BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. lapkričio 21 d.(*)
(Tekstas ištaisytas 2019 m. birželio 9 d. nutartimi)
„Galimybė susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – Dokumentai, susiję su pirmuoju leidimu pateikti rinkai veikliąją medžiagą „glifosatą“ – Dalinis atsisakymas leisti susipažinti su dokumentais – Trečiųjų asmenų komercinių interesų apsaugos išimtis – Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalis – Viršesnis viešasis interesas – Reglamentas (EB) Nr. 1367/2006 – Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalis – Direktyva 91/414/EEB“
Byloje T‑545/11 RENV
Stichting Greenpeace Nederland, įsteigta Amsterdame (Nyderlandai),
Pesticide Action Network Europe (PAN Europe), įsteigta Briuselyje (Belgija),
atstovaujamos advokatų B. Kloostra ir A. van den Biesen,
ieškovės,
palaikomos
Švedijos Karalystės, atstovaujamos A. Falk, C. Meyer-Seitz, H. Shev, L. Swedenborg ir F. Bergius,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą A. Buchet, P. Ondrůšek ir L. Pignataro-Nolin,
atsakovę,
palaikomą:
Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos T. Henze ir D. Klebs,
European Chemical Industry Council (Cefic), įsteigtos Briuselyje,
Association européenne pour la protection des cultures (ECPA), įsteigtos Briuselyje,
atstovaujamų advokatų I. Antypas ir D. Waelbroeck,
CropLife International AISBL (CLI), įsteigtos Briuselyje, atstovaujamos advokatų R. Cana ir E. Mullier, baristerio D. Abrahams,
CropLife America Inc., įsteigtos Vašingtone (Jungtinės Valstijos),
National Association of Manufacturers of the United States of America (NAM), įsteigtos Vašingtone,
ir
America Chemistry Council Inc. (ACC), įsteigtos Vašingtone,
iš pradžių atstovaujamų advokatų M. Abenhaïm ir K. Nordlander, vėliau advokato K. Nordlander ir solisitorės M. Zdzieborska, galiausiai – advokatų K. Nordlander ir Y.‑A. Benizri bei solisitorės M. Zdzieborska,
ir
European Crop Care Association (ECCA), įsteigtos Briuselyje, atstovaujamos advokato S. Pappas,
įstojusių į bylą šalių,
dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo, kuriuo siekiama panaikinti 2011 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos sprendimą neleisti susipažinti su Vokietijos Federacinės Respublikos, valstybės narės pranešėjos, pagal 1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvą 91/414/EEB dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (OL L 230, 1991, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 11 t., p. 332) parengto veikliosios medžiagos „glifosato“ vertinimo ataskaitos projekto 4 tomu,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai J. Schwarcz (pranešėjas) ir C. Iliopoulos,
kancleris P. Cullen, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. kovo 23 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2010 m. gruodžio 20 d. ieškovės Stichting Greenpeace Nederlandir ir Pesticide Action Network Europe (PAN Europe) paprašė galimybės susipažinti su įvairiais dokumentais dėl pirmojo leidimo pateikti rinkai glifosatą kaip veikliąją medžiagą, kuris išduotas pagal 1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvą 91/414/EEB dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (OL L 230, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 11 t., p. 332). Prašymas buvo pagrįstas 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) ir 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (OL L 264, p. 13).
2 Paprašyta leisti susipažinti su tokiais dokumentais:
– su vertinimo ataskaitos projekto, kurį valstybė narė pranešėja (Vokietijos Federacinė Respublika) parengė prieš pirmą kartą glifosatą įtraukiant į Direktyvos 91/414 I priedą, kopija (toliau – ataskaitos projektas),
– su išsamiu sąrašu visų bandymų, kuriuos pristatė prašymą įtraukti glifosatą į Direktyvos 91/414 I priedą pateikę subjektai (šis prašymas patenkintas 2001 m. lapkričio 20 d. Komisijos direktyva 2001/99/EB, iš dalies keičiančia Direktyvos 91/414 priedą, kad į jį būtų įrašyta veiklioji medžiaga glifosatas (OL L 304, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 34 t., p. 182)),
– su visais, išsamiais ir originaliais 2001 m. prašymą įtraukti glifosatą į Direktyvos 91/414 I priedą pateikusių subjektų pateiktais bandymų dokumentais, kurie susiję su ilgalaikio toksiškumo, mutageniškumo, kancerogeniškumo, neurotoksiškumo bandymais ir reprodukcijos tyrimais.
3 2011 m. sausio 20 d. rašte Europos Komisija pasiūlė ieškovėms kreiptis į Vokietijos valdžios institucijas dėl galimybės susipažinti su šio sprendimo 2 punkte minėtais dokumentais.
4 2011 m. vasario 7 d. raštu, remdamosi Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalimi, ieškovės pateikė kartotinę paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais.
5 Paprašęs išankstinio Vokietijos valdžios institucijų sutikimo, kaip nustatyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje, 2011 m. gegužės 6 d. raštu Komisijos Generalinis sekretorius suteikė galimybę susipažinti su ataskaitos projektu, išskyrus jo 4 tomą (toliau – ginčą sukėlęs dokumentas), kurio turinį tos valdžios institucijos atsisakė atskleisti ir kuriame pateiktas išsamus sąrašas visų bandymų, kuriuos pristatė pirmąjį prašymą įtraukti glifosatą į Direktyvos 91/414 I priedą pateikę subjektai. Jis informavo ieškoves, kad Komisija neturi visų, išsamių ir originalių su tais bandymais susijusių dokumentų, nes jie niekada nebuvo jai pateikti. Komisijos Generalinis sekretorius taip pat paaiškino, kad tebevyksta konsultacijos su Vokietijos valdžios institucijomis dėl ginčą sukėlusio dokumento atskleidimo ir kad sprendimas bus priimtas vėliau.
6 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Komisijos Generalinis sekretorius, remdamasis Vokietijos Federacinės Respublikos pareikštu atsisakymu, nesuteikė galimybės susipažinti su ginčą sukėlusiu dokumentu (toliau – ginčijamas sprendimas).
7 Ginčijamame sprendime Komisijos Generalinis sekretorius išdėstė priežastis, dėl kurių Vokietijos Federacinė Respublika nesutiko atskleisti ginčą sukėlusio dokumento, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje nurodyta išimtimi, konkrečiai kalbant, fizinio arba juridinio asmens komercinių interesų apsauga.Vokietijos Federacinė Respublika laikėsi nuomonės, kad ginčą sukėlusiame dokumente yra konfidencialios informacijos, susijusios su prašymą įtraukti glifosatą į Direktyvos 91/414 I priedą pateikusių subjektų teise į intelektinę nuosavybę, t. y. išsami kiekvieno jų pagamintos veikliosios medžiagos cheminė sudėtis, išsami informacija apie kiekvieno prašymą pateikusio subjekto naudojamą medžiagos gamybos procesą, informacija apie priemaišas, galutinių produktų sudėtis ir sutartiniai ryšiai tarp atskirų prašymą įtraukti pateikusių subjektų.
8 Pažymėjęs, kad Vokietijos valdžios institucijos paskelbė nemanančios, jog egzistuoja Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje numatytas viršesnis viešasis interesas, kuriuo galima pagrįsti ginčą sukėlusio dokumento atskleidimą, Komisijos Generalinis sekretorius išnagrinėjo, ar galima remtis tokiu viešuoju interesu pagal Reglamentą Nr. 1367/2006. Jis pažymėjo, kad to reglamento 6 straipsnio 1 dalis ginčą sukėlusiam dokumentui netaikytina, nes jame nėra informacijos, kuri gali būti laikoma susijusia su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką.
9 Pasak Komisijos Generalinio sekretoriaus, Komisija mano, kad aptariama informacija susijusi su glifosato gamybos procesu, kurį naudoja prašymą įtraukti jį į Direktyvos 91/414 I priedą pateikę subjektai, ir kad palyginus interesus, kurių pusiausvyrą reikia nustatyti, būtinybė apsaugoti minėtų subjektų teisę į intelektinę nuosavybę viršija viešąjį interesą atskleisti informaciją. Iš tiesų, atskleidus ginčą sukėlusiame dokumente esančią informaciją konkuruojančios įmonės galėtų nukopijuoti prašymą įtraukti glifosatą pateikusių subjektų taikomus gamybos procesus, todėl, pažeidus jų komercinius interesus ir teisę į intelektinę nuosavybę, jie gali patirti didelių nuostolių. Į viešąjį interesą dėl informacijos atskleidimo jau buvo atsižvelgta, nes galimas glifosato paskleidimo aplinkoje poveikis apibūdintas kitose paviešintose projekto ataskaitos dalyse, konkrečiai susijusiose su svarbiomis priemaišomis ir metabolitais. Informacija apie nesvarbias priemaišas, kuri pateikta ginčą sukėlusiame dokumente, susijusi su veiksniais, kurie nekelia pavojaus sveikatai ar aplinkai, tačiau pagal juos galima atsekti kiekvieno produkto gamybos procesą.
10 Paskui Komisijos Generalinis sekretorius pažymėjo, kad, remiantis procedūra, pagal kurią glifosatas įtrauktas į Direktyvos 91/414 I priedą, darytina išvada, jog buvo atsižvelgta į Reglamente Nr. 1367/2006 nustatytus reikalavimus, susijusius su informacijos apie šios medžiagos poveikį aplinkai pateikimu visuomenei. Tokiomis aplinkybėmis šios medžiagos gamintojų interesų apsauga turėtų būti svarbesnė.
11 Komisijos Generalinis sekretorius padarė išvadą, kad prašoma informacija nesusijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalį, ir kad nėra įrodymų, jog egzistuoja viršesnis viešasis interesas atskleisti tą informaciją, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1049/2001; jo nuomone, toks interesas yra glifosato gamintojų komercinių interesų ir teisės į intelektinę nuosavybę apsauga.
Procesas Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme
12 2011 m. spalio 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje ieškovės pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.
13 Pritaikęs proceso organizavimo priemonę, Bendrasis Teismas pateikė ieškovėms du klausimus; į tuos klausimus ieškovės atsakė 2013 m. sausio 18 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu raštu.
14 2013 m. sausio 9 d. Bendrojo Teismo nutartimi Komisijos paprašyta pateikti Bendrajam Teismui ginčą sukėlusį dokumentą ir nurodyti jo dalis, kuriose kalbama apie glifosato grynumą, visų jame esančių priemaišų „tapatybę“ ir kiekį, apie kontrolei naudojamų partijų analizę, nes ginčą sukėlęs dokumentas neturi būti pateiktas ieškovėms. 2013 m. sausio 25 d. gautu raštu Komisija pateikė ginčą sukėlusį dokumentą.
15 Ginčą sukėlusį dokumentą sudaro trys atskiri dokumentai. Pirmasis dokumentas vadinasi „Monografija – 1998 m. gruodžio 11 d. – 4 tomas – A dalis – Glifosatas“ ir jame yra aštuoni punktai: „C.1 Konfidenciali informacija“, „C.1.1 Išsami informacija apie veikliosios medžiagos gamybos procesą (priedas II A 1.8)“, „C.1.2 Išsami veikliosios medžiagos specifikacija (priedas II A 1.9–1.11)“, „C.1.3 Išsami preparatų specifikacija (priedas II A 1.4)“, „C.2 Informacijos apie kolektyvinių bylų pateikimą santrauka ir vertinimas“, „C.2.1 Pateiktos informacijos ir dokumentų santrauka (byla, dokumentas B)“, „C.2.2 Pateiktos informacijos ir dokumentų vertinimas“ ir „C.2.3 Išvada dėl pranešimą teikiančių įmonių taikomų priemonių pagrįstumo“. Antrasis dokumentas vadinasi „Monografijos papildymas – 1998 m. gruodžio 11 d., 4 tomas – Glifosatas – Glifosato trimezis – A dalis – Glifosatas“, nurodyta data – 2000 m. sausio 14 d., jame yra tik vienas punktas „C.1.2.1 Izomerų, priemaišų ir papildų tapatybė (priedas II A 1.10)“. Trečiasis dokumentas vadinasi „Antrasis monografijos papildymas – 1998 m. gruodžio 11 d., 4 tomas – Glifosatas – Glifosato trimezis“, jame nurodyta data – 2001 m. gegužės 12 d., jis sudarytas iš trijų punktų: „C.1.1 Išsami informacija apie veikliosios medžiagos gamybos procesą (priedas II A 1.8)“, „C.1.2 Išsami veikliosios medžiagos grynumo specifikacija“ ir „C.1.2.1 Izomerų, priemaišų ir papildų tapatybė (priedas II A 1.10)“.
16 2013 m. sausio 25 d. raštu Komisija taip pat nurodė ginčą sukėlusį dokumentą sudarančių trijų dokumentų dalis, kuriose kalbama apie glifosato grynumą, „tapatybę“, visų jame esančių priemaišų kiekį ir apie bandymams naudojamų partijų analizę.
17 Šalys buvo išklausytos per 2013 m. vasario 26 d. teismo posėdį (toliau –2013 m. vasario 26 d. teismo posėdis).
18 2013 m. spalio 8 d. Sprendimu Stichting Greenpeace Nederland ir PAN Europe / Komisija (T‑545/11, toliau – pradinis sprendimas, EU:T:2013:523) Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo atsisakyta leisti susipažinti su tam tikromis ginčą sukėlusio dokumento dalimis, kuriose pateikta informacija apie dujų ar teršalų išmetimą į aplinką, t. y. pirma, informacija apie visų veikliojoje medžiagoje, apie kurią pranešė kiekvienas ūkio subjektas, nurodytų priemaišų „tapatybę“ ir kiekį, antra, duomenys apie atskirose partijose esančias priemaišas ir minimalų, vidutinį ir maksimalų tų priemaišų kiekį ir, trečia, informacija apie įvairių ūkio subjektų sukurtų augalų apsaugos produktų sudėtį.
19 2013 m. gruodžio 17 d. Komisija pateikė Teisingumo Teismo kanceliarijai apeliacinį skundą dėl pradinio sprendimo panaikinimo.
20 Gavus atitinkamus prašymus Vokietijos Federacinei Respublikai, America Chemistry Council Inc. (ACC), CropLife America Inc., CropLife International AISBL (CLI), European Chemical Industry Council (Cefic), European Crop Care Association (ECCA), Association européenne pour la protection des cultures (ECPA) ir National Association of Manufacturers of the United States of America (NAM) buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.
21 Grįsdama apeliacinį skundą Komisija remiasi vieninteliu pagrindu: Bendrasis Teismas klaidingai aiškino sąvoką „informacija, susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“ pagal Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį.
22 Ieškovės, palaikomos Švedijos Karalystės, prašė atmesti apeliacinį skundą.
23 2016 m. lapkričio 23 d. Sprendimu Komisija / Stichting Greenpeace Nederland ir PAN Europe (C‑673/13 P, EU:C:2016:889, toliau – sprendimas dėl apeliacinio skundo) Teisingumo Teismas panaikino pradinį sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti Bendrajam Teismui.
Procesas ir šalių reikalavimai po bylos grąžinimo
24 Byla buvo paskirta Bendrojo Teismo ketvirtajai kolegijai.
25 2017 m. sausio 30 d. ir vasario 2 d. ieškovės ir Komisija pateikė savo rašytines pastabas dėl bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo, kaip tai numatyta Bendrojo Teismo procedūros reglamento 217 straipsnio 1 dalyje.
26 Paprašiusios leisti susipažinti su bylos, kurioje priimtas 2013 m. spalio 8 d. Sprendimas Stichting Greenpeace Nederland ir PAN Europe / Komisija (T‑545/11, EU:T:2013:523) (toliau – pradinė byla), medžiaga ir su ja susipažinusios, 2017 m. sausio 23 d. ir vasario 2 d. Švedijos Karalystė, CropLife America, NAM, ACC, CLI, Cefic ir ECPA pateikė rašytines pastabas dėl bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo, kaip tai numatyta Procedūros reglamento 217 straipsnio 1 dalyje.
27 2017 m. gegužės 3 ir 4 d. Komisija, CLI, Cefic, ECPA, ECCA, Vokietijos Federacinė Respublika ir Švedijos Karalystė pateikė papildomų rašytinių pastabų, kaip tai numatyta Procedūros reglamento 217 straipsnio 3 dalyje.
28 Savo pastabose ieškovės, palaikomos Švedijos Karalystės, Bendrojo Teismo prašo:
– pripažinti, kad Komisija pažeidė 1998 m. birželio 25 d. priimtą ir 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB Europos bendrijos vardu patvirtintą Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (OL L 124, p. 1; toliau – Orhuso konvencija) ir reglamentus Nr. 1049/2001 bei Nr. 1367/2006,
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
29 Savo pastabose Komisija, palaikoma CropLife America, NAM, ACC, CLI, Cefic, ECPA, ECCA ir Vokietijos Federacinės Respublikos, Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
Dėl ginčo apimties
30 Atsižvelgiant į ieškovių pateiktus patikslinimus (kaip tai pažymėta pirminio sprendimo 22–24 punktuose), nepaneigtus sprendime dėl apeliacinio skundo, ginčą reikia apriboti ta ginčą sukėlusio dokumento dalimi, kurioje pateikta informacija apie veikliosios medžiagos grynumo lygį, „tapatybę“ ir techninėje medžiagoje esančių priemaišų kiekį, apie partijų analizę ir tikslią galutinio produkto sudėtį, kaip ieškovės nurodė per 2013 m. vasario 26 d. posėdį. Dėl priemaišų ieškovės pareiškė, kad siekia sužinoti, kokių kitų cheminių medžiagų ir kiek jų susidarė per glifosato gamybos procesą. Dėl įmonių pateiktų bandymams skirtų partijų analizės jos pareiškė, kad nori susipažinti su partijų turiniu ir sudėtimi, būtent – kokių kitų cheminių medžiagų pridėta, taip pat su bandymų aprašais ir jų faktiniu poveikiu.
Dėl teisės
31 Grįsdamos ieškinį ieškovės nurodo tris pagrindus. Pirma, jos teigia, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi valstybei narei nesuteikiama veto teisė ir kad Komisija gali nesilaikyti jos nuomonės dėl to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymo. Antra, jos teigia, kad teisės leisti susipažinti išimtis, kuria siekiama apsaugoti konkretaus fizinio arba juridinio asmens komercinius interesus, turi būti netaikoma, nes prašomos informacijos, susijusios su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką, atskleidimas grindžiamas viršesniu viešuoju interesu. Trečia, jos teigia, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 daliai ir Orhuso konvencijos 4 straipsniui, nes Komisija neįvertino realaus pavojaus pažeisti nurodytus komercinius interesus.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies pažeidimu
32 Pateikdamos ieškinio pirmąjį pagrindą ieškovės tvirtina, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalis negali būti pagrindas atsisakyti pateikti informaciją arba Komisijos įgaliojimų apribojimas, paliekant jai tik prima facie įvertinti išimčių, kuriomis remiasi valstybė narė, taikymą. Tokia išvada darytina, pirma, iš 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija (C‑64/05 P, EU:C:2007:802) ir, antra, iš Reglamento Nr. 1367/2006 taikymo bei Orhuso konvenciją atitinkančio Europos Sąjungos teisės aiškinimo.
33 Komisija tvirtina, kad ieškovių argumentus reikia atmesti.
34 Pirma, reikia priminti, jog iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 konstatuojamosios dalies ir jo 1 straipsnio matyti, kad juo siekiama padaryti visuomenės teisę susipažinti su institucijos turimais dokumentais kuo veiksmingesnę. Pagal šio reglamento 2 straipsnio 3 dalį ši teisė apima ne tik institucijos parengtus dokumentus, bet ir dokumentus, gautus iš trečiųjų šalių, tarp kurių yra valstybės narės, kaip tai aiškiai nurodoma to paties reglamento 3 straipsnio b punkte.
35 Tačiau Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytos teisės susipažinti su dokumentu išimtys. Visų pirma šio straipsnio 5 dalyje skelbiama, jog valstybė narė gali prašyti, kad institucija neatskleistų iš tos valstybės kilusio dokumento be jos išankstinio sutikimo.
36 Iš jurisprudencijos matyti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta procedūros taisyklė, nes ji tik numato reikalavimą gauti išankstinį atitinkamos valstybės narės sutikimą, kai ta valstybė narė to konkrečiai paprašo, ir skirta Sąjungos sprendimo priėmimo procedūrai (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 78 ir 81 punktai).
37 Kitaip nei Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalis, kuria trečiosioms šalims, iš kurių kilę dokumentai, suteikiama tik teisė, kad su jomis atitinkama institucija konsultuotųsi dėl vienos iš to paties 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų išimčių taikymo, šio reglamento 4 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad valstybė narė gali reikalauti be išankstinio tos valstybės sutikimo neatskleisti iš jos kilusio dokumento.
38 Jau nuspręsta, kad, jei valstybė narė pasinaudojo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi suteikiama galimybe prašyti, kad konkretus iš šios valstybės kilęs dokumentas nebūtų atskleistas be jos išankstinio sutikimo, tam, kad institucija galėtų šį dokumentą atskleisti, būtina gauti išankstinį tos valstybės narės sutikimą (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 50 punktas).
39 Remiantis tuo, darytina išvada, kad, a contrario, institucija, negavusi išankstinio atitinkamos valstybės narės sutikimo, neturi teisės atskleisti atitinkamo dokumento (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 44 punktas). Todėl nagrinėjamu atveju Komisijos sprendimas dėl prašymo leisti susipažinti su ginčą sukėlusiu dokumentu priklauso nuo Vokietijos valdžios institucijų sprendimo, priimto vykstant ginčijamo sprendimo priėmimo procedūrai.
40 Tačiau iš jurisprudencijos matyti, kad pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį atitinkamai valstybei narei nesuteikiama bendra ir besąlygiška veto teisė visiškai laisvai ir nemotyvuojant savo sprendimo prieštarauti dėl bet kokio institucijos turimo dokumento atskleidimo vien dėl to, kad tas dokumentas gautas iš tos valstybės narės (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 58 punktas). Iš tiesų Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje atitinkamai valstybei narei suteiktos teisės įgyvendinimas ribojamas konkrečiomis to paties straipsnio 1–3 dalyse išvardytomis išimtimis, ir šiai valstybei narei šiuo atžvilgu tik pripažįstama teisė dalyvauti priimant institucijos sprendimą. Išankstinis valstybės narės sutikimas, kuris numatytas šio 4 straipsnio 5 dalyje, panašus ne į diskrecinę veto teisę, bet į tam tikrą nuomonę, nesant išimties priežasčių pagal minėto reglamento 1–3 dalis (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 76 punktas). Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta sprendimų priėmimo procedūra reikalauja, kad atitinkama institucija ir valstybė narė laikytųsi šio reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytų konkrečių išimčių (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 83 punktas).
41 Pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį leidžiama atitinkamai valstybei narei prieštarauti dėl iš jos kilusių dokumentų atskleidimo tik remiantis šio reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytomis konkrečiomis išimtimis ir tinkamai motyvuojant savo poziciją šiuo klausimu (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 99 punktas).
42 Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad, kaip pažymi Komisija, jei šiuo atveju Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalis buvo taikoma, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad atsisakymas leisti susipažinti su ginčą sukėlusiu dokumentu pagrįstas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtimi, t. y. tam tikro fizinio arba juridinio asmens komercinių interesų, įskaitant susijusiuosius su intelektine nuosavybe, apsauga, kuria remiasi Vokietijos valdžios institucijos.
43 Antra, taip pat buvo nuspręsta, kad prieš atsisakydama suteikti galimybę susipažinti su iš valstybės narės gautu dokumentu atitinkama institucija turi išnagrinėti, ar ši valstybė savo prieštaravimą grindė konkrečiomis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytomis išimtis ir ar tinkamai motyvavo savo poziciją šiuo klausimu. Taigi, per sprendimo nesuteikti galimybės susipažinti su dokumentais priėmimo procesą Komisija turi įsitikinti, kad tokie motyvai egzistuoja, ir juos nurodyti proceso pabaigoje savo priimtame sprendime (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 99 punktas).
44 Tačiau, remiantis jurisprudencija dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies, institucija, į kurią kreiptasi su prašymu suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, neturi išsamiai įvertinti atitinkamos valstybės narės sprendimo prieštarauti ir vykdyti išsamesnės kontrolės nei patikrinimas, ar paprasčiausiai egzistuoja su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytomis išimtimis susiję motyvai (2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz-Fonds / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 63 punktas; 2014 m. kovo 27 d. Nutarties Ecologistas en Acción / Komisija, T‑603/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:182, 44 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 54 punktas). Institucija, į kurią kreiptasi, turi patikrinti, ar valstybės narės pateikti paaiškinimai prima facie atrodo pagrįsti (2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑344/15, EU:T:2017:250, 54 punktas).
45 Komisija patikrino tai, ar Vokietijos Federacinės Respublikos sprendime prieštarauti ginčą sukėlusio dokumento atskleidimui yra motyvų, susijusių su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta komercinių interesų apsaugos išimtimi, ir šių motyvų prima facie pagrįstumą (žr. šio sprendimo 7–11 punktus).
46 Be to, reikia atmesti ieškovių argumentą, kad Komisija negalėjo remtis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies nuostatose numatyta išimtimi, kai nesutiko atskleisti informacijos apie aplinką, nes minėtą reglamentą reikėjo aiškinti laikantis Reglamento Nr. 1367/2006 ir Orhuso konvencijos.
47 Iš tikrųjų pakanka konstatuoti, kad, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 42 punkte, negalima pritarti pateiktam argumentui, nes Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalis nėra motyvas, dėl kurio Komisija atsisakė leisti susipažinti su šiuo dokumentu.
48 Todėl pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su viršesniu viešuoju interesu, kuriuo grindžiamas prašymas atskleisti informaciją, susijusią su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką
Dėl Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtintos teisės susipažinti su dokumentais apimties
49 Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu įpareigojama atskleisti dokumentą, kai prašoma informacija susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką, net ir tuo atveju, kai rizikuojama pažeisti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirma įtrauka saugomus interesus. Tokio aiškinimo negalima paneigti, prisidengiant aiškinimu, kuris atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 17 straipsnių, 1994 m. balandžio 15 d. Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS) (OL L 336, 1994, p. 214; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 11 sk., 21 t., p. 305), kuri įtraukta į Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties (OL L 336, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 11 sk. 21 t., p. 82) 1C priedą, 39 straipsnio 2 ir 3 dalių, Direktyvos 91/414 arba 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką ir panaikinančio Tarybos direktyvas 79/117/EEB ir 91/414/EEB (OL L 309, 2009, p. 1), ypač jo 63 straipsnio, nuostatas (šiuo klausimu žr. pradinį sprendimą, 27–46 punktus; t. p. pagal analogiją žr. 2016 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Bayer CropScience ir Stichting De Bijenstichting, C‑442/14, EU:C:2016:890, 96–102 punktus).
Dėl „informacijos, susijusios su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“ sąvokos
50 Ieškovės, palaikomos Švedijos Karalystės, tvirtina, kad Komisija nesilaikė Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos prezumpcijos, nes prašoma informacija yra informacija apie aplinką, susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką. Ši informacija apima visas į aplinką išmetamas medžiagas, kai medžiaga „glifosatas“, kuri buvo autorizuota, yra naudojama ir taikoma glifosato pagrindu pagamintuose pesticiduose. Be to, ataskaitos projekte esanti informacija leistų visuomenei patikrinti, ar iš atliktų bandymų matyti medžiagos, kuri autorizuota, remiantis tais bandymais, t. y. veikliosios medžiagos „glifosato“, išmetimo į aplinką apimtis ir poveikis.
51 Komisija, palaikoma CropLife America, NAM, ACC, CLI, Cefic, ECPA ir Vokietijos Federacinės Respublikos, mano, kad „dujų ar teršalų išmetimo į aplinką“ sąvoką reikia aiškinti siaurai ir kad pagal 2000 m. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos (JT EEK) paskelbtą Orhuso konvencijos taikymo vadovą (toliau – taikymo vadovas) ji apima tik tiesioginį arba netiesioginį medžiagų išmetimą į aplinką iš įrenginių. Ji tvirtina, kad prašoma informacija nesusijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką, nes ginčą sukėlusiame dokumente pateikiama išsami informacija apie glifosato gamybos metodus, kuriuos nurodė įvairūs prašymą įtraukti pateikę subjektai ir kurie saugomi pagal teisę į intelektinę nuosavybę, o ieškoves dominančios informacijos kategorijos negali būti atskirtos ir atribotos nuo informacijos apie veikliosios medžiagos gamybos metodus, kurie ir yra ginčą sukėlusio dokumento dalykas. Be to, ginčą sukėlusi informacija yra pernelyg „nutolusi nuo rinkos“, kad galėtų būti laikoma informacija, susijusia su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką, ir aplinkos požiūriu yra nereikšminga, nes visos priemaišos, laikomos svarbiomis toksikologiniu, ekotoksiniu ar aplinkos požiūriu, buvo atskleistos.
52 Pirma, Komisijos argumentą, kad su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką susijusi nuostata aiškintina siaurai, reikia atmesti. Iš tiesų pakanka pažymėti, kad Teisingumo Teismas šiuo klausimu nusprendė, jog Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai pirminio sprendimo 49 ir 53 punktuose nepasirinko siauro Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio ir sąvokos „informacija, susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“ aiškinimo (sprendimo dėl apeliacinio skundo 55 punktas).
53 Antra, dėl Komisijos nuorodos į šio sprendimo 51 punkte minėtą taikymo vadovą, kaip pagrindo jos teiginiui, jog „dujų ar teršalų išmetimo į aplinką“ sąvoka reiškia išmetimą iš įrenginių, užtenka pažymėti, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai pirminio sprendimo 54–56 punktuose nurodė, kad sąvoka „informacija, susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“ pagal Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį apima ne tik informaciją apie dujų ar teršalų išmetimą į aplinką iš tam tikrų pramoninių įrenginių (sprendimo dėl apeliacinio skundo 70 punktas).
54 Trečia, reikia pabrėžti, kad Teisingumo Teismas nurodė, jog, nors sąvoka „informacija, susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“ pagal Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį neapima informacijos apie vien hipotetinį išmetimą į aplinką, ta sąvoka taip pat negali būti apribota vien informacija apie faktiškai į aplinką išmestas dujas ar teršalus, kai augalams arba dirvoje naudojamas augalų apsaugos produktas ar aptariama veiklioji medžiaga, kurių išmetimas į aplinką priklauso visų pirma nuo faktiškai ūkininkų panaudoto produkto kiekio ir nuo tikslios galutinio parduodamo produkto sudėties (sprendimo dėl apeliacinio skundo 73 punktas). Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad į minėtą sąvoką taip pat patenka informacija apie numatomą augalų apsaugos produkto ar aptariamos veikliosios medžiagos išmetimą į aplinką įprastinėmis arba realistiškomis šio produkto arba šios medžiagos naudojimo sąlygomis, atitinkančiomis tas, dėl kurių išduotas leidimas pateikti minėtą produktą ar veikliąją medžiagą rinkai, ir vyraujančiomis zonoje, kurioje numatyta naudoti šį produktą ar šią veikliąją medžiagą (sprendimo dėl apeliacinio skundo 74 punktas). Be to, ji patikslino, kad nors paprastai nepakanka rinkai pateikti produkto ar medžiagos, kad būtų laikoma, jog šis produktas ar medžiaga bus neišvengiamai išmesti į aplinką, o informacija apie juos yra susijusi su „dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“, tačiau kitokio požiūrio laikomasi kalbant apie produktą, kaip antai augalų apsaugos produktą, ir jį sudarančias veikliąsias medžiagas, kurios, įprastai naudojamos, išskiriamos į aplinką dėl paties jų veikimo. Šiuo atveju numatomas atitinkamo produkto arba jį sudarančių medžiagų išmetimas į aplinką įprastinio arba realistiško jų naudojimo sąlygomis nėra hipotetinis ir patenka į sąvoką „dujų ar teršalų išmetimas į aplinką“ pagal Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį (sprendimo dėl apeliacinio skundo 75 punktas).
55 Ketvirta, svarbu priminti, kad sprendime dėl apeliacinio skundo Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog tam, kad informacija patektų į sąvoką „informacija, susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“ pagal Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, užtenka, jog ji būtų pakankamai tiesiogiai susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką.
56 Pirma, jis pažymėjo, kad iš Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje numatyta informacija, „susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“, t. y. informacija apie dujų ar teršalų išmetimą, arba apie jį užsimenanti, o ne informacija, tiesiogiai ar netiesiogiai turinti ryšį su teršalų išmetimu į aplinką. Tokį aiškinimą patvirtina Orhuso konvencijos 4 straipsnio 4 dalies d punktas, kuriame nurodyta „informacija apie teršalų išmetimą“ (sprendimo dėl apeliacinio skundo 78 punktas). Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši sąvoka turi būti suprantama kaip apimanti, be kita ko, duomenis, leidžiančius visuomenei sužinoti, kas faktiškai buvo arba bus, kaip galima numatyti, išmesta į aplinką įprastinėmis arba realistiškomis aptariamo produkto arba medžiagos naudojimo sąlygomis, atitinkančiomis tas, dėl kurių išduotas leidimas pateikti šį produktą ar šią medžiagą rinkai, ir vyraujančiomis zonoje, kurioje numatyta naudoti minėtą produktą ar medžiagą. Taigi ši sąvoka turi būti aiškinama kaip apimanti, be kita ko, duomenis apie tokiomis sąlygomis faktiškai išmestų ar numatomų išmesti minėto produkto arba medžiagos pobūdį, sudėtį, kiekį, laiką ir vietą (sprendimo dėl apeliacinio skundo 79 punktas).
57 Į sąvoką „informacija, susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“, taip pat turėtų būti įtraukiama informacija, leidžianti visuomenei kontroliuoti, ar teisingai atliktas faktiškai išmestų arba numatomų išmesti dujų ar teršalų vertinimas, kuriuo remdamasi kompetentinga institucija suteikė leidimą naudoti atitinkamą produktą ar medžiagą, ir duomenys apie tokio dujų ar teršalų išmetimo į aplinką poveikį. Iš Reglamento Nr. 1367/2006 2 konstatuojamosios dalies iš esmės matyti, kad šiame reglamente užtikrinama teise gauti informaciją apie aplinką siekiama, be kita ko, sudaryti veiksmingesnes galimybes visuomenei dalyvauti priimant sprendimus ir kartu patvirtinti kompetentingų institucijų pareigą atsiskaityti, taip prisidedant prie visuomenės informuotumo ir paramos priimtiems sprendimams. Kad visuomenė galėtų būti tikra, jog kompetentingų institucijų aplinkos srityje priimti sprendimai yra pagrįsti, ir galėtų veiksmingai dalyvauti sprendimų priėmimo aplinkos srityje procese, ji turi turėti teisę gauti informaciją, leidžiančią patikrinti, ar dujų ar teršalų išmetimas buvo teisingai įvertintas, ir jai turi būti sudarytos galimybės logiškai suprasti, kaip minėtas išmetimas gali pakenkti aplinkai (sprendimo dėl apeliacinio skundo 80 punktas).
58 Vis dėlto, jeigu sąvokos „informacija, susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“ nereikia aiškinti siaurai, ji taip pat negalėtų apimti visos informacijos, turinčios kokį nors ryšį, net ir tiesioginį, su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką. Jeigu minėta sąvoka būtų aiškinama kaip apimanti tokią informaciją, ji aprėptų didžiąją dalį sąvokos „informacija apie aplinką“ pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies d punktą. Taip aiškinant būtų panaikintas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatytos institucijų galimybės neatskleisti informacijos apie aplinką, be kita ko, motyvuojant tuo, kad ją atskleidus nukentėtų atitinkamo fizinio arba juridinio asmens komercinių interesų apsauga ir kiltų grėsmė pusiausvyrai, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo užtikrinti tarp tikslo užtikrinti skaidrumą ir šių interesų apsaugos. Be to, taip būtų neproporcingai pakenkta SESV 339 straipsnyje garantuotai tarnybinės paslapties apsaugai (sprendimo dėl apeliacinio skundo 81 punktas).
„Informacijos, susijusios su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“ sąvokos taikymas ginčą sukėlusiam dokumentui
59 Pirma, reikia pažymėti, kad ieškovės neprašo galimybės susipažinti su informacija apie skirtingų ūkio subjektų, pranešusių apie glifosatą, sutartinius santykius arba apie tos medžiagos gamybos procesą, kuri pateikta Komisijos Bendrajam Teismui pateikto ginčą sukėlusio dokumento pirmojo sudedamojo dokumento punktuose „C.1.1 Išsami informacija apie veikliosios medžiagos gamybos procesą (priedas II A 1.8)“ (p. 1–11) ir „C.2 Informacijos apie kolektyvinių bylų pateikimą santrauka ir vertinimas“ (p. 88 ir 89) ir Komisijos pateikto trečiojo sudedamojo dokumento punkte „C.1.1 Išsami informacija apie veikliosios medžiagos gamybos procesą (priedas II A 1.8)“ (p. 1–3 imtinai).
60 Antra, 2013 m. vasario 26 d. teismo posėdyje ieškovės patikslino tam tikrus savo paraiškos dėl galimybės susipažinti punktus. Jos pageidavo gauti informaciją apie glifosate esančių priemaišų „tapatybę“ ir kiekį, taip pat apie bandytų partijų analizę, būtent jų sudėtį, „tapatybę“ ir per bandymus pridėtų cheminių medžiagų kiekį, bandymų trukmę ir faktinį poveikį veikliajai medžiagai.
61 Taigi tik tuo atveju, jei kitose ginčą sukėlusio dokumento dalyse, išskyrus nurodytas šio sprendimo 59 punkte, būtų informacijos, kokia nurodyta šio sprendimo 60 punkte, arba informacijos, susijusios su augalų apsaugos produkto, kuriame yra glifosato, sudėtimi, ir jeigu ta informacija galėtų būti laikoma susijusia su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką, reikėtų konstatuoti, kad Komisija padarė vertinimo klaidą, kai atsisakė ją atskleisti.
62 Trečia, per pradinės bylos nagrinėjimą ieškovės pateikė paaiškinimų, kaip informacija apie glifosate esančių priemaišų „tapatybę“ ir kiekį, apie bandytų partijų analizę ir apie produkto, kurio sudėtyje yra tos medžiagos, sudėtį gali suteikti galimybę nustatyti tų priemaišų išmetimo į aplinką lygį.
63 Ieškinyje ieškovės teigia, kad veikliosios medžiagos nuosėdos aplinkoje ir jų poveikis žmogaus sveikatai yra tiesiogiai susiję su medžiagos grynumu, būtent su glifosate esančių priemaišų „tapatybe“ ir kiekiu, o ne tik su priemaišų, kurias Komisija laiko reikšmingomis, „tapatybe“ ir kiekiu. Jų nuomone, taip pat svarbu žinoti kontrolei naudojamų partijų analizę, kad būtų galima vertinti tą kontrolę ir tyrimus, kuriais grindžiamas glifosato įtraukimas į Direktyvos 91/414 I priedą. Tai priežastis, dėl kurios turėtų būti atkleista tiksli galutinių ir patikrintų produktų sudėtis, nes taip būtų galima nustatyti, kokios toksinės medžiagos išmetamos į aplinką ir gali joje likti tam tikrą laiką.
64 Pradinėje byloje atsakydamos į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus ieškovės taip pat patikslino, kaip jų prašoma informacija susijusi su „dujų ar teršalų išmetimo į aplinką“ sąvoka. Taigi glifosate esančios priemaišos patenka į aplinką tuo pat metu kaip ir jis pats. Be to, tos priemaišos, atsižvelgiant į jų kiekį, galėjo turėti įtakos bandymų, kuriuos reikalaujama atlikti tiriant glifosato kenksmingą poveikį dėl jo įtraukimo į Direktyvos 91/414 I priedą, rezultatams. Nustatant, ar atlikti bandymai dėl įtraukimo parodo dujų ar teršalų išmetimą į aplinką naudojant augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra glifosato, reikia turėti informaciją apie partijų analizę. Prie atsakymo pridėtame priede ieškovės pateikė dokumentą, kuriame nurodytas glifosato gamybos procesas ir gaminant šią veikliąją medžiagą pridedamos medžiagos ir kuriame pabrėžiama aplinkybė, jog pagamintoje veikliojoje medžiagoje esančios priemaišos bus išmestos į aplinką. Beje, tame pačiame dokumente pabrėžiama, jog svarbu gauti informaciją apie bandytų partijų analizę, kad būtų galima patikrinti, ar tos analizės duomenys atitinka rinkai pateiktų produktų duomenis, nes gaminant mažu mastu glifosato analizės duomenys gali skirtis nuo dideliu mastu pardavimo tikslais gaminamo glifosato analizės duomenų. Gavus šią informaciją bus galima kontroliuoti galimus bandytų partijų analizės, siekiant įtraukti glifosatą į Direktyvos 91/414 I priedą, ir rinkai pateikiamo produkto analizės skirtumus ir nustatyti, ar atlikti bandymai yra reikšmingi, palyginti su faktiniu glifosato išmetimu į aplinką. Galiausiai tame dokumente pažymėta, kad prašoma informacija suteiktų galimybę sužinoti metabolitų lygį, kurį pasiekus transformuojasi glifosatas, kuris išmetamas į aplinką, nesuyra ir užteršia gruntinius vandenis.
65 Nors Komisija pripažįsta, kad visos veikliosios medžiagos tam tikru naudojimo momentu neišvengiamai patenka į aplinką, ji mano, kad ginčą sukėlusiame dokumente nėra informacijos, kurią būtų galima laikyti susijusia su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką, tačiau pateikta informacija apie gamybos metodus, kuriuos naudoja įvairūs ūkio subjektai, pranešę apie glifosatą siekdami jį įtraukti į Direktyvos 91/414 I priedą. Ji nesutinka atskleisti informacijos apie priemaišas ir apie partijų analizę motyvuodama tuo, kad tai leistų atkurti veikliosios medžiagos gamybos metodą ir su juo susijusias komercines paslaptis, nes neįmanoma atskirti ir izoliuoti skirtingų kategorijų informacijos. Galiausiai Komisija teigia, kad visa toksikologiniu atžvilgiu ir dėl veikliosios medžiagos poveikio sveikatai reikšminga informacija buvo kruopščiai išanalizuota ir paskelbta 2011 m. gegužės 6 d. Komisijos sprendime, kuriame taip pat teigiama, kad ieškovės nenurodo priežasčių, dėl kurių jau paskelbti dokumentai yra nepakankami vertinant glifosato įtraukimo į Direktyvos 91/414 I priedą proceso pagrįstumą.
66 Ketvirta, reikia priminti, kad Bendrasis Teismas, pradinėje byloje taikydamas tyrimo priemones, susipažino su ginčą sukėlusiu dokumentu, kuris suskirstytas į atskirus dokumentus, kaip Komisija nurodė prie ginčą sukėlusio dokumento pridėtame laiške.
67 Pirmame ginčą sukėlusį dokumentą sudarančiame dokumente, be kita ko, yra punktas „C.1.2 Išsami veikliosios medžiagos specifikacija (priedas II A 1.9–1.11)“, kuriame nurodyti, pirma, pranešimai, kuriuos valstybei narei pranešėjai pateikė ūkio subjektai, pageidaujantys įtraukti glifosatą į Direktyvos 91/414 I priedą, ir kuriuose nurodytos priemaišos, esančios pagamintame glifosate, ir tikslus arba maksimalus kiekvienos iš tų priemaišų kiekis (punktas „C.1.2.1 Izomerų, priemaišų ir papildų tapatybė (priedas II A 1.10)“, p. 11–61) ir, antra, bandytų partijų analizė – lentelėse pateikti visų atskirose partijose esančių priemaišų kiekiai ir minimalus, vidutinis ir maksimalus kiekvienos iš tų priemaišų kiekis, o daugelis aptariamų ūkio subjektų taip pat nurodė analizės ir duomenų patvirtinimo tvarką (skirsnis „C.1.2.2 Partijų analizė (priedas II A 1.11)“, p. 61–84). Pirmame ginčą sukėlusį dokumentą sudarančiame dokumente taip pat yra punktas „C.1.3 Išsami preparatų specifikacija (priedas II A 1.4)“, kuriame aprašyta augalų apsaugos produkto sudėtis, kurioje yra kiekvieno ūkio subjekto, pateikusio pranešimą apie glifosatą, gaminamos šios veikliosios medžiagos (p. 84–88).
68 Vieninteliame antro ginčą sukėlusį dokumentą sudarančio dokumento punkte (žr. šio sprendimo 15 punktą) pateikta lentelė, kurioje nurodyti įvairūs ūkio subjektai, pranešę apie glifosatą, kiekvienos priemaišos, esančios kiekvieno iš minėtų ūkio subjektų pagamintoje veikliojoje medžiagoje, struktūrinė formulė ir tikslus arba maksimalus kiekvienos iš šių priemaišų kiekis (p. 1–6).
69 Trečiame ginčą sukėlusį dokumentą sudarančiame dokumente yra du punktai: „C.1.2 Išsami veikliosios medžiagos grynumo specifikacija“ ir „C.1.2.1 Izomerų, priemaišų ir papildų tapatybė (priedas II A 1.10)“ (p. 4–13). Punkte C.1.2 nurodytos įvairios priemaišos, esančios glifosato trimezyje, tikslus arba maksimalus kiekvienos iš šių priemaišų kiekis (p. 4) ir bandytų partijų analizė – lentelėse pateikti visų atskirose partijose esančių priemaišų kiekiai (p. 7). Punktą C.1.2.1 sudaro lentelė, panaši į antrame ginčą sukėlusį dokumentą sudarančiame dokumente esančią lentelę, kurioje pateikta tokio pat pobūdžio informacija (p. 8–13).
70 Atsižvelgiant būtent į šiuos patikslinimus reikia nustatyti, ar ginčą sukėlusiame dokumente yra informacijos, susijusios su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką.
71 Pirmiausia reikia pažymėti, kad, pirma, šalys sutaria, jog tam tikru naudojimo momentu veiklioji medžiaga, kaip antai glifosatas, neišvengiamai patenka į aplinką, ir, antra, ginčą sukėlusiame dokumente yra informacijos apie aplinką. Tačiau šalys nesutinka, ar šiai informacijai taikoma „informacijos, susijusios su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“ sąvoka, kaip ją sprendime dėl apeliacinio skundo apibrėžė Teisingumo Teismas.
72 Siekiant šiuo klausimu priimti sprendimą reikia remtis reikšmingomis Reglamento Nr. 1107/2009 nuostatomis. Šiame reglamente nustatomos komerciniams tikslams skirtų augalų apsaugos produktų autorizacijos, pateikimo rinkai, naudojimo bei kontrolės Sąjungoje taisyklės (Reglamento Nr. 1107/2009 1 straipsnis); jis taikomas produktams, kurie yra sudaryti iš veikliųjų medžiagų, apsauginių medžiagų ar sinergiklių arba kurių sudėtyje yra šių medžiagų, tokios formos, kokios jie tiekiami naudotojui (Reglamento Nr. 1107/2009 2 straipsnis).
73 Iš Reglamento Nr. 1107/2009 matyti, kad medžiagos turėtų būti naudojamos augalų apsaugos produktuose, tik jei įrodyta, kad jos aiškiai naudingos augalų auginimui ir neturėtų turėti jokio kenksmingo poveikio žmonių ar gyvūnų sveikatai arba jokio nepriimtino poveikio aplinkai (10 konstatuojamoji dalis). Nuspėjamumo, veiksmingumo ir suderinamumo sumetimais reikėtų nustatyti išsamią procedūrą, skirtą įvertinti, ar veiklioji medžiaga gali būti patvirtinta (12 konstatuojamoji dalis). Augalų apsaugos produktuose gali būti ne tik veikliųjų medžiagų, bet ir apsauginių medžiagų ar sinergiklių ir koformuliantų (21 ir 22 konstatuojamosios dalys).
74 Veikliųjų medžiagų turintys augalų apsaugos produktai gali būti įvairios preparatinės formos ir gali būti naudojami įvairiems augalams ir augaliniams produktams skirtingomis žemės ūkio, augalų sveikatos ir aplinkos (taip pat klimato) sąlygomis. Todėl augalų apsaugos produktus turėtų autorizuoti valstybės narės (23 konstatuojamoji dalis). Autorizaciją reglamentuojančiomis nuostatomis turi būti užtikrintas aukštas apsaugos lygis. Autorizuojant augalų apsaugos produktus, tikslas apsaugoti žmonių ir gyvūnų sveikatą bei aplinką turėtų būti svarbesnis už tikslą gerinti augalų auginimą. Todėl prieš teikiant augalų apsaugos produktus rinkai reikėtų įrodyti, kad jie yra aiškiai naudingi augalų auginimui ir neturi jokio kenksmingo poveikio žmonių ar gyvūnų, įskaitant pažeidžiamas grupes, sveikatai ar jokio nepriimtino poveikio aplinkai (24 konstatuojamoji dalis).
75 Augalų apsaugos produkte esančios veikliosios medžiagos gali būti gaminamos naudojant įvairius gamybos procesus, dėl kurių gali skirtis jų specifikacijos. Tokie skirtumai gali turėti įtakos saugai. Veiksmingumo sumetimais Sąjungos lygiu reikėtų nustatyti suderintą procedūrą šiems skirtumams įvertinti (27 konstatuojamoji dalis).
76 Galiausiai, Reglamento Nr. 1107/2009 29 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad abipusio pripažinimo principas yra viena iš priemonių, kuriomis užtikrinamas laisvas prekių judėjimas Sąjungoje. Siekiant išvengti dvigubo darbo, mažinti pramonei ir valstybėms narėms tenkančią administracinę naštą ir numatyti labiau suderintą augalų apsaugos produktų prieinamumą, vienos valstybės narės atliktą autorizaciją turėtų pripažinti kitos valstybės narės, jei žemės ūkio, augalų apsaugos ir aplinkos (taip pat klimato) sąlygos yra panašios. Todėl, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas tokiam abipusiam pripažinimui, Sąjunga turėtų būti suskirstyta į tokias panašias sąlygas turinčias zonas. Tačiau atsižvelgus į vienos ar daugiau valstybių narių teritorijai būdingas aplinkos ar žemės ūkio sąlygas gali prireikti, kad gavusios paraišką valstybės narės pripažintų kitos valstybės narės atliktą autorizaciją, ją iš dalies pakeistų arba susilaikytų nuo augalų apsaugos produkto autorizacijos savo teritorijoje, jeigu tai yra pateisinama dėl specifinių aplinkos arba žemės ūkio sąlygų arba jeigu neįmanoma užtikrinti minėtame reglamente nustatyto aukšto žmonių ir gyvūnų sveikatos bei aplinkos apsaugos lygio.
77 Pageidaujantiems pateikti augalų apsaugos produktus Sąjungos rinkai Reglamente Nr. 1107/2009 numatyta sistema, pagal kurią veikliosios medžiagos, kaip antai glifosato, patvirtinimo tvarka (Reglamento Nr. 1107/2009 7–13 straipsniai) atskirta nuo augalų apsaugos produkto, t. y. galutinio produkto, apimančio veikliąją medžiagą ir kitus ūkio subjektų vėliau naudojamus elementus, autorizacijos tvarkos (Reglamento Nr. 1107/2009 33–39 straipsniai).
78 Veikliųjų medžiagų patvirtinimo procedūra vykdoma Sąjungos lygmeniu ir baigiama Komisijos aktu, kuriame numatoma patvirtinti medžiagą arba jos netvirtinti. Šalys sutaria, kad tvirtinant veikliąją medžiagą vertinamas „bent vieno tos veikliosios medžiagos turinčio augalų apsaugos produkto vienas ar keli tipiški naudojimo būdai“ (Reglamento Nr. 1107/2009 4 straipsnio 5 dalis), iš esmės apimantys vieną ar daugiau pasiūlytų specifinių augalų apsaugos produkto naudojimo būdų vienam ar keliems specifiniams augalams ir tokiam reprezentaciniam naudojimo būdui pasiūlytas atitinkamas naudojimo sąlygas.
79 Kadangi augalų apsaugos produktą galima teikti rinkai ar naudoti, tik jei jis atitinkamoje valstybėje narėje autorizuotas pagal Reglamentą Nr. 1107/2009 (Reglamento Nr. 1107/2009 28 straipsnis), laikantis, be kita ko, 29 straipsnyje numatytų autorizacijai taikomų sąlygų, kiekvienas subjektas, pageidaujantis pateikti augalų apsaugos produktą rinkai, asmeniškai arba per atstovą teikia paraišką dėl autorizacijos arba autorizacijos pakeitimo kiekvienoje valstybėje narėje, kurioje šį augalų apsaugos produktą ketina pateikti rinkai (Reglamento Nr. 1107/2009 33 straipsnis).
80 Paraišką nagrinėjanti valstybė narė atlieka nepriklausomą, nešališką ir skaidrų vertinimą, atsižvelgdama į dabartines mokslo ir technikos žinias, naudodamasi paraiškos pateikimo metu turimais rekomendaciniais dokumentais. Visoms toje pačioje zonoje esančioms valstybėms narėms ji suteikia galimybę pateikti pastabas, kurios apsvarstomos atliekant įvertinimą. Siekdama kiek įmanoma nustatyti, ar augalų apsaugos produktas tenkina 29 straipsnyje nustatytus reikalavimus toje pačioje zonoje, jei jis naudojamas pagal 55 straipsnį ir realiomis naudojimo sąlygomis, ji taiko 29 straipsnio 6 dalyje nurodytus vienodus augalų apsaugos produktų vertinimo ir autorizacijos principus. Paraišką nagrinėjanti valstybė narė suteikia toje pačioje zonoje, kurioje pateikta paraiška, esančioms kitoms valstybėms narėms galimybę susipažinti su savo įvertinimu (Reglamento Nr. 1107/2009 36 straipsnio 1 dalis).
81 Galiausiai, kai būtina nustatyti, ar veikliosios medžiagos, apsauginės medžiagos ar sinergiklio kitas šaltinis arba – to paties šaltinio atveju – gamybos proceso ir (arba) gamybos vietos pakeitimas atitinka Reglamento Nr. 1107/2009 29 straipsnio 1 dalies b punktą, tai vertina valstybė narė, kuri dėl tos veikliosios medžiagos, apsauginės medžiagos ar sinergiklio buvo ataskaitos rengėja, kaip nurodyta 7 straipsnio 1 dalyje, išskyrus atvejus, kai paraišką nagrinėjanti valstybė narė, kaip nurodyta 35 straipsnyje, sutinka įvertinti atitiktį. Prašymą pateikęs subjektas pateikia atitiktį vertinančiai valstybei narei visus reikalingus duomenis (Reglamento Nr. 1107/2009 38 straipsnis).
82 Iš šio sprendimo 73–81 punktuose nurodytų nuostatų matyti, kad veiklioji medžiaga, kaip antai glifosatas, turi būti patvirtinta Sąjungos lygmeniu prieš tai, kai ji įtraukiama į augalų apsaugos produktų sudėtį; tie produktai savo ruožtu taip pat turi būti valstybės narės autorizuoti, kad būtų užtikrinta, jog minėtų produktų sudėtis atitinka Reglamento Nr. 1107/2009 29 straipsnyje numatytas autorizacijos sąlygas. Be to, kaip iš esmės tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, veikliosios medžiagos „glifosato“ vertinimas ir patvirtinimas Sąjungos lygmeniu vis dar iš esmės neturi jokio ryšio su tos medžiagos vėlesniu konkrečiu naudojimu. Iš tiesų veikliosios medžiagos „glifosato“ patvirtinimas visiškai neapima šios medžiagos atskiro naudojimo autorizacijos. Ši medžiaga bus naudojama tik tada, kai ji bus įtraukta į augalų apsaugos produkto, kurį valstybė narė leido pateikti rinkai, sudėtį. Todėl veiklioji medžiaga, kaip antai glifosatas, neišvengiamai pateks į aplinką kurio nors savo naudojimo momentu, bet tik kaip augalų apsaugos produkto, pateikto autorizacijos procedūrai, dalis.
83 Iš šio sprendimo 73–81 punktuose nurodytų nuostatų taip pat matyti, kad Reglamente Nr. 1107/2009 nustatyta sistema lemia, kad augalų apsaugos produktas, dėl kurio prašoma autorizacijos valstybėje narėje, gali keliais aspektais skirtis nuo produkto, kuris tvirtinant veikliąją medžiagą pateiktas ir įvertintas Sąjungos lygmeniu. Iš tiesų, kaip Komisija teisingai pažymėjo, pirma, augalų apsaugos produkto naudojimas ir naudojimo sąlygos, dėl kurių suteikta autorizacija valstybėje narėje, gali labai skirtis nuo tų, kurios buvo teoriškai įvertintos Sąjungos lygmeniu.
84 Antra, veiklioji medžiaga ir konkretus augalų apsaugos produktas, kurio sudėtyje jos yra, kuriuos prašoma autorizuoti nacionaliniu lygmeniu, gali tam tikrais techniniais aspektais labai skirtis nuo veikliosios medžiagos ir reprezentacinio augalų apsaugos produkto panaudojimo, nagrinėto Sąjungos lygmeniu per patvirtinimo procedūrą. Taip yra dėl to, kad augalų apsaugos produktas, dėl kurio prašoma autorizacijos, gali būti pagamintas (ir taip yra dažnai) ne toje įmonėje, kuri prašė patvirtinti veikliąją medžiagą Sąjungos lygmeniu.
85 Be to, reikia pažymėti, kad nors autorizuotus veikliąją medžiagą ir konkretų augalų apsaugos produktą gali gaminti ta pati įmonė, kuri pateikė prašymą patvirtinti veikliąją medžiagą, minėtos medžiagos gamybos metodas, taigi ir prašomo autorizuoti augalų apsaugos produkto, kuris vėliau bus paskleistas aplinkoje, sudėtyje esančios priemaišos gali skirtis nuo analizuotųjų Sąjungos lygmeniu. Iš tiesų, kaip jau minėta Reglamento Nr. 1107/2009 23 ir 27 konstatuojamosiose dalyse, ne tik augalų apsaugos produktas, kuris gali būti įvairios preparatinės formos ir gali būti naudojami įvairiems augalams ir augaliniams produktams skirtingomis žemės ūkio, augalų sveikatos ir aplinkos (taip pat klimato) sąlygomis (žr. šio sprendimo 74 punktą), bet ir augalų apsaugos produkte esančios veikliosios medžiagos gali būti gaminamos naudojant įvairius gamybos procesus, dėl kurių gali skirtis jų specifikacijos (žr. šio sprendimo 75 punktą).
86 Būtent dėl šios priežasties pagal Reglamento Nr. 1107/2009 29 straipsnio 1 dalies b punktą, vykdydama autorizacijos procedūra, valstybė narė turi ištirti, ar veiklioji medžiaga yra kitos kilmės, ar jos kilmė ta pati, tik skiriasi jos gamybos procesas arba gamybos vieta. Jei yra būtent taip, valstybė narė turi įvertinti (Reglamento Nr. 1107/2009 38 straipsnis), ar prašomo autorizuoti augalų apsaugos produkto sudėtyje esančios veikliosios medžiagos specifikacija atitinka tą, kuri įvertinta Sąjungos lygmeniu ir laikoma atitinkančia patvirtinimo kriterijus, išdėstytus Reglamento Nr. 1107/2009 4 straipsnyje.
87 Be to, reikėtų pridurti, kad Reglamento Nr. 1107/2009 29 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog atitiktis Reglamento Nr. 1107/2009 29 straipsnio 1 dalies b punkte numatytam reikalavimui „nustatoma oficialiais ar oficialiai pripažintais bandymais ir analize, kurie atliekami atitinkamo augalų apsaugos produkto naudojimui tinkamomis žemės ūkio, augalų sveikatos ir aplinkos sąlygomis, kurios atitinka zonoje, kurioje šis produktas skirtas naudoti, vyraujančias sąlygas“.
88 Šiomis aplinkybėmis, kaip iš esmės teigė Komisija ir Vokietijos Federacinė Respublika, reikia pripažinti, kad tik nacionalinės autorizacijos procedūros dėl konkretaus augalų apsaugos produkto pateikimo rinkai etapu valstybė narė įvertina galimą dujų ar teršalų išmetimą į aplinką ir atsiranda konkretūs duomenys apie tokiomis sąlygomis faktiškai išmestų ar numatomų išmesti į aplinką veikliosios medžiagos ir konkretaus produkto, kurio sudėtyje jos yra, sudėtį, kiekį, laiką ir vietą pagal sprendimo dėl apeliacinio skundo 79 punktą (žr. šio sprendimo 56 punktą).
89 Šiuo atveju tai reiškia, kad vykdant patvirtinimo Sąjungos lygmeniu procedūrą parengtas ataskaitos projektas apima vieną ar kelis reprezentacinius augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra glifosato, panaudojimo būdus, pasiūlytus prašymą patvirtinti šią medžiagą pateikusių subjektų, ir konkrečią augalų apsaugos produktų sudėtį, kurią lemia minėtų subjektų taikomas gamybos procesas prašymo patvirtinti pateikimo momentu.
90 Kadangi augalų apsaugos produkto, kurį valstybė narė autorizavo savo teritorijoje, naudojimas, taikymo sąlygos ir sudėtis gali labai skirtis nuo produktų, įvertintų Sąjungos lygmeniu veikliosios medžiagos patvirtinimo etapu, reikia manyti, kad ginčą sukėlusiame dokumente esanti informacija nesusijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką, kurį galima numatyti ir kuris daugiausia yra tik susijęs su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką. Vadinasi, tokia informacija nepatenka į „informacijos, susijusios su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“ sąvoką pagal sprendimo dėl apeliacinio skundo 78 punktą.
91 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta reikia daryti išvadą, kad Komisija nepadarė vertinimo klaidos, nuspręsdama, kad ginčą sukėlusiame dokumente nėra informacijos, susijusios su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką, ir todėl atmesti antrąjį ieškinio pagrindą.
92 Šios išvados negali paneigti per posėdį ieškovių pateiktas argumentas, kad, turint mintyje, jog augalų apsaugos produkto autorizacijos etapu valstybės narės iš esmės nevertina iš naujo veikliosios medžiagos, kuri patvirtinta Sąjungos lygmeniu, būtina turėti galimybę susipažinti su ginčą sukėlusiu dokumentu. Iš tiesų reikia pabrėžti, kaip pažymėjo ir Komisija, Cefic ir ECPA, jog per autorizacijos procedūrą analizuojamas būtent visas augalų apsaugos produktas su visomis savo sudedamosiomis dalimis. Tas produktas autorizuojamas, tik jei iš visų bandymų ir tyrimų galima daryti išvadą, kad tenkinami visi Reglamento Nr. 1107/2009 29 straipsnyje išdėstyti autorizacijai taikomi reikalavimai ir kad todėl galima pripažinti, jog minėtas produktas neturi jokio kenksmingo poveikio žmonių ar gyvūnų sveikatai arba jokio nepriimtino poveikio aplinkai.
93 Bet kuriuo atveju reikia pripažinti, kad ieškovių argumentas nepaneigia aplinkybės, jog, kadangi, iš esmės, veiklioji medžiaga „glifosatas“ neskirta paskleisti aplinkoje, o turi būti tik kartą integruota į augalų apsaugos produktą, kurį prašoma autorizuoti, ginčą sukėlusiame dokumente esančiai informacijai negali būti taikoma „informacijos, susijusios su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“ sąvoka, kaip ją Teisingumo Teismas apibrėžė sprendime dėl apeliacinio skundo.
94 Todėl antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies ir Orhuso konvencijos 4 straipsnio pažeidimu
95 Ieškovės iš esmės tvirtina, kad teisės susipažinti su dokumentais išimtį reikia aiškinti siaurai, laikantis Orhuso konvencijos 4 straipsnio 4 dalies d punkto. Be to, jos tvirtina, kad komerciniai interesai gali būti viršesni, tik jei tai yra interesai, saugomi įstatymu, siekiant apginti teisėtą ekonominį interesą. Be to, tokie interesai yra ribotos apimties, nes Direktyvos 91/414 13 straipsnyje numatyta, kad, pasibaigus dešimties metų laikotarpiui, kiti prašymą įtraukti veikliąją medžiagą pateikę subjektai gali naudotis dėl įtraukimo pateiktos bylos medžiaga. Galiausiai, Komisija nepateikė jokios konkrečios informacijos, kuri pagrįstų išvadą, kad intelektinės nuosavybės teisės turi būti viršesnės nei teisė susipažinti su dokumentais. Anot ieškovių, tinkamai nustatyta interesų pusiausvyra, pagrįsta Orhuso konvencijos 4 straipsnio 4 dalimi arba Orhuso konvenciją atitinkančiu Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies aiškinimu, lemtų prašomos informacijos atskleidimą.
96 Komisija ginčija ieškovių argumentus.
97 Pirmiausia reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytomis išimtimis nukrypstama nuo visuomenės kuo didesnės galimybės susipažinti su dokumentais principo, todėl jos turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Švedija / MyTravel ir Komisija, C‑506/08 P, EU:C:2011:496, 75 punktą). Reikia įrodyti, kad nagrinėjama galimybė susipažinti su dokumentais gali realiai ir konkrečiai padaryti žalos išimtimi saugomiems interesams, ir rizika pakenkti tokiam interesui turi būti pagrįstai nuspėjama, o ne tik hipotetiška. Tas tyrimas turi atsispindėti ginčijamo sprendimo motyvuose (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 13 d. Sprendimo Verein für Konsumenteninformation / Komisija, T‑2/03, EU:T:2005:125, 69 punktą ir 2012 m. gegužės 22 d. Sprendimo Sviluppo Globale / Komisija, T‑6/10, neskelbiamas Rink., EU:T:2012:245, 64 punktą).
98 Taip pat reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje, būtent jo 2 dalyje, numatyta išimčių sistema pagrįsta konkrečioje situacijoje tarpusavyje prieštaraujančių interesų palyginimu, t. y. lyginama interesų, kuriems naudinga, kad atitinkami dokumentai būtų atskleisti, ir interesų, kuriems šis atskleidimas pakenktų, svarba. Sprendimas dėl paraiškos leisti susipažinti su dokumentais priimamas atsižvelgiant į tai, kuris interesas konkrečiu atveju yra viršesnis (2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, C‑514/11 P ir C‑605/11 P, EU:C:2013:738, 42 punktas ir 2015 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo ClientEarth ir International Chemical Secretariat / ECHA, T‑245/11, EU:T:2015:675, 168 punktas).
99 Be to, reikia pažymėti, kad norint pateisinti atsisakymą leisti susipažinti su dokumentu, iš principo neužtenka, kad šis dokumentas susijęs su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje nurodyta veikla ar interesu: atitinkama institucija taip pat turi paaiškinti, kaip galimybė susipažinti su šiuo dokumentu gali konkrečiai ir realiai pakenkti šiame straipsnyje numatyta išimtimi saugomam interesui (2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Éditions Odile Jacob, C‑404/10 P, EU:C:2012:393, 116 punktas; 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Agrofert Holding, C‑477/10 P, EU:C:2012:394, 57 punktas ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Komisija / EnBW, C‑365/12 P, EU:C:2014:112, 64 punktas).
100 Dėl komercinių interesų sąvokos reikia pažymėti, jog iš jurisprudencijos matyti, kad negalima visos su bendrove ir jos verslo santykiais susijusios informacijos laikyti saugotina taip, kaip pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką turi būti saugomi komerciniai interesai, nes tokiu atveju bendrojo principo, kuriuo siekiama suteikti visuomenei kuo platesnes galimybes susipažinti su institucijų turimais dokumentais, taikymas taptų neveiksmingas (2011 m. gruodžio 15 d. Sprendimo CDC Hydrogene Peroxide / Komisija, T‑437/08, EU:T:2011:752, 44 punktas ir 2014 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, T‑516/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:759, 81 punktas).
101 Taigi, siekiant taikyti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatytą išimtį, būtina įrodyti, kad ginčijamuose dokumentuose yra elementų, kuriuos atskleidus gali būti padaryta žala juridinio asmens komerciniams interesams. Taip yra būtent tada, kai prašomuose dokumentuose pateikiama neskelbtina komercinė informacija, ypač susijusi su atitinkamų įmonių verslo strategijomis ar jų verslo ryšiais, arba kai juose yra specifinių įmonės duomenų, kurie atskleidžia jos kompetenciją (2014 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, T‑516/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:759, 82–84 punktai).
102 Galiausiai svarbu pažymėti, kad šiuo atveju kalbama apie Komisijos sprendimą nesuteikti galimybės susipažinti su dokumentu, kuris neprieštarauja Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktiems prieštaravimo motyvams, bet jais pagrįstas ir todėl lėmė, kad prašomas dokumentas nebūtų atskleistas.
103 Dėl tokio sprendimo nesuteikti galimybės susipažinti teisėtumo teisminės kontrolės reikia pažymėti, kad iš 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija (C‑64/05 P, EU:C:2007:802) 94 punkto matyti, jog suinteresuotojo asmens, kuriam prašoma institucija atsisakė suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, prašymu Sąjungos teismas turi patikrinti, ar šis atsisakymas galėjo būti teisėtai grindžiamas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse nurodytomis išimtimis ir ar jį lėmė pačios institucijos, ar atitinkamos valstybės narės atliktas šių išimčių vertinimas. Vadinasi, pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį Sąjungos teismo vykdoma kontrolė nėra tik prima facie kontrolė. Šios nuostatos taikymas netrukdo visapusiškai patikrinti Komisijos sprendimo nesuteikti galimybės susipažinti, kuriame turi būti paisoma pareigos motyvuoti ir kuris turi būti grindžiamas atitinkamos valstybės narės atliktu konkrečiu Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų išimčių taikymo vertinimu.
104 Atsižvelgiant būtent į šiuos aspektus reikia išnagrinėti ieškovių argumentus, kuriais, iš esmės, Bendrojo Teismo prašoma taikyti Orhuso konvencijos 4 straipsnio 4 dalį arba Sąjungos teisės nuostatas aiškinti taip, kad jos atitiktų tą nuostatą, pagal kurią prašymo atmetimo motyvus reikia aiškinti siaurai, ir, antra, konstatuoti, kad lygindama esamus interesus Komisija per daug sureikšmino komercinius interesus, bet konkrečiai ir tiksliai neįrodė rizikos, kad šiems interesams bus pakenkta.
105 Pirma, dėl argumentų, susijusių su Orhuso konvencijos 4 straipsnio 4 dalimi, reikia priminti, kad Sąjungos teismas nusprendė, jog pareiga atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais priežastis aiškinti siaurai negali būti suprantama kaip apimanti konkrečią Sąjungos teisės aktų leidėjui tenkančią pareigą (2015 m. liepos 16 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑612/13 P, EU:C:2015:486, 42 punktas ir 2013 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, T‑111/11, EU:T:2013:482, 92 ir 94 punktai). Būtent dėl šios priežasties ši nuostata Sąjungos teisėje negali daryti tiesioginio poveikio (2017 m. sausio 23 d. Sprendimo Justice & Environment / Komisija, T‑727/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:18, 75 punktas).
106 Be to, reikia pabrėžti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybė jos antrinės teisės aktų atžvilgiu reiškia, jog pastarieji kuo labiau turi būti aiškinami derinant su šiais susitarimais (žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Řízení Letového Provozu, C‑335/05, EU:C:2007:321, 16 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Neginčijama, kad Orhuso konvencija Sąjungai privaloma. Iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, jog tai, kad tarptautinio susitarimo nuostata nėra tiesioginio veikimo, nėra kliūtis ja remtis, atitinkamai aiškinat Sąjungos teisę. Pavyzdžiui, nors jurisprudencijoje konstatuota, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis nėra tiesioginio veikimo (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Lesoochranárske zoskupenie, C‑240/09, EU:C:2011:125, 45 punktą ir 2015 m. sausio 13 d. Sprendimo Conseil ir kt. / Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, C‑401/12 P–C‑403/12 P, EU:C:2015:4, 55 ir 61 punktus), nepaisant šios nuostatos tiesioginio veikimo nebuvimo, pripažintas principas, kad antrinę teisę reikia aiškinti taip, kad ji atitiktų šią nuostatą (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Lesoochranárske zoskupenie, C‑240/09, EU:C:2011:125, 51 punktą).
107 Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad ieškovės neįrodė, jog Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalį būtinai reikia aiškinti taip, kaip jos pageidauja, siekiant užtikrinti jos atitiktį Orhuso konvencijos 4 straipsnio 4 daliai. Galima priminti, kad Sąjungos teismo jurisprudencijoje jau pripažinta, kad teisės susipažinti su dokumentais išimtis reikia aiškinti ir taikyti siaurai (žr. šio sprendimo 97 punktą). Net jei ieškovių nepagrįstus teiginius reikia aiškinti taip, kad jos mano, jog ši jurisprudencija turėtų būti dar labiau ribojanti, reikia pripažinti, kad Orhuso konvencijos 4 straipsnio 4 dalį atitinkantis aiškinimas neįpareigoja pasiekti jų pageidaujamo rezultato (pagal analogiją žr. 2017 m. sausio 23 d. Sprendimo Justice & Environment / Komisija, T‑727/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:18, 78 punktą). Todėl šį argumentą reikia atmesti.
108 Taip pat reikia atmesti ieškovių argumentus, kad, pirma, pagal Orhuso konvencijos 4 straipsnio 4 dalį komerciniai interesai gali būti viršesni, tik jei tai yra interesai, saugomi įstatymu, siekiant apginti teisėtą ekonominį interesą, ir, antra, tokių interesų apimtis yra ribota, kaip tai matyti iš Direktyvos 91/414 13 straipsnio (žr. šio sprendimo 95 punktą). Iš tiesų reikia konstatuoti, kad ieškovės nepateikė jokios informacijos, iš kurios būtų matyti, jog šiuo atveju nurodyti komerciniai interesai nėra saugomi įstatymu, siekiant apginti teisėtą ekonominį interesą. Bet kuriuo atveju, kaip pažymėjo ir Komisija, reikia konstatuoti, kad prašymą įtraukti glifosatą į Direktyvos 91/414 I priedą pateikusių subjektų komerciniai interesai, ypač jų intelektinės nuosavybės teisės, yra saugomi Sąjungos teisės nuostatomis, t. y. Direktyvos 91/414 14 straipsniu, kuris nuo 2011 m. birželio 14 d. pakeistas Reglamento Nr. 1107/2009 63 straipsnio 2 dalimi, kaip tai matyti ir iš to paties reglamento 84 straipsnio. Dėl argumento, susijusio su Direktyvos 91/414 13 straipsniu, kuris buvo pakeistas Reglamento Nr. 1107/2009 59 straipsniu, reikia konstatuoti, kaip pažymėjo ir Komisija, kad šioje nuostatoje numatyti veikliosios medžiagos bandymai ir tyrimai, o ne dokumentai, kaip antai aptariami pagrindinėje byloje, susiję, be kita ko, su tokios medžiagos gamybos metodu. Iš tiesų, tokiai informacijai taikoma Direktyvos 91/414 14 straipsnyje, kuris pakeistas Reglamento Nr. 1107/2009 63 straipsnio 2 dalimi, numatyta konfidencialumo nuostata.
109 Antra, kiek tai susiję su esamų interesų palyginimu, kaip teisingai tvirtina Komisija, ginčijamame sprendime ji pranešė ieškovėms apie išimtį, kuria remdamosi Vokietijos valdžios institucijos nesuteikė galimybės susipažinti su ginčą sukėlusiu dokumentu, t. y. Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką, ir pateikė išsamią informaciją, kuri, anot minėtų valdžios institucijų, susijusi su intelektinės nuosavybės teisėmis. Ji nurodė, kad detalizuota veikliosios medžiagos cheminė sudėtis, išsamiai aprašytas jos gamybos procesas, pateikta informacija apie medžiagos ir visų jos priemaišų cheminę analizę, nurodyta galutinių produktų sudėtis ir išdėstyta informacija apie įvairių apie šią medžiagą pranešusių įmonių sutartinius santykius.
110 Remdamasi Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytomis išimtimis, Komisija atsisakė atskleisti ginčą sukėlusį dokumentą.
111 Lygindama komercinius interesus su viešuoju interesu atskleisti ginčą sukėlusį dokumentą Komisija tiksliai įvertino riziką pažeisti prašymą įtraukti pateikusių subjektų intelektinės nuosavybės teises. Ji pažymėjo, kad ginčą sukėlęs dokumentas susijęs su augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra veikliosios medžiagos, gamybos procesu ir kad poreikis apsaugoti intelektinės nuosavybės teises yra svarbesnis už visuomenės interesą atskleisti minėtą dokumentą. Ji pabrėžė, kad kiltų pavojus, jog informaciją apie prašymą įtraukti pateikusių subjektų taikomus gamybos metodus ir glifosato technines specifikacijas nukopijuos jų konkurentai. Komisijos manymu, dėl tokios aplinkybės aptariamos įmonės netektų didelės rinkos dalies ir būtų pažeistos neapsaugotos jų intelektinės nuosavybės teisės.
112 Be to, Komisija pažymėjo, kad į viešąjį interesą atskleisti dokumentą buvo pakankamai atsižvelgta, nes iš kitų ataskaitos projekto dalių, kurios buvo visiškai atskleistos, buvo galima sužinoti apie galimą glifosato išmetimo į aplinką poveikį. Tada ji išvardijo įvairius susijusius elementus, kurie buvo atskleisti. Ji taip pat nurodė, kad, atskleidus ginčą sukėlusiame dokumente pateiktą informaciją apie nesvarbias priemaišas, būtų galima atsekti kiekvieno produkto gamybos procesą, ir priminė prašymą įtraukti glifosatą pateikusių subjektų intelektinės nuosavybės teisėms kylančią grėsmę.
113 Komisija rėmėsi procedūra, pagal kurią veiklioji medžiaga buvo įvertinta ir įtraukta į Direktyvos 91/414 I priedą, be kita ko, moksliniais vertinimais, kurie atlikti dėl pateiktų įtraukimo bylų. Ji nusprendė, kad viešai prieinama informacija apie glifosato poveikį, paskelbta pabaigus medžiagos įtraukimo procedūrą ir gavus ieškovių pateiktą prašymą suteikti galimybę susipažinti su dokumentais, atitiko Reglamento Nr. 1367/2006 reikalavimus.
114 Komisija padarė išvadą, kad, palyginus esamus interesus ir atsižvelgiant į informacijos atskleidimo keliamą grėsmę konkretiems gamybos procesams ir įmonių teisėms, jų interesų apsaugai reikia teikti pirmenybę.
115 Todėl tokiomis sąlygomis reikia manyti, kad Komisija tinkamai palygino esamus interesus, nes tiksliai ir konkrečiai nurodė, kaip glifosato arba augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje jo yra, gamintojų komerciniai interesai būtų pažeisti atskleidus ginčijamą dokumentą.
116 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą ir visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
117 Pradiniame sprendime Komisijai nurodyta padengti bylinėjimosi išlaidas. Sprendime dėl apeliacinio skundo Teisingumo Teismas atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą. Taigi šiame sprendime pagal Procedūros reglamento 219 straipsnį Bendrasis Teismas turi nuspręsti dėl visų išlaidų, patirtų per skirtingas procedūras.
118 [Ištaisyta 2019 m. birželio 9 d. nutartimi] Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas, kaip to prašė Komisija, CropLife America, NAM, ACC, CLI, Cefic, ECPA ir ECCA.
119 Remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos padengia savo išlaidas. Vadinasi, Švedijos Karalystė ir Vokietijos Federacinė Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Stichting Greenpeace Nederland ir Pesticide Action Network Europe (PAN Europe) bylinėjimosi išlaidas.
3. Švedijos Karalystė ir Vokietijos Federacinė Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Kanninen | Schwarcz | Iliopoulos |
Paskelbta 2018 m. lapkričio 21 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.