BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. gegužės 17 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Europos jūrinių žarnų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas, rinkos pasidalijimas ir keitimasis slapta komercine informacija – Tęstinio ir pakartotinio pažeidimo sąvoka – Senatis – Pareiga motyvuoti – Vienodas požiūris – Teisėti lūkesčiai – Baudos – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas“

Byloje T‑154/09

Manuli Rubber Industries SpA (MRI), įsteigta Milane (Italija), atstovaujama advokatų L. Radicati di Brozolo, M. Pappalardo ir E. Marasà,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci, S. Noë ir L. Prete,

atsakovę,

visų pirma dėl prašymo iš dalies panaikinti 2009 m. sausio 28 d. Komisijos sprendimą C(2009) 428 galutinis dėl [EB] 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/39406 – Jūrinės žarnos), kiek jis susijęs su ieškove, arba, nepatenkinus šio reikalavimo, dėl prašymo panaikinti ar gerokai sumažinti jai šiuo sprendimu skirtą baudą

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Azizi, teisėjai M. Prek ir S. Frimodt Nielsen (pranešėjas),

posėdžio sekretorė J. Weychert, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. balandžio 26 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės bylos aplinkybės

 A – Jūrinių žarnų, skirtų naftai ir dujoms perduoti, sektorius

1        Jūrinės žarnos yra naudojamos pakrauti nesieringą arba perdirbtą žalią naftą ir kitus naftos produktus iš jūroje esančių įrenginių (pavyzdžiui, plūdurų, prie kurių paprastai švartuojasi tanklaiviai, arba plaukiojančių gavybos, sandėliavimo ir iškrovimo platformų, t. y. plaukiojančių saugyklų, naudojamų krauti naftą ar dujas iš šalia esančios platformos, ją tvarkyti ir sandėliuoti, kol ta nafta ar dujos bus perkrauta į tanklaivį) į laivus ir vėliau iškrauti juos į jūroje esančius įrenginius (pavyzdžiui, plūdurus) arba sausumos įrenginius.

2        Jūrinės žarnos naudojamos jūroje, t. y. vandenyje arba netoli vandens, o pramoninės ar antžeminės žarnos naudojamos sausumoje.

3        Kiekvieną jūrinių žarnų sistemą, atsižvelgiant į specialius klientų poreikius, sudaro tam tikras skaičius standartinių žarnų, specialių žarnų su tarpikliais iš abiejų galų ir papildoma įranga, kaip antai sklendės, galiniai sujungimo įrenginiai arba plūduriuojantys įrenginiai. Šioje byloje vartojama sąvoka „jūrinės žarnos“ apima visą šią papildomą įrangą.

4        Jūrines žarnas naudoja naftos kompanijos, plūdurų gamintojai, uostų terminalai, naftos pramonė ir vyriausybės, o jos perkamos naujiems projektams arba keičiant senas jūrines žarnas.

5        Naujiems projektams naftos terminalai ar kiti galutiniai naudotojai paprastai samdo inžinerijos bendrovę (dar vadinamą „įrangos gamintoju“, „pirminės įrangos gamintoju“ (anglų k. OEM („Original Equipment Manufacturer“)) ar „rangovu“) pastatyti ar įrengti naujus naftos krovimo įrenginius, kaip antai taškines švartavimo sistemas ar plaukiojančias gavybos, sandėliavimo ir iškrovimo platformas. Tokiems projektams rangovas iš gamintojo perka visą jūrinių žarnų įrangą.

6        Įrengus jūrines žarnas, atskiros dalys keičiamos nuo vienų iki septynerių metų. Galutiniai naudotojai dažniausiai patys perka naujas jūrines žarnas, kad pakeistų senas (atsarginių dalių sektorius). Vis dėlto tam tikrais atvejais galutiniai naudotojai centralizuoja pirkimą ir perka iš tarpininkaujančių dukterinių ar nesusijusių bendrovių. Jūrinių žarnų siekiant pakeisti senąsias pardavimo apyvarta sudaro didesnę jūrinių žarnų pasaulinės rinkos dalį nei naujų produktų pardavimo apyvarta.

7        Jūrinių žarnų paklausa labai priklauso nuo naftos sektoriaus plėtros, ypač nuo naftos gavybos nuo naudojimo vietos nutolusiose zonose. Bėgant metams paklausa padidėjo. Jai būdingas cikliškumas ir ji tam tikra dalimi priklauso nuo naftos kainų kaitos. Paklausa pradėjo darytis reikšminga septintojo dešimtmečio pabaigoje ir padidėjo aštuntojo dešimtmečio pradžioje, ypač kalbant apie naftos gavybos regionus Persijos įlankoje, Šiaurės jūroje ir Šiaurės Afrikoje. Devintajame dešimtmetyje paklausa padidėjo iš Pietų Amerikos besivystančių nacionalinių naftos įmonių. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje paklausa išaugo Vakarų Afrikoje.

8        Jūrines žarnas gamina įmonės, žinomos dėl padangų ar kaučiuko gamybos, arba šių įmonių „spin-off“. Jos gaminamos pagal klientų užsakymus ir pageidavimus. Kadangi jūrinių žarnų paklausa geografiniu požiūriu yra labai plačiai pasiskirsčiusi, daugelis jų gamintojų įdarbina daug agentų, kurie konkrečioms rinkoms teikia bendras rinkodaros paslaugas ir siūlo jų produktus dalyvaudami paskelbtuose konkursuose.

9        Jūrinėmis žarnomis prekiaujama visame pasaulyje, o pagrindiniai jų gamintojai veikia tarptautiniu lygiu. Jūrinėms žarnoms taikomi teisės aktuose nustatyti reikalavimai nėra labai skirtingi įvairiose šalyse, ir nors techniniai reikalavimai skiriasi atsižvelgiant į aplinką ir naudojimo sąlygas, tai nėra kliūtis parduoti jūrines žarnas visame pasaulyje.

10      Galiausiai reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime vertinamu laikotarpiu kartelio dalyviai Japonijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje ir Prancūzijoje pagamintas jūrines žarnas parduodavo galutiniams naudotojams, ir rangovams, įsteigtiems įvairiose Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybėse. Nors daugelis jūrinių žarnų sistemų skirtos ne Europos regionams, tam tikri pasaulinio lygio pagrindiniai rangovai yra įsteigti įvairiose Sąjungos arba EEE valstybėse.

 B – Ieškovė

11      Ieškovė Manuli Rubber Industries SpA (MRI) yra skysčių perdavimo įrenginių, sistemų ir dalių iš kaučiuko ar metalo, naudojamų jūrų ir naftos pramonėje, bei aukšto spaudimo hidraulinių sistemų kūrimo, gamybos ir prekybos srityse visame pasaulyje veikianti bendrovė.

12      Ieškovė yra vadovaujanti Manuli grupės bendrovė. Jos pagrindinė buveinė –Milane (Italija).

13      1984 m. gruodžio 2 d. Manuli Delavere (JAV) įsteigė Uniroyal Manuli (USA) Inc., kurios visas kapitalas priklausė MRI. Ši bendrovė 1986 m. buvo pervadinta Uniroyal Manuli Rubber (USA) Inc., 1990 m. – Manuli Rubber Industries (USA) Inc. ir 1997 m. – Manuli Oil & Marine (USA) Inc. (toliau – MOM). Bendrovė buvo likviduota 2006 m. gruodžio 31 d.

14      Po to, kai buvo įsteigta MOM, visa MRI prekyba, susijusi su jūrinėmis žarnomis, pasauliniu lygiu buvo vykdoma per MOM.

15      [konfidencialu](1).

16      [konfidencialu].

17      [konfidencialu].

18      2006 m. sausio mėn. už jūrinių žarnų sektorių tapo atsakinga įmonių grupė Ingénierie, o MOM atsiskaitydavo minėtos grupės vadovui.

19      2007 m. sausio 1 d., po to, kai buvo likviduota MOM, su jūrinėmis žarnomis susijusią veiklą perėmė MRI.

 C – Administracinė procedūra

20      Nors tyrimą dėl panašių faktinių aplinkybių pradėjo Jungtinių Valstijų teisingumo ministerija ir Japonijos bei Jungtinės Karalystės konkurenciją prižiūrinčios valdžios institucijos, [konfidencialu], siekdama, kad jai būtų taikoma Komisijos pranešime apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 298, 2006, p. 17) (toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo) numatyta atleidimo nuo baudų programa, 2006 m. gruodžio 20 d. pateikė Europos Bendrijų Komisijai prašymą atleisti ją nuo baudos, kartu pranešdama apie kartelį jūrinių žarnų rinkoje.

21      Gavusi šį prašymą Komisija pradėjo tyrimą dėl EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimo, o 2007 m. gegužės 2 d. atliko patikrinimus Parker ITR, kitų susijusių gamintojų ir [konfidencialu] patalpose bei pas W.

22      MRI, Parker ITR ir Bridgestone 2007 m. atitinkamai gegužės 4 d., liepos 17 d. ir gruodžio 7 d. Komisijai pateikė prašymus atleisti nuo baudos arba ją sumažinti.

23      2008 m. balandžio 28 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus, kurį atitinkamoms bendrovėms išsiuntinėjo 2008 m. balandžio 29 d.–gegužės 1 d. laikotarpiu.

24      Visos bendrovės į pranešimą apie kaltinimus atsakė per nustatytą terminą ir visos, išskyrus [konfidencialu] / DOM, ContiTech AG ir Continental AG, buvo išklausytos per žodinį bylos nagrinėjimą, vykusį 2008 m. liepos 23 d.

 D – Ginčijamas sprendimas

25      2009 m. sausio 28 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2009) 428 galutinis dėl [EB] 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/39406 – Jūrinės žarnos) (toliau – ginčijamas sprendimas). Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad:

–        jis skirtas 11 bendrovių, įskaitant ieškovę,

–        ginčijamame sprendime nurodytos įmonės įvairiais būdais darė vieną sudėtinį pažeidimą, kurio tikslas buvo:

–        konkursų paskirstymas,

–        kainų nustatymas,

–        kvotų nustatymas,

–        pardavimo sąlygų nustatymas,

–        geografinių rinkų pasidalijimas,

–        keitimasis slapta informacija apie kainas, pardavimo kiekius ir konkursus,

–        kartelis susikūrė vėliausiai 1986 m. balandžio 1 d. (vis dėlto tikėtina, kad jo pradžia gali būti aštuntajame dešimtmetyje) ir iširo 2007 m. gegužės 2 d.,

–        nuo 1997 m. gegužės 13 d. iki 1999 m. birželio 11 d., kitų bendrovių atveju iki 1999 m. birželio 21 d., o MRI atveju iki 2000 m. gegužės 9 d. kartelio veikla buvo ribota, o tarp narių atsirado trintis; vis dėlto, kaip nurodo Komisija, tai iš tikrųjų nenutraukė pažeidimo, o kartelio tokia pati ir su tais pačiais dalyviais (išskyrus ieškovę, kuri iš naujo prisijungė prie kartelio 2000 m. birželio 9 d.) organizacinė struktūra buvo visiškai atkurta 1999 m. birželio mėn.; todėl konstatuotina, kad gamintojai padarė vieną tęstinį pažeidimą, kuris tęsėsi nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. gegužės 2 d., arba bent jau vieną pakartotinį pažeidimą, jeigu, nepaisant visko, reikėtų pripažinti, kad pažeidimas buvo nutrūkęs; vis dėlto į laikotarpį nuo 1997 m. gegužės 13 d. iki 2000 m. birželio 9 d. ieškovės atveju nebuvo atsižvelgta apskaičiuojant baudą, nes šiam pažeidimo laikotarpiui pagrįsti buvo labai mažai įrodymų,

–        konstatuota, jog ieškovė pažeidimą darė nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 2007 m. gegužės 2 d.,

–        remiantis kriterijais, numatytais Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėse (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – gairės), kiekvienai bendrovei skirtinas bazinis baudos dydis buvo apskaičiuotas taip:

–        Komisija rėmėsi kiekvienos bendrovės 2004–2006 m. laikotarpio metinės pasaulinės apyvartos vidurkiu (Yokohama Rubber atveju ji rėmėsi 2003–2005 m. laikotarpiu); ji atsižvelgė į pardavimus EEE įsteigtiems pirkėjams,

–        su pažeidimu susijusias kiekvienos įmonės pardavimų vertės dalis ji nustatė taikydama jų pardavimo dalį pasaulinėje rinkoje bendram tų pačių įmonių pardavimui EEE teritorijoje, kaip numatyta gairių 18 punkte,

–        vertindama pažeidimo sunkumą ji atsižvelgė į 25 % pardavimo vertės (o ne į didžiausią gairėse numatytą 30 % pardavimo vertės dalį),

–        šią vertę ji padaugino iš kiekvienos bendrovės pažeidimo metų skaičiaus,

–        remdamasi gairių 25 punktu ji padidino sumą 25 % su pažeidimu susijusio pardavimo vertės, siekdama atgrasyti,

–        Komisija Parker ITR ir Bridgestone atžvilgiu nustatė sunkinančias aplinkybes ir atmetė visas lengvinančias aplinkybes kitų bendrovių atžvilgiu,

–        galiausiai, remdamasi pranešimu dėl bendradarbiavimo, Komisija sumažino baudą [konfidencialu] (100 %) ir MRI (30 %), tačiau Parker ITR ir Bridgestone prašymus sumažinti baudą atmetė.

26      [konfidencialu].

27      MRI atžvilgiu nebuvo nustatyta jokių lengvinančių aplinkybių.

28      Vis dėlto bauda jai buvo sumažinta 30 % taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo, todėl buvo skirta 4 900 000 eurų bauda.

 Procesas ir šalių reikalavimai

29      Ši byla pradėta ieškiniu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijoje 2009 m. balandžio 10 d.

30      Vienam pirmosios kolegijos nariui negalint dalyvauti nagrinėjant bylą, Teismo pirmininkas, remdamasis Procedūros reglamento 32 straipsnio 3 dalimi, paskyrė į kolegiją kitą teisėją.

31      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį, paprašė šalių pateikti tam tikrus dokumentus ir uždavė klausimus raštu. Šalys šį prašymą įvykdė.

32      2012 m. balandžio 25 d. laišku ieškovė pateikė prašymą bylą nagrinėti neviešame teismo posėdyje.

33      2012 m. balandžio 26 d. vykstant posėdžiui buvo išklausytos šalių kalbos ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

34      Per šį posėdį ieškovė atsisakė savo prašymo bylą nagrinėti neviešame teismo posėdyje.

35      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        visų pirma:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kuriame konstatuojama, kad ji darė vieną tęstinį pažeidimą jūrinių žarnų rinkoje nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 2007 m. gegužės 2 d., kiek jis susijęs su laikotarpiu nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 2000 m. gegužės 9 d.,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, kiek jame jai skiriama 4 900 000 eurų bauda,

–        atmesti visus prieštaravimus ir priešpriešinius reikalavimus,

–        arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo:

–        remiantis EB 229 straipsniu sumažinti jai ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje skirtą 4 900 000 eurų baudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

36      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

A –  Dėl reikalavimo panaikinti

37      Grįsdama savo ieškinį dėl panaikinimo ieškovė nurodo tris pagrindus.

38      Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su pažeidimo kvalifikavimo klaida ir EB 253 straipsnio pažeidimu.

39      Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su įvairiomis vertinimo klaidomis nustatant pažeidimo trukmę, EB 81 ir 253 straipsnių bei 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 2 straipsnio pažeidimu.

40      Jį sudaro šešios dalys, susijusios atsutinkamai su Komisijos nustatytų įrodymų klaidingu vertinimu (pirma dalis), su tuo, kad ši institucija nepateikė įrodymų, kuriuos turėjo pateikti (antra dalis), su tuo, kad ieškovė pateikė priešingų įrodymų ir kitą įtikinamą paaiškinimą (trečia dalis), su vienodo požiūrio principo pažeidimu ir pareigos motyvuoti nesilaikymu, kalbant apie vertinimo klaidas ir lyginant MRI elgesį nuo 1996 m. rugsėjo mėn. iki 1997 m. gegužės mėn. ir nuo 1997 m. gegužės mėn. iki 2000 m. gegužės mėn. (ketvirta dalis), su tuo, kad senatis turėjo būti taikoma individualiems atskiriems pažeidimams, kurie galėjo būti padaryti 1996–2000 m. laikotarpiu (penkta dalis), ir su tuo, kad dokumentų, kuriuos MRI pateikė laikydamasi atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo programos, panaudojimas siekiant įrodyti pažeidimo buvimą nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 1997 m. gegužės 13 d. prieštarauja pranešimui dėl bendradarbiavimo ir pažeidžia tesėtų lūkesčių principą (šešta dalis).

41      Trečiąjį ieškinio pagrindą sudaro penkios dalys, susijusios atitinkamai su pažeidimo sunkumo vertinimo klaida ir vienodo požiūrio principo pažeidimu (pirma dalis), klaida apskaičiuojant baudą pagal pažeidimo trukmę ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimu (antra dalis), neteisingu baudos padidinimu siekiant atgrasyti ir pareigos motyvuoti nesilaikymu bei vienodo požiūrio principo pažeidimu (trečia dalis), neteisingu lengvinančių aplinkybių atmetimu ir pareigos motyvuoti nesilaikymu (ketvirta dalis) ir nepakankamu baudos sumažinimu dėl bendradarbiavimo pagal atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo programą (penkta dalis).

42      Reikia bendrai išnagrinėti pirmąjį ieškinio pagrindą ir šešias antrojo ieškinio pagrindo dalis.

B –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu pažeidimo kvalifikavimu ir EB 253 straipsnio pažeidimu ir dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis nustatant pažeidimo trukmę, EB 81 ir 253 straipsnių bei Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnio pažeidimu

1.     Ginčijamas sprendimas

43      Kalbant apie pirmąjį ieškinio pagrindą, iš ginčijamo sprendimo 412 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija manė, jog MRI buvo pasitraukusi iš kartelio nuo 1992 m. rugpjūčio 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 3 d., kad pažeidimo laikotarpiui nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. rugpjūčio 1 d. gali būti taikoma senatis, todėl ji nusprendė neskirti jai baudos už šį laikotarpį. Be to, iš ginčijamo sprendimo 1 straipsnio matyti, kad Komisija nusprendė, jog nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. gegužės 2 d. buvo daromas tęstinis pažeidimas, kurį darant MRI dalyvavo nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 2007 m. gegužės 2 d., o iš ginčijamo sprendimo 187, 201–208 ir 446–448 konstatuojamųjų dalių matyti, kad pažeidimo laikotarpis, į kurį Komisija atsižvelgė apskaičiuodama baudą, yra 1996 m. rugsėjo 3 d.–1997 m. gegužės 13 d. ir 2000 m. gegužės 9 d.–2007 m. gegužės 2 d., nes laikotarpis nuo 1997 m. gegužės 13 d. iki 2000 m. gegužės 9 d. ieškovės atžvilgiu laikytinas ribotos kartelio veiklos laikotarpiu, už kurį nereikia baudos skirti.

44      Kalbant apie antrąjį ieškinio pagrindą, iš ginčijamo sprendimo 141–147 konstatuojamųjų dalių matyti, kad remdamasi įvairiais dokumentais, tarp kurių buvo keli MRI vidiniai pranešimai, pateikti kartu su prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti (ginčijamo sprendimo 143–145 konstatuojamosios dalys), Komisija nusprendė, kad minėta bendrovė aktyviai prisijungė prie kartelio nuo 1996 m. rugsėjo 3 d.

45      Ginčijamo sprendimo 148–187 konstatuojamosiose dalyse, be kita ko, pateikiami įrodymai, įskaitant įvairius dokumentus, MRI pateiktus kartu su prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, kuriais Komisija rėmėsi, kad nuspręstų, jog nuo 1997 m. gegužės 13 d. iki 1999 m. gegužės mėn. kartelio veikla buvo ribota, o per šį laikotarpį buvo įvairių kontaktų, susijusių ir su ieškove, kuriais buvo siekiama atnaujinti kartelį ir aptarti įvairių jo narių dalyvavimo jame sąlygas. Vis dėlto Komisija nusprendė, kad, atsižvelgiant į ribotą kartelio narių veiklą, nereikia skirti jiems baudos už šį laikotarpį, kurį MRI atveju reikia prailginti iki 2000 m. gegužės 9 d. (ginčijamo sprendimo 447 konstatuojamoji dalis).

46      Galiausiai ginčijamo sprendimo 289–307 konstatuojamosiose dalyse išdėstomos priežastys, kodėl Komisija nusprendė, kad pažeidimas buvo tęstinis arba bent pakartotinis, nepaisydama aplinkybės, jog, kaip ji manė, kartelio veikla nuo 1997 m. gegužės 13 d. iki 1999 m. gegužės mėn. buvo ribota ir už šį laikotarpį nereikėjo skirti baudos.

47      Ginčijamo sprendimo 480–488 konstatuojamosiose dalyse nurodomos priežastys, kodėl Komisija MRI baudą sumažino 30 % pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, tačiau atmetė bendrovės argumentus, kad pagal minėto pranešimo 26 dalį įrodymai, kuriuos ji pateikė Komisijai apie 1996–1997 m. laikotarpį negalėjo būti panaudoti prieš ją.

2.     Šalių argumentai

a)     Dėl pirmojo ieškinio pagrindo

48      Ieškovė mano: kadangi Komisija pripažino, jog, pirma, buvo pasitraukusi iš kartelio nuo 1992 m. rugpjūčio 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 3 d., antra, tai buvo tikras pasitraukimas, o ne dalyvavimo kartelyje sustabdymas, kaip tai suprantama pagal teismų praktiką, kurioje išskiriamos šios dvi sąvokos (ginčijamo sprendimo 129, 130 ir 402 konstatuojamosios dalys), ir, trečia, laikotarpiui iki 1992 m. jos atžvilgiu turėjo būti taikomos nuostatos dėl senaties (ginčijamo sprendimo 412 konstatuojamoji dalis), todėl į jį neturėjo būti atsižvelgta apskaičiuojant baudą, Komisija negalėjo tuo pačiu metu nuspręsti, kad MRI nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. gegužės 2 d. darė sudėtinį ir tęstinį pažeidimą, nes tai prieštarautų Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Todėl laikotarpis po jos dalyvavimo kartelyje atnaujinimo turi būti laikomas nauju ir atskiru pažeidimu.

49      Be to, ieškovė ginčija, kad senatis jos atžvilgiu buvo pripažinta Komisijai „pasinaudojus diskrecija“, kaip tvirtina pati institucija (ginčijamo sprendimo 412 konstatuojamoji dalis).

50      Taip pat ji mano, kad toks motyvavimas yra prieštaringas ir su trūkumais.

51      Ieškovė tvirtina, jog atsižvelgiant į tai, kad ji buvo nutraukusi dalyvavimą kartelyje, jos situacija negali būti lyginama su kitų kartelio narių situacija.

52      Komisija ginčija šiuos tvirtinimus ir nurodo, kad neprivalėjo konstatuoti, jog yra suėjusi senatis, todėl ji tik pažymėjo, kad ji gali būti taikoma.

b)     Dėl antrojo ieškinio pagrindo

 Dėl pirmos dalies

53      Ieškovė nurodo, kad siekdama nuspręsti dėl jos dalyvavimo 1996–2000 m. Komisija rėmėsi tam tikrais dokumentais, kuriuose atskleidžiami jos ir konkurentų kontaktai ir nurodoma, kad „1996 m. pabaigoje [ji] iš naujo pradėjo koordinuoti tam tikrus jūrinių žarnų projektus tarp kartelio narių“ (ginčijamo sprendimo 141 konstatuojamoji dalis), be to, šiuo laikotarpiu ji „gavo naudos iš perteklinės informacijos apie rinką, kurią gavo kad prižiūrėtų pirkimų paskirstymą tarp kartelio narių“ (ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamoji dalis).

54      Tačiau, jos nuomone, įrodymai, kuriais remiasi Komisija [konfidencialu] neleidžia daryti tokios išvados ir ji ginčija tiek Komisijos pateiktą šių įrodymų vertinimą, tiek jų aiškinimą, net pripažinus, kad Komisija galėjo pagrįstai remtis jos su prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateiktais įrodymais, kad konstatuotų jos dalyvavimą kartelyje nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 1997 m. gegužės 13 d., t. y. laikotarpiu, į kurį buvo atsižvelgta apskaičiuojant baudą.

55      Komisija šiuos argumentus ginčija ir nurodo, kad ieškovė tam tikrose savo rašytinių pareiškimų vietose pripažįsta turėjusi daug draudžiamų kontaktų su savo konkurentais 1997–2000 m., nors ir stengiasi sumažinti jų apimtį ir svarbą.

 Dėl antros dalies

56      Ieškovė tvirtina, kad Komisijos pateikti įrodymai nėra pakankami įrodyti, kad ji dalyvavo ex novo vykdant bendrąjį planą atitinkamu laikotarpiu. Ji tvirtina, jog Komisija turėjo įrodyti, kad ji darė naują pažeidimą, nes ji iš kartelio visiškai pasitraukė 1992 m., o pažeidimo laikotarpiui iki 1992 m. jau suėjusi senatis. Komisijai negalėjo pakakti informacijos, kuria remdamasi ji preziumavo, kad ieškovė vis dar dalyvauja kartelyje. Būtent tai ji padarė nepagrįstai remdamasi teiginiu, kad pažeidimas nuo 1986 m. buvo tęstinis.

57      Be to, ieškovė mano, kad bet kuriuo atveju Komisijos surinkta informacija įrodo jos aiškų atsisakymą pritarti kitų kartelio dalyvių pasiūlymams bendradarbiauti.

58      Komisija ginčija šiuos argumentus.

 Dėl trečios dalies

59      Pirma, ieškovė iš esmės ginčija, kad negalėjo pateikti kitų įtikinamų paaiškinimų nei tie, kuriuos pateikė Komisija dėl dalyvavimo slaptame susitarime (ginčijamo sprendimo 142 konstatuojamoji dalis), ir nepritaria Komisijos tvirtinimui, kad pažeidimą galima konstatuoti paprasčiausia remiantis prezumpcijomis, nes keitimasis informacija ir neteisėti kontaktai su konkurentais buvo įrodyti, todėl įmonė turi pateikti kitą įtikinamą paaiškinimą (ginčijamo sprendimo 262 konstatuojamoji dalis).

60      Iš tikrųjų ieškovė mano pateikusi kitą, ne tik įtikinamą, bet ir įvairiais įrodymais pagrįstą paaiškinimą – pirmasis [konfidencialu] žodinis pareiškimas, kuris leidžia manyti, kad ji nedalyvavo kartelyje nuo 1986 m. rugsėjo 3 d. iki 2000 m. gegužės 9 d. ir kad tik po šios datos prisijungė prie kartelio.

61      Šiuo klausimu ji tvirtina, kad Komisijos ginčijamame sprendime nurodyti dokumentai rodo, jog kontaktai iš tikrųjų buvo inicijuoti kitų įmonių, siekiant ją įtikinti prisijungti prie kartelio, ir patvirtina vieno iš jos vadovų strategiją „maskuoti neaiškią nuostatą dėl bendradarbiavimo su konkurentais“, kad šie nesiimtų suderintų boikoto veiksmų, kurie galėjo būti jai pavojingi, kaip antai tų, kurių ėmėsi Dunlop ir Bridgestone, tęsdamos savo savarankišką ar net konkurencijai žalingą veiklą rinkoje.

62      Antra, ieškovė tvirtina, kad Komisija nepagrįstai ignoravo įvairius dokumentus, pagrindžiančius šį paaiškinimą, ir neigė jų įrodomąją galią.

63      Šiuo klausimu ieškovė mano, jog pripažindama, kad aptariami dokumentai „patvirtina, [kad ji] formaliai nepriklausė klubui iki šios datos [2000 m. gegužės 9 d.]“, Komisija vis dėlto tvirtina, kad jie „nepaneigia išvados <...>, kad [ji] ir toliau neteisėtai kontaktavo su kitais kartelio nariais ir jų buvo informuojama apie bendradarbiavimą“, ir kad šie kontraktai buvo susiję su „bendradarbiavimu jūrinių žarnų rinkoje“, todėl ji nusprendė, kad ieškovė nuo 1997 m. iki 2000 m. gegužės 9 d. taip pat priklausė karteliui (ginčijamo sprendimo 146, 209 ir 210 konstatuojamosios dalys).

64      Ieškovė tvirtina, kad Komisija rėmėsi teismų praktika, pagal kurią aplinkybė, jog visi kartelio nariai turėjo konkretų vaidmenį imdamiesi veiksmų, turinčių tik tam tikrų pažeidimo požymių, nepanaikina kiekvienos šių įmonių atsakomybės už visą pažeidimą, įskaitant kitų dalyvių veiksmus (ginčijamo sprendimo 284–288 konstatuojamosios dalys).

65      Tačiau ji mano, kad ši teismų praktika neturėtų būti taikoma šioje byloje, nes ji susijusi su įmonių, kurių dalyvavimas susitikimuose, skirtuose sudaryti antikonkurencinius susitarimus, buvo nustatytas ir kurios neišreiškė savo nepritarimo karteliui, dalyvavimo kartelyje įrodymu.

66      Akivaizdu, kad ieškovė pasitraukė iš kartelio 1992 m., todėl 1996–2000 m. kontaktai turėtų būti vertinami atsižvelgiant į galimybę jais įrodyti ex novo prisijungimą prie bendrai vykdomo plano.

67      Todėl Komisijai neturėtų pakakti tik paprastų prezumpcijų.

68      Be to, ieškovė tvirtina, kad pagal teismų praktiką, Komisijai norint įrodyti prisijungimą prie bendrojo plano, kurį įgyvendino kiti kartelio nariai, nepakanka įrodyti, kad ieškovė žinojo apie kartelio egzistavimą ar kad siekė bendro tikslo riboti konkurenciją jūrinių žarnų rinkoje, o tai ji bet kuriuo atveju ginčija; taip pat dar reikia įrodyti, kad jos elgesys buvo „glaudžiai susijęs“ su „visomis antikonkurencinėmis pasekmėmis, kurių siekė nariai, įgyvendindami bendrąjį planą, turint vieną tikslą“. Tačiau ieškovė mano, jog dokumentai, kuriais remiasi Komisija įrodo ne tik tai, kad ieškovė neturėjo ketinimų vykdyti kitų gamintojų įgyvendinamą bendrąjį planą, bet ir tai, kad ji stengėsi elgtis priešingai, suprantamai stengdamasi išvengti savo konkurentų represijų, nes jie galėjo derinti veiksmus, kad pašalintų ją iš rinkos ar padarytų didelės žalos.

69      Be to, ieškovė nurodo, kad, nepaisydama Teisingumo Teismo praktikos, Komisija neatsižvelgė į tai, kad, norint įvertinti realų įmonės dalyvavimą kartelyje, jo narių žinojimas apie aptariamos įmonės priklausymą ar nepriklausymą karteliui yra lemiamas. Ji tvirtina įrodžiusi, kad kontaktuodama su konkurentais pastarųjų iniciatyva ji nuolat aiškiai atsisakydavo bet kokio bendradarbiavimo pasiūlymo, nebent tai aptardavo hipotetiškai ir kalbėdama apie ateitį, o patys konkurentai aiškiai suprato, kad ji iš tikrųjų nevykdė bendro plano.

70      Galiausiai ji ginčija, kad jos pateiktų įrodymų įrodomoji galia yra mažesnė už Komisijos pateiktų įrodymų įrodomąją galią, ir mano, kad Komisijos daromas formalios klubo struktūros ir dalyvavimo nepriklausant šiai struktūrai išskyrimas yra klaidingas, nes toks išskyrimas neegzistavo klubo nariams, kurie pripažino tik formalią struktūrą. Būtent dėl šios priežasties kiti klubo nariai, jos nuomone, manė, kad ji jam nepriklausė.

71      Komisija ginčija šiuos tvirtinimus.

 Dėl ketvirtos dalies

72      Ieškovė nurodo, kad Komisija nusprendė, jog už 1997 m. gegužės 13 d.–2000 m. gegužės 9 d. laikotarpį nereikėjo skirti baudos, nes pažeidimo sunkumas ir intensyvumas buvo nedideli. Taigi ji ieškovei skyrė baudą tik už 1996 ir 1997 m. laikotarpį. Tačiau, kaip nurodo ieškovė, jos elgesys nesikeitė nuo 1996 m. iki 2000 m., todėl ji mano, kad iš jos pirma grindžiant antrąjį ieškinio pagrindą nurodytų dokumentų matyti, jog įrodymai dėl 1996 m. rugsėjo mėn.–1997 m. gegužės mėn. laikotarpio nėra labiau įtikinami nei tie, kurie susiję su 1997 m. gegužės mėn.–1999 m. birželio mėn. laikotarpiu. Todėl negalėjo būti skirta jokia sankcija už 1996 m. rugsėjo mėn.–1997 m. gegužės mėn. laikotarpį.

73      Be to, ji mano, kad Komisijos vertinimo ir išvadų nenuoseklumą įrodo aplinkybė, kad, priešingai nei kitų įmonių atveju, ieškovei nebuvo skirta bauda už laikotarpį nuo 1999 m. birželio mėn. iki 2000 m. gegužės mėn., nes jos dalyvavimas kartelyje nebuvo laikomas sunkiu, o kitoms įmonėms už šį laikotarpį bauda buvo skirta.

74      Komisija ginčija šiuos teiginius.

 Dėl penktos dalies

75      Pirma, ieškovė tvirtina, kad, nepaisant to, ar kalbama apie kartelį kaip apie susitarimą, ar kaip apie suderintus veiksmus, kontaktai ir ribotas keitimasis informacija tarp jos ir konkurentų nuo 1996 m. iki 2000 m. vyko nepriklausomai nuo kartelio, kuriame dalyvavo kitos įmonės, mechanizmo.

76      Ji nurodo, kad net jei toks elgesys būtų pripažintas EB 81 straipsnio pažeidimu, jo pobūdis ir sunkumas skirtųsi nuo dalyvavimo kartelyje, nes toks elgesys nesusijęs su kartelio vienu tikslu, be to, Komisija neįrodė priešingai.

77      Taigi šie kontaktai ir keitimasis informacija turėtų būti laikomi nebent atskirais EB 81 straipsnio pažeidimais ir vertinami atskirai tiek nuo ieškovės 1986–1992 m. padaryto pažeidimo, tiek nuo jos vėlesnio ex novo prisijungimo prie kartelio 2000 m.

78      Ji nurodo, kad iš to matyti, jog net pripažinus, kad šie pažeidimai buvo padaryti, kadangi jie nėra vieno ir tęstinio ar pakartotinio pažeidimo sudedamosios dalys, jie buvo pabaigti tuo pačiu metu, kai buvo padaryti. Kadangi kiekvieno iš pažeidimų atveju nuo jo padarymo iki Komisijos tyrimo pradžios praėjo daugiau nei penkeri metai, bet kuriuo atveju jau suėjusi senatis pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 1 dalies b punktą.

79      Antra, ieškovė tvirtina, jog atsižvelgiant į tai, kad nuo pažeidimo, padaryto iki 1992 m., ir pažeidimo po 2000 m. praėjo aštuoneri metai, šie pažeidimai negali būti laikomi pakankamai artimais laiko atžvilgiu, kad būtų galima pripažinti nepertraukiamą kartelį.

80      Tas pats galiotų, net jei iš kartelio būtų pasitraukta tik ketveriems metams (1992–1996 m.).

81      Trečia, ieškovė nurodo, kad bet kuriuo atveju ji pasitraukė iš kartelio 1992 m. ir kad tai buvo pasitraukimas, o ne narystės sustabdymas, o Komisija tai pripažino nusprendusi, kad faktinėms aplinkybėms iki 1992 m. suėjusi senatis.

82      Ketvirta, iš to taip pat matyti, kad pripažinusi, jog 1992 m. pasitraukimas iš kartelio galėjo lemti senaties taikymą, Komisija negalėjo palikti šio klausimo atviro ir nurodyti, kad baudos neskyrimas už ankstesnį laikotarpį priklausė tik nuo jos diskrecijos. Taigi nebuvo pateikta pakankamai motyvų dėl pažeidimo kvalifikavimo.

83      Galiausiai, penkta, ieškovė tvirtina, kad Komisija nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jos elgesys, kaip teigiama ginčijamame sprendime (300 konstatuojamoji dalis), įrodo kartelio tęstinumą nuo 1996–1997 m. iki 2000 m.

84      Ji tvirtina, kad nedalyvavo jokiuose susitikimuose su kitais kartelio nariais, kad nepateikė jokios informacijos koordinatoriui apie būsimus konkursus, kad nebūdavo diskusijose dėl pasiūlymų skirti „champions“ pagal tariamus pasaulinius susitarimus ir kad jai nebuvo skirta jokia sankcija už tariamų pirminių susitarimų nesilaikymą.

85      Taigi Komisija neįrodė, kad ieškovė, nors ir ribotai, buvo prisijungusi prie kartelio 1996–2000 m.

86      Komisija ginčija šiuos tvirtinimus.

 Dėl šeštos dalies

87      Ieškovė nurodo, kad visi Komisijos įrodymai, išskyrus vieną, t. y. [konfidencialu], kuriuos ji naudojo, kad įrodytų ieškovės kaltę 1996 m. rugsėjo 3 d.–1997 m. gegužės 13 d. laikotarpiu, o vėliau – kad apskaičiuotų jai skirtiną baudą, buvo pateikti pačios ieškovės kartu su prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti.

88      Ieškovė patikslina, kad taip Komisija pastebimai pailgino pažeidimo trukmę, dėl to buvo skirta daug didesnė bauda (ginčijamo sprendimo 243 ir 448 konstatuojamosios dalys).

89      Ieškovė priduria, kad bendradarbiavo per administracinę procedūrą, ir mano, kad dėl to ji negali nukentėti. Tačiau šis bendradarbiavimas, jos nuomone, Komisijos buvo panaudotas prieš ją, nors ši institucija neturėjo jokių įrodymų dėl ginčijamo laikotarpio, kol ieškovė jų nepateikė. Todėl Komisija pažeidė jos teisėtus lūkesčius.

90      Ji taip pat ginčija Komisijos išaiškinimą, kad baudos sumažinimas ir dalinis atleidimas nuo jos negali būti kartu taikomi pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo.

91      Komisija nurodo, kad ieškovės argumentai iš tikrųjų yra susiję su baudos apskaičiavimu, o ne su pažeidimo konstatavimu.

92      Be to, ji tvirtina, kad remiantis pranešimu dėl bendradarbiavimo pateikti dokumentai visada gali būti panaudoti konstatuojant pažeidimą.

93      Komisija nurodo, kad ieškovei už bendradarbiavimą buvo atlyginta sumažinus baudą 30 %, o tai, bendrai paėmus, yra daugiau, nei būtų galima tikėtis pritaikius dalinį atleidimą nuo baudos. Pranešimo dėl bendradarbiavimo nustatytoje sistemoje dalinis atleidimas nuo naudos ir jos sumažinimas nėra taikomi kartu.

94      Be to, ji mano, kad pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 dalyje tik nurodoma, kad pirmosios įmonės, kuriai gali būti taikomas baudos sumažinimas, atžvilgiu „įrodymai, nereikalaujantys patvirtinimo“ (kaip jie suprantami pagal šio pranešimo 25 punktą, t. y. įrodymai, kurių nereikia patvirtinti kilus ginčui), naudojami „nustatyti papildomiems faktams, dėl kurių padidėja pažeidimo sunkumas arba pailgėja trukmė“, nebus naudojami apskaičiuojant šiai įmonei skirtiną baudą.

95      Nors ieškovės pateikti įrodymai iš tikrųjų buvo svarbūs patvirtinti tuos, kurie gauti kartu su [konfidencialu] prašymu atleisti nuo baudos ir per 2007 m. gegužės 2 d. atliktus patikrinimus vietoje, vis dėlto to, Komisijos nuomone, nepakanka, kad jie atitiktų pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 dalyje nurodytas sąlygas, pagal kurias reikalaujama, kad įrodymai leistų „nustatyti papildomus faktus, dėl kurių padidėja pažeidimo sunkumas arba pailgėja trukmė“, ir, kaip pažymi Komisija, visą pažeidimą, o ne tik vienos ar kelių dalyvavusių įmonių atskirai padarytą pažeidimą.

96      Komisija nurodo, kad šios nuostatos tikslas yra suteikti jai galimybę atleisti iš dalies nuo baudos įmonę, pateikusią naujų įrodymų, dėl kurių padidėja pažeidimo, apie kurį ji jau žinojo ir dėl kurio jau visiškai atleido vieną dalyvavusią įmonę nuo baudos, sunkumas arba pailgėja trukmė. Tačiau įmonė, kuri praplečia jos žinias apie tam tikrą pažeidimo laikotarpį ar tam tikrą jo aspektą, negali būti atleista nuo baudos, net jei bendradarbiavimas leidžia lengviau nustatyti jos dalyvavimą kartelyje.

97      Taigi ieškovės pateikti įrodymai, Komisijos nuomone, neleido konstatuoti nei didesnio pažeidimo, apie kurį ji jau žinojo, sunkumo, nei ilgesnės jo trukmės.

98      Galiausiai Komisija mano, kad ieškovė nenurodė jai naujų faktinių aplinkybių dėl dalyvavimo kartelyje 1996 ir 1997 m. Iš tikrųjų [konfidencialu], kuris patvirtina, kad abi įmonės sutinka, kad ieškovei būtų atiduota konkurso dalis, ir neginčijamai įrodo MRI bendradarbiavimą vykdant neteisėtą veiklą nuo šio momento, buvo rastas per 2007 m. gegužės 2 d. patikrinimus, taigi Komisija jį jau turėjo, kai MRI 2007 m. gegužės 4 d. pateikė prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti.

99      Todėl ji prašo atmesti šeštą antrojo ieškinio pagrindo dalį.

3.     Bendrojo Teismo vertinimas

a)     Principai, susiję su įrodinėjimo pareiga

100    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką dėl įrodinėjimo pareigos šalis ar valdžios institucija, tvirtinanti, kad esama konkurencijos taisyklių pažeidimo, privalo tinkamai įrodyti pažeidimą sudarančius faktus, o įmonė, pateikdama gynybos argumentą, kad paneigtų kaltinimą pažeidimu, turi įrodyti, kad tokio gynybos argumento taikymo sąlygos tenkinamos, ir tada valdžios institucija turės remtis kitais įrodymais (2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T‑120/04, Rink. p. II‑4441, 50 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 58 punktą ir 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 78 punktą). Pažeidimo trukmė yra vienas iš elementų, kuriuos apima pažeidimo sąvoka, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, ir kurį iš esmės turi įrodyti Komisija (1994 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T‑43/92, Rink. p. II‑441, 79 punktas ir minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją 51 punktas).

101    Vis dėlto šis įrodinėjimo naštos padalijimas gali keistis, jei vienos iš šalių nurodytos faktinės aplinkybės įpareigoja kitą šalį pateikti paaiškinimus ar pateisinimus – to nepadarius, gali būti nuspręsta, kad įrodymai buvo pateikti (šiuo klausimu žr. 100 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 79 punktą ir 100 punkte minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją 53 punktą).

102    Dėl įrodinėjimo priemonių, kuriomis Komisija šiuo atžvilgiu gali remtis, konkurencijos teisėje galioja laisvo įrodymų vertinimo principas (2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, C‑407/04 P, Rink. p. I‑829, 63 punktas; 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 273 punktas). Kadangi draudimas dalyvauti vykdant antikonkurencinius veiksmus ir sudarant antikonkurencinius susitarimus bei sankcijos, kurios gali būti skirtos pažeidėjams, visuotinai žinomi, įprasta, kad šiuos veiksmus ir susitarimus apimanti veikla vykdoma paslapčia, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Net jeigu Komisija randa dokumentų, aiškiai rodančių neteisėtą ryšį tarp ūkio subjektų, pavyzdžiui, susitikimų protokolų, jie paprastai yra tik fragmentiški ir pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą. Daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų ar susitarimų, turi būti nustatoma remiantis tam tikrais sutapimais ir požymiais, kurie, nagrinėjami kartu ir nesant kito logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (100 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 55–57 punktai). Iš tokių požymių ir sutapimų galima nustatyti ne tik antikonkurencinių veiksmų ir susitarimų buvimą, bet ir antikonkurencinių veiksmų trukmę bei pažeidžiant konkurencijos taisykles sudaryto susitarimo taikymo trukmę (2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Unie prieš Komisiją, C‑113/04 P, Rink. p. I‑8831, 166 punktas).

103    Komisija turi pateikti pakankamai tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas (žr. 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, T‑62/98, Rink. p. II‑2707, 43 ir 72 punktus ir nurodytą teismų praktiką; 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 217 punktą). Vis dėlto reikia pažymėti, kad kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus kiekvieno pažeidimo elemento atžvilgiu. Pakanka, kad šiuos reikalavimus bendrai atitiktų institucijos (žr. šio sprendimo 102 punktą) pateiktų įrodymų visuma (102 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 180 punktas ir minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 218 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, vadinamo Sprendimu PVC II, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 768–778 punktus, ypač 777 punktą). Dėl pažeidimo trukmės pagal teismų praktiką reikalaujama, kad, nesant įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių pažeidimo trukmę, Komisija turi remtis bent faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, įrodymais, dėl kurių būtų galima pagrįstai manyti, kad pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi nuo vienos konkrečios datos iki kitos (102 punkte minėto Sprendimo Technische Unie prieš Komisiją 169 punktas; 100 punkte minėto Sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją 79 punktas ir 100 punkte minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją 51 punktas).

104    Kalbant apie atskiriems įrodymams priskirtiną įrodomąją galią, pabrėžtina, kad vienintelis svarbus kriterijus laisvai pateiktiems įrodymams vertinti yra jų patikimumas (102 punkte minėto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 63 punktas; žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją, T‑44/00, Rink. p. II‑2223, 84 punktą ir nurodytą teismų praktiką bei 102 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 273 punktą). Pagal bendras įrodinėjimo srityje taikomas taisykles dokumento patikimumas, todėl ir įrodomoji galia, priklauso nuo jo kilmės, parengimo aplinkybių, adresato ir turinio (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 1053 punktas; teisėjo B. Vesterdorf, einančio generalinio advokato pareigas, išvada 1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimui Rhône‑Poulenc prieš Komisiją, T‑1/89, Rink. p. II‑867, II‑869, II‑956). Be kita ko, didelę svarbą reikia suteikti tam, kad dokumento parengimas būtų glaudžiai siejamas su faktinėmis aplinkybėmis (1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ensidesa prieš Komisiją, T‑157/94, Rink. p. II‑707, 312 punktas) arba grindžiamas tiesioginių šių aplinkybių liudytojų parodymais (šiuo klausimu žr. 102 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 207 punktą). Dokumentai, iš kurių matyti, kad buvo kontaktų tarp kelių įmonių ir kad šios įmonės siekė iš anksto pašalinti netikrumą dėl būsimo konkurentų elgesio, įrodo suderintus veiksmus (šiuo klausimu žr. 1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 175 ir 179 punktus). Be to, pareiškimai, nenaudingi juos pateikiančiajam, iš principo turi būti laikomi ypač patikimais įrodymais (šiuo klausimu žr. 102 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 207, 211 ir 212 punktus).

105    Taip pat buvo nuspręsta, kad informacijos atskleidimo savo konkurentams, siekiant pasirengti antikonkurenciniam susitarimui, pakanka įrodyti suderintus veiksmus, kaip jie suprantami pagal EB 81 straipsnį (1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tréfilunion prieš Komisiją, T‑148/89, Rink. p. II‑1063, 82 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB prieš Komisiją, T‑53/03, Rink. p. II‑1333, 178 punktas).

106    Galiausiai reikia priminti, kad pagal EB 230 straipsnį pateiktą ieškinį dėl Komisijos sprendimo, kuriuo konstatuojamas konkurencijos teisės normų pažeidimas ir skiriamos piniginės baudos, panaikinimo nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar Komisijos sprendime pateiktų įrodymų ir kitų aplinkybių pakanka pažeidimo egzistavimui įrodyti (102 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 174 ir 175 punktai; taip pat šiuo klausimu žr. 103 punkte minėto Sprendimo PVC II 891 punktą). Teismo abejonės turi būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai, todėl teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamų pažeidimo buvimo įrodymų, jei šiuo klausimu vis dar turi abejonių (102 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 177 punktas ir 103 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 215 punktas). Iš tikrųjų šioje situacijoje būtina atsižvelgti į nekaltumo prezumpcijos principą, visų pirma įtvirtintą 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, priskiriamą prie pagrindinių teisių, kurios pagal Teisingumo Teismo praktiką, patvirtintą Vieningo akto preambulėje, ES 6 straipsnio 2 dalyje bei 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1) 47 straipsnyje, yra saugomos Sąjungos teisinėje sistemoje. Atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų ir su jais susijusių sankcijų pobūdį bei griežtumo laipsnį, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas ir procedūroms dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimų, per kurias gali būti skirtos vienkartinės arba periodiškai mokamos baudos (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimų Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 149 ir 150 punktai ir Montecatini prieš Komisiją, C‑235/92 P, Rink. p. I‑4539, 175 ir 176 punktai; 103 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 216 punktas).

107    Pažeidimo buvimas turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į įrodymus, Komisijos nurodytus sprendime, kuriuo konstatuojamas minėtas pažeidimas, o vienintelis reikšmingas kylantis klausimas yra toks: ar iš tikrųjų pažeidimas buvo įrodytas atsižvelgiant į šiuos įrodymus (104 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 726 punktas).

108    Galiausiai motyvai, reikalaujami EB 253 straipsnyje, turi būti pritaikyti prie aptariamo akto pobūdžio ir juose turi būti pateikti aiškūs ir nedviprasmiški aktą priėmusios institucijos argumentai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priimto akto pagrindimu, o kompetentingas teismas – vykdyti jo kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir į interesą gauti paaiškinimus, kurį adresatai arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas tiesiogiai bei konkrečiai susijęs, gali turėti. Nereikalaujama, kad akto motyvai apimtų visas faktines ir teisines aplinkybes, nes vertinant, ar jie atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jų formuluotę, bet ir kontekstą bei visas aptariamą klausimą reglamentuojančias taisykles (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval et Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktas; 2003 m. rugsėjo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑301/96, Rink. p. I‑9919, 87 punktas ir 2004 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Portugalija prieš Komisiją, C‑42/01, Rink. p. I‑6079, 66 punktas).

109    Minėta teismų praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsniui, ir Komisijos sprendimams, priimtiems remiantis šiuo straipsniu.

110    Atsižvelgiant į 100–109 punktuose nurodytas taisykles reikia patikrinti, ar ginčijamame sprendime atlikusi bendrą vertinimą ir ištyrusi ieškovės pateiktus alternatyvius paaiškinimus bei pagrindus Komisija pateikė pakankamai įtikinamų, tikslių ir nuoseklių įrodymų, kad pagrįstų tvirtą įsitikinimą, jog ieškovė iš naujo prisijungė prie kartelio 1996 m. rugsėjo 3 d., ir kiek ji dalyvavo jame nuo minėtos datos iki 2000 m. gegužės 9 d., atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neginčija savo dalyvavimo kartelyje nuo 1986 m. iki 1992 m. ir nuo 2000 m. gegužės 9 d. iki 2007 m. gegužės 2 d.

b)     Dėl ieškovės dalyvavimo kartelyje nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 2000 m. gegužės 9 d.

111    Remiantis ieškovės argumentais, reikia skirti du laikotarpius: pirma, laikotarpis nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 1997 m. gegužės 13 d., už kurį jai buvo skirta bauda ir dėl kurio ji nepritaria tam, kad Komisija remtųsi įrodymais, kuriuos ji šiai institucijai pateikė ir kurie leido nuspręsti, kad pažeidimas buvo tęsiamas iki 1997 m. gegužės 13 d., ir, antra, laikotarpis nuo 1997 m. gegužės 13 d. iki 2000 m. gegužės 9 d. (toliau – pereinamasis laikotarpis), už kurį Komisija jai baudos neskyrė ir dėl kurio ieškovė nurodo, kad Komisijos nustatyti įrodymai patvirtina tik jos siekį leisti kitiems kartelio nariams manyti, jog su ja iš esmės galima tartis, tačiau tik tam, kad juos apgautų ir išvengtų represijų, o ne tam, kad prisidėtų prie kartelio, juo labiau šiuo ribotos jo veiklos laikotarpiu.

 Dėl 1996 m. rugsėjo 3 d.–1997 m. gegužės 13 d. laikotarpio

112    Šiuo klausimu reikia pirmiausia išnagrinėti antrojo ieškinio pagrindo šeštą dalį.

113    Iš tikrųjų reikia įvertinti, ar ieškovė pagrįstai tvirtina, kad, atsižvelgiant į pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 dalies paskutinės pastraipos turinį, Komisija negalėjo remtis jos kartu su prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateiktais įrodymais dėl 1996 m. rugsėjo 3 d.–1997 m. gegužės 13 d. laikotarpio.

–       Dėl pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 dalies turinio

114    Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.

115    Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad neperžengdama Reglamento Nr. 1/2003 nustatytų ribų Komisija turi didelę diskreciją skirti tokias baudas (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 172 punktas ir 2009 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją, C‑125/07 P, C‑133/07 P, C‑135/07 P ir C‑137/07 P, Rink. p. I‑8681, 123 punktas). Vis dėlto ši diskrecija turi ribas; kai Komisija priima gaires, skirtas tam, kad laikantis Sutarties būtų patikslinti kriterijai, kuriuos ji numato taikyti įgyvendindama savo diskreciją, ji pati apriboja savo diskreciją, nes turi laikytis savo pačios nustatytų gairių (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lafarge prieš Komisiją, C‑413/08 P, Rink. p. I‑5361, 95 punktą ir 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carbone-Lorraine prieš Komisiją, T‑73/04, Rink. p. II‑2661, 192 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Nuo jų konkrečiu atveju ji negali nukrypti, nenurodžiusi priežasčių, atitinkančių vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių principą (minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 209 punktas).

116    Atsižvelgiant į tai, reikia įvertinti pranešimo dėl bendradarbiavimo 23–26 dalis, kuriuose nustatyta:

„(23) Įmonės, kurios atskleidžia savo dalyvavimą įtariamame kartelyje, kuris daro poveikį Bendrijai, bet neatitinka II skirsnyje numatytų sąlygų, gali atitikti sąlygas, kurioms esant gali būti sumažinta bauda, kuri kitaip joms būtų paskirta.

(24) Kad įmonei būtų sumažinta bauda, įmonė privalo Komisijai pateikti įrodymų, kurie turėtų žymią papildomą vertę Komisijos jau turimų įrodymų apie įtariamą pažeidimą atžvilgiu, ir atitikti visas 12 dalies a–c punktuose nustatytas sąlygas.

(25) Sąvoka „papildoma vertė“ reiškia mastą, kiek pateikti įrodymai savo pobūdžiu ir (arba) išsamumu sustiprina Komisijos gebėjimą įrodyti įtariamą kartelį. Šiuo požiūriu Komisija paprastai teikia daugiau reikšmės rašytiniams įrodymams, atsiradusiems laikotarpiu, su kuriuo susiję tie faktai, negu vėliau atsiradusiems įrodymams. Kaltinamieji įrodymai, tiesiogiai susiję su tokiais faktais, paprastai laikomi vertingesniais negu netiesioginiai įrodymai. Panašiai, tas mastas, kiek yra reikalinga, jog pateikti įrodymai būtų patvirtinti įrodymais iš kitų šaltinių tam, kad pateiktuosius įrodymus būtų galima panaudoti prieš kitas įmones, susijusias su byla, įtakoja pateiktojo įrodymo vertę, taigi įrodymai nereikalaujantys patvirtinimo yra vertingesni nei, pavyzdžiui, pareiškimai, kuriuos užginčijimo atveju reikia patvirtinti.

(26) Galutiniame sprendime, kurį Komisija priims pasibaigus administracinei procedūrai, Komisija nustatys baudos sumažinimo dydį, kurio ribose įmonei bus sumažinta bauda lyginant su ta bauda, kuri kitu atveju įmonei būtų paskirta:

–        pirmajai įmonei, kuri suteikia žymios papildomos vertės: 30–50 % sumažinimas,

<...>

Siekdama nustatyti tikslią sumažinimo apimtį kiekvieno iš šių dydžių ribose, Komisija atsižvelgia į laiką, kada buvo pateikti įrodymai, atitinkantys 24 dalies sąlygas, ir į jų papildomą vertę.

Jei pareiškėjas, kuris kreipėsi dėl baudos sumažinimo, pirmasis pateikia nereikalaujantį patvirtinimo įrodymą 25 dalies prasme, kurį Komisija panaudoja nustatyti papildomiems faktams, dėl kurių padidėja pažeidimo sunkumas arba pailgėja trukmė, Komisija, nustatydama baudos dydį tokį įrodymą pateikusiai įmonei, į šiuos faktus neatsižvelgia.“

117    Kitaip tariant, norint pasinaudoti pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 dalies paskutinės pastraipos nuostatomis, turi būti tenkinamas kelios sąlygos: įmonė turi pateikti patvirtinimo nereikalaujančių įrodymų, kaip jie suprantami pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 25 dalį, tai reiškia, kad jie turi turėti didelės papildomos vertės ir jų nereikia patvirtinti kitais įrodymais; šie įrodymai turi padėti nustatyti papildomus faktus, apie kuriuos Komisija nežinojo, dėl kurių padidėja pažeidimo sunkumas arba pailgėja jo trukmė.

118    Kai tenkinamos šios sąlygos, nustatydama baudos dydį, kuris, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalimi, priklauso nuo pažeidimo sunkumo ir trukmės, įmonei, pateikusiai tokį įrodymą, leidusį nustatyti šiuos faktus, Komisija į juos neatsižvelgia, kaip nustatyta pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 dalies paskutinėje pastraipoje.

119    Todėl iš pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 dalies paskutinės pastraipos paskutinio sakinio matyti, kad Komisija nesiremia šiais įrodymais vertindama prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikusios įmonės pažeidimo sunkumą ar trukmę, jei ši įmonė atitinka minėto pranešimo 26 dalyje numatytas sąlygas, ir palieka prašymą atkleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikusiai įmonei papildomą galimybę, kad bauda bus sumažinta pagal šį pranešimą už tą laikotarpį, kada pažeidimas buvo nustatytas.

120    Reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia Komisija, tai, jog 26 dalyje, skirtoje baudai sumažinti, numatyta prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikusio asmens apsauga, patvirtina, kad abi priemonės gali būti Komisijos taikomos vienu metu.

121    Baudos sumažinimas turi būti proporcingas prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikusio asmens pateiktų įrodymų papildomai vertei, nes 26 dalies paskutine pastraipa taip pat siekiama neleisti nubausti įmonės remiantis vien įrodymais, kuriuos ji pati pateikė Komisijai.

122    Taigi Komisijos tvirtinimai šiuo klausimu turi būti atmesti.

–       Dėl papildomų faktų, dėl kurių padidėja pažeidimo sunkumas arba pailgėja trukmė, nustatymo šioje byloje

123    Reikia taip pat išnagrinėti Komisijos tvirtinimą, kad ieškovės pateikti įrodymai neleido jai nustatyti naujų faktų, o tai yra viena iš pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 dalies paskutinės pastraipos taikymo sąlygų.

124    Reikia pažymėti, kad pranešime dėl bendradarbiavimo nurodomi „papildomi faktai“, dėl kurių padidėja pažeidimo sunkumas arba pailgėja trukmė.

125    Šioje byloje grįsdama kartelio veiklą nuo 1996 m. rugsėjo mėn. iki 1997 m. gegužės mėn. Komisija iš esmės rėmėsi:

–        [konfidencialu] (ginčijamo sprendimo 142 konstatuojamoji dalis),

–        [konfidencialu] (ginčijamo sprendimo 143–145 konstatuojamosios dalys), 

–        „keturiais susirašinėjimo su kitais kartelio nariais nuo 1995 m. gegužės mėn. iki 1996 m. kovo mėn. ir nuo 1997 m. rugsėjo mėn. iki 1997 m. sausio mėn. pavyzdžiais, kurie buvo įrašyti į laikmenas, rastas W. patalpose <...>“ (ginčijamo sprendimo 139 konstatuojamoji dalis); vis dėlto ginčijamo sprendimo 216 išnašoje Komisija pažymi, kad „nors šiose laikmenose yra daug kitų bylų, susijusių su šiuo laikotarpiu ir su tais pačiais pavadinimais, o tai leidžia manyti, kad jas sudaro kiti faksimiliniai pranešimai tarp kartelio narių, Komisija nenaudos šių duomenų kaip įrodymų, nes jie nepriklauso bylai, su kuria Komisija galėjo susipažinti“,

–        Bridgestone atsakymu į pranešimą apie kaltinimus („Bridgestone nurodė, kad 1986 m. susikūręs kartelis iširo 1997 m. pavasarį“) (ginčijamo sprendimo 291 konstatuojamoji dalis),

–        DOM atsakymais į tą patį pranešimą apie kaltinimus („DOM nurodė, jog [buvo] aiškiai įrodyta, kad kartelis neveikė nuo 1997 m. kovo mėn. iki 1999 m.“) (ginčijamo sprendimo 292 konstatuojamoji dalis),

–        W. nustatytos veiklos chronologija („3/97: bet kokio bendradarbiavimo nutraukimas“) (ginčijamo sprendimo157 konstatuojamoji dalis),

–        [konfidencialu] pareiškimais („jūrinių žarnų klubas 1998 m. praktiškai išnyko“) (ginčijamo sprendimo 151 konstatuojamoji dalis),

–        2007 m. birželio 29 d. P. ir 2007 m. birželio 15 Trelleborg atsakymais į prašymą pateikti informacijos ir Trelleborg bei Dunlop patalpose rastais dokumentais (atsiliepimo į ieškinį 163 punktas),

–        ir galiausiai W. lentelėmis, susijusiomis su 1996 m. lapkričio mėn.–1997 m. gruodžio mėn. laikotarpiu ir 1998 m. bei 1999 m. (ginčijamo sprendimo 165 konstatuojamoji dalis).

126    Taigi Komisija iš tikrųjų turėjo daug įrodymų, tačiau tik vieną to laikotarpio rašytinį dokumentą, t. y. [konfidencilau], o taip pat W. lenteles, kurių datos, kaip pati pripažįsta, ji negali tiksliai nustatyti, bei įvairių kartelio narių pareiškimus, jei atmesti įrodymus, kuriuos kartu su prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikė MRI.

127    Todėl reikia išnagrinėti, ar Komisijos ginčijamame sprendime esančio įrodymų viseto, kuriuo grindžiama išvada, kad kartelis normaliai veikė nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 1997 m. gegužės 13 d., atmetus įrodymus, kuriuos pateikė MRI kartu su prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, pakanka tokiai išvadai pagrįsti.

128    Pirmiausia reikia įvertinti [konfidencialu], skirtą DOM (ginčijamo sprendimo 142 konstatuojamoji dalis).

129    Ginčijamo [konfidencialu] tekstas toks:

„Aš manau, kad turime vienintelę galimybę atkurti geriausią kainos lygį šiais metais; kaip supratau, Sumed turėtų būti pasirengusi gerokai padidinti kainą.

Sutinku su Jūsų pasiūlymu leisti C turėti didelę šios rinkos dalį ir siūlau tokius skaičius: antrasis po „champion“ nurodo PL x 0,65; turime tai išbandyti.

Lauksiu Jūsų patvirtinimo, kad visi nariai sutinka; priešingu atveju lauksiu pasiūlymų kaip įmanoma greičiau.“

130    Prie šio teksto pridėta lentelė, kurioje paskirstytos atskiros konkurso „Sumed“ dalys tarp įvairių „champion“, paskirtų iš šešių įmonių kartelio narių:

ITEM	Qty	Designation		PL	A 1	A 2		C		B 1	B 2		B 3
1	2	FOB 24" 35’		80,900	52,640	53,920		53,210		54,860	Champion		54,155
2	3	FOB 20" 35’		63,420	42,380	41,220		41,900		43,280	Champion		41,468
3	12	FF 24" 35’		73,590	50,290	49,300		50,150		47,830	Champion		48,116
4	36	FF 20" 35’		50,370	33,720	34,380		Champion		34,150	32,600		32,740
5	34	FF 16" 35’		45,170	29,860	Champion		29,360		30,440	30,830		30,793
6	1	Red 24/20" 35’		67,790	46,270	46,190		44,130		44,060	Champion		44,222
7	3	Red 20/16" 35’		47,230	32,355	32,910		30,700		30,950	Champion		30,735
8	3	TRH 16" 35’		55,180	36,830	Champion		35,870		36,090	37,660		35,982

131    A 1, A 2, B 1, B 2, B 3 ir C yra naudoti atskirų kartelio narių kodai (ginčijamo sprendimo 114 konstatuojamoji dalis). Pagal šiuos kodus Bridgestone yra A 1, Yokohama Rubber – A 2, DOM – B1, Trelleborg – B2, Parker ITR – B 3 ir MRI – C.

132    Ši lentelė rodo ne tik tai, kad kiekvienai konkurso daliai buvo nustatytas „champion“, bet ir tai, kad „antrojo“ siūloma kaina, kuri lentelėje paryškinta ir pabraukta, bei kitų dalyvių siūlomos kainos taip pat buvo numatytos.

133    „Antrojo“ vaidmens svarbą manipuliuojant konkursais taip pat galima suprasti iš faksimilinio pranešimo teksto, kuriame nurodyta: „siūlau tokius skaičius: antrasis po „champion“ nurodo PL x 0,65“.

134    Be to, galima konstatuoti, kad kiekvienai konkurso daliai antrojo nurodyta kaina visada atitinka šį apskaičiavimą: kaina PL x 0,65. Vienintelė išimtis „item 5“, kur pagal šį skaičiavimą kaina turėtų būti 29 360 (C stulpelis, t. y. MRI), o ne 29 860. Tačiau tai greičiausiai spausdinimo klaida, nes lentelės autorius tikriausiai per klaidą paryškino ir pabraukė 29 860.

135    „Antrojo“ svarbą taip pat patvirtino ieškovė atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus. Ji nurodė, kad „kartelio taisyklė buvo nustatyti „antrojo mažiausią kainą siūlančio konkurso dalyvio“ kainą, o „champion“ pasiūlymo detales <...> nustatydavo jis pats“.

136    Iš lentelės taip pat matyti, kad ieškovė buvo nurodyta vieno konkurso „champion“, o tai, priešingai, nei ji tvirtina, negalėjo įvykti jai nedalyvaujant diskusijose ar apie tai nieko nežinant, be to, ji du ar net tris kartus, jei atsižvelgtume į klaidą dėl „item 5“, nurodyta kaip antrojo pasiūlymo autorė.

137    Tam, kad šioje lentelėje numatyta konkursų manipuliacija veiktų, būtinai reikėjo, kad visos įmonės atliktų joms paskirtą vaidmenį, ypač antrojo pasiūlymo autorė, nes priešingu atveju „champion“ niekada nebūtų buvusi tikra dėl laimėjimo.

138    Iš to matyti, kad neįmanoma patikėti, jog tikslus ir detalus konkurso „Sumed“ planas, pateiktas šioje lentelėje, galėjo būti atliktas be aktyvaus ir savanoriško ieškovės dalyvavimo ir kad jai numatytas „antrojo“ vaidmuo buvo suteiktas kitų kartelio narių be jos besąlyginio dalyvavimo kartelio veikloje nuo 1996 m. rugsėjo mėn.

139    Iš to matyti, kad nors šį dokumentą parengė tretieji asmenys, jis pakankamai įrodo MRI dalyvavimą diskusijose dėl konkurso „Sumed“.

140    Todėl ieškovės argumentai, kad ji nieko nežinojo apie šį dokumentą ir su juo susijusias diskusijas, turi būti atmesti.

141    Be to, iš W. lentelės (ieškinio 10 priedo 87 eilutė) apie realiai tarp kartelio narių pasidalytus konkursus matyti, kad po konkurso „Sumed“ sutartys 1996 m. lapkričio mėn., t. y. praėjus truputį daugiau nei dviem mėnesiams nuo [konfidencialu] pasiūlymo dėl koordinavimo, buvo pasirašytos su trimis įmonėmis. Šiuo atveju tai buvo Yokohama Rubber (įvardijama kaip „Japan C0.2“), Trelleborg (įvardijama kaip „European C0.2“) ir MRI (įvardijama kaip „European C0.4“).

142    Tai trys įmonės, tarp kurių Trelleborg faksimilinio pranešimo priede nurodytoje lentelėje buvo paskirstytos konkurso „Sumed“ dalys.

143    Reikia konstatuoti, kad, kaip nurodo ieškovė, W. lentelėje dėl konkurso „Sumed“ yra žyma „prielaidos“ („estimates“) ir kad vis dėlto trys konkurso dalių laimėtojos sutampa su tuo, kas buvo pasiūlyta Trelleborg faksimiliniame pranešime, o dviejų laimėtojų atveju sumos lygios konkurso dalių vertei, padaugintai iš vieneto kainos, kaip nurodyta tame pačiame faksimiliniame pranešime.

144    Bendrasis Teismas mano, kad tokiomis aplinkybėmis tai negali būti paprasčiausi sutapimai ar prielaidos dėl MRI, kaip ji pati tvirtina.

145    Be to, Bendrasis Teismas mano: kadangi W. lentelė atspindi konkurso „Sumed“ koordinavimo rezultatus, išplaukiančius iš Trelleborg faksimilinio pranešimo, taip sustiprinama šio įrodymo įrodomoji galia.

146    W. lentelės, užimančios kelis puslapius, pateikia įvairių konkursų nuo 1996 m. iki 1997 m. pabaigos koordinavimo tarp įvairių kartelio narių rezultatus.

147    Todėl Komisija pagrįstai galėjo remtis šia lentele ne tik tada, kai konstatavo pakartotinį MRI prisijungimą prie kartelio nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. ir jos besąlyginį dalyvavimą jame iki 1997 m. gegužės 13 d., bet ir siekdama bendrai pagrįsti įrodymus, kuriuos turėjo apie kitų kartelio narių dalyvavimą jame iki šios datos, ypač įvairius jos surinktus pareiškimus (žr. šio sprendimo 125 punktą).

148    Todėl MRI pateikti dokumentai jai nebuvo būtini padaryti tokią išvadą.

149    Iš to matyti, kad MRI pateikti įrodymai dėl laikotarpio nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 1997 m. gegužės 13 d. neleido Komisijai nustatyti ilgesnės pažeidimo trukmės ar padidinti jo sunkumą.

150    Todėl ieškovė nepagrįstai prašo taikyti jai pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 dalies paskutinę pastraipą.

151    Iš to taip pat išplaukia, kad šie įrodymai galėjo būti Komisijos panaudoti prieš ją.

152    Todėl antrojo ieškinio pagrindo šeštą dalį reikia atmesti.

153    Be to, kai kurie iš šių įrodymų vienareikšmiškai patvirtina, kad MRI dalyvavo koordinuojant tam tikrus pasiūlymus.

154    F. [konfidencialu] nurodė:

„Atmečiau šį pasiūlymą, nes juo buvo keičiamas pirminis susitarimas, kurį man pateikė Dunlop, ir per pirmąjį konkursą mes gavome tik 18 vietoje 36 numatytų ilgių dėl Sumed finansinių sunkumų. Esame įsitikinę, kad Kléber turi problemų su konkurso „Sumed“ 24”, nes jie gavo tik 4 vietoje 12 ankstesniame konkurse numatytų ilgių.“

155    Trelleborg faksimilinio pranešimo priede pateiktoje lentelėje (žr. šio sprendimo 130 punktą) MRI nurodyta kaip konkurso dalies dėl 36 ilgių FF 20” „champion“, o „Kléber“, t. y. Trelleborg – penkių dalių, tarp kurių buvo dalis dėl 12 ilgių FF 24” „champion“.

156    F. nuorodos dėl ankstesnio konkurso „Sumed“ visiškai sutampa su lentele, pateikta [konfidencialu] priede (žr. šio sprendimo 130 punktą), o tai negali būti paprasčiausias sutapimas.

157    Be to, šiame pranešime pateiktos pastabos leidžia suprasti W. žymą „prielaidos“, pateiktą lentelėje dėl konkurso „Sumed“, apie kurį kalbama [konfidencialu], nurodančiame, kad MRI galiausiai gavo mažesnę, nei iš pradžių numatyta, dalį.

158    Taigi reikia atmesti likusius ieškovės argumentus, kad šiuo metu neįmanoma nustatyti, ar konkursas „Sumed“, apie kurį kalbama šiame [konfidencialu], sutampa su tuo, kuris buvo nurodytas [konfidencialu].

159    Tiek, kiek reikia (žr. šio sprendimo 147 punktą), ieškovės dalyvavimas kartelyje nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 1997 m. gegužės 13 d. laikytinas patvirtintu.

 Dėl pereinamojo laikotarpio

160    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką sąvoka „suderinti veiksmai“ reiškia koordinavimo tarp įmonių, kurios, nepasiekusios konkretaus susitarimo, sąmoningai pakeičia konkurencijos keliamą riziką praktiniu tarpusavio bendradarbiavimu, būdą (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 115 punktas ir 106 punkte minėto Sprendimo Hüls prieš Komisiją 158 punktas).

161    Šiuo požiūriu EB 81 straipsnio 1 dalimi draudžiami tiesioginiai ar netiesioginiai kontaktai tarp ūkio subjektų, kurie galėtų daryti įtaką esamo ar potencialaus konkurento elgesiui rinkoje arba atskleisti tokiam konkurentui, kaip pats atitinkamas ūkio subjektas nusprendė elgtis rinkoje ar kokio elgesio būdo ketina imtis, kai tokių kontaktų tikslas ar poveikis yra konkurencijos ribojimas (šiuo klausimu žr. 160 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 116 ir 117 punktus).

162    Informacijos atskleidimo savo konkurentams, siekiant pasirengti antikonkurenciniam susitarimui, pakanka įrodyti suderintus veiksmus, kaip jie suprantami pagal EB 81 straipsnį (105 punkte minėto Sprendimo Tréfilunion prieš Komisiją 82 punktas ir 105 punkte minėto Sprendimo BPB prieš Komisiją 178 punktas).

163    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką „susitarimo“ ir „suderintų veiksmų“ sąvokos pagal EB 81 straipsnio 1 dalį reiškia tokio paties pobūdžio slaptus sandėrius, kurie skiriasi tik intensyvumu ir pasireiškimo formomis (160 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 131 ir 132 punktai ir 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 190 punktas).

164    Esant kompleksiškam pažeidimui, kurį kelerių metų laikotarpiu, siekdami bendro rinkos reguliavimo tikslo, daro keli gamintojai, negalima reikalauti iš Komisijos, kad ji tiksliai kvalifikuotų pažeidimą kaip susitarimą arba kaip suderintus veiksmus, nes bet kuriuo atveju abi šios pažeidimo formos yra nurodytos EB 81 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 160 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 111–114 punktus ir 103 punkte minėto Sprendimo PVC II 696 punktą).

165    Dvigubas pažeidimo kvalifikavimas kaip susitarimo „ir (arba)“ suderintų veiksmų turi būti suprantamas kaip reiškiantis sudėtinį faktinių aplinkybių derinį, kurių vienos kvalifikuojamos kaip susitarimas, o kitos – kaip suderinti veiksmai, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, kurioje nenumatytas konkretus tokio kompleksiško pažeidimo rūšies kvalifikavimas (1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, 264 punktas ir 163 punkte minėto Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 187 punktas).

166    Reikia pažymėti, kad šioje byloje Komisija nusprendė nubausti ieškovę ir jos konkurentus už dalyvavimą darant „visus susitarimus ir suderintus veiksmus jūrinių žarnų sektoriuje“ nagrinėjamu laikotarpiu.

167    Ginčijamo sprendimo 263–272 konstatuojamosiose dalyse ji išdėstė, kaip ketina kvalifikuoti neteisėtus veiksmus, apie kuriuos žino, o ginčijamo sprendimo 271 ir 272 konstatuojamosiose dalyse, be kita ko, nurodė, kad keitimasis informacija yra suderinti veiksmai.

168    Ji kaltino ieškovę, kad keitėsi informacija su tam tikrais kartelio nariais pereinamuoju laikotarpiu, siekdama, be kita ko, kad kartelis būtų atnaujintas.

169    Informacijos atskleidimo savo konkurentams, siekiant pasirengti antikonkurenciniam susitarimui, pakanka įrodyti suderintus veiksmus, kaip jie suprantami pagal EB 81 straipsnį (žr. 2009 m. birželio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, Rink. p. I‑4529, 51 ir 52 punktus ir generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, Rink. p. I‑4523, 90 ir 91 punktus ir nurodytą teismų praktiką).

170    Todėl klausimas, ar šis elgesys buvo susijęs su „klubu“, ar ne, nėra reikšmingas, o ieškovės šiuo klausimu grindžiant antrojo ieškinio pagrindo trečią dalį pateikti argumentai turi būti atmesti.

171    Be to, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad ieškovė iš kartelio pasitraukė 1992 m.

172    Taip pat buvo nustatyta, kad ieškovė vėl prisijungė prie kartelio 1996 m., kai buvo manipuliuojama konkursu „Sumed“, t. y. siekiant derinti veiksmus paskirstant kvotas ir nustatant kainas jūrinių žarnų rinkoje, ir reikia konstatuoti, kad šiuose susitarimuose ieškovė dalyvavo (žr. šio sprendimo 128–159 punktus).

173    Dėl ieškovei taikytino pereinamojo laikotarpio nuo 1997 m. gegužės mėn. iki 2000 m. gegužės mėn. reikia pažymėti, kad ji per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą patvirtino, kad šis ieškinio pagrindas grindžiamas tik įrodymais, susijusiais su laikotarpiu nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 1997 m. gegužės 13 d.

174    Todėl šiuos įrodymus Komisija galėjo panaudoti tam, kad įrodytų, jog ieškovė turėjo tam tikrų kontaktų ir dalyvavo tam tikrose diskusijose pereinamuoju laikotarpiu.

175    Vis dėlto ieškovė ginčija šių kontaktų reikšmę ir su jais susijusių dokumentų Komisijos pateiktą išaiškinimą.

176    Todėl reikia išnagrinėti minėtus dokumentus, kad būtų galima nustatyti, ar Komisija pagrįstai nusprendė, jog ieškovė darė tęstinį pažeidimą pereinamuoju laikotarpiu, nepaisant to, kad už šį laikotarpį nei jai, nei jokiai kitai kartelio narei nebuvo skirta bauda.

177    Atsižvelgiant į ieškovės dokumentus [konfidencialu] (ginčijamo sprendimo 174 ir 176 konstatuojamosios dalys), reikia konstatuoti, kad, pirma, šie dokumentai patvirtina bent tai, jog W. kontaktavo su F. iš MRI dėl trijų konkursų (CPC Taiwan, Ancap Uruguay ir Petrobras Brazil), o šitaip mėginant koordinuoti taip pat dalyvavo Bridgestone, DOM, Yokohama Rubber ir Parker ITR; ir, antra, nors F. atmetė jam pateiktą pasiūlymą, kartelis bent jau mėgino veikti šiuo laikotarpiu. Taip pat nėra jokių abejonių, kad atskiros įmonės kontaktavo tarpusavyje ir su ieškove, kad būtų koordinuojami tam tikri konkursai. Tai, kad šie dokumentai leidžia manyti, jog ne viskas kartelyje buvo gerai ir buvo nesutarimų, neprieštarauja Komisijos dėl šio laikotarpio ginčijamame sprendime pateiktai analizei. Dėl 1999 m. vasario 4 d. F. dokumento, skirto ieškovės vadybininkams, kuriame pateikta kartelio chronologija ir apibūdinta to laiko situacija, reikia konstatuoti, kad nors F. jame tvirtina, jog ieškovė nepriklauso karteliui, šis dokumentas bent jau patvirtina F. kontaktus su kitais kartelio nariais. Taigi šie dokumentai aiškiai įrodo, kad atskiros aptariamos įmonės kontaktavo tarpusavyje, siekdamos bent jau koordinuoti konkursus.

178    [konfidencialu] (ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamoji dalis) patvirtina kontaktus tarp įvairių kartelio veikėjų (W., F. ir P.), kurių metu jie keitėsi komercine informacija. Tai, kad tuo metu buvo kartelio krizės laikotarpis, kaip matyti ir iš šio dokumento, nepanaikina šių kontaktų neteisėto pobūdžio. Be to, kartelio veikla buvo atnaujinta labai greitai po šių kontaktų, o tai patvirtina, kad jais buvo siekiama atnaujinti kartelio veiklą, nepaisant to, kad ieškovė iš naujo visiškai prisijungė prie kartelio tik po metų.

179    [konfidencialu] (ginčijamo sprendimo 201 konstatuojamoji dalis) patvirtina kontaktus tarp C. ir F. tuo metu, kai kartelio veikla dar nebuvo visiškai atnaujinta (bent jau kiek tai susiję su ieškove). Vis dėlto jis įrodo, kad C. ir F. keitėsi slapta komercine informacija, ir tai, kad F. nuo tada ieškojo naujo kartelio veikimo būdo, ypač kalbant apie kartelio koordinavimą, ir kartu siekė, kad ieškovės rinkos dalis būtų 12 %. Kaip, be kita ko, nurodo Komisija, šis įrodymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į susitikimus, kurie pradėti vėl organizuoti nuo 1999 m. birželio mėn. Nors ieškovė besąlygiškai prisijungė prie kartelio tik vėliau, vis dėlto reikia konstatuoti, kad jau nuo tada ji rengėsi grįžti į kartelį ir tam tikra dalimi bendradarbiavo su įvairiais konkurentais.

180    Galiausiai dokumentas [konfidencialu] (ginčijamo sprendimo 190 konstatuojamoji dalis) aiškiai apibrėžia atnaujinto bendradarbiavimo apimtį. Ieškovė tvirtina, kad nedalyvavo susitikime (tai Komisija ginčija) ir kad tai, jog šiame dokumente jai skirta rinkos dalis, nereiškia, kad ji dalyvavo kartelyje. Iš tikrųjų Komisija pripažino, jog ieškovė iš naujo prisijungė prie kartelio tik 2000 m. gegužės 9 d. (žr. ginčijamo sprendimo 202 konstatuojamąją dalį, kurioje Komisija nurodo turinti įrodymų, kad MRI nuo šio momento iš naujo buvo skirtos kvotos). Vis dėlto egzistuoja, pirma, tiesioginis įrodymas, kad ieškovė 1999 m. birželio mėn. turėjo neleistinų kontaktų dėl prisijungimo prie kartelio (1999 m. birželio 30 d. ieškovės vidaus pranešimas), antra, 1999 m. gruodžio mėn. per susitikimą, kuris vyko po to, kai kitos kartelio narės atnaujino kartelio veiklą, išdalytas dokumentas, kuriame nustatyta ieškovei atitenkanti rinkos dalis, ir, trečia, įrodymai, kad ji realiai iš naujo prisijungė prie kartelio 2000 m. gegužės mėn., ir visų šių įrodymų ieškovė neginčija. Todėl reikia konstatuoti, kad nuo tada, kai kiti kartelio nariai atnaujino neteisėtą veiklą, ieškovei skirtina rinkos dalis galėjo būti nustatyta tik esant bendradarbiavimui su ja. Įrodyta, kad MRI 1999 m. birželio mėn., t. y. likus 6 mėnesiams iki lentelių, kurios buvo išdalytos 1999 m. gruodžio mėn., parengimo, derėjosi dėl savo pakartotinio prisijungimo prie kartelio sąlygų. Minėtos lentelės yra labai svarbus ieškovės dalyvavimo 1999 m. gruodžio mėn. diskusijose dėl atitinkamų konkursų dalių paskirstymo ir koordinavimo tarp kartelio narių įrodymas.

181    Taigi reikia konstatuoti, kad Komisija pateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtina neteisėtą ieškovės elgesį pereinamuoju laikotarpiu, nors ir ne tokį intensyvų kaip ankstesniu ir vėlesniu laikotarpiais; todėl Komisija už šį pereinamąjį laikotarpį ir neskyrė baudos.

182    Be to, reikia atmesti ieškovės tvirtinimus, kad ji siekė sudaryti kitiems kartelio nariams įspūdį, jog yra suinteresuota atnaujinti kartelį, taip siekdama išvengti jų galimų komercinių represijų.

183    Iš tikrųjų šiuo atžvilgiu ieškovės ketinimai yra nesvarbūs, be to, reikia konstatuoti, kad ieškovė pati pripažįsta, jog kontaktuodama su kitais kartelio nariais stengėsi apsisaugoti nuo jų konkurencijos, o to pakanka konstatuoti pažeidimą.

184    Be to, minėti dokumentai įrodo, kad šių kontaktų tikslas buvo atnaujinti kartelį, o ieškovė šiose diskusijose dalyvavo norėdama išsiderėti savo vietą jame.

185    Todėl reikia atmesti jos argumentus, kad ji dalyvavo diskusijose tik siekdama apgauti savo buvusius ir būsimus kartelio partnerius ir kad pateikė įtikinamą alternatyvų dokumentų, kuriais Komisija rėmėsi grįsdama jos dalyvavimą kartelyje pereinamuoju laikotarpiu, paaiškinimą.

186    Šios išvados visiškai nepaneigia įvairūs įrodymai – [konfidencialu] – kuriais remiasi ieškovė grįsdama savo teiginius.

187    Šie dokumentai iš tikrųjų patvirtina, kad MRI besąlygiškai iš naujo prisijungė prie kartelio 2000 m. gegužės mėn., ir nepaneigia jos elgesio, kuriuo ankstesniais metais buvo siekiama prisijungti prie kartelio.

188    Todėl reikia atmesti likusius ieškovės argumentus.

c)     Dėl tęstinio pažeidimo buvimo

189    Ieškovė visų pirma ginčija, kad pažeidimas nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 1997 m. gegužės 13 d. buvo tęstinis, ir tvirtina, kad jei turėtų pūti pripažinta, jog ji šiuo laikotarpiu padarė pažeidimus, tai turėtų būti atskiri pažeidimai, nesietini su ankstesniu ir paskesniu laikotarpiais, ir, antra, tai, kad pažeidimas buvo tęstinis nuo 1997 m. gegužės 13 d. iki 2000 m. gegužės 9 d., nes ji diskusijose dalyvavo ne turėdama antikonkurencinį tikslą, o atvirkščiai, gindamasi nuo galimų kitų kartelio narių represijų, ir kad bet kuriuo atveju Komisija negalėjo konstatuoti tęstinio pažeidimo ir kartu ribotos veiklos dėl krizinės situacijos tarp kartelio narių, kuri paskatino ją neskirti baudų už šį laikotarpį.

 Dėl tęstinio pažeidimo ir pakartotinio pažeidimo sąvokų

190    Pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 2 dalį senatis skaičiuojama nuo dienos, kurią padarytas pažeidimas. Tačiau tęstinių ar pakartotinių pažeidimų atvejais senatis skaičiuoti pradedama nuo dienos, kurią pažeidimas baigiasi.

191    Teismų praktikoje šiuo klausimu nurodoma, kad daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų arba susitarimų, turi būti nustatoma remiantis tam tikrais sutapimais ir požymiais, kurie, nagrinėjami kartu ir nesant kito logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas. Iš tokių požymių ir sutapimų, vertinamų bendrai, galima nustatyti ne tik antikonkurencinių veiksmų ir susitarimų buvimą, bet ir tęstinių antikonkurencinių veiksmų bei pažeidžiant konkurencijos taisykles sudaryto susitarimo taikymo trukmę (šiuo klausimu žr. 100 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 57 punktą ir 2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją, C‑105/04 P, Rink. p. I‑8725, 94–96punktus ir nurodytą teismų praktiką).

192    Be to, toks EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimas gali būti padarytas ne tik atskiru veiksmu, bet ir keliais veiksmais arba tęstine veika. Šio aiškinimo negali paneigti aplinkybė, kad viena ar kelios šių kelių veiksmų ar tęstinio elgesio sudedamosios dalys taip pat galėtų būti pripažintos atskiru minėtos nuostatos pažeidimu. Jei įvairiais veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama vieno tikslo – iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje, Komisija turi teisę priskirti atsakomybę už tokius veiksmus, atsižvelgdama į dalyvavimą darant pažeidimą, vertinamą bendrai (100 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 258 punktas ir 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją, C‑105/04 P, Rink. p. I‑8725, 110 punktas).

193    Dėl įrodymų apie susitarimą atitinkamais laikotarpiais arba bent jau apie įmonės atliekamą jo įgyvendinimą atitinkamu laikotarpiu nebuvimo reikia priminti, jog tai, kad nebuvo pateikta pažeidimo įrodymų dėl konkrečių laikotarpių, netrukdo pripažinti, jog pažeidimas truko šiuos laikotarpius apimantį ilgesnį laiką, jei tokia išvada pagrindžiama objektyviais ir nuosekliais duomenimis. Kai pažeidimas trunka kelerius metus, tai, kad karteliniai veiksmai vykdomi įvairiais laikotarpiais, kuriuos gali skirti trumpesnis ar ilgesnis laiko tarpas, nedaro įtakos šio kartelio egzistavimui, jei įvairiais šį pažeidimą sudarančiais veiksmais siekiama vieno tikslo ir jie turi vieno tęstinio pažeidimo požymių (192 punkte minėto Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją 97 ir 98 punktai; taip pat šiuo klausimu žr. 100 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 260 punktą).

194    Šiuo klausimu teismų praktikoje nustatyti tam tikri kriterijai, kurie svarbūs vertinant, ar padarytas vienas pažeidimas, t. y. tikslų, kurių siekiama nagrinėjamais veiksmais, tapatumas (šiuo klausimu žr. 102 punkte minėto Sprendimo Technische Unie prieš Komisiją 170 ir 171 punktus; 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dansk Rørindustri prieš Komisiją, T‑21/99, Rink. p. II‑1681, 67 punktą ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 312 punktą), susijusių prekių ir paslaugų tapatumas (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, neskelbiamo Rinkinyje, 118, 119 ir 124 punktus ir minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 312 punktą), atliekant veiksmus dalyvavusių įmonių tapatumas (minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 312 punktas) ir įgyvendinimo priemonių tapatumas (minėto Sprendimo Dansk Rørindustri prieš Komisiją 68 punktas). Kiti svarbūs kriterijai, į kuriuos galima atsižvelgti atliekant šį vertinimą, yra įmonių vardu veikusių fizinių asmenų tapatumas ir nagrinėjamų veiksmų geografinės taikymo srities tapatumas.

195    Taigi teismų praktika leidžia Komisijai preziumuoti, kad pažeidimas ar įmonės dalyvavimas kartelyje nebuvo nutrūkęs, net jeigu ji neturi tam tikrų konkrečių pažeidimo laikotarpio įrodymų, jei šį pažeidimą sudarančių atskirų veiksmų tikslas yra vienas ir jie gali būti laikomi vienu tęstiniu pažeidimu, o tokia išvada turi būti pagrįsta objektyviais ir nuosekliais įrodymais, patvirtinančiais bendrą planą.

196    Kai yra tenkinamos šios sąlygos, tęstinio pažeidimo sąvoka leidžia Komisijai skirti baudą už visą vertinamą pažeidimo laikotarpį ir nustatyti datą, nuo kada pradedamas skaičiuoti senaties terminas, t. y. datą, kada tęstinis pažeidimas buvo nutrauktas.

197    Vis dėlto slapta veikla kaltinamos įmonės gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamos informacijos ar įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas, ar jų dalyvavimas kartelyje buvo nutrauktas atitinkamais laikotarpiais.

198    Be to, pakartotinio pažeidimo sąvoka skiriasi nuo tęstinio pažeidimo sąvokos (šiuo klausimu žr. 2010 m. gegužės 19 d. Bendrojo Teismo sprendimo IMI ir kt. prieš Komisiją, T‑18/05, Rink. p. II‑1769, 96 ir 97 punktus), be kita ko, šį skirtumą patvirtina jungtuko „arba“ vartojimas Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 2 dalyje.

199    Kai galima konstatuoti, kad įmonė buvo nustojusi daryti pažeidimą ir kad jos iki ir po šio laikotarpio padarytam pažeidimui būdingi tokie patys požymiai, kurie turi būti vertinami, be kita ko, atsižvelgiant į tai, ar atitinkamų veiksmų tikslas, susiję produktai, slaptuose susitarimuose dalyvavusios įmonės, pagrindinės įgyvendinimo priemonės, įmonių vardu veikę fiziniai asmenys ir galiausiai nagrinėjamų veiksmų geografinė taikymo sritis yra tapatūs, toks pažeidimas gali būti laikomas vienu pakartotiniu pažeidimu.

200    Tokiu atveju Komisija negali skirti baudos už tą laikotarpį, kada pažeidimas buvo nutrauktas.

201    Be to, pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 1 dalies b punktą laikinas nutraukimas negali būti ilgesnis nei penkeri metai, nes priešingu atveju būtų suėjusi senatis galimybei skirti baudą už pažeidimą iki šio nutraukimo.

 Dėl tęstinio pažeidimo buvimo šiuo atveju

202    Reikia išsiaiškinti, ar tokiomis sąlygomis Komisija galėjo konstatuoti tęstinį ieškovės pažeidimą nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 2007 m. gegužės 2 d.

203    Reikia priminti, kad nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo matyti, jog įmonėms, kurioms jis buvo skirtas, įvairiais būdais darė pažeidimą, pasireiškusį konkursų paskirstymu, kainų, kvotų ir pardavimo sąlygų nustatymu, geografinių rinkų pasidalijimu ir keitimusi slapta informacija apie kainas, pardavimo apimtis ir konkursus pasaulinėje jūrinių žarnų rinkoje.

204    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad bendrojo plano egzistavimas ginčijamame sprendime buvo aiškiai įrodytas. Jį rodo nagrinėjamo elgesio tikslų, atitinkamų produktų, slaptuose susitarimuose dalyvavusių įmonių, pagrindinių įgyvendinimo priemonių, įmonių vardu veikusių fizinių asmenų ir galiausiai nagrinėjamų veiksmų geografinės taikymo srities tapatumas prieš pereinamąjį laikotarpį ir po jo.

205    Be to, elgesys, kurio tikslas buvo panaikinti nesutarimus tarp kartelio narių ir atnaujinti kartelio veikimą pereinamuoju laikotarpiu, kaip matyti iš ieškovės pateiktų dokumentų, išnagrinėtų šio sprendimo 177–180 punktuose, turi būti vertinamas kaip kartelio narių bendrojo plano dalis.

206    Be to, per posėdį apklausiama ieškovė neginčijo dariusi pažeidimą nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2000 m. gegužės 9 d. iki 2007 m. gegužės 2 d.

207    Ieškovė nurodė, kad tai buvo du atskiri pažeidimai ir kad jie negali būti vertinami kaip tęstinis ar pakartotinis pažeidimas, ir šį savo tvirtinimą pakartojo per posėdį, tačiau reikia pažymėti, jog bendrojo plano buvimas aiškiai išplaukia iš ginčijamo sprendimo dėl nagrinėjamo elgesio tikslų, atitinkamų produktų, slaptuose susitarimuose dalyvavusių įmonių, pagrindinių įgyvendinimo priemonių, įmonių vardu veikusių fizinių asmenų ir galiausiai nagrinėjamų veiksmų geografinės taikymo srities tapatumo 1986–2007 m.

208    Be to, buvo nustatyta, kad ieškovė iš naujo prisijungė prie kartelio 1996 m. rugsėjo 3 d. ir darė pažeidimą iki 1997 m. gegužės 13 d. (žr. šio sprendimo 147 ir paskesnius punktus), be to, ji aktyviai dalyvavo diskusijose pereinamuoju laikotarpiu dėl kartelio atnaujinimo ir prisijungimo prie jo iš naujo (žr. šio sprendimo 181 ir paskesnius punktus).

209    Ieškovės dėl jos elgesio pereinamuoju laikotarpiu pateiktus alternatyvius paaiškinimus Bendrasis Teismas, be kita ko, atmetė (žr. šio sprendimo 181 ir paskesnius punktus).

210    Be to, Komisija pripažino, kad ieškovė buvo pasitraukusi iš kartelio nuo 1992 m. rugpjūčio 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 3 d., ir tai matyti iš ginčijamo sprendimo 1 straipsnio.

211    Komisija konstatavo, kad MRI darė tęstinį pažeidimą, tačiau taip pat konstatavo, kad ši bendrovė nuo 1992 m. rugpjūčio 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 3 d. pažeidimą buvo nutraukusi.

212    Vis dėlto Komisija nepadarė klaidos, kai konstatavo, kad ieškovė dalyvavo kartelyje du atskirus pažeidimo laikotarpius, t. y. nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 2007 m. gegužės 2 d.

213    Todėl šio sprendimo 211 punkte nurodyta Komisijos vertinimo klaida neturi reikšmės ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes ji galėjo konstatuoti, kad ieškovės padarytas pažeidimas buvo pakartotinis, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnį, kadangi abu pažeidimo laikotarpiai pasižymi vieno bendrojo plano buvimu (žr. šio sprendimo 203 ir 204 punktus), o MRI pasitraukimas iš kartelio nuo 1992 m. rugpjūčio 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 3 d. truko trumpiau nei penkerius metus (žr. šio sprendimo 201 punktą).

214    Taigi, pirma, kadangi būtina konstatuoti, kad pažeidimo nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. rugpjūčio 1 d. atžvilgiu nebuvo suėjusi senatis, reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą, susijusį su tuo, kad Komisija negalėjo konstatuoti pažeidimo, kuriam suėjusi senatis. Taip pat reikia atmesti kaltinimą dėl nepakankamo motyvavimo, nes iš ginčijamo sprendimo matyti, kad ieškovė pažeidimą darė du atskirus laikotarpius, t. y. nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 2007 m. gegužės 2 d.

215    Antra, ieškovės argumentai, nurodyti grindžiant antrąjį ieškinio pagrindą, susiję su pažeidimo laikotarpio nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 2000 m. gegužės 9 d. senatimi, taip pat turi būti atmesti, nes nustatyta, kad ji iš naujo prisijungė prie kartelio 1996 m. rugsėjo 3 d. ir kad pereinamuoju laikotarpiu dalyvavo diskusijose dėl kartelio atnaujinimo ir jos dalyvavimo jame sąlygų.

216    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad turi būti atmestos antrojo ieškinio pagrindo pirma, antra ir trečia dalys, kiek grįsdama jas ieškovė nurodo, jog, pirma, Komisija klaidingai aiškino turimus įrodymus ir neįrodė ieškovės dalyvavimo kartelyje nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 2000 m. gegužės 9 d., ir, antra, kad ji pateikė įtikinamą alternatyvų Komisijos surinktų įrodymų ir jos pačios elgesio minėtu laikotarpiu paaiškinimą.

d)     Dėl antrojo ieškinio pagrindo kitų dalių pagrįstumo

217    Be to, kalbant apie grindžiant antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį ieškovės pateiktus argumentus, kad Komisija turėjo įrodyti, jog ji padarė naują pažeidimą, nes iki 1992 m. padarytam pažeidimui buvo suėjusi senatis, ir kad Komisija negalėjo šiuo atveju nustatyti tęstinio pažeidimo nuo 1986 m. balandžio 1 d., reikia priminti, kad Komisija nepadarė klaidos, kai konstatavo, jog ieškovė dalyvavo kartelyje du atskirus pažeidimo laikotarpius, per kuriuos prieš ir po pereinamojo laikotarpio dalyvavo įgyvendinant bendrąjį planą, pasižymintį nagrinėjamo elgesio tikslų, atitinkamų produktų, slaptuose susitarimuose dalyvavusių įmonių, pagrindinių įgyvendinimo priemonių, įmonių vardu veikusių fizinių asmenų ir galiausiai nagrinėjamų veiksmų geografinės taikymo srities tapatumu (žr. šio sprendimo 203 ir 204 punktus). Taigi ieškovė nepagrįstai tvirtina padariusi naują pažeidimą, todėl jos argumentai turi būti atmesti.

218    Dėl ieškovės argumentų, nurodytų grindžiant antrojo ieškinio pagrindo trečią dalį, kad Komisija neįrodė, jog jos elgesys nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 2000 m. gegužės 9 d. buvo glaudžiai susijęs su bendro antikonkurencinio tikslo, kurio pagal bendrąjį planą siekė kiti pažeidimo subjektai, įgyvendinimu, reikia konstatuoti, kad, pirma, kadangi ieškovė prie kartelio organizuoto koordinavimo prisijungė 1996 m. rugsėjo 3 d. ir kadangi dėl to jai buvo skirta konkurso „Sumed“ dalis, ir, antra, kadangi ji pereinamuoju laikotarpiu aktyviai dalyvavo diskusijose dėl kartelio atnaujinimo, aiškiai įrodyta, kad ji buvo glaudžiai susijusi su bendro antikonkurencinio tikslo, kurio pagal bendrąjį planą siekė kiti pažeidimo subjektai, įgyvendinimu. Todėl jos argumentai turi būti atmesti.

219    Taip pat reikia atmesti ieškovės argumentus, pateiktus grindžiant antrojo ieškinio pagrindo ketvirtą dalį, kuriais ji tvirtina, kad jai bauda buvo skirta tik už laikotarpį nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 1997 m. gegužės 13 d., nors jos elgesys nesikeitė visą pereinamąjį laikotarpį, todėl šis skirtingas vertinimas yra nepagrįstas. Iš to, kas buvo išdėstyta, matyti, kad ji iš naujo dalyvavo kartelyje nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 1997 m. gegužės 13 d. ir gavo dalį konkurso „Sumed“, nes šis konkursas buvo koordinuojamas kitų kartelio narių, ir kad pereinamuoju laikotarpiu aktyviai dalyvavo diskusijose dėl kartelio atnaujinimo bei prisijungimo prie jo sąlygų. Tai yra skirtingas elgesys, pateisinantis Komisijos sprendimą skirti baudą už 1996 m. rugsėjo 3 d.–1997 m. gegužės 13 d. laikotarpį ir neskirti baudos už pereinamąjį laikotarpį.

220    Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentai, kad jai nebuvo skirta bauda už 1999 m. gegužės mėn.–2000 m. gegužės mėn. laikotarpį, nors kitiems kartelio nariams už šį laikotarpį bauda buvo skirta; šį skirtumą pateisina aplinkybė, kad ji prie kartelio iš naujo aktyviai prisijungė tik praėjus metams po to, kai tai padarė kiti kartelio nariai, nes užtruko jos diskusijos dėl dalyvavimo kartelyje sąlygų.

221    Todėl visa antrojo ieškinio pagrindo ketvirta dalis turi būti atmesta.

222    Dėl antrojo ieškinio pagrindo penktos dalies, kurią grįsdama ieškovė nurodo, kad 1996–2000 m. neteisėtas elgesys skiriasi nuo neteisėto elgesio kartelio veikimo metu, todėl už juos turi būti skiriamos skirtingos baudos, jei dėl šių veiksmų nėra suėjusi senatis, reikia priminti šio sprendimo 123–187 ir 202–214 punktuose pateiktus vertinimus ir atmesti šiuos ieškovės argumentus bei kaltinimą dėl nepakankamo motyvavimo.

223    Taigi reikia atmesti pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus.

C –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su įvairiomis klaidomis, padarytomis nustatant baudą, proporcingumo principo, sankcijos adekvatumo principo, vienodo požiūrio principo, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu ir nepakankamu motyvavimu

224    Pirmiausia reikia priminti, kad vienodo požiūrio principas reikalauja panašių atvejų nevertinti skirtingai, o skirtingų atvejų – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas (žr. 2007 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Advocaten voor de Wereld, C‑303/05, Rink. p. I‑3633, 56 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

225    Be to, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad institucijų aktai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nustatytam tikslui pasiekti. Apskaičiuojant baudas, pažeidimų sunkumo laipsnis turi būti nustatytas atsižvelgiant į daugelį veiksnių ir nė vienam iš šių veiksnių negalima suteikti neproporcingos svarbos kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu. Šiomis aplinkybėmis proporcingumo principas reiškia, kad Komisija privalo nustatyti baudą, proporcingą veiksniams, į kuriuos buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, ir šiuo atžvilgiu tuos veiksnius taikyti nuosekliai bei objektyviai pateisindama (žr. 194 punkte minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 226–228 punktus ir nurodytą teismų praktiką bei 2010 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Gütermann et Zwicky prieš Komisiją, T‑456/05 ir T‑457/05, Rink. p. II‑1443, 264 punktą).

226    Galiausiai, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, teisė remtis teisėtų lūkesčių apsauga suteikiama kiekvienam asmeniui, esančiam tokioje situacijoje, kai Sąjungos institucija, suteikusi jam konkrečių garantijų, sukėlė pagrįstų lūkesčių (2005 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑506/03, neskelbiamo Rinkinyje, 58 punktas ir 2007 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo AER prieš Karatzoglou, C‑213/06 P, Rink. p. I‑6733, 33 punktas). Tokias garantijas, neatsižvelgiant į jų pateikimo formą, sudaro tiksli, nesąlyginė ir tikrovę atitinkanti informacija (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Masdar (UK) prieš Komisiją, C‑47/07 P, I‑9761, 34 ir 81 punktus).

1.     Dėl trečiojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su klaida vertinant pažeidimo sunkumą ir vienodo požiūrio principo pažeidimu

a)     Ginčijamas sprendimas

227    Iš ginčijamo sprendimo 437–445 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija, atsižvelgusi į pažeidimo sunkimą, nustatydama bazinę baudą rėmėsi 25 % reikšmingos apyvartos.

b)     Šalių argumentai

228    Ieškovė mano, kad atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą 25 % reikšmingos apyvartos naudojimas nustatant bazinį baudos dydį yra klaidingas ir nepagrįstas, nes taip Komisija ją nepagrįstai prilygino kitiems gamintojams, nors, kaip ji mano, jos padarytas pažeidimas daug lengvesnis už kitų įmonių padarytą pažeidimą.

229    Iš teismų praktikos matyti, kad laikydamasi vienodo požiūrio ir sankcijos proporcingumo principo Komisija negali neatlikti veiksnių, kurie gali lemti skirtingą kiekvienai įmonei inkriminuojamo pažeidimo vertinimą, tyrimo, todėl ji privalo nustatyti baudą atsižvelgdama į ypatingas aplinkybes, dėl kurių skiriasi vienos įmonės situacija nuo kitų įmonių situacijos. Ieškovė mano, kad Komisija neatliko jokio vertinimo, susijusio su jos dalyvavimo kartelyje intensyvumo skirtumais, nors ginčijamame sprendime kelis kartus vis dėlto pripažino jos ypatingą situaciją kartelyje (žr., pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 170, 187 ir 211–214 konstatuojamąsias dalis).

230    Ieškovė tvirtina, kad Komisija neatsižvelgė į tai, jog, priešingai nei kiti gamintojai, ji niekada nebuvo „ištikima, entuziastinga ir dinamiška [kartelio] dalyvė“, kaip tai matyti iš aplinkybės, jog ji du kartus buvo pasitraukusi iš kartelio, vienintelė veikė prieš kartelį, nuolat patyrė konkurentų spaudimą, grasinimus ir priešiškumą, be to, jai negalima inkriminuoti vieno ir sudėtinio pažeidimo, daryto visą Komisijos vertintą laikotarpį.

231    Todėl ji mano, kad Komisija pažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio principus, kurių gairės dėl baudų negali panaikinti.

232    Komisija ginčija šiuos argumentus.

c)     Bendrojo Teismo vertinimas

233    Ieškovė iš esmės nurodo vertinimo klaidą ir proporcingumo bei vienodo požiūrio principų pažeidimą.

234    Kaip teisingai nurodo Komisija, pagal nusistovėjusią teismų praktiką pažeidimo sunkumas turi būti nustatomas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, specifinėmis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, dėl kurių Komisija disponuoja didele diskrecija (2007 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921, 43 punktas).

235    Aplinkybėms, į kurias galima atsižvelgti vertinant pažeidimų sunkumą, priklauso kiekvienos įmonės elgesys, vaidmuo, kurį kiekviena iš jų atliko sudarant kartelį, pelnas, kurį šios įmonės gavo iš šio kartelio, įmonių dydis ir atitinkamų prekių vertė, taip pat pavojus, kurį tokio pobūdžio pažeidimai kelia Sąjungos tikslams. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nustatant baudą galima atsižvelgti tiek į bendrą įmonės apyvartą, kuri yra jos dydžio ir ekonominio pajėgumo rodiklis (nors netikslus ir netobulas), tiek į šios apyvartos dalį, pasiektą iš prekių, kurios yra pažeidimo dalykas, todėl gali būti ir pažeidimo masto rodiklis. Nė vienam iš šių dydžių negalima suteikti per daug reikšmės kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu, todėl tinkamas baudos dydis negali būti nustatytas taikant paprastą skaičiavimą, grindžiamą atitinkamo produkto apyvarta. Be to, Sąjungos teisėje nėra bendro taikymo principo, kad sankcija turi būti proporcinga įmonės apyvartai pardavus produktą, kuris yra pažeidimo objektas (2011 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo KME Germany ir kt. prieš Komisiją, C‑389/10 P, 58–60 punktai).

236    Šioje byloje reikia konstatuoti, kad nors ieškovė iš tikrųjų buvo pasitraukusi iš kartelio 1992 m., ji prie jo iš naujo prisijungė 1996 m. rugsėjo 3 d., o nuo 1997 m. gegužės mėn. iki 1999 m. gruodžio mėn. neteisėtai kontaktavo su kartelio nariais dėl besąlyginio prisijungimo nuo 2000 m. gegužės mėn. iki 2007 m. gegužės mėn. Ji tvirtina buvusi priversta taip pasielgti, bet šie jos argumentai negali būti pripažinti pagrįstais, kaip, beje, ir tvirtinimai, kad ji nedarė vieno ir sudėtinio pažeidimo (žr. šio sprendimo 159, 185 ir 202–214 punktus).

237    Taigi jos situacija nesiskyrė nuo kitų kartelio narių situacijos, todėl jos tvirtinimas, kad nustatant bazinį baudos dydį jos atžvilgiu turėjo būti naudojamas kitas reikšmingos apyvartos dydis, yra nepagrįstas.

238    Taip pat reikia konstatuoti, kad Komisija nepažeidė proporcingumo principo.

239    Todėl turi būti atmesta visa trečiojo ieškinio pagrindo pirma dalis.

2.     Dėl trečiojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su klaida, padaryta apskaičiuojant baudą dėl pažeidimo trukmės, ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu

a)     Ginčijamas sprendimas

240    Iš ginčijamo sprendimo 141–147 konstatuojamųjų dalių matyti, kad remdamasi įvairiais dokumentais, įskaitant MRI kartu su prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateiktus įvairius vidaus pranešimus (ginčijamo sprendimo 143–145 konstatuojamosios dalus), Komisija nusprendė, jog ieškovė aktyviai prisijungė prie kartelio nuo 1996 m. rugsėjo 3 d.

241    Ginčijamo sprendimo 487 konstatuojamojoje dalyje išdėstomos priežastys, kodėl Komisija ginčija ieškovės argumentus, kuriais prašoma, kad remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 dalimi nebūtų prieš ją naudojami įrodymai dėl 1996 ir 1997 m. laikotarpio, kuriuos ji pati pateikė Komisijai.

242    Ginčijamo sprendimo 447 ir 448 konstatuojamosiose dalyse nurodoma pažeidimo laikotarpio trukmė, į kurią Komisija atsižvelgė apskaičiuodama baudą.

b)     Šalių argumentai

243    Ieškovė iš esmės tvirtina: kadangi buvo atsižvelgta į laikotarpį nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 1997 m. gegužės 13 d., pažeidimo trukmė nepagrįstai buvo prailginta iki aštuonerių metų (minėtas aštuonių mėnesių laikotarpis buvo suapvalintas iki papildomų vienų metų), todėl bauda padidinta maždaug [konfidencialu]. Ji mano, kad nepagrįstai buvo nubausta už šį laikotarpį, remiantis vien įrodymais, kuriuos ji pateikė Komisijai pagal atleidimo nuo baudos arba jos sumažinimo programą. Tačiau remiantis pranešimu dėl bendradarbiavimo šie įrodymai negalėjo būti panaudoti prieš ją, todėl šis jos teisių pažeidimas yra ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimas. Be to, ginčijamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas šiuo klausimu.

244    Komisija šiuo klausimu tik nurodo argumentus, pateiktus pagal antrąjį ieškinio pagrindą.

c)     Bendrojo Teismo vertinimas

245    Iš antrojo ieškinio pagrindo analizės matyti, kad Komisija pagrįstai nusprendė, jog ieškovė prie kartelio iš naujo prisijungė 1996 m. rugsėjo 3 d. ir besąlygiškai jame dalyvavo iki 1997 m. gegužės 13 d. (žr. šio sprendimo 159 punktą).

246    Taigi atsižvelgusi į pažeidimo laikotarpį nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 1997 m. gegužės 13 d. ir prailginusi pažeidimo trukmę nuo septynerių su puse iki aštuonerių metų, kaip numatyta gairėse, Komisija nepadarė jokios klaidos.

247    Be to, reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 141–147 ir 487 konstatuojamosiose dalyse pateiktas tinkamas motyvavimas. Todėl kaltinimas dėl nepakankamo motyvavimo turi būti atmestas.

248    Taip pat reikia atmesti kaltinimą dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo, Komisijai prieš ieškovę panaudojus tam tikrus dokumentus, kuriuos ji pateikė kartu su prašymu dėl bendradarbiavimo, nes Komisija neprivalėjo neatsižvelgti į šiuos dokumentus pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 dalies paskutinę pastraipą ir bet kuriuo atveju šie dokumentai nebuvo būtini konstatuojant, kad ji darė pažeidimą nuo 1996 m. rugsėjo mėn. iki 1997 m. gegužės mėn. (žr. šio sprendimo 123–159 punktus).

249    Taigi turi būti atmesta visa trečiojo ieškinio pagrindo antra dalis.

3.     Dėl trečiojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su klaida, padaryta padidinant baudą siekiant atgrasyti, ir pareigos motyvuoti nesilaikymu bei vienodo požiūrio principo pažeidimu

a)     Ginčijamas sprendimas

250    Iš ginčijamo sprendimo 449 ir 450 konstatuojamųjų dalių matyti, kad siekdama atgrasyti Komisija, remdamasi gairių 25 punktu, padidino bazinį baudos dydį 25 % su pažeidimu susijusio pardavimo vertės.

b)     Šalių argumentai

251    Ieškovė primena, kad padidinimas 25 % siekiant atgrasyti yra maksimalus padidinimas, numatytas gairėse, kuriose nurodyta, kad padidinama nuo 15 % iki 25 % su pažeidimu susijusio pardavimo vertės.

252    Ji mano, kad maksimaliai padidindama baudą Komisija nepagrįstai ją prilygino kitiems gamintojams ir taip pažeidė taikomus principus, be to, šis prilyginimas nebuvo motyvuotas.

253    Ieškovės nuomone, Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, kad ji yra gerokai mažesnė už kitus gamintojus. O pagal teismų praktiką reikalaujama, kad nustatant padidinimą siekiant atgrasinti būtų atsižvelgiama į kartelyje dalyvavusių įmonių dydžio skirtumus.

254    Ieškovė tvirtina, kad tas pats pasakytina ir apie jos skirtingą elgesį, nes ji nebuvo nuolatinė kartelio narė, iš kartelio pasitraukė 1992 m. ir viską darė, kad nuo jo atsiribotų, ir grįžo į jį tik todėl, kad negalėjo atsilaikyti prieš kitų kartelio narių spaudimą ir grasinimus. Be to, 2003 m. jos valdyba aiškiai išreiškė norą pasitraukti iš kartelio, o liko jame po šios datos tik dėl tam tikrų Jungtinėse Amerikos Valstijose įsteigtos dukterinės bendrovės nelojalių darbuotojų, kurie veikė be jos žinios ir prieš jos valią, elgesio, be to, Komisija niekada neteigė, kad ji žinojo apie savo JAV skyriaus veiklą ir juo labiau kad tam pritarė. Be to, sužinojusi apie jų vaidmenį kartelyje ir apie etikos kodekso pažeidimą ieškovė nedelsdama nutraukė ryšius su konsultantu F. ir darbo santykius su buvusiu MOM darbuotoju.

255    Taip pat ji nuo 2005 m. taikė vidaus procedūrą, skirtą įpareigoti savo darbuotojus laikytis konkurencijos taisyklių, ir remdamasi naujuoju etikos kodeksu, priimtu įgyvendinant minėtą procedūrą, skyrė nuobaudas savo darbuotojams.

256    Tai rodo, kad ji buvo ir yra visiškai įsitikinusi būtinybe nesiimti ateityje antikonkurencinių veiksmų, todėl baudos padidinimas siekiant atgrasyti yra visiškai nereikalingas ir nemotyvuotas.

257    Galiausiai bet kuriuo atveju maksimalaus padidinimo taikymas yra nepagrįstas atsižvelgiant į jos vaidmenį kartelyje.

258    Komisija ginčija šiuos argumentus.

c)     Bendrojo Teismo vertinimas

259    Pirmiausia reikia priminti, kad gairėse numatyta:

„10. Pirmiausia Komisija nustatys bazinį baudos dydį kiekvienai įmonei ar įmonių asociacijai.

11. Vėliau ji galės koreguoti šią bazinę sumą, ją didindama arba mažindama.

<...>

19. Bazinis baudos dydis priklausys nuo pardavimo vertės dalies, apskaičiuotos remiantis pažeidimo sunkumu, padaugintu iš pažeidimo metų skaičiaus.

20. Pažeidimo sunkumas bus nustatomas atskirai kiekvienu konkrečiu pažeidimo atveju, atsižvelgiant į visas su juo susijusias aplinkybes.

<...>

23. Horizontalūs kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimai, kurie paprastai būna slapti, dėl savo pobūdžio laikomi vienu iš didžiausių konkurencijos apribojimų. Laikantis konkurencijos politikos, už juos turėtų būti griežtai baudžiama <...>“

260    Antra, kelis kartus jau buvo nuspręsta, kad nors pradinė baudos suma nustatoma remiantis pažeidimu, jo santykinis sunkumas apibrėžiamas atsižvelgiant į daugelį kitų kriterijų, kuriuos vertindama Komisija turi diskreciją (235 punkte minėto Sprendimo KME Germany ir kt. prieš Komisiją 58 punktas). Be to, iš gairių matyti, kad pažeidimo sunkumas vertinamas dviem etapais. Pirmame etape vertinamas bendras pažeidimo sunkumas, atsižvelgiant tik į jam būdingus požymius, kaip antai jo pobūdį ir įtaką rinkai; antrame etape pažeidimo santykinio sunkumo vertinimas modifikuojamas pagal atitinkamos įmonės aplinkybes, o tai reiškia, kad Komisija, be kita ko, turi atsižvelgti ne tik į galimas sunkinančias, bet atitinkamais atvejais ir į lengvinančias aplinkybes. Šis žingsnis sudaro sąlygas vertinant kelių įmonių padaryto pažeidimo sunkumą atsižvelgti į kiekvienos įmonės skirtingą vaidmenį ir poziciją Komisijos atžvilgiu vykdant procedūrą (2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tate & Lyle ir kt. prieš Komisiją, T‑202/98, T‑204/98 ir T‑207/98, Rink. p. II‑2035, 109 punktas ir 2010 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo BST prieš Komisiją, T‑452/05, Rink. p. II‑1373, 48 punktas). Taigi, net jei ieškovės individualus vaidmuo buvo menkas, tai nekeičia pažeidimo sunkumo laipsnio.

261    Todėl negalima priekaištauti Komisijai, jog nusprendė, kad pažeidimas, trukęs mažiausiai nuo 1986 m. iki 2007 m. ir pasireiškęs susitarimais dėl kainų ir geografinių rinkų bei kvotų pasidalijimu, buvo labai sunkus.

262    Ieškovė besąlygiškai dalyvavo kartelio veikloje, ir net jeigu ji buvo pasitraukusi iš kartelio nuo 1992 m. iki 1996 m., į tai buvo atsižvelgta apskaičiuojant jai skirtiną baudą, nes už laikotarpį iki 1996 m. rugsėjo 3 d. jai nebuvo skirta jokia bauda (ginčijamo sprendimo 448 konstatuojamoji dalis).

263    Taigi kaltinimas dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo turi būti atmestas.

264    Trečia, pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kadangi Komisija neprivalo apskaičiuoti baudų pagal atitinkamų įmonių apyvartą, ji, kai baudos skiriamos kelioms atliekant tą patį pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, taip pat neprivalo užtikrinti, kad galutiniai jų dydžiai, nustatyti atitinkamoms įmonėms pagal Komisijos apskaičiavimus, atspindėtų visus skirtumus tarp tų įmonių bendros apyvartos arba apyvartos atitinkamų prekių rinkoje atžvilgiu. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [EB 82] straipsnius (OL 1962, 13, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį taip pat nereikalaujama, kad tuo atveju, kai baudos skiriamos kelioms vykdant tą patį pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, mažai arba vidutinei įmonei paskirta bauda nesudarytų jos apyvartos didesnės procentinės dalies už didesnėms įmonėms paskirtas baudas. Iš tikrųjų iš šių nuostatų išplaukia, kad nustatant baudos dydį tiek mažoms arba vidutinėms įmonėms, tiek didesnėms įmonėms reikia atsižvelgti į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Kadangi tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms Komisija skyrė tinkamas baudas pažeidimo sunkumo ir trukmės atžvilgiu, negalima jos kaltinti, kad kai kurioms iš jų baudos, palyginti su apyvarta, yra didesnės už kitoms įmonėms paskirtas baudas. Taigi Komisija neprivalo sumažinti baudų, kai atitinkamos įmonės yra mažos arba vidutinės įmonės. Iš tikrųjų į įmonės dydį jau atsižvelgta nustačius maksimalią ribą, įtvirtintą Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje ir gairių nuostatose. Išskyrus šiuos samprotavimus dėl dydžio, nėra jokios priežasties vertinti mažų ir vidutinių įmonių kitaip nei kitų įmonių. Tai, kad atitinkamos įmonės yra mažos ir vidutinės įmonės, jų neatleidžia nuo pareigos laikytis konkurencijos taisyklių (žr. 225 punkte minėto Sprendimo Gütermann et Zwicky prieš Komisiją 279–281 punktus ir nurodytą teismų praktiką ir 2010 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Amann & Söhne et Cousin Filterie prieš Komisiją, T‑446/05, Rink. p. II‑1255, 198–200 punktus).

265    Todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad vertinant pažeidimo, kuriame ji besąlygiškai dalyvavo, sunkumą dėl jos mažo dydžio į ją turėjo būti žiūrima skirtingai.

266    Todėl kaltinimas dėl proporcingumo principo pažeidimo taip pat turi būti atmestas.

267    Ketvirta, kadangi ieškovė negali pagrįstai tvirtinti, kad 1996–2000 m. dalyvavo kartelyje tik epizodiškai ar kad jos dalyvavimo tikslas buvo apsisaugoti nuo konkurentų (žr., be kita ko, šio sprendimo 185 punktą), negalima kaltinti Komisijos, kad ji neatsižvelgė į šiuos veiksnius vertindama pažeidimo sunkumą.

268    Be to, nors ieškovė ir tvirtina nežinojusi apie JAV veikiančios dukterinės bendrovės MOM neteisėtą elgesį, ji šiame ieškinyje neginčija savo atsakomybės už minėtos bendrovės veiksmus, jai priskirtinos pagal teismų praktiką (2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237). Ji tik ginčija jai Komisijos taikyto baudos padidinimo siekiant atgrasyti apimtį, nes minėta institucija tariamai nepakankamai atsižvelgė į jos poziciją, palyginti su kitomis kartelyje dalyvavusiomis įmonėmis.

269    Tokiomis aplinkybėmis 2003 m. išreikštas jos galimas ketinimas pasitraukti iš kartelio neturi reikšmės, nes buvo įrodyta, kad bent jos dukterinė bendrovė ir toliau darė pažeidimą iki 2007 m.

270    Todėl Komisija galėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad ieškovė bent per savo dukterinę bendrovę dalyvavo kartelyje iki 2007 m. gegužės mėn.

271    Taigi vertindama pažeidimo sunkumą Komisija šiuo atžvilgiu nepadarė klaidos.

272    Tas pats pasakytina ir apie ieškovės vidaus programą dėl konkurencijos teisės laikymosi, nes yra nuspręsta, kad nors labai svarbu, kad įmonė ėmėsi priemonių, siekdama užkirsti kelią naujiems savo darbuotojų Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimams, tai nekeičia konstatuoto pažeidimo fakto. Ši aplinkybė neįpareigoja Komisijos į tai atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę ir sumažinti šiai įmonei skirtą baudą (šiuo klausimu žr. 115 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 373 punktą).

273    Todėl reikia atmesti kaltinimą dėl tariamo poreikio atgrasyti padidinant baudą nebuvimo, nes ieškovė jau buvo ėmusis veiksmų, rodančių jos norą išvengti ateityje prisijungimo prie slaptų susitarimų.

274    Galiausiai, penkta, iš to kas išdėstyta, matyti, kad kaltinimas dėl nepakankamo motyvavimo taip pat turi būti atmestas.

275    Todėl trečiojo ieškinio pagrindo trečia dalis turi būti atmesta.

4.     Dėl trečiojo ieškinio pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su klaida, padaryta vertinant lengvinančių aplinkybių taikymo sąlygas, ir pareigos motyvuoti nesilaikymu

a)     Ginčijamas sprendimas

276    Iš ginčijamo sprendimo 464 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija kartelio narių atžvilgiu nenustatė jokios lengvinančios aplinkybės, kuri galėtų būti pagrįsta pasyviu ar antraeiliu vaidmeniu kartelyje.

b)     Šalių argumentai

277    Ieškovė mano, kad Komisija ginčijamo sprendimo 464 konstatuojamojoje dalyje atsisakė pripažinti lengvinančias aplinkybes, prieš tai neatlikusi specialaus įmonių individualios situacijos tyrimo ir nenurodžiusi jokių motyvų.

278    Ji visiškai neatsižvelgė nei į išskirtinę ieškovės situaciją, nei į aplinkybes, reikšmingas kvalifikuojant jos elgesį kartelio atžvilgiu ir jo viduje, todėl pažeidė vienodo požiūrio principą.

279    Be to, ieškovė tvirtina, kad ji nenurodyta tarp „tam tikrų įmonių“ (ginčijamo sprendimo 434 konstatuojamoji dalis), kurios rėmėsi nedidele savo veiklos svarba jūrinių žarnų sektoriuje, kad jų atžvilgiu būtų pripažintos lengvinančios aplinkybės, o tai reiškia, kad ieškovės gynyba neišskiriant ir dirbtinai buvo prilyginta kitų gamintojų gynybai.

280    Ji nurodo, kad Komisija paprasčiausiai ją vertino taip pat kaip ir Trelleborg bei Dunlop, nors nei šių įmonių elgesys, nei jų dydis nebuvo panašūs.

281    Galiausiai ieškovė mano, kad bauda jai turėjo būti sumažinta ne mažiau kaip 30 %.

282    Komisija ginčija šiuos tvirtinimus.

c)     Bendrojo Teismo vertinimas

283    Reikia priminti, kad gairėse numatyta:

„29. Bazinis baudos dydis gali būti sumažintas, kai Komisija nustato, jog esama švelninančių aplinkybių, pavyzdžiui:

<…>

–        kai susijusi įmonė pateikia įrodymų, kad jos dalyvavimas pažeidime buvo tikrai menkas, ir įrodo, kad per laikotarpį, per kurį ji buvo prisijungusi prie neteisėtų susitarimų, ji iš esmės tų susitarimų nevykdė, rinkoje veikdama pagal konkurencijos principus. Nebus laikoma švelninančia aplinkybe tai, kad įmonė dalyvavo pažeidime trumpiau negu kitos, kadangi į šią aplinkybę atsižvelgiama nustatant bazinį baudos dydį;

<...>“

284    Ginčijamo sprendimo 464 konstatuojamojoje dalyje „pasyvus ir (arba) antraeilis vaidmuo“ nustatyta:

„Įvairios atitinkamos įmonės tvirtina, kad jų veikla [susijusi su jūrinėmis žarnomis] sudaro nedidelę veiklos dalį. Komisija paprastai mano, kad tai negali būti pagrindas nustatant vaidmens pasyvumą ar antraeiliškumą, nes vaidmuo vertinamas remiantis tik įmonės vaidmens kartelyje pobūdžiu, o ne jos veiklos apimtimi grupėje. Komisija pažymi, kad, nepaisant veiklos apimties, visos darant pažeidimą dalyvavusios įmonės nurodė, kad jų veikla [susijusi su jūrinėmis žarnomis] buvo pakankamai didelės apimties, kad būtų galima ją išlaikyti, tikriausiai dėl pelningumo (išimtis buvo Bridgestone, kuri nutraukė šią veiklą po to, kai buvo nutrauktas pažeidimas). Galiausiai Komisija pažymi, kad į veiklos apimtį buvo pakankamai atsižvelgta apskaičiuojant bazinį baudos dydį ir kad daugiau į tai atsižvelgti nereikia.“

285    Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar, kaip tvirtina ieškovė, Komisija padarė vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad jai netaikytinos jokios lengvinančios aplinkybes.

286    Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš teismų praktikos išplaukia, jog įmonių spaudimas, siekiant, kad kitos įmonės dalyvautų darant konkurencijos teisės pažeidimą, nepanaikina atitinkamos įmonės, kad ir kokia būtų jos svarba, atsakomybės už padarytą pažeidimą, nekeičia kartelio sunkumo ir negali būti vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė apskaičiuojant baudų dydžius, nes atitinkama įmonė galėjo pranešti apie galimą spaudimą kompetentingoms valdžios institucijoms ir pateikti joms skundą (šiuo klausimu žr. 115 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 369 ir 370 punktus ir 2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Union Pigments prieš Komisiją, T‑62/02, Rink. p. II‑5057, 63 punktą). Todėl Komisija neprivalėjo atsižvelgti į šioje byloje nurodytus grasinimus kaip į lengvinančią aplinkybę (šiuo klausimu žr. 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją, T‑109/02, T‑118/02, T‑122/02, T‑125/02, T‑126/02, T‑128/02, T‑129/02, T‑132/02 ir T‑136/02, Rink. p. II‑947, 640 punktą).

287    Be to, remiantis teismų praktika galima atsižvelgti į tokius įmonės pasyvų vaidmenį kartelio veikloje atskleidžiančius veiksnius, kaip antai gerokai retesnį, palyginti su kitais kartelio nariais, jos dalyvavimą susitikimuose (2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją, T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 168 punktas; taip pat žr. 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 331 punktą ir nurodytą teismų praktiką), taip pat vėlyvą atėjimą į rinką, kurioje daromas pažeidimas, neatsižvelgiant į jos dalyvavimo darant tą pažeidimą trukmę (šiuo klausimu žr. 1985 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stichting Sigarettenindustrie ir kt. prieš Komisiją, 240/82–242/82, 261/82, 262/82, 268/82 ir 269/82, Rink. p. 3831, 100 punktą ir 115 punkte minėto Sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją 164 punktą ir nurodytą teismų praktiką), arba aiškius darant pažeidimą dalyvavusių trečiųjų įmonių atstovų pareiškimus šiuo klausimu (žr. minėto 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 331 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Be to, Bendrasis Teismas nusprendė, kad „išimtinai pasyvus kartelio nario vaidmuo“ reiškia, kad jis laikėsi „pasyvios pozicijos“, t. y. aktyviai nedalyvavo rengiant antikonkurencinį susitarimą ar susitarimus (žr. 194 punkte minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 252 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

288    Be to, vien tai, kad įmonė, kurios dalyvavimas susitarime su konkurentais įrodytas, rinkoje veikė ne taip, kaip sutarta, o vykdė daugiau ar mažiau nepriklausomą politiką, nebūtinai yra veiksnys, į kurį turi būti atsižvelgta kaip į lengvinančią aplinkybę. Negalima atmesti galimybės, kad ta įmonė paprasčiausia bandė pasinaudoti karteliu savo naudai (2011 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo sprendimo FMC Foret prieš Komisiją, T‑191/06, Rink. p. II‑2959, 345 ir 346 punktai).

289    Galiausiai remiantis nusistovėjusia teismų praktika, norint išsiaiškinti, ar įmonės atžvilgiu turi būti taikoma lengvinanti aplinkybė dėl susitarimų netaikymo praktikoje, reikia patikrinti tai, ar įmonės argumentai patvirtina, jog laikotarpiu, per kurį buvo prisijungusi prie neteisėtų susitarimų, ji iš tikrųjų jų netaikė konkuruodama rinkoje, arba bent tai, ar ji taip aiškiai ir reikšmingai nevykdė šį kartelinį susitarimą įgyvendinančių įsipareigojimų, kad sutrukdė veikti pačiam karteliui (žr. 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Daiichi Pharmaceutical prieš Komisiją, T‑26/02, Rink. p. II‑713, 113 punktą ir 115 punkte minėto Sprendimo Carbone-Lorraine prieš Komisiją 196 punktą).

290    Iš to matyti, kad ieškovė negali pagrįstai remtis nei tariamu spaudimu jai, nei trumpesniu savo dalyvavimu kartelyje.

291    Dėl ieškovės elgesio tariamo pasyvumo ir jo poveikio baudos dydžiui reikia priminti, kad ji besąlygiškai prisijungė prie kartelio nuo 1996 m. rugsėjo 3 d., kad 1997–1999 m. dalyvavo diskusijose dėl kartelio atnaujinimo ir kad nuo 2000 m. gegužės mėn. besąlygiškai vėl prisijungė prie kartelio.

292    Taigi ji negali remtis savo pasyviu vaidmeniu kartelyje ar reikalauti, kad toks vaidmuo būtų pripažintas lengvinančia aplinkybe.

293    Be to, remiantis jos samprotavimais, savo elgesiu šiuo laikotarpiu ji siekė įtikinti kitus dėl jos palankaus požiūrio į kartelį, todėl kontaktavo su tam tikrais kartelio nariais ir keitėsi su jais informacija, o tai reiškia, kad ji pati pripažįsta aktyviai dariusi pažeidimą.

294    Dėl kaltinimo, susijusio su nepakankamu motyvavimu, reikia pažymėti, kad Komisija neginčija ieškovės argumentų, jog per administracinę procedūrą nesirėmė nedidele savo veiklos apimtimi jūrinių žarnų sektoriuje, siekdama, kad jos atžvilgiu būtų pripažintos lengvinančios aplinkybės.

295    Komisija taip pat neginčija, kad per administracinę procedūrą ieškovė nurodė panašius argumentus kaip ir ieškinyje, t. y. „jos dalyvavimo kartelyje maža trukmė ir <...> jos nežymus ar nepastebimas vaidmuo [jame]“.

296    Vis dėlto, nors ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse, skirtose lengvinančių aplinkybių analizei, Komisija tiesiogiai neatsakė į atskirus ieškovės argumentus, iš šio sprendimo 283–293 punktuose pateiktos analizės matyti, kad visame ginčijamame sprendime yra pateikti pakankamai išsamūs motyvai, leidžiantys Bendrajam Teismui ir ieškovei suprasti priežastis, dėl kurių jos atžvilgiu šioje byloje nebuvo pripažinta jokia lengvinanti aplinkybė.

297    Todėl reikia nuspręsti, kad ginčijamo sprendimo motyvai atitinka šio sprendimo 108 punkte nurodytos teismų praktikos nustatytus kriterijus.

298    Taigi turi būti atmesta visa trečiojo ieškinio pagrindo ketvirta dalis.

5.     Dėl trečiojo ieškinio pagrindo penktos dalies, susijusios su baudos sumažinimu dėl bendradarbiavimo pagal atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo programą

a)     Ginčijamas sprendimas

299    Ginčijamo sprendimo 480–488 konstatuojamosiose dalyse nurodytos priežastys, dėl kurių Komisija nusprendė, kad ieškovei reikia sumažinti skirtiną baudą 30 % dėl jos indėlio į bylos nagrinėjimą.

300    Komisija šiuo klausimu nusprendė, kad reikia atsižvelgti į datą, kada MRI panoro bendradarbiauti atliekant tyrimą (ginčijamo sprendimo 480 ir 485 konstatuojamosios dalys), tačiau jos indėlis buvo nedidelis, nes Komisija tuo metu jau turėjo daug įrodymų, leidžiančių nustatyti pagrindines kartelio savybes (ginčijamo sprendimo 485 konstatuojamoji dalis).

301    Ji nurodo, kad MRI pateikė įrodymų apie kartelį nuo devintojo dešimtmečio pabaigos (ginčijamo sprendimo 481 konstatuojamoji dalis), konkrečiai kalbant, 1989 m. dokumentą, patvirtinantį, kad kartelio nariai keitėsi statistiniais duomenimis (ginčijamo sprendimo 482 konstatuojamoji dalis), taip pat du 2000 m. dokumentus, kuriais ji pasikeitė su kartelio koordinatoriumi, patvirtinančius rinkų geografinį pasidalijimą tarp kartelio narių (ginčijamo sprendimo 483 konstatuojamoji dalis), ir 1997 m. pradžios vidaus dokumentus, susijusius su kartelio egzistavimu tuo metu, patvirtinančius MRI vaidmenį kartelyje 1996–1997 m. ir sustiprinančius Komisijos galimybes įrodyti kartelio veikimą antroje dešimtojo dešimtmečio pusėje (ginčijamo sprendimo 484 konstatuojamoji dalis).

b)     Šalių argumentai

302    Ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė klaidą, kai apskaičiavo baudos sumažinimą dėl jos bendradarbiavimo pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą. Komisija jai baudą sumažino minimaliai, t. y. 30 %, nors pranešime dėl bendradarbiavimo numatyta, kad pirmoji įmonė, kuriai taikoma baudos sumažinimo programa, gali tikėtis iki 50 % baudos sumažinimo, kaip numatyta pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 dalyje. Ji mano, kad ši klaida susijusi su aplinkybe, jog Komisija nepakankamai atsižvelgė į jos suteiktos paramos lemiamą pobūdį tyrimui.

303    Ji primena, kad data, kada pateikiami įrodymai, kuriais grindžiamas prašymas, ir jų papildoma vertė yra du kriterijai, kurie pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo leidžia nustatyti baudos sumažinimo apimtį.

304    Jos rūpestingumas, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 480 konstatuojamosios dalies, buvo maksimalus, nes didelę dalį svarbiausių turimų įrodymų ji pateikė kitą dieną po patikrinimo, t. y. 2007 m. gegužės 4 d.

305    Be to, ji tvirtina, kad jos parama buvo labai didelė. Priešingai, nei ginčijamo sprendimo 482 konstatuojamojoje dalyje nurodo Komisija, jos pateikti įrodymai ir informacija ne tik „sustiprino“ ar „padidino“ Komisijos galimybę parengti pranešimą apie kaltinimus, kurį ji skyrė gamintojams; kaip matyti iš minėto pranešimo ir ginčijamo sprendimo, panašu, kad jos pateikta informacija turėjo lemiamos reikšmės grindžiant Komisijos kaltinimus dėl kartelio savybių, jo veikimo, pažeidimo trukmės ir gamintojų dalyvavimo jame apimties. Daugeliu atvejų ši informacija buvo vienintelė, kuria buvo grindžiami Komisijos teiginiai.

306    Šiuo klausimu ieškovė tvirtina, kad jos pateikta informacija ir duomenys, pirma, leido patvirtinti pirmojo pareiškėjo žodžiu pateiktą informaciją, kuri, nesant ją patvirtinančių rašytinių ir objektyvių įrodymų, buvo nepakankama neginčijamai grįsti su ja susijusius kaltinimus, ir kitų įmonių pateiktą informaciją, ir, antra, buvo vienintelė apčiuopiama informacija, kuria Komisija grindė kaltinimą, kad kiti gamintojai darė vieną ir tęstinį pažeidimą.

307    Be to, ji mano, kad jos pateikti įrodymai apie 1997 m. kovo mėn.–1999 m. birželio mėn. laikotarpį yra vieninteliai arba pagrindiniai, kuriais Komisija grindė savo išvadas dėl šio laikotarpio. Nors egzistuoja ir kitų įrodymų, jie, ieškovės nuomone, yra aiškiai nepakankami įrodyti kokias nors su kartelio veikimu šiuo laikotarpiu susijusias aplinkybes. Be šių įrodymų Komisija būtų turėjusi konstatuoti du atskirus pažeidimus, o ne vieną ir tęstinį ar pakartotinį pažeidimą.

308    Taigi Komisija ginčijamo sprendimo 486 konstatuojamojoje dalyje nepagrįstai nusprendė, kad „ji jau turėjo daug dokumentų, kuriais remdamasi galėjo įrodyti pagrindinius kartelio elementus“.

309    Todėl minimalus baudos ieškovei sumažinimas yra nepateisinamas ir, be kita ko, nemotyvuotas. Be to, ji mano, kad šiuo sprendimu buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, nes kitais atvejais ji už ne tokią svarbią informaciją baudą sumažindavo labiau.

310    Komisija ginčija šiuos tvirtinimus.

311    Komisija nurodo, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, ji turi didelę diskreciją dėl baudų apskaičiavimo metodo ir šiuo klausimu gali atsižvelgti į daugelį veiksnių, tarp kurių yra atitinkamų įmonių bendradarbiavimas per šios institucijos tarnybų atliekamą tyrimą. Esant tokiai situacijai Komisija turi atlikti sudėtinį faktinių aplinkybių vertinimą, pavyzdžiui, susijusį su atitinkamu šių įmonių bendradarbiavimu. Iš tikrųjų ji turi didelę diskreciją vertinti įmonės bendradarbiavimo kokybę ir naudą, visų pirma palyginti su kitų įmonių įnašu. Teismas turi tik ribotą kontrolės teisę šio vertinimo atžvilgiu.

312    Komisija ginčija, kad MRI buvo pirmoji ir vienintelė įmonė, kurios indėlis pripažintas tinkamu taikyti atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo programą. Ji mano, kad byla buvo pradėta po to, kai [konfidencialu] pateikė prašymą atleisti nuo baudos, kuriuo ji pranešė apie kartelį, jo tikslą ir savybes, ir kurį pateikė jau pasitraukusi iš kartelio; šis prašymas Komisijai leido pradėti tyrimą ir visiškai atleisti [konfidencialu] nuo baudos. O MRI pradėjo bendradarbiauti tik po patikrinimų.

313    Kalbant apie MRI bendradarbiavimo svarbą ir naudingumą, pažymėtina, kad jis iš tikrųjų palengvino Komisijos užduotį, tačiau, pirma, ši institucija jau žinojo apie kartelį, jo tikslą ir veikimo būdus, antra, ji nepritaria, kad be MRI jai nebūtų pavykę įrodyti tęsiamo pažeidimo, trečia, nė vienai iš kartelio dalyvių nebuvo skirta bauda už 1997 m. gegužės 13 d.–1999 m. birželio 11 d. laikotarpį, dėl kurio MRI pateikta informacija buvo naudingiausia, ketvirta, Komisija mano, kad būtų buvę įmanoma pažeidimą kvalifikuoti kaip pakartotinį, net jeigu jis keleriems metams būtų buvęs nutrauktas ir vėliau atnaujintas tarp tų pačių dalyvių, siekiant to paties tikslo ir taikant tuos pačius metodus įgyvendinti tą patį bendrąjį planą. Taigi ji mano, jog MRI nepagrįstai tvirtina, kad jos bendradarbiavimas buvo būtinas, norint pažeidimą kvalifikuoti kaip tęstinį.

314    Be to, dėl kitų laikotarpių MRI bendradarbiavimas, atsižvelgiant į [konfidencialu] jau pateiktą informaciją ir per patikrinimus rastus dokumentus, nebuvo labai reikšmingas.

315    Todėl baudos sumažinimas 30 % yra tikrai pagrįstas.

316    Be to, Komisija mano, kad MRI pateikti palyginimai su kitomis įmonėmis yra nereikšmingi, nes, pirma, tokie skirtingų bylų palyginimai labai sudėtingi ir, antra, tai, kad Komisija ankstesniuose savo sprendimuose taikė konkretų baudos sumažinimą už konkretų elgesį, nereiškia, kad ji turi tokį patį sumažinimą taikyti vertindama panašų elgesį per vėlesnę administracinę procedūrą, kaip tai numatyta teismų praktikoje.

317    Galiausiai ji mano, kad jos sprendimas sumažinti baudą tik 30 % yra motyvuotas ginčijamo sprendimo 485 konstatuojamojoje dalyje.

c)     Bendrojo Teismo vertinimas

318    Pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 dalyje nustatyta:

„Galutiniame sprendime, kurį Komisija priims pasibaigus administracinei procedūrai, Komisija nustatys baudos sumažinimo dydį, kurio ribose įmonei bus sumažinta bauda lyginant su ta bauda, kuri kitu atveju įmonei būtų paskirta:

–        pirmajai įmonei, kuri suteikia žymios papildomos vertės: 30–50 % sumažinimas,

–        antrajai įmonei, kuri suteikia žymios papildomos vertės: 20–30 % sumažinimas,

–        paskesnėms įmonėms, kurios suteikia žymios papildomos vertės: iki 20 % sumažinimas.

Siekdama nustatyti tikslią sumažinimo apimtį kiekvieno iš šių dydžių ribose, Komisija atsižvelgia į laiką, kada buvo pateikti įrodymai, atitinkantys 24 dalies sąlygas, ir į jų papildomą vertę.“

319    Reikia priminti, kad pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 24 dalį tam, kad įmonei būtų sumažinta bauda, ji privalo Komisijai pateikti įrodymų, kurie turėtų žymią papildomą vertę Komisijos jau turimų įrodymų apie įtariamą pažeidimą atžvilgiu, o papildomos vertės sąvoka apibrėžta pranešimo dėl bendradarbiavimo 25 dalyje (žr. šio sprendimo 116 punktą).

320    Remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo tekstu galima išskirti du etapus:

–        pirma, kad įmonei būtų sumažinta bauda, reikia, kad ji pateiktų Komisijai įrodymų, turinčių žymią papildomą vertę; pirmajai pradėjusiai bendradarbiauti įmonei bazinis baudos dydis bus sumažintas nuo 30 iki 50 %,

–        antra, kad nustatytų šio sumažinimo konkretų dydį, Komisija turi atsižvelgti į du kriterijus: įrodymų pateikimo datą ir jų papildomos vertės lygį.

321    Be to, žymios papildomos vertės sąvoka pagal pranešimą dėl bendradarbiavimą suprantama kaip mastas, kiek pateikti įrodymai savo pobūdžiu ir (arba) išsamumu sustiprina Komisijos gebėjimą įrodyti įtariamą kartelį, o šis mastas vertinamas atsižvelgiant į tam tikrus pranešimo dėl bendradarbiavimo 25 dalyje nurodytus veiksnius.

322    Taigi, kai Komisijai pateikti įrodymai turi žymią papildomą vertę ir kai įmonė pirmoji juos pateikia, minimalus jai taikytinas baudos sumažinimas yra 30 %. Toliau – kuo anksčiau pradėta bendradarbiauti ir kuo didesnė papildoma vertė suteikta, tuo daugiau gali būti sumažinta bauda, kol pasiekiamas maksimalus 50 % sumažinimo lygis.

323    Šioje byloje reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime Komisija pripažino, jog MRI buvo pirmoji įmonė, įvykdžiusi sąlygas baudai sumažinti, nes jos Komisijai pateikti dokumentai turėjo žymią papildomą vertę; tačiau baudą MRI ji sumažino minimaliai, t. y. 30 %. Vienintelis klausimas, dėl kurio nesutaria šalys ir kurį turi išspręsti Bendrasis Teismas, yra Komisijos taikyto sumažinimo neperžengiant nustatytų ribų dydis, o ne pats sumažinimo principas.

324    Nors atsižvelgdama į MRI pateiktus įrodymus Komisija įvertino prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikusiam asmeniui taikytino sumažinimo dydį, vis dėlto reikia patikrinti, ar ji šį sumažinimo dydį nustatė pagal pranešime dėl bendradarbiavimo nustatytus kriterijus ir ar ginčijamame sprendime nurodė argumentus šiuo klausimu, kurie leistų ieškovei suprasti jos atžvilgiu taikytos priemonės motyvus, o Bendrajam Teismui – vykdyti savo kontrolę.

325    Kalbant apie įrodymų pateikimo datą, akivaizdu, kad prašymas atleisti nuo baudos arba ją sumažinti, prie kurio pridėti įrodymai, buvo pateiktas 2007 m. gegužės 4 d. (ginčijamo sprendimo 480 konstatuojamoji dalis), t. y. praėjus dviem dienoms nuo Komisijos patikrinimų, kai ji 2006 m. gruodžio 20 d. gavo [konfidencialu] prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti.

326    Komisija mano, kad bendradarbiavimas šiuo atveju prasidėjo ankstyvame tyrimo etape (ginčijamo sprendimo 486 konstatuojamoji dalis).

327    Tačiau reikia konstatuoti, kad šis vertinimas neatspindi ieškovei skirtinos baudos sumažinimo dydžio.

328    Dėl MRI pateiktų įrodymų papildomos vertės dydžio pateiktinos šios pastabos.

329    Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad MRI pateikė įrodymų apie kartelį nuo devintojo dešimtmečio pabaigos, konkrečiai kalbant, 1989 m. dokumentą, patvirtinantį, kad kartelio nariai keitėsi statistiniais duomenimis, taip pat du 2000 m. dokumentus, kuriais pasikeitė su kartelio koordinatoriumi, patvirtinančius rinkų geografinį pasidalijimą tarp kartelio narių, ir 1997 m. pradžios vidaus dokumentus, susijusius su kartelio egzistavimu tuo metu, patvirtinančius MRI vaidmenį kartelyje 1996–1997 m. ir sustiprinančius Komisijos galimybes įrodyti kartelio veikimą antroje dešimtojo dešimtmečio pusėje. Vis dėlto ji nurodė, kad MRI indėlis nebuvo labai svarbus, nes tuo metu ji jau turėjo daug įrodymų, leidžiančių įrodyti pagrindines kartelio savybes (žr. šio sprendimo 300 ir 301 punktus).

330    Vis dėlto reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 148–187 konstatuojamosiose dalyse išdėstyti įrodymai, kuriais Komisija rėmėsi, kad nuspręstų, jog nuo 1997 m. gegužės 13 d. iki 1999 m. birželio mėn. kartelis veikė ribotai ir šiuo laikotarpiu vyko diskusijos, kuriose ieškovė dalyvavo ir kurių tikslas buvo, be kita ko, atnaujinti kartelį.

331    Šie įrodymai yra: [konfidencialu].

332    Komisija taip pat pažymi, kad įvairūs dokumentai (t. y. du 1999 m. birželio 11 d. [konfidencialu] faksimiliniai pranešimai ir 1999 m. birželio 21 d. Parker ITR faksimilinis pranešimas) leidžia konstatuoti, jog nesutarimai tarp kartelio narių baigėsi nuo 1999 m. birželio 11 d. (ginčijamo sprendimo 178 konstatuojamoji dalis).

333    Iš esmės visus Komisijos turimus rašytinius įrodymus apie pereinamąjį laikotarpį nuo 1997 m. gegužės 13 d. iki 1999 m. birželio mėn. pateikė MRI kartu su prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti.

334    Be to, reikia konstatuoti, kad Komisija nurodo tik santykinę, o ne realią MRI pateiktų dokumentų svarbą, nors šie dokumentai jai leido patvirtinti tam tikrus pareiškimus ir informaciją, kurią ji jau turėjo.

335    Pirma, MRI Komisijai pateikti įrodymai, susiję su laikotarpiu nuo 1997 m. gegužės 13 d. iki 1999 m. birželio mėn. (atvirkščiai nei tie, kuriuos ji pateikė dėl laikotarpio nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 1997 m. gegužės 13 d. (žr. šio sprendimo 148 ir 149 punktus)), yra rašytiniai įrodymai, kurie padidino Komisijos galimybes įrodyti kartelį nuo 1997 m. gegužės mėn. iki 1999 m. birželio mėn., taip pat tai, kad tam tikri kitų kartelio narių pareiškimai dėl to, jog kartelio veikla nuo 1997 m. gegužės mėn. iki 1999 m. birželio mėn. buvo visiškai nutrūkusi, yra neteisingi.

336    Antra, šie įrodymai leido Komisijai pagrįsti savo išvadą, jog pažeidimas nuo 1986 m. balandžio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn. buvo tęstinis, nepaisant 1997 m. gegužės mėn.–1999 m. birželio mėn. jį ištikusios krizės (žr. ginčijamo sprendimo 289, 293 ir 294 konstatuojamąsias dalis), tačiau už minėtą pereinamąjį laikotarpį ji neskyrė baudos. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Komisija tik nurodė ginčijamo sprendimo 733 išnašą ir kitas minėto sprendimo išnašas, kuriose daromos nuorodos į tris dokumentus apie pareinamąjį laikotarpį, tačiau pačiose ginčijamo sprendimo 481–484 konstatuojamosiose dalyse nekalbama apie minėtą laikotarpį ar MRI indėlį.

337    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 25 dalį sąvoka „papildoma vertė“ reiškia mastą, kiek pateikti įrodymai savo pobūdžiu ir (arba) išsamumu sustiprina Komisijos gebėjimą įrodyti įtariamą kartelį. Šio pranešimo toje pačioje dalyje nurodyta, jog tas mastas, kiek yra reikalinga, kad pateikti įrodymai būtų patvirtinti įrodymais iš kitų šaltinių tam, kad pateiktus įrodymus būtų galima panaudoti prieš kitas įmones, susijusias su byla, daro įtaką pateiktojo įrodymo vertei, taigi įrodymai, nereikalaujantys patvirtinimo, yra vertingesni nei, pavyzdžiui, pareiškimai, kuriuos užginčijimo atveju reikia patvirtinti.

338    Todėl būtina konstatuoti, kad ieškovės Komisijai pateiktų įrodymų papildomos vertės mastas neatspindi Komisijos pritaikyto minimalaus 30 % baudos sumažinimo.

339    Taigi Komisija nesilaikė savo pačios pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 dalyje nustatytų kriterijų.

340    Dėl kaltinimo, susijusio su nepakankamu motyvavimu, Komisija ginčijamo sprendimo 486 konstatuojamojoje dalyje tik nurodė, kad „atsižvelgiant į MRI indėlio vertę šioje byloje, ankstyvą bendradarbiavimą ir jo apimtį po jos pareiškimų, MRI bauda, kuri priešingu atveju turėtų būti paskirta, turi būti sumažinta 30 %“.

341    Todėl subsidiariai reikia pažymėti, kad nors Komisija turėjo konkrečių priežasčių ieškovei skirtiną baudą sumažinti ne daugiau kaip 30 % ir nepadidinti šio sumažinimo, nepaisant ankstyvo bendradarbiavimo ir jos pateiktų įrodymų didelės papildomos vertės, vis dėlto ji turėjo motyvuoti ginčijamą sprendimą šiuo klausimu, tačiau to ji nepadarė, todėl Bendrasis Teismas negali patikrinti, ar ji taip pat nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.

342    Atsižvelgiant į tai, kad nei ankstyvas ieškovės bendradarbiavimas, nei jos pateiktų įrodymų papildoma vertė neatspindi Komisijos ginčijamame sprendime pritaikyto baudos sumažinimo dydžio, be to, kadangi nepateikti to motyvai, reikia iš dalies pripažinti pagrįsta trečiojo ieškinio pagrindo penktą dalį ir panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio f punktą.

343    Dėl kaltinimo, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu, reikia pažymėti, jog ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad jos situacija buvo panaši į kitų įmonių situaciją identiškomis aplinkybėmis. Todėl šį kaltinimą reikia atmesti.

344    Likę trečiojo ieškinio pagrindo penktos dalies argumentai turi būti atmesti.

D –  Dėl prašymų sumažinti baudą

345    Reikia priminti, kad EB 229 straipsnyje yra nustatyta, jog pagal Sutarties nuostatas Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos kartu priimti reglamentai gali suteikti Teisingumo Teismui neribotą jurisdikciją šiuose reglamentuose numatytų sankcijų atžvilgiu. Tokia jurisdikcija Sąjungos teismui buvo suteikta Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsniu. Taigi šis teismas gali ne tik vykdyti paprastą sankcijos teisėtumo kontrolę, bet ir pakeisti Komisijos vertinimą savuoju ir atitinkamai panaikinti, sumažinti ar padidinti paskirtą fiksuotą ar periodinę baudą. Iš to matyti, kad Sąjungos teismas gali naudotis neribota jurisdikcija, kai jis turi vertinti baudos dydį, ir kad ši jurisdikcija gali būti naudojama tiek baudai sumažinti, tiek jai padidinti (žr. 2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331, 60–62 punktus ir nurodytą teismų praktiką).

346    Be to, pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Taip pat pagal minėto reglamento 23 straipsnio 2 dalį įmonei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.

347    Be to, kaip nurodyta Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnyje, bausmės griežtumas turi atitikti padarytą nusikalstamą veiką.

348    Taip pat reikia priminti, kad Bendrojo Teismo įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją atliktas baudos dydžio nustatymas iš esmės nėra tikslus aritmetinis veiksmas. Be to, Bendrasis Teismas neprivalo atsižvelgti į Komisijos atliktus skaičiavimus; jis turi atlikti savo vertinimą, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes (2004 m. rugsėjo 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aristrain prieš Komisiją, T‑156/94, neskelbiamo Rinkinyje, 43 punktas).

349    Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nustatant baudų dydį reikia įvertinti pažeidimų trukmę ir visus kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama vertinant pažeidimų sunkumą, pavyzdžiui, į kiekvienos įmonės elgesį, vaidmenį, kurį kiekviena jų atliko derinant veiksmus, pelną, kurį šios įmonės gavo iš šių veiksmų, įmonių dydį ir atitinkamų prekių vertę, taip pat pavojų, kurį šios rūšies pažeidimai kelia Sąjungai (žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Chalkor prieš Komisiją, C‑386/10 P, Rink. p. I‑13085, 56 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

350    Teisingumo Teismas yra nurodęs ir tai, kad turi būti atsižvelgiama į tokius objektyvius požymius, kaip antai antikonkurencinių veiksmų turinį ir trukmę, jų skaičių ir intensyvumą, paveiktos rinkos dydį ir žalą viešajai ekonominei tvarkai. Be to, analizuojant būtina atsižvelgti į santykinę atsakingų įmonių svarbą, rinkos dalį ir galimą jų recidyvą (349 punkte minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 57 punktas).

351    Taip pat daug kartų buvo nuspręsta, kad reikia priminti, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Bendrijos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjama nuostata nustatytiems teisėtiems tikslams pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams. Darytina išvada, kad baudos neturi būti pernelyg didelės, palyginti su siekiamais tikslais, t. y. užtikrinti konkurencijos taisyklių laikymąsi, ir kad įmonei skiriamos baudos už pažeidimą konkurencijos srityje dydis turi būti proporcingas visapusiškai vertinamam pažeidimui, atsižvelgiant, be kita ko, į jo sunkumą (žr. 2011 m. spalio 5 d. Bendrojo Teismo sprendimo Romana Tabacchi prieš Komisiją, T‑11/06, Rink. p. II‑6681, 280 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

352    Šioje byloje Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į savo vertinimus nagrinėjant trečiojo ieškinio pagrindo penktą dalį ir į atliekant šią analizę nustatytas klaidas (žr. šio sprendimo 342 punktą), mano, kad reikia pasinaudoti neribota jurisdikcija, jam suteikta Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsniu, ir Komisijos vertinimą dėl ieškovei skirtinos baudos dydžio pakeisti savuoju.

353    Tad pirmiausia reikia priminti, kad MRI konsoliduota pasaulinė visų jos prekių apyvarta 2006 m. sudarė [konfidencialu], o 2007 m. – [konfidencialu] (ginčijamo sprendimo 44 konstatuojamoji dalis), ir, antra, įmonės pasaulinės rinkos dalis, kurią nustatė Komisija, sudarė [konfidencialu], ir to ieškovė neginčijo (ginčijamo sprendimo 433 konstatuojamoji dalis).

354    Taip pat reikia pažymėti, kad kartelis buvo plataus masto atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir į tai, kad neteisėti veiksmai, kuriuose darant ieškovė dalyvavo be išlygų, pasireiškė konkursų paskirstymu, kainų, kvotų ir pardavimo sąlygų nustatymu, geografinių rinkų pasidalijimu ir keitimusi slapta informacija apie kainas, pardavimo apimtis ir konkursus. Be to, tai buvo pasaulinis kartelis.

355    Taip pat buvo įrodyta, jog ieškovė darė pažeidimą nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. rugpjūčio 1 d. (šiam laikotarpiui senatis nėra suėjusi (žr. šio sprendimo 212–214 punktus)), vėliau – nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 2007 m. gegužės 2 d.; į pastarąjį laikotarpį įtrauktas ir ribotos kartelio veiklos pereinamasis laikotarpis, per kurį F. visais būdais stengėsi, be kita ko, atnaujinti kartelį ir išsiderėti ieškovei sąlygas jame.

356    Reikia atsižvelgti ir į ieškovės bendradarbiavimą Komisijai atliekant tyrimą. Ieškovės anksti pateikti įrodymai leido šiai institucijai konstatuoti, kad, nepaisant krizės laikotarpio, dėl kurio, be šių įrodymų Komisija tikriausia būtų buvusi priversta pripažinti, jog kartelio veikla buvo nutrūkusi dvejiems ar net trejiems (ieškovės atveju) metams, kitos įmonės kartelio narės tęsė pažeidimą.

357    Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad net be šių įrodymų Komisija būtų galėjusi konstatuoti pakartotinį kartelio narių pažeidimą (šiuo klausimu žr. Komisijos įrodymus, pateiktus ginčijamo sprendimo 296–304 ir 307 konstatuojamosiose dalyse), todėl sumažėja MRI bendradarbiavimo papildoma vertė.

358    Bendrasis Teismas mano, kad tokiomis aplinkybėmis bauda turėtų būti sumažinta 40 %.

359    Vis dėlto, atsižvelgęs į tai, kas buvo išdėstyta, ir įvertinęs įvairius veiksnius, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant baudą (žr. šio sprendimo 349 ir 350 punktus), Bendrasis Teismas mano, kad dėl pažeidimo sunkumo ir MRI dalyvavimo jį darant trukmės ieškovei skirta bauda yra tinkama ir nereikia jos sumažinti.

360    Todėl reikia atmesti ieškovės prašymus dėl jai skirtos 4 900 000 eurų baudos sumažinimo.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

361    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Vis dėlto pagal minėto reglamento 87 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

362    Kadangi dalis ir ieškovės, ir Komisijos reikalavimų atmesta, joms reikia nurodyti padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2009 m. sausio 28 d. Komisijos sprendimo C(2009) 428 galutinis dėl [EB] 81 straipsnio i EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (Byla COMP/39406 – Jūrinės žarnos) 2 straipsnio f punktą.

2.      MRI skirti 4 900 000 eurų baudą.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Azizi Prek Frimodt Nielsen

Paskelbta 2013 m. gegužės 17 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Faktinės bylos aplinkybės

A – Jūrinių žarnų, skirtų naftai ir dujoms perduoti, sektorius

B – Ieškovė

C – Administracinė procedūra

D – Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

A –  Dėl reikalavimo panaikinti

B –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu pažeidimo kvalifikavimu ir EB 253 straipsnio pažeidimu ir dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis nustatant pažeidimo trukmę, EB 81 ir 253 straipsnių bei Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnio pa˛eidimu

1.  Ginčijamas sprendimas

2.  Šalių argumentai

a)  Dėl pirmojo ie�kinio pagrindo

b)  Dėl antrojo ieškinio pagrindo

Dėl pirmos dalies

Dėl antros dalies

Dėl trečios dalies

Dėl ketvirtos dalies

Dėl penktos dalies

Dėl šeštos dalies

3.  Bendrojo Teismo vertinimas

a)  Principai, susiję su įrodinėjimo pareiga

b)  Dėl ieškovės dalyvavimo kartelyje nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 2000 m. gegužės 9 d.

Dėl 1996 m. rugsėjo 3 d.–1997 m. gegužės 13 d. laikotarpio

–  Dėl pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 dalies turinio

–  Dėl papildomų faktų, dėl kurių padidėja pažeidimo sunkumas arba pailgėja trukmė, nustatymo šioje byloje

Dėl pereinamojo laikotarpio

c)  Dėl tęstinio pažeidimo buvimo

Dėl tęstinio pažeidimo ir pakartotinio pažeidimo sąvokų

Dėl tęstinio pažeidimo buvimo šiuo atveju

d)  Dėl antrojo ieškinio pagrindo kitų dalių pagrįstumo

C –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su įvairiomis klaidomis, padarytomis nustatant baudą, proporcingumo principo, sankcijos adekvatumo principo, vienodo požiūrio principo, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu ir nepakankamu motyvavimu

1.  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su klaida vertinant pažeidimo sunkumą ir vienodo požiūrio principo pažeidimu

a)  Ginčijamas sprendimas

b)  Šalių argumentai

c)  Bendrojo Teismo vertinimas

2.  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su klaida, padaryta apskaičiuojant baudą dėl pažeidimo trukmės, ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu

a)  Ginčijamas sprendimas

b)  Šalių argumentai

c)  Bendrojo Teismo vertinimas

3.  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su klaida, padaryta padidinant baudą siekiant atgrasyti, ir pareigos motyvuoti nesilaikymu bei vienodo požiūrio principo pažeidimu

a)  Ginčijamas sprendimas

b)  Šalių argumentai

c)  Bendrojo Teismo vertinimas

4.  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su klaida, padaryta vertinant lengvinančių aplinkybių taikymo sąlygas, ir pareigos motyvuoti nesilaikymu

a)  Ginčijamas sprendimas

b)  Šalių argumentai

c)  Bendrojo Teismo vertinimas

5.  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo penktos dalies, susijusios su baudos sumažinimu dėl bendradarbiavimo pagal atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo programą

a)  Ginčijamas sprendimas

b)  Šalių argumentai

c)  Bendrojo Teismo vertinimas

D –  Dėl prašymų sumažinti baudą

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: italų.

1–            Įslaptinti duomenys nenurodomi.