TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. rugsėjo 30 d.

Byla F‑43/09

Carlo van Heuckelom

prieš

Europos policijos biurą (Europolą)

„Viešoji tarnyba — Europolo tarnautojų tarnybos nuostatai — 29 straipsnis — Aukštesnė pakopa, suteikta remiantis vertinimo ataskaitomis — Prieštaravimas dėl sprendimo, kuriuo įtvirtinama lygių ir pakopų nustatymo tvarka, teisėtumo — Europolo direktoriaus ir valdybos kompetencija — Europolo direktoriaus diskrecija — Ribos“

Dalykas: Pagal Konvencijos, grindžiamos Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu, dėl Europos policijos biuro įsteigimo (Europolo konvencija) 40 straipsnio 3 dalį ir Europolo tarnautojų tarnybos nuostatų 93 straipsnio 1 dalį pareikštas ieškinys, kuriuo C. van Heuckelom prašo panaikinti 2008 m. liepos 14 d. Europolo direktoriaus sprendimą, kuriuo jam nuo 2008 m. balandžio 1 d. suteikta tik viena aukštesnė pakopa, ir 2009 m. sausio 19 d. sprendimą, kuriuo atmestas skundas dėl šio sprendimo.

Sprendimas: Atmesti ieškovo ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Ieškinys dėl panaikinimo — Suinteresuotumas pareikšti ieškinį — Fiziniai ar juridiniai asmenys

(SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa)

2.      Pareigūnai — Ieškinys — Išankstinis administracinis skundas — Skundo ir ieškinio atitiktis — Dalyko ir pagrindo sutapimas — Prieštaravimas dėl teisėtumo, susijęs su kitu nei skunde nurodytu teisiniu pagrindu — Priimtinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

3.      Pareigūnai — Europolo tarnautojai — Pakopos paaukštinimas kas dveji metai

(Europolo tarnautojų tarnybos nuostatų 28 ir 29 straipsniai)

4.      Pareigūnai — Europolo tarnautojai — Pakopos paaukštinimas kas dveji metai

(Europolo tarnautojų tarnybos nuostatų 29 straipsnis)

1.      Fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo priimtinas tik tuo atveju, kai ieškovas suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu. Toks suinteresuotumas reiškia, kad pats akto panaikinimas turi turėti teisinių pasekmių arba, kitaip tariant, kad dėl ieškinio baigties jį pareiškusi šalis turi turėti naudos.

(žr. 31 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1986 m. birželio 24 d. Sprendimo AKZO Chemie ir AKZO Chemie UK prieš Komisiją, 53/85, Rink. p. 1965, 21 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1995 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją, T‑480/93 ir T‑483/93, Rink. p. II‑2305, 59 ir 60 punktai bei juose nurodyta teismo praktika; 2001 m. birželio 20 d. Sprendimo Euroalliages prieš Komisiją, T‑188/99, Rink. p. II‑1757, 26 punktas; 2004 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo MCI prieš Komisiją, T‑310/00, Rink. p. II‑3253, 44 punktas.

2.      Skundo ir ieškinio atitikties taisyklė iš esmės reikalauja, kad būtų atitiktis tarp ieškinio dalyko ir pagrindo bei skundo dalyko ir pagrindo. Šį reikalavimą reikia aiškinti lanksčiai. Atitikties taisyklė taikytina tik tuo atveju, jei teisme pareikšto ieškinio dalykas ar pagrindas skiriasi nuo nurodytojo skunde, „pagrindo“ sąvoką aiškinant plačiai. Taip aiškinant ir kalbant apie reikalavimą dėl panaikinimo, „ginčo pagrindu“ laikytina tai, kad ieškovas ginčija ginčijamo akto turinio teisėtumą, arba tai, kad jis ginčija šio akto formos teisėtumą.

Kalbant apie prieštaravimus dėl teisėtumo, net jeigu jie būtų susiję su kitu teisiniu pagrindu nei nurodytasis skunde, pažymėtina, kad jų pripažinimas nepriimtinais dėl atitikties taisyklės pažeidimo sutrikdytų pusiausvyrą tarp ieškovo procesinių teisių apsaugos ir ikiteisminės procedūros tikslo ir būtų neproporcinga ir nepateisinama sankcija pareigūnui. Iš tikrųjų atsižvelgiant į prieštaravimo dėl teisėtumo savaime teisinį pobūdį ir į motyvus, kurie skatina suinteresuotąjį asmenį nustatyti ir nurodyti tokį neteisėtumą, negalima reikalauti, kad skundą pateikiantis pareigūnas ar tarnautojas, kuris gali ir neturėti atitinkamų teisinių žinių, suformuluotų tokį prieštaravimą ikiteisminiame etape, antraip kitame etape jo ieškinys bus nepriimtinas. Juo labiau kad neatrodo, jog ikiteisminiame etape pateikęs prieštaravimą dėl teisėtumo skundo pateikėjas šiame etape galėtų laimėti ginčą, nes nėra tikimybės, kad administracija nuspręstų netaikyti galiojančios nuostatos, kuria galbūt pažeidžiama viršesnė taisyklė, tik dėl to, kad būtų galima neteisminiu būdu išspręsti ginčą.

(žr. 43 ir 44 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Mandt prieš Parlamentą, F‑45/07, 109, 115 ir 119 punktai bei juose nurodyta teismo praktika ir 121 punktas.

3.      Galiojančioje Europolo lygių ir pakopų nustatymo sistemoje numatytos dvi skirtingos procedūros: pirma, vertinimas pagal Europolo tarnautojų tarnybos nuostatų 28 straipsnį, priskiriamas vertintojo kompetencijai, ir, antra, šių Nuostatų 29 straipsnyje numatytas pakopos paaukštinimas, priskiriamas Europolo direktoriaus kompetencijai.

Pagal Europolo tarnautojų tarnybos nuostatų 29 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį Europolo direktoriaus sprendimai kas dveji metai suteikti Europolo darbuotojams pakopas priimami remiantis „vertinimu“, kuriame atsižvelgiama į kiekvieno atitinkamo tarnautojo veiklą. Iš to matyti, kad Europolo tarnautojų tarnybos nuostatų 29 straipsnio pirmos pastraipos trečiame sakinyje, kuriame nurodyta, kad „konkrečias vertinimo procedūros taisykles priima valdančioji taryba“, pateikiama nuoroda į procedūrą, pagal kurią vertinama ir įvertinama Europolo tarnautojų veikla. Todėl šioje nuostatoje nereikalaujama, kad Europolo valdančioji taryba priimtų konkrečias pakopos paaukštinimo procedūros taisykles.

(žr. 48–50 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2006 m. kovo 22 d. Sprendimo Mausolf prieš Europol, T‑209/02 ir T‑210/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑79 ir II‑A‑2‑335, 37 punktas.

4.       Pagal Europolo tarnautojų tarnybos nuostatų 29 straipsnį Europolo direktorius gali suteikti daugiausia dvi pakopas per dvejus metus, remdamasis vertinimu ir atsižvelgdamas į suinteresuotojo asmens našumą. Šio straipsnio taikymas priklauso sričiai, kurioje Europolo direktoriui suteikiama didelė diskrecija vertinti, kaip antai suteikta Paskyrimų tarnybai taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį.

Europolo darbuotojų lygių ir pakopų nustatymo tvarkos, priimtos Europolo direktoriaus, 5 straipsnio 1 dalyje nustatyti pakopų skyrimo kriterijai. Remdamasis dviejų paskutinių metų vertinimais, direktorius suteikia dvi pakopas tarnautojams, kurie visada arba dažnai pateisino lūkesčius, nesuteikia pakopos tiems, kure pateisino lūkesčius tik iš dalies arba visiškai jų nepateisino, ir suteikia vieną pakopą visiems kitiems tarnautojams.

Iš 5 straipsnio 1 dalies matyti, kad direktorius suteikia dvi pakopas tik tuomet, kai atitinkamas tarnautojas atliko užduotis ypač gerai ir neapsiribojo lūkesčių pateisinimu kiekvienais iš dviejų referencinio laikotarpio metų. Šiais labai griežtais kriterijais siekiama atlyginti už nuolatines pastangas. Negalima neigti, kad Europolo direktoriaus, naudojantis Europolo tarnautojų tarnybos nuostatų 29 straipsniu jam suteikta diskrecija vertinti, priimtos tvarkos, kuria siekiama skatinti tarnautojus dėti pastangas, kad būtų viršyti lūkesčiai, tikslas yra tarnybos interesai.

Kadangi direktorius neturi diskrecijos vertinti taikydamas šios tvarkos 5 straipsnio 1 dalį ir turi griežtai laikytis šioje nuostatoje nustatytų kriterijų, jo įgaliojimų paaukštinti pakopą apribojimas šiais kriterijais kaip tik suteikia direktoriui galimybę rūpintis, kad kandidatūros būtų nagrinėjamos kruopščiai, nešališkai ir laikantis vienodo požiūrio principo.

(žr. 59 ir 61–63 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: minėto Sprendimo Mausolf prieš Europol 67 punktas.