2023 m. liepos 21 d. Sąd Najwyższy (Lenkija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje E. S.A. / W. sp. z o.o. ir Bank S.A.
(Byla C-459/23, E.)
Proceso kalba: lenkų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Sąd Najwyższy
Šalys pagrindinėje byloje
Ieškovė: E. S.A.
Atsakovai: W. sp. z o.o. ir Bank S.A.
Prejudiciniai klausimai
1. Ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendime W.Ż., C-487/19, pateiktą išaiškinimą, turi būti aiškinama taip, kad Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) teisėjo paskyrimas be jo sutikimo laikinai nagrinėti bylas kitoje Aukščiausiojo Teismo kolegijoje pažeidžia teisėjų nepašalinamumo ir nepriklausomumo principus pagal analogiją su bendrosios kompetencijos teismo teisėjo perkėlimu į kitą to paties teismo skyrių, kai:
– Aukščiausiojo Teismo teisėjas paskiriamas nagrinėti bylas, kurios ratione materiae skiriasi nuo bylų, teismingų kolegijai, kurioje jis paprastai dirba,
– teisėjui neužtikrinama Sprendimo W.Ż., C-487/19, 118 punkte nurodytus reikalavimus atitinkanti galimybė apskųsti teismui sprendimą dėl tokio paskyrimo,
– Aukščiausiojo Teismo pirmojo pirmininko įsakymą dėl paskyrimo nagrinėti bylas kitoje kolegijoje ir Izba Cywilna Sądu Najwyższego (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija) darbui vadovaujančio pirmininko įsakymą dėl konkrečių bylų priskyrimo priėmė asmenys, paskirti Aukščiausiojo Teismo teisėjais tokiomis pat aplinkybėmis, kaip ir byloje W.Ż., C-487/19, o remiantis ligšioline jurisprudencija teismo procesai, kuriuose dalyvauja tokie asmenys, yra negaliojantys arba pažeidžia EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintą šalies teisę į teisingą bylos nagrinėjimą,
– teisėjo paskyrimas be jo sutikimo nustatytą laikotarpį nagrinėti bylas kitoje Aukščiausiojo Teismo kolegijoje nei ta, kurioje jis paprastai dirba, paliekant jam pareigą nagrinėti bylas pastarojoje kolegijoje, neturi jokio pagrindo nacionalinėje teisėje,
– paskiriant teisėją be jo sutikimo nustatytą laikotarpį nagrinėti bylas kitoje Aukščiausiojo Teismo kolegijoje nei ta, kurioje jis paprastai dirba, pažeidžiamas 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų1 6 straipsnio b punktas?
2. Neatsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad teismas, sudarytas Aukščiausiojo Teismo pirmojo pirmininko įsakymu dėl paskyrimo nagrinėti bylas kitoje Aukščiausiojo Teismo kolegijoje ir Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos darbui vadovaujančio pirmininko įsakymu dėl konkrečių bylų priskyrimo nagrinėti, priimtais asmenų, paskirtų Aukščiausiojo Teismo teisėjais tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kaip byloje W.Ż., C-487/19, nėra „pagal įstatymą įsteigtas“ teismas, kai pagal ligšiolinę jurisprudenciją teismo procesai, kuriuose dalyvauja taip paskirti asmenys, yra negaliojantys arba pažeidžia EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintą šalies teisę į teisingą bylos nagrinėjimą?
3. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai arba į antrąjį klausimą būtų atsakyta, kad taip įsteigtas teismas nėra „pagal įstatymą įsteigtas“ teismas, ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Sąjungos teisės viršenybės principas turi būti aiškinami taip, kad į pirmajame ir antrajame klausimuose nurodytu būdu sudaryto teismo sudėtį paskirti teisėjai gali atsisakyti atlikti veiksmus jiems priskirtoje byloje, įskaitant sprendimo priėmimą, ir laikyti niekiniais įsakymus dėl paskyrimo į kitą Aukščiausiojo Teismo kolegiją ir konkrečių bylų priskyrimo, o gal jie turi priimti sprendimą byloje ir palikti šalims nuspręsti, ar tą sprendimą skųsti dėl šalies teisės į bylos nagrinėjimą ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio reikalavimus atitinkančiame teisme pažeidimo?
4. Jeigu į pirmiau pateiktus klausimus būtų atsakyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą yra pagal įstatymą įsteigtas teismas, ar 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo1 3 straipsnio 3 dalies b punktą, siejamą su 20 straipsniu ir 1 straipsnio 2 dalies c punktu, reikia aiškinti taip, kad šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punkte apibūdinta valstybės įmonė, vykdanti mažmeninę ir didmeninę prekybą elektros energija, privalo viešųjų pirkimų tvarka įsigyti žaliuosius sertifikatus, apie kuriuos kalbama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB2 2 straipsnio k–l punktuose?
5. Jeigu į 4 klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Direktyvos 2004/17 14 straipsnis, siejamas su 1 straipsnio 4 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad tokia įmonė ir energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamintojas turi viešiesiems pirkimams numatyta tvarka sudaryti preliminarųjį susitarimą, kai vykdant tą susitarimą perkamų žaliųjų sertifikatų numatoma (nors susitarime nenurodyta) bendra vertė viršija šios direktyvos 16 straipsnio a punkte nustatytą ribą, o atskirų sandorių, sudaromų vykdant tą susitarimą, vertė tos ribos neviršija?
6. Jeigu į 4 ir 5 klausimus būtų atsakyta teigiamai, ar sutarties sudarymas visiškai nesilaikant viešųjų pirkimų taisyklių atitiktų atvejį, apie kurį kalbama 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 92/13/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių Bendrijos taisyklių taikymą viešųjų pirkimų tvarkai vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, suderinimo1 2d straipsnio 1 dalies a punkte, ar tai būtų kitas ES viešųjų pirkimų teisės pažeidimas, leidžiantis pripažinti sutartį negaliojančia netaikant minėtą direktyvą perkeliančioje nacionalinėje teisėje numatytos procedūros?
7. Jeigu į 4–6 klausimus būtų atsakyta teigiamai, ar bendrasis draudimo piktnaudžiauti teise principas turi būti aiškinamas taip, kad Direktyvos 2004/17 2 straipsnio 1 dalies b punkte apibūdinta perkančioji įmonė negali reikalauti, nutraukti sutartį, kurią ji sudarė su tiekėju pažeisdama nacionalines nuostatas, perkeliančias Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvas, jeigu tikroji priežastis, dėl kurios reikalaujama nutraukti sutartį, yra ne Sąjungos teisės laikymasis, o sumažėjęs perkančiosios įmonės veiklos vykdant sutartį pelningumas?
____________
1 OL L 299, 2003, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381.
1 OL L 134, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 19.
1 OL L 140, 2009, p. 16.
1 OL L 76, 1992, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 315.