GENERALINIO ADVOKATO
JÁN MAZÁK IŠVADA,
pateikta 2010 m. vasario 11 d.(1)
Byla C‑407/08 P
Knauf Gips KG, anksčiau – Gebr. Knauf Westdeutsche Gipswerke KG,
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Kartelis – Gipso plokščių rinka – EB 81 straipsnio pažeidimas – Administracinė procedūra – Teisės į gynybą pažeidimas – Galimybė susipažinti su byla – Atsisakymas pateikti kaltinamuosius įrodymus – Atsisakymas pateikti kaltę paneigiančius įrodymus – Susitarimai ir suderinti veiksmai, sudarantys vieną pažeidimą – Reglamento Nr. 17/62 15 straipsnio 2 dalyje nustatytos 10 % viršutinės ribos pažeidimas – Ekonominis vienetas“
I – Įvadas
1. Savo apeliaciniu skundu Knauf Gips KG, anksčiau – Gebrüder Knauf Gipswerke KG (toliau taip pat vadinama apeliante), Teisingumo Teismo prašo, be kita ko, panaikinti visą 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo (trečiosios kolegijos) sprendimą byloje T‑52/03(2) (toliau – skundžiamas sprendimas). Nepatenkinus šio reikalavimo, apeliantė Teisingumo Teismo prašo grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui, kad šis priimtų naują sprendimą, o nepatenkinus ir šio reikalavimo – sumažinti jai paskirtą baudą bet kuriuo atveju bent 54,51 mln. eurų.
II – Teisės aktai
2. 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius(3), 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo tūkstančio iki milijono apskaitos vienetų arba didesnes, bet ne didesnės kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo:
a) jos pažeidžia (EB 81) straipsnio 1 dalį arba (EB 82) straipsnį; <…>“.
III – Apeliacinio skundo aplinkybės
A – Ginčijamas sprendimas
3. 2002 m. lapkričio 27 d. Komisija priėmė Sprendimą 2005/471/EB dėl EB sutarties 81 straipsnio taikymo procedūros prieš BPB PLC, Gebrüder Knauf Westdeutsche Gipswerke KG, Société Lafarge SA ir Gyproc Benelux NV (byla COMP/E‑1/37.152 – Gipso plokštės) (toliau – ginčijamas sprendimas), kuriame nustatė, kad BPB PLC (toliau – BPB), Knauf grupė, Société Lafarge SA (toliau – Lafarge) ir Gyproc Benelux NV (toliau – Gyproc), sudarydamos susitarimus ir derindamos veiksmus gipso plokščių sektoriuje, pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį(4). Komisija konstatavo, kad BPB, Knauf(5), Lafarge ir Gyproc sudarė sudėtinį ir tęstinį susitarimą, kuris prieštarauja EB 81 straipsnio 1 daliai, ir nepertraukiamai dalyvavo jį vykdant, o tai rodo tokie susitarimai ir suderinti veiksmai:
– BPB ir Knauf atstovai susitiko 1992 m. Londone ir išreiškė bendrą norą stabilizuoti rinką Vokietijos teritorijoje (toliau – Vokietijos rinka), Jungtinės Karalystės teritorijoje (toliau – Jungtinės Karalystės rinka), Prancūzijos teritorijoje (toliau – Prancūzijos rinka) bei Nyderlandų, Belgijos ir Liuksemburgo teritorijoje (toliau – Beniliukso rinka),
– BPB ir Knauf nuo 1992 m. sukūrė keitimosi informacija sistemas dėl gipso plokščių pardavimų kiekių Vokietijos, Prancūzijos, Britanijos ir Beniliukso rinkose. Prie jų prisijungė Lafarge, o vėliau ir Gyproc,
– BPB, Knauf ir Lafarge atstovai keletą kartų vieni kitus iš anksto informavo apie kainų augimą Britanijos rinkoje,
– BPB, Knauf, Lafarge ir Gyproc atstovai, atsižvelgdami į ypatingus pokyčius Vokietijos rinkoje, 1996 m. susitiko Versalyje, 1997 m. – Briuselyje ir 1998 m. – Hagoje, siekdami pasiskirstyti ar bent jau stabilizuoti Vokietijos rinką,
– BPB, Knauf, Lafarge ir Gyproc atstovai keletą kartų vieni kitus iš anksto informavo ir susitarė dėl kainų didinimo Vokietijos rinkoje 1996 m.–1998 m.(6).
4. Remiantis ginčijamo sprendimo 1 straipsniu, pažeidimo trukmė buvo:
– „BPB PLC atveju: vėliausiai nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1998 m. lapkričio 25 d.,
– Knauf atveju: vėliausiai nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1998 m. lapkričio 25 d.,
– Société Lafarge SA atveju: vėliausiai nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d. iki 1998 m. lapkričio 25 d.,
– Gyproc Benelux NV atveju: vėliausiai nuo 1996 m. birželio 6 d. iki 1998 m. lapkričio 25 d.“.
5. Komisija, atsižvelgusi į nagrinėjamų veiksmų pobūdį, į jų praktinį poveikį labai koncentruotai ir oligopolinei gipso plokščių rinkai ir į tai, kad ši veikla apėmė keturias pagrindines Europos bendrijos rinkas, nusprendė, kad ginčijamo sprendimo adresatės padarė labai sunkų EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Toliau išvardytoms įmonėms buvo paskirtos tokios baudos:
– BPB: 138,6 mln. eurų,
– Gebrüder Knauf Westdeutsche Gipswerke KG: 85,8 mln. eurų,
– Lafarge: 249,6 mln. eurų,
– Gyproc: 4,32 mln. eurų(7).
6. Dėl apeliantei skirtos baudos Komisija ginčijamo sprendimo 495–499 punktuose nurodė:
„495. Nustatyta, kad Knauf [grupė] aktyviai dalyvavo darant visus šiame sprendime aprašytus antikonkurencinius veiksmus ir kad [aukšto lygio Knauf grupės atstovai], t. y. [B ir C], buvo asmeniškai įtraukti į šią veiklą.
496. Sprendimas skirtas Knauf Westdeutsche Gipswerke dėl ypatingos Knauf grupės struktūros. Komisija negali nustatyti vieno juridinio asmens, kuris vadovautų šį subjektą sudarančių įmonių grupei. Todėl nėra vieno juridinio asmens, kuris, kaip svarbiausias koordinuoti grupės veiklą įgaliotas subjektas, galėtų būti laikomas atsakingu už įvairių šią grupę sudarančių įmonių pažeidimus.
497. Knauf Westdeutsche Gipswerke, kurios [aukšto lygio atstovai] yra [B ir C], – svarbiausia šios grupės įmonė. Visų pirma, kalbant apie Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG, kurios funkcija – administruoti kitas Knauf grupės įmones, reikia pažymėti, kad ji ir patalpų, ir personalo atžvilgiu bent jau iš dalies priklausoma nuo Knauf Westdeutsche Gipswerke.
498. Tokiomis aplinkybėmis ir dėl to, kad vien formalūs dalykai nekliudytų, taikant konkurencijos teisės normas, konstatuoti Knauf [grupės] elgesio gipso plokščių rinkoje, Komisija mano, kad Knauf Westdeutsche Gipswerke turi būti laikoma atsakinga už visus Knauf [grupės] veiksmus. Knauf Westdeutsche Gipswerke neprieštaravo dėl to, kad Komisija išsiuntė jai pranešimą apie kaltinimus, nors tai rodė, jog Komisija ketino pripažinti ją atsakinga už visus Knauf [grupės] veiksmus.
499. Komisija mano, kad galimos baudos skyrimo tikslais <...> apyvarta, į kuria turi būti atsižvelgta šiame sprendime, yra „įmonės“ [EB] 81 straipsnio 1 dalies prasme apyvarta, t. y. šiuo atveju – pasaulinė visų Knauf grupės įmonių apyvarta, kurią Knauf nurodė Komisijai.“(8)
7. Be to, ginčijamo sprendimo 38 ir 39 punktuose Komisija nurodė:
„38. 1932 m. įsteigtą ir buveinę bei didelę pramonės gamyklą Iphofen, Bavarija (Vokietija), turinčią Knauf dabar sudaro daug privačių įmonių, kurios tebepriklauso <...> Knaufų šeimos dalininkams. Įmonė paprastai pristatoma kaip šeimos įmonė Knauf Westdeutsche Gipswerke: „Įmonė Gebr. Knauf Westdeutsche Gipswerke, Iphofen, įsteigta 1932 m., šiuo metu yra ne tik viena iš Europoje pirmaujančių statybos medžiagų gamintojų, bet ir visame pasaulyje veikianti grupė, kurios veikla neapsiriboja vien medžiagų iš gipso gamyba. Nepaisant augimo, Knauf išlieka šeimos įmonė, priklausanti Alfonso ir Karlo Knaufų šeimoms <…>“.
39. Iš tikrųjų Knauf Westdeutsche Gipswerke yra seniausia iš Knauf grupės įmonių, joje dirba didelė dalis (daugiau kaip 1 000) grupės darbuotojų; dabar ji yra komanditinė ūkinė bendrija, kurios [aukšto lygio atstovai] yra [B ir C] <...>. Ūkinė bendrija įsikūrusi tose pačiose patalpose ir joje dirba tie patys darbuotojai kaip ir kitoje įmonėje Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG, kuri taip pat yra komanditinė ūkinė bendrija, kurios [aukšto lygio atstovai] taip pat yra [B ir C] ir kurios funkcija – administruoti kitas Knauf grupės įmones. Be to, reikėtų pažymėti, kad abi komanditinės ūkinės bendrijos turi ne tik bendrą administraciją, bet ir visiškai vienodą kapitalo dalių valdymo struktūrą (tie patys asmenys turi lygiai po tiek pat ir tokios pačios rūšies įmonės kapitalo dalių). Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG turi labai nedaug darbuotojų, taip pat ir Iphofen buveinėje.“
B – Procesas Pirmosios instancijos teisme
8. 2003 m. vasario 13 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje pateiktu ieškiniu, užregistruotu numeriu T‑52/03, Knauf Gips KG prašė panaikinti su ja susijusią ginčijamo sprendimo dalį arba, nepatenkinus šio reikalavimo, atitinkamai sumažinti ginčijamu sprendimu jai skirtą baudą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
9. Savo ieškinyje Pirmosios instancijos teisme Knauf Gips KG pateikė aštuonis ieškinio pagrindus. Pirmuoju ieškinio pagrindu Knauf Gips KG tvirtino, kad ginčijamu sprendimu pažeista jos teisė į gynybą. Be kita ko, Knauf Gips KG nurodė, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas įrodymais, su kuriais ji neturėjo galimybės susipažinti, nors to prašė. Knauf Gips KG antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Trečiuoju ieškinio pagrindu Knauf Gips KG tvirtino, kad neteisingai taikyta vieno pažeidimo sąvoka. Ketvirtuoju ieškinio pagrindu Knauf Gips KG teigė, kad ginčijamu sprendimu pažeista Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis, kiek tai susiję su viršutine baudos riba. Penktuoju ieškinio pagrindu Knauf Gips KG teigė, kad ginčijamu sprendimu, nustatant baudą, pažeistas EB 253 straipsnis, Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir bendrieji teisės principai. Šeštuoju ieškinio pagrindu Knauf Gips KG kaltino Komisiją pažeidus vienodo požiūrio principą, nes ši nesumažino jai skirtos baudos, nepaisydama to, kad Knauf Gips KG bendradarbiavo su Komisija tiek pat, kiek BPB, kuriai bauda buvo sumažinta 30 %. Septintuoju ieškinio pagrindu Knauf Gips KG teigė, kad dėl pernelyg ilgos administracinės procedūros trukmės buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir gero administravimo principas. Savo paskutiniu, aštuntuoju, ieškinio pagrindu Knauf Gips KG teigė, kad, nustatant už pavėluotą baudos sumokėjimą taikytiną palūkanų normą, padaryta teisės ir vertinimo klaidų.
10. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą 2008 m. liepos 8 d. ir atmetė Knauf Gips KG ieškinį. Knauf Gips KG nurodyta padengti bylinėjimosi išlaidas.
IV – Apeliacinis procesas
11. 2008 m. rugsėjo 19 d. apeliantė pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo. Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti visą skundžiamą sprendimą,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui, kad šis priimtų naują sprendimą,
– nepatenkinus ir antrojo reikalavimo, tinkamai sumažinti ginčijamo sprendimo 3 straipsniu apeliantei skirtą baudą ir bet kuriuo atveju sumažinti baudą bent 54,51 mln. EUR,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
12. Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti visą apeliacinį skundą,
– priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
13. Apeliacinis skundas dėl skundžiamo sprendimo grindžiamas trimis pagrindais. Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantė teigia, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą. Antruoju apeliacinio skundo pagrindu ji teigia, kad pažeista EB 81 straipsnio 1 dalis. Trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantė tvirtina, kad buvo pažeista Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir EB 81 straipsnis.
14. Teismo posėdis įvyko 2009 m. spalio 22 d.
V – Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas: teisės į gynybą pažeidimas
15. Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę į gynybą, nes neteisingai taikė taisykles, susijusias, pirma, su atsisakymu leisti susipažinti su kaltinamaisiais dokumentais ir, antra, su atsisakymu leisti susipažinti su kaltę paneigiančiais įrodymais.
A – Neleidimas susipažinti su kaltinamaisiais dokumentais
1. Skundžiamas sprendimas
16. Pirmojoje instancijoje Knauf Gips KG tvirtino, kad ginčijamas sprendimas daug kur grindžiamas kaltinamaisiais įrodymais, su kuriais ji neturėjo galimybės susipažinti, nors to ne kartą prašė.
17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 41 punkte patvirtino, kad per Komisijoje vykusią administracinę procedūrą Knauf Gips KG neturėjo galimybės susipažinti su kitų pranešimo apie kaltinimus adresatų atsakymais. Pirmosios instancijos teismo manymu, kadangi suinteresuotosioms šalims per administracinę procedūrą nepateikti dokumentai nėra leistini įrodymai, jei paaiškėtų, kad Komisija ginčijamame sprendime rėmėsi dokumentais, kurių nebuvo tyrimo byloje ir kurie nebuvo pateikti ieškovei, tokių dokumentų nebūtų galima laikyti įrodymais. Tačiau jei buvo kitų dokumentinių įrodymų, apie kuriuos šalys žinojo per administracinę procedūrą ir kuriais konkrečiai pagrįstos Komisijos išvados, tai, kad suinteresuotajam asmeniui nepateikti kaltinamieji dokumentai nėra priimtini įrodymai, negali turėti įtakos ginčijamame sprendime patvirtintų kaltinimų pagrįstumui. Todėl Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog suinteresuotoji įmonė turi įrodyti, kad Komisijos pasiektas rezultatas sprendime būtų buvęs kitoks, jei dokumentas, kuris nebuvo pateiktas minėtai įmonei ir kuriuo remdamasi Komisija konstatavo pažeidimą, būtų buvęs atmestas kaip įrodymas(9).
18. Skundžiamo sprendimo 49 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Knauf Gips KG, išskyrus tam tikras išimtis, tik išvardijo ginčijamo sprendimo ištraukas, kuriose paminėti dokumentai, su kuriais jai nebuvo leista susipažinti. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tokio išvardijimo nepakako, kad būtų įvykdyta teismų praktikoje nustatyta pareiga, kuri tenka Knauf Gips KG dėl neatskleistų kaltinamųjų įrodymų. Tuomet Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tariamą teisės susipažinti su kaltinamaisiais įrodymais pažeidimą pagal konkrečius Knauf Gips KG kaltinimus(10). Išnagrinėjęs aptariamus dokumentus, Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Komisijos išvados ginčijamame sprendime nebūtų buvusios kitokios, jei tie dokumentai būtų buvę išimti iš bylos. Tačiau Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad išsamumo sumetimais jis išnagrinės bylą iš esmės, neatsižvelgdamas į jokius kaltinamuosius įrodymus, išplaukiančius iš kitų pranešimo apie kaltinimus adresačių atsakymų, kad patikrintų, ar Komisijos vertinimas dėl pažeidimo ir jo padariniai pakankamai įrodyti net ir nesant minėtų įrodymų(11).
2. Argumentai
19. Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išnagrinėti apeliantės nurodytus jai neatskleistų įrodymų pavyzdžius. Apeliantė mano, kad, jai įvardijus atitinkamus įrodymus ir vien šiais įrodymais grindžiamas ginčijamo sprendimo ištraukas, nebereikia jokios papildomos informacijos, kad būtų galima padaryti išvadą, jog jei nebūtų buvę paisoma šių įrodymų, bent jau minėti ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies skyriai būtų buvę kitokie. Kadangi akivaizdu, jog apeliantės apibūdintos ištraukos buvo susijusios su materialiniu viso pažeidimo aspektu, aišku, kad ginčijamas sprendimas būtų buvęs visiškai kitoks. Ginčijamo sprendimo ištraukos, kurias Pirmosios instancijos teismas faktiškai išnagrinėjo (žr. skundžiamo sprendimo 51–63 punktus), nėra lemiamos, nes jos teisė į gynybą buvo pažeista vien dėl to, kad kitose ginčijamo sprendimo vietose Komisija rėmėsi apeliantei neatskleistais kaltinamaisiais įrodymais, kurių minėtas teismas neištyrė.
20. Komisija mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog apeliantės kaltinimas susijęs tik su skundžiamo sprendimo 49 ir 50 punktuose nurodytais motyvais, dėl šio kaltinimo skundžiamas sprendimas negali būti panaikintas. Minėti motyvai buvo nurodyti išsamumo sumetimais, nes, remiantis skundžiamo sprendimo 63 punktu, nagrinėdamas ginčijamą sprendimą iš esmės, Pirmosios instancijos teismas į nagrinėjamus įrodymus neatsižvelgė. Be to, Komisija mano, kad apeliantė neįvykdė Sprendime Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją(12) Teisingumo Teismo nustatytų reikalavimų dėl kaltinamųjų įrodymų. Vadovaujantis minėtu sprendimu, Teisingumo Teismas reikalauja iš suinteresuotosios šalies įrodyti, kad rezultatas, kurį Komisija pasiekė savo sprendime, būtų buvęs kitoks. Bendros apeliantės nuorodos į įvairias ginčijamo sprendimo ištraukas, kuriose paprasčiausiai paminėti nagrinėjami dokumentai, nepakanka, nes kitaip Pirmosios instancijos teismui tektų nustatyti priežastinį ryšį tarp atsisakymo leisti susipažinti su nagrinėjamais įrodymais ir tariamo teisės į gynybą pažeidimo.
3. Vertinimas
21. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad apeliantė ginčija skundžiamo sprendimo 49 ir 50 punktuose pateiktas Pirmosios instancijos teismo išvadas. Tačiau apeliantė neprieštarauja dėl išsamių Pirmosios instancijos teismo išvadų skundžiamo sprendimo 51–62 punktuose, susijusių su konkrečiais Knauf Gips KG kaltinimais dėl tam tikrų įrodymų.
22. Be to, priešingai nei teigia Komisija, Pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamo sprendimo 49 ir 50 punktuose bei 51–62 punktuose, nebuvo pateiktos vien išsamumo sumetimais, nes tokio pobūdžio išvadas Pirmosios instancijos teismas aiškiai pateikė minėto sprendimo 63 punkte. Todėl manau, kad nusistovėjusi teismo praktika, pagal kurią Teisingumo Teismas atmeta vien su papildomais motyvais susijusius kaltinimus, nes jie negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo(13), negali būti tiesiogiai pritaikyta nagrinėjamam apeliacinio skundo pagrindui.
23. Dėl apeliantės kaltinimo, susijusio su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo apeliantės nurodytų jai neatskleistų įrodymų pavyzdžių, manau, kad šis kaltinimas akivaizdžiai nepagrįstas.
24. Knauf Gips KG iš esmės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog ginčijamo sprendimo ištraukų, kuriose paminėti neatskleisti įrodymai, išvardijimo nepakanka, kad būtų įvykdyta teismo praktikoje nustatyta pareiga, pagal kurią suinteresuotoji šalis turi įrodyti, kad Komisijos sprendime pasiektas rezultatas būtų buvęs kitoks, jei dokumentas, kuris jai nebuvo pateiktas ir kuriuo Komisija rėmėsi, konstatuodama pažeidimą šios įmonės atžvilgiu, būtų atmestas kaip įrodymas.
25. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką dokumentų nepateikimas sudaro teisės į gynybą pažeidimą, jeigu suinteresuotoji įmonė įrodo, kad, pirma, Komisija rėmėsi šiuo dokumentu pagrįsdama savo kaltinimą dėl pažeidimo buvimo ir, antra, šį kaltinimą buvo galima įrodyti tik remiantis šiuo dokumentu. Jei buvo kitų dokumentinių įrodymų, apie kuriuos šalys žinojo per administracinę procedūrą ir kurie konkrečiai pagrindė Komisijos išvadas, tai, kad suinteresuotajam asmeniui nepateikti kaltinamieji dokumentai nebuvo priimtini kaip įrodymai, negali turėti įtakos ginčijamame sprendime pateiktų kaltinimų pagrįstumui. Todėl suinteresuotoji įmonė turi įrodyti, jog Komisijos pasiektas rezultatas sprendime būtų buvęs kitoks, jei dokumentas, kuris nebuvo pateiktas minėtai įmonei ir kuriuo remdamasi Komisija konstatavo pažeidimą, būtų buvęs atmestas kaip įrodymas(14).
26. Manau, jog, padaręs išvadą, kad vien ginčijamo sprendimo ištraukų, kuriose paminėti neatskleisti įrodymai, išvardijimo nepakako, kad būtų įvykdyta aiški pareiga, kuri atitinkamai įmonei tenka pagal Sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją(15), Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos.
B – Atsisakymas leisti susipažinti su kaltę paneigiančiais įrodymais ir teisės į gynybą pažeidimas, kiek tai susiję keitimusi informacija
27. Tikslingumo sumetimais šiame skyriuje išnagrinėsiu pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antrą ir trečią dalis, nes jos abi susijusios su Knauf Gips KG ieškinio Pirmosios instancijos teisme pirmojo pagrindo antra dalimi dėl atsisakymo leisti susipažinti su kaltę paneigiančiais įrodymais(16).
1. Skundžiamas sprendimas
28. Skundžiamo sprendimo 67 punkte Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas Sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, pažymėjo, kad jei kaltinimus paneigiantis dokumentas nebuvo pateiktas, atitinkama įmonė turi įrodyti tik tai, jog jo neatskleidimas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui jos nenaudai. Įmonei pakanka įrodyti, kad ji būtų galėjusi panaudoti tokį kaltinimus paneigiantį dokumentą gynybai taip, kad jeigu ji būtų galėjusi juo remtis per administracinę procedūrą, ji būtų galėjusi nurodyti aplinkybes, kurios nesutampa su Komisijos tame etape padarytomis išvadomis, ir todėl bent jau dėl elgesio, kuriuo ji kaltinama, trukmės, sunkumo ir galiausiai baudos dydžio ji būtų galėjusi padaryti kokią nors įtaką Komisijos sprendime pateiktiems vertinimams. Šiomis aplinkybėmis galimybė, kad neatskleistas dokumentas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui, gali būti įrodyta tik atlikus pirminį kai kurių įrodinėjimo priemonių vertinimą, kuris parodytų, kad neatskleisti dokumentai šių įrodymų atžvilgiu galėjo turėti reikšmės, į kurią buvo būtina atsižvelgti(17).
29. Suteikęs apeliantei galimybę susipažinti su nekonfidencialiomis kitų gamintojų atsakymų į Komisijos pranešimą apie kaltinimus versijomis, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad net jei Knauf Gips KG būtų galėjusi remtis šiais dokumentais per administracinę procedūrą, jie nebūtų galėję turėti įtakos Komisijos vertinimui(18).
2. Argumentai
30. Apeliantė mano, kad skundžiamo sprendimo 65 punkte Pirmosios instancijos teismas neteisingai apibendrino jos ieškinio byloje T‑52/03 reikalavimus ir atskirame 2006 m. liepos 7 d. dokumente pateiktas pastabas dėl Komisijos atsisakymo leisti jai susipažinti su kaltę paneigiančiais įrodymais. Todėl, jos teigimu, išvados skundžiamo sprendimo 64–79 punktuose pažeidžia jos teisę į gynybą ir yra nepagrįstos.
31. Be to, apeliantės manymu, Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Teisingumo Teismo praktiką dėl kaltę paneigiančių įrodymų. Apeliantė teigia, jog ji neprivalo įrodyti, kad jei ji būtų galėjusi susipažinti su kitų gamintojų atsakymais į pranešimą apie kaltinimus, Komisijos sprendimo turinys būtų buvęs kitoks, o tik privalo įrodyti, kad būtų galėjusi panaudoti tokius dokumentus savo gynybai(19). Apeliantė mano, kad skundžiamo sprendimo 70–78 punktuose Pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo, ar tam tikri apeliantės nurodyti kaltę paneigiantys įrodymai galėjo turėti įtakos ginčijamo sprendimo rezultatui.
32. Be to, apeliantė ginčija Pirmosios instancijos teismo išvadą, pagal kurią BPB atsakyme į pranešimą apie kaltinimus nėra jokių kaltę paneigiančių įrodymų(20). Apeliantė teigia, kad pagal bendruosius įrodinėjimo principus kitų suinteresuotųjų šalių pareiškimai yra įrodymai. Tai, kad apeliantė pateikė tuos pačius argumentus, nekeičia kitų suinteresuotųjų šalių pareiškimų pobūdžio.
33. Apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo BPB atsakymo 4.1.16 punkto teiginio, kad susitikimas Londone buvo nebent spontaniška diskusija. Pirmosios instancijos teismas taip pat neišnagrinėjo BPB teiginio jos atsakymo 4.2.3 punkte, kad duomenys, kuriais BPB keitėsi su savo konkurentais, nebuvo panaudoti BPB planavimo procese. Be to, Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo įrodymų, susijusių su 1997 ir 1998 m. susitikimų Briuselyje ir Hagoje, vykusių po tariamo pirmojo susitikimo Versalyje, patvirtinimu, reikšmės. 2006 m. liepos 7 d. dokumente Knauf Gips KG nurodė, kad iš BPB atsakymo 4.3.28 ir 4.3.34 punktų aišku, jog Versalio susitikime nebuvo sudaryta jokio antikonkurencinio susitarimo. Dėl susitikimų Briuselyje ir Hagoje Komisija tiesiog nusprendė, kad šalys pratęsė tariamai Versalyje sudarytą susitarimą. Tačiau BPB atsakymo 4.3.28 ir 4.3.34 punktai dėl susitikimo Versalyje galėjo būti panaudoti siekiant įrodyti, kad išvada dėl susitikimų Briuselyje ir Hagoje nepagrįsta.
34. Komisija pakartoja Pirmosios instancijos teisme pateiktą, tačiau jo nenagrinėtą argumentą. Komisija pažymi, kad prie savo atsisakymo neleisti apeliantei susipažinti su kitų gamintojų atsakymais į pranešimą apie kaltinimus ji pridėjo informaciją apie prieinamas teisių gynimo priemones. Kadangi apeliantė dėl to nesikreipė į bylą nagrinėjusį pareigūną ir taip neišnaudojo visų jai per administracinę procedūrą prieinamų teisių gynimo priemonių, ji leido suprasti, jog nesiekia, kad jos prašymas būtų patenkintas. Todėl Komisija mano, kad dėl to, jog teisės susipažinti su bylos medžiaga klausimas turėjo būti išnagrinėtas per administracinę procedūrą, apeliantė neturėjo teisės Pirmosios instancijos teisme remtis savo teisės į gynybą pažeidimu.
35. Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Sprendime Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją(21) Teisingumo Teismo suformuluotus kriterijus dėl kaltę paneigiančių įrodymų. Be to, Komisijos teigimu, skundžiamame sprendime apeliantės argumentai nebuvo iškreipti.
36. Komisija teigia, kad šios išvados 31 punkte išdėstyti apeliantės kaltinimai nepriimtini, nes ji tik pakartoja Pirmosios instancijos teisme jau pateiktus argumentus ir siekia, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų jos kaltinimus. Be to, apeliantė neįrodė, kaip nagrinėjami neatskleisti įrodymai galėjo būti naudingi jos gynybai. Komisija taip pat mano, kad šios išvados 33 punkte aprašytas apeliantės kaltinimas neteisingas iš esmės.
3. Vertinimas
37. Pirmiausia išnagrinėsiu šios išvados 34 punkte minėtą Komisijos teiginį. Komisija iš esmės tvirtina, kad apeliantės pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antra ir trečia dalys nepriimtinos, nes apeliantė neišnaudojo visų jai prieinamų teisių gynimo priemonių, susijusių su galimybe susipažinti su nagrinėjamais dokumentais per Komisijos vykdytą administracinę procedūrą.
38. Manau, kad šį argumentą reikėtų atmesti. Visų pirma Komisija neįrodė, kad apeliantė aktyviai ją klaidino ar elgėsi nesąžiningai per administracinę procedūrą neatskleistų nagrinėjamų dokumentų atžvilgiu. Vien tai, kad apeliantė Komisijoje neišnaudojo visų teisių gynimo priemonių, negalėjo paskatinti Komisijos klaidingai manyti, jog apeliantė Bendrijos teismų nebeprašys patenkinti jos prašymo leisti susipažinti su nagrinėjamais dokumentais(22). Antra, nesant jokios teisės akto nuostatos, kuria suinteresuotasis asmuo būtų konkrečiai įpareigojamas išnaudoti visas per Komisijos vykdomą administracinę procedūrą jam prieinamas teisių gynimo priemones, manau, kad jei Teisingumo Teismas nustatytų tokį reikalavimą, tai nepagrįstai suvaržytų to asmens teisę į gynybą ir apribotų galimybę kreiptis į teismą(23).
39. Dėl šios išvados 30 punkte nurodyto apeliantės kaltinimo, susijusio su tuo, kad skundžiamo sprendimo 65 punkte neteisingai apibendrinti jos argumentai, reikėtų pažymėti, jog lygiai tokie patys argumentai buvo nurodyti teisėjo pranešėjo pranešimo Pirmosios instancijos teismo posėdžiui, įvykusiam 2007 m. sausio 23 d., 43 punkte.
40. Pagal Teisingumo Teismo praktiką teisėjo pranešėjo pranešimo tikslas – glaustai pateikti faktines ir teisines bylos aplinkybes, taip pat šalių nurodytus pagrindus ir argumentus, o šalys prieš teismo posėdį arba jam vykstant gali prašyti atlikti pataisymus arba daryti išlygas. Be to, nagrinėjant bylą dalyvavę Pirmosios instancijos teismo teisėjai per visą procesą turėjo galimybę susipažinti su visais bylos medžiagą sudarančiais dokumentais(24).
41. Byloje T‑52/03 Pirmosios instancijos teismo kanceliarija teisėjo pranešėjo pranešimą nusiuntė šalims 2006 m. gruodžio 11 d. ir šalys buvo paprašytos iki teismo posėdžio pateikti pastabas dėl šio pranešimo. Priešingai nei Komisija, kuri savo rašytines pastabas dėl nagrinėjamo pranešimo pateikė 2007 m. sausio 15 d., Knauf Gips KG jokių pastabų nepateikė. Be to, per 2007 m. sausio 23 d. teismo posėdį Knauf Gips KG nepareiškė jokių prieštaravimų dėl teisėjo pranešėjo pranešime padarytos jos pateiktų pagrindų ir argumentų santraukos. Tai, kad tokių prieštaravimų nebuvo pareikšta, rodo kanclerio pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 63 straipsnį surašytas teismo posėdžio protokolas, kurį pasirašė teismo pirmininkas ir kancleris ir kuris yra oficialus dokumentas.
42. Kadangi Knauf Gips KG nepareiškė jokių prieštaravimų dėl teisėjo pranešėjo pranešimo byloje T‑52/03 ir kadangi visi bylą nagrinėję Pirmosios instancijos teismo teisėjai per visą procesą turėjo galimybę susipažinti su visais minėtos bylos medžiagą sudarančiais dokumentais, manau, kad šios išvados 30 punkte nurodytą apeliantės kaltinimą reikia atmesti.
43. Be to, dėl išsamumo pažymėčiau, kad iš Pirmosios instancijos teismo išvadų skundžiamo sprendimo 68–77 punktuose aišku, kad minėtas teismas išsamiai išnagrinėjo Knauf Gips KG pateiktus kaltinimus(25), susijusius su Komisijos atsisakymu leisti jai susipažinti su kaltę paneigiančiais įrodymais.
44. Dėl apeliantės kaltinimo, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su kaltę paneigiančiais įrodymais, įmonei pakanka įrodyti, kad ji būtų galėjusi panaudoti kaltę paneigiančius dokumentus savo gynybai, t. y. jei ji būtų galėjusi jais remtis per administracinę procedūrą, ji būtų galėjusi pateikti įrodymus, paneigiančius tame etape Komisijos padarytas išvadas, ir taip būtų galėjusi bent kiek paveikti Komisijos priimtame sprendime pateiktą vertinimą, bent jau dėl veiksmų, kuriais ji kaltinama, sunkumo bei trukmės ir atitinkamai baudos dydžio. Galimybė, kad neatskleistas dokumentas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui, gali būti nustatyta, tik jei, preliminariai ištyrus tam tikrus įrodymus, paaiškėja, kad, atsižvelgiant į tokius įrodymus, neatskleisti dokumentai galėjo turėti reikšmės, kurios negalima buvo nepaisyti(26).
45. Pirmosios instancijos teismas minėta teismo praktika dėl neatskleistų kaltę paneigiančių įrodymų konkrečiai rėmėsi skundžiamo sprendimo 67 punkte. Be to, skundžiamo sprendimo 78 punkte Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jei Knauf Gips KG būtų galėjusi per administracinę procedūrą susipažinti su nagrinėjamais dokumentais, šie dokumentai nebūtų galėję turėti įtakos Komisijos vertinimui.
46. Pažymėčiau, kad, nepaisant skundžiamo sprendimo 78 punkte pateiktos bendros Pirmosios instancijos teismo išvados, skundžiamo sprendimo 74 punkto, kuriame minėtas teismas nurodo, kad BPB atsakymo 4.2.1 punktas „negalėjo pakeisti galutinio rezultato“, formuluotė, kiek tai susiję su kaltę paneigiančiais įrodymais, yra gan netinkama ir kiek primena neatskleistiems kaltinamiesiems įrodymams taikytiną teismo praktiką(27). Tačiau, mano nuomone, tokių frazių vartojimo nepakanka, kad skundžiamas sprendimas būtų negaliojantis. Manau, kad vien jokiais įrodymais nepatvirtintas kitos kartelio dalyvės teiginys, kuriuo ji siekia paneigti keitimosi informacija antikonkurencinį tikslą ar poveikį, negali būti kaltę paneigiančiu įrodymu.
47. Tad manau, kad šios išvados 31 punkte nurodytą kaltinimą reikėtų atmesti.
48. Dėl šios išvados 31 ir 32 punktuose nurodytų apeliantės teiginių, kuriais ji ginčija Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tam tikrose BPB atsakymo į pranešimą apie kaltinimus dalyse nėra kaltę paneigiančių įrodymų, reikėtų turėti omenyje, kad Pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, išskyrus atvejus, kai iškreipiama aiški jam pateiktų įrodymų prasmė, nėra teisės klausimas, kurį Teisingumo Teismas gali tikrinti(28).
49. Manau, kad skundžiamo sprendimo 69–78 punktuose pateikti Pirmosios instancijos teismo vertinimai buvo susiję su tuo, ar BPB atsakymo į Komisijos pranešimą apie kaltinimus dalyse buvo kaltę paneigiančių įrodymų ir ar Knauf Gips KG galėjo juos panaudoti savo gynybai. Todėl tai buvo fakto klausimas(29). Kadangi Pirmosios instancijos teismas nėra kaltinamas faktinių aplinkybių iškreipimu, manau, kad apeliantės kaltinimą dėl Pirmosios instancijos teismo atlikto vertinimo reikėtų atmesti kaip nepriimtiną.
50. Mano nuomone, šios išvados 33 punkte nurodyto teiginio, jog Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo Knauf Gips KG kaltinimų, susijusių su BPB atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 4.1.16 punktu, negalima laikyti pagrįstu. Svarbiausia BPB atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 4.1.16 punkto mintis yra ta, kad „įvairiose Europos rinkose konkurencija išliko intensyvi, nepaisant Londono susitikime prisiimto „tariamo įsipareigojimo“. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas tebesančios konkurencijos klausimą nagrinėjo skundžiamo sprendimo 72 ir 75 punktuose. Manau, kad kaltinimą, jog Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo Knauf Gips KG argumento, susijusio su BPB atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 4.2.3 punktu, kuriame buvo nurodyta, kad duomenys, kuriais BPB keitėsi su savo konkurentais, nebuvo įtraukti į BPB planavimo procesą, reikėtų atmesti, atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo 74 punktą. Skundžiamo sprendimo 74 punkte konkrečiai įvertintas BPB teiginys, kad informacija, kuria keistasi, buvo žinoma tik Gyproc direktoriui [D] ir BPB generaliniam direktoriui.
51. Be to, iš skundžiamo sprendimo 76 punkto aišku, kad Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo BPB atsakymo 4.3.28 ir 4.3.34 punktus, susijusius su susitikimu Versalyje, ir nustatė, kad juose nėra kaltę paneigiančių įrodymų. Kadangi Knauf Gips KG kaltinimas dėl 1997 m. susitikimo Briuselyje ir 1998 m. susitikimo Hagoje priklausė nuo Pirmosios instancijos teismo išvados, kad BPB atsakymo 4.3.28 ir 4.3.34 punktai, susiję su susitikimu Versalyje, yra kaltę paneigiantys įrodymai, manau, kad negalima teigti, jog minėtas teismas nepagrįstai neišnagrinėjo Knauf Gips KG kaltinimo, susijusio su susitikimais Briuselyje ir Hagoje.
52. Todėl manau, kad Teisingumo Teismas turėtų atmesti visą pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą.
VI – Antrasis apeliacinio skundo pagrindas: EB 81 straipsnio pažeidimas
A – Argumentai
53. Apeliantė teigia, kad skundžiamo sprendimo 140–298 punktai neturi pakankamo materialinio pagrindo, nes Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo grindė neatskleistais kaltinamaisiais įrodymais. Be to, Pirmosios instancijos teismas nepaisė skundžiamo sprendimo 63 punkte savo pateikto teiginio, kad nagrinėdamas ginčijamą sprendimą iš esmės į nagrinėjamus įrodymus jis neatsižvelgs.
54. Apeliantė teigia, kad, net atsižvelgus į neteisėtus įrodymus, Pirmosios instancijos teismo išvada dėl penkių apeliantės padaryto pažeidimo epizodų negali būti pagrindas, kad būtų konstatuotas EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Pirmosios instancijos teismo teigimu, nagrinėjamą pažeidimą sudarė penki epizodai, konkrečiai – 1992 m. susitikimas Londone, 1992–1998 m. keitimasis informacija apie pardavimo mastą Vokietijoje, Prancūzijoje, Beniliukse ir Jungtinėje Karalystėje, 1992–1998 m. keitimasis informacija apie kainų padidinimus Jungtinėje Karalystėje, susitarimai dėl rinkos dalių Vokietijoje (Versalio, Briuselio ir Hagos susitikimai) nuo 1996 m. birželio mėn. ir susitarimai dėl kainų padidinimo Vokietijoje nuo 1996 metų. Tačiau, remiantis Pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, nė viena iš minėtų situacijų neatitinka kriterijų, kurie yra būtini, kad būtų konstatuotas pažeidimas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį. Be to, apeliantė kritikuoja įvairius Pirmosios instancijos teismo sprendimo aspektus, susijusius su penkiais pažeidimo epizodais arba apraiškomis, nurodytais skundžiamo sprendimo 140–298 punktuose.
55. Komisija mano, kad antrasis apeliantės apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes apeliantė tik kritikuoja Pirmosios instancijos teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą. Be to, Komisija pažymi, kad apeliantė neginčija, jog buvo padarytas vienas, tęstinis pažeidimas, kuriuo grindžiamas ginčijamas sprendimas. Antrasis apeliantės apeliacinio skundo pagrindas paremtas tuo, kad nė vienu iš pažeidimo apraiškų ar epizodų, kurie, vertinami kartu, sudaro pažeidimą, EB 81 straipsnis savaime nepažeidžiamas. Taigi apeliantė klaidingai aiškina esminį ginčijamo sprendimo aspektą ir Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Sprendimu Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją(30), manė, kad tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų ar susitarimų, turi būti nustatoma, remiantis tam tikrais sutapimais ir nuorodomis, kurie, nagrinėjami kartu ir nesant kito logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šią teismų praktiką galima būtų pritaikyti vieno ir tęstinio pažeidimo sąvokai, nes kiekviena jo apraiška patvirtina, kad toks pažeidimas iš tikrųjų padarytas.
56. Be to, Komisija mano, kad šios išvados 53 punkte nurodytas apeliantės kaltinimas nepriimtinas, nes apeliantė neįvardijo skundžiamo sprendimo dalių, kurias ji kritikuoja, o tik apibendrintai nurodė skundžiamo sprendimo 140–298 punktus.
B – Vertinimas
57. Iš skundžiamo sprendimo 299 punkto aišku, kad Knauf Gips KG Pirmosios instancijos teisme teigė, jog ji negali būti kaltinama ilgalaikiu dalyvavimu vykdant vieną pažeidimą, todėl šis pažeidimas nėra toks sunkus, o atskiros faktinės aplinkybės, tariamai susiklosčiusios daugiau nei penkeri metai iki bylos nagrinėjimo pradžios, laikytinos įvykusiomis pernelyg seniai.
58. Skundžiamo sprendimo 306 punkte Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, „kad iš ginčijamo sprendimo 479 konstatuojamosios dalies matyti, jog susitarimai ir suderinti veiksmai šioje byloje buvo nagrinėjamų įmonių, siekiančių bendro ekonominio tikslo – riboti konkurenciją, veiksmų dalis, ir šie veiksmai buvo įvairios sudėtinio tęstinio susitarimo, kurio tikslas ir poveikis buvo konkurencijos ribojimas, apraiškos. Manydama, kad minėti susitarimai ir suderinti veiksmai nepertraukiamai nuo 1992 iki 1998 m. buvo šių įmonių bendro noro stabilizuoti bent jau Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir Beniliukso gipso plokščių rinkas ir taip apriboti konkurenciją jose konkreti išraiška, Komisija kvalifikavo pažeidimą kaip vieną, sudėtinį ir tęstinį“. Todėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad apeliantė, dalyvaudama vykdant „susitarimus ir suderintus veiksmus gipso plokščių sektoriuje, pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį“(31). Taikydamas teismo praktiką, suformuotą Sprendime Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją(32), Pirmosios instancijos teismas atmetė Knauf Gips KG argumentą dėl nagrinėjamų veiksmų kvalifikavimo kaip vieno ir tęstinio pažeidimo(33).
59. Apeliantė šiame apeliaciniame skunde neginčijo minėtos Pirmosios instancijos teismo išvados dėl vieno, tęstinio EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo buvimo. Veikiau apeliantė siekia įrodyti, kad nė vienas iš penkių atskirų pažeidimo epizodų ar apraiškų atskirai nepatvirtina išvados, kad buvo pažeista EB 81 straipsnio 1 dalis. Kadangi ginčijamas sprendimas ir, beje, skundžiamas sprendimas grindžiami prielaida, kad padarytas vienas, tęstinis pažeidimas, nors ir sudarytas iš atskirų sudedamųjų dalių, manau, jog apeliantė negali pagrįstai teigti, kad tos atskiros dalys, vertinamos pavieniui, nesudaro EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Todėl, mano nuomone, šį kaltinimą reikia atmesti.
60. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantė konkrečiai nenurodė kaltinamųjų įrodymų, kuriais Pirmosios instancijos teismas tariamai rėmėsi pateikdamas savo išvadas skundžiamo sprendimo 140–298 punktuose, manau, kad minėtą kaltinimą reikėtų atmesti kaip nepriimtiną, nes jis neapibrėžtas.
61. Tad manau, kad Teisingumo Teismas turėtų atmesti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą.
VII – Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas: Reglamento Nr. 17 15 straipsnio ir EB 81 straipsnio pažeidimas
A – Šalių argumentai
62. Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė Reglamento Nr. 17 15 straipsnį, nes apskaičiuodamas minėtame straipsnyje nustatytą 10 % viršutinę ribą atsižvelgė į Knauf grupės įmonių apyvartą. Ji mano, kad Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog apeliantė ir kitos Knauf grupės įmonės sudarė vieną ekonominį vienetą, ir manydamas, kad apeliantė atsakinga už Knauf grupės veiksmus, padarė teisės klaidą.
63. Apeliantė mano, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 348 punkte nebuvo objektyvus ir nešališkas. Apeliantė nesutinka su Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG turėjo naudos iš nagrinėjamo pažeidimo.
64. Apeliantė teigia, jog Pirmosios instancijos teismas klydo manydamas, kad ji, Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG ir jos dukterinės įmonės sudaro ekonominį vienetą.
65. Apeliantė ginčija devynis veiksnius, kuriais Pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadą dėl ekonominio vieneto buvimo. Apeliantė mano, kad Sprendimas Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją(34) netaikytinas, nes apeliantės nekontroliuoja kita įmonė. Be to, apeliantė neturi su Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG susijusių įmonių dalių. Apeliantė mano, kad taip pat netaikytina su komerciniu atstovavimu susijusi teismo praktika(35), nurodyta skundžiamo sprendimo 350, 351 ir 355 punktuose. Ji mano, kad skundžiamo sprendimo 343–346 punktuose nurodytas Sprendimas HFB ir kt. prieš Komisiją(36) taip pat netaikytinas, nes jame išvada dėl ekonominio vieneto buvimo pagrįsta tuo, kad visos skirtingų įmonių dalys priklausė tam pačiam asmeniui. Šioje byloje apeliantės ir Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG dalys priklauso 22 dalininkams ir kiekvienam iš jų priklauso mažiau kaip pusė dalių.
66. Be to, išvada dėl ekonominio vieneto buvimo negali būti grindžiama tuo, kad apeliantę ir kitas įmones bendrai kontroliuoja daug Knaufų šeimos narių dalininkų. Išvada dėl bendros kontrolės buvimo negalima, jei dauguma gali pasikeisti arba kai dalininkai turi galimybę sudaryti įvairias daugumas. Pirmosios instancijos teismas Sprendime Baustahlgewebe prieš Komisiją(37) ir Komisija toje byloje priimtame sprendime nustatė, kad byloje, susijusioje su keturiais dalininkais, kuriems priklausė mažiau kaip pusė dalių, ekonominio vieneto nebuvo. Dėl skundžiamo sprendimo 349 punkte nurodytos šeimos narių sudarytos sutarties nagrinėjamos įmonės netapo bendrai kontroliuojamos.
67. Apeliantė mano, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Teisingumo Teismo praktikos, visų pirma Sprendimo Aristrain prieš Komisiją(38), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, jog vien to, kad dviejų atskirų komercinių bendrovių akcinis kapitalas priklauso tam pačiam asmeniui ar tai pačiai šeimai, savaime nepakanka siekiant konstatuoti, kad šios dvi bendrovės sudaro ekonominį vienetą ir dėl to pagal Bendrijos konkurencijos teisę vienos bendrovės veiksmus galima priskirti kitai bendrovei, ir vienai bendrovei gali tekti už kitą sumokėti baudą.
68. Apeliantės nuomone, nėra jokių kitų teisinių motyvų, pagrindžiančių išvadą dėl ekonominio vieneto buvimo. Tai, kad tie patys du dalininkai valdė visas Knauf įmones, neturi reikšmės (skundžiamo sprendimo 345 punktas). Skundžiamo sprendimo 346 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nėra įrodymų, kad du pusbroliai Knaufai, t. y. [B] ir [C], neatstovavo Knauf grupei, kiek tai susiję su įvairiomis pažeidimo apraiškomis. Apeliantė teigia, kad tokia išvada Pirmosios instancijos teismas pažeidė principą in dubio pro reo. Be to, tai, kad tie patys asmenys atstovauja skirtingoms įmonėms, nereiškia, kad šios įmonės nėra savarankiškos konkurencijos požiūriu. Be to, apeliantė mano, jog skundžiamo teismo sprendimo 346 punkte esanti išvada, kad pardavimo duomenys, kuriais keistasi pažeidimo laikotarpiu, buvo susiję su įvairiomis Knauf grupės įmonėmis, nerodo duomenimis besikeitusių dalyvių ar įmonių struktūrinių santykių ir atitinkamai ekonominio vieneto buvimo. Be to, apeliantė mano, kad skundžiamo sprendimo 347 punkte esanti išvada, jog ekonominio vieneto buvimas taip pat grindžiamas tuo, kad Knauf Gips KG paprašyta nusiuntė Komisijai ne tik savo, bet ir kitų Knauf grupės įmonių apyvartos duomenis, yra teisiškai nereikšminga. Minėta informacija buvo nusiųsta atlikus patikras ir siekiant neleisti Komisijai manyti, kad perduota nepakankamai duomenų. Apeliantės manymu, skundžiamo sprendimo 356 punkto teiginys, kuriuo siekiama pagrįsti išvadą dėl ekonominio vieneto buvimo, yra prieštaringas. Tai, kad apeliantė yra vienintelė įmonė, kurios nevaldo Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG, nepaaiškina, kodėl bauda buvo paskirta apeliantei, o ne Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG. Neaišku, kodėl apeliantę ir Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG reikėtų laikyti ekonominiu vienetu, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė yra nuo jos nepriklausoma. Apeliantė ginčija skundžiamo sprendimo 357 punkte esančią išvadą, kad tai, jog „dauguma“ per patikras rastų dokumentų buvo surašyta ant jos firminių blankų, rodo, kad apeliantė atstovavo Knauf grupei. Apeliantė mano, kad aiškinimo taisyklė, pagal kurią daroma išvada, kad asmuo, parengęs „daugiausia“ dokumentų, savaime laikomas „atstovaujančiu“ kitiems pažeidimo dalyviams, neturi pagrindo valstybių narių sistemose ar Bendrijos konkurencijos teisėje. Be to, pasak apeliantės, neaišku, kaip Komisija atrinko nagrinėjamus dokumentus iš visų per tyrimą gautų dokumentų. Apeliantė mano, jog skundžiamo sprendimo 357 punkte esantis teiginys, kad nėra abejonių, jog apeliantė koordinuoja Knauf grupės veiklą atitinkamoje rinkoje, yra visiškai priešingas skundžiamo sprendimo 337 punkto teiginiui, pagal kurį „todėl nėra vieno juridinio asmens, kuris, kaip svarbiausias koordinuoti grupės veiklą įgaliotas asmuo, galėtų būti laikomas atsakingu už padarytus pažeidimus“. Skundžiamo sprendimo 358 punkte esantis teiginys, kad per administracinę procedūrą apeliantė buvo vienintelė bendravusi su Komisija, teisiškai nėra lemiamas ir kyla iš to, kad laišku pateiktu 2001 m. balandžio 19 d. kartu su pranešimu apie kaltinimus, Komisija oficialią tyrimo procedūrą pradėjo tik dėl apeliantės, nors patikros buvo atliktos ir kitose įmonėse. Apeliantė teigia, kad jos advokatai į pranešimą apie kaltinimus atsakė apeliantės vardu ir jos įgalioti.
69. Apeliantė taip pat ginčija skundžiamo sprendimo 359 ir 360 punktuose esančius teiginius, jog per administracinę procedūrą ji turėjo prieštarauti Komisijos prielaidai dėl ekonominio vieneto buvimo, kad galėtų šį prieštaravimą pareikšti vėliau. Apeliantė mano, kad tokiais teiginiais pažeidžiamas principas in dubio pro reo. Kadangi pranešimas apie kaltinimus buvo skirtas tik apeliantei, ši formulavo poziciją tik savo vardu. Pranešime apie kaltinimus nebuvo nurodyta, kad apeliantė bus laikoma atsakinga už kitas Knauf įmones.
70. Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą dėl ekonominio vieneto buvimo, remdamasis daugeliu aplinkybių (skundžiamo sprendimo 342 punktas), visų pirma įskaitant tai, kad pažeidimo laikotarpiu pusbroliai Knaufai atstovavo visai Knauf grupei, tai, kad duomenys apie pardavimo mastą, kuriais keistasi pažeidimo laikotarpiu, buvo susiję su visomis gipso plokščių rinkoje veikiančiomis Knauf grupės įmonėmis (skundžiamo teismo sprendimo 346 punktas), ir tai, kad Knauf grupės įmonių akcijas, priklausiusias kontroliuojančiajai įmonei Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG, ši įmonė valdė jos savininkės ir ją kontroliuojančios šeimos įmonės vardu. Skundžiamo sprendimo 348 punkte esantį teiginį reikia vertinti pagal kontekstą. Atsižvelgiant į šį kontekstą, negalima teigti, kad Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Iš tikrųjų, jeigu nustatyta, kad darant pažeidimą pusbroliai Knaufai atstovavo visai grupei, aišku, kad naudos iš pažeidimo turėjo visos Knauf įmonės.
71. Komisija pažymi, kad Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne teismo praktika, suformuota Sprendime Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją(39), bet bendraisiais principais, taikomais ekonominio vieneto buvimo klausimui. Sprendimas Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją(40) ir su komerciniu atstovavimu susijusi teismo praktika yra ta teismo praktika, kurioje minėti bendrieji principai buvo konkrečiai taikomi. Bet kuriuo atveju galima daryti išvadą, kad ši byla turi panašumų su teismo praktika, suformuota Sprendime Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją(41), net jei ji nėra tiesiogiai taikytina. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Knaufų šeima kontroliavo Knauf grupės įmones pagal šeimos narių sutartį, kuria buvo užtikrintas vienas vadovavimas visai grupei. Pusbroliai Knaufai valdė visas grupės įmones, įskaitant dvi patronuojančiąsias įmones, ir pažeidimo laikotarpiu atstovavo visoms gipso plokščių rinkoje veikusioms Knauf įmonėms. Komisija mano, kad apeliantės kaltinimai, susiję su Sprendimu HFB ir kt. prieš Komisiją(42), neturi reikšmės. Skundžiamo sprendimo 342 ir 343 punktuose Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ekonominio vieneto buvimo klausimą reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, o nustatyti (kaip Sprendime HFB ir kt. prieš Komisiją), kad egzistuoja ekonominis vienetas, galima remiantis tam tikromis aplinkybėmis, patvirtinančiomis kontrolės santykius. Pirmosios instancijos teismas manė, kad byla HFB ir kt. prieš Komisiją ir ši byla turi panašumų, susijusių su kontrole, kurią Knaufų šeimos įmonė vykdo Knauf grupės atžvilgiu, su pagrindine pusbrolių Knaufų padėtimi, su tuo, kaip jie prisistato kaip Knauf grupės atstovai, ir su aplinkybe, kad duomenys apie pardavimo mastą, kuriais keistasi pažeidimo laikotarpiu, buvo susiję su visa grupe. Teisingumo Teismas minėtus kriterijus patvirtino Sprendime Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją(43).
72. Komisija mano, jog apeliantės pastabos dėl to, kad dalininkai turi galimybę sudaryti įvairias daugumas, prieštarauja šeimos narių sutarčiai, pagal kurią užtikrinamas vienas valdymas ir vienas koncentruotas dalininkų teisių įgyvendinimas. Be to, Komisijos manymu, tai, kad dalininkai turi galimybę sudaryti įvairias daugumas, neturi reikšmės, nes pagal šeimos narių sutartį yra du sprendimų priėmimo organai, kurie kontroliuoja Knauf grupę (be to, kad abu pusbroliai Knaufai valdo visą grupę) ir užtikrina, kad grupės įmonės rinkoje veiktų kaip vienas vienetas. Tai, kad šeimos įmonės vykdo kontrolę, apeliantė patvirtino savo 2002 m. rugsėjo 19 d. atsakyme į Komisijos klausimą (skundžiamo sprendimo 347 punktas).
73. Komisijos manymu, skundžiamas sprendimas neprieštarauja Teisingumo Teismo išvadai Sprendime Aristrain prieš Komisiją(44). Skundžiamame sprendime padaryta išvada dėl ekonominio vieneto buvimo grindžiama ne tik tuo, kad dviejų Knauf grupės patronuojančiųjų bendrovių dalininkai yra tie patys. Komisija taip pat teigia, kad ekonominio vieneto buvimą įrodo įvairios Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės. Šiuo atžvilgiu Komisija pabrėžia pusbrolių Knaufų, kaip tikrųjų narių, užtikrinusių vieną grupės valdymą, padėtį (skundžiamo sprendimo 345 punktas). Pusbroliai Knaufai asmeniškai dalyvavo darant pažeidimą ir grupės konkurentai jų veiksmus laikė Knauf grupės veiksmais (skundžiamo sprendimo 346 punktas). Be to, Komisija pažymi, jog apeliantė neginčija aplinkybės, kad duomenys apie pardavimo mastą, kuriais keistasi darant pažeidimą, buvo susiję su visomis gipso plokščių rinkoje veikiančiomis Knauf įmonėmis. Iš bendrų pardavimo duomenų matyti, kad pusbroliai Knaufai (arba apeliantė) atstovauja visai Knauf grupei. Dėl apeliantės teiginio, susijusio su jos ir kitų Knauf grupės įmonių apyvartos duomenų pateikimu Komisijai, Komisija pažymi, kad ši informacija pateikta jau nusiuntus pranešimą apie kaltinimus. Pranešime apie kaltinimus tik apeliantė paminėta kaip pranešimo adresatė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog tai, kad apeliantė savo iniciatyva pateikė Knauf grupės ir gipso plokščių rinkoje veikusių Knauf įmonių apyvartos duomenis, yra papildomas įrodymas, kad pati apeliantė manė buvus ekonominį vienetą ir kad ji atstovavo visoms gipso plokštes gaminančioms Knauf įmonėms.
74. Komisija mano, kad kiti apeliantės argumentai dėl Pirmosios instancijos teismo vertinimo, susijusio su konkrečiu jos vaidmeniu Knauf grupėje (skundžiamo sprendimo 354 punktas), neturi reikšmės, nes apeliantė ginčija tik ekonominio vieneto buvimą. Todėl toliau pateiktos Komisijos pastabos yra tik papildomos.
75. Komisija pabrėžia ypatingą apeliantės, kaip už pažeidimą atsakingos Knauf įmonės, padėtį. Komisija pažymi, kad apeliantė yra viena iš dviejų patronuojančiųjų grupės įmonių. Priešingai nei Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG, apeliantė yra ne tik kontroliuojančioji įmonė ir pirmoji įmonė yra priklausoma nuo apeliantės tam tikrų išteklių atžvilgiu. Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG, vien kaip kontroliuojančioji įmonė, negalėjo būti laikoma atsakinga už grupės veiksmus (skundžiamo sprendimo 348 ir 355 punktai), todėl ši atsakomybė tenka apeliantei. Skundžiamo sprendimo 346 ir 357 punktuose Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė koordinavimo Knauf grupės veiklą atitinkamoje rinkoje. Ši išvada neprieštarauja skundžiamo sprendimo 361 punkte esančiam teiginiui, kad neįmanoma nustatyti vieno juridinio asmens, kuris, kaip svarbiausias Knauf grupės subjektas, koordinuoja grupės veiklą. Nors apeliantė yra tik viena iš dviejų patronuojančiųjų įmonių, jai teko koordinatorės vaidmuo visų pirma todėl, kad pusbroliai Knaufai ją naudojo kaip įmonės valdymo priemonę.
76. Dėl šios išvados 69 punkte nurodyto apeliantės kaltinimo, susijusio su galimybės ginčyti atitinkamą faktą praradimu, Komisija mano, kad apeliantė prieš pateikiant pranešimą apie kaltinimus ir po jo pateikimo veikė kitų Knauf įmonių vardu. Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismo teiginiai skundžiamo sprendimo 359 ir 360 punktuose turi būti vertinami atsižvelgiant į to paties sprendimo 358 punkte esantį teiginį. Per administracinę procedūrą apeliantė nurodė savo vadovaujamąjį vaidmenį Knauf įmonėje ir todėl Komisija susidarė įspūdį, kad ji vadovavo grupei. Todėl Komisija pranešimą apie kaltinimus pateikė apeliantei, o ne kitoms grupės įmonėms, vis dėlto kartu nurodydama, kad pažeidimas buvo susijęs su Knauf grupe (skundžiamo sprendimo 359 punktas).
B – Vertinimas
77. Manau, apeliantės kaltinimas, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 348 punkte nebuvo objektyvus ir nešališkas, yra visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas. Vien tai, kad Pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimas tame punkte skiriasi nuo apeliantės teiginių, tikrai nerodo minėto teismo objektyvumo ir nešališkumo trūkumo. Be to, kaip pažymėjo Komisija, visų pirma iš skundžiamo sprendimo 344–347 punktų aišku, jog skundžiamo sprendimo 348 punkte pateikta Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG ir jos dukterinės įmonės turėjo naudos iš nagrinėjamo pažeidimo, buvo pagrįsta daugeliu aplinkybių, kurias minėtas teismas išnagrinėjo ir įvertino, todėl jis šios išvados nepadarė abstrakčiai.
78. Be to, Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG ir jos dukterinės įmonės turėjo naudos iš nagrinėjamo pažeidimo, yra faktinis vertinimas, kuris, nesant aiškios įrodymų prasmės iškreipimo, pagal EB 225 straipsnį ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą priklauso išimtinei Pirmosios instancijos teismo kompetencijai(45).
79. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Knauf Gips KG kaltinimą, susijusį su Reglamento Nr. 17 15 straipsnio pažeidimu, aiškinosi, pirmiausia, ar Knauf grupė sudaro ekonominį vienetą konkurencijos teisės požiūriu ir, antra, ar Knauf Gips KG buvo atsakinga už Knauf grupės veiksmų koordinavimą. Manau, kad, priešingai nei nurodyta šios išvados 74 punkte minėtuose Komisijos teiginiuose, apeliantė šiame apeliaciniame skunde ginčijo Pirmosios instancijos teismo išvadas abiem minėtais klausimais.
80. Dėl ekonominio vieneto buvimo klausimo pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai ir sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus. Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sąvoka „įmonė“ šiomis aplinkybėmis turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų(46). Todėl manau, kad vertinimas, ar įmonių grupė sudaro ekonominį vienetą, nėra teisinės formos klausimas, bet šis vertinimas turi būti atliekamas, analizuojant kiekvieną konkretų atvejį ir ypatingą dėmesį atkreipiant į konkrečias kiekvieno atvejo faktines aplinkybes. Be to, pažymėčiau, kad ekonominio vieneto buvimą galima konstatuoti remiantis daugeliu įvairių faktinių aplinkybių, iš kurių nė viena atskirai nepatvirtintų tokios išvados.
81. Dėl apeliantės teiginio, kad Sprendime Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją(47) suformuota teismo praktika netaikytina, visų pirma pažymėčiau, jog Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime vertindamas ekonominio vieneto buvimą, nesirėmė minėtu teismo sprendimu. Be to, manau, tai, kad nesutampa apeliantės bylos ir bylos StoraKopparbergs Bergslags prieš Komisiją konkrečios faktinės aplinkybės ir jai, be kita ko, nepriklauso 100 % kitos bendrovės akcijų, neužkerta kelio tam, kad, remiantis kitais motyvais, būtų padaryta išvada, jog apeliantė yra ekonominio vieneto dalis konkurencijos teisės prasme.
82. Be to, nors Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 350, 351 ir 355 punktuose ir nurodė teismo praktiką, susijusią su komerciniu atstovavimu, o to paties sprendimo 343 punkte nurodė Sprendimą HFB ir kt. prieš Komisiją(48), niekas nepatvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas manė, jog konkrečios minėtų bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės sutampa(49). Pirmosios instancijos teismas tiesiog norėjo apskritai pabrėžti tam tikrus veiksnius, į kuriuos atsižvelgiant galima konstatuoti ekonominio vieneto buvimą.
83. Dėl šios išvados 66 punkte nurodyto apeliantės kaltinimo pažymėčiau, kad Sprendime Baustahlgewebe prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas vertino, ar susitarimai turi būti laikomi grupės vidaus susitarimu ir todėl EB 81 straipsnio 1 dalis jiems netaikoma. Pirmosios instancijos teismas minėtoje byloje nustatė, kad EB 81 straipsnis netaikomas įmonių, kurios kaip patronuojančioji ir dukterinė įmonės priklauso vienai grupei, susitarimams ir suderintiems veiksmams, jei šios įmonės sudaro ekonominį vienetą, kuriame dukterinė įmonė neturi tikros laisvės priimti sprendimus dėl savo veiksmų rinkoje. Taip nėra, jei įmonė nekontroliuoja kitos įmonės, išskyrus tai, kad turi tos kitos įmonės kapitalo, tačiau jai priklauso gerokai mažiau nei pusė kapitalo(50).
84. Sprendime Baustahlgewebe prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes, nustatė, kad Arbed faktiškai kontroliavo Baustahlgewebe tokiu lygiu, kuris atitiko Arbed turimo Baustahlgewebe kapitalo procentinę dalį, t. y. 25,001 %, o tai buvo gerokai mažiau nei pusė kapitalo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad toks dalyvavimas neleidžia padaryti išvados, jog nagrinėjamos įmonės priklausė grupei, kurioje jos sudarė ekonominį vienetą, todėl konkurenciją ribojantis šių dviejų įmonių susitarimas nepatenka į EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.
85. Mano nuomone, aišku, kad Sprendime Baustahlgewebe prieš Komisiją(51) Pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl kontrolės nebuvimo ne vien grindė Arbed turimų Baustahlgwebe akcijų procentine dalimi, bet nagrinėjo faktinį tokios kontrolės lygį ar laipsnį ir nustatė, kad jis buvo nepakankamas. Taigi manau, kad Pirmosios instancijos teismas pagrįstai suteikė pirmenybę faktinei tikrovei, o ne vien formai. Todėl manau, kad vien teisinė galimybė dalininkams sudaryti įvairias daugumas Knauf įmonių, įskaitant apeliantę ir Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG, grupėje dėl to, kad yra 22 dalininkai, savaime nėra pagrindas, kad būtų atmesta išvada dėl ekonominio vieneto buvimo.
86. Be to, manau, kad apeliantė neįrodė, jog skundžiamas sprendimas neatitinka Teisingumo Teismo sprendimo byloje Aristrain prieš Komisiją(52). Minėtoje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad vien to, jog dviejų atskirų komercinių bendrovių akcinis kapitalas priklauso tam pačiam asmeniui ar šeimai, savaime nepakanka(53) norint konstatuoti, kad minėtos dvi bendrovės sudaro ekonominį vienetą, todėl pagal Bendrijos konkurencijos teisę vienos bendrovės veiksmus galima priskirti kitai, ir viena bendrovė gali būti įpareigota už kitą bendrovę sumokėti baudą(54). Iš išsamių Pirmosios instancijos teismo vertinimų skundžiamo sprendimo 337–362 punktuose aišku, kad minėtas teismas negrindė savo išvados dėl ekonominio vieneto buvimo paprasta paviene faktine aplinkybe(55). Iš tikrųjų pati apeliantė savo apeliaciniame skunde ginčijo „devynis“ motyvus(56), kuriais Pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadą dėl ekonominio vieneto buvimo.
87. Manau, kad, priešingai šios išvados 68 punkte nurodytam apeliantės teiginiui, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 344–350 punktuose išvardijo atitinkamas faktines aplinkybes, kurios, vertinamos kartu, o ne atskirai, nulėmė išvadą, kad Knaufų šeimai priklausiusios įmonės sudaro ekonominį vienetą EB 81 straipsnio 1 dalies prasme.
88. Iš skundžiamo sprendimo aišku, kad visos Knauf grupės įmonės turi tuos pačius 22 dalininkus, kurie yra dviejų Knaufų šeimų nariai(57), ir kad visas šias įmones valdė tie patys du pusbroliai Knaufai(58).
89. Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 346 punkte nustatė, jog nėra įrodymų, kad abu pusbroliai Knaufai neatstovavo Knauf grupei darant pažeidimą, ir jog yra neginčijama, kad pardavimo duomenys, kuriais keistasi nagrinėjamo pažeidimo laikotarpiu, buvo susiję su visomis gipso plokščių rinkoje veikiančiomis Knauf grupės įmonėmis. Manau, kad Pirmosios instancijos teismas savo teiginiu, jog nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pusbroliai Knaufai nagrinėjamo pažeidimo laikotarpiu neatstovavo Knauf grupei, nepažeidė principo in dubio pro reo. Pirmosios instancijos teismas tiesiog nurodė, kad iš įrodymų galima spręsti apie pusbrolių Knaufų atstovaujamąjį vaidmenį ir kad tai paneigiančių įrodymų nebuvo pateikta. Niekas nerodo, kad Pirmosios instancijos teismas bent kiek abejojo jam faktiškai prieinamų įrodymų įrodomąja galia. Be to, mano nuomone, tai, kad pardavimo duomenys, kuriais keistasi, buvo susiję su visomis gipso plokščių rinkoje veikiančiomis Knauf grupės įmonėmis, yra papildomas įrodymas, galintis patvirtinti, kad šios įmonės veikė kaip bendro intereso siekiantis ekonominis vienetas. Priešingai šios išvados 68 punkte nurodytam apeliantės teiginiui, nebūtina, kad toks keitimasis duomenimis rodytų formalų struktūrinį nagrinėjamų įmonių ryšį.
90. Be to, skundžiamo sprendimo 347 punkte Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė, atsakydama į 2002 m. rugsėjo 19 d. Komisijos prašymą pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį, ne tik nurodė savo apyvartą, kaip to prašė Komisija, bet ir neprašyta savanoriškai nurodė, be kita ko, visų Knauf grupės įmonių apyvartą. Manau, jog Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė minėtą aplinkybę papildomu įrodymu, kad Knaufų šeimai priklausančios įmonės sudaro bendrų interesų siekiantį ekonominį vienetą. Mano nuomone, apeliantės argumentas, kad ji nusiuntė nagrinėjamą informaciją, idant Komisija nemanytų, jog minėtų duomenų atskleidimo nepakako, nėra įtikinamas(59). Nagrinėjama informacija buvo nusiųsta 2002 m. rugsėjo 19 d., t. y. praėjus daugiau nei metams nuo tada, kai Komisija 2001 m. balandžio 18 d. konkrečiai adresavo pranešimą apie kaltinimus ir apeliantei(60). Kadangi pranešime apie kaltinimus turi būti nedviprasmiškai nurodytas juridinis asmuo, kuriam gali būti skirtos baudos, ir aptariamas pranešimas turi būti adresuotas šiam asmeniui(61), apeliantė, 2002 m. rugsėjo 19 d. siųsdama minėtus apyvartos duomenis, tikrai žinojo, kad bauda gali būti skirta jai, o ne kitoms Knauf grupės įmonėms(62). Be to, Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG buvo tik kontroliuojančioji įmonė be darbuotojų ir jai vadovavo tie patys valdymo organai kaip ir apeliantei, įsikūrę tose pačiose apeliantės patalpose(63). Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 349 punkte in extenso pacitavo Knaufų šeimos sutarties 1 straipsnį, kuriuo, be kita ko, siekta užtikrinti, kad Knauf grupės įmonėms vadovautų viena bendro tikslo siekianti administracija(64).
91. Todėl manau, jog apeliantė neįrodė, kad Pirmosios instancijos teismas, priėjęs prie išvados, kad Knaufų šeimai priklausančios įmonės sudaro ekonominį vienetą, padarė teisės klaidą.
92. Dėl baudos skyrimo apeliantei pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką už antikonkurencinį įmonės elgesį gali būti laikoma atsakinga kita įmonė, jei pirmoji įmonė savarankiškai nepriėmė sprendimų dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės vykdė patronuojančiosios įmonės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į šių įmonių tarpusavio ekonominius ir teisinius ryšius(65).
93. Be to, manau, kad iš Sprendimo Aristrain prieš Komisiją galima spręsti, jog tam tikromis aplinkybėmis įmonę galima laikyti atsakinga už visus grupės veiksmus, nors ši įmonė nebuvo identifikuota kaip tai grupei vadovaujantis juridinis asmuo, atsakingas už grupės veiklos koordinavimą(66).
94. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Knauf Gips KG yra atsakinga už Knauf grupės veiksmus, remdamasis tam tikromis aplinkybėmis(67).
95. Motyvuodamas minėtą išvadą Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 359 punkte pažymėjo, jog Komisija pranešime apie kaltinimus manė, kad pažeidimas buvo susijęs su visa Knauf grupe. Be to, pasak minėto teismo, apeliantė iš pranešimo apie kaltinimus turėjo žinoti, kad galutinis Komisijos sprendimas gali būti skirtas jai. Vis dėlto apeliantė atsakė Komisijai, neiškėlusi klausimo dėl savo, kaip pažeidimo laikotarpiu už grupės veiksmus atsakingos įmonės, vaidmens. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Sprendimu Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją(68), nurodė, kad tokioje situacijoje tam, kad apeliantė neprarastų šios teisės, ji turi reaguoti per administracinę procedūrą ir įrodyti, kad, nepaisant Komisijos išdėstytų aplinkybių, ji negali būti laikoma atsakinga už Knauf grupės padarytą pažeidimą(69).
96. Manau, jog Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad jei apeliantė būtų reagavusi per administracinę procedūrą, ji nebūtų praradusi šios teisės Pirmosios instancijos teisme, padarė teisės klaidą. Mano nuomone, nesant Pirmosios instancijos teismo išvados, jog apeliantė aktyviai klaidino Komisiją arba per administracinę procedūrą elgėsi nesąžiningai, kiek tai susiję su jos vaidmeniu Knauf grupėje, vien tai, kad apeliantė per administracinę procedūrą neginčijo konkrečios Komisijos pozicijos, t. y. pranešime apie kaltinimus išreikštos pozicijos, negali riboti apeliantės teisės į gynybą Pirmosios instancijos teisme ir jos teisės kreiptis į teismą.
97. Iš to išplaukia, kad reikia panaikinti tą skundžiamo sprendimo dalį, kurioje konstatuota, kad Knauf Gips KG yra atsakinga už Knauf grupės veiksmus, ir atmestas Knauf Gips KG ieškinio pagrindas, paremtas Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies pažeidimu.
98. Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį, jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą. Teisingumo Teismas gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.
99. Šioje byloje manau, kad šioje bylos stadijoje galima priimti galutinį sprendimą. Todėl, mano manymu, Teisingumo Teismas turėtų priimti galutinį sprendimą dėl apeliantės prašymo sumažinti ginčijamu sprendimu jai paskirtą baudą.
100. Reikėtų pažymėti, kad, be skundžiamo sprendimo 359 ir 360 punktuose padarytų išvadų, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 356 punkte taip pat konstatavo, kad apeliantė yra vienintelė atitinkamoje rinkoje veikianti įmonė, kurios nevaldė kontroliuojančioji įmonė Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG(70). Mano nuomone, vien ši faktinė aplinkybė nepaaiškina, kodėl bauda buvo paskirta apeliantei.
101. Tačiau jau skundžiamo sprendimo 348 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG yra tik kontroliuojančioji įmonė be darbuotojų, kuriai vadovavo tie patys valdymo organai kaip ir apeliantei, įsikūrę apeliantės patalpose. Mano nuomone, šios aplinkybės rodo, kad nors abi įmonės teisiškai yra atskiros, iš tikrųjų apeliantė yra materialiai atsakinga už kontroliuojančiosios įmonės Gebrüder Knauf Verwaltungsgesellschaft KG ir todėl už šiai įmonei priklausančių kitų Knauf grupės įmonių veiklos koordinavimą.
102. Be to, skundžiamo sprendimo 357 punkte Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad dauguma Knauf grupės parengtų dokumentų, kuriuos Komisija rado per tyrimą, buvo surašyti ant apeliantės firminių blankų. Iš Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją(71) aišku, kad, atliekant tyrimą dėl kartelio, Komisijos per patikras rasti įrodymai paprastai būna fragmentiški ir negausūs, todėl dažnai tam tikras detales reikia nustatyti dedukciškai. Manau, kad tokie rašytiniai įrodymai, nepaisant to, kad, kaip teigė apeliantė, jie gali būti tik per tyrimą faktiškai turėtų dokumentų fragmentas, labai įtikinamai patvirtina, kad apeliantė atliko koordinatorės arba pagrindinį vaidmenį Knauf grupės veiklos atžvilgiu vykdant pažeidimą.
103. Manau, jog priešingai nei teigia apeliantė, skundžiamo sprendimo 358 punkte esanti išvada, kad per administracinę procedūrą apeliantė vienintelė bendravo su Komisija, teisiškai nėra lemiama. Tačiau ji rodo, kad vykdant pažeidimą apeliantė atlieka pagrindinį vaidmenį Knauf grupėje(72), ir manau, kad šią aplinkybę patvirtina skundžiamo sprendimo 347 punkte esanti Pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė savanoriškai pateikė visų Knauf grupės įmonių apyvartos duomenis.
104. Apeliantė teigia, kad jos, kaip vienintelės iš Knauf grupės, bendravusios su Komisija, padėtis susijusi su tuo, kad 2001 m. balandžio 19 d. laišku, pateiktu kartu su pranešimu apie kaltinimus, Komisija pradėjo oficialią procedūrą tik prieš apeliantę, nors patikros buvo atliktos ir kitose įmonėse. Manau, kad šis argumentas neįtikina, nes apeliantė savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, kuris akivaizdžiai buvo surašytas jos vardu, iš tikrųjų rėmėsi ne tik savo veiksmais ir padėtimi, bet tam tikrais atvejais Knauf grupės ir kitų šios grupės įmonių veiksmais. Be to, kaip nurodė Komisija, nėra aplinkybių, kurios leistų manyti, kad skundžiamo sprendimo 358 punkte esanti nuoroda į administracinę procedūrą Komisijoje susijusi tik su tyrimu, pradėtu pateikus pranešimą apie kaltinimus, ir neapima iki šio pranešimo pateikimo vykusios procedūros.
105. Atsižvelgdamas į šios išvados 100–104 punktuose nurodytas aplinkybes, manau, kad Teisingumo Teismas turėtų konstatuoti, jog Komisija, priėjusi prie išvados, kad Knauf Gips KG yra už Knauf grupės veiklos koordinavimą vykdant pažeidimą atsakinga įmonė, nepadarė vertinimo klaidos. Iš to, kas nurodyta, darytina išvada, kad Knauf Gips KG grindžiant savo ieškinį Pirmosios instancijos teisme nurodytas pagrindas, susijęs su Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies pažeidimu, mano nuomone, yra nepagrįstas, todėl jį reikėtų atmesti.
VIII – Išlaidos
106. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal to paties reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti. Manau, kad išlaidos, susijusios su procesu pirmojoje instancijoje, kurioje priimtas skundžiamas sprendimas, turėtų būti padengtos minėto sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodyta tvarka.
IX – Išvada
107. Todėl Teisingumo Teismui siūlau:
– panaikinti tą 2008 m. liepos 8 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (trečiosios kolegijos) sprendimo byloje T‑52/03 Knauf Gips KG prieš Komisiją dalį, kurioje minėtas teismas konstatavo, kad Knauf Gips KG yra atsakinga už Knauf grupės veiksmus, ir atmetė Knauf Gips KG ieškinio pagrindą, susijusį su 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties [81] ir [82] straipsnius, 15 straipsnio 2 dalies pažeidimu,
– atmesti likusią apeliacinio skundo dalį,
– atmesti Knauf Gips KG Pirmosios instancijos teisme pareikštą ieškinį dėl panaikinimo tiek, kiek šis ieškinys paremtas pagrindu, susijusiu su Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies pažeidimu,
– priteisti iš Knauf Gips KG su šiuo procesu susijusias išlaidas. Proceso pirmojoje instancijoje, per kurį buvo priimtas šios išvados rezoliucinės dalies pirmoje įtraukoje nurodytas Pirmosios instancijos teismo sprendimas, išlaidos padengiamos to sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte nustatyta tvarka.