BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. liepos 12 d.
Byla T‑308/10 P
Europos Komisija
prieš
Fotios Nanopoulos
„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pareiga padėti – Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis – Deliktinė atsakomybė – Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai – Prašymo atlyginti žalą pateikimas per protingą terminą – Atsakymo pateikimo terminas – Drausminės procedūros pradėjimas – Kriterijus, pagal kurį reikalaujama „pakankamai akivaizdaus pažeidimo“ – Asmens duomenų paviešinimas spaudoje – Užduočių, atitinkančių pareigūno lygį, nepaskyrimas – Žalos atlyginimo dydis“
Dalykas: Apeliacinis skundas dėl 2010 m. gegužės 11 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) sprendimo byloje Nanopoulos prieš Komisiją (F‑30/08, dar nepaskelbtas Rinkinyje), kuriuo prašoma, pirma, panaikinti šį sprendimą ir, antra, jei šis sprendimas nebūtų panaikintas, nustatyti tikslų žalos atlyginimo dydį.
Sprendimas: Atmesti apeliacinį skundą. Europos Komisija padengia savo ir F. Nanopoulos šioje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Atskiras nuo ieškinio dėl panaikinimo ieškinys – Ribos – Prašymas atlyginti žalą, kuriuo siekiama išvengti ieškinio dėl panaikinimo nepriimtinumo
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
2. Pareigūnai – Ieškinys – Asmens nenaudai priimtas aktas – Sąvoka – Vėlavimas priimti sprendimą, kuriuo įgyvendinama administracijos pareiga padėti – Neįtraukimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24, 90 ir 91 straipsniai)
3. Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Apimtis – Vėlavimas priimti sprendimą – Tarnybinis nusižengimas, dėl kurio gali kilti administracijos atsakomybė
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24, 90 ir 91 straipsniai)
4. Pareigūnai – Ieškinys – Terminai – Institucijai pateiktas prašymas atlyginti žalą – Protingo termino laikymasis – Vertinimo kriterijai
(Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalis)
5. Pareigūnai – Ieškinys – Asmens nenaudai priimtas aktas – Sąvoka – Parengiamasis aktas – Drausminės procedūros pradėjimas – Nepriimtinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)
6. Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Prašymas atlyginti žalą, patirtą dėl sprendimo pradėti drausminę procedūrą – Priimtinumas su sąlyga, kad buvo laikytasi ikiteisminės procedūros
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
7. Europos Sąjungos teisė – Principai – Pagrindinės teisės – Nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą – Apimtis
(ES 6 straipsnio 2 dalis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio 1 dalis)
8. Pareigūnai – Drausminės priemonės – Drausminė procedūra – Drausminės procedūros pradėjimas – Nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 86 straipsnio 2 dalis)
9. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Nepakankamas motyvavimas – Tarnautojų teismo numanomas motyvavimas – Leistinumas – Sąlygos
(SESV 256 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnis ir I priedo 7 straipsnio 1 dalis)
10. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Sąlygos – Pareigūnui arba tarnautojui padarytos žalos atlyginimas – Administracijos rūpestingumo pareiga – Apimtis
(EB 235, 236 straipsniai ir 288 straipsnio antra pastraipa; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
11. Pareigūnai – Pareigų vykdymas – Profesinė garbė – Sunkūs kaltinimai – Administracijos pareiga padėti – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 ir 90 straipsniai)
12. Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Pareigūno galimybė pareikšti ieškinį nacionaliniame teisme žalą padariusiam asmeniui kol dar negautas administracijos atsakymas į jo pagalbos prašymą – Pareigūno pareiga kartu su administracija nustatyti, kokią įtaką ieškiniui turi jo pareiga neatskleisti informacijos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 17, 24 ir 91 straipsniai)
13. Pareigūnai – Drausminės priemonės – Drausminės procedūros pradėjimas – Paskyrimų tarnybos diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VI antraštinė dalis)
14. Pareigūnai – Drausminės priemonės – Pareiga atlikti tyrimą prieš pradedant drausminę procedūrą – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedas)
15. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Nepakankamas motyvavimas – Tarnautojų teismo nurodyti kriterijai, pagal kuriuos nustatomas padarytos žalos atlyginimo dydis – Bendrojo Teismo vykdoma kontrolė
1. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 61 ir 62 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. birželio 28 d. Sprendimo Y prieš Teisingumo Teismą, T‑500/93, Rink. VT p. I‑A‑335 ir II‑977, 64 punktas; 1997 m. gegužės 28 d. Sprendimo Burban prieš Parlamentą, T‑59/96, Rink. VT p. I‑A‑109 ir II‑331, 26 punktas ir jame nurodyta teismų praktika; 2003 m. gruodžio 17 d. Sprendimo McAuley prieš Tarybą, T‑324/02, Rink. VT p. I‑A‑337 ir II‑1657, 91 punktas.
2. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 63 punktą)
3. Vėlavimas priimti eksplicitinį sprendimą savaime nėra aktas, kurį galima panaikinti, bet yra administracijos elgesys, dėl kurio, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, suinteresuotajam asmeniui gali būti padaryta neturtinė žala ir gali kilti institucijos atsakomybė. Sprendimo priėmimo data nėra antraeilis dalykas ir gali turėti lemiamą reikšmę pagalbos prašančiam pareigūnui.
Todėl, net jeigu yra eksplicitinis sprendimas, kuriuo atsakoma į pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį pateiktą pagalbos prašymą, ir jeigu šis sprendimas nebuvo apskųstas per Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose nustatytą terminą, prašymas atlyginti žalą gali būti pateikiamas, jeigu, neatsižvelgiant į priimtą sprendimą, jis grindžiamas tariamai neteisingu administracijos elgesiu, t. y. jos vėlavimu priimti minėtą sprendimą.
(žr. 67 ir 68 punktus)
4. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 75–77 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. spalio 5 d. Nutarties Eagle ir kt. prieš Komisiją, T‑144/02, Rink. p. II‑3381, 65 ir 66 punktai; 2004 m. spalio 5 d. Nutarties Sanders ir kt. prieš Komisiją, T‑45/01, Rink. p. II‑3315, 59 punktas.
Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2011 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Allen ir kt. prieš Komisiją, T‑433/10 P, 26 punktas.
5. Paskyrimų tarnybos sprendimas pradėti drausminę procedūrą yra tik parengiamasis procedūros etapas. Jis nelemia galutinio administracijos sprendimo ir todėl negali būti laikomas asmens nenaudai priimtu aktu, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį. Taigi jis gali būti skundžiamas tik papildomai, nagrinėjant ieškinį dėl pareigūno nenaudai priimto galutinio sprendimo vykdant drausminę procedūrą.
(žr. 85 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, T‑48/05, Rink. p. II‑1585, 340 punktas.
6. Nors dėl sprendimo pradėti drausminę procedūrą negali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, juo gali būti grindžiama institucijos deliktinė atsakomybė, jei buvo priimtas sprendimas užbaigti drausminę procedūrą.
Taigi, jeigu drausminė procedūra buvo pradėta neteisėtai, dėl jos gali būti padaryta žala pareigūnui, su kuriuo susijusi ši procedūra, todėl, jeigu minėta procedūra nutraukiama, minėtas pareigūnas gali būti suinteresuotas remtis tariamu sprendimo pradėti šią procedūrą neteisėtumu paduodamas ieškinį dėl žalos atlyginimo.
Tačiau atitinkamas pareigūnas, siekdamas žalos, padarytos priėmus sprendimą pradėti drausminę procedūrą, atlyginimo, turi pirmiausia laikytis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnių normose numatytų dviejų ikiteisminės procedūros etapų.
(žr. 86 ir 96 punktus)
7. Nekaltumo prezumpcijos principas, kuris yra pagrindinė teisė, įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio 1 dalyje, suteikia fiziniams asmenims teisių, kurių laikymąsi užtikrina Sąjungos teismas.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką minėta 6 straipsnio 2 dalis taikoma visam baudžiamajam procesui, nepaisant baudžiamojo persekiojimo rezultatų, o ne vien kaltinimo pagrįstumo nagrinėjimui. Ši nuostata garantuoja kiekvienam asmeniui, kad jis nebus įvardytas kaip kaltas ar tokiu laikomas už padarytą nusikaltimą tol, kol jo kaltė neįrodyta teismo. Todėl pagal ją ypač reikalaujama, kad, vykdydami savo pareigas, teisėjai neturėtų išankstinio nusistatymo, jog kaltinamasis padarė veiksmus, dėl kurių kaltinamas. Nekaltumo prezumpcija pažeidžiama pareiškimais arba sprendimais, dėl kurių gali susidaryti įspūdis, kad asmuo yra kaltas, kurie skatina visuomenę tikėti jo kaltumu arba kurie lemia kompetentingo teismo atliekamą faktinių aplinkybių vertinimą.
Taigi, jeigu Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas yra vienas iš šios konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisingo baudžiamojo proceso požymių, jis nėra tik baudžiamojo proceso garantija – jo apimtis yra platesnė ir reikalauja, kad nė vienas valstybės atstovas nepaskelbtų asmens kaltu už nusikaltimą tol, kol jo kaltės neįrodė teismas. Nekaltumo prezumpcija gali būti paneigta ne vien teisėjo ar teismo, bet ir kitų viešosios valdžios institucijų.
(žr. 90–92 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2006 m. spalio 4 d. Sprendimo Tillack prieš Komisiją, T‑193/04, Rink. p. II‑3995, 121 punktas; minėto Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 209–211 punktai.
8. Dėl drausminės procedūros pradėjimo savaime nekaltumo prezumpcija nėra pažeidžiama. Iš tikrųjų sprendimas pradėti drausminę procedūrą laikomas konfidencialiu ir apie jie neturi būti pranešama viešai. Taigi vien dėl galutinio sprendimo nutraukti procedūrą pareigūnas, kuriam ši procedūra taikoma, netampa suinteresuotas remtis minėtu sprendimu pareikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo.
(žr. 93 ir 94 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Daffix prieš Komisiją, T‑12/94, Rink. VT p. I‑A‑453 ir II‑1197, 76 punktas; 2002 m. liepos 9 d. Sprendimo Zavvos prieš Komisiją, T‑21/01, Rink. VT p. I‑A‑101 ir II‑483, 341 punktas; 2003 m. kovo 13 d. Sprendimo Pessoa e Costa prieš Komisiją, T‑166/02, Rink. VT p. I‑A‑89 ir II‑471, 55 ir 56 punktai.
9. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 97 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Gogos prieš Komisiją, C‑583/08 P, Rink. p. I‑4469, 30 punktas.
10. Viešosios tarnybos byloms pagal EB 236 straipsnį ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius, įskaitant dėl pareigūnui ar tarnautojui padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ypatingos ir specialios normos, palyginti su normomis, išplaukiančiomis iš bendrųjų principų, taikomų Sąjungos deliktinei atsakomybei pagal EB 235 straipsnį ir EB 288 straipsnio antrą pastraipą. Iš tikrųjų būtent iš Pareigūnų tarnybos nuostatų matyti, kad, kitaip nei visus kitus asmenis, Sąjungos pareigūną ar tarnautoją su institucija, kurioje jis dirba, sieja teisiniai darbo santykiai, apimantys specifinių abipusių teisių ir pareigų pusiausvyrą, kurią atspindi institucijos pareiga atsižvelgti į suinteresuotojo asmens interesus. Šios pusiausvyros pagrindinis tikslas išsaugoti pasitikėjimo santykius, būtinus tarp institucijos ir jos pareigūnų tam, kad garantuotų piliečiams tinkamą institucijoms patikėtų bendrojo intereso uždavinių įgyvendinimą. Iš to darytina išvada, kad kai Sąjunga veikia kaip darbdavė, jai tenka didesnė atsakomybė, kuri išreiškiama pareiga atlyginti darbuotojams žalą, padarytą bet kuriuo neteisėtu jos, kaip darbdavės, elgesiu.
(žr. 103 punktą)
Nuoroda:
Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Petrilli, T‑143/09 P, 46 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.
11. Kai administracija gauna pagalbos prašymą, ji turi didelę diskreciją pasirinkti Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio taikymo priemones ir būdus. Kai pateikiami rimti ir nepagrįsti kaltinimai, susiję su einančio pareigas pareigūno profesine garbe, ji turi atmesti šiuos kaltinimus ir imtis visų priemonių, kad suinteresuotojo asmens reputacija, kuriai pakenkta, būtų atkurta. Visų pirma administracija privalo energingai įsikišti ir skubiai ir rūpestingai išsiaiškinti susiklosčiusią padėtį.
Šiuo atžvilgiu, kadangi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnyje numatytu atsakymo pateikimo terminu siekiama, kad administracijos neveikimas netaptų kliūtimi pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis, ir kadangi tai nėra atsakymo pateikimo terminas, kuris pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį pateikto pagalbos prašymo atveju savaime turėtų būti laikomas protingu, administracijos rūpestingumą ir skubumą reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvienam konkrečiam atvejui būdingas aplinkybes.
Tačiau tuo atveju, kai pareigūno pagalbos prašymas pateikiamas po to, kai spaudoje paskelbiami su juo susiję straipsniai, pavojus netekti teisės kreiptis į teismą, kai nustatyti trumpi ieškinių dėl visuomenės informavimo priemonėmis padarytų pažeidimų pateikimo kai kuriuose nacionaliniuose teismuose terminai, nėra tas kriterijus, kuriuo remiantis būtų galima įvertinti, ar administracija, atsakydama į šį prašymą, įvykdė skubumo ir rūpestingumo reikalavimus. Kadangi administracija turi plačią diskreciją pasirinkdama priemones, kurių reikia imtis atsakant į Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsniu pagrįstą prašymą, pagalba gali būti laikoma pakankama, jei ji suteikiama, pavyzdžiui, tarnybos, kurioje dirba paskelbtame straipsnyje tiesiogiai nurodytas pareigūnas, spaudos pranešimo arba teisės pateikti atsakymą forma.
(žr. 111, 117, 120 ir 121 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. kovo 17 d. Sprendimo Carraro prieš Komisiją, T‑183/95, Rink. VT p. I‑A‑123 ir II‑329, 31 ir 33 punktai; 2005 m. gegužės 4 d. Sprendimo Schmit prieš Komisiją, T‑144/03, Rink. VT p. I‑A‑101 ir II‑465, 97 ir 98 punktai.
12. Laukdamas administracijos atsakymo į pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį pateiktą pagalbos prašymą, pareigūnas gali, jei to pageidauja, pareikšti ieškinį nacionaliniame teisme dėl visuomenės informavimo priemonėmis padarytų pažeidimų. Iš tikrųjų pareigūnas turi imtis iniciatyvos pareikšti ieškinį pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio antrą pastraipą in fine asmenims, dėl kurių veiksmų jis tvirtina patyręs žalą, ir, siekdamas parengti tokį ieškinį, aptarti su administracija, kokią įtaką tokiam ieškiniui turi Pareigūnų tarnybos nuostatų 17 straipsnyje jam nustatyta pareiga neatskleisti informacijos.
(žr. 122 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. spalio 26 d. Sprendimo Caronna prieš Komisiją, T‑59/92, Rink. p. II‑1129, 37 punktas; 1997 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Ronchi prieš Komisiją, T‑223/95, Rink. VT p. I‑A‑321 ir II‑879, 60 punktas.
13. Sprendimo pradėti prieš pareigūną drausminę procedūrą tikslas leisti paskyrimų tarnybai išnagrinėti pažeidimų, kuriais kaltinamas susijęs pareigūnas, tikrumą ir rimtumą ir šiuo klausimu jį išklausyti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 87 straipsnį, siekiant susidaryti nuomonę, pirma, dėl galimybės nutraukti drausminę procedūrą arba skirti pareigūnui drausminę nuobaudą ir, antra, prireikus dėl būtinybės prieš skiriant šią nuobaudą perduoti bylą drausmės komisijai pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priede numatytą procedūrą.
Toks sprendimas neišvengiamai reiškia, kad, atsižvelgiant į galimas rimtas ir nepataisomas sprendimo pasekmes, institucijos vertinimas turi būti atsargus. Šiuo klausimu institucija turi didelę diskreciją, o teismo kontrolė apsiriboja tik patikrinimu, ar aplinkybės, į kurias atsižvelgė administracija pradėdama procedūrą, faktiškai teisingos, ar nėra pažeidimų, kuriais kaltinama, akivaizdžios vertinimo klaidos ir ar nepiktnaudžiauta įgaliojimais.
Vis dėlto siekiant apsaugoti atitinkamo pareigūno teises paskyrimų tarnyba prieš pradėdama drausminę procedūrą turi turėti pakankamai konkrečių ir svarbių įrodymų.
(žr. 149, 150 ir 152 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimo N prieš Komisiją, T‑273/94, Rink. VT p. I‑A‑97 ir II‑289, 125 punktas; 2000 m. gegužės 17 d. Sprendimo Tzikis prieš Komisiją, T‑203/98, Rink. VT p. I‑A‑91 ir II‑393, 50 punktas; minėto Sprendimo Pessoa e Costa prieš Komisiją 36 punktas; 2005 m. spalio 5 d. Sprendimo Rasmussen prieš Komisiją, T‑203/03, Rink. VT p. I‑A‑279 ir II‑1287, 41 punktas; minėto Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 352 punktas.
14. Nė vienoje Pareigūnų tarnybos nuostatų normoje ir sprendime, kuriuo įsteigta Komisijos tyrimų ir drausmės tarnyba (IDOC), aiškiai nenustatytas reikalavimas administracijai atlikti administracinį tyrimą prieš pradedant drausminę procedūrą.
(žr. 151 punktą)
15. Tarnautojų teismui nustačius, jog žala padaryta, tik jis, vadovaudamasis prašymu, yra kompetentingas nustatyti šios žalos atlyginimo būdą ir jos dydį su sąlyga, jog tam, kad Bendrasis Teismas galėtų vykdyti Tarnautojų teismo sprendimų teisminę kontrolę, tokie sprendimai turi būti pakankamai motyvuoti, o kalbant apie žalos nustatymą – juose nurodyti kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant žalos dydį.
(žr. 165 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Komisija prieš Girardot, C‑348/06 P, Rink. p. I‑833, 45 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo ETF prieš Landgren, T‑404/06 P, Rink. p. II‑2841, 241 punktas.