Byla T‑661/14
Latvijos Respublika
prieš
Europos Komisiją
„EŽŪOGF, EŽŪGF ir EŽŪFK – Nefinansuojamos išlaidos – Fiksuoto dydžio finansinė korekcija – Kompleksinis paramos susiejimas – Minimalūs geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimai – Standartai – Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalis ir IV priedas – Reglamento (EB) Nr. 73/2009 6 straipsnio 1 dalis ir III priedas“
Santrauka – 2016 m. liepos 14 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas
1. Europos Sąjungos teisė – Aiškinimas – Metodai – Pažodinis, sisteminis, istorinis ir teleologinis aiškinimas
(Tarybos reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalis ir IV priedas ir Tarybos reglamento Nr. 73/2009 6 straipsnio 1 dalis ir III priedas)
2. Institucijų aktai – Reglamentai – Tiesioginis taikymas – Valstybėms narėms suteikta kompetencija vykdyti – Priimtinumas
(SESV 288 straipsnio 2 pastraipa; Tarybos reglamentai Nr. 1782/2003 ir Nr. 73/2009)
3. Žemės ūkis – Bendra žemės ūkio politika – Tiesioginės paramos schemos – Bendrosios taisyklės – Minimalūs geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimai – Šie valstybių narių apibrėžti reikalavimai – Pareiga – Apimtis
(Tarybos reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalis ir IV priedas ir Tarybos reglamento Nr. 73/2009 6 straipsnio 1 dalis ir III priedas)
4. Institucijų aktai – Visuotinai taikomos administracinio elgesio taisykles – Aktas, kuriuo siekiama sukelti išorinį poveikį – Aktą priėmusios institucijos diskrecijos apribojimas savo iniciatyva – Pareigos laikytis vienodo požiūrio, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų bei aukštesnių Sąjungos teisės normų
5. Žemės ūkis – Finansavimas iš EŽŪOGF, EŽŪGF ir EŽŪFKP – Sąskaitų patvirtinimas – Atsisakymas padengti išlaidas, kurias lėmė pažeidimai, padaryti taikant Sąjungos teisės aktus – Fondų patirtų nuostolių įvertinimas – Teisminė kontrolė – Ribos
(SESV 263 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 2 dalis)
6. Ieškinys dėl panaikinimo – Sprendimas dėl panaikinimo – Pasekmės – Pareiga imtis vykdymo priemonių – Apimtis – Atsižvelgimas ir į sprendimo motyvus, ir į rezoliucinę dalį
(SESV 266 straipsnis)
1. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 39 punktą)
2. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 40 punktą)
3. Reglamento Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrąją žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams, 5 straipsnio 1 dalis, aiškinama atsižvelgiant į to paties reglamento IV priedą, turi būti aiškinama taip, kad joje valstybei narei nustatoma principinė pareiga įgyvendinti, pasitelkiant atitinkamas visuotinai tinkamas taisykles, visus minėtame priede nurodytus standartus, susijusius su minimaliais geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimais, išskyrus, be kita ko, šiuos standartus: „Sėjomainos standartai“ ir „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“. Šis vertinimas mutatis mutandis ir a fortiori taikomas Reglamento Nr. 73/2009, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams, 6 straipsnio 1 daliai, aiškinamai atsižvelgiant į to paties reglamento III priedą, kuriame, remiantis šiuo aiškinimu, daromas aiškus skirtumas tarp privalomųjų ir neprivalomųjų standartų.
Iš tiesų valstybių narių pareiga nustatyti, kurią jos įgyvendina vykdydamos Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalyje numatytą reglamentavimo veiklą, reiškia, kad, viena vertus, jos privalo laikytis visų šio reglamento IV priede nurodytų standartų ir kad, kita vertus, ši pareiga yra glaudžiai susijusi su tam tikra jų veiksmų laisve konkrečiai nustatyti šiuos reikalavimus remiantis minėtais standartais, grindžiamais bendromis sąvokomis ir žodžiais, o dėl konkretaus jų įgyvendinimo neišvengiamai būtinas diskrecijos buvimas. Vis dėlto iš Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio formuluotės nematyti, kad prireikus valstybėms narėms leidžiama iš viso neįgyvendinti tam tikrų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės standartų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šio reglamento 5 straipsnio 1 dalis yra neišsami šių standartų privalomumo klausimu, reikia atskirai įvertinti kiekvieno iš jų formuluotę siekiant nustatyti jų privalomumą ir valstybėms narėms paliktos diskrecijos apimtį, kiek tai susiję su konkrečiu jų nustatymu ir įgyvendinimu.
Beje, net darant prielaidą, kad, kaip teigia atitinkama valstybė narė, žemės ūkio paskirties žemė arba aptariamos teritorijos pačios savaime turi daugiau ar mažiau Reglamento Nr. 1782/2003 tikslus atitinkančių ypatumų, dėl kurių geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės standartai nereikšmingi arba jų įgyvendinimas tampa neproporcingas, vien ši aplinkybė jos neatleidžia nuo pareigos, atsižvelgiant į teisinio saugumo principą, įgyvendinti reikšmingų minėto reglamento nuostatų nustatant atitinkamą nacionalinį reguliavimą. Vis dėlto, naudodamasi diskrecija, jai palikta dėl bendro ir netikslaus šių standartų apibrėžimo, valstybė narė gali šiuos standartus pritaikyti ir įgyvendinti taip, kad jie pritaptų prie nacionalinio konteksto. Tačiau ji negali visiškai atsisakyti juos įgyvendinti. Iš tiesų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės standartų įgyvendinimu nustatant atitinkamą nacionalinį reguliavimą taip pat siekiama suteikti galimybę atlikti patikras ir skirti sankcijas dėl šių standartų nesilaikymo. Atsižvelgiant į esminį patikros ir sankcijos reikalavimą, aptariama valstybė narė negali remtis savo tariama diskrecija arba proporcingumo principu, kad pateisintų visišką minėtų standartų neįgyvendinimą, o Komisija turi teisę akcentuoti tokį įgyvendinimą jau vien dėl to, kad siekia visapusiškos ir veiksmingos patikros ir sankcijos sistemos įgyvendinimo.
(žr. 43, 44, 62, 65, 66 punktus)
4. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 73 punktą)
5. Įgyvendindama Reglamento Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo 31 straipsnio 2 dalį ir svarbias dokumento AGRI‑2005-64043 „Komisijos komunikatas dėl to, kaip Komisija, tvirtindama EŽŪOGF Garantijų skyriaus sąskaitas, vertina nustatytus valstybių narių įgyvendintos kompleksinės paramos kontrolės sistemų trūkumus“ nuostatas, Komisija turi plačią diskreciją įvertinti fondams gresiančią riziką dėl kompleksinio paramos susiejimo kontrolės sistemų trūkumų ir dėl skaičiavimo būdų, kuriais remiantis buvo apskaičiuotos fiksuoto dydžio korekcijų sumos, sudėtingumo. Šiuo klausimu, pagal SESV 263 straipsnį vykdydamas teisėtumo kontrolę Sąjungos teismas negali Komisijos ekonominio vertinimo pakeisti savo vertinimu
(žr. 89 punktą)
6. Pagal SESV 266 straipsnio 1 dalį panaikinus ginčijamą sprendimą Komisija privalo padaryti būtinas išvadas, atsižvelgdama ne tik į šio sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į motyvus, kurie yra būtinas jos pagrindas, nes motyvai yra būtini siekiant tiksliai suprasti tai, kas išdėstyta rezoliucinėje dalyje.
(žr. 90 punktą)