Byla T‑190/08

Chelyabinsk electrometallurgical integrated plant OAO (CHEMK) ir Kuzneckie ferrosplavy OAO (KF)

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Dempingas – Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos, Kinijos, Egipto, Kazachstano ir Rusijos kilmės ferosilicio importas – Eksporto kainos nustatymas – Pelno marža – Įsipareigojimas dėl kainos – Žala – Priežastinis ryšys – Skundas – Teisė į gynybą – Pareiga motyvuoti“

Sprendimo santrauka

1.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Dempingo skirtumas – Eksporto kainos nustatymas

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 9 dalis)

2.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Dempingo skirtumas – Eksporto kainos nustatymas

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 9 dalis)

3.      Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Reglamento, nustatančio antidempingo muitus, priėmimas

(EB 253 straipsnis)

4.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Išankstinis laikinos informacijos dokumento išsiuntimas gamintojui, įsisteigusiam Buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje

(Susitarimo dėl stabilizacijos ir asociacijos tarp Europos Bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos, iš kitos pusės, 36 straipsnio 2 dalis)

5.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Antidempingo procedūra – Teisė į gynybą

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 20 straipsnio 1 dalis)

6.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Antidempingo procedūra – Teisė susipažinti su nekonfidencialiais procedūros dokumentais

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 6 straipsnio 7 dalis ir 8 straipsnio 4 dalis)

7.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Žala – Veiksniai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys, 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 4 dalis)

8.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Žala – Priežastinio ryšio nustatymas

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 7 dalis)

1.      Iš Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 9 dalies (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 9 dalis) matyti, kad Komisija ir Taryba gali manyti, jog eksporto kaina yra nepatikima dviem atvejais: kai yra saitų tarp eksportuotojo ir importuotojo ar trečiosios šalies arba dėl kompensacinio susitarimo tarp eksportuotojo ir importuotojo ar trečiosios šalies. Kitu atveju, jei eksporto kaina yra, institucijos privalo ja remtis, kad nustatytų dempingą.

(žr. 26 punktą)

2.      Pagal Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 9 dalies antrą pastraipą (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 9 dalies antra pastraipa), kai eksporto kaina apskaičiuojama remiantis kaina, už kurią produktai parduoti pirmam nepriklausomam pirkėjui, arba kitu priimtinu būdu, norint nustatyti patikimą eksporto kainą ties Bendrijos muitų sienomis, ji koreguojama pagal visas išlaidas, patirtas nuo importavimo iki perdavimo, ir pelno maržą. Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 9 dalies trečioje pastraipoje (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 9 dalies trečia pastraipa) numatyta, kad išlaidos, pagal kurias atliekamas koregavimas, apima pagrįstą pardavimo, administracinių ir kitų bendrųjų išlaidų ir pelno maržą.

Nors Pagrindinio reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad atliekamas koregavimas atsižvelgiant į pelno maržą, bet šioje nuostatoje nenumatytas šios maržos apskaičiavimo ar nustatymo metodas. Joje tik nustatoma, kad koreguojama pelno marža turi būti pagrįsta.

Kai gamintojas ir importuotojas į Bendriją yra susiję, tokią pagrįstą pelno maržą galima apskaičiuoti, remiantis ne susijusio importuotojo pateiktais duomenimis, kuriuos gali paveikti šie saitai, o tais duomenimis, kuriuos pateikia nepriklausomas importuotojas.

Todėl Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 9 dalį reikia aiškinti kaip paliekančią institucijoms pasirinkimą: naudotis realia susijusio importuotojo pelno marža ar hipotetine nesusijusių importuotojų pelno marža, svarbu tik, kad ta marža būtų pagrįsta.

Bet kuriuo atveju institucijos naudojasi didele diskrecija prekybos apsaugos priemonių srityje, todėl Sąjungos teismas gali atlikti tik ribotą teisminę kontrolę. Šis principas taikomas ir pagrįstos pelno maržos nustatymui, nes jis neišvengiamai apima sudėtingus ekonominius vertinimus.

(žr. 27–30, 38 punktus)

3.      Pagal EB 253 straipsnį reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir vienaprasmiškai atskleisti Sąjungos institucijos, kuri priėmė ginčijamą teisės aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su jo priėmimo priežastimis ir apginti savo teises, o Sąjungos teismas galėtų vykdyti teisminę kontrolę.

Šiuo atžvilgiu Taryba reglamento, nustatančio antidempingo muitus, motyvuojamojoje dalyje neturi atsakyti į visus vykstant administracinei procedūrai suinteresuotųjų asmenų pateiktus faktinius ir teisės klausimus. Be to, nereikalaujama, kad motyvavimas apimtų visus susijusius fakto ir teisės elementus, nes vertinti, ar motyvavimas atitinka reikalavimus, reikia atsižvelgiant į akto priėmimo aplinkybes bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą. Tarybai užtenka pateikti pagal tokio reglamento sistemą iš esmės svarbias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus.

(žr. 44 ir 45 punktus)

4.      Susitarimo dėl stabilizacijos ir asociacijos tarp Europos Bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos, iš kitos pusės, 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Stabilizacijos ir asociacijos taryba turi būti informuota apie dempingo atvejį nuo antidempingo tyrimo pradžios ir kad jei dempingas nenutraukiamas arba nesutariama dėl kitokio patenkinamo problemos sprendimo per 30 dienų nuo pranešimo apie bylą Stabilizacijos ir asociacijos tarybai, galima imtis tinkamų priemonių. Iš šios nuostatos matyti, kad Komisija privalo dalytis informacija su eksportuojančiais gamintojais, įsteigtais Buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje, prieš nustatydama laikinąsias antidempingo priemones, kitaip negalima numatyti jokio patenkinamo problemos sprendimo, kaip nurodyta šioje nuostatoje. Dėl tos pačios priežasties iš šios nuostatos matyti, kad esminiai argumentai ir faktinės aplinkybės, kurių pagrindu institucijos numato rekomenduoti nustatyti laikinąsias antidempingo priemones, turi būti eksportuojantiems gamintojams žinomi, nes kitaip pastariesiems gali būti sunku pasiūlyti patenkinamą sprendimą.

Darytina išvada, kad Buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje įsisteigęs gamintojas, kuriam buvo taikytas šis susitarimas ir kuriuo remiantis jam anksčiau laiko buvo išsiųstas laikinos informacijos dokumentas, susijęs su antidempingo priemonių priėmimu, negali būti laikomas esančiu panašioje padėtyje kaip kitoje valstybėje narėje, su kuria toks susitarimas nėra sudarytas, įsisteigęs gamintojas. Tokiomis aplinkybėmis anksčiau laiko laikinos informacijos dokumento išsiuntimas pirmam, o ne antrajam gamintojui nesudaro vienodo požiūrio pažeidimo, nes šios įmonės yra skirtingose situacijose, o skirtingas požiūris pagrįstas teisės norma.

(žr. 68 ir 69, 72 punktus)

5.      Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 20 straipsnio 1 dalis (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 20 straipsnio 1 dalis) susijusi su šalių informavimu. Konkrečiau kalbant, šiame straipsnyje numatyta atitinkamų šalių galimybė prašyti jas informuoti apie esminius faktus ir motyvus, kurių pagrindu nustatytos laikinosios priemonės, ir nurodoma, kaip tai padaryti. Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad informacijos prašymai pateikiami raštu iš karto po laikinųjų priemonių nustatymo pradžios ir kad prašoma informacija nedelsiant pateikiama raštu.

Tačiau šio straipsnio tekste nėra nieko, iš ko būtų galima spręsti, kad laikinos informacijos dokumentą galima eksportuotojams pateikti tik po laikinųjų antidempingo priemonių nustatymo ir gavus raštu pateiktą prašymą. Iš pagrindinio reglamento 20 straipsnio 1 dalies galima daryti išvadą, kad atitinkamos šalys negali reikalauti pateikti informacijos dokumento prieš nustatant laikinąsias priemones ir turi pateikti savo prašymą raštu, tačiau šiuo straipsniu Komisijai nedraudžiama imtis iniciatyvos pateikti šį dokumentą prieš nustatant laikinąsias priemones ir negavus rašytinio prašymo.

(žr. 81 ir 82 punktus)

6.      Iš esmės Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 6 straipsnio 7 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 6 straipsnio 7 dalis) numatyta, kad šalys, pateikusios raštišką prašymą, gali reikalauti leisti susipažinti su nekonfidencialia procedūros byla ir gali dėl šioje byloje esančios informacijos pateikti pastabų, į kurias Komisija privalo atsižvelgti. Be to, Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 8 straipsnio 4 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 8 straipsnio 4 dalis) numatyta, kad šalys, siūlančios įsipareigojimą dėl kainos, turi pateikti nekonfidencialią tokio įsipareigojimo versiją, kad apie jį būtų galima pranešti kitoms tyrimu suinteresuotoms šalims.

Šių nuostatų tekstuose nėra nieko, kas leistų daryti išvadą, kad tai, jog gamintojo pasiūlytas įsipareigojimas dėl kainos buvo įtrauktas į nekonfidencialią procedūros bylą tik po to, kai laikinasis reglamentas buvo formaliai paskelbtas, pažeidė Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalį ir 8 straipsnio 4 dalį. Šiose nuostatose numatyta įsipareigojimą dėl kainos pasiūliusių šalių pareiga pateikti nekonfidencialią šio įsipareigojimo versiją ir Komisijos pareiga leisti su šia nekonfidencialia versija susipažinti suinteresuotosioms šalims, pateikusioms rašytinį prašymą, tačiau jose nėra jokio nurodymo ir juo labiau jokios pareigos, susijusios su momentu, kuriuo įsipareigojimo dėl kainos kopiją reikia įtraukti į nekonfidencialią procedūros bylą.

(žr. 84 ir 85 punktus)

7.      Vadinasi, iš esmės, apskritai aiškinant Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 2, 5 ir 6 dalis (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 3 straipsnio 2, 5 ir 6 dalis), matyti, kad žala nustatoma remiantis ją patvirtinančiais įrodymais, objektyviai ištyrus importo dempingo kaina kiekių ir (arba) kainų lygio poveikį Bendrijos pramonei, o šio tyrimo esmė – svarbių šiai pramonei ekonominių veiksnių ir rodiklių įvertinimas.

Bendrijos pramonės sąvoka, nurodoma Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2, 5 ir 6 dalyse, yra apibrėžta šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 4 straipsnio 1 dalis), kurioje nustatyta, kad sąvoka „Bendrijos pramonė“ suprantama kaip panašius produktus gaminančių Bendrijos gamintojų visuma arba tie iš jų, kurių bendra tokių produktų produkcija sudaro didžiąją dalį Bendrijos produkcijos, kaip numatyta Pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 5 straipsnio 4 dalis).

Be to, Pagrindinio reglamento 5 straipsnis reglamentuoja antidempingo procedūros iniciavimą. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad skundas, dėl kurio pradedamas antidempingo tyrimas, laikomas paduotu Bendrijos pramonės arba jos vardu, jeigu jam pritaria Bendrijos gamintojai, kurių bendras gamybos mastas sudaro daugiau nei 50 % visų atitinkamą produktą gaminančių Bendrijos gamintojų gamybos masto.

Todėl iš šių nuostatų analizės matyti, kad jei atlikusios tyrimą institucijos prieina išvadą, kad padaryta žala Bendrijos pramonei yra didelė, nereikalaujama, kad visi svarbūs ekonominiai veiksniai ir rodikliai rodytų neigiamą tendenciją. Institucijos turi įvertinti importo dempingo kaina poveikį visai Bendrijos pramonei, t. y. visiems Bendrijos gamintojams arba bent jau procedūros iniciavimą palaikiusiems Bendrijos gamintojams, kurių bendras gamybos mastas sudaro daugiau nei 50 % viso atitinkamo produkto gamybos Bendrijoje masto, tačiau jos gali laisvai pasirinkti metodą, kuriuo siekti šio rezultato. Taigi institucijos gali pasirinkti įrodyti, kad padaryta žala kiekvienam Bendrijos gamintojui, arba įrodyti, kad padaryta tokia žala, remdamosi visų Bendrijos pramonę, kaip ji apibrėžta Pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 4 dalyje, sudarančių Bendrijos gamintojų pateiktais apibendrintais arba svertiniais duomenimis.

(žr. 111–114 punktus)

8.      Priimant antidempingo priemones, vertinti, ar esama priežastingumo ryšio tarp importo dempingo kaina ir žalos Bendrijos pramonei, nebūtina visos Bendrijos pramonės lygmeniu, t. y. be galimybės atsižvelgti į žalą, kurią atskiram Bendrijos gamintojui padarė kitas nei importas dempingo kaina veiksnys. Iš tiesų atlikdamos vadinamąją „nepriskyrimo“ analizę, numatytą Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 7 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 3 straipsnio 7 dalis), institucijos turi nagrinėti visus kitus, be importo dempingo kaina, žinomus veiksnius, kurie tuo pat metu kaip importas dempingo kaina daro žalą Bendrijos pramonei, ir juos nagrinėti taip, kad šių kitų veiksnių padaryta žala nebūtų priskirta minėtam importui. Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 7 dalyje nepatikslinta, kad atliekant šį nagrinėjimą reikia atsižvelgti tik į visai Bendrijos pramonei šių veiksnių padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, jog šia nuostata siekiama, kad institucijos atsietų ir atskirtų importo dempingo kaina žalingą poveikį nuo kitų veiksnių žalingo poveikio, gali būti, kad tam tikromis aplinkybėmis į žalą, kurią atskiras Bendrijos gamintojas patyrė dėl kito veiksnio nei importas dempingo kaina, reikia atsižvelgti, nes jis prisidėjo prie žalos, kuri padaryta visai Bendrijos pramonei.

(žr. 172 punktą)