BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. rugsėjo 18 d.(*)
„Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojamosios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams atsižvelgiant į padėtį Zimbabvėje – Lėšų įšaldymas – Deliktinė atsakomybė – Priežastinis ryšys – Pakankamai rimtas teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Akivaizdi vertinimo klaida – Pareiga motyvuoti“
Byloje T‑168/12
Aguy Clement Georgias, gyvenantis Harare (Zimbabvė),
Trinity Engineering (Private) Ltd, įsteigta Harare,
Georgiadis Trucking (Private) Ltd, įsteigta Harare,
iš pradžių atstovaujami solisitorių M. Robson, E. Goulder ir QC H. Mercer, vėliau − M. Robson, H. Mercer ir baristerio I. Quirk,
ieškovai,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą B. Driessen ir G. Étienne,
ir
Europos Komisiją, atstovaujamą M. Konstantinidis ir S. Bartelt,
atsakoves,
dėl prašymo atlyginti ieškovų tariamai patirtą žalą priėmus 2007 m. balandžio 16 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 412/2007, iš dalies keičiantį Tarybos reglamentą (EB) Nr. 314/2004 dėl tam tikrų ribojamųjų priemonių Zimbabvei (OL L 101, p. 6),
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas D. Gratsias (pranešėjas), teisėjai M. Kancheva ir C. Wetter,
posėdžio sekretorė J. Weychert, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. balandžio 3 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2002 m. vasario 18 d. Bendrojoje pozicijoje 2002/145/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Zimbabvei (OL L 50, p. 1), priimtoje remiantis iki Lisabonos sutarties galiojusios ES sutarties redakcijos 15 straipsniu, Europos Sąjungos Taryba išreiškė rimtą susirūpinimą dėl padėties Zimbabvėje, ypač dėl šios šalies vyriausybės vykdomo grubaus žmogaus teisių, įskaitant saviraiškos laisvę, teisę jungtis į asociacijas ir rengti taikius susirinkimus, pažeidinėjimo. Todėl ji įvedė tam tikras ribojamąsias priemones dvylikos mėnesių laikotarpiui, kuris gali būti atnaujintas; šios priemonės nuolat turi būti persvarstomos.
2 2004 m. vasario 19 d. Tarybos bendrojoje pozicijoje 2004/161/BUSP, atnaujinančiojoje ribojančias priemones Zimbabvei (OL L 50, p. 66; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 3 t., p. 43), numatyta atnaujinti Bendrojoje pozicijoje 2002/145 nustatytas ribojamąsias priemones. Jos 4 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių neleisti į jų teritoriją atvykti, ją kirsti ar per ją tranzitu vykti fiziniams asmenims, išvardytiems priede, kurie dalyvauja veikloje, rimtai kenkiančioje demokratijai, pagarbai žmogaus teisėms ir teisinei valstybei Zimbabvėje. Šios bendrosios pozicijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „visos lėšos ir ekonominiai ištekliai, priklausantys atskiriems Zimbabvės vyriausybės nariams ir bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui, subjektui ar struktūrai, susijusiai su asmenimis, išvardytais priede, yra įšaldomi“. Galiausiai jo 6 straipsnyje numatyta, kad „Taryba, veikdama kurios nors valstybės narės arba Komisijos pasiūlymu, priima priede pateikto sąrašo pakeitimus, kurių reikalauja politiniai įvykiai Zimbabvėje“.
3 Pagal Bendrosios pozicijos 2004/161 8 straipsnio antrą pastraipą ši pozicija taikoma nuo 2004 m. vasario 21 d. Remiantis Bendrosios pozicijos 9 straipsniu, ji taikoma dvylika mėnesių ir yra nuolat persvarstoma. Pagal tą patį straipsnį ši pozicija turi būti „atnaujinama arba iš dalies atitinkamai keičiama, jei Taryba mano, kad jos tikslai yra nepasiekti“.
4 Vėliau jos galiojimas nekart buvo pratęstas: iki 2006 m. vasario 20 d., tai padaryta priėmus 2005 m. vasario 21 d. Tarybos bendrąją poziciją 2005/146/BUSP, pratęsiančią Bendrosios pozicijos 2004/161, atnaujinančios ribojančias priemones Zimbabvei, galiojimą (OL L 49, p. 30), iki 2007 m. vasario 20 d. – priėmus 2006 m. sausio 30 d. Tarybos bendrąją poziciją 2006/51/BUSP, atnaujinančią ribojančias priemones Zimbabvei (OL L 26, p. 28), iki 2008 m. vasario 20 d. – priėmus 2007 m. vasario 19 d. Tarybos bendrąją poziciją 2007/120/BUSP, atnaujinančią ribojančias priemones Zimbabvei (OL L 51, p. 25), iki 2009 m. vasario 20 d. – priėmus 2008 m. vasario 18 d. Tarybos bendrąją poziciją 2008/135/BUSP, atnaujinančią ribojančias priemones Zimbabvei (OL L 43, p. 39), iki 2010 m. vasario 20 d. – priėmus 2009 m. sausio 26 d. Tarybos bendrąją poziciją 2009/68/BUSP, atnaujinančią ribojančias priemones Zimbabvei (OL L 23, p. 43), ir galiausiai iki 2011 m. vasario 20 d. – priėmus 2010 m. vasario 15 d. Tarybos sprendimą 2010/92/BUSP, pratęsiantį ribojančių priemonių Zimbabvei taikymą (OL L 41, p. 6).
5 2004 m. vasario 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 314/2004 dėl tam tikrų ribojančių priemonių Zimbabvei buvo priimtas, kaip nurodyta jo 5 konstatuojamojoje dalyje, siekiant įgyvendinti Bendrojoje pozicijoje 2004/161 nustatytas ribojamąsias priemones. Jo 6 straipsnio 1 dalyje konkrečiai numatyta, kad įšaldomos visos minėto reglamento III priede nurodytiems atskiriems Zimbabvės vyriausybės nariams ir visiems su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, įmonėms ir organizacijoms priklausančios lėšos ir ekonominiai ištekliai. Pagal to paties reglamento 11 straipsnio b punktą Europos Bendrijų Komisija įgaliojama iš dalies pakeisti šio reglamento III priedą, remdamasi sprendimais, priimtais dėl Bendrosios pozicijos 2004/161 priedo.
6 Pirmasis ieškovas A. Clement Georgias yra Zimbabvės verslininkas. Jis yra antrosios ieškovės, Trinity Engineering (Private) Ltd., savininkas ir generalinis direktorius. Trečioji ieškovė Georgiadis Trucking (Private) Ltd yra antrosios ieškovės filialas. Pirmasis ieškovas taip pat yra jos generalinis direktorius.
7 2005 m. lapkričio 29 d. pirmasis ieškovas Zimbabvės Respublikos prezidento buvo paskirtas Zimbabvės senato senatoriumi. 2007 m. vasario 6 d. Zimbabvės Respublikos prezidentas jį paskyrė ekonominės plėtros ministro pavaduotoju.
8 Priėmus 2007 m. balandžio 16 d. Tarybos sprendimą 2007/235/BUSP dėl Bendrosios pozicijos 2004/161 įgyvendinimo (OL L 101, p. 14) buvo iš dalies pakeistas šios pozicijos priedas ir į jį, be kita ko, kiek tai susiję su pirmuoju ieškovu, įrašyta „Georgias, Aguy; Ekonominės plėtros ministro pavaduotojas, gimęs 1935 m. birželio 22 d.“. Tą pačią dieną Komisija priėmė 2007 m. balandžio 16 d. Reglamentą (EB) Nr. 412/2007, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 314/2004 (OL L 101, p. 6), kuriuo iš dalies pakeistas pastarojo reglamento III priedas. Šiame iš dalies pakeistame priede, be kita ko, yra identiškas įrašas dėl pirmojo ieškovo.
9 2007 m. gegužės 25 d. pirmasis ieškovas atvyko į Heathrow oro uostą (Jungtinė Karalystė), kad pasimatytų su savo Anglijoje įsikūrusia šeima, o kitą dieną skristų į Niujorką (Jungtinės Valstijos). Jam buvo neleista atvykti į Jungtinę Karalystę arba vykti į Niujorką tranzitu per šios valstybės narės oro uostus, todėl jis buvo sulaikytas ir priverstas praleisti naktį minėtame oro uoste, o kitą dieną skristi atgal į Hararą (Zimbabvė).
10 Priėmus 2007 m. birželio 25 d. Tarybos sprendimą 2007/455/BUSP dėl Bendrosios pozicijos 2004/161 įgyvendinimo (OL L 172, p. 89) dar kartą buvo iš dalies pakeistas tos pozicijos priedas. Prie šio sprendimo 8 punkte nurodyto įrašo buvo įrašytas toks sakinys:
„Vyriausybės narys, susijęs su veikla, kuri kelia didelę grėsmę demokratijai ir yra nesuderinama su žmogaus teisėmis bei teisinės valstybės principais.“
11 2007 m. liepos 2 d. Reglamentu (EB) Nr. 777/2007, iš dalies keičiančiu Tarybos reglamentą (EB) Nr. 314/2004 (OL L 173, p. 3), Komisija dar kartą padarė Reglamento Nr. 314/2004 III priedo pakeitimų. Jame ir toliau buvo įrašytas pirmasis ieškovas, tačiau dabar jis buvo papildytas identišku šio sprendimo 10 punkte nurodytajam sakiniu.
12 Priėmus 2011 m. vasario 15 d. Tarybos sprendimą 2011/101/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Zimbabvei (OL L 42, p. 6) buvo panaikinta Bendroji pozicija 2004/161. Šiame sprendime asmenims, kurių pavardės ir pavadinimai įrašyti į jo priedą, buvo numatytos ribojamosios priemonės, analogiškos numatytosioms Bendrojoje pozicijoje 2004/161. Tačiau pirmojo ieškovo pavardė nebuvo įrašyta į šio sprendimo priedą. Vėliau Komisija priėmė 2011 m. vasario 23 d. Reglamentą (ES) Nr. 174/2011, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 314/2004 (OL L 49, p. 23); juo pastarojo reglamento III priedas buvo pakeistas nauju priedu; jame pirmojo ieškovo pavardės nebebuvo.
Procesas ir šalių reikalavimai
13 2012 m. balandžio 13 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovai pareiškė šį ieškinį.
14 Bendrojo Teismo kanceliarijai tą pačią dieną pateiktu atskiru dokumentu, ieškovai pateikė prašymą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 a straipsnį, siekdami, kad byla būtų nagrinėjama pagal pagreitintą procedūrą. Šis prašymas atmestas 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu.
15 Pasikeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėčiai, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į aštuntąją kolegiją, todėl ši byla taip pat buvo paskirta aštuntajai kolegijai.
16 Remdamasis teisėjo pranešėjo siūlymu, Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
17 2014 m. balandžio 3 d. vykusiame teismo posėdyje šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo klausimus.
18 Ieškovai Bendrojo Teismo prašo:
– iš Europos Sąjungos, Komisijos ir (arba) Tarybos priteisti žalos atlyginimą ir atitinkamai ieškovams sumokėti toliau nurodytas arba kitas sumas, kurias Bendrasis Teismas pripažins tinkamomis, t. y. be sumos, kuri bus nustatyta kaip tinkama neturtinei žalai atlyginti, dar sumokėti 374 986,57 EUR arba jai lygiavertę sumą pirmajam ieškovui; 469 520,24 EUR arba jai lygiavertę sumą − antrajai ieškovei ir 5 627 020 EUR arba jai lygiavertę sumą − trečiajai ieškovei,
– jeigu Bendrasis Teismas nuspręstų, kad tai būtina, įvertinti ieškovų patirtą žalą ir jos dydį,
– priteisti iš Komisijos ir (arba) Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
19 Pateiktame dublike ieškovai iš pradžių antrajai ieškovei prašytą atlyginti sumą pakeitė į 462 626 EUR sumą. Be to, jie nurodė, kad nors tinkamo neturtinės žalos atlyginimo dydį turi nustatyti Bendrasis Teismas, jų manymu, toliau nurodytos sumos būtų tinkamos tokios rūšies žalai, kurią patyrė pirmasis ieškovas, atlyginti:
– 500 EUR už praleistą naktį Heathrow oro uoste po jo sulaikymo (žr. šio sprendimo 9 punktą),
– 10 000 EUR už pablogėjusią sveikatos būklę.
20 Taryba ir Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Žalos, kurią prašoma atlyginti, apibūdinimas
21 Ieškovų teigimu, žalą, kurią prašoma atlyginti pareiškus šį ieškinį, kiek tai susiję su pirmuoju ieškovu, sudaro:
– kelionės ir viešbučio kambario išlaidos, t. y. 9 689 Jungtinių Valstijų dolerių (USD), kurie buvo prarasti, nes dėl sulaikymo Heathrow oro uoste jis buvo priverstas atsisakyti kelionės į Niujorką (žr. šio sprendimo 9 punktą),
– gydymo išlaidos, atitinkančios 221 766,74 USD, kurių jis tvirtina turėjęs dėl pablogėjusios sveikatos būklės, susijusios su patirtu stresu dėl jo lėšų įšaldymo, šio įšaldymo pasekmių jo profesinei veiklai ir galimybei tenkinti savo šeimos poreikius, taip pat dėl jo paties sulaikymo Heathrow oro uoste,
– bylinėjimosi išlaidos, t. y. 67 879,30 svarų sterlingų (GBP), patirtos jurisdikciją turinčiuose Jungtinės Karalystės teismuose užginčijus šios valstybės valdžios institucijų sprendimą atsisakyti jį įleisti į savo teritoriją ir keliauti tranzitu per jos oro uostus,
– bylinėjimosi išlaidos, t. y. 74 097,72 GBP, patirtos ėmusis priemonių, siekiant, kad jo pavardė būtų išbraukta iš Reglamento Nr. 314/2004 III priedo,
– reklamos išlaidos, sudarančios 9 696,43 USD, patirtos siekiant panaikinti neigiamas lėšų įšaldymo pasekmes jo profesinei reputacijai ir taip sumažinti jo įmonių patirtus nuostolius,
– neturtinė žala dėl pablogėjusios sveikatos būklės ir dėl jo sulaikymo Heathrow oro uoste.
22 Antrosios ir trečiosios ieškovių prašomą atlyginti žalą sudaro komerciniai nuostoliai, atitinkamai 605 675 USD ir 7 375 000 USD, kurių jos patyrė dėl tariamo Reglamento Nr. 314/2004 „teritorinę taikymo sritį peržengiančio poveikio“, dėl ko tam tikri jų prekybos partneriai nusprendė nutraukti su jomis bendradarbiavimą.
23 Ieškovai paaiškina, kad patirtą žalą jie įvertino USD. Šios sumos perskaičiuotos eurais, atitinka jų reikalavimuose nurodytas sumas, vėliau patikslintas pateiktame dublike (žr. šio sprendimo 18 ir 19 punktus).
Praktikos, susijusios su pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą pareikštais ieškiniais dėl žalos atlyginimo, priminimas
24 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad pagal EB 340 straipsnio antrą pastraipą pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstas, turi būti įvykdytos visos sąlygos, t. y. veiksmai, kuriais kaltinamos institucijos, turi būti neteisėti, žala – reali ir turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp nurodytų veiksmų ir žalos (1982 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Oleifici Mediterranei / EEB, 26/81, Rink. p. 3057, 16 punktas ir 1996 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo International Procurement Services / Komisija, T‑175/94, Rink. p. II‑729, 44 punktas). Jei nors viena sąlyga nėra tenkinama, visas ieškinys turi būti atmestas, nesant būtinybės nagrinėti kitų sąlygų (1994 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo KYDEP / Taryba ir Komisija, C‑146/91, Rink. p. I‑4199, 19 ir 81 punktai ir 2006 m. gegužės 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Galileo International Technology ir kt. / Komisija, T‑279/03, Rink. p. II‑1291, 77 punktas).
25 Tam, kad būtų įvykdyta sąlyga, susijusi su institucijų veiksmų neteisėtumu, pagal teismo praktiką turi būti nustatytas pakankamai rimtas teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas (2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bergaderm ir Goupil / Komisija, C‑352/98 P, Rink. p. 1‑5291, 42 punktas ir 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Komisija / Camar ir Tico, C‑312/00 P, Rink. p. 1‑11355, 53 punktas).
26 Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką pripažįstama, kad priežastinis ryšys, kaip jis suprantamas pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, egzistuoja tada, kai yra tikras ir tiesioginis priežastinis atitinkamos institucijos padaryto pažeidimo ir nurodytos žalos ryšys, o šį ryšį turi įrodyti ieškovai (1987 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo GAEC de la Ségaude / Taryba ir Komisija, 253/84, Rink. p. 123, 20 punktas ir 1992 m. sausio 30 d. Sprendimo Finsider ir kt. / Komisija, C‑363/88 ir C‑364/88, Rink. p. I‑359, 25 punktas). Nurodyta žala turi pakankamai tiesiogiai išplaukti iš inkriminuojamų veiksmų ir jie privalo būti lemiama žalos priežastis, o pareigos kompensuoti visas net ir netiesiogines žalingas neteisėtos situacijos pasekmes nėra (1979 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dumortier ir kt. / Taryba, 64/76, 113/76, 167/78, 239/78, 27/79, 28/79 ir 45/79, Rink. p. 3091, 21 punktas; žr. 24 punkte minėto Sprendimo Galileo International Technology ir kt. / Komisija 130 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
Dėl senaties termino ir ieškovų argumentų, susijusių su reglamentų Nr. 314/2004 ir Nr. 412/2007 neteisėtumu, pagrįstumo
27 Atsižvelgiant į tam tikrus Tarybos atsiliepime į ieškinį pateiktus argumentus, reikia išnagrinėti, ar ieškovai laikėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatyto ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties termino.
28 Taryba primena, kad Reglamentas Nr. 314/2014 paskelbtas Oficialiajame leidinyje 2004 m. vasario 24 d. ir, jos nuomone, „jeigu ieškovai siekia prašyti žalos atlyginimo dėl nurodyto [šio reglamento] neteisėtumo“, praleistas terminas ieškiniui pareikšti.
29 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį, kuris procesui Bendrajame Teisme taikomas pagal šio statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą, bylos prieš Sąjungą su deliktine atsakomybe susijusiais klausimais nebekeliamos praėjus penkeriems metams po tokio įvykio, dėl kurio norima iškelti bylą. Ieškinio senaties terminas nutraukiamas, jei pradedamas procesas Teisingumo Teisme arba jei prieš iškeliant tokią bylą nukentėjusioji šalis paduoda prašymą atitinkamai Sąjungos institucijai. Tačiau pastaruoju atveju ieškinys turi būti pareikštas per dviejų mėnesių terminą.
30 Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad šis senaties terminas pradedamas skaičiuoti tada, kai yra įvykdytos visos sąlygos, taikomos pareigai atlyginti žalą, būtent tada, kai atlygintina žala tampa reali. Vadinasi, kalbant apie atvejus, kai Sąjungos atsakomybę lemia norminis aktas, šis senaties terminas nepradedamas skaičiuoti iki šio akto žalingų pasekmių atsiradimo, todėl ir iki momento, kai suinteresuotieji asmenys patiria realią žalą (žr. 2008 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Cantina sociale di Dolianova ir kt., C‑51/05 P, Rink. p. I‑5341, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
31 Nagrinėjamoje byloje ieškovų atžvilgiu Reglamentas Nr. 314/2004 galėjo turėti, kaip teigiama, žalingų pasekmių nuo 2007 m. balandžio 16 d., t. y. priėmus Reglamentą Nr. 412/2007; juo Reglamento Nr. 314/2004 III priedas buvo pakeistas nauju priedu, į kurį buvo įrašytas pirmasis ieškovas. Kadangi šis ieškinys buvo pareikštas 2012 m. balandžio 13 d., aiškiai matyti, kad terminas ieškovų ieškiniui pareikšti nebuvo pasibaigęs.
32 Be to, reikia priminti, kad remiantis nusistovėjusia teismo praktika ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal 340 straipsnio antrą pastraipą yra savarankiškas ieškinys, kuris teisių gynimo priemonių sistemoje atlieka specifinę funkciją ir kuriam taikomos įgyvendinimo sąlygos, nustatytos atsižvelgiant į jo specifinį dalyką. Beje, jis skiriasi nuo ieškinio dėl panaikinimo, nes juo siekiama ne panaikinti konkrečią priemonę, o atlyginti institucijos padarytą žalą (žr. 2006 m. birželio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Danzer / Taryba, T‑47/02, Rink. p. II‑1779, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
33 Taip pat buvo nuspręsta, kad net aplinkybė, jog priimtas galutinis individualus sprendimas, nesudarytų kliūčių ieškinio dėl žalos atlyginimo priimtinumui, išskyrus konkretų atvejį, kai tokiu ieškiniu iš tikrųjų siekiama, kad būtų atšauktas šis individualus sprendimas, kaip tai yra tada, kai ieškinio dėl žalos atlyginimo tikslas – sumokėti ieškovui sumą, kurios dydis tiksliai atitinka vykdant minėtą sprendimą jo sumokėtą sumą (1986 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Krohn Import-Export / Komisija, 175/84, Rink. p. 753, 32 ir 33 punktai; taip pat žr. 32 punkte minėto Sprendimo Danzer / Taryba 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
34 Beje, reikia priminti, kad pagal SESV 277 straipsnį, nepaisant to, kad 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytas terminas yra pasibaigęs, bet kuri teismo proceso, kuriame ginčijama Sąjungos institucijos priimta visuotinai taikoma priemonė, šalis to akto atžvilgiu gali remtis 263 straipsnio antroje pastraipoje nurodytais pagrindais.
35 Nagrinėjamoje byloje reikia pripažinti, kad aktai, dėl kurių ieškovai, kaip jie teigia, patyrė žalos, yra ypatingo pobūdžio: šie aktai kartu yra ir visuotinai taikomi, nes juose nustatyti kriterijai, kuriuos turi atitikti asmuo, kad būti įšaldytos lėšos ir ekonominiai ištekliai, ir jais draudžiama tam tikriems bendrai ir abstrakčiai apibrėžtiems adresatams, be kita ko, suteikti galimybę naudotis lėšomis ir ekonominiais ištekliais asmenims ir subjektams, kurių pavardės ar pavadinimai nurodyti šių aktų prieduose, ir yra individualūs sprendimai dėl šių asmenų ir subjektų (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gbagbo ir kt. / Taryba, C‑478/11 P–C‑482/11 P, 56 punktą ir 2013 m. gegužės 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Trabelsi ir kt. / Taryba, T‑187/11, 85 ir 86 punktus). Tai reiškia, jog atsižvelgiant į tai, kad reglamentai Nr. 314/2004 ir 412/2007 yra visuotinai taikomi, grįsdami savo ieškinį dėl žalos atlyginimo ieškovai gali remtis tuo, jog šie reglamentai tariamai neteisėti, nepaisant aplinkybės, kad jie nepareiškė ieškinio dėl tų reglamentų panaikinimo. Su Tarybos pateiktu priešingu argumentu, kad SESV 277 straipsnyje „nenukrypstama nuo Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio“, negalima sutikti. Kaip jau buvo nurodyta (žr. šio sprendimo 31 punktą), minėtame straipsnyje nustatytas senaties terminas dar nebuvo pasibaigęs tuo momentu, kai buvo pareikštas nagrinėjamas ieškinys, ir nėra jokių priežasčių, dėl kurių šis straipsnis galėtų sudaryti kliūčių taikyti SESV 277 straipsnį nagrinėjamam atvejui.
Dėl nurodytos žalos, susijusios su pirmojo ieškovo sulaikymu „Heathrow“ oro uoste
36 Iš pradžių reikia išnagrinėti ieškinio reikalavimą, susijusį su žalos, kurią pirmasis ieškovas tariamai patyrė dėl sulaikymo Heathrow oro uoste, atlyginimu (žr. šio sprendimo 9 punktą).
37 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad šio incidento aplinkybės ir motyvai, dėl kurių pirmajam ieškovui buvo atsisakyta leisti atvykti į Jungtinės Karalystės teritoriją arba tranzitu vykti per jos oro uostus, išdėstyti 2007 m. rugpjūčio 28 d. Treasury Solicitor’s Department (Jungtinės Karalystės vyriausybės teisės tarnyba) pirmojo ieškovo advokatams išsiųstame laiške, kurį ieškovai pateikė savo ieškinio priede.
38 Iš šio laiško matyti, kad 2007 m. gegužės 25 d. atvykusiam į Heathrow oro uostą pirmajam ieškovui buvo pranešta apie Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos sprendimą neleisti jam atvykti. Šis sprendimas buvo priimtas remiantis 1971 m. Imigracijos įstatymo (Immigration Act 1971) su pakeitimais 8 B straipsniu. Pagal šią nuostatą Valstybės Sekretoriui leidžiama Tarybos priimtą aktą paskelbti „konkretiems adresatams skirtu aktu“ (designated instrument) siekiant šio straipsnio tikslų; tokiu atveju kiekvienam šiame akte įvardytam asmeniui atsisakoma leisti atvykti į Jungtinės Karalystės teritoriją.
39 Vis dėlto, kaip teigiama šiame laiške, persvarstymo metu paaiškėjo, kad tuo metu, kai pirmasis ieškovas atvyko į Heathrow oro uostą, Valstybės Sekretorius dar nebuvo Sprendimo 2007/235 pagal 1971 m. Imigracijos įstatymo 8B straipsnį paskelbęs konkretiems adresatams skirtu aktu, todėl nebuvo galima atsisakyti pirmajam ieškovui leisti atvykti į Jungtinės Karalystės teritoriją remiantis pastarąja nuostata. Taigi, Treasury Solicitor’s Department minėtu laišku informavo pirmojo ieškovo advokatus, kad pirminis sprendimas, kuriuo jam atsisakyta leisti atvykti į Jungtinės Karalystės teritoriją, bus atšauktas ir pakeistas nauju – iš esmės išdėstančiu tas pačias nuostatas – sprendimu, kurį priims Valstybės Sekretorius vadovaudamasis Imigracijos taisyklių (Immigration Rules) 321 A punkto penkta pastraipa, numatančia, jog leidimas asmeniui atvykti į Jungtinės Karalystės teritoriją gali būti panaikintas, jei paaiškėtų, kad remiantis kompetentingų institucijų turima informacija toks panaikinimas yra „pagrįstas visuomenės interesu“.
40 Šių paaiškinimų ieškovai neginčijo ir, beje, jie yra pakartoti ieškinyje ir prie jo pridėtame pirmojo ieškovo pareiškime. Taigi, iš to matyti, kad pirmojo ieškovo nurodytą žalą dėl to, kad buvo atsisakyta jį įleisti į Jungtinės Karalystės teritoriją ir jis sulaikytas vienai nakčiai Heathrow oro uoste (kitos dienos reisu jis išskrido atgal į Hararą), tiesiogiai lėmė šios valstybės narės institucijų sprendimas.
41 Tačiau ieškovai mano, kad tarp šios žalos ir priimto Reglamento Nr. 412/2007 egzistuoja priežastinis ryšys. Šiuo atžvilgiu jie primena, kad Bendroji pozicija 2004/161, kurioje nuo tada, kai jos priedas buvo iš dalies pakeistas Sprendimu 2007/235, taip pat buvo nurodytas pirmasis ieškovas, neturi privalomos teisinės galios valstybių narių teisėje. Jų teigimu, tai reiškia, kad būtent dėl aplinkybės, kad pirmajam ieškovui „buvo taikyta lėšų įšaldymo priemonė pagal Reglamentą [Nr. 314/2004], [Jungtinės Karalystės] institucijos galėjo atsisakyti [jam] leisti atvykti remdamosi Imigracijos taisyklių 321 A punkto penktoje pastraipoje savo nuožiūra nustatytais pagrindais“.
42 Tokiam argumentui negalima pritarti.
43 Nesvarbu, dėl kokių motyvų Jungtinės Karalystės institucijos nusprendė panaikinti pirmojo ieškovo leidimą atvykti ir taip atsisakyti jam leisti įvažiuoti į jos teritoriją ir keliauti tranzitu per jos oro uostus; esminis dalykas yra tas, kad tai – sprendimas, kurį priėmė tos valstybės narės kompetentingos institucijos, įgyvendindamos savo suverenius įgaliojimus, susijusius su trečiųjų šalių, kurios nėra Europos Sąjungos narės, piliečių atvykimo į tą valstybę kontrole. Būtent šis sprendimas lėmė, kad pirmasis ieškovas buvo sulaikytas Heathrow oro uoste ir tiesioginiu reisu iš to oro uosto parskraidintas atgal; dėl šių įvykių jis tariamai patyrė žalos. Taigi, tikras ir tiesioginis priežastinis ryšys, kaip jis suprantamas pagal šio sprendimo 26 punkte nurodytą teismo praktiką, gali egzistuoti tik tarp šio sprendimo ir pirmojo ieškovo nurodytos žalos. Tačiau net jeigu darytume prielaidą, kad būtent pirmojo ieškovo lėšų įšaldymas lėmė, kad Jungtinės Karalystės institucijos nusprendė atsisakyti jam leisti atvykti į jos teritoriją, žala, jo tariamai patirta dėl šio atsisakymo, neišplaukia pakankamai tiesiogiai iš aptariamo lėšų įšaldymo, kaip to reikalaujama pagal tą pačią teismo praktiką.
44 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad iš tiesų Bendrosios pozicijos 2004/161 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių neleisti į jų teritoriją atvykti ar per ją tranzitu keliauti fiziniams asmenims, išvardytiems šios bendrosios pozicijos priede, įskaitant pirmąjį ieškovą. Vis dėlto iš 2007 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismo sprendimų Gestoras Pro Amnistía ir kt. / Taryba (C‑354/04 P, Rink. p. I‑1579, 51–57 punktai) ir Segi ir kt. / Taryba (C‑355/04 P, Rink. p. I‑1657, 51–57 punktai) matyti, kad bendroji pozicija, kaip antai numatyta iki Lisabonos sutarties galiojusios ES sutarties redakcijos V ir VI antraštinėse dalyse, savaime negalėjo turėti teisinių pasekmių trečiųjų asmenų atžvilgiu, kaip yra pirmojo ieškovo atveju. Todėl, kaip matyti iš iki Lisabonos sutarties galiojusios ES sutarties redakcijos 46 straipsnio, dėl aktų, priimtų remiantis įvairiomis tos pačios Sutarties V antraštinės dalies nuostatomis, kiek tai susiję su BUSP, nebuvo numatyta jokios Teisingumo Teismo ar Bendrojo Teismo kompetencijos.
45 Beje, ieškovai, akivaizdžiai suprasdami, kad Bendrasis Teismas neturi kompetencijos nagrinėti ieškinio dėl žalos atlyginimo, kuriuo siekiama, kad būtų atlyginta žala, tariamai atsiradusi dėl bendrosios pozicijos, priimtos remiantis iki Lisabonos sutarties galiojusios ES sutarties redakcijos V antraštinės dalies nuostatomis, savo ieškinyje netvirtina, kad žala, kurios atlyginimo jie siekia, visiškai ar iš dalies atsirado priėmus Bendrąją poziciją 2004/161. Jie nurodo, kad ši žala atsirado dėl Reglamento Nr. 314/2004 priėmimo. Tačiau taip negali būti, kalbant apie tariamą žalą dėl pirmojo ieškovo sulaikymo Heathrow oro uoste, nes Reglamente Nr. 314/2004 nėra jokios nuostatos, draudžiančios pirmajam ieškovui atvykti į Jungtinę Karalystę ar vykti tranzitu per jos teritoriją.
46 Todėl reikia daryti išvadą, kad nėra jokio priežastinio ryšio tarp veiksmų, dėl kurių ieškinyje kaltinamos Sąjungos institucijos, t. y. tariamai neteisėtai priimto Reglamento Nr. 412/2007, ir pirmojo ieškovo nurodytos dėl šio incidento patirtos žalos (žr. šio sprendimo 21 punkto pirmą, trečią ir šeštą įtraukas). Neįvykdžius vienos iš kumuliacinių Sąjungos deliktinės atsakomybės sąlygų pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, ieškinį reikia atmesti kaip nepagrįstą, kiek jis susijęs su žala, kurią tariamai patyrė pirmasis ieškovas dėl jo sulaikymo Heathrow oro uoste, t. y. konkrečiai kalbant, kiek jis susijęs su pirmojo ieškovo turėtomis kelionės ir nakvynės viešbutyje išlaidomis, taip pat tomis, kurių jis patyrė Jungtinės Karalystės teismuose užginčijęs valdžios institucijų sprendimą atsisakyti jį įleisti į šios valstybės teritoriją, ir „neturtine“, kitaip sakant, moraline, žala, kurią jis teigia patyręs dėl šio incidento (žr. šio sprendimo 21 punkto atitinkamai pirmą, trečią ir šeštą įtraukas).
Dėl kitų su žala susijusių kaltinimų
47 Kalbant apie kitus su žala susijusius reikalavimus, reikia išanalizuoti atskirus ieškovų pateiktus kaltinimus tam, kad būtų galima nustatyti, ar nagrinėjamu atveju įvykdyta būtina sąlyga dėl neteisėtų veiksmų, kad kiltų Sąjungos atsakomybė pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą.
48 Ieškovai pareiškė kelis kaltinimus siekdami įrodyti Tarybos ir Komisijos neteisėtus veiksmus, kuriuos sudarė priimti reglamentai Nr. 314/2004 ir 412/2007. Pirma, jie iš esmės nurodo, kad Sąjungos institucijos padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad į asmenų, kuriems taikomas Reglamente Nr. 314/2004 nustatytas lėšų įšaldymas, sąrašą reikia įtraukti pirmąjį ieškovą. Antra, jie teigia, kad ginčijami reglamentai nebuvo motyvuoti pirmojo ieškovo atžvilgiu, o tai pažeidžia jo teisę į gynybą ir užkertamas kelias bet kokiai veiksmingai teisminei gynybai. Trečia, jie nurodo, kad piktnaudžiauta įgaliojimais. Ketvirta, jie tvirtina, kad pažeista pirmojo ieškovo teisė į gynybą, kiek tai konkrečiai susiję su Reglamento Nr. 314/2004 III priede palikta pavarde, nes tai, jų manymu, minėtos institucijos turėjo reguliariai persvarstyti.
49 Siekdami argumentuoti šiuos skirtingus kaltinimus, ieškovai remiasi prielaida, kad vien aplinkybė, jog pirmasis ieškovas buvo ministro pavaduotojas, nebuvo pakankamas pagrindas įrašyti jo pavardę į Reglamento Nr. 314/2004 III priedą ir įšaldyti jo lėšas. Taigi jie institucijas kaltina tiek padarius akivaizdžią vertinimo klaidą, nes jos suklydo pasirėmusios vien šia aplinkybe, kai priėjo prie išvados, kad pirmasis ieškovas buvo atsakingas už rimtus žmogaus teisių pažeidimus, tiek pažeidus pareigą motyvuoti, nes jos nenurodė pakankamai jo lėšų įšaldymo motyvų. Jų kaltinimas dėl tariamo piktnaudžiavimo įgaliojimais taip pat iš esmės grindžiamas tais pačiais pagrindais. Savo ruožtu institucijos atsakovės teigia, kad įrašyti pirmojo ieškovo pavardę į Reglamento Nr. 314/2004 III priedą nuspręsta vien remiantis jo, kaip ministro pavaduotojo, statusu, ir tam pateisinti nereikia pateikti kitų įrodymų.
50 Dėl šių ieškovų argumentų kyla pirmasis klausimas: kokiais motyvais buvo grindžiamas Reglamente Nr. 314/2004 nurodytų asmenų – tarp kurių, priėmus Reglamentą Nr. 412/2007, buvo ir pirmasis ieškovas – lėšų įšaldymą? Konkrečiai kalbant, reikia nustatyti, ar pagal asmenų, įtvirtinusių šią priemonę, koncepciją pirmojo ieškovo lėšų įšaldymą galėjo pagrįsti vien jo, kaip Zimbabvės vyriausybės nario, statusas, ar taip pat kiti motyvai, kuriuos prireikus reikia nustatyti.
Dėl pirmojo ieškovo lėšų įšaldymo motyvų ir dėl pareigos motyvuoti laikymosi
51 Visų pirma reikia priminti, kad Reglamentas Nr. 314/2004 priimtas remiantis EB 60 ir 301 straipsniais. EB 60 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „jei [EB] 301 straipsnyje numatytais atvejais manoma, kad Bendrijai reikia imtis veiksmų, Taryba gali [EB] 301 straipsnyje nustatyta tvarka atitinkamų trečiųjų šalių atžvilgiu imtis reikalingų neatidėliotinų priemonių, taikomų kapitalo judėjimui ir mokėjimams“. Remiantis EB 301 straipsniu, „tais atvejais, kai bendroji pozicija ar bendrieji veiksmai, priimti pagal [iki Lisabonos sutarties galiojusios ES sutarties redakcijos] nuostatas, susijusias su [BUSP], numato, kad Bendrija visiškai nutrauks arba iš dalies apribos ekonominius santykius su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis, Taryba imasi būtinų skubių priemonių. Taryba sprendžia kvalifikuotąja balsų dauguma, remdamasi Komisijos pasiūlymu“.
52 Pagal Teisingumo Teismo praktiką, atsižvelgiant į EB 60 ir 301 straipsnių tekstą, ypač į juose esančias sąvokas „trečiųjų šalių atžvilgiu“ ir „su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis“, šiose nuostatose numatytas priemonių prieš trečiąsias šalis priėmimas, o antroji sąvoka gali apimti tokios šalies vadovus ir su šiais vadovais susijusius arba tiesiogiai ar netiesiogiai jų kontroliuojamus privačius asmenis ir subjektus (2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, 166 punktas ir 2012 m. kovo 13 d. Sprendimo Tay Za / Taryba, C‑376/10 P, 53 punktas).
53 Taip pat reikia priminti Reglamento Nr. 314/2004 4 ir 5 konstatuojamąsias dalis, jose paaiškinti, be kita ko, šio reglamento 6 straipsnio, kurio turinys primintas šio sprendimo 5 punkte, priėmimo motyvai. Šios konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:
„4) Bendrojoje pozicijoje 2004/161/BUSP numatytoms ribojančioms priemonėms <...> priskiriamas <...> Zimbabvės Vyriausybės narių ir su jais susijusių fizinių ar juridinių asmenų, įmonių ar organizacijų lėšų, finansinio turto ar ūkio išteklių įšaldymas.
5) Šios priemonės patenka į [EB] sutarties taikymo sritį ir todėl, siekiant nepakenkti konkurencijai, Bendrijos teisės aktais būtina įgyvendinti minėtas <...> priemones.“
54 Kalbant apie Reglamentą Nr. 412/2007, reikia nurodyti, kad jo 2 konstatuojamojoje dalyje tik numatyta, kad „Tarybos sprendimu 2007/235/BUSP <...> iš dalies keičiamas Bendrosios pozicijos 2004/161/BUSP <...> priedas“, „todėl Reglamento <...> Nr. 314/2004 III priedas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas“. Reglamente Nr. 412/2007 yra tik du straipsniai: 1 straipsnis, kuriuo, remiantis jo priedu, iš dalies keičiamas Reglamento Nr. 314/2004 III priedas, ir 2 straipsnis, kuriame nurodyta jo įsigaliojimo data.
55 Taip pat reikia atsižvelgti į Bendrosios pozicijos 2004/161 ir Sprendimo 2007/235 nuostatas, glaustai apibūdintas atitinkamai šio sprendimo 2 ir 8 punktuose, kurios sudaro reglamentų Nr. 314/2004 ir Nr. 412/2007 priėmimo aplinkybių dalį ir kurios buvo paskelbtos Oficialiajame leidinyje.
56 Šiuo atžvilgiu taip pat reikia priminti Bendrosios pozicijos 2004/161 2, 6 ir 7 konstatuojamųjų dalių nuostatas, kurios suformuluotos taip:
„2) Pagal Bendrąją poziciją 2002/145/BUSP Taryba taip pat uždraudė Zimbabvės Vyriausybės ir asmenų, kurie yra plačiai [visiškai] atsakingi už rimtus žmogaus teisių ir laisvės reikšti nuomonę, asociacijų ir taikių susirinkimų laisvės pažeidimus, keliones ir įšaldė lėšas.
<…>
6) Atsižvelgiant į nesiliaujantį žmogaus teisių padėties blogėjimą Zimbabvėje, Europos Sąjungos priimtos ribojančios priemonės turėtų būti pratęstos <…>
7) Šių ribojančių priemonių tikslas – skatinti asmenis, kuriems jos taikomos, atsisakyti politikos, kuri veda į žmogaus teisių ir laisvės reikšti savo mintis bei įsitikinimus, ir teisės į gerą [viešųjų reikalų] valdymą [tvarkymą], slopinimą.“
57 Atsižvelgiant į visas nurodytas konstatuojamąsias dalis ir nuostatas aiškiai matyti, kad priimdama Reglamento Nr. 314/2004 6 straipsnį Taryba siekė įšaldyti „Zimbabvės Vyriausybės narių“, kurie įtraukti į šio reglamento III priedą, lėšas, remdamasi vien tuo, kad jie yra minėtos valstybės vyriausybės nariai. Tai, be kita ko, patvirtina Bendrosios pozicijos 2004/161 2 konstatuojamojoje dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje esanti nuoroda į dvi atskiras asmenų, kuriems turės būti taikoma lėšų įšaldymo priemonė, kategorijas, t. y. pirma, Zimbabvės vyriausybės narius, ir, antra, „asmen[is], kurie yra plačiai [visiškai] atsakingi už rimtus žmogaus teisių ir laisvės reikšti nuomonę, asociacijų ir taikių susirinkimų laisvės pažeidimus“.
58 Tai, kad Bendrojoje pozicijoje 2004/161 ir Reglamento Nr. 314/2004 prieduose su pirmuoju ieškovu susijęs įrašas atitinkamai iš dalies buvo pakeistas Sprendimu 2007/455 ir Reglamentu Nr. 777/2007 (žr. šio sprendimo 10 ir 12 punktus), nereiškia, kad galima daryti kitokią išvadą. Iš tiesų į šį įrašą įtraukta frazė „[kaip turintis tokį statusą]“ rodo, kad, kalbant apie pirmąjį ieškovą, vien to, kad jis yra vyriausybės, kuri susijusi su veikla, keliančia grėsmę demokratijai ir nesuderinama su žmogaus teisėmis bei teisinės valstybės principais, narys, pakako, kad jam būtų taikomos toje bendrojoje pozicijoje nustatytos priemonės. Kitaip tariant, akivaizdu, kad tai buvo paprastas patikslinimas, o ne šio pagrindo pataisa.
59 Nepaisant ieškovų nurodytų priešingų argumentų, kitokios išvados daryti negalima.
60 Pirma, jie remiasi Reglamento Nr. 314/2004 2 konstatuojamąja dalimi, kuri suformuluota taip:
„Taryba ir toliau tebemano, kad Zimbabvės Vyriausybė grubiai pažeidinėja žmogaus teises. Todėl Taryba mano, kad tol, kol vykdomi pažeidinėjimai, būtina išsaugoti ribojančias priemones Zimbabvės Vyriausybei ir tiems asmenims, kurie yra atsakingi už tokius pažeidinėjimus.“
61 Ieškovų teigimu, ši nuoroda atitinka minėto reglamento kontekstą, taip pat Bendrosios pozicijos 2004/161 3 konstatuojamojoje dalyje esančią nuorodą į anksčiau priimtą bendrąją poziciją, kuri „išpleč[ia Bendrojoje pozicijoje 2002/145 nustatytas] ribojančias priemones kitiems asmenims, kurie yra plačiai [visiškai] atsakingi už <...> pažeidimus“, nurodytus Bendrosios pozicijos 2004/161 2 konstatuojamojoje dalyje.
62 Argumentui, kurį ieškovai stengiasi pagrįsti minėtomis konstatuojamosiomis dalimis, negalima pritarti. Reglamento Nr. 314/2004 2 konstatuojamojoje dalyje esanti nuoroda į aplinkybę, kad, Tarybos manymu, Zimbabvės vyriausybė grubiai pažeidinėja žmogaus teises, nereiškia, kad Taryba kiekvieną tos vyriausybės narį individualiai kaltina dėl konkrečių žmogaus teisių pažeidimų, už kuriuos toks narys yra asmeniškai atsakingas. Tokia nuoroda visiškai suderinama su sprendimu įšaldyti visų nagrinėjamos vyriausybės narių lėšas vien todėl, kad jie priklauso vyriausybei, kuri yra atsakinga už žmogaus teisių pažeidimus.
63 Tokį nagrinėjamos konstatuojamosios dalies aiškinimą patvirtina antrasis sakinys, kuriame aiškiai atskiriami „Zimbabvės Vyriausybė“ ir „[tie asmenys], kurie yra atsakingi už tokius pažeidinėjimus“, kitaip tariant, tai reiškia, jog pakartojamas atskyrimas, apie kurį jau kalbėta šio sprendimo 57 punkte.
64 Be to, ieškovų nurodyta Bendrosios pozicijos 2004/161 3 konstatuojamoji dalis nėra reikšminga, nes joje tik primenamas kitos bendrosios pozicijos, kuri iš dalies pakeitė Bendrąją poziciją 2002/145, turinys. Šiuo atžvilgiu primintina, kad pastaroji bendroji pozicija nustojo galioti 2004 m. vasario 20 d. ir buvo pakeista Bendrąja pozicija 2004/161.
65 Antra, ieškovai remiasi Bendrosios pozicijos 2004/161 4 straipsnio 1 dalimi (žr. šio sprendimo 2 punktą). Jie tvirtina, kad vien tai, kad pirmasis ieškovas buvo ministro pavaduotojas, neįrodo, kad jis dalyvavo veikloje, rimtai kenkiančioje demokratijai, pagarbai žmogaus teisėms ir teisinei valstybei Zimbabvėje.
66 Šis argumentas taip pat atmestinas. Bendrosios pozicijos 2004/161 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas jos priede išvardytiems fiziniams asmenims atvykti į valstybių narių teritoriją, ją kirsti ar per ją vykti tranzitu. Kaip matyti iš šio sprendimo 44 punkto, tai priemonė, kurią turi nustatyti pačios valstybės narės. Reglamente Nr. 314/2004 nėra jokios nuostatos šiuo klausimu. Remiantis tuo darytina išvada, kad net darant prielaidą, jog minėtos bendrosios pozicijos 4 straipsnyje nurodytas draudimas atitinkamiems asmenims, tarp jų pirmajam ieškovui, negalėjo būti taikomas tik dėl to, kad jie yra Zimbabvės vyriausybės nariai, vien ši aplinkybė neturi reikšmės motyvams, pagrindžiantiems tiems patiems asmenims nustatytą lėšų įšaldymą. Iš tiesų tos pačios bendrosios pozicijos 5 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje lėšų įšaldymą, kurios tekstas primintas šio sprendimo 2 punkte, nėra nuorodos į Zimbabvės vyriausybės narių veiklą, kaip antai numatytą tos pačios bendrosios pozicijos 4 straipsnio 1 dalyje.
67 Trečia, ieškovai, pirma, remiasi aplinkybe, kad tuo metu, kai iš Reglamento Nr. 314/2004 III priedo buvo išbraukti pirmojo ieškovo vardas ir pavardė (žr. šio sprendimo 12 punktą), jis vis dar buvo ministro pavaduotojas ir šias pareigas ėjo net po šio išbraukimo, ir, antra, aplinkybe, kad kai kurių kitų ministrų ar ministrų pavaduotojų, kurie buvo 2009 m. vasario mėn. paskirtos Zimbabvės vyriausybės nariai, lėšos nebuvo analogiškai įšaldytos. Ieškovų teigimu, remiantis tuo darytina išvada, kad vien aplinkybė, jog pirmasis ieškovas užėmė ministro pavaduotojo postą, nebuvo pakankama siekiant pateisinti tai, kad jo pavardė buvo įtraukta į Reglamente Nr. 314/2004 nustatytą asmenų, kuriems taikomas lėšų įšaldymas, sąrašą.
68 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog šalys suvokia, kad po to, kai pirmasis ieškovas buvo įtrauktas į Reglamente Nr. 314/2004 nustatytą asmenų, kuriems taikomas lėšų įšaldymas, sąrašą, politinė situacija Zimbabvėje labai pasikeitė 2008 m. rugsėjo 15 d. Vyriausybės partijai „Zanu PF“ ir dviejų sudėčių opozicinei partijai MDC pasirašius Global Political Agreement (Bendrąjį politinį susitarimą, toliau – GPA). GPA, be kita ko, buvo numatyta skirti MDC lyderį Morgan Tsvangirai į ministro pirmininko postą ir sudaryti naują vyriausybę, į kurios sudėtį įeitų du ministro pirmininko pavaduotojai, pasiūlyti dviejų sudėčių MDC, 31 ministrą, iš kurių penkiolika siūlytų „Zanu PF“ ir šešiolika – dviejų sudėčių MDC, bei penkiolika ministrų pavaduotojų, iš kurių aštuonis siūlytų „Zanu PF“, o septynis – dviejų sudėčių MDC. Galiausiai ši nauja vyriausybė buvo sudaryta 2009 m. vasario mėn.
69 Atsižvelgiant į šiuos svarbius pokyčius, negalima remtis argumentu, kad į Reglamente Nr. 314/2004 nustatytą asmenų, kuriems taikomas lėšų įšaldymas, sąrašą po GPA pasirašymo nebuvo įtraukti ministrai, kurie buvo Zimbabvės vyriausybės nariai, taip siekiant įrodyti, kaip tai daro ieškovai, kad 2007 m., kai buvo įšaldytos pirmojo ieškovo lėšos, Taryba nesiekė to padaryti remdamasi vien tuo, kad jis buvo Zimbabvės vyriausybės narys. Ši išvada nedaro poveikio tolesniam nagrinėjimui – tiek dėl sprendimo įšaldyti pirmojo ieškovo lėšas, tiek dėl sprendimo šios priemonės nepanaikinti jo atžvilgiu 2009 m. vasario mėn. teisėtumo. Šie klausimai skiriasi nuo to, kuris susijęs su motyvų, pagrindusių pirmojo ieškovo įtraukimą į asmenų, kurių lėšos buvo įšaldytos taikant Reglamentą Nr. 314/2004, sąrašą, nustatymu.
70 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia daryti išvadą, kad pirmojo ieškovo lėšos buvo įšaldytos vien remiantis motyvu, kad jis ėjo ministro pavaduotojo pareigas. Tokia išvada iš karto leidžia atmesti ieškovų kaltinimus dėl motyvavimo pareigos pažeidimo kaip nepagrįstus. Iš tiesų, kadangi, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, Reglamente Nr. 314/2004 aiškiai nustatyta, kad Taryba ketina įšaldyti Zimbabvės vyriausybės narių lėšas, o to paties reglamento III priede su pakeitimais, padarytais Reglamentu Nr. 412/2007, nurodyta, kad pirmasis ieškovas yra ministro pavaduotojas, reikia daryti išvadą, kad jame yra pakankamai motyvų, pagrindusių to asmens lėšų įšaldymą.
71 Klausimas, ar Taryba turėjo teisę nuspręsti, kad vien tokio pirmojo ieškovo statuso pakanka siekiant pateisinti jo lėšų įšaldymą, yra susijęs ne su pareigos motyvuoti paisymu, bet su šio motyvavimo pagrįstumu, nuo kurio priklauso, ar ginčijamas aktas yra iš esmės teisėtas (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 67 punktas ir 2001 m. kovo 22 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑17/99, Rink. p. I‑2481, 35 punktas). Būtent šį klausimą reikia dabar išnagrinėti, o tai reiškia, kad būtina išanalizuoti ieškovų kaltinimus dėl akivaizdžios vertinimo klaidos ir piktnaudžiavimo įgaliojimais.
Dėl kaltinimų padarius akivaizdžią vertinimo klaidą ir piktnaudžiavus įgaliojimais
72 2009 m. spalio 14 d. Sprendime Bank Melli Iran / Taryba (T‑390/08, Rink. p. II‑3967, 36 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kalbant apie bendrąsias taisykles, apibrėžiančias ribojamųjų priemonių taikymo tvarką, pažymėtina, kad Taryba turi didelę diskreciją dėl aplinkybių, į kurias ji turi atsižvelgti pagal EB 60 ir EB 301 straipsnius, kai nustato priemones dėl ekonominių ir finansinių sankcijų, pagrįstas vykdant bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP) patvirtinta bendrąja pozicija. Kadangi vertindamas tokių priemonių nustatymą pateisinančius įrodymus, faktus ir aplinkybes Bendrijos teismas negali savo vertinimu pakeisti Tarybos vertinimo, jo vykdoma kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės ir ar nebuvo akivaizdžios faktinių aplinkybių vertinimo klaidos bei piktnaudžiavimo įgaliojimais. Ši ribota kontrolė pirmiausia taikytina vertinant argumentus dėl tokių priemonių taikymo tikslingumo.
73 Vis dėlto šiomis aplinkybėmis taip pat reikia atsižvelgti į teismo praktiką dėl trečiosios šalies sąvokos, kaip tai suprantama pagal EB 60 ir EB 301 straipsnius, nurodytą šio sprendimo 52 punkte. Iš jos matyti, kad naudodamasi šioje srityje turima didele diskrecija Taryba, kai ketina remdamasi šiais straipsniais imtis ribojamųjų priemonių tokios šalies vadovų ir su jais susijusių arba tiesiogiai ar netiesiogiai jų kontroliuojamų privačių asmenų ir subjektų atžvilgiu, žinoma, gali nustatyti platesnį ar siauresnį vadovų ir su jais susijusių asmenų, kuriems bus taikomos priimsimos priemonės, ratą, tačiau ji negali tokių priemonių taikymo srities išplėsti taip, kad į ją patektų asmenys ar subjektai, nepriklausantys nė vienai iš nurodytų kategorijų (šiuo klausimu žr. 52 punkte minėto Sprendimo Tay Za / Taryba 63 punktą).
74 Be to, tuo atveju, kai Taryba kriterijus, kurie gali pateisinti asmens ar subjekto įrašymą į asmenų ar subjektų, kuriems taikomos pagal du nurodytus straipsnius priimtos ribojamosios priemonės, sąrašą, nustato abstrakčiai, Bendrasis Teismas, remdamasis atitinkamais asmens ar subjekto arba prireikus savo iniciatyva nurodytais pagrindais, privalo patikrinti, ar jų atveju tenkinami Tarybos nustatyti abstraktūs kriterijai. Atliekant šią kontrolę reikia įvertinti faktus ir aplinkybes, kuriais grindžiamas atitinkamo asmens ar subjekto įrašymas į asmenų ar subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą, ir patikrinti įrodymus ir informaciją, kuriais pateisinamas šis vertinimas. Bendrasis Teismas taip pat turi įsitikinti, kad šiuo atžvilgiu buvo paisyta teisės į gynybą ir reikalavimo motyvuoti, taip pat to, kad privalomieji pagrindai, kuriais Taryba išimtinai rėmėsi norėdama išvengti šios pareigos, buvo pagrįsti (šiuo klausimu žr. 72 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 37 punktą).
75 Nagrinėjamoje byloje šalys neginčija, kad tuo metu, kai pirmojo ieškovo pavardė buvo įrašyta į Reglamento Nr. 314/2004 III priedą, jis buvo Zimbabvės ministro pavaduotojas ir išsaugojo šį statusą per visą jo pavardės buvimo tame priede laikotarpį.
76 Ieškovai tvirtina, kad reikia „nustatyti, kiek ministro pavaduotojas gali naudotis vykdomąja valdžia“, ir nurodo kelis argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad pirmojo ieškovo įgaliojimai buvo „griežtai apriboti atsižvelgiant į turimus ministro įgaliojimus“ ir kad nebuvo jokios „sąsajos tarp [pirmojo ieškovo] ministro įgaliojimų ir žmogaus teisių, teisinės valstybės principo ar demokratijos ribojimo“.
77 Tačiau Bendrasis teismas mano, kad ministro pavaduotojas priklauso trečiosios šalies, nagrinėjamu atveju – Zimbabvės, „vadovams“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 52 punkte nurodytą teismo praktiką, ir šios šalies „vyriausybės nariams“, kaip tai suprantama pagal Bendrąją poziciją 2004/161 ir Reglamentą Nr. 314/2004. Todėl Sąjungos institucijos negali būti kaltinamos padariusios kokią nors faktinę klaidą dėl to, kad pirmajam ieškovui taikė ribojamąją lėšų įšaldymo priemonę po to, kai jis buvo paskirtas ministro pavaduotoju.
78 Tokiomis aplinkybėmis šio sprendimo 76 punkte glaustai apibūdintus ieškovų argumentus galima nagrinėti tik siekiant nustatyti, ar Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai priimdama Reglamentą Nr. 314/2004 nustatė ribojamąją lėšų įšaldymo priemonę visiems Zimbabvės vyriausybės nariams ir nedarė skirtumo tarp tų, kurių veikla ar įgaliojimai yra susiję su Tarybos konstatuotais žmogaus teisių pažeidimais šioje šalyje (žr. Reglamento Nr. 314/2004 1 konstatuojamąją dalį), ir tų, kurių atžvilgiu negalima nustatyti tokios sąsajos.
79 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad ieškovai klaidingai tvirtina, jog nagrinėjama byla yra susijusi „ne su tariamai neteisėtai nustatytomis taisyklėmis“, reglamentuojančiomis asmens pavardės įrašymo į asmenų, kuriems taikomas lėšų įšaldymas, sąrašą, o su tokių taisyklių taikymu. Iš tiesų, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 77 punkte, atsižvelgiant į nagrinėjamu atveju pasirinktą kriterijų, susijusį vien su suinteresuotojo asmens turimu Zimbabvės vyriausybės nario statusu, reikšmingos taisyklės analizuojamu atveju buvo taikytos teisingai.
80 Dėl klausimo, ar nustatydama minėtas taisykles Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, Bendrasis Teismas mano, kad atsižvelgiant į, pirma, ginčijamo lėšų įšaldymo tikslą, t. y. „skatinti asmenis, kuriems jos taikomos, atsisakyti politikos, kuri veda į žmogaus teisių ir laisvės reikšti savo mintis bei įsitikinimus, ir teisės į gerą [viešųjų reikalų] valdymą [tvarkymą], slopinimą“ (Bendrosios pozicijos 2004/161 7 konstatuojamoji dalis, žr. 56 punktą), ir, antra, Tarybos turimą didelę diskreciją šioje srityje (žr. šio sprendimo 72 punktą), jos negalima kaltinti padarius tokią klaidą.
81 Ieškovai teigia, kad asmens dalyvavimas demokratiniuose procesuose savo šalyje, kur demokratiniai mechanizmai neveikia sklandžiai ir yra didelių žmogaus teisių ir teisinės valstybės principo pažeidimų, negali jo atžvilgiu pagrįsti ribojamųjų priemonių taikymo. Priešinga išvada diskredituotų demokratiją.
82 Tokiam argumentui negalima pritarti. Kaip matyti iš šio sprendimo 1–8 punktuose nurodytų konstatuojamųjų dalių ir nuostatų, tuo metu, kai Reglamente Nr. 314/2004 buvo nustatyta ginčijama lėšų įšaldymo priemonė, ir tada, kai 2007 m. pirmojo ieškovo pavardė buvo įrašyta į asmenų, kuriems taikoma ši priemonė, sąrašą, Taryba manė, kad Zimbabvės vyriausybė buvo atsakinga už sunkius žmogaus teisių pažeidimus šioje šalyje. Atsižvelgiant į šį argumentą, kurio ieškovai nebandė ginčyti, Taryba galėjo nepadariusi akivaizdžios vertinimo klaidos nuspręsti, kad asmuo, suinteresuotas dalyvauti „demokratiniuose procesuose savo šalyje“, neturėtų būti tokios vyriausybės narys tol, kol ši ar kita ją pakeisianti vyriausybė neatsisakys politikos, slopinančios žmogaus teises ir laisvę reikšti savo mintis bei įsitikinimus ir sudarančios kliūčių tinkamai tvarkyti viešuosius reikalus.
83 Ieškovai taip pat tvirtina, kad „tikslinių sankcijų“ sąvoka, kuri apima ginčijamą lėšų įšaldymą, neišvengiamai lemia, kad būtina atsižvelgti į atitinkamų asmenų individualią veiklą. Jų teigimu, tokiomis sankcijomis siekiama nustatyti asmenis, atsakingus už nagrinėjamus žmogaus teisių pažeidimus.
84 Be to, ieškovai remiasi 2005 m. gruodžio 2 d. Tarybos dokumentu 15114/05 „Ribojančių priemonių (sankcijų) pagal ES bendrąją užsienio ir saugumo politiką įgyvendinimo ir įvertinimo gairės“, kurio kopiją jie pridėjo prie ieškinio.
85 Konkrečiai jie nurodo minėto dokumento 14 dalį „Tikslinės priemonės“, kurioje nustatyta:
„Priemonės, kurių imtasi, turėtų būti skirtos asmenims, kurie nustatyti kaip atsakingi už politiką ar veiksmus, lėmusius ES sprendimą priimti ribojančias priemones. Tokios tikslinės priemonės veiksmingesnės nei priemonės, kurios taikomos vienodai, be to, jos sumažina neigiamas pasekmes asmenims, kurie nėra atsakingi už tokią politiką ar tokius veiksmus.“
86 Šiuo atžvilgiu primintina, kad EB 60 ir EB 301 straipsniai skirti, kaip tai matyti iš jų teksto, trečiosioms šalims. Tokiomis aplinkybėmis kalbama apie „tikslines sankcijas“, kai remiantis šiais dviem straipsniais priimtos ribojamosios priemonės skirtos ne visai atitinkamai šaliai ir ten gyvenantiems asmenims ar jos piliečiams, bet tik asmenims, kurie laikomi atsakingi už politiką ar veiksmus, dėl kurių buvo priimtos minėtos priemonės. Būtent tai, beje, pažymėta ieškovų nurodytoje Tarybos dokumento 15114/05 14 dalyje.
87 Reikia išspręsti tik vieną esminį klausimą − nustatyti nagrinėjamu atveju atsakingus asmenis, kuriems galėtų būti skirtos tikslinės sankcijos. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad trečiosios šalies vadovai ir su jais susiję asmenys gali būti tokių sankcijų objektas (šiuo klausimu žr. 52 punkte minėto Sprendimo Tay Za / Taryba 68 punktą). Kitaip tariant, pagal šią teismo praktiką šie vadovai ir su jais susiję asmenys yra atsakingi už politiką ar veiksmus, dėl kurių buvo imtasi atitinkamų ribojamųjų priemonių, neatsižvelgiant, ar jie asmeniškai dalyvavo įgyvendinant minėtą politiką ir veiksmus. Juo labiau tokia išvada darytina, kai kalbama apie trečiosios šalies vyriausybės narius, kurie, neatsižvelgiant į jų individualius įgaliojimus šioje vyriausybėje, turi kolektyviai prisiimti atsakomybę už tos vyriausybės įgyvendinamą politiką ir visus jos vykdomus veiksmus.
88 Tai reiškia, jog ieškovų argumentai dėl ginčijamų ribojamųjų priemonių, susiję su tuo, kad jos turi tikslinių sankcijų požymių, ir dėl Tarybos dokumento 15114/05 turi būti atmesti. Todėl nebūtina kelti klausimo, kokią reikšmę nagrinėjamoje byloje turi aplinkybė, kad Tarybos dokumentas 15114/05 buvo priimtas vėliau nei Reglamentas Nr. 314/2004.
89 Be to, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia iškart atmesti visus ieškovų argumentus, susijusius su pirmojo ieškovo asmenine veikla. Iš tiesų šiais argumentais, net jeigu jie būtų laikomi pagrįstais, tik dar kartą siekiama įrodyti, kad pirmasis ieškovas asmeniškai nedalyvavo Zimbabvės vyriausybės politikoje ir atliekant veiksmus, dėl kurių nustatytos ginčijamos priemonės, ir kad jis ir kaip privatus asmuo, ir kaip ministras darė teigiamą įtaką savo šaliai. Tokių aplinkybių nepakanka norint įrodyti, kad nusprendusi įšaldyti visų Zimbabvės vyriausybės narių lėšas ir nedaryti skirtumo tarp tų, kurie buvo asmeniškai susiję su žmogaus teisių pažeidimais, ir tų, kurie nebuvo susiję, Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.
90 Šiuo atžvilgiu nepakanka ir ieškovų argumentų, pagal kuriuos pirmasis ieškovas asmeniškai palaikė tam tikrus baltuosius ūkininkus, kuriems buvo kilusi grėsmė būti išvarytiems iš jų žemių.
91 Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad įrodymus, kuriais šiuo atžvilgiu remiasi ieškovai, sudaro laiškai ir pareiškimai, tačiau dalies jų data ankstesnė nei pirmojo ieškovo paskyrimo ministro pavaduotoju. Dėl įrodymų, kurių data vėlesnė nei tas paskyrimas, pažymėtina, kad iš jų turinio neaišku, ar juose kalbama apie įvykius, atsitikusius prieš minėtą paskyrimą, ar po jo.
92 Bet kuriuo atveju, net jeigu remiantis pirma minėta informacija būtų pripažinta, kad pirmąjį ieškovą paskyrus ministro pavaduotoju jis ir toliau palaikė tam tikrus baltuosius ūkininkus, kuriems buvo kilusi grėsmė būti išvarytiems iš jų žemių, vien šios aplinkybės akivaizdžiai nepakanka daryti išvadą, kad Zimbabvės vyriausybėje jis laikėsi kitokios politikos ir ja aiškiai nepritarė žmogaus teisių pažeidimams, už kuriuos atsakinga ši vyriausybė, ir siekė, kad šie pažeidimai liautųsi. Taigi tik tokiu atveju galėtų kilti klausimas dėl Tarybos padarytos akivaizdžios vertinimo klaidos, susijusios su tuo, kad ji neatskyrė dviejų skirtingų jėgų toje pačioje vyriausybėje ir vienodai taikė lėšų įšaldymo priemonę visiems jos nariams.
93 Remiantis išdėstytais argumentais, tiek ieškovų kaltinimus dėl akivaizdžios vertinimo klaidos, tiek dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais, kiek jie susiję su pirmojo ieškovo pavardės įrašymu į asmenų, kuriems taikytas Reglamente Nr. 314/2004 nustatytas lėšų įšaldymas, sąrašą, galima atmesti kaip nepagrįstus.
94 Konkrečiai kalbant dėl kaltinimo piktnaudžiavimu įgaliojimais, reikia priminti, kad teisės aktas tik tada laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, kai, remiantis objektyviais, reikšmingais ir suderinamais duomenimis, paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų nei nurodytieji tikslų arba norint išvengti specialiai numatytos konkrečiomis aplinkybėmis taikytinos procedūros (žr. 72 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 50 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
95 Tačiau ieškovai nenurodė argumentų ir nepateikė įrodymų, kad nustačiusios Zimbabvės vyriausybės narių lėšų įšaldymą ir įrašiusios pirmojo ieškovo pavardę į asmenų, kuriems taikomas šis įšaldymas, sąrašą, Taryba ir Komisija siekė kitų tikslų, nei paskatinti atitinkamus asmenis atsisakyti politikos, dėl kurios slopinamos žmogaus teisės ir laisvė reikšti savo mintis bei įsitikinimus ir sudaromos gero viešųjų reikalų tvarkymo kliūtys. Todėl nagrinėjamu atveju nėra piktnaudžiauta įgaliojimais (šiuo klausimu žr. 72 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 50 punktą).
96 Iš tiesų ieškovų argumentai, kuriais siekiama paaiškinti kaltinimą dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais, skirti iš esmės įrodyti, kad buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Būtent šiuo aspektu tie argumentai buvo nagrinėti ir atmesti.
97 Dabar reikia išnagrinėti ieškinį, kiek jis susijęs su tuo, kad pirmojo ieškovo pavardė buvo palikta asmenų, kuriems taikomas lėšų įšaldymas, sąraše. Konkrečiai kalbant, reikia nustatyti, ar Taryba ir Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai neišbraukė pirmojo ieškovo pavardės iš minėto sąrašo iki 2011 m. vasario 23 d. Taip pat atsižvelgiant į šias aplinkybes bus išanalizuotas ieškovų kaltinimas dėl pirmojo ieškovo teisės į gynybą pažeidimo, kiek jis susijęs su šiuo konkrečiu klausimu.
Dėl pirmojo ieškovo pavardės palikimo asmenų, kurių lėšos buvo įšaldytos, sąraše
98 Ieškovai primena, kad Bendroji pozicija 2004/161, kurią siekiama įgyvendinti priėmus Reglamentą Nr. 314/2004, iš pradžių buvo taikyta dvylikos mėnesių laikotarpiu, kad ji „nuolatos persvarstoma“ ir jos galiojimo laikotarpis buvo pratęstas kelis kartus (žr. šio sprendimo 3 ir 4 punktus). Ieškovų teigimu, nors Reglamente Nr. 314/2004 nebuvo nustatyta jo galiojimo pabaigos data, tai buvo tik dėl „administracinių sumetimų“, kaip tai matyti iš Tarybos dokumento 15114/05 31 punkto, todėl nuolatinio ir reguliaraus persvarstymo būtinybė taip pat taikytina klausimui dėl minėtame reglamente numatytų ribojamųjų priemonių tolesnio taikymo tikslingumo.
99 Ieškovai priduria, kad atsižvelgiant į tai, jog atitinkamų asmenų lėšos jau buvo įšaldytos, netikėtumo veiksnys nebuvo būtinas ir suinteresuotiesiems asmenims, kaip antai pirmajam ieškovui, galėjo būti nurodyti reikšmingi motyvai ir įrodymai, pateisinę ribojamųjų priemonių atnaujinimą jų atžvilgiu, kad jie turėtų galimybę prašyti persvarstyti jų situaciją. Tačiau minėti asmenys, tarp jų ir pirmasis ieškovas, neturėjo tokios procedūrinės garantijos ir net nebuvo įrodyta, kad jų situacija iš tiesų buvo persvarstyta. Vadinasi, laikotarpiu, kai pirmajam ieškovui buvo taikytos ginčijamos ribojamosios priemonės, buvo visiškai nepaisyta jo teisės į gynybą, o tai akivaizdžiai neteisėta.
100 Nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad Sąjungos institucijos yra įpareigotos nuolat persvarstyti padėtį, dėl kurios buvo priimtos ginčijamos ribojamosios priemonės, ir tikslingumą pratęsti jų galiojimą, be kita ko, kiek tai susiję su pirmuoju ieškovu. Tai juo labiau taikytina, nes šios priemonės apribojo atitinkamų asmenų teise naudotis nuosavybe, juolab kad šis apribojimas turi būti laikomas reikšmingu, atsižvelgiant į bendrą ginčijamo lėšų įšaldymo apimtį (šiuo klausimu žr. 52 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija 358 punktą).
101 Todėl Bendrosios pozicijos 2004/161 galiojimo trukmė iš pradžių buvo apribota metų laikotarpiu ir norėdama ją pratęsti Taryba privalėjo priimti naują sprendimą, prieš tai būtinai persvarsčiusi situaciją. Be to, kaip teisingai teigia ieškovai, aplinkybė, kad Reglamento Nr. 314/2004 galiojimo trukmė nebuvo apribota laiko atžvilgiu, pagrįsta paprastais administraciniais sumetimais.
102 Tarybos dokumento 15114/05 31 dalyje šiuo atžvilgiu numatyta:
„Tuo atveju, kai BUSP teisiniame instrumente nurodyta data, kai pasibaigia jos galiojimas, nėra automatiško reikalavimo būtinai numatyti galiojimo pabaigos datą reglamentuose, kuriais įgyvendinamas šis teisinis instrumentas:
– Kadangi reglamentais įgyvendinamas BUSP aktas, juos privaloma panaikinti, jei BUSP teisinis instrumentas nustoja būti taikomas <…> Šioje situacijoje reglamentus galima panaikinti atgaline data, bet pageidautina, kad tai būtų padaryta kuo greičiau.
– Jeigu vėliau priimtu BUSP teisiniu instrumentu pratęsiamas priemonių galiojimas, būtinybė pakeisti reglamento galiojimo pabaigos datą ar priimti naują reglamentą, įtvirtinantį tas pačias teisines nuostatas, reikštų tik papildomą naštą administracijai, o jos reikia vengti. Ypač tuo atveju, kai sprendimai dėl galiojimo pratęsimo priimami paskutiniu momentu, gali būti, jog tam tikru laikotarpiu priemonės nebus taikomos laukiant, kad būtų padaryti reglamento pakeitimai ar jis priimtas <…>
Todėl pageidautina, kad reglamentas liktų galioti tol, kol jis bus panaikintas.“
103 Vis dėlto savaime suprantama, kad nors Reglamento Nr. 314/2004 galiojimo trukmė nėra apribota laiko atžvilgiu, jeigu visos Bendrosios pozicijos 2004/161, kurią šis reglamentas turi įgyvendinti, galiojimo trukmė ar jos galiojimo tik tam tikrų asmenų atžvilgiu trukmė nebūtų pratęsta, Taryba ir Komisija atitinkamų asmenų atžvilgiu panaikintų ir Reglamentą Nr. 314/2004. Tai gali būti leidžiama, bent jau netiesiogiai, pagal minėtą Tarybos dokumento 15114/05 31 punktą.
104 Be to, savo atsiliepime į ieškinį Taryba neginčija, kad egzistuoja pareiga reguliariai persvarstyti ginčijamas ribojamąsias priemones ir kad iš tiesų jos buvo persvarstytos, tačiau nebuvo nustatyta priežasčių, kurios galėtų pateisinti jų panaikinimą pirmojo ieškovo atžvilgiu prieš 2011 m. vasario 15 d. Komisija pažymi, kad jos vaidmuo apsiribojo Tarybos priimtų aktų vykdymu.
105 Kadangi ieškovai tvirtina, kad buvo pažeista pirmojo ieškovo teisė į gynybą, kiek ji susijusi su reguliariu ginčijamų priemonių persvarstymu, reikia priminti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad teisės į gynybą paisymas pradėjus bet kokią procedūrą prieš asmenį, kuri gali būti pasibaigti jam nepalankiu aktu, sudaro pagrindinį Sąjungos teisės principą ir turi būti užtikrinama net nesant jokių atitinkamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų (žr. 1986 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija / Komisija, 234/84, Rink. p. 2263, 27 punktą ir 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Komisija / De Bry, C‑344/05 P, Rink. p. I‑10915, 37 punktą). Pagal šį principą reikalaujama, kad atitinkamas asmuo galėtų veiksmingai pateikti savo poziciją dėl jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, kurie gali būti nurodyti akte, kuris bus priimtas (minėto Sprendimo Komisija / De Bry 38 punktas).
106 Vis dėlto, kalbant apie ieškinį dėl panaikinimo, reikia pažymėti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, jog tam, kad toks teisės į gynybą pažeidimas lemtų ginčijamo akto panaikinimą, reikia, kad procedūros baigtis būtų kitokia, jeigu nebūtų šio pažeidimo (1990 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija / Komisija, C‑142/87, Rink. p. I‑959, 48 punktas ir 2001 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo nutarties Kish Glass / Komisija, C‑241/00 P, Rink. p. I‑7759, 36 punktas).
107 Tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, kai ieškovas ieškiniu dėl žalos atlyginimo siekia, kad būtų atlyginta žala, kurią jis patyrė dėl to, kad, pažeidžiant jo teisę į gynybą, buvo priimtas aktas ar pratęstas jo galiojimas, ir kai šis ieškovas dėl šio akto nepareiškė ieškinio dėl panaikinimo, tiek remiantis šio sprendimo 106 punkte nurodyta teismo praktika, tiek argumentais, kad būtina, jog tarp nurodyto neteisėtumo ir žalos egzistuotų priežastinis ryšys (šio sprendimo 24 punktas), logiškai darytina išvada, kad siekiant įrodyti, jog pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas, nepakanka remtis vien teisės į gynybą pažeidimu. Dar reikia paaiškinti, kokių argumentų ir įrodymų suinteresuotasis asmuo būtų pateikęs, jeigu jo teisės į gynybą būtų paisyta, ir prireikus įrodyti, kad jo atveju šie argumentai ir įrodymai galėjo lemti kitokį rezultatą, t. y. nagrinėjamu atveju, kalbant apie pirmąjį ieškovą, jam taikyta ginčijama ribojamoji priemonė, susijusi su lėšų įšaldymu, nebūtų pratęsta.
108 Tačiau konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovai neįvykdė šio reikalavimo. Taigi jie savo rašytiniuose dokumentuose nepaaiškina, kokiais argumentais ir įrodymais būtų galėjęs pasiremti pirmasis ieškovas, jeigu prieš kiekvienais metais atnaujinant Bendrąją poziciją 2004/161 jis būtų išklausytas, ir kodėl šie argumentai ir įrodymai jo atžvilgiu būtų lėmę kitokį rezultatą, t. y. jo pavardė būtų išbraukta iš asmenų, kuriems taikomas jų lėšų įšaldymas, pavardžių sąrašo prieš 2011 m. vasario 15 d.
109 Todėl, nesant reikalo nustatyti, ar, kaip tvirtina ieškovai, Taryba privalėjo prieš kasmet atnaujindama Bendrąją poziciją 2004/161, kiek ji buvo susijusi su pirmuoju ieškovu, jį išklausyti, kaltinimą dėl pirmojo ieškovo teisės į gynybą pažeidimo atnaujinant nagrinėjamas ribojamąsias priemones reikia atmesti kaip nepagrįstą.
110 Liko išnagrinėti klausimą, ar Sąjungos institucijos padarė akivaizdžią vertinimo klaidą dėl to, kad prieš 2011 m. vasario 15 d. neišbraukė pirmojo ieškovo pavardės iš asmenų, kuriems pagal Reglamentą Nr. 314/2004, įgyvendinantį Bendrąją poziciją 2004/161, taikomas lėšų įšaldymas, sąrašo.
111 Reikia konstatuoti, kad iš šiuo klausimu ieškovų pateiktų argumentų vienintelis, galintis turėti reikšmės, yra tas, kad nė vienam iš naujųjų Zimbabvės vyriausybės narių, paskirtų 2009 m. vasario mėn., nebuvo taikytas lėšų įšaldymas, analogiškas taikytam pirmajam ieškovui iki 2011 m. vasario 15 d. Taigi reikia nustatyti, ar Sąjungos institucijos padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai priėmė sprendimą neišbraukti pirmojo ieškovo pavardės iš asmenų, kuriems taikomas lėšų įšaldymas, sąrašo, kai nutarė į šį sąrašą neįrašyti Zimbabvės vyriausybės narių, kurie pradėjo eiti savo pareigas 2009 m., pavardžių. Bendrai kalbant, reikia išsiaiškinti, ar taip, kad pirmojo ieškovo pavardė buvo palikta tame sąraše dar dvejus metus po tokio situacijos pasikeitimo, atsitiko dėl akivaizdžios vertinimo klaidos.
112 Nagrinėjamu atveju reikia pripažinti, kad 2009 m. vasario mėn. Tarybos sprendimas neišplėsti Bendrojoje pozicijoje 2004/161 numatytų ribojamųjų priemonių taikymo srities į ją įtraukiant naujus Zimbabvės vyriausybės narius, pradėjusius eiti pareigas po GPA, reiškia svarbų jos pozicijos pasikeitimą. Iki tokio situacijos pasikeitimo atrodė, kad Taryba laikėsi pozicijos, kad kiekvienam Zimbabvės vyriausybės nariui turi būti taikomos ribojamosios priemonės, tarp kurių – visų pirma lėšų įšaldymas vien dėl to, kad jis buvo vyriausybės, atsakingos už rimtus žmogaus teisių pažeidimus, narys (taip pat žr. šio sprendimo 57 punktą). Akivaizdu, kad nuo 2009 m. vasario mėn. ši pozicija pasikeitė, nes nė vienam naujam Zimbabvės vyriausybės nariui, taip pat pasiūlytam „Zanu-PF“ partijos, kuri buvo vienintelė valdžioje prieš GPA, nebuvo taikytas lėšų įšaldymas.
113 Šiuo klausimu Taryba nurodo, kad sudarius GPA ir 2009 m. vasario mėn. paskyrus naujus vyriausybės narius „buvo priimtas sprendimas neišbraukti iš [asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės] sąrašo [nei pirmojo ieškovo] nei jokio kito jame esančio vyriausybės nario tol, kol nebus gauta daugiau patikimų duomenų dėl asmenų, kurie tuo metu jau buvo vyriausybės nariai, elgesio [po GPA sudarytos] koalicijos atžvilgiu“.
114 Savo ruožtu ieškovai visų pirma skundžia tai, kad, nepaisydama jų pakartotinių prašymų, Taryba jiems neperdavė to, ką jie laiko „sprendimu“, kurį Taryba mini pirma glaustai apibūdintuose argumentuose. Be to, jie remiasi 2011 m. sausio 18 d. Europos išorės veiksmų tarnybos dokumento BUSP/00028/11, kurį gavo po to, kai pateikė prašymą leisti susipažinti su dokumentais, tekstu. Šiame dokumente pirmojo ieškovo pavardė paminėta tarp „nuosaikių aukšto rango pareigūnų ir politikų, kurie laikomi nesantys tiesiogiai susiję su žmogaus teisių pažeidimais, pavardžių“ ir siūloma jį išbraukti iš asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašo. Ieškovų teigimu, būtent po šio įvertinimo pirmojo ieškovo pavardė buvo išbraukta iš aptariamo sąrašo.
115 Be to, ieškovai tvirtina, kad kai pirmasis ieškovas Tarybai skirtame jo advokatų laiške „tiesiog nurodė“, kad jis yra „sąžiningas verslininkas ir tikras žmogaus teisių gynėjas“, jo pavardė iškart buvo išbraukta iš asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, pavardžių sąrašo.
116 Visų pirma reikia konstatuoti, jog ieškovų skundai, kad jie negavo pranešimo apie „sprendimą“ neišbraukti pirmojo ieškovo pavardės iš asmenų, kuriems taikomas lėšų įšaldymas, sąrašo, rodo, kad jie neteisingai suprato Tarybos argumentus. Akivaizdu, kad darydama nuorodą į tokį „sprendimą“ Taryba turi omenyje savo pasirinkimą 2009 ir 2010 metais atnaujinant Bendrosios pozicijos 2004/161 galiojimo trukmę palikti įšaldytas Zimbabvės vyriausybės narių, paskirtų prieš GPA ir prieš šios vyriausybės sudėties pasikeitimą 2009 m. vasario mėn., lėšas. Šio pasirinkimo motyvai matyti iš Bendrosios pozicijos 2009/68 ir Sprendimo 2010/92, kurie atitinkamai iki 2010 m. vasario 20 d. ir iki 2011 m. vasario 20 d. pratęsė Bendrosios pozicijos 2004/161 galiojimo trukmę.
117 Bendrosios pozicijos 2009/68, priimtos prieš Zimbabvės vyriausybės sudėties pasikeitimą 2009 m. vasario mėn., 3 konstatuojamojoje dalyje numatyta:
„Atsižvelgiant į padėtį Zimbabvėje, ypač į Zimbabvės valdžios institucijų planuojamą [organizuojamą] ir vykdomą smurtą bei į tai, kad nuolat stabdomas [GPA] įgyvendinimas, Bendrosios pozicijos 2004/161/BUSP galiojimas turėtų būti pratęstas dar 12 mėnesių laikotarpiui.“
118 Be to, Bendroji pozicija 2009/68 pakeitė Bendrosios pozicijos 2004/161 priedą nauju priedu siekiant į jį įtraukti tam tikrų asmenų pavardes. Su pirmuoju ieškovu susijęs įrašas liko nepakeistas.
119 Sprendimo 2010/92 3 ir 4 konstatuojamosios dalyse nustatyta:
„3) Atsižvelgiant į padėtį Zimbabvėje, visų pirma į tai, kad nedaroma pažanga įgyvendinant [GPA], Bendrojoje pozicijoje 2004/161/BUSP numatytų ribojamųjų priemonių taikymas turėtų būti pratęstas dar 12 mėnesių.
4) Tačiau daugiau nebėra priežasčių, dėl kurių asmenų, subjektų ir struktūrų, kuriems taikoma Bendroji pozicija 2004/161/BUSP, sąraše liktų įtraukti tam tikri asmenys ir subjektai. Bendrosios pozicijos 2004/161/BUSP priede pateiktas sąrašas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas.“
120 Be to, iš pastarojo sprendimo priedo matyti, kad iš asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašo, pridėto prie Bendrosios pozicijos 2004/161, išbrauktos šešių fizinių asmenų pavardės. Iš šių šešių asmenų vienintelis Joseph Msika buvo Zimbabvės vyriausybės narys (viceprezidentas). Vis dėlto sprendimas jo pavardę išbraukti iš minėto sąrašo akivaizdžiai susijęs su aplinkybe, kad jis mirė 2009 m. rugpjūčio 4 d., kaip per teismo posėdį atsakydamos į Bendrojo Teismo klausimą tai patvirtino šalys.
121 Taigi matyti, kad, Tarybos nuomone, tiek priimant Bendrąją poziciją 2009/68, tiek Sprendimą 2010/92, nebuvo padaryta pakankama pažanga įgyvendinant GPA ir, siekiant išlaikyti spaudimą Zimbabvės politinėms jėgoms, kurios prieš pasirašant GPA vienintelės buvo valdžioje, reikia palikti galioti ribojamąsias priemones, nustatytas tiems šios šalies vyriausybės nariams, kurie šias pareigas ėjo iki GPA pasirašymo.
122 Konstatuotina, kad ieškovai nenurodė jokio konkretaus argumento, kuris galėtų įrodyti, kad šis vertinimas akivaizdžiai klaidingas. Priešingai, aplinkybė, kad opozicijos partijos MDC pasiūlyti ministrai paskirti vėluojant kelis mėnesius t. y. 2009 m. vasario mėn., nors pasirašytame GPA tai buvo numatyta padaryti 2008 m. rugsėjo mėn., veikiau patvirtina Tarybos vertinimą.
123 Iš Europos išorės veiksmų tarnybos dokumento BUSP/00028/11 išplaukiančio vertinimo (žr. šio sprendimo 114 punktą), pagal kurį pirmasis ieškovas sudarė „nuosaikiųjų“ politikų dalį ir nebuvo „tiesiogiai“ susijęs su žmogaus teisių pažeidimais, nepakanka tokiai klaidai įrodyti. Žinoma, atsižvelgiant į šią aplinkybę galima daryti išvadą, kad 2011 m. vasario 15 d., tuo metu, kai priimtas Sprendimas 2011/101, dėl kurio buvo panaikintos pirmajam ieškovui nustatytos ribojamosios priemonės, Taryba manė, kad neseniai Zimbabvėje įvykę pokyčiai buvo pakankamai teigiami, kad pateisintų sprendimą panaikinti ribojamąsias priemones tam tikrų „nuosaikiųjų“, tarp jų ir pirmojo ieškovo, atžvilgiu. Vis dėlto, kadangi ieškovai nepateikė jokio priešingo įrodymo, negalima laikyti, kad, nepriėmusi sprendimo tai padaryti anksčiau, Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.
124 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovų kaltinimui dėl akivaizdžios vertinimo klaidos tiek, kiek Taryba pirmojo ieškovo atžvilgiu nepanaikino lėšų įšaldymo priemonės anksčiau nei 2011 m. vasario 15 d., taip pat negali būti pritarta. Taigi reikia atmesti visą šį kaltinimą.
125 Kadangi šio sprendimo 49 punkte glaustai apibūdintus visus ieškovų pateiktus kaltinimus, skirtus įrodyti, kad ginčijamas Tarybos ir Komisijos elgesys yra neteisėtas, reikia atmesti, tai taikytina ir visam ieškiniui, remiantis šio sprendimo 24 punkte nurodyta teismo praktika.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
126 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovai bylą pralaimėjo, reikia jiems nurodyti padengti bylinėjimosi išlaidas, kaip to prašė Taryba ir Komisija.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Aguy Clement Georgias, Trinity Engineering (Private) Ltd ir Georgiadis Trucking (Private) Ltd padengia savo bei Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2014 m. rugsėjo 18 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.