BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. spalio 18 d.(*)
„Finansinė parama – Bendrojo intereso projektai transeuropinių energetikos tinklų srityje – Galutinės finansinės paramos sumos nustatymas – Audito ataskaita, kurioje nustatyti pažeidimai – Nefinansuotinos išlaidos – Pareiga motyvuoti – Teisėti lūkesčiai – Proporcingumas“
Byloje T‑387/16
Terna – Rete elettrica nazionale SpA, įsteigta Romoje (Italija), atstovaujama advokatų A. Police, L. Di Via, F. Degni, F. Covone ir D. Carria,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą O. Beynet, L. Di Paolo, A. Tokár ir G. Gattinara,
atsakovę,
dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo, kuriuo siekiama panaikinti 2015 m. liepos 6 d., 2016 m. gegužės 23 d. ir birželio 14 d. Komisijos raštus dėl tam tikrų išlaidų, patirtų vykdant du projektus transeuropinių energetikos tinklų srityje (projektai 209-E255/09-ENER/09/TEN-E-S 12.564583 ir 2007-E221/07/2007-TREN/07TEN-E-S 07.91403), Komisijai suteikus ieškovei finansinę paramą,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas D. Gratsias, teisėjai I. Labucka ir I. Ulloa Rubio (pranešėjas),
kancleris E. Coulon,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė Terna – Rete Elettrica Nazionale SpA yra Italijoje įsteigta bendrovė, vykdanti veiklą aukštos įtampos elektros energijos perdavimo ir paskirstymo sektoriuje.
2 Ieškovė turi 42,68 % CESI SpA, bendrovės, kuri vykdo veiklą elektromechaninės įrangos testavimo, sertifikavimo ir konsultavimo apie elektros sistemas sektoriuje, akcijų.
3 Remdamasi 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu 1364/2006/EB, nustatančiu gaires transeuropiniams energetikos tinklams ir panaikinančiu Sprendimą 96/391/EB ir Sprendimą 1229/2003/EB (OL L 262, 2006, p. 1), 2007 m. birželio 15 d. Europos Bendrijų Komisija paskelbė kvietimą teikti paraiškas dėl finansinės paramos teikimo pagal 2007 m. rugpjūčio 14 d. metinę darbo programą C(2007) 3945 dėl subsidijų transeuropinių energetikos tinklų srityje.
4 Pagal 2007 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 680/2007, nustatančio bendrąsias taisykles dėl Bendrijos finansinės paramos teikimo transeuropinių transporto ir energetikos tinklų srityje (OL L 162, 2007, p. 1), 9 straipsnį kiekvieną kartą paskelbus kvietimą teikti pasiūlymus remiantis 8 straipsnio 1 dalyje nurodytomis daugiamete arba metine darbo programomis Komisija nusprendžia, kokią finansinės paramos sumą suteikti atrinktiems projektams ar jų dalims, ir nurodo jų įgyvendinimo sąlygas ir būdus.
5 2008 m. gruodžio 2 d. Sprendimu C(2008) 7941 (toliau – 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimas) Komisija atrinko iš programų, atitinkančių finansinės paramos skyrimo reikalavimus, bendrojo intereso projektą „Tiesioginis elektros energijos perdavimas tarp Italijos ir Prancūzijos kelių infrastruktūra“ (toliau – projektas E 221). Šiuo sprendimu buvo numatyta suteikti ieškovei maksimalią 1 542 600 eurų finansinę paramą.
6 2010 m. gegužės 21 d. Sprendimu C(2010) 3360 (toliau – 2010 m. gegužės 21 d. sprendimas) Komisija atrinko iš programų, atitinkančių finansinės paramos skyrimo reikalavimus, bendrojo intereso programą „Naujojo pietinio Italijos ir Prancūzijos tarpvalstybinio elektros tinklų sujungimo per kelių infrastruktūrą galimybių studija“ (toliau – projektas E 255). Šiuo sprendimu ieškovei buvo numatyta suteikti maksimalią 500 000 eurų finansinę paramą.
7 Vykdant projektus E 221 ir E 255 išaiškėjo būtinybė įsigyti paslaugų, susijusių su veikla, kurios ieškovė pati negalėjo įvykdyti. Ieškovė patikėjo CESI šių paslaugų teikimą. Konkrečiau kalbant, kiek tai susiję su projektais E 221 ir E 255, remdamasi derybų procedūra ieškovė tiesiogiai CESI skyrė atlikti septynias užduotis, kurių tikslas buvo mokslinių tyrimų, plėtros ir specializuotos paramos paslaugų teikimas pagal preliminariuosius susitarimus Nr. 3000029140, Nr. 3000034279 ir Nr. 6000001506, pasirašytus su CESI nukrypstant nuo viešųjų pirkimų taisyklių dėl techninių priežasčių atitinkamai 2009 m. balandžio 17 d., 2010 m. gegužės 27 d. ir 2011 m. balandžio 8 d. (toliau – aptariamos užduotys).
8 Užbaigus projektus E 221 ir E 255, 2012 m. lapkričio 5 d. raštu Komisija informavo ieškovę, kad išorės audito bendrovė (toliau – audito bendrovė) atliko šių ieškovės deklaruotų projektų išlaidų finansinį auditą. Komisija pažymėjo, kad finansinio audito rezultatus įvertins kompetentingos tarnybos tam, kad patikslintų ieškovės prašomas padengti išlaidas, ir, jei šie patikslinimai bus palankūs Komisijai, jie gali turėti įtakos būsimiems mokėjimams arba gali būti išduoti nurodymai išieškoti permokėtas sumas.
9 2013 m. birželio 13 d. raštu audito bendrovė perdavė ieškovei audito ataskaitos projektą. Audito ataskaitos projektu ieškovė buvo informuota, kad tam tikros išlaidos, patirtos įgyvendinant projektus E 221 ir E 255, negali būti laikomos finansuotinomis. Konkrečiai kalbant, dėl išorės išlaidų, susijusių su aptariamomis užduotimis, audito projekte buvo nustatyta, kad jos negalėjo būti laikomos finansuotinomis, nes, remiantis Komisijos pateiktais duomenimis, sudaryti sutartis su bendrovėmis, priklausančiomis tai pačiai grupei, būtų leidžiama tik iš patirtų išlaidų atėmus vykdytojo įmonės gautą pelną. CESI teikė paslaugas ieškovei rinkos sąlygomis ir gavo peno maržą. Ieškovė buvo prašoma išreikšti pritarimą arba pateikti galimas pastabas.
10 Savo pastabas ieškovė pateikė 2013 m. liepos 5 d. raštu. Šiuo klausimu ieškovė teigė, kad nėra jokios CESI kontrolės ir aptariamų užduočių priskyrimas šiai bendrovei visiškai atitiko Europos ir nacionalinį reguliavimą. Konkrečiau kalbant, ieškovė tvirtina, kad šios užduotys taikant procedūrą be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse buvo priskirtos CESI išimties tvarka, numatyta 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 19) 40 straipsnio 3 dalies c, e ir i punktuose, t. y. kai dėl techninių priežasčių sutartį gali įvykdyti tik konkretus ūkio subjektas, techninių sunkumų kyla dėl naujų prekių įsigijimo, dėl kurio labai ir neproporcingai išauga išlaidos ir egzistuoja preliminarusis susitarimas su CESI.
11 2014 m. birželio 18 d. raštu Komisija pateikė ieškovei galutinę audito ataskaitą (toliau – audito ataskaita), kurią parengė audito bendrovė. Audito ataskaitoje buvo pateiktos beveik visos pradinės audito ataskaitos projekto išvados, patvirtintos kai kurios ieškovės prašytos padengti išlaidos ir pateikti argumentai dėl ieškovės pastabų. Ieškovės buvo paprašyta pateikti galimas pastabas per dvi savaites nuo rašto gavimo; jei tai nebus padaryta, Komisija parengs dvi debeto avizas, skirtas 414 101,72 euro sumai dėl projekto E 221 ir 80 769,67 euro sumai dėl projekto E 255 išieškoti.
12 2014 m. liepos 15 d. raštu ieškovė atsakė į Komisijos raštą ir pateikė naujų paaiškinimų. Ieškovė, nors ir sutikdama su tuo, kad daugumai jos ankstesnių pastabų buvo pritarta, ginčijo audito ataskaitos išvadas dėl tiesioginių išorės išlaidų, susijusių su aptariamomis užduotimis. Ieškovė toliau tvirtino, kad ji niekaip nekontroliavo CESI; su šia bendrove ji buvo tik susijusi, bet neturėjo įgaliojimų jai vadovauti ar ją koordinuoti, kaip tai numatyta Italijos civilinio kodekso 2497 straipsnyje. Be to, ieškovė paaiškino priežastis, paskatinusias ją taikyti procedūrą be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse skiriant aptariamas užduotis CESI, remiantis Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c, e ir i punktuose numatytomis išimtimis.
13 Gavusi ieškovės atsakymą – 2014 m. liepos 15 d. raštą, Komisija nurodė atlikti papildomą tyrimą. 2015 m. vasario 13 d. elektroniniu laišku Komisija prašė ieškovės pateikti papildomų paaiškinimų dėl procedūrų, pagal kurias su CESI be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse buvo sudaryti preliminarieji susitarimai Nr. 3000034279 ir Nr. 6000001506. Konkrečiai kalbant, Komisija paprašė paaiškinti, kodėl remtasi Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punktu, kad būtų pagrįsta, jog dėl techninių priežasčių, susijusių su sutartimi, CESI yra vienintelis konkretus ūkio subjektas. Be to, Komisija pažymėjo, kad Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies e punkte numatyta išimtis šiuo atveju netaikytina, nes nagrinėjama sutartis buvo sudaroma dėl paslaugų, o ne dėl prekių.
14 2015 m. kovo 23 d. elektroniniu laišku ieškovė atsakė į Komisijos prašymus. Ieškovė toliau tvirtino, kad ji neturėjo įgaliojimų kontroliuoti, valdyti ar koordinuoti CESI, ir teigė, kad 2013 m. liepos 5 d. raštu ji jau buvo informavusi Komisiją apie teisinį pagrindą, kuris jai leido skirti užduotis tiesiogiai CESI be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse procedūros, t. y. Direktyvos 2004/17 40 straipsnį, kuris tam tikrais atvejais leidžia taikyti procedūrą be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse. Ieškovė teigė, kad CESI dėl kartu su ja sukurtų tam tikrų programų ar specialios programinės įrangos naudojimo buvo vienintelis ūkio subjektas, galintis teikti paslaugas, susijusias su aptariamomis užduotimis, nes kiti ūkio subjektai papildomai padidintų išlaidas, prailgintų terminus ir teikiant šias paslaugas kiltų informacijos praradimo grėsmė.
15 2015 m. liepos 6 d. raštu Komisija, atkreipdama dėmesį į informaciją, surinktą per papildomą tyrimą, ir konstatavusi, kad CESI buvo ne ieškovės kontroliuojama, o su ja susijusi bendrovė, kurios ieškovė jokia forma nevaldė ir nekoordinavo, pakeitė savo poziciją ir informavo ieškovę, kad aptariamų užduočių, tiesiogiai priskirtų CESI, išlaidos negali būti laikomos finansuotinomis ne dėl to, kad nesilaikoma Komisijos nurodymų, susijusių su sutarties sudarymu su bendrovėmis, priklausančiomis tai pačiai grupei, bet dėl to, kad nesilaikoma viešųjų pirkimų taisyklių. Šiuo klausimu Komisija konstatavo, kad ieškovė būtų galėjusi tiesiogiai skirti CESI aptariamas užduotis be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse, remdamasi Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies i punktu, tik tuo atveju, jei preliminarieji susitarimai, su kuriais susijusios šios užduotys, būtų buvę sudaryti pagal šią direktyvą. Komisija taip pat konstatavo, kad ieškovė neįvykdė įrodinėjimo pareigos pagal Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punktą, nes neįrodė, kad dėl paslaugoms, numatytoms su CESI sudarytuose preliminariuosiuose susitarimuose, būdingų techninių pajėgumų CESI buvo vienintelė bendrovė, su kuria ieškovė galėjo sudaryti šiuos preliminariuosius susitarimus. Galiausiai Komisija pažymėjo, kad Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies e punkte numatyta išimtis šiuo atveju netaikytina, nes nagrinėjama sutartis sudaryta tik dėl prekių. Komisija paskelbė, kad per vieną mėnesį ji išduos dvi debeto avizas: vienos, susijusios su projektu E 221, suma 414 101,72 euro, kitos, susijusios su projektu E 255, suma 80 769,67 euro.
16 2015 m. rugsėjo 21 d. ieškovė pareiškė Bendrajam Teismui ieškinį dėl 2015 m. liepos 6 d. rašto panaikinimo. Bendrojo Teismo kanceliarija šį ieškinį įregistravo numeriu T‑544/15.
17 2016 m. gegužės 23 d. raštu Komisijos Energetikos generalinis direktoratas (GD), vykdydamas jam grąžintinų sumų išieškojimo procedūrą, informavo ieškovę, kad jos argumentai buvo iš naujo išnagrinėti bendradarbiaujant su kitų generalinių direktoratų kompetentingais darbuotojais. Šiame rašte Komisija patvirtino išvadas, išdėstytas 2015 m. liepos 6 d. rašte, ir pranešė, kad per vieną mėnesį ji išduos dvi debeto avizas: dėl 414 101,72 euro sumos, susijusios su projektu E 221, ir dėl 80 769,67 euro sumos, susijusios su projektu E 255, išieškojimo.
18 2016 m. birželio 14 d. raštu Komisija išsiuntė ieškovei dvi debeto avizas: dėl 414 101,72 euro sumos, susijusios su projektu E 221, ir 80 769,67 euro sumos, susijusios su projektu E 255.
19 2016 m. rugsėjo 13 d. Nutartimi Terna / Komisija (T‑544/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:513) Bendrasis Teismas atmetė nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną.
Procesas ir šalių reikalavimai
20 2016 m. liepos 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai ieškovė pateikė pareiškimą, kuriuo pareiškė šį ieškinį.
21 2016 m. spalio 4 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai Komisija pateikė atskirą dokumentą – nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį.
22 2016 m. lapkričio 16 d. ieškovė pateikė pastabas dėl šio prieštaravimo.
23 2017 m. vasario 17 d. Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininko nutartimi šį nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą buvo nuspręsta nagrinėti nagrinėjant bylą iš esmės.
24 Šalims nepateikus prašymo surengti teismo posėdį per tris savaites po to, kai joms buvo įteiktas pranešimas apie rašytinės proceso dalies pabaigą, pagal Procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas galėjo nuspręsti priimti sprendimą dėl ieškinio, nerengdamas žodinės proceso dalies. Nagrinėjamu atveju, konstatavęs, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, Bendrasis Teismas nusprendė priimti sprendimą be žodinės proceso dalies.
25 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti 2015 m. liepos 6 d., 2016 m. gegužės 23 d. ir birželio 14 d. raštus (toliau – ginčijami aktai),
– šią bylą sujungti su byla T‑544/15 pagal Procedūros reglamento 68 straipsnio 1 dalį,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
26 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną ir – papildomai – atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
27 Prašymas sujungti šią bylą su byla T‑544/15 neteko dalyko ir nebereikia priimti sprendimo dėl ieškovės antrojo reikalavimo, atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. rugsėjo 13 d. Nutartimi Terna / Komisija (T‑544/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:513) Bendrasis Teismas atmetė ieškinį atitinkamoje byloje kaip akivaizdžiai nepriimtiną.
Dėl teisės
Dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo
28 Komisija tvirtina, kad ieškinys yra nepriimtinas dėl to, kad ginčijami aktai nėra aktai, dėl kurių gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį. Šiuo klausimu Komisija teigia, kad ginčijami aktai nėra aktai, galutinai nustatantys jos poziciją, ar galutiniai aktai, bet tai yra galimos išieškojimo procedūros parengiamieji aktai. Komisija teigia, kad pareikšti ieškinį dėl panaikinimo būtų galima tik dėl galimo vėlesnio nei debeto avizos išdavimas sprendimo.
29 Ieškovė ginčija Komisijos argumentus ir teigia, kad ginčijami aktai yra galutiniai aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių, kaip antai sumų grąžinimą, kurios gali paveikti jos interesus labai pakeisdamos jos teisinę padėtį. Šiuo klausimu, visų pirma, ji teigia, kad Komisija neatsižvelgia į jos atliktą Komisijos prašomų sumų mokėjimą, įskaitant 2016 m. rugpjūčio 12 d. mokėjimą, kad būtų išvengta delspinigių, ir kad todėl, esant tokiai situacijai, Komisija nepriims vėlesnio sprendimo, vienintelio, kaip ji teigia, ginčytino akto. Be to, ieškovė teigia, kad ginčijami aktai nėra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį, ji teigia, kad vienintelis aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, yra aktas, kurį Komisija turi priimti pasibaigus nustatytam debeto avizos apmokėjimo terminui, t. y. kai taikoma sankcija, ir tai prieštarautų pagrindiniams teisės principams. Galiausiai ieškovė teigia, kad jei ieškinys būtų atmestas kaip nepriimtinas, Bendrasis Teismas atimtų iš jos teisę į veiksmingą teisminę gynybą.
30 Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį galima pareikšti tik dėl aktų ar sprendimų, sukeliančių privalomų teisinių pasekmių, galinčių daryti poveikį ieškovo interesams, aiškiai pakeičiančių jo teisinę padėtį (1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 9 punktas; 1999 m. spalio 5 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑308/95, EU:C:1999:477, 26 punktas ir 2002 m. sausio 29 d. Sprendimo Van Parys ir Pacific Fruit Company / Komisija, T‑160/98, EU:T:2002:18, 60 punktas).
31 Konkrečiau kalbant apie aktus, kurių rengimas apima kelis etapus, visų pirma kai jie priimami užbaigiant vidaus procedūrą, iš tos pačios jurisprudencijos matyti, kad tik priemonės, galutinai išreiškiančios institucijos poziciją šios procedūros pabaigoje, laikytinos aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, bet ne tarpinės priemonės, kuriomis siekiama pasirengti galutiniam sprendimui (1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 10 punktas ir 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑314/04 ir T‑414/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2006:399, 38 punktas).
32 Šiuo atveju reikia pažymėti, kad, kaip priminta šio sprendimo 4 punkte, pagal Reglamento Nr. 680/2007 9 straipsnį, kiekvieną kartą paskelbus kvietimą teikti pasiūlymus dėl paramos suteikimo, Komisija nusprendžia, kokią finansinės paramos sumą suteikti atrinktiems projektams ar jų dalims, ir nurodo jų įgyvendinimo sąlygas ir būdus.
33 Ginčijamus aktus apima 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. sprendimai, siejantys Komisiją ir ieškovę. Šie Komisijos sprendimai reiškia, kad priimti pateikti pasiūlymai, t. y. kad sutapo pasiūlymus pateikusių asmenų ir Komisijos valia, nors Reglamente Nr. 680/2007 nenumatyta, kad šis valių sutapimas išreiškiamas sutarties forma.
34 Šiomis aplinkybėmis 2016 m. gegužės 23 d. ir birželio 14 d. Komisijos raštai, kuriuose ji galutinai išdėsto pretenzijas paramos gavėjui, remdamasi sprendimu suteikti finansinę paramą, gali būti laikomi aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, tik jei juose nustatytos sumos, kurios, Komisijos nuomone, turi būti išieškotos iš paramos gavėjo, o pastarasis (tik jei jų neginčija) jas grąžina ir taip įvykdo Komisijos valią.
35 Be to, kadangi grąžinimas įvyko, Komisija nepriims galimo sprendimo, vėlesnio nei debeto avizos išdavimas. Todėl atėmus iš ieškovės teisę ginčyti grąžintas sumas gali būti pažeista jos teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Būtų pažeista teisė į gerą administravimą, jei ieškovė būtų raginama nemokėti debeto avizoje nurodytų mokėtinų sumų tam, kad būtų priimtas galimas sprendimas, vėlesnis nei debeto avizos priėmimas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį remiantis SESV 263 straipsniu.
36 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijos nurodytas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas turi būti atmestas, kiek tai susiję su 2016 m. birželio 14 d. raštu, kuris yra šio sprendimo 18 punkte nurodytų debeto avizų lydraštis, ir 2016 m. gegužės 23 d. raštu, pagal kurį Komisijos Energetikos GD nustatė galutinę šios institucijos poziciją dėl bylos esmės, paskutinį kartą išnagrinėjęs ieškovės argumentus, pasikonsultavęs taip pat ir su kitų generalinių direktoratų kompetentingais darbuotojais. Vis dėlto ieškinį reikia atmesti kaip nepriimtiną tiek, kiek jis pareikštas dėl 2015 m. liepos 6 d. rašto, dėl kurio jau pareikštas ieškinys buvo atmestas 2016 m. rugsėjo 13 d. Nutartimi Terna / Komisija (T‑544/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:513) (žr. šio sprendimo 16 ir 19 punktus), ir ši nutartis jau įsigaliojo.
Dėl esmės
37 Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo keturis ieškinio pagrindus, kurie pagrįsti: pirmasis – iš esmės netinkamu tyrimu ir ginčijamų aktų motyvavimu, klaidingu Direktyvos 2004/17 14 ir 37 straipsnių taikymu ir klaidingu 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. sprendimų III priedo III.3.7 straipsnio 1, 4 ir 6 dalių taikymu, antrasis – klaidingu Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punkto taikymu, trečiasis – teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu ir ketvirtasis, papildomas, – proporcingumo principo pažeidimu.
38 Visų pirma reikia pažymėti, kad ieškinyje ieškovė kelis kartus teigia, kad aptariamas užduotis reikia nagrinėti atskirai nuo preliminariųjų susitarimų, sudarytų su CESI tarp 2009 m. ir 2011 m., iš kurių ir kyla šios užduotys. Ieškovė teigia, kad ši esmės klaida nulėmė vėlesnę Komisijos analizę tiek, kiek ekonominiai sumetimai, svarbūs sudarant preliminariuosius susitarimus, nėra svarbūs kalbant apie aptariamas užduotis, todėl buvo nuspręsta, kad išlaidos, susijusios su šiomis užduotomis, nelaikomos finansuotinomis.
39 Šiuo atveju pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškinyje šiuo klausimu ieškovė pati sau prieštarauja. Ji kelis kartus ginčija aptariamų užduočių ir preliminariųjų susitarimų ryšį, kitais atvejais ji tvirtina, kad šios užduotys yra susijusios su preliminariaisiais susitarimais ir jiems reikšmingos. Iš tiesų, ieškinyje ieškovė pati apibrėžia šį ryšį ir teigia, kad aptariamos užduotys turi būti vertinamos atsižvelgiant į platesnius jos ir CESI santykius, reguliuojamus tarp 2009 m. ir 2011 m. jos sudarytų preliminariųjų susitarimų. Be to, pateikdama trečiąjį pagrindą, ieškovė tvirtina, kad aptariamų užduočių tiesioginio priskyrimo teisėtumas kyla iš to, kad Komisija neginčijo preliminariojo susitarimo Nr. 3000034279, kuriame numatytos šios užduotys, sudarymo be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse procedūros. Vis dėlto ieškovė ieškinyje taip pat tvirtina, kad preliminarieji susitarimai neturi reikšmės projektams E 221 ir E 255 ir kad todėl Komisija turi išnagrinėti tik tiesiogiai CESI priskirtas aptariamas užduotis, neatsižvelgdama į preliminariuosius susitarimus. Todėl iš to, kas minėta, matyti, kad ieškovė negali tvirtinti, kad Komisija sutelkė dėmesį tik į preliminariųjų susitarimų teisėtumą, ir, antra, kildinti kiekvieno aptariamų užduočių tiesioginio priskyrimo teisėtumo būtent iš preliminariųjų susitarimų teisėtumo.
40 Antra, reikia pažymėti, kad preliminariųjų susitarimų apibrėžtis Direktyvos 2004/17 1 straipsnio 4 dalyje nustato, kad preliminarusis susitarimas yra susitarimas tarp perkančiojo subjekto ir vieno ar kelių ūkio subjektų, kurio tikslas – nustatyti sudarytinų per nustatytą laikotarpį sutarčių sąlygas, visų pirma kainą ir atitinkamais atvejais numatytus kiekius. Iš šios apibrėžties matyti, kad sutartys, pagrįstos preliminariaisiais susitarimais, sudaromos remiantis preliminariuosiuose susitarimuose nustatytomis sąlygomis ir visos sutartys, sudarytos bendros preliminariojo susitarimo trukmės laikotarpiu, yra neatsiejamai susijusios su preliminariuoju susitarimu, kuriame nustatytos kainos, kiekiai ir sąlygos.
41 Trečia, reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2004/17 17 straipsnio 2 dalį perkantieji subjektai negali netaikyti šios direktyvos, suskaidydami darbų projektus ar numatomą pirkti tam tikrą kiekį.
42 Todėl, atsižvelgiant į Direktyvą 2004/17 ir preliminariųjų susitarimų ir aptariamų užduočių, priskirtų tiesiogiai CESI remiantis preliminariaisiais susitarimais, glaudų ryšį, aptariamų užduočių priskyrimo teisėtumas, nepriklausomai nuo preliminariųjų susitarimų, su kuriais jos neišvengiamai ir neatsiejamai susijusios, sudarymo, akivaizdžiai prieštarauja šiai direktyvai.
43 Todėl Komisija teisingai įvertino tiesioginio aptariamų užduočių priskyrimo CESI teisėtumą, glaudžiai siedama jį su preliminariųjų susitarimų, nuo kurių šios užduotys priklauso, sudarymu.
44 Atsižvelgiant į šias pirmines pastabas reikia išnagrinėti ieškovės nurodytus pagrindus ieškiniui pagrįsti.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, iš esmės pagrįsto netinkamu tyrimu ir ginčijamų aktų motyvavimu, klaidingu Direktyvos 2004/17 14 ir 37 straipsnių taikymu ir klaidingu 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. sprendimų III priedo III.3.7 straipsnio 1, 4 ir 6 dalių taikymu
45 Šį pagrindą iš esmės sudaro trys dalys, pagrįstos, pirma, netinkamu tyrimu ir ginčijamų aktų motyvavimu, antra, klaidingu Direktyvos 2004/17 14 ir 37 straipsnių taikymu ir, trečia, klaidingu 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. sprendimų III priedo III.3.7 straipsnio 1, 4 ir 6 dalių taikymu dėl per daug formalaus Direktyvos 2004/17 taikymo.
– Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, pagrįstos tuo, kad nebuvo tinkamo tyrimo ir ginčijamų aktų motyvavimo
46 Ieškovė iš esmės tvirtina, kad ginčijami aktai susiję su netinkamu tyrimu ir nepakankamu motyvavimu, nes Komisija rėmėsi klaidingu taikytinų nuostatų aiškinimu ir neteisingu aptariamų užduočių ir preliminariųjų susitarimų santykio nustatymu.
47 Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad ji visada alternatyviai, o ne kumuliatyviai rėmėsi Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta išimtimi, numatančia tik aptariamas užduotis, ir šios direktyvos 40 straipsnio 3 dalies i punkte nustatyta išimtimi, numatančia preliminariuosius susitarimus. Ieškovė mano, kad Komisija turėjo įvertinti, ar yra techninių priežasčių, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punktą, pateisinančių šių užduočių, o ne preliminariųjų susitarimų priskyrimą be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse procedūros.
48 Be to, ieškovė teigia, kad Komisijos trumpas motyvavimas yra akivaizdžiai klaidingas, nes ji niekada nepateikė atsakymo į ieškovės pastabas dėl techninių priežasčių, kurios pateisina aptariamų užduočių priskyrimą CESI be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse procedūros, egzistavimo.
49 Galiausiai ieškovė teigia, kad Komisija klaidingai išbraukė iš ieškovės prašymo kompensuotinas išlaidas, susijusias su aptariamomis užduotimis, tiesiogiai priskirtomis CESI, remdamasi prielaida, kad preliminarieji susitarimai, su kuriais susijusios šios užduotys, buvo sudaryti be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse procedūros, pažeidžiant Europos Sąjungos viešųjų pirkimų taisyklės.
50 Komisija ginčija ieškovės argumentus.
51 Primintina, kad remiantis suformuota jurisprudencija pareiga nurodyti asmens nenaudai priimto akto motyvus, kuri yra teisės į gynybą paisymo principo dalis, siekiama, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas, o jeigu jis turi trūkumų – ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme, ir, antra, leisti šiam teismui vykdyti šio akto teisėtumo kontrolę (2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Taryba / Bamba, C‑417/11 P, EU:C:2012:718, 49 punktas ir nurodyta jurisprudencija).
52 SESV 296 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolę (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Taryba / Bamba, C‑417/11 P, EU:C:2012:718, 50 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
53 Vis dėlto motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir šio akto adresatų ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama nurodant motyvus tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvai yra pakankami, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes, taip pat nagrinėjamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą. Konkrečiai kalbant, asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis jam suprasti jo atžvilgiu priimtos priemonės reikšmę (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Taryba / Bamba, C‑417/11 P, EU:C:2012:718, 53 ir 54 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).
54 Pirma, reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 39–43 punktuose, Komisija teisingai įvertino aptariamų užduočių tiesioginio priskyrimo CESI teisėtumą glaudžiai siedama jį su preliminariųjų susitarimų, su kuriais šios užduotys susijusios, sudarymu. Darytina išvada, kad ieškovės kaltinimai dėl netinkamo aptariamų užduočių ir preliminariųjų susitarimų ryšio nustatymo yra nepagrįsti.
55 Antra, iš ginčijamų aktų matyti, kad Komisija išdėstė motyvus, dėl kurių ji manė, kad išlaidos, susijusios su aptariamomis užduotimis, tiesiogiai priskirtomis CESI vykdant projektus E 221 ir E 255, buvo laikomos nefinansuotinomis ir kad ieškovės nurodytos priežastys nukrypti nuo viešųjų pirkimų taisyklių nebuvo nei techniškai, nei teisiškai priimtinos. 2015 m. liepos 6 d. raštu Komisija nurodė, kad priskiriant šias užduotis nebuvo taikoma kvietimo dalyvauti konkurse procedūra, todėl ieškovės galimybė jas tiesiogiai priskirti CESI priklausė nuo preliminariųjų susitarimų, su kuriais susijusios aptariamos užduotys, sudarymo procedūros atitikties Direktyvos 2004/17 14 straipsnio 2 ir 3 daliai. Komisija šiuo klausimu teigia, kad ieškovės pateikti paaiškinimai, susiję su teiktinų paslaugų techniniu pobūdžiu, negali pateisinti tiesioginio preliminariųjų susitarimų sudarymo. Be to, 2016 m. gegužės 23 d. rašte Komisija ieškovei nurodė, kad pateikti paaiškinimai neturėjo įtakos vertinimo, pateikto 2015 m. liepos 6 d. rašte, kuris turi būti laikomas galutiniu, pakeitimui, ir pranešė, kad per vieną mėnesį ji išduos dvi debeto avizas, skirtas 414 101,72 euro sumai dėl projekto E 221 ir 80 769,67 euro sumai dėl projekto E 255 išieškoti. Galiausiai 2016 m. birželio 14 d. Komisija išsiuntė ieškovei dvi debeto avizas.
56 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijami aktai yra susirašinėjimo, per kurį Komisija nurodė teisiniu požiūriu pakankamas teisines aplinkybes ir faktus, kuriais grindė savo sprendimus, ir atsakė į visas ieškovės pateiktas pastabas, rezultatas. Todėl ginčijami aktai buvo priimti aplinkybėmis, kurios leido ieškovei suprasti jos atžvilgiu priimtų priemonių apimtį, todėl buvo pakankamai motyvuoti.
57 Galiausiai klausimas, ar preliminariojo susitarimo sudarymas pažeidžiant Sąjungos taisykles viešųjų pirkimų srityje gali reikšti, kad išlaidos, susijusios su iš šio preliminariojo susitarimo kylančiomis užduotimis, yra nefinansuotinos, susijęs su bylos nagrinėjimu iš esmės, o ne su ginčijamų aktų formos nagrinėjimu. Todėl tokie svarstymai, darant prielaidą, kad jie pakankamai tikslūs, neturi reikšmės nagrinėjant pagrindą, pagrįstą nepakankamu motyvavimu, ir turi būti atmesti.
58 Iš viso to, kas pasakyta, darytina išvada, kad pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.
– Dėl ieškinio pirmojo pagrindo antros dalies, pagrįstos klaidingu Direktyvos 2004/17 14 ir 37 straipsnių taikymu
59 Ieškovė teigia, kad Komisija padarė klaidingą išvadą, kad subrangos sutarčių sudarymas įrodo, jog nėra techninių priežasčių, kurios pateisintų sutarčių sudarymą be kvietimo dalyvauti konkurse procedūros, remiantis Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punktu. Šiuo klausimu ieškovė tvirtina, kad subrangą numatančioje nuostatoje, t. y. Direktyvos 2004/17 37 straipsnyje, nenumatyta, kad į šios nuostatos taikymo sritį nepatenka sutartys, sudarytos be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse procedūros, ir kad pagal analogiją Direktyvos 2004/17 40 straipsnyje nenumatyta, kad sutartį sudarius tiesiogiai, be kvietimo dalyvauti konkurse procedūros, konkretus ūkio subjektas privalo pats suteikti visas sutartyje numatytas paslaugas.
60 Ieškovė priduria, kad bet kuriuo atveju subranga buvo taikoma tik dėl vienos iš aptariamų užduočių ir buvo skirta ribotam ūkio subjektų skaičiui ir tik dėl antrinės ir šalutinės veiklos, turinčios mažareikšmį poveikį, kuris nėra labai svarbus atliekant šią užduotį. Be to, ieškovė teigia, kad subrangovo suteiktos paslaugos skyrėsi nuo tų, kurios turėjo techninę priežastį.
61 Komisija ginčija ieškovės argumentus.
62 Reikia pažymėti, kad, nors Direktyvos 2004/17 37 straipsnis leidžia perkantiesiems subjektams sutarties dalį subrangos sutartimi pavesti atlikti trečiosioms šalims, šios direktyvos 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perkantieji subjektai gali pasirinkti atvirą, ribotą ar derybų procedūrą, kad sudarytų sutartis, su sąlyga, kad kvietimas dalyvauti konkurse buvo paskelbtas. Be to, šios direktyvos 40 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta, kad perkantieji subjektai gali taikyti procedūrą be kvietimo dalyvauti konkurse, kai dėl techninių priežasčių sutartį gali įvykdyti tik konkretus ūkio subjektas.
63 Šiuo atveju reikia pažymėti, kad pasinaudojimas kitais ūkio subjektais dėl paslaugos teikimo savaime atmeta galimybę, kad šiam paslaugos teikimui bus taikoma Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta išimtis. Iš tiesų, kaip matyti iš jurisprudencijos, Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punkto taikymas priklauso nuo dviejų kumuliacinių sąlygų, t. y., pirma, turi egzistuoti darbų, dėl kurių sudaroma sutartis, techninė priežastis ir, antra, dėl šios techninės priežasties neišvengiamai būtina sudaryti šią sutartį su konkrečiu rangovu (pagal analogiją žr. 2005 m. birželio 2 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑394/02, EU:C:2005:336, 34 punktą).
64 Preliminarieji susitarimai, sudaryti su CESI, su kuriais susijusios aptariamos užduotys, leidžia pasinaudoti subranga, o veikla su atitinkamais subrangovais įtraukta į preliminariuosius susitarimus. Todėl laikytina, kad ieškovė mano, jog kiti ūkio subjektai iš esmės gali vykdyti savo veiklą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2005 m. birželio 2 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑394/02, EU:C:2005:336, 37 punktą). Reikia konstatuoti, kad nebuvo būtina sudaryti šių preliminariųjų susitarimų su CESI, nes ji nebuvo vienintelis ūkio subjektas, galintis teikti aptariamas paslaugas.
65 Todėl negalima teigti, kad pasinaudojimas kitais ūkio subjektais, net jai kalbama apie nežymų atvejį, nedidelį ūkio subjektų skaičių ar antrinę veiklą, nepašalina galimybės paslaugos teikimui taikyti Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punkte numatytos išimties.
66 Tokiomis aplinkybėmis ieškinio pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.
– Dėl pirmojo pagrindo trečios dalies, pagrįstos klaidingu 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. sprendimų III priedo III.3.7 straipsnio 1, 4 ir 6 dalių taikymu
67 Ieškovė teigia, kad 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. sprendimų III priedo III.3.7 straipsnio 1, 4 ir 6 dalys buvo taikomos klaidingai dėl pernelyg formalaus Direktyvos 2004/17 taikymo.
68 Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. sprendimų III priedo III.3.7 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta įpareigojimo naudoti atvirą ar ribotą procedūrą sudarant sutartis, o tik reikalaujama bendresnės pareigos – nurodyti „priimtinas ir pagrįstas išlaidas, laikantis patikimo finansų valdymo reikalavimų, visų pirma dėl taupumo ir efektyvumo“. Ieškovė teigia, kad, nors dėl sutarčių sudarymo su CESI teisėtai nepradėjo konkurso procedūros siaurąja prasme, ji vykdė išsamias derybas su CESI ir iš šio ūkio subjekto gavo didelių nuolaidų. Todėl ieškovė teigia, kad Komisija pernelyg formaliai taikė Direktyvą 2004/17, kai tik konstatavo, kad išlaidos, susijusios su sutartimis, tiesiogiai sudarytomis su CESI, buvo nefinansuotinos vien dėl to, kad sutartys buvo sudarytos be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse procedūros, iš esmės nepatikrinus, ar šios sutartys buvo ekonomiškai naudingos ir ar išlaidos buvo pagrįstos ir pateisinamos.
69 Komisija ginčija ieškovės argumentus.
70 Reikėtų pažymėti, kad pasiūlymų konkurso principas pagrindžia visus viešuosius pirkimus, kurie visiškai ar iš dalies finansuojami iš Sąjungos biudžeto, kaip ir skaidrumo, proporcingumo, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai, kaip nustatyta 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių ir kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 (OL L 298, 2012, p. 1) 102 straipsnyje.
71 Reikėtų priminti, kad nagrinėjamos sutartys yra iš dalies finansuojamos Sąjungos, todėl turi būti laikomasi taikytinų viešųjų pirkimų taisyklių. Tarp šių taisyklių yra 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. sprendimų III priedo III.2.5 straipsnyje nustatytas principas, kad tuo atveju, kai finansuotina veikla priskiriama trečiosioms šalims, dotacijos gavėjas turi laikytis taikytinų viešųjų pirkimų taisyklių, numatytų Sąjungos teisės aktuose. Tačiau pagal Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 2 dalį sudarydami sutartis perkantieji subjektai gali taikyti atviras procedūras, ribotus konkursus arba derybas su sąlyga, kad buvo paskelbtas konkursas, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytas išimtis.
72 Šioje byloje išlaidų efektyvumas priskyrus veiklą išorės ūkio subjektams neatleidžia nuo pareigos laikytis 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. sprendimų III priedo III.2.5 dalies nuostatų. Ieškovė remiasi 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. sprendimų III priedo III.3.7 dalies f punktu ir teigia, kad veiklos išlaidos, kad būtų finansuotinos, turi būti pagrįstos, pateisinamos ir turi atitikti patikimo finansų valdymo principus. Ji tvirtina, kad šie principai nebuvo pažeisti sudarant preliminariuosius susitarimus su CESI be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse procedūros, nes CESI jai suteikė dideles nuolaidas. Vis dėlto, nors šis aspektas svarbus sudarant sutartį, jis negali pateisinti sutarties sudarymo taisyklių išimties ir negarantuoja, kad veikla buvo vykdoma remiantis Sąjungos politika, visų pirma, viešųjų pirkimų taisyklėmis.
73 Šiomis aplinkybėmis Komisija 2015 m. liepos 6 d. ir 2016 m. gegužės 23 d. raštuose pažymėjo, kad tiesioginis preliminariųjų susitarimų, kuriuose numatytos nagrinėjamos užduotys, sudarymas nebuvo pateisintas argumentais, pagrįstais sutarties technine priežastimi, dėl kurios sutartį gali įvykdyti tik konkretus ūkio subjektas. Todėl, tiesiogiai sudarant preliminariuosius susitarimus be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse procedūros nesilaikant taisyklių, nustatytų Sąjungos teisės aktuose dėl viešųjų pirkimų, išlaidos, susijusios su aptariamomis užduotimis, negali būti laikomos finansuotinomis, net jei jos pagrįstos ir pateisinamos.
74 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinio pirmojo pagrindo trečią dalį, taigi ir visą pirmąjį pagrindą reikia atmesti.
Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punkto klaidingu taikymu
75 Ieškovė teigia, kad faktas, jog CESI buvo priskirtos paslaugos, kurių ji pati negalėjo suteikti iš savo resursų, be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse procedūros, buvo sprendimas, susijęs su tuo, kad CESI buvo vienintelis ūkio subjektas, galintis suteikti šias paslaugas. Ieškovė tvirtina, kad CESI pasirinkimas patenka į išimties, numatytos Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punkte, taikymo sritį.
76 Ieškovė mano, kad pateikė tikslias nuorodas ir pateisinimus dėl paslaugų, tiesiogiai priskirtų CESI, techninių priežasčių apimties, leidžiančius nurodyti priežastis, dėl kurių buvo būtina priskirti CESI, ir bet kuriuo atveju tai buvo ekonomiškai naudingiau. Šiuo atžvilgiu ieškovė teigia, kad CESI yra vienintelis ūkio subjektas, galintis teikti būtiną paramą dėl savo kompetencijos valdant ir naudojant Spira, Promed, Sicre ir Wcreso programinę įrangą ir Grare programą, naudojamas vykdant preliminarųjį susitarimą Nr. 3000034279, susijusį su projektu E 255, ir preliminarųjį susitarimą Nr. 3000029140, susijusį su projektu E 221. Konkrečiau kalbant, ieškovė tvirtina, kad sutartį sudarius su kitu ūkio subjektu būtų mažiau palankių sąlygų, vykdymo terminai būtų ilgesni, galėtų būti padaryta klaidų ir prarasta informacijos.
77 Be to, ieškovė teigia, kad, remiantis jurisprudencija, sudėtingų projektų tęstinumas yra tinkama techninė priežastis tiesiogiai sudaryti sutartį su konkrečiu ūkio subjektu. Šiuo klausimu ji teigia, kad nebuvo pagrįstų alternatyvų tiesiogiai priskirti aptariamas užduotis CESI ir, atsižvelgiant į aptariamų užduočių ir ankstesnės veiklos vykdant preliminariuosius susitarimus ryšį, priskirti šias užduotis CESI be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse procedūros.
78 Komisija ginčija ieškovės argumentus.
79 Iš Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punkto matyti, kad perkantieji subjektai gali taikyti procedūrą be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse, visų pirma kai dėl techninių ar meninio pobūdžio priežasčių arba dėl priežasčių, susijusių su išimtinių teisių apsauga, sutartį gali įvykdyti tik konkretus ūkio subjektas.
80 Be to, primintina, kad iš jurisprudencijos matyti, kad Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punkto taikymas priklauso nuo dviejų kumuliacinių sąlygų, t. y., pirma, turi egzistuoti darbų, dėl kurių sudaroma sutartis, techninė priežastis ir, antra, dėl šios techninės priežasties neišvengiamai būtina sudaryti šią sutartį su konkrečiu rangovu (pagal analogiją žr. 2005 m. birželio 2 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑394/02, EU:C:2005:336, 34 punktą).
81 Taip pat reikia pažymėti, kad, kaip taisyklių, susijusių su viešųjų pirkimų procedūra, išimtis 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/38/EEB dėl subjektų, vykdančių savo veiklą vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 199, 1993, p. 84; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 194) 20 straipsnio 2 dalies c punktas, kuriame nustatytos taisyklės, identiškos nustatytoms Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punkte, turi būti aiškinama siaurai. Be to, įrodinėjimo pareiga tenka tai šaliai, kuri pageidauja remtis šiomis nuostatomis (2005 m. birželio 2 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑394/02, EU:C:2005:336, 33 punktas).
82 Šiuo atveju ieškovė teigia, kad teikimui, kuris apima paslaugas, kurių ji negalėjo suteikti iš savo resursų, yra taikoma išimtis, numatyta Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punkte, nes CESI buvo vienintelis ūkio subjektas, galintis įvykdyti tą paslaugų teikimą.
83 Reikia konstatuoti, kad ieškovė, kuriai priklauso įrodinėjimo našta, nenurodė jokios techninės priežasties ar motyvo, įrodančio, kad dėl tokios priežasties, jei ji egzistuoja, būtina šių paslaugų teikimą patikėti CESI. Šiuo klausimu ieškovė tik apsiriboja aplinkybe, kad vykdant veiklą, kuri yra šio paslaugų teikimo objektas, naudojama programinė įranga ar programa, kuriomis jau kartu naudojosi ji pati ir CESI. Reikia pažymėti, kad, kaip nurodo Komisija, aplinkybė, kad CESI naudojasi programine įranga, kurios savininkė yra ieškovė, be abejo, yra viena vertintina aplinkybė, palyginti su kitais konkuruojančiais ūkio subjektais, bet ji negali pateisinti, atsižvelgiant į šio sprendimo 80 punkte nurodytą jurisprudenciją, a priori neleidimo dalyvauti kitiems ūkio subjektams, motyvuojant tariama CESI išskirtine kompetencija. Iš tiesų, niekas nekliudo ieškovei, jei būtų palankesnis pasiūlymas nei CESI, suteikti licenciją naudoti aptariamą programinę įrangą ar programą naujam ūkio subjektui. Visų pirma, reikia pažymėti, kad licencijos programoms arba programinei įrangai nėra išimtinė teisė, dėl kurios negalima pasinaudoti kitų ūkio subjektų paslaugomis vykdant nagrinėjamą veiklą. Kitaip negali būti, nes, jei būtų galima remtis ankstesniais profesiniais santykiais su perkančiuoju subjektu tam, kad būtų išvengta konkurso naujų sutarčių atveju, būtų neišvengiamai pakenkta sutarčių padarymo prieinamų tikslui, kurio siekiama Direktyva 2004/17, ir būtų gautas paradoksalus rezultatas – iškraipoma konkurencija vykdančio asmens naudai.
84 Be to, kalbant apie ieškovės pateiktus paaiškinimus, kuriais siekiama pateisinti tiesioginį sutarties dėl ginčijamų teikimų sudarymą su CESI motyvuojant tuo, kad su kita bendrove sutartis būtų sudaryta mažiau palankiomis sąlygomis, vykdymo terminai būtų ilgesni, būtų padaryta klaidų ar prarasta informacijos, primintina, kad tariamos prisitaikymo problemos keičiant vieną teikėją į kitą ir papildomos galimos šio prisitaikymo išlaidos, nurodytos ieškovės, logiškai leidžia manyti, kad ūkio subjekto CESI pakeitimas kitu konkurso dalyviu buvo techniškai įmanomas. Iš tiesų, ieškovė niekada nesirėmė techninio nesuderinamumo klausimu, kuris objektyviai neleistų kitam ūkio subjektui teikti tas pačias paslaugas, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 80 punkte, būtų būtina pasirinkti vienintelį ūkio subjektą. Bet kuriuo atveju taip pat reikia pažymėti, kad ieškovė niekada nenurodė skaičių ar duomenų, iš kurių matyti, kad sudarius sutartį su bet kuria kita bendrove būtų patirtos didesnės išlaidos, o vykdymo terminai būtų ilgesni.
85 Galiausiai, kalbant apie darbų tęstinumą, reikia pažymėti, kad, žinoma, darbų tęstinumo užtikrinimo tikslas, susijęs su sudėtingais projektais, yra techninė priežastis, kuri turi būti pripažinta svarbia. Vis dėlto vien tik tvirtinimas apie sudėtingą ir sunkų visų darbų pobūdį nėra pakankamas pagrindas įrodyti, kad darbas turi būti pavestas tam pačiam ūkio subjektui (pagal analogiją žr. 2004 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑385/02, EU:C:2004:522, 21 punktą). Šiuo atveju ieškovė apsiribojo tik bendrai nurodydama, kad sutartis su kitu ūkio subjektu padidintų išlaidas ir prailgintų terminus, bet nepateikė paaiškinimų, leidžiančių įrodyti būtinybę sudaryti sutartį su vieninteliu ūkio subjektu. Kitų pagrįstų sprendimų nebuvimas nėra kriterijus, įvertinant tiesioginio sutarties sudarymo su konkrečiu ūkio subjektu teisėtumą, kurį, atvirkščiai, patvirtina absoliutus būtinumas sudaryti tokią sutartį, kaip nustatyta jurisprudencijoje. Todėl ryšys tarp ankstesnių CESI darbų, vykdytų ieškovės naudai pagal preliminariuosius susitarimus, ir aptariamų užduočių šiuo atveju negali būti toks pagrindas.
86 Kadangi ieškovei nepavyko įrodyti, kad dėl techninių priežasčių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalies c punktą, preliminarieji susitarimai, kuriuose numatytos aptariamos užduotys, galėjo būti sudaryti tik su CESI, antrąjį pagrindą reikia atmesti.
Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu
87 Pirma, ieškovė tvirtina, kad ginčijami aktai prieštarauja teisėtų lūkesčių apsaugos principui tiek, kiek Komisija nusprendė, kad išlaidos, susijusios su užduotimis, numatytoms preliminariajame susitarime Nr. 3000034279, kurio Komisija niekada neginčijo, nors pranešimas apie šio preliminariojo susitarimo sudarymą buvo paskelbtas 2010 m. liepos 7 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, yra nefinansuotinos. Šiuo atžvilgiu ieškovė teigia, kad Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbimas pranešimo apie sutarties sudarymą su konkrečiu ūkio subjektu po derybų procedūros be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse su sąlyga, kad nei Komisija, nei kitas ūkio subjektas neginčijo šio sutarties sudarymo ir nepateikė pastabų per 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/66/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB, dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo (OL L 335, 2007, p. 31) 2f straipsnyje nustatytus terminus, yra aplinkybė, galinti sukelti ieškovei teisėtų lūkesčių, susijusių su vykdomos procedūros teisingumu.
88 Antra, ieškovė ginčija šioje byloje Direktyvos 2004/17 nuostatų taikymą, remdamasi reikšminga aptariamų užduočių skaičiaus dalies verte, kuri yra mažesnė nei šios direktyvos 16 straipsnio a punkte numatyta vertė.
89 Komisija ginčija ieškovės argumentus.
90 Pirma, primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, teisę remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu turi kiekvienas asmuo, kuriam Sąjungos institucijos sukėlė pagrįstų lūkesčių (žr. 1987 m. kovo 11 d. Sprendimo Van den Bergh en Jurgens ir Van Dijk Food Products (Lopik)/EEB, 265/85, EU:C:1987:121, 44 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
91 Vis dėlto tam, kad būtų galima pasinaudoti teise remtis šiuo principu, reikia, kad būtų įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos. Pirma, suinteresuotasis asmuo iš Sąjungos valdžios institucijų patvirtintų ir patikimų šaltinių turi būti gavęs tikslias, besąlygines ir tarpusavyje derančias garantijas. Antra, šios garantijos turi būti tokios, kad asmeniui, kuriam jos skirtos, atsirastų teisėtų lūkesčių. Trečia, šios garantijos turi atitikti taikytinas teisės normas (žr. 2005 m. birželio 30 d. Sprendimo Branco / Komisija, T‑347/03, EU:T:2005:265, 102 punktą ir nurodytą jurisprudenciją; 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Cementbouw Handel & Industrie / Komisija, T‑282/02, EU:T:2006:64, 77 punktą ir 2009 m. birželio 30 d. Sprendimo CPEM / Komisija, T‑444/07, EU:T:2009:227, 126 punktą).
92 Kalbant apie pirmąją sąlygą, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad tokias garantijas, neatsižvelgiant į jų pateikimo formą, sudaro tiksli, nesąlyginė ir nuosekli informacija iš įgaliotų ir patikimų šaltinių. Vis dėlto teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu negalima remtis tuo atveju, kai administracija nesuteikė konkrečių garantijų (žr. 2003 m. kovo 19 d. Sprendimo Innova Privat-Akademie / Komisija, T‑273/01, EU:T:2003:78, 26 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
93 Šiuo atveju iš bylos medžiagos nematyti, kad Komisija ieškovei suteikė konkrečių garantijų, kad ji pritartų būdui, kuriuo sudarytos sutartys dėl projektų E 221 ir E 255. Iš tiesų, patikrinimas, ar išlaidos yra finansuotinos, atliekamas tik po to, kai parengiamos galutinės finansinės ataskaitos, o ankstesni etapai susiję tik su projektų įgyvendinimo pažangos technine priežiūra. Taigi, šis patikrinimas buvo atliktas tik prašymo sumokėti likutį, kuris buvo patektas kartu su techninio įgyvendinimo ataskaita ir realiai patirtų finansuotinų išlaidų finansine ataskaita, pateikimo momentu, kaip tai matyti, visų pirma, iš 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. sprendimų III priedo III.3.5 straipsnio.
94 Todėl faktas, kad Komisija neginčijo preliminariojo susitarimo Nr. 3000034279 sudarymo su CESI, nors pranešimas apie sutarties sudarymą buvo tinkamai paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, nėra garantija, galinti ieškovei sukelti teisėtų lūkesčių dėl išlaidų finansuotinumo. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Komisijos tyla dėl tiesioginio preliminariojo susitarimo sudarymo nėra administracijos konkreti garantija, sukurianti teisėtų lūkesčių (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 18 d. Sprendimo Regione Marche / Komisija, T‑107/03, nepaskelbtas Rink., EU:T:2006:20, 134 punktą).
95 Antra, kalbant apie ieškovės argumentą, kad Direktyva 2004/17 nėra taikoma šioje byloje, reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję būtent su numatomos viešojo pirkimo sutarties vertės apskaičiavimu, Direktyvos 2004/17 17 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, kad, pirma, preliminariųjų susitarimų atveju atsižvelgiama į didžiausią numatomą visų per visą susitarimo galiojimo laiką numatytų sutarčių vertę be pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir, antra, perkantieji subjektai negali netaikyti šios direktyvos, suskaidydami darbų projektus ar numatomą pirkti tam tikrą prekių ir (arba) paslaugų kiekį arba taikydami specialius sutarčių numatomos vertės apskaičiavimo metodus. Kaip nurodyta šio sprendimo 39–43 punktuose, tiesiogiai CESI priskirtos aptariamos užduotys negali būti rimtai vertinamos kaip atskirtos nuo preliminariųjų susitarimų, nes jos buvo vykdomos būtent vykdant šiuos susitarimus.
96 Todėl tai, ar taikoma Direktyva 2004/17, kaip tai suprantama pagal jos 17 straipsnio 3 dalį, reikia nustatyti atsižvelgiant į preliminariųjų susitarimų vertę. Šiuo klausimu primintina, kad preliminariųjų susitarimų vertė pakankamai viršija reikšmingą ribą, atsižvelgiant į tai, kad preliminariojo susitarimo Nr. 3000029140 suma buvo 16 039 700 eurų, preliminariojo susitarimo Nr. 3000034279 suma buvo 19 200 000 eurų, o preliminariojo susitarimo Nr. 6000001506 suma buvo 24 925 000 eurų, o reikšminga riba prekių tiekimo ir paslaugų sutartims yra 499 000 eurų, remiantis Direktyvos 2004/17 16 straipsnio a punktu.
97 Tokiomis aplinkybėmis trečiąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu
98 Ieškovė papildomai teigia, kad ginčijami aktai yra neteisėti, nes Komisija padarė išvadą, jog visos nefinansuotinos išlaidos susijusios su aptariamomis užduotimis. Ieškovė teigia, kad Komisija nurodė, kad šios išlaidos nebuvo finansuotinos, nes nebuvo laikomasi ekonominio efektyvumo principo sudarant sutartis su tos pačios grupės bendrovėmis, nors CESI jai teikė paslaugas rinkos sąlygomis ir taip gavo pelno. Šiuo klausimu ieškovė mano, kad Komisijos elgesys prieštarauja proporcingumo principui, nes 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. sprendimų III priedo III.3.8 straipsnio 4 ir 6 dalys neleidžia Komisijai atmesti visų patirtų išlaidų, jeigu gauta pelno, bet prireikus numato tik finansinės paramos sumos sumažinimą, atitinkantį pelno dalį, kuri laikoma nefinansuotina.
99 Ieškovė teigia, kad teisingai taikydama šį straipsnį Komisija turėjo pirmiausia nustatyti aptariamų užduočių pelno maržos sudedamąsias dalis, tada pripažinti išlaidas nefinansuotinomis tik tiek, kiek jos susijusios su nefinansuotina pelno dalimi. Todėl ieškovė mano, kad Komisija viršijo savo įgaliojimus taikyti sankcijas dėl jos sutarčių sudarymo, kurie jai suteikia tik priežiūros ir kontrolės teises.
100 Be to, ieškovė teigia, kad Komisija pripažino nagrinėjamas išlaidas nefinansuotinomis atsižvelgdama į tai, kad CESI nebuvo ieškovės kontroliuojama bendrovė, o tik su ja susijusi. Ieškovės teigimu, tinkamai taikant šią išvadą Komisija turėjo suprasti, kad ieškovė negali gauti iš CESI detalaus išlaidų, susijusių su šios bendrovės suteiktomis paslaugomis, paskirstymo.
101 Komisija ginčija ieškovės argumentus.
102 Reikia pažymėti, kad šis pagrindas netinkamas, nes, kaip nustatyta šio sprendimo 15 punkte, po Komisijos nurodyto atlikti tolesnio tyrimo Komisija pakeitė savo poziciją ir nusprendė, kad išlaidos yra nefinansuotinos dėl to, kad nesilaikoma viešųjų pirkimų taisyklių, o ne dėl to, kad nebuvo laikomasi ekonominio efektyvumo principo sudarant sutartis su tai pačiai grupei priklausančiomis bendrovėmis. Iš tiesų, 2015 m. liepos 6 d. raštu Komisija pranešė ieškovei, kad išlaidos, susijusios su aptariamomis užduotimis, tiesiogiai priskirtomis CESI, yra nefinansuotinos, nes preliminarieji susitarimai buvo sudaryti be konkurso procedūros, ir kad ieškovė nepateikė įrodymų, numatytų Direktyvos 2004/17 40 straipsnio 3 dalyje.
103 Šiuo atveju Komisija netaikė jokių sankcijų, o tik konstatavo, kad buvo pažeista 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. sprendimų III priedo III.2.5.3 straipsnio 3 dalis, pagal kurią ieškovė, sudarydama sutartis, turi laikytis Sąjungos teisės nuostatų viešųjų pirkimų srityje. Kai tokį pažeidimą Komisija nustato, ji negali padaryti kitos išvados, nes tik išlaidos, susijusios su sutarčių, sudarytų pagal Sąjungos viešųjų pirkimų taisykles, sudarymu gali būti laikomos bendrai finansuotinomis, kaip matyti iš 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. sprendimų III priedo III.2.5.3 ir III.3.7 straipsnių. Todėl Komisija, susidūrusi su Sąjungos viešųjų pirkimų taisyklių nesilaikymu tam tikrų sutarčių atveju, atitinkamas išlaidas turėjo pripažinti nefinansuotinomis, apskaičiuoti atitinkamos paramos sumą ir pradėti skirtumo tarp finansuotinų išlaidų ir jau išmokėtų sumų išieškojimo procedūrą. Sumos, atitinkančios nefinansuotinas išlaidas, kiek jos susijusios su neteisėtai su CESI sudarytomis sutartimis, tapo nepagrįstos, todėl dėl jų taikoma pareiga grąžinti, kaip numatyta 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. sprendimų III priedo III.3.9 straipsnio 1 dalyje.
104 Be to, negalima kaltinti Komisijos, kad ji taikė sankciją, nes priemonės, priimtos dėl avansu sumokėtų sumų išieškojimo, gavėjui kainuoja mažiau nei vien paprastas paramos nutraukimas. Iš tiesų, pagal Reglamento Nr. 966/2012 116 straipsnio 3 dalį, jei pasirašius sutartį paaiškėja, kad vykdant procedūrą arba sutartį padaryta esminių klaidų, pažeidimų arba sukčiauta, perkančioji institucija gali laikinai sustabdyti sutarties vykdymą arba prireikus ją nutraukti. Be to, kai esminės klaidos, pažeidimai ar sukčiavimas yra priskirtini rangovui, perkančioji organizacija gali taip pat atsisakyti mokėti arba susigrąžinti netinkamai išmokėtas lėšas proporcingai esminių klaidų, pažeidimų ar sukčiavimo rimtumo mastui.
105 Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti ketvirtąjį ieškinio pagrindą ir visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
106 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal šios reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Terna – Rete elettrica nazionale SpA padengia savo ir Europos Komisijos nurodytas bylinėjimosi išlaidas.
Gratsias | Labucka | Ulloa Rubio |
Paskelbtas 2018 m. spalio 18 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.