Language of document : ECLI:EU:C:2018:378

GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2018 m. gegužės 31 d.(1)

Byla C105/17

Komisia za zashtita na potrebitelite

prieš

Eveliną Kamenovą,

dalyvaujant

Okrazhna prokuratura – Varna

(Administrativen sad – Varna (Varnos administracinis teismas, Bulgarija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Nesąžininga įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu – Pardavimas internetu – Sąvoka „prekybininkas“






I.      Įvadas

1.        Prekių ir paslaugų paieška internetu yra mūsų kasdienybė, o nuo šiol neabejotinai – net ir mūsų kultūros dalis. Internetinių pardavimo platformų skaičius nuolat didėja ir 2016 m. vyresnių nei 16 metų ir jaunesnių nei 74 metų amžiaus Europos Sąjungos piliečių, internetu užsisakiusių prekių ar paslaugų privačiam naudojimui, procentinė dalis sudarė 55 %(2). Šios platformos veikia kaip prekybos internetu tarpininkai ar brokeriai. Per jas užtikrinamas prekybininko ir vartotojo arba dviejų prekybininkų, arba dviejų privačių asmenų, norinčių asmeniniais tikslais įgyti naujų ar naudotų gaminių, tiesioginis ryšys(3).

2.        Vis dėlto dažnai internetinėse platformose skelbiamuose skelbimuose aiškiai nenurodoma, ar pardavėjas yra prekybininkas, ar privatus asmuo.

3.        Nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį Teisingumo Teismui pateikė Administrativen sad – Varna (Varnos administracinis teismas, Bulgarija), yra susijęs su Direktyvos 2005/29/EB(4) 2 straipsnio b ir d punktų aiškinimu.

4.        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas nagrinėjant Evelina Kamenova ir Komisia za zashtita na potrebitelite (Bulgarijos vartotojų apsaugos komisija, toliau – VAK) ginčą dėl pastarosios priimto akto, kuriame konstatuotas padarytas administracinis nusižengimas. E. Kamenova inkriminuojamas teisės pažeidimas susijęssu Zakon za zashtita na potrebitelite (ZZP) (Vartotojų apsaugos įstatymas, toliau – ZZP) nepaisymu, nes, skelbdama internetinėje platformoje prekių pardavimo skelbimus, ji nepateikė vartotojams tam tikros informacijos.

5.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar fizinis asmuo, kuris internetinėje pardavimo platformoje vienu metu paskelbė aštuonis skelbimus apie įvairių prekių pardavimą, gali būti laikomas „prekybininku“ ir ar jo veikla laikytina „komercine veikla“, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą.

6.        Taigi ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę patikslinti sąvoką „prekybininkas“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, ir kriterijus, į kuriuos nacionaliniai teismai turi atsižvelgti vertindami šią sąvoką, visų pirma pardavimo internetu kontekste.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

1.      Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva

7.        Pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 1 straipsnį, siejamą su jos 14 ir 15 konstatuojamosiomis dalimis, šia direktyva siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį visiškai suderinant valstybių narių teisės aktus dėl nesąžiningos komercinės veiklos.

8.        Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

b)      „prekybininkas“ – bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, kuris komercinėje veikloje, kuriai taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija, ar bet kuris asmuo, veikiantis prekybininko vardu arba jo naudai;

<…>

d)      „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu <…> – bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams;

<…>.“

9.        Remiantis tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalimi, direktyva „taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo [prieš komercinio sandorio dėl produkto sudarymą, jį sudarant ir po jo sudarymo]“.

2.      Direktyva 2011/83/ES

10.      Kaip matyti iš Direktyvos 2011/83/ES(5) 1 straipsnio, šios direktyvos tikslas yra „pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir taip prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo suderinant tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų aspektus, susijusius su vartotojų ir prekiautojų sudarytomis sutartimis“.

11.      Šios direktyvos 2 straipsnis suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

2)      prekiautojas – kiekvienas valstybės ar privačiai valdomas fizinis arba juridinis asmuo [kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, neatsižvelgiant į tai, ar pastarasis įsteigtas pagal viešąją ar privatinę teisę], kuris veikia pagal sutartis, kurioms taikoma ši direktyva, siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija, įskaitant kiekvieną kitą asmenį, veikiantį prekiautojo vardu arba jo naudai [taip pat tarpininkaujant bet kuriam kitam asmeniui, veikiančiam prekiautojo vardu ar interesais];

<…>.“

12.      Pagal Vartotojų teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ši direktyva, „laikantis direktyvoje nustatytų sąlygų ir nuostatų, <…> taikoma prekiautojo ir vartotojo sudaromoms sutartims <…>“.

B.      Bulgarijos teisė

13.      ZZP, kuris buvo paskelbtas 2005 m. gruodžio 9 d. DV Nr. 99 (2014 m. DV Nr. 61 paskelbta ir nuo 2014 m. liepos 25 d. galiojanti redakcija), 47 straipsniu ir ZZP 50 straipsniu į nacionalinę teisę perkelti Vartotojų teisių direktyvos 6 ir 9 straipsniai, susiję atitinkamai su informacijos reikalavimais, taikomais nuotolinės prekybos sutartims, ir su teise atsisakyti sutarties.

III. Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme

14.      Iš pagrindinės bylos medžiagos matyti, kad K. K. (vartotojas šioje byloje) interneto svetainėje http://olx.bg pagal nuotolinės prekybos sutartį įsigijo naudotą „Longines“ prekių ženklo laikrodį.

15.      2014 m. spalio 20 d. kurjerio paslaugas teikianti bendrovė pristatė platformos naudotojo, kurio paskyros pavadinimas „eveto-ZZ“, parduotą laikrodį vartotojui. Buvo nurodyti tokie siuntėjo duomenys: pavardė, adresas ir telefono numeris. Nustatęs, kad laikrodžio savybės neatitinka nurodytųjų internetinėje pardavimo platformoje paskelbtame skelbime, vartotojas telefonu pranešė pardavėjui apie savo norą nutraukti sutartį. Tačiau pastarasis atsisakė priimti daiktą ir grąžinti pinigus.

16.      Taigi vartotojas pateikė skundą VAK. VAK atliekant patikrinimus paaiškėjo, kad laikrodžio siuntėjas, pasivadinęs vardu „eveto-ZZ“, yra E. Kamenova. Interneto svetainės administratoriaus teigimu, 2014 m. gruodžio 10 d. naudotojas „eveto-ZZ“ paskelbė iš viso aštuonis skelbimus apie įvairių gaminių pardavimą(6).

17.      2015 m. vasario 27 d. akte VAK nustatė, kad padarytas administracinis nusižengimas. 2015 m. kovo 17 d. E. Kamenova užginčijo šį aktą, nurodydama, kad neturi prekybininko statuso, todėl ZZP nuostatos jai netaikytinos. Remdamasi ZZP 207 straipsniu VAK nutarė skirti E. Kamenova nuobaudą už ZZP 47 straipsnio 1 dalies, 2, 3, 5, 7, 8 ir 12 straipsnių bei ZZP 50 straipsnio pažeidimą. VAK rėmėsi tuo, kad E. Kamenova nė viename skelbime nebuvo nurodžiusi prekybininko pavadinimo, adreso ir elektroninio pašto adreso; bendros kainos, įskaitant visus mokesčius ir rinkliavas; apmokėjimo, pristatymo ir sutarties vykdymo sąlygų; vartotojo teisės atsisakyti nuotolinės prekybos sutarties; šios teisės įgyvendinimo sąlygų, termino ir tvarkos; taip pat nepriminė, kad prekių atitiktis pardavimo sutarčiai garantuojama pagal teisės aktus.

18.      E. Kamenova apskundė šį nutarimą Varnenski rayonen sad (Varnos apylinkės teismas, Bulgarija). 2016 m. kovo 22 d. sprendimu šis teismas panaikino minėtą VAK nutarimą, motyvuodamas tuo, kad E. Kamenova neturi „prekybininko“ statuso, kaip tai suprantama pagal ZZP papildomų nuostatų 13 dalies 2 punktą, ir padarė nuorodą į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą, atkreipdamas dėmesį į tai, kad nagrinėjama sąvoka „prekybininkas“ yra susijusi ne su pavieniu ir atskiru veiksmu, o su sisteminio pobūdžio komercinės, verslo ar profesinės veiklos vykdymu.

19.      VAK pateikė dėl šio sprendimo kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

20.      Administrativen sad – Varna (Varnos administracinis teismas), manydamas, kad sprendimas pagrindinėje byloje priklauso nuo taikytinų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo, 2017 m. vasario 16 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. vasario 28 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 2005/29 2 straipsnio b ir d punktai turi būti aiškinami taip, kad prekių pardavimui skirtoje interneto svetainėje įregistruoto ir vienu metu joje paskelbusio iš viso aštuonis skelbimus apie įvairių prekių pardavimą fizinio asmens veiksmai yra prekybininko, kaip jis suprantamas pagal 2 straipsnio b punkte pateiktą apibrėžtį, veiksmai, laikomi įmonės komercine veikla vartotojų atžvilgiu, kaip tai suprantama pagal 2 straipsnio d punktą, ir pagal 3 straipsnio 1 dalį jie patenka į direktyvos taikymo sritį?“

21.      Rašytines pastabas pateikė Vokietijos Vyriausybė ir Europos Komisija.

IV.    Analizė

A.      Pirminės pastabos

1.      Dėl Teisingumo Teismui pateikto prejudicinio klausimo turinio

22.      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, pirma, ar Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad fizinis asmuo, įregistruotas prekių pardavimui skirtoje interneto svetainėje, gali būti kvalifikuojamas kaip „prekybininkas“, kai tuo pačiu metu toje svetainėje paskelbia aštuonis skelbimus apie įvairių prekių pardavimą, ir, antra, ar jo veikla laikytina „komercine veikla“, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 2 straipsnio d punktą.

23.      Taigi reikia išsiaiškinti, ar pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą „prekybininku“ gali būti pripažintas toks fizinis asmuo, kaip atsakovė pagrindinėje byloje, kuris paskelbė aštuonis įvairių prekių pardavimo skelbimus internetinėje pardavimo platformoje, o gal toks asmuo nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, nes dėl riboto veiklos pobūdžio neatitinka sąvokos „prekybininkas“ apibrėžties.

24.      Prieš nagrinėjant šį klausimą reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prejudiciniame klausime prašo išaiškinti tik Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą(7). Tačiau nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktame pagrindinės bylos faktinių aplinkybių aprašyme, atrodo, nurodyta, kad buvo pažeistos Vartotojų teisių direktyvoje įtvirtintos vartotojų teisės. Iš tikrųjų iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad atsakovė pagrindinėje byloje buvo nubausta už ZZP 47 straipsnio 1 dalies 2, 3, 5, 7, 8, 12 punktų ir 50 straipsnio pažeidimą. Tačiau, kaip pažymėjo Komisija, šiomis nuostatomis į nacionalinę teisę atitinkamai perkeltos Vartotojų teisių direktyvos 6 straipsnio nuostatos dėl informacijos reikalavimų, taikomų nuotolinės prekybos sutartims ir tos pačios direktyvos 9 straipsnio nuostatos dėl teisės atsisakyti sutarties.

25.      Taigi klausimas, ar, atsižvelgiant į nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytą veiklą, fizinis asmuo gali būti laikomas „prekiautoju“, kaip tai suprantama pagal Vartotojų teisių direktyvos 2 straipsnio 2 dalį, galėtų būti svarbus nagrinėjant pagrindinę bylą.

26.      Reikia priminti, kad pagal SESV 267 straipsnyje numatytą nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą Teisingumo Teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris jam padėtų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Tokiu atveju Teisingumo Teismas prireikus turi performuluoti jam pateiktus klausimus. Be to, Teisingumo Teismas gali būti priverstas atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių nacionalinis teismas nenurodė savo klausimo tekste(8).

27.      Tokiomis aplinkybėmis pateiktą klausimą reikia suprasti taip, kad juo iš esmės siekiama išsiaiškinti, pirma, ar Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio b punktas ir Vartotojų teisių direktyvos 2 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad prekių pardavimo internetu svetainėje įregistruotas fizinis asmuo gali būti kvalifikuojamas kaip „prekybininkas“, kai tuo pačiu metu toje svetainėje paskelbia aštuonis skelbimus apie įvairių prekių pardavimą, ir, antra, ar to asmens veikla laikytina „komercine veikla“, kaip ji suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio d punktą.

28.      Mano manymu, siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia patikrinti, ar nagrinėjamu atveju būtų naudinga pateikti vienodą sąvokos „prekybininkas“ apibrėžties išaiškinimą, nes atitinkamose direktyvose ši sąvoka apibrėžta beveik vienodai(9). Mano nuomone, toks požiūris naudingas tuo, kad iš anksto nustatomas minėtomis direktyvomis atlikto suderinimo lygis.

2.      Dėl Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva ir Vartotojų teisių direktyva pasiekto suderinimo lygio

29.      Visų pirma, prieš aptariant minėtomis direktyvomis pasiekto suderinimo lygio klausimą, reikia pabrėžti vieną esminį dalyką: sąvoka „prekybininkas“ abiejose šiose direktyvose apibrėžta beveik vienodai(10) ir šios dvi apibrėžtys glaudžiai susijusios su ekonominės veiklos vykdymu.

30.      Tai nurodžius, reikia pridurti, kad, norint pateikti vienodą sąvokos „prekybininkas“ apibrėžties išaiškinimą, kaip ji suprantama pagal minėtas direktyvas, reikia patikrinti, ar šiomis dviem direktyvomis pasiektas teisės suderinimo lygis – kurį atitinka ir atitinkamos jose nustatytos taisyklės – yra vienodas. Šiuo atžvilgiu primenu, kad tam tikra direktyva siekiamo suderinimo lygio įvertinimas turi būti grindžiamas direktyvos formuluote, prasme ir tikslu(11).

31.      Visų pirma pažymėtina, kad Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva pagal jos 3 straipsnio 1 dalį taikoma „nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu [prieš komercinio sandorio dėl produkto sudarymą, jį sudarant ir po jo sudarymo]“(12), o Vartotojų teisių direktyva pagal jos 3 straipsnio 1 dalį „laikantis direktyvoje nustatytų sąlygų ir nuostatų, <…> taikoma prekiautojo ir vartotojo sudaromoms sutartims“.

32.      Taigi, nepaisant skirtingų taikymo sričių, šios direktyvos grindžiamos SESV 114 straipsniu(13), todėl jomis siekiama tų pačių tikslų, t. y. prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo ir užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą įstatymuose ir kituose teisės aktuose, kurie patenka į jų taikymo sritį(14).

33.      Be to, noriu pažymėti, kad siekdamas šių tikslų Sąjungos teisės aktų leidėjas visapusiškai ir visiškai suderino(15) atitinkamomis direktyvomis nustatytas taisykles(16).

34.      Iš Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 14 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, kad ja siekiama „visiško [visapusiško] suderinimo“(17). Siekiama išsamiai suderinti nesąžiningos komercinės veiklos atveju taikomas taisykles, įskaitant prekybininkų vykdomą vartotojų atžvilgiu nesąžiningą reklamos veiklą, kuria Sąjungos lygiu pažeidžiami vartotojų ekonominiai interesai(18). Kalbant konkrečiau, toks visapusiškas arba išsamus suderinimas apima visą šios direktyvos taikymo sritį(19).

35.      Be to, iš Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 15 konstatuojamosios dalies matyti, kad šia direktyva siekiama užtikrinti nacionalinės teisės taisyklių „visišką suderinimą“, išskyrus tam tikras išimtis(20). Taigi, kaip aiškiai nurodyta šios direktyvos 4 straipsnyje „Vidaus rinka“, valstybės narės negali patvirtinti griežtesnių negu direktyvoje nustatytos priemonių, net siekdamos užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį(21).

36.      Dėl Vartotojų teisių direktyvos pažymėtina, kad ja siekiama suderinti nacionalines taisykles tais klausimais, kurie patenka į jos taikymo sritį(22). Kalbant konkrečiau, kartu aiškinant šios direktyvos 4, 5 ir 7 konstatuojamąsias dalis aiškėja, kad jos tikslas yra „visiškai [visapusiškai]“ suderinti tam tikrus vartotojų nuotolinės prekybos ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių aspektus, visų pirma vartotojų informavimą ir teisę atsisakyti tokio pobūdžio sutarčių(23).

37.      Be to, pagal šios direktyvos 4 straipsnį „Suderinimo lygis“ „<…> [v]alstybės narės nacionalinėje teisėje neturi palikti galioti ar priimti nuostatų, nukrypstančių nuo šioje direktyvoje įtvirtintų nuostatų, įskaitant griežtesnių ar švelnesnių nuostatų, kuriomis užtikrinama nevienodo lygio vartotojų apsauga, nebent šioje direktyvoje būtų numatyta kitaip“(24). Taigi šia direktyva siekiama „visiško“ arba maksimalaus suderinimo.

38.      Galiausiai visa tai rodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas abiem nagrinėjamomis direktyvomis siekė vienodo atitinkamų taisyklių suderinimo lygio. Iš tikrųjų atliekant šią analizę mane domina tik visiškas arba maksimalus suderinimas, nes jeigu nagrinėjamomis direktyvomis nebūtų siekiama tokio tipo suderinimo, galėtų kilti klausimų dėl vienodo sąvokos „prekybininkas“ aiškinimo.

39.      Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad vienodas sąvokos „prekybininkas“ aiškinimas pagal abi direktyvas yra naudingas, turint omenyje Sąjungos teisės aktų leidėjo pateiktas beveik identiškas sąvokų „prekybininkas“ ir „prekiautojas“ apibrėžtis, nes jos yra glaudžiai susijusios su ekonominės veiklos vykdymu, ir tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia visiško su nagrinėjamomis direktyvomis susijusių nacionalinių taisyklių suderinimo.

B.      Dėl Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio b punkte vartojamos sąvokos „prekybininkas“ ir Vartotojų teisių direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje vartojamos sąvokos „prekiautojas“ reikšmės ir apimties

40.      Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio d punkte sąvoka „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu“ yra apibrėžta kaip „bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams“. Taigi sąvokos „vartotojas“ ir „prekybininkas“ sudaro šios sąvokos apibrėžties pagrindą, todėl atsakymas į klausimą, ar tam tikra situacija patenka į šios direktyvos taikymo sritį, priklauso nuo jų išaiškinimo. Iš tikrųjų prielaida dėl komercinės veiklos, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, buvimo gali būti daroma tik jeigu joje dalyvauja prekybininkas ir vartotojas.

41.      Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos taikymo srities analizė ratione personae atžvilgiu yra ypač svarbi, nes tik tuo atveju, jei atsakovė pagrindinėje byloje turėtų „prekybininko“ statusą, reikėtų nagrinėti, ar jos veikla yra komercinė veikla, kaip ji suprantama pagal tą direktyvą.

42.      Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio b punkte sąvoka „prekybininkas“ apibrėžta kaip „bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, kuris komercinėje veikloje, kuriai taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija, ar bet kuris asmuo, veikiantis prekybininko vardu arba jo naudai“.

43.      Priminsiu, kad tuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad iš šios direktyvos 2 straipsnio b punkto teksto matyti, jog „Sąjungos teisės aktų leidėjas „prekybininko“ sąvoką apibrėžė ypač plačiai; ji reiškia „bet kurį fizinį arba juridinį asmenį“, jeigu jis vykdo atlygintiną veiklą, o iš jos taikymo srities nepašalinami nei bendrojo intereso užduotį vykdantys subjektai, nei viešosios teisės suteikiamą statusą turintys subjektai“(25). Tuo klausimu pažymėsiu, kad toks fizinis ar juridinis asmuo, mano nuomone, veikia siekdamas tikslų, susijusių su veiksmu, atliktu jam vykdant savo veiklą prekybos, pramonės, amatų ar laisvosios profesijos srityse.

44.      Šiuo atveju tai, kad atsakovė pagrindinėje byloje yra fizinis asmuo, netrukdo jos pripažinti „prekybininku“. Tačiau norint nustatyti, kad ji patenka į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio b punkte pateiktą sąvoką, dar reikia nustatyti, ar ji veikia siekdama su prekyba, verslu, amatu arba profesija susijusių tikslų, ar tam tikro prekybininko vardu ar jo naudai.

45.      Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tos direktyvos 2 straipsnio a ir b punktuose pateiktų apibrėžčių formuluotę, joje vartojamos sąvokos „prekybininkas“ reikšmė ir apimtis turi būti nustatomos remiantis susijusia, tačiau antinomine sąvoka „vartotojas“, kuri reiškia bet kurį fizinį asmenį, neužsiimantį komercine arba profesine veikla(26). Šiuo atžvilgiu ji pažymėjo, kad Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva siekiamas tikslas – visiškai apsaugoti vartotojus nuo tokio pobūdžio veiklos – yra grindžiamas aplinkybe, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei prekybininko, dėl to jis laikytinas ekonomiškai silpnesniu ir teisiškai mažiau patyrusiu nei jo kontrahentas(27). Taigi vartotojo sąvoka yra itin svarbi ir šios direktyvos nuostatos iš esmės yra sukurtos atsižvelgiant į vartotojo, kaip nesąžiningos komercinės veiklos adresato ir nuo tokios veiklos nukentėjusio asmens, pozicijas(28).

46.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta šios išvados 29–39 punktuose, pagal kuriuos, pirma, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvoje vartojamos sąvokos „prekybininkas“ ir Vartotojų teisių direktyvoje vartojamos sąvokos „prekiautojas“ apibrėžtis yra beveik tokia pati, antra, ši sąvoka yra glaudžiai susijusi su ekonominės veiklos vykdymu, ir, trečia, šiomis direktyvomis siekiama vienodo suderinimo lygio, manau, kad Teisingumo Teismo pateiktas Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvoje išdėstytos sąvokos „prekybininkas“ apibrėžties išaiškinimas taikytinas ir Vartotojų teisių direktyvoje išdėstytai sąvokos „prekiautojas“ apibrėžčiai.

47.      Kaip nurodė generalinis advokatas Y. Bot savo išvadoje byloje Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs(29), sąvokos „prekybininkas“ aiškinimas atitinka Sąjungos teisės aktų leidėjo platesniu mastu pateiktąjį su vartotojų apsauga susijusiose direktyvose, visų pirma Vartotojų teisių direktyvoje, kurios 2 straipsnio 2 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodė, kad prekiautojas yra „kiekvienas valstybės ar privačiai valdomas fizinis arba juridinis asmuo [kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, neatsižvelgiant į tai, ar pastarasis įsteigtas pagal viešąją, ar privatinę teisę], kuris veikia pagal sutartis, kurioms taikoma ši direktyva, siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija, įskaitant kiekvieną kitą asmenį, veikiantį prekiautojo vardu arba jo naudai [taip pat tarpininkaujant bet kuriam kitam asmeniui, veikiančiam prekiautojo vardu ar interesais]“. Generalinio advokato Y. Bot teigimu, su vartotojų apsauga susijusioms direktyvoms bendra tai, kad „prekybininkas gali būti fizinis arba juridinis [reglamentuojamas] viešosios arba privatinės teisės asmuo, kuris su vartotoju užmegztuose santykiuose veikia vykdydamas komercinę ar profesinę veiklą, o tai leidžia daryti prielaidą, kad jis vykdo nuolatinę veiklą, kuria siekia pelno“(30).

C.      Dėl šio atvejo kvalifikavimo atsižvelgiant į sąvoką „prekybininkas“

48.      Ar atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, toks fizinis asmuo, kaip atsakovė pagrindinėje byloje, atitinka Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio b punkte išdėstytos sąvokos „prekybininkas“ ir Vartotojų teisių direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje pateiktos sąvokos „prekiautojas“ apibrėžtį?

49.      Aš taip nemanau. Man atrodo, kad tuo pačiu metu internetinėje platformoje paskelbti aštuonis skelbimus apie naujų ir naudotų gaminių pardavimą nepakanka, kad asmuo būtų kvalifikuotas kaip „prekybininkas“, kaip ši sąvoka suprantama pagal minėtas direktyvas.

50.      Vis dėlto reikia pabrėžti, kad, nagrinėjant sąvoką „prekybininkas“, „kvalifikuoti reikia kiekvieną atvejį atskirai“(31). Todėl tikslinga, kad nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliktų analizę in concreto, atsižvelgdamas į visas jam žinomas faktines aplinkybes, ir patikrintų, ar sąvoka „prekybininkas“ taikytina tokiam asmeniui, kaip atsakovė pagrindinėje byloje.

51.      Kaip teisingai nurodė Vokietijos Vyriausybė ir Komisija, tokia analizė visų pirma reikalinga siekiant nustatyti, ar pardavimas internetinėje platformoje buvo įvykdytas organizuotai ir siekiant pelno(32); ar tam pardavimui būdinga tam tikra trukmė ir dažnumas(33); ar pardavėjas turi teisinį statusą, reikalingą komerciniams veiksmams atlikti, ir kokiu mastu pardavimas internetu yra susijęs su pardavėjo komercine veikla(34); ar pardavėjas yra PVM mokėtojas(35); ar pardavėjas, veikiantis nustatyto prekybininko vardu ar jo naudai, arba tarpininkaujant bet kuriam kitam asmeniui, veikiančiam jo vardu ir jo naudai, gavo tam tikrą atlygį ar užmokestį(36); ar pardavėjas įsigyja naujas arba naudotas prekes, kad jas perparduotų, ir dėl to ši jo veikla yra reguliari, dažna ir (arba) vykdoma vienu metu su jo profesine veikla(37); ar įvykdytą sandorį galima laikyti komercine veikla dėl pardavimo pelno sumos(38) ir (arba) ar visos parduodamos prekės yra tos pačios rūšies arba tokios pat vertės, visų pirma – ar pasiūla orientuota į nedidelį prekių skaičių(39).

52.      Dera pažymėti, kad šie kriterijai nėra nei baigtiniai, nei išimtiniai, todėl iš principo vien aplinkybės, kad asmuo atitinka vieną ar kelis kriterijus, negalima laikyti pagrindu internetu daiktus parduodantį asmenį kvalifikuoti kaip „prekybininką“. Taigi reikės atlikti visapusį įvertinimą, remiantis visais kriterijais, pagal kuriuos būtų galima priimti sprendimą dėl kvalifikavimo. Remdamiesi šiais kriterijais, nacionaliniai teismai galės nustatyti, ar toks asmuo, kaip atsakovė pagrindinėje byloje, vykdo tam tikrą komercinę veiklą, todėl jo padėtis yra palankesnė nei vartotojo, taigi tarp prekybininko ir vartotojo esama nelygybės.

53.      Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis jam žinomomis faktinėmis aplinkybėmis ir, be kita ko, ankstesniuose punktuose išvardytais kriterijais, privalės įvertinti, ar toks asmuo gali būti laikomas „prekybininku“, kaip tai suprantama pagal minėtas direktyvas.

54.      Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręs, kad aptariamas asmuo yra „prekybininkas“, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio b punktą, reikės nustatyti, ar veikla, kurią jis vykdo, yra „komercinė veikla“, kaip ji suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio d punktą.

D.      Dėl sąvokos „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu“, kaip ji suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio d punktą

55.      Vertinant, ar tam tikro fizinio asmens, kaip atsakovės pagrindinėje byloje, veikla gali patekti į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos taikymo sritį, pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog minėtos direktyvos 2 straipsnio d punkte pateikta ypač plati sąvokos „komercinė veikla“ apibrėžtis, nurodant, kad tai yra „bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams“(40).

56.      Taigi, siekiant nustatyti, ar aptariama veikla yra komercinė veikla, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, reikia patikrinti, ar ši veikla gali būti kvalifikuojama kaip „komercinė, t. y. vykdoma prekybininkų“, ir, antra, ar tokia veikla yra komercinis veiksmas ar pranešimas, „tiesiogiai [susijęs] su jų produktų reklama, pardavimais arba tiekimu vartotojams“(41).

57.      Šiuo klausimu primenu, kad komercinės veiklos kriterijus, kurio atitiktis turi būti patikrinta, atitinka idėją, kuria grindžiama apsaugos sistema, įgyvendinama Sąjungos direktyvomis dėl vartotojų apsaugos, t. y. kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei prekybininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informavimo lygio, ir kad egzistuoja realus pavojus, kad vartotojas, visų pirma dėl nežinojimo, nesirems teisės norma, kuri skirta jo apsaugai(42).

58.      Atsižvelgiant į šios išvados 40–52 punktuose pateiktą analizę, nėra pagrindo manyti, kad aštuonių skelbimų apie įvairių produktų pardavimą paskelbimas tuo pat metu galėtų būti laikomas veikla, priskirtina prie sąvokos „prekybininkas“, kaip ji suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio d punktą, ir kad dėl tokios veiklos vykdymo nagrinėjamu atveju pirkėjo padėtis būtų nepalankesnė nei atsakovės pagrindinėje byloje.

59.      Bet kuriuo atveju būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės priimti sprendimą šiuo klausimu, vertindamas ar, atsižvelgiant į visus šios išvados 51 ir 52 punktuose nustatytus kriterijus, „prekybininko“ statusas priskirtinas tokiam fiziniam asmeniui, kaip atsakovė pagrindinėje byloje.

V.      Išvada

60.      Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Administrativen sad – Varna (Varnos administracinis teismas, Bulgarija) pateiktą klausimą:

2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB, 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) 2 straipsnio b punktas ir 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, 2 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad internetinėje prekių pardavimo platformoje įregistruotas fizinis asmuo, kaip antai atsakovė pagrindinėje byloje, negali būti kvalifikuojamas kaip „prekybininkas“, jeigu tuo pačiu metu toje svetainėje paskelbia aštuonis skelbimus apie įvairių gaminių pardavimą.

Vis dėlto būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti, ar, atsižvelgiant į visas kitas bylos aplinkybes, tas asmuo gali būti kvalifikuojamas kaip „prekybininkas“, kaip tai suprantama pagal minėtas direktyvas, taigi ir tai, ar jo vykdoma veikla yra „komercinė veikla“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punktą.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      Žr. „Skaitmeninės ekonomikos ir informacinės visuomenės statistika. Namų ūkiai ir asmenys. Duomenys gauti 2017 m. vasario mėn.“, skelbiamą internete adresu: http://ec.europa.eu/eurostat. Taip pat žr. http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=isoc_ec_ibuy&lang=fr


3      Vienintelė internetinės platformos paskirtis – suteikti tretiesiems asmenims pardavėjams (prekybininkams arba privatiems asmenims) galimybę jos interneto svetainėje siūlyti savo produktus (naujus arba naudotus) arba paslaugas.


4      2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau –Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) (OL L 149, 2005, p. 22).


5      2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (toliau – Vartotojų teisių direktyva, OL L 304, 2011, p. 64).


6      Tai buvo šie gaminiai: nauja lytimoji e-skaityklė su apšviečiamu ekranu, trys naudoti arba nauji naujausios kartos telefonai, vienas telefono belaidžio įkrovimo reikmenų komplektas, vienas automobilis ir turkiškos čerpės.


7      Reikia pažymėti, kad savo nutartyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepatikslino tos direktyvos nuostatų, kurias, kaip jis manė, reikėtų taikyti.


8      Žr. pastaruoju metu priimtus 2017 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Neto de Sousa (C‑506/16, EU:C:2017:642, 23 punktas) ir 2017 m. spalio 26 d. Sprendimą Pro Aqua (C‑407/16, EU:C:2017:817, 26 punktas).


9      Šiuo atžvilgiu primintina, kad, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, iš reikalavimų vienodai taikyti Sąjungos teisę ir lygybės principą aiškėja, kad tam tikra Sąjungos teisės nuostata, kurioje nedaroma jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę nustatyti jos prasmę ir aprėptį, paprastai visoje Sąjungoje turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir į nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą. Žr., be kita ko, 2013 m. spalio 3 d. Sprendimą Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs (C‑59/12, EU:C:2013:634, 25 punktas).


10      Kiek tai susiję visų pirma su prekybininko įgaliotaisiais atstovais, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio b punkte nurodoma, kad tai „bet kuris asmuo, veikiantis prekybininko vardu arba jo naudai“, o Vartotojų teisių direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje nurodomas „kiekvienas <…> asmuo [<…>], kuris veikia <…>, įskaitant kiekvieną kitą asmenį, veikiantį prekiautojo vardu arba jo naudai [taip pat tarpininkaujant bet kuriam kitam asmeniui, veikiančiam prekiautojo vardu ar jo naudai]“. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Vartotojų teisių direktyvą šis klausimas nėra keliamas, nes direktyva iš principo taikoma jau sudarytoms prekybininko ir vartotojo sutartims (pardavimo sutartims, paslaugų teikimo sutartims, nuotolinės prekybos sutartims arba ne prekybai skirtose patalpose sudarytoms sutartims). Iš to darytina išvada, kad prekybininko vardu ar jo naudai veikiančio įgaliotojo atstovo kvalifikavimo problemos nebelieka.


11      Žr. 2002 m. balandžio 25 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (C‑52/00, EU:C:2002:252, 16 punktas) ir 2005 m. liepos 14 d. Sprendimą Lagardère Active Broadcast (C‑192/04, EU:C:2005:475, 46 punktas).


12      Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio c punkte sąvoka „produktas“ apibrėžta kaip „bet kurios prekės arba paslaugos, įskaitant nekilnojamąjį turtą, teises ir pareigas“.


13      Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva grindžiama EEB 95 straipsniu (dabar – SESV 114 straipsnis).


14      Abiejų šių direktyvų 1 straipsnio turinys yra beveik identiškas. Nors šių direktyvų taikymo sritys šiek tiek skiriasi, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvoje nurodyta, kad jos tikslas yra „padėti tinkamai veikti vidaus rinkai ir pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį <…>“, o Vartotojų teisių direktyvoje teigiama, kad jos tikslas – „pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir taip prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo <…>“ (išskirta mano).


15      Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos redakcijoje prancūzų kalba apibrėžiant ja siekiamo suderinimo tipą vartojami du skirtingi terminai, t. y. „harmonisation complète“ (visapusiškas suderinimas) ir „harmonisation totale“ (visiškas suderinimas) (minėtos direktyvos 14 ir 15 konstatuojamosios dalys). Tą patį galima pasakyti ir apie šios direktyvos redakciją italų kalba, kurioje vartojami terminai „armonizzazione completa“ ir „piena armonizzazione“. Kai kuriose šios direktyvos redakcijose kitomis kalbomis vartojamas tik vienas terminas: pvz., redakcijoje vokiečių kalba („vollständige Angleichung“), anglų kalba („full harmonisation“), lenkų kalba („pełna harmonizacja“) ir ispanų kalba („plena armonización“). Kai kurie autoriai pripažino šiuos du suderinimo tipus (visapusišką ir visišką) sinonimais, o kiti mano, kad jie turi būti atskirti. Nacionalinių taisyklių visapusiškas suderinimas sietinas su direktyvų taikymo sritimi ratione materiae, o visiškas arba maksimalus suderinimas – su valstybių narių diskrecijos lygiu perkeliant direktyvas į savo vidaus teisės sistemą. Už tokią skirtį visų pirma pasisakoma González Vaqué, L., „La directive 2005/29/CE relative aux pratiques commerciales déloyales: entre l’objectif d'une harmonisation totale et l’approche d'une harmonisation complète“ (Revue de Droit de l’Union Européenne, 4/2005, p. 785–802; Rochfeld, J., „Les ambiguïtés des directives d’harmonisation totale. La nouvelle répartition des compétences communautaire et interne“. Dėl 2009 m. birželio 4 d. ESTT sprendimo Dalloz, 2009, Nr. 30, p. 2047 ir Verdure, C., „L’harmonisation des pratiques commerciales déloyales dans le cadre de la directive 2005/29/CE sur les pratiques commerciales déloyales: premier bilan jurisprudentiel“, Cahiers de droit européen, 3-4, 2010, p. 311–336. Priešinga nuomonė išreikšta Stuyck, J., Terryn E. ir Van Dyck, T. „Confidence through fairness? The new directive on unfair business-to-consumer commercial practices in the internal market“, Common Market Law Review, 2006, Nr. 43, p. 107–152, visų pirma p. 115. Mano nuomone, šis skirtumas neturi reikšmės nagrinėjant šią bylą.


16      Kai kurie autoriai mano, kad bet kokia visapusiško arba išsamaus suderinimo direktyva yra visiško arba maksimalaus suderinimo direktyva, tačiau bet koks visiškas suderinimas de facto nėra visapusiškas arba išsamus suderinimas. Žr., be kita ko, 1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvą 85/374/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo (OL L 210, 1985, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 257). Šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimą Moteurs Leroy Somer (C‑285/08, EU:C:2009:351, 25 punktas): „Iš tikrųjų, nors <…> Direktyva 85/374 siekiama visiškai suderinti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas joje reglamentuojamais klausimais, ja, kaip matyti iš aštuonioliktos konstatuojamosios dalies, nesiekiama visiškai [išsamiai] suderinti nuostatų dėl atsakomybės už gaminius su trūkumais minėtoje direktyvoje nereglamentuotais klausimais“ (išskirta mano). Taip pat žr. Rochfeld, J., op. cit., p. 2047, 11 punktą ir Verdure, C., op. cit., p. 326.


17      Doktrinoje visapusiškas suderinimas, kurio siekiama šia direktyva, laikomas sėkmingu, nes „<…> nuostatos, kuriose numatyta išsaugoti nesuderintas nacionalines taisykles, susijusias su komercine veikla, yra išimtinio pobūdžio (pereinamojo laikotarpio nuostatos), ir kad, be to, jos įgyvendinamos griežtai nustatytomis sąlygomis (žr. González Vaqué, L., op. cit., p. 802).


18      Žr. Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 1 straipsnį ir 11, 12 ir 23 konstatuojamąsias dalis. Taip pat žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimą Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs (C‑59/12, EU:C:2013:634, 34 punktas) ir 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag (C‑540/08, EU:C:2010:660, 27 punktas). Taip pat žr. mano išvadą sujungtose bylose Abcur (C‑544/13 ir C‑545/13, EU:C:2015:136, 59 punktas).


19      Taip pat žr. generalinės advokatės V. Trstenjak išvadą sujungtose bylose VTB-VAB ir Galatea (C‑261/07 ir C‑299/07, EU:C:2008:581, 48 punktas). „<…> Remiantis direktyvos penkta konstatuojamąja dalimi, šis tikslas turi būti pasiektas suderinant sąžiningos prekybos taisykles Bendrijos valstybėse narėse, kad būtų pašalintos kliūtys vidaus rinkoje. Taigi šios direktyvos tikslas yra visiškas šios srities suderinimas Bendrijos lygmeniu“. Taip pat žr. Henning-Bodewig, F. „Die Richtlinie 2005/29/EG über unlautere Geschäftspraktiken“, Gewerblicher Rechtsschutz und Urheberrecht Internationaler Teil, 2005, t. 8/9, p. 629.


20      Konkrečiai kalbant, šios direktyvos 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tam tikromis sąlygomis „šešerių metų laikotarpiu, prasidedančiu nuo 2007 m. birželio 12 d., valstybės narės šia direktyva suderintoje srityje gali toliau taikyti nacionalines nuostatas, kurios yra griežtesnės arba labiau norminančios [labiau ribojančios ar griežtesnės] nei ši direktyva ir kurios įgyvendina direktyvas su minimalaus suderinimo sąlygomis“. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta papildoma sąlyga, t. y. kad „valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai apie bet kokias nacionalines nuostatas, taikomas šios direktyvos [šio straipsnio] 5 dalies pagrindu“.


21      Žr. 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimą VTB-VAB ir Galatea (C‑261/07 ir C‑299/07, EU:C:2009:244, 52 punktas). Taip pat žr. 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag (C‑540/08, EU:C:2010:660). Taip pat žr. generalinės advokatės V. Trstenjak išvadą sujungtose bylose VTB-VAB ir Galatea (C‑261/07 ir C‑299/07, EU:C:2008:581, 74 punktas). „<…> Direktyva 2005/29 siekiama visiško valstybių narių teisės aktų suderinimo nesąžiningos komercinės veiklos srityje. Be to, <…> [Direktyva 2005/29] siekiama ne minimalaus suderinimo, bet maksimalaus nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimo, kuris, išskyrus tam tikras išimtis, draudžia valstybėms narėms palikti galioti arba priimti griežtesnes nuostatas. Tokios išvados darytinos iš šios direktyvos preambulės bei bendrųjų nuostatų“.


22      Žr. Vartotojų teisių direktyvos 1 straipsnį.


23      Kaip nurodyta Vartotojų teisių direktyvos 5 ir 7 konstatuojamosiose dalyse, toks „visiškas [visapusiškas]“ suderinimas turėtų padėti pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį, pagerinti vidaus rinkos veikimą įmonių ir privačių asmenų santykių plotmėje ir labai padidinti teisinį tikrumą vartotojams ir prekiautojams.


24      Žr., be kita ko, Vartotojų teisių direktyvos 3 straipsnio 4 dalį.


25      2013 m. spalio 3 d. Sprendimas Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs (C‑59/12, EU:C:2013:634, 32 punktas). Taip pat žr. generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs (C‑59/12, EU:C:2013:450, 39 punktas).


26      2013 m. spalio 3 d. Sprendimas Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs (C‑59/12, EU:C:2013:634, 33 punktas).


27      2013 m. spalio 3 d. Sprendimas Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs (C‑59/12, EU:C:2013:634, 35 punktas). Dėl tikslo užtikrinti bendrą aukštą vartotojų apsaugos lygį, visapusiškai suderinant su nesąžininga komercine veikla susijusias taisykles, taip pat žr. to sprendimo 34 punktą. Taip pat žr. šios išvados 34 punktą.


28      2013 m. spalio 3 d. Sprendimas Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs (C‑59/12, EU:C:2013:634, 36 punktas).


29      C‑59/12, EU:C:2013:450, 37 punktas: „<…> prekybininko sąvoka <…> turi <…> būti suprantama kaip reiškianti fizinį arba juridinį asmenį, kuris tam tikromis aplinkybėmis ir neatsižvelgiant į tai, ar jis įsteigtas pagal viešąją, ar privatinę teisę, veikia vykdydamas prekybinę veiklą“.


30      Generalinio advokato Y. Bot išvada byloje Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs (C‑59/12, EU:C:2013:450, 41 ir 42 punktai).


31      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs (C‑59/12, EU:C:2013:450, 40 punktas).


32      Aplinkybė, kad parduodant siekiama pelno, yra svarbi, tačiau ja viena negalima pagrįsti išvados, kad fizinis asmuo yra prekybininkas. Iš tikrųjų tam tikrų gaminių, pvz., juvelyrinių dirbinių ar meno kūrinių, vertė laikui bėgant gali išaugti.


33      Iš esmės vien aštuonių gaminių pardavimo per metus nepakanka, kad būtų padaryta išvada, jog tai yra prekybininko vykdomas pardavimas, o štai aštuonių gaminių pardavimą kiekvieną savaitę kelis mėnesius būtų galima laikyti požymiu, kad jis priskirtinas prie sąvokos „prekybininkas“. Iš tikrųjų dažnas didelio skaičiaus tam tikros vertės arba tokio pat tipo gaminių pardavimas galėtų būti laikomas patenkančiu į sąvokos „prekybininkas“ taikymo sritį. Siekiant įvertinti pardavimo internetu dažnumą, būtų galima atsižvelgti į pirkėjų įvertinimų skaičių, jeigu internetinėje pardavimo platformoje įdiegta atitinkama sistema.


34      Visų pirma reikia nustatyti, ar pardavėjas yra produktų arba paslaugų, panašių į tuos, kurie privatiems asmenims parduodami atitinkamoje interneto svetainėje, prekybos verslo savininkas. Tai pasakytina apie laikrodininką, parduodantį savo produktus ir internetinėje pardavimo platformoje, ir savo laikrodžių gamybos įmonėje.


35      Pavyzdžiui, Prancūzijos mokesčių administratorius paskelbė gaires dėl pajamų iš internetinių pardavimo platformų apmokestinimo tvarkos, kuriose nustatyti tam tikri kriterijai, pagal kuriuos būtų galima atskirti vienkartinius sandorius nuo reguliarių sandorių, kurie apmokestinami kitokia tvarka. Žr. konkrečiai https://www.economie.gouv.fr/particuliers/vente-biens-declarer-revenus


36      Žr. šios išvados 43 ir 44 punktus. Kai kuriais atvejais prekybininkas moka atlyginimą „nuomonės formuotojui“ už prekybininko gaminių pirkimą „nuomonės formuotojo“ interneto svetainėje. Terminas „nuomonės formuotojas“ apibrėžiamas kaip „[a]smuo, turintis didelę įtaką sprendimus priimantiems asmenims ar visuomenės nuomonei“. Žr. Robert illustré 2018 m. leidimą. Išsamesnė apibrėžtis pateikiama interneto svetainėje „Wikipedia“ prancūzų kalba – labai svarbiame informacijos interneto tema šaltinyje: „Nuomonės formuotojas yra asmuo, aktyviai dalyvaujantis socialiniuose tinkluose, kuris dėl savo statuso, padėties ar sukeliamo atgarsio žiniasklaidoje gali daryti įtaką vartojimo įpročiams. Prekių ženklų atstovai, verslininkai kreipiasi į nuomonės formuotojus, siekdami pagerinti savo komunikaciją ir vykdydami reklaminius veiksmus. Nuomonės formuotojai dirba daugiausiai socialiniuose tinkluose ir daro įtaką gausiems savo „sekėjams“, pasinaudodami savo „Instagram“ paskyromis arba „YouTube“ kanalais. Jie atlieka tarpininko tarp įmonių ir jų potencialių klientų vaidmenį“.


37      Be kita ko, tai gali būti fizinis asmuo, kuris, būdamas namuose, parduoda įvairius gaminius internetinėje pardavimo platformoje už tokią kainą, kad galėtų gauti pelno.


38      Žr. Komisijos gaires dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kurias galima rasti interneto adresu: https://webgate.ec.europa.eu/ucp/public/index.cfm?event=public.guidance.show


39      Vokietijos vyriausybė teigia, inter alia, kad siūlomos prekybos paslaugos už atlygį yra pagrindinis aspektas, kuriuo remiantis galima kvalifikuoti tam tikrą komercinę veiklą ne tik remiantis teisės aktais, kuriais į nacionalinę teisę perkeliama Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva, bet ir platesniu mastu – pagal Handelsgesetzbuch (Prekybos kodeksas).


40      2009 m. balandžio 23 d. Sprendimas VTB-VAB ir Galatea (C‑261/07 ir C‑299/07, EU:C:2009:244, 49 punktas); 2010 m. sausio 14 d. Sprendimas Plus Warenhandelsgesellschaft (C‑304/08, EU:C:2010:12, 36 punktas); 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag (C‑540/08, EU:C:2010:660, 17 punktas) ir 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas CHS Tour Services (C‑435/11, EU:C:2013:574, 27 punktas).


41      Šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimą RLvS (C‑391/12, EU:C:2013:669, 37 punktas).


42      Žr. šios išvados 46 punktą. Šiuo klausimu žr., kiek tai susiję su 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288), 2006 m. spalio 26 d. Sprendimą Mostaza Claro (C‑168/05, EU:C:2006:675, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija); kiek tai susiję su 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (OL L 42, 1987, p. 48; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 326), žr. 2007 m. spalio 4 d. Sprendimą Rampion ir Godard (C‑429/05, EU:C:2007:575, 65 punktas); ir, kiek tai susiję su 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (OL L 171, 1999, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 223), žr. 2015 m. birželio 4 d. Sprendimą Faber (C‑497/13, EU:C:2015:357, 42 punktas).