Language of document : ECLI:EU:C:2015:683

Byla C‑137/14

Europos Komisija

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 2011/92/ES – Tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimas – 11 straipsnis – Direktyva 2010/75/ES – Pramoniniai išmetamieji teršalai (integruota taršos prevencija ir kontrolė) – 25 straipsnis – Teisė kreiptis į teismus – Direktyvos neatitinkančios nacionalinės proceso teisės normos“

Santrauka – 2015 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1.        Teismo procesas – Prašymas atnaujinti žodinį bylos nagrinėjimą – Prašymas leisti pateikti pastabas dėl generalinio advokato išvadoje iškeltų teisinių klausimų – Atnaujinimo sąlygos

(SESV 252 straipsnio antra pastraipa; Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnis)

2.        Aplinka – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 2011/92 – Oro tarša – Direktyva 2010/75 – Suinteresuotos visuomenės narių teisė pareikšti ieškinį –Nacionalinės teisės normos, pagal kurias neteisėtų administracinių aktų panaikinimas siejamas su sąlyga, kad pažeista pareiškėjo subjektinė teisė – Atitiktis

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/75 25 straipsnio 1 dalis, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92 11 straipsnio 1 dalis)

3.        Aplinka – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 2011/92 – Suinteresuotos visuomenės narių teisė pareikšti ieškinį – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias ši teisė suteikiama tik tais atvejais, kai ieškinys grindžiamas tuo, jog poveikio aplinkai vertinimas neatliktas, ir nesuteikiama tada, kai vertinimas atliktas, bet padaryta pažeidimų – Įsipareigojimų neįvykdymas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92 11 straipsnio 1 dalis)

4.        Aplinka – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 2011/92 – Suinteresuotos visuomenės narių teisė pareikšti ieškinį – Priimtinumo sąlygos – Teisės pažeidimas – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias būtinas procedūrinių pažeidimų, kuriais remiamasi, ir ginčijamo galutinio sprendimo priežastinis ryšys – Teisminės kontrolės dėl esmės ribojimas – Įsipareigojimų neįvykdymas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92 11 straipsnio 1 dalis)

5.        Aplinka – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 2011/92 – Oro tarša – Direktyva 2010/75 – Suinteresuotos visuomenės narių teisė pareikšti ieškinį –Nacionalinės teisės normos, pagal kurias teisė pareikšti ieškinį ir teisminė kontrolė ribojamos prieštaravimais, kurie jau buvo per nustatytą terminą pateikti vykstant administracinei procedūrai – Įsipareigojimų neįvykdymas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/75 25 straipsnio 1 ir 4 dalys, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92 11 straipsnio 1 ir 4 dalys)

6.        Aplinka – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 2011/92 – Oro tarša – Direktyva 2010/75 – Nevyriausybinių aplinkos apsaugos organizacijų teisė pareikšti ieškinį – Apimtis – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias ši teisė minėtoms organizacijoms nesuteikiama normų, kuriomis saugomi tik susivienijimo interesai, pažeidimo atveju – Neleistinumas – Minėtos direktyvos nuostatų, kuriose numatyta ši teisė, tiesioginis veikimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/75 25 straipsnio 3 dalis, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92 11 straipsnio 3 dalis)

7.        Aplinka – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 2011/92 – Oro tarša – Direktyva 2010/75 – Nevyriausybinių aplinkos apsaugos organizacijų teisė pareikšti ieškinį – Galiojimas laiko atžvilgiu – Taikymas nedelsiant leidimams, išduotiems pasibaigus Direktyvos 2003/35 perkėlimo terminui – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias teisė pareikšti ieškinį ir teisminė kontrolė ribojamos vykstant procedūroms, pradėtoms po šios dienos – Įsipareigojimų neįvykdymas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/75 25 straipsnis, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92 11 straipsnis)

1.        Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 21–23 punktus)

2.        Kadangi pagal Direktyvos 2011/92 dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo 11 straipsnį ir Direktyvos 2010/75 dėl pramoninių išmetamų teršalų (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės) 25 straipsnį suinteresuotos visuomenės nariai turi turėti galimybę pateikti skundą teisme, kad užginčytų sprendimų, veiksmų ar neveikimo, kuriems taikomos šios direktyvos, materialinį ar procesinį teisėtumą, valstybės narės teisės nuostata, pagal kurią norint panaikinti administracinį aktą būtina, kad teismo konstatuotas neteisėtumas lemtų pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimą, negali būti laikoma nesuderinama su minėtomis direktyvų nuostatomis.

Iš tiesų, jei pagal minėtas direktyvų 2011/92 ir 2010/75 nuostatas valstybės narės gali susieti privačių asmenų skundų, pateiktų dėl į šių direktyvų taikymo sritį patenkančių sprendimų, veiksmų ar neveikimo, priimtinumą su tokiomis sąlygomis, kaip antai reikalavimu, kad būtų pažeista subjektinė teisė, jos taip pat gali numatyti, kad kompetentingas teismas panaikina administracinį sprendimą tik tada, kai pažeista pareiškėjo subjektinė teisė. Šiuo klausimu taip pat pažymėtina, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas gali susiaurinti teises, kurių pažeidimu privatus asmuo gali remtis kreipdamasis į teismą dėl Direktyvos 2011/92 11 straipsnyje nurodyto sprendimo, veiksmo ar neveikimo, iki subjektinių teisių. Vis dėlto toks apribojimas negali būti taikomas aplinkos apsaugos organizacijoms.

(žr. 28, 29, 32–34, 63–65 punktus)

3.        Pagal Direktyvos 2011/92 dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo 11 straipsnį draudžiama, kad valstybės narės šiam straipsniui perkelti priimtas teisės nuostatas taikytų tik tuo atveju, kai sprendimo teisėtumas ginčijamas dėl neatlikto poveikio aplinkai vertinimo, ir jų netaikytų tuo atveju, kai toks vertinimas buvo atliktas, tačiau jį atliekant padaryta procedūrinių pažeidimų. Todėl direktyvai perkelti priimta nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią administracinis leidimas gali būti panaikintas tik tuo atveju, jei jis suteiktas neatlikus tinkamos formos poveikio aplinkai vertinimo arba pirminio tyrimo, laikytina nesuderinama su minėtu 11 straipsniu.

Šiuo klausimu pasakytina, jog aplinkybė, kad kitoje nacionalinės teisės nuostatoje numatyta galimybė pateikti skundą teisme tuo atveju, kai poveikio aplinkai vertinimas arba pirminis tyrimas buvo atliktas, tačiau padaryta procedūrinių pažeidimų, bet toje pačioje nuostatoje įtvirtinti Direktyvos 2011/92 11 straipsnyje nurodytų skundų pateikimo ribojimai, nepanaikina minėto nesuderinamumo. Valstybė narė, priėmusi tokias nacionalinės teisės nuostatas, nevykdo įsipareigojimo įgyvendinti direktyvos nuostatas neginčijamai privalomą galią turinčiais aktais, konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, kad būtų tenkinamas teisinio saugumo reikalavimas.

(žr. 36, 49–52 punktus)

4.        Valstybė narė, numačiusi, kad sprendimai gali būti panaikinti dėl procedūrinių pažeidimų tik tais atvejais, kai neatliktas poveikio aplinkai vertinimas arba pirminis tyrimas ir kai pareiškėjas įrodo, kad procedūriniai pažeidimai priežastiniu ryšiu susiję su priimto sprendimo turiniu, taip pat nevykdo įsipareigojimų pagal Direktyvos 2011/92 dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo 11 straipsnį. Dėl tokio ribojimo tampa pernelyg sudėtinga naudotis minėtos direktyvos 11 straipsnyje įtvirtinta teise pateikti skundą, ir jis prieštarauja šios direktyvos tikslui suteikti suinteresuotosios visuomenės nariams plačias galimybes kreiptis į teismus. Iš tiesų atsisakius panaikinti administracinį sprendimą, priimtą pažeidžiant procedūrinę taisyklę, vien dėl to, kad pareiškėjas neįrodė, jog šis pažeidimas turėjo įtakos minėto sprendimo pagrįstumui, ši Sąjungos teisės nuostata tampa visiškai neveiksminga, pirmiausia atsižvelgiant į nagrinėjamų procedūrų sudėtingumą ir techninį poveikio aplinkai vertinimo pobūdį.

Teigti, jog teisės pažeidimo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2011/92 11 straipsnį, nėra, galima tik tuo atveju, jei šioje nuostatoje nurodyti teismas ar institucija gali nuspręsti, – šiuo klausimu jokiu būdu neperkeldami įrodinėjimo naštos pareiškėjui, bet prireikus pasikliaudami darbų užsakovo arba kompetentingos institucijos pateiktais įrodymais ir apskritai remdamiesi jiems pateiktais visais bylos dokumentais, – kad ginčijamas sprendimas nebūtų buvęs kitoks ir nepadarius pareiškėjo nurodyto procedūrinio pažeidimo.

Galiausiai, nors šie svarstymai susiję su viena iš teisminio skundo priimtinumo sąlygų, jie svarbūs ir aptariant nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintą sąlygą, dėl kurios ribojama teisminė kontrolė dėl esmės.

(žr. 56, 57, 59–61, 104 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

5.        Pagal Direktyvos 2011/92 dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo 11 straipsnį ir Direktyvos 2010/75 dėl pramoninių išmetamų teršalų (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės) 25 straipsnį draudžiama nacionalinės teisės nuostatoje teisę pateikti skundą ir teisminės kontrolės apimtį riboti prieštaravimais, kurie jau buvo per nustatytą terminą pateikti vykstant administracinei procedūrai, po kurios priimtas ginčijamas sprendimas.

Šiuo klausimu pasakytina, kad, nors nei Direktyvos 2011/92 11 straipsnio 4 dalyje, nei Direktyvos 2010/75 25 straipsnio 4 dalyje neatmetama galimybė, kad prieš paduodant skundą teisme teikiamas skundas administracinei institucijai, ir neužkertamas kelias nacionalinėje teisėje numatyti, kad pareiškėjas turi išnaudoti visas administracines teisių gynimo priemones prieš pateikdamas skundą teisme, pagal šias Sąjungos teisės nuostatas neleidžiama apriboti pagrindų, kuriais toks pareiškėjas gali remtis grįsdamas skundą teisme.

Be to, toks pareiškėjui nustatytas ribojimas, susijęs su pagrindais, kuriuos jis gali pateikti teismui, nagrinėjančiam dėl jo priimto administracinio sprendimo teisėtumą, negali būti pateisinamas teisinio saugumo principo paisymu. Iš tiesų niekur nenustatyta, kad išsami teisminė kontrolė, susijusi su tokio sprendimo pagrįstumu, gali pažeisti šį principą.

Dėl administracinių procedūrų veiksmingumo pasakytina, jog, nors pagrindo pateikimas pirmą kartą per procesą teisme tam tikrais atvejais gali kliudyti sklandžiai šio proceso eigai, Direktyvos 2011/92 11 straipsnio ir Direktyvos 2010/75 25 straipsnio tikslas yra ne tik užtikrinti asmeniui kuo didesnes galimybes pasinaudoti teismine kontrole, bet ir leisti, kad ši ginčijamo sprendimo teisėtumo – tiek turinio, tiek procedūriniu aspektu – kontrolė būtų atliekama išsamiai.

Vis dėlto nacionalinės teisės aktų leidėjas gali numatyti specialias procesines taisykles, kaip antai taisyklę dėl piktnaudžiaujant ar nesąžiningai pateikto argumento nepriimtinumo, kuriomis sukuriami mechanizmai, tinkami teismo proceso veiksmingumui užtikrinti.

(žr. 76, 79–81, 104 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

6.        Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 90–92 punktus)

7.        Direktyvos 2011/92 dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo 11 straipsnį reikia aiškinti taip, kad šiam straipsniui perkelti priimtos nacionalinės teisės nuostatos turėtų būti taip pat taikomos iki 2005 m. birželio 25 d., Direktyvos 2003/35, nustatančios visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas, perkėlimo termino, pradėtoms administracinėms leidimų išdavimo procedūroms, jeigu per jas leidimai buvo išduoti po šios dienos. Šiuo klausimu pažymėtina, jog pagal Direktyvos 2011/92 dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo 11 straipsnį ir Direktyvos 2010/75 dėl pramoninių išmetamų teršalų (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės) 25 straipsnį aplinkos apsaugos organizacijos turi turėti pakankamą interesą arba teisių, kurios gali būti pažeistos, todėl valstybė narė, šių organizacijų teisę pateikti skundą ir teisminės kontrolės apimtį ribojanti taip, kad skundą galima pateikti ir kontrolė atliekama tik remiantis nuostatomis, suteikiančiomis teisių privatiems asmenims, nevykdo įsipareigojimų pagal šias nuostatas. Tas pats pasakytina apie minėtoms direktyvų nuostatoms perkelti priimtas nuostatas, į kurių taikymo sritį nepatenka procedūros, pradėtos iki 2005 m. birželio 25 d.

Šiuo klausimu pasakytina, kad, nors res judicata galios principas svarbus tiek Sąjungos, tiek nacionalinės teisės sistemose, minėta valstybė narė negali remtis šio principo paisymu, kai minėti taikymo laiko atžvilgiu apribojimai susiję su administraciniais sprendimais, kurie tapo vykdytini.

Be to, negalima pritarti šios valstybės narės argumentui, kad toks ribojimas laiko atžvilgiu buvo būtinas, siekiant paisyti res judicata galios principo administracinėse procedūrose, kuriose priimti sprendimai tapo vykdytini, nes šis ribojimas leido šiai valstybei sau suteikti naują perkėlimo terminą.

(žr. 90, 95–99, 104 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)