Language of document : ECLI:EU:C:2019:469

GENERALINIO ADVOKATO

HENRIK SAUGMANDSGAARD ØE IŠVADA,

pateikta 2019 m. birželio 6 d.(1)

Byla C302/18

X

prieš

Belgische Staat

(Raad voor Vreemdelingenbetwistingen (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Imigracijos politika – Trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas – Ilgalaikio gyventojo statuso įgijimas – Sąlyga turėti pastovius, reguliarius ir pakankamus išteklius – Nuosavi ištekliai – Išteklių kilmė – Trečiojo asmens suteikti ištekliai – Įsipareigojimas padengti išlaidas – Direktyva 2003/109/EB – 5 straipsnio 1 dalies a punktas“






I.      Įžanga

1.        Raad voor Vreemdelingenbetwistingen (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso(2) 5 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimu.

2.        Direktyva 2003/109 visų pirma siekiama nustatyti sąlygas, kuriomis valstybė narė suteikia ilgalaikio gyventojo statusą jos teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams ir panaikina tokį statusą, ir suteikti visas teises tokio statuso turėtojams(3). Remiantis šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a punktu pagal vieną iš minėto statuso įgijimo sąlygų reikalaujama, kad pilietis įrodytų, kad jis pats ir nuo jo priklausomi šeimos nariai turi pastovių ir reguliarių išteklių, kurių pakanka pačiam išsilaikyti ir išlaikyti savo šeimos narius, nesikreipiant į priimančios valstybės narės socialinės pagalbos sistemą.

3.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant X ir Belgijos ginčą dėl, be kita ko, pareiškimo gauti ilgalaikio gyventojo statusą atmetimo, motyvuojant tuo, kad X neturėjo nuosavų išteklių, todėl neatitiko išteklių sąlygos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punktą.

4.        Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teikia Teisingumo Teismui klausimą dėl to, ar iš esmės sąlyga turėti pastovius, reguliarius ir pakankamus išteklius, nustatyta Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte, yra susijusi tik su trečiosios šalies piliečio nuosavais ištekliais, ar, neatsižvelgiant į jų kilmę, jie taip pat apima ir išteklius, kuriuos pastarajam suteikė trečiasis asmuo arba jo šeimos narys. Tokiu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tokio, kaip šiuo atveju, trečiojo asmens arba jo šeimos nario įsipareigojimo padengti išlaidas pakanka, kad būtų įrodyta, jog pareiškėjas turi išteklių.

5.        Išdėstęs argumentus Teisingumo Teismui pasiūlysiu į šiuos klausimus atsakyti taip, kad šioje sąlygoje nėra nustatytas konkretus reikalavimas dėl išteklių kilmės. Vis dėlto tuo atveju, kai išteklius suteikia trečiasis asmuo arba pareiškėjo šeimos narys, kaip ir ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėmis, svarbu, kad nacionalinės valdžios institucijos įsitikintų, kad jie yra pakankami ir jiems būdingas tam tikras pastovumas ir tęstinumas, leidžiantis pagrįstai atmesti tikimybę, kad pareiškėjas taps našta atitinkamos valstybės narės socialinės paramos sistemai. Todėl nacionalinės valdžios institucijos šiuo atveju turi atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes, įskaitant trečiojo asmens arba pareiškėjo šeimos nario įsipareigojimo padengti išlaidas pakankamą aiškumą, tęstinumą ir teisinį privalomumą.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Direktyva 2003/109

6.        Direktyvos 2003/109 7 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Norėdami gauti ilgalaikio gyventojo statusą, trečiosios šalies piliečiai turi įrodyti, kad jie turi pakankamus išteklius ir sveikatos draudimą, kad netaptų našta valstybei narei. Valstybės narės, atlikdamos pastovių ir reguliarių išteklių įvertinimą, gali atsižvelgti į tokius faktorius, kaip įnašai į pensijų sistemą ir su mokesčiais susijusių įsipareigojimų vykdymas.“

7.        Šios direktyvos 5 straipsnio „Ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo sąlygos“ 1 dalies a punkte nurodyta:

„1.      Valstybės narės reikalauja, kad trečiųjų šalių piliečiai įrodytų, kad jie patys ir nuo jų priklausomi šeimos nariai turi:

a)      pastovių ir reguliarių išteklių, kurių pakanka patiems išsilaikyti ir išlaikyti savo šeimos narius, nesikreipiant į atitinkamos valstybės narės socialinės pagalbos sistemą. Valstybės narės įvertina tokių išteklių pobūdį ir reguliarumą bei gali atsižvelgti į minimalų atlyginimo ir pensijų lygį iki pareiškimo ilgalaikio gyventojo statusui gauti pateikimo[.]“

B.      Belgijos teisė

8.        Wet van 15 december 1980 betreffende de toegang tot het grondgebied, het verblijf, de vestiging en de verwijdering van vreemdelingen (1980 m. gruodžio 15 d. Įstatymas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, įsikūrimo ir gyvenimo šalyje ir išsiuntimo iš jos, toliau – Įstatymas dėl užsieniečių) 15a straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Išskyrus atvejus, kai tai neleidžiama dėl viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo priežasčių, ilgalaikio gyventojo statusas turi būti suteiktas trečiosios šalies piliečiui, kuris atitinka 3 dalyje nustatytas sąlygas ir kuris įrodo teisėtai ir nepertraukiamai gyvenantis Karalystėje penkerius metus iki paraiškos dėl ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo pateikimo.“

9.        Įstatymo dėl užsieniečių 15a straipsnio 3 dalyje, kuria į nacionalinę teisę perkeliamas Direktyvos 2003/109 5 straipsnis, nustatyta:

„1 [dalyje] nurodytas užsienietis turi įrodyti, kad jis pats ir nuo jo priklausomi šeimos nariai turi pastovių ir reguliarių išteklių, kurių pakanka pačiam išsilaikyti ir išlaikyti savo šeimos narius, siekiant išvengti, kad jie netaptų našta valdžios institucijoms, ir sveikatos draudimą, padengiantį riziką Belgijoje. <…>“

III. Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

10.      2007 m. liepos 26 d. X, kuris nurodė esantis Kamerūno pilietis, Belgijos valdžios institucijoms pateikė savo kaip studento prašymą išduoti ilgalaikę vizą. Studento viza jam buvo išduota ir iki 2016 m. sausio 15 d. jo leidimas gyventi buvo kasmet pratęsiamas. Atsižvelgiant į tai, kad jis turėjo leidimą dirbti, 2016 m. sausio 19 d. jam buvo išduotas leidimas gyventi; jis galiojo iki 2017 m. sausio 14 d.

11.      2016 m. gruodžio 27 d. X pateikė prašymą suteikti ilgalaikio gyventojo statusą. Savo prašymui pagrįsti kaip pastovių, reguliarių ir pakankamų išteklių, kaip tai suprantama pagal Įstatymo dėl užsieniečių 15a straipsnio 3 dalį, įrodymą jis, be kita ko, pateikė savo brolio darbo sutartis, pranešimą dėl apmokestinimo ir atlyginimo lapelius. Be to, X pateikė savo brolio pasirašytą dokumentą, kuriuo jis įsipareigojo užtikrinti, kad „pats suinteresuotasis asmuo ir nuo jo priklausomi šeimos nariai turėtų <…> pastovių ir reguliarių išteklių, kurių pakanka pačiam išsilaikyti ir išlaikyti savo šeimos narius, siekiant išvengti, kad jie netaptų našta valdžios institucijoms, kaip nurodyta [Įstatymo dėl užsieniečių] 15a straipsnyje]“.

12.      2017 m. balandžio 5 d. sprendimu staatssecretaris voor Asiel en Migratie en Administratieve Vereenvoudiging (prieglobsčio ir migracijos valstybės sekretorius, atsakingas už administracinių procedūrų supaprastinimą, Belgija) įgaliotasis atstovas atmetė šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad X neturėjo nuosavų išteklių. Ši valdžios institucija pažymėjo, kad nuo 2016 m. gegužės 31 d. X nebevykdė atlygintinos veiklos, kad šiuo metu jis neturėjo jokių išteklių ir kad jis nurodė savo brolio išteklius.

13.      X šį sprendimą apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, tvirtindamas, kad jis buvo grindžiamas neteisingu sąlygos, susijusios su ištekliais, nustatytos Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte, kuri į nacionalinę teisę perkelta Įstatymo dėl užsieniečių 15a straipsnio 3 dalimi, aiškinimu.

14.      X teigia, kad Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte nenustatyta, kad gali būti atsižvelgiama tik į nuosavus ieškovo išteklius. Šiuo klausimu X, be kita ko, teigia, kad šio 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga, pagal kurią reikalaujama turėti pastovius, reguliarius ir pakankamus išteklius, turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į Direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje(4) 7 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytą sąlygą, pagal kurią reikalaujama turėti pakankamai išteklių. Anot X, minėtam 5 straipsnio 1 dalies a punktui reikėtų pagal analogiją taikyti Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies c punktas nenustato reikalavimo dėl išteklių kilmės, todėl juos gali suteikti šeimos narys(5).

15.      Šiomis aplinkybėmis 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. gegužės 4 d., Raad voor Vreemdelingenbetwistingen (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [Direktyvos 2003/109] 5 straipsnio 1 dalies a punktas, kuriame, be kita ko, nustatyta, jog trečiųjų šalių piliečiai, siekiantys įgyti ilgalaikio gyventojo statusą, privalo įrodyti, kad jie patys ir nuo jų priklausomi šeimos nariai „turi“ pastovių ir reguliarių išteklių, kurių pakanka patiems išsilaikyti ir išlaikyti savo šeimos narius, nesikreipiant į atitinkamos valstybės narės socialinės pagalbos sistemą, turi būti aiškinamas taip, kad šiais ištekliais gali būti laikomi tik trečiosios šalies piliečio „paties įgyti ištekliai“?

2.      Ar šiuo atveju pakanka, kad trečiosios šalies pilietis turėtų išteklių, ir ar jokių reikalavimų šių išteklių kilmei nekeliama, t. y. šiuos išteklius trečiosios šalies pilietis gali gauti iš šeimos nario ar kito trečiojo asmens?

3.      Jei į pastarąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar tokiu atveju pakanka trečiojo asmens įsipareigojimo padengti išlaidas, kuriuo šis asmuo įsipareigotų užtikrinti, kad ilgalaikio gyventojo statuso siekiantis pareiškėjas turės „stabilių, nuolatinių ir pakankamų išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad valdžios institucijoms nereikėtų teikti jiems finansinės paramos“, ir tai būtų laikoma įrodymu, kad pareiškėjas gali turėti išteklių, kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 2003/109] 5 straipsnio 1 dalies a punktą?“

16.      Rašytines pastabas pateikė X, Belgijos, Čekijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Austrijos vyriausybės ir Europos Komisija.

IV.    Analizė

17.      Savo trimis prejudiciniais klausimais, kuriuos nagrinėsiu kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar sąlyga turėti pastovius, reguliarius ir pakankamus išteklius, nustatyta Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte, yra susijusi tik su trečiosios šalies piliečio „nuosavais ištekliais“, ar, neatsižvelgiant į jų kilmę, jie taip pat apima ir išteklius, kuriuos pastarajam suteikė trečiasis asmuo arba jo šeimos narys. Tokiu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tokio pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju trečiojo asmens arba jo šeimos nario įsipareigojimo padengti išlaidas pakanka, kad būtų įrodyta, jog pareiškėjas turi išteklių.

18.      Reikia konstatuoti, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą prašymą jį pateikęs teismas neapibrėžė žodžių „nuosavi ištekliai“, kurie nurodyti pirmajame prejudiciniame klausime. Atsižvelgdamas į prejudicinių klausimų kontekstą ir jų formuluotę, manau, kad juos reikia aiškinti taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar ištekliai, kurių pareiškėjas negavo vykdydamas ekonominę veiklą arba turėdamas tam tikras teises(6), nepatenka į sąlygos, nustatytos Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte, apimtį.

19.      Kitaip tariant, svarbu kelti klausimą dėl to, kokią įtaką išteklių kilmė turi siekiant įvykdyti Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytą sąlygą.

20.      Šiuo klausimu suinteresuotųjų šalių nuomonės iš esmės skirstytinos į tris kategorijas.

21.      X ir Komisijos manymu, Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų išteklių kilmė nėra svarbi ir iš principo nėra draudimo, kad trečiojo asmens finansinė parama galėtų tenkinti šioje nuostatoje nustatytus kriterijus. Kalbant apie tokį įsipareigojimą padengti išlaidas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų, be kita ko, nustatyti, pirma, ar rėmėjas, kuris prisiima tokį įsipareigojimą faktiškai, turi pakankamai išteklių, kad jų pakaktų jam pačiam, pareiškėjui ir jo šeimai, ir, antra, ar rėmėjo ir pareiškėjo santykiai yra pakankamai stabilūs, kad būtų galima manyti, jog įsipareigojimas bus faktiškai įvykdytas, jeigu to prireiks.

22.      Vokietijos, Prancūzijos ir Austrijos vyriausybės iš esmės mano, kad Direktyvoje 2003/109 nėra draudžiama, kad išteklius suteiktų asmens, kuris prašo suteikti ilgalaikio gyventojo statusą, šeimos narys arba trečiasis asmuo, tačiau jie turi būti grindžiami teise, kuria minėtas pareiškėjas gali remtis teisme, pavyzdžiui, teise į išlaikymo išmoką kito asmens atžvilgiu, arba ištekliais, susijusiais su pareiškėjo, kaip sutuoktinio, turto teisiniu režimu(7). Tuo remdamosi šios vyriausybės daro išvadą, kad toks įsipareigojimas padengti išlaidas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nėra numatytas Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte, nes jis nėra pagrįstas kokia nors teisine pareiga(8).

23.      Galiausiai, Belgijos, Italijos ir Čekijos vyriausybės mano, kad Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyti ištekliai yra tik tie, kuriuos gauna asmuo, prašantis suteikti ilgalaikio gyventojo statusą(9).

24.      Reikia pažymėti, kad šiuo atveju iškeltų klausimų Teisingumo Teismas dar nėra vertinęs. Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją vienodo Sąjungos teisės taikymo reikalavimas reiškia, kad kai Sąjungos teisės akte aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, siekiant apibrėžti konkrečią sąvoką, ši sąvoka turi būti aiškinama savarankiškai, Teisingumo Teismui atsižvelgiant į atitinkamos nuostatos tekstą ir į jos kontekstą, taip pat tikslą, siekiamą teisės aktu, kurio dalis ji yra(10). Šiais argumentais reikia vadovautis atsakant į pateiktus klausimus.

A.      Dėl pažodinio Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimo

25.      Iškart reikia pažymėti, kad Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotėje nėra aiškaus reikalavimo dėl išteklių kilmės.

26.      Taip pat reikia pažymėti, kad lyginamoji skirtingų šios nuostatos kalbinių versijų analizė rodo, kad daugelyje jų terminai, susiję su sąvoka „ištekliai“, kaip ji suvokiama įprastai, skiriasi(11).

27.      Iš tikrųjų, nors daugelyje kalbinių versijų vartojamas žodžio „ištekliai“, plačiąja prasme suprantamo kaip „finansiniai ištekliai“(12), atitikmuo, o tai galėtų rodyti, jog šių išteklių kilmė yra nesvarbi, dalyje kalbinių versijų vartojamas žodis „pajamos“, rodantis siauresnę reikšmę, apimančią atlyginimą, pavyzdžiui, atlyginimą už darbą, ir leidžiančią suprasti, kad tai yra pareiškėjo gaunami ištekliai(13).

28.      Atsižvelgiant į šiuos skirtumus, reikia konstatuoti, kad sąvoka „ištekliai“ yra aiškinama nevienareikšmiškai(14).

29.      Vis dėlto šį siauresnį aiškinimą, kuris susijęs su žodžio „pajamos“ vartojimu kai kuriose kalbinėse versijose, galėtų patvirtinti tai, kad Direktyvos 2003/109 7 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, jog valstybės narės, atlikdamos pastovių ir reguliarių išteklių įvertinimą, gali atsižvelgti į tokius veiksnius, kaip įnašai į pensijų sistemą ir su mokesčiais susijusių įsipareigojimų vykdymas, nes šie įnašai ir įsipareigojimų vykdymas iš esmės grindžiami pareiškėjo gaunamais ištekliais.

30.      Būtent šiomis aplinkybėmis Belgijos, Čekijos ir Italijos vyriausybės tvirtina, kad Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyti ištekliai yra tik tie, kuriuos gauna pareiškėjas.

31.      Manau, akivaizdu, jog trečiosios šalies piliečio gaunami ištekliai, pavyzdžiui, atlyginimas, pajamos iš ūkinės veiklos vykdymo arba senatvės pensijos, yra ištekliai, kurie pagal savo pobūdį yra tokie, kurie dažniausiai pripažįstami kaip pastovūs ir reguliarūs, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir kaip tai galima suprasti atsižvelgiant į šios direktyvos 7 konstatuojamąją dalį.

32.      Vis dėlto nemanau, kad toks siauras sąvokos „ištekliai“ suvokimas aiškiai matomas iš šio 5 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotės, kurioje nėra aiškių nuostatų dėl išteklių kilmės, tačiau daugiau siekiama apibūdinti šiuos išteklius nurodant, kad jie turi būti suteikti pareiškėjui ir būti pastovūs ir reguliarūs, jų turi pakakti trečiosios šalies piliečiui, prašančiam suteikti ilgalaikio gyventojo statusą, išsilaikyti pačiam ir išlaikyti savo šeimos narius.

33.      Kitaip tariant, remdamasis pažodiniu šios nuostatos aiškinimu turiu daryti išvadą, kad nors ši nuostata pirmiausia susijusi su pareiškėjo gaunamais ištekliais(15), tačiau nėra atmetama trečiojo asmens suteiktų išteklių galimybė su sąlyga, kad jie taip pat yra pastovūs, reguliarūs ir pakankami atsižvelgiant į jų pobūdį, lyg juos būtų gavęs pats trečiosios šalies pilietis.

34.      Manau, kad šią nuomonę patvirtina Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkto genezė (B dalis), Direktyvos 2003/109 ir jos 5 straipsnio 1 dalies a punkto teleologinis aiškinimas bei šio straipsnio kontekstas (C dalis).

B.      Dėl Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkto genezės

35.      Pirmiausia reikia pažymėti, kad klausimas dėl Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų išteklių kilmės, atrodo, nebuvo aptartas priimant šią direktyvą.

36.      Be to, manau, kad išnagrinėjus šios direktyvos parengiamuosius dokumentus matyti dviprasmybė dėl žodžio „ištekliai“ vartojimo, kuri yra panaši į aptartąją šios išvados 27 punkte, kalbant apie šios sąvokos pažodinį aiškinimą.

37.      Iš tikrųjų, kai kurių pirminio direktyvos pasiūlymo kalbinių versijų aiškinamajame memorandume dėl aptariamos sąlygos pažymėta(16), kad asmens, kuris prašo suteikti ilgalaikio gyventojo statusą, „išteklių“ pastovumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamo asmens „pajamų“ pobūdį ir reguliarumą, tačiau tose pačiose kalbinėse versijose pasiūlytame nuostatos tekste to paties kriterijaus įvertinimui vartojamas tik žodis „ištekliai“(17). Kitose kalbinėse versijose vartojamas tik žodis „pajamos“(18).

38.      Be to, tokia dviprasmybė taip pat yra ir paskesniuose parengiamuosiuose dokumentuose. Pavyzdžiui, kai kuriose Regionų komiteto nuomonės dėl pasiūlymo dėl direktyvos kalbinėse versijose aiškiai kalbama apie asmens, kuris prašo suteikti ilgalaikio gyventojo statusą, „nuosavus išteklius“(19), nors kitose kalbinėse versijose šiuo klausimu nėra aiškių nuostatų(20).

39.      Taigi remiantis Direktyvos 2003/109 geneze nėra galimybės atsakyti į klausimą dėl išteklių kilmės.

40.      Vis dėlto, kiek tai susiję su aptariama nuostata, iš pradinio direktyvos pasiūlymo aiškinamojo memorandumo matyti, kad 5 straipsnyje nustatyti vertinimo kriterijai yra griežtai reglamentuoti, siekiant neatimti galimybės įgyti ilgalaikio gyventojo statusą ir suderinti šio statuso įgijimo sąlygas visose valstybėse narėse(21).

41.      Manau, šis Komisijos pasiūlymo punktas reiškia, kad aiškinant šį 5 straipsnį negali būti reikalaujama konkrečios pareiškėjo išteklių kilmės, jeigu reikalavimas dėl tokios kilmės nėra aiškiai nustatytas teisės aktų leidėjo.

C.      Dėl Direktyvos 2003/109, jos 5 straipsnio 1 dalies a punkto teleologinio aiškinimo ir šio straipsnio konteksto

42.      Pirma, dėl Direktyva 2003/109 siekiamo tikslo manau, kad pagal jį nereikalaujama, jog Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyti ištekliai būtų konkrečios kilmės.

43.      Iš tikrųjų, pagrindinis Direktyvos 2003/109 tikslas yra trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija(22) ir to siekiant šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje buvimo trukmė nustatyta kaip pagrindinis kriterijus siekiant įgyti ilgalaikio gyventojo statusą. Taigi pagal šį straipsnį reikalaujama, kad pilietis prieš pat paduodamas atitinkamą pareiškimą būtų penkerius metus teisėtai ir nepertraukiamai išgyvenęs atitinkamos valstybės narės teritorijoje(23). Kaip pažymi Prancūzijos vyriausybė, remiantis Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 1 dalimi, ji taikoma trečiųjų šalių piliečiams, kurie teisėtai gyvena valstybės narės teritorijoje, neatsižvelgiant į tai, ar jie vykdo joje ūkinę veiklą(24).

44.      Šiuo požiūriu išteklių kilmė nėra svarbi, o remiantis Direktyvos 2003/109 tikslu nereikalaujama, kad ištekliai būtų gaunami pareiškėjui vykdant ūkinę veiklą.

45.      Manau, kad tokį aiškinimą patvirtina šios direktyvos bendra struktūra. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvoje 2003/109, įskaitant jos 5 straipsnį, įtvirtintos aiškios materialinės sąlygos, kurios turi būti įgyvendintos prieš atitinkamoms valstybėms narėms išduodant prašomus leidimus apsigyventi, ir kad atsižvelgiant į Direktyva 2003/109 siekiamą tikslą ir ja įtvirtinamą sistemą, jei trečiųjų šalių piliečiai įgyvendina direktyvoje įtvirtintas sąlygas, jie turi teisę gauti ilgalaikio gyventojo statusą ir kitas teises, kurių atsiranda suteikus šį statusą(25).

46.      Manau, darytina išvada, jog Direktyvoje 2003/109 nustatytas baigtinis materialinių sąlygų, kurias turi įvykdyti asmuo, prašantis suteikti ilgalaikio gyventojo statusą, sąrašas ir motyvai, kuriais gali būti pagrįstas atsisakymas suteikti tokį statusą. Šiuo požiūriu, manau, kad atsisakymas suteikti tokį statusą, motyvuojant vien tuo, kad išteklius suteikia trečiasis asmuo, prieštarauja bendrajai šios direktyvos struktūrai ir ja siekiamam tikslui.

47.      Antra, kalbant apie tikslą, kurio siekiama Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga, pažymėtina, kad siekiama, kad pilietis netaptų našta valstybei narei, kaip nurodyta Direktyvos 2003/109 7 konstatuojamojoje dalyje. Taigi kyla klausimas, ar remiantis šiuo tikslu reikalaujama, kad ištekliai būtų tam tikros kilmės.

48.      Šiuo klausimu manau, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su išteklių sąlyga, numatyta Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte, pateikiama naudingų aiškinimo elementų, nors šios nuostatos formuluotė, jos kontekstas ir šios direktyvos tikslas yra skirtingi nei Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkto atveju.

49.      Tiksliau tariant, Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte, kuris aiškinamas atsižvelgiant į jos 10 konstatuojamąją dalį, numatyta, kad alternatyvioji sąlyga, suteikianti teisę bet kuriam Sąjungos piliečiui ir jį lydintiems šeimos nariams ilgiau kaip tris mėnesius, tačiau ne ilgiau kaip penkerius metus gyventi kitos valstybės narės teritorijoje(26), yra turėti pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai(27).

50.      Teisingumo Teismas nusprendė, kad 7 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta formuluotė „turi pakankamai išteklių“ turi būti aiškinama taip, kad pakanka, jog Sąjungos piliečiai disponuotų tokiais ištekliais, kuriais juos gali aprūpinti, be kita ko, trečiosios šalies pilietis, ir šioje nuostatoje nenumatyta jokių šių išteklių kilmės reikalavimų(28). Teisingumo Teismas pridūrė, kad toks reikalavimo turėti pakankamai išteklių aiškinimas, jog suinteresuotasis asmuo pats turi turėti šiuos išteklius ir negali naudotis lydinčio šeimos nario ištekliais, greta šio Direktyvoje 2004/38 numatyto reikalavimo nustatytų papildomą reikalavimą – dėl lėšų kilmės. Toks reikalavimas sudarytų neproporcingą kliūtį naudotis SESV 21 straipsnyje įtvirtinta pagrindine teise laisvai judėti ir apsigyventi, o jis nėra būtinas norint pasiekti siekiamą tikslą – apsaugoti valstybių narių viešuosius finansus(29).

51.      Teisingumo Teismas pažymėjo, kad sąlyga, jog tarp lėšų davėjo ir jomis besinaudojančio asmens egzistuotų teisinis ryšys, yra neproporcinga, nes pakankamų lėšų, nesvarbu, ar jos būtų asmeninės, ar priklausytų trečiajam asmeniui, praradimas visuomet yra paslėptas pavojus, taip pat tuo atveju, jei trečiasis asmuo įsipareigotų finansiškai remti teisės apsigyventi turėtoją. Teisingumo Teismas laikosi nuomonės, kad dėl šios priežasties šių lėšų kilmė pati savaime nesumažina pavojaus, kad toks praradimas įvyks; ar toks pavojus kils, priklauso nuo susiklosčiusių aplinkybių(30).

52.      Manau, kad ši jurisprudencija gali būti taikoma aiškinant Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punktą tik tiek, kiek šioje nuostatoje taip pat nėra nustatytas reikalavimas dėl išteklių kilmės.

53.      Iš tikrųjų, aiškinant Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punktą, kuriame, kaip ir Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte, nėra aiškiai reglamentuotas klausimas dėl išteklių kilmės ir kuriuo siekiama to paties tikslo – apsaugoti valstybių narių viešuosius finansus – manau, kad konkreti kilmė nėra būtina tam, kad būtų pasiektas šio 5 straipsnio 1 dalies a punkto tikslas. Remiantis tuo, ką nurodė Teisingumo Teismas, lėšų kilmė pati savaime nesumažina pavojaus, kad įvyks šių išteklių praradimas(31).

54.      Vis dėlto, kaip pagrįstai tvirtina, be kita ko, Belgijos, Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės, Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punktas yra griežtesnis nei Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktas, visų pirma dėl to, kad, skirtingai nei pastarojoje nuostatoje, Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyti papildomi kriterijai, t. y. kad ištekliai turi būti pastovūs ir reguliarūs. Be to, pagal Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punktą reikalaujama, kad ištekliai būtų vertinami atsižvelgiant, be kita ko, į jų pobūdį(32).

55.      Siekiant nustatyti išteklių kilmės poveikį, kad būtų tenkinami šie kriterijai (2 dalis), pirmiausia reikia nurodyti jų taikymo apimtį (1 dalis).

1.      Dėl išteklių pastovumo ir reguliarumo, atsižvelgiant į jų pobūdį, kriterijų taikymo apimties

56.      Pirma, kalbant apie pastovumo ir reguliarumo kriterijų taikymo apimtį, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas jau yra vertinęs šį klausimą, nagrinėdamas Direktyvą 2003/86, susijusią su teise į šeimos susijungimą.

57.      Iš tikrųjų šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta sąlyga dėl išteklių, kurios formuluotė ir tikslas yra panašūs į tuos, kurie įtvirtinti Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte. Pagal pirmąją nuostatą valstybėms narėms leidžiama reikalauti, kad teikiant prašymą susijungti su šeima būtų įrodyta, kad globėjas turi „pastovių ir nuolatinių lėšų, kurių pakanka sau ir savo šeimos nariams išlaikyti nesinaudojant atitinkamos valstybės narės socialinės paramos sistema“(33).

58.      Teisingumo Teismas nusprendė, kad žodžių „pastovūs“ ir „nuolatiniai“ vartojimas reiškia, kad Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyti ištekliai turi būti susiję su tam tikru pastovumu ir tęstinumu. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad suinteresuotasis asmuo turi įrodyti, kad turi pakankamai išteklių tuo metu, kai nagrinėjamas jo prašymas, ir kad šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta, jog suinteresuotasis asmuo turi turėti ne tik išteklių, „kurių pakanka“, bet ir „pastovių ir nuolatinių“ išteklių, todėl dėl tokių reikalavimų, be kita ko, atsižvelgiant į šio punkto formuluotę ir tikslą, kompetentinga nacionalinė institucija neišvengiamai turi atlikti perspektyvinį tokių išteklių vertinimą, t. y. įvertinti suinteresuotojo asmens finansinės padėties raidą jam gavus prašytą leidimą gyventi(34).

59.      Kaip Prancūzijos ir Austrijos vyriausybės, manau, kad tokia Teisingumo Teismo analizė gali būti pritaikyta aiškinant reikalavimus dėl išteklių pastovumo ir reguliarumo, numatytus Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte, kurie keliami siekiant įgyti ilgalaikio gyventojo statusą. Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punktą kompetentingos valdžios institucijos, remdamosi perspektyviniu vertinimu, turi įsitikinti, kad pareiškėjo ištekliai yra susiję su tam tikru pastovumu ir tęstinumu.

60.      Kitaip tariant, pastovumo ir reguliarumo kriterijai reiškia, kad nacionalinės valdžios institucijos turi galėti pagrįstai atmesti tikimybę, kad pareiškėjas taps našta valstybei narei dėl to, kad naudosis socialine parama.

61.      Antra, manau, kad tai, jog perspektyvinis vertinimas turi būti atliktas atsižvelgiant į išteklių pobūdį, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punktą, reiškia, kad reikia atsižvelgti į visus aptariamus išteklius apibūdinančius aspektus, galinčius turėti įtakos vertinant jų pastovumą, tęstinumą ir pakankamumą, taigi ir į riziką, kad pareiškėjas taps našta valstybei narei.

62.      Manau, kad šie reikalavimai, nustatyti Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte, rodo, kad teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti, kad prieš suteikdamos ilgalaikio gyventojo statusą kompetentingos valdžios institucijos atliktų analizę, leidžiančią labiau užtikrintai nei Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkto atveju atmesti tikimybę, kad pareiškėjas taps našta atitinkamai valstybei narei.

63.      Manau, šį skirtumą visų pirma lemia tai, kad, pirma, skirtingai nei Direktyvos 2004/38, kuri įtvirtina ir siekia stiprinti pagrindinį laisvo asmenų judėjimo principą(35), kurio kontekste 7 straipsnio 1 dalies b punktas yra šios SESV garantuojamos teisės sąlyga, atveju, Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punktas nėra tokios pirminės teisės sąlyga.

64.      Kita vertus, priešingai nei Direktyvos 2004/38 atveju, pagal kurią kompetentinga nacionalinės valdžios institucija turi teisę panaikinti Sąjungos piliečio ir jo šeimos narių leidimą gyventi, kai jis nebeturi pakankamai išteklių(36), Direktyvoje 2003/109 tokia tvarka nenumatyta.

65.      Iš tikrųjų, Direktyvos 2003/109 9 straipsnyje, kuriame išvardyti įvairūs ilgalaikio gyventojo statuso praradimo arba panaikinimo atvejai, nėra nurodytas atvejis, kai nebetenkinama jos 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga. Be to, šios direktyvos 12 straipsnyje nustatyta apsauga nuo ilgalaikio gyventojo išsiuntimo, o šio straipsnio 2 dalyje šiuo klausimu aiškiai pažymėta, kad sprendimas išsiųsti negali būti grindžiamas ekonominiais sumetimais.

66.      Kitaip tariant, iš Direktyvos 2003/109 9 ir 12 straipsnių matyti, kad ilgalaikio gyventojo statusas negali būti panaikintas dėl ekonominių sumetimų, nors sąlyga dėl išteklių siekiama, kad trečiosios šalies pilietis netaptų našta atitinkamai valstybei narei. Be to, pagal šios direktyvos 11 straipsnį įgijęs ilgalaikio gyventojo statusą suinteresuotasis asmuo kaip ir tos šalies piliečiai turi vienodas teises tam tikrose srityse, įskaitant socialinę apsaugą, socialinę pagalbą ir socialinį saugumą.

67.      Be to, manau, kad Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyti reikalavimai rodo, kad teisės aktų leidėjas norėjo palikti tam tikrą diskreciją nacionalinės valdžios institucijoms, kai jos vertina svarbias aplinkybes, siekdamos nustatyti, ar tenkinamos sąlygos, kad būtų galima pagrįstai atmesti tikimybę, jog pareiškėjas taps našta atitinkamai valstybei narei. Iš tikrųjų, kaip nurodė Teisingumo Teismas, ar išteklių praradimo pavojus kils, priklauso nuo susiklosčiusių aplinkybių(37).

68.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia nustatyti, ar išteklių kilmė turi įtaką jų pastovumo ir reguliarumo raidai ir, jeigu taip, kokią.

2.      Dėl išteklių kilmės, atsižvelgiant į jų pobūdį, įtakos vertinant pagal pastovumo ir reguliarumo kriterijus

69.      Reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punktą ištekliai turi būti įvertinti atsižvelgiant į jų pobūdį, t. y. į visus aspektus, apibūdinančius atitinkamus išteklius, kurie gali turėti įtakos vertinant jų pastovumą, tęstinumą ir pakankamumą, taigi ir į riziką, kad pareiškėjas taps našta valstybei narei.

70.      Manau, kad išteklių kilmė yra toks apibūdinantis aspektas. Kitaip tariant, išteklių kilmė yra svarbus vertinimo aspektas, kurio įtaka priklauso nuo konkretaus visų atitinkamo atvejo aspektų įvertinimo.

71.      Iš tikrųjų, kaip teigė Vokietijos, Prancūzijos ir Austrijos vyriausybės, galima galvoti apie įvairius atvejus, kai ištekliai gaunami iš trečiojo asmens; iš jų tik kai kurie gali, atsižvelgiant į visus konkretaus atvejo aspektus, atitikti Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytus kriterijus.

72.      Kaip iš pradžių nurodžiau šios išvados 22 punkte, Vokietijos, Prancūzijos ir Austrijos vyriausybės tvirtina, kad nors Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte nenurodyta, kad ištekliai negali būti formaliai gauti iš trečiojo asmens, tokie ištekliai, atsižvelgiant į jų pobūdį, galėtų atitikti pastovumo, reguliarumo ir pakankamumo, kaip tai suprantama pagal šio 5 straipsnio 1 dalies a punktą, sąlygą tik tuo atveju, jeigu jie yra grindžiami teise, kuria pareiškėjas gali remtis teisme, pavyzdžiui, teise gauti išlaikymo išmoką iš kito asmens, arba ištekliais, susijusiais su pareiškėjo, kaip sutuoktinio, turto teisiniu režimu.

73.      Grįsdamos savo pasiūlymus šios vyriausybės iš esmės pažymi, kad tik tokie ištekliai leidžia nacionalinės valdžios institucijoms pakankamai užtikrintai atmesti naštos jų socialinės apsaugos sistemai tikimybę. Šiuo tikslu Vokietijos vyriausybė pažymi, kad jeigu išteklių įrodymas turi leisti valstybėms narėms pagrįstai atmesti tikimybę, kad pareiškėjas ateityje taps našta jų socialinės apsaugos sistemai, tai gali būti tik konkretūs ištekliai, kurie turi būti įvertinti teikiant socialinę pagalbą, pavyzdžiui, teisės į išlaikymo išmoką ir kiti pajamų šaltiniai, kurių atžvilgiu pareiškėjas turi reikalavimo teises, kurios gali būti konkrečiai nurodytos, ir tik tada, kai tokie ištekliai gali neleisti pasinaudoti socialine pagalba.

74.      Tuo remdamosi šios vyriausybės daro išvadą, kad toks įsipareigojimas padengti išlaidas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, vis dėlto neleidžia pasiekti Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkto tikslo. Iš tikrųjų, net jei nagrinėjamos finansinės lėšos numatytos susitarime arba pagal įsipareigojimą, jis bet kada gali būti panaikintas ir sutartiniai santykiai galėtų pasibaigti.

75.      Šie argumentai atrodo įtikinami, nes manau, jog mažai tikėtina, kad ištekliai, trečiojo asmens suteikti remiantis paprastu vienašališku įsipareigojimu, kuris nėra pagrįstas jokia teisine pareiga ir gali bet kada būti nutrauktas atitinkamo trečiojo asmens, galėtų būti susiję su pastovumu ir tęstinumu, kurie leistų nacionalinės valdžios institucijoms pagrįstai atmesti tikimybę, kad pareiškėjas taps našta atitinkamai valstybei narei. Kita vertus, manau, labai tikėtina, kad trečiosios šalies pilietis, kuris, pavyzdžiui, įrodytų turintis pakankamai išteklių, susijusių su santuokinių turto teisiniu režimu, – tai gali būti iš savo sutuoktinio gaunamos pajamos ar išlaikymo išlaidos – tokį įrodymą galėtų pateikti.

76.      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pati išteklių kilmė savaime neleidžia nustatyti, ar yra įvykdyti Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyti kriterijai. Iš tikrųjų, svarbu įsitikinti, atsižvelgiant į visus aspektus, lemiančius išteklių pobūdį, ar jie yra pastovūs, reguliarūs ir pakankami, kad būtų galima atmesti tikimybę, jog pareiškėjas taps našta valstybei narei.

77.      Kitaip tariant, nacionalinės valdžios institucijos gali atsisakyti suteikti ilgalaikio gyventojo statusą, motyvuodamos vien tuo, kad išteklius suteikia trečiasis asmuo, tačiau jos turi išsamiai išnagrinėti konkretų asmens, prašančio suteikti ilgalaikio gyventojo statusą, atvejį ir nurodyti priežastis, dėl kurių šie ištekliai yra arba nėra susiję su tam tikru pastovumu ir tęstinumu.

78.      Šiuo požiūriu, manau, kad tuo atveju, kai įsipareigojimą padengti išlaidas prisiima trečiasis asmuo arba pareiškėjo šeimos narys, aplinkybės, kad nėra pakankamai aiškiai ir konkrečiai nurodyta įsipareigojimo trukmė ir suma ir nėra šio įsipareigojimo teisinio privalomumo ir tęstinumo, yra svarbūs aspektai, kad būtų laikoma, jog pareiškėjas neatitinka Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytų sąlygų.

79.      Šiuo požiūriu, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, turiu pripažinti, kad nesuprantu, kaip pareiškėjo brolio įsipareigojimas padengti išlaidas galėtų būti laikomas pakankamai aiškiu ir turėti privalomąją teisinę galią ir tęstinumą, leidžiančius Belgijos valdžios institucijoms įsitikinti, kad jis bus vykdomas ir kad pareiškėjas netaps našta atitinkamai valstybei narei(38). Vis dėlto šis vertinimas turi būti atliktas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išsamiai išnagrinėjus visas šio atvejo aplinkybes.

80.      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad asmuo, prašantis suteikti ilgalaikio gyventojo statusą, turi pateikti savo prašymui pagrįsti reikalingus įrodymus. Kitaip tariant, nacionalinės valdžios institucijų vertinimo apimtis neprivalo būti didesnė nei pareiškėjo pateikti įrodymai(39).

V.      Išvada

81.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Raad voor Vreemdelingenbetwistingen (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) pateiktus tris prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 5 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame nenustatytas konkretus reikalavimas dėl išteklių kilmės. Tuo atveju, kai išteklius suteikia trečiasis asmuo, kaip ir ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėmis, svarbu, kad jie būtų pakankami ir būtų tam tikro nuolatinio ir tęstinio pobūdžio, kuris leistų pagrįstai atmesti tikimybę, kad pareiškėjas taps našta atitinkamos valstybės narės socialinės paramos sistemai. Todėl nacionalinės valdžios institucijos turi atsižvelgti į visas svarbias konkretaus atvejo aplinkybes, įskaitant trečiojo asmens arba pareiškėjo šeimos nario įsipareigojimo padengti išlaidas pakankamą aiškumą, tęstinumą ir teisinį privalomumą.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272.


3      Žr. Direktyvos 2003/109 1 straipsnio a punktą.


4      2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46, klaidų ištaisymas OL L 274, 2009 10 20, p. 47).


5      X nurodo Sprendimą Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476, 74 ir 75 punktai) ir jame nurodytą jurisprudenciją.


6      Reikia pažymėti, kad 2009 m. liepos 14 d. aplinkraštyje dėl ilgalaikio gyventojo statuso (2009 m. rugpjūčio 11 d. Moniteur belge), kuriuo pagrindinėje byloje remiasi Belgijos valdžios institucijos, nurodyta, kad pragyvenimo lėšas, kaip tai suprantama pagal Įstatymo dėl užsieniečių 15a straipsnio 3 dalį, gali įrodyti: „<…> pajamos, gautos vykdant ūkinę veiklą, bedarbio pašalpa, neįgaliojo pašalpa, ankstyvoji pensija, senatvės išmoka, išmoka, išmokėta dėl nelaimingo atsitikimo darbe, arba profesinės sveikatos draudimas <…> Tai nėra baigtinis sąrašas.“


7      Kalbant konkrečiau, Vokietijos vyriausybė vartoja žodžius „veiksmai, turintys turtinę vertę, kurie grindžiami konkrečiomis pareiškėjo teisėmis, kurios gali būti aiškiai nurodytos“, Prancūzijos vyriausybė kalba apie „išteklius, grindžiamus teisine pareiga arba teisiniu santykiu, kuriais atitinkamas trečiosios šalies pilietis gali remtis reikalaudamas juos sumokėti ir (arba) jų teikimo nenutraukti“, taigi tai iš tikrųjų yra pareiškėjo „nuosavi ištekliai“, nes taip jis pagrindžia savo finansinį savarankiškumą. Galiausiai Austrijos vyriausybė kalba apie išteklius, „kurie turi tam tikrų pastovumo ir tęstinumo požymių ir kurie grindžiami teise, kuria galima remtis teisme“.


8      Šie argumentai išsamiau paaiškinti šios išvados 72–74 punktuose.


9      Reikia pažymėti, kad Belgijos ir Italijos vyriausybės vartoja žodžius pareiškėjo „nuosavi ištekliai“, o Čekijos vyriausybė kalba apie išteklius, „iš paties pareiškėjo vykdomos ūkinės veiklos“. Suprantu šias nuomones taip, kad iš tikrųjų kalbama apie pareiškėjo gaunamus išteklius, kaip tai suprantama pagal šios išvados 18 punktą.


10      Žr., be kita ko, 2017 m. kovo 9 d. Sprendimą Pula Parking (C‑551/15, EU:C:2017:193, 42 punktas) ir 2017 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Nintendo (C‑24/16 ir C‑25/16, EU:C:2017:724, 70 punktas).


11      Kalbant apie pažodinį aiškinimą, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija sąvokų, kurių apibrėžties nepateikia Sąjungos teisė, reikšmė ir apimtis turi būti nustatoma remiantis jų įprasta reikšme bendrinėje kalboje; žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimą WallentinHermann (C‑549/07, EU:C:2008:771, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2015 m. birželio 11 d. Sprendimą Zh. ir O. (C‑554/13, EU:C:2015:377, 42 punktas).


12      Taip yra versijose prancūzų („ressources“), anglų („resources“), ispanų („recursos“), italų („risorse“), rumunų („resurse“), graikų („πόρους“), suomių („varat“), maltiečių („riżorsi“), portugalų („recursos“), lietuvių („išteklių“) ir slovakų („zdroje“) kalbomis. Kalbinėse versijose kroatų („izvore sredstava“), slovėnų („vire“) ir švedų („försörjningsmedel“) kalbomis vartojami žodžių „pragyvenimo šaltinių“ arba „pragyvenimo lėšų“ atitikmenys.


13      Taip yra kalbinėse versijose nyderlandų („inkomsten“), vokiečių („Einkünfte“), bulgarų („доходи“), čekų („příjmy“), estų („sissetulek“), vengrų („jövedelemforrások“), latvių („ienākumi“), lenkų („dochody“) ir danų („indtægter“) kalbomis.


14      Iš tikrųjų, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija negali vyrauti vien pažodinis vienos ar kelių Sąjungos teisės akto kalbinių versijų aiškinimas, nepaisant kitų kalbinių versijų, nes siekiant vienodai taikyti Sąjungos teisės normas jas reikia aiškinti atsižvelgiant, be kita ko, į versijas visomis kalbomis; žr., be kita ko, 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Vnuk (C‑162/13, EU:C:2014:2146, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), 2017 m. balandžio 26 d. Sprendimą Popescu (C‑632/15, EU:C:2017:303, 35 punktas) ir 2017 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Nintendo (C‑24/16 ir C‑25/16, EU:C:2017:724, 72 punktas).


15      Šiuo klausimu taip pat žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimą O ir kt. (C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 72 punktas) ir 2010 m. kovo 4 d. Sprendimą Chakroun (C‑578/08, EU:C:2010:117, 46 ir 47 punktai) dėl 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL L 251, 2003, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 224) 7 straipsnio 1 dalies c punkto.


16      Pasiūlymas dėl Tarybos direktyvos dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso, Komisijos pateiktas 2001 m. kovo 13 d. [COM(2001) 127 final] (OL C 240 E, 2001, p. 79). Ginčijama sąlyga nurodyta minėto pasiūlymo 6 straipsnio 1 dalies a punkte.


17      Pavyzdžiui, taip yra versijose prancūzų („ressources“ ir „revenues“), anglų („resources“ ir „income“) ir danų („midler“ ir „indtægter“) kalbomis.


18      Pavyzdžiui, taip yra versijose olandų („inkomsten“) ir vokiečių („Einkünfte“) kalbomis.


19      2001 m. rugsėjo 19 d. Regionų komiteto nuomonė dėl Tarybos direktyvos dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL C 19, 2002, p. 18). Pavyzdžiui, taip yra versijose prancūzų („ressources propres“), olandų („eigen middelen“) ir danų („egne midler“) kalbomis.


20      Pavyzdžiui, taip yra versijoje anglų kalba, kurioje žodžiai „nuosavi ištekliai“ išversti „possession of adequate resources“ („pakankamų išteklių turėjimas“), ir versijoje vokiečių kalba, kurioje vartojamas žodis „Existenzmitteln“ („pragyvenimo lėšos“).


21      COM (2001) 127 final (OL C 240 E, 2001, p. 79).


22      Žr. Direktyvos 2003/109 4, 6 ir 12 konstatuojamąsias dalis, taip pat 2012 m. balandžio 26 d. Sprendimą Komisija / Nyderlandai (C‑508/10, EU:C:2012:243, 66 punktas) ir 2015 m. birželio 4 d. Sprendimą P ir S (C‑579/13, EU:C:2015:369, 46 punktas).


23      Tai, kad šis kriterijus yra pagrindinis kriterijus, matyti iš Direktyvos 2003/109 6 konstatuojamosios dalies, taip pat žr. 2012 m. spalio 18 d. Sprendimą Singh (C‑502/10, EU:C:2012:636, 46 punktas).


24      Nors šis aspektas nėra aiškiai nustatytas šioje nuostatoje, iš pasiūlymo dėl direktyvos [COM(2001) 127 final] (OL C 240 E, 2001, p. 79) matyti, kad į Direktyvos 2003/109 taikymo sritį patenka visi trečiųjų šalių piliečiai, kurie teisėtai gyvena valstybėje narėje, neatsižvelgiant į priežastis, dėl kurių jiems buvo leista atvykti į šalį, įskaitant trečiųjų šalių piliečius, kuriems leista atvykti dirbti pagal darbo sutartį arba savarankiškai, šeimos susijungimo tikslais, vykdyti neatlygintiną veiklą, arba tuos, kuriems leista atvykti kaip neaktyviems asmenims. Be to, reikia pažymėti, kad iš Direktyvos 2003/109 14 straipsnio 2 dalies c punkto, aiškinamo kartu su šios direktyvos 19 konstatuojamąja dalimi, matyti, jog teisė gyventi kitoje valstybėje narėje, kurioje taip pat taikoma 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta išteklių sąlyga, galės būti įgyvendinta nevykdant jokios ūkinės veiklos.


25      Žr. 2012 m. balandžio 26 d. Sprendimą Komisija / Nyderlandai (C‑508/10, EU:C:2012:243, 67 ir 68 punktai).


26      Reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalį Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę ir šiai teisei netaikomi tos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte numatyti reikalavimai dėl išteklių.


27      Žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Brey (C‑140/12, EU:C:2013:565, 72 punktas).


28      Žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimą Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476, 74 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


29      Žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimą Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476, 75 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


30      Žr. 2006 m. kovo 23 d. Sprendimą Komisija / Belgija (C‑408/03, EU:C:2006:192, 46 ir 47 punktai). Šis sprendimas susijęs su 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 90/364/EEB dėl teisės apsigyventi (OL L 180, 1990, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 20 sk., 1 t., p. 3) 1 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, kuri buvo pakeista Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktu.


31      Žr. 2006 m. kovo 23 d. Sprendimą Komisija / Belgija (C‑408/03, EU:C:2006:192, 47 punktas).


32      Pagal Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punktą ištekliai taip pat turi būti vertinami atsižvelgiant į jų reguliarumą. Šis reguliarumo kriterijus neturi ypatingos reikšmės atsakant į pateiktus klausimus, todėl toliau šioje išvadoje nebus nagrinėjamas.


33      Reikia pažymėti, kad Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalies c punkto tikslas nėra aiškiai įvardytas šios direktyvos konstatuojamosiose dalyse, kaip Direktyvos 2003/109 atveju, tačiau Teisingumo Teismas jį nurodė 2016 m. balandžio 21 d. Sprendime Khachab (C‑558/14, EU:C:2016:285, 39 punktas).


34      Žr. 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimą Khachab (C‑558/14, EU:C:2016:285, 30 ir paskesni punktai).


35      Žr. Direktyvos 2004/38 3 ir 4 konstatuojamąsias dalis.


36      Žr. Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 2 dalį. Vis dėlto reikia priminti, kad to nereikalaujama, kai Sąjungos pilietis yra įgijęs teisę nuolat gyventi šalyje (žr. šios išvados 26 išnašą).


37      Žr. 2006 m. kovo 23 d. Sprendimą Komisija / Belgija (C‑408/03, EU:C:2006:192, 47 punktas).


38      Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šiomis aplinkybėmis Belgijos vyriausybė pažymi, jog jos nacionalinėje teisėje galioja bendrasis principas, pagal kurį „niekas sutartimi negali prisiimti įsipareigojimo iki gyvos galvos“.


39      Reikia pažymėti, kad Direktyvoje 2003/109 nėra nustatyti aiškūs kriterijai dėl įrodymų, kuriuos trečiosios šalies pilietis turi pateikti, siekdamas įrodyti, kad turi ilgalaikio gyventojo statuso įgijimui reikalaujamus išteklius, pobūdžio. Iš tikrųjų šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prie pareiškimo pridedami nacionalinės teisės aktuose nurodyti dokumentiniai įrodymai, patvirtinantys, kad jis ar ji tenkina šios direktyvos 4 ir 5 straipsniuose nustatytas sąlygas.