrinti veiksmingą darbuotojo saugą ir sveikatos apsaugą“(16). Teise į mokamas kasmetines atostogas „darbuotojui siekiama sudaryti galimybių pailsėti, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui“(17).
35. Darbdavys turi ypatingą pareigą, kad darbuotojai, kuriems jis vadovauja, faktiškai pasinaudotų teise į mokamas kasmetines atostogas.
36. Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, „darbuotojas turi būti laikomas silpnesniąja darbo santykių grandimi [šalimi], todėl būtina užkirsti kelią tam, kad darbdavys turėtų galimybę apriboti jo teises“(18). Iš tiesų, Teisingumo Teismo teigimu, „atsižvelgiant į šią silpnos grandies [šalies] situaciją toks darbuotojas gali būti atgrasomas eksplicitiškai remtis savo teisėmis darbdavio atžvilgiu, nes jam reikalaujant šių teisių darbdavys gali imtis priemonių, kurios gali turėti neigiamą poveikį šio darbuotojo darbo santykiams“(19). Todėl „bet koks darbdavio veikimas ar neveikimas, dėl kurio darbuotojas gali būti atgrasomas pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, prieštarauja ir teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslui“(20).
37. Atsižvelgiant į šią darbo santykiams būdingą šalių nelygybę, darbdavys turi imtis tinkamų priemonių, kad suteiktų darbuotojams galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. Be to, nurodydamas, kad „darbdavys, kuris nesuteikė darbuotojui galimybės pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, turi atsakyti už pasekmes“(21), Teisingumo Teismas, atrodo, pabrėžė, jog darbdaviui yra nustatyta pareiga užtikrinti, kad darbuotojai faktiškai pasinaudotų atostogomis.
38. Tokios pareigos buvimą patvirtina Direktyva 89/391, kuri išlieka taikytina, kaip nurodyta Direktyvos 2003/88 3 konstatuojamoje dalyje ir 1 straipsnio 4 dalyje(22). Iš tiesų Direktyvos 89/391 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[d]arbdavio pareiga – užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais“. Be to, šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[a]tsižvelgdamas į atsakomybės sritis, darbdavys imasi priemonių, būtinų darbuotojų saugai ir sveikatai apsaugoti“.
39. Taigi, siekiant išaiškinti Direktyvos 2003/88 7 straipsnį reikia atsižvelgti į pagal Direktyvą 89/391 darbdaviams nustatytą pareigą.
40. Be to, pažymiu, jog per posėdį Vokietijos Federacinė Respublika sutiko, kad remiantis rūpestingumo principu darbdavys apskritai privalo rūpintis darbuotojų gerove ir kad ši rūpestingumo pareiga taip pat reiškia, jog būtina suteikti darbuotojui galimybę pasinaudoti teisėmis.
41. Darbo laiko organizavimo srityje ši pareiga turi būti įgyvendinama darbdaviui imantis konkrečių organizavimo priemonių, leidžiančių darbuotojams pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, ir tiksliai bei laiku informuojant darbuotojus, kad faktiškai nepasinaudoję atostogomis jie rizikuoja prarasti teisę į šias atostogas pasibaigus referenciniam laikotarpiui ar leidžiamam perkėlimo laikotarpiui. Darbdavys taip pat turi informuoti darbuotojus, kad jei darbo santykių metu jie nepasinaudoja atostogomis, nors faktiškai turi tokią galimybę, jie negalės remtis teise į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams. Tačiau darbdaviui nustatyta pareiga nėra tokio masto, kad „darbdavys <…> privalėtų savo darbuotojus versti faktiškai pasinaudoti teise į poilsio laiką“(23). Taikant šią išlygą, darbdaviui nustatyta pareiga, manau, turėtų nulemti įrodinėjimo tvarką – ginčo atveju būtent darbdavys turi įrodyti, kad ėmėsi tinkamų priemonių, kad užtikrintų darbuotojui galimybę faktiškai pasinaudoti šia teise.
42. Atsižvelgiant į darbdaviui nustatytą pareigą faktiškai suteikti savo darbuotojams galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, nacionalinės teisės aktai ar praktika, pagal kuriuos atsakomybė už šios teisės įgyvendinimą priskiriama tik darbuotojams, ir nereikalaujama prieš tai patikrinti, ar šis darbdavys laikėsi savo pareigos, prieštarauja Direktyvos 2003/88 7 straipsniui. Iš tiesų, jei būtų pripažinta, kad pagal nacionalinės teisės aktus ar praktiką gali būti numatytas darbuotojo teisės į mokamas kasmetines atostogas išnykimas, kai darbuotojas faktiškai neturėjo galimybės pasinaudoti šia teise, tai pažeistų socialinės teisės, kuri pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį suteikiama kiekvienam darbuotojui, esmę(24). Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog tai, kad darbuotojas per referencinį laikotarpį nebuvo pateikęs prašymo, siekdamas pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, negali ipso facto nulemti šios teisės praradimo pasibaigus šiam laikotarpiui ir atitinkamai – teisės į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams praradimo. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, atrodo, neteikiama jokios reikšmės tam, ar darbuotojas prašė suteikti mokamas kasmetines atostogas(25).
43. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į tikslą, kuris pagal Direktyvą 2003/88 pripažįstamas teisei į mokamas kasmetines atostogas, turi patikrinti, ar darbdavys pateikė įrodymų, jog ėmėsi tinkamų priemonių, kad užtikrintų darbuotojui galimybę faktiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, ir šiuo atžvilgiu įvykdė jam tenkančią rūpestingumo pareigą. Jei darbdavys įrodo, kad elgėsi deramai rūpestingai ir kad, nepaisant priemonių, kurių ėmėsi, darbuotojas savo noru atsisakė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, nors darbo santykių metu turėjo galimybę tai padaryti, šis darbuotojas Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies pagrindu negali reikalauti, kad jam būtų išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams. Iš esmės tokiu atveju darbuotojui buvo suteikta galimybė pasinaudoti teise. Jis jos sąmoningai atsisakė, žinodamas apie teisines pasekmes, galinčias jam kilti pasibaigus darbo santykiams.
44. Tiesa, remiantis tam tikrais Teisingumo Teismo pateiktais argumentais gali atrodyti, jog jis aiškina Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį taip, kad pagal ją darbuotojams tiesiogiai ir automatiškai suteikiama teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams. Pavyzdžiui, dėl tokios kompensacijos buvimo sąlygų Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, „nutrūkus darbo santykiams ir dėl to faktiškai nebegalint pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojas turi teisę į kompensaciją siekiant išvengti situacijos, kai jis negali pasinaudoti šia teise bent pinigine forma“(26). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad „[s]iekdamas užtikrinti šios pagal Sąjungos teisę darbuotojui suteiktos pagrindinės teisės laikymąsi Teisingumo Teismas neturėtų siaurai aiškinti Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies, kad nebūtų žalos iš jos kylančioms darbuotojo teisėms“(27). Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje, kurią [jis] aiškino, nenustatyta jokia teisės į kompensaciją atsiradimo sąlyga, išskyrus faktą, kad, pirma, darbo santykiai turi nutrūkti ir, antra, darbuotojas iki šių santykių nutrūkimo dienos nepasinaudojo visomis jam priklausančiomis kasmetinėmis atostogomis“(28).
45. Dėl šių argumentų reikia pabrėžti, kad jie yra labai susiję su faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių buvo išsakyti, t. y. su situacijomis, kai darbuotojas negalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas dėl ligos ar mirties.
46. Be to, kad ir kaip būtų, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama taip, kad darbuotojas, kuris savo noru sąmoningai atsisakė pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, gali remtis teise į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jeigu jo darbdavys pateikia įrodymą, kad darbo santykių metu faktiškai suteikė šiam darbuotojui galimybę pasinaudoti atostogomis.
47. Iš tiesų Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies aiškinimas, pagal kurį būtų pripažinta, kad darbuotojui automatiškai yra mokėtina piniginė kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, neišnagrinėjus atitinkamai darbdavio ir šio darbuotojo veiksmų, prieštarautų ir šios nuostatos formuluotei, ir teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslui, kuris buvo pabrėžtas ir paskui primintas Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje. Taigi, Direktyvos 2003/88 7 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į jo formuluotę ir į juo siekiamą tikslą(29).
48. Kalbant, pirma, apie Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies formuluotę, iš jos matyti, kad piniginė kompensacija, kurios tikslas – kompensuoti minimalų kasmetinių mokamų atostogų laikotarpį, galima tik tuo atveju, kai pasibaigia darbo santykiai. Taigi, faktiškas pasinaudojimas atostogomis – tai taisyklė, o piniginė kompensacija – išimtis. Be to, net darbo santykių pasibaigimo atveju iš šios nuostatos formuluotės nematyti, kad ši kompensacija suteikiama automatiškai, o tik tai, kad yra tokia galimybė.
49. Antra, dėl teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslo pažymėtina, kad juo siekiama, primenu, „sudaryti galimybių pailsėti, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui“(30). Be to, dar kartą reikia priminti taisyklę, kad darbuotojas paprastai turi turėti galimybę gerai pailsėti.
50. Jei Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis būtų aiškinama taip, kad pagal ją darbuotojams tiesiogiai ir automatiškai suteikiama teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, tai pakenktų šiam tikslui ir darbuotojo galimybės gerai pailsėti reikalavimui, kurie reiškia, kad iš principo teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti įgyvendinama faktiškai pasinaudojant šiomis atostogomis.
51. Iš tiesų toks aiškinimas galėtų paskatinti darbuotojus, kurie, pavyzdžiui, atlieka parengiamąją praktiką ar yra įdarbinti pagal terminuotą darbo sutartį ir žino, kad artimoje ateityje jų darbo santykiai gali pasibaigti, nesinaudoti atostogomis, kad padidintų savo atlyginimą ir pasibaigus darbo santykiams gautų piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas. Tačiau Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad reikia susilaikyti nuo tokio Direktyvos 2003/88 7 straipsnio aiškinimo, kuris „skatintų arba priverstų atsisakyti atostogų, o tai nesuderinama su [šios] direktyvos tikslais“(31). Taigi, tam, kad būtų paisoma teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslo, reikia pasirūpinti, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalimi nebūtų galima pasinaudoti kaip įrankiu, leidžiančiu kaupti mokamų kasmetinių atostogų dienas siekiant, kad už jas būtų atlyginta pasibaigus darbo santykiams(32).
52. Pridursiu, kad darbuotojo saugos ir sveikatos apsauga priskirtina ne tik šio darbuotojo asmeniniam interesui, bet ir jo darbdavio bei bendrajam interesui(33).
53. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia su išlygomis taikyti 2014 m. birželio 12 d. Sprendimo Bollacke(34)dalį, kurioje Teisingumo Teismas nurodė, kad „Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje, kurią aiškino Teisingumo Teismas, nenustatyta jokia teisės į kompensaciją atsiradimo sąlyga, išskyrus faktą, kad, pirma, darbo santykiai turi nutrūkti ir, antra, darbuotojas iki šių santykių nutrūkimo dienos nepasinaudojo visomis jam priklausančiomis kasmetinėmis atostogomis“(35). Tam, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta antroji sąlyga, t. y. sąlyga, pagal kurią „darbuotojas iki [savo darbo] santykių paskutinės dienos nepasinaudojo visomis jam priklausančiomis kasmetinėmis atostogomis“(36), atitiktų dvejopą teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslą, t. y. leisti darbuotojui, pirma, pailsėti ir, antra, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui, taip pat taisyklę, kad darbuotojas paprastai turi turėti galimybę gerai pailsėti, ši sąlyga neišvengiamai turi būti suprantama kaip reiškianti, kad darbuotojas „negalėjo pasinaudoti visomis <…> mokam[omis] metin[ėmis] atostog[omis] iki darbo santykių pabaigos“(37). Tik tuomet, jei yra tenkinamos pirmoji sąlyga, t. y. darbo santykių nutraukimas, ir antroji sąlyga, suprantama taip, kaip apibrėžta pirma, darbuotojas, kurio darbo santykiai pasibaigė, turi teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį.
54. Taigi, toks Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies aiškinimas leidžia užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp būtinybės išmokėti piniginę kompensaciją už mokamas kasmetines atostogas, kuriomis darbo santykių metu nebuvo faktiškai pasinaudota, ir šios teisės tikslo, kuriuo iš esmės siekiama, kad būtų faktiškai pasinaudota atostogomis, paisymo.
55. Apskritai siūlau Teisingumo Teismui atmesti teiginį, jog keliamos dvi piniginės kompensacijos už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams išmokėjimo sąlygos: pirma, kad darbuotojas būtų pats pateikęs savo darbdaviui prašymą suteikti atitinkamas atostogas, ir, antra, kad šis darbuotojas įrodytų, jog dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių neturėjo galimybės pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas.
56. Siūlau Teisingumo Teismui vadovautis kitokia logika, grindžiama taisykle, pagal kurią visų pirma turi būti siekiama, kad atostogomis būtų pasinaudota faktiškai, ir darbdavio vaidmeniu, kurį jis turi atlikti šiuo atžvilgiu. Taikant tokį aiškinimą negali būti laikoma, kad tik darbuotojams yra priskiriama atsakomybė pasirūpinti, kad jie faktiškai pasinaudotų atostogomis, antraip teisė į jas gali būti prarasta. Iš tiesų, jei būtų padaryta tokia išvada, būtų neatsižvelgta į tikrąją padėtį esant darbo santykiams, kuriems būdinga darbdavio ir darbuotojo nelygybė, nes pastarasis įvairiais būdais gali būti skatinamas dirbti daugiau, ypač jei tikisi savo sutarties pratęsimo. Kad būtų sumažintas šis pavojus ir darbuotojų polinkis paversti savo atostogų dienas atlyginimo priedu, reikia įpareigoti darbdavį imtis tinkamų priemonių, kad darbuotojui būtų leista faktiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. Jei darbdavys įrodo, kad suteikė šiam darbuotojui galimybę pasinaudoti šia teise, tuomet minėtas darbuotojas negali reikalauti išmokėti piniginės kompensacijos už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį.
57. Taigi siūlau Teisingumo Teismui atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, jog Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją suteikiama teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jei darbuotojas neturėjo galimybės pasinaudoti visomis mokamomis kasmetinėmis atostogomis, į kurias turėjo teisę šių santykių metu.
58. Ta pati nuostata, manau, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad darbuotojas praranda teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jei šis darbuotojas darbo santykių metu nebuvo pateikęs prašymo suteikti šias atostogas, ir nereikalaujama prieš tai patikrinti, ar šio darbuotojo darbdavys buvo faktiškai suteikęs jam galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas.
59. Kai nacionalinis teismas nagrinėja ginčą dėl darbuotojo teisės gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jis turi patikrinti, ar darbdavys pateikė įrodymų, jog ėmėsi tinkamų priemonių, kad šių darbo santykių metu užtikrintų šiam darbuotojui galimybę faktiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. Jei darbdavys įrodo, kad elgėsi deramai rūpestingai ir kad, nepaisant priemonių, kurių ėmėsi, darbuotojas savo noru ir žinodamas apie pasekmes atsisakė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, nors darbo santykių metu turėjo galimybę tai padaryti, šis darbuotojas Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies pagrindu negali reikalauti, kad jam būtų išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams.
60. Nagrinėjamu atveju, net jei galutinis šio klausimo vertinimas priskirtinas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetencijai, abejoju, ar gali būti manoma, kad Max-Planck elgėsi deramai rūpestingai, kad suteiktų T. Shimizu galimybę pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, į kurias jis turėjo teisę. Iš tiesų iš bylos medžiagos matyti, kad buvo imtasi tik vienos priemonės, kurią sudarė 2013 m. spalio 23 d. Max-Planck pasiūlymas T. Shimizu pasinaudoti atostogomis, nors tuo pat metu jis sužinojo, kad jo darbo sutartis nebus pratęsta. Atsižvelgiant į ribotą laiką nuo dienos, kai buvo imtasi šios priemonės, iki T. Shimizu terminuotos darbo sutarties pabaigos dienos, t. y. 2013 m. gruodžio 31 d., ši priemonė yra pavėluota ir dėl to, manau, negali būti laikoma tinkama priemone, kuria šiam darbuotojui suteikiama galimybė faktiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas.
61. Be to, manau, kad laikotarpiu prieš terminuotos darbo sutarties pabaigą darbuotojas negali veiksmingai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. Iš tiesų darbo rinkos realybė yra tokia, kad šis darbuotojas per tą laikotarpį greičiausiai bus labiau užsiėmęs naujo darbo paieška nei poilsiu arba tuo, kad turėtų laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui. Be to, per laikotarpį iki terminuotos darbo sutarties pabaigos darbuotojas gali pagrįstai manyti, kad jo pareiga – tinkamai užbaigti projektus, kuriuos jis vykdė darbo santykių metu, o tai gali jį paskatinti atsisakyti pasinaudoti atostogomis(38).
62. Dabar pereinu prie antrojo prejudicinio klausimo, kurį užduoda prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iškeldamas Sąjungos teisės taikytinumo privačių asmenų ginčuose problemą. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Max-Planck – tai privatinės teisės reglamentuojama pelno nesiekianti organizacija, kuri, tiesa, didžiąja dalimi yra finansuojama iš valstybės lėšų, bet vis dėlto neturi išimtinių įgaliojimų, palyginti su privačių asmenų santykiams taikytinomis taisyklėmis. Todėl jo nagrinėjamas ginčas laikytinas, kaip jis teigia, privačių asmenų ginču. Tokia prielaida nebuvo ginčijama vykstant šiai prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūrai.
63. Atsižvelgdamas į suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurioje nepripažįstamas tiesioginis horizontalus direktyvų veikimas, šis teismas savo klausimu iš esmės siekia sužinoti, ar Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi gali būti remiamasi privačių asmenų ginče tam, kad nebūtų taikomos nacionalinės teisės nuostatos, dėl kurių konstatuota, kad jos prieštarauja Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 daliai.
64. Šiuo klausimu nurodau savo išvadą sujungtose bylose Bauer ir Broßonn (C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:337), kurioje išsamiai nagrinėjau šią problemą ir nacionaliniams teismams tenkančios pareigos aiškinti nacionalinę teisę taip, kad jį atitiktų Sąjungos teisę, taikymo ribas. Atsižvelgdamas į toje išvadoje suformuluotus argumentus, manau, kad Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi – pagal kurią darbuotojui užtikrinama teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jei šių santykių metu šis darbuotojas neturėjo galimybės faktiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, – darbuotojas gali remtis ginče su savo darbdaviu tam, kad nebūtų taikomos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias neleidžiama tokio kompensacijos išmokėjimo.
65. Taigi siūlau Teisingumo Teismui atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, jog tuo atveju, kai nagrinėjant privačių asmenų ginčą paaiškėja, kad pagal nacionalinės teisės nuostatas darbuotojui neleidžiama gauti piniginės kompensacijos už mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, tačiau pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį jis turi teisę į šią kompensaciją, bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas privalo patikrinti, ar jis gali aiškinti nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šią nuostatą, ir, jei mano negalintis to daryti, – pagal savo kompetenciją užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, išplaukiančią iš Chartijos 31 straipsnio 2 dalies, ir garantuoti visišką šio straipsnio veiksmingumą, prireikus netaikydamas nė vienos jam prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos.
IV. Išvada
66. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją suteikiama teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jei darbuotojas neturėjo galimybės pasinaudoti visomis mokamomis kasmetinėmis atostogomis, į kurias turėjo teisę šių santykių metu.
2. Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad darbuotojas praranda teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jei šis darbuotojas darbo santykių metu nebuvo pateikęs prašymo suteikti šias atostogas, ir nereikalaujama prieš tai patikrinti, ar šio darbuotojo darbdavys buvo faktiškai suteikęs jam galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas.
3. Kai nacionalinis teismas nagrinėja ginčą dėl darbuotojo teisės gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jis turi patikrinti, ar darbdavys pateikė įrodymų, jog ėmėsi tinkamų priemonių, kad šių darbo santykių metu užtikrintų šiam darbuotojui galimybę faktiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. Jei darbdavys įrodo, kad elgėsi deramai rūpestingai ir kad, nepaisant priemonių, kurių ėmėsi, darbuotojas savo noru ir žinodamas apie pasekmes atsisakė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, nors darbo santykių metu turėjo galimybę tai padaryti, šis darbuotojas Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies pagrindu negali reikalauti, kad jam būtų išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams.
4. Tuo atveju, kai nagrinėjant privačių asmenų ginčą paaiškėja, kad pagal nacionalinės teisės nuostatas darbuotojui neleidžiama gauti piniginės kompensacijos už mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, tačiau pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį jis turi teisę į šią kompensaciją, bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas privalo patikrinti, ar jis gali aiškinti nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šią nuostatą, ir, jei mano negalintis to daryti, – pagal savo kompetenciją užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, išplaukiančią iš Europos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalies, ir garantuoti visišką šio straipsnio veiksmingumą, prireikus netaikydamas nė vienos jam prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos.