GENERALINIO ADVOKATO
NILS WAHL IŠVADA,
pateikta 2016 m. birželio 22 d.(1)
Byla C‑41/15
Gerard Dowling
Padraig McManus
Piotr Skoczylas
Scotchstone Capital Fund Limited
prieš
Minister for Finance
Įstojusios į bylą šalys: Permanent TSB Group Holdings plc ir Permanent TSB plc
(High Court (Aukštesnysis teismas, Airija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Bendrovių teisė – Direktyva 77/91/EEB – Akcininkų interesų apsauga, susijusi su ribotos atsakomybės bendrovės kapitalu – Sprendimas 2011/77/ES – Airijai skirta finansinė pagalba – Irish Life and Permanent plc rekapitalizavimas – Direktyva 2001/24/EB – Reorganizavimo priemonės“
1. Ar Airijos vyriausybė pažeidė pagrindines ES bendrovių teisės nuostatas, kai 2011 m. vasarą perėmė Irish Life and Permanent Group Holdings plc (vėliau – Permanent TSB Group Holdings plc, toliau – ILPGH arba bendrovė) ir kartu jos patronuojamosios bendrovės Irish Life and Permanent plc (vėliau – Permanent TSB plc, toliau – ILP arba bankas) kontrolę? Tai High Court (Airija) nagrinėjamo ginčo esmė.
2. Remdamasis savo pozicija, išdėstyta 2016 m. vasario 18 d. išvadoje byloje Kotnik ir kt.(2), dėl toliau išvardytų priežasčių manau, jog dėl akcininkams pagal Direktyvą 77/91/EEB (toliau – Antroji direktyva)(3) suteiktų teisių valstybei narei nedraudžiama skubiai rekapitalizuoti sunkumų patiriančios kredito įstaigos, kuri yra itin svarbi jos ekonomikai ir kurios nerekapitalizavus gali būti padaryta didelė žala ekonomikai ir dėl to gali kilti grėsmė kitų valstybių narių ekonomikai.
3. Todėl, mano nuomone, nagrinėjama priemonė suderinama su ES teise. Tai turėtų patikrinti High Court, atlikdamas galutinę analizę.
I – Teisinis pagrindas
A – ES teisės aktai
1. Antroji direktyva
4. Pagal Antrosios direktyvos 8 straipsnį akcijos negali būti išleistos žemesnės nei jų nominali vertė kainos arba, jei nominalios vertės nėra, jų buhalterinės vertės.
5. Pagal Antrosios direktyvos 25 straipsnį sprendimai dėl kapitalo padidinimo turi būti priimti visuotiniame susirinkime, išskyrus atvejus, kai toje nuostatoje nustatytomis sąlygomis gautas išankstinis leidimas tai padaryti pagal įstatus, įregistravimo dokumentą arba visuotinio susirinkimo sprendimą.
6. Antrosios direktyvos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai kapitalas didinamas išleidžiant akcijas už mokestį grynaisiais pinigais, pirmenybės teisę jas įsigyti turi bendrovės akcininkai proporcingai jų turimai kapitalo daliai. Be to, pagal 29 straipsnio 4 dalį pirmenybės teisė įsigyti akcijas negali būti apribota arba panaikinta bendrovės įstatais arba įregistravimo dokumentu, tai galima padaryti visuotinio susirinkimo sprendimu toje nuostatoje išvardytomis sąlygomis.
2. Direktyva 2001/24/EB(4)
7. Direktyvos 2001/24 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ nurodyta, kad „reorganizavimo priemonės“ – tai „priemonės, skirtos kredito įstaigos finansinei padėčiai išsaugoti arba atkurti ir galinčios daryti poveikį trečiųjų šalių pirmiau turėtoms teisėms, įskaitant priemones, susijusias su galimybe sustabdyti mokėjimus, vykdymo priemones arba reikalavimų sumažinimą“.
8. Direktyvos 2001/24 3 straipsnyje „Reorganizavimo priemonių priėmimas – taikoma teisė“ numatyta, kad buveinės valstybės narės administracinės arba teisminės institucijos turi išimtinę teisę priimti sprendimą dėl vienos arba kelių reorganizavimo priemonių įgyvendinimo kredito įstaigoje, įskaitant jos filialus, įsteigtus kitose valstybėse narėse. Šios priemonės taikomos laikantis buveinės valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje numatyta kitaip. Jos galioja visoje Europos Sąjungoje pagal tos valstybės narės teisės aktus, netaikant kitų formalumų, taip pat kitose valstybėse narėse esančių trečiųjų šalių atžvilgiu, net jei trečiosioms šalims taikomose priimančiosios valstybės narės taisyklėse tokių priemonių nenumatyta arba joms įgyvendinti neįvykdytos numatytos sąlygos.
9. Direktyvos 2001/24 9 straipsnyje „Likvidavimo procedūros pradžia – informacija, kurią reikia perduoti kitoms kompetentingoms institucijoms“ nustatytos sprendimų pradėti likvidavimo procedūrą priėmimo taisyklės, iš esmės panašios į 3 straipsnio nuostatas.
3. Sprendimas 2011/77/ES (toliau – Įgyvendinimo sprendimas)(5)
10. Įgyvendinimo sprendimas priimtas remiantis Reglamentu (ES) Nr. 407/2010(6), konkrečiai jo 3 straipsnio 3 dalimi. Sprendimo 1–3 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(1) Pastaruoju metu įtampa Airijai finansų rinkose vis didėjo, o tai rodė vis didėjantį nerimą dėl Airijos valstybės finansų tvarumo, turint omenyje plataus masto valstybės paramos priemones susilpnėjusiam finansų sektoriui. Dėl pernelyg didelio dalyvavimo nekilnojamojo turto ir statybų projektuose, minėtiems sektoriams žlugus, Airijos vidaus bankininkystės sistema patyrė didelių nuostolių. Dabartinė ekonomikos ir bankininkystės sektoriaus krizė taip pat padarė didžiulį poveikį Airijos valstybės finansams ir sustiprino nuosmukio poveikį. Mažėjančios mokestinės pajamos ir didėjančios su ciklu sietinos išlaidos (kurias daugiausia lėmė nedarbo augimas) lėmė didelį valdžios sektoriaus deficitą ir staigų skolos didėjimą, palyginti su prieš krize buvusia palankia valdžios sektoriaus deficito ir skolos būkle ir nepaisant to, kad nuo 2008 m. vidurio įgyvendinami penki svarbūs fiskalinių konsolidavimo priemonių paketai. Valstybės finansų būklės blogėjimui didelio poveikio turėjo paramos bankininkystės sektoriui priemonės, įskaitant dideles kapitalo injekcijas. Dabartinės rinkos problemos visų pirma reiškia tai, kad Airijos valstybės mokumas ir bankininkystės sistema krizės metu tapo neatsiejamai susiję; dėl to gerokai išaugo Airijos Vyriausybinių obligacijų palūkanų normos, o vidaus bankininkystės sistema yra faktiškai atskirta nuo finansavimo iš tarptautinių rinkų.
(2) Atsižvelgdamos į šį didelį ekonominį ir finansinį sutrikdymą, kuris kilo dėl išimtinių Vyriausybės nekontroliuojamų aplinkybių, 2010 m. lapkričio 21 d. Airijos valdžios institucijos oficialiai paprašė Europos Sąjungos, valstybių narių, kurių valiuta yra euro[,] ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) suteikti finansinę pagalbą siekiant padėti atkurti tvarų ekonomikos augimą, užtikrinti tinkamą bankininkystės sistemos veikimą ir apsaugoti Sąjungos ir euro zonos finansinį stabilumą. 2010 m. lapkričio 28 d. pasiektas techninio lygmens susitarimas dėl 2010–2013 m. išsamaus politikos priemonių paketo.
(3) Tarybai ir Komisijai pateikto ekonominio ir finansinio koregavimo programos projekto (toliau – programa) tikslas – atkurti finansų rinkų pasitikėjimą Airijos bankininkystės sektoriumi ir valstybe, sudarant galimybę grįžti prie tvaraus ekonomikos augimo. Kad šie tikslai būtų pasiekti, programoje pateikti trys pagrindiniai elementai. Pirma, finansų sektoriaus strategija, apimanti reikšmingą bankininkystės sektoriaus sumažinimą, jo finansinio įsiskolinimo mažinimą ir reorganizavimą, taip pat numatant tinkamą kapitalo restruktūrizavimą. <…> Šiam plataus užmojo politikos priemonių paketui paremti valdžios institucijos prašo Sąjungos, valstybių narių, kurių valiuta yra euro, suteikti finansinę pagalbą ir Jungtinės Karalystės, Švedijos, Danijos ir TVF – dvišalių paskolų.“
11. Įgyvendinimo sprendimo 1 straipsnyje numatyta:
„1. Sąjunga suteikia Airijai paskolą, kuri neviršija 22,5 mlrd. EUR ir kurios ilgiausias vidutinis terminas yra septyneri su puse metų.
<…>
4. Pirmąją dalį leidžiama naudoti įsigaliojus paskolos susitarimui ir susitarimo memorandumui. Toliau paskola kaskart išmokama tik su sąlyga, kad gautas Komisijos (jai konsultuojantis su ECB [Europos Centriniu Banku]) ketvirčio įvertinimas, jog Airija vykdo bendros ekonominės politikos sąlygas, apibrėžtas šiuo sprendimu ir susitarimo memorandumu.
<…>
8. Dėl tolesnių paskolos dalių dydžio ir leidimo jomis naudotis sprendžia Komisija. Komisija sprendžia dėl kiekvienos dalinės išmokos dydžio.“
12. Įgyvendinimo sprendimo 2 straipsnyje nustatyta, jog Airijai skirtą pagalbą Komisija administruoja taip, kad nebūtų pažeisti Airijos įsipareigojimai ir Tarybos rekomendacijos, ir nustato tokios priežiūros sąlygas. Įgyvendinimo sprendimo 3 straipsniu patvirtinama Airijos valdžios institucijų parengta programa ir numatoma, kad kiekviena tolesnė dalis išmokama remiantis tuo, kad tinkamai vykdoma programa, kurią, be kita ko, sudaro šios priemonės:
„5. Siekdama atkurti pasitikėjimą finansų sektoriuje, Airija atlieka tinkamą bankininkystės sistemos kapitalo restruktūrizaciją, greitai mažina jos finansinį įsiskolinimą ir vykdo griežtą restruktūrizaciją, kaip išdėstyta susitarimo memorandume. <…> Airija visų pirma:
a) prireikus imasi veiksmų užtikrinti, kad vidaus bankų kapitalas akcinio kapitalo forma būtų pakankamas, siekiant užtikrinti, kad visą ES finansinės pagalbos programos laikotarpį būtų vykdomas 10,5 % 1 lygio kapitalo reikalavimas, kaip mažiausias teisės aktais nustatytas reikalavimas, mažinant finansinį įsiskolinimą taip, kad iki 2013 m. pabaigos būtų pasiektas 122,5 % paskolų ir indėlių santykio tikslas.
<…>
7. Per 2011 m. Airija pagal susitarimo memorandumo sąlygas priima šias priemones:
<…>
g) vidaus bankų kapitalo restruktūrizavimas iki 2011 m. liepos mėn. pabaigos (pritaikius atitinkamą koregavimą dėl numatomo „Irish Life & Permanent“ turto pardavimo) pagal 2011 m. PLAR [peržiūros dėl riziką ribojančio likvidumo vertinimo] ir PCAR [peržiūros dėl riziką ribojančio kapitalo vertinimo] išvadas, kurias 2011 m. kovo 31 d. paskelbė Airijos centrinis bankas;
<…>“
B – Airijos teisės aktai
13. Iš dalies pakeistas 2010 m. Kredito įstaigų (stabilizavimo) įstatymas (Credit Institutions (Stabilisation) Act 2010, toliau – įstatymas) taikomas kredito įstaigoms, kurioms buvo suteikta finansinė parama. Jis priimtas 2010 m. gruodžio 21 d.
14. Įstatymo tikslai nustatyti 4 straipsnyje. Tai tikslai suvaldyti didelį ir besitęsiantį ekonomikos ir finansų sistemų trikdymą ir grėsmę kai kurių kredito įstaigų stabilumui Airijoje ir finansų sistemai apskritai; įgyvendinti kredito įstaigų reorganizavimą Airijoje atsižvelgiant, be kita ko, į programą; išlaikyti ar atkurti „atitinkamos institucijos“ finansinę padėtį.
15. Įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtos tam tikros įstatyme vartojamos sąvokos, kaip antai „kredito įstaiga“ (asmuo, valstybėje įgaliotas iš visuomenės priimti indėlius arba kitas grąžintinas lėšas ir savo sąskaita teikti paskolas) ir „atitinkama institucija“. Pagal a punktą pastaroji – tai įstaiga, kurios registruota buveinė yra Airijoje ir kuri yra (arba buvo įstatymo įsigaliojimo dieną) licencijuotas bankas, kuriai finansų ministras (toliau – ministras) suteikė arba turi suteikti finansinę paramą, o pagal f punktą – tokios įstaigos kontroliuojančioji bendrovė.
16. Įstatymo 7 straipsniu ministras įgaliojamas pateikti High Court pasiūlymą priimti nutartį, kuria atitinkamai įstaigai būtų nurodoma (per nustatytą laikotarpį) imtis tam tikro veiksmo arba (per nustatytą laikotarpį) susilaikyti nuo veiksmo. Be to, įstatymo 9 straipsnyje nustatyta nutarčių priėmimo tvarka. Jame numatyta:
„1) Po 7 straipsnyje nurodytų procedūrų, susijusių su nutarties pasiūlymu, užbaigimo ministras kuo greičiau ex parte kreipiasi į teismą [High Court] dėl [tokios nutarties], kaip išdėstyta atitinkamame nutarties pasiūlyme, priėmimo.
2) [High Court], nagrinėdamas ex parte prašymą, pateiktą pagal 1 dalį, ir įsitikinęs, kad yra įvykdyti 7 straipsnio reikalavimai ir kad ministro nuomonė pagal šį straipsnį yra pagrįsta ir nėra teisiškai klaidinga, priima tokią nutartį, kokia yra siūloma (arba suformuluotą su pakeitimais <…>).
3) Jeigu pasiūlytoje nutartyje ministras pareiškė, kad ketina išsaugoti ar atkurti kredito įstaigos finansinę padėtį, ir [High Court] tenkina tai, kad ministras pateikė nutarties pasiūlymą ar jo dalį turėdamas tokį tikslą, [High Court] atitinkamoje nutartyje nurodo, kad nutartis ar atitinkama jos dalis yra reorganizavimo priemonė pagal [Direktyvą 2001/24].
<…>“
17. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atitinkama susijusi institucija arba kuris nors jos narys gali kreiptis į High Court dėl nutarties panaikinimo. Pagal 3 dalį High Court gali „panaikinti nutartį tik jeigu mano, kad nesilaikyta kurio nors 7 straipsnio reikalavimo ar kad ministro nuomonė pagal 7 straipsnio 2 punktą yra nepagrįsta ar teisiškai klaidinga“. Be to, pagal 4 dalį High Court gali pakeisti nutartį, užuot ją naikinęs, jeigu nustatomas vienas iš toliau nurodytų teisinių trūkumų.
18. Įstatymo 47 straipsnyje numatyta galimybė į nutartį įtraukti nuostatą, kad bet kokius įgaliojimus, kuriuos visuotiniame susirinkime gali įgyvendinti atitinkamos įstaigos nariai, vietoj jų gali įgyvendinti ministras.
19. Pagal įstatymo 52 straipsnį, „jeigu pripažįstama, kad bet kuri pagal šį įstatymą <..> priimta nutartis priimta siekiant išlaikyti ar atkurti kredito įstaigos finansinę padėtį, ji įsigalioja pagal [Direktyvą 2001/24] ir bet kurį įstatymą, kuriuo ji įgyvendinama“.
20. Galiausiai įstatymo 53 straipsnyje nustatyta, kad įstatymo ir pagal jį priimtos bet kokios nutarties nuostatos galioja nepaisant bet kokių toje nuostatoje išvardytų teisės aktų, įskaitant Airijos bendrovių įstatymą (Companies Act), nuostatų, išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme yra aiškiai nustatyta kitaip. Be to, 61 straipsnyje iš esmės numatyta, jog nutarties priėmimas nereiškia, kad sutartiniai įsipareigojimai nevykdomi.
II – Faktinės aplinkybės, procesas ir pateikti klausimai
21. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nustatyta, jog ILP – tai Airijoje įsteigta kredito įstaiga. Reikšmingu laikotarpiu įstaigai ILP priklausė Irish Life Group (toliau – Irish Life), į kurią įėjo Irish Life Assurance plc ir Irish Life Investment Managers Ltd.
22. ILPGH – tai Airijoje įsteigta ribotos atsakomybės bendrovė, kuri įsteigta pagal 2010 m. sausio mėn. High Court patvirtintą schemą(7). Per visą bylai svarbų laikotarpį tai buvo kontroliuojančioji bendrovė, kuriai visiškai priklausė ILP. ILPGH neturėjo jokio kito turto ir per bylai svarbų laikotarpį nėra ir nebuvo kredito įstaiga.
23. Ieškovai pagrindinėje byloje (toliau kartu – ieškovai) yra ILPGH nariai ir akcininkai. Gerard Dowling, Padraig McManus ir Piotr Skoczylas yra individualūs akcininkai. P. Skoczylas kurį laiką buvo ir ILPGH direktorius, išrinktas 2011 m. liepos 20 d. ILPGH neeiliniame visuotiniame susirinkime (toliau – NVS). Scotchstone Capital Fund Limited nuosavybės teise priklauso P. Skoczylas ir yra ILPGH akcininkė.
24. Nuo 2008 m. ILP kartu su kitais Airijos bankais tapo vis labiau priklausomas nuo valstybės ir ES finansinės paramos. Ilgainiui ir nesibaigiant finansiniam sunkmečiui Airijos vyriausybės pastangomis teikiama parama bankams nepavyko įtikinti rinkų nei dėl bankų gyvybingumo, nei dėl valstybės gebėjimo toliau juos remti. 2010 m. pabaigoje tapo akivaizdu, kad yra kilusi didelė grėsmė valstybės finansų stabilumui ir kad ją daugiausia lėmė valstybės įsipareigojimai bankams. Valstybė Irish Life garantavo už indėlius maždaug 26 mlrd. eurų suma.
25. 2010 m. lapkričio mėn. sudarydama programą Airijos valstybė priėmė privalomus teisinius įsipareigojimus Komisijai, ECB ir TVF, įskaitant įsipareigojimą rekapitalizuoti gyvybingus Airijos bankus. Pagal programą Airijos centrinis bankas pats įsipareigojo atlikti PCAR ir PLAR ir, remiantis šių patikrų rezultatais, nustatyti bankų kapitalo poreikius. Rezultatai buvo paskelbti 2011 m. kovo 31 d. Airija buvo teisiškai įsipareigojusi pagal minėtas patikras iki 2011 m. liepos 31 d. užtikrinti rekapitalizaciją.
26. Tuomet Airijos centrinis bankas, kaip nepriklausoma reguliavimo institucija, nurodė ILP padidinti reguliuojamąjį kapitalą 4 mlrd. EUR suma. Šis nurodymas ILP buvo privalomas ir nebuvo niekaip teisiškai ginčytas.
27. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškina, kad, jo nuomone, palyginus tikimybes, a) reikalingo kapitalo nebūtų buvę įmanoma padidinti privačių investuotojų lėšomis; b) reikalingo kapitalo nebūtų buvę įmanoma padidinti esamų akcininkų lėšomis; c) iki nustatyto termino neįvykdžius rekapitalizacijos ILP būtų žlugusi dėl to, kad ją „apgultų“ indėlininkai, ar dėl to, kad būtų atšaukta jos licencija, pateiktas reikalavimas išpirkti įvairias skolos priemones ar būtų nutrauktas finansavimas teikiant skubią paramą likvidumui padidinti arba kai kurioms iš šių galimybių arba joms visoms kartu susidėjus. Be to, d) tikėtina, kad, žlugus ILP, akcininkų akcijos būtų visiškai nuvertėjusios.
28. Taip pat, High Court nuomone, e) tikėtina, kad ILP žlugimas būtų sukėlęs kritinių neigiamų padarinių Airijos valstybei dėl to, kad banką „apgultų“ indėlininkai ir iš valstybės vėliau būtų reikalaujama įvykdyti maždaug 26 mlrd. EUR garantiją, ši padėtis išplistų ir į kitus bankus, valstybei pagal paramos programą skiriamas finansavimas būtų visiškai ar iš dalies nutrauktas dėl sąlygų nesilaikymo, pagal Sutartį grėstų sankcijos, arba kai kurios iš šių galimybių arba jos visos kartu galėtų susidėti. Tikėtina, kad dėl neigiamų padarinių valstybei f) būtų padidėjusi grėsmė kitų valstybių narių ir Europos Sąjungos finansiniam stabilumui. Valstybės sprendimai investuoti į rekapitalizaciją buvo priimti vykdant savo teisinius įsipareigojimus ir veikiant valstybės finansų sistemos, savo pačios ir Europos Sąjungos piliečių interesais.
29. Valstybė nusprendė rekapitalizuoti ILP, ministrui pasirašant 2,3 mlrd. EUR įkainotas paprastąsias akcijas, 0,4 mlrd. eurų nenumatytų atvejų kapitalą ir skiriant 1,1 mlrd. eurų „parengties būsenos“ investicijas. Už akciją numatyta mokėti 0,06345 EUR, 2011 m. birželio 23 d. pritaikius 10 % nuolaidą vidutinei rinkos kainai. Apskaičiavus, kiek akcijų reikia išleisti mainais už 2,3 mlrd. eurų, ministras įsigijo 99,2 % bendrovės akcijų. High Court nuomone, g) tos dienos akcijų kainą lėmė ne netikra rinka, kaip teigia ieškovai. Akcijų kaina mažėjo jau pastaruosius keletą metų, o paskelbus PCAR ir PLAR rezultatus ji smarkiai nukrito. Tikėtina, jog taip buvo todėl, kad rinka abejojo ILP gebėjimu pasiekti reikalingą rekapitalizaciją investuotojams patraukliu būdu.
30. Komisija, atsižvelgdama į valstybės pagalbos taisykles, pritarė ILP sanavimui ir rekapitalizacijai valstybės investicijomis(8). Tam pritarė ir kompetentinga nacionalinė institucija, vadovaudamasi Direktyva 2004/25/EB(9).
31. Ministro pasiūlymui pritarė ILP valdyba, nes, jos nuomone, bendrovė neturėjo jokios alternatyvos vykdyti būtiną rekapitalizaciją. Būtiniems sprendimams priimti buvo sušauktas NVS. Tačiau NVS balsavę akcininkai nepritarė pasiūlymui, norėdami išanalizuoti kitus galimus reikalingo kapitalo padidinimo būdus, ir valdybai buvo duotas nurodymas prašyti pratęsti rekapitalizacijos terminą.
32. Nei ministras, nei Airijos centrinis bankas nenorėjo šio termino pratęsti, o atsižvelgiant į tai, kuo remiantis buvo nustatytas terminas, jį pratęsti būtų reikėję Tarybos, Komisijos, ECB ir TVF sutikimo. Tad 2011 m. liepos 25 d. ministras nusprendė pagal įstatymo nuostatas pateikti nutarties pasiūlymą. Airijos centrinio banko valdytojas pateikė savo nuomonę, kuria jis pritarė nutarties pasiūlymui kaip tokiam, kuriuo, tikėtina, bus pasiekti įstatymo tikslai. Bendrovės valdybos pirmininkas nurodė ministrui laišką, kurį parašė po NVS ir kuriame buvo išdėstytos nesutinkančių akcininkų nuomonės.
33. Gavęs ex parte prašymą priimti nutartį, 2011 m. liepos 26 d. High Court jį patenkino (toliau – nutartis) ir nusprendė, kad ministras įgijo 99,2 % išleistų ILPGH akcijų. Taigi buvo būtina išbraukti bendrovės akcijas iš Airijos ir Jungtinės Karalystės oficialių vertybinių popierių biržų sąrašų. 2011 m. rugpjūčio 3 d. ieškiniu ieškovai High Court prašė panaikinti nutartį pagal įstatymo 11 straipsnį. Kilus abejonių, ar ministro pasiūlytos priemonės būtinos, nepagrįstos, ar priimtos padarius teisės klaidą, 2014 m. gruodžio 2 d. High Court nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal [Antrąją direktyvą] visomis aplinkybėmis, įskaitant šios bylos aplinkybes, draudžiama priimti nutartį pagal [įstatymo] 9 straipsnį remiantis ministro nuomone, kad ji yra būtina, jeigu dėl šios nutarties bendrovės kapitalas padidinamas be visuotinio susirinkimo sutikimo; naujos akcijos paskirstomos esamiems bendrovės akcininkams nepasiūlius jų įsigyti pirmumo teise ir be visuotinio susirinkimo sutikimo; nominali bendrovės akcijų vertė sumažinama be visuotinio susirinkimo sutikimo ir šiuo tikslu be visuotinio susirinkimo sutikimo pakeičiamas bendrovės steigimo dokumentas ir įstatai?
2. Ar High Court pagal [įstatymo] 9 straipsnį priimta nutartimi dėl [bendrovės] ir [banko] pažeista Europos Sąjungos teisė?“
34. Rašytines pastabas pateikė ieškovai, ILP, ILPGH, Airija, Italijos ir Kipro vyriausybės ir Komisija. 2016 m. balandžio 19 d. posėdyje žodines pastabas pateikė ieškovai, ILP, ILPGH, Airija ir Komisija.
III – Analizė
A – Įžanginės pastabos
35. Dėl finansų krizės ne tik priimta daug svarbių Teisingumo Teismo sprendimų(10). Padaugėjo ir ginčų, susijusių su sunkumų patiriančių kredito įstaigų sanavimo priemonių priėmimu(11). Tomis priemonėmis dažniausiai reikalaujama „dalijimosi našta“ siekiant, pirma, sumažinti valstybės finansinės paramos dydį, antra, atgrasyti nuo spekuliacijų, susijusių su rizikingomis verslo įmonėmis (nuo vadinamojo moraliai pavojingo elgesio). Teigiama, jog pagrindinė byla susijusi su tokiomis priemonėmis.
36. Nagrinėjamu atveju neginčijama, pirma, kad Antroji direktyva iš principo taikoma tokioms bendrovėms kaip ILP ir ILPGH, antra, kad ILP patyrė ekonominių sunkumų ir turėjo laikytis Airijos centrinio banko nurodymų. Ieškovai labiau abejoja dėl ministro patvirtintų priemonių teisėtumo. Jie iš esmės laikosi nuomonės, kad buvo galima imtis kitų, mažiau ribojančių priemonių, neatsisakant ILPGH visuotinio susirinkimo pritarimo ir taip, jų manymu, nepažeidžiant Antrosios direktyvos 8, 25 ir 29 straipsnių.
37. Iš tikrųjų pagrindinis ieškovų argumentas – kad kredito įstaiga yra ILP, o ne ILPGH. Jie tvirtina, jog siekdamas išlaikyti Airijos ekonomikos finansinį stabilumą ministras galėjo ir turėjo apriboti savo kišimosi į ILP mastą, užuot prašęs High Court daugiausia ginčijamų priemonių skirti ILPGH. Jų nuomone, ILPGH yra tik kontroliuojančioji bendrovė, kurios akcinis kapitalas atskirtas nuo ILP akcinio kapitalo ir kuri neprivalėjo vykdyti Airijos centrinio banko nurodymų arba atsakyti už ILP veiksmus ir neveikimą.
38. Norint pateikti atsakymą į pirmąjį High Court klausimą, į tą argumentą nebūtina atsakyti. Norėdamas padėti High Court priimti sprendimą pagrindinėje byloje, tą argumentą papildomai apsvarstysiu, kai atsakysiu į antrąjį klausimą, kuris, mano nuomone, papildys atsakymą į pirmąjį. Taigi šioje išvadoje pateiksiu bendrą atsakymą į abu klausimus.
B – Pirmasis klausimas
1. Preliminarios pastabos
39. Pirmasis klausimas suformuluotas bendrai, konkrečiai neminint pagrindinės bylos aplinkybių. Iš to matau, jog High Court iš Teisingumo Teismo pirmiausia laukia principinio atsakymo. Taigi, kaip suprantu, pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar, tinkamai aiškinant Antrosios direktyvos 8, 25 ir 29 straipsnius, pagal tas nuostatas valstybei narei draudžiama priimti teisės aktus, pagal kuriuos, siekdamas priimti sprendimą dėl ekonomikos ir finansų sistemos sutrikdymo ir grėsmės tam tikrų tos valstybės narės kredito įstaigų ir visos finansų sistemos stabilumui bei siekiant sumažinti rizikos išplisti į kitas valstybes nares riziką, teismas gali iš esmės nurodyti, kad ribotos atsakomybės akcinę bendrovę, kuriai taikoma ta direktyva, kuri turi sisteminę svarbą tos valstybės narės ekonomikai ir kuri pati negali įvykdyti valstybės narės nustatytų reguliavimo reikalavimų dėl prudencinės finansų įstaigų priežiūros, be visuotinio susirinkimo pritarimo perimtų vyriausybė.
40. Tad nagrinėjamo klausimo esmė – vyriausybės įgaliojimų per krizės laikotarpį perimti sunkumų patiriančią kredito įstaigą, kuri yra vienas iš ekonomikos ramsčių, ribų klausimas. Šiuo atveju nagrinėjamos ribos priklauso nuo teisės vetuoti tokį perėmimą, kurią pagal ES teisę, in casu Antrosios direktyvos 8, 25 ir 29 straipsnius, turi visuotiniame susirinkime dalyvaujantys akcininkai.
2. Bendrasis požiūris, kuriuo gali būti grindžiamas Teisingumo Teismo sprendimas
41. Kaip minėjau šios išvados įžangoje, manau, Teisingumo Teismas turėtų vadovautis požiūriu, kurį pasiūliau byloje Kotnik ir kt.(12) Ta byla, be kita ko, buvo susijusi su valstybės kišimosi į sunkumų patiriantį finansų sektorių ribomis, nustatytomis ES bendrovių teisės nuostatose, kad ir valstybės pagalbos forma. Šios išvados 44–51 punktuose pažymėsiu, su kuo buvo susijusi ta byla ir kodėl ji panaši į šią bylą.
42. Prieš tai priminsiu pagrindinį principą dėl nepriklausomo ribotos atsakomybės akcinių bendrovių teisinio statuso, kuris yra vidaus rinkos kertinis akmuo, ir principą dėl įsisteigimo laisvės, kaip nustatyta SESV 49 ir 54 straipsnių antrose pastraipose(13). Faktas, kad ribotos atsakomybės akcinė bendrovė galėtų patirti finansinių sunkumų, savaime nepateisina akcininkų teisių pagal Antrąją direktyvą nepaisymo(14). Tokiu atveju netektų prasmės Antrosios direktyvos 17 straipsnis(15).
43. Dėl šios priežasties reikia iš karto atmesti ILP, ILPGH ir Airijos pateiktą paaiškinimą, kad pagal SESV 65 straipsnio 1 dalies b punktą galima nukrypti nuo Antrosios direktyvos dėl prudencinės finansų įstaigų priežiūros priežasčių ir kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog dėl gero nacionalinio finansų sektoriaus vardo iš principo gali būti pateisinami judėjimo laisvės apribojimai(16). Iš tiesų srityje, kuri ES lygiu buvo išsamiai suderinta, nacionalinė priemonė turi būti vertinama atsižvelgiant į šios derinimo priemonės nuostatas, o ne į pirminę teisę(17). Be to, atrodo, Teisingumo Teismas jau yra išnagrinėjęs ir atmetęs panašų argumentą(18).
44. Vis dėlto, kaip jau aiškiai išdėsčiau išvados byloje Kotnik ir kt.(19) 93–121 punktuose, į kuriuos darau nuorodas in extenso, nepritarčiau ieškovų požiūriui, kad pagal Antrąją direktyvą valstybei narei draudžiama imtis skubių priemonių siekiant išsaugoti finansinį stabilumą savo teritorijoje ir kiek įmanoma labiau sumažinti plitimo riziką. Pirmiausia pritariu High Court abejonėms(20), kad, remiantis keletu bylų, kurias vadinsiu teismo praktika bylose Pafitis(21), leidžiama Antrąją direktyvą aiškinti taip, kaip siekia ieškovai, dėl pirmiau minėtoje išvadoje išdėstytų priežasčių.
45. Pirma, kaip ir byloje Kotnik ir kt., nepakanka teigti, jog faktiniu požiūriu bylų Pafitis aplinkybės visiškai skiriasi nuo šiuo metu Teisingumo Teismo nagrinėjamų bylų. Iš tiesų, kaip aptarta teismo posėdyje, Sprendimo Pafitis ir kt.(22) 57 punkte pripažindamas, jog Antroji direktyva ir toliau taikytina „įprastoms reorganizavimo priemonėms“, kaip antai šioje byloje, Teisingumo Teismas vis dėlto neišdėstė jokios nuomonės dėl nepaprastosiomis laikytinų reorganizavimo priemonių.
46. Antra, faktiškai pagrindinis Antrosios direktyvos ir pirmiausia jos 25 straipsnio tikslas – išlaikyti įvairių ribotos atsakomybės akcinės bendrovės organų (ir individualių akcininkų) įgaliojimų pusiausvyrą, ypač kylant konfliktams tarp jų(23), ir neužkirsti kelio valstybei narei įsikišti į tokios bendrovės reikalus siekiant išvengti didelio ir galinčio plisti ekonomikos trikdymo. Iš tikrųjų pačioje direktyvoje pripažįstama, jog valstybei narei gali reikėti priimti teisės aktus, prieštaraujančius visuotinio susirinkimo įgaliojimams, jeigu tai būtina siekiant išvengti didelės ir neišvengiamos žalos(24).
47. Galiausiai, kalbant apie pastarąją nuostatą, padėtis Europos bendradarbiavimo ir integracijos finansiniais ir piniginiais klausimais srityje, kaip teisingai pažymėjo Airija, labai pasikeitė po tų sprendimų priėmimo ir pirminės(25), ir antrinės teisės lygmenimis(26). Tai pagrindinės priežastys, dėl kurių Teisingumo Teismas neturėtų griežtai remtis teismo praktika bylose Pafitis.
48. Be to, mano nuomone, nagrinėjamoje byloje keliami klausimai iš esmės nesiskiria nuo bylos Kotnik ir kt.
49. Akivaizdu, kad bylos Kotnik ir kt. faktinės aplinkybės nėra tokios pat kaip pagrindinėje byloje. Byla Kotnik ir kt. buvo susijusi su gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonės taikymu akciniam kapitalui, hibridinėms finansinėms priemonėms ir subordinuotajai skolai, o nagrinėjamoje byloje nutartimi, be kita ko, buvo numatyta padidinti akcinį kapitalą. Vis dėlto bendras didelio ILPGH akcinio kapitalo padidinimo ir akcininkų nesugebėjimo pasinaudoti pirmumo teisėmis pagrindinėje byloje poveikis buvo toks, kad pirminiai akcininkai, šiuo metu turintys mažiau nei 1 % akcijų, neteko įtakos, kurią jų akcijos kitu atveju būtų jiems suteikusios, kitaip tariant, jų teisės buvo sumažintos. Todėl nutartis de facto taip pat susijusi su dalijimosi našta priemone(27).
50. Be to, byla Kotnik ir kt. pirmiausia susijusi su valstybės pagalbos teise, o ne su ES bendrovių teise. Tačiau penktuoju prejudiciniu klausimu toje byloje Ustavno sodišče (Konstitucinis Teismas, Slovėnija) siekė išsiaiškinti, ar tam tikrais Komisijos komunikato dėl valstybės pagalbos bankų sektoriui(28) punktais pažeidžiama nauja redakcija išdėstyta Antroji direktyva, t. y. Direktyva 2012/30/ES(29) (mano nuomone, ne). Siekdamas pateikti naudingą atsakymą, manau, jog, tą klausimą suprantant bendriau, reikia, be kita ko, išnagrinėti, ar nacionalinės nuostatos, kuriomis dalijimosi našta priemones pavedama priimti nacionaliniam centriniam bankui, kaip numatyta tame komunikate, suderinamos su ta direktyva. Pirmiau minėtoje išvadoje padariau išvadą, jog į tą bendriau suformuluotą klausimą reikėtų atsakyti taip, kad tos bylos aplinkybėmis tokios nuostatos nėra nesuderinamos su Direktyva 2012/30.
51. Taigi, mano nuomone, penktuoju klausimu, pateiktu byloje Kotnik ir kt., ir šioje byloje keliami klausimai iš esmės vienodi. Tad abiejose bylose reikėtų vadovautis tuo pačiu požiūriu.
3. Pagrindinės bylos ypatumai
52. Šios išvados 44 punkte minėjau bendrąjį požiūrį, kuris turėtų padėti Teisingumo Teismui priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje. Dabar norėčiau pabrėžti kai kuriuos jo aspektus.
a) Bendrosios finansinės ir ekonominės rekapitalizavimo sąlygos
53. Dėl bendrųjų finansinių ir ekonominių sąlygų, kuriomis vyko rekapitalizavimas, ko gero, negali būti jokių abejonių, kad jos buvo išskirtinės, ir ne tik vidaus požiūriu. Faktiškai jos buvo tokios išskirtinės, kad Įgyvendinimo sprendimu (žr. pirmiausia jo 2 konstatuojamąją dalį) Taryba susitarė pritarti programos patvirtinimui. Komisija taip pat pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą pritarė valstybės pagalbos priemonėms, susijusioms su ILP sanavimu ir restruktūrizavimu, siekdama pašalinti didelį Airijos ekonomikos trikdymą (žr. šios išvados 30 punktą). Tie sprendimai nebuvo užginčyti, tad juose pateiktas politikos vertinimas yra galutinis.
54. Atsižvelgdamas į tai, bylose Pafitis Teisingumo Teismas, atrodo, teisingai nusprendė, jog faktas, kad nacionalinės taisyklės vidaus lygmeniu laikomos „specialiomis“ arba „išskirtinėmis“, savaime nepateisina nukrypimo nuo Antrojoje direktyvoje įtvirtintų taisyklių(30). Tačiau to teiginio nederėtų suprasti klaidingai kaip aprėpiančio tarptautinio masto situaciją, kaip yra pagrindinėje byloje.
55. Vis dėlto turiu pripažinti, jog man kyla daugiau abejonių dėl argumento, kad pagal ES teisę Airija buvo įpareigota vykdyti rekapitalizavimą, taip ji ir pasielgė. Tą argumentą nurodo ILP, ILPGH ir Airija, kad labiau atskirtų nagrinėjamą bylą nuo teismo praktikos bylose Pafitis. Dėl tikrumo, remiantis Įgyvendinimo sprendimo 3 straipsnio 5 dalies a punktu, sutariama, jog Airija turėjo imtis veiksmų siekdama užtikrinti, kad prireikus vietinių bankų kapitalas akcinio kapitalo forma būtų pakankamas, kad visą ES finansinės pagalbos programos laikotarpį būtų vykdomi būtiniausi reikalavimai, mažinant finansinį įsiskolinimą taip, kad būtų pasiektas paskolų ir indėlių santykio tikslas. Be to, pagal 3 straipsnio 7 dalies g punktą Airija turėjo rekapitalizuoti vietinius bankus iki 2011 m. liepos mėn. pabaigos (pritaikius atitinkamą koregavimą dėl numatomo ILP turto pardavimo) pagal PLAR ir PCAR. Tačiau pagal Įgyvendinimo sprendimą nereikalaujama, kad Airija atliktų rekapitalizavimą taip, kaip nurodyta nutartyje. Tą klausimą turėjo spręsti tik pati Airija. Kitaip tariant, pagal ES teisę nereikalaujama, kad High Court priimtų nutartį.
56. Be to, „pareiga“ rekapitalizuoti buvo dalis atlygio už suteiktą pagal paramos programą finansinę pagalbą, kurią Airija gavo savo prašymu. Iš tiesų pagal Įgyvendinimo sprendimo 1 straipsnio 4 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį vidaus bankų, įskaitant ILP, rekapitalizavimas buvo tiesiog sąlyga gauti pagalbą. Šiuo požiūriu, kaip Komisija teisingai pažymėjo teismo posėdyje, Įgyvendinimo sprendimas iš esmės pagrįstas SESV 122 straipsnio 2 dalimi, kurioje minima „finansinė pagalba“, teikiama tam tikromis „sąlygomis“, o ne suformuluojami Europos Sąjungos įgaliojimai nustatyti privalomus ekonominės politikos tikslus(31).
57. Taigi nėra akivaizdu, kad Europos Sąjunga vienašališkai nustatė pareigą. Dėl tos pačios priežasties nebūtina svarstyti, ar, kaip tvirtina Italijos vyriausybė, Reglamentas Nr. 407/2010 ir dėl tos pačios priežasties Įgyvendinimo sprendimas yra lex specialis Antrosios direktyvos atžvilgiu.
b) Ginčijamos priemonės pobūdis
58. Dar vienas veiksnys, kurį norėčiau pabrėžti, yra nutarties pobūdis. Tą nutartį įstatyme įtvirtinta tvarka priėmė High Court, t. y. nešališka ir nepriklausoma institucija. Tai teismo sprendimas. Tuo nagrinėjama byla taip pat skiriasi nuo teismo praktikos bylose Pafitis. Tose bylose kompetentingas ministras vienas pagal taikytinus teisės aktus priėmė sprendimą, ar taikyti tuose teisės aktuose numatytą schemą didelių finansinių sunkumų patiriančioms įmonėms. Ministras taip pat buvo įgaliotas perleisti atitinkamas įmones bendrovei, kuriai buvo patikėta jas restruktūrizuoti ir kurios kapitalą buvo pasirašiusi valstybė, ir tvirtinti tos bendrovės sprendimus padidinti tokių įmonių kapitalą. Taigi tose bylose matyti neriboto vyriausybės kišimosi į ribotos atsakomybės akcinės bendrovės autonomiją požymių.
59. Faktą, kad nutartį priėmė teisminė institucija, reikia aptarti papildomai. Faktiškai Antrojoje direktyvoje pripažįstama teismo sprendimų svarba ir autoritetiškumas, minint juos kelis kartus(32). Pirmiausia pagal Antrosios direktyvos 30 straipsnį kapitalo nebūtina mažinti visuotinio susirinkimo sprendimu, jeigu priimta teismo nutartis. Šiuo klausimu būtų galima tvirtinti, jog dėl savo nepriklausomumo teismai dar labiau skiriasi nuo tam tikrų kitų reguliavimo institucijų, kurios, nors ir neatskaitingos nacionalinėms vyriausybėms, aiškiai nėra nepriklausomos nuo politikos sumetimų(33).
60. O ieškovai, remdamiesi keliomis Airijos teismų nutartimis(34), mano, jog nutartis yra ne teismo nutartis, o iš esmės laikino pobūdžio administracinis sprendimas.
61. Tam nepritariu.
62. Pirma, ieškovų minėti sprendimai, be kita ko, priimti pagal Airijos teisę nustatant taikytiną peržiūros standartą dėl prašymo panaikinti nutartį pagal įstatymo 11 straipsnį. Kadangi nutartį priėmė teisminė, o ne administracinė įstaiga, standartas, paprastai taikytinas teismine tvarka peržiūrint administracinius aktus, atrodo, būtų netaikytinas. Tačiau dėl tokio vidaus teisės aspekto nesikeičia faktas, kad Antrosios direktyvos tikslais priimtas teismo sprendimas.
63. Antra, faktas, kad nutartis priimta ex parte arba kad ji gali būti panaikinta įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka, susijęs su Airijos proceso teise ir neturi įtakos Antrosios direktyvos aiškinimui. Derėtų pridurti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra konstatavęs, kad ministras vis dėlto sąžiningai pristatė High Court daugumos akcininkų NVS išreikštą nuomonę.
64. Galiausiai, bet ne mažiau svarbu tai, kad iš ieškovų požiūrio galima suprasti, jog Airijos teismai nežiūrėdami uždėjo antspaudą ant ministro pasiūlytos nutarties, visiškai neapsvarstę jos turinio. Tos minties negalima palaikyti.
65. Taigi Antrosios direktyvos tikslais nutartis yra teismo sprendimas, o ne tiesiog administracinė priemonė.
c) Direktyvos 2001/24 svarba
66. Be to, Airija, palaikoma ILP ir ILPGH, tvirtina, jog nutartis yra „reorganizavimo priemonė“, kaip apibrėžta Direktyvos 2001/24 2 straipsnyje. Laikydamasi nuomonės, jog Direktyva 2001/24 yra lex posterior et specialis Antrosios direktyvos atžvilgiu, vyriausybė tvirtina, kad tokia priemone panaikinamos Antrojoje direktyvoje numatytos akcininkų teisės.
67. Savo išvadoje byloje Kotnik ir kt.(35) konstatavau, kad „reorganizavimo priemonę“ sudaro trys kartu taikomos sudedamosios dalys: i) priemonę turi priimti valstybės narės kompetentingos viešojo administravimo arba teisminės institucijos; ii) priemonė turi būti priimama siekiant išlaikyti arba atkurti kredito įstaigos finansinę padėtį; iii) priemonė turi galėti daryti poveikį trečiųjų šalių teisėms. Nutartis, atrodo, tuos reikalavimus atitinka(36).
68. Tik neįžvelgiu būtinybės laikytis kategoriškos nuomonės dėl to, ar Direktyva 2001/24 viršesnė už Antrosios direktyvos nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmoji patvirtinta praėjus daugeliui metų po pastarosios, būtų tinkama paklausti, kodėl Direktyvoje 2001/24 nėra nuostatos, kad ji viršesnė už Antrąją direktyvą(37).
69. Be to, dviejų direktyvų teisinis pagrindas(38) ir taikymo sritys skiriasi ratione personae (Antroji direktyva taikoma ribotos atsakomybės akcinėms bendrovėms, o Direktyva 2001/24 – kredito įstaigoms). Skiriasi ir jų tikslai: Antrąja direktyva siekiama „užtikrinti minimalią lygiavertę ribotos turtinės atsakomybės akcinių bendrovių akcininkų ir kreditorių apsaugą“(39), o Direktyva 2001/24, kaip teigia Komisija ir kaip matyti iš direktyvos 6 konstatuojamosios dalies, tiesiog nustatoma abipusio nacionalinių reorganizavimo ir likvidavimo priemonių pripažinimo sistema, tačiau nesiekiama suderinti šios srities nacionalinių įstatymų(40). Tad man neaišku, ar du teisės aktai vienas kitam prieštarauja.
70. Man atrodo, yra priešingai: dvi direktyvos viena kitą papildo. Viena vertus, Sprendime Pafitis ir kt.(41) aiškiai nurodyta, jog Antroji direktyva iš esmės taikoma ribotos atsakomybės akcinėms bendrovėms, neatsižvelgiant į jų, kaip kredito įstaigų, statusą. Kita vertus, Direktyva 2001/24 nesusijusi su akcininkų teisėmis. Iš tiesų pagal Direktyvos 2001/24 8 konstatuojamąją dalį tam, kad „tam tikros priemonės, ypač darančios poveikį <…> akcininkų teisėms, galiotų valstybėse narėse, nebūtina jų numatyti šioje direktyvoje, jeigu pagal tarptautinės privatinės teisės normas taikoma buveinės valstybės narės teisė“. O 10 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad pagal Direktyvą 2001/24 „akcininkai <…> nelaikomi trečiosiomis šalimis“.
71. Taigi pritariu Kipro vyriausybei, kuri iš esmės teigia, jog abi direktyvas reikėtų aiškinti darniai siekiant išsaugoti ES teisės vienodumą ir nuoseklumą.
72. Šiuo klausimu, man atrodo, nuosekliausias aiškinimas yra toks, kad, pirma, akcininkų teisėms poveikį darančioms reorganizavimo priemonėms taikoma ne Direktyva 2001/24, o buveinės valstybės narės teisė, in casu Airijos teisė, antra, kaip jau minėjau šios išvados 58 ir 59 punktuose, Antrojoje direktyvoje iš esmės pripažįstama teismo sprendimų galia.
4. Baigiamosios pastabos
73. Remdamasis tuo, kas išdėstyta pirmiau, manau, jog nagrinėjamu klausimu iš esmės keliami tokie patys klausimai, kaip ir byloje Kotnik ir kt., ir todėl turi būti nagrinėjami taip pat. Tai patvirtina ir pagrindinės bylos aplinkybės.
74. Ieškovų teigimu, tai reikštų, kad Teisingumo Teismas atgaline data atsisakytų savo praktikos ir taip nesilaikytų teisinio saugumo principo.
75. Tokia kritika visiškai nepagrįsta.
76. Pirma, laikantis tokio požiūrio neatsižvelgiama į skirtumą tarp teismo praktikos patikslinimo ir pakeitimo (Teisingumo Teismas konkrečiai nurodo, kai nukrypsta nuo savo praktikos)(42). Dėl nagrinėjamos bylos nėra pagrindo panaikinti teismo praktiką, nustatytą bylose Pafitis, yra priešingai – ji iš esmės patvirtinama. Tai paprastas pavyzdys, kad reikia atskirti įvairias situacijas ir atitinkamą teismo praktiką.
77. Antra, taikymo atgaline data klausimu užtenka pasakyti, kad ieškovai teisūs. Tačiau teisinis saugumas negali būti pažeistas būtent dėl Sutartyse nustatytam prejudicinio sprendimo mechanizmui būdingos savybės(43). Bet kuriuo atveju negauta jokio prašymo apriboti nutarties galiojimo laiką ir nėra tikėtina, kad Teisingumo Teismas patenkintų tokį prašymą(44).
78. Taigi iš principo Teisingumo Teismui siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad, tinkamai aiškinant Antrosios direktyvos 8, 25 ir 29 straipsnius, pagal tas nuostatas valstybei narei nedraudžiama priimti teisės aktų, pagal kuriuos, siekdamas priimti sprendimą dėl ekonomikos ir finansų sistemos sutrikdymo ir grėsmės tam tikrų tos valstybės narės kredito įstaigų ir visos finansų sistemos stabilumui ir sumažinti plitimo kitose valstybėse narėse pavojų, teismas gali nurodyti, kad ribotos atsakomybės akcinę bendrovę, kuriai taikoma ta direktyva, kuri sistemiškai svarbi tos valstybės narės ekonomikai ir kuri pati negali įvykdyti valstybės narės nustatytų reguliavimo reikalavimų dėl prudencinės finansų įstaigų priežiūros, be visuotinio susirinkimo pritarimo perimtų vyriausybė.
79. Dar reikia atsižvelgti į šios bylos ypatumus. Tai padarysiu atsakydamas į antrąjį prejudicinį klausimą.
C – Antrasis klausimas
80. Antruoju klausimu High Court teiraujasi, ar nutartimi „pažeista Europos Sąjungos teisė“.
81. Tas glaustas klausimas tiesioginis ir aiškus. Tačiau dėl jo kyla keli formalūs klausimai.
1. Teisingumo Teismo jurisdikcija ir klausimo priimtinumas
82. Kipro vyriausybės nuomone, antrasis klausimas nepriimtinas, nes jo formuluotėje nenurodytos ES teisės nuostatos, kurias reikėtų svarstyti.
83. Tiesa, antrajame klausime tiesiog minima „Europos Sąjungos teisė“.
84. Derėtų pažymėti, jog ne Teisingumo Teismas savo iniciatyva turėtų spręsti, kurios ES teisės nuostatos gali būti svarbios pagrindinėje byloje. Ta pareiga pagal Procedūros reglamento 94 straipsnio c punktą tenka nacionaliniam teismui(45).
85. Taip pat manau, kad antrasis klausimas kelia dvejopą problemą dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos.
86. Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo taikyti ES teisę faktinėms pagrindinės bylos aplinkybėms. Pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismui tokie įgaliojimai nesuteikiami(46).
87. Antra, prejudicinio sprendimo byloje Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl nacionalinės teisės priemonių suderinamumo su ES teise(47).
88. Vis dėlto, nors nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nenurodyta, kuo antrasis klausimas skiriasi nuo pirmojo, jo pagrindimas, man atrodo, gana aiškus. Pirmasis klausimas suformuluotas apskritai klausiant, ar Antrąja direktyva per se draudžiama taikyti be visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo priimtą priemonę ir ar būtų pažeistos pagal tą direktyvą akcininkų teisės (į tą klausimą siūlau atsakyti neigiamai), o antruoju klausimu tiesiog teiraujamasi apie pagrindinės bylos aplinkybes. Kitaip tariant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, nori sužinoti, ar pagal ES teisę draudžiama atlikti rekapitalizavimą taip, kaip pagrindinėje byloje. Nors terminas „Europos teisė“ neaiškus, tai nėra pagrindas manyti, kad į šią sąvoką neįeina bent jau Antroji direktyva.
89. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas daug kartų yra nusprendęs, jog pagal SESV 267 straipsnį jis gali pateikti nacionaliniam teismui būtinas ES teisės aiškinimo gaires, kurios gali būti naudingos jo sprendimui priimti(48).
90. Taigi, kaip siūlo Komisija ir kaip minėjau šios išvados 38 punkte, į abu klausimus atsakysiu kartu.
2. Esmė
91. Dabar reikėtų priminti, jog nutartimi Airija įgyvendino finansinės pagalbos sąlygą rekapitalizuoti bankus, kaip numatyta Įgyvendinimo sprendimo 3 straipsnio 5 dalies a punkte ir 7 straipsnio g punkte. Šiuo požiūriu, kaip nustatyta Įgyvendinimo sprendimo 11 konstatuojamojoje dalyje, „[o]peracijos, vykdomos naudojantis Sąjungos finansinės pagalbos lėšomis, turi derėti su Sąjungos vykdoma politika ir atitikti Sąjungos teisę“. Tai ne tik pozityvios asmenų teisės, kurias jie turi tiesiogiai pagal ES teisę, bet ir bendrieji ES teisės principai, įskaitant pagrindines teises, kurių valstybės narės privalo paisyti įgyvendindamos ES teisę(49). Tie bendrieji principai aprėpia ne tik Chartijos 17 straipsnyje(50) įtvirtintą nuosavybės teisę, bet ir proporcingumo principą(51). Pagal pastarąjį valstybės narės konkrečiai įpareigojamos pasitelkti priemones, kuriomis jos galėtų veiksmingai pasiekti vidaus teisės aktuose nustatytus tikslus ir kurios daro mažiausią neigiamą poveikį atitinkamuose ES teisės aktuose išdėstytiems tikslams ir principams(52).
92. Peržiūrėdamas nutartį pagal įstatymo 11 straipsnį, High Court turėtų apsvarstyti, ar laikomasi ankstesniame punkte minėtų principų ir, pirmiausia, ar nutartis yra priemonė, kuria mažiausiai kenkiama Antrosios direktyvos tikslams ir principams.
93. Šiuo klausimu reikia skirti dėmesio pagrindiniams ieškovų kritikos dėl nutarties aspektams (žr. šios išvados 37 punktą). Kaip suprantu, jie skundžiasi ne dėl to, kad nebuvo būtina rekapitalizuoti ILP arba kad Airijos vyriausybė perėmė ILP kontrolę. Jų skundas susijęs su tuo, kad ministras perėmė ILPGH kontrolę ir taip konfiskavo tariamą kapitalą, kuris buvo nutarties įsigaliojimo dieną.
94. Nei nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei ILP ir ILPGH arba Airijos rašytinėse pastabose aiškiai neišdėstyta, kodėl nutartis buvo skirta ne tik bankui, bet ir bendrovei. Ieškovai teigia, kad ILPGH, kaip kontroliuojančiosios bendrovės, kapitalas prieš priimant nutartį buvo nuosavas – jis priklausė jos akcininkams ir tariamai sudarė apie 453 mln. EUR. Vienintelė nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalis, kurioje nagrinėjamas šis klausimas, yra šis teiginys: „apmokėtas bendrovės kapitalas nelaikomas rekapitalizavimo dalimi ir nebuvo ministro paimtas iš bendrovės“.
95. Vis dėlto posėdyje pavyko išsklaidyti tam tikras abejones šiuo klausimu. Airija kartu su ILP ir ILPGH tvirtino, jog kišimasis ILPGH lygmeniu „neturėjo įtakos ILPGH akcininkams. Jeigu ministras būtų įsikišęs ILP lygmeniu, akcininkams priklausytų 100 % ILPGH, kuriems nuosavybes teise priklausytų 0,8 % ILP, akcijų, o ne 0,8 %“(53). Tos šalys toliau teigia, jog nutartis skirta ILPGH, o ne bankui, siekiant užtikrinti Airijos investicijų grąžą, kiek laikoma, kad ILPGH (kuri, vyriausybės teigimu, per tą laiką buvo vėl įtraukta į biržos sąrašą) buvo patrauklesnė galimiems pirkėjams.
96. Tie teiginiai itin svarbūs. Juos patvirtina šios išvados 22 punkte minėtos į bylos medžiagą įtrauktos bendrosios schemos sąlygos, iš kurių matyti, jog ILPGH veiklos pradžios kapitalas sukauptas priimant įnašus natūra, kuriuos sudarė visas ILP akcinis kapitalas (arba su juo susijusios lėšos). Be to, kaip nusprendė High Court, ILPGH neturėjo jokio kito turto, išskyrus ILP. Tad tais teiginiais paaiškinama High Court išvada: „tikėtina, kad žlugus ILP [ILPGH] akcininkai neteko visos vertės“.
97. Darant prielaidą, jog tie teiginiai teisingi, ieškovų argumentą, kad nutartis nepagrįsta, reikia atmesti. Iš tiesų pagal tokį scenarijų bankas buvo ir yra vienintelis bendrovės turtas, t. y. žlugus bankui bendrovės akcijos būtų visiškai bevertės, kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Todėl nesuprantu, kaip tokiu atveju galėjo būti kišamasi į ieškovų nuosavybės teisę. Ko gero, kaip savo rašytinėse pastabose minėjo ILP ir ILPGH, ieškovai siekia gauti „labai didelę dovaną“, kurios NVS arba po jo ministras jiems nesiūlė.
98. Be to, mano nuomone, dėl to nebūtina nagrinėti teisinių pasekmių, kurių atsiranda dėl galimo Antrosios direktyvos 8, 25 ir 29 straipsnių pažeidimo. Bet kuriuo atveju, kaip pažymi Airija, šiuo metu Teisingumo Teismo neprašoma priimti sprendimo dėl taisomųjų veiksmų, kurių galima imtis, jeigu į kurį nors prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai, tad toliau šio dalyko nenagrinėsiu.
99. Vis tiek patikrinti, ar šios išvados 95 punkte minėti teiginiai teisingi, turi High Court.
100. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į abu klausimus kartu reikėtų atsakyti taip, kaip nurodyta šios išvados 78 punkte, jeigu atitinkama valstybė narė pasitelkia priemones, kuriomis ji gali veiksmingai pasiekti specialiaisiais teisės aktais nustatytus tikslus ir kurios kartu mažiausiai kenksmingos Antrosios direktyvos tikslams ir principams. Nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar taip yra nagrinėjamu atveju.
IV – Išvada
101. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau į High Court (Airija) prejudicinius klausimus atsakyti taip, kad, tinkamai aiškinant 1976 m. gruodžio 13 d. Antrosios Tarybos direktyvos 77/91/EEB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti, reikalauja iš [EEB] [s]utarties 58 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų akcinių bendrovių jų narių ir kitų interesų apsaugai, bendroves steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalą, koordinavimo 8, 25 ir 29 straipsnius, pagal tas nuostatas valstybei narei nedraudžiama priimti teisės aktų, pagal kuriuos, siekdamas priimti sprendimą dėl ekonomikos ir finansų sistemos sutrikdymo ir grėsmės tam tikrų tos valstybės narės kredito įstaigų ir visos finansų sistemos stabilumui ir sumažinti plitimo kitose valstybėse narėse pavojų, teismas gali nurodyti, kad ribotos atsakomybės akcinę bendrovę, kuriai taikoma ta direktyva, kuri turi sisteminę svarbą tos valstybės narės ekonomikai ir kuri pati negali įvykdyti valstybės narės nustatytų reguliavimo reikalavimų dėl prudencinės finansų įstaigų priežiūros, be visuotinio susirinkimo pritarimo perimtų vyriausybė. Tačiau ta valstybė narė privalo pasitelkti priemones, kuriomis jos gali veiksmingai pasiekti minėtuose teisės aktuose nustatytus tikslus ir kurios daro mažiausią neigiamą poveikį Direktyvoje 77/91 išdėstytiems tikslams ir principams. Tai turi patikrinti nacionaliniai teismai.