DARBINIS VERTIMAS
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija)
SPRENDIMAS
2005 m. rugsėjo 8 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Žodiniai žymenys DigiFilm ir DigiFilmMaker – Absoliutūs atmetimo pagrindai – Reglamento (EB) Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktai“
Sujungtose bylose T‑178/03 ir T-179/03
CeWe Color AG & Co. OHG, įsteigta Oldenburge (Vokietija), atstovaujama advokatų C. Spintig, S. Richter, U. Sander ir H. Förster,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą I. Mayer ir G. Schneider,
atsakovę,
dėl dviejų ieškinių, pareikštų dėl 2003 m. kovo 12 d. VRDT trečiosios apeliacinės tarybos sprendimų (bylos R 638/2002‑3 ir R 641/2002‑3), susijusių su žodinių žymenų DigiFilmMaker ir DigiFilm įregistravimu Bendrijos prekių ženklais,
EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras, teisėjai F. Dehousse ir D. Šváby,
sekretorė C. Kristensen, administratorė,
atsižvelgęs į ieškinius, kuriuos Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo 2003 m. gegužės 19 d. ir 21 d.,
atsižvelgęs į 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartį sujungti bylas,
atsižvelgęs į atsiliepimą į ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo 2003 m. gruodžio 15 d.,
įvykus 2005 m. balandžio 12 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2001 m. lapkričio 19 d. ieškovė, remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL 1994, L 11, p. 1), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) dvi Bendrijos prekių ženklo paraiškas.
2 Prašomi įregistruoti prekių ženklai yra žodiniai žymenys DigiFilmMaker ir DigiFilm (toliau kartu vadinami – prašomi įregistruoti prekių ženklai).
3 Prekės ir paslaugos, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą DigiFilm, priklauso 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti, su pakeitimais ir papildymais, 9, 16 ir 42 klasėms ir atitinka, pagal kiekvieną iš šių klasių, tokį aprašymą:
– 9 klasė: „Informacijos laikmenos, ypač optinės informacijos laikmenos, labiausiai CD-ROM, visos išvardintos prekės taip pat su išsaugotomis fotografijomis; fotografijos ir kinematografijos aparatai ir prietaisai (priskiriami 9 klasei); garso ar vaizdo įrašymo, perdavimo ar atkūrimo aparatūra; duomenų apdorojimo įrenginiai; kompiuteriai; kompiuterių programinė įranga“;
– 16 klasė: „Fotografijos popieriniu, negatyvų, skaidrių pavidalu“;
– 42 klasė: „Informacijos laikmenų įrašymas, ypač skaitmeninių duomenų, labiausiai vaizdų, įrašymas; fotografijų gamyba; fotografijų spausdinimas; elektroninės fotografijų spausdinimo paslaugos eksploatavimas; konsultacijos kompiuterių programinės įrangos klausimais, duomenų apdorojimo programų kūrimas“.
4 Prekių ženklas DigiFilmMaker buvo prašomas įregistruoti toms pačioms prekėms ir paslaugoms, kaip ir prekių ženklas DigiFilm, bei Nicos sutarties klasifikacijos 9 klasei priklausančioms prekėms, kurios apibūdinamos taip: „Įrenginiai ir automatai informacijos laikmenų įrašymui, ypač skaitmeninių duomenų (labiausiai vaizdų) perdavimo į informacijos laikmenas (ypač CD‑ROM) įrenginiai)“.
5 2002 m. vasario 22 d. laiškais ekspertas, remdamasis 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, p. 1), 11 taisyklės 1 dalimi, ieškovei pranešė, kad, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktus, prašomi įregistruoti prekių ženklai gali būti registruojami tik šioms prekėms ir paslaugoms:
– 16 klasė: „Fotografijos popieriniu, negatyvų, skaidrių pavidalu“;
– 42 klasė: „Konsultacijos kompiuterių programinės įrangos klausimais, duomenų apdorojimo programų kūrimas“.
6 2002 m. balandžio 22 d. laiškais ieškovė patvirtino savo Bendrijos prekių ženklų paraiškas.
7 2002 m. birželio 4 d. pagal Reglamento Nr. 2868/95 11 taisyklės 3 dalį priimtais sprendimais ekspertas, remdamasis Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktais, šias paraiškas atmetė šių prekių ir paslaugų atžvilgiu:
– 9 klasė: „Informacijos laikmenos, ypač optinės informacijos laikmenos, labiausiai CD-ROM, visos išvardintos prekės taip pat su išsaugotomis fotografijomis; fotografijos ir kinematografijos aparatai ir prietaisai (priskiriami 9 klasei); garso ar vaizdo įrašymo, perdavimo ar atkūrimo aparatūra; duomenų apdorojimo įrenginiai; kompiuteriai; kompiuterių programinė įranga“;
– 42 klasė: „Informacijos laikmenų įrašymas, ypač skaitmeninių duomenų, labiausiai vaizdų, įrašymas; fotografijų gamyba; fotografijų spausdinimas; elektroninės fotografijų spausdinimo paslaugos eksploatavimas“.
8 Ekspertas nusprendė, kad prašomi įregistruoti prekių ženklai yra sudaryti iš išvardintas prekes ir paslaugas apibūdinančių naujadarų. Žodis „digi“ yra dažnai naudojama angliška žodžio „digital“ (skaitmeninis) santrumpa, todėl žymenims DigiFilm ir DigiFilmMaker tiesiogiai priskiriamos atitinkamos reikšmės: skaitmeninis filmas (digital film) ir asmuo, kuriantis skaitmeninius filmus arba šiuo tikslu naudojamas aparatas (digital film-maker). Be to, ekspertas nusprendė, kad žodžių „Digi“, „Film“ ir „Maker“ sujungimas neturi jokio papildomo požymio, galinčio suteikti išskirtinumą prašomiems įregistruoti prekių ženklams.
9 2002 m. liepos 26 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 59 straipsniu, dėl eksperto sprendimų pateikė VRDT dvi apeliacijas.
10 2003 m. kovo 12 d. sprendimais (toliau − DigiFilm sprendimas ir DigiFilmMaker sprendimas, kartu vadinami – ginčijami sprendimai), apie kuriuos ieškovei buvo pranešta atitinkamai 2003 m. kovo 18 d. ir 13 d. laiškais, trečioji apeliacinė taryba apeliacijas atmetė.
11 Patvirtindama eksperto vertinimus Apeliacinė taryba iš esmės nusprendė, kad prašomi įregistruoti prekių ženklai apibūdina prekes ir paslaugas, dėl kurių ginčijamasi (tai yra prekių ženklas DigiFilm apibūdina 7 punkte išvardintas prekes ir paslaugas, o prekių ženklas DigiFilmMaker apibūdina tas pačias prekes ir paslaugas bei 4 punkte išvardintas prekes) (toliau – prekės ir paslaugos, dėl kurių kilo ginčas), ir pridūrė, kad, nesant papildomo elemento ar savybės, šie prekių ženklai neturi būtino minimalaus skiriamojo požymio.
Šalių reikalavimai
12 Ieškovė Pirmosios instancijos Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamus sprendimus;
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
13 VRDT Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinius kaip nepagrįstus;
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
14 Kiekvienoje byloje ieškovė panašiais žodžiais nurodo du ieškinio pagrindus, susijusius atitinkamai su Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto ir to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimu
Šalių argumentai
15 Ieškovė neigia, kad prašomi įregistruoti prekių ženklai apibūdina prekes ir paslaugas, dėl kurių kilo ginčas. Ji priekaištauja Apeliacinei tarybai, kad ši rėmėsi interneto tinklaviečių ištraukomis detaliai jų neišnagrinėjusi, ir todėl nusprendė, jog šie prekių ženklai negali būti registruojami, nors jų nebuvo žodynuose. Galiausiai VRDT neatsižvelgė į tai, kad ji sutiko įregistruoti į prašomus įregistruoti prekių ženklus panašius žymenis.
16 Ieškovė pripažįsta, kad „digi“ yra dažnai naudojama žodžio „digital“ santrumpa, kad „film“ daugelyje Europos kalbų reiškia tiek juostelę, tiek kūrinį, ir kad „maker“ anglų kalboje reiškia „gamintojas“. Tačiau tai nereiškia, kad prašomi įregistruoti prekių ženklai yra apibūdinantys. Iš tikrųjų techniniu požiūriu skaitmeninis filmas neegzistuoja. Apeliacinė taryba su tuo sutiko, tačiau pripažino, kad atitinkama visuomenės dalis nesusimąsto apie techninio proceso detales ir skaitmeninių vaizdų seką vadina skaitmeniniu filmu; be to, tą patį daro, mutatis mutandis, kai kalbama apie atitinkamus įrašymo prietaisus, duomenų laikmenas ir gamybos paslaugas. Tokiu požiūriu ignoruojama tai, kad pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punktą („nuorodos, kurios gali būti naudojamos“) nuoroda turi būti apibūdinanti. Tačiau žymenys DigiFilmMaker arba DigiFilm negali apibūdinti informacijos laikmenos, vaizdų įrašymo prietaiso arba informacijos laikmenų įrašymo paslaugos. Apeliacinė taryba neatskyrė nuorodos, kuri negali būti registruojama, ir „kalbančio“ prekių ženklo, kuris gali būti registruojamas.
17 Be to, nėra tikslu tai, kad atitinkama visuomenės dalis nesusimąsto apie cheminės ir elektroninės fotografijos skirtumus. Priešingai, žodžio „film“ perkėlimas elektroninei fotografijai jai atrodo neįprastas ir išgalvotas. Prašomi įregistruoti prekių ženklai, kaip ir žymuo UltraPlus 2002 m. spalio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Dart Industrines prieš VRDT (UltraPlus), Rink. p. II‑3867), daro užuominą, o ne pateikia nuorodą. Taigi VRDT neteisingai nusprendė, kad žodžių „digi“, „film“ ir „maker“ dariniai DigiFilm ir DigiFilmMaker yra įprasti.
18 Interneto tinklaviečių ištraukos, kuriomis 2002 m. vasario 22 d. laiškuose ir 2002 m. birželio 4 d. sprendimuose rėmėsi ekspertas, ir į kurias atsižvelgė Apeliacinė taryba, negali įrodyti priešingai. Konkrečiai, daugeliu atvejų internete rastas žodis DigiFilm turėjo nežinomą geografinę kilmę arba ji buvo už Bendrijos teritorijos ribų, arba jis buvo netikslus arba netinkamas prekių, kurioms taikomos, atžvilgiu arba nurodė DigiFilm kaip saugomą komercinę nuorodą.
19 Be to, prašomų įregistruoti prekių ženklų nėra žodynuose. Todėl jie yra registruotini (2001 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas Procter & Gamble prieš VRDT, P, Rink. p. I‑6251, 43 ir 44 punktai).
20 Galiausiai daugelis į prašomus įregistruoti prekių ženklus panašių žymenų, kuriuos VRDT sutiko įregistruoti, įrodo ieškovės nuomonės, kad šie prekių ženklai nėra apibūdinantys, pagrįstumą. Atlikdama Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą patikrinimą, VRDT pati patvirtino savo ankstesnių sprendimų tinkamumą
21 VRDT neigia pažeidusi Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punktą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
22 Pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punktą neregistruojami „prekių ženklai, sudaryti tiktai iš žymenų arba nuorodų, kurie prekyboje gali būti naudojami žymėti rūšiai, kokybei, kiekiui, paskirčiai, vertei, geografinei kilmei arba prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laikui, ar kitoms prekių ar paslaugų savybėms“. Be to, Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad „1 dalies nuostatos taikomos, net jeigu prekių ženklo neregistravimo pagrindai galioja tiktai dalyje Bendrijos“.
23 Pagal teismų praktiką Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punktas neleidžia, kad teisę registruoti jame nurodytus žymenis arba nuorodas kaip prekių ženklą turėtų viena bendrovė. Šia nuostata siekiama užtikrinti viešo intereso tikslą, kad visi turi turėti teisę nevaržomai naudoti tokius žymenis arba nuorodas (žr. pagal analogiją 2004 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Koninklijke KPN Nederland, C‑363/99, dar nepaskelbto Rinkinyje, toliau – sprendimas Postkantoor, 54 punktą; 2002 m. vasario 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo, Ellos prieš VRDT (ELLOS), T‑219/00, Rink. p. II‑753, 27 punktą ir 2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Quick prieš VRDT (Quick), T‑348/02, dar nepaskelbto Rinkinyje, 27 punktą).
24 Be to, žymenys, nurodyti Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkte, negali atlikti pagrindinės prekių ženklo funkcijos, t. y., nurodyti komercinę prekės ar paslaugos kilmę, kad vartotojas, kuris įsigyja šiuo prekių ženklu pažymėtą prekę arba paslaugą, vėlesnio įsigijimo metu galėtų padaryti tą patį pasirinkimą, jeigu patirtis buvo teigiama, arba kitokį, jeigu ji buvo neigiama (23 punkte cituoto sprendimo ELLOS 28 punktas ir 23 punkte cituoto sprendimo Quick 28 punktas).
25 Be to, kad iš žodžio, sudaryto iš sudėtinių dalių darinio, sudarytas prekių ženklas, kaip prašomų įregistruoti prekių ženklų atveju, būtų laikomas apibūdinančiu Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto prasme, nepakanka, kad kiekviena sudėtinė dalis būtų pripažinta apibūdinančia. Pats žodis turi būti pripažintas tokiu (žr. pagal analogiją 23 punkte cituoto sprendimo Postkantoor 96 punktą).
26 Šiuo atžvilgiu prekių ženklas, sudarytas iš žodžio, kurio kiekviena sudėtinė dalis yra prekių ar paslaugų, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, savybes apibūdinantis požymis, pats savaime apibūdina šių prekių ar paslaugų savybes Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto prasme, išskyrus jeigu egzistuoja suvokiamas skirtumas tarp žodžio ir paprastos jį sudarančių dalių sumos, kas leistų manyti, kad dėl darinio neįprasto pobūdžio šių prekių ar paslaugų atžvilgiu žodis sukuria įspūdį, kuris pakankamai skiriasi nuo to, kuris atsiranda dėl paprasto jį sudarančių dalių reikšmių derinio, iš ko išplaukia, kad žodis reiškia daugiau nei jo sudėtinių dalių sumą, arba kad žodis įsiliejo į šnekamąją kalbą ir įgijo tik jam būdingą reikšmę ta prasme, kad tapo nepriklausomas jį sudarančių elementų atžvilgiu. Pastaruoju atveju būtina patikrinti, ar žodis, įgijęs tik jam būdingą reikšmę, pats nėra apibūdinantis tos pačios nuostatos prasme (žr. pagal analogiją 23 punkte cituoto sprendimo Postkantoor 104 punktą).
27 Prekių ženklą apibūdinantis požymis turi būti vertinamas atsižvelgiant, visų pirma, į prekes ar paslaugas, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą (2001 m. sausio 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Taurus‑Film prieš VRDT (Cine Action), T‑135/99, Rink. p. II‑379, 25 punktas ir Taurus‑Film prieš VRDT (Cine Comedy), T‑136/99, Rink. p. II‑397, 25 punktas) ir, antra, į atitinkamos visuomenės dalies, kurią sudaro šių prekių ar paslaugų vartotojai, suvokimą (23 punkte cituoto sprendimo ELLOS 29 punktas ir 23 punkte cituoto sprendimo Quick 29 punktas).
28 Šiuo atveju, kaip teisingai nurodė Apeliacinė taryba (sprendimo DigiFilm 27 punktas; sprendimo DigiFilmMaker 28 punktas), prekės ir paslaugos, dėl kurių kilo ginčas, skirtos ne tik specialių žinių turinčiai, bet taip pat ir plačiajai visuomenei. Be to, prašomus įregistruoti prekių ženklus sudaro elementai anglų kalba. Todėl atitinkama visuomenės dalis yra vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus anglakalbis vartotojas.
29 Tokiomis aplinkybėmis, taikant Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytą absoliutų atmetimo pagrindą, reikia nustatyti ar šios visuomenės požiūriu tarp žymenų DigiFilm ir DigiFilmMaker bei prekių ir paslaugų, dėl kurių kilo ginčas, egzistuoja tiesioginis ir konkretus ryšys.
30 Šioje byloje Apeliacinė taryba teisingai nustatė, kad „digi“ yra žodžio „digital“ (skaitmeninis) santrumpa, ypač anglų kalboje dažnai naudojama skaitmeninei technikai apibūdinti, kad „film“ yra anglų kalbos žodis, pastarojoje ir daugelyje kitų kalbų reiškiantis tiek juostelę, tiek ir baigtą kūrinį arba jo kūrimą, ir, galiausiai, kad anglų kalbos žodis „maker“ (gamintojas), kaip šiuo atveju sujungtas su „film“, reiškia filmų kūrėją, o taip pat, prireikus, filmų kūrimui naudojamą aparatą (sprendimo DigiFilm 24−25 punktai; sprendimo DigiFilmMaker 24−26 ir 36 punktai).
31 Be to, atsižvelgiant į 25 ir 26 punktuose nurodytą reikalavimą vertinti visą prašomą įregistruoti prekių ženklą, Apeliacinė taryba teisingai konstatavo, kad žodžių „digi“, „film“ ir „maker“ sujungimas į DigiFilm ir DigiFilmMaker, naudojant didžiąsias raides sudaro aiškiai išskaidomus darinius, ir kad ji teisingai manė, jog šie dariniai nėra neįprasti, krintantys į akis ar prieštaraujantys gramatikos taisyklėms (sprendimo DigiFilm 26 punktas; sprendimo DigiFilmMaker 27 punktas), ir kad atitinkama visuomenės dalis tuoj pat ir be išskirtinių analizės pastangų juos suvoks kaip nurodančius skaitmeninių duomenų, ypač vaizdų, įrašymą, saugojimą ir apdorojimą, bei šioms operacijoms skirtas laikmenas, aparatus ir programinę įrangą, nurodytus ieškovės pateiktoje prekių ženklo paraiškoje, o ne kaip komercinės kilmės nuorodą (sprendimo DigiFilm 28−31 punktai; sprendimo DigiFilmMaker 29−32 punktai). Be to, kaip nurodo Apeliacinė taryba, informacija, kurią pateikia prašomi įregistruoti prekių ženklai, yra aiški, tiesioginė ir betarpiška. Jie jokiu būdu nepalieka neaiškumų, nereikalauja skirtingų aiškinimų, nėra netikslūs ar sudarantys tik „įtaigų“ žymenį, kadangi jų sudedamųjų dalių sujungimas į vieną žodį niekaip nepakeičia pastarojo tarimo ir konceptualaus turinio, tačiau pabrėžia tikslų informacijos turinį, nes sudėtiniame žodyje naudojamos atskirų sudedamųjų dalių pirmosios didžiosios raides (sprendimo DigiFilm 30 punktas; sprendimo DigiFilmMaker 32 punktas).
32 Galiausiai Apeliacinė taryba teisingai nurodė, kad nesant papildomų grafinių ar kitokių išskirtinių elementų, prašomi įregistruoti prekių ženklai neturi fantazijos požymių ir būtino minimalaus skiriamojo požymio, kadangi atitinkama visuomenės dalis juos suvokia tik kaip nurodytų prekių ir paslaugų rūšies ir kokybės nuorodas, o ne kaip komercinę kilmę nurodančius prekių ženklus. Šio prašomų įregistruoti prekių ženklų, kaip apibūdinančių, suvokimo visiškai nekeičia šiuos prekių ženklus sudarančių žodžių sujungimas, kadangi šis būdas dažnas ir įprastas reklamos ir marketingo srityse (sprendimo DigiFilm 36 ir 37 punktai; sprendimo DigiFilmMaker 37 ir 38 punktai).
33 Taigi prašomi įregistruoti prekių ženklai jokiu būdu neviršija jų sudedamųjų dalių sumos. Jie taip pat nesudaro tik jiems būdingą ir sudedamųjų dalių atžvilgiu nepriklausomą reikšmę turinčių naujadarų, kurių galimą apibūdinantį pobūdį prekių ir paslaugų, dėl kurių kilo ginčas, atžvilgiu reikėtų patikrinti remiantis 26 punkte cituota teismų praktika.
34 Šių vertinimų nepaneigia ieškovės argumentas, kad prašomi įregistruoti prekių ženklai yra užuomina, o ne prekių ir paslaugų, dėl kurių kilo ginčas, apibūdinimas. Apeliacinės tarybos patvirtinta aplinkybė (žr. sprendimo DigiFilm 32 ir 33 punktus ir sprendimo DigiFilmMaker 34 ir 35 punktus), kad cheminė fotografija grindžiama tokio paties vaizdo atkūrimu, atsirandančiu dėl šviesos paveiktos juostelės cheminių pakitimų, o skaitmeninei nuotraukai tokios rūšies juostelė nereikalinga ir ji yra grindžiama skaitmeniniu vaizdo atkūrimu, taškas po taško atsirandančiu dėl šviesos ir jos pavertimo elektriniais skaitmeniniais signalais, nereiškia, kad prašomi įregistruoti prekių ženklai prekių ir paslaugų, dėl kurių kilo ginčas, atžvilgiu yra tik užuominos (arba, perimant ieškovės sąvoką – „kalbantys“). Iš tikrųjų, pritardamas Apeliacinei tarybai, Pirmosios instancijos teismas mano, kad atitinkama visuomenės dalis, net ta dalimi, kuria galėtų suprasti šių techninių procesų detales, nenustotų skaitmeninių vaizdų seką vadinti skaitmeniniu filmu. Taigi ieškovė neteisingai nurodo, kad prašomi įregistruoti prekių ženklai yra tik darantys užuominas. Šiuo atveju ji negali remtis 17 punkte cituotu sprendimu UltraPlus, kuriame Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad žymuo UltraPlus apibūdina ne vartotojo tiesiogiai suvokiamą nagrinėjamų prekių (orkaitei skirti patiekalai) savybę ar požymį, bet netiesiogiai ir abstrakčiai giria aukštą šių prekių kokybę ir, todėl, priskirtinas užuominai, o ne apibūdinimui Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto prasme (žr. sprendimo 25 ir 27 punktus).
35 Ieškovės argumentas dėl eksperto aptiktų internetinių nuorodų tinkamumo trūkumo ir dėl fakto, kad Apeliacinė taryba jas nurodė detaliai jų nepatikrinusi, negali ginčyti išvados, jog prašomi įregistruoti prekių ženklai apibūdina prekes ir paslaugas, dėl kurių kilo ginčas. Iš tikrųjų vien žymenų DigiFilm ir DigiFilmMaker analizės pakanka išvadai, kad vidutinio anglakalbio vartotojo požiūriu jie yra apibūdinantys prekes ir paslaugas, dėl kurių kilo ginčas, nesant būtinybės nurodyti daugybę eksperto aptiktų internetinių nuorodų (2 670 žodžio „digifilm“ nuorodų ir 53 500 sąvokos „digital film“ nuorodų), kurios tik patvirtina Apeliacinės tarybos analizę.
36 Argumentas, kad prašomų įregistruoti prekių ženklų nėra žodynuose, ir kad jie turi būti įregistruojami remiantis 19 punkte cituotame sprendime Procter & Gamble prieš VRDT (43 ir 44 punktai) įtvirtintais principais, turi būti atmestas. Iš tikrųjų skirtingai, nei žodinis žymuo Baby‑dry, kuris Teisingumo Teismo tvirtinimu sudarė neįprastą žodžių darinį ir, todėl, turėjo skiriamąjį požymį, žymenys DigiFilm ir DigiFilmMaker, kaip nurodė Apeliacinė taryba, sudaryti iš jokių savitumų neturinčių apibūdinančių žodžių darinių, kuriuos vidutinis anglakalbis vartotojas suvoktų kaip prekių ir paslaugų, dėl kurių kilo ginčas, apibūdinimą, o ne kaip komercinės kilmės nuorodą. Aplinkybė, kad prašomi įregistruoti prekių ženklai, kaip tokie, necituojami žodynuose, jokiu būdu nekeičia šio vertinimo (žr. šiuo klausimu 2000 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DKV prieš VRDT (COMPANYLINE),, Rink. p. II‑1, 26 punktą ir 2000 m. spalio 26 d. sprendimo Harbinger prieš VRDT (TRUSTEDLINK),, Rink. p. II‑3525, 37 punktą).
37 Galiausiai, dėl ieškovės argumento, susijusios su aplinkybe, kad VRDT įregistravo daugelį į prašomus įregistruoti prekių ženklus panašių prekių ženklų, reikia priminti, kaip per posėdį ieškovė patvirtino, jog apeliacinių tarybų pagal Reglamentą Nr. 40/94 priimami sprendimai dėl žymens įregistravimo Bendrijos prekių ženklu yra susiję su ribota kompetencija, o ne su diskrecija. Todėl apeliacinių tarybų sprendimų dėl žymens įregistravimo Bendrijos prekių ženklu teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik Bendrijos teismų aiškinamu Reglamentu Nr. 40/94, o ne jų ankstesniais sprendimais (2002 m. vasario 27 d. Pirmosios instancijos teismo Streamserve prieš VRDT (STREAMSERVE),, Rink. p. II‑723, 66 punktas; 2003 m. liepos 3 d. sprendimo Best Buy Concepts prieš VRDT (BEST BUY),, Rink. p. II‑2235, 41 punktas; 2004 m. balandžio 21 d. sprendimo Concept prieš VRDT (ECA),, dar nepaskelbto Rinkinyje, 71 punktas ir 2005 m. kovo 16 d. sprendimo L’Oréal prieš VRDT – Revlon (FLEXI AIR),, dar nepaskelbto Rinkinyje, 68 punktas).
38 Iš šių argumentų matyti, kad Apeliacinė taryba nepažeidė Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto nuspręsdama, kad žodiniai žymenys DigiFilm ir DigiFilmMaker apibūdina prekes ir paslaugas, dėl kurių kilo ginčas, ir, todėl, negali būti įregistruoti.
39 Todėl pirmasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu
Šalių argumentai
40 Ieškovė tvirtina, kad skundžiami sprendimai neteisėti todėl, kad Apeliacinė taryba nusprendė, jog Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto taikymui keliamų reikalavimų patenkinimas beveik automatiškai reiškia skiriamojo požymio to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto prasme nebuvimą. Bet kuriuo atveju, kadangi, priešingai nei įvertino Apeliacinė taryba, prašomi įregistruoti prekių ženklai nėra apibūdinantys, nėra įrodymų apie jų skiriamojo požymio tariamą visišką nebuvimą.
41 VRDT neigia pažeidusi Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punktą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
42 Pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalį tam, kad žymuo negalėtų būti įregistruotas Bendrijos prekės ženklu, pakanka, kad būtų taikomas bent vienas, šiuo atveju įtvirtintas šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punkte, absoliutus atmetimo pagrindas (36 punkte cituoto sprendimo COMPANYLINE 30 punktas ir 2004 m. gegužės 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Irwin Industrial Tool prieš VRDT (QUICK‑GRIP),, dar nepaskelbto Rinkinyje, 35 punktas).
43 Be to, reikia pastebėti, kad nors kiekvienas iš Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalyje išvardintų absoliučių atmetimo pagrindų nepriklauso nuo kitų ir reikalauja atskiro nagrinėjimo, egzistuoja aiškus šios nuostatos b, c ir d punktuose nurodytų pagrindų taikymo sričių sutapimas (žr. pagal analogiją 23 punkte cituoto sprendimo Postkantoor 85 punktą).
44 Konkrečiai žodinis prekių ženklas, kaip šiuo atveju, apibūdinantis prekių ar paslaugų savybes Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto prasme, dėl šios priežasties tikrai neturi jokio skiriamojo požymio pačių prekių ar paslaugų atžvilgiu to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto prasme (žr. pagal analogiją 23 punkte cituoto sprendimo Postkantoor 86 punktą).
45 Atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus ir tai, kad Apeliacinė taryba skundžiamuose sprendimuose teisingai nusprendė, jog Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punktas draudžia įregistruoti prašomus prekių ženklus prekėms ir paslaugoms, dėl kurių kilo ginčas, antrasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip neveiksmingas.
46 Atsižvelgiant į visus pateiktus paaiškinimus šie ieškiniai turi būti atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47 Pagal Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal VRDT pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia :
1. Atmesti ieškinius.
2. Priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2005 m. rugsėjo 8 d. viešame posėdyje Liuksemburge.