Laikina versija

GENERALINĖS ADVOKATĖS

TAMARA ĆAPETA IŠVADA,

pateikta 2023 m. rugsėjo 14 d.(1)

Byla C-115/22

SO,

dalyvaujant:

Nationale Anti-Doping Agentur Austria GmbH (NADA),

Österreichischer Leichtathletikverband (ÖLV),

Pasaulinei antidopingo agentūrai (WADA)

(Unabhängige Schiedskommission (Nepriklausoma arbitražo komisija, Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 267 straipsnis – Sąvoka „teismas“ – Nacionalinio antidopingo teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Asmens duomenų apsauga – Reglamentas (ES) 2016/679 – 5 straipsnis – 6 straipsnis – Antidopingo taisyklių pažeidėjo asmens duomenų skelbimo internete teisėtumas ir būtinybė – 9 straipsnis – Antidopingo taisyklių pažeidimai kaip „sveikatos duomenys“ – 10 straipsnis – Antidopingo taisyklių pažeidimai kaip „asmens duomenys apie apkaltinamuosius nuosprendžius“ – Nacionalinis teismas kaip „oficiali institucija“

I.      Įvadas

1.        Citius, altius, fortius – greičiau, aukščiau, tvirčiau. Šis olimpinis šūkis, kaip nedaugelis kitų, atspindi žmogaus troškimą siekti naujų aukštumų. Vis dėlto spaudimas laimėti gali sukelti pagundą pagerinti rezultatus vartojant tam tikras draudžiamas medžiagas.

2.        Ši byla nagrinėjama tokiomis aplinkybėmis. Pareiškėja yra Austrijos profesionali sportininkė. Ji buvo pripažinta kalta dėl antidopingo taisyklių pažeidimo. Reaguodama į tai, Austrijos nacionalinė antidopingo institucija savo viešai prieinamoje interneto svetainėje paskelbė jos vardą, pavardę, padarytą taisyklių pažeidimą ir nušalinimo laikotarpį.

3.        Ar tokia praktika suderinama su Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu (toliau – BDAR)?(2) Tai, trumpai tariant, iš esmės yra pagrindinis klausimas, kurį turi išnagrinėti Teisingumo Teismas. Vis dėlto, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė institucija, kuri nėra „klasikinis“ teismas Austrijos teismų struktūroje, šioje byloje taip pat kyla bylos priimtinumo klausimas.

II.    Bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

4.        Nors siekiant pagerinti fizinį pajėgumą varžybose stimuliuojančiosios medžiagos buvo vartojamos nuo pat rašytinės žmonijos istorijos pradžios(3), tokia antidopingo kontrolės sistema, kokią mes ją žinome, atsirado tik 1999 m., kai buvo įsteigta Pasaulinė antidopingo agentūra (toliau – WADA) ir 2004 m. įsigaliojo Pasaulinis antidopingo kodeksas (toliau – WADC)(4). Naujausia jo versija išleista 2021 m.

5.        WADC yra privati teisinė priemonė, bet jos veiksmingumą užtikrina 2005 m. JT tarptautinė konvencija prieš dopingo vartojimą sporte(5). Šią konvenciją yra pasirašiusios visos valstybės narės. Jos 4 straipsnyje nustatyta, kad WADC nuostatos nėra neatskiriama Konvencijos dalis ir neturi tiesioginio poveikio nacionalinei teisei. Vis dėlto pagal tą pačią nuostatą Konvencijos šalys įsipareigojo laikytis WADC principų. Šis įsipareigojimas, įskaitant WADC reikalavimą internete skelbti informaciją apie antidopingo taisyklių pažeidimus, valstybių narių teisės sistemose įgyvendinamas įvairiais būdais(6).

6.        Ši byla iškelta Austrijoje; joje antidopingo kontrolė reglamentuojama 2021 m. Anti-Doping-Bundesgesetz (2021 m. Austrijos federalinis antidopingo įstatymas) (toliau – ADBG).

7.        1998–2015 m. SO (toliau – pareiškėja) buvo profesionali sportininkė Austrijoje. Pareiškėja atstovavo savo šaliai tarptautinėse varžybose kaip Austrijos lengvosios atletikos federacijos komandos narė. Ji taip pat ėjo vadovaujamas ir atstovavimo pareigas įvairiuose Austrijos sporto klubuose.

8.        Remdamasi Bundeskriminalamt (Federalinė kriminalinės policijos tarnyba, Austrija) atlikto tyrimo rezultatais, 2021 m. Unabhängige Dopingkontrolleinrichtung (Nepriklausoma antidopingo agentūra, Austrija) (toliau – NADA) pateikė Österreichische Anti-Doping-Rechtskommission (Austrijos antidopingo teisinė komisija) (toliau – ÖADR) prašymą atlikti tyrimą.

9.        2021 m. gegužės 31 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) ÖADR pripažino pareiškėją kalta dėl 2015 m. Tarptautinės lengvosios atletikos federacijų asociacijos (IAAF) varžybų taisyklių 32.2 taisyklės b ir f punktų ir 2017 m. IAAF antidopingo taisyklių 2.2 ir 2.6 straipsnių pažeidimo. Pagal šias taisykles neleidžiamas „draudžiamų medžiagų ar draudžiamų priemonių vartojimas ar bandymas jas vartoti“ ir „draudžiamų medžiagų ar draudžiamų priemonių laikymas“(7). Konkrečiai ÖADR nustatė, kad nuo 2015 m. gegužės mėn. iki 2017 m. balandžio mėn. pareiškėja turėjo medžiagų eritropoetino (dar vadinamo EPO), genotropino arba omnitropo ir testosterono („Androgel“ pavidalu) ir jas bent iš dalies vartojo 2015 m. Visos šios medžiagos buvo įtrauktos į 2015–2017 m. WADA draudžiamų medžiagų sąrašus. Todėl jas uždrausta vartoti profesionaliems sportininkams, sportuojantiems pagal IAAF varžybų taisykles.

10.      Dėl šios išvados ginčijamame sprendime ÖADR pripažino negaliojančiais visus rezultatus, kuriuos pareiškėja pasiekė nuo 2015 m. gegužės 10 d. iki sprendimo įsigaliojimo dienos, ir panaikino visus startinius mokesčius ir (arba) piniginius prizus. Be to, ji uždraudė pareiškėjai ketverius metus, skaičiuojant nuo 2021 m. gegužės 31 d., dalyvauti bet kokiose sporto varžybose.

11.      Per procedūrą ÖADR pareiškėja prašė, kad ginčijamas sprendimas nebūtų atskleistas plačiajai visuomenei, paskelbiant jį atvirai internete. Ginčijamu sprendimu ÖADR šį prašymą atmetė.

12.      Pareiškėja pateikė prašymą peržiūrėti ginčijamą sprendimą Unabhängige Schiedskommission (Nepriklausoma arbitražo komisija, Austrija; toliau – USK).

13.      2021 m. gruodžio 21 d. sprendimu USK patvirtino esmines ÖADR išvadas ir pareiškėjos antidopingo taisyklių pažeidimus bei paskirtą sankciją.

14.      Be to, USK atidėjo savo sprendimą dėl pareiškėjos prašymo neskelbti ginčijamo sprendimo internete, taigi neskelbti jo viešai(8).

15.      Pareiga paskelbti informaciją grindžiama ADBG 21 straipsnio 3 dalimi ir 23 straipsnio 14 dalimi. Šiose nuostatose numatyta, kad ÖADR ir USK atitinkamai „informuoja [Austrijos federalinę sporto organizaciją], sporto organizacijas, sportininkus, kitus asmenis ir varžybų organizatorius, taip pat visuomenę apie savo sprendimus“, nurodydamos atitinkamo asmens vardą, pavardę, nušalinimo trukmę ir priežastis, nesudarydamos galimybių atsekti to asmens sveikatos duomenis.

16.      Privaloma skelbti informaciją apie profesionalius sportininkus, o kai kuriais atvejais – ir apie sportininkus mėgėjus. Kitais atvejais, kai pažeidimą padarė sportininkai mėgėjai, nepilnamečiai ar pažeidžiami asmenys, informacijos skelbti neprivaloma.

17.      Nors pareiga informuoti visuomenę tenka sprendimus priimančioms institucijoms, t. y. ÖADR ir USK, ADBG numatyta, kad NADA šią užduotį atlieka ÖADR ir USK vardu(9). Vykdydama šią pareigą NADA savo interneto svetainėje skelbia plačiajai visuomenei prieinamą lentelę(10). Atitinkamą tos lentelės įrašą sudaro atitinkamo asmens vardas ir pavardė, sporto šaka, kuria jis užsiima, taisyklių pažeidimo rūšis, jam paskirto nušalinimo rūšis, nušalinimo pradžios ir pabaigos datos.

18.      Suprantu, kad ši informacija NADA interneto svetainėje lieka prieinama tik atitinkamo sportininko nušalinimo laikotarpiu.

19.      USK abejoja, ar praktika, pagal kurią pareiškėjos asmens duomenys buvo atskleisti plačiajai visuomenei, juos viešai skelbiant NADA interneto svetainėje, yra suderinama su BDAR. Todėl, kad galėtų priimti sprendimą dėl pareiškėjos prašymo neskelbti jos asmens duomenų laisvai prieinamoje interneto svetainėje, ji nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar informacija, kad tam tikras asmuo padarė tam tikrą antidopingo taisyklių pažeidimą ir dėl šio pažeidimo yra nušalintas nuo dalyvavimo (nacionalinėse ir tarptautinėse) varžybose, yra „sveikatos duomenys“, kaip jie suprantami pagal [BDAR] 9 straipsnį?

2.      Ar pagal [BDAR] – visų pirma atsižvelgiant į jo 6 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą – draudžiama nacionalinės teisės norma, kurioje numatyta, kad paskelbiamos [USK] sprendime nurodytų asmenų pavardės bei nušalinimo trukmė ir priežastys, nesudarant galimybių atsekti minėtų asmenų sveikatos duomenis? Ar turi reikšmės tai, kad pagal nacionalinės teisės normą ši informacija visuomenei gali būti neskelbiama tik tuomet, jeigu asmuo, kuriam skirtas sprendimas, yra sportininkas mėgėjas, nepilnametis arba asmuo, kuris svariai, atskleisdamas informaciją arba pateikdamas kitus duomenis, prisidėjo prie potencialių antidopingo taisyklių pažeidimų atskleidimo?

3.      Ar pagal [BDAR] – visų pirma atsižvelgiant į jo 5 straipsnio 1 dalies a ir c punktuose įtvirtintus principus – reikalaujama prieš paskelbiant informaciją bet kuriuo atveju palyginti sprendime nurodyto asmens asmeninius interesus, kuriuos paveiks informacijos paskelbimas, ir visuomenės interesus žinoti apie sportininko padarytą antidopingo taisyklių pažeidimą?

4.      Ar informacijos, kad tam tikras asmuo padarė tam tikrą antidopingo taisyklių pažeidimą ir dėl šio pažeidimo yra nušalintas nuo dalyvavimo (nacionalinėse ir tarptautinėse) varžybose, atskleidimas yra asmens duomenų apie apkaltinamuosius nuosprendžius ir nusikalstamas veikas tvarkymas, kaip jis suprantamas pagal [BDAR] 10 straipsnį?

5.      Jeigu į 4 klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar remiantis 2021 m. ADBG 8 straipsniu įsteigta [USK] yra valdžios institucija, kaip ji suprantama pagal [BDAR] 10 straipsnį?“

20.      Rašytines pastabas pateikė pareiškėja, NADA, WADA, Belgijos, Latvijos, Lenkijos, Liuksemburgo ir Prancūzijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Išskyrus Belgijos, Lenkijos, Liuksemburgo ir Prancūzijos vyriausybes, šios šalys taip pat pateikė žodinius argumentus 2023 m. gegužės 2 d. vykusiame posėdyje.

III. Priimtinumas

21.      Pagrindinė prejudicinio sprendimo procedūros funkcija – užtikrinti, kad Sąjungos teisė visose valstybėse narėse būtų taikoma vienodai. Vis dėlto, net jei įvairios nacionalinės institucijos (administracinės, reguliavimo ar kitokio pobūdžio įstaigos) turi taikyti Sąjungos teisę ir gali abejoti dėl jos prasmės, pagal SESV 267 straipsnį leidžiama tik „teismams“ kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo. Iš esmės, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikia nacionalinis teismas, kuris atitinkamoje valstybėje narėje yra laikomas teismų sistemos dalimi, Teisingumo Teismas jį laiko priimtinu. Vis dėlto, kai tokį prašymą pateikia institucija, kuri nepriskiriama teisminėms institucijoms klasikine šio žodžio prasme pagal SESV 267 straipsnį, Teisingumo Teismas automatiškai jo neatmeta. Jis patikrina, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija vis dėlto gali būti laikoma „teismu“ pagal šią nuostatą.

22.      Nagrinėjamą bylą Teisingumo Teismui perdavė USK. Pastaroji institucija nėra institucija, kuri prima facie priklauso Austrijos teismų sistemai. Todėl savo rašytinėse pastabose Teisingumo Teismui Komisija suabejojo, ar USK atitinka reikalavimus, kad būtų laikoma „teismu“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį. Taigi pirmasis klausimas, kurį Teisingumo Teismas turi išspręsti prieš pradėdamas nagrinėti šią bylą iš esmės, yra tas, ar jis apskritai gali „bendrauti“ su USK.

23.      Manau, kad pagal SESV 267 straipsnį USK yra „teismas“. Norėdama paaiškinti savo poziciją, pirmiausia trumpai išdėstysiu USK organizaciją ir funkcijas reglamentuojančias taisykles (III.A). Atsižvelgdama į tai, parodysiu, kad ji atitinka visoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje formuojamas sąlygas, kad būtų laikoma „teismu“ (III.B).

A.      USK organizacija ir struktūra

24.      USK yra nuolatinė institucija, įsteigta pagal ADBG 8 straipsnį.

25.      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ši institucija paaiškina, kad ji veikia kaip „aukščiausias“ Austrijos sporto arbitražo teismas, nagrinėjantis antidopingo taisyklių pažeidimus. ADBG nustatytoje dviejų lygių sankcijų už antidopingo taisyklių pažeidimus sistemoje ji yra aukštesnės instancijos teismas. Pirmojoje instancijoje nustatyti taikytinų antidopingo taisyklių pažeidimą ir skirti sankciją NADA iniciatyva pavesta ÖADR(11). Dėl ÖADR sprendimo peržiūros galima kreiptis į USK. Tokiu atveju viena proceso šalis yra sportininkas (ar kitas asmuo), kuriam taikomas ÖADR sprendimas, kita – NADA(12).

26.      USK priima sprendimus pagal daugumos sistemą(13), vadovaudamasi Austrijos civilinio proceso kodeksu(14) ir savo darbo tvarkos taisyklėmis. Pastarosios yra viešai paskelbtos(15).

27.      ADBG 8 straipsnio 1 dalyje konkrečiai nustatyta, kad USK yra nepriklausoma nuo valdžios institucijų, privačių asmenų ir NADA. Be to, joje nustatyta, kad USK nariams neleidžiama dalyvauti NADA atliekamuose tyrimuose dėl galimų taikomų antidopingo taisyklių pažeidimų, priimant galutinį NADA sprendimą, sprendžiant, ar pateikti prašymą dėl išnagrinėjimo ÖADR, ar net pačiame nagrinėjimo procese. USK savo užduotis turi vykdyti savarankiškai ir nepriklausomai(16).

28.      Pagal ADBG 8 straipsnio 2 dalį USK sudaro vienas pirmininkas ir septyni nariai. Pirmininkas ir jo pavaduotojas turi būti išlaikę teisėjo arba advokato egzaminą. Du komisijos nariai turi turėti teisinį išsilavinimą ir patirties atliekant oficialias tyrimo procedūras. Kiti du nariai turi būti analitinės chemijos arba toksikologijos ekspertai. Galiausiai du nariai turi būti sporto medicinos ekspertai.

29.      Toje pačioje dalyje taip pat paaiškinama, kad kiekvienai bylai USK sudaroma iš naujo: pirmininkas arba jo pavaduotojas iš USK narių turi paskirti bent vieną narį, turintį teisinį išsilavinimą ir oficialių tyrimo procedūrų patirties, bent vieną analitinės chemijos arba toksikologijos ekspertą ir bent vieną narį, kuris yra sporto medicinos ekspertas(17).

30.      Pagal ADBG 8 straipsnio 3 dalį ir kaip paaiškinta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, USK pirmininką ir nuolatinius narius ketveriems metams skiria federalinis meno, kultūros, valstybės tarnybos ir sporto ministras (toliau – sporto ministras); jie gali būti skiriami pakartotinai(18). Sporto ministras gali pašalinti USK narį nepasibaigus jo įgaliojimų laikui tik „dėl svarių priežasčių“(19).

31.      Ginčai, susiję su Austrijos sporto renginiais arba Austrijos sportininkais, turi būti nagrinėjami USK(20). Kitaip tariant, tokiais atvejais skundas dėl ÖADR sprendimo gali būti pateikiamas tik USK(21).

32.      ADBG 23 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad USK, peržiūrėdama ÖADR sprendimo teisėtumą, taikytų galiojančias kompetentingos tarptautinės sporto asociacijos antidopingo taisykles. Nustačiusi, kad sprendimas yra neteisėtas, ji gali jį panaikinti, pakeisti arba pakeisti savo sprendimu(22).

33.      Kaip buvo paaiškinta per posėdį, USK sprendimus galima apskųsti kompetentingiems Austrijos civilinių bylų teismams, kai jie susiję su civilinės teisės klausimais. Tokiais atvejais USK nėra kompetentingame civiliniame teisme vykstančio proceso šalis. Šalys ir toliau yra NADA ir sportininkas (arba kitas asmuo).

34.      Vis dėlto, kaip taip pat buvo paaiškinta per posėdį ir ko neginčijo nė viena iš šalių, USK sprendimo, kuriame pateikiami pareiškėjos asmens duomenys, paskelbimo NADA interneto svetainėje teisėtumas, atrodo, nepriklauso Austrijos civilinių teismų kompetencijai. Kartu buvo paaiškinta, kad USK sprendimai negali būti peržiūrėti Austrijos administracinių teismų. Todėl atrodo, kad sprendžiant dėl sprendimo paskelbti sportininko asmens duomenis teisėtumo USK yra paskutinė ginčų sprendimo instancija Austrijoje.

35.      Sportininkas gali pasirinkti kitą kelią, kuris nesusijęs su USK, pateikdamas skundą Datenschutzbehörde (Austrijos duomenų apsaugos tarnyba). Ieškinius dėl pastarosios sprendimų galima pareikšti Austrijos administraciniuose teismuose.

36.      Galiausiai, nors iš Teisingumo Teismo byloje esančios informacijos nėra visiškai aišku, atrodo, kad sportininkas gali nuspręsti apskųsti USK sprendimą SAT, kai skundas susijęs su klausimais dėl tinkamo atitinkamos tarptautinės sporto asociacijos antidopingo taisyklių ir (arba) WADC taikymo(23).

37.      Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirma, dabar nagrinėsiu, ar USK yra „teismas“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį.

B.      Ar USK yra „teismas“?

38.      Jau kurį laiką nuo Sprendimo Vaassen-Göbbels Teisingumo Teismas konstatavo, kad sąvokos „teismas“ reikšmė (dabartiniame) SESV 267 straipsnyje turi būti nustatyta tik pagal Sąjungos teisę(24). Šis požiūris leidžia Teisingumo Teismui nagrinėti prašymus priimti prejudicinį sprendimą, pateiktus tokių institucijų, kurios, kaip ir USK, nėra laikomos teismais pagal „klasikinį“ konstitucinį valdžios padalijimą valstybėje narėje tarp įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismų valdžios, tačiau kurioms vis dėlto suteikta kompetencija spręsti ginčus taikant Sąjungos teisę. Suteikus galimybę tokius prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikti ne tik teismams „įprasta“ prasme, bet ir platesniam institucijų ratui, sustiprinamas pagrindinis prejudicinio sprendimo procedūros tikslas – užtikrinti vienodą Sąjungos teisės taikymą. Taigi Teisingumo Teismas taip pat leido ankstyvajame etape institucijoms, kurios įprastai nėra laikomos „klasikiniais teismais“, pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą. Vis dėlto šiuo mechanizmu gali pasinaudoti ne visos institucijos, kurios turi taikyti Sąjungos teisę, o tik tos, kurios gali būti laikomos „teismais“.

39.      Teisingumo Teismas niekada nepateikė SESV 267 straipsnyje vartojamos sąvokos „teismas“ apibrėžties(25). Vis dėlto laikui bėgant jis parengė keletą kriterijų, į kuriuos atsižvelgia spręsdamas, ar gali priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Be kita ko, taikomi šie kriterijai: ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra įsteigta pagal įstatymus, ar ji nuolatinė, ar jos jurisdikcija privaloma, ar procesas joje yra grindžiamas rungimosi principu, ar ji taiko teisės aktus ir ar ji yra nepriklausoma (viduje ir išoriškai)(26). Nors šie kriterijai daugelį metų buvo taikomi nevienodai griežtai, pastaruoju metu, galbūt dėl sprendimų dėl teisinės valstybės principo įtakos(27), nepriklausomumo reikalavimas buvo sugriežtintas. Pavyzdžiui, sprendime byloje Banco de Santander(28) Teisingumo Teismas nusprendė pakeisti savo poziciją dėl Ispanijos Tribunal Económico-Administrativo Central (Centrinis mokesčių teismas, Ispanija; toliau –TEAC) pateiktų prašymų priimti prejudicinius sprendimus priimtinumo, kitaip nei prieš kelerius metus(29), priėjęs prie išvados, kad ši institucija neatitinka nepriklausomumo reikalavimo.

40.      Iš tiesų USK atveju yra ginčytinas būtent nepriklausomumo reikalavimas. Prieš paaiškindama, kodėl manau, kad šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija atitinka šį kriterijų, pirmiausia parodysiu, kad ji atitinka kitus kriterijus, kuriuos Teisingumo Teismas taiko savo jurisprudencijoje, susijusioje su SESV 267 straipsnyje vartojama sąvoka „teismas“.

1.      „Įsteigta pagal įstatymus“ ir „nuolatinė“

41.      Reikalavimas, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija būtų įsteigta pagal įstatymus, reiškia, kad jos teisinį pagrindą reikia nustatyti nacionalinės teisės aktuose, nesvarbu, ar jie būtų pirminio, ar antrinio lygmens(30). Pagal nuolatinumo kriterijų reikalaujama, kad institucija būtų nuolatinė, neatsižvelgiant į tai, kad kiekvienai procedūrai ji gali būti sudaroma iš naujo arba jos sudėtis gali keistis(31).

42.      Nagrinėjamu atveju šie kriterijai akivaizdžiai tenkinami: kaip jau paaiškinau, USK įsteigta pagal ADBG, Austrijos federalinės teisės aktą. Jos nuolatiniai nariai skiriami ketverių metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas, ir, net jei sprendžiančiosios kolegijos sudėtis keičiasi, ji sudaroma pagal įstatyme numatytas taisykles ir iš USK nuolatinių narių sąrašo (žr. šios išvados 28 ir 29 punktus).

2.      Privaloma jurisdikcija

43.      Reikalavimas, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija turėtų privalomą jurisdikciją, jurisprudencijoje buvo taikomas dvejopai. Teisingumo Teismas pareikalavo, kad nagrinėjamos bylos šalys negalėtų pasirinkti, ar bylą turi nagrinėti ši institucija(32), arba Teisingumo Teismas reikalavo, kad atitinkamos institucijos sprendimai būtų privalomi šalims(33). Privalomos jurisdikcijos kriterijus vis dar buvo laikomas įvykdytu, kai nacionalinė teisė suteikia šalims galimybę pasirinkti, ar kreiptis į susijusią instituciją, ar į tos jurisdikcijos „bendrosios kompetencijos“ teismus(34). Svarbu tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos jurisdikcija nepriklauso nuo abiejų šalių susitarimo, o nustatoma automatiškai, kai viena iš šalių pareiškia ieškinį.

44.      USK atitinka privalomos jurisdikcijos kriterijų abiem atvejais. Tikslinga paaiškinti, kad, nepaisant pavadinimo, ši institucija nėra „arbitražo teismas“, kurio jurisdikcija kyla iš šalių susitarimo. Priešingai, kaip paaiškinau šios išvados 24 ir 31 punktuose ir kaip paaiškinta tiek nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tiek šalių paaiškinimuose, Austrijoje USK, remdamasi federaliniu įstatymu, veikia kaip privaloma instancija, kuriai teikiami prašymai peržiūrėti ÖADR sprendimus.

45.      USK sprendimai ginčo šalims yra privalomi. Tikriausiai būtent dėl šios priežasties Austrijos teisės aktuose numatyta galimybė jos sprendimus civilinės teisės klausimais apskųsti Austrijos civiliniams teismams, o tarptautinių antidopingo taisyklių klausimais – Austrijos civiliniams teismams arba SAT. Vis dėlto atrodo, kad pagal Austrijos teisę neegzistuoja antrosios instancijos teismas, kuriam būtų galima apskųsti USK sprendimą dėl sprendimo paskelbti sportininko asmens duomenis atitikties BDAR. Todėl atrodo tikslinga šią instituciją laikyti „teismu“, kuris pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį turi pareigą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, jeigu mano, kad BDAR taikymas yra neaiškus, kai jis taikomas nagrinėjamo ginčo aplinkybėms.

3.      Rungimosi principu grindžiamas procesas

46.      Rungimosi principu grindžiamo proceso reikalavimas nėra absoliutus kriterijus(35). Vis dėlto turi būti galimybė šalims būti išklausytoms(36), nereikalaujant, kad byla būtų nagrinėjama remiantis rungimosi principu(37).

47.      Nagrinėjant šią bylą šis kriterijus taip pat tenkinamas: iš teismo bylos medžiagos matyti, kad USK organizavo platų šalių pasikeitimą rašytiniais pareiškimais ir surengė du posėdžius ÖADR 2021 m. kovo ir gegužės mėn.

4.      Teisės normomis pagrįsti sprendimai

48.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusią instituciją galima apibūdinti kaip „teismą“, jeigu ji turi priimti sprendimą taikydama teisės normas. Šis reikalavimas susijęs ne tik su materialinės teisės normomis(38), bet ir su procesinės teisės normomis, reglamentuojančiomis atitinkamos institucijos veiklą(39).

49.      Šioje byloje USK sprendimų priėmimo procedūrai taikomos iš anksto nustatytos materialinės ir procesinės teisės normos. Peržiūrėdama ÖADR sprendimus USK turi taikyti atitinkamas ADBG antidopingo taisykles, taip pat kompetentingos tarptautinės sporto asociacijos (šiuo atveju – IAAF ir WADC) antidopingo taisykles(40). USK, kaip valstybės narės institucija, taip pat privalo taikyti atitinkamas Sąjungos teisės normas. Būtent dėl šios pareigos USK nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti BDAR.

50.      Kalbant apie taikytinas procesinės teisės normas, kaip aprašyta šios išvados 26 punkte, USK procedūrai taikomos Austrijos civilinio proceso taisyklės, taip pat jos pačios darbo tvarkos taisyklės. Ji privalo paisyti šalių teisės į gynybą(41). Galiausiai jos sprendimas turi būti priimtas per iš anksto nustatytą terminą(42). Todėl USK įgaliojimus reglamentuoja iš anksto nustatytos procesinės ir materialinės teisės normos, kurių ji privalo laikytis.

5.      Nepriklausomumas

51.      Sprendžiant, ar Teisingumo Teismas turėtų priimti šį USK prašymą priimti prejudicinį sprendimą, vienintelis kriterijus, kuris gali būti netenkinamas, yra nepriklausomumo reikalavimas.

52.      Nors sąvoka „nepriklausomumas“ yra neatsiejamas teisminės funkcijos elementas(43), tik 1987 m. Sprendime X (taip pat žinomas kaip Sprendimas Pretore di Salò)(44) Teisingumo Teismas nusprendė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija, norėdama pasinaudoti galimybe pradėti dialogą su Teisingumo Teismu prejudicinio sprendimo procedūroje, veiktų nepriklausomai.

53.      Nors nepriklausomumas yra būtinas požymis, kad institucija būtų laikoma „teismu“ pagal SESV 267 straipsnį, kai prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikdavo teismai, priklausantys valstybių narių teismų sistemai, Teisingumo Teismas nekvestionuodavo jų nepriklausomumo. Nepriklausomumas buvo numanomas. Taigi, „nepriklausomumo“ klausimas buvo vertinamas tik tada, kai prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikdavo valstybės narės teismų sistemai nepriklausančios institucijos. Tokiomis aplinkybėmis nebuvo reikalo išsamiau aiškinti tikslaus nepriklausomumo reikalavimo, kaip nustatyta Sąjungos teisėje, turinio(45).

54.      Taip buvo bent jau iki pastarojo laiko, kai dėl mėginamų priimti ar įgyvendintų teisės aktų pakeitimų kai kuriose valstybėse narėse kilo abejonių dėl teismų nepriklausomumo. Dėl „atsitraukimo taikant teisinės valstybės principą“(46), kaip jis dažnai vadinamas, Teisingumo Teismas privalėjo daug išsamiau paaiškinti, kaip suprantamas teismų „nepriklausomumo“ reikalavimas. Atitinkamuose sprendimuose, priimtuose nagrinėjant pažeidimo bylas arba prašymus priimti prejudicinį sprendimą(47), buvo klausiama, ar valstybių narių teisės aktuose, kurie buvo išdėstyti raštu ir praktiškai įgyvendinami, buvo pakankamai užtikrinta, kad teisėjai priimtų sprendimus savarankiškai ir nepriklausomai. Spręsdamas šiuos klausimus Teisingumo Teismas turėjo išsamiau aptarti sąvoką „nepriklausomumas“.

55.      Ši jurisprudencijos kryptis paskatino diskusiją(48) dėl klausimo, ar nepriklausomumo kriterijai yra (ir turėtų būti) vienodi, i) kai Teisingumo Teismas sprendžia, ar institucija yra „teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, arba ii) kai Teisingumo Teismas sprendžia dėl nepriklausomumo įvairiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, dėl tariamų ESS 19 straipsnio pažeidimų, kuriuos padarė valstybė narė, arba pagal nepriklausomumo reikalavimą, nustatytą konkrečiuose Sąjungos teisės aktuose(49). Sprendime Associação Sindical dos Juízes Portugueses(50) Teisingumo Teismas aiškiai susiejo ESS 19 straipsnyje, Chartijos 47 straipsnyje ir SESV 267 straipsnyje įtvirtintą „nepriklausomumo“ kriterijų. Sprendimą Banco de Santander galima aiškinti kaip tokį, kuriuo ESS 19 straipsnyje nustatyti kriterijai taikomi nustatant sąvoką „nepriklausomumas“ pagal SESV 267 straipsnį(51).

56.      Kai kurie autoriai išreiškė susirūpinimą, kad, susiejus su ESS 19 straipsniu susijusią jurisprudenciją ir su SESV 267 straipsnyje vartojama sąvoka „teismas“ susijusią jurisprudenciją, gali būti baigtas teismų dialogas, kai prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikia teismai iš valstybių narių, kuriose nustatyta sisteminių teismų nepriklausomumo garantijų trūkumų(52). Be to, kai kurie generaliniai advokatai pažymėjo, kad vertinant nepriklausomumą svarbu atsižvelgti į aplinkybes(53).

57.      Neabejotina, kad kontekstas arba, kitaip tariant, priežastis, dėl kurios Teisingumo Teismas vertina institucijai taikomas taisykles, yra svarbi. Vis dėlto neįžvelgiu, kaip, esant skirtingiems minėtiems scenarijams, dėl to turėtų skirtis esminis nepriklausomumo standartas. Jei nepriklausomumo sąvokos supratimas Sąjungos teisėje keitėsi, tai nebūtinai nereiškia, kad egzistuoja skirtingos nepriklausomumo sampratos. Mano nuomone, nepriklausomumo reikalavimas yra vienodas visoms institucijoms, kurios siekia būti priskirtos „teismo“ kategorijai, nesvarbu, ar jos atitinka ESS 19 straipsnio, ar SESV 267 straipsnio reikalavimus.

58.      Tų pačių reikalavimų, kurie buvo suformuluoti bylose, susijusiose su ESS 19 straipsniu, taikymas vertinant, ar institucija yra „teismas“ pagal SESV 267 straipsnį, mano nuomone, nekeltų pavojaus teismų dialogui pagal SESV 267 straipsnį. Priešingai, kaip paaiškinsiu šios bylos aplinkybėmis, toks požiūris būtinas siekiant užtikrinti, kad valstybės narės, sukurdamos specializuotas institucijas, kurioms pavesta spręsti tam tikrų ribotų kategorijų ginčus, nepažeistų svarbaus nepriklausomumo reikalavimo, kuris Sąjungos teisinėje tvarkoje nustatytas nacionaliniams teismams. Nepriklausomumas užtikrina vienodas sąlygas ginčo šalims tiek vidiniu, tiek išoriniu aspektais(54). Todėl tai yra būtinas veiksmingos teisminės gynybos, suprantamos kaip pagrindinė teisė, priklausanti kiekvienam subjektui visuose galimuose ginčuose, kurie turi būti sprendžiami teisminėmis priemonėmis, požymis. Tai nereiškia, kad prejudicinių faktų priimtinumo nagrinėjimo Teisingumo Teisme būdas turėtų pasikeisti. Kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikia „klasikinė“ teisminė institucija, vis dar daroma prielaida, kad ta institucija yra teismas, ir jokios papildomos analizės nereikia. Tik tuo atveju, jei bylos dalyvis išreiškia abejonių dėl šios institucijos narių nepriklausomumo arba Teisingumo Teismas apie tai sužino kitu būdu, reikėtų patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos nepriklausomumą. O kitų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių institucijų nepriklausomumą prieš priimant prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia įrodyti.

59.      Pagal dabar galiojančią jurisprudenciją nepriklausomumas turi ir „išorinį“, ir „vidinį“ aspektus(55). Pirmuoju atveju reikalaujama, kad teisėjas galėtų priimti sprendimą savarankiškai(56), nesivadovaudamas jokiais išoriniais nurodymais. Tam, kad tai būtų įmanoma, Sąjungos teisėje nustatyti tam tikri standartai, susiję su „teismo“ narių skyrimu ir atleidimu. Net jei sprendimus priimančius narius gali paskirti išorės asmuo ar institucija, įskaitant ministrą, po paskyrimo šis asmuo ar institucija turi nedaryti jiems įtakos. Svarbu tai, kad šiuo aspektu Teisingumo Teismas reikalauja, kad pašalinimo iš pareigų taisyklės būtų įtvirtintos teisinėmis garantijomis, neapsiribojančiomis vien administraciniais ar darbo įstatymais(57). Kitaip tariant, tam tikro „teismo“ narį skiriančiajam asmeniui ar institucijoms turi būti užkirstas kelias pakeisti tokį narį vien todėl, kad jie nesutinka su jo požiūriu.

60.      Tai nereiškia, kad narių pašalinimas turi būti visiškai neįmanomas arba kad tokius narius skiriantys asmenys ar negalėtų turėti ir kompetencijos juos pašalinti. Atvirkščiai, pašalinimo iki nario įgaliojimų pabaigos priežastys turi būti grindžiamos „teisėtais ir privalomaisiais pagrindais, laikantis proporcingumo principo“(58). Be to, turi būti aiškiai numatytos tokio pašalinimo priežastys ir atitinkamos procedūros.

61.      USK narius ketverių metų kadencijai, kuri gali būti pratęsta, skiria sporto ministras(59). Tai, kad narius skiria ministras, savaime neturėtų kelti problemų, jeigu po paskyrimo nariai nėra lojalūs šiam ministrui. Panašu, kad šiuo atveju taip nėra. Pagal ADBG USK nariai negali priimti nurodymų nei iš vyriausybės, nei iš administracinių antidopingo institucijų, pavyzdžiui, NADA, nei iš sporto veikloje dalyvaujančių asmenų. Be to, Teisingumo Teismas iki šiol nemanė, jog vien tai, kad įgaliojimai gali būti pratęsiami, yra nesuderinama su teismo nepriklausomumu.

62.      Nagrinėjamu atveju sporto ministras galėtų daryti netiesioginę įtaką USK sprendimų priėmimo procedūroms, jei turėtų galimybę anksčiau laiko atšaukti atitinkamus narius. Vis dėlto, kaip jau paaiškinau, USK nariai negali būti atleisti iš pareigų nepasibaigus jų įgaliojimų laikui vien dėl to, kad sporto ministrui jie nepatinka arba jis nesutinka su jų nuomone. Pagal ADBG 8 straipsnio 3 dalį toks pašalinimas galimas tik dėl „svarių priežasčių“. Bylos medžiagoje nėra jokios informacijos apie tai, kokios priežastys gali būti įvardijamos kaip „svarios“. Vis dėlto svarstydama sporto ministro įgaliojimų pagal ADBG pašalinti narius iš pareigų apimtį NADA paaiškino, kad pagal Austrijos teisę tik nedaugelį priežasčių galima įvardyti tokiomis. Pareiškėja taip pat pasiūlė, kad „svariomis“ priežastimis galėtų būti tik tyčiniai nusikaltimai arba nusikaltimai, už kuriuos baudžiama bent vienų metų laisvės atėmimo bausme. Todėl šalys, atrodo, sutinka, kad USK nariai negali būti pašalinti sporto ministro ar bet kurios kitos institucijos pageidavimu ar savavališkai savo nuožiūra.

63.      Tokią USK narių apsaugą nuo savavališko atleidimo iš pareigų reikia skirti nuo TEAC narių padėties, nagrinėtos Sprendime Banco de Santander. Juos buvo įmanoma pašalinti iš pareigų be tam tikslui nustatytų konkrečių taisyklių(60). Tokių taisyklių nebuvimas pasireiškė tuo, kad, kaip minėtoje byloje pažymėjo generalinis advokatas G. Hogan, TEAC nariai buvo pašalinami „dėl priežasčių, kurios tą dieną vyriausybei atrodė tinkamos“(61).

64.      Galiausiai taip pat būtina išnagrinėti klausimą, kokia informacija turėtų remtis Teisingumo Teismas, vertindamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos nepriklausomumą. Teisingumo Teismas gali remtis tik galiojančiais teisės aktais. Vis dėlto, jei nagrinėjamoje byloje kils abejonių dėl tokių teisės aktų taikymo praktikos, Teisingumo Teismas turės atidžiau įvertinti atitinkamas aplinkybes. Bet nagrinėjamoje byloje tokių abejonių nebuvo iškelta. Priešingai, buvo patvirtinta, kad iki šiol nebuvo pasinaudota ADBG 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytais teoriniais įgaliojimais atleisti iš pareigų(62).

65.      Taigi manau, kad šiuo atveju „išorinio“ nepriklausomumo kriterijus yra įvykdytas.

66.      Taip pereiname prie antrojo – „vidinio“ – nepriklausomumo kriterijaus aspekto. Šis reikalavimas yra susijęs su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos nešališkumu(63). Pagal jį reikalaujama, kad tokia institucija jos nagrinėjamoje byloje veiktų kaip nepriklausoma trečioji šalis(64).

67.      Trumpai tariant, sprendimą priimantys nariai turi būti nesuinteresuoti ginčo baigtimi. Tai visų pirma reiškia, kad su ginčo šalimis susiję asmenys negali būti sprendžiančiosios institucijos nariai. Norint įvertinti šį nepriklausomumo aspektą, svarbu išnagrinėti „teismo“ veiklos tvarkai taikomas taisykles ir išsiaiškinti, ar egzistuoja funkcinis ryšys tarp ginčus sprendžiančios institucijos ir administracijos, kurios sprendimus ji peržiūri(65). Kitaip tariant, Teisingumo Teismas turi įvertinti, ar nagrinėjamos institucijos ir administracijos funkcijos yra aiškiai atskirtos, ar jos nėra supainiotos. Pastaruoju atveju atitinkama institucija laikoma nepakankamai „nepriklausoma“ nuo administracijos(66).

68.      Šiuo aspektu Komisija nurodo, kad USK priklauso tai pačiai institucinei struktūrai kaip ir NADA bei ÖADR. Konkrečiai ji paaiškina, jog ADBG 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad USK „įsteigta prie“ NADA. Taigi, argumentas yra tas, kad USK dalyvauja priimant tos pačios institucijos, kuriai ji organizaciniu požiūriu priklauso, sprendimą.

69.      Atsižvelgdama į bylos medžiagą nemanau, kad šie prieštaravimai yra pagrįsti. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, nesant papildomų elementų, vien institucinių ryšių nepakanka, kad būtų paneigtas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos nepriklausomumas. Pavyzdžiui, byloje MT Højgaard ir Züblin(67) Teisingumo Teismas atmetė argumentą, kad Klagenævnet for Udbud (Danijos viešųjų pirkimų ginčų komisija) nebuvo nepriklausoma vien dėl to, kad ji turėjo bendrą sekretoriatą su Danijos verslo ir plėtros ministerija. Panašiai ir byloje Dorsch Consult, nepaisydamas Komisijos prieštaravimų, kad stebėtojų taryba buvo pripažinta „susijusia su Bundeskartellamt [(Federalinė kartelių tarnyba, Vokietija)] organizacine struktūra“(68), Teisingumo Teismas paaiškino, kad „stebėtojų taryba savo užduotį vykdo savarankiškai ir prisiimdama už tai atsakomybę“(69).

70.      Šiuo atveju nemanau, kad bylos medžiaga ar šalių pastabos atskleidžia kokių nors USK ir NADA, ÖADR, Austrijos vyriausybės ar bet kurios sporto federacijos tarpusavio ryšio požymių.

71.      Iš tiesų, kaip paaiškinau šios išvados 27 punkte, USK veikia nepriklausomai nuo NADA ir ÖADR. Kaip per posėdį patvirtino NADA, USK neturi įgaliojimų savo iniciatyva peržiūrėti ÖADR sprendimus. Priešingai nei Sprendime Banco de Santander, taip pat nėra įrodymų, kad NADA nariai ar sporto organizacijos dalyvautų priimant sprendimus bylose, kuriose jie veikia kaip šalys(70). Be to, nebuvo teigiama, kad šios institucijos galėtų kaip nors kitaip daryti įtaką USK nagrinėjamų bylų eigai.

72.      Taigi manau, kad šiuo atveju „vidinio“ nepriklausomumo kriterijus taip pat tenkinamas.

73.      Galiausiai reikia atsakyti į paskutinį Komisijos iškeltą klausimą, susijusį su USK sudėtimi, į kurią, be teisininkų, įeina ir kitų susijusių sričių (chemijos, toksikologijos ir sporto medicinos) ekspertai. Teisingumo Teismas jau yra priėmęs institucijų, kurias iš dalies sudaro atitinkamos srities ekspertai, prašymus priimti prejudicinį sprendimą(71), jeigu jos savo pareigas vykdo savarankiškai(72). Nė vienas iš šio proceso dalyvių Teisingumo Teisme neteigė, kad tie USK nariai, kurie nėra teisininkai, priimdami sprendimus galėjo vadovautis išoriniais nurodymais ar būti šališki. Todėl nemanau, kad mišri USK sudėtis savaime kelia kokių nors abejonių dėl šios institucijos nepriklausomumo(73).

6.      USK kaip paskutinės instancijos „teismas“

74.      Prieš baigdama nagrinėti šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo klausimą norėčiau pasiūlyti atsakymą, kad šios bylos aplinkybėmis USK yra ne tik „teismas“, bet iš tiesų – „teismas“, kurio sprendimų negalima apskųsti teismine tvarka, todėl pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą jis ne tik turi teisę, bet netgi privalo pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

75.      Kaip paaiškinau šios išvados 33 ir 34 punktuose, kai kurie USK sprendžiami klausimai gali būti skundžiami Austrijos civilinių bylų teismams. Vis dėlto atrodo, kad Austrijos civiliniai teismai iš tiesų nėra kompetentingi nagrinėti teisės klausimus, susijusius su duomenų apsaugos taisyklių, įskaitant BDAR ir Austrijos duomenų apsaugos įstatymą, pažeidimu. Darau prielaidą, kad būtent tai turėjo omenyje ir pareiškėja, teigdama, kad jos duomenų paskelbimas negali būti teisminės kontrolės dalykas kompetentinguose civilinių bylų teismuose.

76.      Kita vertus, USK sprendimo negalima apskųsti ir administraciniam teismui. Per posėdį NADA paaiškino, kad paprastai apeliacinius skundus dėl valdžios institucijų veiksmų duomenų apsaugos srityje nagrinėja Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija). Vis dėlto atrodo, kad ADBG nenumatyta galimybė apskųsti USK sprendimą šiam teismui.

77.      Jeigu Austrijos teisė iš tiesų yra tokia, USK būtų vienintelė ir galutinė teismo instancija, kurioje būtų galima kelti klausimą dėl ÖADR arba USK sprendimų skelbimo NADA interneto svetainėje atitikties BDAR. Tai reikštų, kad šiuo USK prašymu priimti prejudicinį sprendimą suteikiama vienintelė galimybė užtikrinti vienodą BDAR aiškinimą Austrijoje vykdant antidopingo procedūras. Taigi USK dėl šio teisinio klausimo prisiimtų „valstybės narės teism[o], kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą, funkciją.

78.      Lygiagretus ieškinys, kurį pareiškėja (taip pat keletas kitų buvusių sportininkų) pirmiausia pateikė Austrijos duomenų apsaugos institucijai, o dabar – Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas), negali paneigti gairių, kurias Teisingumo Teismas gali pateikti šioje byloje, naudingumo(74). Tas lygiagretus ieškinys grindžiamas apeliaciniu skundu, dėl sprendimo dėl skundo atmetimo pateiktu kompetentingai nacionalinei priežiūros institucijai, kaip tai suprantama pagal BDAR 77 ir 78 straipsnius. Vis dėlto tai, ko pareiškėja siekia šiuo prašymu, yra „teisminė teisių gynimo priemonė prieš duomenų valdytoją arba duomenų tvarkytoją“, kaip tai suprantama pagal BDAR 79 straipsnį. Kaip Teisingumo Teismas neseniai išaiškino Sprendime Nemzeti Adatvédelmi és Információszabadság Hatóság, turi būti galima „tuo pačiu metu ir nepriklausomai naudotis“ BDAR 77, 78 ir 79 straipsniuose numatytomis teisių gynimo priemonėmis, o valstybių narių nacionalinės sistemos turi užtikrinti, kad dėl tokio lygiagretaus taikymo nekiltų prieštaravimų(75). Būtent dėl to, kad tokia procedūrų dvilypumo galimybė numatyta pačiame BDAR ir, atrodo, įgyvendinta Austrijos teisėje(76), ši byla skiriasi nuo atvejų, kai Teisingumo Teismas manė, kad gali būti taikomas tik vienas būdas prašyti Sąjungos teisės teisminės teisių apsaugos(77). Kitaip tariant, skundas Austrijos duomenų apsaugos institucijai negali pakeisti tiesioginio pareiškėjos teisių pagal BDAR įgyvendinimo kompetentinguose nacionaliniuose teismuose.

79.      Atrodo, kad Austrijos teisės aktų leidėjas nusprendė įsteigti USK kaip vienintelį „teismą“, kompetentingą nagrinėti antidopingo ginčuose pareikštus reikalavimus dėl tariamų teisių pažeidimų pagal BDAR. Jokia kitas institucija neturi tokios jurisdikcijos. Dėl procesinės autonomijos organizuoti savo teismų sistemą, nacionalinės teisės aktų leidėjas tikrai gali tai daryti. Todėl, grįžtant prie mano argumento, kad pagal SESV 267 straipsnį ir ESS 19 straipsnį nepriklausomumo reikalavimai turėtų būti vienodi, reikalavimas, kad USK atitiktų žemesnį nepriklausomumo standartą sprendžiant priimtinumo klausimą šioje byloje, prieštarautų Austrijos įstatymų leidėjo pasirinkimui įtraukti šią instituciją į savo teisminę struktūrą.

7.      Tarpinė išvada

80.      Dėl pirma nurodytų priežasčių manau, kad USK atitinka SESV 267 straipsnyje „teismui“ nustatytas sąlygas. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikėtų laikyti priimtinu.

IV.    Dėl esmės

81.      Šioje byloje pareiškėja, remdamasi BDAR, ginčija duomenų tvarkymo operaciją, per kurią jos vardas ir pavardė, be kita ko, informacija apie jos padarytą antidopingo taisyklių pažeidimą ir jos paskesnį nušalinimą, buvo paskelbti viešai prieinamoje NADA interneto svetainės dalyje kaip įrašas antidopingo taisyklių pažeidėjų lentelėje (toliau – nagrinėjama duomenų tvarkymo operacija).

82.      Kaip paaiškinta per posėdį, jos byla nėra susijusi su dviem papildomomis ir susijusiomis duomenų tvarkymo operacijomis: i) tų pačių asmens duomenų atskleidimu viešai prieinamoje NADA interneto svetainėje pranešimo spaudai forma; arba ii) to pranešimo spaudai platinimu uždarame, bet akivaizdžiai laisvai prieinamame platinimo el. paštu sąraše.

A.      Dėl galimybės taikyti BDAR šios bylos aplinkybėms

83.      Pareiškėjos ginčijama veikla atitinka veiklos, kuriai taikomas BDAR, aprašymą: tai yra i) tvarkymas ii) asmens duomenų; jis iii) visiškai arba iš dalies atliekamas automatizuotomis priemonėmis(78). Pirma, asmens duomenų atskleidimas internete yra „duomenų tvarkymas“(79). Antra, atliekant nagrinėjamą duomenų tvarkymo operaciją naudojami „asmens duomenys“: juk būtent pareiškėjos vardas ir pavardė kartu su jai paskirta nuobauda ir nagrinėjamu antidopingo taisyklių pažeidimu yra NADA visuomenei atskleistos informacijos objektas(80). Trečia, įkeliant duomenis į NADA interneto svetainę, pareiškėjos asmens duomenys pereina per serverį. Šis perdavimas yra duomenų tvarkymas „automatizuotomis priemonėmis“(81).

84.      Vis dėlto kyla klausimas, ar šios bylos aplinkybėmis duomenų tvarkymo operacijoms taikomas BDAR.

85.      BDAR priimtas remiantis SESV 16 straipsnio 2 dalimi, t. y. teisiniu pagrindu, kuriuo Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikiami įgaliojimai reglamentuoti asmens duomenų tvarkymą valstybėse narėse, „kai vykdoma veikla yra susijusi su Sąjungos teisės taikymo sritimi“. Tokia pati Sąjungos kompetencijos riba nustatyta BDAR 2 straipsnio 2 dalies a punkte, pagal kurį BDAR netaikomas asmens duomenų tvarkymui, kai duomenys tvarkomi vykdant veiklą, kuriai Sąjungos teisė netaikoma.

86.      Generalinis advokatas M. Szpunar pasiūlė, kad SESV 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta „Sąjungos teisės taikymo sritis“ turi apimti daugiau, nei apima sąvoka „Sąjungos teisės įgyvendinimas“, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį(82). Aš tam pritariu. Būtent todėl, kad Chartija nesiekiama išplėsti Sąjungos kompetencijos apimties, į Sutarties tekstą buvo įtraukta aiški kompetencija reguliuoti privatumą ir duomenų apsaugą. Vis dėlto šiuo įtraukimu Sąjungai nebuvo suteikta bendroji kompetencija reguliuoti duomenų tvarkymą valstybėse narėse. Jai buvo suteikti įgaliojimai reguliuoti valstybių narių veiklą tik Sąjungos teisės taikymo srityje. Šiam Sutartyje ir pačiame BDAR išreikštam Sąjungos kompetencijos apribojimui reikia suteikti tam tikrą reikšmę. Mano nuomone, jei duomenų tvarkymo veiklos valstybėje narėje negalima susieti (net ir neakivaizdžiai) su sritimi, kuriai taikoma Sąjungos teisė, BDAR netaikomas.

87.      Asmens duomenų tvarkymas valstybės narės antidopingo teisės aktų įgyvendinimo tikslais, mano nuomone, nėra veikla, dėl kurios, atsižvelgiant į dabartinę Sąjungos teisės stadiją, toks duomenų tvarkymas patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.

88.      Europos Sąjunga neturi kompetencijos reguliuoti sporto. Tai nepasikeitė ir SESV 165 straipsniu nustačius pagalbinę kompetenciją sporto srityje(83). Vis dėlto Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad Sąjungos teisė taikoma sportui, kai jis suprantamas kaip ekonominė veikla(84). Visais atitinkamais atvejais Sąjungos pirminė teisė buvo taikoma policijos nustatomiems apribojimams tarpvalstybiniam judėjimui arba konkurencijai vidaus rinkoje(85). Tiesa, nacionalines antidopingo taisykles galima aiškinti kaip laisvo judėjimo kliūtį. Vis dėlto šiuo atveju taip nėra.

89.      Antidopingo taisyklėmis sportas pirmiausia reglamentuojamas kaip sportas. Jos susijusios su sporto socialinėmis ir edukacinėmis funkcijomis, o ne jo ekonominiais aspektais, nors pirmosios gali daryti įtaką antriesiems. Vis dėlto, net jei Europos Sąjunga neturi reguliavimo kompetencijos sporto srityje, ji teoriškai galėtų suderinti nacionalines antidopingo taisykles, jei tai pateisinama būtinybe pašalinti tarpvalstybinio judėjimo kliūtis. Šiaip ar taip, pagal šiuo metu galiojančią teisę nėra jokių Sąjungos teisės normų, kurios būtų net netiesiogiai susijusios su valstybių narių antidopingo politika.

90.      Esant tokiai situacijai man sunku nustatyti būtiną ryšį su Sąjungos teise, kad šios bylos aplinkybes būtų galima laikyti valstybės narės veikla, kuri patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Todėl manau, kad BDAR šiuo atveju netaikytinas.

91.      Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad BDAR vis dėlto taikomas, pereisiu prie nuostatų aiškinimo, kaip to prašo USK.

92.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiai institucijai iš esmės rūpi, pirma, ar Austrijos įstatymas ADBG, pagal kurį reikalaujama, kad sprendimai, kuriais nustatomi antidopingo taisyklių pažeidimai, būtų skelbiami viešai, neatliekant jokios individualios proporcingumo peržiūros, kai tai susiję su profesionaliais sportininkais, neprieštarauja BDAR, ir, antra, ar NADA pasirinkimas įgyvendinti šią pareigą skelbti informaciją pateikiant duomenis viešai prieinamose savo interneto svetainės dalyse yra būtinas.

93.      Dėl šios priežasties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija pateikia kelis klausimus dėl BDAR aiškinimo. Manau, kad antrasis ir trečiasis klausimai, kuriuos reikėtų nagrinėti kartu, yra svarbiausi ir sudėtingiausi. Todėl pirmiausia nagrinėsiu kitus klausimus, tik paskui pereisiu prie USK iškeltų teisėtumo ir proporcingumo klausimų.

B.      Dėl pirmojo klausimo

94.      Savo pirmuoju klausimu USK iš esmės siekia išsiaiškinti, ar informacijos, kad tam tikras asmuo padarė konkretų su dopingu susijusį pažeidimą, paskelbimas yra „sveikatos duomenys“, kaip tai suprantama pagal BDAR 9 straipsnį.

95.      Atsakymą į šį klausimą, mano nuomone, galima gauti tiek iš sąvokos „sveikatos duomenys“ apibrėžties, tiek iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos.

96.      Pagal BDAR 4 straipsnio 15 punktą „sveikatos duomenys – asmens duomenys, susiję su fizine ar psichine fizinio asmens sveikata, įskaitant duomenis apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, atskleidžiantys informaciją apie to fizinio asmens sveikatos būklę“.

97.      Visos šalys, išskyrus pareiškėją, teisingai pažymi, kad šią apibrėžtį sudaro du elementai. Pirmasis – reikalavimas, kad nagrinėjami asmens duomenys būtų susiję su fizinio asmens fizine ar psichine sveikata. Antra, šie duomenys atskleidžia informaciją apie fizinio asmens sveikatos būklę. Kitaip tariant, nagrinėjami asmens duomenys ne tik turi būti bent kaip nors susiję su duomenų subjekto sveikata (neakivaizdus ryšys), bet ir iš šios informacijos turi būti galima daryti išvadas apie duomenų subjekto sveikatos būklę (individualizuotas atitinkamos informacijos aspektas).

98.      Šiuo atveju nesu įsitikinusi, kad pastarasis elementas, susijęs su individualia atitinkamo asmens sveikatos būkle, yra tenkinamas.

99.      Iš tiesų išvada, kad pareiškėja vartojo tam tikras draudžiamas medžiagas arba jų turėjo, nieko nepasako apie jos fizinę ar psichinę sveikatą. Panašiai kaip alkoholio vartojimas nieko nepasako apie tai, ar asmuo kenčia nuo priklausomybės alkoholiui, taip ir pareiškėjos nagrinėjamų medžiagų vartojimas ar turėjimas šioje byloje neatskleidžia jokio logiško ar aiškaus ryšio, susijusio su jos fizine ar psichine sveikata.

100. Taip pat nemanau, kad iš BDAR 35 konstatuojamosios dalies būtų galima daryti kitokią išvadą(86). Jos pirmajame sakinyje iš esmės paaiškinama, kad sąvoka „sveikatos duomenys“ neturi „galutinio termino“. Toliau antrajame sakinyje išvardijama, kokia informacija galėtų priklausyti šiai kategorijai, tačiau nepateikiama jokių nuorodų, kad BDAR 4 straipsnio 15 punkto taikymo sritį reikėtų aiškinti kitaip.

101. Nors, žinoma, tiesa, kad Teisingumo Teismas savo Sprendime Lindqvist nustatė, jog sąvoką „sveikatos duomenys“ reikia aiškinti plačiai(87), šis aiškinimas buvo pateiktas atsižvelgiant į Duomenų apsaugos direktyvą(88), BDAR pirmtakę, kurioje nebuvo specialios sąvokos „sveikatos duomenys“ apibrėžties. Teisingumo Teismo išaiškinime taip pat nebuvo reikalavimo susieti nagrinėjamus duomenis su duomenų subjekto sveikatos būkle. Todėl, nors Sprendime Lindqvist gal ir pateikiama tam tikrų gairių dėl šios sąvokos aiškinimo, jis tikrai negali pakeisti Sąjungos teisės aktų leidėjo konkretaus teisės akto, kuriuo siekiama susieti duomenų subjekto sveikatos duomenis su jo sveikatos būkle(89).

102. Taigi atsakydama į pirmąjį klausimą siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad informacija, jog profesionalus sportininkas padarė antidopingo taisyklių pažeidimą, susijusį su draudžiamos medžiagos ar priemonės vartojimu, bandymu vartoti ar turėjimu, pati savaime nėra „sveikatos duomenys“, kaip tai suprantama pagal BDAR 9 straipsnį.

C.      Dėl ketvirtojo klausimo

103. Ketvirtuoju klausimu USK iš esmės siekia sužinoti, ar pareiškėjos vardo, pavardės, atitinkamo antidopingo taisyklių pažeidimo ir jai paskirtos nuobaudos viešas paskelbimas yra „asmens duomenų apie apkaltinamuosius nuosprendžius ir nusikalstamas veikas“ tvarkymas, kaip tai suprantama pagal BDAR 10 straipsnį.

104. NADA, WADA ir Belgijos, Lenkijos bei Prancūzijos vyriausybės prieštarauja tam, kad pareiškėjai skirtos sankcijos būtų įvardytos kaip „baudžiamosios“. Tuo remdamosi jos daro išvadą, kad BDAR 10 straipsnis šios bylos aplinkybėms netaikytinas.

105. Vis dėlto pareiškėja, Latvijos vyriausybė ir Komisija teigia priešingai. Jų teigimu, byla iš esmės grindžiama argumentu, kad nustatytas draudimas vartoti dopingą pareiškėjai turi didelį asmeninį poveikį. Jų nuomone, ši nuobauda yra susijusi ne tik su finansinėmis pasekmėmis ir su palyginti reikšmingu profesiniu draudimu, bet ir su netiesioginėmis pasekmėmis, kylančiomis dėl to, kad pareiškėjos vardas ir pavardė (be apribojimų) skelbiami kartu su antidopingo taisyklių pažeidimu ir paskirta nuobauda. Būtent dėl šio derinio šioje byloje nagrinėjama nuobauda būtų „baudžiamojo“ pobūdžio. Todėl šiuo pagrindu pareiškėja toliau teigia, kad ÖADR būtų „oficiali institucija“, kaip tai suprantama pagal BDAR 10 straipsnį.

106. Sutinku su pareiškėja, Latvijos vyriausybe ir Komisija, kad šiuo atveju už nagrinėjamą antidopingo taisyklių pažeidimą paskirta sankcija yra baudžiamojo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal BDAR 10 straipsnį.

107. Akivaizdu, kad bet kurią iš dviejų BDAR 10 straipsnyje nurodytų „baudžiamųjų“ sąvokų („apkaltinamieji nuosprendžiai“ ir „nusikalstamos veikos“) reikia aiškinti atskirai(90). Be to, atsižvelgiant į tai, kad abi sąvokos turi tą patį etimologinį pagrindą (vėlyvosios lotynų kalbos žodis criminalis), ir į tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė BDAR 10 straipsnyje numatytą sustiprintą apsaugą taikyti tik baudžiamosios teisės srityje(91), šios nuostatos taikymas iš esmės priklauso nuo to, ar atitinkama paskirta bausmė yra baudžiamojo pobūdžio(92).

108. Siekdamas nustatyti, ar bausmė yra baudžiamojo pobūdžio, Teisingumo Teismas atsižvelgia į tris kriterijus: pirma, į teisinį pažeidimo kvalifikavimą pagal nacionalinę teisę, antra, į patį pažeidimo pobūdį ir, trečia, į suinteresuotajam asmeniui gresiančios sankcijos griežtumo laipsnį(93). Pastarieji du kriterijai tikriausiai turi didesnę reikšmę(94).

109. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad informacijos apie pareiškėjos nušalinimą dėl dopingo vartojimo paskelbimas yra susijęs su draudžiamų medžiagų turėjimu ir daliniu vartojimu. Kaip paaiškina Komisija, ir tai turi būti patvirtinta, tokių medžiagų laikymas ir (arba) vartojimas yra nusikalstama veika pagal ADBG 28 straipsnio 1 ir 2 dalis. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą teigiama, kad šio pažeidimo pasekmės yra titulų atėmimas ir piniginių prizų konfiskavimas, taip pat draudimas ketverius metus dalyvauti visose (nacionalinėse ir tarptautinėse) varžybose. Taip pat atrodo, kad pagal ADBG 24 straipsnio 4 dalį pareiškėjai draudžiama draudimo laikotarpiu dirbti mokamą darbą sporto organizacijose.

110. Kaip pripažįsta visos šios bylos šalys, šiomis nuobaudomis aiškiai siekiama nubausti pareiškėją už jos veiksmus ir atgrasyti ją (taip pat kitus sportininkus) nuo (pakartotinio) tokio paties elgesio.

111. Ne tik titulų atėmimas ir piniginių prizų konfiskavimas (nepagrįsto ankstesnio naudos gavimo ištaisymas), bet ir draudimas užsiimti profesine veikla ribotą laiką yra papildomas baudžiamasis elementas, kuris smarkiai padidina bendrą pareiškėjos veiksmų pasekmių sunkumą.

112. Kitaip tariant, šioje byloje nagrinėjama nuobauda neapsiriboja vien siekiu atlyginti padarytą žalą, ja siekiama konkretaus tikslo – nubausti pareiškėją už jos veiksmus(95). Be to, ji atlieka prevencinę funkciją, kad atgrasytų kitus sportininkus nuo antidopingo taisyklių pažeidimų.

113. Būtent šis veiksnių derinys rodo, kad pažeidimas yra nusikalstamas ir peržengia ribą to, kas kitais atvejais laikoma sporto drausminiais pažeidimais(96).

114. Žinoma, kaip teisingai pažymi Latvijos vyriausybė, tai nepažeidžia nagrinėjamų nusikalstamų veikų nacionalinio kvalifikavimo. Ši išvada taip pat nereiškia, kad, esant kitoms aplinkybėms, būtinai bus pasiekta riba, leidžianti pripažinti individualią bausmę esant „baudžiamojo“ pobūdžio(97). Vis dėlto, kaip paaiškinau ankstesniame punkte, manau, jog konkreti pareiškėjai paskirta bausmė yra tokio pobūdžio, kad atitinka tai, kas laikoma apkaltinamuoju nuosprendžiu arba nusikalstama veika, kaip tai suprantama pagal BDAR 10 straipsnį.

115. Priešingai, nei teigia WADA, nemanau, kad apskritai būtų naudinga antidopingo taisyklių pažeidimus, kaip antai nagrinėjamus šioje byloje, laikyti tik atskirų sporto klubų ar organizacijų (privačių) taisyklių pažeidimais. Pareiškėjos atveju medžiagų laikymas ar vartojimas yra kur kas daugiau nei, tarkime, galimas Knino (Kroatija) šachmatų klubo įstatų pažeidimas(98).

116. Tokį elgesį draudžia nacionalinė teisė, ADBG, o ne (tik) privačios klubo ar sporto organizacijos taisyklės. Be to, netiesioginis poveikis pareiškėjos asmeninei ir profesinei padėčiai, atsirandantis dėl visuomenės nepritarimo ir stigmatizacijos, susijusios su antidopingo taisyklių pažeidimo nustatymu, gerokai peržengia sporto pasaulio ribas(99). Galiausiai tai, kad šios teisės pažeidimas taip pat gali būti drausminis nusižengimas pagal privataus sporto klubo ar organizacijos taisykles, kuriomis siekiama reguliuoti jos narių elgesį (šiuo atveju – IAAF antidopingo ir varžybų taisykles), neužkerta kelio kildinti tą patį antidopingo taisyklių pažeidimą ir sankcijas ir iš valstybės narės viešosios teisės.

117. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių manau, kad nagrinėjama duomenų tvarkymo operacija yra susijusi su „asmens duomenimis apie apkaltinamuosius nuosprendžius ir nusikalstamas veikas“, kaip tai suprantama pagal BDAR 10 straipsnį.

118. Kokios yra šios išvados pasekmės?

119. Kaip paaiškinau anksčiau, nustačius, kad duomenų tvarkymo operacija patenka į BDAR 10 straipsnio taikymo sritį, atliekant atskleidžiamos informacijos palyginimą, duomenų subjekto interesams turi būti teikiama didesnė svarba(100). Pagal šios nuostatos formuluotę toks duomenų tvarkymas turi vykti arba kontroliuojant „oficialiai institucijai“, arba pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę, kurioje numatytos atitinkamos duomenų subjekto teisių ir laisvių apsaugos priemonės.

120. Taigi atsakydama į ketvirtąjį klausimą siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, jog BDAR 10 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas tvarkant asmens duomenis, susijusius su profesionalaus sportininko turimomis į WADA draudžiamąjį sąrašą įtrauktomis medžiagomis ir daliniu jų vartojimu vykdant sportinę veiklą.

D.      Dėl penktojo klausimo

121. Penktuoju klausimu, kuris pateikiamas tik tuo atveju, jei į ketvirtąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, USK iš esmės siekia išsiaiškinti, ar dėl pareiškėjos asmens duomenų, susijusių su jos padarytais antidopingo taisyklių pažeidimais, tvarkymo USK yra „oficiali institucija“, kaip tai suprantama pagal BDAR 10 straipsnį.

122. Kaip jau paaiškinau, šios bylos aplinkybėmis USK iš tiesų tvarko „asmens duomenis apie apkaltinamuosius nuosprendžius ir nusikalstamas veikas“, kaip tai suprantama pagal BDAR 10 straipsnį. Vis dėlto vykdydama šią veiklą USK veikia ne kaip „oficiali institucija“, kontroliuojanti šių duomenų tvarkymą.

123. Iš ADBG 5 straipsnio 6 dalies ir 6 straipsnio 1–5 dalių veikiau matyti, kad Austrijos teisės aktų leidėjas įgaliojo NADA imtis „oficialios institucijos“ vaidmens ir, be kita ko, kontroliuoti USK vykdomą į BDAR 10 straipsnio taikymo sritį patenkančių asmens duomenų tvarkymo veiklą.

124. Taigi atrodo, kad materialinė atsakomybė už tinkamą asmens duomenų tvarkymą USK veiklos srityje, įskaitant jos sprendimų rezultatų skelbimą, tenka NADA.

125. Vadinasi, vien tai, kad USK tvarko asmens duomenis, patenkančius į BDAR 10 straipsnio taikymo sritį, nereiškia, kad ši įstaiga automatiškai tampa „oficialia institucija“, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą.

126. Taigi siūlau Teisingumo Teismui atsakant į penktąjį klausimą nuspręsti, jog pavedimas institucijai peržiūrėti sprendimą, kuriuo konstatuojamas antidopingo taisyklių pažeidimas, nereiškia, kad ši institucija automatiškai tampa „oficialia institucija“, kaip tai suprantama pagal BDAR 10 straipsnį, jei pagal nacionalinę teisę už tokių duomenų tvarkymo priežiūrą yra atsakinga kita institucija.

E.      Dėl antrojo ir trečiojo klausimų

127. Savo antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos siūlau nagrinėti kartu, USK iš esmės siekia sužinoti, ar profesionalaus sportininko asmens duomenų atskleidimas plačiajai visuomenei, paskelbiant juos atvirai prieinamoje interneto svetainėje, kartu su informacija apie šio sportininko padarytą taisyklių pažeidimą ir jam paskirtą nušalinimą atitinka teisėtumo ir duomenų kiekio mažinimo sąlygas pagal BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir 6 straipsnio 3 dalį.

128. Pagal ADBG nuostatas ÖADR(101) arba, jei pateikiamas prašymas dėl sprendimo peržiūros, USK(102) turi viešai paskelbti savo galutinį sprendimą dėl tam tikrų antidopingo taisyklių pažeidimų. Ši informacija turi apimti sportininko vardą ir pavardę, informaciją apie sporto šaką, kurioje jis rungtyniauja, taikytinų antidopingo taisyklių pažeidimą ir dėl to taikytas sankcijas. Pagal ADBG 5 straipsnio 6 dalies 4 punktą informaciją skelbti pavesta NADA, kuri šiuo tikslu yra paskirta duomenų valdytoja. Pagal ADBG ši informacija atskleidžiama automatiškai, kai kalbama apie profesionalius sportininkus, ir apskritai nėra privaloma, kai kalbama apie sportininkus mėgėjus. Pačiame ADBG informacijos atskleidimo tvarka nereglamentuojama. Todėl sprendimą dėl reikalaujamos informacijos skelbimo savo interneto svetainėje priima tik NADA.

129. USK pateikti klausimai, mano nuomone, kelia keletą problemų. Pirma, ar pagal BDAR reikalaujama, kad duomenų valdytojas kiekvienu konkrečiu atveju, prieš atskleisdamas asmens duomenis plačiajai visuomenei, atliktų proporcingumo peržiūrą, ar dėl minėto skelbimo proporcingumo gali būti sprendžiama iš anksto pagal bendrąją teisę? Pirmuoju atveju, t. y., jei būtinas individualus proporcingumo vertinimas, atrodytų, kad ADBG pažeidžia BDAR, nes panašu, kad pagal ADBG neleidžiama tokia individualizuoto lygio peržiūra. Antra, jei proporcingumo patikra iš esmės gali būti atliekama pagal nacionalinę teisę in abstracto ir duomenų valdytojui nustatoma automatinė pareiga, antras klausimas, į kurį turi atsakyti Teisingumo Teismas, – ar ADBG atitinka BDAR 6 straipsnio 3 dalyje nustatytą proporcingumo reikalavimą? Trečia, jei automatinis informacijos, susijusios su sprendimu dėl antidopingo taisyklių pažeidimo, atskleidimas plačiajai visuomenei yra proporcingas teisėtam (-iems) tikslui (-ams), kurio (-ių) siekiama įstatymu, ar būtina šią informaciją skelbti atvirai prieinamoje antidopingo organizacijos interneto svetainėje? Kiekvieną iš šių klausimų nagrinėsiu iš eilės.

1.      Ar pagal BDAR reikalaujama, kad duomenų valdytojas kiekvienu konkrečiu atveju atliktų proporcingumo peržiūrą?

130. Taikant BDAR, pirmiausia reikia nustatyti, kas yra duomenų valdytojas konkrečios duomenų tvarkymo operacijos atveju. 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad duomenų valdytojas yra atsakingas už BDAR 5 straipsnio 1 dalyje išvardytų duomenų tvarkymo principų laikymąsi ir turi gebėti tai įrodyti.

131. Pagal BDAR 4 straipsnio 7 dalį duomenų valdytojas yra asmuo, kuris nustato duomenų tvarkymo tikslus ir priemones. Tos pačios nuostatos antroje dalyje paaiškinama, kad, „kai tokio duomenų tvarkymo tikslai ir priemonės nustatyti Sąjungos arba valstybės narės teisės, duomenų valdytojas arba konkretūs jo skyrimo kriterijai gali būti nustatyti Sąjungos arba valstybės narės teise“. Šiuo atveju aptariamos duomenų tvarkymo operacijos tikslai, bet nebūtinai priemonės, yra nustatyti (arba bent jau numanomi) ADBG, kuriuo NADA kartu paskirta duomenų valdytoja.

132. Taigi pareiškėjos asmens duomenų tvarkymo tikslais NADA yra duomenų valdytoja, kai šiuos duomenis pateikia savo interneto svetainėje. Mano nuomone, tai netrukdo, kad USK taip pat būtų kvalifikuojama kaip duomenų valdytoja, kiek tai susiję su ta pačia duomenų tvarkymo operacija(103). Juk pagal ADBG NADA tik įgyvendina iš ADBG kylančią USK pareigą atskleisti informaciją. Tai gali tapti svarbu, jei Teisingumo Teismas nuspręstų (priešingai, nei siūlysiu), kad proporcingumo peržiūrą kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti duomenų valdytojas. Tuomet kiltų klausimas, ar minėtą peržiūrą turėtų atlikti NADA, ar USK.

133. Tam, kad bet koks asmens duomenų tvarkymas būtų laikomas teisėtu, pagal BDAR jis turi būti atliekamas remiantis vienu iš pagrindų, numatytų jo 6 straipsnyje. Nesistengiant paaiškinti skirtumo tarp 6 straipsnio 1 dalies c ir e punktų šioje byloje sutariama, kad NADA, paskelbdama pareiškėjos asmens duomenis savo interneto svetainėje, veikia pagal vieną ar net abi šias nuostatas(104).

134. Kai duomenų tvarkymo teisinis pagrindas grindžiamas viena iš dviejų ankstesniame punkte paminėtų nuostatų, BDAR 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymu, kuriuo reikalaujama tvarkyti asmens duomenis, šiuo atveju ADBG, siekiama viešojo intereso tikslo ir jis yra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui.

135. Jei teisės aktų leidėjas iš tiesų suderino skirtingus interesus, susijusius su tam tikro viešojo intereso įgyvendinimu, ir nusprendė, kad tam tikras duomenų tvarkymas yra pateisinamas, ar duomenų valdytojas vis tiek turėtų kiekvienu konkrečiu atveju atlikti atskirą proporcingumo peržiūrą? Ir ar jo pareiga pagal BDAR 5 straipsnio 2 dalį, siekiant įrodyti, kad laikomasi proporcingumo principo, išreikšto pagal duomenų kiekio mažinimo principą, turi būti įvykdyta remiantis teisės aktų leidėjo nustatyta pareiga?

136. Mano nuomone, BDAR nereikalaujama, kad proporcingumo vertinimas būtų atliekamas kiekvienu konkrečiu duomenų valdytojo atliekamo duomenų tvarkymo atveju. Duomenų valdytojas veikiau gali remtis (netgi teigčiau, kad privalo remtis) teisės aktų leidėjo atlikta proporcingumo peržiūra. Įstatymų leidėjo atliekamas proporcingumo vertinimas negali būti individualus. Vis dėlto jame gali būti abstrakčiai atsižvelgta į tam tikros asmenų grupės duomenų apsaugos interesus, juos palyginant su kitais susijusiais socialiniais interesais.

137. Teisės aktuose, kuriais leidžiama (arba reikalaujama) tvarkyti duomenis, gali būti taikomas skirtingas požiūris. Juose gali būti leidžiama vykdyti tam tikrą duomenų tvarkymą, jei duomenų valdytojas mano, kad tai būtina iš anksto nustatytomis aplinkybėmis. Tokiu atveju proporcingumo vertinimą kiekvienu konkrečiu atveju turės atlikti duomenų valdytojas. Vis dėlto, kaip ir šiuo atveju, taip pat gali būti įgaliojama tvarkyti tam tikros rūšies duomenis, kad būtų pasiektas tam tikras tikslas. Tokioje situacijoje nerandu jokios BDAR nuostatos, pagal kurią būtų reikalaujama ar net leidžiama atitinkamam duomenų valdytojui kvestionuoti teisės aktų leidėjo atliktą proporcingumo peržiūrą. Tokiu atveju pagal BDAR nereikalaujama papildomos proporcingumo peržiūros kiekvienu konkrečiu atveju. Žinoma, teisės aktų leidėjo vykdomo proporcingumo patikrinimo, kaip tokio, įgyvendinimą teismuose gali užginčyti arba duomenų subjektai, arba, tiesą sakant, duomenų valdytojai. Vis dėlto, jeigu sėkmingai neginčijamas įstatymų leidėjo atliktas proporcingumo patikrinimas, duomenų valdytojas tokioje situacijoje, kokia susiklostė šioje byloje, privalo imtis duomenų tvarkymo funkcijos.

138. Toks BDAR aiškinimas atitinka demokratijos principą ir neprieštarauja šio reglamento tekstui.

139. Demokratinėje visuomenėje būtent įstatymų leidėjo uždavinys yra nustatyti tinkamą prieštaraujančių teisių ir interesų pusiausvyrą. Palikti šią funkciją nepriklausomai, bet politiškai neatskaitingai institucijai, net jei kartais tai būtina, yra mažiau demokratiškas sprendimas.

140. Be to, kaip teisingai nurodė WADA, antidopingo taisyklių pažeidimų skelbimą pavedus nacionalinėms antidopingo institucijoms, kurios kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia savo nuožiūra, gali atsirasti piktnaudžiavimas ir korupcija, ypač turint omenyje didelį sportininkų, klubų ar net vyriausybių suinteresuotumą sutrukdyti skelbti tokius duomenis. Dėl to taip pat gali atsirasti nevienodas požiūris į sportininkus, kurie, atsižvelgiant į tai, kad padarė antidopingo taisyklių pažeidimus, iš tiesų atsiduria panašioje padėtyje.

141. Be to, pačiame BDAR tekste leidžiama ir net reikalaujama, kad teisės aktų leidėjas atliktų proporcingumo peržiūrą. BDAR 4 straipsnio 7 dalyje numatyta galimybė, kad asmens duomenų tvarkymo tikslus ir priemones nustato ne duomenų valdytojas, o Sąjungos arba valstybės narės teisė. BDAR 6 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad būtų atlikta teisės akto, kuriuo sudaromos sąlygos tvarkyti duomenis, proporcingumo peržiūra.

142. Taigi manau, jog pagal BDAR nereikalaujama, kad NADA (arba USK) kiekvienu konkrečiu atveju leistų skelbti informaciją apie profesionalių sportininkų padarytą antidopingo taisyklių pažeidimą.

143. Dėl to pereinu prie antrojo aspekto, išplaukiančio iš antrojo ir trečiojo klausimų: ar reikalaudamas, kad pareiškėjos asmens duomenys būtų viešai paskelbti kartu su informacija apie galiojančių antidopingo taisyklių pažeidimą ir jai paskirtą nušalinimą, Austrijos teisės aktų leidėjas užtikrino leistiną skirtingų susijusių interesų pusiausvyrą?

2.      Ar ADBG reikalavimas paskelbti informaciją plačiajai visuomenei yra pagrįstas?

144. Primenu, kad ADBG nurodyta, jog USK (arba ÖADR) privalo informuoti visuomenę apie savo sprendimus, nurodydama atitinkamų asmenų vardus ir pavardes, draudimo dalyvauti varžybose trukmę ir jo priežastis. Ši pareiga taikoma visų pirma profesionaliems sportininkams, o tam tikrais atvejais – ir sportininkams mėgėjams. Be to, pagal ADBG leidžiama atlikti papildomą proporcingumo peržiūrą sprendžiant, ar skelbti apie sportininkų mėgėjų ir pažeidžiamų asmenų padarytus taisyklių pažeidimus.

145. Pareiškėja kelia klausimą, ar visuomenės informavimas jos konkrečiu atveju yra pateisinamas. NADA, WADA, Komisija ir visos šioje byloje dalyvaujančios valstybės narės nemato jokių problemų dėl tokio duomenų atskleidimo.

146. Net jei galima sugalvoti papildomų tokio elgesio priežasčių, dauguma diskusijų (rašytinėje ir žodinėje proceso dalyse) vyko dėl dviejų galimų visuomenės informavimo pagrindimų: i) prevencinis vaidmuo – atgrasyti visus sportuojančius asmenis nuo antidopingo taisyklių pažeidimo; ir ii) išvengti nušalinimo nuo varžybų apėjimo, informuojant visus, kurie gali remti atitinkamą sportininkę arba turėti su ja ryšių, apie minėtą nušalinimą nuo varžybų.

147. Proporcingumo vertinimas(105) turi būti atliekamas atsižvelgiant į kiekvieną siūlomą pagrindimą. Todėl savo ruožtu analizuosiu, ar informacijos atskleidimą visuomenei galima pateisinti vienu iš šių dviejų nurodytų tikslų arba abiem tikslais. Atsižvelgiant į kiekvieną pagrindimą, proporcingumo peržiūra apima kelis etapus. Teisingumo Teismas turi įvertinti, ar informacijos atskleidimas plačiajai visuomenei yra tinkamas nurodytam tikslui pasiekti. Jei taip, Teisingumo Teismas vis tiek turi išsiaiškinti, ar ši priemonė yra būtina, o tam savo ruožtu reikia įvertinti, ar jau galima taikyti kitą priemonę, kuria būtų pasiektas tas pats tikslas, tačiau mažiau pažeidžiant duomenų subjekto pagrindinę teisę į duomenų apsaugą. Galiausiai Teisingumo Teismas gali manyti, kad kišimasis į šio asmens privatų gyvenimą buvo tokio masto, kad nauda, kurios siekiama skelbiamu tikslu, negali jo pateisinti.

a)      Pirmasis pagrindimas: prevencija taikant atgrasymo priemones

148. Mano nuomone, asmeninės informacijos apie antidopingo taisyklės pažeidimą ir jo pasekmes pateikimas plačiajai visuomenei galėtų atgrasyti nuo panašių pažeidimų tiek profesionalius sportininkus, tiek sportininkus mėgėjus. Ši priemonė tinkama ir prevencine prasme, nes ji leidžia jauniems žmonėms, kurie tik įžengė į sporto pasaulį ir galbūt vieną dieną norės tapti profesionaliais sportininkais, suvokti savo sprendimo griebtis, tarkime, draudžiamų medžiagų, siekiant geresnių rezultatų, pasekmes. Todėl man nekyla abejonių dėl nagrinėjamos priemonės tinkamumo skelbiamam tikslui.

149. Sudėtingesnis klausimas – ar visuomenės informavimas apie konkretaus sportininko vardą ir pavardę yra būtinas siekiant atgrasyti kitus sportininkus nuo panašių antidopingo taisyklių pažeidimų. Šiuo klausimu verta atsižvelgti į 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės (toliau – 29 straipsnio DG), dabartinės Europos duomenų apsaugos valdybos pirmtakės, nuomonę, kurioje ji nagrinėjo panašių WADC taisyklių proporcingumą(106). Taigi, 29 straipsnio DG (nuomone, siekiant atgrasyti kitus sportininkus, užtektų skelbti anoniminę informaciją apie pažeidimus ir sankcijas(107).

150. Aš su tuo nesutinku. Tiesa, kad atgrasomasis poveikis kyla jau dėl sankcijų griežtumo. Vis dėlto žinojimas, kad dėl antidopingo taisyklių pažeidimo gali būti paviešinta pavardė, turi papildomą, stipresnį atgrasomąjį poveikį. Jaunas sportininkas, siekiantis karjeros, galbūt apskaičiuotų, kad verta rizikuoti, jei numatoma nuobauda yra kelių mėnesių ar net kelerių metų diskvalifikacija, bet supratęs, kad apie jo pažeidimą sužinos plačioji visuomenė, tikriausiai gerai pagalvotų. Todėl anoniminis paskelbimas negali būti laikomas priemone, kuria vienodai veiksmingai siekiama to paties tikslo(108).

151. 29 straipsnio DG taip pat laikėsi nuomonės, kad vienkartinis paskelbimas iš karto po sprendimo, kuriuo patvirtinamas antidopingo taisyklių pažeidimas, galėtų būti tinkama, tačiau mažiau ribojanti priemonė. Šiuo klausimu taip pat nesutinku. Yra didesnė tikimybė, kad per visą diskvalifikavimo laikotarpį prieinama informacija pasieks tikslinę visuomenę. Be to, nesuprantu, kaip, pavyzdžiui, vienkartinio pranešimo spaudai paskelbimas internete būtų mažiau intervencinis nei lentelės su ta pačia informacija paskelbimas. Toks pranešimas spaudai iš tiesų gali būti prieinamas daug ilgiau nei lentelė, kurioje atskleidžiama informacija apie nušalintus sportininkus, nes pastaroji pašalinama pasibaigus nušalinimo terminui. Tiesa, kaip nurodė pareiškėja, jei nuo varžybų nušalinama visam gyvenimui, atitinkamas lentelės įrašas taip pat lieka internete visam gyvenimui. Vis dėlto, jeigu pateikiama tiksli informacija, toks kišimasis į duomenų subjekto teisę į duomenų apsaugą nėra pernelyg griežtas (nors galima abejoti, ar diskvalifikavimas visam laikui nėra perdėtas, bet tai jau kitas klausimas), o jaunų sportininkų atgrasymo, juos informuojant apie tokią galimybę, nauda negali būti neįvertinta. Bet kuriuo atveju nagrinėjamoje byloje diskvalifikacija skirta ketveriems metams; po šio laikotarpio pareiškėjos asmeninė informacija bus pašalinta iš aptariamos lentelės.

152. Galiausiai galima paklausti, ar būtina skelbti kiekvieną antidopingo taisyklių pažeidimą, ar visuomenei turėtų būti skelbiami tik sunkesni pažeidimai, ar turėtų būti atskleidžiami tik pakartotinai pažeidimus padariusių asmenų vardai ir ar reikėtų atsižvelgti į lygį, kuriame sportininkas rungtyniauja, ar į kitus, papildomus veiksnius?

153. Mano nuomone, vertinant tokius veiksnius būtina palikti teisės aktų leidėjui tam tikrą veiksmų laisvę. Pavyzdžiui, gali būti, kad paskelbus informaciją tik apie kai kuriuos pažeidimus būtų lengviau priimti sprendimą dėl kitų pažeidimų. Skelbiant tik apie pakartotinius pažeidimus, jauni sportininkai gali nuspręsti vieną kartą surizikuoti, nes jų pavardė nebūtų paviešinta dėl vienkartinio pažeidimo(109). Galima pateikti daug susirūpinimą keliančių klausimų ir argumentų.

154. Atrodo, kad Austrijos teisės aktų leidėjas atsižvelgė į skirtingas problemas, siekdamas prevencinio tikslo – atgrasyti nuo galimų antidopingo taisyklių pažeidimų. Derinant aptariamus interesus buvo nustatyta tam tikrų teisės normos išimčių ir apribojimų, kurie, kaip buvo laikoma, akivaizdžiai nekenkia siekiamam tikslui. Į šią teisės normą nebuvo įtraukti nepilnamečiai, pažeidžiami asmenys ir daugeliu atvejų sportininkai mėgėjai. Teisingumo Teismui nebuvo pateikta įtikinamų argumentų, kurie leistų jam abejoti teisės aktų leidėjo vertinimu, kad nagrinėjama teisės norma buvo būtina prevenciniais tikslais profesionalių sportininkų atveju.

155. Taigi manau, jog priemonė, pagal kurią reikalaujama, kad plačiajai visuomenei skelbiama informacija apie profesionalių sportininkų padarytus antidopingo taisyklių pažeidimus būtų suasmeninta, yra tinkama ir būtina siekiant atgrasyti esamus ir būsimus sportininkus nuo tokių pažeidimų.

156. Galiausiai profesionalių sportininkų teisių pažeidimas nėra toks didelis, kad jo negalėtų pateisinti nagrinėjamos priemonės prevencinis tikslas. Skelbiamas sportininko vardas, pavardė, sporto šaka, kurioje jis sportuoja, padarytas antidopingo taisyklių pažeidimas ir nušalinimo laikotarpis. Ši informacija neatskleidžia nieko, kas išeina už atitinkamo sportininko profesinio gyvenimo ribų, ji atskleidžia tik neteisėto elgesio pasekmes, apie kurias sportininkas žinojo, kai nusprendė daryti šį pažeidimą.

b)      Antrasis pagrindimas: nušalinimo apėjimo prevencija

157. Kitas bylos nagrinėjimo metu pateiktas pagrindimas – būtinybė informuoti atitinkamas suinteresuotąsias šalis apie tai, kad atitinkamas sportininkas negali priimti jokio su bet kokia sporto šaka susijusio įsipareigojimo tol, kol galioja nušalinimas. Taip pasiekiamas sankcijos veiksmingumas ir užkertamas kelias jos apėjimui.

158. Atvirai prieinama informacija neabejotinai yra tinkama siekiant informuoti asmenis, kurie gali tapti sportininko rėmėjais, pakviesti sportininką varžytis organizuojamose varžybose arba priimti sportininką eiti bet kokių su sportu susijusių pareigų. Dėl to suinteresuotosios šalys turi žinoti apie sportininko suspendavimą. Taigi ADBG numatyta priemonė yra tinkama nurodytam tikslui pasiekti.

159. Šiuo atveju taip pat sunkiau atsakyti į klausimą, ar tokia priemonė yra būtina.

160. Jokie argumentai, susiję su anoniminimu, negali būti vertinami atsižvelgiant į šį viešąjį tikslą. Siekiant informuoti tikslines suinteresuotąsias šalis, būtina nurodyti suspenduoto sportininko vardą ir pavardę.

161. Vis dėlto remdamasi 29 straipsnio DG nuomone pareiškėja mano, kad siekiant skelbiamo tikslo nėra būtina informuoti visuomenę. Pakaktų informuoti sporto organizacijas ir potencialius ar esamus rėmėjus. Atsakydamos į tai WADA ir NADA laikėsi nuomonės, kad neįmanoma iš anksto žinoti, kam pranešti. Be to, bet kuriuo metu tokios informacijos objektu gali tapti naujas subjektas, pavyzdžiui, naujai įsteigtos sporto salės savininkas.

162. 29 straipsnio DG pasiūlė potencialiai ne tokią toliaregišką priemonę, kuri galėtų užkirsti kelią nušalinimo apėjimui, –nepriekaištingos reputacijos pažymą(110). Kaip suprantu, šis pasiūlymas susijęs su procedūra, pagal kurią prieš pakviesdami asmenį dalyvauti varžybose, siūlydami kam nors darbą sporto srityje arba spręsdami, ar remti sportininką, varžybų organizatoriai, potencialūs darbdaviai ir rėmėjai reikalautų, kad atitinkamas sportininkas pateiktų tokią pažymą. Tam, kad galėtų atlikti savo funkciją, ši pažyma turėtų būti teikiama pasauliniu, tarptautiniu lygmeniu, todėl tai turėtų įtakos skirtingiems duomenų tvarkymo klausimams, pavyzdžiui, šių duomenų perdavimui tarptautinei organizacijai. Šiaip ar taip, tokia sistema šiuo metu neegzistuoja. 29 straipsnio DG pasiūlymas, kaip žinia WADA, kad ši apsvarstytų galimybę įdiegti tokią sistemą, galėtų turėti tam tikrą reikšmę. Vis dėlto, kol ši sistema neįdiegta, Austrijos teisės aktų leidėjas negali ja naudotis kaip mažiau ribojančia priemone suinteresuotosioms šalims informuoti.

163. Atsižvelgdama į tai, kad tikslinė informacija nėra veiksminga, nes galima nežinoti, kam tokios informacijos gali prireikti, ir į tai, kad šiuo metu nėra tinkamos nepriekaištingos reputacijos pažymų sistemos, manau, kad nagrinėjama priemonė yra tinkama ir būtina, kad būtų pasiektas tikslas užkirsti kelią nušalinimo apėjimui.

164. Prie to galima pridėti per posėdį NADA pateiktą papildomą argumentą, kad pats suspenduoto sportininko įtraukimas į veiklą yra antidopingo taisyklių pažeidimas(111). Todėl žinios apie nušalintų sportininkų padėtį atrodo būtinos siekiant išvengti ir galimų netiesioginių antidopingo taisyklių pažeidimų.

165. Galiausiai NADA interneto svetainėje skelbiama lentelė su sportininkų pavardėmis, informacija apie antidopingo taisyklių pažeidimus ir nušalinimą, kuri periodiškai atnaujinama. Informacija pašalinama pasibaigus tam tikram nušalinimo terminui. Tai reiškia, kad pareiškėjos asmens duomenys neliks toje interneto svetainėje ilgiau, nei tai būtina siekiant užkirsti kelią pareiškėjos nušalinimo apėjimui.

3.      Ar informacijos paskelbimas internete ką nors keičia?

166. ADBG reikalaujama, kad prašoma informacija būtų atskleista plačiajai visuomenei, tačiau nenurodoma, kaip tai turi būti padaryta. NADA pati nusprendė informaciją skelbti savo interneto svetainėje.

167. Pareiškėja užginčijo šį sprendimą, nes mano, kad informacijos skelbimas internete yra pernelyg intervencinė priemonė ir kad informacijos skelbimas ne internete arba bent jau taikant prisijungimo ir slaptažodžio sistemą, kad būtų galima susipažinti su skelbiama informacija, būtų mažiau sportininkų pagrindines teises pažeidžiančios priemonės.

168. Mintį, kad informacijos skelbimas internete yra per daug intervencinė priemonė, išsakė ir kiti asmenys, pavyzdžiui, 29 straipsnio DG(112) arba mažuma Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjų Sprendime L. B. prieš Vengriją(113).

169. Šiuo klausimu galiu pakomentuoti labai trumpai. Jeigu pareiga suteikti visuomenei galimybę susipažinti su informacija, kurioje yra asmens duomenų, būtų pripažinta pagrįsta, vienintelis būdas, kaip ši pareiga gali būti įvykdyta šiuolaikinėje visuomenėje, yra paskelbti informaciją internete. Lygiai taip pat, kaip po to, kai Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną, niekas nereikalautų, kad žmogus vaikščiotų nuo durų prie durų ir skelbtų naujienas, taip ir atsiradus internetui spausdinta informacija (kaip antai informacinis biuletenis) nebėra tinkama plačiosios visuomenės informavimo priemonė. Prašymas skelbti informaciją ne interneto svetainėje yra tas pats, kas prašymas leisti apeiti pareigą informuoti plačiąją visuomenę.

170. Savo Nuomonėje 4/2009 29 straipsnio DG nurodė, kad informacijos paskelbimas internete laikomas labiau intervenciniu nei jos paskelbimas ne internete(114). Pagrindinis darbo grupės argumentas buvo tas, kad pirmoji nuostata reiškia, jog bet kas gali susipažinti su duomenimis. Tiesa, tačiau būtent tokia yra reikalavimo, kad informacija būtų prieinama plačiajai visuomenei, esmė. Antrasis 29 straipsnio DG argumentas buvo susijęs su tuo, kad internete esanti informacija gali būti naudojama kitais tikslais ir toliau tvarkoma. Tiesa, kad internete jau esančią informaciją lengviau pakartotinai tvarkyti. Vis dėlto, galiausiai, nėra jokio skirtumo tarp galimybės pakartotinai panaudoti informaciją, kuri yra paskelbta internete, ir informaciją, kuri išspausdinta informaciniame biuletenyje. Informaciniame biuletenyje paskelbta informacija apie antidopingo taisyklių pažeidimus lygiai taip pat gali pasinaudoti, pavyzdžiui, žurnalistai ir paskelbti ją internetiniame naujienų portale.

4.      Tarpinė išvada

171. Taigi manau, kad prievolė skelbti informaciją apie profesionalaus sportininko padarytą taikomų antidopingo taisyklių pažeidimą viešai prieinamoje antidopingo institucijos interneto svetainėje yra tinkama ir būtina prevencinei funkcijai – atgrasyti esamus ir būsimus sportininkus nuo panašaus taisyklių pažeidimo, taip pat užkirsti kelią sportininkų suspendavimo apėjimui.

172. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakyti taip, kad pagal BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punktą ir 6 straipsnio 3 dalį nedraudžiama praktika, kai nacionalinė institucija, atsakinga už nacionalinės dopingo kontrolės programos skatinimą, koordinavimą ir stebėseną, savo interneto svetainėje viešai prieinamu būdu atskleidžia profesionalaus sportininko asmens duomenis, susijusius su antidopingo taisyklių pažeidimu.

V.      Išvada

173. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Unabhängige Schiedskommission (Nepriklausoma arbitražo komisija, Austrija) pateiktus prejudicinius klausimus:

1.      Informacija, jog profesionalus sportininkas padarė antidopingo taisyklių pažeidimą, susijusį su draudžiamos medžiagos ar priemonės vartojimu, bandymu vartoti ar turėjimu, pati savaime nėra „sveikatos duomenys“, kaip tai suprantama pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 9 straipsnį.

2.      Reglamento 2016/679 5 straipsnio 1 dalies c punktą ir 6 straipsnio 3 dalį

reikia aiškinti taip, kad pagal juos nedraudžiama nacionalinei institucijai, atsakingai už nacionalinės dopingo kontrolės programos skatinimą, koordinavimą ir stebėseną, savo interneto svetainėje viešai prieinamu būdu atskleisti profesionalaus sportininko asmens duomenis, susijusius su antidopingo taisyklių pažeidimu.

3.      Reglamento 2016/679 10 straipsnis

turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas tvarkant asmens duomenis, susijusius su profesionalaus sportininko turimomis į Pasaulinės antidopingo agentūros draudžiamąjį sąrašą įtrauktomis medžiagomis ir daliniu jų vartojimu vykdant sportinę veiklą.

4.      Pavedus institucijai peržiūrėti sprendimą, kuriuo konstatuojamas antidopingo taisyklių pažeidimas, ši institucija savaime netampa „oficialia institucija“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2016/679 10 straipsnį.

Vis dėlto tai galioja tik tol, kol pagal nacionalinę teisę kitaip užtikrinama tokios paskirtos institucijos vykdoma kontrolė.

1      Originalo kalba: anglų.

2      2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016, p. 1).

3      Müller, R. K., „History of Doping and Doping Control“, Thieme, D. ir Hemmersbach, P. (red.), Doping in Sports, 195 t.,  Springer, 2010, p. 2 (paaiškinama, kad priemonės ir medžiagos sportiniams rezultatams pagerinti pradėtos naudoti dar III a. pr. m. e. pabaigoje).

4      Žr. van der Sloot, B., Paun, M., Leenes, R., „Athletes' Human Rights and the Fight Against Doping: A Study of the European Legal Framework“, Springer, 2020, p. 14.

5      Tarptautinė konvencija prieš dopingo vartojimą sporte,  Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, Paryžius, 2005 m.

6      Remiantis 2017 m. Europos Komisijos užsakymu atliktu tyrimu, kai kuriose valstybėse narėse WADC yra teisiškai privalomas, o kitose – ne. Žr. Komisijos Švietimo, jaunimo, sporto ir kultūros generalinis direktoratas, McNally, P., Paun, M., Sloot, B. ir kt., „Anti-doping & data protection: an evaluation of the anti-doping laws and practices in the EU Member States in light of the General Data Protection Regulation“, Europos Sąjungos leidinių biuras, 2017, https://data.europa.eu/doi/10.2766/042641, p. 77.

7      Tiek 2015 m. IAAF varžybų taisyklėse, tiek 2017 m. IAAF antidopingo taisyklėse „vartojimas“ apibrėžiamas kaip „draudžiamos medžiagos ar draudžiamos priemonės naudojimas, tepimas, nurijimas, švirkštimas ar vartojimas bet kokiu būdu“.

8      Yra du 2021 m. gruodžio 21 d. USK sprendimai. Pirmuoju sprendimu ÖADR išvados patvirtinamos iš esmės ir sustabdoma procedūra dalyje, susijusioje su pareiškėjos vardo ir pavardės neskelbimu, nuobauda ir antidopingo taisyklių pažeidimu; antrasis sprendimas yra prejudicinis sprendimas šioje byloje.

9      Žr. ADBG 5 straipsnio 6 dalies 4 punktą.

10      Pareiškėja pažymi, kad ši lentelė skelbiama adresu https://www.nada.at/de/recht/suspendierungen-sperren.

11      Pagal ADBG 7 straipsnį ÖADR įsteigta kaip nepriklausoma institucija.

12      ADBG 23 straipsnio 2 dalis. NADA yra institucija, pateikusi prašymą nagrinėti bylą ÖADR. Žr. ADBG 18 straipsnį.

13      ADBG 8 straipsnio 3 dalis.

14      ADBG 23 straipsnio 3 dalis.

15      ADBG 23 straipsnio 3 dalis. USK darbo tvarkos taisykles galima rasti adresu: https://www.schiedskommission.at/files/doc/Gesetze-Richtlinien-und-Bestimmungen/USK-Verfahrensordnung-2021.pdf (toliau – USK darbo tvarkos taisyklės).

16      USK darbo tvarkos taisyklių 1 punkto 3 dalis.

17      Žr. ADBG 8 straipsnio 2 dalį.

18      Šie elementai taip pat nurodyti ADBG 8 straipsnio 3 dalyje.

19      ADBG 8 straipsnio 3 dalis.

20      Kai kyla klausimas dėl dalyvavimo tarptautinėse varžybose arba tarptautinių sportininkų dalyvavimo, ieškinys gali būti tiesiogiai pareiškiamas Internationaler Sportgerichtshof (Sporto arbitražo teismas; toliau – SAT). Žr. ADBG 23 straipsnio 4 dalį. Vis dėlto nepanašu, kad tokia išimtis būtų taikoma šiuo atveju.

21      Žr. ADBG 23 straipsnio 1 ir 4 dalis ir nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą IV dalies 3 punktą. Tame punkte paaiškinama, kad Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) nusprendė, jog kreipiantis į civilinius teismus dėl antidopingo taisyklių pažeidimų reikia, kad ÖADR sprendimas pirmiausia būtų apskųstas USK.

22      ADBG 23 straipsnio 1 dalis.

23      Vis dėlto ADBG 23 straipsnio 4 dalyje tik aiškiai paminėta, kad skundą SAT gali pateikti WADA, Tarptautinis olimpinis komitetas, Tarptautinis parolimpinis komitetas ir bet kuri kompetentinga tarptautinė sporto federacija.

24      1966 m. birželio 30 d. sprendimas  (61/65, EU:C:1966:39, p. 273).

25      Yra kritikuojančiųjų Teisingumo Teismą už tai, kad jis nepateikė išsamios sąvokos „teismas“ apibrėžties. Pavyzdžiui, generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvada byloje De Coster (C-17/00, EU:C:2001:366, 14 punktas) arba Broberg, M., ir Fenger, N., Preliminary References to the European Court of Justice, 2-asis leidimas, Oxford University Press, Oxford, 2014, p. 70. Kiti – ir aš pritariu šiai pozicijai – mano, kad Sąjungos valstybių narių institucijų skirtumai ir nuolatinė raida reikalauja lankstumo nustatant, ar institucija gali būti laikoma „teismu“. Žr. pvz., generalinio advokato N. Wahl išvadą sujungtose bylose Torresi (C-58/13 ir C-59/13, EU:C:2014:265, 27 punktas) ir Wahl, N. ir Prete, L., „The Gatekeepers of Article 267 TFEU: On Jurisdiction and Admissibility of References for Preliminary Rulings“, Common Market Law Review, 55(2) t., 2018, p. 511–548, ypač p. 522.

26      Žr., pvz., 1997 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Dorsch Consult (C-54/96, EU:C:1997:413, 23 punktas). Žr. naujesnį 2020 m. sausio 21 d. Sprendimą Banco de Santander (C-274/14, EU:C:2020:17, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27      Žr., pvz., 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C-64/16, EU:C:2018:117, 42 ir paskesni punktai), 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai)  (C-216/18 PPU, EU:C:2018:586, 54 ir paskesni punktai) ir 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C-619/18, EU:C:2019:531, 74 ir paskesni punktai).

28      2020 m. sausio 21 d. sprendimas (C-274/14, EU:C:2020:17, 55 punktas; tačiau taip pat žr. visą nepriklausomumo analizę, pateiktą 51–77 punktuose).

29      2000 m. kovo 21 d. Sprendimas Gabalfrisa ir kt. (C-110/98 ir C-147/98, EU:C:2000:145, 39 punktas).

30      Žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimą Consorci Sanitari del Maresme (C-203/14, EU:C:2015:664, 18 punktas).

31      Žr., pvz., 2014 m. birželio 12 d. Sprendimą Ascendi Beiras Litoral e Alta, Auto Estradas das Beiras Litoral e Alta (C-377/13, EU:C:2014:1754, 26 punktas) (jame konstatuota, kad nors „[teismo] sudėtis sudaroma trumpam laikui, o jos veikla baigiasi priėmus sprendimą, <...> apskritai [teismas] yra nuolatinio pobūdžio“).

32      Žr., pvz., 1982 m. kovo 23 d. Sprendimą Nordsee (102/81, EU:C:1982:107, 11 punktas) ir 1989 m. spalio 17 d. Sprendimą Handels- og Kontorfunktionærernes Forbund i Danmark (109/88, EU:C:1989:383, 7 punktas).

33      Žr., pvz., 2014 m. liepos 17 d. Nutartį Emmeci (C-427/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2121, 25, 30 ir 31 punktai) (joje konstatuota, kad institucija, teikianti patariamąsias išvadas, neatitinka „privalomos jurisdikcijos“ kriterijaus).

34      Žr., pvz., 2015 m. spalio 6 d. Sprendimą Consorci Sanitari del Maresme (C-203/14, EU:C:2015:664, 24 punktas) ir 2023 m. sausio 26 d. Sprendimą Construct (C-403/21, EU:C:2023:47, 41 punktas) (juose konstatuota, kad institucijų, kurios turėjo atitinkamiems administraciniams teismams lygiavertę jurisdikciją, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas, kai ieškovas pagal taikytiną teisę galėjo pasirinkti kreiptis į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusią instituciją).

35      Žr. 1997 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Dorsch Consult (C-54/96, EU:C:1997:413, 31 punktas) ir 2001 m. lapkričio 29 d. Sprendimą De Coster (C-17/00, EU:C:2001:651, 14 punktas) (juose pabrėžiamas neabsoliutus reikalavimo dėl rungimosi principu grindžiamo proceso pobūdis, todėl net ir tokių požymių neturintis procesas gali atitikti tam tikrai institucijai keliamą sąlygą, kad ji galėtų būti laikoma „teismu“ pagal SESV 267 straipsnį).

36      Žr. 1997 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Dorsch Consult (C-54/96, EU:C:1997:413, 31 punktas).

37      Žr., pvz., 2020 m. liepos 16 d. Sprendimą Governo della Repubblica italiana (Italijos taikos teisėjų statusas) (C-658/18, EU:C:2020:572, 63 punktas).

38      Šis reikalavimas tenkinamas net ir tuo atveju, jei yra papildomų kriterijų, kuriais remdamasi institucija priima sprendimą. Žr. 1994 m. balandžio 27 d. Sprendimą Almelo (C-393/92, EU:C:1994:171, 23 punktas) (juo institucijos, kuri ne tik taiko teisės normas, bet ir vykdo kontrolę, remdamasi tuo, kas yra teisinga ir pagrįsta, prašymas priimti prejudicinį sprendimą pripažįstamas priimtinu).

39      Institucijos taikomos procesinės teisės normos nebūtinai turi būti nustatytos įstatymu, jas gali priimti pati institucija. Žr., pvz., 1997 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Dorsch Consult (C-54/96, EU:C:1997:413, 33 punktas) (juo atmestas prieštaravimas, kad nagrinėjamas procedūrines taisykles priėmė pati prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija, kad šios taisyklės neįsigaliojo trečiųjų asmenų atžvilgiu ir kad jos nebuvo paskelbtos).

40      Žr. ADBG 23 straipsnio 3 dalį. Taip pat žr. USK darbo tvarkos taisyklių 11 punktą.

41      Žr. USK darbo tvarkos taisyklių 8 punktą.

42      Pagal ADBG 23 straipsnio 4 dalį visas procesas turi būti baigtas per šešis mėnesius.

43      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Darmon išvadą byloje Corbiau (C-24/92, EU:C:1993:59, 10 punktas).

44      1987 m. birželio 11 d. Sprendimas X (14/86, EU:C:1987:275, 7 punktas). Vis dėlto generalinis advokatas J. Gand savo išvadoje byloje Vaassen-Göbbels (61/65, EU:C:1966:25, p. 281) nepriklausomumą svarbiu sąvokos „teismas“ požymiu laikė dar gerokai anksčiau.

45      Vis dėlto kai kurie generaliniai advokatai pareiškė manantys, kad Teisingumo Teismo požiūris į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos nepriklausomumo klausimą yra pernelyg lankstus. Žr., pvz., generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvadą byloje De Coster (C-17/00, EU:C:2001:366, 19–28 punktai) (joje paaiškinta, kad jurisprudencija dėl nepriklausomumo reikalavimo palaipsniui švelnėjo).

46      Žr., pvz., Pech, L. ir Scheppele, K. L., „Illiberalism Within: Rule of Law Backsliding in the EU“, Cambridge Yearbook of European Legal Studies, 19 t., Cambridge University Press, 2017, p. 3–47; Priebus, S., „The Commission's Approach to Rule of Law Backsliding: Managing Instead of Enforcing Democratic Values?“, Journal of Common Market Studies, 60(6) t., University Association for Contemporary European Studies and John Wiley & Sons Ltd., 2022, p. 1684–1700.

47      Dėl atitinkamų sprendimų apžvalgos žr. Europos Parlamentas, Sąjungos vidaus politikos generalinis direktoratas, Pech, L., „The European Court of Justice's jurisdiction over national judiciary-related measures“, 2023 m., prieinama adresu: https://democracyinstitute.ceu.edu/articles/european-parliament-publishes-study-laurent-pech

48      Žr., pvz., Broberg, M., Fenger, N., „The European Court of Justice's Transformation of its Approach towards Preliminary References from member State Administrative Bodies“, Cambridge Yearbook of European Legal Studies, 24 t., Cambridge University Press, 2022, p. 2 ir paskesni.

49      Pastarojo pavyzdys – 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Wilson (C-506/04, EU:C:2006:587), kuriame Teisingumo Teismas išsamiai aptarė, kas suprantama kaip išorinis ir vidinis teismų nepriklausomumas. Teisingumo Teismas nagrinėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, susijusį su vertinimu, ar nacionalinės teisės aktai atitinka 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/5/EB skirtos padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija (OL L 77, 1998, p. 36; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 83) dėl laisvo advokatų judėjimo 9 straipsnyje nustatytus nepriklausomumo reikalavimus. Pagal šią nuostatą valstybės narės buvo įpareigotos numatyti teisių gynimo priemones „teismuose“ dėl sprendimo, susijusio su advokato registracija.

50      Žr., be kita ko, 2018 m. vasario 27 d. sprendimą (C-64/16, EU:C:2018:117, 34–38, 42 ir 43 punktai).

51      2020 m. sausio 21 d. Sprendimas Banco de Santander (C-274/14, EU:C:2020:17, 55 ir paskesni punktai). Taip pat žr. Broberg, M., Fenger, N., „The European Court of Justice's Transformation of its Approach towards Preliminary References from member State Administrative Bodies“, Cambridge Yearbook of European Legal Studies, 24 t., Cambridge University Press, 2022, p. 21 ir paskesni (vertinant sąvokos „nepriklausomumas“ raidą pagal SESV 267 straipsnį ir jurisprudencijos, susijusios su ESS 19 straipsnio 1 dalimi ir Chartijos 47 straipsniu, poveikį).

52      Žr., pvz., Reyns, C., „Saving judicial independence: a threat to the preliminary ruling mechanism?“, European Constitutional Law Review, 17(1) t., Cambridge University Press, 2021, p. 26–52.

53      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato N. Wahl išvadą sujungtose bylose Torresi (C-58/13 ir C-59/13, EU:C:2014:265, 46–54 punktai) ir generalinio advokato M. Bobek išvadą byloje Pula Parking (C-551/15, EU:C:2016:825, 76–107 punktai).

54      Jurisprudencijoje nepriklausomumo arba nešališkumo „vidinis“ aspektas paprastai aiškinamas kaip svarbus siekiant užtikrinti vienodas sąlygas šalims. Žr., pvz., 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Wilson (C-506/04, EU:C:2006:587, 52 punktas). Taigi, teisėjai neturi būti kaip nors asmeniškai suinteresuoti ginčo baigtimi. Manau, kad „išorinis“ nepriklausomumo aspektas, kad teisėjams nebūtų daroma jokia išorinė įtaka, padeda siekti to paties tikslo – užtikrinti vienodas sąlygas abiem ginčo šalims. Išorės spaudimas taip pat lemia, kad ginčo baigtis yra ne savarankiško teisėjo sprendimo, o išorės subjekto, kuris darė įtaką teisėjui, greičiausiai siekdamas naudos vienai iš šalių, įtakos rezultatas.

55      Žr., pavyzdžiui, 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Wilson (C-506/04, EU:C:2006:587, 49–52 punktai) ir 2020 m. sausio 21 d. Sprendimą Banco de Santander (C-274/14, EU:C:2020:17, 57–62 punktai).

56      Žr., pvz., 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas) (C-192/18, EU:C:2019:924, 109 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57      Žr. 2020 m. sausio 21 d. Sprendimą Banco de Santander (C-274/14, EU:C:2020:17, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2020 m. liepos 16 d. Sprendimą Governo della Repubblica italiana (Italijos taikos teisėjų statusas) (C-658/18, EU:C:2020:572, 49 punktas).

58      Žr. 2020 m. sausio 21 d. Sprendimą Banco de Santander (C-274/14, EU:C:2020:17, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2020 m. liepos 16 d. Sprendimą Governo della Repubblica italiana (Italijos taikos teisėjų statusas) (C-658/18, EU:C:2020:572, 48 punktas).

59      ADBG 8 straipsnio 3 dalis. Priešingai, ÖADR, kaip pirmosios instancijos teismo institucijos antidopingo bylose, narius skiria NADA. Žr. ADBG 7 straipsnio 3 dalį.

60      2020 m. sausio 21 d. sprendimas (C-274/14, EU:C:2020:17, 66 punktas).

61      Generalinio advokato G. Hogan išvada byloje Banco Santander (C-274/14, EU:C:2019:802, 38 punktas).

62      Pagal analogiją žr. 2022 m. sausio 13 d. Sprendimą Ministerstwo Sprawiedliwości (C-55/20, EU:C:2022:6, 77 punktas) ir 2023 m. sausio 26 d. Sprendimą Construct (C-403/21, EU:C:2023:47) (juose aplinkybė, kad niekada nebuvo pasinaudota įgaliojimais atleisti iš pareigų drausmės bylų teismo narį, laikoma kriterijumi, į kurį reikia atsižvelgti nagrinėjant tikimybę, kad šie įgaliojimai gali pakenkti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos „išoriniam“ nepriklausomumui).

63      Žr., pvz., 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas) (C-192/18, EU:C:2019:924, 110 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

64      Žr., pvz., 2022 m. gegužės 3 d. Sprendimą CityRail (C-453/20, EU:C:2022:341, 52 ir 64–69 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija) (dėl administracinės institucijos, kuri, pasinaudodama ex officio peržiūros įgaliojimais, galėjo „kreiptis“ į save ir taip peržiūrėti geležinkelių sektoriaus nacionalinės reguliavimo institucijos priimtus administracinius sprendimus).

65      Šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 21 d. Sprendimą Banco de Santander (C-274/14, EU:C:2020:17, 61 ir paskesni punktai bei nurodyta jurisprudencija).

66      Žr., pvz., 2005 m. gegužės 31 d. Sprendimą Syfait ir kt. (C‑53/03, EU:C:2005:333, 31–37 punktai) ir 2002 m. gegužės 30 d. Sprendimą Schmid (C‑516/99, EU:C:2002:313, 34–38 punktai).

67      2016 m. gegužės 24 d. sprendimas (C-396/14, EU:C:2016:347).

68      1997 m. rugsėjo 17 d. sprendimas (C-54/96, EU:C:1997:413 34 punktas).

69      1997 m. rugsėjo 17 d. sprendimas (C-54/96, EU:C:1997:413 35 punktas).

70      Žr. 2020 m. sausio 21 d. sprendimą (C-274/14, EU:C:2020:17, 67 ir 77 punktai).

71      Žr., pvz., 1981 m. spalio 6 d. Sprendimą Broekmeulen (246/80, EU:C:1981:218, 9 punktas) (kai atitinkamą instituciją iš dalies sudarė praktikuojantys gydytojai) ir 2016 m. gegužės 24 d. Sprendimą MT Højgaard ir Züblin (C-396/14, EU:C:2016:347, 27–29 punktai) (kai atitinkamą instituciją iš dalies sudarė nespecialistai ir teisėjai).

72      Žr., pvz., 2016 m. gegužės 24 d. Sprendimą MT Højgaard ir Züblin (C-396/14, EU:C:2020:347, 27 punktas) ir 2020 m. liepos 16 d. Sprendimą Governo della Repubblica italiana (Italijos taikos teisėjų statusas) (C-658/18, EU:C:2020:572, 55 punktas).

73      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Bobek išvadą byloje Ministerstwo Sprawiedliwości (C-55/20, EU:C:2021:500, 58 ir 59 punktai).

74      Kaip matyti iš nacionalinės bylos medžiagos, tą bylą, kurios registracijos numeris W108 2250401-1/10Z, Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) sustabdė, kol bus išnagrinėta ši byla.

75      2023 m. sausio 12 d. sprendimas (C-132/21, EU:C:2023:2, 57 punktas).

76      Tokią išvadą patvirtina mokslo tyrimai šiuo klausimu; žr. Bresich, R., Dopplinger, L., Dörnhöfer, S., Kunnert, G., Riedl, E., Datenschutzgesetz – Kommentar, Linde Verlag, 2018, p. 201 ir Schwamberger, S., Jahnel, D. (red.), Jahrbuch 19 Datenschutzrecht,  Neuer Wissenschaftlicher Verlag, 2019, p. 267 su nuorodomis į nacionalinę teisę.

77      Dėl 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (OL L 75, 2001, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 404) pagal analogiją žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimą CTL Logistics (C-489/15, EU:C:2017:834, 87 punktas) ir 2022 m. spalio 27 d. Sprendimą DB Station & Service (C-721/20, EU:C:2022:832, 60, 80 ir 81 punktai) (juose išaiškinta, kad prieš imantis bet kokių teisminių veiksmų ginčai, susiję su mokesčiais už naudojimąsi geležinkelių transportu, pirmiausia turi būti pateikti pagal Direktyvą 2001/14 įsteigtai reguliavimo institucijai).

78      BDAR 2 straipsnio 1 dalis.

79      Žr., pvz., 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Lindqvist (C-101/01, EU:C:2003:596, 25 punktas) ir 2014 m. gegužės 13 d. Sprendimą Google Spain ir Google (C-131/12, EU:C:2014:317, 26 punktas) (juose konstatuota, kad asmens duomenų įkėlimo į interneto puslapį operacija yra duomenų tvarkymas).

80      Ši informacija gali būti naudojama pareiškėjai, kaip taisyklių pažeidėjai, identifikuoti, taigi aiškiai yra informacija „apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti“, kaip tai suprantama pagal BDAR 4 straipsnio 1 dalį.

81      Žr., pvz., 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Lindqvist (C-101/01, EU:C:2003:596, 26 punktas).

82      Generalinio advokato M. Szpunar išvada byloje WK (C-33/22, EU:C:2023:397, 78 punktas).

83      Dėl SESV 165 straipsnio vaidmens žr. generalinio advokato M. Szpunar išvadą byloje Royal Antwerp Football Club (C-680/21, EU:C:2023:188, 48–55 punktai).

84      Šiuo klausimu žr. Weatherill, S., Saving Football from Itself: Why and How to Re-make EU Sports Law, Cambridge Yearbook of European Legal Studies, Vol. 24, 2022, p. 8 ir 9).

85      1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Bosman (C-415/93, EU:C:1995:463, 73 ir paskesni punktai); 2006 m. liepos 18 d. Sprendimas Meca-Medina ir Majcen / Komisija (C-519/04 P, EU:C:2006:492, 22 ir paskesni punktai); 2008 m. liepos 1 d. Sprendimas MOTOE (C-49/07, EU:C:2008:376, 20–26 punktai); 2010 m. kovo 16 d. Sprendimas Olympique Lyonnais (C-325/08, EU:C:2010:143, 27 ir paskesni punktai); ir 2019 m. birželio 13 d. Sprendimas TopFit ir Biffi (C-22/18, EU:C:2019:497, 27 ir paskesni punktai); taip pat generalinio advokato A. Rantos išvada byloje International Skating Union / Komisija (C-124/21 P, EU:C:2022:988, 36–43 punktai), generalinio advokato A. Rantos išvada byloje European Superleague Company (C-333/21, EU:C:2022:993, 39–42 punktai) ir generalinio advokato M. Szpunar išvada byloje Royal Antwerp Football Club  (C-680/21, EU:C:2023:188, 34–36 punktai).

86      Reikšminga šios konstatuojamosios dalies dalis suformuluota taip: „prie asmens sveikatos duomenų turėtų būti priskirti visi duomenys apie duomenų subjekto sveikatos būklę, kurie atskleidžia informaciją apie duomenų subjekto buvusią, esamą ar būsimą fizinę ar psichinę sveikatą. Tai apima <...> informaciją, gautą atliekant kūno dalies ar medžiagos tyrimus ar analizę, įskaitant genetinius duomenis ir biologinius mėginius“.

87      Žr. 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą (C-101/01, EU:C:2003:596, 50 punktas).

88      1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, 1995, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355) (toliau – Duomenų apsaugos direktyva).

89      Jis iš pradžių buvo griežtesnis nei galutinis teksto variantas. Šiuo klausimu žr. Europos Sąjungos Taryba, Duomenų apsaugos ir keitimosi informacija darbo grupės dokumentas „Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas. Peržiūrėtas I ir II skyrių projektas (dok. 6828/13, 2013 m. vasario 26 d., p. 10) (jame pateiktas redakcinio pobūdžio pasiūlymas, kuriuo siekiama nustatyti reikalavimą, kad atitinkami sveikatos duomenys „atskleistų informaciją apie svarbias <...> asmens sveikatos problemas, gydymą ir jautrias būkles“).

90      Žr. 2021 m. birželio 22 d. Sprendimą Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai) (C-439/19, EU:C:2021:504, 85 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (jame išdėstytas šios sąvokos autonominis pobūdis pagal Sąjungos teisę).

91      2021 m. birželio 22 d. Sprendimas Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai) (C-439/19, EU:C:2021:504, 77 ir 78 punktai) (jame konstatuota, kad, priešingai nei Direktyvos 95/46 8 straipsnio 5 dalyje, BDAR 10 straipsnio taikymo sritis apsiriboja tik baudžiamosios teisės sritimi).

92      Taigi šioje byloje nebūtina spręsti, ar pareiškėja buvo papildomai nuteista.

93      2021 m. birželio 22 d. Sprendimas Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai) (C-439/19, EU:C:2021:504, 87 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

94      2021 m. birželio 22 d. Sprendimas Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai) (C-439/19, EU:C:2021:504, 88 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (jame primenama, kad net kalbant apie pažeidimus, kurie pagal nacionalinę teisę nėra laikomi „baudžiamaisiais“, pažymėtina, kad vis dėlto jie gali būti tokie atsižvelgiant į patį atitinkamo pažeidimo pobūdį ir sankcijų, kurios gali būti už juos skirtos, griežtumą).

95      Žr. 2021 m. birželio 22 d. Sprendimą Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai) (C-439/19, EU:C:2021:504, 89 punktas) (jame išaiškinta, kad būdingas „baudžiamosios“ sankcijos požymis nėra vien atlyginti padarytą žalą).

96      Taigi šiuo klausimu norėčiau pažymėti, jog dabartinė situacija apima ir Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT), ir SAT praktikoje pripažįstamą bendrą pagrindą, kad apskritai su sportu susiję drausminiai ginčai negali būti kvalifikuojami kaip baudžiamojo pobūdžio. Šiuo klausimu žr. 2011 m. rugpjūčio 22 d. SAT sprendimo byloje Stichting Anti-Doping Autoriteit Nederland (NADO) & Koninklijke Nederlandsche Schaatsenrijders Bond (KNSB) prieš W. (2010/A/2311 ir 2312) 33 punktą (jame nustatyta, kad tiek Šveicarijos teisėje, tiek SAT jurisprudencijoje su sportu susiję ginčai paprastai laikomi esančiais civilinio pobūdžio).

97      Prancūzijos vyriausybė atkreipia dėmesį į 2018 m. lapkričio 6 d. EŽTT sprendimą Ramos Nunes de Carvalho e Sá prieš Portugaliją (CE:ECHR:2018:1106JUD005539113), ypač į jo 67 punktą (nušalinimas nuo teisėjo pareigų 240 dienų iš eilės) ir 127 punktą (šis nušalinimas neatitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos baudžiamosios atsakomybės ribos).

98      Tai nereiškia, kad Knino šachmatų klubas nėra geros reputacijos institucija. Visiškai priešingai, kroatų folklore pasakojama, kad viduramžių kroatų karalių Stjepaną Držislavą, valdžiusį pirmąją Kroatijos valstybę iš Knino tvirtovės, tame regione paėmė į nelaisvę Venecijos dožas Petras II Orseolas. Siekdamas atgauti laisvę, Držislavas sužaidė su Venecijos dožu tris šachmatų partijas, jas visas laimėjo ir mainais gavo laisvę ne tik sau, bet ir visiems Kroatijos miestams Adrijos jūros pakrantėje. Švęsdamas pergalę, Držislavas savo herbe panaudojo langelių raštą.

99      Šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 2 d. EŽTT sprendimą Mutu ir Pechstein prieš Šveicariją (CE:ECHR:2018:1002JUD004057510, 182 punktas) (jame išaiškinta, kad viešas bylos nagrinėjimas, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, buvo būtinas, nes draudimas pareiškėjai dvejus metus dalyvauti varžybose dėl dopingo vartojimo „sukėlė tam tikrą stigmą ir galėjo neigiamai paveikti jos profesinę garbę ir reputaciją“).

100      Žr. mano išvadą byloje Norra Stockholm Bygg (C-268/21, EU:C:2022:755, 81 punktas).

101      ADBG 21 straipsnio 3 dalis.

102      ADBG 23 straipsnio 14 dalis.

103      Šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimą Fashion ID (C-40/17, EU:C:2019:629, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (jame išaiškinta, kad sąvoka „duomenų valdytojas“ gali būti susijusi su keliais tvarkant asmens duomenis dalyvaujančiais subjektais).

104      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau pripažino, kad ta pati duomenų tvarkymo operacija gali atitikti kelis teisėto duomenų tvarkymo pagrindus. Šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 9 d. Sprendimą Manni (C-398/15, EU:C:2017:197, 42 punktas). Taip pat žr. 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimą Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (C-184/20, EU:C:2022:601, 71 punktas), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal BDAR 6 straipsnį pakanka vieno pagrindo teisėtumui pagrįsti.

105      Proporcingumo peržiūra yra būtinas veiksmas, kurį Teisingumo Teismas turi atlikti, kad pripažintų pagrindinės teisės ribojimą pagrįstu (Chartijos 52 straipsnio 1 dalis). Kalbant apie pagrindinę teisę į duomenų apsaugą, proporcingumo principas dar kartą įtvirtintas BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkte (duomenų kiekio mažinimo principas) ir 6 straipsnio 3 dalyje.

106      29 straipsnio duomenų apsaugos darbo gruopė, Antroji nuomonė 4/2009 dėl Pasaulinės antidopingo agentūros (WADA) privatumo ir asmens duomenų apsaugos tarptautinio standarto, susijusių WADA kodekso nuostatų ir kitų privatumo klausimų WADA ir (nacionalinių) antidopingo organizacijų kovoje su dopingo vartojimu sporte (WP 162, priimta 2009 m. balandžio 6 d., 0746/09/EN) (toliau – 29 straipsnio DG nuomonė 4/2009).

107      29 straipsnio DG nuomonė 4/2009, p. 17, 3.6.2 punktas.

108      Vertindamas priemonės būtinumą Teisingumo Teismas jau taikė šį standartą, t. y. ar alternatyvi priemonė būtų vienodai veiksminga. Šiuo klausimu žr. 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimą Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (C-184/20, EU:C:2022:601, 85 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

109      Negalima automatiškai daryti išvadų iš kitokių aplinkybių, kaip antai tų, kurios buvo nagrinėjamos 2021 m. birželio 22 d. Sprendime Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai) (C-439/19, EU:C:2021:504), susijusiame su klausimu, ar informacijos apie pirmą kartą nusižengusius asmenis skelbimas yra neproporcingas (sprendimo 115 punktas). Toje byloje konstatuota, kad skelbti apie baudos taškus, kuriais įvertinami kelių eismo taisyklių pažeidimai, nėra reikalinga, kai pažeidimas padaromas pirmą kartą. Vis dėlto, pagrindimas, dėl kurio Teisingumo Teismas sprendė, buvo siejamas su kelių eismo saugumo didinimu (sprendimo 107 punktas). Iš tiesų pirmą kartą eismo taisykles pažeidę asmenys galbūt nekelia pavojaus eismui. Vis dėlto viešai skelbti informaciją apie pirmą kartą antidopingo taisykles pažeidusius asmenis gali būti manoma esant reikalinga, siekiant atgrasyti jaunus sportininkus net nuo bandymo įsitraukti į draudžiamų medžiagų vartojimą.

110      29 straipsnio DG nuomonė 4/2009, p. 17, 3.6.1 punktas.

111      ADBG 1 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad „kito asmens“ pagalba ar bandymas padėti suspenduotam sportininkui išvengti jo nušalinimo termino laikomas atskiru pažeidimu.

112      29 straipsnio DG nuomonė 4/2009, p. 17, 3.6.2 punktas.

113      2023 m. kovo 9 d. EŽTT sprendimas (CE:ECHR:2023:0309JUD003634516).

114      29 straipsnio DG nuomonė 4/2009, p. 17, 3.6.2 punktas.