Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. balandžio 25 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos pilietybė – SESV 20 straipsnis – Sąjungos pilietis, kuris niekada nepasinaudojo judėjimo laisve – Sąjungos piliečio šeimos nario gyvenimas šalyje – Grėsmė nacionaliniam saugumui – Specializuotų nacionalinių institucijų nuomonė – Motyvavimas – Galimybė susipažinti su byla“
Sujungtose bylose C‑420/22 ir C‑528/22
dėl Fővárosi Törvényszék (Segedo teismas, Vengrija) 2022 m. birželio 16 d. ir rugpjūčio 8 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 2022 m. birželio 24 d. ir rugpjūčio 8 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą bylose
NW (C‑420/22),
PQ (C‑528/22)
prieš
Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság,
Miniszterelnöki Kabinetirodát vezető miniszter
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev, teisėjai Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas L. Bay Larsen (pranešėjas), P. G. Xuereb, A. Kumin ir I. Ziemele,
generalinis advokatas J. Richard de la Tour,
posėdžio sekretorė M. Siekierzyńska, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2023 m. liepos 5 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– NW, atstovaujamo ügyvéd B. Pohárnok,
– PQ, atstovaujamo ügyvédek A. Németh ir B. Pohárnok,
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir R. Kissné Berta,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Bénard, A. Daniel ir J. Illouz,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Katsimerou, E. Montaguti ir A. Tokár,
susipažinęs su 2023 m. lapkričio 23 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl SESV 20 straipsnio, 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272) 9 straipsnio 3 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7, 24 straipsnių, 51 straipsnio 1 dalies ir 52 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šie prašymai pateikti nagrinėjant dviejų trečiųjų šalių piliečių NW ir PQ ginčus su Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság (Nacionalinės užsieniečių policijos generalinė direkcija, Vengrija) (toliau – Užsieniečių policijos direkcija) ir Miniszterelnöki Kabinetirodát vezető miniszter (ministras, atsakingas už ministro pirmininko kabineto valdymą, Vengrija) dėl sprendimų panaikinti NW leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę ir nurodyti jam išvykti iš Vengrijos teritorijos ir atmesti PQ prašymą išduoti nacionalinį leidimą įsikurti šalyje.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje.“
4 Šios direktyvos 5 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės reikalauja, kad trečiųjų šalių piliečiai įrodytų, kad jie patys ir nuo jų priklausomi šeimos nariai turi:
a) pastovių ir reguliarių išteklių, kurių pakanka patiems išsilaikyti ir išlaikyti savo šeimos narius, nesikreipiant į atitinkamos valstybės narės socialinės pagalbos sistemą. Valstybės narės įvertina tokių išteklių pobūdį ir reguliarumą, bei gali atsižvelgti į minimalų atlyginimo ir pensijų lygį, iki pareiškimo ilgalaikio gyventojo statusui gauti, pateikimo;
b) sveikatos draudimą, apimantį visas rizikas, kurios paprastai numatomos tos valstybės narės piliečių draudime [rizikas, nuo kurių paprastai draudžiami tos valstybės narės piliečiai].
2. Valstybės narės gali pareikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai tenkintų nacionalinėje teisėje numatytas integracijos sąlygas.“
5 Minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Norėdamas gauti ilgalaikio gyventojo statusą, trečiosios šalies pilietis pateikia pareiškimą tos valstybės narės, kurioje jis gyvena, kompetentingoms institucijoms. Prie pareiškimo pridedami nacionalinės teisės aktuose nurodyti dokumentiniai įrodymai, įrodantys, kad jis ar ji tenkina 4 ir 5 straipsn[iuose] nustatytas sąlygas, taip pat, jei reikalaujama, galiojantis kelionės dokumentas arba jo patvirtinta kopija.
Tarp pirmojoje straipsnio dalyje nurodytų dokumentų taip pat gali būti dokumentai, susiję su deramu būstu [patvirtinantys tinkamas apgyvendinimo sąlygas].“
6 Tos pačios direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„Valstybės narės gali nustatyti, kad ilgalaikis gyventojas praranda teisę išlaikyti ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, jei jis ar ji kelia grėsmę viešajai tvarkai, atsižvelgiant į jo ar jos įvykdyto pažeidimo rimtumą, tačiau tokia grėsme negali būti grindžiamas išsiuntimas <...>“
7 Direktyvos 2003/109 10 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Priėmus sprendimą atmesti pareiškimą ilgalaikio gyventojo statusui gauti arba panaikinus tokį statusą, kiekvienu atveju nurodomos to sprendimo priežastys. Apie bet kurį tokį sprendimą pranešama suinteresuotam trečiosios šalies piliečiui laikantis atitinkamos valstybės nacionalinės teisės aktuose numatytos pranešimų pateikimo tvarkos. Pranešime nurodoma, kokios yra atitinkamos pažeistos teisės gynimo priemonės, bei laikotarpis, per kurį suinteresuotas asmuo gali imtis veiksmų.“
8 Šios direktyvos 13 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės gali išduoti nuolatinio arba neribotojo galiojimo leidimus gyventi palankesnėmis sąlygomis, nei nurodyta šioje direktyvoje. Tokie leidimai gyventi nesuteikia teisės apsigyventi kitose valstybėse narėse, kaip nurodyta šios direktyvos III skyriuje.“
Vengrijos teisė
9 2007 m. sausio 5 d. A szabad mozgás és tartózkodás jogával rendelkező személyek beutazásáról és tartózkodásáról szóló 2007. évi I. törvény (2007 m. Įstatymas Nr. I dėl asmenų, turinčių teisę laisvai judėti ir gyventi šalyje, atvykimo į šalį ir gyvenimo joje) (Magyar Közlöny 2007/1.) 94 straipsnio 2–5 dalyse nustatyta:
„2. Bet kuriam trečiosios šalies piliečiui, kuris turi <...> jam, kaip Vengrijos piliečio šeimos nariui, išduotą leidimo gyventi šalyje kortelę arba leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę, <...> pateikus prašymą iki leidimo gyventi šalyje kortelės arba leidimo nuolat gyventi šalyje kortelės galiojimo pabaigos, išduodamas nacionalinis leidimas įsikurti, <...> išskyrus atvejus, kai:
<...>
c) jam neleidžiama įsikurti šalyje dėl vieno iš [A harmadik orszįgbeli įllampolgįrok beutazįsįról és tartózkodįsįról szóló 2007. évi II. törvény (2007 m. Įstatymas Nr. II dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir gyvenimo; Magyar Közlöny 2007/1.)] 33 straipsnio 1 dalies c punkte ir 2 dalyje numatytų atsisakymo pagrindų.
<...>
3. Dėl 2 dalies c punkto reikia, vadovaujantis 2007 m. Įstatymo Nr. II dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir gyvenimo nuostatomis dėl leidimų įsikurti šalyje išdavimo, konsultuotis su paskirtomis specializuotomis valstybės institucijomis, siekiant gauti jų nuomonę.
4. Kai trečiosios šalies pilietis, kuris yra Vengrijos piliečio šeimos narys, turi galiojančią leidimo gyventi šalyje kortelę arba leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę, ji panaikinama:
<...>
b) jeigu trečiosios šalies piliečio gyvenimas šalyje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba Vengrijos nacionaliniam saugumui.
5. Vadovaujantis 2007 m. Įstatymo Nr. II dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir gyvenimo nuostatomis dėl leidimo įsikurti išdavimo, visais šio straipsnio 4 dalies b punkte nurodytais konkrečiais klausimais turi būti konsultuojamasi su paskirtomis specializuotomis valstybės institucijomis, siekiant gauti jų nuomonę šiuo klausimu.“
10 2007 m. Įstatymo Nr. II dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo 33 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Laikinasis leidimas įsikurti, nacionalinis leidimas įsikurti arba EB leidimas įsikurti išduodamas trečiosios šalies piliečiui:
<...>
c) kurio atžvilgiu nėra šiame įstatyme numatytų atsisakymo pagrindų.
2. Laikinasis leidimas įsikurti, nacionalinis leidimas įsikurti arba EB leidimas įsikurti negali būti išduodamas trečiosios šalies piliečiui:
<...>
b) kurio įsikūrimas kelia pavojų visuomenės saugumui arba Vengrijos nacionaliniam saugumui.“
11 Šio įstatymo 87/B straipsnio 4 dalyje nustatyta:
„Specializuotos valstybės institucijos nuomonė konkrečiu klausimu yra privaloma migracijos institucijai, į kurią kreiptasi.“
12 2009 m. gruodžio 29 d. A minősített adat védelméről szóló 2009. évi CLV. törvény (2009 m. Įstatymas Nr. CLV dėl įslaptintos informacijos apsaugos; Magyar Közlöny 2009/194.) 11 straipsnyje nustatyta:
„1. Atitinkamam asmeniui suteikiama teisė susipažinti su savo asmens duomenimis, kurie turi nacionalinės įslaptintos informacijos statusą, remiantis įslaptintos informacijos rengėjo suteiktu leidimu, nereikalaujant asmens patikimumo pažymėjimo. Prieš susipažindamas su nacionaline įslaptina informacija suinteresuotasis asmuo turi pateikti rašytinį konfidencialumo patvirtinimą ir laikytis nacionalinės įslaptintos informacijos apsaugos taisyklių.
2. Atitinkamo asmens prašymu įslaptintos informacijos rengėjas per 15 dienų laikotarpį nusprendžia, ar suteikti leidimą susipažinti. Įslaptintos informacijos rengėjas atsisako suteikti leidimą susipažinti, jei galimybė susipažinti su šia informacija kenkia viešajam interesui, kuriuo grindžiamas įslaptinimas. Įslaptintos informacijos rengėjas privalo pagrįsti atsisakymą suteikti leidimą susipažinti.
3. Jei atsisakoma suteikti leidimą susipažinti, atitinkamas asmuo gali apskųsti šį sprendimą, paduodamas skundą teismui administracine tvarka. <...>“
13 Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje pažymėta:
„Tarnyba, atsakinga už įslaptintos informacijos administravimą, gali neleisti atitinkamam asmeniui susipažinti su savo asmens duomenimis, jei naudojantis šia teise būtų pažeistas viešasis interesas, kuriuo grindžiamas įslaptinimas.“
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
Byla C‑420/22
14 NW, trečiosios šalies pilietis, 2004 m. susituokė su Vengrijos piliete. 2005 m. šioje santuokoje gimė vaikas, Vengrijos pilietis. NW rūpinasi savo vaiku kartu su žmona.
15 NW teisėtai išgyvenus Vengrijoje ilgiau nei penkerius metus, Vengrijos valdžios institucijos, atsižvelgdamos į jo šeiminę padėtį, išdavė iki 2022 m. spalio 31 d. galiojančią leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę.
16 2021 m. sausio 12 d. nemotyvuotoje nuomonėje Alkotmányvédelmi Hivatal (Konstitucijos apsaugos tarnyba, Vengrija) nusprendė, kad NW gyvenimas Vengrijoje kelia grėsmę šios valstybės narės nacionalinio saugumo interesams. Ši specializuota įstaiga duomenis, kuriais ji rėmėsi pateikdama šią nuomonę, pripažino įslaptinta informacija. 2021 m. balandžio 13 d. vidaus reikalų ministras, kaip antrosios pakopos specializuota institucija, patvirtino minėtą nuomonę.
17 2021 m. sausio 22 d. sprendimu pirmosios pakopos užsieniečių policijos institucija panaikino NW išduotą leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę ir nurodė išvykti iš Vengrijos teritorijos, motyvuodama tuo, kad jo buvimas šioje teritorijoje kelia pavojų šios valstybės narės nacionaliniam saugumui.
18 Šį sprendimą 2021 m. gegužės 10 d. patvirtino Užsieniečių policijos direkcija, motyvuodama tuo, kad vidaus reikalų ministras konstatavo, jog NW gyvenimas Vengrijos teritorijoje kelia grėsmę Vengrijos nacionalinio saugumo interesams. Savo sprendime Užsieniečių policijos direkcija pažymėjo, kad pagal Vengrijos teisės aktus negali nukrypti nuo Vidaus reikalų ministerijos nuomonės, todėl privalo panaikinti NW išduotą leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę, neatsižvelgdama į jo asmeninę padėtį.
19 NW apskundė 2021 m. gegužės 10 d. Užsieniečių policijos direkcijos sprendimą Szegedi Törvényszék (Segedo teismas, Vengrija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
20 Šis teismas pažymi, kad šis sprendimas grindžiamas tik specializuotų valstybės institucijų, t. y. Konstitucijos apsaugos tarnybos ir vidaus reikalų ministro, pateiktomis privalomomis ir nemotyvuotomis nuomonėmis, grindžiamomis įslaptinta informacija, su kuria negalėjo susipažinti nei NW, nei buvimo šalyje klausimą sprendžiančios institucijos. Taigi šios institucijos neišnagrinėjo minėto sprendimo būtinumo ir proporcingumo.
21 Šis teismas pažymi, kad iš Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) jurisprudencijos matyti, jog, esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, atitinkamo asmens procesinės teisės užtikrinamos kompetentingo teismo, vertinančio sprendimo dėl leidimo gyventi teisėtumą, kompetencija susipažinti su įslaptinta informacija, kuria grindžiama specializuotų institucijų nuomonė. Taigi toks teismas, gavęs pareiškėjo prašymą, turi patikrinti, ar faktai ir duomenys, kuriais grindžiama atitinkama nuomonė, pateisina šį sprendimą, tačiau negali į savo sprendimą įtraukti sužinotos įslaptintos informacijos.
22 Pagal Vengrijos teisės aktus nei atitinkamas asmuo, nei jo atstovas neturi konkrečios galimybės pateikti pastabų dėl nemotyvuotos šių institucijų nuomonės. Nors jie, žinoma, turi teisę pateikti prašymą leisti susipažinti su įslaptinta informacija apie šį asmenį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad viešojo intereso, kuriuo grindžiamas informacijos slaptumas, apsauga iš principo nusveria privatų atitinkamo asmens interesą, o informacijos įslaptinimo pagrindo buvimas iš esmės yra pakankama priežastis atmesti prašymą leisti atitinkamam asmeniui su ja susipažinti.
23 Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad toks prašymas būtų patenkintas, nei atitinkamas asmuo, nei jo atstovas per administracinę procedūrą ar teismo procesą negalėtų naudotis įslaptinta informacija, su kuria jiems buvo leista susipažinti, nes praktiškai atsisakoma suteikti leidimą parengti rašytinį dokumentą, kuriame būtų išdėstyta šios informacijos esmė. Pagal Vengrijos teisės aktus teismas, kuriam pateiktas skundas dėl sprendimo dėl leidimo gyventi šalyje, šiuo klausimu neturi jokios teisės.
24 Šiomis aplinkybėmis Szegedi Törvényszék (Segedo teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2003/109] 10 straipsnio 1 dalis, siejama su [Chartijos] 47 straipsniu, taip pat šiuo konkrečiu atveju – su Chartijos 7 ir 24 straipsniais, turi būti aiškinama taip, kad nacionalinė institucija, priėmusi sprendimą dėl su nacionaliniu saugumu, viešąja tvarka ir (arba) visuomenės saugumu susijusių priežasčių panaikinti anksčiau trečiosios šalies piliečiui išduotą ilgalaikį leidimą gyventi šalyje, ir valstybės specializuotos institucijos, nustatančios, jog informacija yra konfidenciali, turi bet kuriuo atveju užtikrinti atitinkamam trečiosios šalies piliečiui ir jo atstovui teisę susipažinti bent su konfidencialių ar įslaptintų duomenų ir informacijos, kuriais grindžiamas dėl nurodytų priežasčių priimtas sprendimas, esme ir pasinaudoti ta informacija ar duomenimis vykstant su tuo sprendimu susijusiai procedūrai, jeigu atsakinga institucija nurodo, jog duomenų ir informacijos atskleidimas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui?
2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, kas konkrečiai turi būti laikoma konfidencialių motyvų, kuriais grindžiamas toks sprendimas, „esme“, atsižvelgiant į [Chartijos] 41 ir 47 straipsnius?
3. Ar Direktyvos 2003/109 10 straipsnio 1 dalis, atsižvelgiant į [Chartijos] 47 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad nacionalinis teismas, sprendžiantis dėl specializuotos institucijos nuomonės, grindžiamos konfidencialia ar įslaptinta informacija, ir dėl šios nuomonės pagrindu priimto sprendimo iš esmės dėl užsieniečio teisinės padėties teisėtumo, turi turėti kompetenciją, reikalingą nagrinėti konfidencialumo teisėtumui (jo būtinumui ir proporcingumui) ir priimti sprendimui, pagal kurį, jei įslaptinimas būtų neteisėtas, atitinkamam asmeniui ir jo atstovui būtų leista susipažinti su visa informacija, kuria grindžiama administracinių institucijų nuomonė ar sprendimas, ir ja naudotis, o tuo atveju, jei įslaptinimas būtų teisėtas, atitinkamam asmeniui būtų leista susipažinti bent su konfidencialios informacijos esme ir pasinaudoti ja vykstant su juo susijusios bylos dėl užsieniečio teisinės padėties nagrinėjimui?
4. Ar Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 3 dalis ir 10 straipsnio 1 dalis, siejamos su Chartijos 7 ir 24 straipsniais, 51 straipsnio 1 dalimi ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties, nurodantis panaikinti anksčiau rezidentui išduotą ilgalaikį leidimą gyventi, yra nemotyvuotas sprendimas, kuris:
a) grindžiamas išimtinai automatine nuoroda į privalomą ir imperatyvią valstybės specializuotos institucijos nuomonę, kuri pati yra nemotyvuota ir kurioje konstatuojama, kad kyla pavojus arba grėsmė nacionaliniam saugumui, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, ir
b) priimtas išsamiai neišnagrinėjus, ar konkrečiu atveju egzistuoja nacionalinio saugumo, visuomenės saugumo ar viešosios tvarkos pagrindai, ir neatsižvelgus į individualias aplinkybes bei būtinumo ir proporcingumo reikalavimus?“
25 2022 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo tą pačią dieną, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas papildė prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
26 Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad pateikdamas šį prašymą rėmėsi prielaida, jog NW patenka į Direktyvos 2003/109 taikymo sritį. Vis dėlto, kadangi tarp NW ir jo nepilnamečio vaiko egzistuoja priklausomumo santykis, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad ši prielaida yra klaidinga, reikėtų nustatyti, ar NW turi turėti išvestinę teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį.
27 Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prie Teisingumo Teismui jau pateiktų klausimų pridėjo šį prejudicinį klausimą:
„a) Ar [SESV] 20 straipsnis, siejamas su [Chartijos] 7 ir 24 straipsniais, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama valstybės narės praktika, kai priimamas sprendimas, kuriuo nurodoma panaikinti trečiosios šalies piliečiui, kurio nepilnametis vaikas ir sutuoktinė yra valstybėje narėje gyvenantys tos valstybės piliečiai, anksčiau išduotą leidimą gyventi šalyje, prieš tai neišnagrinėjus, ar atitinkamas šeimos narys, kuris yra trečiosios šalies pilietis, gali remtis išvestine teise gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį?
b) Ar SESV 20 straipsnis, siejamas su [Chartijos] 7, 24 straipsniais, 51 straipsnio 1 dalimi ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad tais atvejais, kai pagal SESV 20 straipsnį gali būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje, valstybės narės administracinės institucijos ir teismai, priimdami sprendimą dėl užsieniečių teisinės padėties, kuriuo nurodoma panaikinti leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę, taikydami tą sprendimą pagrindžiančias išimtis dėl nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo ir, jei įrodoma, jog tie pagrindai taikomi, nagrinėdami teisės gyventi šalyje ribojimo būtinumą ir proporcingumą, turi automatiškai taikyti Sąjungos teisę?
c) Jeigu paaiškėtų, kad pareiškėjas [pagrindinėje byloje] patenka į SESV 20 straipsnio taikymo sritį, [prašymą priimti prejudicinį sprendimą] pateikęs teismas Teisingumo Teismo taip pat prašo atsakyti į pirmąjį–ketvirtąjį klausimus atsižvelgiant į šį straipsnį.“
Byla C‑528/22
28 PQ, trečiosios šalies pilietis, 2005 m. birželio mėn. teisėtai atvyko į Vengriją kaip profesionalus futbolo žaidėjas ir nuo to laiko teisėtai gyvena šioje valstybėje narėje. Nuo 2011 m. jis gyvena su partnere, kuri yra Vengrijos pilietė. 2012 m. ir 2021 m. šioje sąjungoje gimė du vaikai, Vengrijos piliečiai.
29 PQ kartu su partnere vykdo tėvų valdžią savo vaikams. Jis nuolat su jais gyvena ir dažniausiai faktiškai juos prižiūri. PQ vaikai turi glaudų emocinį ryšį ir priklausomumo santykį su juo, o jis nuo gimimo nuolat jais rūpinasi.
30 2020 m. rugsėjo 9 d. nemotyvuotoje nuomonėje Konstitucijos apsaugos tarnyba pateikė vertinimą, kad PQ gyvenimas Vengrijoje kelia grėsmę šios valstybės narės nacionalinio saugumo interesams. Ši specializuota įstaiga duomenis, kuriais ji rėmėsi pateikdama šią nuomonę, pripažino įslaptinta informacija. 2021 m. vasario 12 d. vidaus reikalų ministras, kaip antrosios pakopos specializuota institucija, patvirtino minėtą nuomonę.
31 2020 m. spalio 27 d. sprendimu pirmosios pakopos migracijos institucija atmetė PQ pateiktą prašymą išduoti nacionalinį leidimą įsikurti šalyje.
32 Šį sprendimą 2021 m. kovo 25 d. patvirtino Užsieniečių policijos direkcija, motyvuodama tuo, kad vidaus reikalų ministras konstatavo, jog PQ gyvenimas Vengrijos teritorijoje kelia grėsmę Vengrijos nacionalinio saugumo interesams. Savo sprendime Užsieniečių policijos direkcija pažymėjo, kad pagal Vengrijos teisės aktus negali nukrypti nuo Vidaus reikalų ministerijos nuomonės, todėl privalo atmesti PQ prašymą neatsižvelgdama į jo asmeninę padėtį.
33 PQ apskundė 2021 m. kovo 25 d. Užsieniečių policijos direkcijos sprendimą Szegedi Törvényszék (Segedo teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
34 Šis teismas pateikia argumentus, analogiškus išdėstytiems šio sprendimo 20–23 punktuose.
35 Šiomis aplinkybėmis Szegedi Törvényszék (Segedo teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. a) Ar [SESV] 20 straipsnis, siejamas su [Chartijos] 7 ir 24 straipsniais, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama valstybės narės praktika, kai priimamas sprendimas, kuriuo nurodoma panaikinti trečiosios šalies piliečiui, kurio nepilnametis vaikas ir sugyventinis yra valstybėje narėje gyvenantys tos valstybės piliečiai, anksčiau išduotą leidimą gyventi šalyje arba atmesti jo prašymą pratęsti teisę gyventi šalyje (nagrinėjamu atveju – jo prašymą suteikti nacionalinį leidimą įsikurti), prieš tai neišnagrinėjus, ar atitinkamas šeimos narys, kuris yra trečiosios šalies pilietis, gali remtis išvestine teise gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį?
b) Ar SESV 20 straipsnis, siejamas su Chartijos 7, 24 straipsniais, 51 straipsnio 1 dalimi ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad tais atvejais, kai pagal SESV 20 straipsnį gali būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje, valstybės narės administracinės institucijos ir teismai, priimdami sprendimą dėl užsieniečių teisinės padėties, susijusį su prašymu pratęsti leidimą gyventi šalyje (nagrinėjamu atveju – jo prašymą suteikti leidimą įsikurti), taikydami tą sprendimą pagrindžiančias išimtis dėl nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo ir, jei įrodoma, jog tie pagrindai taikomi, nagrinėdami teisės gyventi šalyje ribojimo būtinumą ir proporcingumą, turi automatiškai taikyti Sąjungos teisę?
2. Ar SESV 20 straipsnis, siejamas su Chartijos 47 straipsniu, taip pat šiuo konkrečiu atveju – su Chartijos 7 ir 24 straipsniais, turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinė institucija, priėmusi sprendimą dėl su nacionaliniu saugumu, viešąja tvarka ir (arba) visuomenės saugumu susijusių priežasčių panaikinti anksčiau trečiosios šalies piliečiui išduotą ilgalaikį leidimą gyventi šalyje, ir valstybės narės specializuotos institucijos, nustatančios, jog informacija yra konfidenciali, turi bet kuriuo atveju užtikrinti atitinkamam trečiosios šalies piliečiui ir jo atstovui teisę susipažinti bent su konfidencialių ar įslaptintų duomenų ir informacijos, kuriais grindžiamas dėl nurodytų priežasčių priimtas sprendimas, esme ir pasinaudoti ta informacija ar duomenimis vykstant su tuo sprendimu susijusiai procedūrai, jeigu atsakinga institucija nurodo, jog duomenų ir informacijos atskleidimas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui?
3. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, kas konkrečiai turi būti laikoma konfidencialių motyvų, kuriais grindžiamas toks sprendimas, „esme“, atsižvelgiant į [Chartijos] 41 ir 47 straipsnius?
4. Ar SESV 20 straipsnis, atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinis teismas, sprendžiantis dėl specializuotos institucijos nuomonės, grindžiamos konfidencialia ar įslaptinta informacija, ir dėl šios nuomonės pagrindu priimto sprendimo iš esmės dėl užsieniečio teisinės padėties teisėtumo, turi turėti kompetenciją, reikalingą nagrinėti konfidencialumo teisėtumui (jo būtinumui ir proporcingumui) ir priimti sprendimui, pagal kurį, jei įslaptinimas būtų neteisėtas, atitinkamam asmeniui ir jo atstovui būtų leista susipažinti su visa informacija, kuria grindžiama administracinių institucijų nuomonė ar sprendimas, ir ja naudotis, o tuo atveju, jei įslaptinimas būtų teisėtas, atitinkamam asmeniui būtų leista susipažinti bent su konfidencialios informacijos esme ir pasinaudoti ja vykstant su juo susijusios bylos dėl užsieniečio teisinės padėties nagrinėjimui?
5. Ar SESV 20 straipsnis, siejamas su [Chartijos] 7 ir 24 straipsniais, 51 straipsnio 1 dalimi ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties, kuriuo nurodoma panaikinti anksčiau gyventojui išduotą ilgalaikį leidimą gyventi arba nusprendžiama dėl prašymo pratęsti leidimą gyventi šalyje, yra nemotyvuotas sprendimas, kuris:
a) grindžiamas išimtinai automatine nuoroda į privalomą ir imperatyvią valstybės specializuotos institucijos nuomonę, kuri pati yra nemotyvuota ir kurioje konstatuojama, kad kyla pavojus arba grėsmė nacionaliniam saugumui, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, ir
b) priimtas išsamiai neišnagrinėjus, ar konkrečiu atveju egzistuoja nacionalinio saugumo, visuomenės saugumo ar viešosios tvarkos pagrindai, ir neatsižvelgus į individualias aplinkybes bei būtinumo ir proporcingumo reikalavimus?“
36 Atsižvelgiant į tai, kad bylos C‑420/22 ir C‑528/22 PPU panašios, jas reikia sujungti, kad būtų priimtas vienas sprendimas.
Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos ir prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
37 Vengrijos vyriausybė, oficialiai nekvestionuodama Teisingumo Teismo jurisdikcijos ar prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo, teigia, kad Direktyva 2003/109 netaikoma C‑420/22 pagrindinėje byloje ir kad SESV 20 straipsnis netaikytinas nė vienoje iš pagrindinių bylų, o tai reikštų, kad šioms byloms netaikytina ir Chartija.
38 Pirma, dėl Direktyvos 2003/109 taikymo ginčui pagrindinėje byloje C‑420/22 ši vyriausybė tvirtina, kad NW leidimas gyventi šalyje buvo išduotas remiantis nacionalinės teisės aktais, kuriais nesiekiama perkelti šios direktyvos ir kuriuose numatyta, kad toks leidimas gali būti išduotas neįvykdžius visų šioje direktyvoje nustatytų sąlygų.
39 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atitinkamoje nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą iš tikrųjų rėmėsi prielaida, kad ši direktyva taikytina šiam ginčui. Vis dėlto šio sprendimo 25 punkte nurodytoje 2022 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad ši prielaida gali būti klaidinga, ir paprašė Teisingumo Teismo, jeigu jis manytų, kad taip yra, atsakyti į pateiktus klausimus remiantis SESV 20 straipsniu.
40 Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad iš Direktyvoje 2003/109 nustatytos sistemos aiškiai matyti, kad pagal šią direktyvą ilgalaikio gyventojo statusas suteikiamas laikantis specialios procedūros ir tik jeigu tenkinamos minėtos direktyvos II skyriuje nurodytos sąlygos (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Tahir, C‑469/13, EU:C:2014:2094, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
41 Taigi pagal Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalį valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie pastaruosius penkerius metus teisėtai ir nuolat gyveno jos teritorijoje. Vis dėlto šis statusas neįgyjamas automatiškai. Iš tiesų pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį atitinkamas trečiosios šalies pilietis privalo šiuo tikslu pateikti prašymą tos valstybės narės, kurioje jis gyvena, kompetentingoms institucijoms, o prie prašymo turi būti pridedami dokumentai, įrodantys, kad jis atitinka minėtos direktyvos 4 ir 5 straipsniuose nustatytas sąlygas (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Landeshauptmann von Wien (Ilgalaikio gyventojo statuso praradimas), C‑432/20, EU:C:2022:39, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
42 Todėl Direktyvos 2003/109 9 ir 10 straipsniuose įtvirtinti reikalavimai, susiję su ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, taikomi sprendimui panaikinti leidimą nuolat gyventi šalyje, tik jeigu šį statusą atitinkamas trečiosios šalies pilietis įgijo pagal šią direktyvą.
43 Taigi, kai trečiosios šalies piliečiui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi šalyje arba neribotai galiojantis leidimas gyventi šalyje palankesnėmis sąlygomis nei nustatytosios minėtoje direktyvoje, kaip tai leidžiama pagal jos 13 straipsnį, tos pačios direktyvos nuostatos nereglamentuoja šio leidimo gyventi šalyje panaikinimo.
44 Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsakymo į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimų matyti, kad, pirma, leidimas nuolat gyventi šalyje, su kuriuo susijusi pagrindinė byla C‑420/22, NW buvo išduotas remiantis ne Vengrijos teisės aktais, kuriais perkeliama Direktyva 2003/109, o kitais Vengrijos teisės aktais ir, antra, NW neprašė išduoti leidimo gyventi šalyje, grindžiamo šiais pirmaisiais teisės aktais.
45 Todėl reikia konstatuoti, kad leidimo gyventi panaikinimas, kuris yra C‑420/22 pagrindinės bylos dalykas, nepatenka į Direktyvos 2003/109 taikymo sritį.
46 Be to, šią išvadą patvirtina NW teiginys per teismo posėdį, kad 2023 m. birželio 22 d. jis pateikė šia direktyva grindžiamą prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje, dėl kurio kompetentinga institucija dar nepriėmė sprendimo.
47 Todėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑420/22 yra nepriimtinas, kiek jis susijęs su Direktyva 2003/109.
48 Antra, dėl SESV 20 straipsnio taikymo pagrindinėse bylose Vengrijos vyriausybė visų pirma teigia, kad byloje C‑420/22 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas viršijo savo įgaliojimus savo iniciatyva pateikdamas argumentus, susijusius su šio straipsnio pažeidimu. Be to, ji tvirtina, kad byloje C‑528/22 nėra priklausomumo ryšio tarp PQ ir jo šeimos narių vengrų, nors minėtas straipsnis taikomas tik esant tokiam ryšiui. Galiausiai ši vyriausybė teigia, kad abiejose bylose SESV 20 straipsnis neturi būti taikomas, nes, pirma, kalbama apie sprendimus, kuriais neįpareigojama išvykti iš Vengrijos teritorijos, ir, antra, nei NW, nei PQ nesirėmė šiuo straipsniu kompetentingose Vengrijos institucijose.
49 Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad Teisingumo Teismas negali tikrinti, ar nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą buvo priimta pagal nacionalines organizavimo ir teisminių procedūrų taisykles (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Wightman ir kt., C‑621/18, EU:C:2018:999, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), taigi aplinkybė, jog nacionalinis teismas viršijo Vengrijos teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus savo iniciatyva pateikdamas pagrindą dėl SESV 20 straipsnio pažeidimo, net jei jis ir būtų įrodytas, negali lemti prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑420/22 nepriimtinumo tiek, kiek jis susijęs su šio straipsnio išaiškinimu.
50 Be to, teiginys, kad nėra priklausomumo ryšio tarp PQ ir Vengrijos šeimos narių, tiesiogiai prieštarauja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvadoms, nuo kurių Teisingumo Teismas negali nukrypti.
51 Iš tiesų, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, grindžiamam aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu, tik nacionalinis teismas yra kompetentingas nustatyti ir vertinti pagrindinės bylos faktines aplinkybes (2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
52 Galiausiai kiti Vengrijos vyriausybės argumentai yra neatsiejamai susiję su atsakymais į papildomą klausimą byloje C‑420/22 ir su pirmuoju klausimu byloje C‑528/22.
53 Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2023 m. liepos 24 d. Sprendimo Lin, C‑107/23 PPU, EU:C:2023:606, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
54 Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2023 m. liepos 24 d. Sprendimo Lin, C‑107/23 PPU, EU:C:2023:606, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
55 Atsižvelgiant į šią svarbos prezumpciją, reikia konstatuoti, kad kai, kaip nagrinėjamu atveju, nėra akivaizdu, jog Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, prieštaravimas, grindžiamas šios nuostatos netaikymu pagrindinei bylai, susijęs ne su prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu, o su pateikto klausimo esme (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo BMW Bank ir kt., C‑38/21, C‑47/21 ir C‑232/21, EU:C:2023:1014, 114 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
56 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą ir jie yra priimtini, kiek jie susiję su SESV 20 straipsniu.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl papildomo klausimo byloje C‑420/22 pirmos dalies ir pirmojo klausimo byloje C‑528/22 pirmos dalies
57 Papildomo klausimo byloje C‑420/22 pirma dalimi ir pirmojo klausimo byloje C‑528/22 pirma dalimi, kurias reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės valdžios institucijoms draudžiama panaikinti arba atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečių šeimos nariui, šios valstybės narės piliečiams niekada nepasinaudojus judėjimo laisve, prieš tai nepatikrinus, ar tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Sąjungos piliečių yra priklausomybės ryšys, dėl kurio šie Sąjungos piliečiai faktiškai būtų priversti išvykti iš visos Europos Sąjungos teritorijos, kad lydėtų šį savo šeimos narį.
58 Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pagal SESV 20 straipsnį draudžiamos nacionalinės priemonės, dėl kurių iš Sąjungos piliečių atimama galimybė veiksmingai naudotis jų, kaip Sąjungos piliečių, statuso suteikiamomis teisėmis (2023 m. balandžio 27 d. Sprendimo M. D. (Draudimas atvykti į Vengriją), C‑528/21, EU:C:2023:341, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
59 Tačiau pagal SESV nuostatas, susijusias su Sąjungos pilietybe, nesuteikiama jokios savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams. Teisės, kurios gali būti suteikiamos tokiems piliečiams, yra ne savarankiškos minėtų piliečių teisės, bet išvestinės iš teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos pilietis. Šių išvestinių teisių tikslas ir pateisinimas grindžiamas išvada, kad atsisakius jas pripažinti gali būti pažeista, be kita ko, Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti Sąjungos teritorijoje (2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pobūdis), C‑624/20, EU:C:2022:639, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
60 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad egzistuoja labai specifinių situacijų, kai, nepaisant to, kad netaikoma su trečiųjų šalių piliečių teise gyventi šalyje susijusi antrinė Sąjungos teisė, o atitinkamas Sąjungos pilietis nepasinaudojo teise laisvai judėti, trečiosios šalies piliečiui, kuris yra šio Sąjungos piliečio šeimos narys, vis dėlto turi būti suteikta teisė gyventi šalyje, antraip būtų pakenkta Sąjungos pilietybės veiksmingumui, jei dėl atsisakymo suteikti tokią teisę minėtas Sąjungos pilietis faktiškai privalėtų išvykti iš visos Sąjungos teritorijos ir taip iš jo būtų atimta galimybė naudotis pagrindinėmis šio statuso teikiamomis teisėmis (2023 m. balandžio 27 d. Sprendimo M. D. (Draudimas atvykti į Vengriją), C‑528/21, EU:C:2023:341, 58 punktas ir 2023 m. birželio 22 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nepilnamečio Nyderlandų piliečio motina tailandietė), C‑459/20, EU:C:2023:499, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
61 Vis dėlto atsisakius trečiosios šalies piliečiui suteikti teisę gyventi šalyje Sąjungos pilietybės veiksmingumas būtų paneigtas tik jeigu tarp šio trečiosios šalies piliečio ir atitinkamo Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, egzistuotų toks priklausomumo ryšys, dėl kurio tas Sąjungos pilietis būtų priverstas lydėti minėtą trečiosios šalies pilietį ir išvykti iš visos Sąjungos teritorijos (2023 m. balandžio 27 d. Sprendimo M. D. (Draudimas atvykti į Vengriją), C‑528/21, EU:C:2023:341, 59 punktas ir 2023 m. birželio 22 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nepilnamečio Nyderlandų piliečio motina tailandietė), C‑459/20, EU:C:2023:499, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
62 Taigi trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje, pripažįstama pagal SESV 20 straipsnį kaip Sąjungos piliečio šeimos nario teisė, pateisinama tuo, kad toks gyvenimas šalyje yra būtinas, kad šis Sąjungos pilietis galėtų veiksmingai naudotis pagrindinėmis šio statuso suteikiamomis teisėmis tol, kol tęsiasi priklausomumo ryšys su šiuo trečiosios šalies piliečiu (2023 m. birželio 22 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nepilnamečio Nyderlandų piliečio motina tailandietė), C‑459/20, EU:C:2023:499, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
63 Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pripažinimas turi būti vertinamas būtent atsižvelgiant į atitinkamo trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, priklausomumo santykio intensyvumą, nes atliekant tokį vertinimą turi būti atsižvelgta į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes (2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pobūdis), C‑624/20, EU:C:2022:639, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
64 Šiomis aplinkybėmis, pirma, svarbu pabrėžti, kad iš to, kas išdėstyta, matyti, jog šio sprendimo 60 punkte nurodytose labai specifinėse situacijose SESV 20 straipsniu ne tik užkertamas kelias išsiųsti trečiosios šalies pilietį, bet ir įpareigojama suteikti jam teisę gyventi šalyje.
65 Vadinasi, šiuo straipsniu galima remtis ne tik dėl sprendimų, kuriais trečiosios šalies piliečiui nustatoma pareiga išvykti iš atitinkamos valstybės narės teritorijos, bet ir dėl sprendimų, kuriais leidimas gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui panaikinamas arba atsisakoma jį išduoti (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín, C‑165/14, EU:C:2016:675, 78 punktą; 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 65 punktą ir 2023 m. birželio 22 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nepilnamečio Nyderlandų piliečio motina tailandietė), C‑459/20, EU:C:2023:499, 22 punktą).
66 Vis dėlto trečiosios šalies pilietis gali reikalauti pripažinti išvestinę teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį tik tuo atveju, jei, nesuteikus tokios teisės gyventi šalyje, tiek jis, tiek Sąjungos pilietis, jo šeimos narys, dėl egzistuojančio priklausomumo ryšio būtų priversti išvykti iš Sąjungos teritorijos, todėl tokios išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimas galimas tik tuomet, kai trečiosios šalies pilietis, Sąjungos piliečio šeimos narys, neatitinka sąlygų, nustatytų tam, kad remiantis kitomis nuostatomis, visų pirma taikytinomis nacionalinės teisės nuostatomis, jam būtų suteikta teisė gyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi šis Sąjungos pilietis (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Toledo (Šeimos nario gyvenimas šalyje – Nepakankami ištekliai), C‑451/19 ir C‑532/19, EU:C:2022:354, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
67 Todėl nors aplinkybės, kad byla susijusi su sprendimu, kuriuo tiesiogiai nenustatomas aptariamo trečiosios šalies piliečio įpareigojimas išvykti iš atitinkamos valstybės narės teritorijos, nepakanka, kad nebūtų taikomas SESV 20 straipsnis, vis dėlto šiuo straipsniu negalima pagrįstai remtis, kai šiam trečiosios šalies piliečiui teisė gyventi šalyje gali būti suteikta pagal kitą šioje valstybėje narėje taikomą nuostatą.
68 Antra, kalbant apie tyrimą, kurį kompetentingos nacionalinės institucijos turi atlikti prieš priimdamos tokius sprendimus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, pažymėtina, kad nors, žinoma, būtent valstybės narės turi nustatyti išvestinės teisės gyventi šalyje, kuri šio sprendimo 60 punkte nurodytomis labai specifinėmis aplinkybėmis turi būti pripažįstama trečiosios šalies piliečiui pagal SESV 20 straipsnį, įgyvendinimo taisykles, šios procedūros taisyklės negali pakenkti šio straipsnio veiksmingumui (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 27 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real (Sąjungos piliečio sutuoktinis), C‑836/18, EU:C:2020:119, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
69 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinės valdžios institucijos neprivalo sistemingai ir savo iniciatyva tikrinti priklausomybės ryšių, kaip jie suprantami pagal SESV 20 straipsnį, buvimo, nes suinteresuotas asmuo turi pateikti informaciją, reikalingą įvertinti, ar tenkinamos šio straipsnio taikymo sąlygos (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 27 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real (Sąjungos piliečio sutuoktinis), C‑836/18, EU:C:2020:119, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
70 Tačiau, siekdamos užtikrinti SESV 20 straipsnio veiksmingumą, nacionalinės valdžios institucijos, kompetentingos priimti sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio, Sąjungos piliečio šeimos nario, teisės gyventi šalyje, remdamosi įrodymais, kuriuos atitinkamas trečiosios šalies pilietis ir Sąjungos pilietis turi galėti laisvai joms pateikti, ir prireikus atlikusios būtiną paiešką, privalo įvertinti, ar šiuos du asmenis sieja toks priklausomumo ryšys, kaip apibūdintas šio sprendimo 60 punkte (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 27 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real (Sąjungos piliečio sutuoktinis), C‑836/18, EU:C:2020:119, 53 punktą ir 2023 m. balandžio 27 d. Sprendimo M. D. (Draudimas atvykti į Vengriją), C‑528/21, EU:C:2023:341, 65 punktą).
71 Taigi reikia konstatuoti, kad, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 77 punkte, kai nacionalinės valdžios institucijos pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus ketina panaikinti trečiosios šalies piliečiui, apie kurio šeimos ryšius su Sąjungos piliečiu joms žinoma, išduotą leidimą gyventi šalyje arba atsisakyti jį išduoti, jos turi įsitikinti, prireikus surinkusios šiuo tikslu reikalingą informaciją, kad dėl sprendimo, kurį jos priims, šis Sąjungos pilietis faktiškai nebus priverstas išvykti iš visos Sąjungos teritorijos.
72 Šiuo tikslu šios institucijos visų pirma turi patikrinti, ar atitinkamus asmenis sieja priklausomybės ryšiai, kaip nurodyta šio sprendimo 60 punkte.
73 Atsižvelgiant į šio sprendimo 70 punkte primintą principą, kai minėtos valdžios institucijos turi informacijos apie atitinkamo trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio šeimos ryšių buvimą, aplinkybė, kad šis trečiosios šalies pilietis nepateikė SESV 20 straipsniu aiškiai grindžiamo prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje ir kad jis konkrečiai nesirėmė šiuo straipsniu tose pačiose institucijose, negali atleisti šių institucijų nuo pareigos atlikti tokį patikrinimą.
74 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į papildomo klausimo byloje C‑420/22 pirmą dalį ir pirmojo klausimo byloje C‑528/22 pirmą dalį reikia atsakyti: SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės valdžios institucijoms draudžiama panaikinti trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečių, niekada nesinaudojusių judėjimo laisve, šeimos nariui, išduotą leidimą gyventi šalyje arba atsisakyti jį išduoti prieš tai nepatikrinus, ar tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Sąjungos piliečių egzistuoja priklausomumo ryšys, dėl kurio šie Sąjungos piliečiai faktiškai būtų priversti išvykti iš Sąjungos teritorijos, kad lydėtų šį savo šeimos narį, jeigu, pirma, šiam trečiosios šalies piliečiui negali būti suteikta teisė gyventi šalyje pagal kitą toje valstybėje narėje taikomą nuostatą ir, antra, šios institucijos turi informacijos apie šeimos ryšių tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Sąjungos piliečių buvimą.
Dėl antrojo papildomo klausimo antros dalies ir ketvirtojo klausimo byloje C‑420/22 bei dėl pirmojo klausimo antros dalies ir dėl penktojo klausimo byloje C‑528/22
75 Papildomo klausimo antra dalimi ir ketvirtuoju klausimu byloje C‑420/22 bei pirmojo klausimo antra dalimi ir penktuoju klausimu byloje C‑528/22, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais nacionalinės valdžios institucijos įpareigojamos panaikinti arba atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje dėl nacionalinio saugumo priežasčių trečiosios šalies piliečiui, galinčiam pasinaudoti išvestine teise gyventi šalyje pagal šį straipsnį, remiantis vien už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos priimta nemotyvuota privaloma nuomone, išsamiai neišnagrinėjus visų individualių aplinkybių ir šio sprendimo dėl panaikinimo ar atsisakymo išduoti proporcingumo.
76 Pirma, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad valstybės narės, siekdamos palaikyti viešąją tvarką ar užtikrinti visuomenės saugumą, gali, laikydamosi tam tikrų sąlygų, nukrypti nuo šio sprendimo 60 punkte nurodytos išvestinės teisės gyventi šalyje, kylančios iš SESV 20 straipsnio, Sąjungos piliečio šeimos nario atžvilgiu. Taip gali būti tuo atveju, kai šis trečiosios šalies pilietis kelia tikrą, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai arba visuomenės ar nacionaliniam saugumui (2023 m. balandžio 27 d. Sprendimo M. D. (Draudimas atvykti į Vengriją), C‑528/21, EU:C:2023:341, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
77 Vis dėlto atsisakymas suteikti teisę gyventi šalyje šiuo pagrindu gali būti grindžiamas tik konkrečiu visų svarbių bylos aplinkybių vertinimu, atsižvelgiant į proporcingumo principą, pagrindines teises, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, ir prireikus į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Toledo (Šeimos nario gyvenimas šalyje – Nepakankami ištekliai), C‑451/19 ir C‑532/19, EU:C:2022:354, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
78 Nors Sąjungos teisėje nenustatyta, kuri institucija turi atlikti šį vertinimą, kuris yra sudedamoji nagrinėjimo, kuris turi būti atliekamas pagal SESV 20 straipsnį, dalis, vis dėlto sprendimas panaikinti ar atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, galinčiam pasinaudoti išvestine teise gyventi šalyje pagal šį straipsnį, gali būti priimtas tik atlikus tokį vertinimą.
79 Antra, kadangi Sąjungos teisėje nėra taisyklės, kurioje būtų tiksliai apibrėžta konkreti nagrinėjimo, kuris turi būti atliekamas pagal SESV 20 straipsnį, tvarka, konkreti šiuo tikslu vykdomų procedūrų tvarka nustatoma pagal kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemą, vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu; vis dėlto ji neturi būti mažiau palanki nei ta, kuri taikoma panašioms vidaus situacijoms (lygiavertiškumo principas), ir dėl jos naudojimasis Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (pagal analogiją žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
80 Šiuo klausimu taip pat svarbu priminti, kad įgyvendindamos Sąjungos teisę valstybės narės privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi tiek iš teisės į gerą administravimą kylančių reikalavimų, tiek iš Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisminę gynybą (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 35 ir 44 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
81 Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad dėl Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje garantuojamos teisminės kontrolės veiksmingumo reikalaujama, kad atitinkamas asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, neribojant kompetentingo teismo įgaliojimų reikalauti iš atitinkamos institucijos juos pranešti, tam, kad jis galėtų ginti savo teises geriausiomis įmanomomis sąlygomis ir žinodamas visas aplinkybes nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą, taip pat siekiant, kad tas teismas atliktų visišką atitinkamo nacionalinio sprendimo teisėtumo kontrolę (2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Minister van Buitenlandse Zaken, C‑225/19 ir C‑226/19, EU:C:2020:951, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
82 Iš to, kas išdėstyta, visų pirma iš argumentų, susijusių su reikalavimu atsižvelgti į visas SESV 20 straipsnio taikymui svarbias aplinkybes ir pareiga motyvuoti sprendimus, susijusius su šiuo taikymu, matyti, kad kompetentinga nacionalinė institucija negali pagrįstai apsiriboti nemotyvuoto sprendimo, priimto kitos nacionalinės institucijos, kuri neįvykdė šio reikalavimo, įgyvendinimu ir vien šiuo pagrindu priimti sprendimą panaikinti arba atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje dėl nacionalinio saugumo priežasčių dėl trečiosios šalies piliečio, galinčio pasinaudoti išvestine teise gyventi šalyje pagal šį straipsnį (pagal analogiją žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 79 punktą).
83 Dėl šios išvados negalima atmesti galimybės, kad dalį informacijos, kurią kompetentinga valdžios institucija naudoja atlikdama šio sprendimo 77 punkte minėtą vertinimą, gali pateikti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos savo pačių iniciatyva arba tos kompetentingos institucijos prašymu (pagal analogiją žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 82 punktą).
84 Be to, dėl šios išvados valstybei narei nedraudžiama suteikti už nacionalinį saugumą atsakingai specializuotai institucijai įgaliojimų pateikti nuomonę, kuria įpareigojama panaikinti arba atsisakyti išduoti tokį leidimą gyventi šalyje, su sąlyga, kad ši institucija laikosi pareigos motyvuoti ir gali pateikti tokią nuomonę tik tinkamai atsižvelgusi į visas reikšmingas aplinkybes, nurodytas šio sprendimo 77 punkte.
85 Todėl į papildomo klausimo antrą dalį ir ketvirtąjį klausimą byloje C‑420/22 bei pirmojo klausimo antrą dalį ir į penktąjį klausimą byloje C‑528/22 reikia atsakyti: SESV 20 straipsnis, siejamas su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais nacionalinės valdžios institucijos įpareigojamos panaikinti arba atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje dėl nacionalinio saugumo priežasčių trečiosios šalies piliečiui, galinčiam pasinaudoti išvestine teise gyventi šalyje pagal šį straipsnį, remiantis vien už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos priimta nemotyvuota privaloma nuomone, išsamiai neišnagrinėjus visų individualių aplinkybių ir šio sprendimo dėl panaikinimo ar atsisakymo išduoti proporcingumo.
Dėl pirmojo ir antrojo klausimų byloje C‑420/22 ir antrojo ir trečiojo klausimų byloje C‑528/22
86 Pirmuoju ir antruoju klausimais byloje C‑420/22 bei antruoju ir trečiuoju klausimais byloje C‑528/22, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar bendrasis gero administravimo principas ir Chartijos 47 straipsnis, siejami su SESV 20 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, jog tuo atveju, kai sprendimas panaikinti arba atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje, priimtas dėl trečiosios šalies piliečio, kuris gali pasinaudoti išvestine teise gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, grindžiamas informacija, kurios atskleidimas pakenktų atitinkamos valstybės narės nacionaliniam saugumui, šiam trečiosios šalies piliečiui ar jo atstovui gali būti suteikta galimybė susipažinti su tokia informacija tik gavus leidimą šiuo tikslu, net nepranešant jiems motyvų, kuriais grindžiami tokie sprendimai, esmės ir bet kuriuo atveju per administracinę procedūrą ar teismo procesą jiems negalint naudotis informacija, su kuria jiems būtų leista susipažinti.
87 Pirmiausia reikia konstatuoti: Sąjungos teisėje nėra specialios taisyklės, apibrėžiančios susipažinimo su procedūros dėl teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį bylos medžiaga tvarką, todėl konkreti šiuo tikslu nustatytų procedūrų tvarka turi būti nustatyta kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje, neperžengiant iš šio sprendimo 79 ir 80 punktuose primintų principų ir teisės kylančių ribų.
88 Iš to visų pirma išplaukia, kad reikalaujama paisyti atitinkamo asmens teisės į gynybą atitinkamai per administracinę procedūrą ir per galimą teismo procesą (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
89 Šiuo klausimu, pirma, dėl administracinės procedūros pažymėtina, kad iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog teisės į gynybą paisymas reiškia, kad valstybių narių administracinės institucijos, imdamosi priemonių, patenkančių į Sąjungos teisės taikymo sritį, turi suteikti galimybę asmeniui, kuriam skirtas didelį poveikį jo interesams darantis sprendimas, veiksmingai išreikšti savo nuomonę dėl aplinkybių, kuriomis administracija ketina grįsti savo sprendimą (2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
90 Šiuo reikalavimu, be kita ko, siekiama per SESV 20 straipsnio taikymo procedūrą leisti kompetentingai institucijai įvykdyti šio sprendimo 85 punkte primintą šios institucijos pareigą ir žinant visas aplinkybes individualiai įvertinti visus svarbius faktus ir aplinkybes, o dėl to sprendimo adresatas turi galėti ištaisyti klaidą ar pateikti su savo individualia situacija susijusių įrodymų, kurie būtų palankūs tam, kad sprendimas būtų arba nebūtų priimtas, arba nulemtų jo turinį (pagal analogiją žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
91 Minėtas reikalavimas neišvengiamai reiškia, kad šiam adresatui turi būti suteikta konkreti galimybė, prireikus tarpininkaujamam patarėjo, susipažinti su informacija, kuria administracija ketina grįsti savo sprendimą, o iš teisės į gynybą užtikrinimo principo atsiranda teisė susipažinti su visais bylos dokumentais per administracinę procedūrą (pagal analogiją žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
92 Antra, kalbant apie teismo procesą, teisės į gynybą paisymas reiškia, kad pareiškėjas turi turėti galimybę susipažinti ne tik su dėl jo priimto sprendimo motyvais, bet ir su visais byloje esančiais įrodymais, kuriais rėmėsi administracija, kad galėtų veiksmingai pareikšti nuomonę dėl šių įrodymų (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
93 Be to, remiantis rungimosi principu, kuris yra Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į gynybą dalis, bylos šalims turi būti suteikta teisė susipažinti su visais teismui pateiktais dokumentais arba pastabomis, galinčiais daryti įtaką jo sprendimui, ir dėl jų pareikšti savo nuomonę, o tai reiškia, kad asmuo, dėl kurio priimtas sprendimas dėl gyvenimo šalyje, patenkantis į Sąjungos teisės taikymo sritį, turi turėti galimybę susipažinti su jo byloje esančiais įrodymais, kurie pateikiami skundą dėl to sprendimo nagrinėjančiam teismui (pagal analogiją žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
94 Vis dėlto svarbu priminti, kad teisė į gynybą nėra absoliuti ir su ja susijusi teisė susipažinti su bylos medžiaga gali būti apribota atsižvelgiant į palyginimą tarp, viena vertus, atitinkamo asmens teisės į gerą administravimą bei teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir, kita vertus, interesų, kuriais remiamasi siekiant pateisinti bylos informacijos neatskleidimą tam asmeniui, ypač kai šie interesai susiję su nacionaliniu saugumu (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
95 Vis dėlto dėl šio palyginimo, atsižvelgiant į pareigą laikytis Chartijos 47 straipsnio, negali būti taip, kad atitinkamo asmens teisė į gynybą taptų neveiksminga, o šiame 47 straipsnyje numatyta teisė pateikti skundą netektų prasmės, visų pirma jeigu šiam asmeniui arba prireikus jo patarėjui nebūtų pateikta bent jau motyvų, kuriais grindžiamas dėl jo priimtas sprendimas, esmė (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
96 Tačiau dėl minėto palyginimo tam tikri bylos duomenys atitinkamam asmeniui gali būti nepateikiami, jei šių duomenų atskleidimas gali tiesiogiai ir konkrečiai pakenkti atitinkamos valstybės narės nacionaliniam saugumui, nes, be kita ko, gali kilti pavojus asmenų gyvybei, sveikatai ar laisvei arba gali būti atskleisti už nacionalinį saugumą atsakingų specializuotų institucijų naudojami specialūs tyrimo metodai, dėl ko šioms institucijoms kiltų didelių kliūčių ateityje atlikti užduotis arba jos net negalėtų tokių užduočių atlikti (2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
97 Taigi, nors valstybėms narėms leidžiama, ypač kai to reikalauja nacionalinis saugumas, nesuteikti atitinkamam asmeniui tiesioginės prieigos prie visos jo bylos, susijusios su SESV 20 straipsnio pagrindu vykdoma procedūra, medžiagos, jos negali nepažeisdamos veiksmingumo principo, teisės į gerą administravimą ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą taikyti sąlygų, dėl kurių šis asmuo atsidurtų tokioje situacijoje, kai nei jis pats, nei jo patarėjas neturėtų galimybės faktiškai susipažinti – prireikus vykdant specialią nacionaliniam saugumui užtikrinti skirtą procedūrą – su lemiamą reikšmę šioje byloje turinčiais duomenimis (pagal analogiją žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 53 punktą).
98 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, viena vertus, kad tuo atveju, kai byloje esančios informacijos atskleidimas buvo apribotas nacionalinio saugumo pagrindu, atitinkamo asmens teisės į gynybą laikymasis nėra pakankamai užtikrinamas, jei šiam asmeniui suteikiama galimybė tam tikromis sąlygomis gauti leidimą susipažinti su šia informacija, kartu visiškai uždraudžiant naudoti taip gautą informaciją per administracinę procedūrą arba per galimą teismo procesą (pagal analogiją žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 54 punktą).
99 Kita vertus, kadangi iš nutarčių dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog pagrindinėse bylose aptariami teisės aktai grindžiami vertinimu, kad atitinkamo asmens teisę į gynybą pakankamai užtikrina jurisdikciją turinčio teismo galimybė susipažinti su bylomis, reikia pabrėžti, kad tokia galimybe negalima pakeisti atitinkamo asmens ar jo patarėjo teisės klausimais teisės susipažinti su šioje byloje esančia informacija (pagal analogiją žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 57 punktą).
100 Teisės į gynybą užtikrinimas per teismo procesą reiškia, kad atitinkamas asmuo, prireikus per patarėją, gali ginti savo interesus išreikšdamas savo požiūrį dėl šios informacijos (pagal analogiją žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 58 punktą).
101 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus byloje C‑420/22 bei antrąjį ir trečiąjį klausimus byloje C‑528/22 reikia atsakyti: bendrasis gero administravimo principas ir Chartijos 47 straipsnis, siejami su SESV 20 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, jog tuo atveju, kai sprendimas panaikinti arba atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje, priimtas dėl trečiosios šalies piliečio, kuris gali pasinaudoti išvestine teise gyventi šalyje pagal šį 20 straipsnį, grindžiamas informacija, kurios atskleidimas pakenktų atitinkamos valstybės narės nacionaliniam saugumui, šiam trečiosios šalies piliečiui ar jo atstovui gali būti suteikta galimybė susipažinti su tokia informacija tik gavus leidimą šiuo tikslu, net nepranešant jiems motyvų, kuriais grindžiami tokie sprendimai, esmės ir bet kuriuo atveju per administracinę procedūrą ar teismo procesą jiems negalint naudotis informacija, su kuria jiems būtų leista susipažinti.
Dėl trečiojo klausimo byloje C‑420/22 ir ketvirtojo klausimo byloje C‑528/22
102 Trečiuoju klausimu byloje C‑420/22 ir ketvirtuoju klausimu byloje C‑528/22, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 47 straipsnis, siejamas su SESV 20 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį reikalaujama, kad teismas, turintis patikrinti sprendimo dėl leidimo gyventi šalyje, pagrįsto įslaptinta informacija, teisėtumą pagal šį 20 straipsnį, turėtų kompetenciją tikrinti šios informacijos įslaptinimo teisėtumą ir leisti atitinkamam asmeniui susipažinti su visa minėta informacija, jeigu jis konstatuoja, kad toks įslaptinimas neteisėtas, arba tik su tos pačios informacijos esme, jeigu jis konstatuoja, kad toks įslaptinimas teisėtas.
103 Reikia konstatuoti, kad nacionalinės teisės aktuose numatytos taisyklės, susijusios su informacijos įslaptinimu ir išslaptinimu, nėra suderintos Sąjungos teisės aktu.
104 Be to, Sąjungos teisėje nėra nuostatų, kuriose būtų tiksliai apibrėžti įgaliojimai, kuriuos turi turėti kompetentingas nacionalinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl sprendimo dėl teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį.
105 Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 79 ir 80 punktų, šie įgaliojimai turi būti apibrėžti nacionalinės teisės aktuose, visų pirma laikantis Chartijos 47 straipsnio.
106 Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad su pagrindine teise į veiksmingą teisminę gynybą būtų nesuderinama teismo sprendimą grįsti faktais ir dokumentais, su kuriais pačios šalys ar viena iš jų negalėjo susipažinti ir dėl kurių jos negalėjo pareikšti savo nuomonės (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 56 punktą).
107 Vis dėlto valstybės narės, siekdamos, kad išimtiniais atvejais dėl valstybės saugumo priežasčių suinteresuotajam asmeniui nereikėtų pranešti tikslių ir išsamių motyvų, kuriais grindžiamas sprendimas dėl gyvenimo šalyje, gali numatyti priemones ir procesines teisės normas, leidžiančias suderinti, pirma, teisėtus valstybės saugumo sumetimus, susijusius su informacijos, į kurią buvo atsižvelgta priimant tokį sprendimą, pobūdžiu ir šaltiniais, ir, antra, būtinybę pakankamai užtikrinti teisės subjektui procesines teises, kaip antai teisę būti išklausytam ir rungimosi principą (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 57 punktą).
108 Teisingumo Teismas pripažino suderinama su Chartijos 47 straipsniu sistemą, pagal kurią kompetentingas teismas gali susipažinti ir su visais motyvais ir su jais susijusiais įrodymais, dėl kurių buvo priimtas atitinkamas sprendimas, ir patikrinti, ar nacionalinės institucijos nurodytos su valstybės saugumu susijusios priežastys iš tikrųjų prieštarauja tam, kad šie motyvai ir įrodymai būtų visiškai atskleisti (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 58 ir 59 punktus).
109 Dėl šių priežasčių teisminės kontrolės Teisingumo Teismas nusprendė, kad siekiant užtikrinti Chartijos 47 straipsnio laikymąsi pakanka, kad kompetentingas teismas, jei jis mano, jog šios priežastys yra nepagrįstos, galėtų suteikti nacionalinei valdžios institucijai galimybę pranešti atitinkamam asmeniui trūkstamus motyvus ir įrodymus (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 63 punktą).
110 Tokiu atveju, jeigu nacionalinė institucija nusprendžia nepateikti visų su tuo susijusių motyvų ir įrodymų, kompetentingas teismas, siekdamas laikytis Chartijos 47 straipsnio, turi išnagrinėti atitinkamo sprendimo teisėtumą remdamasis tik tais motyvais ir įrodymais, kurie buvo pateikti (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 63 punktą).
111 Atvirkščiai, jeigu kompetentingas teismas nuspręstų, kad dėl nacionalinės valdžios institucijos nurodytų priežasčių neleistina visiškai atskleisti šių motyvų ir įrodymų, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad kompetentingas teismas gali atsižvelgti į šiuos motyvus ir įrodymus, atlikdamas tinkamą reikšmingų reikalavimų palyginimą, ir pažymėjo, kad tuo atveju, kai šis teismas ketina taip padaryti, jis turi užtikrinti, kad apie motyvų, kuriais grindžiamas atitinkamas sprendimas, esmę būtų pranešta suinteresuotajam asmeniui taip, kad būtų tinkamai atsižvelgta į būtiną įrodymų slaptumą (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 64–68 punktus).
112 Tačiau Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad jei nesilaikoma šios pareigos pranešti, šis teismas turi imtis veiksmų remdamasis nacionaline teise (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 13 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 68 punktą).
113 Iš to, kas išdėstyta, matyti, pirma, kad turi būti numatyta, jog kompetentingas teismas turi galimybę susipažinti su visais motyvais ir įrodymais ar tik jų dalimi, neatsižvelgiant į galimą jų slaptumą, ir, antra, kad valstybės narės gali suteikti atitinkamoms valdžios institucijoms teisę pranešti apie šiuos motyvus ar įrodymus su sąlyga, kad kompetentingas teismas turi teisę imtis veiksmų, atsižvelgdamas į galutinį šių institucijų šiuo klausimu priimtą sprendimą.
114 Bet kuriuo atveju toks sprendimas, kai nacionalinė institucija nepagrįstai neleidžia pateikti visos ar dalies informacijos, kuria grindžiamas atitinkamas sprendimas, gali užtikrinti visišką Chartijos 47 straipsnio laikymąsi tiek, kiek juo užtikrinama, kad šiai institucijai pažeidus jai tenkančias procedūrines pareigas teismo sprendime nebūtų remiamasi faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, su kuriais prašytojas negalėjo susipažinti ir dėl kurių negalėjo pareikšti savo nuomonės.
115 Taigi, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 130 punkte, negalima teigti, kad šis straipsnis reiškia, jog teismas, turintis jurisdikciją atlikti sprendimo, susijusio su SESV 20 straipsnio taikymu, kontrolę, būtinai turi turėti įgaliojimus išslaptinti tam tikrą informaciją ir pats perduoti šią informaciją prašytojui, nes toks išslaptinimas ir atskleidimas nėra būtini siekiant užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą.
116 Todėl į trečiąjį klausimą byloje C‑420/22 ir ketvirtąjį klausimą byloje C‑528/22 reikia atsakyti: Chartijos 47 straipsnis, siejamas su SESV 20 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nereikalaujama, kad teismas, turintis patikrinti sprendimo dėl leidimo gyventi šalyje, pagrįsto įslaptinta informacija, teisėtumą pagal šį 20 straipsnį, turėtų kompetenciją tikrinti šios informacijos įslaptinimo teisėtumą ir leisti atitinkamam asmeniui susipažinti su visa minėta informacija, jeigu jis konstatuoja, kad toks įslaptinimas neteisėtas, arba su tos pačios informacijos esme, jeigu jis konstatuoja, kad toks įslaptinimas teisėtas. Tačiau, siekdamas užtikrinti pagarbą šio asmens teisei į gynybą, teismas prireikus turi imtis reikiamų veiksmų dėl bet kokio kompetentingų institucijų sprendimo nepranešti visų ar dalies šio sprendimo motyvų ir su jais susijusių įrodymų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
117 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. Sujungti bylas C‑420/22 ir C‑528/22 ir priimti jose šį sprendimą.
2. SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės valdžios institucijoms draudžiama panaikinti trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečių, niekada nesinaudojusių judėjimo laisve, šeimos nariui, išduotą leidimą gyventi šalyje arba atsisakyti jį išduoti prieš tai nepatikrinus, ar tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Sąjungos piliečių egzistuoja priklausomumo ryšys, dėl kurio šie Sąjungos piliečiai faktiškai būtų priversti išvykti iš Sąjungos teritorijos, kad lydėtų šį savo šeimos narį, jeigu, pirma, šiam trečiosios šalies piliečiui negali būti suteikta teisė gyventi šalyje pagal kitą toje valstybėje narėje taikomą nuostatą ir, antra, šios institucijos turi informacijos apie šeimos ryšių tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Sąjungos piliečių buvimą.
3. SESV 20 straipsnis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais nacionalinės valdžios institucijos įpareigojamos panaikinti arba atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje dėl nacionalinio saugumo priežasčių trečiosios šalies piliečiui, galinčiam pasinaudoti išvestine teise gyventi šalyje pagal šį straipsnį, remiantis vien už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos priimta nemotyvuota privaloma nuomone, išsamiai neišnagrinėjus visų individualių aplinkybių ir šio sprendimo dėl panaikinimo ar atsisakymo išduoti proporcingumo.
4. Bendrasis gero administravimo principas ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis kartu su SESV 20 straipsniu turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, jog tuo atveju, kai sprendimas panaikinti arba atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje, priimtas dėl trečiosios šalies piliečio, kuris gali pasinaudoti išvestine teise gyventi šalyje pagal šį 20 straipsnį, grindžiamas informacija, kurios atskleidimas pakenktų atitinkamos valstybės narės nacionaliniam saugumui, šiam trečiosios šalies piliečiui ar jo atstovui gali būti suteikta galimybė susipažinti su tokia informacija tik gavus leidimą šiuo tikslu, jiems net nepranešant motyvų, kuriais grindžiami tokie sprendimai, esmės ir bet kuriuo atveju per administracinę procedūrą ar teismo procesą jiems negalint naudotis informacija, su kuria jiems būtų leista susipažinti.
5. Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, siejamas su SESV 20 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nereikalaujama, kad teismas, kuris pagal šį 20 straipsnį turi patikrinti sprendimo dėl leidimo gyventi šalyje teisėtumą, remdamasis įslaptinta informacija, turėtų kompetenciją tikrinti šios informacijos slaptumo teisėtumą ir leisti atitinkamam asmeniui susipažinti su visa minėta informacija, jeigu jis mano, kad toks klasifikavimas neteisėtas, arba su tos pačios informacijos turiniu, jeigu jis mano, kad toks klasifikavimas yra teisėtas. Tačiau, siekdamas užtikrinti pagarbą šio asmens teisei į gynybą, teismas prireikus turi imtis reikiamų veiksmų dėl bet kokio kompetentingų institucijų sprendimo nepranešti visų ar dalies šio sprendimo motyvų ir su jais susijusių įrodymų.
Parašai.