Language of document : ECLI:EU:T:1992:97

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO

SPRENDIMAS

1992 m. rugsėjo 18 d.(*)

„Administracinė procedūra – Prašymas pripažinti pažeidimą“

Byloje T‑24/90,

Automec Srl, Italijos teisės reglamentuojama bendrovė, turinti registruotą buveinę Lancenigo di Villorba (Italija), atstovaujama Milano advokatūros advokato Giuseppe Celona ir Romos advokatūros advokato Piero A. M. Ferrari, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: étude de Me Georges Margue, 20, rue Philippe II,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą jos teisės tarnybos darbuotojo M. Enrico Traversa, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Roberto Hayder, membre du service juridique, Centre Wagner, Kirchberg,

atsakovę,

dėl 1990 m. vasario 28 d. Komisijos sprendimo atmesti ieškovės prašymą dėl bendrovių BMW AG ir BMW Italia SpA veiksmų, pateiktą pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17 (Pirmasis reglamentas, įgyvendinantis Sutarties 85 ir 86 straipsnius) 3 straipsnio 2 dalį, panaikinimo,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas J. L. Cruz Vilaça, kolegijų pirmininkai H. Kirschner, B. Vesterdorf, R. García-Valdecasas ir K. Lenaerts, teisėjai D. Barrington, A. Saggio, C. Yeraris, R. Schintgen, C. P. Briët ir J. Biancarelli,

generalinis advokatas D. A. O. Edward,

kancleris H. Jung,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 1991 m. spalio 22 d. žodinei proceso daliai,

susipažinęs su 1992 m. kovo 10 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Faktinės bylos aplinkybės

1        Ieškovė yra Italijos teisės reglamentuojama ribotos atsakomybės bendrovė, turinti registruotą buveinę Lancenigo di Villorba (Treviso provincija). 1960 m. ji sudarė platinimo sutartį su BMW Italia SpA (toliau – BMW Italia) dėl automobilių BMW distribucijos Treviso mieste ir provincijoje.

2        1983 m. gegužės 20 d. laišku BMW Italia pranešė ieškovei apie savo ketinimą nebepratęsti sutarties, kuri turėjo pasibaigti 1984 m. gruodžio 31 dieną.

3        Todėl ieškovė kreipėsi į Tribunale di Milano, kad šis teismas nurodytų BMW Italia pratęsti šiuos sutartinius santykius. Tribunale di Milano atmetus ieškinį, ieškovė apeliacine tvarka apskundė šį sprendimą Corte d'appello di Milano. BMW Italia savo ruožtu paprašė Tribunale di Treviso pirmininko areštuoti visą BMW prekių ženklu pažymėtą Automec turtą. Šis prašymas buvo atmestas.

4        Nepaisydama to, kad Corte d'appello di Milano vis dar nagrinėjo bylą, 1988 m. sausio 25 d. ieškovė pateikė Komisijai prašymą pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL  13, 1962, p. 204, toliau – Reglamentas Nr. 17), 3 straipsnio 2 dalį.

5        Šiame prašyme aprašiusi sutartinių santykių su BMW Italia eigą ir turinį bei nacionaliniame teisme nagrinėjamo ginčo su BMW Italia esmę, ieškovė nurodė, kad BMW Italia ir jos atžvilgiu patronuojančios Vokietijos bendrovės BMW AG elgesys pažeidė EEB sutarties 85 straipsnį. 1974 m. gruodžio 13 d. Komisijos sprendimu 75/73/EEB dėl procedūros pagal EEB sutarties 85 straipsnį (OL  L 29, 1975, p. 1, toliau – 1974 m. gruodžio 13 d. Sprendimas) patvirtintą BMW distribucijos sistemą Vokietijos Federacinei Respublikai laikydama selektyvios distribucijos sistema ir manydama, kad atitinka keliamus kvalifikacinius kriterijus, ieškovė teigė, jog BMW Italia neturėjo teisės nei atsisakyti tiekti jai BMW automobilius ir atsargines dalis, nei uždrausti naudoti BMW prekių ženklus. Remdamasi 1986 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimu Metro prieš Komisiją (75/84, Rink. p. 3021, 3091) ieškovė teigė, kad BMW Italia privalėjo pripažinti ją distributore.

6        Ieškovė manė, kad dėl to BMW privalėjo:

–        perpardavinėtojams galiojančiomis kainomis bei sąlygomis įvykdyti jai ieškovės pateiktus automobilių ir atsarginių dalių užsakymus;

–        suteikti ieškovei teisę naudoti BMW prekių ženklus, kiek to reikia įprastai informuoti visuomenę, vadovaujantis automobilių prekybos sektoriuje susiklosčiusia praktika.

7        Todėl ieškovė paprašė Komisijos priimti sprendimą, nurodantį BMW Italia ir BMW AG nutraukti skundžiamą pažeidimą ir įvykdyti pirmiau nurodytas bei visas kitas priemones, kurias Komisija laikys būtinomis ar tinkamomis.

8        1988 m. rugsėjo 1 d. laišku ieškovė apskundė BMW veiksmus, kurių ši neseniai ėmėsi prieš Italijos platintojus, kad jiems būtų užkirstas kelias neprarandant komisinio užmokesčio parduoti transporto priemones potencialiems perpardavinėtojams. Be to, ieškovė pridūrė, kad BMW ją boikotavo ir kad dėl to pasidarė neįmanoma įsigyti automobilių iš šio gamintojo distributorių Italijoje ir kitose valstybėse, nors šie jų turėjo. Dėl to pastaruoju metu ji nebegalėjo įvykdyti keleto gautų užsakymų.

9        1988 m. lapkričio 30 d. registruotu paštu Komisija išsiuntė ieškovei Konkurencijos direktorato (toliau – DG IV) direktoriaus pasirašytą laišką. Juo ieškovei pranešama, pirma, kad Komisija mano, jog neturi kompetencijos patenkinti jos prašymo remdamasi pateikta informacija. Šiuo atžvilgiu laiške patikslinta, kad nors nagrinėdamas ieškinį dėl ieškovės tariamai patirtos žalos atlyginimo nacionalinis teismas galėtų atsižvelgti į šias aplinkybes, Komisija negali jomis remtis, kad įpareigotų BMW atnaujinti tiekimą ieškovei. Antra, laiške atkreiptas ieškovės dėmesys į 1984 m. gruodžio 12 d. Reglamentą (EEB) Nr. 123/85 dėl EEB sutarties 85 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms autotransporto priemonių platinimo ir techninės priežiūros susitarimų rūšims (OL  L 15, 1985, p. 16, toliau – Reglamentas Nr. 123/85), kuris įsigaliojo 1985 m. liepos 1 dieną. Komisija pridūrė, kad „panašu, jog įvairūs Europos automobilių gamintojai pakeitė savo atitinkamas distribucijos sutartis taip, kad jos atitiktų reglamentą. Turima informacija neleidžia teigti, jog BMW Italia nesiėmė priemonių, kad jos distribucijos tinklas atitiktų minėtas Bendrijos normas konkurencijos srityje“.

10      1989 m. vasario 17 d. ieškovė pateikė ieškinį dėl šio laiško panaikinimo (byla T‑64/89).

11      1989 m. liepos 26 d. Komisija registruotu paštu išsiuntė ieškovei antrą laišką, kurį šį kartą pasirašė konkurencijos generalinis direktorius. Komisija, paaiškinusi, kad 1988 m. lapkričio 30 d. laiškas neišreiškė jos galutinės pozicijos, oficialiai informavo ieškovę neketinanti patenkinti jos 1988 m. sausio 25 d. prašymo. Savo poziciją Komisija grindė tuo, kad EEB sutarties 85 straipsniu ji nėra įgaliojama nei pripažinti, jog platinimo sutarties nutraukimas neturi teisinės galios, nei nurodyti, jog sutartiniai santykiai tarp šalių būtų atkurti tipinės sutarties, šiuo metu BMW Italia taikomos jos santykiams su platintojais, pagrindu. Komisija pridūrė, kad jei BMW taikoma platinimo sutartis prieštarautų Sutarties 85 straipsnio 1 daliai, ji galėtų pripažinti pažeidimą ir jo nulemtą sutarties negaliojimą. Be to, ji pažymėjo, kad viena sutarties šalis neturėjo teisės trukdyti kitai šaliai nutraukti sutartį įprastai, laikantis joje numatyto išankstinio pranešimo termino, kaip tai buvo padaryta šiuo atveju. Kadangi ši informacija buvo pateikta pagal 1963 m. liepos 25 d. Komisijos reglamento 99/63/EEB dėl Tarybos reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto šalių išklausymo (OL  127, 1963, p. 2268, toliau – Reglamentas Nr. 99/63) 6 straipsnį, Komisija pasiūlė ieškovei per du mėnesius pateikti savo pastabas šiuo klausimu.

12      1989 m. spalio 4 d. laišku ieškovė atsakė į šį pasiūlymą, patvirtindama, kad skunde ji tik reikalavo pripažinti jos teisę dalyvauti selektyvios distribucijos sistemoje, kurią, jos nuomone, įgyvendino BMW, o ne pratęsti ankstesnę platinimo sutartį. Ieškovė priminė, kad jos atstovai buvo nurodę, jog su šios sutarties klausimais susijusi byla yra nagrinėjama Italijos teismuose. Kita vertus, dėl teisės dalyvauti distribucijos sistemoje atstovai nurodė, jog tokią teisę lemia ne ši sutartis, bet „daugybė principų, kuriuos selektyvios distribucijos srityje reguliariai patvirtina Komisija ir Teisingumo Teismas“, o per 25 metus ieškovė įrodė, kad atitinka BMW keliamus reikalavimus. Ieškovė taip pat nurodė, kad Komisija, 1998 m. lapkričio 30 d. laiške remdamasi tuo, jog nėra įrodymų, patvirtinančių, kad BMW selektyvi distribucijos sistema neatitinka Reglamento Nr. 123/85 dėl bendrosios išimties, suteikė šiai gamintojai nekaltumo prezumpciją, kuri yra neteisėta atsižvelgiant į ieškovės pateiktus įrodymus dėl BMW elgesio. Kita vertus, ieškovę apstulbino tai, kad Komisija tvirtino neturinti kompetencijos nurodyti BMW atnaujinti sutartinius santykius su ieškove, nes ieškovė nieko panašaus neprašiusi. Ieškovė reikalavo pripažinti „jos teisę vėl gauti BMW gaminius, tačiau ne išskirtinio platinimo sutarties pagrindu, bet kaip distributorė, įvykdžiusi visas atrankos sąlygas, kad taptų tinklo nare“. Taigi ji prieštaravo tam, kad Komisija priskyrė jos prašymui reikšmę, kurios jis neturėjo.

13      1990 m. vasario 28 d. už konkurenciją atsakingas Komisijos narys Komisijos vardu išsiuntė ieškovei laišką, kuriame buvo rašoma:

„Atsakau į jūsų prašymą, pateiktą pagal Tarybos reglamento Nr. 17/62 3 straipsnio 2 dalį, dėl BMW Italia, kuriame minimas EEB sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kurį, jūsų nuomone, padarė šį bendrovė.

Komisija išnagrinėjo skunde išdėstytas faktines bei teisines aplinkybes ir suteikė jums galimybę pateikti pastabas dėl Komisijos ketinimo nepripažinti skundo priimtinu. Apie šį ketinimą jums buvo pranešta 1988 m. lapkričio 30 d. preliminariu laišku ir vėliau 1989 m. liepos 26 d. „laišku pagal 6 straipsnį“.

Savo 1989 m. spalio 4 d. atsakyme nenurodėte jokių jūsų prašymą pagrindžiančių naujų faktų ir nepateikėte naujų argumentų ar teisinių nuorodų. Iš to darytina išvada, kad Komisija neturi pagrindo pakeisti savo ketinimo atmesti jūsų prašymą imtis veiksmų vadovaudamasi tokiais motyvais:

1. Pirmiausia, dėl pirmo jūsų skunde suformuluoto prašymo (7 puslapis, antroji pastraipa, pirma ir antra įtraukos: nurodyti BMW tiekti automobilius bei atsargines dalis Automec ir suteikti Automec teisę naudoti BMW prekių ženklą) Komisija mano, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalimi ji neįgaliojama teikti nurodymų, kurie leistų įpareigoti gamintoją tiekti gaminius šios bylos aplinkybėmis, net jei Komisija konstatuotų, kad gamintojos, kokia yra BMW Italia, distribucijos sistema pažeidžia 85 straipsnio 1 dalį. Tačiau Automec nenurodė to, kad BMW Italia užima dominuojančią padėtį ir kad šia padėtimi piktnaudžiavo pažeisdama Sutarties 86 straipsnį; tik šis Sutarties straipsnis galėtų leisti Komisijai įpareigoti BMW Italia sudaryti sutartį su Automec.

2. Dėl antro Automec prašymo (skundo 7 puslapio trečioji pastraipa: nurodyti nutraukti pažeidimą, kuriuo Automec kaltina BMW Italia) Komisija konstatuoja, kad Automec jau kreipėsi į Italijos teismus – ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos, kad šie išnagrinėtų ginčą su BMW Italia, susijusį su anksčiau tarp šių dviejų bendrovių sudarytos platinimo sutarties nutraukimu. Komisijos nuomone, nėra jokių kliūčių, dėl kurių Automec negalėtų tam pačiam nacionaliniam teismui pateikti klausimo dėl dabartinės BMW Italia platinimo sistemos suderinamumo su 85 straipsniu; šiuo klausimu būtų paprasčiau kreiptis į nacionalinį teismą dar ir dėl to, kad jis jau puikiai susipažinęs su sutartiniais santykiais, kuriuos BMW Italia užmezga su savo distributoriais.

Šiuo atžvilgiu Komisija norėtų jums priminti, kad Italijos teismas yra ne tik kompetentingas pats taikyti bylos aplinkybėms Sutarties 85 straipsnį, ypač jo 2 dalį, bet taip pat turi teisę, kurios neturi Komisija, t. y. priteisti iš BMW Italia atlyginti Automec patirtus nuostolius, jei Automec įrodytų, kad šio gamintojo atsisakymas parduoti jai sukėlė žalos. Reglamento Nr. 99/63/EEB 6 straipsnis Komisijai suteikia diskreciją vertinti nagrinėjant skundą surinktus duomenis, o tai Komisijai suteikia teisę nustatyti skirtingus jai pateiktų bylų nagrinėjimo prioritetus.

Atsižvelgdama į šio laiško 2 punkte pirmiau išdėstytus motyvus Komisija padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pakankamo Bendrijos intereso, galinčio pateisinti išsamesnį šiame skunde nurodytų aplinkybių nagrinėjimą.

3. Todėl informuojame jus, kad dėl 1 ir 2 punktuose nurodytų priežasčių Komisija nusprendė nepatenkinti jūsų prašymo, kurį pateikėte 1988 m. sausio 25 d. pagal Tarybos reglamento Nr. 17/62 3 straipsnio 2 dalį.“

14      1990 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismas atmetė Automec ieškinį dėl 1988 m. lapkričio 30 d. Komisijos laiško (1990 m. liepos 10 d. Sprendimas Automec prieš Komisiją byloje T‑64/89, Rink. p. II–367) panaikinimo kaip nepriimtiną, motyvuodamas tuo, kad šis laiškas buvo ne sprendimas dėl ieškovės skundo, o tik neoficialus apsikeitimas nuomonėmis pirmajame iš trijų vienas po kito einančių Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 17 6 straipsniu reglamentuojamos procedūros etapų. Šis sprendimas tapo res judicata.

15      Dėl tolesnės bylos tarp ieškovės ir BMW Italia eigos ieškovė teismo posėdyje pareiškė, kad, pirma, Tribunale, o vėliau ir Corte d'appello di Milano atmetė jos ieškinius dėl BMW Italia įpareigojimo pratęsti su ja sutartinius santykius ir kad ji apskundė šį sprendimą Corte suprema di cassazione. Antra, ji pareiškė, kad Tribunale di Treviso patenkino BMW Italia ieškinį dėl uždraudimo ieškovei naudoti BMW užregistruotus prekių ženklus automobilių lygiagrečiam importui skirtoje reklamoje. Ieškovė apskundė šį sprendimą apeliacine tvarka Corte d'appello di Milano.

 Procedūra

16      Šiomis aplinkybėmis 1990 m. gegužės 3 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

17      Rašytinė proceso dalis vyko įprastine tvarka. Pirmosios kolegijos siūlymu Pirmosios instancijos teismas, išklausęs šalis, bylą perdavė nagrinėti plenariniame posėdyje. Pirmosios instancijos teismo pirmininkas paskyrė generalinį advokatą.

18      Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo pranešimu ir išklausęs generalinį advokatą, nusprendė pradėti žodinę proceso dalį be tyrimo priemonių. Tačiau jis savo iniciatyva nusprendė atsižvelgti į šiuos byloje T‑64/89 (Automec I) šalių pateiktus dokumentus:

–        pareiškimą, kurį ieškovė pateikė Komisijai 1988 m. sausio 25 d. pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 2 dalį (ieškinio byloje T‑64/89 5 priedas),

–        laišką, kurį ieškovė išsiuntė Komisijai 1988 m. rugsėjo 1 d. (ieškinio byloje T‑64/89 18 priedas),

–        laišką, kurį ieškovė išsiuntė Komisijai 1989 m. spalio 4 d. (Komisijos pasiūlymu ieškovės byloje T‑64/89 pateiktų pastabų priedas).

19      1991 m. spalio 22 d. posėdyje buvo išklausytos šalių nuomonės ir jų atsakymai į Pirmosios instancijos teismo klausimus. 1992 m. kovo 10 d. generaliniam advokatui raštu pateikus savo išvadą, pirmininkas paskelbė žodinės proceso dalies pabaigą.

20      Savo ieškiniu ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        sujungti šią bylą su jau nagrinėjama byla T‑64/89,

–        pripažinti priimtinu ieškinį, kurio ieškovė pasilieka teisę atsisakyti po to, kai teismo sprendimas dėl tariamo individualaus 1988 m. lapkričio 30 d. sprendimo panaikinimo taps res judicata,

–        panaikinti Konkurencijos direktorato individualų sprendimą bei tą Reglamento Nr. 123/85 dalį, kuri sudaro neišvengiamą šio sprendimo priėmimo prielaidą,

–        pripažinti, kad pagal Sutarties 176 straipsnį Komisija privalo imtis būtinų priemonių įvykdyti sprendimą, kurį priims Pirmosios instancijos teismas,

–        priteisti iš Komisijos žalos atlyginimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Dublike, pateiktame po sprendimo byloje T‑64/89 priėmimo, ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti 1990 m. vasario 28 d. Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato sprendimą; prireikus, tai padaryti pripažinus, kad Reglamentas Nr. 123/85 netaikomas selektyvios distribucijos sistemoms; arba, jei šis reglamentas būtų laikomas taikomu tiek selektyvios, tiek išskirtinės distribucijos sistemoms, panaikinti šį reglamentą kaip prieštaraujantį jo teisiniu pagrindu esančiam Tarybos reglamentui Nr. 19/65/EEB ir bet kuriuo atveju – kaip akivaizdžiai neteisingą, nes jame identiškai reglamentuojamos dvi visiškai skirtingos situacijos;

–        pripažinti, kad pagal Sutarties 176 straipsnį Komisija privalo imtis būtinų priemonių, kylančių iš sprendimo, kurį priims Pirmosios instancijos teismas,

–        priteisti iš Komisijos žalos atlyginimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

21      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškovės prašymą sujungti šią bylą su tuo metu nagrinėjama byla T‑64/89,

–        atmesti Automec ieškinį dėl 1990 m. vasario 28 d. Komisijos sprendimo (SG(90) D/2816) panaikinimo,

–        atmesti prašymą priteisti iš Komisijos žalos atlyginimą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl reikalavimo panaikinti

 1. Dėl skundo dalyko

 Šalių argumentai

22      Ieškovė kaltina Komisiją klaidingai supratus jos prašymą, nes ji Komisijos tik prašė nurodyti BMW vykdyti ieškovės užsakymus ir suteikti šiai teisę naudoti BMW prekių ženklus, nors ieškovės prašomo tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, ar boikotą, nuo kurio ji nukentėjo, lėmė BMW distribucijos sistema, ar diskriminacinis šios sistemos taikymas.

23      Automec teigia Komisijos prašiusi ne tik konstatuoti, kad BMW pažeidė 85 straipsnio 1 dalį ir sprendimu nurodyti nutraukti pažeidimus, bet taip pat panaikinti BMW selektyvios distribucijos sistemai minėtu 1974 m. gruodžio 13 d. Sprendimu suteiktos išimties lengvatą ir (arba) Reglamentu Nr. 123/85 numatytos išimties lengvatą.

24      Ieškovė pabrėžia, kad specifiniai skundo pateikėjos prašymai nesaisto Komisijos ir kad ši institucija pati gali nustatyti nurodymo nutraukti pažeidimą turinį su sąlyga, jog šis nurodymas būtų tinkamas šiam tikslui pasiekti ir atitiktų proporcingumo principą.

25      Komisija atsako, kad pagrindinis Automec prašymo tikslas buvo tai, jog BMW būtų nurodyta atnaujinti tiekimą bei suteikti teisę naudoti jos prekių ženklus, o BMW atsisakymas tiekti yra pagrindinė ieškovės skundo ir ieškinio priežastis. Komisijos nuomone, šis prašymas prilygsta prašymui nurodyti įtraukti ieškovę į BMW distribucijos sistemą.

26      Savo triplike Komisija neigia, kad ieškovė prašė jos panaikinti BMW selektyvios distribucijos sistemai Reglamentu Nr. 123/85 suteiktos išimties lengvatą, taigi – ir priimti sprendimą, atitinkantį jos išimtinę kompetenciją.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

27      Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės skundą sudarė, viena vertus, prašymas imtis dviejų specifinių priemonių BMW atžvilgiu, t. y. nurodyti BMW vykdyti ieškovės užsakymus ir suteikti ieškovei teisę naudoti tam tikrus BMW prekių ženklus. Antra vertus, šį skundą sudarė bendresnis prašymas priimti sprendimą, nurodantį BMW nutraukti skundžiamą pažeidimą ir įpareigojantį ją imtis bet kokios kitos priemonės, kurią Komisija laikytų būtina ar naudinga.

28      Atsižvelgiant į šiuos prašymus, ginčijamą sprendimą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje Komisija, motyvuodama kompetencijos trūkumu, atsisako nurodyti BMW tiekti savo gaminius ieškovei ir suteikti šiai teisę naudoti BMW prekių ženklą. Antroje dalyje, remdamasi tuo, kad ginčus tarp ieškovės ir BMW nagrinėja Italijos teismai, savo diskrecija nustatyti skundo nagrinėjimo prioritetą bei pakankamo Bendrijos intereso trūkumu, Komisija atsisako išsamiau nagrinėti bylą tuo aspektu, kuriuo skunde prašoma priimti sprendimą, nurodantį BMW nutraukti tariamą pažeidimą. Todėl dvi ginčijamo sprendimo dalys atitinka du ieškovės skundo aspektus.

29      Ieškovei 1989 m. liepos 26 d. išsiųstame pranešime pagal Reglamento Nr. 99/63 6 straipsnį buvo pateiktas klausimas dėl ieškovės prašymo nurodyti „atkurti“ sutartinius santykius, kuriuos ši palaikė su BMW. 1989 m. spalio 4 d. atsakyme ieškovė nesutiko su tokiu jos prašymo išaiškinimu patikslindama, kad ji reikalavo pripažinti su ankstesniais sutartiniais santykiais nesusijusią teisę dalyvauti BMW distribucijos sistemoje, kurią apibūdino kaip selektyvią distribucijos sistemą. Komisija atsižvelgė į šį paaiškinimą ir ginčijamajame sprendime nepateikė jokios užuominos apie tariamą ieškovės prašymą atkurti ankstesnius sutartinius santykius.

30      Be to, ginčijamame sprendime nėra nieko, kas leistų daryti prielaidą, jog Komisija manė esanti saistoma prašymo pateikti specifinius, kokius suformulavo ieškovė, nurodymus ir jog ji neįvertino galimybės vietoj prašomų nurodymų imtis kitų atitinkamų priemonių nutraukti galimą pažeidimą. Ginčijamo sprendimo pirmoje dalyje praktiškai tik pateikiamas atsakymas į prašymą pateikti specifinius ieškovės nurodymus, nesprendžiant klausimo, ar Komisija galėjo imtis kitų priemonių.

31      Todėl antroje ginčijamo sprendimo dalyje Komisija atsakė į bendresnį prašymą priimti sprendimą, įpareigojantį BMW nutraukti tariamą pažeidimą ir nurodantį imtis visų tam reikalingų priemonių.

32      Galiausiai Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės pateiktu skundu nebuvo siekiama atšaukti Reglamentu Nr. 123/85 numatytos bendrosios išimties. Savo ieškiniu byloje T‑64/89 (15 ir 17 punktai) ieškovė iš tikrųjų apkaltino Komisiją pažeidus Reglamento Nr. 123/85 10 straipsnio 1 dalį, suteikiančią jai teisę panaikinti šio reglamento taikymo lengvatą tiek, kiek šis reglamentas buvo taikomas. Tačiau ši pastaba, nurodyta Pirmosios instancijos teismui, o ne Komisijai adresuotame dokumente, negali išplėsti pirmiau pateikto skundo dalyko. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad atsakydama į jai adresuotą 1989 m. spalio 4 d. laišką pagal Reglamento Nr. 99/63 6 straipsnį, ieškovė turėjo galimybę patikslinti savo skundo turinį. Tačiau šiame atsakyme, išsiųstame po ieškinio pateikimo byloje T‑64/89, nėra jokios užuominos apie galimą išimties panaikinimą. Tokiomis aplinkybėmis Komisija negalėjo šio skundo laikyti reikalavimu panaikinti Reglamentu Nr. 123/85 numatytos bendrosios išimties lengvatą.

33      Iš to darytina išvada, kad ieškovės pateikto skundo dalyko Komisija nesuprato klaidingai.

 2. Dėl pirmos ginčijamo sprendimo dalies

 Šalių argumentai

34      Dėl pirmos ginčijamo sprendimo dalies, kurioje Komisija pareiškė esanti nekompetentinga teikti ieškovės prašomus specifinius nurodymus, ieškovė nurodo vienintelį pagrindą, susijusį su Bendrijos teisės, t. y. Reglamento Nr. 17 3 straipsnio, pažeidimu.

35      Ieškinyje ieškovė nesutinka su tuo, kad Komisija atskyrė teises, kurias ji turi pagal minėtą straipsnį Sutarties 85 straipsnio 1 dalies ir 86 straipsnio pažeidimo atvejais. Ieškovė pabrėžia, kad toks atskyrimas neišplaukia iš Reglamento Nr. 17 3 straipsnio formuluotės, todėl šis straipsnis Komisijai tiek vienu, tiek kitu atveju suteikia teisę „sprendimu įpareigoti įmones <…> nutraukti konstatuotą pažeidimą“. Tačiau šiuo atveju vienintelis būdas nutraukti 85 straipsnio pažeidimą, pasireiškiantį atsisakymu tiekti gaminius, yra nurodyti toliau tiekti užsakytus gaminius.

36      Dublike ieškovė teigia, pirma, kad sutarties tarp jos ir BMW nebuvimas nekliudo taikyti Sutarties 85 straipsnio 1 dalies. Jos nuomone, elgesys, kuris iš pažiūros yra vienašališkas, gali patekti į 85 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, ypač jeigu jis susijęs su distribucijos sistema.

37      Ieškovė teigia, kad BMW taiko selektyvią distribucijos sistemą. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos (1983 m. spalio 11 d. Sprendimas Demo-Studio Schmidt prieš Komisiją, 210/81, Rink. p. 3045), perpardavinėtojas, kuriam nepagrįstai neleista dalyvauti selektyvioje distribucijos sistemoje, gali prašyti Komisijos imtis veiksmų pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 2 dalies b papunktį, o Komisijos atsisakymą prireikus gali apskųsti Bendrijos teismui. Ieškovė mano, kad šiam atvejui būdingi visi minėtame sprendime paminėti pažeidimo sudėties elementai.

38      Be to, ieškovės nuomone, nelogiška teigti, kad tokiu atveju Komisija gali pripažinti visos distribucijos sistemos neteisėtumą ir uždrausti BMW ją taikyti ateityje, nors ji ir negali uždrausti gamintojo elgesio įvairių perpardavinėtojų atžvilgiu. Jeigu taip atsitiktų, tai iš tikrųjų būtų nesudėtinga „popieriuje“ sukurti konkurencijos požiūriu tobulas sutarčių sistemas, o vėliau jų nesilaikyti visiškai neabejojant, kad Komisija neturi jokių teisių imtis veiksmų. Pagrįsdama savo teiginius ji nurodo 1985 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo sprendimą Ford prieš Komisiją (25/84 ir 26/84, Rink. p. 2725), iš kurio matyti, kad dėl galimo išimties suteikimo nagrinėdama platinimo sutartį Komisija gali atsižvelgti į visas su šios sutarties vykdymu susijusias aplinkybes, taip pat ir į atsisakymą tiekti. Taigi Komisija turėtų įvertinti ne tik „sistemas kaip visumą“, bet ir jų konkretų taikymą arba netgi netaikymą.

39      Ieškovės nuomone, galimas išimties buvimas neprieštarauja tokiam konkrečių distribucijos sistemos įgyvendinimo būdų nagrinėjimui. Pripažindama, kad Komisija negali priverstinio pobūdžio priemonėmis užtikrinti sprendimo, nurodančio BMW atnaujinti tiekimą, įvykdymo, ieškovė teigia, kad atsakove esanti institucija vis dėlto turi teisę imtis atgrasančio poveikio priemonių, ypač skirdama baudas, užtikrinančių tokio sprendimo laikymąsi.

40      Savo ruožtu Komisija pabrėžia, kad skirtinga Sutarties 85 ir 86 straipsnių pagrindimo logika, jos nuomone, identifikuota 1990 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Tetra Pak prieš Komisiją (T‑51/89, Rink. p. II–309), lemia skirtingą pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnį jos turimų teisių apimtį vieno arba kito iš šių straipsnių pažeidimo atveju. Ji pažymi, kad 86 straipsnis draudžia dominuojančią padėtį užimančios įmonės vienašališką elgesį, kuris riboja konkurenciją ir gali pasireikšti tyčiniais veiksmais arba neveikimu. Kaip tik dėl to 1974 m. kovo 6 d. Sprendime Commercial Solvents prieš Komisiją (6/73 ir 7/73, Rink. p. 223) Teisingumo Teismas patvirtino, kad Reglamento Nr. 17 3 straipsnis turi būti taikomas atsižvelgiant į konstatuoto pažeidimo pobūdį ir gali reikšti tiek nurodymą imtis tam tikrų veiksmų, kurių neteisėtai nesiimta, arba teikti tam tikras paslaugas, kurias neteisėtai atsisakyta teikti, tiek draudimą tęsti tam tikrą Sutarčiai prieštaraujančią veiklą, praktiką ar situacijas.

41      Tačiau Komisija mano, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimo atveju skiriasi ir jos teisės imtis veiksmų objektas, ir apimtis. Dėl objekto, tai yra pažeidimo, kurį ji galėtų nutraukti, Komisija pabrėžia, kad 85 straipsnis draudžia dviejų ar kelių įmonių susitarimus, kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos iškraipymas. Komisijos nuomone, šiuo atveju vienintelis susitarimas, kuriam gali būti taikomas Sutarties 85 straipsnis, yra tas, kurį BMW Italia yra sudariusi su savo dabartiniais distributoriais, ir tik šio susitarimo atžvilgiu Komisija galėtų pasinaudoti jai Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalimi suteikiama teise imtis veiksmų. Komisijos nuomone, 1984 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ford prieš Komisiją (228/82 ir 229/82, Rink. p. 1129, toliau – Ford II) patvirtina, kad, kalbant apie distribucijos sistemą, Sutarties 85 straipsnį gali pažeisti tik platinimo sutartimi išreikštas susitarimas.

42      Savo teisių apimtį Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimo atveju grįsdama tuo pačiu sprendimu, Komisija tvirtina, kad vienintelis sprendimas, kurį ji gali priimti pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalį, – tai nagrinėjamos distribucijos sistemos galimo neatitikimo Sutarties 85 straipsnio 1 dalies nuostatoms pripažinimas ir tiekėjo įpareigojimas nebetaikyti visos platinimo sutarties. Ji priduria, kad pagal tą patį sprendimą Ford II ji vis dėlto neprarado galimybės reaguoti į su distribucijos sistema susijusį antikonkurencinį elgesį, nes ji, pavyzdžiui, gali skirti baudą, jei toliau yra taikoma platinimo sutartis.

43      Komisija pabrėžia, kad Automec nesiekia panaikinti distribucijos sistemos, priešingai – ji reikalauja teisės dalyvauti šioje sistemoje. Tačiau kadangi ši teisė yra specifinė ir individuali, Komisija negali jos įgyvendinti priverstinai, išskyrus Sutarties 86 straipsnio taikymo atvejus.

44      Savo triplike Komisija paaiškino, kad minėtas 1983 m. spalio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas 210/81, kuriuo rėmėsi ieškovė, buvo susijęs su abiejų Sutarties straipsnių – 85 ir 86 – pažeidimu, ir kad tame sprendime Teisingumo Teismo minėti du precedentai, t. y. nurodytas 1974 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas 6/73 ir 7/73 ir 1980 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo nutartis Camera Care prieš Komisiją (792/79 R, Rink. p. 119), buvo susiję arba su 86 straipsnio (Commercial Solvents), arba abiejų straipsnių – 85 ir 86 – pažeidimu (Camera Care).

45      Komisija teigia, kad susitarimų draudimas ir jai suteikti šio draudimo laikymosi užtikrinimo įgaliojimai neleidžia riboti ūkio subjektų sutarties laisvės ir įpareigoti gamintoją į savo distribucijos sistemą įtraukti konkretų perpardavėją. Šiuo klausimu ji remiasi generalinės advokatės S. Rozès išvadomis minėtoje byloje 210/81.

46      Galiausiai Komisija pabrėžia, kad ginčijamas sprendimas visiškai nesusijęs nei su atsakymu į klausimą, ar BMW Italia distribucijos sistema yra selektyvios distribucijos sistema, ar Reglamente Nr. 123/85 numatyto tipo išskirtinės ir selektyvios distribucijos sistema, nei su atsakymu į klausimą, ar minėta sistema yra teisėta Sutarties 85 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Komisijos nuomone, net jeigu ji ir konstatuotų, kad BMW Italia įgyvendinta distribucijos sistema pažeidžia 85 straipsnio 1 dalį, nei 85 straipsnis, nei Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalis jai nesuteiktų teisės įpareigoti BMW Italia sudaryti sutartį su Automec.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

47      Pirmosios instancijos teismas mano, kad reikia nustatyti, ar Komisija pažeidė Bendrijos teisę, būtent Reglamento Nr. 17 3 straipsnį, atmesdama prašymą pateikti pirmiau minėtus specifinius nurodymus remdamasi tuo, kad ji nebuvo kompetentinga imtis tokių priemonių tokiomis aplinkybėmis, kokios yra nagrinėjamu atveju.

48      Būtina priminti, kad ieškovė prašė Komisijos nurodyti BMW Italia vykdyti ieškovės pateiktus užsakymus; ji taip pat siekė, kad BMW Italia būtų nurodyta leisti ieškovei naudoti kai kuriuos BMW prekių ženklus. Šie prašymai motyvuoti Automec įsitikinimu, kad ji atitinka visas priėmimui į BMW distribucijos tinklą reikalaujamas sąlygas. Todėl ieškovė paprašė Komisijos pateikti du specifinius nurodymus BMW, kad būtų paisoma jos tariamos teisės būti priimtai į BMW įgyvendintą distribucijos tinklą.

49      Kadangi pirmoje savo sprendimo dalyje Komisija atmetė prašymą pateikti šiuos du specifinius nurodymus, reikia išnagrinėti, ar Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalis, kuri Komisijai leidžia įpareigoti atitinkamas įmones nutraukti Komisijos konstatuotus konkurencijos teisės pažeidimus, kartu su Sutarties 85 straipsnio 1 dalimi galėjo būti teisinis pagrindas patenkinti tokį prašymą.

50      85 straipsnio 1 dalis draudžia tam tikrus antikonkurencinius susitarimus ar veiksmus. Sutarties 85 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta tik viena iš civiline teise grindžiamų pasekmių, kurią gali sukelti tokio draudimo pažeidimas, t. y. tokio susitarimo buvimas niekiniu. Kitas su Sutarties 85 straipsnio pažeidimu susijusias pasekmes, kaip antai pareigą atlyginti trečiajam asmeniui padarytą žalą arba galimą pareigą sudaryti sutartį, turi nustatyti nacionalinė teisė (dėl nacionalinių teismų galimybių žr. nacionalinius procesus, kuriuose priimti 1981 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Salonia, 126/80, Rink. p. 1563, 1774 ir 1985 m. liepos 3 d. Sprendimas Binon, 243/83, Rink. p. 2015, 2035). Todėl būtent nacionalinis teismas prireikus ir pagal nacionalinės teisės nuostatas gali nurodyti vienam ūkio subjektui sudaryti sutartį su kitu ūkio subjektu.

51      Siekiant išsaugoti sutarties laisvės taisyklę, iš principo negalima pripažinti, kad 85 straipsnio 1 dalies pažeidimų nutraukimui skirtos Komisijos turimos teisės teikti nurodymus suteikia jai galią įsakyti vienai iš šalių užmegzti sutartinius santykius, nes paprastai Komisija turi tinkamų būdų įpareigoti įmonę nutraukti pažeidimą.

52      Tokio sutarties laisvės ribojimo negalima pateisinti ypač tuomet, kai yra kitų pažeidimo nutraukimo būdų. Taip yra Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimų, padarytų taikant distribucijos sistemą, atveju. Iš tikrųjų tokius pažeidimus galima pašalinti tiek atsisakius distribucijos sistemos, tiek ją pakeitus. Šiomis aplinkybėmis neabejotina, kad Komisija turi teisę konstatuoti pažeidimą ir nurodyti atitinkamoms šalims jį nutraukti, tačiau ji negali primesti šalims savo pasirinkimo iš įvairių Sutartį atitinkančių elgesio galimybių.

53      Todėl šios bylos aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Komisija negalėjo pateikti specifinių nurodymų, įpareigojančių BMW tiekti ieškovei gaminius ir leisti jai naudoti savo prekių ženklus. Iš to darytina išvada, kad atmesdama prašymą pateikti minėtus nurodymus ir motyvuodama tai kompetencijos trūkumu Komisija nepažeidė Bendrijos teisės.

54      Šios išvados nepaneigia Komisijos turima kompetencija priimti sprendimą, galintį sukelti faktinių pasekmių, prilygstančių ieškovės prašomų pateikti nurodymų pasekmėms, ir Komisijos turėta galimybė performuluoti ieškovės prašymą į prašymą priimti tokį sprendimą. Iš tikrųjų Komisija rėmėsi kompetencijos trūkumu ne tam, kad pateisintų viso skundo atmetimą, o tik tam, kad pateisintų atsisakymą imtis prašomų specifinių priemonių. Kadangi skundo dalykas yra platesnis už šį specifinį prašymą, šis klausimas priskirtas ne pirmai, bet antrai ginčijamo sprendimo daliai.

 3. Dėl antros ginčijamo sprendimo dalies

55      Ginčydama antrą sprendimo dalį ieškovė iš esmės remiasi keturiais pagrindais. Pirmas pagrindas susijęs su tuo, kad atsisakydama pasinaudoti suteiktais įgaliojimais Komisija pažeidė Sutarties 155 straipsnį, Reglamento Nr. 17 3 straipsnį ir Reglamento Nr. 99/63 6 straipsnį. Antras pagrindas, nurodytas posėdyje, yra susijęs su Sutarties 190 straipsnyje įtvirtintos pareigos motyvuoti pažeidimu. Trečiasis pagrindas, pateiktas dublike, grindžiamas Reglamento Nr. 123/85 netaikymu ir neteisėtumu. Ketvirtas pagrindas susijęs su piktnaudžiavimu įgaliojimais.

a)      Dėl pirmo pagrindo, susijusio su Sutarties 155 straipsnio, Reglamento Nr. 17 3 straipsnio ir Reglamento Nr. 99/63 6 straipsnio pažeidimu, ir antro pagrindo, susijusio su ginčijamo sprendimo motyvavimu

 Šalių argumentai

56      Pirma, ieškovė kaltina Komisiją nacionalinio teismo naudai atsisakius pasinaudoti jos su 85 straipsnio įgyvendinimu susijusia kompetencija, nors specializuotame leidinyje yra pareiškusi, kad „remiantis 85 straipsnio 2 dalies pagrindu iš nacionalinių teismų negalima reikalauti jokios teisinės apsaugos“ antikonkurencinių sąlygų distribucijos sutartyse atžvilgiu.

57      Ieškovė teigia, kad Bendrijos teisė numato pažeidimų pašalinimo procedūrą ir kad Komisija negali išvengti naudojimosi turimais įgaliojimais. Šiuo atžvilgiu ji nurodo Sutartimi Komisijai atitinkamoje srityje įtvirtintą pareigą ir jos išimtinę bei specialiąją kompetenciją pažeidimų, išimčių ir selektyvios distribucijos srityje remdamasi, be kita ko, Reglamento Nr. 123/85 nuostatomis. Ieškovė pabrėžia, kad tai ji turi pasirinkti, ar jai kreiptis į nacionalinį teismą, ar į kompetentingas Bendrijos institucijas, ir kad Komisija neturi primesti jai pasirinkimo. Ji priduria, kad Italijos teismų nagrinėjamų bylų dalykas skiriasi nuo jos skundo dalyko.

58      Antra, ieškovė teigia, kad šiuo atveju Komisija negali remtis diskreciniu savo galių pobūdžiu. Reglamento Nr. 99/63 6 straipsniu Komisijai pripažinta galimybė atmesti skundą reiškia tik atmetimą su esme susijusiais pagrindais tyrimo, kurį atlikdama Komisija surinko jos diskrecijai įgyvendinti reikalingus įrodymus, pabaigoje. Taigi Komisija turi pradėti tyrimo procedūrą kiekvieno skundo atveju, išskyrus, jei tas skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Todėl minėtas 6 straipsnis, pagal kurį Komisija gali „netenkinti prašymo“, apima nurodymą nutraukti pažeidimą ir neapima procedūros pradėjimo. Savo teiginiui pagrįsti ieškovė nurodo minėto 1983 m. spalio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo 210/81 19 punktą.

59      Trečia, savo dublike ieškovė nesutinka su tuo, kad nėra pakankamo Bendrijos intereso išsamiau nagrinėti skunde nurodytus faktus. Iš tikrųjų visiems platintojams 1988 m. liepos 7 d. BMW Italia išsiųstas aplinkraštis, kuriuo siekiama atgrasinti nuo pardavimų neįgaliotus perpardavėjus ir pardavimų „už teritorijos ribų“ per „atstovus ar tarpininkus“, prieštarauja Bendrijos teisės reikalavimams selektyvios bei išskirtinės distribucijos srityje ir Reglamento Nr. 123/85 3 straipsnio 11 daliai. Pati Komisija du kartus patvirtino, vieną kartą – savo komunikate dėl Reglamento Nr. 123/85 (OL C 17, 1985, p. 4, 1 dalies 3 punktas) ir antrą kartą – „Šešioliktajame pranešime apie konkurencijos politiką“ (30 punktas, p. 45), kad toks elgesys pažeidžia pagrindines teisės normas.

60      Komisijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalis taikoma tiesiogiai, ji pati ir nacionalinis teismas praktiškai turi konkuruojančią kompetenciją taikyti šią nuostatą, kaip tai parodė 1974 m. sausio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas BRT (127/73, Rink. p. 51) ir 1980 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Lauder (37/79, Rink. p. 2481).

61      Ji priduria, kad nors suinteresuotieji asmenys turi teisę pasirinkti, ar kreiptis į Bendrijos, ar į nacionalines institucijas, kad apgintų iš Sutarties 85 straipsnio jiems kylančias teises, skiriasi teisinės kreipimosi į vieną ar kitą iš šių institucijų pasekmės. Be to, šiuo klausimu ieškovė nepaneigė to, kad Italijos teismas, kitaip nei Komisija, turi teisę nurodyti BMW Italia atlyginti visus nuostolius, kuriuos jos atsisakymas parduoti galėjo sukelti ieškovei.

62      Be to, Komisija pažymi, jog ieškovė taip pat neginčija to, kad Italijos teismai gali geriau išspręsti galimą ginčą dėl BMW Italia tariamai padaryto Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nes Milano arba Vicence teismų padėtis, palyginti su Komisijos, yra palankesnė nagrinėti Automec reikalavimus ir BMW Italia distribucijos sistemai taikyti 85 straipsnio 1 dalį bei prireikus Reglamento Nr. 123/85 nuostatas. 1976 m. vasario 3 d. Sprendimu Roubaix (63/75, Rink. p. 111) Teisingumo Teismas patvirtino nacionalinio teismo kompetenciją spręsti, ar konkreti sutartis patenka į bendrosios išimties taikymo sritį, ar ne.

63      Komisija teigia, kad klausimas, ar ji turi diskreciją (ar jos neturi) atmesti jai pateiktus skundus prieš tai neatlikusi tyrimo, yra svarbus principinis klausimas, susijęs su naudojimusi jai suteiktais kontrolės įgaliojimais. Tai pirmas kartas, kai Bendrijos teismas turi nagrinėti sprendimą, kuriuo Komisija atmetė skundą prieš tai neįsigilinusi į jo pateikėjos nurodytas faktines aplinkybes ir šių neįvertinusi. Šis sprendimas grindžiamas Komisijos teise Bendrijos viešojo intereso tikslais nustatyti skirtingus skundų nagrinėjimo prioritetus.

64      Komisija neprieštarauja, kad skundo pateikėja turi teisę gauti atsakymą, t. y. galutinį aktą, kuriame išdėstytas institucijos sprendimas dėl jos skundo. Tačiau ji teigia, kad remiantis Teisingumo Teismo praktika (1979 m. spalio 18 d. Sprendimas GEMA prieš Komisiją, 125/78, Rink. p. 3173, 3179) ji neprivalo priimti galutinio sprendimo dėl tariamo pažeidimo buvimo arba nebuvimo. Turėdama pakankamai didelę laisvę spręsti, ar priimti sprendimą dėl skundo esmės, ji turi dar didesnę diskreciją imtis parengtinių priemonių, siekdama priimti galutinį sprendimą, pavyzdžiui, pradėti tyrimą. Vis dėlto Komisija pripažįsta, kad ji privalo nagrinėti skundus be diskriminacijos, o tai ji tvirtina padariusi ir šiuo atveju. Ji nurodė, kad norint patikrinti, ar BMW Italia distribucijos sistema atitinka Sutarties 85 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 123/85 nuostatas, reikėjo atlikti labai išsamų, ypač sudėtingą tyrimą, kurį jai tektų pradėti beveik ex nihilo, o įvairūs Italijos teismai, nagrinėjantys Automec ir BMW Italia ieškinius, buvo informuoti apie BMW Italia sutartinius santykius su perpardavėjais, ypač apie tuos, kuriuos ši bendrovė anksčiau palaikė su ieškove. Komisijos nuomone, dėl šios priežasties minėtiems teismams yra lengviau nei jai pačiai atlikti būtiną tyrimą, kad įvertintų, ar BMW Italia distribucijos sistema yra suderinama su Bendrijos taisyklėmis konkurencijos srityje.

65      Komisija pabrėžia, kad būtent remdamasi šiais samprotavimais ir siekdama proceso ekonomijos ji padarė išvadą, jog su Automec skundu susijęs viešojo intereso laipsnis, palyginti su tūkstančiais jos nagrinėjamų bylų, nėra pakankamas, kad pateisintų Italijos teismų, į kuriuos šios dvi bendrovės kreipėsi įgyvendindamos savo „pasirinkimo laisvę“, jau atliktų nagrinėjimų atžvilgiu papildomą nagrinėjimą.

66      Dėl bendrojo principo, pagal kurį Komisija turi diskreciją nustatyti tokius prioritetus, ji teigia, pirma, kad nė viena Bendrijos teisės nuostata jos neįpareigoja pradėti tyrimo kiekvieną kartą, kai gauna skundą. Savo triplike ji pažymėjo, kad savo teiginio ieškovė negali grįsti pirmiau minėtu 1983 m. spalio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimu 210/81, nes tai yra vienintelis sprendimas, todėl negalima teigti, kad jis yra nusistovėjusi Teisingumo Teismo praktika.

67      Antra, Komisija pabrėžia, kad vadovaudamasi Reglamento Nr. 99/63 6 straipsnio itališka kalbine versija ji gali atmesti skundą remdamasi informacija ir įrodymais „di cui dispone“ (kuriuos turi), o ne tais įrodymais, kuriuos ji galėtų gauti tik atlikusi ilgai trunkantį, sudėtingą ir brangiai kainuojantį tyrimą; trečia, ji tvirtina turinti pareigą užtikrinti, kad būtų atsižvelgiama į viešąjį interesą, pirmiausiai tirdama elgesį, kuris dėl savo masto, sunkumo ir trukmės kelia ypač didelę grėsmę nevaržomai konkurencijai. Ji nurodė, kad jeigu dėl kiekvieno skundo privalėtų pradėti tyrimą, tai jos teisė pasirinkti bylas, kuriose turi būti atliekamas tyrimas, iš esmės atitektų skundą pateikiančioms įmonėms, o ne pačiai Komisijai, ir dėl to labiau priklausytų nuo privataus nei nuo viešojo intereso kriterijų.

68      Komisija nurodo statistinius duomenis apie jos nagrinėjamas konkurencijos srities bylas, kad, atsižvelgdama į ribotą darbuotojų skaičių, įrodytų poreikį nustatyti įvairių bylų nagrinėjimo prioritetų kriterijus. Ji paaiškina, jog kaip tik didelis tokių bylų skaičius privertė nustatyti tokius „Septynioliktajame pranešime apie konkurencijos politiką“ (9 punktas, p. 24) nurodomus prioritetų nustatymo kriterijus:

„Komisija paprastai suteikia prioritetą byloms, susijusioms su klausimais, kurie yra ypač svarbūs politiniu požiūriu. Bylose, kurias Komisija pradeda savo iniciatyva ir pagal skundus, ji nagrinėja tariamų pažeidimų sunkumą. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad skundų ir pranešimų atveju sprendimas turi būti priimtas greitai. Taip yra, be kita ko, tada, kai bylas nagrinėja nacionaliniai teismai. Pagal protesto procedūrą, įtvirtintą bendrąsias išimtis nustatančiuose reglamentuose, pradėtos bylos visada turi būti laikomos prioritetinėmis, atsižvelgiant į nustatytą šešių mėnesių terminą. Visais kitais atvejais bylos nagrinėjamos chronologine tvarka.“

69      Komisijos nuomone, akivaizdu, kad ieškovės skundas neatitinka nė vieno iš šių prioriteto kriterijų, t. y. nei tariamo pažeidimo sunkumo, nei Komisijos sprendimo būtinumo, kad nacionalinis teismas galėtų atitinkamai priimti sprendimą. Dėl antro kriterijaus Komisija pažymi, viena vertus, jog jos sprendimas nebuvo būtinas, kad Italijos teismai galėtų išspręsti bylas, dėl kurių į juos kreipėsi šalys. Kita vertus, ji paaiškina, kad šis kriterijus pirmiausia reiškia situaciją, kai nacionalinio teismo nagrinėjama byla yra susijusi su sutarties, apie kurią buvo pranešta Komisijai ir dėl kurios buvo pateiktas prašymas leisti pasinaudoti išimtimi pagal Sutarties 85 straipsnio 3 dalį, galiojimu ar vykdymu, nes šios nuostatos taikymas priklauso Komisijos išskirtinei kompetencijai. Tačiau taip nėra šiuo atveju, nes 85 straipsnio 3 dalies taikymą distribucijos sutartims automobilių sektoriuje reglamentuoja Reglamentas Nr. 123/85. O šio reglamento taikymas visiškai priklauso Italijos teismo kompetencijai, kuris, iškilus abejonėms dėl jo nuostatų galiojimo, pagal Sutarties 177 straipsnį turi kreiptis į Teisingumo Teismą (1987 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Foto-Frost, 314/85, Rink. p. 4225).

70      Komisija taip pat mano, jog tai, kad nacionalinis teismas neturi kompetencijos spręsti dėl išimties atšaukimo, neturi jokio poveikio jos teiginiui, nes ieškovė pirmiausia teigia, jog Reglamento Nr. 123/85 numatytos bendrosios išimtys netaikomos BMW Italia distribucijos sistemai, ir papildomai nurodo, kad šis reglamentas yra neteisėtas.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

71      Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiuo pagrindu keliamu klausimu iš esmės siekiama išsiaiškinti, kokios yra Komisijos pareigos tuomet, kai ji gauna fizinio ar juridinio asmens prašymą pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnį.

72      Reikia pažymėti, kad asmenims, pateikusiems Komisijai skundą, Reglamentai Nr. 17 ir Nr. 99/63 suteikė tokias procesines teises, kaip antai būti informuotiems apie motyvus, kuriais remdamasi Komisija ketina atmesti jų skundą, ir teisė dėl šio dalyko pateikti savo pastabas. Todėl Bendrijos teisės aktų leidėjas nustatė Komisijai tam tikras specialias pareigas. Vis dėlto nei Reglamente Nr. 17, nei Reglamente Nr. 99/63 nėra įsakmių nuostatų nei dėl veiksmų, kurių turi būti imamasi dėl skundo esmės, nei dėl įpareigojimų Komisijai atlikti tyrimą.

73      Apibrėžiant Komisijos pareigas šioje situacijoje pirmiausia reikia priminti, kad ji yra atsakinga už Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimą ir orientavimą (žr. 1991 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimą Delimitis, C‑234/89, Rink. p. 935, 991). Sutarties 89 straipsnio 1 dalyje jai priskirta užduotis užtikrinti 85 ir 86 straipsniuose nustatytų principų taikymą, o 87 straipsnio pagrindu priimtos nuostatos suteikia didelius įgaliojimus.

74      Komisijos pareigų konkurencijos teisės srityje apimtis turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į Sutarties 89 straipsnio 1 dalį, kuri šioje srityje sukonkretina Sutarties 155 straipsniu Komisijai patikėtą bendrąją priežiūros užduotį. Tačiau, kaip Teisingumo Teismas nusprendė dėl Sutarties 169 straipsnio (1989 m. vasario 14 d. Sprendimas Star Fruit prieš Komisiją, 247/87, Rink. p. 291, 301), ši užduotis nereiškia, kad Komisija turi pareigą pradėti galimų Bendrijos teisės pažeidimų nustatymo procedūrą.

75      Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos (minėtas 1979 m. spalio 18 d. Sprendimas GEMA, p. 3173, 3189), tarp teisių, Reglamentais Nr. 17 ir Nr. 99/63 suteikiamų skundą pateikusiems asmenims, nėra teisės į tai, kad būtų priimtas sprendimas Sutarties 189 straipsnio prasme dėl nurodyto pažeidimo buvimo arba jo nebuvimo. Iš to darytina išvada, kad Komisija negali būti įpareigota priimti sprendimo šiuo klausimu, nebent skundo dalykas patektų į jos išskirtinės kompetencijos sritį kaip, pavyzdžiui, pagal Sutarties 85 straipsnio 3 dalį suteiktos išimties atšaukimas.

76      Kadangi Komisija neprivalo nuspręsti, ar pažeidimas buvo ar jo nebuvo, ji neturėtų būti verčiama atlikti tyrimo, nes šio tikslas yra ištirti įrodymus, susijusius su pažeidimo, kurio ji neprivalo pripažinti, buvimu arba nebuvimu. Šiuo klausimu reikia priminti, kad kitaip, negu numatyta Sutarties 89 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje, tais atvejais, kai prašymus pateikia valstybės narės, Reglamentuose Nr. 17 ir Nr. 99/63 nėra aiškaus įpareigojimo Komisijai tirti jai pateiktus skundus.

77      Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad viešojo administravimo užduotį turinčios įstaigos kompetencija imtis visų organizacinių priemonių, būtinų įvykdyti jai patikėtą užduotį, įskaitant prioritetų nustatymą neperžengiant teisės aktais nustatytų ribų, jei teisės aktų leidėjas neįtvirtino tokių prioritetų, yra neatskiriama administracinės veiklos dalis. Taip yra konkrečiai tuo atveju, kai įstaigai paskirta tokia plati ir bendra priežiūros bei kontrolės užduotis, kokia yra patikėta Komisijai konkurencijos srityje. Todėl tai, kad Komisija suteikia skirtingus prioritetus nagrinėjamoms konkurencijos srities byloms, atitinka jai Bendrijos teisės nustatytus reikalavimus.

78      Toks vertinimas neprieštarauja minėtam 1983 m. spalio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimui 210/81, 1985 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimui CICCE (298/83, Rink. p. 1105) ir 1987 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimui BAT ir Reynolds prieš Komisiją (142/84 ir 156/84, Rink. p. 4487). Iš tikrųjų Sprendime Demo Studio Schmidt Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisija „turėjo išnagrinėti faktus“, kuriuos nurodė skundą pateikęs asmuo, tačiau nesprendė klausimo, ar ši institucija galėjo nepradėti skundo tyrimo; nes toje byloje Komisija buvo ištyrusi skunde nurodytus faktus ir jį atmetė motyvuodama tuo, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad padarytas pažeidimas. Be to, toks klausimas nekilo vėlesnėse bylose CICCE (minėta byla 298/83) bei BAT ir Reynolds (minėtos bylos 142/84 ir 156/84).

79      Tačiau nors Komisija ir neprivalo atlikti tyrimo, Reglamento Nr. 17 3 straipsnyje ir Reglamento Nr. 99/63 6 straipsnyje numatytos procesinės garantijos ją įpareigoja atidžiai išnagrinėti skundą pateikusio asmens nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kad galėtų įvertinti, ar šios aplinkybės atskleidžia elgesį, kuris iškraipo konkurenciją bendrojoje rinkoje ir veikia prekybą tarp valstybių narių (žr. minėtą 1983 m. spalio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą Demo-Studio Schmidt, minėtą 1985 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimą CICCE ir minėtą 1987 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimą BAT ir Reynolds).

80      Jei Komisija, kaip ir šiuo atveju, nusprendžia užbaigti skundo nagrinėjimą neatlikusi tyrimo, teisėtumo kontrolės, kurią turi vykdyti Pirmosios instancijos teismas, tikslas yra patikrinti, ar ginčijamas sprendimas nėra grindžiamas iš esmės netiksliais faktais, ar jį priimant nepadaryta jokia teisės arba akivaizdi vertinimo klaida, ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais.

81      Atsižvelgdamas į šiuos principus Pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, pirma, ar nagrinėdama jai pateiktą skundą Komisija pakankamai dėmesingai įvertino ieškovės skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, ir, antra, ar remdamasi savo teise „nustatyti įvairius jai pateiktų bylų nagrinėjimo prioritetus“ bei atsižvelgdama į bylos svarbą Bendrijos interesui kaip prioriteto kriterijų, ši institucija tinkamai motyvavo sprendimą užbaigti skundo nagrinėjimą.

82      Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pirmiausiai konstatuoja, kad Komisija atidžiai nagrinėjo skundą, o nagrinėdama atsižvelgė ne tik į pačiame skunde nurodytas faktines bei teisines aplinkybes, bet ir neformaliai apsikeitė nuomonėmis bei informacija su ieškove bei jos advokatais. Komisija atmetė skundą tik po to, kai susipažino su papildomais ieškovės pateiktais paaiškinimais ir pastabomis, pateiktomis atsakant į laišką, išsiųstą vadovaujantis Reglamento Nr. 99/63 6 straipsniu. Taigi atsižvelgdama į faktines ir teisines skunde nurodytas aplinkybes Komisija tinkamai jį išnagrinėjo ir jos negalima kaltinti rūpestingumo stoka.

83      Kalbant apie ginčijamo sprendimo, kuriuo užbaigiamas skundo tyrimas, motyvus, Pirmosios instancijos teismas pirmiausiai primena, kad Komisija turi teisę nustatyti skirtingus jai pateiktų bylų nagrinėjimo prioritetus.

84      Toliau reikia išnagrinėti, ar šios bylos svarba Bendrijos interesui, kaip teigia Komisija, yra teisėtas prioriteto kriterijus.

85      Šiuo klausimu reikia priminti, kad kitaip nei civilinių bylų teismas, kuris gina privačių asmenų subjektines teises jų tarpusavio santykiuose, administracinė įstaiga turi ginti viešąjį interesą. Todėl skirtingoms byloms siekdama nustatyti priskirtiną prioritetą, Komisija teisėtai vadovaujasi Bendrijos interesu. Tai nereiškia, kad jos veiksmai išvengia teisminės kontrolės, nes pagal Sutarties 190 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą nurodyti motyvus Komisija negali apsiriboti vien abstrakčiu Bendrijos intereso nurodymu. Ji privalo pateikti teisinius ir faktinius argumentus, kuriais remdamasi padarė išvadą, kad nėra pakankamo tyrimą pateisinančio Bendrijos intereso. Taigi Pirmosios instancijos teismas kontroliuoja Komisijos veiksmus vykdydamas šių motyvų teisėtumo kontrolę.

86      Siekdama įvertinti Bendrijos interesą toliau tęsti bylos tyrimą, Komisija turi atsižvelgti į bylos aplinkybes ir būtent į jai pateiktame skunde išdėstytas teisines ir faktines aplinkybes. Ji turi atsižvelgti į tariamo pažeidimo svarbą bendrosios rinkos veikimui, tikimybę, kad pavyks nustatyti pažeidimo faktą, ir reikiamų tyrimo priemonių apimtį, siekdama kiek įmanoma geriau atlikti jai patikėtą 85 ir 86 straipsnių reikalavimų laikymosi priežiūros užduotį.

87      Šiuo atžvilgiu reikia išnagrinėti, ar tuo atveju Komisija pagrįstai nusprendė, kad nėra pakankamo Bendrijos intereso tęsti bylos nagrinėjimo, motyvuodama tuo, kad ieškovė, kuri jau kreipėsi į Italijos teismus dėl platinimo sutarties nutraukimo, galėjo tiems patiems teismams pateikti ir klausimą dėl BMW Italia distribucijos sistemos atitikties Sutarties 85 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

88      Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad tai darydama Komisija neapsiribojo pareiškimu, jog vadovaudamasi bendrąja taisykle ji turi atsisakyti nagrinėti bylą remdamasi vien tuo, kad nacionalinis teismas yra kompetentingas ją nagrinėti. Iš tikrųjų nacionalinis teismas jau nagrinėjo Automec ir BMW Italia susijusias bylas dėl BMW Italia distribucijos sistemos, ir ieškovė neginčijo, kad Italijos teismai jau buvo susipažinę su BMW Italia ir jos distributorių sutartiniais santykiais. Konkrečiai kalbant, šio atvejo aplinkybėmis priežastys, susijusios su proceso ekonomija ir geras teisingumo vykdymas, byloja teismo, į kurį jau kreiptasi susijusiais klausimais, naudai.

89      Tačiau siekiant įvertinti sprendimo užbaigti nagrinėjimą teisėtumą, reikia nustatyti, ar nukreipdama skundą pateikusią įmonę į nacionalinį teismą Komisija neklaidingai suprato šios įmonės teisių pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalį apsaugos, kurią nacionalinis teismas jai gali užtikrinti, apimtį.

90      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 85 straipsnio 1 dalis ir 86 straipsnis turi tiesioginį poveikį privačių asmenų tarpusavio santykiams ir sukuria teises asmenims, kurias nacionaliniai teismai turi ginti (žr. minėtą 1974 m. sausio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimą 127/73). Šių nuostatų taikymas priklauso ir Komisijos, ir nacionalinių teismų kompetencijai (žr., be kita ko, minėtą 1991 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimą, C‑234/89). Šis kompetencijos suteikimas apibūdinamas Komisijos ir nacionalinių teismų lojalaus bendradarbiavimo pareiga, kylančia iš Sutarties 5 straipsnio (žr. minėtą 1991 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimą, C‑234/89).

91      Todėl reikia išnagrinėti, ar Komisija galėjo remtis šiuo bendradarbiavimu, siekdama užtikrinti BMW Italia distribucijos sistemos atitikties Sutarties 85 straipsnio 1 daliai įvertinimą.

92      Dėl to Italijos teismas turi galimybę išnagrinėti, pirmiausia, ar ši sistema riboja konkurenciją 85 straipsnio 1 dalies prasme. Kilus abejonėms, jis gali kreiptis į Teisingumo Teismą pateikdamas prejudicinį klausimą. Konstatavęs 85 straipsnio 1 daliai prieštaraujantį konkurencijos ribojimą, šis vėliau turi išnagrinėti, ar tokiai sistemai taikomos bendrosios išimtys pagal Reglamentą Nr. 123/85. Toks nagrinėjimas taip pat priklauso jo kompetencijai (žr. minėtą 1991 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimą, C‑234/89). Jei kyla abejonių dėl šio reglamento galiojimo ar išaiškinimo, nacionalinis teismas taip pat gali kreiptis į Teisingumo Teismą pateikdamas prejudicinį klausimą. Kiekvienu iš šių atvejų nacionalinis teismas gali pats priimti sprendimą dėl distribucijos sistemos atitikties Sutarties 85 straipsnio 1 daliai.

93      Nors nacionalinis teismas, be abejo, neturi kompetencijos nurodyti nutraukti jo nustatyto pažeidimo ir skirti baudų jį padariusioms įmonėms, o tai gali padaryti Komisija, vis dėlto santykiams tarp privačių asmenų jis turi taikyti Sutarties 85 straipsnio 2 dalį. Sutartyje aiškiai numatant šią civiline teise grindžiamą sankciją nurodoma, kad nacionalinė teisė suteikia teismui teisę ginti nuo antikonkurencinės praktikos nukentėjusių įmonių teises.

94      Šiuo atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Italijos teisė nenumato jokios teisinės priemonės, leidžiančios Italijos teismui tinkamai apginti šias teises.

95      Taip pat reikia pažymėti, kad išimtis nustatantis reglamentas, jeigu jis taikytas, šiuo atveju buvo veiksnys, į kurį Komisija teisėtai galėjo atsižvelgti, kad įvertintų Bendrijos viešąjį interesą dėl su tokia distribucijos sistema susijusio tyrimo. Iš tikrųjų, kaip teisingai pažymėjo Komisija, pagrindinis bendrąsias išimtis nustatančio reglamento tikslas yra sumažinti pranešimų ir atskirų atitinkamos veiklos sektoriaus distribucijos sutarčių nagrinėjimų skaičių. Be to, toks reglamentas nacionaliniam teismui palengvina konkurencijos teisės taikymą.

96      Todėl nukreipdama ieškovę į nacionalinį teismą Komisija atsižvelgė į tai, kokiu mastu toks teismas gali užtikrinti šios įmonės teises pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalį.

97      Iš viso to, kas išdėstyta pirmiau, matyti, kad nagrinėdamas ginčijamą sprendimą Pirmosios instancijos teismas neatskleidė nei teisės ar faktinės klaidos, nei akivaizdžios vertinimo klaidos. Iš to darytina išvada, kad pagrindas, susijęs su Bendrijos teisės, būtent Sutarties 155 straipsnio, Reglamento Nr. 17 3 straipsnio ir Reglamento Nr. 99/63 6 straipsnio, pažeidimu, yra nepagrįstas.

98      Be to, iš pirmiau išdėstytų motyvų reikia daryti išvadą, kad ginčijamo sprendimo motyvai yra pakankami, nes ieškovė galėjo teisėtai apginti savo teises Pirmosios instancijos teisme, o šis galėjo vykdyti jo teisėtumo kontrolę.

b)      Dėl trečio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 123/85 neteisėtumu

 Šalių argumentai

99      Ieškiniu ieškovė prašė panaikinti Reglamentą Nr. 123/85 tiek, kiek jis sudaro ginčijamo sprendimo „neišvengiamą prielaidą“, tačiau nepateikė šį prašymą pagrindžiančių argumentų. Dublike ieškovė teigia, kad šis reglamentas netaikomas šiuo atveju, nes reglamentuoja tik išskirtinę distribuciją ir nereglamentuoja selektyvios distribucijos. Ji priduria, kad jei būtų kitaip, minėtas reglamentas būtų neteisėtas, nes būtų aiškiai nelogiška ir akivaizdžiai neteisinga vienodai reglamentuoti du iš esmės vienas nuo kito besiskiriančius ekonominius reiškinius, kokie yra dvi minėtos distribucijos formos.

100    Komisija pakartoja, kad ji nepriėmė sprendimo dėl minėto reglamento taikymo arba netaikymo BMW Italia įgyvendintai distribucijos sistemai, todėl ieškovė klaidingai jai priskiria nuomonę, kad reglamentas taikomas šiuo atveju ir kad jis, be to, gali būti taikomas ir išskirtinės, ir selektyvios distribucijos sistemai. Komisija pabrėžia, kad dėl šios distribucijos sistemos pobūdžio ji galėjo priimti sprendimą tik išsamiai ir adekvačiai išnagrinėjusi prašyme nurodytas faktines aplinkybes, tačiau ji nusprendė, jog tai daryti nebuvo pakankamo Bendrijos intereso.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

101    Atsižvelgiant į tai, kad neginčijama, jog ginčijamame sprendime, kuriame netgi nėra jokios nuorodos į Reglamentą Nr. 123/85 ar į galimą BMW Italia distribucijos sistemos suderinamumą su šiuo reglamentu, visiškai nepateikiamas atsakymas dėl Reglamento Nr. 123/85 taikymo šiuo atveju, nagrinėjamas pagrindas nėra reikšmingas. Todėl jį reikia atmesti.

c)      Dėl ketvirto pagrindo, susijusio su piktnaudžiavimu įgaliojimais

 Šalių argumentai

102    Šiuo argumentu ieškinyje ieškovė teigia, kad Komisija rėmėsi Bendrijos teisės normomis veikiausiai siekdama apsaugoti vieną įmonę, o ne konkurenciją. Savo dublike ji priduria, kad atsisakymas pradėti tyrimą, nors 1988 m. liepos 7 d. aplinkraščiu BMW primygtinai patarė savo platintojams neparduoti automobilių neįgaliotiems perpardavėjams ir „atstovams ar tarpininkams“, patvirtina Komisijos norą suteikti privilegijų BMW „net atleidžiant ją nuo pareigos pateikti įrodymus“. Be to, ji tvirtina, kad nė viename iš trijų Komisijos atsiųstų laiškų nenurodytos tikrosios priežastys, paskatinusios šią instituciją neatsižvelgti į jos skundą bei pateiktus įrodymus.

103    Komisija neigia neįvykdžiusi savo pareigos visiškai nešališkai išnagrinėti skundą. Ji mano, kad nagrinėdama pateiktus skundus ji objektyviai pasinaudojo suteikta diskrecijos teise, ir pažymi, kad ieškovė privalo ne tik teigti, bet ir įrodyti, jog šiuo atveju Komisija piktnaudžiavo ir (arba) neobjektyviai pasinaudojo minėta teise, siekdama kito tikslo nei tas, dėl kurio šią teisę jai suteikė Bendrijos teisės aktų leidėjas. Komisija teigia, kad ji visiškai nesiekė a priori „nuplauti“ įtarimų dėl BMW Italia konkurencijos taisyklių pažeidimų, juo labiau – suteikti jai vadinamąją nekaltumo prezumpciją.

104    Triplike Komisija priduria, kad ieškovės teiginys, jog nė viename iš kelių vienas po kito Komisijos išsiųstų laiškų nebuvo nurodyti tikrieji sprendimo motyvai, prilygsta prieštaravimui, kuris yra nepriimtinas, ir kad „tikrosios priežastys“, kuriomis grindžiama ginčijamo sprendimo antra dalis, yra tik nurodytosios 1990 m. vasario 28 d. laiške.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

105    Reikia pažymėti, kad į kaltinimą dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais gali būti atsižvelgta, tik jei ieškovė pateikia tai patvirtinančių objektyvių, reikšmingų ir nuoseklių įrodymų (žr., pavyzdžiui, 1989 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Caturla Poch ir De la Fuente prieš Parlamentą, 36/87, Rink. p. 2471, 2489 ir 1991 m. birželio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Valverde prieš Teisingumo Teismą, T‑156/89, Rink. p. II–407, 453).

106    Todėl svarbu išnagrinėti, ar ieškovės pateikti įrodymai suteikia pagrindo manyti, kad šiuo atveju Komisija pasinaudojo jai Reglamentu Nr. 17 suteikta teise priimti sprendimą kitu tikslu nei tas, kuriuo ji buvo suteikta, t. y. prižiūrėti Sutarties 85 ir 86 straipsniuose įtvirtintų principų taikymą.

107    Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad ieškovė nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog motyvai, kuriais Komisija pagrindė ieškovės skundo nagrinėjimo užbaigimą, sudarė tik pretekstą, o iš tikrųjų siekiamas tikslas buvo išvengti konkurencijos taisyklių taikymo BMW įmonei. Faktas, kad Komisija neįvertino BMW veiksmų atitikties 85 straipsniui, nereiškia, jog ji veikė savavališkai, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neneigia, jog tokiam įvertinimui reikėtų atlikti didelį ir sudėtingą tyrimą. 1988 m. liepos 7 d. BMW Italia aplinkraštis, kurį taip pat nurodė ieškovė, visiškai nepatvirtina, kad Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais. Minėtame rašte yra tik BMW Italia nurodymai, skirti visiems jos platintojams, tačiau nėra nieko, iš ko būtų galima spręsti, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija siekė ginti BMW grupės bendroves. Toliau ieškovė pateikia argumentus siekdama įrodyti, kad BMW pažeidė 85 straipsnį. Tačiau šie argumentai nėra įrodymai, galintys patvirtinti, kad nuspręsdama netikrinti šių kaltinimų pagrįstumo Komisija vadovavosi neteisėtais motyvais.

108    Taigi reikia konstatuoti, kad piktnaudžiavimo įgaliojimais faktas neįrodytas, todėl šį argumentą reikia atmesti.

109    Iš viso to, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad reikia atmesti reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą. Reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra grindžiami tik tais argumentais, kurie pateikti pagrindžiant reikalavimą dėl panaikinimo, todėl nesant Komisijos pažeidimo reikalavimas atlyginti žalą taip pat turi būti atmestas ir nėra reikalo nagrinėti jo priimtinumo klausimo.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

110    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Ieškovė padengia bylinėjimosi išlaidas.

Cruz Vilaça

Kirschner

Vesterdorf

García Valdecasas

Lenaerts

Barrington

Saggio

Yeraris

Schintgen

Briët

 

Biancarelli

Paskelbta 1992 m. rugsėjo 18 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

 

      Pirmininkas

H. Jung

 

      J. L. Cruz Vilaça


* Proceso kalba: italų.