Language of document : ECLI:EU:T:2022:834

BENDROJO TEISMO (antroji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. gruodžio 21 d.(*)

„Valstybės pagalba – Bendroji schema, kuria siekiama skirti paramą nepadengtoms pastoviosioms išlaidoms, susijusioms su COVID-19 pandemija Vokietijoje – Sprendimas neteikti prieštaravimų – Laikinoji valstybės pagalbos priemonių sistema – Individualus pagalbos schemos, apie kurią pranešta, tyrimas – Priemonė, skirta dideliems valstybės narės ekonomikos sutrikimams atitaisyti – Proporcingumas“

Byloje T‑306/21

Falke KGaA, įsteigta Šmalenberge (Vokietija), atstovaujama advokatų R. Velte ir W. Meilicke,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą V. Bottka, G. Braga da Cruz ir C. Kovács,

atsakovę,

palaikomą

Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos P.‑L. Krüger ir J. Möller,

įstojusios į bylą šalies,

BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija),

kurį per pasitarimus sudarė pirmininkė V. Tomljenović, teisėjai F. Schalin, P. Škvařilová‑Pelzl, I. Nõmm (pranešėjas) ir D. Kukovec,

posėdžio sekretorius P. Cullen, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

įvykus 2022 m. rugsėjo 14 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė Falke KGaA prašo panaikinti 2020 m. lapkričio 20 d. Komisijos sprendimą C(2020) 8318 final dėl valstybės pagalbos SA.59289 (2020/N) – Vokietija COVID-19 – Parama nepadengtoms pastoviosioms išlaidoms (OL C 124, 2022, p. 1), iš dalies pakeistą 2021 m. vasario 12 d. Komisijos sprendimu C(2021) 1066 final dėl valstybės pagalbos SA.61744 (2021/N) – Bendras pranešimas apie pagalbos schemų, patvirtintų pagal laikinąją sistemą, pakeitimus, be kita ko, atliktus po penktojo laikinosios sistemos pakeitimo (OL C 77, 2021, p. 18; toliau – ginčijamas sprendimas).

 Ginčo aplinkybės

2        Ieškovė yra Falke grupės bendrovė; ši grupė užsiima, be kita ko, drabužių siuvimu ir didmenine bei mažmenine prekyba. Kiek tai susiję su mažmeninės prekybos veikla, ji prekiauja savo prekėmis įvairiose prekybos vietose ir internetinėje parduotuvėje.

3        2020 m. kovo 19 d. Europos Komisija priėmė komunikatą „Laikinoji valstybės pagalbos priemonių, skirtų ekonomikai remti reaguojant į dabartinį COVID-19 protrūkį, sistema“ (OL C 91 I, 2020, p. 1; toliau – laikinoji sistema); jis pirmą kartą iš dalies pakeistas 2020 m. balandžio 3 d. (OL C 112 I, 2020, p. 1), antrą kartą – 2020 m. gegužės 8 d. (OL C 164, 2020, p. 3), trečią kartą – 2020 m. birželio 29 d. (OL C 218, 2020, p. 3), o ketvirtą kartą – 2020 m. spalio 13 d. (OL C 340 I, 2020, p. 1).

4        Laikinosios sistemos 2 skirsnio „[SESV] 107 straipsnio 3 dalies b punkto taikomumas“ 17–19 punktai suformuluoti taip:

„17.      Pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą Komisija gali laikyti pagalbą suderinama su vidaus rinka, jei[gu] ji skirta „kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti“. Atsižvelgdami į tai Sąjungos teismai nusprendė, kad sutrikimas turi turėti įtakos visai atitinkamos valstybės narės ekonomikai arba didelei tos ekonomikos daliai, o ne tik vieno iš tos valstybės narės regionų arba teritorijos dalies ekonomikai. Be to, tai atitinka būtinybę tiksliai aiškinti bet kokią išimtinę nuostatą, pavyzdžiui, SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą <…>. Priimdama sprendimus Komisija nuosekliai rėmėsi šiuo aiškinimu <…>.

18.      Atsižvelgdama į tai, kad COVID-19 protrūkis daro poveikį visoms valstybėms narėms ir kad suvaldymo priemonės, kurių ėmėsi valstybės narės, daro poveikį įmonėms, Komisija laiko, kad valstybės pagalba yra pagrįsta ir gali būti paskelbta ribotu laikotarpiu suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą, siekiant pašalinti įmonėms iškilusią likvidumo trūkumo problemą ir užtikrinti, kad dėl COVID-19 protrūkio atsiradę sutrikimai nepakenktų įmonių, ypač MVĮ [mažų ir vidutinių įmonių], gyvybingumui.

19.      Šiame komunikate Komisija nustato suderinamumo sąlygas, kurias ji iš esmės taikys valstybių narių pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą teikiamai pagalbai. Todėl valstybės narės turi įrodyti, kad valstybės pagalbos priemonės, apie kurias remiantis šiuo komunikatu pranešama Komisijai, yra būtinos, tinkamos ir proporcingos siekiant atitaisyti didelius atitinkamos valstybės narės ekonomikos sutrikimus ir kad visiškai laikomasi visų šiame komunikate nustatytų sąlygų.“

5        Komunikato, kuriuo priimtas ketvirtasis laikinosios sistemos pakeitimas, 11 punkte nurodyta:

„[D]ėl COVID-19 protrūkio daugelis įmonių laikinai susiduria su paklausos sumažėjimu, todėl jos negali padengti dalies savo pastoviųjų išlaidų. Daugeliu atvejų tikimasi, kad paklausa atsigaus per ateinančius mėnesius ir toms įmonėms gali būti neveiksminga mažinti savo veiklos apimtį, jei tai pareikalaus didelių restruktūrizavimo išlaidų. Parama, kuria laikinai padedama šioms įmonėms padengti dalį pastoviųjų išlaidų, gali būti veiksmingas būdas užpildyti spragą ir taip užkirsti kelią jų kapitalo būklės blogėjimui, padėti išlaikyti verslo veiklą ir suteikti joms tvirtą pagrindą atsigauti.“

6        Komunikatu, kuriuo priimtas ketvirtasis laikinosios sistemos pakeitimas, į šią sistemą įtrauktas 3.12 skirsnis „Pagalba paramos nepadengtoms pastoviosioms išlaidoms pavidalu“; jo 86 ir 87 punktuose nurodyta:

„86.      Valstybės narės gali numatyti padėti toms įmonėms, kurių veikla buvo sustabdyta arba sumažinta dėl COVID-19 protrūkio, padengti dalį nepadengtų pastoviųjų išlaidų.

87.      Jei tokios priemonės yra laikomos pagalba, Komisija jas laikys suderinamomis su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą, jeigu bus laikomasi toliau nurodytų sąlygų:

a)      pagalba suteikiama ne vėliau kaip 2021 m. birželio 30 d. ir ja padengiamos nepadengtos pastoviosios išlaidos, patirtos laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d., įskaitant tokias išlaidas, patirtas dalį to laikotarpio (toliau – tinkamas finansuoti laikotarpis);

b)      pagalba pagal schemą teikiama įmonėms, kurių apyvarta tinkamu finansuoti laikotarpiu sumažėjo ne mažiau kaip 30 %, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2019 m.; <…>

c)      nepadengtos pastoviosios išlaidos – tai per tinkamą finansuoti laikotarpį įmonių patirtos pastoviosios išlaidos, kurios per tą patį laikotarpį nepadengiamos iš pelno (t. y. pajamų atėmus kintamąsias išlaidas) ir kurios nepadengiamos iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, draudimo, laikinosios pagalbos priemonių, kurioms taikomas šis komunikatas, arba paramos iš kitų šaltinių[;] [p]agalbos intensyvumas turėtų neviršyti 70 % nepadengtų pastoviųjų išlaidų, išskyrus labai mažas ir mažąsias įmones (kaip apibrėžta Bendrojo bendrosios išimties reglamento I priede), kurių pagalbos intensyvumas turėtų neviršyti 90 % nepadengtų pastoviųjų išlaidų[;] [t]aikant šį punktą, įmonių nuostoliai, nurodyti jų pelno (nuostolių) ataskaitose, finansuoti tinkamu laikotarpiu <…> laikomi nepadengtomis pastoviosiomis išlaidomis[; p]agalba pagal šią priemonę gali būti teikiama remiantis prognozuojamais nuostoliais, o galutinė pagalbos suma nustatoma realizavus nuostolius, remiantis audituotomis finansinėmis ataskaitomis arba, valstybei narei pateikus atitinkamą pagrindimą Komisijai (pavyzdžiui, susijusį su tam tikros rūšies įmonių ypatumais ar dydžiu), remiantis mokesčių ataskaitomis[;] [b]et koks mokėjimas, viršijantis galutinę pagalbos sumą, turi būti grąžintas;

d)      bet kuriuo atveju bendra pagalbos suma turi neviršyti 3 mln. EUR vienai įmonei[;] [p]agalba gali būti teikiama tiesioginių dotacijų, garantijų ir paskolų pavidalu, su sąlyga, kad bendra nominali tokių priemonių vertė neviršija bendros 3 mln. EUR sumos vienai įmonei; visi skaičiai nurodomi bruto, t. y. prieš mokesčių ar kitokios rinkliavos atskaitymą;

e)      pagalba pagal šią priemonę nesumuojama su kita pagalba toms pačioms tinkamoms finansuoti išlaidoms padengti;

f)      pagalba negali būti teikiama įmonėms, kurios 2019 m. gruodžio 31 d. jau buvo laikomos sunkumų patiriančiomis įmonėmis (apibrėžtomis Bendrajame bendrosios išimties reglamente <…>; nukrypstant nuo to, kas išdėstyta pirma, pagalba gali būti teikiama labai mažoms arba mažosioms įmonėms (kaip apibrėžta Bendrojo bendrosios išimties reglamento I priede), kurios 2019 m. gruodžio 31 d. jau buvo sunkumų patiriančios įmonės, su sąlyga, kad joms pagal nacionalinę teisę netaikoma kolektyvinė nemokumo procedūra ir jos negavo sanavimo pagalbos <…> arba restruktūrizavimo pagalbos <…>“.

7        2020 m. lapkričio 17 d. Vokietijos Federacinė Respublika, remdamasi SESV 108 straipsnio 3 dalimi, pranešė Komisijai apie pagalbos schemą, kuria siekiama suteikti paramą nepadengtoms pastoviosioms išlaidoms, susijusioms su COVID-19 pandemija jos teritorijoje.

8        2020 m. lapkričio 20 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2020) 8318 final.

9        Sprendime C(2020) 8318 final Komisija, pirma, apibūdino esminius pagalbos schemos, apie kurią pranešta, požymius; iš jų, be kita ko, matyti, kad individualios pagalbos priemonės gali būti suteikiamos tik toms įmonėms, kurių apyvarta sumažėjo ne mažiau kaip 30 % (17 konstatuojamoji dalis). Antra, ji pabrėžė, kad pagalbos schema, apie kurią pranešta, patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes ja suteiktas atrankusis pranašumas jos gavėjams ir dėl to buvo iškraipoma konkurencija (31–33 konstatuojamosios dalys). Trečia, ji nusprendė, kad minėta pagalbos schema yra suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą, remdamasi jos laikinosios sistemos 87 punkte nustatytais kriterijais (35–41 konstatuojamosios dalys). Taigi ji nepateikė prieštaravimų dėl šios pagalbos schemos.

10      Sprendimu C(2020) 8318 final patvirtinta pagalbos schema buvo susijusi su pagalba, kurios dydis – ne daugiau kaip 3 mln. EUR vienai įmonei (20 konstatuojamoji dalis).

11      2021 m. sausio 28 d. Komisija priėmė penktąjį savo laikinosios sistemos pakeitimą (OL C 34, 2021, p. 6); juo, be kita ko, iš dalies pakeitė tos sistemos 87 punkto d papunktį: padidino pagalbos viršutinę ribą iki 10 mln. EUR vienai įmonei. Ji taip pat iš dalies pakeitė 87 punkto a papunktį: iš pradžių numatytą laikotarpį nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. pratęsė iki 2021 m. gruodžio 31 d.

12      2021 m. vasario 2 d. Vokietijos Federacinė Respublika pranešė Komisijai apie savo pagalbos schemos pakeitimą; pagal jį viršutinė pagalbos riba buvo padidinta iki 10 mln. EUR, o pagalbos schemos taikymas pratęstas iki 2021 m. gruodžio 31 d.

13      Sprendimu C(2021) 1066 final Komisija patvirtino įvairius Vokietijos padarytus pagalbos schemų, apie kurias pranešta, pakeitimus, įskaitant Sprendimu C(2020) 8318 final patvirtintą pagalbos schemą (toliau – ginčijama pagalbos schema).

14      Sprendime C(2021) 1066 final Komisija, be kita ko, pakartojo ankstesniuose sprendimuose pateiktą analizę; ji pabrėžė, kad valstybės pagalba egzistuoja, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir ji yra suderinama su vidaus rinka, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą (15 ir 17 konstatuojamosios dalys), be to, nusprendė, kad pagalbos schemos, apie kurią pranešta ir kuri buvo patvirtinta pagal laikinąją sistemą, trukmės pratęsimas ir jos viršutinės ribos padidinimas yra suderinami su SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktu (18 konstatuojamoji dalis).

 Šalių reikalavimai

15      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

16      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

17      Per teismo posėdį Komisija nurodė, kad atsisako reikalavimų dėl ieškinio nepriimtinumo, ir tai buvo pažymėta posėdžio protokole.

18      Vokietijos Federacinė Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

19      Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo du pagrindus, grindžiamus atitinkamai SESV 107 straipsnio ir 108 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

 Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo SESV 107 straipsnio pažeidimu

20      Ieškovė iš esmės mano, kad Komisija klaidingai nusprendė, jog ginčijamos pagalbos schemą galima pripažinti suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą. Šį pagrindą sudaro dvi dalys. Šį pagrindą sudaro dvi dalys.

21      Šio pagrindo pirmoje dalyje ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, nes juo patvirtinama pagalbos schema, grindžiama su įmonės apyvarta susijusiu tinkamumo kriterijumi (toliau – nagrinėjamas tinkamumo kriterijus). Antroje dalyje ji teigia, kad Komisija neįvykdė pareigos individualiai išnagrinėti pagalbos schemą, apie kurią buvo pranešta, ir pareigos motyvuoti.

22      Komisija, palaikoma Vokietijos Federacinės Respublikos, prašo šį ieškinio pagrindą atmesti.

23      Pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą „vidaus rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma <…> pagalba, skirta <…> kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti“.

24      Remiantis jurisprudencija, iš bendros Sutarties sistemos matyti, kad SESV 108 straipsnyje numatytos procedūros rezultatas niekada neturi prieštarauti specialioms Sutarties nuostatoms. Todėl valstybės pagalbos, kurios tam tikromis įgyvendinimo taisyklėmis pažeidžiamos kitos Sutarties nuostatos, Komisija negali pripažinti suderinama su vidaus rinka. Be to, valstybės pagalbos, kurios tam tikromis įgyvendinimo taisyklėmis pažeidžiami bendrieji Sąjungos teisės principai, Komisija negali pripažinti suderinama su vidaus rinka (šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Nuova Agricast, C‑390/06, EU:C:2008:224, 50 ir 51 punktus ir 2020 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Austrija / Komisija, C‑594/18 P, EU:C:2020:742, 44 punktą).

25      Reikia priminti, kad taikydama SESV 107 straipsnio 3 dalį Komisija turi plačią diskreciją, kurios įgyvendinimas apima sudėtingus ekonominius ir socialinius vertinimus (žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Bayerische Motoren Werke ir Freistaat Sachsen / Komisija, C‑654/17 P, EU:C:2019:634, 80 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), todėl teisminė kontrolė turi apsiriboti įvertinimu, ar laikomasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, nurodytų faktinių aplinkybių tikslumo patikrinimu, taip pat nustatymu, ar esama teisės klaidos, akivaizdžios faktinių aplinkybių vertinimo klaidos bei piktnaudžiavimo įgaliojimais (žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Régie Networks, C‑333/07, EU:C:2008:764, 78 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją)

 Dėl pirmos dalies, grindžiamos proporcingumo principo pažeidimu

26      Ieškovė iš esmės teigia, kad nagrinėjamas tinkamumo kriterijus yra neproporcingas ir kad dėl jo skirtingai vertinamos įmonės, vykdančios kelias veiklos rūšis, iš kurių tik dalis nukentėjo nuo COVID-19 pandemijos. Taigi tiek, kiek dėl šio kriterijaus joms netaikoma ginčijama pagalbos schema arba ji taikoma mažesnės apimties, pagal šį kriterijų šios įmonės įpareigojamos pasinaudoti kryžminiu savo paveiktos veiklos finansavimu, priešingai nei jų konkurentai, kurie užsiima tik mažmenine prekyba ir kurie galėjo visapusiškai pasinaudoti šia pagalbos schema.

27      Komisija ir Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad ši ieškinio pagrindo dalis yra nepagrįsta. Komisija taip pat iš pradžių nurodo, kad šią pirmojo pagrindo dalį reikia atmesti visų pirma dėl to, kad ieškovė nepateikė jokio neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, kaip tai suprantama pagal SESV 277 straipsnį, dėl laikinosios sistemos, kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

–       Dėl Komisijos nurodyto nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo tuo, kad nebuvo pateikta laikinosios sistemos neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo

28      Komisija, pirma, pabrėžia, kad ginčijamame sprendime teisingai taikytas nagrinėjamas tinkamumo kriterijus, įtvirtintas laikinosios sistemos 87 punkte, antra, tvirtina, kad ieškovė nepateikė jokio šios sistemos neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, ir, trečia, remdamasi tuo daro išvadą, kad šios sistemos galiojimas turi būti preziumuojamas ir jo negalima kvestionuoti ginčijant ginčijamo sprendimo pagrįstumą.

29      Tokiems argumentams negalima pritarti.

30      Visų pirma, nors tiesa, kad ieškinyje aiškiai nenurodytas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas arba SESV 277 straipsnis, reikia priminti, kad Sąjungos teisėje nėra reikalavimo formaliai pateikti neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą. Pagal jurisprudenciją galima manyti, jog neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas pateiktas netiesiogiai, jeigu iš ieškinio palyginti aiškiai matyti, kad ieškovas faktiškai formuluoja tokį priekaištą (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Mouvement pour une Europe des nations et des libertés / Parlamentas, T‑829/16, EU:T:2018:840, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31      Taip yra nagrinėjamu atveju.

32      Pirma, tam tikrose ieškinio dalyse tiesiogiai keliamas klausimas dėl laikinosios sistemos 87 punkto galiojimo. Taip pat pabrėžiama, kad „laikinosios sistemos ketvirtojo pakeitimo redakcijos 87 punkto b papunktyje nustatytas kriterijus <…> nėra tinkamas kriterijus siekiant sumažinti arba panaikinti konkurencijos iškraipymus“. Be to, teigiama, kad laikinosios sistemos 87 punkto c papunktyje įtvirtintas „nepagrįstai skirtingas požiūris“.

33      Antra, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, pažymėtina, kad tai, jog ieškovė netiesiogiai ginčija laikinosios sistemos galiojimą, taip pat neišvengiamai lemia visi jos argumentai, susiję su šia ieškinio pagrindo dalimi. Laikinosios sistemos 87 punkte numatytas tinkamumo kriterijus buvo pakartotas tiek ginčijamos pagalbos schemoje, tiek ją patvirtinančiame ginčijamame sprendime. Taigi Komisija negalėjo nežinoti, kad ieškovės argumentai, grindžiami minėto sprendimo neteisėtumu dėl šio kriterijaus neproporcingumo, taip pat reiškė minėto punkto galiojimo ginčijimą.

34      Antra, bet kuriuo atveju tiek, kiek Komisija tvirtina, kad, nesant neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, pareikšto dėl laikinosios sistemos 87 punkto, ieškovė negali ginčyti šio kriterijaus pagrįstumo, ji neteisingai supranta teisės aktų, kaip antai minėtos sistemos, kuriuos ji priima siekdama apriboti savo diskreciją, teisinę taikymo sritį.

35      Pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisės aktams taikoma teisėtumo prezumpcija, todėl jie sukelia teisinių pasekmių tol, kol nėra pripažinti netekusiais galios, panaikinti patenkinus ieškinį dėl panaikinimo, paskelbti negaliojančiais prejudiciniu sprendimu arba netaikytinais patenkinus prieštaravimą dėl teisėtumo, arba kol Sąjungos teismas pagal SESV 278 ir 279 straipsnius nesustabdo jų vykdymo ar netaiko kitų laikinųjų apsaugos priemonių (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 14 d. Sprendimo CIVAD, C‑533/10, EU:C:2012:347, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, Vengrija ir Čekijos Respublika (Laikinas tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo mechanizmas), C‑715/17, C‑718/17 ir C‑719/17, EU:C:2020:257, 140 punktą). Šios teisėtumo prezumpcijos laikymasis gali trukdyti nagrinėti sprendimo, kuriuo paprasčiausiai taikomas bendro pobūdžio aktas, kurio galiojimas neginčijamas, pagrįstumą (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo P. Krücken Organic / Komisija, C‑586/20 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2021:1046, 69 punktą ir 2012 m. vasario 2 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑469/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:50, 57 punktą). Taigi minėta prezumpcija taikoma tik galutiniams Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų aktams, kurie sukelia teisinių pasekmių trečiosioms šalims ir dėl kurių galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo. Taip nėra teisės akto, kuriuo Komisija priima elgesio taisykles, siekdama apriboti savo diskreciją, atveju.

36      Žinoma, tai, kad Komisija pati apriboja savo diskreciją, reiškia, kad ji iš principo negali nukrypti nuo taisyklių, kurias nusistatė, nes priešingu atveju jai gali būti skirta sankcija už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio principo, pažeidimą (žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Bayerische Motoren Werke ir Freistaat Sachsen / Komisija, C‑654/17 P, EU:C:2019:634, 82 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją) Vis dėlto tokių taisyklių priėmimas neatleidžia Komisijos nuo pareigos atlikti individualų bylos aplinkybių tyrimą, dėl kurio ji gali tų taisyklių netaikyti, jei to reikalauja konkrečios bylos ypatumai (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C‑526/14, EU:C:2016:570, 41 punktą). Iš to matyti, kad, priešingai nei šio sprendimo 35 punkte nurodyti teisės aktai, aktai, kuriais Komisija priima tik elgesio taisyklę, savaime nesukelia privalomų teisinių pasekmių.

37      Šis privalomų teisinių pasekmių nebuvimas yra ypač svarbus atsižvelgiant į Komisijai suteiktų įgaliojimų valstybės pagalbos kontrolės srityje pobūdį. Pripažinimas, kad laikinoji sistema pati savaime sukelia privalomų teisinių pasekmių ir jai taikoma teisėtumo prezumpcija, prilygtų pripažinimui, kad jos teisinė prigimtis yra tokia pati kaip reglamento, t. y. teisės akto, kurio Komisija neturi kompetencijos priimti pagal SESV skirsnį dėl „valstybių teikiamos pagalbos“, išskyrus SESV 108 straipsnio 4 dalyje numatytus atvejus.

38      Vadinasi, nepaisant to, kad Komisijos taikytas tinkamumo kriterijus kildinamas iš laikinosios sistemos 87 punkto, ir net nesant minėtos dalies neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, ieškovė turėjo teisę ginčyti tai, kaip Komisija ginčijamame sprendime pasinaudojo SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktu jai suteikta diskrecija, pripažindama ginčijamos pagalbos schemą suderinama, ir, atsižvelgiant į tai, jos taikyto tinkamumo kriterijaus pagrįstumą.

–       Dėl ieškovės argumentų apimties

39      Pirmoje šio ieškinio pagrindo dalyje ieškovė teigia, kad laikinosios sistemos 87 punkto b ir c papunkčiuose nustatytas, ginčijamoje pagalbos schemoje taikytas ir ginčijamame sprendime Komisijos patvirtintas tinkamumo kriterijus yra neproporcingas. Šiuo klausimu ji nurodo kelis priekaištus, taip pat remiasi vienodo požiūrio principo pažeidimu.

40      Konkrečiai kalbant, ieškovė ginčija tai, kad laikinosios sistemos 87 punkto b ir c papunkčiuose kaip pagalbos skyrimo nepadengtoms pastoviosioms išlaidoms tinkamumo kriterijus buvo naudojamas įmonės lygmeniu, o ne tik veiklos, kurią paveikė COVID-19 pandemija, lygmeniu, įvertintas apyvartos praradimas.

41      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad atsižvelgimas į įmonės lygmeniu įvertintą apyvartos praradimą kyla iš laikinosios sistemos 87 punkto b papunkčio; jame nurodyta, kad pagalba yra skiriama pagal schemą, „teikiam[ą] įmonėms, kurių apyvarta [nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d.] sumažėjo ne mažiau kaip 30 %“. Iš minėtos sistemos 87 punkto c papunkčio taip pat matyti, kad į „nepadengtų pastoviųjų išlaidų“ apibrėžtį neįtraukiamos išlaidos, padengiamos iš pelno įnašų ar kitų šaltinių.

42      Visų pirma reikia priminti, kad pagal proporcingumo principą, primintą ESS 5 straipsnio 4 dalyje, reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti (1984 m. gegužės 17 d. Sprendimo Denkavit Nederland, 15/83, EU:C:1984:183, 25 punktas), todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (2019 m. balandžio 30 d. Sprendimo Italija / Taryba (Viduržemio jūros durklažuvių žvejybos kvota), C‑611/17, EU:C:2019:332, 55 punktas).

43      Taigi, priemonės proporcingumo principo laikymasis apima tris sudedamąsias dalis. Pirmoji sudedamoji dalis susijusi su priemonės tinkamumu, t. y. jos teikiamomis galimybėmis pasiekti teisėtą tikslą. Antroji – su jos būtinumu; tai reiškia, kad minėtas teisėtas tikslas negali būti pasiektas mažiau ribojančiomis, bet vienodai tinkamomis priemonėmis (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Dansk Jurist- og Økonomforbund, C‑546/11, EU:C:2013:603, 69 punktą). Galiausiai trečioji sudedamoji dalis, kartais vadinama „proporcingumu siaurąja prasme“, susijusi su priemonės proporcingumu, t. y. su neproporcingų nepatogumų, palyginti su siekiamais tikslais, nebuvimu (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 7 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, T‑370/11, EU:T:2013:113, 89 punktą ir 2014 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Romonta / Komisija, T‑614/13, EU:T:2014:835, 74 punktą).

44      Be to, atrodo, kad ieškovė taip pat pateikia priekaištą, grindžiamą vienodo požiūrio principo pažeidimu. Ji teigia, kad nagrinėjamas tinkamumo kriterijus lėmė nevienodą požiūrį į įmones, kurių tam tikrų veiklos sričių COVID-19 pandemija nepaveikė, įpareigojant jas jų paveiktai veiklai taikyti kryžminį finansavimą, nes tos įmonės negalėjo pasinaudoti ginčijama pagalbos schema, kurią patvirtino Komisija, arba galėjo pasinaudoti ja tik mažesnės apimties.

45      Pagal suformuotą jurisprudenciją vienodo požiūrio principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Nuova Agricast, C‑390/06, EU:C:2008:224, 66 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 49 punktą).

46      Skirtingas situacijas apibūdinančius elementus ir jų panašumą reikia apibrėžti ir įvertinti atsižvelgiant į Sąjungos akto, kuriuo nagrinėjamas skirtumas nustatytas, paskirtį bei tikslą. Be to, reikia atsižvelgti į srities, kuriai nagrinėjamas aktas priklauso, principus ir tikslus (2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Arcelor Atlantique et Lorraine ir kt., C‑127/07, EU:C:2008:728, 26 punktas)

47      Reikia konstatuoti, kad tokie argumentai, pateikti dėl sprendimo, kuriuo taikomas SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktas, sutampa su ieškovės priekaištais, grindžiamais proporcingumo principo pažeidimu vertinant skirtingas jo sudedamąsias dalis.

48      SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktas yra SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto bendrojo principo, kad valstybės pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka, išimtis. Iš to matyti, viena vertus, kad juo siekiama leisti pripažinti suderinama valstybės pagalbą, kuri pagal savo apibrėžtį reiškia, kad tam tikroms įmonėms suteikiamas atrankusis pranašumas, galimas laikytis diskriminaciniu (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group ir kt., C‑20/15 P ir C‑21/15 P, EU:C:2016:981, 54 ir 55 punktus), ir, kita vertus, kad jį reikia aiškinti siaurai (žr. 2014 m. balandžio 9 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑150/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:191, 146 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49      Taigi tai, kad dėl nagrinėjamo tinkamumo kriterijaus įmonės vertinamos skirtingai, priklausomai nuo to, ar COVID-19 pandemija padarė poveikį visai jų veiklai, ar tik daliai jos, savaime nereiškia, kad tas kriterijus yra neteisėtas. Kita vertus, reikia patikrinti, ar šis skirtingas vertinimas yra pateisinamas atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą, o tai reiškia, kad šis kriterijus turi būti būtinas, tinkamas ir proporcingas atitinkamos valstybės narės dideliems ekonomikos sutrikimams atitaisyti.

–       Dėl priekaišto, kuriuo ginčijamas nagrinėjamo tinkamumo kriterijaus tinkamumas

50      Ieškovė iš esmės teigia, kad nagrinėjamas tinkamumo kriterijus nėra tinkamas SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto tikslui pasiekti, nes jis iškraipo konkurenciją, nesumažindamas COVID-19 pandemijos poveikio, ir prieštarauja komunikato, kuriuo ketvirtą kartą pakeista laikinoji sistema, 11 punktui – jame kalbama apie būtinybę išvengti įmonių kapitalo būklės blogėjimo. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad minėtos pandemijos poveikis mažmeninėje prekyboje buvo toks, kad negalima atmesti galimybės, jog įmonės, kurios nepasinaudojo ginčijamos pagalbos schema dėl to, kad vykdo kitą veiklą, gali iš tos prekybos pasitraukti. Ji priduria, kad taikant šį tinkamumo kriterijų ginčijamoje pagalbos schemoje ji negalėtų pasiekti savo tikslo, nes pagal ją neįtraukiama visa kategorija įmonių, nors jos ir nukentėjo nuo pandemijos.

51      Tokiems argumentams negalima pritarti.

52      Pirma, neginčijama, kad COVID-19 pandemija sukėlė didelius Vokietijos ekonomikos sutrikimus. Taigi ji patenka į SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto taikymo sritį.

53      Antra, iš laikinosios sistemos 18 punkto, išdėstyto šio sprendimo 4 punkte, matyti, kad jos tikslas – užtikrinti, kad pagalba, be kita ko, parama, skirta padengti nepadengtoms pastoviosioms išlaidoms, kuria siekiama kompensuoti likvidumo trūkumą, su kuriuo susiduria įmonės dėl COVID-19 pandemijos, būtų suderinama su vidaus rinka, taip pat tai, kad dėl pandemijos atsiradę sutrikimai nepakenktų įmonių gyvybingumui.

54      Be to, iš komunikato, kuriuo ketvirtą kartą pakeista laikinoji sistema, 11 punkto, kuris išdėstytas šio sprendimo 5 punkte, matyti, kad parama įmonėms, negalinčioms laikinai padengti dalies savo pastoviųjų išlaidų, siekiama užtikrinti jų tęstinumą, išvengiant jų kapitalo būklės blogėjimo, leidžiant išlaikyti verslo veiklą ir suteikiant joms tvirtą pagrindą atsigauti.

55      Trečia, reikia pažymėti, kad toks tikslas, kuriuo siekiama atsižvelgti į sunkumus, kurių įmonė gali patirti dėl COVID-19 pandemijos dengdama savo pastoviąsias išlaidas, atitinka SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto tikslą ir yra plačios diskrecijos, kurią Komisija turi pagal šią nuostatą, kaip priminta šio sprendimo 25 punkte, įgyvendinimo dalis.

56      Ketvirta, reikia konstatuoti, kad kriterijus, leidžiantis įmonėms, kurių apyvarta dėl COVID-19 pandemijos sumažėjo daugiau kaip 30 %, gauti finansinę pagalbą, visiškai atitinka šio sprendimo 53 ir 54 punktuose primintą tikslą užtikrinti įmonių gyvybingumą ir tęstinumą per pandemiją.

57      Šios išvados nepaneigia ieškovės teiginys, kad tam tikroms įmonėms, kurioms netaikoma ginčijama pagalbos schema, arba taikoma mažesnės apimties dėl veiklos, kuriai COVID-19 pandemija neturėjo poveikio, kaip antai internetinės prekybos, gali tekti pasitraukti iš fizinės mažmeninės prekybos sektoriaus. Tas pats pasakytina ir apie ieškovės teiginį, kad dėl minėto tinkamumo kriterijaus taikymo ginčijamoje pagalbos schemoje neįtraukiama visa kategorija įmonių, nors jos ir nukentėjo nuo pandemijos.

58      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkte nereikalaujama, kad nagrinėjama pagalbos schema pati savaime galėtų atitaisyti didelius atitinkamos valstybės narės ekonomikos sutrikimus. Komisijai nustačius didelius valstybės narės ekonomikos sutrikimus, šiai valstybei narei gali būti leista, jei kitos šiame straipsnyje numatytos sąlygos, be kita ko, yra įvykdytos, pagalbos schemos ar individualios pagalbos forma teikti valstybės pagalbą, kuri padėtų tuos sutrikimus atitaisyti. Taigi galėtų būti kelios valstybės pagalbos schemos, kurių kiekviena prisideda prie šio tikslo. Todėl negalima reikalauti, kad pagalbos schema pati savaime atitaisytų didelius valstybės narės ekonomikos sutrikimus tam, kad ji būtų teisėtai pagrįsta minėta nuostata.

59      Be to, Komisija, nepažeisdama plačios diskrecijos, kurią ji turi pagal šio sprendimo 25 punkte nurodytą jurisprudenciją, galėjo nuspręsti, kad reikia užtikrinti įmonių, kurių didelę veiklos dalį paveikė COVID-19 pandemija (o ne bet kokią šios pandemijos paveiktą veiklą, neatsižvelgiant į bendrą įmonės padėtį), gyvybingumą.

60      Vadinasi, šį priekaištą reikia atmesti.

–       Dėl priekaišto, kuriuo ginčijamas nagrinėjamo tinkamumo kriterijaus būtinumas

61      Ieškovė teigia, kad pritaikius alternatyvų kriterijų, pagal kurį būtų atsižvelgiama į nuostolius, patirtus veiklos srityse, kurias paveikė COVID-19 pandemija, neatsižvelgiant į bendrą įmonės padėtį, būtų geriau pasiektas SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto tikslas, nes nebūtų konkurenciją ribojančio poveikio, kurį sukelia nagrinėjamas tinkamumo kriterijus. Ji pabrėžia, kad kituose sprendimuose Komisija atsižvelgė į šį alternatyvų kriterijų.

62      Komisija, be kita ko, atsako, kad neprivalėjo abstrakčiai nuspręsti dėl visų alternatyvių priemonių, kurios galėtų būti numatytos vietoj ginčijamos pagalbos schemos. Ji priduria, kad ieškovės atliktas palyginimas su tam tikrais sprendimais, kuriuos Komisija priėmė dėl COVID-19 pandemijos, neturi reikšmės, nes tie sprendimai neturi tokio paties teisinio pagrindo.

63      Tiesa, kad iš esmės Komisija neprivalo abstrakčiai spręsti dėl visų alternatyvių priemonių, kurios gali būti numatytos, nes, nors atitinkama valstybė narė turi išsamiai nurodyti priežastis, dėl kurių buvo priimta nagrinėjama pagalbos schema, visų pirma nustatytų tinkamumo kriterijų motyvus, ji neturi įrodyti, kad jokia kita įsivaizduojama, iš esmės hipotetinė, priemonė iš tikrųjų nebūtų tinkama geriau užtikrinti siekiamą tikslą. Jei šiai valstybei narei tokios pareigos nenustatyta, ieškovė negali pagrįstai prašyti Bendrojo Teismo įpareigoti Komisiją vietoje nacionalinių valdžios institucijų atlikti šią teisės aktų analizės užduotį, kad išnagrinėtų visas galimas alternatyvias priemones (žr. 2019 m. gegužės 6 d. Sprendimo Scor / Komisija, T‑135/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:287, 94 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

64      Vis dėlto reikia konstatuoti, kad tokia jurisprudencija nėra reikšminga šios bylos aplinkybėms. Ji grindžiama dviem teiginiais: viena vertus, pagalbos schemos tinkamumo kriterijus nustato atitinkama valstybė narė ir, kita vertus, Komisija turi išnagrinėti jų būtinumą tik remdamasi šios valstybės narės pateiktais paaiškinimais. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad, pirma, ginčijamos pagalbos schemoje numatytas tinkamumo kriterijus iš tikrųjų kyla iš Komisijos laikinosios sistemos, ir, antra, kad ieškovės numatytą alternatyvų kriterijų Komisija taikė kituose sprendimuose tam, kad tam tikras pagalbos schemas, patvirtintas dėl COVID-19 pandemijos, pripažintų suderinamomis.

65      Vis dėlto šiam priekaištui negalima pritarti.

66      Pirma, kaip pažymėta šio sprendimo 25, 55 ir 58 punktuose, įgyvendindama SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą Komisija turi plačią diskreciją. Taigi šiam priekaištui būtų galima pritarti tik tuo atveju, jei alternatyvus ieškovės nurodytas kriterijus akivaizdžiai įrodytų, kad nagrinėjamas tinkamumo kriterijus nėra būtinas.

67      Antra, reikia pažymėti, kad alternatyvus kriterijus, kurį nurodo ieškovė, skiriasi nuo nagrinėjamo tinkamumo kriterijaus pagal jo poveikio atitinkamos valstybės narės biudžetui mastą. Dėl jo taikymo viešieji ištekliai būtų skiriami bet kuriai įmonei, patyrusiai nuostolių dėl pandemijos, neatsižvelgiant į jos bendrą finansinę padėtį. Nagrinėjamas tinkamumo kriterijus, priešingai, riboja tokios pagalbos poveikį biudžetui, nes neleidžia arba apriboja ginčijamos pagalbos schemos taikymą įmonėms, kurių bendrai finansinei padėčiai dėl kitų jų pajamų šaltinių COVID-19 pandemija padarė mažesnį poveikį.

68      Trečia, dėl to ieškovė iš esmės klaidingai teigia, kad alternatyvus kriterijus, kuriuo ji remiasi, yra „vienodai tinkama“ priemonė, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 42 ir 43 punktuose nurodytą jurisprudenciją, galinti įrodyti, kad nagrinėjamas tinkamumo kriterijus nėra būtinas

69      Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentai, grindžiami tuo, kad Komisija sutiko, jog dviejuose sprendimuose, kuriais pagalbos schemos pripažintos suderinamomis pagal SESV 107 straipsnio 2 dalies b punktą, būtų taikomas kriterijus, grindžiamas veiklos sritimis, kurias paveikė COVID-19 pandemija.

70      Šiuo klausimu pakanka pažymėti, jog tai, kad Komisija, remdamasi SESV 107 straipsnio 2 dalies b punktu, kuris susijęs su automatiškai suderinama pagalba gaivalinių nelaimių ar ypatingų įvykių padarytai žalai atlyginti, galėjo leisti taikyti pagalbos schemas, pagal kurias kompensuojami nuostoliai, patirti dėl su COVID-19 susijusių nurodymų uždaryti įmones, neatsižvelgiant į bendrą pagalbos gavėjų finansinę padėtį, nereiškia, kad ji privalėjo laikytis lygiaverčio požiūrio naudodamasi savo plačia diskrecija pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą, siekdama pripažinti pagalbą, skirtą dideliems valstybės narės ekonomikos sutrikimams atitaisyti, suderinama.

–       Dėl priekaišto, kuriuo ginčijamas nagrinėjamo tinkamumo kriterijaus proporcingumas

71      Ieškovė iš esmės teigia, kad nagrinėjamas tinkamumo kriterijus yra neproporcingas, atsižvelgiant į jo sukeltą konkurenciją ribojamąjį poveikį įmonėms, kurių tik dalį veiklos paveikė COVID-19 pandemija. Ji pažymi, kad, priešingai nei jos konkurentai, kurie visapusiškai pasinaudojo ginčijamos pagalbos schema, ji privalėjo suteikti paramą šiai veiklai, o ne atlikti naujas investicijas. Ji iš esmės pabrėžia, kad Komisija negalėjo nežinoti, kokio masto konkurenciją ribojantį poveikį turėjo nagrinėjamas tinkamumo kriterijus, nes komunikatu, kuriuo penktą kartą pakeista laikinoji sistema, viršutinė pagalbos riba buvo padidinta iki 10 mln. EUR.

72      Nesant reikalo priimti sprendimo dėl to, ar Komisija privalėjo palyginti ginčijamos pagalbos schemos teigiamą poveikį su jos neigiamu poveikiu pastangoms išsaugoti neiškraipytą konkurenciją įgyvendinant SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą, pakanka konstatuoti, kad nagrinėjamas tinkamumo kriterijus bet kuriuo atveju nesukelia konkurenciją ribojančio poveikio, kuris būtų akivaizdžiai neproporcingas nagrinėjamos pagalbos schemos tikslui, t. y. užtikrinti COVID-19 pandemijos paveiktų įmonių gyvybingumą.

73      Negalima teigti, kad aplinkybė, jog ieškovė buvo priversta dalį savo išteklių, gautų iš veiklos, kuriai COVID-19 pandemija nepadarė jokio poveikio, skirti tai paveiktai veiklai finansuoti, užuot atlikusi naujas investicijas, taip paveikė jos konkurencinę padėtį, kad nebūtų galima taikyti SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkte numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovės konkurentai, kurie visapusiškai naudojasi ginčijama pagalbos schema, taip pat turi padengti dalį nuostolių, kuriuos sukėlė minėta pandemija, nes ginčijamame sprendime pagal laikinosios sistemos 87 punkto c punktą numatyta, kad pagalbos intensyvumas turėtų neviršyti 70 % nepadengtų pastoviųjų išlaidų, išskyrus labai mažas ir mažąsias įmones, kurių pagalbos intensyvumas turėtų neviršyti 90 % nepadengtų pastoviųjų išlaidų.

74      Be to, reikia pažymėti, kad ieškovės argumentai, atrodo, grindžiami prielaida, kad pagalbos schema leidžia jos gavėjams investuoti į savo esamos veiklos plėtrą arba į naują veiklą, taip suteikiant jiems konkurencinį pranašumą, palyginti su įmonėmis, kurių verslo modelis lemia tai, kad jos to pranašumo negauna arba jį gauna mažesnės apimties. Tokia prielaida neturi faktinio pagrindo, nes pagal minėtą schemą savo išlikimą leidžiama užtikrinti tik toms įmonėms, kurias COVID-19 pandemija labai susilpnino, skirtingai nuo įmonių, kurių didelės veiklos dalies COVID-19 pandemija nepaveikė. Taigi negalima pagrįstai teigti, kad ši schema leis joms plėtoti savo veiklą konkurentų nenaudai.

75      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti šį priekaištą, taigi, ir pirmojo pagrindo pirmą dalį.

 Dėl antros dalies, grindžiamos individualaus ginčijamos pagalbos schemos tyrimo trūkumu ir motyvavimo stoka

76      Ieškovė, pirma, primena, jog tai, kad Komisija priėmė laikinąją sistemą, neatleidžia jos nuo pareigos individualiai išnagrinėti ginčijamą pagalbos schemą, ir, antra, priekaištauja šiai institucijai šiuo atveju neatlikus tokio tyrimo. Šiuo klausimu ji remiasi aplinkybe, kad ginčijamas sprendimas motyvuojamas išimtinai minėta laikinąja sistema ir kad jis buvo priimtas praėjus vos trims dienoms nuo pranešimo apie šią pagalbos schemą. Ji priduria, kad minėtas sprendimas yra nemotyvuotas, nes jame Komisija tik nurodė laikinąją sistemą.

77      Komisija, palaikoma Vokietijos Federacinės Respublikos, tvirtina, kad ji išnagrinėjo ginčijamą pagalbos schemą ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo nukrypti nuo laikinosios sistemos. Be to, ji neigia bet kokį ginčijamo sprendimo motyvavimo trūkumą.

78      Dėl šio sprendimo 36 ir 37 punktuose jau išdėstytų priežasčių reikia pažymėti, kad ieškovė, žinoma, yra teisi, teigdama, kad tai, jog Komisija priėmė laikinąją sistemą, neatleidžia jos nuo pareigos individualiai išnagrinėti nagrinėjamą pagalbos schemą.

79      Vis dėlto šiuo atveju negalima teigti, kad Komisija neįvykdė pareigos individualiai išnagrinėti ginčijamą pagalbos schemą.

80      Pirma, iš šio sprendimo 9 ir 14 punktų matyti, kad tiek Sprendime C(2020) 8318 final, tiek Sprendime C(2021) 1066 final Komisija paaiškino ginčijamos pagalbos schemos požymius.

81      Antra, savo rašytiniuose dokumentuose ieškovė neįrodo, kad egzistuoja ginčijamos pagalbos schemai būdingos ypatingos aplinkybės, kurios pateisintų tai, kad Komisija netaikytų laikinosios sistemos 87 punkto. Išnagrinėjus šio pagrindo pirmą dalį matyti, kad įvairūs pateikti kritiški argumentai yra susiję su minėtoje dalyje nurodyto nagrinėjamo tinkamumo kriterijaus pagrįstumu ir kad tas kriterijus buvo taikomas ginčijamame sprendime, tačiau jie nėra būdingi šiai pagalbos schemai.

82      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tai, jog egzistuoja įmonės, pagal kurių verslo modelį jos tuo pat metu vykdo ir veiklą, kuri buvo paveikta COVID-19 pandemijos, ir kitą veiklą, kuriai pandemija neturėjo poveikio, nėra ginčijamai pagalbos schemai būdinga aplinkybė, į kurią Komisija turėjo atsižvelgti ginčijamame sprendime. Tas pats pasakytina apie aplinkybę, kad komunikate, kuriuo buvo penktą kartą pakeista laikinoji sistema, viršutinė pagalbos riba buvo padidinta iki 10 mln. EUR vienai įmonei.

83      Trečia, kadangi ieškovė neįrodė jokios išimtinės aplinkybės, dėl kurios būtų galima teigti, kad Komisija nukrypo nuo taisyklių, kurias ji nusistatė laikinojoje sistemoje, tai, kad ji galėjo priimti sprendimą per tris dienas nuo pranešimo apie pagalbos schemą, negali būti laikoma įrodymu, kad nebuvo atlikta individualaus ginčijamos pagalbos schemos tyrimo.

84      Ketvirta, nesant ginčijamai pagalbos schemai būdingų aplinkybių, Komisija nepažeidė pareigos motyvuoti, kai ginčijamame sprendime nurodė laikinojoje sistemoje pateiktus motyvus, siekdama paaiškinti priežastis, dėl kurių nusprendė ginčijamą pagalbos schemą pripažinti suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą.

85      Be to, iš pirma pateiktų vertinimų matyti, kad, viena vertus, ieškovė galėjo suprasti ginčijamo sprendimo motyvus, ir, kita vertus, Bendrasis Teismas galėjo patikrinti jo pagrįstumą, todėl reikia konstatuoti, kad tas sprendimas buvo pakankamai teisiškai motyvuotas.

86      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti šią ieškinio pagrindo dalį, taigi, ir visą pirmąjį pagrindą.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo SESV 108 straipsnio 2 dalies pažeidimu

87      Ieškovė tvirtina: kadangi ginčijamos pagalbos schemos suderinamumo su vidaus rinka klausimas kėlė didelių sunkumų, Komisija privalėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, vadinasi, ginčijamu sprendimu buvo pažeistos jos procesinės teisės, kurias ji turi pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį. Ji iš esmės mano, kad iš ieškinio pirmojo pagrindo matyti, jog Komisija neatsižvelgė į požiūrio, pagrįsto COVID-19 pandemijos poveikio vertinimu įmonių, veikiančių keliose veiklos srityse, lygmeniu, pasekmes. Priėmusi penktąjį laikinosios sistemos pakeitimą Komisija atkreipė dėmesį į pagalbos svarbą didelėms įmonėms, tačiau nagrinėdama pradinės pagalbos schemos pakeitimą nepadarė jokių išvadų. Tai rodo, kad tyrimas buvo nepakankamas ir neišsamus, taigi, ir tai, kad egzistavo didelių sunkumų, galinčių sukelti abejonių dėl ginčijamos schemos suderinamumo su vidaus rinka. Galiausiai ieškovė mano, kad šio ieškinio pagrindo turinys yra savarankiškas, palyginti su pirmuoju pagrindu.

88      Komisija teigia, kad šio ieškinio pagrindo turinys, palyginti su pirmuoju pagrindu, nėra savarankiškas, todėl atmetus pirmąjį pagrindą automatiškai reikia atmesti ir šį pagrindą.

89      Reikia konstatuoti, kad šis ieškinio pagrindas, susijęs su ieškovės procesinių teisių apsauga dėl to, kad Komisija nepradėjo oficialios tyrimo procedūros, nepaisant tariamai egzistuojančių didelių abejonių, iš tikrųjų yra papildomas, skirtas tam atvejui, jei Bendrasis Teismas neišnagrinėtų paties pagalbos vertinimo pagrįstumo. Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad tokiu pagrindu siekiama leisti suinteresuotajai šaliai pateikti ieškinį, remiantis šiuo statusu, ir jis būtų priimtinas pagal SESV 263 straipsnį, nors kitu atveju būtų atmestas (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija / Kronoply ir Kronotex, C‑83/09 P, EU:C:2011:341, 48 punktą ir 2011 m. spalio 27 d. Sprendimo Austrija / Scheucher-Fleisch ir kt., C‑47/10 P, EU:C:2011:698, 44 punktą). Kadangi šis pagrindas, susijęs su paties pagalbos vertinimo pagrįstumu, buvo išnagrinėtas, jis neteko jam keliamo tikslo.

90      Be to, reikia konstatuoti, kad šio pagrindo turinys nėra savarankiškas. Siekdama apsaugoti savo procesines teises, kuriomis naudojasi per oficialią tyrimo procedūrą, ieškovė gali remtis tik tais pagrindais, kurie gali įrodyti, kad informacijos ir įrodymų, kuriuos Komisija turėjo ar galėjo turėti per preliminarų priemonės, apie kurią pranešta, tyrimo etapą, vertinimas turėjo kelti abejonių dėl šios priemonės suderinamumo su vidaus rinka (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Régie Networks, C‑333/07, EU:C:2008:764, 81 punktą; 2009 m. liepos 9 d. Sprendimo 3F / Komisija, C‑319/07 P, EU:C:2009:435, 35 punktą ir 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija / Kronoply ir Kronotex, C‑83/09 P, EU:C:2011:341, 59 punktą), pavyzdžiui, dėl Komisijos per preliminaraus tyrimo procedūrą atlikto tyrimo nepakankamumo ar neišsamumo arba trečiųjų šalių skundų Reikia pažymėti, kad šiame ieškinio pagrinde glaustai pakartojami pirmajame pagrinde pateikti argumentai, nenurodant konkrečių įrodymų, susijusių su galimais dideliais sunkumais.

91      Vadinasi, kadangi pirmasis pagrindas buvo išnagrinėtas iš esmės, šio ieškinio pagrindo nagrinėti nereikia.

92      Remiantis tuo, kas išdėstyta, ieškinys turi būti atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

93      Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

94      Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, o Komisija prašė iš jos priteisti bylinėjimosi išlaidas, ieškovė turi jas padengti.

95      Remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Taigi Vokietijos Federacinė Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Falke KGaA padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.      Vokietijos Federacinė Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Tomljenović

Schalin

Škvařilová-Pelzl

Nõmm

 

      Kukovec

Paskelbta 2022 m. gruodžio 21 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: vokiečių.