DARBINIS VERTIMAS
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (pirmoji kolegija)
SPRENDIMAS
2005 m. rugsėjo 13 d. (*)
„Pareigūnai – Atlyginimas – Ekspatriacijos išmoka – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas – „Darbo kitos valstybėje naudai“ sąvoka“
Byloje T‑72/04
Sonja Hosman‑Chevalier, Europos Bendrijų Komisijos pareigūnė, gyvenanti Briuselyje, atstovaujama advokatų J.‑R. García‑Gallardo Gil‑Fournier, E. Wouters ir A. Sayagués Torres
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą J. Currall ir M. Velardo, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2003 m. spalio 29 d. Komisijos sprendimą atsisakyti paskirti ieškovei ekspatriacijos išmoką, numatytą Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnyje, bei mokėti su ja susijusias išmokas,
EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas J. D. Cooke, teisėjai R. García‑Valdecasas ir V. Trstenjak,
sekretorius I. Natsinas, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. balandžio 5 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisės aktai
1 Šioje byloje taikomo Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) redakcijos 69 straipsnis numato, kad ekspatriacijos išmoka yra 16 % visos bazinio darbo užmokesčio namų ūkio išmokos ir išmokos vaikui išlaikyti, į kurias pareigūnas turi teisę, dydžio.
2 Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad ekspatriacijos išmoka, sudaranti 16 % bazinės mėnesinės algos, namų ūkio išmokos ir išmokos vaikui išlaikytibendros sumos, mokama:
„a) pareigūnams:
– kurie nėra ir niekada nebuvo valstybės, kurios teritorijoje yra jų darbo vieta, piliečiai, ir
– kurie penkerių metų laikotarpį, pasibaigusį prieš šešis mėnesius iki įsidarbinimo, nuolat negyveno ir neužsiėmė savo pagrindine veikla tos valstybės europinėje teritorijoje. Taikant šią nuostatą, neatsižvelgiama į aplinkybes, kylančias dėl darbo kitos valstybėje naudai arba tarptautinėje organizacijoje;
<…>“.
3 Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa nustato, kad įsikūrimo pašalpa, lygi dviejų mėnesių baziniam darbo užmokesčiui tuo atveju, kai pareigūnas turi teisę gauti šeimos pašalpą, arba vieno mėnesio baziniam darbo užmokesčiui kitais atvejais, mokama nuolatines pareigas einančiam pareigūnui, kuris pateikia įrodymų, kad siekdamas laikytis Tarnybos nuostatų 20 straipsnio reikalavimų, jis turėjo pakeisti savo gyvenamąją vietą. Galiausiai pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą, kai pareigūnas pateikia įrodymus turįs pakeisti gyvenamąją vietą tam, kad galėtų įvykdyti Tarnybos nuostatų 20 straipsnio reikalavimus, jis šio straipsnio 2 dalyje nurodytą laikotarpį turi teisę gauti dienpinigius.
Ieškinio faktinės aplinkybės
4 Ieškovė, Austrijos pilietė, iki 1995 m. gegužės 14 d. mokėsi ir dirbo Austrijoje Nuo 1995 m. gegužės 15 d. iki 1996 m. kovo 17 d. ji dirbo Belgijoje Briuselyje įsikūrusiame Tirolio žemės biure (vok. Verbindungsbüro des Landes Tyrol).
5 1996 m. kovo 18 d. – 2002 m. lapkričio 15 d. ieškovė dirbo Austrijos Respublikos nuolatinėje atstovybėje prie Europos Sąjungos Briuselyje. Būdama personalo nare ji pirmiausia dirbo Federalinių žemių biure (vok. Verbindungstelle der Bundesländer, toliau – VB), o vėliau – Austrijos profesinių sąjungų federacijoje (vok. Österreichischer Gewerkschaftsbund - toliau – OGB).
6 2002 m. lapkričio 16 d. ieškovė pradėjo dirbti Komisijoje pareigūne. Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antroje įtraukoje nurodyto penkerių metų laikotarpio, t. y. ataskaitinio laikotarpio, į kurį atsižvelgiama skiriant ekspatriacijos išmoką, buvo skaičiuojamas nuo 1997 m. gegužės 16 d. iki 2002 m. gegužės 15 d.
7 2003 m. balandžio 8 d. Komisijos administracijos ir personalo generalinis direktoratas (GD) pranešimu informavo ieškovę, kad jai ekspatriacijos išmoka negali būti paskirta.
8 2003 m. liepos 7 d. ieškovė, remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, dėl šio 2003 m. balandžio 8 d. pranešimo pateikė skundą. 2003 m. rugpjūčio 14 d. elektroniniu paštu bei 2003 m. rugsėjo 11 d. faksu ji persiuntė du šio skundo priedus.
9 2003 m. spalio 29 d. priimtu dokumentu, apie kurį ieškovė sužinojo 2003 m. lapkričio 3 d., Paskyrimų tarnyba jos skundą atmetė.
10 Iš šio sprendimo matyti, kad sprendimas atsisakyti paskirti ieškovei ekspatriacijos išmoką ir su ja susijusias išmokas buvo iš esmės grindžiamas tuo, kad jos ataskaitiniu laikotarpiu Briuselyje vykdyta profesinė veikla negalėjo būti prilyginta „darbui kitos valstybėje naudai“, t. y. Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatytai išimčiai. Paskyrimų tarnyba nusprendė, kad nors VB patalpos yra Austrijos Respublikos nuolatinės atstovybės patalpose, vis dėlto tai yra atskiras žemėms priklausantis subjektas, skirtas ginti ne Bund (Federalinės valstybės), o žemių interesus. Dėl OGB, iš ieškovės pateiktų dokumentų, ypač iš darbo sutarties, matyti, kad joje nėra minimas ryšys su Austrijos Respublika, dėl kurio OGB atliekamas darbas galėtų būti laikomas darbu šioje valstybėje.
Procesas ir šalių reikalavimai
11 Ieškovė pareiškė šį ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo 2004 m. vasario 20 d.
12 2004 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismas pagal darbo reglamento 47 straipsnio 1 dalį nusprendė, kad antrą kartą keistis pareiškimais nėra reikalinga, nes jau turima bylos medžiaga yra pakankamai išsami ir leidžia šalims žodinės proceso dalies metu išdėstyti savo teisinius pagrindus ir argumentus; ieškovė dėl tokio sprendimo neprieštaravo.
13 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Pirmosios instancijos teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Panaudodamas proceso organizavimo priemonę Pirmosios instancijos teismas pareikalavo, kad ieškovė pateiktų tam tikrus dokumentus. Ieškovė šį reikalavimą įvykdė per nustatytą terminą.
14 Šalys buvo išklausytos ir jos atsakė į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus 2005 m. balandžio 5 d. vykusiame posėdyje. Šio posėdžio metu Pirmosios instancijos teismas, panaudodamas proceso organizavimo priemonę, nusprendė prie bylos medžiagos prijungti Komisijos atsakymą į ieškinį ir jos dubliką, kurie buvo gauti byloje, Salazar Brier prieš Komisiją. Dėl šių dokumentų šalys buvo išklausytos.
15 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti 2003 m. spalio 29 d. sprendimą atsisakyti jai paskirti ekspatriacijos išmoką ir su ja susijusias išmokas;
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas,
16 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– ieškinį atmesti kaip nepagrįstą;
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl ginčo objekto
17 Nors iš ieškinyje pateiktų reikalavimų aišku, kad šiuo ieškiniu ieškovė siekia panaikinti 2003 m. spalio 29 d. Komisijos sprendimą atmesti jos 2003 m. liepos 7 d. skundą, pateiktą dėl 2003 m. balandžio 8 d. sprendimo, iš nusistovėjusios teismo praktikos aišku, kad ieškinys Pirmosios instancijos teisme pareikštas dėl atmestu skundu skųsto asmens nenaudai priimto akto (1997 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimo Echauz Brigaldi ir kt. prieš Komisiją, Rink.VT p. I‑A-171 ir II‑509, 23 punktas ir 1999 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimo Latino prieš Komisiją,, Rink.VT p. I‑A-259 ir II‑1263, 30 punktas). Iš to darytina išvada, kad taip pat siekiama panaikinti 2003 m. balandžio 8 d. Komisijos sprendimą atsisakyti paskirti ieškovei ekspatriacijos išmoką ir su ja susijusias išmokas.
Dėl teisės
18 Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo tris pagrindus. Pirmasis pagrindas yra dėl klaidingo faktinių aplinkybių vertinimo. Antrasis pagrindas yra dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimo. Galiausiai trečiasis pagrindas yra dėl vienodo traktavimo principo pažeidimo.
19 Pirmiausia nagrinėtinas antrasis pagrindas dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimo.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, grindžiamo Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimu
Šalių argumentai
20 Ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė teisės klaidą patvirtindama, kad jos atliekamas darbas VB ir OGB Austrijos Respublikos nuolatinėje atstovybėje prie Europos Sąjungos nėra laikomas darbu kitos valstybėje naudai, kuriam pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktą būtų taikoma išimtis.
21 Pirmiausia ieškovė tvirtina, kad Komisija klaidingai aiškina Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnyje įtvirtintą valstybės sąvoką. Ji dirbo Austrijos Respublikos naudai, neatsižvelgiant į tai, su kuriuo konkrečiu padaliniu ją siejo darbo santykiai. Ieškovė pažymi, kad Pareigūnų tarnybos nuostatai vertinant ataskaitinį laikotarpį nustatė „darbui kitos valstybės naudai“ taikomą išimtį. Todėl tai, ar dirbama ministerijoje, ar kitoje administracinės valdžios institucijoje, neturi reikšmės, nes lemianti aplinkybė yra tai, kad dirbama kitos valstybėje naudai. Ieškovės manymu, kadangi ne tik Austrijos Respublika, bet ir Belgijos Respublika pripažino, kad ji priskiriama Austrijos Respublikos nuolatinės atstovybės prie Europos Sąjungos administraciniam techniniam personalo nariams, Komisija negalėjo priimti kitokio sprendimo.
22 Antra, ieškovė teigia, kad Komisijos teiginys, jog Austrijos Respublikos atstovybė tik leido visiškai nuo šios valstybės nepriklausomoms organizacijoms VB ir OGB įsikurti jos patalpose, prieštarauja Komisijos pozicijai, kurios ji iki šiol laikėsi nuolatinėje atstovybėje atliekamo darbo atžvilgiu. Austrijos Respublikos nuolatinė atstovybė visą VB ir OGB personalą akreditavo Belgijos protokolo tarnyboje. VB vykdė užduotis, kurias Austrijos Respublika jai delegavo pagal konstituciją. OGB yra Austrijos socialiniai partneriai, kurie dalyvauja valstybės įstatymų leidyboje teikdami savo pasiūlymus dėl įstatymų projektų arba kitų politinių projektų, todėl jų darbuotojai priklauso atstovybės personalui, kuris pavaldus Austrijos ambasadoriui. Todėl ieškovė daro išvadą, kad darbas VB ir OGB Austrijos Respublikos nuolatinės atstovybės patalpose turi būti laikomas „darbu kitos valstybės naudai“ Pareigūnų nuostatų VII priedo 4 straipsnio prasme.
23 Komisija tvirtina, kad šis pagrindas atmestinas, nes darbo laikas VB ir OGB negali būti pripažįstamas „darbu kitos valstybėje naudai“ Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalyje numatytos išimties taikymo prasme.
24 Komisija tvirtina, kad sąvoka „darbas kitos valstybės naudai“ siekiant išvengti skirtumų turi būti aiškinama savarankiškai neatsižvelgiant į šiuo klausimu besiskiriančią nacionalinę teisę, tai Teisingumo Teismas patvirtino 2001 m. gegužės 31 d. Sprendime D ir Švedija prieš Tarybą P ir P, Rink. p. I‑4319, 11 punktas). Vadovaujantis tokiu požiūriu siekiama išvengti toje pačioje institucijoje dirbančių asmenų skirtingo traktavimo, kuris atsirastų, jei būtų manoma, kad ši sąvoka daro nuoroda į skirtingas nacionalinės teisės sistemas. Siūlomas griežtas aiškinimas atitiktų Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio ratio legis. O ieškovės siūlomas aiškinimas reikštų, kad visi viešieji arba privatūs asmenys, kuriems centrinė vyriausybė perdavė dalį vidinės kompetencijos, būtų laikomi „valstybe“, nors Bendrijos teisės aktų leidėjas to daryti neketino. Kai įstatymų leidėjas pradėjo naudoti „valstybės“ sąvoką, jau egzistavo federacinės valstybės, todėl jei jis būtų norėjęs šią sampratą praplėsti ir į ją įtraukti politinius padalinius arba nagrinėjamoje nuostatoje nurodytus regionų savivaldos institucijas, jis tai būtų padaręs visiškai aiškiai.
25 Dėl darbo VB, Komisija pabrėžia, kad nors Austrijos žemėms pagal Konstituciją yra tiesiogiai perduoti platūs įgaliojimai, tai nereiškia, kad žemės yra valstybės Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnyje numatytos išimties prasme. Komisijos teigimu, tik darbas institucijoje, kurios veikla daro poveikį visoje valstybės teritorijoje gali būti laikomas kitos valstybėje naudai atliekamu darbu. Tai žemių atvejui nėra taikoma, nes jų paskirtis – vykdyti įgaliojimus savo teritorijos ribose, ir visais atvejais vadovaujantis tik šios teritorijos interesais. Be to, iš to , kad ji dirbdama VB turėjo diplomatinį statusą, ieškovė negalėjo daryti išvados, jog šis subjektas laikytinas valstybe. Iš tikrųjų ji neturėjo tikro diplomato statuso, nes buvo administracinio techninio personalo narė ir, be to ji netgi neteigė, kad turėjo diplomatinį statusą pagal 1961 m. balandžio 18 d. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių, o tik kai kurias su šiuo statusu susijusias lengvatas.
26 Dėl darbo OGB, Komisija mano, kad ši institucija atstovauja išimtinai privačių asmenų interesus.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
27 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką ekspatriacijos išmoka suteikiama siekiant padengti išlaidas, atsiradusias nuolat vykdant funkcijas šalyje, su kuria pareigūno iki jam pradedant eiti pareigas nesieja ilgalaikiai ryšiai (1993 m. kovo 30 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimo Vardakas prieš Komisiją,, Rink. p. II‑357, 39 punktas; 1995 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimo, Diamantaras prieš Komisiją,, Rink.VT p. I‑A‑285 ir II‑865, 48 punktas ir 1999 m. rugsėjo 28 d Pirmosios instancijos teismo Sprendimo J prieš Komisiją, Rink.VT p. I‑A‑185 ir II‑973, 32 punktas). Siekiant nustatyti tokius ilgalaikius ryšius ir kad iš pareigūno nebūtų atimta teisė į ekspatriacijos išmoką, įstatymų leidėjas nustatė reikalavimą, kad pareigūno nuolatinė gyvenamoji vieta būtų laikoma darbo vietos valstybė, kurioje jis vykdė pagrindinę profesinę veiklą penkerius metus (minėto sprendimo Diamantaras prieš Komisiją 48 punktas).
28 Taip pat pažymėtina, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antroje įtraukoje numatyta išimtis yra taikoma pareigūnams, kurie per penkerių metų ataskaitinį laikotarpį, pasibaigusį prieš šešis mėnesius iki įsidarbinimo, dirbo kitos valstybėje naudai arba tarptautinėje organizacijoje. Ši išimtis grindžiama tuo, kad esant tokioms sąlygomis šie pareigūnai dėl laikinojo darbo šioje šalyje pobūdžio negali būti laikomi užmezgę ilgalaikius ryšius su darbo vietos šalimi (1981 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo Sprendimo Vutera prieš Komisiją, 1322/79, Rink. p. 127, 8 punktas ir 1985 m. gegužės 2 d. Sprendimo De Angelis prieš Komisiją, 246/83, Rink. p. 1253, 13 punktas).
29 Kyla klausimas, ar ieškovės darbą Austrijos Respublikos nuolatinėje atstovybėje prie Europos Sąjungos Briuselyje ataskaitiniu laikotarpiu galima laikyti, kaip teigia ieškovė, darbu kitoje valstybėje naudai Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto prasme. Šiame straipsnyje įtvirtinta valstybės sąvoka apima valstybę kaip juridinį asmenį ir tarptautinės teisės požiūriu vieningą darinį kartu su jo valdymo institucijomis.
30 Neginčytina, kad darbas tokiose institucijose, kaip pavyzdžiui, valstybės narės nuolatinė atstovybė prie Europos Sąjungos arba valstybės ambasada pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnį yra laikomas darbu kitos valstybėje naudai.
31 Šiuo atveju, iš bylos medžiagos matyti, kad visą atskaitinį laikotarpį, t. y. nuo 1997 m. gegužės 16 d. iki 2002 m. gegužės 15 d ieškovė dirbo Austrijos Respublikos nuolatinėje atstovybėje prie Europos Sąjungos Briuselyje ir buvo šios atstovybės personalo nare.
32 Tai patvirtina 2002 m. rugpjūčio 7 d. Austrijos Respublikos nuolatinės atstovybės prie Europos Sąjungos pažyma, kurioje nurodoma, kad ieškovė ataskaitiniu laikotarpiu, t. y. nuo „1996 m. kovo 18 d. buvo (Austrijos Respublikos) nuolatinės atstovybės prie Europos Sąjungos administracinio ir techninio personalo nare“.
33 1996 m. kovo 9 d. Austrijos Respublikos nuolatinės atstovybės laiškas, skirtas Belgijos Karalystės užsienio reikalų, prekybos ir bendradarbiavimo ministerijai patvirtina, kad atstovybė Belgijos valdžios institucijų prašė išduoti ieškovei specialią tapatybės kortelę, kadangi 1996 m. kovo 18 d. ji pradės dirbti šioje atstovybėje. 1996 m. balandžio 26 d. Belgijos užsienio reikalų ministerija laišku patvirtino, kad Belgijos valdžios institucijos Austrijos Respublikos nuolatinei atstovybei išdavė specialią asmens tapatybės kortelę ieškovės vardu. Prie šio laiško buvo pridėta ieškovės tapatybės kortelės, kuri buvo išduota 1996 m. balandžio 16 d. ir galiojo iki 2000 m. balandžio 16 d. ir kurioje įrašyta, kad ieškovė yra Austrijos Respublikos nuolatinės atstovybės techninio ir administracinio personalo narė, kopija. Be to, vėliau iš ieškovei išduotų specialių asmens tapatybės kortelių aišku, kad šios kortelės galiojimas buvo pratęstas iki 2003 m. balandžio 16 d.
34 2003 m. sausio 21 d. Belgijos valdžios institucijoms perduotas Austrijos Respublikos nuolatinės atstovybės laiškas patvirtina, jog atstovybė Belgijos užsienio reikalų ministerijai nurodė, kad „(ieškovė) atstovybės administracinio techninio personalo narė išėjo iš darbo atstovybėje, todėl ši speciali asmens tapatybės kortelė buvo grąžinta“.
35 Galiausiai 1997 m. rugpjūčio 7 d. ieškovė, kaip Austrijos Respublikos nuolatinės atstovybės administracinio ir techninio personalo narė, Belgijos valdžios institucijoms pateikė prašymą atleisti ją nuo pridėtinės vertės mokesčio (PVM), įsigijus tam tikras asmeninio naudojimo prekes ir paslaugas. Be to, Briuselio- sostinės regiono finansų ministerijos administracijos laiške buvo nurodyta, kad 1997 m. ieškovė yra atleidžiama nuo regioninių nekilnojamojo turto mokesčių, kadangi jai buvo taikoma 1961 m. balandžio 18 d. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių.
36 Todėl iš visų šių aplinkybių neabejotinai darytina išvada, kad ieškovė buvo Austrijos Respublikos nuolatinės atstovybės personalo narė, kad ji pakluso hierarchinei ambasadoriaus, nuolatinio Austrijos Respublikos atstovo Europos Sąjungoje, valdžiai ir kad jos statusas buvo toks pats, kaip ir kitų šioje atstovybėje dirbančių pareigūnų. Todėl ataskaitiniu laikotarpiu ieškovės vykdytas darbas Austrijos Respublikos nuolatinėje atstovybėje turi būti laikomas darbu kitos valstybės naudai.
37 Tokios išvados nepaneigia Komisijos argumentai, kad ieškovė, dirbdama šioje nuolatinėje atstovybėje dirbo ne Austrijos Respublikoje, o VB ir OBG, t. y. institucijoms, kurių paskirtis – ginti žemių ir valstybės profesinių sąjungų interesus.
38 Grįsdama savo teiginį Komisija pateikė keletą argumentų, paremtų Austrijos žemių, VB ir OBG suteiktos kompetencijos poveikiu bei turiniu ir jų santykiais su valstybe pagal Austrijos vidaus teisę.
39 Komisijos argumentas yra atmestinas.
40 Šis argumentas grindžiamas iš Austrijos nacionalinės teisės išvedamais pagrindais, todėl jis prieštarauja vieningam Bendrijos teisės taikymui ir lygybės principui, iš kurių išplaukia, kad Bendrijos teisės nuostatų, kuriose nedaroma aiški nuoroda į valstybių narių teisę, prasmė bei apimtis paprastai visoje Bendrijoje aiškinamos nepriklausomai ir vienodai, atsižvelgiant ir į šios nuostatos kontekstą, ir nagrinėjamais teisės aktais siekiamą tikslą. Net jei nėra konkrečios nuorodos, esant reikalui, kai Bendrijos teismas negali iš Bendrijos teisės arba bendrųjų Bendrijos teisės principų nustatyti nuostatos turinį bei apimtį lemiančių aplinkybių, leidžiama remtis nacionaline teise siekiant tokiai nuostatai suteikti savarankišką paaiškinimą (1984 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo Sprendimo Ekro, 327/82, Rink. p. 107, 11 punktas ; 1992 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimo Díaz García prieš Parlamentą,, Rink. p. II‑2619, 36 punktas; 1999 m. sausio 28 d. D prieš Tarybą,, Rink.VT p. I‑A‑1 ir II‑1, 26 ir 27, kuriuos patvirtino minėtas sprendimas D ir Švedija prieš Tarybą). Šiuo atveju nuoroda į Austrijos teisę nėra būtina, kadangi nėra ginčijama, ar valstybės narės nuolatinė atstovybė prie Europos Sąjungos yra valstybės institucija Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto prasme.
41 Be to, pati Komisija prieštarauja šiam savo teiginiui nurodydama, kad siekiant išvengti skirtumą sąvoka „darbas kitos valstybės naudai“ aiškintina. neatsižvelgiant į besiskiriančią nacionalinę teisę, tai Teisingumo Teismas patvirtino minėtame sprendime D ir Švedija prieš Tarybą (11 punktas). Taip pat tokiam teiginiui iš esmės prieštarauja jos pačios pozicija, pateikta Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylas dėl tokio pat klausimo, kuris yra nagrinėjamas šioje byloje. Byloje, Salazar Brier prieš Komisiją Komisija 2003 m. rugsėjo 30 d. gautame atsakyme į dubliką tvirtino, kad į Pareigūnų tarnybos nuostatų 4 straipsnio sąvoką „valstybė“ patenka ir tokios institucijos, kaip pavyzdžiui, nuolatinės atstovybės prie Europos Sąjungos ir kad tokios išvados taikomos nepriklausomai nuo juose dirbančių asmenų atliekamų funkcijų. Iš tikrųjų ji tvirtino, kad norint taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų 4 straipsnio 1 dalies a punkto antrą įtrauką nėra reikalo nagrinėti konkrečiam nuolatinėje atstovybėje dirbančiam pareigūnui patikėtų atlikti funkcijų turinio, jei įrodoma, jog pareigūnas dirbo šioje institucijoje ir kad ši institucija patenka į Pareigūnų tarnybos nuostatų 4 straipsnio 1 dalies a punkto antrojoje įtraukoje įtvirtintą sąvoką „valstybė“.
42 Todėl, kad asmeniui būtų taikoma Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta išimtis, pakanka, kad jis dirbtų institucijoje, kuri pagal pirmiau minėtą nuostatą priskiriama valstybei, pavyzdžiui nuolatinėje atstovybėje, neatsižvelgiant į konkrečių vykdomų funkcijų pobūdį. Kitu atveju, reikėtų vykdyti išsamią užduočių bei funkcijų analizę pagal nacionalinę teisę, o tai prieštarautų pirmiau nurodytiems reikalavimams. Juolab, kad kiekviena valstybė pati savarankiškai sprendžia dėl jos manymu tinkamiausiu savo tarnybų darbo organizavimo ir nustato pareigūnams ir darbuotojams pavedamus tikslus ir funkcijas.
43 Iš to, kas pasakyta pirmiau, ir nesant reikalo nagrinėti kitus nacionaline Austrijos teise grindžiamus Komisijos argumentus, darytina išvada, jog ieškovės darbas Austrijos Respublikos nuolatinėje atstovybėje ataskaitiniu laikotarpiu yra laikomas darbu kitos valstybės naudai Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio prasme. Todėl, pagal šią nuostatą, į tuos metus nereikia atsižvelgti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė Austrijos Respublikos nuolatinėje atstovybėje dirbo nuo 1996 kovo 18 d. ir viso ataskaitinio laikotarpio metu, turi būti vertinamas penkerių metų laikotarpis nuo 1991 m. kovo 18 d. iki 1996 m. kovo 17 d.
44 Taigi šiuo klausimu pakanka pripažinti, kad iki 1995 m. gegužės 15 d., kai ji buvo perkelta dirbti Tirolio žemės biurą, ieškovė Belgijoje negyveno ir nevykdė joje jokios darbinės veiklos. Todėl kadangi ieškovė penkerius metus, kaip tai numato Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnis, nuolat negyveno Belgijoje ji atitinka ekspatriacijos išmokos skyrimo sąlygas.
45 Iš to, kas pasakyta pirmiau, išplaukia, kad atsisakydama neatsižvelgti į laikotarpį, kurio metu ieškovė dirbo Austrijos Respublikos nuolatinėje atstovybėje ir dėl to nuspręsdama, kad ji neatitiko Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytų ekspatriacijos išmokos paskyrimo sąlygų Komisija suklydo.
46 Todėl antrasis ieškinio pagrindas dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio pažeidimo laikytinas pagrįstu.
47 Todėl nesant reikalo nagrinėti kitų ieškinio pagrindų, kuriais remiasi ieškovė, šis ieškinys pripažintinas pagrįstu ir skundžiami sprendimai, kuriais ieškovei atsisakoma paskirti ekspatriacijos išmoką yra naikintini.
Dėl su ekspatriacijos išmoka susijusių išmokų
Šalių argumentai
48 Ieškovė nurodo, kad jeigu bus pripažinta jos teisė į ekspatriacijos išmoką, ji reikalauja taikyti 1998 m. gegužės 28 d. Teisingumo Teismo Sprendimu Komisija prieš Lozano Palacios P, Rink. p. I‑3273) nustatytą taisyklę, kad teisė į dienpinigius bei teisė į įsikūrimo išmoką priklauso automatiškai.
49 Komisija mano, kad šioje byloje ši teismų praktika nėra taikytina, nes ieškovė neturi teisės į ekspatriacijos išmoką.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
50 Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa nustato, kad įsikūrimo pašalpa, lygi dviejų mėnesių baziniam darbo užmokesčiui tuo atveju, kai pareigūnas turi teisę gauti šeimos pašalpą, arba vieno mėnesio baziniam darbo užmokesčiui pareigūnui neturint teisės į šią išmoką, jei jis, atitinka vieną šių alternatyvių reikalavimų t. y. arba atitinka reikalavimą paskirti ekspatriacijos išmoką arba jis įrodo, kad siekdamas įgyvendinti Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnio reikalavimus, jis turėjo pakeisti savo gyvenamąją vietą (1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimo Lozano Palacios prieš Komisiją,, RinkVT p. I‑A‑575 ir II‑1535, 57 ir 58 punktai, patvirtinti Teisingumo Teismo sprendimu pateikus apeliacinį skundą minėto sprendimo Komisija prieš Lozano Palacios 20 – 22 punktai).
51 Todėl kadangi Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į įsikūrimo išmoką suteikiama pareigūnui, atitinkančiam nustatytus reikalavimus paskirti ekspatriacijos išmoką, pripažintina, kad ieškovė turėjo teisę į įsikūrimo išmoką.
52 Dėl dienpinigių pažymėtina, kad ši išmoka nėra susijusi su ekspatriacijos išmoka, ir kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsnio 1 dalį ji suteikiama tik kai pareigūnas pateikia įrodymus, kad norėdamas įvykdyti Tarnybos nuostatų 20 straipsnio reikalavimus jis turi pakeisti gyvenamąją vietą. Pateikdama administracinį skundą ieškovė šios išmokos paskirti neprašė, todėl reikalavimas paskirti šią išmoką yra nepriimtinas.
53 Iš to, kas pasakyta pirmiau, darytina išvada, kad ginčijami sprendimai panaikintini tiek, kiek jie susiję su atsisakymu paskirti ieškovei įsikūrimo išmoką.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
54 Pagal Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti ieškovės išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji kolegija) nusprendžia :
1. Panaikinti 2003 m. balandžio 8 d. sprendimą ir 2003 m. spalio 29 d. sprendimą tiek, kiek jie susiję su atsisakymu paskirti ieškovei Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą ekspatriacijos išmoką bei to paties priedo 5 straipsnyje numatytą įsikūrimo išmoką.
2. Likusią ieškinio dalį atmesti.
3. Komisija padengia visas bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2005 m. rugsėjo 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Cooke | García-Valdecasas | Trstenjak |