TEISINGUMO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS
2020 m. balandžio 30 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prekių ženklai – Direktyva 2008/95/EB – 5 straipsnio 1 dalis – 5 straipsnio 3 dalies b ir c punktai – Intelektinės nuosavybės teisių pažeidimas – Sąvoka „naudojimas prekybos veikloje“ – Prekė, išleista į laisvą apyvartą – Importas – Sandėliavimas – Prekių sandėliavimas, siekiant jas išleisti į rinką – Eksportas“
Byloje C‑772/18
dėl Korkein oikeus (Aukščiausiasis teismas, Suomija) 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. gruodžio 3 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
A
prieš
B
TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas I. Jarukaitis, teisėjai E. Juhász (pranešėjas) ir M. Ilešič,
generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– A, atstovaujamos luvan saanut oikeudenkäyntiavustaja J. Kaulo,
– B, atstovaujamo asianajaja M. Jakobsson,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos S. Hartikainen,
– Europos Komisijos, atstovaujamos É. Gippini Fournier ir I. Koskinen,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, 2008, p. 25) 5 straipsnio 1 dalies, siejamos su šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b ir c dalimis, išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant A ir B ginčą, susijusį su B pareikštu ieškiniu dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2008/95 5 straipsnyje „Prekių ženklo suteikiamos teisės“ numatyta:
„1. Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims, neturinčioms jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:
a) bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;
b) bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo ar panašumo į prekių ženklą ir dėl šiuo prekių ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra galimybė suklaidinti dalį visuomenės; suklaidinimo galimybė apima žymens asocijavimosi su prekių ženklu galimybę.
<…>
3. Vadovaujantis 1 ir 2 dalių nuostatomis, galima, inter alia, uždrausti:
a) tokiu žymeniu ženklinti prekes arba jų pakuotes;
b) siūlyti prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu sandėliuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes arba siūlyti ar teikti juo pažymėtas paslaugas;
c) importuoti arba eksportuoti tokiu žymeniu paženklintas prekes;
<…>“
Suomijos teisė
4 Remiantis pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos Tavaramerkkilaki (7/1964) (Prekių ženklų įstatymas (7/1964)) redakcijos 4 straipsnio 1 dalimi, teisė į žymenį reiškia, kad niekas, išskyrus prekių ženklo savininką, prekybos veikloje negali naudoti žymens, kurį galima supainioti su tuo prekių ženklu, savo prekėms žymėti nei ant prekės, nei ant pakuotės, nei reklamoje, nei prekybos dokumentuose ar kitu būdu, įskaitant žodinį naudojimą.
5 Ši nuostata galioja neatsižvelgiant į tai, ar prekės išleidžiamos arba jas ketinama išleisti į rinką Suomijoje ar užsienyje ir ar jos įvežamos į Suomijos teritoriją, siekiant jas naudoti prekybos veikloje, laikyti ir (arba) saugoti arba pervežti į trečiąją šalį.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
6 2011 m. balandžio 4 d. Suomijoje gyvenantis fizinis asmuo B priėmė iš Kinijos atsiųstus 150 guolių, kurių bendra masė – 710 kg ir kurie yra naudojami kaip atsarginės dalys transmisijos mechanizmuose, generatoriuose ir varikliuose, taip pat statant tiltus ir tramvajus. Šie guoliai buvo pažymėti žymeniu, atitinkančiu žodinį tarptautinį prekių ženklą INA, kuris visų pirma skirtas „guoliams“ ir kurio savininkė yra A.
7 2011 m. balandžio 12 d., po to, kai B vardu buvo atlikti muitinės formalumai, jis pasiėmė siuntą iš Helsinkio-Vantos oro uoste esančio muitinės sandėlio, kur siunta buvo saugoma, ir parsivežė ją į savo gyvenamąją vietą.
8 Po kelių savaičių guoliai buvo perduoti trečiajam asmeniui, kad būtų eksportuoti į Rusiją.
9 Už šias paslaugas B gavo cigarečių bloką ir konjako butelį.
10 Nagrinėdamas B iškeltą baudžiamąją bylą dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, į kurią dėl civilinių interesų įstojo A, Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio pirmosios instancijos teismas, Suomija) išteisino B, remdamasis tuo, kad nebuvo įrodyta, jog jis padarė tyčinę veiką. Vis dėlto minėtas teismas uždraudė B tęsti ar kartoti tokius veiksmus ir nurodė sumokėti A kompensaciją ir atlyginti žalą.
11 B apskundė sprendimą, kuriuo jam nurodyta sumokėti kompensaciją ir atlyginti žalą, Helsingin hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas, Suomija).
12 Minėtas teismas, remdamasis 2015 m. liepos 16 d. Sprendimu TOP Logistics ir kt. (C‑379/14, EU:C:2015:497), nusprendė, pirma, kad tam tikros apimties B veikla prilygsta sandėliavimo ir pervežimo veiklai ir kad jis nesiekė gauti ekonominės naudos; antra, kad šiuo atveju gautas atlyginimas nebuvo susijęs su ekonominiu prekių naudojimu vykdant komercinę veiklą, bet yra tik atlygis už tai, kad B prekes saugojo kito asmens naudai.
13 Atsižvelgęs į šiuos elementus, Helsingin hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas, Suomija) nusprendė, kad B nenaudojo prekybos veikloje pagrindinėje byloje nagrinėjamam registruotam prekių ženklui tapataus žymens, todėl A prašymas sumokėti kompensaciją ir atlyginti žalą yra nepagrįstas.
14 A apskundė šį sprendimą Korkein oikeus (Aukščiausiasis teismas, Suomija).
15 Korkein oikeus (Aukščiausiasis teismas) tvirtina, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos nėra aišku, ar ekonominės naudos, kurią fizinis asmuo gavo dėl tariamo teisių į prekių ženklą pažeidimo, dydis yra svarbus veiksnys nustatant, ar prekių ženklas yra naudojamas prekybos veikloje.
16 Be to, nors akivaizdu, kad Direktyvos 2008/95 5 straipsnis taikomas, kai asmuo naudoja prekių ženklą pats vykdydamas ekonominę veiklą, vis dėlto šiuo klausimu kyla abejonių, kai toks asmuo naudoja prekių ženklą trečiosios šalies naudai.
17 Korkein oikeus (Aukščiausiasis teismas) teigia, kad 2015 m. liepos 16 d. Sprendime TOP Logistics ir kt. (C‑379/14, EU:C:2015:497) buvo nuspręsta, kad muitinės ir mokestinio sandėlio savininkas, kuris tik sandėliuoja trečiojo asmens naudai prekes, pažymėtas prekių ženklui tapačiu ar į jį panašiu žymeniu, nenaudoja tokio žymens. Jis siekia išsiaiškinti, ar ši jurisprudencija pagal analogiją taikytina tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai asmuo už konjako butelį ir cigarečių bloką importavo prekes trečiojo asmens naudai, jas saugojo ir sandėliavo, kol jos buvo paimtos ir išsiųstos į trečiąją šalį.
18 Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar prekių importu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 3 dalies c punktą, laikytina situacija, kai asmuo nurodė prekių perpardavėjui savo adresą, priėmė prekes, nors jos nebuvo išsiųstos jo užsakymu, ir nesiėmė jokių kitų aktyvių veiksmų.
19 Šiuo klausimu jis pažymi, kad 2005 m. spalio 18 d. Sprendime Class International (C‑405/03, EU:C:2005:616) Teisingumo Teismas nusprendė, kad prekių išleidimas į rinką priklauso nuo jų išleidimo į laisvą apyvartą, kaip tai suprantam pagal SESV 29 straipsnį, o tai reiškia, kad toje valstybėje narėje buvo sumokėti mokėtini muitai ir lygiaverčio poveikio mokėjimai. Jis tvirtina, kad nėra aišku, ar galima laikyti importu tokią situaciją, kai asmuo tiesiog priima prekes, išsiųstas jo adresu, nors jos nebuvo išsiųstos jo užsakymu, jeigu toks asmuo niekaip kitaip aktyviai nedalyvavo siunčiant prekes į šią šalį.
20 Tokiomis aplinkybėmis Korkein oikeus (Aukščiausiasis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar naudos, kurią fizinis asmuo gavo iš tariamo teisių į prekių ženklą pažeidimo, dydis yra reikšmingas vertinant, ar šio asmens veiksmai laikytini prekių ženklo naudojimu prekybos veikloje, kaip apibrėžta Direktyvos [2008/95] 5 straipsnio 1 dalyje, ar tik asmeniniu naudojimu? Jei fizinis asmuo naudoja prekių ženklą: ar nustatant, kad jis naudojamas prekybos veikloje, reikalaujama, kad būtų įvykdyti kiti kriterijai, o ne tik gaunama ekonominė nauda iš aptariamos veiklos, susijusios su prekių ženklu?
2. Jei preziumuojama, kad ekonominė nauda turi tam tikrą reikšmę, tačiau dėl ekonominės naudos, kurią gavo asmuo, mažareikšmiškumo ir dėl to, kad nebuvo įvykdyti kiti kriterijai, pagal kuriuos nustatomas naudojimas prekybos veikloje, negalima daryti prielaidos, kad šis asmuo prekių ženklą naudojo savo paties ekonominėje veikloje, ar yra įvykdyta naudojimo prekybos veikloje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos [2008/95] 5 straipsnio 1 dalį, sąlyga, jei fizinis asmuo prekių ženklą naudojo kito asmens naudai ir to asmens prekybos veikloje, net jeigu jis nėra to kito asmens įdarbintas darbuotojas?
3. Ar prekes saugantis asmuo naudoja prekių ženklą prekėms, kaip tai suprantama pagal Direktyvos [2008/95] 5 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies b punktą, jei į valstybę narę išsiųstas ir ten į laisvą apyvartą išleistas prekių ženklu pažymėtas prekes bendrovės, kuri perparduoda tas prekes, vardu priėmė ir saugojo asmuo, kuris nevykdo prekių importo ir eksporto veiklos ir neturi leidimo valdyti muitinės ir mokestinio sandėlio?
4. Ar galima daryti prielaidą, kad asmuo importuoja prekių ženklu pažymėtas prekes, kaip tai suprantama pagal Direktyvos [2008/95] 5 straipsnio 3 dalies c punktą, jei tos prekės buvo importuotos ne to asmens užsakymu, tačiau jis leido naudotis prekių perpardavėjui savo adresu ir perpardavėjo vardu priėmė į laisvą apyvartą išleistas prekes valstybėje narėje, sandėliavo jas kelias savaites ir perdavė jas pervežti į ne [Europos Sąjungoje] esančią šalį, kad jos ten būtų parduotos?“
Dėl prejudicinių klausimų
21 Keturiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b ir c punktais, turi būti aiškinama taip, kad komercinės veiklos nevykdantis asmuo, kuris priima akivaizdžiai ne asmeniniam naudojimui skirtas prekes, kurios buvo atsiųstos jo adresu iš trečiosios šalies ir kurios be prekių ženklo savininko sutikimo pažymėtos prekių ženklu, išleidžia jas į laisvą apyvartą ir jas saugo, turi būti laikomas naudojančiu prekių ženklą prekybos veikloje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalį.
22 Pirmiausia reikia pažymėti, kad siekiant nustatyti, ar tenkinamos Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, turi būti remiamasi vien objektyviais kriterijais.
23 Šioje nuostatoje esanti sąvoka „naudojimas prekybos veikloje“ reiškia, kad iš esmės prekių ženklo savininkas gali remtis šio prekių ženklo suteikiamomis išimtinėmis teisėmis tik ūkio subjektų atžvilgiu, o tai reiškia, kad turi būti vykdoma komercinė veikla (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 12 d. Sprendimo L’Oréal ir kt., C‑324/09, EU:C:2011:474, 54 punktą). Be to, jeigu atlikti veiksmai dėl savo apimties, dažnumo ar kitų savybių viršija asmeninės veiklos ribas, reiškia, kad juos atliekantis asmuo verčiasi prekybos veikla (2011 m. liepos 12 d. Sprendimo L’Oréal ir kt., C‑324/09, EU:C:2011:474, 55 punktas).
24 Šiuo atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos prekės yra guoliai, kurių bendra masė – 710 kg ir kurie paprastai naudojami sunkiojoje pramonėje.
25 Kadangi šios prekės, atsižvelgiant į jų pobūdį ir kiekį, akivaizdžiai neskirtos asmeniniam naudojimui, su jomis susiję veiksmai turi būti laikomi komercine veikla. Tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
26 Be to, asmuo, kuris nurodo savo adresą kaip nagrinėjamų prekių pristatymo vietą, kuris pats arba per tarpininką atlieka su šiomis prekėmis susijusius muitinės formalumus ir kuris išleidžia jas į laisvą apyvartą, importuoja prekes, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 3 dalies c punktą.
27 Dėl klausimo, ar gali būti laikoma, kad suinteresuotasis asmuo pats naudojo prekių ženklui tapatų žymenį, nors veikė trečiojo asmens ekonominių interesų naudai, reikia pažymėti, kad, nustatant naudojimą prekybos veikloje, prekių ženklu pažymėtų prekių nuosavybės klausimas nėra svarbus. Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad aplinkybė, jog ūkio subjektas naudoja prekių ženklą atitinkantį žymenį prekėms, kurios nėra jo paties prekės ta prasme, kad jis neturi nuosavybės teisių į jas, pati savaime nereiškia, kad tokiam naudojimui netaikoma Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalis (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 12 d. Sprendimo L’Oréal ir kt., C‑324/09, EU:C:2011:474, 91 punktą).
28 Nustatant, kad asmuo veikė vykdydamas prekybos veiklą, pakanka, kad jis importavo ir išleido prekes į laisvą apyvartą, todėl nebūtina nagrinėti paskesnių su šiomis prekėmis susijusių veiksmų, t. y. ar jas saugojo importuotojas, ar jos buvo išleistos į Sąjungos rinką, ar eksportuotos į trečiąją šalį.
29 Galiausiai importuotojo už šią veiklą gautas atlyginimo dydis irgi nėra svarbus.
30 Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b ir c punktais, turi būti aiškinama taip, kad komercinės veiklos nevykdantis asmuo, kuris priima akivaizdžiai ne asmeniniam naudojimui skirtas prekes, kurios buvo atsiųstos jo adresu iš trečiosios šalies ir kurios be prekių ženklo savininko sutikimo pažymėtos prekių ženklu, išleidžia jas į laisvą apyvartą ir jas saugo, turi būti laikomas naudojančiu prekių ženklą prekybos veikloje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:
2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 5 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies b ir c punktais, turi būti aiškinama taip, kad komercinės veiklos nevykdantis asmuo, kuris priima akivaizdžiai ne asmeniniam naudojimui skirtas prekes, kurios buvo atsiųstos jo adresu iš trečiosios šalies ir kurios be prekių ženklo savininko sutikimo pažymėtos prekių ženklu, išleidžia jas į laisvą apyvartą ir jas saugo, turi būti laikomas naudojančiu prekių ženklą prekybos veikloje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalį.
Parašai.