BENDROJO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. gegužės 5 d.(*)
„Bendra užsienio ir saugumo politika – Iranui taikomos ribojamosios priemonės siekiant užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui – Lėšų įšaldymas – Pareiga motyvuoti – Vertinimo klaida – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Teisė užsiimti ekonomine veikla – Nuosavybės teisė – Visuomenės sveikatos apsauga, saugumo užtikrinimas ir aplinkos apsauga – Atsargumo principas – Proporcingumas – Teisė į gynybą“
Byloje T‑433/13
Petropars Iran Co., įsteigta Kišo saloje (Iranas),
Petropars Oilfields Services Co., įsteigta Kišo saloje,
Petropars Aria Kish Operation and Management Co., įsteigta Teherane (Iranas),
Petropars Resources Engineering Kish Co., įsteigta Teherane,
atstovaujamos solisitorių S. Zaiwalla, P. Reddy, Z. Burbeza, baristerių R. Blakeley, G. Beck ir QC M. Brindle,
ieškovės,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą V. Piessevaux ir M. Bishop,
atsakovę,
dėl, pirma, prašymo panaikinti 2013 m. birželio 6 d. Tarybos sprendimą 2013/270/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 156, p. 10), ir 2013 m. birželio 6 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 522/2013, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 156, p. 3), ir, antra, prašymo pripažinti netaikytinais 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimo 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 195, p. 39), 20 straipsnio 1 dalies c punktą ir 2012 m. kovo 23 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 961/2010 (OL L 88, p. 1), 23 straipsnio 2 dalies d punktą
BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai M. van der Woude (pranešėjas) ir E. Buttigieg,
posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. lapkričio 19 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovės Irano bendrovės Petropars Iran Co. (toliau – PPI), Petropars Oilfields Services Co. (toliau – POSCO), Petropars Aria Kish Operation & Management Co. (toliau – POMC) ir Petropars Resources Engineering Kish Co. (toliau – PRE) vykdo veiklą naftos, dujų ir naftos chemijos sektoriuose.
2 Ši byla susijusi su ribojamosiomis priemonėmis, nustatytomis siekiant paveikti Irano Islamo Respubliką, kad ji nutrauktų branduolinę veiklą, susijusią su branduolinių ginklų siuntimo į taikinį sistemų kūrimu.
3 2010 m. birželio 9 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (toliau – Saugumo Taryba) priėmė Rezoliuciją 1929 (2010) (toliau – JTST rezoliucija 1929 (2010)), kuria buvo išplėsta ribojamųjų priemonių, nustatytų jos rezoliucijomis 1737 (2006), 1747 (2007) ir Rezoliucija 1803 (2008), taikymo sritis ir nustatytos papildomos ribojamosios priemonės Irano Islamo Respublikai.
4 2010 m. birželio 17 d. Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kad jai vis didesnį susirūpinimą kelia Irano branduolinė programa, ir palankiai įvertino JTST rezoliucijos 1929 (2010) priėmimą. Priminusi apie savo 2009 m. gruodžio 11 d. deklaraciją, ji paprašė Europos Sąjungos Tarybos patvirtinti priemones, kuriomis būtų įgyvendinamos JTST rezoliucijoje 1929 (2010) nustatytos priemonės ir jas papildančios priemonės, siekiant derybomis išspręsti visus susirūpinimą keliančius neišspręstus klausimus, susijusius su Irano kuriamomis didesnės rizikos technologijomis, reikalingomis jo branduolinei ir raketų programoms. Šiose priemonėse daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama prekybai, finansų sektoriui, Irano transporto sektoriui, svarbiausiems naftos ir dujų pramonės sektoriams ir papildomų subjektų, ypač Islamo revoliucijos gvardijos, įtraukimui.
5 2010 m. liepos 26 d. Taryba priėmė Sprendimą 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 195, p. 39); minėto sprendimo II priede išvardyti kiti nei I priede išvardyti Saugumo Tarybos ar pagal Rezoliuciją 1737 (2006) sukurto Sankcijų komiteto nurodyti asmenys ir subjektai, kurių turtas įšaldomas. To sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje remiamasi JTST rezoliucija 1929 (2010) ir nurodyta, kad minėtoje rezoliucijoje atkreiptas dėmesys į Irano Islamo Respublikos pajamų, gaunamų iš energetikos sektoriaus, ir jos branduolinės veiklos, susijusios su platinimo rizika, finansavimo galimą tarpusavio ryšį.
6 2012 m. sausio 23 d. Taryba priėmė Sprendimą 2012/35/BUSP, iš dalies keičiantį Sprendimą 2010/413 (OL L 19, p. 22). Pagal šio sprendimo 13 konstatuojamąją dalį leidimo atvykti apribojimai ir lėšų bei ekonominių išteklių įšaldymas turėtų būti taikomi ir kitiems asmenims ir subjektams, kurie remia Irano vyriausybę, kad ji galėtų vykdyti branduolinę veiklą, susijusią su didesne platinimo rizika, arba kurti branduolinių ginklų pristatymo sistemas, visų pirma asmenims ir subjektams, kurie minėtai vyriausybei teikia finansinę, logistinę ar materialinę paramą.
7 Sprendimo 2012/35 1 straipsnio 7 dalies a punkto ii papunkčiu Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad įšaldomos lėšos, priklausančios šiems asmenims ir subjektams, papildyta į ją įtraukiant c punktą:
„c) kiti į I priedą neįtraukti asmenys ir subjektai, teikiantys paramą Irano vyriausybei, ir su jais susiję asmenys bei subjektai, išvardyti II priede“.
8 Tuo remdamasi, 2012 m. kovo 23 d. Taryba priėmė Reglamentą (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 961/2010 (OL L 88, p. 1). Siekiant įgyvendinti Sprendimo 2012/35 1 straipsnio 7 dalies a punkto ii papunktį, šio reglamento 23 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įšaldomos visos lėšos, priklausančios IX priede išvardytiems asmenims, subjektams ir įstaigoms, kai nustatyta, kad:
„d) tai kiti asmenys, subjektai arba įstaigos, teikiantys paramą, pavyzdžiui, materialinę, logistinę arba finansinę paramą, Irano vyriausybei, ir su jais susiję asmenys ir subjektai“.
9 2012 m. spalio 15 d. Taryba priėmė Sprendimą 2012/635/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 282, p. 58). Pagal šio sprendimo 16 konstatuojamąją dalį į Sprendimo 2010/413 II priede išdėstytą asmenų ir subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą reikėtų papildomai įtraukti tam tikrus asmenis ir subjektus, visų pirma Iranui nuosavybės teise priklausančius subjektus, veikiančius naftos ir dujų sektoriuje, nes jie yra esminis Irano vyriausybės pajamų šaltinis.
10 Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 8 dalies a punktu iš dalies pakeistas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta, kam bus taikomos ribojamosios priemonės, c punktas:
„c) kiti asmenys ir subjektai, kuriems netaikomas I priedas, teikiantys paramą Irano vyriausybei, ir jiems nuosavybės teise priklausantys ar jų kontroliuojami subjektai ar asmenys ir su jais susiję subjektai, kaip išvardyta II priede“.
11 Sprendimo 2012/635 2 straipsniu į Sprendimo 2010/413 II priedą, be kita ko, įtraukti šių subjektų pavadinimai: National Iranian Oil Co. (toliau – NIOC), dėl kurios nurodyta, kad tai Irano valstybei priklausantis ir jos valdomas subjektas, teikiantis finansinių išteklių Irano vyriausybei, Naftiran Intertrade Co. (toliau – NICO), NIOC visiškai priklausanti bendrovė, ir Petropars Ltd (toliau – PPL), NICO patronuojamoji bendrovė.
12 Tą pačią dieną Taryba priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 945/2012, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 267/2012 (OL L 282, p. 16). To įgyvendinimo reglamento 1 straipsniu subjektų, įvardijamų NIOC, NICO ir PPL, pavadinimai įtraukti į Reglamento Nr. 267/2012 IX priedą atitinkamai dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytosios Sprendime 2012/635.
13 2012 m. gruodžio 21 d. Taryba priėmė Reglamentą (ES) Nr. 1263/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 267/2012 (OL L 356, p. 34). Šio reglamento 1 straipsnio 11 dalimi buvo iš dalies pakeista Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies, numatančios IX priede išvardytų asmenų, subjektų ir įstaigų visų lėšų įšaldymą, d punktas, dėl kurių nustatyta, kad:
„d) tai yra kiti asmenys, subjektai arba įstaigos, teikiantys paramą, pavyzdžiui, materialinę, logistinę arba finansinę, Irano vyriausybei, ir jiems nuosavybės teise priklausantys arba jų kontroliuojami subjektai arba su jais susiję asmenys ir subjektai“.
14 2013 m. birželio 6 d. Taryba priėmė Sprendimą 2013/270/BUSP, iš dalies keičiantį Sprendimą 2010/413 (OL L 156, p. 10; toliau – ginčijamas sprendimas). Šio sprendimo 1 straipsniu ieškovių pavadinimai buvo įrašyti į Sprendimo 2010/413 II priedą, kuriame yra sąrašas „asmenų ir subjektų, dalyvaujančių branduolinėje arba su balistinėmis raketomis susijusioje veikloje, bei asmenų ir subjektų, teikiančių paramą Irano vyriausybei“.
15 Taryba tą pačią dieną priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 522/2013, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 267/2012 (OL L 156, p. 3; toliau – ginčijamas reglamentas). Šio reglamento 1 straipsniu ieškovių pavadinimai įtraukti į Reglamento Nr. 267/2012 IX priede pateiktą lentelę su „asmenų ir subjektų, dalyvaujančių branduolinėje arba su balistinėmis raketomis susijusioje veikloje, ir asmenų bei subjektų, teikiančių paramą Irano vyriausybei, sąrašu“.
16 PPI ginčijamais sprendimu ir reglamentu (toliau kartu – ginčijami aktai) buvo įrašyta į Sprendimo 2010/413 II priede ir Reglamento Nr. 267/2012 IX priede esančius sąrašus (toliau kartu – sąrašai) dėl to, kad ji yra „į sąrašą įtraukto subjekto „Petropars Ltd“ patronuojamoji įmonė“. Dėl kitų trijų ieškovių Taryba nurodė šiuos motyvus: „į sąrašą įtraukto subjekto [PPI] patronuojamoji įmonė“.
17 Skundžiami aktai ieškovėms buvo nusiųsti 2013 m. birželio 10 d. laiškais.
18 2013 m. rugpjūčio 7 d. laišku ieškovės ginčijo dėl jų priimtas ribojamąsias priemones ir paprašė Tarybos nurodyti atitinkamo jų įrašymo į sąrašus teisinį pagrindą, pateikti šį įrašymą pagrindžiančius motyvus, taip pat visos informacijos ir įrodymų, kuriais remdamasi ji priėmė ginčijamus aktus, kopijas ir visų byloje turimų dokumentų kopijas. Be to, šiame laiške pabrėžiama, kad minėti aktai nebuvo nusiųsti PPI.
19 2013 m. rugpjūčio 12 d. Taryba patvirtino, kad gavo ieškovių 2013 m. rugpjūčio 7 d. laišką, ir nurodė, kad jame esantys reikalavimai nagrinėjami.
Procesas ir šalių reikalavimai
20 2013 m. rugpjūčio 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovės pareiškė šį ieškinį.
21 Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į septintąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.
22 Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamus aktus tiek, kiek jie su jomis susiję,
– pripažinti, kad Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punktas ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punktas joms netaikomi,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
23 Taryba Bendrojo Teismo prašo:
– pripažinti ieškinį nepagrįstu,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
24 Kadangi du teisėjų kolegijos nariai negalėjo vykdyti savo pareigų, Bendrojo Teismo pirmininkas pagal Procedūros reglamento 32 straipsnio 3 dalį pasiskyrė į kolegiją ir paskyrė dar kitą teisėją vietoj trūkstamų teisėjų.
Dėl teisės
25 Grįsdamos ieškinį ieškovės pateikia penkis pagrindus. Pirmajame ieškinio pagrinde nurodoma, kad nėra teisinio pagrindo įtraukti ieškoves į sąrašą. Antrajame ieškinio pagrinde remiamasi akivaizdžia vertinimo klaida. Trečiuoju ieškinio pagrindu nurodomas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkto ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkto, jeigu šios nuostatos taikytinos į sąrašą įtrauktų subjektų patronuojamosioms bendrovėms, neteisėtumas. Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su nuosavybės teisės, teisės užsiimti komercine veikla, aplinkos apsaugos principo, Sąjungos humanitarinių vertybių ir visais atvejais proporcingumo ir atsargumo principų pažeidimu. Papildomai nurodytame penktajame ieškinio pagrinde teigiama, kad dviem iš ieškovių nebuvo pranešta ir kad pažeistos pareiga motyvuoti, teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę apsaugą.
26 Per teismo posėdį ieškovės atsisakė trečiojo ieškinio pagrindo, tai pažymėta to posėdžio protokole. Kadangi trečiasis ieškinio pagrindas vienintelis nurodytas ieškinyje kaip pagrindžiantis antrąjį reikalavimą, šį reikalavimą reikia pripažinti nepriimtinu.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisinio pagrindo įtraukti ieškoves į sąrašus nebuvimu
27 Ieškovės iš esmės tvirtina, kad nėra jokio teisinio pagrindo įtraukti jų pavadinimus į sąrašus. Jų teigimu, tai, kad jos yra į sąrašą įrašytų subjektų patronuojamosios bendrovės, nepatenka į Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalyje ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus.
28 Dublike ieškovės pirmiausia nurodo, kad Taryba jų pavadinimų įtraukimą į sąrašus remiantis tuo, kad jos priklausė NIOC ar buvo jos kontroliuojamos, pateisino tik atsiliepime į ieškinį.
29 Tada ieškovės teigia, kad buvimas subjekto, kuris įtrauktas į sąrašus kaip teikiantis paramą Irano vyriausybei, patronuojamąja bendrove nėra motyvas, kuriuo remiantis galima įtraukti jų pavadinimus į sąrašus, nes tai nereiškia, kad ta patronuojamoji bendrovė priklauso tam subjektui ar yra jo kontroliuojama.
30 Galiausiai ieškovės tvirtina, kad Taryba gali įtraukti į sąrašus subjekto, kuris priklauso kitam subjektui ar yra jo kontroliuojamas, pavadinimą tik jei tas kitas subjektas yra įrašytas į sąrašus, remiantis teisiniu kriterijumi, kuris buvo ribojamųjų priemonių priėmimo pagrindas. Tačiau nagrinėjamu atveju PPL ir PPI pavadinimai į sąrašus įrašyti nesirėmus tokiu kriterijumi.
31 Bendrasis Teismas mano, kad, kiek tai susiję su pirmuoju ieškinio pagrindu, reikia išsiaiškinti, ar iš ginčijamų aktų ieškovės galėjo nustatyti kriterijų, kuris buvo teisinis pagrindas, kuriuo remiantis jos buvo įrašytos į sąrašus. Tad šį klausimą reikia išnagrinėti atsižvelgiant į teismo praktiką dėl Tarybos pareigos motyvuoti, kai ji priima ribojamąsias priemones. Su ginčijamų aktų teisėtumu dėl esmės susiję argumentai, visų pirma susiję su tuo, kad PPI nevykdė savo patronuojamųjų bendrovių kontrolės, ir su PPL privatizavimu, bus išnagrinėti kartu su antruoju ieškinio pagrindu, kuriame nurodyta vertinimo klaida.
32 Pirmiausia primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką pareiga motyvuoti konkrečiam asmeniui nepalankų aktą, kuri yra teisės į gynybą paisymo principo dalis, siekiama suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas, o jeigu jis turi trūkumų – ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme ir leisti šiam teismui atlikti šio akto teisėtumo kontrolę (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Taryba / Bamba, C‑417/11 P, EU:C:2012:718, 49 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
33 Motyvuose, kurių reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti aktą priėmusios institucijos argumentai, kad suinteresuotasis asmuo žinotų priemonių priėmimo priežastis, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti kontrolę (32 punkte minėto Sprendimo Taryba / Bamba, EU:C:2012:718, 50 punktas). Todėl iš esmės apie motyvus suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešama kartu su jam nepalankiu aktu, ir motyvų nebuvimo negalima pateisinti tuo, kad suinteresuotasis asmuo apie akto motyvus sužino per procesą Sąjungos teisme (2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d'Iran / Taryba, vadinamasis OMPI I, T‑228/02, Rink., EU:T:2006:384, 139 punktas).
34 Dėl bendros užsienio ir saugumo politikos srityje nustatytų ribojamųjų priemonių pabrėžtina, jog atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotasis asmuo neturi teisės būti išklausytas iki pirminio sprendimo dėl įrašymo į sąrašą, pareigos motyvuoti laikymasis yra dar svarbesnis, nes tai yra vienintelė garantija, leidžianti suinteresuotajam asmeniui bent po šio sprendimo priėmimo veiksmingai pasinaudoti jo turimomis teisių gynimo priemonėmis, siekiant užginčyti to sprendimo teisėtumą (32 punkte minėto Sprendimo Taryba / Bamba, EU:C:2012:718, 51 punktas ir 33 punkte minėto Sprendimo OMPI I, EU:T:2006:384, 140 punktas).
35 Todėl Tarybos priimto akto, kuriame nustatoma ribojamoji priemonė, motyvuose turi būti nurodytas ne tik šios priemonės teisinis pagrindas, bet taip pat specifinės ir konkrečios priežastys, dėl kurių Taryba, įgyvendindama savo diskreciją, mano, jog tokia priemonė turi būti taikoma (šiuo klausimu žr. 32 punkte minėto Sprendimo Taryba / Bamba, EU:C:2012:718, 52 punktą; 33 punkte minėto Sprendimo OMPI I, EU:T:2006:384, 146 punktą ir 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑390/08, Rink., EU:T:2009:401, 83 punktą).
36 Vis dėlto motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir į interesą gauti paaiškinimų, kurį asmenys, jeigu šis aktas jiems skirtas, arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas tiesiogiai bei konkrečiai susijęs, gali turėti. Nurodant motyvus, nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar aktas pakankamai motyvuotas, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas. Konkrečiai kalbant, asmeniui nepalankus aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis buvo priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jo atžvilgiu priimtos priemonės esmę (32 punkte minėto Sprendimo Taryba / Bamba, EU:C:2012:718, 53 ir 54 punktai; 33 punkte minėto Sprendimo OMPI I, EU:T:2006:384, 141 punktas ir 35 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, EU:T:2009:401 82 punktas).
37 Nagrinėjamu atveju primintina, kad PPI pavadinimas įrašytas į sąrašus, nes ji yra į sąrašus įtraukto subjekto PPL patronuojamoji bendrovė, o kitos trys ieškovės įtrauktos į sąrašus dėl to, kad jos yra PPI patronuojamosios bendrovės.
38 Konstatuotina, kad iš šių motyvų nėra aiškus ginčijamų aktų teisinis pagrindas. Vis dėlto iš šio sprendimo 36 punkte nurodytos teismo praktikos matyti, kad reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes. Todėl reikia išnagrinėti ginčijamų aktų motyvus atsižvelgiant ne tik į jų tekstą, bet ir tų aktų priėmimo aplinkybes bei motyvus, kurias remtasi dėl NIOC ir dėl kitų šios bendrovės kontroliuojamai grupei priklausančių subjektų.
39 Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta įšaldyti lėšas ir ekonominius išteklius subjektų, kurie teikia paramą Irano vyriausybei. Nurodytose nuostatose taip pat numatyta imtis ribojamųjų priemonių subjektui, kuris teikia paramą tai vyriausybei, priklausančių ar jo kontroliuojamų subjektų atžvilgiu. Kaip pažymi ieškovės, tai reiškia, kad subjektas gali būti įrašytas į sąrašus remiantis pastaruoju kriterijumi tik jeigu patronuojančioji bendrovė, kuriai jis priklauso ar kuri jį kontroliuoja, teikia tokią paramą, o to Taryba neginčija.
40 Antra, pažymėtina, kad iš termino „patronuojamoji bendrovė“ kiekvienos iš bendrovių įtraukimo į sąrašus motyvuose paminėjimo jos gali suprasti, kad Taryba nusprendė įtraukti jų pavadinimus į sąrašus remdamasi įtraukimo kriterijumi ne dėl subjektų, kurie teikia paramą Irano vyriausybei, bet dėl subjektų, kurie priklauso subjektui, teikiančiam paramą tai vyriausybei, ar yra jo kontroliuojami. Iš tiesų šiuo terminu neišvengiamai nurodoma, kad egzistuoja patronuojančiosios bendrovės kontrolė, kurią lemia tarp pastarosios ir atitinkamos patronuojamosios bendrovės esantys kapitalo santykiai. Todėl paminėjus, kad ieškovės yra „patronuojamosios bendrovės“, motyvuose aiškiai nurodoma, kad kalbama apie priklausymą ar kontrolę, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2010/413 ir Reglamentą Nr. 267/2012.
41 Trečia, reikia konstatuoti, kad ginčijamuose aktuose, žinoma, nėra aiškiai nurodyta, kuriam subjektui, kurio pavadinimas buvo įrašytas į sąrašus dėl paramos Irano vyriausybei, priklauso ieškovės ar kuris subjektas jas kontroliuoja. Iš tiesų PPI, kitų trijų ieškovių patronuojančiosios bendrovės, pavadinimas į sąrašus įtrauktas ne dėl to, kad ji teikė paramą Irano vyriausybei, bet todėl, kad ji buvo PPL patronuojamoji bendrovė, o PPL pavadinimas savo ruožtu buvo įrašytas į sąrašus dėl to, kad ji buvo NICO patronuojamoji bendrovė.
42 Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis priimti ginčijami aktai, ir, be kita ko, į NIOC bei kitų subjektų, kurie priklausė NIOC ar kuriuos ši kontroliavo, pavadinimų įrašymą į sąrašus, darytina išvada, kad ieškovės galėjo pagrįstai nustatyti, kad NIOC buvo patronuojančioji bendrovė, kuriai jos priklausė ar kuri jas kontroliavo, ir todėl sužinoti jų įrašymo teisinį pagrindą be papildomų paaiškinimų.
43 Iš tikrųjų, pirmiausia pažymėtina, kad sąrašuose, į kuriuos buvo įtrauktos ieškovės ir kurie perkelti į Sprendimo 2010/413 II priedą ir Reglamento Nr. 267/2012 IX priedą, nurodyti „asmenų ir subjektų, dalyvaujančių branduolinėje arba su balistinėmis raketomis susijusioje veikloje, bei asmenų ir subjektų, teikiančių paramą Irano vyriausybei“, vardai, pavardės ir pavadinimai. Tarp jų buvo ne tik NIOC, kurios įrašymas pagrįstas tuo, kad ta bendrovė teikia finansinę paramą tai vyriausybei, bet taip pat didelio skaičiaus subjektų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso šiai bendrovei, pavadinimai. Taigi NIOC vadovauja didelei bendrovių grupei, ir ieškovių priklausymo šiai bendrovei saitai galėjo lengvai būti nustatyti atsižvelgus į šiai grupei priklausančių subjektų įrašymo motyvus.
44 Konkrečiai kalbant, pažymėtina, kad PPL, identifikuotos kaip PPI patronuojančiosios bendrovės, pavadinimo įrašymas į sąrašus dėl to, kad ji buvo NICO patronuojamoji bendrovė, o NICO pavadinimas savo ruožtu buvo įtrauktas į sąrašus dėl to, kad ji buvo NIOC patronuojamoji bendrovė, leido PPI ir kitoms ieškovėms suprasti, kad jų atžvilgiu nustatytos ribojamosios priemonės dėl to, kad jos netiesiogiai priklausė NIOC ar buvo jos kontroliuojamos, o pastaroji buvo vienintelis subjektas grupėje, kurio pavadinimas buvo įrašytas į sąrašus, nes ji teikė paramą Irano vyriausybei, kaip tai numatyta Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte. Todėl ieškovės nagrinėdamos ginčijamų aktų motyvus gali, atsižvelgdamos į šiuos sąrašus, nustatyti, kuris minėtose nuostatose įtvirtintas kriterijus buvo jų pavadinimų įrašymo į sąrašus teisinis pagrindas.
45 Antra, kadangi ieškovės priklausė NIOC kontroliuojamai grupei, jos turėjo žinoti apie ribojamąsias priemones, priimtas dėl kitų šiai grupei priklausančių subjektų, ir todėl galėjo suprasti, kad, kaip ir šių kitų subjektų atveju, jų pavadinimų įtraukimas į sąrašus buvo pagrįstas egzistuojančiais jų ir NIOC priklausomybės ar kontrolės ryšiais.
46 Trečia, iš ieškinio matyti, kad priimant ginčijamus aktus ieškovės turėjo informacijos, kuri būtina jų pavadinimų įrašymo į sąrašus priežastims suprasti, taigi ir šio įrašymo teisiniam pagrindui nustatyti. Iš tiesų ieškinyje pateikta schema, kurioje aiškiai nurodytas NIOC įrašymo kriterijus, t. y. subjektai, teikiantys paramą Irano vyriausybei, ir nuosavybės grandinė, siejanti pastarąja su kiekviena ieškove.
47 Remiantis šiomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nors ginčijamų aktų motyvai glausti ir juose nenurodytos visos reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, jie leido ieškovėms identifikuoti Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte numatytą kriterijų, kuris buvo jų pavadinimų įrašymo į sąrašus teisinis pagrindas. Iš tikrųjų, viena vertus, terminas „patronuojamoji bendrovė“ aiškiai parodo, kad ieškovių įrašymas pagrįstas kriterijumi dėl subjektams, kurie teikia paramą tai vyriausybei, priklausančių ar jų kontroliuojamų subjektų, ir, kita vertus, aplinkybės, kuriomis ginčijami aktai buvo priimti, leido nustatyti atitinkamą subjektą, kuriam, Tarybos teigimu, jos priklausė ar kuris jas kontroliavo, t. y. NIOC, kurios pavadinimo įrašymas, apie kurį ieškovės žinojo, buvo pagrįstas kriterijumi dėl subjektų, kurie teikia paramą šiai vyriausybei, kaip tai numatyta minėtose nuostatose.
48 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su vertinimo klaida
49 Ieškovės iš esmės teigia, kad Taryba padarė vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad tenkinamas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte numatytas įtraukimo į sąrašus kriterijus.
50 Šiuo klausimu ieškovės tvirtina, kad PPI priklauso tik 97 %, 48 % ir 49 % atitinkamai POSCO, POMC ir PRE kapitalo, todėl negalima daryti išvados, kad POSCO, POMC ir PRE priklauso ar yra kontroliuojamos PPI.
51 Be to, ieškovės pažymi, kad nuo 2012 m. kovo mėn. PPL nebepriklauso NIOC arba NICO, nes visas PPL bendrovės kapitalas buvo perleistas Irano nacionaliniam pensijų fondui ir Socialinės apsaugos įstaigai. Todėl jos mano, kad, Tarybai nepateikus kitų įrodymų, negalima buvo daryti išvados, jog jos priklausė NIOC ar buvo jos kontroliuojamos tuo metu, kai jų pavadinimai buvo įtraukti į sąrašus.
52 Pirmiausia pažymėtina, kad ieškovės labai glaustai ieškinyje paminėjo, kad PPL, kuri yra PPI patronuojančioji bendrovė, yra nepriklausoma nuo hierarchijos grandinės viršuje esančių bendrovių, t. y. NICO ir NIOC, tačiau nepateikė jokių paaiškinimų šiuo klausimu. Ieškovės tik dublike remiasi šiuo nuosavybės perleidimu, siekdamos įrodyti, kad jos nebepriklausė NIOC jų pavadinimų įrašymo į sąrašus momentu.
53 Triplike Taryba tvirtina, kad ieškovių argumentas, kad PPL nebėra NIOC kontroliuojamos grupės narė, prieštarauja ieškinio turiniui.
54 Primintina, kad iš Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto, siejamo su 48 straipsnio 2 dalimi, nuostatų matyti, jog ieškinyje turi būti nurodytas bylos dalykas ir teisinių pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka, o vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Tačiau pagrindas, kuris išplečia anksčiau ieškinyje tiesiogiai ar netiesiogiai nurodytą pagrindą ir kuris yra glaudžiai su juo susijęs, turi būti pripažintas priimtinu (1990 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Hanning / Parlamentas, T‑37/89, Rink., EU:T:1990:49 38 punktas). Analogiški reikalavimai taikomi tada, kai grindžiant ieškinio pagrindą pateikiamas kaltinimas (žr., pvz., 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Mo och Domsjö / Komisija, T‑352/94, Rink., EU:T:1998:103, 333 punktą).
55 Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad dublike ieškovių nurodyti argumentai, kuriais ginčijamas PPL priklausymas NICO, nepagrįsti jokiomis naujomis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Be to, šių argumentų negalima laikyti anksčiau ieškinyje nurodyto kaltinimo išplėtimu, nes jie visiškai neatitinka faktinių aplinkybių, kurias ieškovės nurodė pareikšdamos ieškinį.
56 Iš tiesų, pirma, ieškinyje ieškovės pateikė NIOC kontroliuojamos grupės hierarchinės struktūros schemą: pagal ją NIOC priklausė visas NICO kapitalas, NICO savo ruožtu priklausė 100 % PPL kapitalo, o šiai priklausė visas PPI kapitalas, PPI priklausė kitų ieškovių kapitalo, t. y. atitinkamai 97 % POSCO, 48 % POMC ir 49 % PRE kapitalo. Taigi konstatuotina, kad taip apibūdintoje kapitalo nuosavybės grandinėje netrūksta jokios grandies, kalbant apie nuosavybės santykius, siejančius ieškoves su NIOC.
57 Antra, ieškinyje ieškovės visiškai nemini, kad jas su NIOC siejantys ryšiai buvo nutraukti 2012 m. kovo mėn., jos tik teigia, kad šie ryšiai yra pernelyg tolimi, kad būtų tenkinamas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte numatytas įrašymo į sąrašus kriterijus.
58 Trečia, kai ieškovės ieškinyje nurodo, kad PPL pavadinimas buvo įrašytas į sąrašus dėl to, kad ji buvo NICO patronuojamoji bendrovė, jos nepateikta jokio argumento, kuriuo būtų ginčijamas šis motyvas. Priešingai, ieškovės remiasi šia aplinkybe siekdamos patvirtinti savo argumentus, pagal kuriuos jų nebuvo galima laikyti subjektais, susijusiais su subjektais, kurie teikia paramą Irano vyriausybei, nes atitinkamos jų patronuojančiosios bendrovės pavadinimas į sąrašus įrašytas ne dėl tokios paramos teikimo, bet kaip subjekto, kuris priklauso šią paramą teikiančiam subjektui ar yra jo kontroliuojamas.
59 Todėl reikia atmesti tvirtinimą, kad nuo 2012 m. kovo mėn. PPL nebepriklausė NIOC kontroliuojamai grupei, kaip nepagrįstą ir išnagrinėti ginčijamų aktų pagrįstumą vien atsižvelgiant į nuosavybės grandinę, kaip ji apibūdinta šio sprendimo 56 punkte.
60 Pirmiausia primintina, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje garantuojamu teisminės kontrolės veiksmingumu taip pat reikalaujama, kad atlikdamas motyvų, kuriais pagrįstas sprendimas įtraukti atitinkamo asmens pavardę ar pavadinimą į sąrašus ar juose palikti, teisėtumo kontrolę Sąjungos teismas įsitikintų, jog šis sprendimas pakankamai pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad turi būti tikrinami dėstant motyvus, kuriais pagrįstas šis sprendimas, nurodyti faktai, todėl teisminė kontrolė yra ne apribota nurodytų motyvų abstrakčios tikimybės vertinimu, bet susijusi su nagrinėjimu, ar šie motyvai arba bent vienas jų, vertinamas kaip pakankamas pats savaime, kad patvirtintų šį sprendimą, yra pagrįsti (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, vadinamojo Kadi II, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, Rink., EU:C:2013:518, 119 punktas).
61 Iš tiesų būtent kompetentinga Sąjungos institucija kilus ginčui turi įrodyti motyvų, nurodytų atitinkamo asmens atžvilgiu, pagrįstumą, o ne šis asmuo turi pateikti šių motyvų pagrįstumą paneigiančių įrodymų. Tačiau svarbu, kad pateikti duomenys ir įrodymai pagrįstų atitinkamo asmens atžvilgiu nurodytus motyvus. Jeigu šie duomenys neleidžia konstatuoti motyvo pagrįstumo, Sąjungos teismas atmeta tokį motyvą kaip atitinkamo sprendimo įtraukti į sąrašą ar palikti jame pagrindą (60 punkte minėto Sprendimo Kadi II, EU:C:2013:518, 121–123 punktai).
62 Pagal teismo praktiką, jeigu įšaldomos subjekto, pripažinto teikiančiu paramą Irano vyriausybei, lėšos, išlieka nemaža rizika, kad jis darys spaudimą jam priklausantiems ar jo kontroliuojamiems arba jam priklausantiems subjektams, kad išvengtų jam taikomų priemonių poveikio. Tad šių subjektų lėšų įšaldymas, privalomas Tarybai pagal Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punktą ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punktą, yra reikalingas ir tinkamas siekiant užtikrinti nustatytų priemonių veiksmingumą ir garantuoti, kad šių priemonių nebus išvengta (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 13 d. Sprendimo Melli Bank / Taryba, C‑380/09 P, Rink., EU:C:2012:137, 39 ir 58 punktus).
63 Todėl, kai remdamasi pirmiau nurodytomis nuostatomis Taryba priima sprendimą, ji turi įvertinti atitinkamo atvejo aplinkybes, kad nustatytų, kurie subjektai turi būti laikomi priklausomais ar kontroliuojamais subjektais. Tačiau atitinkamo subjekto veiklos pobūdis ir galimybė, kad tarp šios veiklos ir paramos Irano vyriausybei teikimo nėra sąsajos, šiuo atveju nereikšmingi kriterijai, nes priklausomam ar kontroliuojamam subjektui nustatyta lėšų įšaldymo priemonė nėra pagrįsta tuo, kad jis pats tiesiogiai teikia paramą tai vyriausybei (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 62 punkte minėto Sprendimo Melli Bank / Taryba, EU:C:2012:137, 40–42 punktus).
64 Galiausiai pagal teismo praktiką, kai visas subjekto kapitalas priklauso subjektui, teikiančiam paramą Irano vyriausybei, tenkinamas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte numatytas įtraukimo į sąrašus kriterijus (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 62 punkte minėto Sprendimo Melli Bank / Taryba, EU:C:2012:137, 79 punktą).
65 Nagrinėjamu atveju dėl aplinkybės, kad NIOC visiškai priklausė NICO kapitalas, kuriai atitinkamai priklausė visas PPL kapitalas, savo ruožtu PPL visiškai priklausė PPI kapitalas, o pastarajai priklausė dalis kitų ieškovių kapitalo, t. y. 97 % POSCO, 48 % POMC ir 49 % PRE, Taryba padarė išvadą, kad kiekviena ieškovė turi būti laikoma priklausanti NIOC arba jos kontroliuojama, kaip tai suprantama pagal Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punktą ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punktą.
66 Tad dėl kiekvienos ieškovės reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į nuosavybės grandinę, Taryba padarė vertinimo klaidą nuspręsdama, kad tenkinamas įtraukimo į sąrašus kriterijus dėl subjektų, priklausančių Irano vyriausybei paramą teikiančiam subjektui.
67 Pirmiausia dėl PPI, kuri yra NIOC patronuojamoji bendrovė, konstatuotina, kad įtraukdama šio subjekto pavadinimą į sąrašus Taryba nepadarė vertinimo klaidos.
68 Iš tiesų, remiantis šio sprendimo 64 punkte nurodyta teismo praktika, vien aplinkybė, kad visas subjekto kapitalas priklauso subjektui, teikiančiam paramą Irano vyriausybei, reiškia, kad tenkinamas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte numatytas kriterijus. Be to, reikia pažymėti, kad konkurencijos teisės srityje, kur taip pat sprendžiamas patronuojamosios bendrovės ir jos patronuojančiosios bendrovės santykių klausimas, tai, kad tarp šių dviejų bendrovių egzistuoja tarpinių bendrovių, visiškai nedaro poveikio nuginčijamos prezumpcijos, pagal kurią atitinkama patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką savo patronuojamosios bendrovės elgesiui, taikymui. Iš tiesų laikoma, kad tokia įtaka gali būti daroma netiesiogiai per tarpines bendroves (šiuo klausimu žr. 2011 m. sausio 20 d. Sprendimo General Química ir kt. / Komisija, C‑90/09 P, Rink., EU:C:2011:21, 88 punktą ir 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Shell Petroleum ir kt. / Komisija, T‑343/06, Rink., EU:T:2012:478, 52 punktą).
69 Todėl konstatuotina, kad kai subjekto kapitalas netiesiogiai priklauso subjektui, teikiančiam paramą Irano vyriausybei, tenkinamas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte nustatytas kriterijus, ir taip yra neatsižvelgiant nei į tai, ar tarp šios patronuojančiosios bendrovės ir jai priklausančio subjekto yra tarpinių bendrovių, nei į tokių bendrovių skaičių, jeigu nuosavybės grandinėje esantis kiekvienas subjektas visiškai priklauso tai patronuojančiajai bendrovei. Tokiomis aplinkybėmis patronuojantysis subjektas iš tiesų vienintelis išlaiko išimtinę visų savo patronuojamųjų bendrovių kontrolę ir dėl to gali per tarpines bendroves daryti spaudimą netiesiogiai jam priklausančiam subjektui, kad išvengtų jam skirtų priemonių pasekmių, todėl tai pagrindžia ribojamųjų priemonių priėmimą šio netiesiogiai valdomo subjekto atžvilgiu.
70 Nagrinėjamu atveju reikia daryti išvadą, kad PPI, kurios kapitalas visiškai priklauso PPL, kurios visas kapitalas savo ruožtu priklauso NICO, o pastarosios atitinkamai – NIOC, pavadinimo įtraukimas į sąrašus yra pagrįstas atsižvelgiant į kriterijų dėl subjektų, priklausančių Irano vyriausybei paramą teikiančiam subjektui ar jo kontroliuojamų.
71 Antra, dėl POSCO primintina, kad beveik visas šios bendrovės kapitalas, t. y. 97 %, priklausė PPI.
72 Šiuo klausimu iš teismo praktikos konkurencijos teisės srityje matyti, kad patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką savo patronuojamosios bendrovės elgesiui tada, kai jai priklauso visas ar beveik visas tos patronuojamosios bendrovės kapitalas (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Arkema / Komisija, T‑168/05, EU:T:2009:367, 71 punktą).
73 Todėl reikia pripažinti, kad kai visas ar beveik visas subjekto kapitalas priklauso subjektui, teikiančiam paramą Irano vyriausybei, yra tenkinamas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte numatytas įtraukimo į sąrašus kriterijus.
74 Nagrinėjamu atveju, nepaisant aplinkybės, kad tarp NIOC ir POSCO yra trys tarpinės bendrovės, ir to, kad PPI nėra vienintelė POSCO savininkė, Taryba nepadarė vertinimo klaidos priimdama POSCO skirtas ribojamąsias priemones.
75 Kaip jau nurodyta šio sprendimo 68 ir 69 punktuose, tarpinių bendrovių skaičius neturi reikšmės patronuojančiosios bendrovės galimybei daryti reikšmingą įtaką jos patronuojamosios bendrovės elgesiui, kai visas pastarosios ir kiekvienos iš tarpinių bendrovių kapitalas priklauso tai patronuojančiajai bendrovei. Tas pats taikytina ir tada, kai patronuojančiajam subjektui priklauso beveik visas patronuojamosios bendrovės ir tų tarpinių bendrovių kapitalas, kaip yra nagrinėjamu atveju, kai per PPI NIOC valdo 97 % POSCO kapitalo. Vadinasi, galima pagrįstai konstatuoti, kad dėl egzistuojančių išimtinės ar beveik išimtinės nuosavybės santykių tarp NIOC ir PPI, pastarąją išimtinai kontroliuoja ši vienintelė patronuojančioji bendrovė.
76 Taigi reikia daryti išvadą, jog nuspręsdama, kad POSCO priklauso NIOC, Taryba nepadarė vertinimo klaidos, ir atmesti antrąjį ieškinio pagrindą kaip nepagrįstą, kiek jis susijęs su šia ieškove.
77 Trečia, dėl POMC ir PRE Taryba tvirtina, kad, remiantis teismo praktika konkurencijos teisės srityje, prezumpcija dėl patronuojančiosios bendrovės jos patronuojamajai bendrovei iš tikrųjų daromos lemiamos įtakos taip pat taikytina tada, kai dvi bendrovės atsiduria tapačioje situacijoje kaip ta, kai vienintelė bendrovė valdo visą jos patronuojamosios bendrovės kapitalą. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad POMC kapitalas bendrai priklauso PPI ir Global O & M Company (atitinkamai 48 % ir 47 %), ir tai, kad PRE yra bendrai valdoma bendrovė, kurios kapitalas priklausė PPI ir Telford International (atitinkamai 49 % ir 47 %), Tarybos manymu, šio sprendimo 64 punkte nurodyta teismo praktika reikšminga, todėl reikia daryti išvadą, kad POMC ir PRE konkrečiai per PPI yra netiesiogiai kontroliuojamos NIOC.
78 Be to, per teismo posėdį Taryba pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad PPI priklausė didesnė POMC kapitalo procentinė dalis nei Global O & M Company ir didesnė PRE kapitalo procentinė dalis nei Telford International, buvo galima preziumuoti, kad PPI turėjo lemiamą žodį ir galėjo primesti savo sprendimus POMC ir PRE.
79 Vis dėlto, Bendrojo Teismo manymu, nagrinėjamu atveju, kalbant apie POMC ir PRE, negalima taikyti prezumpcijos dėl patronuojančiosios bendrovės joms iš tikrųjų daromos lemiamos įtakos.
80 Iš tiesų pirmiausia dėl argumento, susijusio su POMC ir PRE kapitalo bendro valdymo, pažymėtina, kad, priešingai nei PPI, Global O & M Company ir Telford International atžvilgiu nebuvo priimtos ribojamosios priemonės. Vadinasi, tokiomis aplinkybėmis pastarosios dvi bendrovės nėra suinteresuotos padėti PPI daryti spaudimą joms bendrai priklausančiai patronuojamajai bendrovei, kad būtų išvengta ribojamųjų priemonių, kurios nustatytos tik PPI, pasekmių. Todėl negalima daryti išvados, kad situacija yra analogiška tai, kai vienam subjektui priklauso visas jo patronuojamosios bendrovės kapitalas, nes nagrinėjamu atveju egzistuojanti bendra kontrolė gali sutrukdyti PPI, taigi ir NIOC, daryti spaudimą POMC ir PRE siekiant išvengti PPI nustatytų ribojamųjų priemonių pasekmių.
81 Taip pat primintina, kad pagal teismo praktiką vien aplinkybė, kad subjektui priklauso 60 % kito subjekto kapitalo, nereiškia, kad tenkinamas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte numatytas kriterijus (2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Persia International Bank / Taryba, T‑493/10, Rink. (Ištraukos), EU:T:2013:398, 106 punktas). A fortiori, nagrinėjamu atveju vien atitinkamo 48 % ir 49 % POMC ir PRE kapitalo valdymo nepakanka, atsižvelgiant į šio sprendimo 64 punkte nurodytą teismo praktiką, ribojamųjų priemonių šiems subjektams nustatymui pagrįsti.
82 Konstatavus, kad PPI nevaldo viso ar beveik viso POMC ir PRE kapitalo, toliau reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, egzistavo didelė rizika, kad tos dvi bendrovės sieks išvengti NIOC nustatytų ribojamųjų priemonių pasekmių.
83 Tačiau konstatuotina, kad Taryba nepateikė jokio įrodymo, kuris leistų Bendrajam Teismui pripažinti, kad PPI galėjo vykdyti POMC ar PRE kontrolę. Iš tiesų, nors PPI priklausanti tų bendrovių kapitalo dalis yra šiek tiek didesnė nei kitų šių subjektų akcininkų dalis, ji neturi kontrolinės kapitalo dalies. Todėl negalima preziumuoti, kad PPI turėjo įgaliojimus paskirti daugiau nei pusę POMC valdybos narių ar pusę PRE valdybos narių ar kaip nors kitaip turėjo lemiamą žodį šių subjektų valdybose.
84 Todėl darytina išvada, kad nuspręsdama, jog POMC ir PRE priklausė NIOC ar buvo jos kontroliuojamos, Taryba padarė vertinimo klaidą.
85 Tuo remiantis, reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą kaip nepagrįstą, kiek jis susijęs su PPI ir POSCO, ir pripažinti jį pagrįstu dėl POMC ir PRE. Todėl reikia panaikinti ginčijamus aktus, kiek jie susiję su pastarosiomis dviem ieškovėmis.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su nuosavybės teisės, teisės užsiimti komercine veikla, aplinkos apsaugos principo, Sąjungos humanitarinių vertybių ir visais atvejais proporcingumo ir atsargumo principų pažeidimu
86 Ieškovės tvirtina, kad ginčijami aktai pažeidžia pagrindines teises ir laisves.
87 Pirmiausia jos iš esmės teigia, kad ginčijamais aktais pažeidžiama jų nuosavybės teisė ir teisė užsiimti komercine veikla, taip pat kad šie aktai neproporcingi atsižvelgiant į jais siekiamą tikslą.
88 Tada ieškovės nurodo, kad ginčijamais aktais gali būti padaryta rimtos žalos aplinkai, taip pat Irano piliečių ir darbuotojų, įskaitant vaikus, sveikatai ir saugumui. Iš tiesų, jų tvirtinimu, dėl sankcijų jos nebegalės tinkamai vykdyti South Pars eksploatavimo projekto 19 etapo, kurios įgyvendinimas yra esminis siekiant išvengti dujų trūkumo Irane žiemos periodu. Be to, dublike jos paaiškino, kad didžioji dalis naudojamų priemonių ir techninių paslaugų gaunama iš Sąjungos valstybių narių. Jeigu Irano Islamo Respublika nebegalės gauti šių priemonių, jai teks naudoti kitą šildymo kurą, darantį didesnę žalą aplinkai, dėl to padidės rizika šalia eksploatavimo projektų gyvenančių ir dirbančių asmenų sveikatai ir saugumui.
89 Remdamosi šia rizika, ieškovės mano, kad Taryba pažeidė atsargumo principą. Prieš priimdama ginčijamus aktus, Taryba privalėjo atsižvelgti į jų lėšų įšaldymo pasekmes.
90 Galiausiai ieškovės teigia, kad Tarybos priimtos priemonės neproporcingos atsižvelgiant į nurodytą tikslą.
91 Bendrojo Teismo nuomone, reikia atmesti visus ieškovių pateiktus argumentus.
92 Pirmiausia dėl ieškovių nuosavybės teisės ir teisės užsiimti komercine veikla pažymėtina, kad tai – pagrindinės teisės, įtvirtintos atitinkamai Pagrindinių teisių chartijos 17 ir 16 straipsniuose; Sąjungos teismas užtikrina, kad jų būtų paisoma. Vis dėlto primintina, kad pagrindinės teisės nėra absoliučios ir naudojimasis jomis gali būti ribojamas, tai pagrindžiant Sąjungos siekiamais bendrojo intereso tikslais (2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, C‑548/09 P, Rink., EU:C:2011:735, 113 punktas).
93 Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, pagal proporcingumo principą, kuris yra vienas pagrindinių Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina atitinkamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams (1987 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Maizena ir kt., 137/85, Rink., EU:C:1987:493, 15 punktas).
94 Nagrinėjamu atveju ieškovių teisė užsiimti komercine veikla ir nuosavybės teisė stipriai apribotos dėl priimtų ginčijamų aktų, nes jos negali disponuoti Sąjungos teritorijoje esančiomis jų lėšomis, išskyrus atvejus, kai tam suteikiamas specialus leidimas, be to, pagal Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 3 dalį negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai joms perduota disponuoti jokios lėšos ar ekonominiai ištekliai. Vis dėlto atsižvelgiant į pirmaeilę svarbą išlaikyti taiką ir tarptautinį saugumą, Taryba pagrįstai galėjo manyti, kad minėtų teisių suvaržymai dėl subjektų, kurie priklausė Irano vyriausybei paramą teikiančiam subjektui, įtraukimo į sąrašus buvo tinkami ir būtini norint padaryti spaudimą tai vyriausybei, siekiant ją priversti nutraukti branduolinių ginklų platinimo veiklą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 62 punkte minėto Sprendimo Melli Bank / Taryba, EU:C:2012:137, 61 punktą).
95 Todėl tokie suvaržymai, atsižvelgiant į siekiamus tikslus, negali būti laikomi neproporcingu ir nepateisinamu kišimusi, pažeidžiančiu pačią nuosavybės teisės ir teisės verstis komercine veikla esmę (šiuo klausimu žr. 92 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, EU:C:2011:735, 114 ir 115 punktus).
96 Be to, priešingai, nei teigia ieškovės, jų lėšų įšaldymo negalima laikyti neproporcingu dėl tariamai pažeistos jų teisės pateikti Tarybai jų argumentus. Iš tikrųjų, kaip bus nuspręsta nagrinėjant penktąjį ieškinio pagrindą (žr. šio sprendimo 123 ir paskesnius punktus), ieškovės turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę.
97 Todėl reikia atmesti kaip nepagrįstus argumentus dėl nuosavybės teisės ir teisės užsiimti komercine veikla pažeidimo ir dėl ginčijamų priemonių neproporcingumo.
98 Antra, dėl rizikos, kad gali būti padaryta žalos aplinkai, taip pat Irano piliečių ir darbuotojų sveikatai ir saugumui, pirmiausia pažymėtina, kad kaip šios rizikos priežastis nurodytas galimybės gauti medžiagų ir techninių paslaugų iš Sąjungoje įsisteigusių įmonių nebuvimas visiškai nesusijęs su ieškovėms nustatytomis ribojamosiomis priemonėmis.
99 Iš tiesų iš ieškovių argumentų ir jiems pagrįsti pateiktų dokumentų, esančių dubliko priede, matyti, kad dujų trūkumo grėsmė ar rizika, susijusi su kito kuro naudojimu šildymui, nėra susijusios su galimais finansiniais sunkumais, kurių ieškovėms kiltų įšaldžius jų lėšas ir dėl kurių joms kiltų kliūčių įsigyti jų veiklai tęsti būtinų medžiagų, bet išplaukia iš Sąjungos nustatytų apribojimų tiekti Irano įmonėms esmines prekes ar technologijas ir teikti su šiomis prekėmis susijusias technines paslaugas, skirtas Irano dujų pramonei.
100 Tačiau, kaip pažymi Taryba, šie apribojimai, konkrečiai nustatyti Sprendimo 2010/413 4 straipsnyje ir Reglamento Nr. 267/2012 8 ir 9 straipsniuose, numatyti bet kuriam Irano subjektui ir todėl gali daryti poveikį ieškovėms, neatsižvelgiant į tai, ar jų pavadinimai įtraukti į sąrašus. Be to, minėtų nuostatų teisėtumo negalima ginčyti šiame ieškinyje, nes jos nėra ginčijamų aktų teisinis pagrindas.
101 Taigi darytina išvada, jog tvirtinimas, kad dėl ginčijamų aktų kyla rizika aplinkai ir Irano piliečių ir darbuotojų sveikatai ir saugumui, nepagrįstas.
102 Trečia, dėl atsargumo principo primintina, kad šis principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kuriuo atitinkamos valdžios institucijos įpareigojamos, kai įgyvendina pagal reikšmingus teisės aktus joms priskirtus įgaliojimus, imtis priemonių, tinkamų siekiant išvengti tam tikros galimos rizikos visuomenės sveikatai, saugumui ir aplinkai, teikiant pirmenybę reikalavimams, susijusiems su šių interesų apsauga, palyginti su ekonominiais interesais (žr. 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Artegodan ir kt. / Komisija, T‑74/00, T‑76/00, T‑83/00–T‑85/00, T‑132/00, T‑137/00 ir T‑141/00, Rink., EU:T:2002:283, 183 ir 184 punktus ir 2003 m. spalio 21 d. Sprendimo Solvay Pharmaceuticals / Taryba, T‑392/02, Rink., EU:T:2003:277, 121 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
103 Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 98–101 punktų, ieškovės neįrodė, kad dėl jų lėšų įšaldymo egzistuoja tam tikra galima rizika visuomenės sveikatai, saugumui ir aplinkai. Todėl negalima kaltinti Tarybos tuo, kad priimdama ginčijamus aktus ji netaikė atsargumo principo.
104 Tuo remiantis, ketvirtąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad nebuvo pranešta dviem ieškovėms, pažeista pareiga motyvuoti, teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą
105 Ieškovės mano, kad Taryba padarė daug jų procedūrinių teisių, teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimų.
106 Pirma, ieškovių tvirtinimu, Taryba apie ginčijamus aktus asmeniškai nepranešė POMC ir PRE.
107 Antra, ieškovės teigia, kad Taryba nepagrindė savo sprendimo nustatyti joms ribojamąsias priemones, taigi ir jų neinformavo, koks yra jų pavadinimų įtraukimo į sąrašus pagrindas. Dublike jos paaiškino, jog motyvas, kad jos priklauso NIOC ar yra jos kontroliuojamos, nesutampa su ginčijamuose aktuose nurodytais motyvais.
108 Trečia, ieškovės nurodo, kad, nors jos prašė, Taryba nepateikė joms informacijos ir įrodymų, kuriais ji rėmėsi priimdama ginčijamus aktus. Todėl ieškovės mano, kad negalėjo pateikti savo argumentų ir tinkamai ginčyti jų pavadinimų įtraukimo į sąrašus.
109 Pirmiausia nurodytina, kad ieškovės prašė Bendrojo Teismo išnagrinėti su procedūra susijusius argumentus, pateiktus kaip penktasis ieškinio pagrindas, tik tada, jeigu bus atmesti pirmi keturi ieškinio pagrindai. Kadangi, kiek tai susiję su POMC ir PRE, antrajam ieškinio pagrindui buvo pritarta, reikia išnagrinėti penktąjį ieškinio pagrindą tik PPI ir POSCO atžvilgiu (toliau – pirmosios dvi ieškovės). Todėl argumentas, kad apie ginčijamus aktus nebuvo pranešta POMC ir PRE, nebus vertinamas nagrinėjant penktąjį ieškinio pagrindą.
110 Visų pirma dėl pareigos motyvuoti pažymėtina, kad iš ieškinio pirmojo pagrindo analizės (žr. šio sprendimo 27–48 punktus) aiškiai matyti, kad, kaip numatyta šio sprendimo 35 punkte nurodytoje teismo praktikoje, ginčijamuose aktuose pateikta pakankamai motyvų, nes iš jų pirmosios dvi ieškovės galėjo ne tik nustatyti šių aktų teisinį pagrindą, bet taip pat specifines ir konkrečiais priežastis, dėl kurių Taryba manė, kad joms turėtų būti taikomos ribojamosios priemonės,
111 Antra, dėl teisės į gynybą primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisės į gynybą, įskaitant teisę būti išklausytam, paisymas bet kokioje procedūroje, kuri buvo pradėta prieš asmenį ir gali pasibaigti jam nepalankiu aktu, yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų ir turi būti užtikrintas net nesant nagrinėjamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų (35 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, EU:T:2009:401, 91 punktas).
112 Pagal teisės į gynybą užtikrinimo principą reikalaujama, kad, pirma, suinteresuotajam subjektui būtų pranešta apie įrodymus, kuriais pagrįstas priimtas jam nepalankus aktas. Antra, šis subjektas turi galėti veiksmingai pateikti savo poziciją dėl šių įrodymų (pagal analogiją žr. 33 punkte minėto Sprendimo OMPI I, EU:T:2006:384, 93 punktą).
113 Todėl, kalbant apie pirmąjį aktą, pagal kurį įšaldytos subjekto lėšos, jeigu nėra privalomųjų pagrindų, susijusių su Sąjungos ar jos valstybių narių saugumu ar jų tarptautiniais santykiais, apie kaltę patvirtinančius įrodymus turi būti pranešama priimant atitinkamą aktą arba kuo greičiau po jo priėmimo. Atitinkamas subjektas, jei to prašo, taip pat turi teisę pateikti savo poziciją dėl šių įrodymų jau priėmus aktą (pagal analogiją žr. 33 punkte minėto Sprendimo OMPI I, EU:T:2006:384, 137 punktą).
114 Be to, reikia pažymėti, kad kai perduodama pakankamai tiksli informacija, leidžianti suinteresuotajam subjektui veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl Tarybos turimų įrodymų jo atžvilgiu, teisės į gynybą paisymo principas nereiškia, kad atsiranda šios institucijos pareiga savo iniciatyva leisti susipažinti su jo bylos dokumentais. Tik suinteresuotojo asmens prašymu Taryba privalo leisti susipažinti su visais nekonfidencialiais administraciniais dokumentais, susijusiais su nagrinėjama priemone (žr. 35 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, EU:T:2009:401, 97 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
115 Galiausiai, veiksmingos teisminės gynybos principas reiškia, kad atitinkama Sąjungos institucija privalo apie ribojamosios priemonės taikymo motyvus pranešti atitinkamam subjektui, kiek įmanoma, arba šią priemonę priimdama, arba bent jau kuo greičiau, kai ją priėmė, kad atitinkamas subjektas galėtų pasinaudoti teise pareikšti ieškinį per nustatytą terminą. Šios pareigos pranešti tokius motyvus laikymasis iš tiesų būtinas tiek dėl to, kad asmenys, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir visiškai susipažinę su informacija nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į Sąjungos teismą, tiek dėl to, kad šis galėtų visiškai atlikti jam tenkančią pareigą vykdyti atitinkamo akto teisėtumo kontrolę (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink., EU:C:2008:461, 335–337 punktus ir nurodytą teismų praktiką).
116 Nagrinėjamu atveju, pirma, dėl pradinio pranešimo apie jų kaltės įrodymus primintina, kad ginčijami aktai pirmosioms dviem ieškovėms buvo perduoti 2013 m. birželio 10 d. laiškais ir kad iš pirmojo ieškinio pagrindo analizės ir šio sprendimo 110 punkto, susijusių su pareiga motyvuoti, matyti, kad ginčijami aktai leido pirmosioms dviem ieškovėms suprasti priežastis, dėl kurių jos buvo įtrauktos į sąrašus.
117 Todėl reikia konstatuoti, kad Taryba nepažeidė pirmųjų dviejų ieškovių teisės į gynybą, kiek tai susiję su pradiniu pranešimu apie jų kaltės įrodymus.
118 Antra, dėl teisės susipažinti su dokumentais, nesant reikalo atsakyti dėl tvirtinimo, kad Taryba pirmosioms dviem ieškovėms neperdavė jų bylos medžiagos dokumentų tinkamu laiku, konstatuotina, kad Taryba nepažeidė šių ieškovių teisės į gynybą.
119 Iš tiesų reikia priminti, kad pavėluotas dokumento, kuriuo Taryba rėmėsi nustatydama ar palikdama galioti subjektui taikomas ribojamąsias priemones, perdavimas laikomas teisės į gynybą pažeidimu, pateisinančiu atitinkamų aktų panaikinimą, tik nustačius, kad atitinkamos ribojamosios priemonės negalėjo būti buvusios teisėtai nustatytos ar paliktos galioti, jeigu pavėluotai perduotas dokumentas turi būti atmestas kaip kaltę patvirtinantis įrodymas (81 punkte minėto Sprendimo Persia International Bank / Taryba, EU:T:2013:398, 85 punktas).
120 Todėl nagrinėjamu atveju, netgi darant prielaidą, kad Taryba per vėlai perdavė ieškovių bylos medžiagos dokumentus, ši aplinkybė galėtų pateisinti ginčijamų aktų panaikinimą tik jeigu būtų nustatyta, kad ribojamųjų priemonių pirmųjų dviejų ieškovių atžvilgiu nustatymas negalėjo būti pagrįstas laiku joms perduotais įrodymais, t. y. ginčijamuose aktuos esančiais motyvais.
121 Taigi, viena vertus, reikia konstatuoti, kad pateikiant atsiliepimą į ieškinį perduotuose dokumentuose nėra jokios naujos informacijos, kuri būtų naudinga pirmųjų dviejų ieškovių gynybai, nes juose nėra jokių naujų su jomis susijusių įrodymų. Kita vertus, iš antrojo ieškinio pagrindo analizės matyti, kad pirmosioms dviem ieškovėms perduotuose ginčijamuose aktuose nurodyti motyvai buvo pakankami ribojamųjų priemonių jų atžvilgiu nustatymui pagrįsti.
122 Šiomis aplinkybėmis reikia padaryti išvadą, kad Taryba nepažeidė pirmųjų dviejų ieškovių teisės į gynybą, kiek tai susiję su galimybe susipažinti su dokumentais.
123 Trečia, dėl pirmųjų dviejų ieškovių galimybės veiksmingai pareikšti savo poziciją pažymėtina, kad, priėmus ginčijamus aktus, ieškovės 2013 m. rugpjūčio 9 d. Tarybai nusiuntė laišką, kuriame išdėstė savo nuomonę ir paprašė joms pateikti jų įtraukimo į sąrašus priežastis ir jų byloje esančius įrodymus.
124 Vadinasi, pirmosios dvi ieškovės turėjo galimybę veiksmingai pareikšti savo poziciją, todėl negali Tarybos kaltinti pažeidus jų teisę į gynybą.
125 Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad pirmosios dvi ieškovės galėjo apginti savo teises, o jis visiškai galėjo įgyvendinti ginčijamų aktų teisėtumo kontrolę. Tad pirmosios dvi ieškovės klysta kaltindamos Tarybą pažeidus jų teisę į veiksmingą teisminę gynybą.
126 Todėl penktasis ieškinio pagrindas, kiek jis susijęs su pirmosiomis dviem ieškovėmis, atmestinas kaip nepagrįstas.
127 Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškinį, kiek jis susijęs su PPI ir POSCO, ir jį patenkinti POMC ir PRE atžvilgiu.
Dėl ginčijamų aktų, kiek jie susiję su POMC ir PRE, panaikinimo pasekmių laiko atžvilgiu
128 Pagal SESV 264 straipsnio antrą pastraipą Bendrasis Teismas gali, jei mano esant reikalinga, nurodyti, kurios panaikinto akto pasekmės turi būti laikomos galutinėmis. Iš teismo praktikos matyti, kad šia nuostata Sąjungos teismui leidžiama nuspręsti, nuo kada įsigalios jo sprendimų dėl panaikinimo pasekmės (2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Nabipour ir kt. / Taryba, T‑58/12, EU:T:2013:640, 250 ir 251 punktai).
129 Šioje byloje Bendrasis Teismas mano, kad dėl toliau nurodytų priežasčių reikia palikti galioti ginčijamų aktų pasekmes, kol pasibaigs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytas terminas apeliaciniam skundui pateikti arba, jei apeliacinis skundas bus pateiktas per šį terminą, kol šis apeliacinis skundas bus atmestas.
130 Primintina, kad Irano Islamo Respublikos įgyvendinama branduolinė programa kelia rimta susirūpinimą tiek tarptautiniu, tiek Europos mastu. Šiomis aplinkybėmis Taryba, siekdama užkirsti kelią užsiimti tarptautinei taikai ir saugumui riziką keliančia veikla, įgyvendindama Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas, laipsniškai šiai valstybei nustato vis daugiau ribojamųjų priemonių.
131 Todėl POMC ir PRE interesas, kad sprendimas panaikinti ginčijamus aktus, kiek jie su jomis susiję, įsigaliotų nedelsiant, turi būti palygintas su Sąjungos politika Irano Islamo Respublikai nustatant ribojamąsias priemones siekiamu bendrojo interesu tikslu. Taigi ribojamosios priemonės panaikinimo pasekmių pakeitimas laiko atžvilgiu gali būti pateisintas būtinybe užtikrinti ribojamųjų priemonių veiksmingumą ir galiausiai privalomaisiais su saugumu ar Sąjungos ir jos valstybių narių tarptautiniais santykiais susijusiais pagrindais (dėl pareigos suinteresuotajam asmeniui iš anksto pranešti apie pirminio jo įtraukimo į sąrašus motyvus nebuvimo pagal analogiją žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Prancūzija /People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, Rink., EU:C:2011:853, 67 punktą).
132 Tačiau jeigu ginčijamus aktus, kiek jie susiję su POMC ir PRE, panaikinantis sprendimas įsigaliotų nedelsiant, tai leistų joms pervesti visas ar dalį savo lėšų už Sąjungos ribų, o Taryba prireikus nebegalėtų laiku taikyti SESV 266 straipsnio, kad ištaisytų šiame sprendime pripažintus pažeidimus, ir dėl to galėtų būti padaryta rimtos ir nepataisomos žalos bet kokiam turto įšaldymo, kurį Taryba galėtų nuspręsti taikyti šiems subjektams ateityje, veiksmingumui.
133 Iš tiesų dėl SESV 266 straipsnio taikymo nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog šį sprendimą panaikinti POMC ir PRE įtraukimą į atitinkamus sąrašus lemia tai, kad šio įtraukimo motyvai nepagrįsti pakankamais įrodymais (žr. šio sprendimo 77–84 punktus). Nors būtent Taryba turi nuspręsti, kokių šio sprendimo įgyvendinimo priemonių imtis, neatmestina galimybė, kad ieškovių pavadinimai vėl bus įtraukti į sąrašus. Iš tikrųjų, atlikusi naują tyrimą, Taryba gali vėl įtraukti ieškovių pavadinimus į sąrašus, remdamasi teisiškai pakankamai pagrįstais motyvais.
134 Darytina išvada, kad ginčijami aktai, kiek jie susiję su POMC ir PRE, turi likti galioti, kol pasibaigs terminas apeliaciniam skundui pateikti arba, jei toks skundas bus pateiktas per šį terminą, kol šis apeliacinis skundas bus atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
135 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Remiantis šio reglamento 87 straipsnio 3 dalimi, jeigu dalis kiekvienos šalies reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.
136 Šios bylos aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti:
– 2013 m. birželio 6 d. Tarybos sprendimą 2013/270/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui,
– 2013 m. birželio 6 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 522/2013, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui,
tiek, kiek jie susiję su Petropars Aria Kish Operation and Management Co. ir Petropars Resources Engineering Kish Co.
2. Palikti galioti Sprendimo 2013/270 ir Reglamento Nr. 522/2013 pasekmes Petropars Aria Kish Operation and Management Co. ir Petropars Resources Engineering Kish Co. atžvilgiu, kol pasibaigs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytas terminas apeliaciniam skundui pateikti arba, jei apeliacinis skundas bus pateiktas per šį terminą, kol šis apeliacinis skundas bus atmestas.
3. Atmesti likusią ieškinio dalį.
4. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Jaeger | Van der Woude | Buttigieg |
Paskelbta 2015 m. gegužės 5 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.