Language of document : ECLI:EU:T:2021:892

BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. gruodžio 15 d.(*)

„Aplinka – Reglamentas (EB) Nr. 1367/2006 – Valstybių narių pareiga saugoti ir gerinti aplinkos oro kokybę – Prašymas peržiūrėti vidaus tvarka – Prašymo atmetimas kaip nepriimtino“

Byloje T‑569/20

Stichting Comité N 65 Ondergronds Helvoirt, įsteigtas Helvuarte (Nyderlandai), atstovaujamas advokatų T. Malfait ir A. Croes,

ieškovas,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą L. Haasbeek, G. Gattinara ir M. Noll-Ehlers,

atsakovę,

palaikomą

Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos M. Bulterman, M. de Ree, J. Langer ir J. Hoogveld,

Europos Parlamento, atstovaujamo W. Kuzmienko ir C. Ionescu Dima,

taip pat

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos K. Michoel ir A. Maceroni,

įstojusių į bylą šalių,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2020 m. liepos 6 d. Komisijos sprendimą atmesti kaip nepriimtiną prašymą dėl sprendimo nutraukti skundo nagrinėjimo procedūrą CHAP (2019) 2512 peržiūros vidaus tvarka

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė V. Tomljenović, teisėjai F. Schalin ir I. Nõmm (pranešėjas),

kancleris E. Coulon,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovas Stichting N 65 Ondergronds Helvoirt yra vykdomasis komitetas, kuris buvo įsteigtas 2011 m. kovo 2 d. Viugto, Haaren, Oisterveiko, Tilburgo ir Hertogenboso (Nyderlandai) savivaldybėms pristatant savo viziją dėl regioninio kelio N 65 ir jo aplinkos.

2        Ieškovas, pradėjęs administracines procedūras ir teismo procesus nacionaliniu lygmeniu, 2019 m. rugpjūčio 29 d. Europos Komisijai pateikė skundą dėl Nyderlandų Karalystės. Jis teigė, kad Nyderlandų valdžios institucijų įgyvendinta oro kokybės aplink regioninį kelią N 65 kontrolė ir vertinimas prieštaravo 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2008/50/EB dėl aplinkos oro kokybės ir švaresnio oro Europoje (OL L 152, 2008, p. 1). Ieškovas laikėsi nuomonės, kad Komisija klaidingai aiškino nuostatą, pagal kurią aplinkos oro kokybės vertinimo priemonės neturėjo būti atliktos didesniu nei 10 m atstumu nuo kelkraščio.

3        2020 m. sausio 30 d. raštu Komisija informavo ieškovą, kad nusprendė nutraukti skundo bylą CHAP (2019) 2512, motyvuodama tuo, kad savo 2019 m. rugsėjo 6 d. ir 21 d. ir 2020 m. sausio 8 d. laiškuose jis nenurodė jokios naujos reikšmingos informacijos, galinčios pateisinti procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo pradėjimą prieš Nyderlandų Karalystę.

4        2020 m. kovo 12 d. ieškovas pateikė prašymą peržiūrėti vidaus tvarka pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (OL L 264, 2006, p. 13, toliau – Orhuso reglamentas) 10 straipsnį.

5        2020 m. liepos 6 d. raštu Komisija atmetė kaip nepriimtiną prašymą dėl sprendimo nutraukti skundo nagrinėjimo procedūrą CHAP (2019) 2512 peržiūros vidaus tvarka (toliau – ginčijamas sprendimas). Ji nusprendė, kad 2020 m. sausio 30 d. raštas nėra „administracinis aktas“, kaip jis suprantamas pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą, ar „administracinis neveikimas“, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalies h punktą. Iš tiesų ji nurodė, kad, 2020 m. sausio 30 d. raštą dėl skundo bylos nutraukimo priėmė kaip administracinės priežiūros organas pagal SESV 258 straipsnį. Ji manė, kad pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 2 dalies b punktą toks aktas nėra administracinis aktas, kaip jis suprantamas pagal minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą.

 Procesas ir šalių reikalavimai

6        Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovo ieškinį 2020 m. rugsėjo 7 d., jame šio teismo jis prašė panaikinti ginčijamą sprendimą.

7        2020 m. lapkričio 25 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Komisijos atsiliepimą į ieškinį.

8        Dokumentais, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija atitinkamai gavo 2020 m. sausio 3, 9 ir 10 d., Europos Sąjungos Taryba, Nyderlandų Karalystė ir Europos Parlamentas paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

9        2021 m. sausio 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovo dubliką.

10      2021 m. sausio 20 d. sprendimais Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininkė leido atitinkamai Tarybai, Nyderlandų Karalystei ir Parlamentui įstoti į bylą.

11      2021 m. vasario 25 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Komisijos tripliką.

12      2021 m. kovo 1, 2 ir 4 d. Parlamentas, Nyderlandų Karalystė ir Taryba atitinkamai pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimą.

13      Taikydamas Procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas (antroji kolegija) nusprendė priimti sprendimą nerengdamas žodinės proceso dalies.

14      Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        grąžinti bylą Komisijai, kad ši pripažintų ją priimtina ir priimtų sprendimą dėl esmės,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

15      Komisija ir Nyderlandų Karalystė Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

16      Parlamentas iš esmės Bendrojo Teismo prašo palaikyti Komisijos reikalavimus ir atmesti ieškinį.

17      Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        palaikyti Komisijos reikalavimus ir atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

18      Grįsdamas savo ieškinį dėl panaikinimo ieškovas nurodo du pagrindus, kiekvieną iš jų sudaro kelios dalys.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, pagrįsto Orhuso konvencijos 1 straipsnio ir 9 straipsnio 2 ir 3 dalių, SESV 216 straipsnio ir Orhuso reglamento 1 straipsnio 1 dalies d punkto, 2 straipsnio 1 dalies g punkto ir 10 straipsnio 2 dalies pažeidimu

19      Pirmajame pagrinde, padalytame į dvi dalis, ieškovas teigia, kad Komisija pažeidė Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, pasirašytos 1998 m. birželio 25 d. Orhuse ir Europos bendrijos vardu patvirtintos 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, 2005, p. 1; toliau – Orhuso konvencija), 1 straipsnį ir 9 straipsnio 2 ir 3 dalis, SESV 216 straipsnį, Orhuso reglamento 1 straipsnio 1 dalies d punktą, 2 straipsnio 1 dalies g punktą ir 2 dalį, taip pat jo 10 straipsnį.

 Dėl kaip pagrindinis reikalavimas nurodytos pirmos dalies, pagrįstos Orhuso reglamento 1 straipsnio 1 dalies d punkto, 2 straipsnio 1 dalies g punkto ir 2 dalies, taip pat šio reglamento 10 straipsnio pažeidimu

20      Kaip pagrindinis reikalavimas nurodytoje pirmoje dalyje ieškovas teigia, kad Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalyje numatyta peržiūros procedūra skiriasi nuo SESV 258 ir 260 straipsniuose numatytos pažeidimo procedūros, kad 2020 m. sausio 30 d. Komisija priėmė teisiškai įpareigojantį individualų sprendimą aplinkos apsaugos srityje, kad jis patenka į administracinio akto, kaip jis suprantamas pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą, apibrėžtį, taigi, šis sprendimas galėjo būti peržiūros dalykas, todėl ieškinys dėl šio sprendimo negali būti pripažintas nepriimtinu.

21      Komisija, šiuo klausimu palaikoma Nyderlandų Karalystės, atmeta šiuos argumentus.

22      Primintina, kad pagal Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalį bet kuri nevyriausybinė organizacija, atitinkanti šio reglamento 11 straipsnyje nustatytus kriterijus, turi teisę pateikti prašymą peržiūrėti vidaus tvarka Sąjungos institucijai, priėmusiai administracinį aktą pagal aplinkos apsaugos teisę.

23      Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalyje minima administracinio akto sąvoka šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punkte apibrėžta kaip Sąjungos institucijos priimta individualiai taikoma priemonė pagal aplinkos apsaugos teisę, kuri yra teisiškai įpareigojanti ir turi išorinį poveikį.

24      Orhuso reglamento 2 straipsnio 2 dalies b punkte taip pat nustatytos šios administracinio akto sąvokos ribos, nurodant, kad ji neapima priemonių, kurių imasi Sąjungos institucija arba organas, vykdantis administracinės peržiūros organo funkcijas, arba jo neveikimo, be kita ko, pagal SESV 258 ir 260 straipsnius, susijusius su įsipareigojimų neįvykdymo procedūra.

25      Šioje byloje Komisija atmetė kaip nepriimtiną ieškovo pateiktą prašymą peržiūrėti 2020 m. sausio 30 d. raštą, t. y. raštą, kuriuo šis ieškovas informuojamas, kad ji nusprendė nutraukti skundo bylą, nes manė, kad ji negavo jokios naujos reikšmingos informacijos, pateisinančios procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo pradėjimą prieš Nyderlandų Karalystę.

26      Visų pirma Komisija nusprendė, kad pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 2 dalį vidaus peržiūra negalima, kai tai susiję su priemonėmis, kurių imasi Sąjungos institucija ar organas, veikiantis kaip administracinės priežiūros institucija, ar jo neveikimu.

27      Toliau Komisija nusprendė, kad ieškovo pasitelkiant Skundų registravimo sistemą (complaint handling) (toliau – CHAP procedūra) inicijuota skundo nagrinėjimo procedūra galėjo būti pirmasis etapas pažeidimo procedūros pradėjimo link, nes ji leido Komisijai įvertinti galimus valstybių narių Sąjungos teisės aktų pažeidimų atvejus ir imtis priemonių, kurias ji laikė tinkamomis.

28      Be to, ji nurodė, kad, pirma, pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 2 dalies b punktą pažeidimo procedūros nepatenka į administracinio akto, kaip tai suprantama pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą, ar administracinio neveikimo, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalies h punktą, sąvoką ir, antra, skundų nagrinėjimo procedūros egzistuoja tik tam, kad ji galėtų vykdyti Sutarčių sergėtojos užduotį, kuri jai pavesta pagal ESS 17 straipsnį ir SESV 258 bei paskesnius straipsnius. Taigi Komisija nusprendė, kad pagal Orhuso reglamentą tokios skundų nagrinėjimo procedūros negali būti vertinamos skirtingai nei pačios pažeidimo nagrinėjimo procedūros.

29      Be to, ji priminė, kad pagal prie Komisijos pranešimo pridėto dokumento „[Sąjungos] teisė. Geresnis taikymas – geresni rezultatai“ (OL C 18, 2017, p. 10) 10 punktą „Komunikavimo su skundų dėl Europos Sąjungos teisės taikymo pateikėjais administracinės procedūros“ ji informavo ieškovą apie priežastis, dėl kurių siūlė nutraukti bylą, ir paragino jį pateikti savo pastabas.

30      Galiausiai Komisija pažymėjo, kad ieškovo 2019 m. rugsėjo 6 d. ir 21 d. ir 2020 m. sausio 8 d. laiškuose nebuvo naujos reikšmingos informacijos, todėl ji nutraukė skundo bylą.

31      Dėl šių priežasčių Komisija atmetė kaip nepriimtiną ieškovo pateiktą prašymą peržiūrėti vidaus tvarka.

32      Reikia nustatyti, ar Komisija teisingai nusprendė, kad ieškovo pagal Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalį pateiktas prašymas peržiūrėti vidaus tvarka yra nepriimtinas.

33      Pirma, reikia išnagrinėti, ar Komisija veikė kaip administracinės priežiūros institucija pagal SESV 258 straipsnyje numatytą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kai 2020 m. sausio 30 d. raštu nutraukė ieškovo skundo bylos nagrinėjimą, taigi, ar pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 2 dalies b punktą šis raštas nėra administracinis aktas, kaip tai suprantamas pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą.

34      Skunde ieškovas teigė, kad Nyderlandų Karalystė pažeidė Direktyvą 2008/50, visų pirma jos III priedą (kuriame kalbama apie oro kokybės vertinimą ir mėginių ėmimo jai išmatuoti vietą), nes būdas, kuriuo buvo matuojamos minėtoje direktyvoje nustatytos ribinės vertės, prieštaravo jos nuostatoms.

35      2020 m. sausio 30 d. raštu Komisija pranešė ieškovui, kad nusprendė nutraukti skundo bylą, nes 2019 m. rugsėjo 6 d. ir 21 d. ir 2020 m. sausio 8 d. raštuose ieškovas nepateikė jokios naujos reikšmingos informacijos, galinčios pateisinti procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo pradėjimą prieš Nyderlandų Karalystę.

36      Pirma nurodytos aplinkybės leidžia manyti, kad Komisijos sprendimas nutraukti ieškovo skundo nagrinėjimą turi būti aiškiai suprantamas kaip išreiškiantis Komisijos atsisakymą pagal SESV 258 straipsnį pradėti procedūrą prieš Nyderlandų Karalystę dėl tariamo įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę neįvykdymo.

37      Tokį aiškinimą, be kita ko, patvirtina tai, kad sprendimas nenagrinėti skundo priimtas siekiant nutraukti procedūrą CHAP (2019) 2512, t. y. procedūrą, pagal kurią nagrinėjami prašymai atlikti tyrimą ir Komisijos gauti skundai dėl valstybių narių Sąjungos teisės pažeidimo, taip pat įvairios aiškios nuorodos, kurias Komisija šiuo klausimu pateikė savo 2020 m. sausio 30 d. laiške.

38      Iš tiesų nurodžiusi, kad ji nėra apeliacinis teismas Nyderlandų teismų priimtiems sprendimams nagrinėti, Komisija vienareikšmiškai pabrėžė, kad numatė pareikšti ieškinį valstybei narei tik tuo atveju, jei paaiškėtų, kad jos institucijų priimti sprendimai prieštarauja Sąjungos teisei. Šiuo klausimu ji aiškiai nurodė, kad šioje byloje nėra pakankamai įrodymų, galinčių pateisinti pažeidimo nagrinėjimo procedūros vykdymą.

39      Šiomis aplinkybėmis ieškovas siekia atskirti „EU Pilot“ procedūrą nuo CHAP procedūros ir teigia, kad išvada, jog „EU Pilot“ procedūra yra neatsiejamai susijusi su įsipareigojimų neįvykdymo procedūra, negali būti taikoma ir CHAP procedūrai.

40      Pirmiausia reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją „EU Pilot“ procedūra yra tam tikras procedūros pagal SESV 258 straipsnį „pirmtakas“, todėl ji neatsiejamai susijusi su įsipareigojimų neįvykdymo procedūra. Iš tiesų Sąjungos teismas nusprendė, kad net jeigu „EU Pilot“ procedūra negrindžiama šia nuostata, ji struktūrizavo veiksmus, kuriuos Komisija tradiciškai atlieka gavusi skundą arba kai ji veikia savo iniciatyva (2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑306/12, EU:T:2014:816, 66 punktas), ir tik formalizavo bei struktūrizavo pasikeitimą informacija, kuris tradiciškai vyko tarp Komisijos ir valstybių narių per tyrimo dėl galimo Sąjungos teisės pažeidimo neoficialų etapą (2017 m. gegužės 11 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑562/14 P, EU:C:2017:356, 43 punktą).

41      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, kyla klausimas, ar šie su „EU Pilot“ procedūra susiję argumentai gali būti taikomi ir ieškovo šioje byloje pradėtai CHAP procedūrai.

42      Reikia konstatuoti, kad ieškovo pradėta skundo nagrinėjimo procedūra CHAP buvo pirmasis etapas, galintis nuvesti procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį pradėjimo link, ir kad šia procedūra tebuvo siekiama leisti Komisijai atlikti savo, kaip Sutarčių sergėtojos,užduotį pagal ESS 17 straipsnį ir SESV 258 straipsnį.

43      Argumentą, kad ieškovo Komisijai pateiktas skundas galėjo būti vertinamas tik per procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį, patvirtina išvada, kad vienintelis palankus veiksmas, kurio Komisija būtų galėjusi imtis dėl šio skundo, buvo būtent tokios procedūros prieš Nyderlandų Karalystę pradėjimas (šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 15 d. Nutarties Sellier / Komisija, T‑276/06, nepaskelbta Rink., EU:T:2007:6, 9 punktą; 2012 m. balandžio 16 d. Sprendimo F91 Diddeléng ir kt. / Komisija, T‑341/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:183, 24 ir 25 punktus ir 2014 m. spalio 21 d. Sprendimo Bharat Heavy Electricals / Komisija, T‑374/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:931, 8 punktą).

44      Žinoma, kaip pabrėžė ieškovas, tiesa, kad, be „EU Pilot“ procedūros ar įsipareigojimų neįvykdymo procedūros pradėjimo arba skundo bylos nutraukimo, CHAP procedūra taip pat gali leisti rasti kitų problemų sprendimo būdų, ji padėtų išvengti procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš atitinkamą valstybę narę pradėjimo.

45      Vis dėlto, pirma, reikia pabrėžti, kad šie galimi problemų sprendimo būdai, nors ir veiksmingi, yra neoficialūs, o jų taikymas paliekamas Komisijos diskrecijai. Jei tokiomis aplinkybėmis ji nebūtų patenkinta diskusijomis, vis dar galėtų atnaujinti oficialią procedūrą. Jei vykdoma ši oficiali procedūra, ji neišvengiamai lemtų skundo bylos nutraukimą, „EU Pilot“ bylos užvedimą arba procedūros dėl įsipareigojimų nevykdymo pradėjimą pagal SESV 258 straipsnį.

46      Kita vertus, didelis CHAP procedūros ir „EU Pilot“ procedūros panašumas pasireiškia ir tuo, kad abi procedūros leidžia ne tik pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš valstybę narę, bet ir išvengti tokios procedūros taikymo.

47      Taigi darytina išvada, kad, kaip ir „EU Pilot“ procedūra, ieškovo pradėta CHAP procedūra buvo neatsiejamai susijusi su įsipareigojimų neįvykdymo procedūra.

48      Antra, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo pradėta skundo nagrinėjimo procedūra yra pirmasis procedūros, per kurią Komisija gali pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį, etapas, ir ji veikė kaip administracinės priežiūros institucija pagal procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, 2020 m. sausio 30 d. raštas, kuriuo ieškovas informuojamas, kad ji nusprendžia nutraukti skundo nagrinėjimą, negali būti administracinis aktas, kurio dalykas – peržiūra pagal Orhuso reglamento 10 straipsnį. Iš tiesų to paties reglamento 2 straipsnio 2 dalies b punkte aiškiai nurodyta, kad šis aktas nepatenka į administracinio akto sąvoką, apibrėžtą minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punkte.

49      Taigi, priešingai, nei teigia ieškovas, jo prašymas peržiūrėti vidaus tvarka nepatenka į pagal Orhuso reglamento 10 straipsnį pateikto prašymo materialinę taikymo sritį, nes ši taikymo sritis apribota to paties reglamento 2 straipsnio 2 dalies.

50      Taigi Komisija pagrįstai kaip nepriimtiną atmetė prašymą peržiūrėti sprendimą nutraukti skundo nagrinėjimo procedūrąCHAP (2019) 2512 vidaus tvarka pagal Orhuso reglamento 10 straipsnį.

51      Ieškovas nesėkmingai mėgina nuginčyti šią išvadą.

52      Pirma, ieškovas tvirtina, kad pripažinusi prašymą peržiūrėti nepriimtinu Komisija neleistų Bendrajam Teismui priimti sprendimo aplinkos klausimais, šiuo atveju – dėl teisingo Direktyvos 2008/50 III priedo C skirsnio aiškinimo, – ir uzurpuotų jai nepriklausančią jurisdikciją.

53      Šis argumentas turi būti atmestas. Kaip teisingai pažymi Komisija, ji nepasisavino jokios jurisdikcijos, o tik pasinaudojo SESV ir suformuotoje jurisprudencijoje jai pripažinta diskrecija. Iš tiesų Sąjungos teismas pabrėžė, kad ji turi diskreciją pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo arba jos nepradėti. Taigi privatūs asmenys neturi teisės reikalauti, kad ji laikytųsi tam tikros pozicijos. Todėl Komisija neturi pareigos pradėti procedūrą pagal SESV 258 straipsnį. Skundą pateikęs ieškovas, neturėdamas Sąjungos teisės nuostatose numatytų procesinių teisių, kurios jam leistų reikalauti, kad Komisija jį informuotų ir išklausytų, neturėjo galimybės Sąjungos teismui pareikšti ieškinio dėl galimo sprendimo nenagrinėti jo skundo (2004 m. sausio 14 d. Nutarties Makedoniko Metro ir Michaniki / Komisija, T‑202/02, EU:T:2004:5, 46 punktas ir 2014 m. lapkričio 19 d. Nutarties Mirelta Ingatlanhasznosító / Komisija ir Ombudsmenas, T‑430/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:996, 6 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1998 m. liepos 17 d. Nutarties Sateba / Komisija, C‑422/97 P, EU:C:1998:395, 42 punktą).

54      Orhuso reglamento 2 straipsnio 2 dalies b punktas atitinka SESV, ypač šios bylos tikslais – SESV 258 straipsnio, ir šio sprendimo 53 punkte nurodytos suformuotos jurisprudencijos, kiek joje numatyta, kad pagal SESV 258 ir 260 straipsnius priemonės, kurių buvo imtasi, ar administracinis neveikimas nelaikomi administraciniais aktais ir administraciniu neveikimu, kurie gali būti peržiūrėti pagal to paties reglamento 10 straipsnį, logiką.

55      Antra, ieškovas klaidingai tvirtina, kad manydama, jog negalima prašyti peržiūrėti pozicijos, kurią pati priėmė atsakydama į skundą, Komisija pripažįsta sau išimtinę kompetenciją aplinkos klausimais. Iš tikrųjų prašymas atlikti peržiūrą vidaus tvarka šioje byloje yra nepriimtinas dėl Orhuso reglamento 2 straipsnio 2 dalies b punkte aiškiai nurodyto motyvo, t. y. kad jis pateiktas dėl sprendimo nepradėti procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš valstybę narę.

56      Be to, ieškovas niekaip neįrodė, kad, išskyrus Orhuso reglamento 2 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus, Komisijai pateiktų skundų, susijusių su aplinkos klausimais, lemtis būtų tokia pati ir jie būtų pripažinti nepriimtinais.

57      Galiausiai, trečia, ieškovas nepagrįstai teigia, kad dėl Komisijos veiksmų aplinkos apsaugos organizacijoms naudojimasis Sąjungos teisėje ir tarptautinėse sutartyse nustatytomis teisėmis tapo praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas; taip Komisija pažeidė Orhuso reglamento ratio legis bei apribojo galimybę veiksmingai naudotis teise kreiptis į teismą aplinkos klausimais.

58      Iš tiesų, viena vertus, Komisija laikėsi paties teisės aktų leidėjo Orhuso reglamente nustatyto apribojimo, t. y. į administracinių aktų ir administracinio neveikimo, kuriems gali būti atlikta peržiūra pagal to paties reglamento 10 straipsnį, apimtį neįtraukti tam tikrų administracinių aktų ar administracinio neveikimo, kaip antai tų, kurių buvo imtasi pagal SESV 258 straipsnį.

59      Kita vertus, reikia priminti, kad Orhuso konvencijos 10 straipsnyje numatyta peržiūros vidaus tvarka procedūra siekiama palengvinti nevyriausybinių organizacijų teisę kreiptis į teismą, nes jos neprivalo nurodyti pakankamo intereso ar teisės pažeidimo, kad galėtų pasinaudoti šia teise pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, taip pat reglamente šios grupės pripažįstamos adresatais (šiuo klausimu žr. generalinio advokato N. Jääskinen išvados sujungtose bylose Taryba ir kt. / Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, C‑401/12 P-C‑403/12 P, EU:C:2014:310, 124 punktą ir generalinio advokato M. Szpunar išvados byloje TestBioTech ir kt. / Komisija, C‑82/17 P, EU:C:2018:837, 36 punktą).

60      Taigi Orhuso reglamento 10 straipsnyje nustatyta peržiūros vidaus tvarka procedūra nesiekiama leisti pareikšti ieškinio dėl priemonių, kurios dėl priežasčių, nesusijusių su nevyriausybinių organizacijų teisės pareikšti ieškinį nebuvimu, negali būti ginčijamos pagal SESV 263 straipsnį.

61      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

 Dėl subsidiariai nurodytos antros dalies, pagrįstos, nurodant neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, tuo, kad Orhuso reglamento 2 straipsnio 2 dalies b punktas ir šio reglamento 10 straipsnis nesuponuoja visiško iš Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies, siejamos su jos 1 straipsniu, išplaukiančių įpareigojimų įgyvendinimo, taip pat SESV 216 straipsnio pažeidimu

62      Antroje dalyje ieškovas papildomai nurodo Orhuso reglamento 2 straipsnio 2 dalies b punkto ir 10 straipsnio neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, nes šiomis nuostatomis nėra visiškai įgyvendinami įsipareigojimai pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį, siejamą su jos 1 straipsniu, ir SESV 216 straipsnio pažeidimą.

63      Komisija, kurią šiuo klausimu palaiko Nyderlandų Karalystė, Parlamentas ir Taryba, ginčija ieškovo pateiktus argumentus.

64      Reikia konstatuoti, kad ieškovo argumentai grindžiami tik Bendrojo Teismo 2012 m. birželio 14 d. Sprendime Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht / Komisija (T‑396/09, EU:T:2012:301) padaryta išvada ir generalinio advokato N. Jääskinen svarstymais, pateiktais išvadoje sujungtose bylose Taryba ir kt. / Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht (C‑401/12 P–C‑403/12 P, EU:C:2014:310).

65      2012 m. birželio 14 d. Sprendime Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht / Komisija (T‑396/09, EU:T:2012:301) Bendrasis Teismas priminė, kad, kaip ir visi kiti tarptautiniai susitarimai, kurių šalis yra Europos Sąjunga, Orhuso konvencija turi viršenybę prieš Sąjungos antrinės teisės aktus, kad Sąjungos teismas gali nagrinėti reglamento nuostatos galiojimą tarptautinio susitarimo atžvilgiu tik tuo atveju, kai tam neprieštarauja šio susitarimo pobūdis ir bendra struktūra ir kai jo nuostatų turinys yra besąlygiškas ir pakankamai tikslus.

66      Vis dėlto, remdamasis 1989 m. birželio 22 d. Sprendimu Fediol / Komisija (70/87, EU:C:1989:254) ir 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimu Nakajima / Taryba (C‑69/89, EU:C:1991:186), Bendrasis Teismas patikslino, jog Teisingumo Teismas nusprendė, kad kontroliuoti Sąjungos teisės akto teisėtumą atsižvelgiant į tarptautinio susitarimo nuostatas, pagal kurių pobūdį asmenims nesuteikiama teisės jomis remtis teisme, jis turi tais atvejais, kai Sąjunga ketina įvykdyti pagal šį susitarimą prisiimtą konkretų įsipareigojimą arba kai Sąjungos teisės aktuose daroma aiški nuoroda į konkrečias šio susitarimo nuostatas. Tuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Sąjungos teismas turi turėti galimybę patikrinti reglamento teisėtumą atsižvelgiant į tarptautinį susitarimą, jei šiuo reglamentu siekiama įgyvendinti tame tarptautiniame sutarime įtvirtintą Sąjungos institucijų įsipareigojimą (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht / Komisija, T‑396/09, EU:T:2012:301, 54 punktą).

67      Bendrasis Teismas teigė, kad šios sąlygos buvo įvykdytos, nes, pirma, ieškovės pirmojoje instancijoje nesirėmė susitarimo nuostatų tiesioginiu veikimu ir pagal SESV 277 straipsnį netiesiogiai ginčijo Orhuso reglamento nuostatos galiojimą Orhuso konvencijos atžvilgiu ir, antra, kaip matyti iš šio reglamento 1 straipsnio 1 dalies ir jo 18 konstatuojamosios dalies, jis buvo priimtas tam, kad Sąjunga įgyvendintų šios konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus tarptautinius įsipareigojimus. Todėl Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalis nesuderinama su Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalimi, nes pagal ją peržiūra vidaus tvarka taikoma tik „administraciniam aktui“, kuris apibrėžtas kaip „individualiai taikoma priemonė“ (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht / Komisija, T‑396/09, EU:T:2012:301, 57, 58 ir 69 punktus).

68      Per apeliacinį procesą generalinis advokatas N. Jääskinen laikėsi nuomonės, kad, atsižvelgiant į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies tikslą ir struktūrą, iš dalies tai yra pakankamai aiški norma, kad galėtų būti teisėtumo kontrolės pagrindas, kalbant apie organizacijų, galinčių pareikšti ieškinius pagal nacionalinės ar Sąjungos teisės aktus, galimybę kreiptis į teismą, todėl gali būti referencinis kriterijus vertinant Sąjungos institucijų aktų teisėtumą (generalinio advokato N. Jääskinen išvados sujungtose bylose Taryba ir kt. / Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, C‑401/12 P–C‑403/12 P, EU:C:2014:310, 95 punktas).

69      Vis dėlto reikia pabrėžti, kad Teisingumo Teismas nesivadovavo Bendrojo Teismo padaryta išvada, kurią rėmėgeneralinis advokatas N. Jääskinen.

70      Iš tiesų iš jurisprudencijos matyti, kad tarptautinio susitarimo, kurio šalis yra Sąjunga, nuostatomis galima remtis grindžiant ieškinį dėl Sąjungos antrinės teisės akto panaikinimo arba tokio akto neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą tik su sąlyga, kad, pirma, šio susitarimo pobūdis ir struktūra tam neprieštarauja ir, antra, tų nuostatų turinys yra besąlygiškas ir pakankamai tikslus (žr. 2008 m. birželio 3 d. Sprendimo Intertanko ir kt., C‑308/06, EU:C:2008:312, 45 punktą; 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo FIAMM ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑120/06 P ir C‑121/06 P, EU:C:2008:476, 110 punktą ir 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Air Transport Association of America ir kt., C‑366/10, EU:C:2011:864, 54 punktą).

71      Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje nėra jokio aiškaus ir tikslaus įpareigojimo, kuris galėtų tiesiogiai reguliuoti asmenų teisinę situaciją (2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Lesoochranárske zoskupenie, C‑240/09, EU:C:2011:125, 45 punktas). Iš tikrųjų jis mano: kadangi tik „visuomenės atstovai, [kurie atitiko] nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus“, turėjo minėto 9 straipsnio 3 dalyje nurodytas teises, šios nuostatos įgyvendinimas arba veikimas priklauso nuo vėlesnio akto priėmimo (2015 m. sausio 13 d. Sprendimo Taryba ir kt. / Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, C‑401/12 P–C‑403/12 P, EU:C:2015:4, 55 punktas).

72      Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalimi, kuria pagrįsta Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalis, negalima remtis siekiant įvertinti šios nuostatos teisėtumą (2015 m. sausio 13 d. Sprendimo Taryba ir kt. / Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, C‑401/12 P–C‑403/12 P, EU:C:2015:4, 61 punktas). Bendrasis Teismas ne kartą priminė šią padarytą išvadą (2016 m. gruodžio 15 d. Sprendimo TestBioTech ir kt. / Komisija, T‑177/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:736, 50 punktas ir 2018 m. kovo 14 d. Sprendimo TestBioTech / Komisija, T‑33/16, EU:T:2018:135, 88 punktas).

73      Svarbu pažymėti, kad savo rašytiniuose dokumentuose ieškovas pažodžiui pakartojo generalinio advokato N. Jääskinen svarstymus, pateiktus išvadoje sujungtose bylose Taryba ir kt. / Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht (C‑401/12 P–C‑403/12 P, EU:C:2014:310), ir tik pabrėžė, kad nebuvo pakankamai atsižvelgta į jo ginamą poziciją. Vis dėlto jis nepateikė jokio argumento, kuris pateisintų tai, kad Bendrasis Teismas nukryptų nuo 2015 m. sausio 13 d. Sprendime Taryba ir kt. / Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, C‑401/12 P–C‑403/12 P, EU:C:2015:4) galiausiai padarytos išvados.

74      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis negali būti ta nuostata, kuria būtų galima remtis vertinant Orhuso reglamento 10 straipsnio teisėtumą.

75      Darytina išvada, kad ieškinio pagrindas, siejamas suOrhuso konvencijos 2 straipsnio 2 dalies b punkto ir 10 straipsnio neteisėtumu atsižvelgiant į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

76      Joks ieškovo argumentas negali nuginčyti šios išvados.

77      Pirma, dėl šio sprendimo 74 punkte nurodytos priežasties ieškovas nepagrįstai remiasi 2017 m. kovo 17 d. Orhuso konvencijos nuostatų laikymosi atitikties komiteto išvada „Findings and Recommendations of the Compliance Committee with to Communication ACCC/C/2008/32 (Part II) Concerning Compliance by the European Union“ [Atitikties komiteto išvados ir rekomendacijos, susijusios su komunikatu ACCC/C/2008/32 (II dalis) dėl to, kaip Europos Sąjunga laikosi nuostatų], pagal kurią Komisijos požiūris prieštarauja įpareigojimams dėl teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kylantiems iš Orhuso konvencijos.

78      Be to, iš ataskaitoje konstatuotų faktų negalima daryti aiškios išvados dėl nuostatos neteisėtumo, kurioje numatytas pagal Orhuso reglamento 10 straipsnį pateikto prašymo peržiūrėti vidaus tvarka, susijusio su sprendimu nepradėti oficialios įsipareigojimų neįvykdymo procedūros pagal SESV 258 straipsnį, nepriimtinumas.

79      Iš tiesų savo išvados 106–112 punktuose Atitikties komitetas pareiškė išlygų dėl Orhuso reglamento 2 straipsnio 2 dalyje esančios administracinės peržiūros organo sąvokos. Minėtas komitetas pažymėjo, kad Orhuso konvencijoje valdžios institucijų sąvoka neapima „teismų ar įstatymų leidybos institucijų“, bet apima organus, veikiančius kaip „administracinės peržiūros organai“. Atitikties komitetas manė, kad reikia padaryti išvadą, jog Orhuso konvencijoje atskiriamos teisminės ir administracinės procedūros, ir pagal ją valdžios institucijos neapimamos tik tada, kai jos veikia kaip teismai, bet ne tada, kai jos veikia vykdydamos administracinę priežiūrą. Atitikties komitetas padarė išvadą, kad nors jis nėra įsitikinęs, jog visų Orhuso reglamento 2 straipsnio 2 dalyje išvardytų administracinės priežiūros institucijų, kaip antai ombudsmeno, administraciniai aktai arba administracinis neveikimasturi būti nagrinėjami pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį, jam kilo abejonių dėl to, ar bendra išimtis, susijusi su visų institucijų, veikiančių kaip administracinės priežiūros organai, administraciniais aktais ir administraciniu neveikimu, atitinka minėtą nuostatą. Vis dėlto jis patikslino, kad nerado konkrečių pažeidimų pavyzdžių ir negalėjo konstatuoti, jog šiuo klausimu buvo pažeista konvencija.

80      Vis dėlto remiantis šia išvada negalima teigti, kad Atitikties komitetas padarė išvadą, jog prašymas dėl vidaus priežiūros pagal Orhuso konvencijos 10 straipsnį, susijęs su sprendimu nepradėti oficialios įsipareigojimų neįvykdymo procedūros pagal SESV 258 straipsnį, neatitinka Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies.

81      Antra, dėl teiginio, kad tariamai buvo pažeistas SESV 216 straipsnis, reikia konstatuoti, kad ieškovo rašytiniuose pareiškimuose pateiktuose argumentuose nėra nei jokios nuorodos į šią nuostatą, nei konkrečiai nurodomos jo tariamo pažeidimo priežastys, kaip pabrėžia Komisija, Parlamentas ir Taryba. Todėl jis turi būti atmestas.

82      Bet kuriuo atveju, jei tariamas SESV 216 straipsnio pažeidimas turi būti suprantamas kaip pasekmė to, kad Komisija nesilaikė Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies, kuri saisto Sąjungos institucijas ir valstybes nares, šį argumentą reikia atmesti.

83      Iš tiesų Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „<…> kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus, jeigu tokie yra, galėtų administracine arba teismo tvarka kreiptis dėl privačių asmenų arba valstybės institucijų, pažeidžiančių nacionalinių įstatymų nuostatas, susijusias su aplink[a], veiksmų arba neveikimo užginčijimo“. Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad susitariančiosios šalys turi didelę diskreciją nustatyti jos [administracinės arba teismo tvarkos] įgyvendinimo būdus (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Mellifera / Komisija, C‑784/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:630, 88 punktą).

84      Trečia, apie tariamus Orhuso konvencijos 1 straipsnio ir 9 straipsnio 2 dalies pažeidimus nenurodyta nei ieškinio pagrindo aprašyme, nei jo motyvuose, todėl juos reikia atmesti.

85      Taigi pirmojo ieškinio pagrindo antra dalis turi būti atmesta.

86      Atsižvelgiant į pirmojo ieškinio pagrindo nagrinėjimą, reikia konstatuoti, kad ieškovo argumentas, jog Komisija oficialiai įspėjo Nyderlandų Karalystę ištaisyti savo vidaus taisykles mėginių ėmimo srityje, be to, šis oficialus įspėjimas buvo įrodymas, kad Nyderlandų Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvą 2008/50, yra netinkamas.

87      Iš tiesų, net darant prielaidą, kad Nyderlandų Karalystė pažeidė Direktyvą 2008/50, šis galimas pažeidimas neturi jokios įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes prašymas peržiūrėti buvo atmestas dėl jo nepriimtinumo, o ne dėl to, kad Nyderlandų Karalystė nepadarė jokio minėtos direktyvos pažeidimo.

88      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad tiek pirmojo ieškinio pagrindo pirma, tiek antra dalis turi būti atmestos kaip nepagrįstos.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, pagrįsto Orhuso konvencijos 5 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 ir 8 straipsnių, Pagrindinių teisių chartijos 2 ir 7 straipsnių, SESV 3 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio, 168 straipsnio 1 dalies ir 191 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Direktyvos 2008/50 6, 7, 23 straipsnių, III priedo ir XI priedo B skirsnio pažeidimu

89      Antrajame pagrinde, padalytame į keturias dalis, ieškovas teigia, kad Komisija pažeidė Orhuso konvencijos 5 straipsnį, 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 ir 8 straipsnius, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 2 ir 7 straipsnius, SESV 3 straipsnio 3 dalį, 9 straipsnį, 168 straipsnio 1 dalį ir 191 straipsnio 1 ir 2 dalis, taip pat Direktyvos 2008/50 6, 7 ir 23 straipsnius, III priedą ir XI priedo B skirsnį.

90      Komisija, šiuo klausimu palaikoma Nyderlandų Karalystės, mano, kad šis pagrindas yra netinkamas.

91      Primintina, kad ginčijamu sprendimu Komisija pripažino nepriimtinu prašymą dėl sprendimo nutraukti skundo nagrinėjimo procedūrą CHAP (2019) 2512 peržiūros. Ginčijamame sprendime nurodytas nepriimtinumo pagrindas grindžiamas tuo, kad priimdama minėtą sprendimą Komisija veikė kaip „administracinės peržiūros organas“, kaip tai suprantama pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 2 dalį, todėl šis sprendimas nėra administracinis aktas, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą.

92      Sprendime nutraukti skundo nagrinėjimo procedūrą nebuvo pateiktos galutinės išvados dėl klausimo, ar Nyderlandų Karalystė pažeidė Direktyvą 2008/50, ar ne. Šiame sprendime buvo pateiktas tik Komisijos vertinimas dėl galimybės pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį buvimo arba jos nebuvimo.

93      Ieškovo antrajame ieškinio pagrinde pateikti argumentai grindžiami tik esminiais argumentais, susijusiais su tuo, kad Nyderlandų Karalystė ir Komisija pažeidė atitinkamai oro kokybės vertinimo kriterijus, poveikio kriterijų ir Direktyvoje 2008/50 numatytą pareigą parengti oro kokybės planą, taip pat teisę gyventi, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 ir 8 straipsniuose bei Pagrindinių teisių chartijos 2 ir 7 straipsniuose, ir teisę į aukšto lygio aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugą, įtvirtintą SESV 9 straipsnyje, 168 straipsnio 1 dalyje ir 191 straipsnio 1 dalyje.

94      Darytina išvada, kad ieškovo nurodytas pagrindas yra netinkamas.

95      Taigi šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

96      Nesant reikalo priimti sprendimo dėl ieškovo prašymo grąžinti bylą Komisijai, kad ši pripažintų jį priimtinu ir priimtų sprendimą dėl esmės, priimtinumo, reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

97      Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, ji turi padengti savo ir Komisijos patirtas išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

98      Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Nyderlandų Karalystė, Parlamentas ir Taryba įpareigojami padengti savo pačių bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Įpareigoti Stichting Comité N 65 Ondergronds Helvoirt padengti savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Įpareigoti Nyderlandų Karalystę, Europos Parlamentą ir Europos Sąjungos Tarybą padengti savo pačių bylinėjimosi išlaidas.

Tomljenović

Schalin

Nõmm

Paskelbta 2021 m. gruodžio 15 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: nyderlandų.